D. Trumpas/"Scanpix" nuotr.

Galingiausios valstybės prezidentu ką tik tapęs Donaldas Trumpas migrantus vadina žagintojais bei narkotikų platintojais ir yra pažadėjęs pastatyti sieną Meksikos pasienyje. Tokie pažadai džiugina ne tik visą šiuolaikinį Amerikos „kuklusklaną“, bet ir ginklo brolius bei seseris Europoje.

Rima JANUŽYTĖ

Europarlamentaras Petras Auštrevičius lapkričio 9-osios rytą savo socialinio tinklo paskyroje angliškai parašė: „The #Berlin wall went down 27 years ago. On same day D. #Trump is elected #US President with promise to build the #Wall“ – „Prieš 27 metus griuvo Berlyno siena. Tą pačią dieną JAV išrinktas prezidentas, pažadėjęs pastatyti sieną.“

Įdomiausia, kad šis ir kiti absurdiški jo pažadai tiesiog glosto radikalams širdį. Kaip nesidžiaugsi, kai viskas „prieš“: prekybos sutartims – ne; imigracijai – ne; kovai su klimato kaita – ne; sankcijoms Rusijai – ne.

Nieko keisto, kad po pergalės D.Trumpas sulaukė radikalų liaupsių ir sveikinimų. Antai „Brexito“ kalvis Nigelas Farage‘as nedelsdamas viešai sveikino „dvi didžiąsias politines revoliucijas“ – savąją ir amerikietiškąją. O Prancūzijos kraštutinių dešiniųjų partijos „Nacionalinis frontas“ lyderė Marine Le Pen pasveikino D.Trumpą ir „laisvus Amerikos žmones“.

Autokratiškas Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas, kuris vadovauja prieš imigraciją nusiteikusiai dešiniųjų koalicijai, irgi nenustygo vietoje: „Sveikinimai. Kokia puiki žinia. Demokratija vis dar gyva.“

Autoritarinio populizmo bumas

Tie, kurie sakė, kad D.Trumpas nelaimės, nes yra radikalas, o žmonės balsuoja už „sveiko proto“ politikus, buvo prasti politologai. Mat XXI a. rinkimus reikėtų prognozuoti priešingai: vienas ar kitas veikėjas turi šansų laimėti, nes yra radikalas, o žmonės nebenori balsuoti už vadinamąjį isteblišmentą, arba sisteminius politikus.

Europos, o dabar, kaip matome, ir Amerikos rinkėjai ima reikšti vis stipresnę paramą populistinėms partijoms. Daugumoje Europos šalių tokios politinės partijos, anksčiau buvusios kažkur užribyje arba geriausiu atveju prie slenksčio į parlamentą, vis dažniau švenčia gana solidžias pergales ir patenka į valdžią.

Šių metų viduryje švedų organizacija TIMBRO paskelbė autoritarinio populizmo indeksą. Šis rodiklis matuotas 33 Europos valstybėse, remiantis 1980–2016 m. vykusių nacionalinių rinkimų rezultatais. Skaičiuojant indeksą atsižvelgta į du dalykus – visuomenės palaikymą ir politinę įtaką. Buvo pristatyti atlikto tyrimo rezultatai, pateiktos įžvalgos apie politinį ir ekonominį populizmą. Pagrindinė išvada tokia: autoritarinis populizmas Europoje dar niekada nebuvo toks stiprus, koks yra dabar.

Autoritarinis populizmas Europoje dar niekada nebuvo toks stiprus, koks yra dabar.

Gera žinia mums: Lietuva pagal šį indeksą yra prie autsaiderių, 24-oje vietoje. Radikaliu populizmu Europoje labiausiai „žiba“ ir mus toli lenkia Vengrija, Graikija, Lenkija ir daugybė kitų Europos šalių.

Vengrijoje karaliauja radikalas V.Orbanas, vadinamas visos Europos radikalų lyderiu, Lenkijos vyriausybėje jau daugiau nei pusmetį dominuoja vienvaldė konservatyvi partija „Teisė ir teisingumas“. Britai nusprendė išstoti iš Europos Sąjungos, olandai nepritarė ES asociacijos sutarčiai su Ukraina, Prancūzijoje regionų rinkimuose trečdalį balsų gavo kraštutinis dešinysis „Nacionalins frontas“, Austrijoje prezidento rinkimų vos nelaimėjo kraštutinės dešinės Laisvosios Austrijos partijos atstovas Norbertas Hoferis, kuriam iki pergalės trūko tik daugiau nei pusės procento.

Visa tai – jau pasekmės, nes radikalų judėjimai pagreitį pradėjo įgauti prieš daugiau nei dešimt metų. Antai 2000-aisiais, kai Austrijos kraštutinių dešiniųjų Laisvės partija pirmą kartą pateko į vyriausybę, charizmatiškas ir prieštaringas šios partijos lyderis Joergas Haideris viešai gyrė Adolfo Hitlerio „Waffen SS“, griežtai pasisakė prieš imigraciją ir išgarsėjo euroskeptiškomis pažiūromis. Nors jis buvo pasmerktas tiek Austrijoje, tiek užsienyje ir iš pažiūros atrodė, kad austrai juo bei jo mintimis yra labai pasipiktinę, nepraėjo nė dvidešimt metų, ir kai kurios populistinės radikalo J.Haiderio idėjos nemažai daliai Austrijos, taip pat ir visos Europos gyventojų pradeda atrodyti visiškai savos.

Žinoma, nereikia visko suplakti į vieną: populistai nebūtinai yra radikalai, nors radikalai dažniausiai – populistai. Politologas Justinas Dementavičius yra apibrėžęs pagrindinį skirtumą: „Pirmieji (populistai – R.J.) tik žada, o antrieji siekdami savo tikslų neretai griebiasi smurto ar kitokių neteisėtų veiksmų, kad gautų ar išlaikytų valdžią.“

Pasak J.Dementavičiaus, kraštutinės dešinės partijos paprastai siejamos su islamofobija, suverenios valstybės apsauga, griežta antiimigracine politika, kultūrinės tautos principo iškėlimu, o kraštutinės kairės partijos kvestionuoja pačios valstybės prasmę, kritikuoja bet kokius egzistuojančius autoritetus, reikalauja visiškos ekonominės sistemos pertvarkos ir globalios Europos atsakomybės.

Į vieną katilą negalima sumesti, pavyzdžiui, neonacistinės „Auksinės aušros“ partijos Graikijoje ir britų UKIP, vykdžiusios aktyvią antieuropietišką kampaniją už Jungtinės Karalystės pasitraukimą iš ES. Vis dėlto panašumų tarp jų yra, o dar tiksliau būtų sakyti, kad panašumų yra už šias partijas balsuojančių rinkėjų galvose.

O ar tai reiškia, kad jiems, radikalų gerbėjams, reikia vado ir toks vadas atsiras?

Kas bus populistų lyderis pasaulyje ir Europoje?

„Gali būti, kad V.Orbanas siekia tapti Europos populistų lyderiu, kurių po truputį daugėja visame žemyne“, – yra sakęs buvęs Vengrijos užsienio reikalų ministras, Europos komisaras prof. Peteris Balazsas.

Jo nuomone, anksčiau buvę padriki radikalūs judėjimai įgauna vis didesnį mastą, o radikalių idėjų gerbėjai savotiškai telkiasi, tad natūralu, kad vienas ar kitas veikėjas gali siekti tapti šių bendraminčių idėjiniu vadu.

Anksčiau buvę padriki radikalūs judėjimai įgauna vis didesnį mastą, o radikalių idėjų gerbėjai savotiškai telkiasi, tad natūralu, kad vienas ar kitas veikėjas gali siekti tapti šių bendraminčių idėjiniu vadu.

Lygiai tokį patį tikslą ką tik Amerikoje pasiekė D.Trumpas, suvienijęs visus islamofobus, rasistus, seksistus ir kitokius „istus“ ir atlydėjęs juos prie balsadėžių.

Kaip ir V.Orbanas Europoje, D.Trumpas Amerikoje terorizmą išnaudojo klasikinei populistinės ideologijos kūrimo strategijai – priešo paieškai. Kai vienas priešas tampa nuvalkiotas, reikia rasti naują. Pabėgėlių krizė – Europoje, meksikiečiai, plūstantys per sieną, – Amerikoje.

Nei vienas, nei kitas nesiūlė tikrų problemų sprendimų, o tik kalbėjo apie tvoras ir sienų statymą. Prisiminkime, kaip per reklamos kampaniją V.Orbanas buvo užsakęs ir visoje Vengrijoje iškabinęs plakatus su tokiais užrašais: „Jei atvyksite į Vengriją, negalėsite atimti mūsų darbo vietų“; „Jei atvyksite į Vengriją, turėsite gerbti mūsų įpročius ir įstatymus“.

Įdomu tai, kad visi šie plakatai buvo parašyti vengrų kalba… Imigrantai, kuriems jie neva buvo skirti, nei suprato, nei žinojo, kas ten parašyta, užtat vengrai skaitė ir linkčiojo. Ir ėjo balsuoti už „Fidesz“ – radikalią V.Orbano partiją.

Po Paryžiaus išpuolių V.Orbanas savo idėjas dar papildė naujomis: visi imigrantai yra teroristai. O jeigu nėra, tai gali tokie tapti. Ir Vengrai vėl „pasirašė“.

Toks politikos modelis – naujo priešo paieškos – Europoje plinta tarsi infekcija. Galima teigti, kad V.Orbano triumfas Vengrijoje atspindi europines tendencijas. Rinkimuose Prancūzijoje kaskart vis geriau pasirodo Prancūzijos dešiniųjų „Nacionalinis frontas“, Italijoje – ksenofobinių pažiūrų „Lega Nord“, o Nyderlanduose baiminamasi konservatyviosios Laisvės partijos atėjimo į valdžią.

Dešinieji populistai nesibodėdami išnaudoja rinkėjų baimes ir sukuria nerealių lūkesčių. Partijos siūlo paprastus atsakymus į sudėtingus ekonominius, nedarbo ar socialinės atskirties klausimus. Ieškoma kaltų, o tais kaltais dažnai tampa tautinės mažumos, migrantai ar užsienio „konspiracinės jėgos“ – taip apie Europą prieš maždaug metus rašė „The New York Times“ ir stebėjosi, kaip Europoje plinta blogasis užkratas.

Dešinieji populistai nesibodėdami išnaudoja rinkėjų baimes ir sukuria nerealių lūkesčių. Partijos siūlo paprastus atsakymus į sudėtingus ekonominius, nedarbo ar socialinės atskirties klausimus

„Kai V.Orbanas tapo ministru pirmininku, spaudos konferencijų salėje buvo nukabintos visos ES vėliavos, kad jam kalbant jų nesimatytų fone. Vietoj jų buvo pakabinta daugybė Vengrijos vėliavų. Ir štai matome Varšuvoje kalbančią Beatą Szydlo, Lenkijos premjerę, o už jos nugaros kabo daugybė nacionalinių vėliavų – nė vienos ES. Nors tai tik detalė, bet daug pasakanti“, – pavyzdį pateikia P.Balazsas.

Britų kampanijos „The In Crowd“, skatinusios balsuoti už pasilikimą ES, nario Beno Crome’o nuomone, euroskeptiškas populizmas Europoje plinta per žiniasklaidą. Antai Didžiosios Britanijos žiniasklaida esą formuoja nuomonę, kad imigrantai kalti dėl šalies socialinių problemų, o štai teigiamos informacijos apie ES yra labai nedaug arba visai nėra.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Vengrų dešinioji opozicinė partija “Fidesz” iškovojo triuškinamą pergalę sekmadienį vykusiame pirmajame visuotinių rinkimų ture, rodo daliniai rezultatai.

Be to, po šių rinkimų į parlamentą pirmą kartą pateko jauna politinė jėga – partija “Jobbik”.

Remiantis duomenimis, gautais suskaičiavus 99 proc. balsalapių, “Fidesz” surinko 52,77 proc. balsų ir smarkiai lenkia kitas partijas.

Po balandžio 25 dieną vyksiančio antrojo rinkimų turo paaiškės, ar “Fidesz” pavyks užsitikrinti dviejų trečdalių vietų daugumą, kuri leistų jai priimti konstitucijos pataisas.

Bet kokiu atveju ši partija po pirmojo rinkimų turo jau užsitikrino 206 iš 386 vietų parlamente. Pirmajame rinkimų ture buvo varžomasi dėl 265 vietų.

Šie rezultatai reiškia, kad po aštuonerių metų darbo opozicijoje į valdžią grįžta charizmatiškasis “Fidesz” lyderis Viktoras Orbanas, kuris jau ėjo ministro pirmininko pareigas 1998-2002 metų laikotarpiu.

Tuo tarpu kraštutinių dešiniųjų partija “Jobbik” pirmą kartą pateko į parlamentą, surinkusi 16,71 proc. balsų. Ji pasirodė netgi geriau nei per praėjusių metų Europos Parlamento rinkimus, kai netikėtai gavo 15 proc. balsų.

Tačiau, priešingai nei kai kas prognozavo, šiai partijai nepavyko aplenkti valdančiųjų socialistų, kurie liko antri, surinkę 19,29 proc. balsų.

2003 metais įkurta partija “Jobbik” garsėja prieš žydus bei romus nukreipta retorika ir dažnai ragina kovoti su “tipiškais romų nusikaltimais”.

Aštuonerius metus valdžioje buvusi Socialistų partija (MSZP) iššvaistė savo populiarumą nuo 2006-aisiais vykusių rinkimų, kuriuose ji įveikė “Fidesz” minimalia persvara: socialistai gavo 43,21 proc. o jų varžovai – 42,03 proc. balsų.

Geriau nei buvo prognozuota šiuose rinkimuose pasirodė nauja kairiosios pakraipos žaliųjų partija LMP, kuri nesunkiai įveikė 5 proc. barjerą ir surinkusi 7,42 proc. balsų iškovojo savo pirmąsias vietas parlamente.

Rinkėjų aktyvumas buvo šiek tiek mažesnis nei prognozuota – 64,29 proc. – trimis procentais mažesnis nei per pirmąjį 2006 metų parlamento rinkimų turą, kuriame balsavo 67,83 proc. rinkėjų.

Pirmieji balsavimo duomenys sekmadienį pasirodė gerokai vėliau nei planuota, nes nacionalinė rinkimų komisija nusprendė pasibaigus nustatytam balsavimo laikui neuždaryti rinkimų apylinkių, kad vėluojantys rinkėjai galėtų atiduoti savo balsus. Šis sprendimas sulaukė griežtos stebėtojų ir politinių partijų kritikos.

Vengriją, kuri buvo tarp valstybių, labiausiai nukentėjusių nuo 2008 metų pasaulinės ekonominės krizės, nuo finansinio kracho išgelbėjo 20 mlrd. eurų finansinė pagalba, kurią suteikė tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio bankas ir Europos Sąjunga.

Praėjus pusantrų metų šalis lėtai lipa iš nuosmukio duobės, o prie to nemažai prisidėjo socialistų vyriausybės griežta biudžeto programa.

Tačiau tokios priemonės kaip mokesčių padidinimas ir darbo užmokesčio bei pensijų apkarpymai smarkiai sumažino vyriausybės populiarumą.

Tuo tarpu “Fidesz” lyderis V.Orbanas rinkimų kampanijos metu žadėjo per ateinantį dešimtmetį 10 mln. gyventojų turinčioje Vengrijoje sukurti milijoną naujų darbo vietų.

Jis taip pat žadėjo smarkiai sumažinti mokesčius, kad būtų paskatintas ekonomikos augimas. Praėjusiais metais šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) sumažėjo 6,2 procento.

Be to, V.Orbanas griežtai pasisakė už tai, kad būtų nubausti visi į korupciją įsivėlę politikai.

“Fidesz” prognozavo, kad šiais metais biudžeto deficitas gerokai viršys Europos Sąjungoje (ES) nustatytą 3 proc. BVP ribą ir sudarys apie 7 proc., ir dėl to kaltino prastą socialistų finansų politiką.

Tačiau mažai tikėtina, jog tokius rodiklius toleruos TVF ir ES. Be to, dėl augančio biudžeto deficito gali tekti dar ilgesniam laikui atidėti euro įvedimą.

Buvęs liberalių pažiūrų antikomunistas disidentas V.Orbanas, vienas iš “Fidesz” steigėjų, buvo jauniausias ministras pirmininkas Europoje – prie vyriausybės vairo jis stojo būdamas 35-erių metų. Jis mėgsta kalbėti “žmonių” ar “tautos” vardu ir garsėja kaip aršus globalizacijos priešininkas.