"Scanpix" nuotr.

Rima Janužytė

Neseniai vienoje loterijoje solidžią pinigų sumą laimėjęs buvęs inžinierius iš Vilniaus prisipažino, kad dalį pinigų padovanos dukterims, o už likusius galbūt paatostogaus Palangoje. O kaip gyvena tie, kurie milijardus skaičiuoja ne metus ir ne dešimt, ir kuriuos ne laimėjo, bet užsidirbo iš imperijomis tapusių verslų?

Turtuolis turtuoliui nelygu. Vienas turi kelis šimtus tūkstančių, kitas – kelis milijardus. Vienas – kuklus ir nepastebimas, kitas – ekscentriškas išlaidūnas.

Turtingiausias planetos žmogus Billas Gatesas – kažkur per vidurį tarp vienų ir kitų. Viena vertus, jis penkias valandas per savaitę intensyviai mokosi. Tai jis daro… sporto salėje. Kaip rašo „Times“, turtingiausias pasaulio žmogus kiekvieną darbo dienos rytą pradeda intensyvia kardiotreniruote, o jos metu ekrane stebi edukacinius vaizdo įrašus. „Man patinka žinoti, kad vienu metu treniruojasi ir kūnas, ir protas“, – tikina B.Gatesas, kurio turtas (beje, per metus sumažėjęs bene keturiais milijardais) siekia 75 mlrd. JAV dolerių.

Per metus šis turtuolis perskaito mažiausiai 50 knygų, be to, mėgsta skaityti tą patį, ką ir jo žmona, „nes tuomet prie vakarienės stalo yra ką aptarti“. Beje, labai dažnai tai būna istorinės, psichologinės knygos, net novelės. Antai šiemet jis visiems poilsiautojams (galbūt ir naujajam Lietuvos milijonieriui), atostogausiantiems prie jūros, rekomenduoja paskaityti jam įspūdį padariusią Nealo Stephensono mokslinės fantastikos knygą „Seveneves“.

Tačiau B.Gatesui rūpi ne vien kūno ir proto mankšta – jis yra tikras milijardierius su milijardierišku mąstymu

Tačiau B.Gatesui rūpi ne vien kūno ir proto mankšta – jis yra tikras milijardierius su milijardierišku mąstymu. Žinoma, į tai įeina ir filantropija. Pavyzdžiui, prieš mėnesį jis paskelbė investuosiantis apie 5 mlrd. dolerių į Etiopiją. Tačiau į Etiopiją jis skraido ne kokia kuklute „Cesna“, o 40 mlrd. dolerių kainuojančiu „Bombadier BD-700 Global Express“. B.Gatesas – ir ne iš tų, kurie renkasi kuklias atostogas ar riboja išlaidas malonumams.

Antai prieš keletą metų jis parodė tikrą klasę: iš rusiškos degtinės magnato, koncerno „Stolychnaya“ savininko Jurijaus Schefflerio atostogoms išsinuomojo trečią brangiausią jachtą pasaulyje. Žinoma, su bibliotekomis, bet ne dėl jų. Kaip yra sakęs B.Gatesas, milijardierius negali neturėti bent keleto žaisliukų, kurių sau neleidžia kiti.

Jam visiškai pritartų sėkmingai turtus kaupiantis Meksikos telekomunikacijų magnatas Carlosas Slimas Helu. Nors šalies valdžia vieną po kito leidžia konkrečiai šiam asmeniui pažaboti skirtus antimonopolinius įstatymus, C.S.Helu ir toliau sudarinėja fantastiškus sandorius ir vis turtėja. Didžiausias jo turtas – užpernai už 5,6 mlrd. dolerių įsigytos Pa­namerikos mobiliojo ryšio korporacijos AT&T operatoriaus „Ame­rica Movil“ ak­cijos. Be to, šis magnatas yra didžiausias leidybos rūmų „The New York Times“ akcininkas, kontroliuoja pramonės kompaniją „Grupo Car­so“, finansų imperiją „Grupo Financiero Inbursa“ bei infrastruktūros milžinę „Ideal“.

Turto gausėjimu gali pasigirti ir skandalų bei teismo procesų vėtyta ir mėtyta turtingiausia Europos ponia Liliane Betttencourt. Jos turtas dabar siekia 40,5 mlrd. dolerių. Tiesa, per pastaruosius metus augimas buvo gana kuklus – vos 400 mln. dolerių, užtat per 2014-uosius ji pralobo daugiau nei 5 mlrd. dolerių.

Šios 93 metų moters jaunatviškos išvaizdos ir turtų paslaptis – kosmetikos imperija „L‘Oreal“. Nepaisant garbingo amžiaus ir konfliktų su paveldėtojais, pernai L.Bettencourt išpirko 8 proc. „Nestle“ akcijų ir bendrą šios kompanijos akcijų paketą padidino iki 33 proc.

Energijos tvermės dėsnis

Kaip ir bet kur, milijardierių pasaulyje galioja Pareto dėsnis, pagal kurį 80 proc. turto visuomet valdo 20 proc. gyventojų, tad panašiomis į B.Gateso ar L.Bettencourt turtėjimo tendencijomis gali pasigirti ne tiek daug žmonių. „Forbes“ skaičiuoja, kad kiekvienais metais milijardierių gretos mažėja. Nelygybe to lyg ir nepavadinsi, tačiau kuo labiau lobsta saujelė pačių turtingiausių planetos gyventojų, tuo labiau „skursta“ likę turtuoliai – milijardieriai ir ypač „trečiarūšiai“ turtuoliai – milijonieriai. Pastarųjų gretos plečiasi, užtat piniginės plonėja.

Iš viso milijardierių visame pasaulyje šiandien yra 1810, pernai buvo 1826. Tiesa, pirmą kartą per 30 metų sumažėjo ir bendra milijardierių valdomo turto vertė – dabar ji sudaro maždaug 6,5 trln. dolerių. Tai beveik tiek pat, kiek užpernai – milijardierių turtas grįžo į „normos ribas“, iš kurių buvo iškritęs pernai, kai buvo pasiektas rekordas, o milijardierių valdomo turto bendra vertė siekė 7,05 trln. dolerių.

„Oxfam“ analitikų skaičiavimu, 85 turtingiausi pasaulio žmonės senatvės gali laukti visiškai atsipalaidavę – jie visi kartu valdo 1,7 trln. dolerių, arba tiek, kiek turi pusė pasaulio populiacijos. Kitaip sakant, turtingiausias vienas procentas pasaulio žmonių šiuo metu kartu sudėjus valdo didesnį turtą nei visos likusios pasaulio dalies.

Taip pat „Oxfam“ apskaičiavo, kad 62 turtingiausiems pasaulio asmenims priklauso tiek pat turto, kiek ir skurdžiausiai gyvenančiai maždaug pusei viso pasaulio gyventojų.

Beje, dėl aiškumo: oficialiai visi asmenys, kurių aktyvų vertė siekia 68,8 tūkst. dolerių, priklauso turtingiausiems 10 proc. pasaulio gyventojų, o visi, kurių turto vertė viršija 760 tūkst. dolerių, – 1 proc. pasaulio turtingiausiųjų.

Skaičiuojama, kad pusei tūkstančio šių turtingiausių pasaulio žmonių kartu priklauso 4,7 trln. iš turtuolių sąskaitose esančių 7,05 trln. dolerių, o tai, bendrovių „The Wealth-X“ ir „UBS Billionaire Census“ vertinimu, prilygsta ne tik bendrai visų pasaulio kompanijų rinkos kapitalizacijai, bet ir dešimtadaliui pasaulinio BVP.

Na, o jei į turtingųjų klubą įtrauktume dar ir milijonierius, skaičiai būtų dar įspūdingesni.

Per pastarąjį dešimtmetį milijonierių pasaulyje padaugėjo 58 proc., o multimilijonierių – 71 proc. Vilfredas Pareto ir vėl galėtų džiaugtis, kad jo dėsnis su šiokia tokia paklaida pasitvirtino: iš visų planetos gyventojų, turinčių bent milijoną dolerių, maždaug 5 proc. yra multimilijonieriai. Na, o iš 7 mlrd. pasaulio gyventojų milijonierių yra 13 mln., arba 2 proc. žmonijos.

Per metus mažiausiai šimtas milijardierių atsisveikina su šiuo statusu ir tampa „tik“ milijonieriais

Iš turtuolių klubo iškristi labai lengva. Per metus mažiausiai šimtas milijardierių atsisveikina su šiuo statusu ir tampa „tik“ milijonieriais, o per pastaruosius metus tokių buvo net 221. Dažniausiai toks likimas pastaruoju metu ištinka turtingus rusus, kurių skaičius bendrame milijardierių sąraše jau nebesiekia 100.

Kinams, priešingai, vis dažniau nusišypso laimė įstoti į turtuolių klubą.

Tiesa, „Forbes“ milijardierių tėvyne vis dar vadina JAV, nes 85 turtingiausių žmonių sąraše – net 31 amerikietis. Be to, JAV šuo metu yra ir daugiausiai milijonierių – jų suskaičiuojama apie 7 mln.

Tačiau laikai keičiasi. Iš bene 200 naujų milijardierių, kuriais per praėjusius metus „atsišviežino“ turtingiausių planetos žmonių sąrašas, trečdalis yra Kinijos piliečiai. Be to, Kinijos milijonierių gretos irgi neblogai ūgtelėjo – iki 2,4 mln.

Penktadalis milijardierių – inžinieriai

Daugiau nei penktadalis, arba 22 proc., turtingiausių pasaulio žmonių universitete studijavo inžineriją. Jų beveik dvigubai daugiau, nei pasirinkusiųjų antrą pagal populiarumą išsilavinimą verslo srityje, padėjusį turtus sukaupti 12 proc. turtuolių. Be to, inžineriją baigę milijardieriai yra turtingiausi iš visų turtuolių: vidutinis jų turtas siekia 25,8 mlrd. dolerių. Įdomu, kad humanitarų tarp milijardierių yra daugiau nei ekonomistų, o matematikų – visai nedaug, vos 4 proc.

Antra vertus, gali nusiraminti prastai besimokančių vaikų tėveliai: pasirodo, beveik trečdalis turtingiausių pasaulio žmonių nėra įgiję aukštojo mokslo diplomo. Uolius mokinius galima paguosti bent tuo, kad mokslų nebaigusių milijardierių turtas yra šiek tiek mažesnis nei inžinierių ir siekia vidutiniškai 24 mlrd. dolerių.

Dar viena naujiena milijardierių pasaulyje – jaunėja jų amžius. Nors turtingiausiųjų dešimtuke bemaž visi yra garbingo amžiaus žilagalviai, jaunų milijardierių skaičius pastaruoju metu auga lyg ant mielių, o tarp 85 labiausiai pinigais aptekusių planetos gyventojų daugiau negu pusė – 46 – jaunesni nei 40 metų. Turtingiausias tarp jų – „Facebook“ įkūrėjas Markas Zuckerbergas, jauniausia – devyniolikmetė Alexandra Andresen iš Norvegijos, amžiumi aplenkusi „Snapchat“ sumanytoją 25 metų Evaną Spiegelį.

A.Andresen turtų šaltinis – šeimos tabako verslas, na, o jaunoji milijardierė tėvų imperiją, kurią įkūrė jos proproprosenelis, ketina plėtoti toliau. Ir gyventi tarp Norvegijos ir Didžiosios Britanijos, kurioje mokėsi profesionalios žirgų dresūros.

Londonas traukia ne vien ją. Galima sakyti, kad Didžiosios Britanijos sostinė kolekcionuoja turtuolius, nes joks kitas planetos miestas negali pasigirti tokia jų gausa – 395,6 tūkst. Be to, Londonas yra trečias pasaulyje (po Honkongo ir Niujorko) pagal 10 ir daugiau milijonų dolerių turinčių žmonių, vadinamųjų multimilijonierių, skaičių.

Tiesa, jeigu atsižvelgtume ne į bendrą turtuolių skaičių, o į jų proporciją, Londonas liktų šeštas, o jį su trenksmu aplenktų tokiame reitinge pirmaujanti Ženeva, kur milijonierius yra kas tryliktas gyventojas.

Politika – nepelninga?

Milijardierių pasaulyje egzistuoja dar vienas įdomus dėsnis: nors jie spiečiasi ne tik Londone ar Ženevoje, bet ir politikos pasaulyje, tačiau politikai milijardieriais netampa – greičiau jau milijardieriai tampa politikais. Faktai byloja, kad politika tikrai nėra pats tinkamiausias profesijos pasirinkimas norint ilsėtis „Forbes“ turtingųjų dešimtuke. Politikai gali susikrauti nemenką turtą, tačiau ne milijardinį.

Kaip liudija dešimties turtingiausių planetos žmonių patirtis, patikimiausias būdas užsidirbti labai daug pinigų – nerti į telekomunikacijų ar technologijų verslą. Tai pasiteisina septyniais atvejais iš dešimties. Galima mėginti laimę investuojant į nekilnojamąjį turtą, tekstilę ar vertybinius popierius, tačiau milijardinė sėkmė tokiais atvejais yra veikiau išimtis, o ne taisyklė. Beje, milijardai iš vertybinių popierių yra tokie pat „degūs“ kaip ir pinigai iš bankinės veiklos: taip pralobę turtuoliai dažniau nei kiti praranda savo pinigus.

Galima mėginti laimę investuojant į nekilnojamąjį turtą, tekstilę ar vertybinius popierius, tačiau milijardinė sėkmė tokiais atvejais yra veikiau išimtis

Žinoma, bandyti niekas nedraudžia. Net Baltijos šalyse yra jei ne milijardierių, tai bent milijonierių, sugebėjusių prisipildyti kišenes iš prekybos akcijomis ir sėkmingos bankininkystės. Pavyzdžiui, keturi iš penkių turtingiausių kaimyninės Latvijos žmonių – Olegas Filas, Ernestas Bernis, Leonidas Esterkinas ir Arkadijus Sukharenka praturtėjo investavę į bankus AVLB ir „Rietumu“.

Vis dėlto jie toli gražu nepatenka į turtingiausių europiečių sąrašus, kurių viršūnėje – turtingasis ispanas Amancio Ortega, prekybos tinklo „Zara“ įkūrėjas. Aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtyje jis įkūrė mažmeninį tinklą „Inditex Zara“, o dabar jo turtas vertinamas 64,5 mlrd. dolerių.

Antroji – jau minėta prancūzė L.Be­ttencourt, o trečioje vietoje – kur kas mažiau žinomas vokietis Georgas Schaeffleris. Jam priklauso 80 proc. bendrovės „Schaeffler Gruppe“ akcijų. Šios kompanijos istorija prasidėjo dar 1883 m., kai buvo sukurtas masinės rutulinių guolių gamybos metodas. Jis sukrovė didžiulius turtus, nes dabar G.Schaefflerio turtas vertinamas 26,9 mlrd. dolerių.

Toliau – švedas Stefanas Perssonas, kuriam priklauso didžiausias Europos drabužių parduotuvių tinklas H&M. Kompaniją įkūrė jo tėvas Erlingas Perssonas, o dabar jai vadovauja S.Perssono sūnus Karlas Johanas.

Milijardus europiečiams pelnė ir saldainių gamyba (pavyzdžiui, italui Giovani Ferrero), ir alus, turtuole pavertęs olandę Charlene de Carvalho-Heineken – „Heineken“ alaus gamybos kompanijos paveldėtoją. „Red Bull“ įkūrėjas Dietrichas Mateschitzas yra turtingiausias Austrijos žmogus, jam vis dar priklauso beveik pusė kompanijos akcijų. Beje, jeigu mokslai jums sekasi sunkiai, nenusiminkite: teigiama, kad D.Mateschitzui prireikė dešimties metų universitetui baigti.

Norvegijoje, savaime suprantama, atsirado milijardierių, pralobusių iš naftos. Johnas Fredriksenas, susikrovęs turtus iš naftos per Irano ir Irako karą, ir dabar būtų turtingiausias norvegas, jeigu būtų likęs gyventi savo gimtinėje. Tačiau jis pasirinko Kiprą ir dabar yra šios šalies pilietis.

Turtus užsiauginti padėjo ir prekės ženklas „Lego“, pažįstamas kone kiekvienam vaikų turinčiam žmogui. Kjeldas Kirkas Kris­tiansenas – turtingiausias Danijos žmogus, nes jo senelis Ole Kirkas Christiansenas įkūrė žaislų kompaniją, kuri anūkui padėjo sukaupti 9,7 mlrd. dolerių.

Na, o turtingiausias mūsų kaimynės Len­kijos gyventojas Janas Kulczykas prasigyveno žlugus Sovietų Sąjungai. Jis įkūrė vienintelę šalyje didmeninės prekybos kompaniją, kuri komunistinio režimo laikotarpiu prekiavo vokiškais automobiliais. Vėliau savo turtą jis padidino investuodamas telekomunikacijų srityje. Jo turtas vertinamas 4 mlrd. dolerių.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

„Filantropijos reikšmė – daugiau nei vien skaičiai“, – sakė Mary Ritter Beard, žymi Amerikos istorikė, visą gyvenimą aktyviai kovojusi už socialinį teisingumą. Be jokios abejonės, tuokart ji turėjo omenyje moralinį labdaros aspektą.

Rima Janužytė

Mary Ritter Beard žodžiai puikiausiai tinka ir šiandien, kai filantropija jau seniai nebėra vien tik besąlygiškas gėris siekiant socialinės lygybės.

Filantropija, kurios formų ir apraiškų – begalė, dabar yra svarbi strateginė verslo dalis, o filantropija užsiimantys asmenys savo pinigais su kitais labai dažnai dalijasi siekdami konkrečios naudos. Nors nereikia manyti, kad jokios naudos nesiekė, pavyzdžiui, viduramžių labdariai.

Žinoma, viduramžiais Europoje filantropija buvo nediskutuotina ir privaloma, nes ji buvo neatsiejama nuo krikščioniškų vertybių – nuoširdžios pagalbos skurstantiems, sergantiems, našlaičiams, seneliams. Dažniausiai tokią veiklą vykdė ir koordinavo Bažnyčia bei vienuoliai. Bet tai jokiu būdu nereiškė, jog filantropija buvo vykdoma vien iš altruistinių paskatų, – šalia jų jau tuomet egzistavo egoistiniai geradario interesai, pirmiausia tikėjimas, kad už labdarą bus atleistos nuodėmės, be to, labdaringa veikla suteikdavo garbės kitų žmonių akyse.

Buvo madingi ir testamentai, kuriais po mirties labdarai buvo paliekamas visas turtas. Tai laidavo „sąskaitų“ su gyvenimu suvedimą ir, ne mažau svarbu, – gražias bei iškilmingas laidotuves.

XIX a. bažnytinę ir vienuolių labdaringą veiklą laipsniškai perėmė valstybė, o pagalba vargšams nebebuvo laikoma nediskutuotina prievole. Pavyzdžiui, Anglijoje 1834 m. išleistas Naujasis vargšų įstatymas (angl. „New Poor Law“) nurodė, kad neturtas yra asmeninės moralės žlugimo rezultatas, o pasiturinčių žmonių pareiga yra padėti tik moraliems, dėl to paramos vertiems vargšams.

Praėjusio amžiaus antroje pusėje filantropijos prerogatyvą valstybė panoro pasidalyti ir su verslu – mokesčių ir socialinės lengvatos paskatino verslininkus tapti šių laikų filantropais ir iš esmės pakeitė filantropijos pobūdį. Beje, filantropija ėmė skirtis ne tik nuo viduramžių supratimo, kas yra labdaringa veikla, – jos pobūdis ėmė skirtis ir Europoje bei Amerikoje.

JAV filantropija nuo pat pradžių buvo laikoma neatsiejama verslo bei socialinės politikos dalimi – dar nuo XVIII a. ji skatinta per mokesčių sistemą ir socialines lengvatas. Pavyzdžiui, donorai, paaukoję labdarai, iš karto gaudavo mokesčių  lengvatą bei nuolatines išmokas nuo paaukoto turto dalies. Kaip pastebi Plimuto universiteto Tvarios filantropijos centro direktorius dr. Adrianas Sargeantas, JAV filantropija yra taip įaugusi į žmonių mąstyseną, kad tampa savotišku savanorišku mokesčiu, „kurio negali nemokėti“ ir netgi vienu charakteringiausių amerikietiško gyvenimo veiksnių. O tai, kad filantropija padeda išvengti mokesčių valstybei, niekam nekelia neigiamų asociacijų.

Europoje toks požiūris dar ir dabar nėra plačiai paplitęs. Štai Didžioji Britanija tik 1986 m. įvedė fiskalinį režimą, skatinantį labdaringą veiklą, bet daugelis kompanijų iš pradžių mokesčių lengvatomis naudojosi to neafišuodamos – europiečiams ir dabar dažnai atrodo, kad labdaringa veikla neatperka mokesčių vengimo „nuodėmės“.

Skirtumų tarp JAV ir Europos filantropijos galima rasti ir daugiau. Pavyzdžiui, Amerikoje labai populiaru ir nė kiek ne mažiau moralu remti su savo asmeniniais interesais susijusias veiklas ar organizacijas, o Europoje parama, tarkime, elitiniam golfo klubui abejotina, kad bus įvertinta kaip kilni apraiška.

Taigi kas Europoje suvokiama kaip ne visai sąžininga, Amerikoje yra nekvestionuojama norma. Tačiau tiek vienur, tiek kitur filantropų skaičius, kaip ir paaukotų pinigų sumos, nuolat didėja.

Pavyzdžiui, 2007 m. filantropai iš JAV paaukojo 306 mlrd. dolerių (beje, tais metais pirmą kartą perkopta 300 mlrd. dolerių riba), 2008 m. – 316 mlrd., o 2012 m. – 360 mlrd. „filantropinių“ dolerių.

Tad nori nenori peršasi išvada, kad pasaulio turtingiesiems labdaringa veikla yra priemonė ne vien apvalyti sielą nuo nuodėmių, bet ir gauti konkrečios finansinės naudos. Tai vadinama strategine filantropija.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-47-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.