Talentinguosius jų pralaimėjimai išgarsina labiau nei kitus sėkminguosius – pergalės. Pavyzdys – šiandien Nacionalinėje filharmonijoje koncertuojantis pianistas Ivo Pogoreličius.
Garbanius vaikinukas, vilkintis rudais marškiniais ir mėlynais džinsais. Nors 1980-aisiais džinsai Rytų Europoje buvo gerbiami gerokai labiau nei dabar, tokia dalyvio apranga Varšuvoje vykusio tarptautinio F.Chopino pianistų konkurso vertinimo komisijai pasirodė provokuojanti. Dar įžūlesnė, į jokius tradicinių interpretacijų rėmus nebetelpanti jiems pasirodė „laisvamaniška“ Ivo Pogoreličiaus atlikimo maniera.
Užtat konkurso publika pirmojo turo pasirodymuose kvietė pianistą nusilenkti net aštuonis kartus, o džinsų ir rudų marškinių derinys konkursui pasibaigus tapo itin madingas tarp išsilavinusių to laikotarpio jaunuolių. Tačiau žiūrovų simpatijos nepadėjo jugoslavui patekti į finalinį konkurso turą. Kaip ir žymios Argentinos pianistės, minėto konkurso žiuri narės Marthos Argerich simpatijos: ji, protestuodama prieš I.Pogoreličiaus pasirodymo vertinimus, atsisakė savo vietos komisijoje.
Varšuvoje įvykęs skandalas suintrigavo muzikinį pasaulį. Netrukus komisijos supeiktasis I.Pogoreličius buvo kviečiamas skambinti rečitalius Niujorko „Carnegie Hall“ ir kitose prestižinėse salėse, o jo šlovė ir koncertų honorarai užtemdė minėto konkurso laureatų karjeros laimėjimus.
Žaidžia kūrinių tempais
Kuo kultinis pianistas tapo po trijų dešimtmečių? Tai smalsiausi Vilniaus žiūrovai išvys šiandien Nacionalinės filharmonijos salėje. Beje, ne tik Vilniaus: žymaus pianisto vardas pritraukė muzikos profesionalus iš Latvijos ir Estijos, todėl bilietų į vienintelį pianisto pasirodymą Baltijos šalyse jau nebeliko. Tuo labiau kad keliomis dienomis anksčiau Varšuvoje turėjęs vykti I.Pogoreličiaus pasirodymas dėl neaiškių priežasčių atšauktas. Panašių akibrokštų koncertų organizatoriams pianistas yra pateikęs ne vieną. Pasak jo gastroles Vilniuje rengiančio viešosios įstaigos „Culture Live“ meno vadovo Dariaus Mažinto, sąlygas prodiuseriams I.Pogoreličius seniai įprato diktuoti pats. Būna ir taip, kad koncertas staiga atšaukiamas iki jo pradžios likus valandai.
Savaime suprantama, kiekvieno rečitalio programą pianistas taipogi sudėlioja pats. „Tačiau buvom laimingi, sužinoję jo pasirinkimą: Vilniuje skambės du Frederyko Chopino (Sonata b-moll ir Noktiurnas c-moll) ir du Ferenzo Liszto („Mefisto valsas“ ir Sonata h-moll) kūriniai. Šią programą galima vadinti pianisto vizitine kortele“, – teigia D.Mažintas.
Pasak jo, I.Pogoreličiaus karjerą galima suskirstyti į tris laikotarpius. Pirmasis pasižymėjo superperfekcija: pianistas jaunystėje stebindavo neprilygstama Maskvos pedagogų ištobulinta skambinimo technika. Vėliau didžiausią dėmesį atlikėjas sutelkė į muzikos spalvas: jo klausantis atrodydavo, kad fortepijonas – ne plaktukinis klavišinis, o styginis instrumentas, kuriame įmanoma plastiška garsų kaita. Trečiasis laikotarpis, prasidėjęs po I.Pogoreličiaus žmonos ir pedagogės Alizos Kezeradzės ankstyvos mirties 1996-aisiais, vadinamas siurrealistiniu: jis išsiskiria ne visiems klausytojams priimtinu ekscentriškumu, tempų žaisme. „Pavyzdžiui, F.Liszto Sonata h-moll, kurios įprasta trukmė – maždaug 20 minučių, atliekama I.Pogoreličiaus gali trukti beveik valandą. Lėtas kūrinio dalis šis atlikėjas dar labiau išplečia, o greitas – dar labiau „suspaudžia“, – aiškina D.Mažintas.
Padeda prasimušti jauniesiems
Beje, po žmonos mirties I.Pogoreličius keletui metų buvo beveik sustabdęs savo muzikinę karjerą. Nors privatus atlikėjo gyvenimas saugomas po devyniais užraktais, viešumon išlindo informacija, neva tuo laiku jis vietoj muzikos interpretacijų kurdavo juvelyrinius dirbinius ir juos dovanodavo artimiems draugams.
Savo kailiu patyręs, kad jaunųjų talentas ne visada noriai pripažįstamas, I.Pogoreličius stengėsi rūpintis jaunaisiais Kroatijos, kurios pilietybę pasirinko po Jugoslavijos skilimo, ir kartu viso pasaulio perspektyviais menininkais. Jis organizavo pianistų konkursą, kurio piniginei premijai nebuvo lygių – 100 tūkst. JAV dolerių. Tiesa, toks konkursas tebuvo surengtas vienintelį kartą. Užtat Bavarijoje įvyko aštuoni pianisto vardo muzikos festivaliai, skirti jauniems atlikėjams garsinti. Šiuose festivaliuose keturis kartus viešėjo ir tuomet dar Sauliaus Sondeckio vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras. Be to, I.Pogoreličiaus įkurtas fondas kaupė pinigus Sarajevo kare nukentėjusiems žmonėms. Tai pianistui padėjo tapti UNESCO geros valios ambasadaroriumi. Šiuo metu I.Pogoreličius nuolat gyvena Šveicarijoje, Lugano mieste.