Laimonas TALLAT-KELPŠA

Lietuvos ambasadorius Indijoje

Sausio viduryje pasirašytą Lietuvos ir JAV sutartį dėl amerikiečių karių statuso Lietuvoje sveikinome kaip dar vieną konkretų žingsnį, įtvirtinantį Lietuvą Vakarų erdvėje. Šiuo keliu mūsų šalis nuosekliai eina jau daugiau kaip du dešimtmečius, o žvelgiant istoriškai – turbūt visą savo valstybingumo laikotarpį. Nuo Mindaugo laikų Vakarų kryptis lėmė mūsų veiksmus ir mūsų politinę savimonę.

Tačiau Europos geopolitika pastarąjį dešimtmetį išgyvena reikšmingus poslinkius. Ne visi jie matomi plika akimi, tačiau neišvengiamai turės ilgalaikės įtakos. Štai keli skaičiai: 2005 m. Europos Sąjungos prekyba su „Rytais“ (Kinija, Japonija, Pietų Korėja, ASEAN ir SAARC šalimis) sudarė 560 mlrd., su „Vakarais“ (EFTA šalimis, JAV ir Kanada) – 711 mlrd. eurų. 2015 m. šie skaičiai susilygino ir atitinkamai siekė 1,04 bei 1,07 trln. eurų.

„Rytų“ ir „Vakarų“ geografines ribas galima tikslinti, tačiau esmės jos nekeičia: Europos politika gręžiasi Rytų kryptimi. Šiandien ant ES derybininkų stalo – visas pluoštas laisvosios prekybos susitarimų (su Japonija, Indija, ASEAN šalimis), kurie dar labiau paskatins prekių ir paslaugų mainus tarp dviejų žemynų. O kur dar besiplečiantis bendradarbiavimas Pietų kryptimi, kurį žymi ekonominiai susitarimai ir paramos paketai su Afrika ir Artimųjų Rytų šalimis?

Šiuo požiūriu Europos politika neatsilieka nuo JAV. Garsųjį Baracko Obamos „posūkį į Aziją“ bene geriausiai įprasmino pernai pasirašytas Ramiojo vandenyno šalių partnerystės susitarimas (TPP), kuris įtraukia ne tik JAV, bet ir Japoniją, Australiją bei kitas regiono valstybes.

Pokyčiai JAV administracijoje bei Europos politikoje („Brexit“) kurį laiką mus ir vėl atgręš „Vakarų“ kryptimi. Kai kurie pasiekti susitarimai bus peržiūrėti, kiti (pvz., JAV dalyvavimas TPP) – jau oficialiai atšaukti. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje trauka „Rytų“ pusėn tik stiprės – būtent Azijoje šiandien formuojasi nauji augimo centrai, čia gyvena pusė pasaulio gyventojų: šiandien – pigi darbo jėga, rytoj – aktyvūs prekių ir paslaugų vartotojai.

Šiuo metu prekyba tarp Rytų ir Vakarų vyksta daugiausia jūromis. Prekiauti sausuma trukdo ne tik neišplėtota infrastruktūra, bet ir nestabili geopolitinė padėtis plačioje valstybių juostoje nuo Maskvos iki Jemeno. Būtent čia šiandien verda didieji konfliktai ir bandoma perbraižyti valstybių sienas.

Europos (ir JAV) laimėjimai šiame regione – kol kas labai trapūs. Taip, Ukraina, Moldova ir Gruzija įtrauktos į ES laisvosios prekybos režimo erdvę. Su Moldova jau veikia, o su Ukraina ir Gruzija, tikimės, netrukus įsigalios bevizio režimo susitarimai. Taip, rastas diplomatinis sprendimas Irano branduolinei programai. Kita vertus, Sirijoje iniciatyva iš esmės perleista Rusijai, Turkijai ir Iranui. „Įšaldyti“ konfliktai Rytų kaimynystėje ir toliau nesprendžiami. Į valdžią kai kuriose regiono šalyse grįžta Kremliui simpatizuojančios jėgos.

Ar susiims Europos Sąjunga, pati draskoma didžiulių vidinių įtampų, ar panorės šiame strateginiame „koridoriuje“ išlikti svarbi, įvykių raidą lemianti žaidėja – nuo to priklausys ne tik šio regiono, bet ir platesnė pasaulio geopolitika.

O mes kuo čia dėti, paklaustų dažnas. Lietuvos vaidmens nereikėtų iš anksto nuvertinti. Nepamirškime, kad europinės Rytų kaimynystės politikos sėkmę lėmė pirmiausia Lietuvos ir jos partnerių sutelktas veikimas. ES ir vėl svarstant, ką toliau daryti su visa Rytų kaimynyste, pabandykime ją integruoti į didesnį paveikslą. Saugi ir stabili Rytų kaimynystė svarbi ne tik regioniniu požiūriu, bet ir kaip esminė jungtis su Turkija, Iranu, o per jas – su prekybos partneriais Didžiojoje Azijoje. Projektas „Vikingas“ – tik simbolis to, kas galėtų būti sukurta per artimiausius dešimtmečius. Ir sykiu pavyzdys, kiek dar kliūčių reikia įveikti, kad prekyba šia kryptimi pajudėtų be trukdžių.

Svarbų vaidmenį šioje grandinėje suvaidins Turkija. Nuo tolesnės įvykių raidos šioje NATO valstybėje smarkiai priklausys ir mums artimų kaimynų (pirmiausia Ukrainos), ir mūsų pačių likimas. Kieno sąlygomis vyks prekyba tarp Rytų ir Vakarų – Europos ar Rusijos? Dažnai mes linkę manyti, kad didiesiems pasaulio uždaviniams esame „per maži“. Bet juk ne vieną šimtmetį Europos reikalams santykiuose su Osmanų imperija atstovavo Lietuvos diplomatai. Ne vieninteliai, bet vis tiek įnešę svarų indėlį.

Ne paskutinėje vietoje – ir mūsų santykiai su Didžiaisiais „Rytais“ (Kinija, Japonija, Pietų Korėja, ASEAN ir SAARC valstybėmis). Geopolitinė padėtis čia keičiasi itin sparčiai. Kinijos galia jau ne vien ekonominė, ir ji daro vis didesnę įtaką regiono valstybių tarpusavio santykiams. Pietų Kinijos jūra virsta didžiuliu įtampos židiniu. Šiaurės Korėja sparčiai plėtoja branduolinių ginklų kūrimo programą. Kaimynų grėsmės akivaizdoje Japonija ir Pietų Korėja – abi JAV sąjungininkės – ieško regione papildomos geopolitinės atsvaros. Dalis Pietryčių Azijos siekia pakeisti tradicinius aljansus, pavyzdžiui, Filipinai pastaruoju metu užmezgė glaudų dialogą su Kinija bei Rusija ir prabilo apie galimą JAV karinių bazių iškeldinimą.

Kinija vis labiau matoma ir Pietų Azijoje, kur iki šiol svarbiausią vaidmenį vaidino Indija. Nepale, Bangladeše, Šri Lankoje, netgi Maldyvuose – visur sparčiai randasi kiniškų investicijų į vadinamąją strateginę infrastruktūrą. Kai kuriose šalyse klausimas „su kuo draugauti – Indija ar Kinija?“ jau tapo sudėtine vidaus politinių debatų dalimi. Su Pakistanu Kinija plėtoja ambicingus infrastruktūros projektus, kurie sujungs Kinijos vakarines provincijas su Indijos vandenynu. Savo ruožtu tiesiog akyse stiprėja ir plečiasi Indijos, tradiciškai laikytos artimesne Maskvai, ryšiai su JAV, apie kuriuos dar prieš dešimtmetį mažai kas būtų netgi drįsęs pagalvoti.

Visa tai mums gali atrodyti tolimi ir su mumis niekaip nesusiję įvykiai. Tačiau diena, kai būsime įtraukti į Azijos geopolitinį verpetą, neišvengiamai ateis. Štai Branduolinių tiekėjų grupėje, kurios narė yra Lietuva, Indija ir Pakistanas siekia visateisės narystės. JAV atvirai remia Indijos kandidatūrą, o Kinija – Pakistano. Diskusijos jau verda, atverdamos naują sprendimų lauką ir Lietuvai.

Lietuvos prekyba su „Rytais“ (Kinija, Japonija, Pietų Korėja, ASEAN ir SAARC šalimis) 2015 m. sudarė 1,5 mlrd. eurų, iš jų prekyba su Kinija – net 57 proc. Lietuvai, kaip ir kitoms ES šalims, teks vis dažniau atsigręžti į visas Azijos regiono šalis, tarp jų – ir Indiją, Bangladešą, Nepalą, Šri Lanką. Pažvelgti į jas ne tik kaip į potencialias rinkas, bet ir kaip į galimus politinius bei diplomatinius partnerius – tam, kad ateityje turėtume laisvesnes rankas ir didesnį pasirinkimų spektrą savo užsienio politikoje. ■

* ASEAN šalys – Brunėjus, Filipinai, Indonezija, Kambodža, Laosas, Malaizija, Mianmaras, Singapūras, Tailandas, Vietnamas.

** SAARC šalys – Afganistanas, Bangladešas, Butanas, Indija, Maldyvai, Nepalas, Pakistanas, Šri Lanka.

Egzotiškas atostogų rojus, kuriame pabėgęs nuo kasdienybės pasimėgausi unikalia gamta, pašėlusiais nuotykiais ir ramybės akimirkomis romantiškuose paplūdimiuose. Sveiki atvykę į Filipinus.

Iš lėktuvo skrydžio Filipinai atrodo tarsi tūkstančių smaragdo žalumo salų vėrinys, išskleistas aksominio mėlio jūroje. Kiekviena iš 7107 salų vilioja žmogaus nepaliesta gamta, kalnais, keisčiausių formų uolomis ar prisnūdusių ugnikalnių krateriais, povandeniniais koralų sodais ir egzotiškais kultūriniais miestų kontrastais, kai pasukęs už kampo akimirkai pasijunti atsidūręs ne Azijos, o Ispanijos istorinio miesto ar Amerikos didmiesčio gatvėje.
Filipinų salose tiek visko įdomaus, kad, rodos, per daug nemąstydamas besk pirštu ir keliauk ilsėtis į atsitiktinai pasirinktą atostogų rojaus kampelį, o jau nuvykęs į vietą atsirinksi, ko labiau trokšta širdis: tinginiauti, nardyti ar keliauti po džiungles.
Tačiau toks atsainumas būtų pati didžiausia turisto klaida. Pasak 26-erių metų keliautojos Vaidos Savickaitės, Filipinuose reikia labai atidžiai planuoti laiką ir skaičiuoti atstumus, mat kelionės iš vieno miesto iki kito ar iš vienos salos į kitą užtrunka gerokai ilgiau, nei galima įsivaizduoti.
Todėl keliautojams prieš braižant kelionių maršrutą ir sudarinėjant lankytinų vietų sąrašą verta pasiskaityti anksčiau keliavusių turistų pasakojimus apie Filipinų transportą. Ir nusiteikti, kad Filipinuose nuvažiuoti iš taško A į tašką B reikia dvigubai ar trigubai daugiau laiko, nei įprasta Europoje, pavyzdžiui, 60 km nuvažiuojama per dvi valandas, 100 km – per keturias penkias ir panašiai. Verta paminėti, kad net sostinėje Maniloje nėra centrinės autobusų stoties (kiekviena autobusų kompanija turi savo išvykimo punktus), o ką jau kalbėti apie tikslius transporto grafikus. Svarbu žinoti, kad taupant laiką geriau vengti viešojo transporto ir rinktis turistinius autobusus, – taip keliautojas, sumokėjęs vienu kitu litu daugiau, kelią sutrumpins viena ar keliomis valandomis.
Paprastai tarp salų patogiausia keliauti keltais, tačiau vietinių kelionių agentūrų ar informacinių centrų darbuotojų patikinimais apie kelionės trukmę labai pasikliauti neverta – paprastai keltai keliauja ilgiau, nei teigiama. Atrodytų, skristi lėktuvu – greičiau ir patogiau, bet nevertėtų pamiršti, jog Filipinų avialinijos tokios nesaugios, kad Europa net atsisakė įsileisti jų lėktuvus į savo oro uostus. Todėl nieko keista, kad net solidūs vyrai prieš skrydį žegnojasi ir sukalba ne vieną maldą.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 212014" bei įvedę gautą
kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2014-m

Nors gamtos stichijų pastaraisiais dešimtmečiais daugėja, ir aukų, ir ekonominių nuostolių mastą galima sumažinti vykdant atsakingą miestų plėtros politiką, geriau pasirengiant nelaimėms ir prisitaikant prie gamtos realijų.

Nors Filipinuose lapkričio pradžioje įvykusi tragedija nepretenduoja būti įrašyta į didžiausių pasaulio stichinių nelaimių dešimtuką, praūžęs stipriausias kada nors užfiksuotas taifūnas „Haiyan“ priminė pasauliui gamtos jėgą, o kartu privertė susimąstyti apie vis dažnėjančių gamtos anomalijų priežastis bei sukeliamus nuostolius. Aišku viena, kad pamokas, kurias žmonija išmoksta skaudžiai nukentėdama per tokius įvykius, galima išmokti sparčiau, o šėliojančios gamtos sukeliamas netektis galima gerokai sumažinti. Skirtingų šalių patirtys tą įrodo jau šiandien.

Filipinai užklupti netikėtai

Filipinuose praūžęs supertaifūnas suniokojo daugybę regionų ir paliko gyventojus be susisiekimo priemonių, pastogės, maisto bei gėlo vandens. Katastrofą savo akimis matę žmonės teigia, kad beveik visi taifūno kelyje atsidūrę statiniai buvo nušluoti nuo žemės. „80 proc. pastatų sugriauta“, – tvirtina 220 tūkst. gyventojų turėjusio Leitės miesto gyventojas.
Jau dabar suskaičiuojama beveik 3 tūkst. žuvusiųjų, tačiau ilgainiui šis skaičius gali išaugti penkiagubai. Be to, Jungtinės Tautos (JT) praneša, kad 673 tūkst. gyventojų buvo priversti palikti savo gyvenamąją vietą, o vienaip ar kitaip stichija palietė net 11 mln. gyventojų.
Į Vakarus judantis taifūnas kirto šešias centrinės Filipinų dalies salas, pasiekė ir Vietnamą, iš kurio pranešama apie mažiausiai 13 žuvusiųjų. Kinijos žiniasklaida skelbia, kad ir Pietryčių Kinijoje užfiksuota audra pasiglemžė šešių žmonių gyvybes. Jungtinės Karalystės nelaimingų įvykių gelbėjimo komiteto pirmininkas Salahas Saeedas palygino Taklobano miesto nuniokojimą su 2004 m. cunamiu, kuris po Indijos vandenyne prasidėjusio 9,3 balo žemės drebėjimo nusiaubė Indoneziją, Šri Lanką, Tailandą bei kitas kaimynines salas, pareikalaudamas 230–280 tūkst. gyvybių.
Pasak BBC žurnalisto Jonathano Heado, katastrofa atskleidė ir tai, kad valdžia nebuvo jai pasirengusi: „Žuvusiųjų kūnai vis dar nesurinkti guli gatvėse, vietos valdžia yra išsekusi, o centrinės valdžios pastangų beveik nematyti.“
Pranešama, kad išgyvenę filipiniečiai nesulaukdami pagalbos darosi vis piktesni. „Jie šlapi, alkani ir pikti. Mačiau, kaip gyventojai keliauja ilgą kelią iki Taklobano ieškodami maisto ir grįžta tuščiomis rankomis“, – teigia žurnalistas.
Apie tai, kad Filipinai nėra pasirengę kiek įmanoma labiau užkirsti kelią tragedijai ir pažaboti jos padarinius, buvo žinoma jau anksčiau: JT universiteto sudarytame pasaulio gamtinių stichijų rizikos indekse, kurį sudaro 173 pasaulio valstybės, 2012 m. Filipinai užėmė trečią vietą. Svarbu paminėti, kad tai lėmė ne tik geografinė padėtis ir gamtinės sąlygos, bet ir itin blogi rodikliai, nusakantys valstybės bei visuomenės pasirengimą.

Pasaulinis rizikos indeksas Lietuvai palankus

Minėtame pasauliniame rizikos indekse atsižvelgiama ne tik į objektyvias geografinių aplinkybių lemiamas grėsmes, bet ir į šalių pasirengimą susidoroti su kylančiais iššūkiais: visuomenės pažeidžiamumą nelaimių atžvilgiu, pasirengimą sušvelninti ir likviduoti padarinius, gebėjimą prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių.
Indekse konstatuota, kad pažeidžiamiausi planetos regionai – Afrika, Azija bei rytinė Pietų Amerikos dalis. Šioje rikiuotėje svarbiausias veiksnys, žinoma, yra geografinė padėtis, tačiau labai svarbūs ir kiti veiksniai: svarios įtakos turi ir kryptingas bei atsakingas veikimas – tą patvirtina tarp Europos Sąjungos narių rizikingiausia šalimi laikoma Olandija. Pagal natūralias grėsmes dėl geografinės padėties ir kylančio jūros lygio ji užima net 12 vietą, tačiau geros socialinės, ekonominės, ekologinės bei institucinės sąlygos sąraše ją nustumia į 51 vietą. Kitaip tariant, pripažįstama, kad pati Olandija tą riziką stipriai sumažino.
Lietuva, žvelgiant į šį indeksą, itin saugi visais požiūriais: užimdama 148 vietą mūsų šalis nusileidžia tik 25 valstybėms. Ir pagal gamtinius, ir pagal socialinius kriterijus Lietuva yra tarp pažangiausių, o prasčiausias mūsų rezultatas – visuomenės jautrumo nelaimėms skalėje, kurioje akcentuojama infrastruktūra, maitinimosi sąlygos, gyvenamųjų erdvių išdėstymas, ekonominė padėtis. Nederėtų baimintis ir dėl artimiausių kaimynų: Skandinavijos šalys, kaip įprasta, yra tarp lyderių, o Latvija, Baltarusija, Lenkija ir Estija taip pat priskiriamos prie saugiausių.
Tyrimą atlikę mokslininkai pabrėžia, kad žmonija privalo rimtai vertinti grėsmes ir imtis konkrečių priemonių joms pažaboti. Jie ragina mažinti žmonijos indėlį į klimato kaitos procesą ir dirvožemio degradaciją, gerinti pažeidžiamiausių socialinių grupių gyvenimo sąlygas, efektyvinti institucinį veikimą bei įspėjimo apie artėjančią nelaimę mechanizmus, gamtos paveikiamas vietas pritaikyti saugiam gyvenimui.

Filipinuose šalies medikų asociacija uždraudė gydytojams rūkyti, kad būtų pavyzdžiu savo pačių pacientams, pranešė šeštadienį ši asociacija.

Tokiu Filipinų medikų asociacijos sprendimu taip pat siekiama, kad kiti žmonės nebūtų pasyvaus rūkymo aukos, sakoma asociacijos prezidento Oscar Tinio (Oskaro Tinijo) pasirašytame pranešime.

“Gydytojai turi būti sveiko gyvenimo pavyzdys, nes jų gyvenimo būdas, derama elgesys ir individualybė yra labai gerbiami – štai kodėl visiškai netinka gydytojams rūkyti”, – sako medikų prezidentas.

Pasak asociacijos atstovo Mike Aragono (Maiko Aragono), žmonės raginami pranešinėti asociacijai apie rūkančius medikus.

Paklaustas, kaip bus elgiamasi su pažeidusiais šią tvarką medikais, M.Aragonas atsakė, kad šiuo klausimu komitetas dar nuspręs vėliau. “Pereisime tiltą tada, kai prie jo prieisime” (atseit, kai ateis laikas, tada ir spręsime), – pridūrė jis.

Oficialiais duomenimis, Filipinuose yra 17,3 mln. rūkančiųjų, arba 28 proc. asmenų nuo 15 metų amžiaus.

Ir šalies prezidentas Benigno Aquino (Beninjas Akinas) prisipažįsta esąs rūkantis – sako, jog šio įpročio jam reikia darbe patiriamam stresui įveikti.

Tūkstančiai žmonių liko be pastogės per milžinišką gaisrą, kuris sekmadienį nuniokojo vieną tankiai gyvenamą lūšnynų rajoną Filipinų sostinėje.

Gaisras, kuris tikriausiai kilo dėl netvarkingos elektros instaliacijos, siautėjo ilgiau nei septynias valandas ir sunaikino šimtus namų.

Kol kas vienintelė patvirtinta šios nelaimės auka yra vyras, kuris žuvo, kai išbėgęs iš degančio namo sugrįžo į jį išnešti oro kondicionieriaus, nurodė vietos administracijos pareigūnas Obetas Madarangas, pridūręs, kad dar keturi žmonės buvo sužeisti.

Pasak O.Madarango, namus prarado maždaug 2 600 šeimų – apie 15 tūkst. žmonių, kuriems būtina skubi humanitarinė pagalba.

“Turime pakankamai maisto, tačiau stinga geriamojo vandens ir kilnojamųjų tualetų”, – sakė O.Madarangas naujienų agentūrai AFP.

Namus praradusi 28 metų May Llegue (Mei Lijegvė) sakė, kad nukentėjusieji dėkingi už dalijamą maistą, tačiau nerimauja, ar vyriausybė juos aprūpins kitais būtiniausiais dalykais.

“Mums reikalinga patalynė, nes daug vaikų neturi kur miegoti. Taip pat reikalinga medicinos pagalba senyviems žmonėms”, – aiškino ji.

Pasak O.Madarango, gaisras tame lūšnyne įsiplieskė veikiausiai dėl neteisėto prisijungimo prie elektros tinklų.

“Daug žmonių neteisėtai prisijungia prie elektros linijų. Manome, jog dėl tos pačios priežasties čia kilo ir prieš šešerius metus siautęs gaisras”, – sakė pareigūnas.

Jis pridūrė, kad per šį gaisrą pavyko išvengti didesnio aukų skaičiaus, nes liepsnos įsiplieskė sekmadienio popietę, kai žmonės nemiegojo. “Jeigu tai būtų įvykę naktį, būtų žuvę daug žmonių”, – pabrėžė O.Madarangas.

Jungtinių Tautų duomenys rodo, kad sausakimšuose Manilos metropolio lūšnynuose gyvena beveik keturi milijonai žmonių – apie 35 proc. Filipinų sostinės gyventojų.

Tokiuose lūšnynų kvartaluose dažnai kyla dideli gaisrai, tačiau jų gyventojai greitai vėl atstato savo palaikius būstus.