Sakoma, kad visi žmonijos išradimai nėra nei geri, nei blogi, o viską lemia tik tikslai, kurių vedami žmonės juos panaudoja. Draugiškų tikslų turėdami veikė ir pirmieji XX amžiaus programišiai, tačiau situacija pasikeitė piratams suvokus, kad vartotojų kompiuteriuose saugoma informacija gali padėti jiems uždirbti. Tai lėmė įvairių virusų, šnipinėjimo programų, brukalų, masinių automatizuotų užklausų (DdoS) atakų paplitimą. Apie šiuos interneto piratų nusikaltimus ir galimas jų pasekmes mūsų visuomenei kalbėjo klasterio „Clear Digital World“ konferencijos „Kova su piratavimu. Pasaulinė praktika ir Lietuvos pamokos“ dalyviai.

Apie vis didėjančią elektroninių nusikaltimų įvairovę pasakojęs „Hermitage solutions Baltic“ vykdomasis direktorius Paulius Čeponis pabrėžia kritinę elektroninių nusikaltimų grėsmę kiekvienam iš mūsų. „Programišiai atstovauja pačiam tikriausiam organizuotam nusikalstamumui ir jų pagrindinis tikslas visuomet yra pinigai, kuriuos jie gauna užvaldę ar pagrobę paprastų žmonių elektroninius duomenis. Jie gali būti panaudoti narkotikų, ginklų, žmonių prekyboje ir niekuo dėtas žmogus iškart tampa nusikaltėliu, to net nežinodamas. Dėl to interneto vartotojams labai svarbu patiems būti atsargiems – stebėti savo lankomas ar nukreipiamas svetaines, spaudžiamas nuorodas. Ne paslaptis, kad viena dažniausių situacijų, kai kompiuteris apkrečiamas virusu, – nelegalaus turinio platinimo svetainės ir programos (P2P). Po „nulaužta“ ar nemokama programine įranga, ar iššokančiais papildomais langais labai dažnai slepiasi nematomi nepageidaujami priedai, kurie atveria kompiuterį nusikaltėliams ir jie gali jį visiškai valdyti, net paversti kompiuteriu zombiu savo piktiems kėslams“, – komentuoja P.Čeponis.

Intelektinės nuosavybės problemas internete sprendžiančio klasterio „Clear Digital World“ (CDW) rinkodaros vadovas Romanas Matulis taip pat mėgina įspėti interneto vartotojus. „Prisiminkime, kaip mums buvo „parduodamas“ internetas: viskas laisva, viskas nemokama, bendrauk, siųskis, dalinkis viskuo su visais – tiesiog tikras virtualusis rojus, puiki alternatyva mūsų pilkai kasdienybei. Todėl labai greitai internetas tapo mūsų mėgstamiausiu žaisliuku, kaip tas medinis arkliukas iš vaikystės. Bet dabar matome, kad jis virto nevaldomu Trojos arkliu mūsų namuose ir darbuose. Ar tikrai suvokiame, su kuo žaidžiame?“ – klausia R.Matulis.

P.Čeponis norintiems apsaugoti savo kompiuterį ir saugiai pramogauti internete pateikia keletą patarimų:

1. Naudokite kokybišką ir pripažintą antivirusinę programą. Ji padės apsaugoti kompiuterį nuo bet kokių virusų ar kenkėjiško programišių elgesio.
2. Venkite naudotis tokiomis programėlėmis, kaip „Torrent“, „Emule“ bei kitomis, skirtomis failams siųstis, – dažniausiai tai neteisėti kūriniai, kurie gali būti apkrėsti.
3. Nereikalingų programų, virusų, kompiuterinių „Trojos arklių“ galima įgyti ir lankantis svetainėse, kuriose figūruoja tokie žodžiai, kaip „nemokamai“, „atsisiųsti“, „free mp3“, „žiūrėk ~online~“ ir pan. Jose gausu iššokančių langelių ir nuorodų, nukreipiančių į pavojingas svetaines.
4. Iššokantys langeliai gali būti pavojingi ir kitose svetainėse – nepasikliaukite melaginga reklama, skelbiančia apie laimėjimą, ar informuojančia, kad jūsų kompiuteryje pastebėtas virusas.
5. Siųskitės failus tik iš patikimų svetainių, įsitikinkite, kad diegimo metu „neįsiprašo“ kitos programos.
6. Nepamirškite, kad autoriniai kūriniai yra mokami. Jei kažkas siūlo parsisiųsti ar žiūrėti internetu juos nemokamai, jūs ne tik turėsite didelę tikimybė užkrėsti kompiuterį, bet ir pažeisite autorių teises – už tai gresia administracinė atsakomybė.

UAB „Clear Digital World“ (CDW) šiuo metu vykdo projektą UAB „Clear Digital World“ klasterio „Clear Digital World“ plėtra, kompetencijų stiprinimas ir konkurencingumo didinimas (Nr. VP2-1.4ŪM-02-K-02-015). Projektą, kurio vertė 509 656,22 eurų, iš dalies finansuoja Europos regioninės plėtros fondas.

Kinas. Prieš aštuonerius metus įspūdingai Valstybiniame jaunimo teatre debiutavusiai aktorei šiandien priklauso nacionalinė Rusijos kino premija „Auksinis erelis“ ir Rusijos kino festivalio „Kinotauras“ apdovanojimas, skirti už geriausiu pripažintą vaidmenį filme „Žvaigždė“.

„Naują rusų kino filmą reklamuoja nuoga aktorė Severija Janušauskaitė“, – prieš metus skelbė lietuviško interneto portalo antraštė. Ir nežinia, kas joje tautiečius turėjo šokiruoti labiau: tai, kad aktorė nuoga, ar tai, kad reklamuojamas filmas – rusų.

Pati S.Janušauskaitė į panašius straipsnelius ar jų antraštes teigia nebekreipianti dėmesio, o savo nuomonę tiek apie nuogo kūno filmavimus, tiek apie intervencinę Rusijos politiką seniai išdėsčiusi. „Įdomiausia, kad tame filmo plakate – netgi ne mano kūnas. Jo kūrėjai panaudojo fotomontažą“, – juokiasi Severija, neslepianti, kad tokiomis nekaltomis gudrybėmis plakato kūrėjai sąmoningai stengėsi apsaugoti vaidinusias užsienietes nuo bereikalingo puolimo.

Net jeigu kūnas plakate būtų pačios aktorės – vargiai išeitų jį pavadinti nuogu, mat viską nuotraukoje dengia storas, neperšviečiamas, ryškų kombinezoną primenantis dažų sluoksnis. Tų dažų „džiaugsmus“ filmuojant „Žvaigždę“ teko patirti ir Severijai: jos vaidinama filmo veikėja Rita, turtingo sugyventinio išvyta iš namų, kūno atspaudais kurdama šiuolaikinį meną mėgina užsidirbti pragyvenimui.

Lietuvoje daug kas įsitikinę, kad lietuvių aktoriai rusų kinematografui „parsiduoda“ už labai solidžius honorarus. Bet S.Janušauskaitė tvirtina, kad filmas filmui nelygu: jei esi kviečiamas dirbti populiariame TV seriale ar komedijoje, kuri sėkmingai atsipirkdama suksis kino teatruose, gali tikėtis padoraus atlyginimo, tačiau festivaliams skirtų autorinių filmų prodiuseriai turi ribotą biudžetą ir pinigais nesišvaisto. Žymesnės tai sau galinčios leisti rusų žvaigždės tokiose juostose apskritai sutinka filmuotis be atlygio, šitaip sąmoningai palaikydamos nekomercinio kino kūrėjus. Taip pat elgiasi ir nemaža dalis filmavimo grupės personalo: kostiumininkai, grimuotojai, dailininkai…

Žinodami, kad filmas bus demonstruojamas užsienio festivaliuose, daug garsių specialistų patys siūlo savo paslaugas Anos Melikian vadovaujamai filmavimo grupei, ką jau kalbėti apie masinėms scenoms kviečiamus studentus.

Lietuvaitė tvirtina, kad tokio kruopštaus ir sąžiningai atliekamo „darbo iš idėjos“, kaip „Žvaigždės“ filmavimo aikštelėje, jai dar nebuvo tekę regėti. Dėl pernai Rusijoje priimto įstatymo, draudžiančio keiksmažodžius filmuose, teatro vaidinimuose ir žiniasklaidoje, „Žvaigždė“, kaip ir daugelis kitų naujų rusiškų juostų, turi dvi versijas: viena skirta užsienio festivaliams, kita, be draudžiamos necenzūrinės leksikos – demonstravimui Rusijoje. „Kino pavasaryje“ buvo rodoma festivalinė filmo versija, kuri, vertinant mums įprasto ankstesnio rusų kino kontekste, keiksmažodžių gausa anaiptol nepasižymėjo.

„Kam tokio įstatymo reikėjo, nesupranta ir pačios Rusijos menininkai. Alkoholinių gėrimų reklamos elementai ekrane irgi uždrausti, kalbama, kad netrukus pasirodys įstatymas, drausiantis tabako gaminių propagavimą: tada filmų personažai nebegalės rūkyti… Visa tai vienaip ar kitaip kerta per ir taip dėl bendros ekonominės situacijos suliesėjusius rusų kino gamybos biudžetus. Suplanuoti filmavimai dėl lėšų stokos jau dabar neretai atidėliojami mėnesį ar du“, – pasakoja S.Janušauskaitė.

Antra vertus, aktorė pastebi, kad filmavimai Rusijoje dažnai užtrunka ir dėl specifinio vietos mentaliteto: „Maskvoje vėluoti į darbą valandą, dvi ar tris laikoma normaliu dalyku, nes patekęs į automobilių spūstį gatvėse žmogus tiesiog neturi kitos išeities. Antra vertus, net jei pėsčiomis ar metro aktorius iš savo namų filmavimo vietą galėtų pasiekti per pusvalandį, Maskvoje toks keliavimo būdas laikomas nesaugiu ir nepriimtinu: studija būtinai siunčia automobilį, kuris savo ruožtu neišvengiamai įstringa spūstyse. Todėl numatytu laiku filmavimai Rusijos sostinėje niekuomet neprasideda, bet dėl to niekam galvos neskauda: jiems svarbiausia, kad aktorius saugus ir sėdi automobilyje“, – aiškina S.Janušauskaitė.

Nors „Žvaigždėje“ jos vaidinama Rita filmo pradžioje švilpia miesto gatvėmis įspūdingu limuzinu, pati Severija didmiesčio gatvėmis niekuomet nevairuoja ir iki šiol, nors prie vairo teko sėdėti jau keliuose filmuose, netgi neturi vairuotojo pažymėjimo.

Po filmo premjeros Vilniuje paklausta, kuo skiriasi filmavimai Rusijoje ir Lietuvoje, aktorė rėžė tiesiai: „O argi iš rezultatų nesimato? Vieni darbą dirba, kiti jį imituoja.“

Vis dėlto po savaitės žurnalistei tai priminus, S.Janušauskaitė pasistengė būti diplomatiškesnė. „Tai tėra iš konteksto ištraukta frazė. Nors Rusijoje kino industrija nepalyginti labiau išvystyta ir todėl galima rasti itin aukštos kvalifikacijos įvairaus profilio kino aikštelėje reikalingų specialistų, tai nekeičia filmo kūrėjų asmenybių. Ten irgi sutikau bejėgiškų, diletantiškų režisierių, visus svarbius sprendimus užkraunančių aktoriams… O Lietuvoje, manyčiau, kino kūrėjai pernelyg susireikšminę: visi vieni kitus pažįsta, bet vis tiek organizuoja „kastingus“, kad galėtų pademonstruoti savo statusą. Išankstinės filmo reklamos dažnai būna daugiau, nei atgarsių jam pasiekus kino ekranus. Pastebėjau, kad kuo daugiau keliama išankstinio triukšmo, tuo prastesnis būna filmas. Stiprūs kūriniai į ekranus ateina tyliai, tarsi iš niekur“, – įsitikinusi aktorė.

Filmuodama „Žvaigždę“ armėnų kilmės režisierė A.Melikian jokių interviu nedalijo ir apskritai žurnalistų filmavimo aikštelėn neįsileido. Severijos manymu, tokia prodiuserių strategija pasiteisino: kuo labiau slepiamos proceso detalės, tuo labiau visiems maga jas sužinoti. Tai, kad pagrindiniai vaidmenys atiteko užsienietėms, galiausiai irgi pasiteisino: tiek žurnalistams, tiek žiūrovų auditorijai knietėjo suprasti, kodėl režisierės pasirinkimas buvo būtent toks.

Vis dėlto žiūrimumo aukštumų „Žvaigždė“ Rusijos ekranuose, žinoma, nepademonstravo: A.Melikian filmas puikiai sutinkamas kino festivaliuose, tačiau anaiptol nėra pritaikytas masinės auditorijos skoniui. Žiūrovas, nesidomintis kino menu, tačiau ateinantis pasidėti reikalingo „premjerinio pliusiuko“ ar pamatyti serialinių žvaigždžių, šiandien Rusijoje sudaro svariausią auditorijos dalį.

S.Janušauskaitė skeptiškai vertino šansus, kad jos darbas rusų filme galėtų būti įvertintas „Kino pavasario“ auditorijos, todėl festivalio uždarymo metu buvo išvykusi į Maskvą ir dalyvavo Rusijos kino akademijos skiriamų apdovanojimų „Nika“ teikimo ceremonijoje. Tiesa, ši dėl politinių niuansų irgi praėjo, anot lietuvės, dviprasmiškai, o apdovanojimai šįkart ją aplenkė.

Pasimatymą „Veido“ žurnalistei sostinės Senamiestyje skyrusi aktorė stebisi, jog nemažai tautiečių, netgi jos kolegų, šventai įsitikinę, kad Lietuvoje Severijos ir pėdsakai atšalę… Kaskart iš filmavimų pas Vilniuje likusią šeimą skubanti aktorė pati neatsikrato įspūdžio, kad saviems režisieriams buvo tapusi nereikalinga, o iš Rusijos atkeliavę darbo pasiūlymai tiesiog išgelbėjo ją nuo slegiančios priverstinės kūrybinės tinginystės.

„Pasirinkau intensyvų darbą, o ne teatro rutiną. Į serialus nesiveržiau, etatų valstybiniuose teatruose niekas nebesiūlė. Režisierių, norinčių regėti mane savo spektakliuose, atsirasdavo, tačiau kai jie užsimindavo apie savo ketinimus teatrų trupėms – kildavo toks šaršalas, kad nesunkiai įsivaizdavau pragarą, kurį privalėčiau įveikti tenai pasirodžiusi“, – pasakoja S.Janušauskaitė.

Prievarta veržtis ten, kur nėra pageidaujama, ji nematė prasmės. Užtat dabar, „Kino pavasariui“ pristačius „Žvaigždę“, S.Janušauskaitė visuose interviu verčiama teisintis, kodėl filmuojasi ne Lietuvoje, o Rusijoje. Šviesiai tiesiai rėžia, kad teisintis jau nusibodo.

„Supraskite: dabartinė situacija, kai lietuvių menininkai, drįstantys pereiti Rusijos sieną, automatiškai laikomi vos ne tėvynės išdavikais, daug kam patogi ir naudinga. Užtenka čia užsilipus ant taburetės pareikšti, kad atsisakai dalyvauti kokiame nors rusų projekte, o visi juose dalyvaujantieji yra „blogiečiai“, ir iškart tampi pirmųjų antraščių didvyriu. Politikuodamas Lietuvoje sulauki didesnio atgarsio, nei pelnytum dorai savo darbą dirbdamas. Bet juk menininkas pripažinimą turėtų pelnyti darbais, o ne politiniais pareiškimais“, – vis dar tiki S.Janušauskaitė, neslepianti, kad pastaraisiais metais nestokojo progų pakoreguoti nuomonę kai kurių savo kolegų atžvilgiu.

Aktorės manymu, užsidarymas ir kultūrinės geležinės uždangos palaikymas savaime neišreiškia stiprios pilietinės pozicijos: atvirkščiai, gebėjimas būti ir išbūti lietuviu tenai, atsidūrus „tarp dviejų ugnių“, iš menininko reikalauja gerokai daugiau pilietinių pastangų.

„Juk kasdien jauti, kas tave filmavimo aikštelėje palaiko, o kas nusiteikęs priešiškai. Ir supranti, kad žmonės, dirbantys šalia, dėl to irgi dažnai jaučia įtampą. Galbūt ne asmeniškai prieš tave, bet platesniame kontekste, mat ne visi rusų grandai teigiamai vertina užsieniečių aktorių buvimą rusų filmuose. Man patinka tuos procesus iš šono stebėti, apie tai kalbėtis, aš neužsidarau ir nepuolu nuo kitaip manančiųjų slėptis krūmuose. Todėl bent jau nutuokiu iš vidaus, kaip dabar jaučiasi rusų menininkai ir kas iš tikrųjų su jais vyksta. Bet parvažiavusi čia matau, kad sėdint savo kaime postringauti apie gyvenimą svetur lietuviškam mentalitetui apskritai labai būdinga“, – sako S.Janušauskaitė.

Šiauliuose vidurinę mokyklą baigusi Severija teatro kasdienybę pažino dar vaikystėje, nors jos tėvai nėra teatro žmonės: mama – mokytoja, tėtis – energetikas. Užtat visi kaimynai buvo Šiaulių dramos teatro aktoriai. Su jų vaikais mergaitė bendraudavo kieme, vėliau kartu lankydavosi ir spektakliuose. Būtent šio teatro užkulisių atmosfera ir kyštelėjo Severijai mintį pačiai mokytis vaidybos.

Tais metais Valstybinio jaunimo teatro, kurio scenoje vėliau Severija pasirodydavo dažniausiai, režisierė Dalia Tamulevičiūtė rinko aktorių kursą, skirtą Rusų dramos teatrui. Į jį šiaulietė nestojo, nes nesuprato rusų kalbos. Metus pasimokiusi teatro ir kino grimo specialybės, pateko į kursą, surinktą savo vaikystės miesto teatrui. Bet vėliau kategoriškai atsisakė grįžti į gimtuosius Šiaulius…

„Todėl, kad Šiauliai tapo liūdnu miestu. Parvažiavusi namo ir keliaudama centriniu miesto bulvaru sutikdavau vos kelis žmones… Dėl aktorių, su kuriais kartu (tiesiogine, o ne perkeltine prasme) vakarais šiukšles į kiemą nešdavom, irgi nebeturėjau ypatingų iliuzijų“, – prisimena pašnekovė.

Užtat būta iliuzijų dėl greitos aktorės karjeros Vilniuje. Po to, kai vieną po kito sukūrė tris reikšmingus vaidmenis Jono Vaitkaus spektakliuose (karalienės spektaklyje „Ivona, Burgundo kunigaikštytė“, Liucijos „Patriotuose“ ir Barboros spektaklyje „Barbora ir Žygimantas“), atrodė, kad režisieriai puls dėl jos, tokios talentingos, varžytis. Bet laikas bėgo, o naujų vaidmenų scenoje niekas nebesiūlė.

„Teatre tikrai galėjau nuveikti kur kas daugiau, negu nuveikiau. Į kiną pasukau todėl, kad teatrui nebesijaučiau reikalinga“, – dar kartą tvirtina Severija, dėl „Žvaigždės“ filmavimų turėjusi atsisakyti ir paskutinio išlikusio teatro vaidmens „Patriotuose“.

Pagrindinė „Žvaigždės“ herojė, kurią suvaidino gruzinų aktorė Tina Dalakišvili, net neabejojo, kad kelią į sceną merginai šiais laikais teatveria plastinė chirurgija. Ar daug panašiai mąstančių ir tokiais metodais „padarytų“ aktorių Severijai tenka sutikti filmavimo aikštelėse?

„Filmavimo akimirkomis svarbu tik tai, kaip žmogus sugeba įtikinti vaidindamas priešais kamerą. Ten niekam neberūpi, ar gili tavo asmenybė, ar lipai kitiems per galvas siekdama gauti vaidmenį arba kiek kartų dėl jo gulei ant operacinio stalo. Jeigu vaidybos rezultatas įtikina, visa kita tiesiog nebetenka reikšmės“, – tvirtina aktorė.

Rusų kalbos, kaip ir vairavimo, Severijai teko išmokti jau rengiantis vaidmeniui. Ji nedrįsta savęs vadinti rusų kino žinove, tačiau pastaraisiais metais stengiasi žiūrėti daugiau rusiškų filmų, kad pakviesta į kino bandymus žinotų, su kuo turės reikalų. Po „Žvaigždės“ jau teko suvaidinti ir amerikietę žurnalistę Timuro Alpatovo aštuonių dalių filme „Krikšto tėvas“, ir anaiptol ne gražuolę Brunhildą Alionos Zvancovos komedijoje „Norvegas“… Dabar dvylikos serijų režisieriaus Aleksejaus Papagrebskio juostoje darbiniu pavadinimu „Optimistai“ ji ruošiasi įkūnyti dešimtmečiu už save vyresnę septintojo dešimtmečio „krimplino epochos“ moterį. „Kai per bandymus man padarė šukuoseną, išvydau savo mamą senose šeimos fotografijose“, – šypsosi Severija.

O štai scenarijus, kurie tesiūlo paviršutiniškus fatališkos moters plano personažus, lietuvė sako iškart negailestingai atmetanti: „Nenoriu vaidinti seksualios medicinos seselės, su kuria filme visiškai nieko nevyksta. Nekalsiu pinigų tokiu būdu nei čia, nei svetur.“

Pasak jos, rusai yra išsaugoję gerų daugiaserijinių filmų tradiciją, neturinčią nieko bendra su pigiomis muilo operomis. „Kiekviena tokio filmo serija prilygsta kokybiškam meniniam filmui su puikiais aktoriais. Dabar tokių filmų daugėja, ši mada perimama iš rimtų amerikietiškų serialų“, – teigia pašnekovė.

Kaip didžiausią įspūdį pastaraisiais metais padariusį kino filmą S.Janušauskaitė išskiria Alejandro Gonzalezo Inarritu „Žmogų-paukštį“: „Tai labai originalus, keistas, komercinio kino neprimenantis kūrinys, kuris, nepaisant to, gerai suprantamas ir priimamas žiūrovų. Puiku, kad tokie filmai šiais laikais dar „Oskarus“ pelno.“

S.Janušauskaitė pastebi, kad autorinis kinas Europoje atsirėžia vis didesnę auditorijos dalį, tačiau kino festivaliams būdingos tam tikros madų tendencijos. Pavyzdžiui, gan ilgai juose dominavo ir pagrindinius prizus susižerdavo filmai apie homoseksualus, tačiau šiuo metu, nepaisant lietuviškos „Sangailės vasaros“ pasirodymo, šią tendenciją jau galima apibūdinti kaip „nueinančią“. Šiuo metu aktualesnė tampa karinių konfliktų tema, į ekranus sugrįžta skaudžios socialinės problemos.

Aktorė neslepia besitikinti anksčiau ar vėliau suvaidinti ir Europos režisierių filmuose. „Mums, lietuviams, ten prasiveržti daug paprasčiau nei rusams, angliškai kalbantiems su baisiu akcentu. Tačiau tam, žinoma, reikia netingėti, stengtis, mokytis užsienio kalbų. Neverta tikėtis, kad užsienio režisierius pamatys tavo genialų vaidmenį Lietuvos teatre ir iškart pakvies į Holivudą“, – ironiškai šypsosi S.Janušauskaitė.

Renata Baltrušaitytė

Tarp pretendentų į „Oskaro“ statulėlę geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje šiemet pateko kaimyninių valstybių – Lenkijos ir Estijos kūrėjų darbai. Nominacijos sulaukė bendra Estijos ir Gruzijos juosta „Mandarinai“, pasakojanti apie estų kaimą Abchazijoje 1992 m. konflikto metu, bei lenkų režisieriaus Pawelo Pawlikowskio filmas „Ida“, analizuojantis šeimos, religijos ir identiteto temas socialistinės pokario Lenkijos realybėje.

„Mandarinai“ tapo vienu sėkmingiausių filmų Estijos kino istorijoje ir pirmuoju iš Baltijos šalių patekusiu į galutinį geriausio filmo užsienio kalba kandidatų penketuką. Filmo kūrėjų manymu, galimybės laimėti „Oskarą“ yra nedidelės, tačiau vien pati nominacija yra didžiulis estų kino laimėjimas.

Be „Mandarinų“ ir „Idos“, šiemet pretendentų penketuke taip pat minima ruso Andrejaus Zviagincevo juosta „Leviatanas“, argentiniečio Damiano Szifrono „Pašėlusios istorijos“ bei Abderrahmane’o Sissako iš Mauritanijos filmas „Tombuktu“.

2014-aisiais filmų paraiškas „Oskarui“ už geriausią filmą užsienio kalba pateikė 83 valstybės. Lietuvos kandidatu siekti šio kino pasaulyje svarbaus apdovanojimo buvo pasirinktas režisieriaus Igno Jonyno filmas „Lošėjas“. Nuo 2006-ųjų savo filmus Lietuva iš viso pateikė septynis kartus, Estija nepriklausomybės laikotarpiu juos siūlė dvylika kartų, Latvija – šešis sykius.

Lenkija savo režisierių filmus „Oskarui“ teikia nuo 1963 m. Į galutinį pretendentų penketuką lenkiškos juostos iš viso pateko dešimtį kartų (iš kurių režisieriaus Andrzejaus Wajdos – keturis), tačiau šio prestižinio kino apdovanojimo lenkams taip pat dar nėra pavykę laimėti.

87-ųjų JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimų ceremonija Holivude vyks vasario 22-ąją.

Šiemet žada užsidaryti paskutinis Vilniuje veikiantis filmų nuomos centras, tačiau alternatyvų, kur galima išsinuomoti kino filmą internetu, Lietuvoje beveik nėra. Žiūrovui, užsimaniusiam pažiūrėti filmą, tačiau nenorinčiam pirkti DVD ar „Blu-ray“ disko parduotuvėje arba eiti į kino teatrą, lieka bene vienintelė galimybė – piratauti.
Tiesa, yra keletas kitų galimybių, iš kurių universaliausia – kompanijos „Apple“ elektroninė parduotuvė „iTunes“. Joje galime ne tik nusipirkti kino filmų, bet ir juos išsinuomoti, deja, abu variantai – ne pagal kiekvieno lietuvio kišenę. Nusipirkti kino filmą „iTunes“ mums kainuos nuo 15 iki 60 Lt, o nuomojantis teks pakloti nuo 10 iki 18 Lt. Be to, norint atsiskaityti už filmus, reikia turėti kreditinę kortelę.
Dar viena alternatyva – kartu su TEO skaitmeninės televizijos „Gala“ paslauga teikiama vaizdo nuoma. Deja, ji prieinama tik TEO klientams, turintiems plačiajuostį interneto ryšį. Videotekoje yra apie 2 tūkst. įvairių vaizdo įrašų, iš kurių tik dalį sudaro kino filmai, – jų nuomos kainos svyruoja nuo 5 ik 10 litų, tačiau yra nemažai ir nemokamų.
Panašią internetinę filmų nuomą, tik siūlančią daug skurdesnį filmų pasirinkimą, turi dar keletas interneto paslaugų teikėjų – „Skynet“ bei „Kava“.

Muzikinių įrašų parduotuvės Vilniuje jau išnyko, o jomis greitai paseks ir filmų nuomos punktai. Specializuotų muzikos įrašų parduotuvių sostinėje nebeliko, kai bankrutavo „Bomba“ ir iš jai priklausiusių patalpų turėjo išsikelti specializuotos „Muzikos bombos“ parduotuvės.

Šią sritį nukonkuravo internetas ir galimybė legaliai ar nelegaliai parsisiųsti muziką.
„Specializuotų muzikos parduotuvių Vilniuje visiškai nebėra. Mažėjant paklausai per daug sudėtinga išlaikyti tokią parduotuvę. Kai turi kompiuterį, nebereikia turėti laikmenos spintoje“, – svarsto muzikos leidyba užsiimančios bendrovės  „Prioro“ įrašų grupės pirkimo ir gamybos direktorius Robertas Stukas.
Anot jo, muzikos įrašų leidėjai prieš keletą metų surado alternatyvą, kuri kompensuoja išnykusį pardavimo per specializuotas muzikos parduotuves kanalą – tai prekybos centrų muzikos skyriai. Be to, muzikos įrašų skyrelius atidaro knygynai, vaikų žaislų parduotuvės.
Praėjusią savaitę duris užvėrė ir priešpaskutinis sostinėje likęs filmų nuomos punktas „Laukimas“ Žirmūnuose, o paskutinysis kovoje su interneto piratais balandžio 1 d. kris legendinis „Eliksyras“, garsėjęs kaip vieta, kur gali rasti ir klasikų perlų, ir tikrų kino retenybių.

Džiaugsmingai nustriksėję Triušio metai negailėjo repertuariniams filmams pakilimų ir nuosmukių, bet suteikė itin daug vilties Lietuvos kino pramonei.

2011-aisiais aukščiausios prabos rezultatų pasiekė ir sėkmingiausią valstybės investiciją įtvirtino Donato Ulvydo režisuotas nuotykių epas “Tadas Blinda. Pradžia”, visiems įrodydamas, kad lietuviškas kinas gali būti lankomas pagal holivudinius standartus. Lapkričio mėnesį sostinės meras Artūras Zuokas pagaliau patikėjo nepriklausomų prodiuserių raginimais atidaryti Vilniaus kino biurą, kuris turėtų skatinti užsienietiškų filmų gamybą ir susigrąžinti daugiau investicijų, atitenkančių kaimyninių šalių miestams. O Seimas metų pabaigoje priėmė ilgai ir duobėtai rengtą Kino įstatymą, kuriuo numatyta įsteigti Lietuvos kino centrą ir smarkiai padidinti nacionalinių filmų gamybos biudžetus.
Viena svarbiausių jo pataisų garantuos, kad 60 proc. pridėtinės vertės mokesčio nuo parduotų kino bilietų papildytų naujų filmų gamybos finansavimui sukauptą pinigų aruodą. Tai reiškia, kad Lietuvos kino kūrėjai gaus apčiuopiamos naudos iš “Karibų piratų”, “Greitų ir įsiutusių”, “Pagirių” ir kitų populiariausių filmų. Lygiai taip pat kuo daugiau kino teatrai parodys tokių rezultatyvių lietuviškų filmų, kaip “Tadas Blinda” ar “Zero 2″, tuo labiau išsiplės galimybės paremti į naują gamybą paleidžiamus projektus.
Kai tik Seimo rūmuose priimtus pasikeitimus pavyks realizuoti, Lietuva pretenduos pasididinti nacionalinio kino gamybos našumą ir kasmet džiaugtis bent dviem trimis nacionalinėmis premjeromis.

Blindos sprindis
Lietuvos kino rinkai būtinai reikalingi “Tado Blindos” dydžio reginiai. Tai akivaizdžiai signalizuoja užfiksuoti lankomumo rezultatai ir ažiotažinis žiūrovų palaikymas, kad ir kaip tai nepatiktų D.Ulvydo, Žilvino Naujoko, Ramūno Greičiaus žygdarbio nepripažįstantiems kritikams. 2011-aisiais šalies komerciniame repertuare rodyti filmai pardavė 2,97 mln. bilietų ir surinko 37,08 mln. Lt pajamas. Tarp šių skaičių nėra duomenų iš Vilniaus tarptautinio kino festivalio “Kino pavasaris”, Europos šalių kino forumo “Scanorama”, Moterų kino festivalio “Šeršėliafam”, Prancūzų kino festivalio “Žiemos ekranai”, Kauno tarptautinio kino festivalio ir daugelio kitų renginių, kurie dar labiau pagražintų metų derlių.
Bet netgi su oficialiai skelbiama statistika 2010 m. laimėjimus pavyko pagerinti 9,1 proc., o tai ryškus žingsnis į priekį. Jeigu iš tiesų Lietuvoje vis dar turime tiek gyventojų, kiek Marijonas Mikutavičius suskaičiavo garsiojoje savo dainoje, tai gautume širdžiai mielą ir pergalingą rezultatą, kad kiekvienas šalies pilietis apsilankė kine bent kartą per metus. Panašaus lankomumo galėtų pavydėti bet kuri pasaulio šalis.
2011 ir 2010 m. bendrą lankomumą skiria 346 tūkst. žiūrovų. Beveik tokią žmonių minią į kiną atvedė jaunasis “Tadas Blinda”. Iki rekordiškiausio 2008 m. lygio pritrūko dar papildomų 303 tūkst. parduotų bilietų. Matome, jog pernai mums reikėjo išleisti į triušių medžioklę du lietuviškus “Tadus Blindas”, kad galėtume pasivyti Lietuvos kino rinkos aukštumas.

Tik viena nauja mada
Svarbu pabrėžti, kad rinkos vežimą stipriai tempė ne vien tik lietuviškas čempionas paauksuota subine. Per 12 mėnesių užaugo šeši filmai milijonieriai (daugiausiai per Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį!), tarp kurių tradiciškai jaukiai įsitaisė keturi tautiškai dubliuoti animaciniai nuotykiai (“Ratai 2″, “Kung Fu Panda 2″, “Ilgo plauko istorija” ir “Rio”). Esminės lankomumo mados beveik nepasikeitė, nes toliau pardavimą labiausiai diktavo šeimyninės paskirties filmai, gebantys privilioti vienu ypu daugiau bilietus perkančių žmonių.
“Tadas Blinda” išryškino naują madą lankytis lietuviškuose filmuose ir patriotiškai palaikyti savą produktą. Džiugu ir tai, kad Manto Jankavičiaus suvaidintas herojus ne tik sustabdė saujelę žmonių nuo suplanuotos emigracijos, bet ir tapo puikiu alternatyvaus platinimo pradininku užsienyje. Dar niekuomet svetur gyvenantys lietuviai nedemonstravo vienybės ir troškimo pamatyti tėvynėje pagamintą filmą, kurio sausakimši seansai su pakartojimais įvyko skirtinguose Didžiosios Britanijos, Airijos ir JAV miestuose.
Net šešiems filmams pritrūko vos smulkaus šiaudo, kad įšoktų į milijonierių lygą, o to Lietuvos kino rinkoje niekuomet nebuvo. Robotiški “Transformeriai 3″, svaigios “Pagirios Tailande”, pašėlęs “Batuotas katinas Pūkis” (jis pasiekė šešių nulių tikslą jau 2012-ųjų pradžioje), vampyriškai išalkusi “Brėkštanti aušra”, linksmai pamėlynavę “Smurfai” ir burtininko kadenciją baigęs “Haris Poteris” užgeso visai šalia išsvajoto milijono ribos. Toks puikus rezultatas signalizuoja, kad 2011-aisiais pamatėme labai daug apylygių filmų ir dar kartą įsitikinome, jog masinis žiūrovas nereikalauja originalumo ir mėgsta rinktis patikrintą prekę. Beveik visi lyderiai yra tęsiniai, kurių išlinksniuoti pavadinimai jau tapo sėkmę garantuojančiais prekės ženklais.

Trimačiai koziriai
Nenuneigsime, kad jiems greičiau kilti padėjo brangiau įkainotos 3D technologijos. Priešingai nei amerikiečiai, lietuviai dažniau renkasi trimačius atrakcionus, nors ne visiems filmams pavyksta deramai ir įtaigiai išnaudoti ekrano gylio dimensijų pranašumus. “Ant keistų bangų” plaukiojant su Karibų jūros piratais beveik nesimatė skirtumo tarp dviejų versijų, bet išradingumu nepasižymėjusius “Transformerius” gelbėjo tik 3D kameromis nufilmuoti stebuklai.
Mūsų žiūrovai jau išmoko atskirti tikromis 3D kameromis užfiksuotus vaizdus nuo patamsėjusios konversijos, tad beviltiškam “Konanui Barbarui” (metų fiasko su 148 tūkst. Lt) nepavyko apdumti akių netesėtais pažadais. Panašiai pralaimėjo mažiau ambicingas “Kunigas” (162 tūkst. Lt), o “Kapitonui Amerikai” nepavyko peršokti komiksų abejingumo sienos (144 tūkst. Lt). Skaudžiai sužlugo niekingai konvertuotas naujametinis “Spragtukas” (125 tūkst. Lt), o komiksinė “Žalioji širšė” (202 tūkst. Lt) toli nenuskrido ir galiausiai sustojo, kai tik žmonės išsiaiškino, kad filmą labiau apsimoka žiūrėti be papildomų akinių.
“Įsikūnijimo” padiktuota kino salių skaitmenizavimo revoliucija pastebimai pagerino žiūrėjimo kokybę. Didieji kino centrai “Forum Cinemas”, “Multikino” ir “Cinamon” įsigyja vis daugiau naujos kartos projektorių, kurie dabar gaminami pagal išradėjo Jameso Camerono nurodymus, ir demonstruoja šviesiausią įmanomą vaizdą. Dažnas 3D efektų nereikalaujantis filmas šiandien taip pat rodomas skaitmeniniu formatu, o patiriamo malonumo skirtumai matomi plika akimi.
Skaitmeninį projektorių 2011 m. įsirengė netgi Marijampolės kino teatras. O Vilniaus “Skalvija” ir “Pasaka” padavė paraiškas į Europos Sąjungos fondus savo salių skaitmenizavimo finansavimo paramai gauti.

Džiaugsmingi atradimai
Nepriklausomiems filmams Lietuvoje vis dar trūksta salių. Jiems reikia daugiau laiko, jie priklausomi nuo žiūrovų nuomonių, jie negali lygiai konkuruoti su gausiai reklamuojamais milžinais, bet didieji kino teatrai visiems taiko vienodas sąlygas: jeigu pardavimas neišsijudina per pirmas dvi savaites, filmas šalinamas iš repertuaro.
Nieko nepadarysi, tokia komercinė verslo praktika, kuri negailestingai nukirto dramas su Bradu Pittu (“Gyvenimo medis”, “Žmogus, pakeitęs viską”), Nicole Kidman (“Triušio urvas”), Kevinu Spacey (“Rizikos riba”), “Auksiniu liūtu” (“Kažkur tarp ten ir čia”), Catherine Deneuve bei Gerardu Depardieu (“Potiche”) ir kitais.
Vis dėlto 2011-aisiais Holivudo studijų dominavimas nebuvo totalinis, nes saldžią 9,8 proc. dalį rinkos pyrago atsipjovė “Tadas Blinda”. Pagirtinai bilietus pardavinėjo europietiškais pinigais finansuotos ir lietuvišką skonį sužadinusios dramos. “Juodąją gulbę” iškėlė “Oskaras”, skirtas Natalie Portman, ir tautiečių susidomėjimas šokiais, “Karaliaus kalba” galingai kovėsi net 12 savaičių ir mėgavosi “Oskarų” palaiminimu, “Oda, kurioje gyvenu” skleidė aistrą, geismą ir naudojosi Antonio Banderaso populiarumu, “Vidurnaktis Paryžiuje” vėl priminė Woody Alleno talentą rašyti šmaikščiai ir užbūrė romantika, “Biutiful” narstė sunkią ir graudžią temą, bet sugebėjo peršokti 100 tūkst. Lt ribą.
Šie neatsitiktiniai atvejai tikina, kad platintojams ir rodytojams vertėtų labiau pasitikėti rizikingais nepriklausomais filmais. Jie niekaip nesurenka smūginių pajamų per premjerinį savaitgalį, bet turi išliekamąją vertę ir atveda į kiną visai kitus žiūrovus.

2011 m. Lietuvos kino teatruose rodytų filmų topas

Filmas    Pajamos (Lt)    Žiūrovų skaičius (tūkst.)
1. “Tadas Blinda. Pradžia”    3,6 mln.    293,1
2. “Ratai 2″    1,33 mln.    110,9
3. “Kung Fu Panda 2″    1,19 mln.    100,2
4. “Karibų piratai: ant keistų bangų”    1,16 mln.    76,9
5. “Ilgo plauko istorija”    1,04 mln.    85,7
6. “Rio”    1,004 mln.    82,9
7. “Transformeriai 3″    992,3 tūkst.    63,9
8. “Pagirios Tailande”    954,2 tūkst.    75,6
9. “Batuotas katinas Pūkis”    939,1 tūkst.    66,2
10. “Brėkštanti aušra. 1 dalis”    927,9 tūkst.    72,6
11. “Smurfai”    923,7 tūkst.    79,3
12. “Haris Poteris ir mirties relikvijos. 2 dalis”    910,6 tūkst.    64,3
13. “Greiti ir įsiutę 5″    825 tūkst.    68,3
14. “Super Džonio prisikėlimas”    671,6 tūkst.    53,7
15. “Linksmosios pėdutės 2″    587,7 tūkst.    46,7

Sėkmingų metų pabaigai – pirmieji “Oskarų” kandidatai, intriguojantys tęsiniai ir spalvinga animacijos girlianda.

Gruodžio mėnuo Lietuvos kino teatruose laukia neįtikėtinai intensyvus ir dosnus filmų dovanų. Visai ne guminis repertuaras priglaudė kone dvigubai daugiau premjerų, negu gaudavome gegužės, birželio ir liepos mėnesiais. Net nereikia abejoti, kad visiems 15 naujų filmų neužteks žiūrovų.
Visi repertuaro pasiūlymai atrodo solidžiai ir viliojamai, o labiausiai džiugina filmų įvairovė. Šalia trijų animacinių 3D puotų šeimoms ir dviejų galingiausių dinamiškos komercijos reginių po eglute konkuruos dvi šventiškai nusiteikusios romantinės komedijos, trys Kanų festivalyje pasižymėję pirmūnai ir dar trys ypatingi filmai, kurie faktiškai jau užsitikrino bent po kelias svarbiausias “Oskaro” nominacijas.

Jie bus nominuoti
Nebyliojo kino erai šaunią pagarbą atiduodančios komedijos “Artistas” koziriai – vizualumas ir originalumas. Lietuvių kilmės prancūzas Michelis Hazanavichius genialiai imituoja senojo Holivudo madas ir smagiai parodijuoja nespalvoto begarsio kino laikus (1927 m.). Geriausiu aktoriumi Kanų festivalyje tituluotas Jeanas Dujardinas idealia vaidyba ir charizma garantuos šventinę nuotaiką, bet svarbu iš anksto nepervertinti šio unikalaus filmo vertybių. Platinimo teises JAV įsigiję broliai Weinsteinai moka nukalti “Oskarų” favoritus ir gan įkyriai trimituoja žinią apie prancūzišką šedevrą, kuriam dalijamos liaupsės gali net pakenkti.
Toronto kino festivalyje prisijaukinusi sėkmę biografinė sportinė drama “Žmogus, pakeitęs viską” pernelyg glaudžiai susijusi su amerikietiškomis realijomis, kad sulauktų adekvataus susidomėjimo Lietuvoje. Mūsų platintojai mėgina nuversti kalną teigdami, kad filmas apie beisbolą greičiausiai susidraugaus su šio žaidimo nemėgstančiais ir nesuprantančiais žmonėmis. Vis dėlto “Oskaro” premijomis apibertų scenaristų parašyta drama aiškiai remiasi prisiminimais apie 2002 m. aukščiausios beisbolo lygos sezoną JAV, kai visų nurašyta komanda parodė stebuklingą žaidimą ir laimėjo čempionatą. Šiomis pergalėmis besidomėjusių lietuvių būrelį tikriausiai galėtume suskaičiuoti dviejų rankų pirštais. Tačiau puikaus režisieriaus Bennetto Millerio filmas labiausiai masina populiarių aktorių pasirodymais.
Dar vienas filmas – aštrus trileris “Skardininkas, siuvėjas, kareivis, šnipas” nuo pirmų minučių užburia solidumu, aktoriniais kūlversčiais (Gary Oldmanas privalo būti nominuotas), įtraukiančia režisūra ir autentišku laikotarpio nudailinimu. Tačiau intriguojantis ir nenuspėjamas filmas apie pavojingais šaltojo karo žaidimais užsiimančius šnipus bus sunkiai parduodamas, nes jame daug kalbama, protingai analizuojama ir beveik nesišaudoma. Džeimsbondiško stiliaus pramogų gerbėjams čia pritrūks veiksmo ir jie greitai pabėgs į galvosūkiais neapkraunantį pasimatymą su šnipu Tomu Cruise’u.
Sprogimų, lenktynių, muštynių, susišaudymų, tviskančių lokacijų ir kaskadinių triukų mėgėjams siūlomi du filmų tęsiniai. Pasiklydęs T.Cruise’as nerado kitos išeities, kaip ketvirtą kartą atgaivinti sėkmingiausią savo personažą, nesumedžiojamą šnipą Etaną Huntą, nepaisydamas prasčiausių veiksmo trilerio “Misija neįmanoma 3″ rezultatų. Atrodė, kad viskas čia jau baigta, bet animacinių “Nerealiųjų” ideologas Bradas Birdas įtikino aktorių pabandyti dar sykį. Studijoje “Pixar” užaugęs režisierius pirmą kartą dirbo su gyvais aktoriais, tad “Misija: neįmanoma. Šmėklos protokolas” gali iššauti nenuspėjamai. Atidaryti Dubajaus kino festivalio pakviestas filmas papildomai intriguoja žaibiškai išpopuliarėjusio ir visur graibstomo aktoriaus Jeremy Rennero suvaidintu nauju personažu.
Daug gardesnių intrigų žada išradingojo Guy’aus Ritchie detektyvinis trileris “Šerlokas Holmsas 2. Šešėlių žaidimas” su nemirtingai parinktu Roberto Downey jaunesniojo ir Jude’o Law duetu. Kietai atrodančius, stilingai sukirptus ir energija pulsuojančius kino spektaklius gebantis konstruoti režisierius atsisakė pirmoje serijoje (42,7 tūkst. žiūrovų) gausiai naudotos mistikos ir sulėtinto judesio kadruotės, kad nusileistų arčiau rašytojo Arthuro Conano Doyle’io sukurto pasaulio ir įtrauktų į siužetą didžiausią seklio priešą profesorių Džeimsą Moriartį.

Daniški malonumai
Europos kino forumą “Scanorama” gražiai atidariusi apokaliptinė drama “Melancholija” gan netikėtai sulaukė dviprasmiškų reakcijų ir netgi nusivylimų. Bene geriausias, vizualiausias ir pakankamai lengvas danų provokatoriaus Larso von Triero kūrinys su bauginančia fantazija apie pasaulio pabaigą tikrai pagerins “Antikristo” lankomumo rezultatus (3,9 tūkst. žiūrovų), bet netgi fantastiškai vaidinanti ir pelnytai Kanų karaliene paskelbta Kirsten Dunst nepadės pasivyti “Dogvilio” su Nicole Kidman ir priartėti prie šlovingiausios “Šokėjos tamsoje” su Bjork (18,3 tūkst. žiūrovų).
Romantiškiausią žiauraus veiksmo trilerį “Važiuok” norėtųsi priskirti prie geriausių 2011 m. filmų. Džiugu, kad po debiuto “Scanoramoje” jis lieka repertuare, bet reikia pripažinti, kad stiprų kozirį įsigiję Estijos platintojai pramiegojo ir geriausio Kanų festivalio režisieriaus Nicolo Windingo Refno filmui leido įsisiautėti piratinėse interneto trasose.
Danų vunderkindui pavyko sukurti senamadišką holivudinį retro reginį, kokių naujųjų technologijų amžiuje jau beveik niekas nedaro. Filmo nuotaiką palaiko idealiai parinkta muzika, talentingo aktoriaus Ryano Goslingo įkūnytas gerasis keršto angelas ir žavūs herojų pokalbiai. Šis filmas tikrai veža.

Tiek daug animacijos dar nebuvo
Įtempčiausia padėtis susidarys animacinių komedijų fronte. Nepamiršdami, kad pajamų surinkimą į gruodį perkels “Oskaru” apdovanotų pingvinų “Linksmųjų pėdučių” tęsinys, regėsime milžinišką keturių filmų konkurenciją. Visi jie įgarsinti lietuviškai ir padabinti 3D efektais. Pirmiausia turėtų atkristi tik labai mažiems vaikams skirtos dainingos šėlionės egzotiškoje negyvenamoje saloje. Niekam nereikalingu tęsiniu “Alvinas ir burundukai 3″ Holivudo fabrikėlis toliau išnaudos sėkmingai prikeltą animacinių žvėriukų ansamblį. Pripažinkime, kad jau antroji serija grojo išblėsusiomis natomis, tad trečiame filme nereikia tikėtis nieko gero. Burundukų balsais perdainuotas nuvalkiotas Lady Gagos “gabalas” ir kitos popsinės dainos patenkins tik darželinukus.
Vienvaldžiu favoritu turėtume pripažinti vesternišką, nuotaikingą, azartišką, romantišką “Batuotą katiną Pūkį”, kuris teisėtai naudosis šrekiados sukrautu populiarumo kapitalu ir mėgins pavogti lietuvišką milijoną iš meksikietiško banko. Kosto Smorigino pergarsintas Antonio Banderaso katinas kaubojus sužavės mažus ir didelius karštai gundančiais šokiais, efektingomis gaudynėmis, nuoširdžiai juokingais kuriozais ir 3D suteikiamų galimybių profesionalumu. Vis dėlto tipiškame pramoginiame nuotykyje nerasite originalumo ir išvysite tris kartus jau matyto personažo savybes.
Pageidaujantiems atrasti animacijos žanro naujovių vertėtų keliauti į Šiaurės ašigalį su “Kalėdų Senelio slaptąja tarnyba”. Pribloškiamai vizualus, įdomus, emocingas, kupinas paslapčių, puikiu humoru praturtintas filmas magiškai skleidžia kalėdinę atmosferą ir stebina britų dailininkų neblėstančia fantazija. Ilgai nepamiršite smagios ekskursijos į Kalėdų Senelio namus, pažinties su jo gausia šeimyna ir dovanų išvežiojimo verslo subtilybių.

Naujųjų metų nakties žaidimai
Gruodžio 31 d. mus stebins du identiškai panašūs filmai, kurių herojai aiškinsis komplikuotus santykius. Keista, bet abiejų šių filmų prodiuseriai slepia konkrečius siužeto vingius ir neleidžia jų anonsuoti, o žiūrovų lūkesčius ragina skatinti žvaigždingų pavardžių linksniavimu.
Amerikietiška romantinė komedija “Naujieji metai Niujorke” papuoš ekraną gausybe žymių veidų ir įtrauks tarpusavyje susipynusiomis istorijomis apie meilę, viltį, nusivylimus, svajones, troškimus, kitus banaliai nuvalkiotus jausminius išgyvenimus. Vienodi pasimatymų žanro filmai nestokoja dėmesio, tad ir šis bus lankomas bent dvi tris savaites. Pensininkas veteranas Gary Marshallas (“Graži moteris”) specializuojasi proginių filmų srityje ir kviečiasi anksčiau išgarsintus aktorius, bet jo taktika pasiteisina tik iš dalies. “Valentino diena” startavo įspūdingai, bet vėliau taip pat greitai nuvyto, kai žiūrovai įsitikino, kad režisierius nesugeba pasiūlyti nieko įdomaus. Neskubėkite tikėtis kažko stebuklingo ir dabar, nes vėl pamatysite kitose romantinėse komedijose išrodytas situacijas.
O štai rusų prodiuseris Timuras Bekmambetovas tęsinius kepa išmintingiau ir mikliau. Dar tik pernai žavėjomės rusiško komercinio kino atgimimu su papuoštomis “Eglutėmis”, o mus vėl kviečia keturių režisierių nufilmuotas trumpo metražo istorijų rinkinys. “Eglutės 2″ keliaus ne tik per plačiąją Rusiją, bet aplankys ir didžiuosius pasaulio miestus, pasiūlys lietuviškam mentalitetui labiau suprantamo humoro, vilios per televizijas rodomų komiškų laidų veikėjais.

Tvarkaraštis
Gruodžio 2 d.
“Žmogus, pakeitęs viską”
“Melancholija”
“Romo dienoraštis”

Gruodžio 9 d.
“Naujieji metai Niujorke”
“Kalėdų Senelio slaptoji tarnyba”
“Važiuok”

Gruodžio 16 d.
“Misija neįmanoma. Šmėklos protokolas”
“Alvinas ir burundukai 3″
“Eglutės 2″

Gruodžio 23 d.
“Batuotas katinas Pūkis”
“Skardininkas, siuvėjas, kareivis, šnipas”

Gruodžio 30 d.
Šerlokas Holmsas 2. Šešėlių žaidimas”
“Artistas”
“Habemus Papam”

Šiemet Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) didelį dėmesį skirs jauniesiems kino kūrėjams paskatinti – nemokamų dokumentikos meistriškumo kursų metu jiems bus pristatytos dokumentinio bei nekomercinio kino finansavimo ir platinimo galimybės.

Festivalyje viešintys dokumentinio kino ekspertai ir prodiuseriai ragins jaunuosius kino kūrėjus ieškoti alternatyvų finansavimui, pristatydami sėkmingus tarptautinės kino koprodukcijos pavyzdžius.

Rugsėjo 30 d. jaunieji kino prodiuseriai kviečiami į dokumentinio kino eksperto Tue Steen Müller iš Danijos meistriškumo dirbtuves „Tarptautinė dokumentinio kino gamyba: galimybės jauniems prodiuseriams“. Daugiau nei 40-yje šalių dokumentinio kino kursus ir seminarus vedęs VDFF svečias dirbtuvių metu pristatys, kaip šiais laikais finansuojami dokumentiniai filmai, kaip funkcionuoja kelių šaltinių finansavimas, kurie fondai remia jaunus dokumentinio kino kūrėjus. Su dirbtuvių dalyviais T. S. Müller taip pat aptars sėkmingus tarptautinės koprodukcijos pavyzdžius.

Didelę patirtį sukaupęs specialistas šiuo metu dėsto Italijos „Zelig“ dokumentinio kino mokykloje ir vadovauja Europos mokymų programai „Storydoc“, skirtai Viduržemio kino projektams.

Spalio 1 d. paskaitą apie meninės dokumentikos ir nekomercinio kino platinimą skaitys Irena Taskovski, nepriklausomos kino studijos „Taskovski Films“ Londone įkūrėja ir kūrybinė vadovė. Paskaitos metu bus tiriamos skirtingos pardavimų kompanijų strategijos ir jų santykis su filmų režisieriais ir prodiuseriais. Bus aiškinamasi, kaip sėkmingai pasirinkti pardavimų agentą, kuriame gamybos žingsnyje derėtų į jį kreiptis ir kaip užtikrinti sėkmingą bendradarbiavimą.

Įvairiuose kino festivaliuose reklamos ir rinkodaros strategijų profesionalus mokanti I. Taskovski atskleis, kaip prailginti filmo gyvenimą festivaliuose. Specialistė pateiks praktinių pavyzdžių, remdamasi dokumentiniais filmais „Čekiška svajonė“ (rež. Vít Klusák, Filip Remunda), „Katka“ (rež. Helena Třeštíková) ir „Žmonės, kuriais galėjau būti ir kuriais galbūt esu“ (rež. Boris Gerrets).

Į „Skalvijos” kino centro kartu su partneriu „MEDIA Desk Lietuva” rengiamas dirbtuves jaunieji kino specialistai kviečiami registruotis iki rugsėjo 29 d. svetainėje www.mediadesklithuania.eu.

Rugsėjo 28 d. VDFF pakvies kino kūrėjus, o taip pat visus, besidominčius eksperimentinio kino istorija, į atvirą Pipo Chodorovo paskaitą „Laiko ir erdvės architektai“. Pirmąją eksperimentinio kino galeriją ,,The Film Gallery“ įkūręs kino režisierius aptars įvairius manipuliavimo laiku aspektus, atskleis keletą laiko panaudojimo būdų, kuriuos išrado ir per pastaruosius kelis dešimtmečius tobulino eksperimentuojantys menininkai.

VDFF viešintis P. Chorovas yra vienas iš ,,pasidaryk pats“ kino laboratorijos „L’Abominable“ Paryžiuje įkūrėjų, taip pat internetinio forumo apie eksperimentinį kiną moderatorius.

Daugiau informacijos apie festivalį svetainėje www.vdff.lt

REUTERS

Trečiadienį Vilniuje prasideda pirmą kartą Lietuvoje rengiama eksperimentinio Ispanijos kino retrospektyva “Nuo ekstazės iki euforijos. 50 metų kitokio ispaniško kino”.

Iki gegužės 29 dienos Nacionalinėje dailės galerijoje ir kino centre “Skalvija” bus rodomi filmai, sukurti nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio iki šių dienų.

Iš daugiau nei tūkstančio filmų, saugomų viešuose ir privačiuose archyvuose, kuratoriai atrinko per 40 reikšmingiausių eksperimentinio ispanų kino filmų. Tai daugiausia trumpo metro ir keletas ilgametražių filmų, kurių autoriai – skirtingų kartų ispanų režisieriai.

Pagal tematiką ir atlikimo techniką filmai suskirstyti į šešias programas: “Dokumentai/Kelionių užrašai”, “Apropriacijos/SUPER 8″, “Animaciniai eksperimentai: ritmas, šviesa ir spalva”, “Tapyba – judesys”, “Tyrimas/Metakinas” ir “Apžavėtas”.

Filmai rodomi originalo kalba su lietuviškais subtitrais iš 35 mm juostos bei skaitmeniniu formatu. Visos šešios programos bus kartojamos.

Projektą Lietuvoje remia Ispanijos Karalystės ambasada Vilniuje.

BFL

“Sidabrinės gervės 2011″ geriausio filmo apdovanojimui pristatyti du filmai.

Ketviradienį vykusioje spaudos konferencijoje paskelbta, kad nominantais tapo Kristijono Vildžiūno režisuotas filmas “Kai apkabinsiu tave” ir Sauliaus Drungos sukurtas filmas “Anarchija Žirmūnuose”.

Geriausio režisieriaus apdovonijimui pristatyti K. Vildžiūnas už filmą “Kai apkabinsiu tave”, Mantas Kvedaravičius už filmą “Barzakh” ir Audrius Stonys už filmą “Aš perėjau ugnį, tu buvai su manim”.

Geriausiu trumpametražiu filmu gali tapti “Nesiseka šiandien” (rež. Dovilė Šarutytė), “Du indeliai jogurto” (rež. Audrius Mickevičius) ir “Trečiadieniais” (rež. Ieva Javaitytė).

Geriausio dokumentinio filmo apdovanojimui buvo pristatyti “Barzakh” (rež. Mantas Kvedaravičius), “Šanxai Banzai” (rež. Jūratė Samulionytė) ir “Mocarto obuoliai” (rež. Aloyzas Jančoras).

Geriausio TV filmo prizui nominuoti “Giminės. Po 20 metų” (rež. Saulius Vosylius), “Gedimino 11″ (rež. Raimundas Banionis) ir “Pasmerkti” (rež. Sigitas Račkys).

Metų geriausiu animaciniu filmu pretenduoja tapti “Taip Laima lėmė” (rež. Jūratė Leikatė – Aškinienė), “Zuikio kopūstai” (rež. Vladislavas Berežokas) bei “Giesmių giesmė” (rež. Urtė Budinaitė).

Metų geriausiu aktoriumi gali tapti Andrius Bialobžeskis (“Kai apkabinsiu tave”), Albinas Keleris (“Gedimino 11″) ir Aleksas Kazanavičius (“Gedimino 11″).

Metų geriausia aktore pretenduoja tapti Elžbieta Latėnaitė (“Kai apkabinsiu tave”), Marija Korenkaitė (“Paskutinis žmogus, su kuriuo kalbėjau”), Elvyra Žebertavičiūtė (“Aš, veteranė”).

Geriausio epizodinio vyro vaidmens apdovanojimui nominuoti Giedrius Arbačiauskas (“Kai apkabinsiu tave”), Gediminas Girdvainis (“Giminės. Po 20 metų”) ir Albertas Vidžiūnas su Gearoidu Mac Lochlainnu (“Knygnešiai”), moters – Margarita Broich (“Kai apkabinsiu tave”), Miglė Polikevičiūtė (“Pasmerkti”) ir Jurga Jutaitė (“Kai apkabinsiu tave”).

Geriausio scenarijaus apdovanojimui pristatyti K.Vildžiūnas už “Kai apkabinsiu tave”, V. Berežokas už “Zuikio kopūstus” ir Marija Kavtaradzė ir Marija Stonytė už “Paskutinis žmogus, su kuriuo kalbėjau”.

Geriausio operatoriaus darbu gali būti pripažintas Audrius Kemežys (“Aš perėjau ugnį, tu buvai su manim”, “Knygnešiai”), A. Jančoras (“Zuikio kopūstai”), Linas Dabriška (“Nesiseka šiandien”), kompozitoriaus – Titas Petrikis (“Knygnešys”), Jonas Jurkūnas (“Zuikio kopūstai”) ir Kipras Mašanauskas (“Taip Laima lėmė”).

Geriausiu profesinės meistrystės darbu gali tapti filmo “Kai apkabinsiu tave” dailininkas-statytojas Galius Kličius, Jonas Maksvytis už garso dizainą “Aš perėjau ugnį, tu buvai su manim” bei filmo “Kai apkabinsiu tave” kostiumų dailininkė Agnė Rimkutė.

Metų geriausiu studento darbo apdovanojimui nominuoti “Paskutinis žmogus, su kuriuo kalbėjau” (rež. M. Kavtaradzė, M. Stonytė, “Skalvijos” kino akademija), “Senelis” (rež. Andrius Paškevičius, Lietuvos muzikos ir teatro akademija) ir “Ryšys” (rež. Paulius Gvildys, Vilniaus dailės akademija).

“Sidabrinės gervės 2010″ apdovanojimuose triumfavo Šarūno Barto filmas “Eurazijos aborigenas”, 2009-aisiais geriausiu pilnametražiu lietuvišku kino filmu buvo pripažintas Igno Miškinio “Artimos šviesos”.

2008 metais pirmą kartą vykusiuose apdovanojimuose geriausiu vaidybiniu filmu tuomet pripažintas Kristinos Buožytės filmas “Kolekcionierė”.

JAV Kino aktorių gildija (SAG) ketvirtadienį skyrė po keturias nominacijas filmų “Karaliaus kalba” (The King’s Speech) ir “Kovotojas” (The Fighter) aktorių kolektyvams.

Stebėtojų teigimu, tai laikoma svarbiu ženklu, kad abi kino juostos gali tikėtis prestižinių “Oskarų”.

SAG apdovanojimą geriausio aktorių kolektyvo kategorijoje taip pat gali tikėtis pelnyti kino juostos “Juodoji gulbė” (Black Swan), “Vaikams viskas gerai” (The Kids Are All Right) ir “Socialinis tinklas” (The Social Network).

Kino aktorių gildija atstovauja kino ir televizijos aktoriams bei aktorėms, o jos apdovanojimų teikimo procesą atidžiai stebi ekspertai, prognozuojantys, kurie filmai taip pat varžysis JAV Kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimų.

Filmo “Karaliaus kalba”, pasakojančio apie Didžiosios Britanijos karaliaus Jurgio VI mikčiojimo problemas Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, pagrindinio vaidmens atlikėjas Colinas Firthas (Kolinas Fertas) nominuotas SAG apdovanojimui geriausio aktoriaus kategorijoje.

Šioje kino juostoje taip pat vaidinantys Helena Bonham Carter (Helena Bonem Karter) ir Geoffrey Rushas (Džefris Rašas) nominuoti geriausios antrojo plano aktorės ir aktoriaus apdovanojimams.

Apdovanojimo už geriausią antrojo plano vaidmenį gali tikėtis ir bokso pasaulį vaizduojančioje dramoje “Kovotojas” vaidinantis aktorius Christianas Bale’as (Kristianas Beilas), taip pat aktorės Amy Adams (Eimi Adams) ir Melissa Leo (Melisa Leo).

SAG apdovanojimai bus teikiami Los Andžele sausio 30 dieną. Ceremoniją tiesiogiai transliuos kabelinės televizijos TNT ir TBS.

Kiekviena pasaulio valstybė pasižymi skirtingu žiūrovų skoniu, todėl žiūrimiausi įvairiose šalyse tampa labai skirtingi filmai.

Povandeniniais mūšiais viliojanti veiksmo drama “Umizaru 3: paskutinis įspėjimas”, fantastinis komiškas nuotykių trileris “Endhiranas: robotas”, romantiškas miuziklas “Anjaana Anjaani”, lakios vaizduotės istorinis epas “Detektyvas Dy: ugnies vaiduoklio paslaptis” spalio mėnesio pradžioje dėl žiūrovų rimtai konkuravo su holivudinio desanto kūriniais “Absoliutus blogis: pomirtinis gyvenimas”, “Valgyk, melskis ir mylėk” ir “Pelėdų karalystės sargai”. Bet tai buvo ne pas mus.

Galime ramiai atsipūsti ir nebijoti, nes Japonijoje, Indijoje ir Kinijoje šiomis dienomis madas diktuojantys komerciniai filmai keistais pavadinimais niekuomet nepasieks Lietuvos repertuarų. Tiesa, mūsų akys taip pat nepamato ir didelės gausybės intriguojančių, egzotiškų bei savotiškai įdomių kūrinių ne tik iš tolimųjų šalių (Brazilijos, Meksikos, Australijos, Pietų Afrikos), bet ir iš artimiausių kaimynų (Lenkijos, Čekijos, Rusijos) bei Europos galiūnų (Prancūzijos, Vokietijos, Ispanijos, Italijos, Jungtinės Karalystės).

Kiekviena pasaulio valstybė pasižymi išskirtiniais ypatumais ir skirtingu žiūrovų skoniu, todėl kino industrijos dalyviai stengiasi patenkinti lūkesčius ir kepa įvairiausius filmus. Kai kuriems jų pavyksta deramai kovoti su Holivudo legionieriais ir diktuoti sąlygas didžiosioms studijoms.

Čekų neištikimybė

Nukauti “Įsikūnijimą” ar panašaus stiprumo galiūną bent jau pagal parduotus bilietus gali tik specifiniai reginiai, viliojantys mėgstamiausiais aktorių veidais, sutelkiantys visą tautą prie kino teatrų ir išprovokuojantys masinį ažiotažą. Lietuviškiems filmams kol kas per anksti svajoti apie neįmanomas misijas, kokias pavyko paversti realybe čekams. Šiemet pavasarį jaunosios kartos režisieriaus Jiri Vejdeleko romantinė komedija “Gundančios moterys” Čekijos kino teatruose pardavė daugiau nei 1 mln. bilietų, keturis mėnesius laikėsi lankomiausių filmų sąrašo viršūnėje ir “Įsikūnijimui” pralaimėjo tik pagal surinktas pajamas dėl mažesnių kainų.

J.Vejdelekas yra tik trečias čekų režisierius, kuriam pavyko 10 mln. gyventojų turinčioje šalyje pasiekti pavydėtiną rekordą. Atrodo, kad holivudines pagundas primenantis siužetas nežada jokių įdomybių: 40 metų laimingos santuokos receptus dalijančią ekspertę netikėtai palieka ištikimiausias vyras, susižavėjęs jaunesne moterimi. Tačiau čia suveikė čekams įkandami ironiški pokštai ir TV serialuose išgarsėjusios aktorės Eliskos Balzerovos bei dainininko Jiri Machaceko populiarumas. Užsienyje šių žmonių niekas nežino, todėl nenuostabu, kad “Gundančios moterys” mėgino vilioti tik kaimyninės Slovakijos žiūrovus.

Drebanti Kinija ir japoniški sušiai

Į kino verslą noriai investuojanti Kinija vasarą taip pat karūnavo visų laikų rekordininką. Skausmingą šaliai laikotarpį nuo 1976 m. žemės drebėjimo Tian Šanyje (240 tūkst. aukų) iki 2008 m. naujos tragedijos Siano provincijoje apžvelgianti sentimentali ir ašaringa drama “Po žemės drebėjimo” prasideda kvapą gniaužiančiais miestą niokojančios gamtos katastrofos vaizdais, kuriais režisierius Feng Xiaogangas pateisino palyginimus su Stevenu Spielbergu.

"Po žemės drebėjimo"

Po brangiai kainavusio įvadinio pusvalandžio filmas transformuojasi į išgalvotą vienos šeimos istoriją tikrų istorinių įvykių fone. “Po žemės drebėjimo” yra Kinijai skirtas specifinis filmas, kurį pamatyti mažiausiai 8 tūkst. gyvybių pareikalavusios tragedijos Siane emociškai paveikti žmonės ėjo šeimomis ir sukrovė vietiniams kūriniams neregėtas 96,5 mln. JAV dolerių pajamas (14,2 mln. parduotų bilietų).

Galime palyginti su kaimyniniu Honkongu, kuriame aptariamas filmas surinko tik 2 mln. dolerių.

Kardinaliai kitokio sukirpimo filmai su Holivudo pasiuntiniais varžosi Japonijoje. Liepos 17 d. kino teatruose pasirodžiusi animacinė fantazija “Naminukai” jau spėjo nusipiešti 105 mln. dolerių pajamas. Įspūdingas rezultatas, bet lažinkimės, kad tik nedaugelis buvote girdėję apie legendinėje “Ghobli” studijoje gimusį specifinės animacijos šedevriuką apie mažyčius žmogeliukus, kurie daugiau nei 14 metų ramiai gyveno namuose ir skolinosi šeimininkų daiktus, kol susidūrė su smalsiu berniuku.

“Naminukams” apsiraminus Japonijoje iniciatyvą perėmė penktus metus sėkmingai gyvuojanti ir po vandeniu nufilmuotais sudėtingais elitinių nardytojų triukais garsėjanti veiksmo drama “Umizaru 3: paskutinis įspėjimas”, kuri per du mėnesius išplovė 56 mln. dolerių ir atkakliai nesitraukia iš pirmosios vietos. Įdomiausia, kad Japonijos repertuare dažniausiai vyrauja alternatyvą amerikiečiams siūlantys keisti filmai ir jų tęsiniai, kurių niekas kitas nemėgsta žiūrėti.

Prancūziškos maldos

Tuo tarpu išliaupsintam prancūzų skoniui daug reikšmės turi festivalių palaiminimas. Tarkime, gegužę Kanuose antrą vietą užėmusi sunki religinė drama “Apie dievus ir žmones” rugsėjį ir spalį netikėtai triumfuodama daro tvarką Prancūzijos repertuare. “Oskaro” nominacijai pasiūlytas kuklaus biužeto filmas jau sukalbėjo maldą už 16 mln. dolerių ir demonstruoja komercinėms premjeroms būdingus rezultatus.

Apie 200 mln. apsilankymų kino salėse pernai užregistravę prancūzai turi visas galimybes rinktis tarp tradicinių Holivudo virtuvės patiekalų ir gurmaniškų kino valgių ne tik iš Europos, bet ir egzotiškiausių kraštų. 700 tūkst. bilietų, parduotų į prancūzišką filmą, laikoma sėkmingu rezultatu, o “Apie dievus ir žmones” sensacingai artėja prie 2 mln. teritorijos ir jau aplenkė darbštuolio Luco Bessono mistifikuotą veiksmo fantaziją “Neįtikėtini Adelės Blank nuotykiai”.

Nacionalinio kino patriotai

Į Lietuvos kino rinką atsargiai ateinantys mūsų kaimynai lenkai pasaulyje garsėja kaip nacionalinio kino patriotai. Šiaip jau Lenkija svetingai priima “megabiudžetinius” svečius iš Holivudo ir Europos, bet vos tik komerciniame repertuare pasirodo lenkiškas filmas – vietiniai žiūrovai negaili santaupų už bilietus.

Statistiškai Lenkijoje nacionalinis kinas atsipjauna bent 30 proc. bendro rinkos pyrago ir išleidžia keliasdešimt premjerų. Tik šiemet susiklostė komerciškai nepalanki padėtis, kai žiūrovams skirtos pramogos išeina pernelyg idiotiškos, o rimtesniems festivaliniams kūriniams pritrūksta auditorijos dėmesio, kad prasmuktų į pirmąjį dešimtuką.

Štai kelio komedija “Šventas reikalas” sulaukė tik 154 tūkst. žiūrovų. Lietuvoje tiek bilietų parduodama į pačius sėkmingiausius filmus, o Lenkijoje šis skaičius nedaro ypatingo įspūdžio (pavyzdžiui, Christopherio Nolano intelektualioji “Pradžia” jau sapnavosi milijonui lenkų, o “Šrekas. Ilgai ir laimingai” sekė pasakas 2,3 mln. svajotojų). Pašlijusius reikalus tikimasi pataisyti nuo spalio 8 d. su visų laikų komedija skambiai tituluojamu Filipo Bajono romantiniu kostiuminiu viliotiniu “Merginų įžadai”.

"Merginų įžadai"

Savotiški kultūriniai mainai

Nagrinėjant skandinavų kino žiūrėjimo ypatymus peršasi dar kitokios išvados. Čia pastebimi savotiški kultūriniai mainai. Tarkime, Danijoje puikiai pasirodžiusį ir su holivudiniais reginiais garbingai konkuruojantį danišką filmą švedai šaltai ignoruoja, o danai atmestinai reaguoja į pačius skambiausius Švedijos kino hitus. Vienintelė išimtis pernai galiojo “Tūkstantmečio” trilogijos filmams, nes “Merginą su drakono tatuiruote” režisavo danas Nielsas Ardenas Oplevas. Bet štai režisierės Susanne Bier geriausiu karjeros filmu krikštijama ir “Oskarams” deleguota drama “Geresniame pasaulyje” tėvynėje čempioniškai kaunasi su amerikietiškomis pramogomis (per penkias savaites parduota 359 tūkst. bilietų). Tuo tarpu Švedijoje šis filmas per premjerinį savaitgalį sudomino tik 18 tūkst. žiūrovų. Beje, daniškuose ir švediškuose topuose tik per didžiausią atsitiktinumą įmanoma pastebėti bent vieną kitą norvegišką ir suomišką filmą.

Nėra čia ko stebėtis, nes panašiai nacionalinėmis vertybėmis mes dalijamės su latviais ir estais. Galime broliškai sutarti tik dėl holivudinių naujovių lankomumo, bet dėl nacionalinių filmų eksporto kaimynams – jau kita kalba. “Zero 2″, “Artimos šviesos”, “Atsisveikinimas” ar “Duburys” ten domina tik festivalių programuotojus.

Panašiai elgiamės ir mes: lankomumo rekordus namie sudrebinę latviški ir estiški filmai pas mus visai nepasirodo arba tampa nepastebimais statistais (veiksmo drama “Rygos kariai” Latvijoje nuskraidino 100 tūkst. bilietų per tris savaites, o Lietuvoje tenkinosi vos 1,7 tūkst. žiūrovų dėmesiu). Atvirkštiniu pavyzdžiu tapo rugsėjo 17 d. išleista “Amaya”, kurią Lietuvoje link 300 tūkst. Lt pajamų tempė Andrius Mamontovas. Latvijos žiūrovams jis yra nežinomas, tad reklamoje reikėjo pabrėžti visai kitus prioritetus, o Mario Martinsono antrasis filmas debiutavo tik septintoje vietoje ir surinko maždaug penkis kartus kuklesnę sumą.

Kita vertus, Latvijos ir Estijos publikos skonį turėtume laikyti pavyzdžiu. Nepaisant akivaizdaus Holivudo statytinių dominavimo, kino platinimo kompanija “ACME filmai” nebijo rizikuoti pas kaimynus ir surengia jiems kur kas daugiau nekomercinio kino premjerų, kurios mus pasiekia geriausiu atveju DVD formatu. Kaimynai jau pamatė biografinę muzikinę dramą “The Runaways” su Kristen Stewart, belgišką fantaziją “Ponas Niekas”, sulauks Kanų festivalio konkursanto politinio trilerio “Sąžiningas žaidimas” su Seanu Pennu bei Naomi Watts ir Michaelo Winterbottomo sadistinio vesterniško trilerio “Žudikas mano viduje”, sukrėtusio 2010 m. Sandanso kino festivalio publiką.