BFL nuotr.

Ar gali likti neapkalbėtas iš pačių mūsų modernios valstybės šaknų dygstantis serialas „Laisvės kaina. Savanoriai“, net jeigu ekranuose prasisuko tik pirmosios iš dvylikos serijų?

Arūnas BRAZAUSKAS

Kūrinys vis dar pilnas paslapčių – pradedant filmo biudžetu, kuris gal nėra itin svarbus (juk vardan tos Lietuvos serialui negaila), baigiant kitomis 10 serijų, kurias netrukus išvysime. Čia kalbama apie pirmąją seriją. Tačiau teisėtą priekaištą, kad nenušautas briedis dar girioje, o jau bandoma įvertinti jo ragus, galima pasiųsti atgal į girią. Na tai kas, kad serija trunka valandą, o Lietuvos Respublika gyvuoja beveik šimtmetį – tiesa, su pertrūkiais? Filmo valanda prisišaukia praeitį, todėl ne tas pats, ką pamatome ir už kokius pinigus.

Ne kostiuminis tai filmas

Šiek tiek apie vertinimo kriterijus. Ir be didinamojo stiklo matyti, kad „Savanoriai“ nėra pedantiškai išdailintas kostiuminis filmas. Bet argi svarbu, iš kurių metų panelės Marcelės rankinė – iš 1910 m. (vargšė 1918-aisiais neturėjo pinigų naujesnei), ar iš 1940-ųjų (filmas juk apie Lietuvą, o ne apie madas). Gal svarbiau, kaip atpažintos ir interpretuotos pagrindinės istorinės jėgos.

Vokiečiai ir lietuviai. Kaizerio kariuomenės vadovybė (akivaizdžiai prūsai) jaučia, kad lietuviai tampa politiškai nevaldomi, todėl siunčia į Vilnių specialųjį agentą, turintį užkirsti kelią Lietuvos nepriklausomybės deklaracijai. Nepriklausomybės aktas neturi būti paskelbtas ir išeiti į viešumą – tokia užduotis („to Vokietija negali sau leisti“). Agentas gauna didelius įgaliojimus („… suimkite juos visus, kad kitiems nekiltų noras skelbti nepriklausomybės ne tik Lietuvoje, bet ir kitur“).

Šiuolaikinės gimnazijos istorijos mokytojui paliekame aiškinimus apie tai, kad Vokietija buvo labai nevienalytė: būta ir katalikiškos partijos, kuri savais tikslais linko palaikyti sąjungos grandine prie Vokietijos prikaustytos Lietuvos nepriklausomybę. Kita vertus, po Vokietijos puolimo prieš bolševikus, kuris prasidėjo netrukus po Vasario 16-osios akto paskelbimo, vokiečiai toleravo savo protektoratų kūrimąsi ir nemažai jų priperėjo: Baltijos hercogystę, Baltarusijos liaudies respubliką, Ukrainos valstybę. Nepriklausomybę paskelbusi, taigi prasižengusi Lietuva pakvietė Viurtembergo hercogą užimti sostą.

„Filme remtasi istoriniais faktais, tačiau siužetas ir veikėjai yra autorių meninė išmonė“ – indulgencija nuo pernelyg įkyraus istorinio blusinėjimo skelbiama serialo pradžioje.

Filme remtasi istoriniais faktais, tačiau siužetas ir veikėjai yra autorių meninė išmonė“ – indulgencija nuo pernelyg įkyraus istorinio blusinėjimo skelbiama serialo pradžioje.

Kartu tai kūrybinis šansas. Gal XX „Savanorių“ serijoje, jei tokia bus nufilmuota, užduotį smaugti Lietuvą išsakantis rauplėtas prūsas bus įvardytas kaip pulkininkas Walteris Nicolai, ir niekas nesutrukdys legendiniam Vokietijos žvalgybos vadui svarstyti pasiūlymo tapti nepriklausomos Lietuvos kariuomenės vadu – jo memuaruose užsimenama, kad tokio pasiūlymo būta.

Kitos jėgos. Bajorai ir mužikai. Senojo grafo Boreckio požiūris į buvusius baudžiauninkus lyg nurašytas iš marksistinės klasių kovos analizės. Šiuolaikinis gimnazijos mokytojas gal švelnintų paveikslą: žinote, tų Boreckių kaimynai buvo Chodakauskai ir jie dukterį Sofiją išleido už mažažemio valstiečio sūnaus Antano Smetonos. Tiesa, tasai A.Smetona buvo teisininkas, dirbo banke ir vertė Platoną iš originalo kalbos.

Daktaro J.Basanavičiaus malkos

Kūryboje kaip ir propagandoje išlošia tas, kuris daug ir begėdiškai meluoja. Įprastą istorinių personažų vietą daugmaž įprastoje praeityje galima iš esmės pakeisti. Viskas apverčiama fantazuojant – taip, kad žiūrovas tikrovės neatpažintų, bet ir priekaištų kūrėjui neturėtų, nes liko jo apstulbintas.

Kūryboje kaip ir propagandoje išlošia tas, kuris daug ir begėdiškai meluoja. Įprastą istorinių personažų vietą daugmaž įprastoje praeityje galima iš esmės pakeisti.

Andrius Tapinas „Vilko valandoje“ išbūrė šiuo požiūriu nepriekaištingą tikrovę. Į ragą šąlantis Jonas Basanavičius „Savanoriuose“ galėtų tikti ir „Vilko valandos“ ekranizacijai. Netgi būdamas alchemikas (pagal A.Tapiną) jis negali atitirpdyti ledu virtusio rašalo. Apsitūlojęs pledu

J.Basanavičius užsiropščia ant stogo, sėda į savo skraidyklę ir virš vokiečių šalmų bei durtuvų nuskrenda į Žvėryną pas Tvardauskį, kad pasiskolintų malkų. Taip žlunga „Savanorių“ veikėjų grafo Boreckio jaunesniojo ir Juozo Kuktos planas šalčiu išvaryti J.Basanavičių iš namų, kur jis norėjo surengti Nepriklausomybės akto pasirašymą, – o juk ta vieta tik ir traukia vokiečių žandarus.

A.Tapino kanonas palieka autorių visiškai švarų. J.Basanavičius su skraidykle, superšnipas Liudas Gira su kiborgų vilkolakių apsauga, nuo banditų „plienčikų“ dronais besiginantys ūkininkai – tokius vaizdus žiūrovas prarytų ir nemirktelėtų.

Deja, „Savanorių“ tikrovė pretenduoja į realizmą, signatarai tenai naudojasi nestebuklinga rašomąja mašinėle, kuri per aukštai spausdina raidę „ė“ (šis Vasario 16-osios akto defektas dėmesingai perkeltas į filmo titrus). Tokiai į save pačią panašiai tikrovei anksčiau ar vėliau pareiškiamos pretenzijos. Įtarimą, kad ūkininkas Kukta „Savanoriuose“ pradėtas laidoti pavasarį, grafas Boreckis stebėjo laidotuves per patį vasarvidį, o  plėšikaujančių dezertyrų „plienčikų“ gauja vežimą su karstu sekė rudenį, gali paneigti tiktai tie, kurie išmano apie šešėlių aukštį. Bet ar reikia ginčytis – juk tai toks gražus nenumaldomai slenkančio laiko vaizdinys. Kaip ir tai, kad jaunasis Boreckis su Kuktos sūnumi į vasario šalčio stingdomą Vilnių patenka beveik iš bobų vasaros.

Jūratė Sprindytė rašė apie „Vilko valandą“: „Jei kažkam atrodo neskoningas ir neįtikimas patriarcho Basanavičiaus šaudymas iš pabūklo, pažvelkim esmingiau – ne kokį formalų veiksmą, o kokią funkciją herojus atlieka.“ (Žurnalas „Metai“, 2014 m. balandis.)

Kadangi „Savanoriuose“ J.Basanavičius nei iš pabūklo šaudo, nei su skraidykle skraido, veiksmų neskoningumą ir neįtikinamumą reikia vertinti mums žinomos istorinės tikrovės atžvilgiu. Paskui jau pasvarstyti, ar aptiktos formalių veiksmų nesąmonės pateisinamos atsižvelgiant į herojaus atliekamą funkciją.

Akivaizdu neįtikėtina

BFL nuotr.

Apklijuosime žymomis „Savanorių“ scenas, epizodus, rekvizitus. Šiokia tokia filmo inventorizacija, atlikta naudojant ženklus #neskoninga (t.y. ne itin gražu), #neįtikima (istorinės ar loginės nesąmonės) ir #tikėtina.

#neįtikima, kad grafas Boreckis jaunesnysis ir mokytojas Kukta palieka ant kelio „plienčiko“ lavoną ir nepraneša okupacinei valdžiai apie incidentą. Tiesiog tai prieštarauja vokiečių „ordnungui“, kurio būta net ir siaučiant „plienčikams“. Bet ką mes žinome, gal jie ir pranešė, nors šiokia tokia loginė spraga lieka.

#neskoninga, kad grafas susirengė į Vilnių tarsi į pasivažinėjimą. Bričkoje nematyti bagažo, o juk į Vilnių išsiruošta ilgam. Jis neryši šaliko – matyt labai užsigrūdinęs.

#tikėtina, kad grafas Boreckis ir mokytojas Kukta pavogė malkų ir rašalas dr. J.Basanavičiaus rašalinėje sušalo.

#neskoninga, gal net #neįtikima, kad beigelių pardavėjo žydiškumą nurodo vien žydiška iškaba kieme – kažkodėl ne judrioje gatvėje, lyg beigeliai būtų pardavinėjami vien žydams. Tarsi nebuvo intereso parašyti iškabos lenkų, rusų, vokiečių kalbomis.

#neskoninga, kad mokytojas Juozas eina į restoraną vien su liemene be švarko. Gal ta liemenė turėtų pabrėžti mokytojo liaudiškumą – pusiau mužikas, pusiau inteligentas. Tačiau juk šveicorius galėjo tokio  neįleisti: „Tamstele, paisyk padorumo ir užsivilk švarką.“ Nesušvinkusiame verslo etiketo sąvade vis dar rašoma: „Komercinių derybų

ir susitikimų metu nepatartina nusiimti švarką, prieš tai neatsiklausus damų, jeigu jų esama kambary.“ Nepriklausomybės akto diktavimo scenoje gerokai stambesnis už originalą, peruką užsimaukšlinęs A.Smetona (irgi #neskoninga) taip pat be švarko, tačiau #tikėtina, kad sekretorė Marcelė jam tai leido. Vardan teisybės reikėtų pažymėti, kad Aktą diktavo Jonas Vileišis.

Marcelė ir cepelinai

Žyma #neįtikima tenka žymėti faktą, kad profesionalusis vokiečių agentas Marcelės išdavystę išduoda lietuvių kurjeriui Boreckiui, #neįtikima ir tai, kad du lietuviai aktyvistai uždaromi vienoje kameroje.

#neskoninga, labai #neskoninga visa tai, kas vyksta Berlyno viešbutyje, kuris panašus į lazaretą. Tačiau nakvynės namų interjerą dar būtų galima pakęsti, jeigu ne ta susisiekimo priemonė, kuri atgabeno į Berlyną agentą ir jam galvą susukusią Marcelę. Jie nuskrido ten orlaiviu. Galima pasukti galvą, ar pirmosios pasaulyje oro susisiekimo bendrovės „Delag“ aparatai skraidė į Vilnių, juolab ar ta bendrovė veikė karo metu, – visi jos orlaiviai buvo rekvizuoti karo tikslams. Kitas klausimas, ar tas ypatingas agentas buvo tiek ypatingas, kad galėjo užsisakyti karinį orlaivį iš Vilniaus į Berlyną, ir dar su panele keleive. Visa tai #neįtikima, tačiau tiek jau to.

Apmaudu, kad kalbant apie orlaivį nė karto nebuvo paminėtas grafas Zeppelinas, nebuvo parodyti archyviniai kadrai su skrendančiais orlaiviais cepelinais, o ir panelė Marcelė, po Nepriklausomybės akto pasirašymo privirusi signatarams didžkukulių, nepajuokavo: „Kokia tuose kukuliuose jėga! Vadinkime šį vokišką patiekalą cepelinais – tegul tai tampa mūsų savasties dalimi.“

Apmaudu, kad kalbant apie orlaivį nė karto nebuvo paminėtas grafas Zeppelinas, nebuvo parodyti archyviniai kadrai su skrendančiais orlaiviais cepelinais, o ir panelė Marcelė, po Nepriklausomybės akto pasirašymo privirusi signatarams didžkukulių, nepajuokavo: „Kokia tuose kukuliuose jėga! Vadinkime šį vokišką patiekalą cepelinais – tegul tai tampa mūsų savasties dalimi.“

Talpi metafora – cepelinas kaip tapatybės ramstis ir galios šaltinis – liko nepanaudota. Manau, kad tai didžiausias meninis pirmosios serijos trūkumas.

Net ir esant kukliam biudžetui nebūtina taupyti personažų. Dar prieš pradedant rodyti serialą buvo paskelbta, kad apsukrioji Marcelė nužiūrėta nuo Lietuvos žvalgybos pažibos Marcelės Kubiliūtės. Ši išties daug nuveikė atskleisdama klastingus Lenkijos kėslus. Kadangi tikroji M.Kubiliūtė grįžo į Lietuvą tiktai 1918-ųjų spalio 30 d., ji negalėjo nei to klavišo su „ė“ maigyti, nei apgauti vokiečių superagento.

Vasario 16-osios akto paviešinimo Vokietijoje nuopelnas priklauso kitai moteriai. Tolimesnis tekstas paremtas istorikės Ingridos Jakubavičienės straipsniu „Jadvygos Chodakauskaitės-Tūbelienės visuomeninės ir politinės veiklos epizodai (1918–1940 m.)“ (http://www.istorijoszurnalas.lt).

Jadvyga tamsiame kambaryje

1917 m. Lietuvos Taryba J.Chodakauskaitei paskyrė sudėtingą misiją – vykti į Berlyną ir ten vokiečių kalba leisti laikraštį „Das Neue Litauen“ (liet. „Naujoji Lietuva“), kuriame būtų skleidžiamos Lietuvos nepriklausomybės idėjos. J.Chodakauskaitė buvo žinoma žurnalistė, turėjo organizacinės patirties bei daugelio Lietuvos Tarybos narių pasitikėjimą. Žurnalo teišėjo septyni numeriai, nes dėl J.Chodakauskaitės straipsnio apie vokiečių okupacinės valdžios siautėjimą Lietuvoje jis buvo uždarytas. Vėliau šį straipsnį perspausdino vokiečių socialdemokratų laikraštis „Vorwärts“.

Dar svarbesnį vaidmenį Jadvyga suvaidino paskleidžiant Vokietijoje žinią apie Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą 1918 m. vasario 16 d. Pasinaudota vokiečių karo žurnalistu Oskaru Wöhrle, kuris buvo apimtas romantiško jausmo Jadvygai. Petras Klimas atsiminimuose niekur neįvardija šio asmens, bet užsimena, kad tai vokiečių karo žurnalistas, rašęs laikraščiui „Zeitung der X. Armee“, kuris prižadėjo jam perduotus keletą aktų nuorašų slapta nugabenti į Vokietiją ir išplatinti vokiečių laikraščiuose. Jadvyga vakare slapta iš spaustuvėje dirbusio P.Klimo paėmė keletą „Lietuvos aido“ egzempliorių su Vasario 16-osios aktu ir, saugodamasi vokiečių šnipų, kurie sekė visus su A.Smetona susijusius lietuvių veikėjus, perdavė juos O.Wöhrle‘i. Todėl vokiečiai, kurie Vilniuje konfiskavo visą „Lietuvos aido“ tiražą su Nepriklausomybės aktu, mažai ką telaimėjo. Po keleto dienų Lietuvoje pasklido žinia, kad apie Lietuvos nepriklausomybę jau pranešė keli stambūs Vokietijos laikraščiai.

Kitu metu rašytuose atsiminimuose P.Klimas dėsto: „Turėdami vieną vokiečių kareivį socialistą, prisijaukinę beveik bičiuliu (jis buvo ir šioks toks rašytojas, dirbęs „Zeitung der X. Armee“ ir, be to, susipainiojęs romane su viena mūsų ponia), įdavėme jam skelbimo aktą, kad jie jį įteiktų Berlyne parlamento lyderiams ir telegrafo agentūrai.“

Istorikas, žurnalistas J.Pajaujis Vašingtone minint Lietuvos nepriklausomybės 50-ąsias metines pasakojo, kaip jis kreipėsi laišku į J.Tūbelienę, prašydamas prisiminti, kaip ji pati dalyvavo perduodant aktą į Vokietiją. J.Tūbelienė savo atsakyme rašė: „Vokiečiai tada leido Vilniuje laikraštį „Zeitung der Zehnten Armee“, kurio vienas redaktorių buvo didelis Lietuvos ir lietuvių prietelius, elzasietis rašytojas Wöhrle. Atėjęs į Vilnių su vokiečių kariuomene, jis nepaprastai susižavėjo Lietuvos istorija ir lietuvių pasiryžimu atstatyti savo krašto nepriklausomybę ir buvo pasiryžęs mums padėti, kiek tik įmanoma. Savaime aišku, kad tarybos žmonės tuojau apie jį pagalvojo, kada reikėjo deklaraciją persiųsti į Vokietiją. Buvo sutarta, kad deklaracijos tekstas bus jam slapta pristatytas ir jis jį persiųs kuriuo nors būdu į Vokietiją. Kadangi tarybos žmonės vokiečiams buvo gerai žinomi ir galėjo būti sekami, tai buvo pasiūlyta man vieną vakarą susitikti su Wöhrle Lietuvių mokslo draugijos patalpose ir įteikti jam kalbamą dokumentą. Vieną raktą į Mokslo draugijos patalpas gavo ponas Wöhrle, kitą – aš. Jis turėjo nueiti į draugijos buveinę anksčiau ir laukti manęs neužžiebdamas šviesos ir užsirakinęs. Man įėjus su savo raktu, aš jam tamsoje įteikiau voką su deklaracijos tekstu ir pirmoji išėjau. O jis turėjo išeiti kiek vėliau. Už kelių dienų jis mums pranešė savo uždavinį įvykdęs.“

Šis liudijimas paneigia kai kuriuos istoriografijoje įsivėlusius netikslumus, kai teigiama, kad pati J.Chodakauskaitė pernešė per sieną keletą „Lietuvos aido“ numerių ir perdavė juos Vokietijos spaudai.

Matome, kad „Savanorių“ Marcelės istorijoje greta M.Kubiliūtės įmaišytas svarbus J.Chodakauskaitės, A.Smetonos svainės, žygis. „Filme remtasi istoriniais faktais, tačiau siužetas ir veikėjai yra autorių meninė išmonė“. Ar kas labai priekaištauja? Tiesiog gaila, kad buvo sutaupyta personažų, ir kokių! Vasario 16-osios aktą užtemdytame kambaryje perimantis vyras buvo įsimylėjęs. Jadvyga neparašė, ką jam jautė, o apie romaną žinoję ponai ir ponios savo memuaruose diskretiškai patylėjo.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Ukrainos šerifai

Ukrainos provincijoje savanoriai, perimantys vegetuojančios šalies teisėsaugos funkcijas, – jau ne siekiamybė, o realybė. Neseniai Vilniuje viešėjo vienas tokių kaimo šerifų Viktoras Krivoborodka, kurį Europoje išgarsino Romano Bondarčuko dokumentinis filmas „Ukrainos šerifai“.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

600 km nuo Donecko, 200 km nuo Krivoj Rogo, 140 km nuo Odesos, 80 km nuo Nikolajevo, 60 km nuo Chersono, 40 km nuo Juodosios jūros pakrantės, 20 km nuo kadaise plikoje stepėje įkurto dabartinio rajono centro, kuris, nors dabar žaliuojantis, tebesivadina Golaja Pristane. Ant į Juodąją jūrą skubančio, žiotyse į kelias atšakas plačiai pasidalijusio Dniepro įlankos kranto. Iki sienos su aneksuota Krymo teritorija, su kuria ribojasi Chersono srities valdos, – dvi valandos kelio. Ar užteks tiek geografinių faktų norint įsivaizduoti, kur žemėlapyje ieškoti Stara Zburjivkos gyvenvietės?

Istoriniai šaltiniai liudija, kad šioje vaizdingoje pakrantėje, kurioje nemažai turtingesnių Chersono gyventojų turi vilas, kadaise yra gyvenę didieji rusų karvedžiai Aleksandras Suvorovas, Michailas Kutuzovas, Piotras Bagrationas. Istoriškai Stara Zburjivka pirmą kartą kaip laivininkų gyvenvietė šaltiniuose minima 1770 m. ir yra netgi senesnė už patį Chersoną. Pavadinimas pagal vieną iš versijų kilęs nuo kazokų atamano Zborovskio pavardės, pagal kitą – čia stovėjusi tvirtovė buvusi patikima kazokų priedanga slėptis nuo audrų (ukr. – „z buri“).

Suaugusių vietinių gyventojų Stara Zburjivkoje – apie 1800, su vaikais susidarytų 2700. Tačiau nemažą dalį sudaro formaliai čia prisiregistravę vasarotojai, kurie savo nameliuose praleidžia tik atostogas. Kadangi neseniai gyvenvietę pasiekė dujotiekis, netgi pačių vargingiausių namelių kainos pakilo iki 5 tūkst. JAV dolerių – solidžiai tuose kraštuose atrodančios sumos.

Dar vienas vietos gyventojų turtas – geriamasis vanduo: kadangi jo ištekliai glūdi palyginti negiliai, kiekviena sodyba turi savo gręžinį ir vandens gali netaupyti, nors, pavyzdžiui, netoliese esančiame Kryme geriamojo vandens atsargos buvo ir tebėra skaudi problema.

Seniūnija ir trys mokyklos (įskaičiuojant vaikų koloniją ir internatą) – tai ir visos valdiško darbo vietos Stara Zburjivkoje. Todėl turtingiausi vietiniai yra Dniepro žvejai, kurie sugautas žuvis parduoda jų jau laukiantiems supirkėjams ir iš karto atsiima pinigus. Anksčiau dauguma žuvų iškeliaudavo ant Krymo poilsiautojų stalų, dabar – kitais maršrutais, bet žvejams tai menkai terūpi, nes žuvys (daugiausia rūkykloms tinkami karosai) buvo ir liko paklausi prekė.

70 proc. nusikaltimų Stara Zburjivkoje išaiškina ne milicija, o vietos seniūnijos inspektorius V.Krivoborodka (dešinėje) su savo porininku Vladimiru.

Šiek tiek sunkiau tapo daržovių ir vaisių augintojams, anksčiau prekiavusiems Krymo turguose. Kadaise šiose vietovėse populiariausia žemės ūkio kultūra buvo vynuogės, bet praėjusio amžiaus pabaigoje, kai uogų supirkimas pakriko, vynuogynų vietą gyventojų sklypuose užėmė praktiškesnės daržovės – agurkai, pomidorai. Tačiau Stara Zburjivkos seniūnas istorikas Viktoras Maruniakas yra žinomas elitinių rūšių vynuogių augintojas. Nemažai kaimynų jau pasekė jo pavyzdžiu, ir dabar kaimo daržuose vėl galima išvysti sirpstant didžiules, iki 5 kg sveriančias vynuogių kekes.

Kamerų prijaukintas kaimas

Vis dėlto labiausiai Stara Zburjivkos gyvenvietę išgarsino du joje nufilmuoti 23-ejų metų režisieriaus R.Bondarčuko dokumentiniai filmai. Pirmasis, trumpametražis, pristatė kaimo seniūną V.Maruniaką, kovojusį prieš centrinės valdžios užmačias privatizuoti vaizdingiausius gyvenvietei priklausančius sklypus be vietinių gyventojų žinios, o antrasis, „Ukrainos šerifai“, – neoficialius kaimo šerifus Viktorą ir Vladimirą, tapusius realiais teisėsaugos atstovais Stara Zburjivkoje. Šį filmą ukrainiečiai pasiūlė kaip kandidatą į „Oskarus“ geriausio užsienio filmo kategorijoje.

Pasaulinė filmo premjera įvyko festivalyje IDFA Amsterdame, kur filmas buvo apdovanotas specialiu žiuri prizu. Šiuo metu „Ukrainos šerifai“ jau apkeliavę daugiau kaip tris dešimtis festivalių. Neseniai R.Bondarčuko darbas pelnė „Grand Prix“ Lenkijos festivalyje „Docs Against Gravity“.

„Mes neketinome daryti šio filmo politinio: kai pradėjome filmuoti, dar nebuvo nei Maidano, nei Krymo aneksijos, nei karo Donecko srityje. Mūsų herojai gyveno savo gyvenimus ir į politiką jiems buvo nusispjaut. Jų kasdien laukė kitokio pobūdžio problemos, kurias daugeliui mūsų sunku net suvokti. Įsivaizduokite, kad milicija ir greitoji pagalba tiesiog neatvyksta pagal jūsų iškvietimą, nes neturi degalų. O jeigu turi degalų, tai mašina sugedusi. Tokiomis sąlygomis žmonės jaučiasi gyvenantys tarsi visiškai atskirame pasaulyje. Tačiau vieną dieną viskas ėmė keistis tiesiog akyse: kaimo seniūnas sušaukė susirinkimą, medžiotojai, turėję registruotus ginklus, pasidalijo į dešimties žmonių būrius ir sutarė, kaip veiks, jei kaimą pasiektų karas. Ir mes galėjome parodyti šį virsmą“, – pasakojo režisierius, šiuo metu Chersono srityje filmuojantis savo pirmąjį vaidybinį filmą „Vulkanas“.

Mes neketinome daryti šio filmo politinio: kai pradėjome filmuoti, dar nebuvo nei Maidano, nei Krymo aneksijos, nei karo Donecko srityje. Mūsų herojai gyveno savo gyvenimus ir į politiką jiems buvo nusispjaut.

Beje, „Vulkanas“, kurio pagrindinis veikėjas – kaime atsitiktinai įstringantis kijevietis, taip pat atskleis civilizuotos sostinės ir atokios provincijos gyvenimo standartų kontrastus.

Chersone gimęs R.Bondarčukas dažnai lankosi Stara Zburjivkoje, nes ten jo žmonos tėvai turi vilą. Filmavimo komanda stebėjo kasdienį šerifų darbą ištisus ketverius metus (2011–2014 m.), pamažu pratindami vietos gyventojus prie iš paskos sekiojančios kameros. Būtent todėl kaimiečiai R.Bondarčuko filmuose elgiasi taip, tarsi stebėtojų šalia apskritai nebūtų.

Vienas įgaliotinis šimtui kilometrų

Kadangi R.Bondarčukas užimtas „Vulkano“ filmavimo aikštelėje, į „Ukrainos šerifų“ pristatymą Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje (VDFF) atvyko pats vyriausiasis šerifas – Viktoras Krivoborodka. Svečias pasakojo, kad neoficialios pareigos, kurių imtis jo ir seniūnijos vairuotojo Vladimiro paprašė seniūnas, labai nenustebino, nes anksčiau jis kelis dešimtmečius dirbo milicijos pareigūnu tiek Sankt Peterburge, kuriame baigė mokslus, tiek grįžęs į gimtąjį Chersono kraštą. Teko ir patruliuoti, ir tirti sudėtingas kriminalines bylas. Iš tų laikų Viktoras išsaugojo tikrus antrankius, kurie dabar praverčia tramdant įsisiautėjusius kaimo girtuoklius.

O jų nuolat „priauga“ iš kaimo pašonėje stovinčios įkalinimo vietų tuberkuliozės ligoninės: mat ne visi iš ten laisvėn išeinantieji turi kur sugrįžti. Tokie dažniausiai pastogės toli nesidairo ir apsistoja pas artimiausio kaimo girtuoklius. O tada kartojasi įprastas scenarijus: išgertuvės, pykčiai, muštynės…

V.Krivoborodka neslepia, kad apylinkės centre Golaja Pristanėje dirbantis įgaliotinis, gavęs iškvietimą, neretai jam skambina teiraudamasis, ar verta važiuoti tokiu ir tokiu adresu: o gal ten užtektų savų šerifų? Tik senbuvis, pažįstantis vietinius gyventojus, gali nujausti, kur problema rimta ir be ginkluoto žmogaus vargiai pavyks apsieiti, o kur viso labo girtas šeiminis konfliktas, kurio išsimiegoję patys jo dalyviai nenorės prisiminti. Kol įgaliotinis nukanka 20 km iki gyvenvietės ir suranda joje reikalingą adresą, konfliktas būna seniai išblėsęs, ką tik kraują vienas kitam nuleidinėję sugyventiniai susitaikę taikiai geria arbatą, o iš toli skubėję pareigūnas pasitinkamas kaip neprašytas svečias.

Kas kita – šerifai, kurie į duris pabeldžia per 15 minučių ir savo akimis įvertina susidariusią situaciją. Jų dėka milicija sutaupo degalų ir lėšų, tačiau atsidėkoja  savanoriams vien simboliniais padėkos raštais.

„Tų raštų turiu jau septynis, bet mano atlyginimui jie nedaro jokios įtakos. Oficialiai aš ir mano porininkas Vladimiras esame seniūnijos darbuotojai: aš inspektorius, gaunantis 80 eurų algą, o jis – vairuotojas, gaunantis 47 eurus. Nepaisant to, nutikus nelaimei skubame pas apylinkės gyventojus tiek dieną, tiek naktį. Kadangi Dniepro įlankos pakrantėje išsidėsčiusi gyvenvietė pailga, o mes su Volodia gyvename skirtinguose jos kraštuose, pasidalijome kaimą pusiau: vienoje pusėje dažniau lankosi jis, kitoje – aš. Tačiau yra tokių namų, į kuriuos vienam eiti pernelyg pavojinga – galima gauti kirviu arba šakėmis per galvą. Tokiais atvejais važiuojame abu, bet vis tiek yra tekę ir antakį siūti, ir išmuštus dantis susidėti. Surinkome ištisą iš agresyviai nusiteikusių piliečių atimtų įrankių kolekciją: penkis peilius, du kirvius, laužtuvą ir kitokio gero. Taigi ne su gėlėmis ir ne su dovanomis mus pasitinka: esame reikalingi ten, kur nelaimės, pyktis ir nuoskaudos“, – kasdieniškai dėsto Viktoras.

Jis pabrėžia, kad formaliai kaimo šerifų veikla yra neteisėta, nes jai vykdyti jie neturį įgaliojimų. Tačiau kažkam prižiūrėti tvarką gyvenvietėje reikia. O Ukrainos teisėsauga vis dar išgyvena sudėtingą laikotarpį, kai sovietinės milicijos faktiškai nebėra, o vakarietiškos policijos – dar nėra. Nemažai buvusių milicininkų atsisako tapti policininkais, bet naujų specialistų parengti nespėta.

„Seniūnijos inspektoriumi dirbu 15 metų. Per tuos metus mūsų rajonas turi jau devynioliktą milicijos įgaliotinį, kuriam vienam priklauso aptarnauti 100 km skersmens teritoriją (pagal plotą Golaja Pristanės rajonas – didžiausias visoje Ukrainoje). Ir dauguma tų įgaliotinių buvo nevietiniai, rajono visai nepažįstantys. Nė nenutuokė, kur gyvena narkomanai, kur – girtuokliai ar naminės varytojai, o kur – buvę kaliniai. Jie netgi gatvių pavadinimų nežinodavo – naktimis skambindavo mums pasiklausti, kaip rasti vieną ar kitą namą. Tokiomis sąlygomis kalbėti apie veiksmingą nusikalstamumo prevenciją buvo tiesiog beprasmiška“, – pripažįsta pašnekovas.

Patogiau nuslėpti, o ne tirti

Įstatymo vietininkais tapus savanoriams, Stara Zburjivkoje gerokai sumažėjo neišaiškintų nusikaltimų. Ypač sėkmingai šerifams sekasi tirti vagystes, nes jie greit susigaudo, kam apylinkėje pavogtas daiktas galėtų būti reikalingas ir kur geriausia pradėti jo paieškas. Apie 70 proc. vietos nusikaltimų išaiškina būtent šerifai.

Visuomeninio milicijos talkininko ženklelis

„Per visą mano, kaip šerifo, praktiką kaime įvyko dvi žmogžudystės. Pirmąkart žudikus sugavome patys ir perdavėme milicijai, o kitąsyk, kai seniai gulintį lavoną aptikome kartu su filmo kūrėjais, milicija „atsifutbolino“ nusprendusi, kad vienišas žmogus nuogas tiesiog sušalo žiemą nekūrentame name. Nors visas nelaimėlio kūnas buvo sudaužytas, o 17 dantų, išmuštų su visomis šaknimis, gulėjo ant namo slenksčio“, – prisimena V.Krivoborodka.

Jam pavyko atsekti ir tai, kad dar du vietiniai, rasti sudegusiame name, iš tikrųjų nežuvo gaisre, o taip pat tapo nusikaltimo aukomis. Tačiau oficialiai liko galioti pareigūnams patogi nelaimingo atsitikimo dėl netvarkingos krosnies versija. Ne paslaptis šerifui ir tai, kad dvi jo kaimo gyventojos nužudė ir užkasė darže savo naujagimius, tačiau milicijos įgaliotinio tokie nusikaltimai irgi nedomina. „Šįmet buvo nuteisti keturi nusikaltėliai iš mūsų kaimo. Visus juos sugavome mes, o ne milicija“, – neslepia pašnekovas.

Vienintelis šerifų „įgaliojimas“ – visuomeninio milicijos talkininko ženklelis

 

Filme plačiau pasakojama girtuoklio Kolios, kuris su žmona Tania atsikraustė gyventi į mirusio brolio namus, istorija. Nors kaimynai iš naujųjų gyventojų nieko gera nesitikėjo, šerifai padėjo Koliai sutvarkyti apleistą trobą. Žmogelis rovė iš savo kiemo piktžoles ir buvo nusiteikęs kabintis į gyvenimą. Deja, įpročiai vogti niekur nedingo. Kartą kaimynas atpažino savo prapuolusį dviratį metalo supirktuvėje ir nesunkiai atsekė, kas jo daiktą ten pristatė. Taip Kolia vėl buvo nuteistas trejiems su puse metų. O kadangi bausmė filmo kūrėjams pasirodė neadekvati, režisierius pateikė nufilmuotą medžiagą prie Prezidentūros veikiančiai Malonės komisijai, ir ši pasigailėjo Kolios. Vyras buvo išleistas iš kalėjimo prieš pat filmo premjerą Chersone.

„Tačiau po keturių dienų Koliai sugrįžus pastebėjau jį gerokai sumuštą. Pasirodo, naktį jie su Tania sulaukė nelauktų svečių, kurie išlaužė duris, prilupo šeimininką ir atėmė jo dokumentus bei mobilųjį telefoną. Kolia dievažijosi nepažįstantis jį terorizuojančių ir pinigų reikalaujančių vaikinų. Milicija į šiuos atvejus numojo ranka – esą laisvėn išleistas pilietis persigėrė, o naktiniai svečiai tėra jo fantazijos vaisius. Įdomiausia, kad tuose namuose nebebuvo ko vogti – plėšikai pasitenkindavo rastu pigių cigarečių pakeliu ar paskutine pusės grivinos vertės moneta. Tačiau kai kaukėtų nepažįstamųjų vizitai pasikartojo vėl ir vėl, o Kolios kaimynai naktimis pradėjo girdėti šūvius, mes kartu su vietos medžiotojais prie jo namų, niekam nieko nesakę, šešiese surengėme naktinę pasalą. Pirmą naktį – ramu, antrą – ramu, o štai trečią naktį pagavome jaunuolį iš kaimyninio kaimo, kurio bendrui nuo mūsų pavyko pasprukti. Paaiškėjo, kad dvidešimtmečiams vaikinams, atvykstantiems į svečius pas mūsų kaime gyvenančią merginą, tiesiog nebuvo kur išlieti energijos. Pastebėjo apsiginti nesugebantį žmogelį ir „treniravosi“, ruošdamiesi rimtesniems nusikaltimams“, – Kolios istoriją pratęsia V.Krivoborodka.

Šerifai plėšiką ne tik suėmė nusikaltimo vietoje, bet ir surakinę antrankiais pristatė jį milicijai. Jo kišenėje aptiktas Kolios mobilusis telefonas, taigi sugautas buvo su įkalčiais. Milicijai vaikinas buvo gerai pažįstamas. Nepaisant to, jau kitą vakarą jis vėl pastebėtas vaikštinėjantis Stara Zbrujivkoje. Pasirodo, įgaliotinis, net nesurašęs protokolo, tris naktis šerifų tykotą plėšiką ramiai paleido.

„Teko dar kartą važiuoti priminti milicijos vadovams, kad Kolia – ne šiaip koks girtuoklis, o tarptautiniuose festivaliuose rodomo dokumentinio filmo herojus, kuriam pats Ukrainos prezidentas Petro Porošenka suteikė malonę. O tokios malonės sulaukė vos 14 kalinių iš 240-ies jos prašiusiųjų. Pareigūnai mus patikino, kad viskas bus sutvarkyta pagal įstatymą, tačiau iki šiol jokie tardymo veiksmai pirmyn nepasistūmėjo. Bylą visais įmanomais būdais stengiamasi užgniaužti, o mums už atliktą jų pačių darbą nė ačiū nepasakė“, – pasakoja Viktoras, beveik neabejojantis, kad jaunuoliai nuo teisėsaugos atsipirko kyšiais. Gal todėl R.Bondarčukui taip ir nepavyko gauti milicijos atstovų interviu?

Savigynos būriai pasirengę

Pažiūrėjęs filmą gali pagalvoti, kad šerifo darbas užima pagrindinę Viktoro dienos dalį. Jie ne tik vaikosi vagis ir siautėjančius girtuoklius, bet ir laidoja vienišus kaimo senukus, patys iškasdami kapo duobę, pjauna pavojingai pasvirusius medžius, taiso sugedusias elektros linijas, perdažo paminklus, taiko nuolat besiriejančius kaimynus ir t.t. O kokios Viktoro, kaip seniūnijos inspektoriaus, tiesioginės pareigos? „Stebėti nusikalsti linkusį jaunimą, kontroliuoti anksčiau teistus gyventojus, prireikus pateikti jų charakteristikas ir vadovauti priešgaisrinei apsaugai – už tai man moka atlyginimą. Mūsų vasaros karštos ir sausos – pastarąjį kartą lietaus buvo liepos mėnesį, todėl rugpjūtį tekdavo gesinti po keturis gaisro židinius per savaitę“, – pasakoja Viktoras, mašinoje tam tikslui visuomet besivežiojantis kastuvą.

Filme regime ir kaimo ugniagesį, budintį savo mediniame bokštelyje ir radijo imtuvu besiklausantį artimiausių radijo stočių žinių. O tos žinios – daugiausia neramios, iš Donecko pusėje griaudėjančio fronto. Nors Kryme šiuo metu ramu, tačiau ten stiprinamos Rusijos karinės pajėgos. Vietiniai stebi tą judėjimą puikiai suvokdami, kad Chersono sritis – viena iš tų, kurios trukdo separatistams sujungti užimtas Krymo ir Donecko teritorijas.

Prasidėjus karui būtent šerifams teko įteikinėti šaukimus į armiją, nuo kurių dauguma šeimas turinčių vyrų slapstėsi visais įmanomais būdais, nors seniūnas sueigoje ragino kraštiečius garbingai atlikti pareigą tėvynei. Septyni kaimo gyventojai vis dėlto buvo palydėti į frontą. Laimė, visi septyni sveiki ir sugrįžo. O vienam trijų vaikų tėvui, kurio žmona iš pradžių niekaip nesutiko priimti šaukimo, galiausiai taip patiko armija ir joje mokama alga, kad vyriškis apsisprendė tapti profesionaliu kariu.

Prasidėjus karui būtent šerifams teko įteikinėti šaukimus į armiją, nuo kurių dauguma šeimas turinčių vyrų slapstėsi visais įmanomais būdais, nors seniūnas sueigoje ragino kraštiečius garbingai atlikti pareigą tėvynei.

„Jo, tarnaujančio pagal kontraktą, atlyginimas dabar tris keturis kartus didesnis negu mano. Tačiau ne visiems taip sekasi. Štai kaimyninis kaimas neapsiėjo be kareivių laidotuvių. Vieną jo gyventoją, laikytą dingusiu be žinios, šeimai grąžino perlaidoti tik po metų, kai genetiniais tyrimais pavyko nustatyti jo tapatybę“, – pasakoja V.Krivoborodka.

Kai netoliese ėmė veikti „žalieji žmogeliukai“, kaimo bendruomenė sudarė keturis savigynos būrius ir išrinko jiems vadovaujantį štabą. Štabo viršininko pareigos taip pat buvo patikėtos vietiniam autoritetui V.Krivoborodkai.

„Susidarius grėsmingai situacijai štabas informuotų būrių viršininkus, o šie surinktų medžiotojų šautuvais apginkluotus savo būrius. Jų sąrašuose – ir jaunuoliai, ir pensininkai. O ginklą Ukrainos kaime rasi dažnoje troboje. Laimė, kol kas savanorių gynėjų sąšaukos būtinybė nebuvo kilusi. Tačiau kariuomenei vietos gyventojai reguliariai padeda aukodami maisto produktų – dažniausiai rūkytos žuvies ir daržovių konservų. Švęsdami Nepriklausomybės dieną irgi ne balių savo kaime rengiame, o gabename produktus kariams“, – pasakoja kaimo šerifas.

Vakariečiai žiūri kaip komediją

Užbaigtą filmą jo herojai pirmąkart išvydo viename Čekijos festivalyje. Visi nusprendė, kad R.Bondarčuko kūrinys pavykęs, tik gailėjo kelių juoston netilpusių epizodų. Pavyzdžiui, to, kuriame šerifai, tirdami savo vyrą neištikimybe įtarinėjančios moters skundą, dairosi palei kaimynės klėtį didžiulės „anakondros“, neva aprangančios vyrus ir neleidžiančios jiems grįžti namo. Dairosi ir, žinoma, neranda… Baisiau būna tuomet, kai ta pati moteris, ketindama toliau nuo sodybos nuvyti „anakondras“, padeginėja prie klėties styrančius krūmynus.

Čekijon susirinkę Vakarų dokumentininkai ukrainiečių klausinėjo, kas jų filme tikra, o kas suvaidinta. Jie niekaip negalėjo patikėti, kad kuriozai, kuriuos matė ekrane, – reali filmo herojų kasdienybė. Kaip ir tai, kad kaimo šerifas, kviesdamas milicijos įgaliotinį, pirmiausia atsiklausia nukentėjusio asmens, ar šis sutiks įgaliotiniui primokėti už sueikvotus degalus.

Ar kaimo šerifai – unikalus reiškinys, ar panašių teisėsaugos vietininkų galima rasti ir kituose Ukrainos kaimuose? „Gal ir daugiau kur yra, tačiau man apie juos neteko girdėti“, – kukliai atsako V.Krivoborodka.

Tačiau pabrėžia, kad tai – pats veiksmingiausias būdas užtikrinti tvarką Ukrainos provincijoje. Ir nesvarbu, kaip savanorius pavadinsi – šerifais ar mažiau skambiu žodžiu, aišku viena: be visuomenės atstovų, kuriems valdžia turėtų oficialiai perleisti dalį funkcijų, kurių pati jau nebesugeba atlikti, tvarkos kaimuose nebus. Sąžiningiau būtų šį faktą pripažinti ir pasirūpinti, kad lėšos, skirtos tokioms funkcijoms vykdyti, būtų nukreiptos į municipalinius biudžetus.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

„Nepriklausomo Amerikos kino“ programoje kasmet pristatomi per praėjusius metus Amerikoje sukurti nepriklausomų kino kūrėjų darbai. Įkvepiantys ir naikinantys meilės, keršto jausmai, kraują stingdantys nusikaltimai, praeities paslaptys –  „Kino pavasario“ žiūrovai išvys platų temų spektrą, galės įvertinti kino juostas, kurios buvo apdovanotos įvairiuose kino festivaliuose, bei pamatyti kiek kitokį nei įprasta Amerikos kiną.

Du filmai žiūrovus įtrauks į istorinių įvykių sūkurį. Tomo Hankso prodiusuojamos dramos „Parklando ligoninės“  dėmesio centre – 1963-ųjų Dalasas, chirurgų pastangos padėti mirtinai sužeistam JAV prezidentui Džonui Fitzgeraldui Kenedžiui.  Juosta „Nužudyk tuos, kuriuos myli“ nukelia į 1944-uosius ir atsako į klausimą, kuo buvo Allenas Ginsbergas, Jackas Kerouacas, Williamas S. Burroughsas prieš tapdami bytnikų judėjimo ikonomis.

Be Tomo Hankso kino programoje yra ir daugiau žvaigždžių. Dramoje „Sugėrovai“ susitinka gražuolė Olivia Wilde ir lietuviško kraujo turintis Jasonas Sudeikis, dramoje „Internatas“ – geriausia 2013 m. Lokarno kino festivalio aktorė Brie Larson ir Džonas Gallagheris, juostoje „Parklando ligoninė“ pagrindinius vaidmenis atlieka pirmo ryškumo žvaigždės Zackas Efronas, Billy Bobas Thorntonas, Ronas Livingstonas.

Vienas ryškiausių filmų – homoseksualumo ir  prostitucijos temas nagrinėjantis „Smegenų sutrenkimas“. Po sėkmingos premjeros 2013 m. Sandanso kino festivalyje režisierės Stacie Passon debiutinė drama nusipelnė „Teddy“ apdovanojimo ir Berlyno kino festivalyje. Psichologinis trileris „Praeities griuvėsiai“ 2013 m. Kanų festivalyje buvo apdovanotas kino kritikų asociacijos FIPRESCI prizu. Drama „Medėjas“, atskleidžianti, kokių drastiškų priemonių gali griebtis žmogus, kai pašlyja tarpusavio santykiai, 2013 m. Marakešo kino festivalyje  buvo apdovanota už geriausią režisūrą.

Nepriklausomo Amerikos kino ištakos – Holivudą apėmusi krizė

Amerikos nepriklausomo kino pradžia siejama su laikotarpiu, kai Holivudo industrijos gigantai „Columbia Pictures“, „Warner Bros“ ir kiti išgyveno didžiąją krizę. Tuomet išgarsėjo tokie filmai kaip „Nerūpestingas keliautojas“ (1969) ir „Penkios lengvos pjesės“ (1970), prodiusuoti BBS produkcijos kompanijos, globojamos „Columbia Pictures“. Pastaroji jau nebeturėjo ko prarasti, tad finansavo filmus, skirtus jaunajai auditorijai.

„Nerūpestingas keliautojas“, kurį režisavo Dennisas Hoperis ir jame vaidino pats su draugais Džeku Nicholsonu bei Peteriu Fonda, tapo kultiniu, tad didžiosios kompanijos perėmė „nerūpestingo keliautojo“ sindromą ir ėmė ieškoti naujų žmonių bei idėjų. Taip prasidėjo didesnės kūrybinės laisvės era.

Pasak „Kino pavasario“ meno vadovės Santos Lingevičiūtės, D. Hoperis, Dž. Nicholsonas ir P. Fonda priklausė bytnikų kartai, kuri vėliau atvėrė kelią hipių kultūrai. Tad „Naujajam Amerikos kinui“ buvo aktualios ir bytnikų vertybės: visuotinai priimtinų elgesio normų, konformizmo neigimas. Naujuosiuose filmuose nebeliko Holivudo žavesio, „glamūrinio“ gyvenimo, laimingos pabaigos. Išpopuliarėjo psichologinio realizmo drama, nepateikianti problemų sprendimo būdų.

„Pasibaigus ekonominei krizei, atsigavo ir Holivudas. Tačiau nepriklausomas kinas gyvavo toliau jau be didžiųjų kompanijų pagalbos. 1978 m. Jutos kalnuose pirmąkart įvyko Amerikos nepriklausomo kino festivalis, pavadintas Sandansu. Festivalio organizatoriai sudarė sąlygas naujiems kino kūrėjams, nepriklausantiems Holivudo studijoms, – pasakoja S. Lingevičiūtė, – pirmaisiais jo metais buvo parodytos vienos geriausių nepriklausomo kino juostų: „Vidurnakčio kaubojus“ (1969) „Išsigelbėjimas“ (1972), „Bjaurios gatvės“ (1973). Būtent Sandanso festivalyje buvo „atrastas“ ir Quentinas Tarantino, pristatęs filmą „Rezervuaro šunys“ (1992).  Dabar į šį didžiausią Amerikos festivalį kasmet susirenka daugybė didžiųjų kompanijų (ypač Holivudo), ieškančių naujų vardų.“

Filmas „Praeities griuvėsiai“
http://www.youtube.com/watch?v=qt1m_MG9Vwo

Filmas „Smegenų sukrėtimas“
http://www.youtube.com/watch?v=siEMda6vVOg

Filmas „Sugėrovai“
http://www.youtube.com/watch?v=wxuxkQF7Bak

Visa informacija apie programos „Nepriklausomas Amerikos kinas“ filmus:
http://kinopavasaris.lt/filmai

Vasarį kinomanai gyvens prancūzų kino festivalio „Žiemos ekranai“ nuotaikomis, lauks dviejų lietuviškų premjerų ir bent dviejų nepajudinamų šių metų kino hitų.

Sausis baigsis net dviejų daug žadančių filmų „Santa“ (rež. Marius Ivaškevičius) ir „Išgelbėti poną Benksą“ (rež. Johnas Lee Hancockas) premjeromis, ir tada devyni Lietuvos miestai įsisuks į devintą kartą rengiamo prancūziško kino festivalio „Žiemos ekranai“ sūkurį.
Šiemet „Žiemos ekranai“ akcentuoja dvasios ir apsisprendimo laisvę – tai įvairiomis formomis atsiskleis visose festivalio dalyse: pagrindinės programos juostose, gruzinų kilmės prancūzų kino kūrėjo Otaro Iosseliani filmų retrospektyvoje ir iškilios prancūzų rašytojos bei filmų kūrėjos Marguerite Duras filmuose.
Pagrindinėje programoje bus parodyta dešimt naujausių prancūzų kino filmų. Iš jų dėl turinio vertėtų išskirti biografinę dramą „Violeta“ (rež. Martinas Provostas), o dėl formos – dokumentinės animacijos juostą „Medaus spalvos oda“ (rež. Laurent’as Boileau ir Jungas Heninas).
Pirmasis filmas (2013 m.) pasakoja apie žymią sudėtingo gyvenimo prancūzų rašytoją Violetą Leduc (akt. Emmanuelle Devos), kovojančią su skurdu ir psichologinėmis problemomis po Antrojo pasaulinio karo intelektualinio įkarščio apimtoje Prancūzijoje. Bohemiškas gyvenimas, Simone de Beauvoir, Jeanas Paulis Sartre’as, feminizmas, seksualinė laisvė, įsišakniję kompleksai ir gera literatūra – toks derinys žada neįprastą ir įtraukiančią istoriją. Šį filmą pamatyti reikia suskubti – jis rodomas bus tik sausį.
O „Medaus spalvos oda“ (2012 m.) žavi savo pastatymu derinant animaciją ir įprastą dokumentiką. Ne veltui juosta buvo apdovanota pagrindiniais prizais animacijos festivaliuose Monrealyje (Kanada) bei Zagrebe (Kroatija), be to, Tarptautiniame animacinio kino festivalyje Ansi (Prancūzija) pelnė specialų prizą už žiūroviškiausią filmą, taip pat buvo įvertinta specialiu „Unicef“ apdovanojimu. Iš esmės tai yra korėjiečių animatoriaus ir komiksų piešėjo Jungo biografinė istorija, pasakojanti apie mažą berniuką korėjietį, kurį pasibaigus Korėjos karui įsivaikina graži daugiavaikė šeima. Deja, padauža sunkiai prie jos pritampa ir vis netrunka prisidaryti įvairiausių bėdų…
Ironiškojo O.Iosseliani retrospektyva leis kino mėgėjams pasidžiaugti tokiais jo filmais, kaip „Balandis“ (1961), „Gyveno strazdas giesmininkas“ (1970), „Lapams krentant“ (1975), „Pastoralė“ (1975), „Drugelių medžioklė“ (1992), „Sudie, mano karvide“ (1999), „Pirmadienio rytas“ (2001), „Sodai rudenį“ (2006), „Šantrapa“ (2010).
Be to, minint šimtąsias pripažintų Prancūzijos rašytojų M.Duras ir Romaino Gary gimimo metines Lietuvos žiūrovai bus artimiau supažindinti ir su jų kūryba. Bus galima pamatyti tris M.Duras kurtus filmus – „Natali Granžė“, „Indijos daina“ bei „Agata ir beribiai skaitymai“ ir pagal to paties pavadinimo R.Gary romaną sukurtą Costa-Gavraso filmą „Moters šviesa“.

Vasarį – dvi lietuviškos premjeros ir prestižinius apdovanojimus skynę filmai

Atkreiptinas dėmesys, kad likus savaitei iki Valentino dienos bus pristatytos dvi lietuviškos juostos – Evaldo Kubiliaus režisuota romantinė komedija „Valentinas už 2rų“ (antroji „Valentinas vienas“ dalis) ir Mykolo Vildžiūno debiutas režisuojant pirmąjį savo vaidybinį ilgametražį filmą „Nesamasis laikas“.
Pirmasis apie įvairių porų nuotykius ir vienišojo Valentino meilės paieškas pasakojantis filmas jau ilgai tituluojamas viena laukiamiausių Lietuvoje šių metų naujienų, jam žadama didelė finansinė sėkmė, kaip ir jo pirmtakui („Valentinas vienas“ sugebėjo surinkti apie 2,6 mln. Lt pajamų). Toks spėjimas tikriausiai pasiteisins, tačiau, ko gero, ne dėl išskirtinio turinio, o kaip tik dėl itin neišskirtinio masinio žiūrovo skonio ir noro pamatyti daug iš televizijos ar spalvotų žurnalų pažįstamų veidų. Pavyzdžiui, tituluotos gražuolės ir laidų vedėjos Jurgitos Jurkutės, kostiumų dailininkės, stilistės Agnės Jagelavičiūtės, televizijos ir radijo laidų vedėjos Skaivos Jasevičiūtės ar dainininko Vaido Baumilos.
O filmas „Nesamasis laikas“ pasakoja apie beprotišku ritmu gyvenančią ir susvetimėjimo persmelktą šiuolaikinių trisdešimtmečių kartą. Jai priklauso ir pagrindinis filmo herojus Tadas, bandantis atrasti atsakymus į svarbius gyvenimo klausimus. Visas įdomumas prasideda tada, kai Tadas patenka į avariją ir atsiduria ligoninėje. Nei gydytojai, nei tėvai, nei iš kažkur išdygęs vaikystės draugas nesako, kas jam yra ir kodėl jis turi būtinai gulėti ligoninėje, jeigu gerai jaučiasi. Visi jie susižvalgydami puse lūpų kalba apie kažkokią sudėtingą situaciją ir vis labiau jį glumina. Galiausiai pasirodo ir pareigūnas, tiriantis šio eismo įvykio bylą, kuris dar labiau sumaišo kortas. Esą Tadas važiavo ne vienas, šalia jo sėdėjo mergina, kuri šiuo metu yra ištikta komos. Kas ji – vėlgi nesakoma. Negana to, kai Tadas ima aiškinti, kad avarija įvyko, nes prieš jį iš šalutinio kelio išlėkė dviratininkas, pareigūnas atšauna, kad ten nėra jokio šalutinio kelio…
Trumpai tariant, laukia daug painiavos, suglumimo, bejėgiškumo jausmo, stiprėjančio susierzinimo ir abejojimo savimi. „Nesamajame laike“ vaidina tokie perspektyvūs aktoriai, kaip Tadas Grynas, Toma Vaškevičiūtė ar Valentinas Novopolskis. Beje, pastarasis pernai pelnė „Auksinį scenos kryžių“ už pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Eglutė pas Ivanovus“.

Kino teatruose pradedamas rodyti „Sibirietiškas auklėjimas“ – filmas su Holivudo žvaigždėmis, kuriame pirmą kartą kino istorijoje pagrindiniai vaidmenys atiteko lietuviui Arnui Fedaravičiui ir Viliui Tumalavičiui, o du kartus „Oskarui“ nominuotas aktorius Johnas Malkovichius liko antrame plane.

Be to, didžioji „Sibirietiško auklėjimo“ dalis nufilmuota Lietuvoje, tad žiūrėdami filmą tikrai atpažinsite daugelį sostinės vietų. Tarp jų – ir pastaruoju metu apleisti Sporto rūmai, kurių fone filme verda nuožmios kovos, ir garsioji Vlado Urbanavičiaus skulptūra „Krantinės arka“, vilniečių vadinama tiesiog vamzdžiu.

Pagal tikrais faktais paremtą bestselerį „Oskaro“ laureato italų režisieriaus Gabriele Salavatores sukurtas filmas pasakoja apie rusų mafiją. Kalbama, kad itin slaptas bei pikantiškas detales iš mafijos gyvenimo atskleidusios knygos autorių rusų kilmės italų rašytoją Nicolai Lilin ji persekioja iki šiol. Tarptautiniu bestseleriu tapusi knyga išleista ir lietuviškai.

Filmo „Sibirietiškas auklėjimas“ anonsą žiūrėkite čia: http://youtu.be/PaxSSEWt1qw

Gyvenimo istorijos – tatuiruotėse

Gana paini istorija filme vinguriuoja per nusikaltėlių vaikystę, rodo jų pirmuosius ginklus ir pirmąsias meiles, jų tatuiruotėse užkoduotas gyvenimo taisykles.

Žiūrėdami „Sibirietišką auklėjimą“ susipažinsite su maža maištinga tauta, vadinančia save vadina urkais. Tarybiniais metais Stalinas ją iš Sibiro ištremia į Padniestrę. Urkai laikosi itin griežtų kriminalinio pasaulio nuostatų ir propaguoja robinhudišką gyvenseną – vagia tik iš režimo ir gina vargšus. Be to, jie itin religingi – urkų religinės apeigos primena pagoniškus ritualus. Tremtiniai turi dvasinį ir idėjinį vadą – vietos Doną Korleonę senį Kuzmičių, kurį filme įkūnija kaip visada nepakartojamas Johnas Malkovichius.

Filmo veiksmas vyksta nuošaliame Benderai kaimelyje, kuriame auga du pagrindiniai istorijos personažai – Kolima (vaidina Arnas Fedaravičius) ir Gagarinas (vaidina Vilius Tumalavičius). Juos prižiūri ir auklėja „garbingų nusikaltėlių“ autoritetas senelis Kuzmičius. Ir nors Kolima klauso mokytojo ir jam paklūsta, Kuzmičiui atrodo, kad labiau prisitaikęs išgyventi yra Gagarinas. Tik nutinka bėda: Gagariną suvilioja narkotikų ir prostitucijos verslas ir jis net septyneriems metams siunčiamas už grotų. Išėjęs iš kalėjimo Gagarinas grįžta neatpažįstamai pasikeitęs.

Kaip baigsis ši istorija, neišduosime, tačiau galime patikinti, kad viskas, ką iki šiol manėte žinantys apie nusikaltėlius, pažiūrėjus „Sibirietišką auklėjimą“ nublanks.

Ir dar viena detalė. Lietuvoje filmuojant „Sibirietišką auklėjimą“ Holivudo žvaigždė Johnas Malkovichius išmoko palinkėti į sveikatą. Savo žinias jis kiek vėliau pritaikė veiksmo komedijoje „Rizikinga erzinti diedukus 2“ (angl. „RED 2“). Kai filmo herojai švęsdami kelia degtinės taureles ir rusiškai sako „Į sveikatą!“,  J. Malkovichius aiškiai atsako lietuvišku „Būkim!“.

Daugiau informacijos apie „Sibirietišką auklėjimą“ – „Forum Cinemas“ interneto svetainėje: http://www.forumcinemas.lt/Event/303710/

filme111

Tikros istorijos nesustoja – ketvirtadienį paskelbė Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) ir į kino ekranus paleido per 40 dokumentinių pasakojimų. Jiems pasigauti ir pratęsti, išgyvenant, interpretuojant ir dalijantis savo mintimis bei atradimais, žiūrovai kviečiami iki rugsėjo 29 d. Filmuotų istorijų detalėmis, santykiais su jų herojais, samprotavimais apie jų gyvenimus prieš ir po filmo dalinsis festivalyje viešėsiantys filmų kūrėjai.
Pirmadienį, rugsėjo 23 d. 19 val., savo filmą – eksperimentą „Tėvas ir sūnus“ (2013) „Skalvijoje“ pristatys lenkų režisierius Pawelas Lozynskis. Šį kartą jis atgręžė kamerą į save ir savo tėvą, taip pat garsų dokumentininką Marcelį Lozynskį. Kartu jie leidosi į kelionę po Europą ir sukūrė po atskirą filmą, atskleidžiantį sudėtingą jų šeimos ir santykių istoriją. Pasak P. Lozynskio, šis filmas – didžiulis eksperimentas su pačiu savimi, o kiekvienas susitikimas su žiūrovais – senos žaizdos atvėrimas.
Antradienį, rugsėjo 24 d. 20.30 val. „Skalvijos“, o  rugsėjo 25 d. 19.15 val. „Pasakos“ žiūrovų laukia susitikimas su brite Kim Hopkins ir neeiline jos istorija. Filmo „Dviejų pamišimas“ („Folie à deux: Madness Made of Two“, 2012) herojai – drąsa ir užsispyrimu siekti svajonės išsiskirianti Helenos ir Džono pora. Nusipirkę didžiulius rūmus Jorko centre jie rengiasi juos paversti viešbučiu, tačiau prasideda finansų krizė ir ši svajonė išvirsta į baisiausią košmarą. Anot režisierės, Helenos ir Džono istorija gerokai nustebino ją pačią: ji įžvelgė dvi jos baigtis – arba Helenai ir Džonui pasiseks ir jų svajonė išsipildys, arba – atvirkščiai. Tačiau, kaip teigia filmo autorė, gyvenimo nulemta filmo pabaiga pranoko visus planus ir spėliojimus.
Trečiadienį, rugsėjo 25 d., 21.15 val.  į vieną įdomiausių festivalio seansų kviečia Christy Garland, filmo „Išpera suokia saldžiausiai“ („The Bastard Sings the Sweetest Song”, 2012) autorė. Savitu braižu išsiskiriančio pasakojimo centre – vos galą su galu sudurianti drąsi šeima iš Džordžtauno. Filmo herojus augina paukščius giesmininkus ir viščiukus gaidžių peštynėms, o jo motina Merė – sąmojinga 75 metų amžiaus poetė – norėdama užsimiršti ubagauja ir surinktus pinigus išleidžia vynui. Tačiau šis filmas primena, kad ir liūdniausioje giesmėje ateina metas mažorinėms natoms. Rugsėjo 27 d. 17 val. Ch. Garland filmą pristatys “Pasakos” žiūrovams.
Festivalio vinjetė http://www.youtube.com/watch?v=i4CmUIr69l4
Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis žiūrėti istorijų be pabaigos kviečia rugsėjo 19-29 d. Jos rodomos „Skalvijos“ kino centre ir kino teatre „Pasaka“.

Švedai Vilniuje pradėjo filmuoti  žymaus švedų Klaso  Ostergreno knygos motyvais paremtą filmą  „Džentelmenai ir gangsteriai“, kuriame filmuojasi daugiau nei 600 žmonių.

Beveik du mėnesius UAB „Dansu“ ir Švedijos kino gamybos kompanija „B-reel Feature Films“ Vilniuje filmuos Vilniaus sporto rūmų pastate, taip pat kitose vietose – Vidaus reikalų ministerijos rūmų, Vrublevskių bibliotekos, Verkių rūmų patalpose, senamiesčio gatvėse. Čia bus atkurtos Berlyno, Stokholmo gatvės.

„Džiaugiamės, kad per visą filmo kūrimo laiką mieste yra sukurta per 100 papildomų darbo vietų, taip pat daugiau nei 600 žmonių filmuojasi filmo scenose. Tai kad tokia žinoma kino kompanija savo filmui kurti pasirinko būtent Vilnių, dar kartą parodo, kad Vilnius yra puiki filmavimo aikštelė geriausiems pasaulio filmams.“, – sakė Vilniaus meras Artūras Zuokas.

Švedai teigia, kad Vilnius patraukė tinkama aplinka, profesionalia komanda.

„Filmavimai vyks visame mieste nuo Senamiesčio iki tolimiausiu jo kampelių, kaip antai Trakų Vokėje. Reikėjo nemažai pastangų, kad viskas vyktų sklandžiai, tačiau viskas sekasi puikiai. Tokio masto filmavimas – iššūkis mums, tačiau mes jam pasirengę“, – sakė švedams padedančio „Vilniaus kino biuro“ direktorė Jūratė Pazikaitė.

Filmo istorija prasideda 1967 m. ir tęsiasi iki šių dienų. Du draugai Henris ir Klasas kartu su bičiuliais Leo ir Maud patiria įvairių nuotykių bei išgyvenimų: boksuojasi, ieško paslėptų lobių, gilinasi į senas pamirštas istorijas ir bando pasipriešinti režimui, kurį diktuoja slapti agentai, turtuoliai ir politikai. Istoriją vainikuoja meilė ir tikėjimas, kad viltis yra stipresnė už tamsius praeities šešėlius. Žiūrovai filmą galės išvysti kitų metų pabaigoje.

Primename, kad 2011 metais įkurto Vilniaus kino biuro misija populiarinti Vilniaus miestą kaip draugišką filmo kūrėjams ir skatinti kino kūrimo sektoriaus plėtrą mieste. Vilniuje jau buvo filmuoti tokie užsienio filmai kaip „Ana Karenina“, „Sibirietiškas auklėjimas“ ir kiti.

Po to, kai praėjusio ketvirtadienio vakarą buvo negailestingai nužudytas serialo „Čiapajevas. Aistra gyventi“ pagrindinis herojus Vasilijus Čiapajevas, daug kas šnekėjo, kad nepaprastai pasiges šio žavingo karininko. Serialas „Lietuvos ryto“ televizijos eteryje buvo užsitarnavęs žiūrimiausios programos vardą ir prie ekranų traukė tiek besidominčius istorija, tiek išsiilgusius tikros romantikos.

Po šios įspūdingos premjeros televizija tęsia tradiciją darbo dienų vakarais džiuginti žiūrovus istoriniais veiksmo serialais ir pradeda rodyti efektingą detektyvinį serialą „Deimantų medžiotojai“. Tai pasakojimas apie nepaprastai įžūlų ir puikiai suplanuotą praėjusio amžiaus pabaigos nusikaltimą tuometinėje Sovietų Sąjungoje – Aleksejaus Tolstojaus našlės deimantų vėrinio vagystę. Negana to, į šį nusikaltimą įsipainiojusi Brežnevo laikų grietinėlė, todėl nesaugu pasidarys visiems, kas bent kiek priartės prie nusikaltimo išaiškinimo.

Rusijos kritikai negailėjo liaupsių „Deimantų medžiotojų“ režisieriui Aleksandrui Kotui, filmo kūrybinei komandai ir seriale vaidinantiems žinomiems rusų aktoriams, tarp kurių – ne vieną apdovanojimą pelniusi kino žvaigždė Aleksejus Serebriakovas.

Filmo veiksmas prasideda 1980 metais. Maskvoje apiplėšiama rašytojo Aleksejaus Tolstojaus našlė. Pavogta vertingų antikvarinių daiktų, o svarbiausia — įspūdinga deimantinė sagė su karališkąja lelija, kuri priklausė karaliui Liudvikui XV. Šį papuošalą galima parduoti tik užsienyje.
Našlė apie apiplėšimą praneša KGB ir Vidaus reikalų ministerijai. Žinoma, tokį nusikaltimą ima tirti patys geriausi pareigūnai. Ši užduotis pavedama detektyvui Nikolajui Šachovui (Aleksejus Serebriakovas) ir jo pagalbininkui Igoriui Latiševui (Aleksandras Novinas). Abu jie – sąžiningi, savo darbui atsidavę policininkai, tad nusikaltėliai juos laiko tikrais Don Kichotais.

N.Šachovas sulaiko Odesoje gerai žinomą vagį, pravarde Biesas (Piotras Fiodorovas) ir pagrindine įtariamąja laikomą prancūzę diplomato žmoną Veroniką Parbeo (Оlga Smirnova). Moteris kaip tik ruošėsi kažkur išskristi. Veronika nepateikia svarių įrodymų, tačiau pareigūnus nukreipia pas operos dainininką Borisą Buriacę (Jevgenijus Mironovas). Tai žavingas vyras, kuris rengiasi pagal naujausią madą – mūvi džinsus, nešioja skrybėlę ir avi smailianosius batus aukštais kulnais. Be to, turi žiedą su briliantu ir masyvią auksinę grandinę, kurios nenusiima net eidamas maudytis.

Kaip pasisuks serialo herojų likimai? Kas nugalės – teisingumas ar korumpuota sistema? Kvapą gniaužiantį serialą žiūrėkite pirmadieniais – ketvirtadieniais 21 val. 35 min. per „Lietuvos ryto“ televiziją.

Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ praneša, kad dėl nenumatytų aplinkybių nukeltos Honkongo režisieriaus Wong Kar-Wai naujausio filmo „Didysis meistras“ (The Grandmaster) premjeros visame pasaulyje.

Filmo atstovai informavo festivalį, įtraukusį šį filmą į „Meistrų“ programą, kad galutinė juostos versija nespės iki kovo pabaigos pasiekti žiūrovų. „Kino pavasario“ atstovai apgailestauja dėl susiklosčiusių aplinkybių, tačiau užtikrina, kad Wong Kar-Wai gerbėjai pabaigtą filmą „Didysis meistras“ būtinai pamatys, net ir festivaliui pasibaigus.

Filmas „Didysis meistras“ šiemet atidarė tarptautinį Berlyno kino festivalį, kur ovacijos po filmo netilo net 10 minučių. Berlyne buvo rodoma specialiai permontuota šios juostos versija, turinti net 20 skirtumų nuo Kinijoje bei Honkonge rodytų. Į filmą buvo įtrauktos trys papildomos scenos, pridėti papildomi subtitrai. Kaip sakė pats režisierius, taip atsitiko todėl, kad užsienio žiūrovai nėra pažįstami su filmo priešistore, todėl jiems būtų sunku sekti siužetą.

„Panašu, kad montažo subtilybės sutrukdė ir tolimesnėms filmo premjeroms, kurios buvo netikėtai atšauktos visame pasaulyje. Apgailestaujame, kad juosta nespės pasiekti festivalio laiku ir darome viską, kad filmą kuo greičiau galėtume pristatyti žiūrovams Vilniuje,“ – sako filmo atstovo Lietuvoje, kompanijos „ACME Film“ kino skyriaus vadovė Asta Martinonytė.

Pirminiais duomenimis, gautais iš filmą platinančios kompanijos „Wild Bunch“, premjeros buvo atšauktos, nes režisierius Wong Kar-Wai nusprendė permontuoti dalį filmo. Oficialūs filmo atstovai tokio sprendimo priežasčių kol kas nekomentuoja.

Panašios situacijos kino industrijoje nutinka dažnai. Pavyzdžiui, šių metų tarptautiniame Romos filmų festivalyje numatyta Quentino Tarantino filmo „Ištrūkęs Džango“ premjera taip pat neįvyko, nes juostos kūrėjai nespėjo laiku jos pabaigti. Filmo pristatymas Romoje iš lapkričio nusikėlė į sausio mėnesį, kai pats režisierius asmeniškai atvyko į Italiją pristatyti darbo, o specialaus seanso metu jam buvo įteiktas ir specialus adovanojimas.

„Tikimės, kad panaši istorija su gražia pabaiga nutiks ir dabar. Norime labai atsiprašyti savo žiūrovų ir pažadame, kad į šį filmą, nors ir vėliau nei planuota, dar būtinai juos pakviesime. Tikimės, kad filmo seansai įvyks iki šių metų Kanų festivalio. Negalime pažadėti, kad Wong Kar-Wai, kaip  Q.Tarantino Romoje, atvyks pats į Vilnių, bet šį filmą mūsų žiūrovai tikrai išvys,“ – sako festivalio „Kino pavasaris“ vykdantysis direktorius Algirdas Ramaška.

Visi žiūrovai, kurie jau spėjo įsigyti bilietus į režisieriaus Wong Kar-Wai filmo „Didysis meistras“ (The Grandmaster) seansus, kviečiami kreiptis el. paštu: info@kinopavasaris.lt.

Andriaus Ufarto (BFL) nuotr.

Gruodžio pradžioje Vilniaus geležinkelio stotis kelioms dienoms pavirs senovine Sankt Peterburgo stotimi. Italų kino kompanija „Lux Vide“ stotyje filmuos dramos „Ana Karenina“ (rež. Christian Duguay) kulminacines scenas.
Filmavimo kūrybinė komanda jau porą savaičių pluša Vilniaus geležinkelio stotyje – ruošia dekoracijas, gamina senovinius žibintus, pagal dailininko brėžinius „sendina“ traukinių vagonus, kurie primins XIX a. antrąją pusę. Specialiai filmavimams kūrybinė komanda išsinuomojo ir senovinį lokomotyvą.
Milda Leiputė, „Nordic Productions“ prodiuserė, pasakoja, kad Vilniaus geležinkelio stotyje bus filmuojamos žinomiausios filmo scenos.
„Levo Tolstojaus romaną skaitę ar apie jį girdėję žmonės turbūt žino, kad Ana Karenina dėl nelaimingos meilės šoka po traukinio ratais. Šią sceną filmuosime būtent Vilniaus geležinkelio stotyje. Ten bus atliktas ir vienas sudėtingiausių filmo kaskadinių triukų“, – pasakoja su italų kompanija dirbanti prodiuserė.
Jūratės Pazikaitės, Vilniaus kino biuro direktorės, teigimu, italai iš pradžių tikėjosi nufilmuoti pagrindines scenas Maskvoje ar Sankt Peterburge, tačiau suteikus geresnes finansines sąlygas, jie kulminacines juostos scenas nusprendė filmuoti Vilniaus geležinkelio stotyje.
„Užsienio kino gamintojai vertina unikalias sostinės vietas ir  lietuvių profesionalumą. Mūsų geležinkelio stotis savo dydžiu neprilygsta milžiniškoms Maskvos ar Sankt Peterburgo stotims, tačiau šiuo atveju, svarbiausia – lankstumas ir sugebėjimas prisitaikyti prie kūrėjų poreikių. Atsakingas ir kūrybiškas požiūris bei konkurencingos kainos – neabejotini lietuvių privalumai“, – sako J. Pazikaitė.
„Anos Kareninos“ filmavimai planuojami ir Lukiškių aikštėje, Verkių rūmuose, literatūriniame Aleksandro Puškino muziejuje, Šv. Nikolajaus cerkvėje, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Vilniaus kino biuras, siekiantis į sostinę pritraukti kuo daugiau kino kūrėjų iš užsienio, bendradarbiavo su prodiuseriais ir išdavė būtinus leidimus filmuoti minėtose Vilniaus vietose.
Spalio pabaigoje prasidėję filmavimai Lietuvoje planuojami iki gruodžio vidurio, kelias dienas kūrėjai dirbs Latvijoje, Rundalėje. Dviejų dalių filmas „Ana Karenina“ kuriamas anglų kalba. Pagrindinės filmo herojės vaidmenį atlieka žinoma italų aktorė Vittoria Puccini, juostoje taip pat vaidina garsi ispanų aktorė Angela Molina, Santjago Cabrera, Maxas Von Thunas.

Geriausia lietuviška komedija, įkvėpimo šaltinis, odė antrajai Lietuvos religijai – taip šią vasarą kino ekranuose rodytą režisieriaus Andriaus Lekavičiaus filmą “Mes už… Lietuvą” apibūdino krepšinio fanai. Šią savaitę pirmasis filmas apie Lietuvos rinktinės užkulisius išleidžiamas DVD formatu.
Filmas „Mes už… Lietuvą!“ pasakoja apie Lietuvos rinktinės kelią Europos krepšinio čempionate Lietuvoje. Keli šimtai valandų unikalios filmuotos medžiagos sugulė į pramoginį pusantros valandos filmą. Filmo autoriai fiksavo visas Lietuvos rinktinės gyvenimo smulkmenas nuo 2010 m. bronzinio čempionato Turkijoje iki pat Europos krepšinio čempionato Lietuvoje pabaigos.
„Vasarą kino teatruose filmo daug kas pamatyti nespėjo. Dabar filmą bus galima žiūrėti namuose. Tėvai vaikus galės supažindinti su krepšinio užkulisiais, darbdaviai su trenerio K. Kemzūros pagalba įkvėpti darbuotojus, o Lietuvos rinktinės sirgaliai nesuks galvos, ko prašyti dovanų iš Kalėdų senelio“, – džiaugiasi filmo režisierius Andrius Lekavičius.
Filme rodomi nesurežisuoti kadrai iš rūbinės, atviri krepšininkų pokalbiai apie nematomą rinktinės pusę, sirgalius ir mylimiausią darbą – krepšinį. Patys rinktinės žaidėjai po filmo premjeros džiaugėsi, kad jų darbas ir kasdienybė buvo profesionaliai įamžinti.
„Filme mačiau vieningą komandą. Tokia ji yra ir bus. Mes – ne aktoriai, niekas prieš kameras nevaidino. Todėl realybė nuo filmo nesiskiria“, – sakė rinktinės kapitonas Robertas Javtokas.
„Mes už… Lietuvą!“ kūrėjai tikisi, kad filmas atsidurs kiekvieno save gerbiančio rinktinės sirgaliaus lentynoje. Filmo kūrybinė grupė taip pat tiki žiūrovų sąmoningumu ir viliasi palaikymo lietuviškam kinui – tikėdamiesi, kad filmas nebus platinama „Torrent“ tinklais ar kitais „piratiniais“ būdais.
„Mes už… Lietuvą!“ DVD išleidžiamas lietuvių kalba su angliškais titrais, disko kaina – 19,99 Lt.
Filmą sukūrė „Audiovizualinio meno centras“, bendradarbiaudamas su Lietuvos krepšinio federacija ir Kauno kino studija.

Apie filmą „Mes už… Lietuvą!“:
Nuoroda: http://www.youtube.com/watch?v=hlppIbBWcDo

Apie legendinę 1992 m. Lietuvos krepšinio rinktinę pasakojančio filmo „Kita svajonių komanda“ anonsas  sulaukė sėkmės amerikietiškuose „iTunes“. Skaitmeninėje vaizdo ir muzikos programoje anonsas reitinguojamas tarp populiariausių įrašų.

„Jaučiame, kad filmu domimasi. Manau, prisidėjo tai, kad jis susilaukė žiniasklaidos ir kritikų dėmesio tarptautiniuose kino festivaliuose. Taip pat Arvydas Sabonis bei Šarūnas Marčiulionis turi daug gerbėjų visame pasaulyje, kurie tikrai džiaugiasi, kad galės pamatyti filmą“,- komentavo „Kita svajonių komanda“ režisierius Marius Markevičius.
JAV gimusiam ir gyvenančiam režisieriui svarbu, kad amerikiečiai taip domisi filmu būtent dabar. Filmas „Kita svajonių komanda“ jau nuo rugsėjo mėnesio pradės keliauti po JAV kino teatrus. Šventiška premjera numatyta rugsėjo 28 dieną Los Andžele. Lietuvoje filmas kino žiūrovus pasieks kiek anksčiau –– rugsėjo 21 dieną.
Iki šiol „Kita svajonių komanda“ keliavo po tarptautinius festivalius. Sėkmės filmas sulaukė iškart, po premjerinio seanso prestižiniame „Sundance“ kino festivalyje JAV, šių metų žiemą. Čia jis  laimėjo pagrindinį prizą geriausio dokumentinio filmo kategorijoje.
„Mus maloniai stebina geri atsiliepimai apie filmą. Ir ne tik iš krepšinio gerbėjų. Labiausiai įstrigo, kai po seanso „Sundance“ festivalyje prie manęs priėjo amerikietė ir pasakė: esu keturių vaikų mama ir aš ketinu juos visus nusivesti į šį filmą. Jis labai įkvepiantis šiais sunkiais laikais. Gana tų negatyvių pasakojimų apie blogus dalykus, smunkančią ekonomiką.“,- prisimena režisierius M. Markevičius. Jis sako, būtent to ir siekęs, kad filmas patiktų ne vien krepšinio gerbėjams, o įvairaus amžiaus ir pomėgių žiūrovams.
„Kita svajonių komanda“ pasakoja apie Lietuvos laisvės siekį prieš 20 metų ir krepšinį vaizduoja kaip svarbią šio reiškinio dalį. Filmo pasakojimo ašis – legendinės 1992 m. olimpines žaidynės Barselonoje, kuriose mūsų krepšininkai iškovojo bronzą. Tokie legendiniai žaidėjai, kaip Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Rimas Kurtinaitis, Valdemaras Chomičius bei kiti tąkart olimpiadoje pirmą kartą žaidė už nepriklausomą Lietuvą, o rungtynėse dėl medalių laimėjo prieš buvusią šalies engėją – Sovietų Sąjungą.
Filmo anonsas „i Tunes“:
http://trailers.apple.com/trailers/independent/theotherdreamteam/
Populiariausiųjų „iTunes“ sąrašas:
http://trailers.apple.com/trailers/#section=mostpopular