Naują lietuvišką pilnametražį filmą „Narcizas“ (2012 m.) dar kino salėje pjausčiau trimis sluoksniais ir, deja, atskirai juos vartojau. Čia – kino operatoriaus darbas, čia –­ kino kompozitoriaus, o ten – jau visa kita.

Filmo kūrėjai buvo apsisprendę kurti stilistiškai „gyvą“, nesuvaidintą, gatvėje, koridoriuje, studijoje tarsi netyčia nusižiūrėtą herojų aplinką. Tokie principai ir pasaulėžiūra atrišo rankas operatoriui A. Kemežiui ir jis padovanojo mums (bei būsimų kartų žiūrovams) puikiausius nuostabaus vasarinio Vilniaus kadrus. Tiesą sakant, vien dėl tokių įamžinimo motyvų, vien dėl „dingstančio Vilniaus“ meistriško užfiksavimo geroje kino juostoje verta pradėti ir užbaigti daug kainuojantį filmą, verta jį žiūrėti ir nenuteisti, jei jis meniškai vis dėlto nepasiteisino.

Valakupių skurdus paplūdimys su besi­prausiančiu smėlyje žvirblioku, oro uosto tako akinanti baltuma, kylanti ir pakylėjanti Užupio gatvė, sovietinės architektūros aptrupėjęs ir šiltas cementas su į Santuokų rūmus atvykstančiais vestuvininkais, Žaliasis tiltas su taikiais kariais ir kolūkiečiais naktį pro taksi langą etc. paskleidžia filme gyvybę, einantį per miestą laiką, tikrą kino esenciją.

Tokią pat išcentrinę gyvybę ir visa rišantį nervą sukuria ir G. Puskunigio muzika, kurios yra daug, nes herojai – styginių kvarteto muzikantai. Muzika išsiplėšia į atskirą bėgimo takelį ir pasako daugiau nei veidai ar dialogai – pastarieji filme yra antriniai, striukai bukai papildantys turtingą muzikinę kalbą ir tik numanomą sudėtingą herojų vidinę būseną. Žinoma, tai, kad muzikantus vaidina tikri muzikantai, muzikines scenas savaime padengia aukštos prabos auksu – herojų galvas galima nekombinuojant filmuoti viename kadre su grojančiomis rankomis. Muzikuojančių (garso įrašų studijoje ar kažkur konkurse) herojų kadrai filme nuolatos yra „topiniai“, juose išsiskiria visi suplanuoti „Narcizo“ kvapai.

Pasiteisino ir operos dainininkės, gabios turbūt visiems menams A. Grigorian pasirinkimas herojaus žmonos, gydytojos Erikos vaidmeniui; įdomus ir negražaus, kerėpliško, nenarciziško herojaus draugo Tomo (akt. S. Šidlauskas) vaidmuo.

Deja, neįvykęs, nors labai išsikerojęs, visaip peršamas, ramstomas ir stimuliuojamas, pagrindinio herojaus Teodoro (graikas violončelininkas A. Vlachopoulos) darbas. Išskyrus įtikinamą vaidmens įgarsinimą (akt. V. Krulikovskis). Teodoro vienos išraiškos veido kaukė, manau, daugeliui žiūrovų sukels depresiją, kuria herojus, beje, ir serga.

Scenarijaus autorė ir režisierė D. Gasiūnaitė per keletą ilgų gamybos metų pernešiojo savo filmą-kūdikį, jis paseno ir dabar primena tą mažakraujį, kiek padėvėtą lietuvišką tarybinį kiną, kokį nors visų užmirštą „nelaimingą laimės neradusį“ („Laimingas laimės neradęs“, 1973). Pats sumanymas (nepasitenkinimas esama gerove, tobulybės ilgesys ir žinojimas, kad „niekas nepasikeis“) – labai gundantis, rizikingas, tačiau šitas herojaus perfekcionizmas scenarijuje pažymėtas tik punktyriškai, vadinasi, visos viltys buvo sudėtos į filmavimą, aktorius ir montažą, ir tam aiškiai pritrūko meistriškumo, patirties. Tokie „plonai išausti“ filmai kaip „Birželis, vasaros pradžia“, „Gyveno strazdas giesmininkas“ etc. gimsta ne kiekvienam ir nedažnai.

„

Sakyčiau, kad apsiblaususiam, pajuodusiam nuo vidinės suirutės violončelininkui Teodorui, tam herojui-narcizui, žvelgiančiam į savo vidų, jau nuo pačios filmo pradžios trūksta įvardijimo, tapatybės. Kas jis toks? Apsigausi, jei manysi, kad prieš tave talentingas muzikantas-atlikėjas. Muzika gležnam vyriškiui nesuteikia atgaivos. Įkvėpimas aplanko nebent žaidžiant futbolą su berniūkščiais. Santykiai su subtiliomis moterimis tik lamdo jo žiedlapius. Vidury­je filmo pasidaro aišku, kad turime reikalą su tipišku neurotiku, ir nieko daugiau.

Filmą žiūri ir skabai atskirus lapelius-scenas: ta nebloga, ana iš viso nuostabi, šitą nepastebimai išmesiu, o štai tą net tarp knygos lapų įsidėsiu, sudžiovinsiu… Žmona po budėjimo pareina namo, vyras groja, o dukrelė kosėja – pasirodo, ji buvo užspringus ir šioje filmo vietoje kilo nei šioks, nei toks konfliktas; tikras skulptorius R. Antinis lipdo gražią Teodoro galvą –­ et, neišėjo iš jo Beethovenas; na, epizodai su tikru Antiniu atrodo nereikalingi, užtat susirietęs, irgi realus diedukas, vis iššokantis iš vandens parduotuvėlės, yra atgaiva žiūrovo sielai – šią sceną pasidėsim atminčiai; atvykusi užsienietė smuikininkė Lėja su Teo netikėtai susigroja, susikalba, priglunda prie jo taip, kad neatplėši, bet jau kitą rytą pasirodo, kad ji tokia pat ligonė ir net kažkas dar baisiau, ir reikia sprukti nuo jos; o dar gerosios žmonos darbo aplinka, ją merginantys gydytojai ir visas kitas balastas su žuvytėm ir karuselėm.

Ekranizuoti frazę – „Štai praeis dešimt metų, ir vėl rasi save ant tos pačios sofos“ –­ nieko kino istorijoje nesureikšminant yra labai sunku. Gali išeiti tuščias susireikšminimas.

Filmo scenos-etiudai, atskirai surežisuoti-sugroti gal ir be falšo, vis nesusijungia, „neužgroja“. Tyliai dūžtantys likimai gražiai plūduriuoja su gražia G. Puskunigio muzika. Žodžiu, gryna kino depresija.

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

culture.lt

Susidomėjimas knyga „Titaniko lietuviai“, išleista legendinio laivo tragedijos šimtmečio minėjimui, jau nusirito ir per Atlanto vandenyną. Tautiečiai Jungtinėse Amerikos valstijose siūlo autorių surinktą medžiagą panaudoti filmo kūrimui.

Su žurnalisčių Gerdos Butkuvienės ir Vaidos Lowell parašyta knyga susipažinę JAV lietuviai autorių teiravosi, ar surinkta medžiaga dar nesusidomėjo kinematografininkai. Čikagos lietuvių laikraščio „Draugas“ žurnalisto Raimundo M. Lapo manymu, „Titaniko lietuviai“ – puikus vaidybinio filmo embrionas Lietuvos kino industrijai.

Pirmoji „Titaniko“ tragedijos ekranizacija pasirodė praėjus mažiau nei mėnesiui nuo laivo nugrimzdimo į Atlanto vandenyno gelmes. Nebylaus kino filme „Išsigelbėję iš Titaniko“ („Saved from Titanic“) vaidino katastrofos liudininkė Dorothy Gibson, kuri atkartojo išsigelbėjimo lemtingąją naktį istoriją – netgi vilkėjo tą pačią vakarinę suknelę.

Vėliau laivo istorija dar ne vieną kartą pasirodė kino ekranuose. Žurnalistės Gerda Butkuvienė ir Vaida Lowell kaip jas labiausiai įkvėpusį filmą įvardija ne Jameso Camerono režisuotą „Titaniką“, o Walterio Lordo knygos „A night to remember“ ekranizaciją, pasirodžiusią 1958 metais.

Knygoje „Titaniko lietuviai“ surinkta medžiaga – unikalus liudijimas apie tris žymiausiu pasaulio laivu plaukusius lietuvius bei iš Lietuvos kilusį kapitoną, kuris plaukė į pagalbą nelaimės ištiktam laineriui. Kunigo Juozo Montvilos, šaltkalvio Eliezero Gilinskio, Simo Baniulio ir kapitono Liudviko Stulpino gyvenimo istorijos paviešintos pirmą kartą per lygiai 100-tą metų, praėjusių nuo tragedijos.

„Titaniko“ lietuviai“ jau pasiekė ir Australijos bei Didžiosios Britanijos lietuvius. Pagal Gerdos Butkuvienės ir Vaidos Lowell surinktą medžiagą Londono lietuvių katalikų šv. Kazimiero parapijos bažnyčioje rengiama paroda Juozui Montvilai atminti. Kunigo atminimo įamžinimui Lietuvoje buvo surengta konferencija Marijampolėje, kurios metu iškeltos idėjos pavadinti jo vardu Liubavo pagrindinę mokyklą, senosios Liubavo bažnyčios vietoje pastatyti koplytstulpį, sutvarkyti senąją Montvilų sodybą.

Gerdos Butkuvienės ir Vaidos Lowell triūsas renkant faktus jau atnešė vaisių – knyga puikuojasi knygynų tinklo „Pegasas“  bei interneto knygyno Knygos.lt bestselerių dešimtukuose.

Jau ketvirtus metus festivalis „Kino pavasaris“ kviečia į internetinius kino seansus. Kino mylėtojai dar gali pamatyti nemokamai trumpametražių lietuvių filmų bei Lietuvos centrinio valstybės archyvo pristatomus Vilniaus istorinius fragmentus.

Jau ketvirtus metus festivalis „Kino pavasaris“ kviečia į internetinius kino seansus. Kino mylėtojai dar gali pamatyti nemokamai trumpametražių lietuvių filmų bei Lietuvos centrinio valstybės archyvo pristatomus Vilniaus istorinius fragmentus.

„Dovanodami internetinius seansus, siekiame, kad „Kino pavasaris“ aplankytų ne tik didžiųjų šalies miestų, kuriuose yra kino teatrai, žiūrovus. Norime, kad ir negalintys atvykti į festivalį pajaustų pavasarį kine,” – apie internetinius seansus pasakoja festivalio „Kino pavasaris“ vykdantysis direktorius Algirdas Ramaška.

Lietuviškus filmus bus galima žiūrėti apsilankius internetinės televizijos svetainėje www.nubo.tv. Internetiniai seansai dar vyks dvi dienas, iki kovo 24 dienos, du kartus per dieną – prisijungus prie sveainės 12 ir 19 valandomis.

Šiomis dienomis dar bus galima išvysti šiuos lietuviškus filmus:

„Ryba“ (rež. Vytautas Dambrauskas)
Nusikalstamos grupuotės vežama narkotikų siunta buvo pagrobta kitų banditų. Grupuotės bosas kaip tik tą vakarą dalyvauja kassavaitiniame domino žaidime su kitų dviejų grupuočių vadais. Jiems trims susėdus prie stalo, prasideda įtemptas psichologinis žaidimas – kuris iš trijų galėjo prisidėti prie pagrobimo?

„Sudie, žiaurus pasauli“ (rež. Andrius Paškevičius)
Siaučiant vadinamojo kiaulių gripo pandemijai, vaikinas nusprendžia, kad mirs ir pradeda ruoštis savo laidotuvėms. Tačiau „visam gyvenimui prabėgant pro akis“, jis prisimena, jog paauglystėje išgyveno daug didesnę „katastrofą“…

„O kas?“ (rež. Saulė Norkutė)
Keturioms merginoms keliaujant automobiliu ima dėtis keisti dalykai – netikėtai prabudusi gamta įvairiais būdais siekia jas pasiglemžti. Merginos priešinasi, tačiau ilgainiui suvokia, jog vienintelė išeitis – pasiduoti jai ir tęsti kelionę kitaip. Šis trumpametražis poetinis filmas su animuotais intarpais yra laisva audiovizualinės poezijos grupės „Avaspo“ ir Gabrielės Labanauskaitės kūrinio „O kas?“ interpretacija.

„Sublimuojanti metamorfozė“ (rež. Arūnas Eimulis)
Kūrimas be siaubo, džiunglės be įkandimų, naktys be košmarų. Ne, menininko įsitikinimų neprivers atsižadėti net mirtis, neatsisakys jis ir įsitikinimo, kad tik jis vienas valdo substanciją, pajėgią sutramdyti siaubą ir pakeisti tautos likimą. Filmas vaizduoja trijų modernių menininkų meilės istoriją.

Vilniaus tarptautinis filmų festivalis „Kino pavasaris‟ jau ne vienerius metus Tarptautinės moters dienos proga sveikina dailiosios lyties atstoves ir dovanoja joms galimybę bilietus į „Kino pavasario‟ filmus įsigyti pigiau. Tačiau šiemet festivaliui už norą pradžiuginti moteris jų šventės proga grasinama bauda.

Dėl jau gražia tradicija tapusios akcijos moterims Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba sulaukė piliečio skundo. Pareiškėjo pasipiktinimą sukėlė tai, kad Moters dienos proga pigesnius bilietus į kino seansus pasiūlyta įsigyti tik moterims.

„Kasmet pradžiugindavome moteris, dovanodami joms skirta akciją. Tačiau Kovo 8-tąją ir vyrai sugūžėdavo drauge su savo mylimosiomis ar pažįstamomis moterimis į kino teatrą, padėdami joms laukti eilėje, įsigyti bilietus. Stipriosios lyties atstovai tikrai neturėtų piktintis tuo, kad darome šventę tądien moterims, juk vėliau, prasidėjus festivaliui, kovo 8 dieną pigiau nupirktais bilietais gali naudotis ir vyrai,‟ – apie šventinę akciją pasakoja „Kino pavasario‟ vykdantysis direktorius Algirdas Ramaška.

Festivalio organizatoriai apgailestauja, kad šiais metais išskirtine akcija negalės pasveikinti moterų. Tačiau „Kino pavasaris‟ dailiosios lyties atstovių be dėmesio tokią svarbią dieną tikrai nepaliks.

Vilniaus tarptautinis filmų festivalis „Kino pavasaris‟ skelbia, jog rytoj, Kovo 8-tosios proga bilietus pigiau galės įsigyti ne tik moterys, bet ir vyrai. Stipriosios lyties atstovai savo damoms galės dovanoti ne tik gėlių, bet ir abonementus į „Kino pavasario‟ filmus.

Akcijos metu bilietus galima įsigyti tik kino teatrų kasose.

Kino kritikai gali ginčytis dėl šios lietuviškos kostiuminės nuotykių dramos meninės vertės. Tačiau žiūrovai už filmą balsavo nupirkdami rekordinį kiekį bilietų.

Šiandien „Tadas Blinda. Pradžia“ yra viršijęs visus žiūrimumo rekordus – jį jau pamatė per 250 tūkst. Lietuvos žiūrovų. Filmas be vargo aplenkė iki šiol pirmą vietą užėmusį legendinį „Titaniką“, o pagal gautas už bilietus pajamas „Tadas Blinda. Pradžia“ patenka į antrą vietą po žymiojo Jameso Camerono „Įsikūnijimo“, surinkęs kiek daugiau nei 3,5 mln. Lt.
„Tai nereiškia, kad maudomės uždirbtuose piniguose – juk dalį sumokėjome valstybei mokesčių pavidalu, dalį teko atseikėti platintojams. Tačiau bent ramu ant širdies, kad atidavėme visas garbės skolas tiems, kurie prisidėjo prie šio filmo kūrimo“, – džiaugiasi Donatas Ulvydas, kino filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ režisierius.
Filmas tam tikra prasme tapo patriotizmo katalizatoriumi – jis sulaukia nemažo lietuvių, gyvenančių užsienyje, susidomėjimo. Tarkim, nemažai jų susirinko į seansus Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, JAV, tariamasi dėl peržiūrų Kopenhagoje, Osle, Briuselyje ir Hamburge. Labiausiai tam pasitarnavo filmo tematika – priešingai nei 1973 m. Balio Bratkausko režisuotame, šiuolaikiniame „Tado Blindos“ variante pasakojama apie kovą dėl tautiškumo, o ne apie kovą su klasine nelygybe. „Režisierius gerai padarė, kad pakeitė tarybiniais laikais populiarią valstiečių ir ponų priešpriešą, kuri šiandien nesulauktų atgarsio“, – tvirtina kultūros žurnalistas ir kritikas Karolis Jachimavičius.
Be to, iš naujo pažvelgti į Lietuvą kiekvieną priverčia nuostabūs šalies gamtos vaizdai, į ekraną perkelti operatoriaus Ramūno Greičiaus, bei muzikinis fonas, kuriame skambančios Ievos Narkutės ir „G&G Sindikatas“ dainos išties uždega.
Kino kritikai filmą įvertino vidutiniškai ir rado nemažai silpnų jo pusių: tai ir ne visai pavykusi pagrindinių herojų vaidyba, šiek tiek skubotos scenos, nevisiškai atskleisti kai kurie personažai, šiuolaikinis žargonas, silpnos kai kurios masinės scenos ir net paslėpta alaus reklama. Dauguma šių argumentų pagrįsti ir išties truputį gadina bendrą filmo kokybę bei sudrasko žiūrovui primetamą filmo pasaulio iliuziją.
D.Ulvydas tai vertina kaip paskatą tobulėti. „Tikrai konstruktyvios ir profesionalios kritikos buvo mažoka, vis dėlto ji man padės ateityje – juk filmas buvo pirmas mano žingsnis šiame žanre. Aš pats matau nemažai savo klaidų bei elementų, kuriuos kitą kartą taisysiu“, – prisipažįsta režisierius.
Pasak jo, trys drambliai, į kuriuos remiasi filmo sėkmė, – tai aiškiai suvoktas filmo tikslas ir auditorija, profesionaliai parašytas scenarijus bei tematika, kurią visi prisidėjusieji prie kūrybos priėmė su didžiuliu entuziazmu. Visi šie elementai neleido abejoti ir mėtytis į šalis, todėl kūrybinė grupė apie filmą kalba labai ryžtingai ir nėra linkusi abejoti padarytais sprendimais.
„Mes žinojome, kad kuriame lengvą nuotykių filmą būtent Lietuvos žiūrovui, o ne festivaliams ar kino gurmanams. Todėl ir šiandien man svarbesnė paprasto žiūrovo nuomonė, o ne kritikų liaupsės ar neigiami atsiliepimai“, – pabrėžia D.Ulvydas.

Ar reikia lietuviams komercinio kino

Lietuvos žiūrovai į šį klausimą jau yra atsakę, pirkdami bilietus. Vis dėlto kyla klausimas, ar tai pakankamas argumentas verslui, galinčiam investuoti į kino pramonę. „Savo filmą esu žiūrėjęs, ko gero, daugiau nei šimtą kartų – vis einu į kiną ir stebiu žiūrovų reakciją, klausausi jų atsiliepimų. Man, kaip tokio kino kūrėjui, tai būtina, nes turiu žinoti, ko reikia žiūrovui“, – pasakoja D.Ulvydas.
Faktas, kad filmą aplankė apie dešimtadalį šalies gyventojų, rodo, jog Lietuvos žiūrovas yra išsiilgęs žanrinio kino. Pasak kino kritiko Gedimino Jankausko, Lietuvos kine trūksta pramoginių filmų, pavyzdžiui, detektyvų, komedijų, nuotykių filmų – režisieriai mieliau renkasi labai rimtas temas, kurios retai sulaukia atgarsio paprastų žiūrovų širdyse. Pasak D.Ulvydo, jauniems režisieriams trūksta verslo fantazijos, kuri jam padėjo apsikarpyti nerealius norus ir susitelkti ties svarbiausiais filmo aspektais bei rasti būdų, kaip kartais apsieiti su mažesnėmis išlaidomis.
Vis dėlto net ir sulaukęs tokios sėkmės bei populiarumo, režisierius D.Ulvydas neišgirdo pasiūlymų iš galimų finansuotojų, kurie ryžtųsi finansuoti kitą filmą. „Užsienyje po tokios sėkmės tikrai būtume gavę bent keletą pasiūlymų. Tai reiškia, kad verslas vis dar nemato perspektyvų uždirbti iš kino“, – stebisi D.Ulvydas.
Komerciniame kine režisierius įžvelgia ne tik finansinę naudą – valstybė, finansuodama tokius filmus, galėtų šiek tiek keisti piliečių nuomonę apie daugelį aktualių klausimų.
Bet kokiu atveju tam, kad Lietuvoje atsirastų tikrai įkvepiančių kino filmų, reikia, jog būtų kuriami ne tik didelės meninės vertės kūriniai, bet ir pramoginiai komerciniai filmai. Tikėkimės, kad D.Ulvydas bei jo komanda pralaužė pirmuosius ledus, ir kitais metais sulauksime daugiau komercinio kino pavyzdžių.

Šiandien internete pradėtas platinti naujas Donato Vaišnoro filmas “brangioji vardu Manifestas”. Tai paskutinė režisieriaus sumanytos trilogijos – “Giedrė”, “Myliu Kulką Tavo Širdyje” ir “brangioji vardu Manifestas” – dalis.

Filmas pasakoja apie kino režisierių, kuris užsimanė apversti pasaulį, bet apsivertė pats. Siužetas senas kaip pats pasaulis – kiekviena nauja karta nori išsilaisvinti iš tėvų kartos vertybių ir gyvenimo būdo. Kiekvienas jaunuolis nuoširdžiai tiki, kad jam tikrai pavyks šį pasaulį padaryti geresniu, ar bent jau nemeluoti sau, ką taip mėgsta daryti suaugę. Su pavydėtinu pastovumu neapsiplunksnavę pienburniai meta iššūkį pasauliui. Tai vyksta jau tūkstančius metų ir, matyt, vyks tol, kol moterys nenustos gimdyti.

Maištas ne vien žaidimas, kurio metu išbandomi tėvų nervai ir pasaulio tvirtumas, bet ir savo tapatybės, naujų orientyrų bei vertybių paieška. Tačiau kartais maištas peržengia leistinas ribas…

“brangioji vardu Manifestas” siužetas sukasi apie režisierių Donatą, kuris sukuria nesėkmingą filmą. Tai debiutinis projektas – filmas taps režisieriaus vizitine kortele visam gyvenimui. Nevilties apimtas debiutantas susipriešina su savo kūriniu ir paskelbia jam tikrą Kryžiaus žygį. Užmiršęs savo principus ir idealus, jis ieško visų įmanomų ir neįmanomų būdų, kaip sunaikinti savo filmą. Donatas nesibodi niekuo – nei provokacijomis, nei išdavystėmis, nei atviru kiršinimu… Jis ritasi vis žemiau ir žemiau, kol, galų gale,  pasiekia dugną – skandalingos premjeros metu viešai išsižada savo nelaimėliško debiuto…

Ši katastrofa Donatą suveda su žurnaliste Laura (vaidina Austėja Lukaitė). Ją intriguoja ir net savotiškai žavi nenuspėjami ekscentriško režisieriaus išsišokimai. Tačiau Laura žiūri į viską per rožinius meilės akinius – ji mato ne apgailėtiną nevykėlį, o kompromisų nepripažįstantį maištininką…

Štai taip netikėtai, pačią juodžiausią savo gyvenimo dieną Donatas sutinka Ją, kuri, nežiūrint visko, tiki jo gebėjimu kurti ir… ir dilema tampa dar skausmingesnė – meluoti reikės ne tik sau pačiam, bet ir mylimam žmogui. Ar meilė paskatins herojų ryžtis akistatai su didžiausiu savo gyvenimo košmaru – su pačiu savimi?…

Nieko keista, kad, kai lietuviškų filmų premjeros vis labiau panašėja į pank-roko koncertus, muziką filmui sukurti buvo pakviestas kompozitorius Marijus Bernotas(grupė “SPORTAS”). Specialiai filmui buvo sukurta daina “Ko verkia alkana katė”.

Filmo pradžia(Youtube):

http://www.youtube.com/watch?v=45ZzS7HXsIg

Filmo puslapis socialiniam tinkle “Facebook”:

www.actorsagency.lt/actor.php?id=18574

 

Nepriklausomą elektros energijos tiekėją turinčioms pasirinkti įmonėms nuo šiol bus lengviau suprasti, kodėl ir kokie pokyčiai įvyko elektros energijos rinkoje, kokią naudą joms gali atnešti nepriklausomų tiekėjų konkurencija, kuo skiriasi reguliuojami ir nereguliuojami tarifai, bei gauti atsakymus į kitus joms svarbius klausimus. Tam pagelbės didžiausio lietuviško kapitalo nepriklausomo elektros energijos tiekėjo „Energijos tiekimas“ iniciatyva sukurtas edukacinis filmukas.

Pasak bendrovės „Energijos tiekimas“ vadovo Algirdo Juozaponio, ir žiniasklaidoje, ir tiesiogiai bendraujant su klientais, išryškėja nemažai mitų, kurie trukdo įmonėms priimti teisingus sprendimus.

 

„Neretai nepriklausomą tiekėją turintiems pasirinkti vartotojams apskritai neaišku, kokią funkciją jis atlieka ir už ką jis atsakingas, tuo tarpu turėjusios pasirinkti, tačiau to nepadariusios įmonės kartais klaidingai tikisi, kad ir toliau už elektros energiją galės mokėti pagal reguliuojamą visuomeninį tarifą. Panašių neaiškumų klientams kyla tikrai nemažai“, – sako daugiausiai klientų pritraukusios bendrovės vadovas.

 

Bendrovei „Energijos tiekimas“ apklausus per 300 įmonių, jau pasirinkusių nepriklausomą elektros energijos tiekėją, jų atsakomybes visiškai teisingai įvardijo tik 4 proc. apklaustųjų. Taip pat atliktas tyrimas atskleidė, jog net trečdaliui, t.y. 33 proc., iš jų buvo sunku pasirinkti nepriklausomą tiekėją; dar 14 proc. prieš pasirinkdami nepakankamai gilinosi į pateiktus pasiūlymus.

 

Animuoto filmuko kūrėjai siekė, kad vartotojai nesugaištų daug laiko jį žiūrėdami, todėl atsakymai į 10 dažniausiai užduodamų klausimų pateikiami per penkias su puse minutes. Jame „Energijos tiekimas“ taip pat primena, kad  iki š. m. gruodžio 1 d. nepriklausomą elektros energijos tiekėją turi pasirinkti įmonės, kurių objektų leistinoji naudoti galia yra lygi arba didesnė nei 30 kW.

 

Filmuką „Apie elektros energijos pirkimą laisvoje rinkoje – tik per 5 minutes“ rasite čia:

http://www.youtube.com/watch?v=z86S8xe0q6o

 

Apie UAB „Energijos tiekimas“:

 

UAB „Energijos tiekimas“ yra stambiausios šalyje elektros energijos gamintojos AB „Lietuvos energija“ dukterinė įmonė ir didžiausias lietuviško kapitalo nepriklausomas elektros energijos tiekėjas. 2011 m. II ketv. „Energijos tiekimas“ turėjo daugiausiai klientų rinkoje (per 1700) ir užėmė 27 proc. rinkos pagal elektros energijos pardavimus nepriklausomus tiekėjus pasirinkusioms įmonėms. Bendrovę yra pasirinkusios 5-ios iš 10 didžiausių Lietuvos kompanijų.

Per pastarąjį dvidešimtmetį pirmą kartą Lietuvos didžiuosius kino ekranus pasiekęs lietuviškas nuotykinis filmas „Tadas Blinda. Pradžia“ jau pirmą savaitę iš žiūrovų susirinko daugiau kaip milijoną litų. Tačiau ar išliks ši juosta žiūrovų atmintyje ir po keturiasdešimties metų, kaip pirmoji romano „Tadas Blinda“ ekranizacija?

Pirmąją savaitę, kai buvo pradėta rodyti juosta „Tadas Blinda. Pradžia“, žiūrovai tiesiog plūdo į kino teatrus. Kai kuriuose jų filmas skirtingose salėse buvo rodomas kas penkiolika minučių, kituose pristatomas po aštuonis seansus. Vien per pirmą savaitgalį, kai didžiuosius ekranus pasiekė brangiausiai Lietuvos kino istorijoje kainavusi juosta, ją pamatė daugiau kaip 40 tūkst. žmonių. Po filmo žiūrovai plodavo atsistoję, o daugelis išeidavo pakylėti, sužavėti Lietuvos gamtos vaizdų ir įkvėpti žemaičių vyrų pasiryžimo kovoti už savo žemę. Internete komentatoriai taip pat negaili liaupsių šiam nuotykiniam filmui. Jis vadinamas puikiausiu produktu, reprezentuojančiu mūsų šalį, nauja pradžia Lietuvos kine, įrodymu, kad ir lietuviai gali sukurti filmą, kuris verčia kūnu bėgioti šiurpuliukus. Ir tokių, po filmo tarsi ekstazėn panyrančių, gana daug. Vis dėlto naujoji kino versija apie Tadą Blindą sulaukė ir didelės kritikos bangos.
Aršiausiai nusiteikusi akademinė istorikų bendruomenė. Daugelis jų nematė šio filmo, tačiau ir neketina žiūrėti, pasak VU Istorijos fakulteto dekano Zenono Butkaus, klasių kovas kurstančios kino juostos, kuri tėra šmeižto kampanija, nes iškreipia istorines tiesas. Kitiems istorikams atrodo, kad filmo apie banditą ir arkliavagį žiūrėjimas būtų tik laiko gaišimas. Didžiumai iš penkiolikos kalbintų istorikų prašymas įvertinti juostos „Tadas Blinda. Pradžia“ istorinę ir išliekamąją vertę sukėlė isterišką juoką. Mat filmas nėra pagrįstas realiais įvykiais, todėl jokios vertės neturi. Tai, anot jų, tėra nuotykinis filmas, skirtas jaunimui. Beje, tą pripažįsta ir kino kritikai, kurie šį kūrinį giria. Pasirodo, toks ir buvo filmo kūrėjų tikslas – sukurti lengvai žiūrimą veiksmo filmą. Kad jiems pavyko patvirtina tai, jog per šiek tiek daugiau nei savaitę juosta surinko daugiau kaip milijoną litų ir pagal pajamas jau aplenkė iki šiol rekordus pasiekusią lietuvišką komediją „Zero 2“ – pastaroji prieš keletą metų kino teatruose surinko apie 70 tūkst. žiūrovų ir milijoną litų.

Užsienio žiūrovų neužkabins

Kino kritikas Gediminas Jankauskas sako, kad nors „Tadas Blinda. Pradžia“ gėdos nedaro, tačiau statistika pagal žiūrovų skaičių nėra pagrindinis filmo kokybės ir vertingumo įrodymas. „Rimtuose pasaulio kino reitinguose būtų tikrai visai kita vieta. Šiuo filmu pasaulio nenustebinsime, tačiau ir nereikia turėti iliuzijų, kad galime konkuruoti su tokiomis juostomis kaip „Ugnimi ir kalaviju“, „Quo Vadis“ ar „Spartakas“, kurių biudžetas buvo po keliasdešimt milijonų dolerių“, – pabrėžia G.Jankauskas.
Jo nuomone, naujojo „Tado Blindos“ kūrėjams nepavyks filmo išreklamuoti net Lenkijoje, nes pagrindinio vaidmens kūrėjas Mantas Jankavičius ten nežinomas. Televizijos laidų kūrėjas ir vedėjas Rolandas Maskoliūnas taip pat mano, kad kažin ar net artimesnėse rinkose šis filmas būtų įdomus. „Kad užkabintų užsienio žiūrovą, turėtų būti aiškiai pasakyti kai kurie istoriniai dalykai, pavyzdžiui, kodėl Michailas Muravjovas nori Lietuvoje sukelti sukilimą. Arba turėtų būti kuriama drama, kurioje iškeltos universalios idėjos: meilė, kerštas“, – dėsto R.Maskoliūnas. Jis mano, kad kaip už beveik 3,5 mln. Lt sukurtas, „Tadas Blinda. Pradžia“ yra geras filmas, be to, tai po keturiasdešimties metų pirma sukurta lietuviška nuotykinė juosta. Vis dėlto, anot R.Maskoliūno, nereikėtų jam vien dėlto daryti nuolaidų, o vertinti objektyviai. „Jis turi pranašumų, pavyzdžiui, gražiai nufilmuota gamta, yra humoro, muštynių scenų. Taip pat gražūs aktoriai, tačiau daugeliui jų, ypač M.Jankavičiui ir Agnei Ditkovskytei, trūksta asmenybės jėgos“, – mano R.Maskoliūnas.
„Gražus veidas kine labai svarbu, tačiau dar reikia ir aktorinių sugebėjimų. Charizma Mantas tikrai neprilygsta Vytautui Tomkui“, – lygina G.Jankauskas.
O štai aktorę Nijolę Narmontaitę M.Jankavičius įtikino, nors ji ir buvo labai prisirišusi prie senojo Tado Blindos paveikslo. „Kai ekrane pirmą kartą pamačiau Mantą Jankavičių, net susigūžiau. Jis labai sušiuolaikintas, nutolęs nuo V.Tomkaus sukurto personažo, tačiau įtikina, kad Tadas Blinda gali būti ir romantikas, norintis klausyti, kaip auga žolė, o į kovą jis įsivelia prieš savo valią. Tokia koncepcija turės paklausą tarp žiūrovų“, – mano N.Narmontaitė.

Parodo, kad turime, kuo didžiuotis

Visi “Veido” kalbinti pašnekovai kaip stipriausią filmo “Tadas Blinda. Pradžia” pusę įvardija puikiai nufilmuotus gamtos vaizdus, kurie daugeliui primena, koks mūsų kraštas gražus. Štai advokatę Liudviką Meškauskaitę labiausiai nustebino gražūs vaizdai ir filmo dinamiškumas. N.Narmontaitei taip pat bene didžiausią įspūdį paliko operatoriaus Ramūno Greičiaus darbas: „Nesu mačiusi lietuviškame filme tokio greičio. Kovos scenos, epizodai su žirgais prilygsta užsienietiškom kino juostom. Be to, jau seniai mačiau kine voratinklius ar rasos lašą ant žolės.“
Tačiau kritikuojantiesiems filmą, kurį jo kūrėjai vadina istoriniu, būtent tai ir užkliūva. Mat istoriškumą užgožia Lietuvos gamtos vaizdai, nors tai ne dokumentinis filmas apie gamtą. Tačiau L.Meškauskaitei pasirodė, kad tai kaip tik ir skatina patriotiškumą, parodo, jog turime kuo didžiuotis.
O Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius neįžvelgė filmo autorių tikslo įžiebti jaunimui patriotinių jausmų. R.Maskoliūnas taip pat mano, kad Tadas Blinda negalėtų būti patriotiškumo simbolis. “Pagal scenarijų jis – svajotojas, o ne kovotojas. Tik aplinkybių buvo priverstas paimti ginklą į rankas”, – primena R.Maskoliūnas.
VU Istorijos fakulteto dekanas Z.Butkus rėžia dar griežčiau: “Turime puikią Lietuvos didžiųjų kunigaikščių istoriją. Statykime filmus apie Žalgirio mūšį, o ne apie banditų tarpusavio kovas.”
Kino prodiuserės Uljanos Kim nuomone, būtina atskirti filmų žanrus ir komerciniame kine neieškoti aukštos meninės vertės. “Kinas turi būti įvairus, kiekviena juosta yra skirta tam tikrai auditorijai. O šis filmas tinka plačiai auditorijai: nuo jaunimo iki senyvų žmonių. Režisierius ir prodiuseris pasiekė savo tikslą sukurti žiūrimą filmą. Įspūdingas žiūrovų skaičius įrodo, kad lietuviai buvo pasiilgę nuotykinio vaidybinio ir nenuobodaus filmo”, – sako U.Kim. Ir priduria, kad “Tado Blindos” populiarumą nulėmė tai, jog kino juostos prodiuseris Žilvinas Naujokas daug metų dirbo filmų platinimo kompanijoje, todėl puikiai išmano Lietuvos žiūrovų poreikius.
“Puiku, kad Lietuvoje atsirado žanrinis kinas. Mes turime aukšto lygio dokumentiką, tačiau nėra komedijų, dramų, detektyvinių filmų, kurie statomi visame pasaulyje. Mūsų jaunieji režisieriai stengiasi būti labai rimti, kuria pseudofilosofinius filmus, kurie sunkiai suprantami plačiosioms masėms”, – jaunuosius režisierius kritikuoja G.Jankauskas. Jo nuomone, “Tado Blindos” sėkmė paskatins ir kitus kūrėjus imtis panašių žanrų.

Stipriai reklamuojami filmai pamirštami po kelių savaičių

Aktorė N.Narmontaitė teigia, kad ją pribloškė jaunas režisierius Donatas Ulvydas, už beveik 3,5 mln. Lt sugebėjęs sukurti gerą filmą. U.Kim pabrėžia, kad galutinis rezultatas su tokiu biudžetu įrodo, jog profesionaliai dirbo visa komanda. O filmo operatorius R.Greičius, pabaigęs filmavimą, pasakė: „Gavote servisą ne pagal „babkes“.
Nors filmui sukurti Kultūros ministerija skyrė 2 mln. Lt, tačiau kad būtų surinkta trūkstama suma, reikėjo dar ir skolintis, be to, labai taupyti. Pavyzdžiui, vietoj planuotų 55 filmavimo dienų, teko susispauti į 33. “Norint, kad atsipirktų bent jau savos investicijos, reikia, kad filmas surinktų nors 2,6 mln. Lt. Uždirbti nesitikime, nes Lietuvos rinka per maža. Užsienyje kostiuminius istorinius filmus finansuoja ir remia valstybė, nes juos pastatyti labai brangiai kainuoja. Turėdami tokį biudžetą darėm, ką galėjom”, – sako prodiuseris Ž.Naujokas.
Net didžiausi skeptikai pripažįsta, kad kaip už tokius pinigus, rezultatas tikrai geras, nors trūkumų turi nemažai. N.Narmontaitei aptariamame filme pritrūko stipresnių masinių scenų. Jos nuomone, galėjo būti atskleista daugiau dvaro gyvenimo, o su didesniu užsidegimu masinėse scenose baudžiauninkus vaidinę aktoriai būtų sukėlę didesnę įtampą. G.Steponavičiui pasirodė, kad filme primityvokai atskleista kaimo žmonių būsena, jų vartojamas žargonas skamba nenatūraliai.
R.Maskoliūno nuomone, nors filmas nė iš tolo neprilygsta tokio žanro užsienietiškoms kino juostoms, tačiau lietuvių atmintyje jis išliks ilgam vien todėl, kad per metus lietuviai pastato vos kelis filmus. “Daugelio stipriai reklamuotų filmų žiūrovai neprisimena jau po trijų savaičių. Negaliu prognozuoti, kokia bus juostos “Tadas Blinda. Pradžia” ateitis, tačiau linkiu, kad bent kas nors ją prisimintų po keturiasdešimt metų, kaip pirmąjį “Tadą Blindą”, – apibendrina kino kritikas G.Jankauskas.

Filmo “Tadas Blinda. Pradžia” stipriausios ir silpniausios vietos

Stipriosios pusės
Profesionaliai nufilmuoti Lietuvos gamtos vaizdai
Dinamiškumas
Gražūs aktoriai
Geros humoro scenos
Pagrindinio veikėjo sušiuolaikinimas
Skirtas plačiai auditorijai
Žiūrovus nuteikia patriotiškai

Silpnosios vietos
M.Jankavičiui ir A.Ditkovskytei trūksta asmenybės jėgos ir charizmos
Silpnos masinės scenos
Vartojamas šiuolaikinis žargonas skamba nenatūraliai
Labiau primena dokumentinį filmą apie gamtą, o ne istorinį
Trūksta istorinių faktų konkretumo
Skirtas tik Lietuvos rinkai
Palyginti su kitų valstybių panašiais filmais, yra visa galva žemesnio lygio

Lietuviško filmo “Myliu Kulką Tavo Širdyje” autoriai pradėjo platinti savo kūrinį internete. Tai antra režisieriaus Donato Vaišnoro sumanytos trilogijos dalis. Trilogija sudaryta iš trijų tarpusavyje persipynusių istorijų: “Giedrė”, “Myliu Kulką Tavo Širdyje” ir “brangioji vardu Manifestas”(šio filmo premjera numatoma spalio 20).

Filmai susieti neatsitiktinai – jie vienas kitą komentuoja ir papildo, tik tas “komentaras” nėra tiesmukas paaiškinimas, greičiau, atvirkščiai – tas pats personažas vienoje istorijoje herojus, o kitoje jis jau menkysta. Trilogijoje be aiškaus “blogio” ir “gėrio” centro – viskas kinta ir keičiasi priklausomai nuo konteksto. Žiūrovas papuola į kinematografinį labirintą.

“Trilogijos paradoksai iš pradžių gali net šokiruoti ir sukelti atmetimo reakciją – aš sąmoningai siekiau savotiško iškreiptų veidrodžių karalystės efekto,” – teigia autorius. “Gyvenimas pilnas prieštaravimų ir dažnai žmogui prireikia nemažai laiko, kartais net viso gyvenimo, kad “kreivame veidrodyje” pamatyti išmintį ir harmoniją. Trilogija norėjau parodyti žmogaus požiūrio į pasaulį transformacijos procesą.”

Filma “Myliu Kulką Tavo Širdyje” – tai Marijos ir Donato meilės istoriją. Romanas užsimezga, kai Donatas išgelbsti Mariją iš įsismarkavusio gerbėjo glėbio… Vos ne dvigubai vyresnis Donatas pradeda manipuliuoti dėkingos merginos jausmais ir lyg netyčiom atveria savo širdį. Širdį, kurioje įstrigusi kulka, paleista po mylimos moters išdavystės…

Marijos dėkingumas Donatui greit perauga į simpatiją tarp gyvenimo ir mirties įšalusiam vyrui. Po pirmos jų nakties išaiškėja, kad ant jo krūtinės nėra jokio rando nuo kulkos. Donatas atskleidžia savo cinizmą ir nepasotinamą troškimą griauti visų jį supančių žmonių gyvenimus, taip suvedinėdamas sąskaitas su pasauliu už patirtas nuoskaudas…

Nejaugi meilė tėra iliuzija? Ar gali Marijos širdyje gimęs jausmas išgelbėti mylimąjį? Juk ten, kur gimsta meilė, baigiasi melas…

Filmas “Myliu Kulką Tavo Širdyje” YouTube kanale:

http://www.youtube.com/watch?v=einsjfv6Mi0

Šią kasmetinę premiją už geriausią metų filmą apie mūsų šalies gamtą prieš 12 metų įsteigė Aplinkos ir Kultūros ministerijos bei Lietuvos televizija žymiam režisieriui ir operatoriui, gyvosios gamtos dainiui Petrui Abukevičiui atminti ir skatinti kino kūrėjus tęsti jo tradicijas. Ji teikiama rugsėjo 8-ąją per Petro Abukevičiaus gimtadienį.

Pirmasis Petro Abukevičiaus premija buvo apdovanotas ir dukart pamečiui ją pelnė žinomas dokumentinių filmų apie gamtą autorius Vytautas Jankevičius ir jo kūrybinės grupės nariai Romantė Vyšniauskienė bei Vidmantas Blažys (1999 ir 2000 m.). 2001 m. laureatais tapo Vytautas Vitkauskas ir Kęstutis Verbickas, 2002 m. – Gintautas Alekna, 2003 m. – Birutė Bražinskaitė, Selemonas Paltanavičius ir Kastytis Mačiūnas, 2004 m. – Eugenijus Drobelis ir Jonas Bilinskas, 2005 m. – Kęstutis Verbickas. 2006 m. laurai vėl atiteko Vytautui Jankevičiui už filmą “Naujam gyvenimui prikeltas” – dokumentinį pasakojimą apie atsikuriančią gamtą išeksploatuotame Novaraisčio durpyne, 2007 m. – filmo “Susitikimas su žuvininkais” autoriui Mindaugui Survilai, 2008 m. Eugenijaus Drobelio filmui “Tu gervela…” Užpernai premija atiteko dviem laureatams –l ygiaverčiais darbais pripažinti Eugenijaus Drobelio filmas “Kai teksi kurtiniai…” ir Vytauto Vitkausko “Vasardienio kontrastai”. Pernai vėl pasižymėjo Vytautas Jankevičius su filmu “Žagarės regioninis parkas”. Jam Petro Abukevičiaus premija atiteko ketvirtąjį kartą.

Premijai gauti gali būti siūlomi per pastaruosius dvejus metus sukurti video ir kino filmai. Pretendentus gali siūlyti fiziniai ir juridiniai asmenys. Su siūlymu pateikiami pretendentų pastarųjų trejų metų kūrybinės veiklos aprašymai, nominuojamo kino filmo arba videofilmo kopija CD arba DVD formatu (2 egz.), kita video ar kino filmą iliustruojanti ir vertinanti medžiaga.

Naujas animacinis filmas visai šeimai „Smurfai“, paskatinęs mėlyna spalva perdažyti visą kaimelį Ispanijoje, mėlynąją maniją atneša ir į Lietuvą – šiandien Vilniuje, prekybos ir pramogų centre „Ozas“ atidaryta Smurfų sostinė. Čia „apsigyveno“ daugiau nei 100 mėlynų personažų.

„Smurfų nuoširdumas, draugiškumas ir meilumas užkariavo ne vienos kartos simpatijas. Kiekvienas jų atstovauja tam tikrą žmogišką savybę, o gyvendami kaip viena didelė šeima jie moko tarpusavio supratimo, paramos ir meilės – svarbiausių vertybių. Tai į filmą turėtų paskatinti drauge eiti visas šeimas – būtent jų pramogai ir užleidome mūsų prekybos ir pramogų centrą šiems mažiems mėlyniems žmogeliukams“, – sako „Ozo“ vadovė Inga Navickaitė.

Smurfus sukūrusio belgų karikatūristo Peyo komiksuose mėlynieji žmogeliukai gyvena miško glūdumoje įkurtame kaime, kurio be pačių Smurfų pagalbos negali pasiekti nei netoliese gyvenantys žmonės, nei blogasis personažas Gargamelis. Tuo tarpu netrukus Lietuvos kino ekranus pasieksiančiame filme „Smurfai“ jo mažieji herojai pirmą kartą palieka savo namus ir iškeliauja į didmiestį – Niujorką. Būtent šią sceną vaizduojanti sala įkurta prekybos ir pramogų centro „Ozas“ pirmajame aukšte.

Mažuosius Smurfus ir jų aplinką prekybos ir pramogų centre „Ozas“ galima apžiūrėti nuo rugpjūčio 8 iki 28 dienos. Filmo „Smurfai“ premjera prekybos ir pramogų centre įsikūrusiame kino centre „Multikino“ – rugpjūčio 19 dieną.

Emma Roberts teigia, jog ji, jos teta aktorė Julia Roberts bei tėtis, taip pat aktorius, Ericas Robertsas burnoje turi per daug dantų ir jie netobulai kreivi.

Pasak E. Roberts, jai tai visai patinka, nes ji mano, kad tai suteikia papildomos charizmos. Dėl kreivų dantų 20-metė kaltina savo šeimos genus, bet tikina, kad būtent dėl jų ji jaučiasi gerokai įdomesnė už kitas aktores.

„Mano dantys išties labai kreivi, bet jie man suteikia išskirtinumo! Mes Robertsai turime gerokai per daug dantų savo burnose,“ – sako E. Roberts.

Jaunoji aktorė didžiuojasi ne tik kreivais dantimis, bet ir kilme. Ji džiaugiasi kilusi iš garsios aktorių giminės, tačiau tikina, kad kino pasaulyje įtakingi giminaičiai jai ne tik nepadeda, bet ir nedalina jokių su darbu susijusių patarimų.

Šiuo metu E. Roberts galima pamatyti ir Lietuvos kino teatruose rodomame filme „Klyksmas 4“.