Šį kartą pateikiame ištrauką iš vieno žymiausių XX amžiaus filosofų Jeano Paulio Sartre’o (1905–1980) veikalo „Egzistencializmas – tai humanizmas“. Tai yra paskaita, kurią autorius skaitė 1945 m. spalio 29 d.

***

Čia norėčiau apginti egzistencializmą nuo kai kurių jam mestų priekaištų.

Visų pirma, jam buvo priekaištaujama dėl to, kad stumia žmogų į tam tikrą nevilties kvietizmą, mat jeigu išeities nėra, reiktų laikyti, kad veikti šiame pasaulyje visiškai neįmanoma, ir visa tai galiausiai perauga į kontempliatyvią filosofiją, o kadangi kontempliacija yra prabanga, tai mus veda prie buržuazinės filosofijos. Šitaip daugiausia priekaištauja komunistai.

Marksistų kritika

Kiti mums priekaištavo dėl to, kad pabrėžiame niekšišką žmogaus pusę, kad visur atskleidžiame tai, kas negarbinga, įtartina, klampu ir nepaisome žmogaus prigimties grožio, šviesiosios jos pusės, pavyzdžiui, pasak panelės Mercier, katalikiškos pakraipos kritikės, mes užmiršome vaiko šypseną. Tiek komunistai, tiek katalikai mus kaltina, kad nevertiname žmogiško solidarumo ir traktuojame žmogų kaip pavienę būtybę. Pasak komunistų, taip yra daugiausia todėl, kad mes remiamės gryna subjektyvybe, t.y. dekartiškuoju aš mąstau, t. y. Ta akimirka, kai žmogus pasiekia patį save per savo vienatvę ir dėl to mes esą nebesugebame sugrįžti prie solidarumo su kitais, kurie egzistuoja už „aš“ ir kurių aš negaliu pasiekti per cogito.

Katalikų kritika

Savo ruožtu krikščionys mums priekaištauja, kad neigiame žmogaus darbų realumą ir rimtumą, nes jei panaikiname Dievo įsakymus ir amžinąsias vertybes, belieka tik visiškas nepagrįstumas, kiekvienas gali elgtis kaip tinkamas ir iš savo požiūrio taško nesugeba pasmerkti kitų požiūrio ir veiksmų. Šiandien aš ir pabandysiu atsakyti į šiuos skirtingus priekaištus. Kaip tik todėl ir pavadinau šią trumpą paskaitą „Egzistencializmas – tai humanizmas“.

Daugelis tikriausiai nustebs dėl to, kad kalbu apie humanizmą. Taigi pamėginsime pažiūrėti, kaip jį suvokiame. Kad ir kaip ten būtų, iš karto galime pasakyti, kad egzistencializmu laikome doktriną, įgalinančią žmogiškąjį gyvenimą ir, kita vertus, tvirtinančią, kad bet kokia tiesa ir bet koks veiksmas neatsiejami nuo tam tikros žmogaus aplinkos ir jo subjektyvybės.

Pesimizmas ir egzistencializmas

Kaip žinia, pagrindinis mums metamas kaltinimas yra tai, kad egzistencializmas išryškina neigiamą žmogaus gyvenimo pusę. Neseniai teko girdėti apie vieną ponią, kuri, jai susinervinus ir išsprūdus nešvankiam žodžiui, teisinasi: „Regis, tampu egzistencialiste.“

Vadinasi, egzistencializmas tapatinamas su kažkuo bjauriu. Štai kodėl kai kas teigia, kad esame natūralistai.

Natūralizmas ir egzistencializmas

Bet jei tokie esame, keista, kad gąsdiname, stulbiname gerokai labiau, nei šiandien gąsdina ar piktina natūralizmas tikrąja to žodžio prasme. Tuos, kurie lengvai pakelia tokį Zola romaną kaip Žemė, supykina vos po ranka pasitaiko egzistencialistinis romanas. O tie, kurie vadovaujasi liaudies išmintimi – anaiptol ne linksma – mus laiko dar liūdnesniais. Ir vis dėlto, ar esti pesimistiškesnių posakių nei „galvok apie visus, bet nepamiršk savęs“ ar „velniu apsigimęs, velniu pasisiuvęs, velnias ir bus“?

Liaudies išmintis

Gerai žinoma, kiek šia tema galėtume pacituoti nuvalkiotų tiesų, patvirtinančių vieną ir tą patį: už valdžią didesnis nebuvai ir nebūsi; prieš vėją nepapūsi; aukščiau bambos neiššoksi; bet kuris poelgis, peržengiantis tradicijos ribas – tai romantizmas; bet kokia pastanga, nesiremianti laiko patikrinta patirtimi, yra pasmerkta nesėkmei; o patirtis rodo, kad žmonės visada yra linkę į blogį, kad yra būtini tvirti atramos taškai, nes kitaip įsivyrautų anarchija. Vis dėlto tie, kurie žarstosi šiomis pesimistinėmis patarlėmis, tie, kurie kaskart išvydę daugiau ar mažiau atstumiantį poelgį sušunka „Tai taip žmogiška!“, tie, kurie minta realistinėmis litanijomis – būtent tie priekaištauja egzistencializmui už per didelį niūrumą, ir priekaištauja taip, kad kyla klausimas, ar jam iš tiesų prikišamas jo pesimizmas, o ne optimizmas. Ar nebus taip, kad doktrina, kurią pabandysiu jums čia pateikti, iš esmės gąsdina tuo, kad palieka žmogui galimybę rinktis? Norint tai išsiaiškinti, reikia ištirti šį klausimą filosofiniu požiūriu. Taigi, kas yra egzistencializmas?

Egzistencializmo „mada“

Dauguma vartojančių šį žodį ne juokais sutriktų, jei tektų jį paaiškinti, nes šiandien kokį nors muzikantą ar dailininką įvardyti egzistencialistu tapę mada. Pavyzdžiui, vienas Clartés žurnalistas pasirašinėja Egzistencialisto slapyvardžiu. Iš tiesų šiandien šis žodis yra toks paplitęs ir taip plačiai vartojamas, kad jau nieko nebereiškia. Rodos, kad trūkstant avangardinių doktrinų, tokių kaip siurrealizmas, skandalų ir sensacijų ištroškę žmonės jų ieško šioje filosofijoje, kuri šiuo požiūriu nieko negali pasiūlyti. Tiesą sakant, tai mažiausiai skandalinga, itin griežta doktrina, daugiausiai skirta specialistams ir filosofams. Vis dėlto ją nesunku apibrėžti.

Yra dvi egzistencializmo mokyklos

Problemų atsiranda tik todėl, kad esama dviejų egzistencialistų tipų: vieni – krikščioniškieji, prie kurių priskirčiau ir Jaspersą bei katalikiško tikėjimo Gabrielį Marcelį, kiti – egzistencialistai ateistai, prie kurių reiktų priskirti Heideggerį, prancūzų egzistencialistus ir mane patį. Juos vienija prielaida, kad egzistencija yra pirmesnė už esmę, kitaip tariant, kad atspirties tašku pasirenkama subjektyvybė. Kaip tai suprasti?

Egzistencija yra pirmesnė už esmę

Kai kalbame apie pagamintą daiktą, kaip antai, knygą ar popieriaus pjaustiklį, žinome, kad jį pagaminęs meistras rėmėsi tam tikra sąvoka, tiksliau, pjaustiklio konceptu, taip pat iš anksto žinojo gamybos techniką, kuri yra tos sąvokos sudėtinė dalis ir tam tikras receptas.

Techninis požiūris į pasaulį

Taigi pjaustiklis – tai tam tikru būdu pagaminamas daiktas, o kartu kažkas, kas turi apibrėžtą paskirtį, todėl neįmanoma įsivaizduoti žmogaus, gaminančio popieriaus pjaustiklį ir nežinančio jo paskirties. Taigi galėtumėme teigti, kad pjaustiklio atveju esmė – jo gamybą ir apibrėžtį lemianti idėja ir savybių visuma – yra pirmesnės už jo egzistenciją. Taip apibrėžiamas priešais mane esančio popieriaus pjaustiklio ar knygos buvimas.  Čia susiduriame su techniniu požiūriu į pasaulį, kai gamyba laikoma pirmesne už egzistenciją.

Žmogus ir Dievas XVII a. filosofijoje

Kai mąstome apie Dievą Kūrėją, šis Dievas paprastai tapatinamas su aukščiausio lygio meistru. Kad ir kokią doktriną paimtume, – ar tai būtų Descartes’o, ar Leibnizo filosofija, – visada daroma prielaida, kad valia daugiau ar mažiau seka supratimą ar bent jau jį lydi, ir kad kurdamas Dievas tiksliai žino, ką kuria. Taigi žmogaus sąvoka Dievo prote panaši į popieriaus pjaustiklio sąvoką gamintojo prote, o Dievas kuria žmogų remdamasis tam tikra technika ir samprata lygiai taip pat, kaip meistras gamina popieriaus pjaustiklį pagal tam tikrą apibrėžimą ir techniką. Tokiu būdu žmogus kaip pavienis individas realizuoja tam tikrą sąvoką, slypinčią dieviškajame sumanyme. XVIII amžiaus mąstytojai ateistai atmetė Dievo sąvoką, bet išsaugojo idėją, kad esmė pirmesnė už egzistenciją.

Šią idėją aptinkame bemaž visur: Diderot, Voltaire’o ir net Kanto filosofijoje. Žmogus turi tam tikrą žmogiškąją prigimtį, ši prigimtis, t. y. žmogaus sąvoka, būdinga kiekvienam žmogui, o tai reiškia, kad kiekvienas yra konkretus universalios žmogaus sąvokos pavyzdys. Kanto filosofijoje ši sąvoka kyla iš universalijos, kad tiek laukinis – gamtos – žmogus, tiek ir buržua apibrėžtini vienodai ir pasižymi tomis pačiomis pamatinėmis savybėmis. Vadinasi, ir čia žmogaus esmė yra pirmesnė už gamtoje aptinkamą istorinę egzistenciją.

Ateistinis egzistencializmas

Ateistinis egzistencializmas, kuriam atstovauju, yra nuoseklesnis. Jis skelbia, kad jei Dievas neegzistuoja, tai esti bent jau tam tikra būtybė, kurios  egzistencija yra pirmesnė už jos esmę, būtybė, egzistuojanti anksčiau, nei galima ją apibrėžti kokia nors sąvoka, ir kad tokia būtybė – tai žmogus ar, kaip teigia Heideggeris, žmogiškoji realybė. Ką reiškia tai, kad egzistencija yra pirmesnė už esmę?

Egzistencialistinė žmogaus samprata

Tai reiškia, kad žmogus visų pirma egzistuoja, yra aptinkamas, pasirodo pasaulyje, ir tik po to yra apibrėžiamas. Jei žmogus egzistencialistiniu požiūriu neapibrėžiamas, taip yra todėl, kad iš pradžių jis yra niekas. Jis bus tik vėliau ir bus tuo, kuo save pavers.  Vadinasi, nėra jokios žmogiškos prigimties, nes nėra jokio Dievo, kuris ją sumanytų.

Žmogus yra tai, kuo save padaro

Žmogus yra ne tik toks, kokį pats save suvokia, bet ir toks, koks nori būti, o kadangi jis save suvokia jau egzistuodamas, kadangi nori savęs jau įpuolęs į egzistenciją, žmogus yra ne kas kita, kaip tik tai, kuo jis pats save padaro. Toks būtų pirmasis egzistencializmo principas. Taip pat tai vadinamoji subjektyvybė ir tai, kas mums prikišama šiuo žodžiu. Tačiau ką gi norime tuo pasakyti? Ogi tik tai, kad žmogus yra aukštesnio rango nei akmuo ar stalas. Mes norime pasakyti, kad žmogus pirmiau egzistuoja, t. y. Jis visų pirma yra tas, kas save meta į ateitį, ir tas, kas sąmoningai suvokia projektuojąs save į ateitį.

Projektas

Taigi, žmogus pirmiausia yra metmenys, projektas, gyvenamas subjektyviai, o ne samana, puvėsis ar žiedinis kopūstas. Iki to projekto niekas neegzistuoja, danguje nėra jokio proto, o žmogus bus visų pirma tai, kuo jis save suprojektuos. Ne tai, kuo jis norės būti. Nes tai, ką mes paprastai vadiname „valia“, yra sąmoningas sprendimas, kurį dauguma mūsų priima jau po to, kai save suprojektuoja. Aš galiu norėti įstoti į kokią nors partiją, parašyti knygą, sukurti šeimą, tačiau visu tuo tik reiškiasi pasirinkimas, kuris pirmapradiškesnis, spontaniškesnis už tai, ką vadiname „valia“.

Tačiau jei iš tiesų egzistencija – pirmesnė už esmę, žmogus yra atsakingas už tai, kuo jis yra.

Žmogus yra visiškai atsakingas

Taigi pirmasis egzistencializmo žingsnis – atiduoti į žmogaus rankas visa, kas jis yra, ir užkrauti ant jo pečių visišką atsakomybę už savo egzistenciją. O teigdami, kad žmogus yra atsakingas už save, turime omenyje ne tai, kad jis atsakingas vien už savąją individualybę, o tai, kad jis atsakingas už visus žmones. Subjektyvizmas turi dvi reikšmes, ir mūsų oponentai tuo žaidžia. Viena vertus, subjektyvizmas reiškia, kad individualus subjektas renkasi pats, o kita vertus, kad žmogus negali peržengti žmogiškosios subjektyvybės. Būtent antroji reikšmė ir yra gilioji egzistencializmo prasmė.

Pasirinkimas

Teigdami, kad žmogus save pasirenka, turime omenyje, kad kiekvienas iš mūsų save pasirenka, tačiau tuo taip pat norime pasakyti, kad save pasirinkdamas jis pasirenka ir visus žmones. Iš tikrųjų, nėra tokio veiksmo, kuris kurdamas žmogų, kuriuo norime būti, tuo pačiu metu nekurtų žmogaus vaizdinio – koks jis mūsų vertinimu turėtų būti. Pasirinkti būti tuo ar anuo reiškia tuo pačiu metu teigti mūsų pasirinkimo vertę, nes mes niekada nepasirinksime blogio; tai, ką pasirenkame, visada yra gėris, ir niekas negali mums būti gera, kas nėra gera visiems.

Žmogus pasirenka save pasirinkdamas už visus

Kita vertus, jei egzistencija yra pirmesnė už esmę ir mes norime egzistuoti tuo metu, kai formuojame savo vaizdinį, tai šis galioja visiems ir visam mūsų laikmečiui. Tokiu būdu mūsų atsakomybė yra gerokai didesnė, nei galime įsivaizduoti, nes ji įtraukia visą žmoniją.

Individualus veiksmas įtraukia visą žmoniją

Jeigu esu darbininkas ir nusprendžiu verčiau prisidėti prie krikščioniškos profesinės sąjungos nei būti komunistu, jei šiuo sprendimu noriu parodyti, kad susitaikymas iš esmės yra priimtiniausia žmogui išeitis, kad žmogaus karalystė – ne šioje žemėje, į visa tai esu įtrauktas ne tik aš pats: aš noriu būti susitaikęs už visus, todėl mano veiksmas įtraukia visą žmoniją. O jei noriu, – ir tai dar individualesnis atvejis, – susituokti, susilaukti vaikų, net jei tos vedybos priklauso vien nuo mano situacijos, aistros ar nuo mano troškimo, šitaip aš įpareigoju vienpatystei ne tik save, bet ir visą žmoniją.

Knyga jau netrukus pasirodys prekyboje

Šį vakarą siūlome ištrauką iš Irvino D.Yalomo knygos „Žiūrėti į saulę“. Kaip atpažinti užslėptą mirties baimę? Ką daryti, kad ji mūsų neparalyžiuotų? Kaip elgtis, kad susitikimas su mirties baime nesunaikintų gyvenimo tikslo, o pabudintų visaverčiam gyvenimui?

Knygoje egzistenciniai klausimai nagrinėjami pasitelkiant tiek antikos filosofus, tiek garsius šiuolaikinės psichologijos atstovus, tačiau pabrėžiant svarbią tiesą – gydo ne teorija ar idėjos, o žmonių tarpusavio santykiai.

Irvinas D.Yalomas – amerikiečių psichoterapeutas, išgarsėjęs kaip savitų literatūros kūrinių, atspindinčių jo, kaip mokslininko, psichoterapeuto ir pedagogo, idėjas ir įsitikinimus, autorius. Jo darbai išsiskiria moksliniu meistriškumu, komunikabilumu ir ypatingu jautrumu – savybėmis, įvertintomis viso pasaulio skaitytojų. „Žiūrėti į saulę“ – devintoji autoriaus knyga, išleista lietuvių kalba.

„Liūdesys užlieja man širdį. Bijau mirties.“
Gilgamešas

Savimonė – tai didžiausia dovana, toks pat vertingas turtas, kaip ir gyvenimas. Ji daro mus žmonėmis. Tačiau už ją brangiai sumokame – mums atsiveria mirtingumo žaizda. Mūsų egzistenciją nuolat temdo žinojimas, kad užaugsime, sužydėsime, o tada neišvengiamai nusilpsime ir mirsime.
Mirtingumas mus persekiojo nuo pat istorijos pradžios. Prieš keturis tūkstančius metų Babilonijos didvyris Gilgamešas apmąstė savo bičiulio Enkidu mirtį šio skyriaus epigrafo žodžiais: Tu pasidarei tamsus ir nebegirdi manęs. Kai mirsiu, argi nebūsiu kaip Enkidu? Liūdesys užlieja mano širdį. Bijau mirties.

Gilgamešas kalba už mus visus. Kaip jis bijojo mirties, taip jos bijome ir mes visi: kiekvienas vyras, moteris ir vaikas. Kai kurie iš mūsų mirties baimę jaučiame tik netiesiogiai: kaip bendrą nerimą arba kaip kokią kitą pakaitinę psichologinę problemą; kiti patiria aiškią ir sąmoningą mirties baimę; o dar kitiems mirties baimė prasiveržia siaubu, griaunančiu bet kokią laimę ir pasitenkinimą.

Amžių amžius išmintingi filosofai bandė sutvarstyti mirtingumo žaizdą ir padėti mums susikurti harmoningą ir ramų gyvenimą. Kaip psichoterapeutas, gydęs daugybę nuo mirties baimės kenčiančių žmonių, supratau, kad senovės, ypač senųjų graikų, filosofų išmintis šiandien be galo svarbi.

Tiesą sakant, savo, kaip psichoterapeuto, intelektiniais tėvais laikau ne tiek didžiuosius devyniolikto amžiaus pabaigos ir dvidešimto amžiaus pradžios psichiatrus bei psichologus: Pinelį (Philippe’ą Pinelį), Froidą (Sigmundą Freudą), Jungą (Carlą Jungą), Pavlovą (Ivaną Pavlovą), Roršachą (Hermanną Rorschachą)ir Skinerį (Burrhusą Fredericą Skinnerį), – kiek senovės graikų filosofus, ypač Epikūrą. Iš tiesų kuo daugiau sužinau apie didžiuosius Atėnų mąstytojus, tuo labiau pripažįstu, kad Epikūras yra egzistencinės psichoterapijos protėvis; šiame darbe pasinaudosiu jo idėjomis.

Epikūras gimė 341 m. pr. Kr., netrukus po Platono mirties, o mirė 270 m. pr. Kristų. Dauguma šiandienos žmonių jo vardą žino iš žodžių epikūriškas, epikūrininkas, apibūdinančių žmogų, atsidavusį rafinuotiems jutiminiams malonumams (ypač besimėgaujantį geru maistu ir gėrimais). Tačiau iš tikrųjų Epikūras nepropagavo jutiminių džiaugsmų; jam daug labiau rūpėjo, kaip įgyti ramybę (ataraxia).

Epikūras taikė „medicinos filosofiją“ir tvirtino, kad kaip gydytojai gydo kūną, taip filosofai turi gydyti sielą. Jo požiūriu, vienintelis tikras filosofijos tikslas – lengvinti žmonių kančias. O kokia yra svarbiausia kančios priežastis? Epikūras manė, kad tai visur esanti mirties baimė. Bauginanti neišvengiamos mirties vizija, teigė jis, trukdo džiaugtis gyvenimu ir sugadina kiekvieną malonumą. Siekdamas numalšinti mirties nerimą jis sukūrė kelis veiksmingus mąstymo pratimus, kurie man pačiam padėjo pažvelgti į mirties baimę ir rasti būdų, kaip palengvinti pacientų dalią. Toliau dažnai remsiuosi vertingomis jo idėjomis.

Iš asmeninės patirties ir iš klinikinio darbo žinau, kad mirties nerimas stiprėja ir nyksta tam tikrais gyvenimo etapais. Maži vaikai nejučia stebi mirties ženklus aplinkoje: sudžiūvusius lapus, negyvus vabzdžius ir gyvūnėlius; staiga pradingsta seneliai, gedi tėvai, niekaip nesibaigia antkapių eilės kapinėse. Vaikai paprasčiausiai žiūri, stebisi ir, sekdami tėvų pavyzdžiu, tyli. Jei jie atvirai prabyla apie savo baimę, tėvai pasijunta nejaukiai ir, žinoma, tučtuojau puola jų guosti. Kartais suaugusieji stengiasi rasti raminamų žodžių, kartais visą šį reikalą atideda tolimai ateičiai, o kartais guodžia vaikus mirtį neigiančiomis pasakomis apie prisikėlimą, amžinąjį gyvenimą, dangų ir susitikimą po mirties.

Maždaug nuo šešerių metų iki brandos – tuo amžiaus tarpsniu, kurį Froidas pavadino latentinio seksualumo laikotarpiu – mirties baimė paprastai tūno pogrindyje. Paskui, paauglystėje, ji iškyla visu stiprumu: jaunuolius užvaldo mintys apie mirtį, kai kurie mąsto apie savižudybę. Šiais laikais daugybė paauglių su mirties nerimu kovoja tapdami mirties šeimininkais ir įrankiais savo susikurtame smurtinių vaizdo žaidimų pasaulyje. Kiti pradeda įžūliai elgtis: pokštauja apie mirtį, dainuoja dainas apie žudynes, su draugais žiūri siaubo filmus. Aš pats ankstyvojoje paauglystėje du kartus per savaitę eidavau į nediduką kino teatrą už kampo nuo tėvo krautuvėlės ir su draugais vienbalsiai kaukdavau per siaubo filmus, žiopsojau į nesibaigiančius Antrojo pasaulinio karo siaubų vaizdus. Prisimenu, kaip tyliai suvirpėdavau pagalvojęs, kad vien likimo užgaida gimiau 1931-aisiais, o ne keleriais metais anksčiau, kaip mano pusbrolis Haris, žuvęs per skerdynes Normandijoje .

Kai kurie jaunuoliai mirtį neigia nutrūktgalviškai rizikuodami. Vienas mano pacientų, kentėjęs nuo daugybės fobijų ir įkyraus nerimo, kad bet kurią akimirką gali nutikti kas nors klaikaus, sugriausiančio jo gyvenimą, pasakojo, kaip būdamas šešiolikos pradėjo šokinėti iš lėktuvo ir atliko kelias dešimtis šuolių su uždelstu parašiuto išskleidimu. Dabar, žvelgdamas į praeitį, jis mano taip kovojęs su nuolatine mirties baime.

Metams bėgant paaugliškas mintis apie mirtį išstumia du svarbiausi jaunų žmonių gyvenimo uždaviniai: siekti karjeros ir sukurti šeimą. Vėliau, po trijų dešimtmečių, kai jų vaikai palieka namus, ir ima šmėkščioti profesinės karjeros pabaiga, ištinka vidutinio amžiaus krizė, ir mirties baimė vėl iškyla visu stiprumu. Pasiekę gyvenimo viršūnę ir pažvelgę į priešais nusidriekusį kelią, suvokiame, kad jis ne kyla aukštyn, o leidžiasi žemyn, kur laukia nuosmukis ir silpnumas. Nuo tos akimirkos su mirtimi susiję rūpesčiai beveik nebeapleidžia.

Nelengva gyventi kiekvieną akimirką suvokiant mirtį. Tarsi bandytum žiūrėti tiesiai į saulę: ilgai negali ištverti. Kadangi negalime gyventi sustingę iš baimės, susikuriame būdų, kaip susilpninti mirties siaubą. Projektuojame save į ateitį per vaikus; kraunamės turtus, tampame įžymūs ir vis didesni; nesąmoningai atliekame apsauginius ritualus arba išsiugdome tvirtą tikėjimą amžinuoju išganymu.

Kai kurie žmonės, tikėdami esą nepažeidžiami, gyvena didvyriškai, dažnai nepaisydami nei kitų, nei savo pačių saugumo. Dar kiti skausmingą mirties potyrį bando įveikti susiliedami su mylimu žmogumi, veikla, bendruomene, dieviškąja būtybe. Galų gale mirties baimė – visų religijų motina, o religijos vienaip ar kitaip siekia suvaldyti baigtinumo nerimą. Dievas visose kultūrose ne tik sušvelnina mirtingumo baimę, žadėdamas amžinąjį gyvenimą, bet ir palengvina kitus egzistencinio nerimo aspektus, amžinai būdamas šalia, leisdamas tvarką palaikančius įstatymus ir duodamas nuorodas, kaip prasmingai nugyventi gyvenimą.

Tačiau kad ir kokios stiprios bei visuotinai priimtinos gynybos griebtumės, niekuomet visiškai neišdildysime mirties baimės: ji visuomet liks, glūdės slaptuose proto vingiuose. Galbūt, kaip sakė Platonas, negalime meluoti pačioms giliausioms savasties kertelėms.

Jei būčiau gyvenęs senovės Atėnuose maždaug trys šimtai metų prieš Kristų (tas laikotarpis dažnai vadinamas filosofijos aukso amžiumi) ir patyręs mirties siaubą ar regėjęs košmarus, į ką būčiau turėjęs kreiptis, kad išgraibstytų iš mano proto baimės voratinklius? Veikiausiai būčiau traukęs į agorą, senovės Atėnų miesto-valstybės centrą, kuriame stovėjo daugelis svarbiausių filosofijos mokyklų. Praeičiau pro Platono įsteigtą Akademiją, vadovaujamą jo sūnėno Speusipas, pro Licėjų, kuriame mokė Aristotelis, kadaise buvęs Platono mokinys (vėliau jų filosofija pernelyg išsiskyrė, tad Aristotelis nebelaikomas Platono sekėju). Žingsniuočiau pro stoikų ir cinikų mokyklas, nekreipdamas dėmesio į mokinių ieškančius klajojančius filosofus. Galop pasiekčiau Epikūro sodą ir ten, manau, sulaukčiau pagalbos.

Kur šiandien kreipiasi žmonės, negalintys įveikti mirties baimės? Kai kurie ieško šeimos ar draugų pagalbos; kiti eina į bažnyčią ar pas psichoterapeutą; dar kiti mokosi iš tokių knygų kaip ši. Dirbau su daugybe mirties bijančių žmonių. Tikiu, kad pastabos, mintys ir pagalbos būdai, kuriuos atradau per savo gyvenimą dirbdamas psichoterapinį darbą, gali juos pamokyti ir labai padėti tiems, kuriems mirtis kelia nerimą, bet patys jie negali išsklaidyti ar peržengti tos baimės.

Pirmame skyriuje noriu pabrėžti, kad mirties baimė kelia sunkumų, kurie iš pirmo žvilgsnio neatrodo tiesiogiai susiję su mirtingumu. Mirties laukai platūs, o jos poveikis dažnai užslėptas. Nors kai kuriuos žmones mirties baimė gali visiškai paralyžiuoti, dažnai ji yra užmaskuota ir reiškiasi simptomais, kurie, regis, niekaip nesusiję su mirtingumu.

Froidas manė, kad dažniausiai psichopatologija kyla dėl seksualumo slopinimo. Manau, šis požiūris pernelyg siauras. Dirbdamas klinikinį darbą supratau, kad slopinti galima ne tik seksualumą, bet ir visą asmenybę, ir jos baigtinę prigimtį.

Antrame skyriuje aptarsiu būdus, kaip atpažinti užslėptą mirties baimę. Daugelį žmonių kamuoja nerimas, depresija ir kiti simptomai, kuriuos sukelia mirties baimė. Šiame skyriuje, kaip ir tolesniuose, savo požiūrį pagrįsiu klinikiniais atvejais ir savo darbo metodais, taip pat istorijomis iš filmų ir knygų.

Trečiame skyriuje parodysiu, kad susitikimas su mirtimi nebūtinai sukelia neviltį, paneigiančią visus gyvenimo tikslus. Priešingai, tai gali būti pabudimas visaverčiam gyvenimui. Esminis šio skyriaus teiginys: Nors fizinė mirtis mus naikina, mintis apie mirti gelbsti.

Ketvirtame skyriuje pateikiau ir aptariau kai kurias įtaigias filosofų, psichoterapeutų, rašytojų ir menininkų mintis apie tai, kaip įveikti mirties baimę. Tačiau, kaip teigiama penktame skyriuje, vien idėjos negali atsverti mirtį gaubiančio klaiko. Žvelgiant į mirtį labiausiai padeda idėjų ir bendravimo sinergija, todėl siūlau daug praktinių būdų, kaip kasdieniame gyvenime taikyti šią minčių ir bendrystės sąveiką.

Knyga atskleidžia mano požiūrį, kurį susidariau stebėdamas žmones, ateinančius pas mane pagalbos. Kadangi stebėtojas visuomet daro ir įtaką tam, kas stebima, šeštame skyriuje nusprendžiau patyrinėti stebėtoją ir pateikti savo akistatų su mirtimi atsiminimus , taip pat aprašyti savo nuostatas apie mirtingumą. Aš su mirtimi grumiuosi ir kaip profesionalas, nuolat dirbantis su mirties nerimu, ir kaip žmogus, kurio mirtis šmėkščioja vis arčiau ir arčiau. Noriu tiesiai ir aiškiai atskleisti savo paties patirtį, susijusią su mirties nerimu.

Septintame skyriuje pateiktos nuorodos psichoterapeutams. Dauguma psichoterapeutų vengia tiesiogiai dirbti su mirties baime. Galbūt dėl to, kad nenori išvysti savo pačių mirties baimės. Bet yra ir dar svarbesnė priežastis – psichoterapijos mokyklose egzistencinio metodo mokoma labai mažai arba visai nemokoma, ir jauni psichoterapeutai man dažnai sako pernelyg nesigilinantys į mirties baimę, nes esą nežinotų, ką daryti su gautais atsakymais. Norėdamas pagelbėti mirties baimės kankinamiems pacientams, psichoterapeutas turi atrasti naujų minčių ir naujų bendravimo su tais pacientais būdų. Nors šį skyrių rašiau psichoterapeutams, vengiau profesinio žodyno, tad viliuosi, kad jis bus gana aiškus kiekvienam pašniukštinėti panorusiam skaitytojui.

Galbūt paklausite, kodėl ėmiausi šios nemalonios, bauginamos temos? Kam žiūrėti į saulę? Kodėl nepaklausius garbingo amerikiečių psichiatro Adolfo Mejerio (Adolfo Meyerio), prieš šimtmetį perspėjusio psichiatrus: „Nekasykite ten, kur neniežti“? Kam grumtis su šiurpiausiu, niūriausiu gyvenimo aspektu, kurio vis vien neįmanoma pakeisti? Iš tiesų pastaraisiais metais kontroliuojamas gydymas, simptomų valdymas ir bandymai pakeisti mąstymo modelius tik dar labiau susiaurino šį ribotą požiūrį.

Ir vis vien mirtis niežti. Ji niežti visą laiką; ji visuomet su mumis, ji beldžiasi į vienas tų vidinių durų, tylutėliai, vos girdimai dūzgia po pat sąmonės membrana. Pasislėpusi ir užsimaskavusi, prasiveržianti įvairiausiais simptomais, ji yra neišsenkamas daugybės mūsų rūpesčių, bėdų ir konfliktų šaltinis.

Aiškiai jaučiu, – ir kaip žmogus, pats vieną dieną ne itin tolimoje ateityje, mirsiantis, ir kaip psichiatras, dešimtmečius bandęs padėti įveikti mirties siaubą, – kad susidūrimas su mirtimi leidžia mums ne atidaryti kokią nors bjaurią Pandoros skrynią, o žengti per gyvenimą turtingesniems ir gailestingesniems.

Taigi siūlau šią knygą kaip vilties spindulį. Tikiu, kad ji padės jums pažvelgti į mirtį ir ne tik apmalšins siaubą, bet ir praturtins jūsų gyvenimą.

Knygą galite įsigyti Knygų mugėje

Kas kaltas? Dažnas su religijotyra, filosofija, pasaulio istorija ir propagandos teorijomis nesusipažinęs žmogus ne iš piktos valios nukreipia savo pyktį prieš ką nors, kas tampa atpirkimo ožiu.

Statistika ir mokslinės studijos rodo, kad pastaruoju metu, nors tai gali skambėti kaip paradoksas, daugiausiai akmenų sulekia į musulmonų daržą. Vadinamųjų neapykantos nusikaltimų tradicijos kinta – pagrindiniu „nekentėjų“ taikiniu tampa būtent islamo išpažinėjai.

Remiantis įvairiais apibrėžimais, neapykantos nusikaltimą daugmaž galima apibrėžti kaip veiksmą, kai auka pasirenkamas tam tikros socialinės grupės asmuo. Ši grupė gali būti susijusi su įvairiais dalykais: etniškumu, kalba, tautybe, fizine išvaizda, religija, lyties tapatybe ir kt.

Neapykantos nusikaltimai dažniausiai neapsiriboja tiesiog grasinimais, keiksmais. Pasirinktos aukos fiziškai užpuolamos, gadinama jų nuosavybė, jos niekinamos, rašomi neapykantos kupini laiškai (tai itin paplito interneto, ypač feisbuko eroje).

Terminas „neapykantos nusikaltimas“ (angl. ~hate crime~) teisėje paplito po Antrojo pasaulinio karo – pirmiausia turint galvoje armėnų genocidą, kai 1915 m. turkai bei kurdai išžudė ir ištrėmė bent 1,5 mln. armėnų (su jais ir asirų, graikų), taip pat Šoa (nacių vykdytą žydų naikinimą – Holokaustą).

Genocidas – senas kaip žmonija reiškinys. Tokie dalykai, kaip indėnų (tiksliau, tikrųjų Amerikų gyventojų) genocidas, taip pat „tylieji“ genocidai Europoje (pvz., samių, bretonų), papuasų genocidas Indonezijoje – primiršti arba mažai žinomi. Neturėtume pamiršti, kad aštuntoji genocido stadija – jo neigimas, kuris užkerta kelią tolesniems tyrinėjimams, pridengiant nusikaltimus pasiteisinimais: „tiems žmonėms tiesiog norėta padėti“, „nesugadinkite derybų“, „nužudyta tik 5000“, „tai tik etninis valymas“, „kalta pati istorija“, „taip jau nutiko“, „jie tikri žvėrys, o ne aukos“.

Kodėl vyksta genocidai? Priežastys įvairios – nuo religinių įsitikinimų iki tikslingos politikos.

Kai kuriuos įvykius Lietuvoje irgi galima vertinti kaip genocidą: tai kryžiuočių ir kalavijuočių XIII–XIV a. vykdytas baltų genčių užkariavimas, lietuvių asimiliacija XIX a., kurią vykdė Rusijos imperija, Sovietų Sąjungos politika Lietuvoje 1939–1954 m.

Manoma, kad dėl genocido išnyko neandertaliečiai (pavadinimas kilo nuo nedidelio Neandertalio slėnio Vokietijoje, kur pirmąsyk neandertaliečio kaulai rasti 1866 m.). Anksčiau būta teorijos, jog žmonių (~Homo sapiens~) giminaičiai ~Homo sapiens neanderthalensis~ išnyko dėl to, kad „pasiekė natūralią evoliucijos aklavietę“, neprisitaikė prasidėjus paskutiniajam ledynmečiui. Teigta, kad neandertaliečiai, neturėdami gausios populiacijos, buvo išstumti žmonių.

Neandertaliečių smegenys, palyginti su šiuolaikinio žmogaus, buvo 13 proc. didesnės (1500, o ne 1400 mililitrų), jie buvo fiziškai stiprūs, 160–175 cm ūgio, turėjo kalbą, jiems buvo būdingas abstraktus mąstymas, vaizduotė, jie turėjo savo tikėjimą, ritualus, su tuo susijusią muziką, mirties ir pomirtinio gyvenimo suvokimą, rūpinosi mirusiaisiais (pvz., vienoje oloje dabartinio Irako teritorijoje rasta gėlių likučių). Neandertaliečiai naudojosi ugnimi, gaminosi ginklus – ietis, žeberklus. Manoma, kad dabartinis žmogus turi dalį neandertaliečių kilmės X chromosomų, didžioji dalis tokių žmonių gyvena Vakarų Azijoje.

Neandertaliečiai ilgai ir sėkmingai gyveno Eurazijoje, tačiau į ją atsikėlus dabartinių žmonių padermei įvyko genocidas. 40-yje vietų Vakarų Europoje atlikti tyrimai 2014 m. parodė, kad tai įvyko maždaug prieš 40 tūkst. metų. Tikėtina, kad Europoje su žmonėmis neandertaliečiai koegzistavo apie 5 tūkst. metų.

Šiais laikais tipingi neapykantos nusikaltimai, mažo masto genocido aktai yra linčo teismai. Žodis „linčiuoti“ greičiausiai atsirado pagal JAV Virdžinijos valstijoje gyvenusio kvakerių tikėjimo žemvaldžio Charleso Lyncho (1736–1796), pasisakiusio už neoficialius teismus, egzekucijas, pavardę.

1889–1918 m. JAV nulinčiuota daugiau kaip 3 tūkst. žmonių, iš kurių daugiau kaip 84 proc. buvo juodaodžiai. Pavyzdžiui, 1920 m. birželio 15 d. JAV Minesotos valstijos Duluto mieste vyko linčo teismas, kurio metu baltieji nulinčiavo tris juodaodžius. Buvo paskleisti gandai, neva šeši afroamerikiečiai išžagino ir apiplėšė paauglę, tačiau gydytojas jokio žaginimo fakto nenustatė.

Duluto miestelyje linčo teismai vyko ir anksčiau, pavyzdžiui, 1918 m. rugsėjį suomių emigrantas Olli Kinkkonenas buvo nulinčiuotas dėl to, kad tariamai atsisakė kariauti Pirmajame pasauliniame kare.

Ypač rasinė neapykanta klestėjo per vadinamąją raudonąją 1919-ųjų vasarą, kai keliasdešimtyje JAV miestų buvo puldinėjami juodaodžiai (daugiausiai jų nužudyta Čikagoje, Vašingtone, Arkanzaso valstijoje). „Nigeriai“ tuomet apkaltinti tuo, kad jie esą bolševikai, ketinantys JAV paversti bolševikine valstybe. Nulinčiuoti (pakarti, nušauti, sudeginti gyvi) bent 43 afroamerikiečiai. Kilo juodaodžių pasipriešinimo judėjimai (atsirado legendiniai afroamerikiečių savigynos būriai „Buffalo Soldiers“, „African Blood Brotherhood“ ir kt.).

Duluto linčo teismus primena Bobo Dylano, gimusio šiame mieste, 1965 m. sukurta daina „Desolation Row“: „Jie pardavinėja atvirukus su kartuvių vaizdais…“

Akivaizdu, kad bet kokių nusikaltimų aukomis tampa tos rasės ir tikėjimo žmonės, kurie sudaro gyventojų daugumą. Pavyzdžiui, 2008–2012 m. JAV įvykdyta daugiau kaip 1,85 mln. nusikaltimų musulmonams, 5,25 mln. – žydams, 2,93 mln. – indėnams, 38,93 mln. – juodaodžiams, 50,48 mln. – ispanakalbiams, 15,21 mln. – Azijos gyventojams, 223,55 mln. – baltiesiems. Smurtinių nusikaltimų statistika panaši: 65 proc. su smurtu susijusių nusikaltimų aukų buvo baltieji, 15 proc. – ispanakalbiai, 13 proc. – afroamerikiečiai.

O neapykantos nusikaltinų statistika kitokia. JAV federalinio tyrimų biuro duomenimis, 2010 m. 48 proc. neapykantos nusikaltimų buvo susiję su rase, 70 proc. jų – nukreipta prieš juodaodžius. Neapykantos skleidėjams JAV nepatinka ir žydai, baltieji, ispanakalbiai, musulmonai.

Nuo 2002 m. Europos Sąjungoje baudžiama už internetu skleidžiamą neapykantą. Nepaisant to, ne vienas, „apsigyvenęs“ feisbuke, žino, kad įžeidimai dėl religijos, ypač nukreipti prieš musulmonus, dažni ir ES, ir Lietuvoje.

Kas skatina islamofobiją? 2015 m. vasario 19 d. JAV prezidentas Barackas Obama paneigė, kad Vakarai kovoja su islamu. Vis dėlto nuo 2001 m. vykstančio „karo su teroru“ pasekmė ta, kad musulmonai tampa pažeidžiamiausia neapykantos nusikaltimų istorijoje religine grupe: 13,9 proc. visų sunkių neapykantos nusikaltimų JAV 2008–2012 m.

Kruvinas išpuolis prieš musulmonus įvyko maždaug prieš mėnesį vasario 12 d. JAV, Čapel Hilyje, kur buvo nušauti trys jauni musulmonai. Žuvo Šiaurės Karolinos universiteto studentai Deah Shaddy Barakatas, jo žmona Yusor Mohammad, jos sesuo Razan Mohammad Abu-Salha. Jie buvo nušauti prie savo būstų studentų gyvenvietėje. Žudikas – jų kaimynas Craigas Stephenas Hicksas. Teismas turės nuspręsti, ar tai būta buitinio nusikaltimo, kurio priežastis – ginčas dėl automobilio vietos, ar motyvas susijęs su religine neapykanta.

Po tokių išpuolių ir kitų islamofobiškų veiksmų musulmonų, kaip pažeidžiamiausios pasaulyje religinės grupės, gyvenimas turėtų būti kuo objektyviau nušviečiamas žiniasklaidoje. „Koranas – visų bėdų pasaulyje šaltinis“, – panašių absurdiškų frazių yra tekę girdėti ne kartą. Vienintelis būdas kovoti su jomis – šviesti žmones. Kova su islamofobija / ~džahilija~ (arab. „neišmanymu“) yra būtina, antraip ir toliau didžioji dalis žmonių feisbuke ir kitur internete musulmonus vadins „babajais“, „teroristais“ ir pan.

Rytų ir Vakarų priešstatos, kaip ją nušvietė Edwardas Saidas knygoje „Orientalizmas“ (1978), seniai nebėra, visa tai senos „orientalizmo“ pasakos, kurių negatyvios pasekmės – tokie išpuoliai kaip nusikaltimas „Charlie Hebdo“ redakcijoje  (ir apskritai dėl karikatūrų, pašiepiančių islamą, ypač žinant, kad tai vienintelė monoteistinė religija, draudžianti vaizduoti Dievo ir jo pranašų veidus).

Mindaugas Peleckis

Neapykantos nusikaltimų priežastys JAV 1995–2012 m.

Rasė, tautybė, kilmė  88 736

Religija   24 872

Lytinė tapatybė       21 788

Neįgalumas 835

Kitokios   90

Šaltinis: JAV federalinis tyrimų biuras

Unikalus lietuvis mąstytojas netradiciniu požiūriu į pasaulio kasdienybę daro perversmus ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio žmonių galvose.

Švenčiant Lietuvos tūkstantmetį sudarytuose įvairiuose iškiliausių mūsų valstybės asmenybių šimtukuose buvo minimi bent jau du filosofai – Antanas Maceina ir Vydūnas. Ar kas nors iš mūsų dabartinių amžininkų filosofų pateks į kitą tokį šviesulių sąrašą?
„Neabejotinai. Arvydas Šliogeris – originaliausias dabarties lietuvių mąstytojas. Gal reikia laiko perspektyvos, kad jis būtų deramai įvertintas. Bet jei jo kūryba jau dabar yra kolegų filosofų mokslinių tyrimų objektas (apie jį rengiamos dvi disertacijos) – tai jau kitas laiptelis. Kai prasideda tarsi palikimo tyrimas, galima sakyti, kad tyrimo objektas – jau klasikas“, – neabejoja Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto dekanas doc. dr. Kęstutis Dubnikas.
Septyniolikos filosofijos knygų autorius. Pasaulio filosofijos klasikos vertėjas. Šiuolaikinės lietuviškosios filosofijos tradicijos kūrėjas. Vienintelis nusipelnęs abiejų valstybės nacionalinių – mokslo, kultūros ir meno – premijų. Labiausiai cituojamas lietuvių filosofas, kurio jau trys veikalai išleisti ir anglų kalba. Filosofas poetas. Filosofas lietuvių kalbos naujadarų kūrėjas. Galų gale prieštaringai vertinamų skandalingų pareiškimų autorius… A.Šliogerio apibūdinimų sąrašą galima būtų tęsti, nes jo kūryba, kaip ir asmenybė, reto gilumo ir labai daugiabriaunė.

Šiuolaikinės lietuviškos filosofijos tradicijos pradininkas
Vasarį skaitytojus pasieks neįprasta lietuviškos filosofijos bibliotekoje dialogų forma parašyta knyga „Pokalbiai apie esmes“. Apie filosofiją ir gyvenimą joje kalbasi du mąstytojai – klasikas ir jo jaunas sekėjas: Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorius emeritas A.Šliogeris ir jo dabar vienintelis doktorantas Virginijus Gustas.
„Dažniausiai filosofo veikalas suvokiamas kaip fundamentalus, monologo forma parašytas darbas, analizuojantis kažkokią koncepciją, dėstantis kažkokią teoriją. Ši knyga kitokia – dialogo forma diskutuojame su A.Šliogeriu apie jo filosofiją“, – knygų mugėje debiutuosiantį dviejų filosofų bendrą darbą pristato V.Gustas.
Jaunas filosofas neabejoja, kad laikas analizuoti ne tik tai, ką filosofijoje nuveikė prancūzai, britai ar vokiečiai, – knyga gali tapti postūmiu pamąstyti apie Lietuvos šiuolaikinę filosofinę tradiciją, kuriai A.Šliogeris padarė didžiulę įtaką ir kaip pasaulio fundamentalių filosofijos veikalų vertėjas, ir kaip filosofinės minties tyrėjas, ir kaip autentiškos, unikalios, lietuviškos šiuolaikinės filosofijos tradicijos pradininkas. Be kita ko, įrodęs ir tai, kad nebūtinai filosofuoti galima svetima – senovėje lotynų ar graikų, dabar anglų kalba, kad tam puikiai tinka ir mūsų gimtoji.
A.Šliogerio knygų leidėjos „Apostrofos“ leidyklos direktorės Giedrės Kadžiulytės vertinimu, ir šiuo aspektu A.Šliogeris – išskirtinis filosofas: jis nepaprastai daug nusipelnęs ne tik kurdamas lietuviškus filosofinius terminus, bet ir turtindamas visą lietuvių kalbą, o jo raštų kalba galėtų būti ir lituanistų analizės objektas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vis dažniau lietuvių filosofų veikalus didžiosiomis pasaulio kalbomis ima leisti ir užsienio leidyklos.

“Pagal prigimtį filosofija yra globalus, universalus mokslas, nes problemos panašios visame pasaulyje”, – sako Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto dekanas doc. dr. Kęstutis Dubnikas. Tačiau kad mūsų filosofų straipsnius ir veikalus imtų leisti užsienio leidyklos, reikia pasakyti ką nors iš tiesų nauja.
Ar pastaraisiais metais kas nors, sukurta lietuvių filosofų, tapo įvykiu tarptautiniu mastu? “Tikrai taip”, – neabejoja K.Dubnikas.

Veikalai sudomino užsienio leidyklas
Pirmiausia K.Dubnikas išskiria Arvydo Šliogerio sėkmę – pernai Niujorke išleista jo knyga “The Fate of Philosophy” (“Filosofijos likimas”).
“Mūsų filosofų išėjimas į tarptautinius vandenis labai svarbus. Norisi, kad lietuvių filosofų tekstai prabiltų didžiosiomis kalbomis. Čia kaip ir grožinėje literatūroje: mūsų autorių vertimai į kitas kalbas reiškia jų pripažinimą, jų ir Lietuvos žinomumą tarptautiniu mastu”, – pabrėžia Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto dekanas.
O per pastaruosius dešimt metų Lietuvos filosofijos tarptautiškumo plėtros pokyčiai ženklūs. Štai trys A.Šliogerio monografijos išleistos anglų kalba – dvi Nyderlanduose, Amsterdame, viena JAV.
Prie filosofijos bibliometrijos priskiriant ir sociologijos darbus, neabejotinas lyderis pagal darbų citavimą 1993–2012 m. – nuo filosofijos į sociologiją pasukęs Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos katedros profesorius Zenonas Norkus. Per pastaruosius dešimt metų užsienio leidyklas sudomino penki jo darbai – Z.Norkaus įžvalgos išleistos Vokietijoje, Vengrijoje, verčiama monografija į lenkų kalbą, o pernai sociologas išleido knygą “On Baltic Slovenia and Adriatic Lithuania: A Qualitative Comparative Analysis of Patterns in Post-Communist Transformation”, beje, pardavinėjamą ir per pasaulinę “Amazon” sistemą.
Mokslo tarybos skaičiavimu, po Z.Norkaus ir A.Šliogerio tarp filosofų įspūdingiausia Lietuvos edukologijos universiteto Filosofijos katedros profesorės dr. Jūratės Baranovos ir Lietuvos kultūros tyrimų instituto Šiuolaikinės filosofijos skyriaus vyr. mokslo darbuotojo prof. dr. Arūno Sverdiolo darbų citavimo apimtis.
“Po truputį filosofų cechas vis labiau pradedamas matyti plačiau nei lietuviškas akademinis pasaulis”, – džiaugiasi K.Dubnikas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.