Maždaug trečdalis Lietuvos gyventojų arba 34 proc. tiki, kad jų namų ūkio finansinė padėtis per metų laikotarpį pagerės, o lygiai pusė tyrimo dalyvių mūsų šalyje sako, kad jokių pokyčių savo finansų srityje nesitiki, rodo „Aviva“ grupės užsakymu atlikto tarptautinio tyrimo rezultatai.
„Prognozuojame, kad 2014 metais būsime tarp aktyviausiai augančių ekonomikų visoje Europoje, todėl nenuostabu, kad ir mūsų šalies gyventojai nusiteikę optimistiškai. Mūsų tyrimo duomenys rodo, kad lietuviai yra geriausiai savo finansų ateitį vertinantys Europos šalių gyventojai“ ,- sako „Aviva Lietuva“ generalinė direktorė Asta Grabinskė.
Optimistiškiausiai dėl savo finansinės padėties Lietuvoje nusiteikę Vilniaus regiono gyventojai, 44 proc. jų nurodė, kad tikisi augsiančių pajamų. Taip teigė ir 39 proc. Kauno regione gyvenančių tyrimo dalyvių. Niūriomis nuotaikomis dėl savo finansų perspektyvos išsiskiria Utenos ir Šiaulių regionai, kuriuose po 17 proc. gyventojų prognozuoja savo finansinių galimybių mažėjimą.
Anot tarptautinio tyrimo, kaimynėje Lenkijoje tuo, kad jų finansinė padėtis per artimiausius metus pagerės, tiki 20 proc. gyventojų, Ispanijoje tokių buvo 19 proc., Airijoje ir Jungtinėje Karalystėje respondentų, kurie optimistiškai vertino savo pajamų perspektyvą, buvo po 17 proc.
Vertinant „Aviva“ grupės tyrimo rezultatus pasaulio mastu, labiausiai išsiskiria Kinijos gyventojai, kurių net 57 proc. teigė, kad jų finansinė padėtis turėtų gerėti. Taip teigė ir 47 proc. Indijos gyventojų, o trečiojoje vietoje liko Jungtinių Amerikos Valstijų gyventojai, kurių 33 proc. tiki, jog per artimiausius metus jų asmeninis arba šeimos biudžetas taps pilnesnis.
Apklausą apie vartotojų taupymo įpročius „Aviva“ grupės užsakymu dvylikoje Šiaurės Amerikos, Azijos ir Europos šalių atliko tarptautinė rinkos tyrimų bendrovė „Ipsos“ . Lietuvoje buvo apklaustas iš viso 1001 respondentas, tyrimo dalyvių amžius buvo nuo 18 iki daugiau nei 55 metų.
„Aviva Lietuva“ yra tarp trijų didžiausių ilgalaikio taupymo paslaugų tiekėjų Lietuvoje. Bendrovė priklauso vienai stambiausių draudimo grupių Europoje „Aviva“. Iš viso įmonė „Aviva Lietuva“, kuri veiklą Lietuvoje pradėjo 2001 metais, aptarnauja 230 tūkst. klientų – gyvybės draudimo klientų įmonė turi 49 tūkst., pensijų fondų – 181 tūkst.
Dėl papildomos informacijos prašome kreiptis:
Kristina Rekašienė
Komunikacijos skyriaus vadovė
Tel. (8 5) 269 0645, mob. 8 616 82 860, Kristina_Rekasiene@aviva.lt

Animatoriai ir dokumentininkai kaltina Lietuvos kino centrą neproporcingu dėmesiu vaidybiniam kinui.

Savaitgalį kino visuomenė, besidžiaugdama gausiu praėjusių metų filmų derliumi, išsidalijo „Sidabrines gerves“. Nors pati Teatro arena, kurioje organizuojama šventė, iškilmių vietos anaiptol neprimena, profesionalūs filmuotojai puikiai žino, kaip tai paslėpti kino šventei priderančiais atributais – prožektorių nušviestu raudonu kilimu, atviromis suknelėmis ir drąsiais aksesuarais.
Šįmet „Sidabrinių gervių“ atrankos vertinimo komisijai iš viso buvo pateikti 57 filmai: šeši ilgametražiai ir šeši trumpametražiai vaidybiniai, septyni ilgametražiai ir penki trumpametražiai dokumentiniai, šeši animaciniai kūriniai, penkiolika televizijos filmų ir dvylika studentiškų darbų. Tokios aršios konkurencijos vaidybinio kino kategorijoje seniai nėra buvę.
Užtat animatoriai ir dokumentininkai skambina pavojaus varpais: pasak jų, jei dar kelerius metus valstybinės lėšos kino gamybai bus skirstomos panašiomis proporcijomis kaip šį pavasarį, jų kategorijose varžytis nebeliks kam. Nors formaliai teigiama, kas įsteigus Lietuvos kino centrą lėšų skirstymo mechanizmas buvo „paveldėtas“ iš Kultūros ministerijos, jau pirmojo surengto konkurso rezultatai, jų nuomone, atskleidė naujas, nerimą keliančias tendencijas.

Proporcija apsivertė aukštyn kojom

„Anksčiau skirstant lėšas galiodavo nerašyta proporcija „vienas su keturiais“ (t.y. vienam remiamam vaidybiniam filmui tekdavo maždaug keturi lėšomis palaiminti dokumentininkų projektai), o šįmet šis santykis apsivertė aukštyn kojom. Aišku, minėta taisyklė formaliai niekaip nebuvo ir nėra įteisinta, tad Kino tarybos nariams vertinant pateiktus projektus balais rezultatų negalėjo paveikti. Pačiam nemačius projektų sunku spręsti, ar tikrai didesnio dėmesio pasirodėm neverti: Lietuvos kino centras, nuo pat savo veiklos pradžios deklaravęs skaidrumą ir atvirumą pokalbiams, turėtų pateikti savų argumentų, kodėl taip įvyko. Kiek žinau, ten jau svarstoma galimybė įvesti proporcines lėšų kvotas“, – „Veidui“ pasakojo Kinematografininkų sąjungos Dokumentininkų gildijos patikėtinis Audrius Stonys.
Kitas dokumentininkas Saulius Beržinis, kalbėdamasis su „Veido“ žurnaliste, šią situaciją yra atvirai pavadinęs mėginimu Holivudo ar Bolivudo pavyzdžiu kurti vietinį „Litvudą“: „Pats esu daug metų dirbęs Kino taryboje ir galiu patvirtinti, jog svarstydami vaidybinio, dokumentinio ir animacinio kino projektus stengdavomės išlaikyti deramą santykį, kad nacionalinė kino industrija turėtų galimybę plėtotis proporcingai. Kai Lietuvos kino centro direktorius Rolandas Kvietkauskas kalba, kad būtent vaidybinis kinas reprezentuoja Lietuvos kino meną, – tai yra netiesa. Ką tokiu atveju reiškia „reprezentuoti“? Dokumentininkų ir animatorių laimėjimai tarptautiniuose kino festivaliuose tikrai nėra menkesni nei vaidybinio kino kūrėjų. Pagaliau netgi ne tai svarbu – juk dirbame ne prizams ir ne reprezentacijai, ne tarptautiniam pasirodymui, o nacionalinei kultūrai.“
Kokia lėšų skirstymo kinui praktika galioja kitose šalyse? Pasak S.Beržinio – labai įvairi. Tačiau kone originaliausiai šią problemą sprendžia suomiai: kad nebūtų įmanoma pasislėpti po kolektyvine atsakomybe, šią atsakingą užduotį atlieka vienas kolegų pasitikėjimą pelnęs žmogus. Jeigu jis padaro klaidų (o klaidos neišvengiamai išryškėja pristačius pagamintus filmus), kyla teisėtas visuomenės pasipiktinimas, ir tas žmogus netenka darbo. O kas už klaidas prisiimtų atsakomybę Lietuvoje?
Penktadienį popiet Dokumentininkų gildijos nariai buvo susirinkę aptarti lėšų skirstymo rezultatų ir galimos savo narių kolektyvinės reakcijos.

Apkaltino animacijos meno žlugdymu

O štai Animatorių gildija, iš Lietuvos kino centro nesulaukusi paramos nė vieno filmo gamybai, ilgai neldelsė ir savo viešą pareiškimą paskelbė dar balandį. Jame teigiama, kad kino projektų svarstymo rezultatai yra neteisingi Lietuvos animacijos kūrėjų atžvilgiu, ir jei požiūris į Lietuvos animaciją nepasikeis, tai turės lemiamų pasekmių tolesniam šios meno rūšies išlikimui.
„Kultūros ministerija nefinansavo profesionalių animacinių filmų gamybos projektų 2010–2012 m. Per pastaruosius ketverius metus buvo skirtas dalinis finansavimas tik vienam lietuviško animacinio filmo gamybos projektui. Taip yra sužlugdoma lietuviškos animacijos gamybinė industrija, prarandami profesionalai, galintys dirbti pagal pasaulinius kokybės kriterijus. Lietuva netenka galimybės dalyvauti tarptautiniuose gamybiniuose projektuose su kitomis šalims“, – tvirtinama šiame pareiškime. Ankstesniais metais Kultūros ministerija per metus paremdavo šešis septynis skirtingus animacinius filmus.
Animatorių taip pat neįtikino paviršutiniškos, sunkiai pagrindžiamos paraiškų vertintojų pateiktos prielaidos, privertusios suabejoti Kino tarybos narių kompetencija: „projektai neatitinka šių laikų žiūrovų lūkesčių“, „tikėtina, kad tai nesudomins ir mažiausių žiūrovų auditorijos”, „scenarijus literatūriškas ir vizualiai sunkiai pateikiamas“, „neaišku, kokiai auditorijai skirtas būsimas filmas“. „Ar tikrai Lietuvos žiūrovai nenori filmų apie Lietuvos kultūrą, apie papročius, nenori matyti animacinių lietuviškų pasakų vaikams? Ar yra konkrečių argumentų ir statistinių duomenų, kokie gi tie žiūrovų lūkesčiai?“ – pasipiktinę klausia animatoriai.

Artimiausius penkerius metus ES milijardai Lietuvoje bus kreipiami į užimtumo, investicijų į mokslinius tyrimus bei eksperimentinės plėtros didinimą, energetiką, kovą su klimato kaita, socialinės atskirties mažinimą ir švietimo plėtrą. Apie tai, kokios naudos iš ES paramos sulaukėme ir kokie bus ateinančio finansinio laikotarpio prioritetai pokalbis su finansų viceministru Aloyzu Vitkausku.

VEIDAS: Kiek 2007-2013 m. laikotarpiu gautos ES lėšos prisidėjo prie Lietuvos pažangos?
A.V.: Nuo Lietuvos įstojimo į ES iki 2012 m. pradžios į Lietuvos ūkį jau yra investuota 16,362 mlrd. Lt ES struktūrinių fondų paramos, o iki 2015 m. pabaigos turėtų būti panaudota dar 12,65 mlrd. Lt. Trumpalaikis paramos poveikis daugiausia pasireiškė statybų sektoriuje – daugiau nei pusė 2004-2011 m. paramos buvo panaudota statyboms ir susijusiems darbams finansuoti; 31,6 proc. paramos atiteko privačių paslaugų sektoriaus įmonėms, finansuojamuose projektuose vykdančioms įvarius darbus ar paslaugas, 11,1 proc. – viešųjų paslaugų sektoriui.
Ilgalaikis poveikis ekonomikai daugiausiai pasireiškė per bendrąją ekonominę infrastruktūrą. Šiai veiklai skirta 78,6 proc. visos paramos, žmogiškųjų išteklių plėtrai teko 18,8 proc.
ES struktūrinių fondų parama 2004–2013 m. lėmė 1,57 proc. didesnį realaus BVP (palyginus su 2005 m.) vidutinį metinį augimą nei būtų be paramos. Prognozuojama, kad per 2004–2015 m. laikotarpį iš viso bus sukurta 66,36 mlrd. papildomo nominalaus BVP, o kiekvienas investuotas litas atneš 1,97 Lt nominalaus BVP grąžos.

VEIDAS: Ar ES struktūrinių fondų investicijos nors kiek prisidėjo sprendžiant nedarbo problemą Lietuvoje?
A.V.: Nedarbo lygis 2004–2011 m. laikotarpiu buvo vidutiniškai mažesnis 2,6 proc., o 2004–2015 m. laikotarpiu planuojama, kad bus vidutiniškai 4,6 proc. mažesnis lyginant su scenarijumi „be paramos“. 2012 m. nedarbo lygis be ES struktūrinės paramos investicijų būtų siekęs 14,9 proc. vietoje faktiškai buvusio 13,2 proc. nedarbo lygio. 2013–2015 m. nedarbo lygis dėl šių investicijų bus mažesnis 1,3 proc.
Kita vertus, dauguma dėl ES struktūrinių fondų paramos sukurtų darbo vietų yra laikinos, todėl, pavyzdžiui, iki 2015 m. pabaigos liks tik 16,8 tūkst. papildomų sąlyginių darbo vietų, kurios buvo sukurtos iki 2008 m. įgyvendinant pagal Lietuvos 2004–2006 m. BPD finansuojamus projektus.

VEIDAS: Kokia dalis Lietuvos žmonių asmeniškai pajuto ES paramos naudą?
A.V.: 2012 m. pabaigoje atliktos gyventojų apklausos atskleidė, kad asmeniškai ES paramos naudą jaučia apie du trečdalius žmonių. ES paramos teikiama nauda labiausiai jaučiama transporto, švietimo, aplinkos apsaugos ir sveikatos priežiūros srityse. Be to, reikėtų atkreipti dėmesį, kad daugiau kaip du trečdaliai apklaustųjų Lietuvos gyventojų pritaria teiginiui, kad ES struktūriniai fondai padeda Lietuvai išlaikyti ekonomikos stabilumą, gerina sąlygas verslui, padeda išlaikyti darbo vietas. Taip pat beveik pusė apklaustųjų pritaria teiginiui, kad paramos nauda yra ilgalaikė, juntama ilgiau nei penkerius metus.

VEIDAS: Vis dėlto, Lietuvos verslo bei pramonės atstovai kritikuoja, kad didžioji dalis ES lėšų buvo skirta „mikštiesiems“ projektams, tad ilgalaikės naudos nepajusime.
A.V.: 2011 m. Lietuva gavo Europos Komisijos įsteigtą ,,Pažangaus regiono“ titulą, kuriuo apdovanojami regionai pažangiausiai ir geriausiai panaudojantys ES fondų paramą. Lietuvoje įgyvendinami projektai tris kartus buvo apdovanoti „Regionų žvaigždėmis” – prizais, skiriamais Europos Komisijos ir Regionų komiteto, novatoriškiausiems ir pažangiausiems ES finansuojamiems projektams. Įgyvendinant 2007–2013 m. ES struktūrinės paramos lėšomis finansuojamas veiksmų programas, padaryta ženkli pažanga visose socialinės ir ekonominės plėtros srityse. Iki 2013 m. balandžio 23 d. pasiekti šie šalies ekonomikai ir visuomenei reikšmingi rezultatai: 163,7 tūkst. bedarbių ir asmenų, kuriems gresia nedarbas, dalyvavo remiamose įdarbinimo programose; finansuota virš 1,7 tūkst. subsidijų studentų, mokslininkų ir kitų tyrėjų mokslinei-tiriamajai veiklai;‬ daugiau kaip 2,3 tūkst. įmonių pasinaudojo investicijomis inovacijoms; nutiesta daugiau kaip 1,3 tūkst. kilometrų naujų ir rekonstruota esamų automobilių kelių; energijos taupymo požiūriu atnaujinti 713 viešosios paskirties pastatai (mokyklos, darželiai, ligoninės ir kt.); uždaryta ir sutvarkyta 200 sąvartynų.

VEIDAS: Kokios bus laikomasi krypties, kad 2014-2020 m. laikotarpiu gautos lėšos būtų tinkamai investuotos?
A.V.: Siekiant pasirengimo panaudoti 2014–2020 m. ES struktūrinę paramą įsteigta 2014-2020 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos komisija, kurią sudaro ministerijų, agentūrų, socialinių, ekonominių ir regioninių partnerių atstovai. Siekiant tinkamo ir efektyvaus 2014-2020 m. ES lėšų panaudojimo šiai komisijai pavesta įvertinti, svarstyti ir patvirtinti, 2014–2020 m. ES struktūrinės paramos programavimo dokumentų projektus bei paramos valdymo ir kontrolės sistemos modelio projektą.

VEIDAS: Kokie bus Lietuvos prioritetai ateinančius penkerius metus skirstant ES paramą?
A.V.: Svarbiausi nacionaliniai prioritetai yra nustatyti 2014–2020 m. Nacionalinės pažangos programoje. Šiame dokumente yra numatyti penki prioritetai, jų tikslai ir uždaviniai, taip pat finansinės paramos proporcijos. Tai „Visuomenės ugdymas, mokslas ir kultūra“ – 14,23 proc. nuo numatomos ES ir kitos finansinės paramos, „Veikli ir solidari visuomenė“ – 12,59 proc., „Ekonominiam augimui palanki aplinka“ – 57 proc., „Į aukštą pridėtinę vertę orientuota, integrali ekonomika“ – 11,44 proc., „Visuomenės poreikius atitinkantis ir pažangus viešasis valdymas“ – 4,74 proc. Taip pat programoje išskirti trys horizontalieji prioritetai – „Regioninė plėtra“, (20 proc.) „Kultūra“ (6 proc.), ir „Sveikata visiems“ (6 proc.). Horizontaliųjų ir vertikaliųjų (tematinių) prioritetų tikslai, uždaviniai ir įgyvendinimo kryptys derinami tarpusavyje. Tiesa, dar nėra aišku, koks bus galutinis 2014–2020 metų ES struktūrinės paramos paskirstymas pagal atitinkamas veiklos sritis. Šiuo metu rengiama Partnerystės sutartis ir veiksmų programa ES struktūrinei paramai administruoti, kurioje, remiantis ES Sanglaudos politikos reglamentų nuostatomis, bus numatytos investicinės sritys ir veiklos. Šių dokumentų projektus planuojama parengti iki 2013 m. liepos 1 d.

VEIDAS: Ar pavyks efektyviai investuoti gautą paramą ir kokių pokyčių sulauksime po penkerių metų?
A.V.: Šiuo metu svarbiausias strateginis pagrindas efektyvioms investicijoms yra Nacionalinė pažangos programa, skirta Lietuvos pažangos strategijai „Lietuva 2030“ įgyvendinti. Pagrindinis jos tikslas – sukurti pažangią, modernią ir stiprią valstybę, pasižyminčią harmoninga trijų „sumanumų“ (visuomenės, ekonomikos ir valdymo) derme.

Vilniaus universiteto dėstytoja, buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė mano, kad ateityje Lietuvai teks labiau pasistengti dėl tiesioginių užsienio investicijų, nes skolų krizės kamuojamoje Europoje konkurencija dėl jų tik stiprės. Apie tai ir pokalbis su I.Šimonyte.

VEIDAS: Kokie tikėtini didžiausi pokyčiai užsienio investicijų pritraukimo srityje per artimiausius penkerius metus?
I.Š.: Tikėtina dar nuožmesnė konkurencija nei anksčiau. Į kovą dėl tiesioginių užsienio investicijų (TUI) įsitraukia tos šalys, kurios anksčiau patogiai gyveno iš skolintų pinigų srauto. Dėl krizės poveikio daugelis šalių bando perorientuoti savo ekonomikas į eksportuojančias, vadinasi, stumdymosi dėl investicijų bus tik daugiau. Todėl reikėtų nesiblaškyti ir spręsti išties svarbiausius klausimus, kurie aktualūs ne tik užsienio, bet ir vietos investuotojams, – administracinės naštos, darbo santykių, teritorijų planavimo ir, žinoma, korupcijos.
TUI svarbu, nes jos dažnai atneša taip būtiną kitą darbo kultūrą. Kita vertus, pražiūrėti vietinių investuotojų svarbos irgi neturėtume.
VEIDAS: Užsienio investuotojai į Lietuvą dažniausiai ateina tikėdamiesi sutaupyti, tačiau Lietuvoje didėjant energetinėms, darbo jėgos sąnaudoms šį pranašumą po truputį prarandame, o naujų kol kas neatrandame. Kaip mums tai atsilieps? Ar tai nesustabdys ir taip menko užsienio investicijų didėjimo šalyje?
I.Š.: Žinoma, pastarieji pranašumai menks, bet tai nebus žaibiškas procesas, tad yra galimybių stiprinti ir išnaudoti kitus pranašumus, pavyzdžiui, kompetenciją informacinių technologijų, gamtos mokslų srityje. Patogi geografinė padėtis taip pat niekur neišnyks.
VEIDAS: Vilniuje vienam gyventojui tenka tris–penkis kartus daugiau užsienio investicijų, nei siekia šalies vidurkis – 43 tūkst. Lt. Vis dėlto kituose šalies regionuose situacija apgailėtina ir sukauptos investicijos siekia vos šimtą litų, pavyzdžiui, net Birštono kurorte – tik 99 Lt. Kaip būtų galima paskatinti užsienio investicijų pritraukimą regionuose? Ar apskritai tai įmanoma padaryti, turint omenyje, kad regionai sensta ir neišsiskiria kvalifikuota darbo jėga?
I.Š.: Įmanoma, tačiau tai turbūt bus labiau pavieniai projektai, susiję su kokio nors regiono specifika. Užsienio investuotojui, ieškančiam vietos stambiai investicijai, šalia kitų veiksnių reikalingas tikrumas dėl galimybės nuolat turėti reikiamą darbo jėgą. Patinka mums tai ar ne, tačiau Lietuva nėra didelė šalis, ir trauka, ypač jaunimo, į didžiuosius miestus niekur nedings. Natūralus traukos taškas bus ir Klaipėdos regionas – dėl uosto. Vis dėlto ir jūsų minimame Birštone turėti investuotojų į sveikatingumo paslaugų verslą man atrodo gana realu. Spėju, kad ne visada pačios savivaldos požiūris į investuotojus būna pakankamai iniciatyvus.
VEIDAS: Jūsų vertinimu, į kokias sritis iki 2018 m. galėtume pritraukti daugiausiai užsienio investicijų ir kodėl?
I.Š: Spėju, kad išliks tradicinis pasiskirstymas, kai vyrauja pramonė ir finansų sektorius. Tikėtina auganti informacinių technologijų ir kitų paslaugų reikšmė, bet savo apimtimi šios investicijos negali būti tokio masto kaip plyno lauko investicijos į pramonę. Žinoma, jeigu būtų plėtojamas Visagino atominės elektrinės projektas, paveikslas galėtų atrodyti ir visiškai kitaip.
VEIDAS: Kaip 2013–2018 m. keisis investuojančių šalių geografija? Ar gali su Šiaurės šalimis susilyginti ar jas pralenkti kitų šalių įmonės?
I.Š.: Šiaurės šalių interesas investuoti Baltijos šalyse yra natūralus ir gana lengvai paaiškinamas, tad vargu ar kokios kitos kilmės kapitalas galėtų jas pralenkti, ypač turint mintyje, kad Šiaurės šalys „atrado“ Baltijos šalis, įskaitant ir Lietuvą jau prieš dvidešimtmetį, tad tokį įdirbį pralenkti sunku. Žinoma, galimi tokie atvejai, kai kuri nors šalis tampa svarbia investuotoja dėl iš esmės vieno, bet didelio atvejo – kaip Lenkija.
VEIDAS: Viena didžiausių mūsų problemų, trukdančių pritraukti užsienio investicijų, – žinomumas. Kokių jūs matote receptų, kaip padidinti Lietuvos žinomumą?
I.Š.: Nėra kitų receptų, kaip tik pristatyti save pasauliui: lankyti potencialius investuotojus, kalbėti, įrodinėti savo pranašumus, nes visi kiti taip daro. Bet vien reklama nieko nepasieksi – jeigu nebus pasitikėjimo institucijų gebėjimais teikti viešojo administravimo paslaugas operatyviai, skaidriai ir kokybiškai, reklamos žavesys išblės, vos investuotojams susidūrus su realybe.

Paskutinį praėjusių metų ketvirtį namų ūkiai toliau didino savo finansinį turtą, daugiausia kaupdami lėšas finansų institucijų indėlių sąskaitose, ir mažino įsipareigojimus, naujų paskolų imdami mažiau negu grąžindami senų, pastebima SEB banko apžvalgoje „Namų ūkių  finansinio turto barometras“.

Pasak SEB banko šeimos finansų ekspertės Julitos Varanauskienės, analizuojant pastarojo meto gyventojų elgseną, matyti, kad gyventojai jau drąsiau žiūri į ateitį, saugumo motyvai nebeužgožia noro pasinaudoti pelningesnėmis galimybėmis. Metų pabaigos statistika rodo, kad padaugėjo lėšų, investuojamų į ilgesnio laikotarpio priemones. Lietuvos bankų asociacijos duomenimis, 2013 metų sausį, palyginti su ankstesnių metų sausio mėnesiu, namų ūkiai paėmė jau daugiau naujų paskolų. „Jei aplinkos sąlygos smarkiai nepablogės, 2013 metais galime tikėtis šiek tiek drąsesnių finansų valdymo sprendimų – investicijų į finansinį ar kitokį turtą, drąsesnio skolinimosi“, – sakė J. Varanauskienė.

Pasak šeimos finansų ekspertės, paskutinį metų ketvirtį paprastai būna daugiau išlaidų, bet daugiau gaunama ir pajamų. Didesnių išlaidų reikia prasidėjus šildymo sezonui,  atėjus metų pabaigos šventėms, vykstant  sezono išpardavimui. Daugiau pajamų į gyventojų sąskaitas įplaukia dėl metų pabaigoje tradiciškai išmokamų metinių premijų ir kitų priedų. Vis dėlto šių metų mažmeninės prekybos apyvartos statistika leidžia daryti išvadą, kad metų pabaigoje neišlaidavome labiau negu 2011 metų pabaigoje“, – sakė J. Varanauskienė.

Nepaisant didesnių metų pabaigos išlaidų, paskutinį metų ketvirtį namų ūkių indėlių finansų institucijose vertė padidėjo 1,2 mlrd. litų, arba 4 proc., ir metų pabaigoje buvo 28,7 mlrd. litų. Įsipareigojimų finansų institucijoms sumažėjo 260 mln. litų (1 proc.). Grynoji finansinio turto vertė (apskaičiuojama iš finansinio turto atėmus įsipareigojimus) pasiekė 12 mlrd. litų, arba maždaug 4 tūkst. litų vienam gyventojui. Daugiausia (1,2 mlrd. litų) ketvirtą metų ketvirtį padidėjo indėlių (terminuotųjų ir neterminuotųjų) suma. „Tokį namų ūkių elgesį galima paaiškinti: pirma, namų ūkiai dar neturi sukaupę pakankamų atsargų nenumatytiems atvejams, antra, namų ūkiai nesiryžta šių pinigų investuoti į rizikingesnes turto laikymo formas, trečia, namų ūkiams buvo sunku apsispręsti, ką daryti su šiais pinigais“, – sakė ekspertė.

Tačiau jau galima įžvelgti požymių, kad be pastaruoju metu labiausiai taupymo elgseną lėmusio saugumo poreikio didėja noras pelningiau tvarkyti santaupas. Tai rodo investicinio gyvybės draudimo įmokų ir investicijų į investicinius fondus statistika. Gruodžio mėnesį   (paskutinį mėnesį, kai dar galima pasinaudoti galimybe gauti pajamų mokesčio lengvatą už tuos metus)  gyventojų įmokų pagal investicinio gyvybės draudimo sutartis vertė buvo 65,9 mln. litų – 21,9 mln. litų, arba perpus didesnė, negu 2011 metų gruodį. „Pagal dabar galiojančią tvarką gyventojai kaip pajamų mokesčio permoką gali susigrąžinti 15 proc. sumokėtų gyvybės draudimo įmokų. Tačiau, kad galėtų tuo pasinaudoti, gyventojai turi turėti daugiau laisvų lėšų metų pabaigoje, nebūti nusiteikę jų išleisti vartojimo reikmėms ir būti pasiruošę sumokėtų įmokų nenaudoti ilgą laiką, t. y.  kol baigs galioti draudimo sutartis (yra išimčių, susijusių su apdraustojo amžiumi). Vadinasi, galime numanyti, kad priimtinas finansų planavimo laikotarpis pamažu ilgėja“, – sakė J. Varanauskienė.

Praėjusių metų paskutinio ketvirčio investicinių fondų rodikliai rodo, kad įmokų į investicinius fondus padaugėjo ir kad paskutinį ketvirtį įmokų į šiuos fondus buvo daugiau negu išmokų. Padidėjusį investicinių fondų populiarumą lėmė pastarąjį pusmetį palankiai besiklostę įvykiai finansų rinkose ir atsiradęs nepasitenkinimas kitų taupymo formų  nepelningumu. „Tačiau žinome, kad investuojantieji į šiuos fondus labai jautrūs kainų svyravimams vertybinių popierių rinkose, todėl dar per anksti būtų šį investicijų į investicinius fondus didėjimą vadinti ilgalaikiu ar stabiliu. Tolesnės tendencijos priklausys nuo įvykių vertybinių popierių rinkose“, – optimizmą dar atsargiai vertino šeimos finansų ekspertė.

Šių metų pradžios skolinimosi statistika rodo, kad naujų paskolų suteikta jau daugiau. Pirmą metų mėnesį naujų vartojimo paskolų ir naujų būsto paskolų vertė buvo maždaug 40 proc. didesnė negu pirmą 2012 metų mėnesį. Kaip didesnio skolinimosi prielaidą galima paminėti ir aktyvesnę gyvenamojo būsto statybos rinką: didėja išduodamų butų statybos leidimų skaičius, pamažu daugėja pastatytų  butų. „Jei aplinkos sąlygos (ekonominės šalies perspektyvos,  padėtis darbo rinkoje), namų ūkių pajamų perspektyvos ir skolinimo sąlygos smarkiai neblogės, naujų paskolų turėtų pradėti daugėti, o paskolų portfelis – liautis mažėti“, – sakė J. Varanauskienė.

Pasak ekspertės, namų ūkių finansinei elgsenai įtaką daro ne tik jų finansinės galimybės, bet ir jų nuotaikos: kai tikimasi blogesnių laikų, namų ūkiai linkę mažinti išlaidas, saugumo sumetimais kaupti santaupas, greičiau grąžinti skolas. Kai manoma, kad blogiausia jau  yra praeityje, dėl artimiausios ateities jau ramiau, namų ūkiai elgiasi laisviau.  Šių metų pradžioje Statistikos departamento apskaičiuojamas vartotojų nuomonių rodiklis pasiekė 2008 metų pavasarį buvusį lygmenį (-14).  Per metus sumažėjo pesimistiškai nusiteikusių respondentų dėl namų ūkių finansinės padėties (nuo 26  iki  22 procentų). „ Nors pesimistų vis dar yra daugiau negu optimistų, daugėja manančiųjų, kad situacija nors ir negerės, bet ir neblogės, o tai svarbi drąsesnių finansinių sprendimų sąlyga“, – sako J. Varanauskienė.

Kiek mokesčių mokėtojams atsieis Ūkio banko bankrotas, kokie mokesčiai gali užgulti nuo 2014-ųjų, ar deklaruotas Lietuvos siekis nuo 2015 m. įsivesti eurą dera su šios Vyriausybės dosniais pažadais? Atsakymų į šiuos visuomenei šiandien itin jautrius klausimus ieškojome interviu su finansų ministru Rimantu Šadžiumi.

VEIDAS: Ar tikite, kad valstybė, tiksliau, mokesčių mokėtojai, atgaus Ūkio bankui gelbėti valstybės paskolintus 800 mln. Lt? Beje, ar dėl tokio dydžio neplanuotos finansinės injekcijos nereikėjo koreguoti valstybės biudžeto?
R.Š.: Valstybės biudžete fiksuojamos pajamos (mokesčiai, kurie nebus grąžinami juos sumokėjusiems) ir išlaidos (išmokėtos negrąžintinai). Ūkio banko atveju VĮ “Indėlių ir investicijų draudimas” skolinami 800 mln. Lt – ne dovana ar dotacija, bet paskola, todėl tai nepriskirtina prie išlaidų. O valstybės finansiniai srautai subalansuojami valstybės ižde. Finansų ministerijos Valstybės iždo departamentas planuoja, kad ižde būtų pinigų, nes mokesčiai ateina pliūpsniais, o išlaidoms pinigų reikia pagal kitą grafiką. Jei reikia, pasiskoliname, išleidžiame obligacijas, kurias atėjus terminui turime išpirkti. Pavyzdžiui, kovo 5 d. turime išpirkti už 1 mlrd. eurų prieš dešimt metų išleistų ir kelis kartus papildytų obligacijų.
Beje, Indėlių draudimo fondui skoliname ne už dyką, nes ir valstybės iždas skolinasi su palūkanomis. Šįsyk skoliname su 2,8 proc. palūkanomis. Iždas skolinasi iš įvairių šaltinių ir įvairiais terminais, tad ir skirtingomis palūkanomis: trumpam laikotarpiui palūkanos dabar nesiekia ir procento, o ilgam pastarąjį kartą skolinomės su 2,63 proc. palūkanomis. Iki 2019 m. visi 800 mln. Lt su palūkanomis turi grįžti į valstybės iždą.
VEIDAS: Ar valstybės iždas atgauna “Snoro” indėlininkams gelbėti skolintus pinigus pagal grafiką?
R.Š.: Taip, pagal grafiką iš Indėlių draudimo fondo valstybės iždas atgavo 823 mln. Lt, dar liko atgauti 2,3 mlrd. Lt. Bet pinigai eina ne iš “Snoro” parduoto turto, bet iš bankų einamųjų indėlių draudimo įmokų. “Snoras” taip pat jau turi surinkęs tam tikrą sumą, bet teisme užginčytas lėšų paskirstymo eiliškumas, tad kol kas pinigai kreditoriams, taip pat ir Indėlių draudimo fondui, nepervedami.
Ir dėl Ūkio banko skolinti pinigai sugrįš iš dviejų kanalų. Dabar 800 mln. Lt iš Indėlių draudimo fondo negrįžtamai nueina į Šiaulių banką su gerąja Ūkio banko dalimi (2,7 mlrd. Lt įsipareigojimų, bet ir su banko turtu, kurį Šiaulių bankas gali paleisti į apyvartą maždaug už 1,9 mlrd. Lt). O tuos 800 mln. Lt Indėlių draudimo fondas turės atsiimti iš blogosios banko dalies. Ar atsiims visą sumą, priklausys nuo to, kokiomis kainomis pavyks parduoti joje likusį turtą. Jei visos sumos nepavyktų atsiimti, kitą dalį paskolos valstybės iždui Indėlių draudimo fondas grąžins iš kas mėnesį visų bankų ir kredito unijų mokamų indėlių draudimo įplaukų. Beje, iš jų, o ne iš valstybės biudžeto išsilaiko ir pats Indėlių draudimo fondas.
VEIDAS: Per pusantrų metų – du žlugę komerciniai bankai, pora kredito unijų neteko licencijų. Kaip vertinate Lietuvos banko darbo efektyvumą kontroliuojant komercinių bankinių institucijų veiklą?
R.Š.: Pasitikiu Lietuvos banko veikla. Gerbiu šią instituciją, beje, pagal Konstituciją nepriklausomą, taip pat ir nuo Vyriausybės. Galėčiau vertinti Lietuvos banko darbą kaip žiniasklaidos skaitytojas, bet kadangi esu valstybės pareigūnas, to nedarysiu. Vis dėlto manau, kad normalu, jei bet kuri kontrolės institucija suranda neatitikimų ir taiko ypatingas sankcijas, visų pirma apsaugodama bankų ir kreditų unijų klientus.
VEIDAS: Ar ir kitose šalyse jokios finansinės ir kitokios atsakomybės neprisiima žlugusiems bankams palankias išvadas teikusios audito bendrovės?
R.Š.: Be jokios abejonės, tai bus vertinama. Bet egzistuoja verslo rizika, ir turime bausti tuos, kurie sąmoningai piktnaudžiauja, bet ne kiekvieną verslininką, kuris surizikavo ir jam nepavyko. Tuos dalykus mokame atskirti, ir teisėsaugos institucijos, neabejoju, atliks savo darbą. Dėl “Snoro” buvo nagrinėjama audito kompanijos atsakomybė, ir vienas auditorius neteko licencijos.
VEIDAS: Ar tai adekvatu valstybėje kilusiai situacija?
R.Š.: Galima įvairiai vertinti atsakomybę, nustatytą Lietuvos įstatymais, bet šiuo atveju ji buvo tokia.
VEIDAS: Ar normalu, kad didelio pasitikėjimo nekeliančius bankus  pasirinkdavo ne tik patiklūs pensininkai, bet ir valstybės institucijos, savivaldybės?
R.Š.: Nepatikimas bankas tik tas, kuriam paskelbiamas moratoriumas. Kiti, kurie veikia legaliai, turi licenciją, vykdo kapitalo pakankamumo ir daugybę kitų tarptautinių reikalavimų, yra prižiūrimi valstybės institucijos, Lietuvoje – Lietuvos banko, negali būti diskriminuojami kitų bankų atžvilgiu.
VEIDAS: Bet tokiu atveju Lietuvos bankas turi prisiimti atsakomybę už banko patikimumą.
R.Š.: Lietuvos banko funkcija – vykdyti priežiūrą ir, jei reikia, imtis priemonių minimizuoti žalai, kuri, uždarius banką, be abejo, visuomet atsiranda. Beje, Lietuvos bankas ne tik baudžia, bet ir padeda – jis turi tam tikrų priemonių, padedančių bankams išgyventi laikinus sunkumus, pavyzdžiui, gali suteikti paskolą banko likvidumui palaikyti.
O valstybei priklausančios įmonės ir įstaigos kiekviena renkasi banką įvertindama ir jo rizikingumą, ir sąlygas, nes juk bankas – ne tik indėlių laikymas, bet ir kreditavimas, o jo sąlygos skirtinguose bankuose labai skirtingos.
Valstybė valdo labai skirtingas įmones ir įstaigas. Pavyzdžiui, biudžetinės įstaigos banke iš esmės laiko tik darbo užmokesčiui reikalingas, telpančias į draudžiamąsias sumas, nes pačios ūkinės komercinės veiklos nevykdo, o jei turi kokį didelį investicinį projektą, pinigai į rangovo sąskaitą pervedami tiesiai iš valstybės iždo sąskaitos, kuri yra Lietuvos banke (šis turi vienintelį klientą – valstybės iždą). Jei valstybės įstaigos vykdo ES pinigais finansuojamus projektus, Ūkio banke gali būti įstrigę keli milijonai litų.
O valstybės įmonių lėšos Ūkio banke galėjo viršyti draudžiamąsias (Ignalinos atominė elektrinė Ūkio banke laikė 15 mln. Lt, “Snore” 86 mln. Lt – A.L.). Bet valstybės įmonės yra savarankiškas ūkinis komercinis subjektas, jų vadovai turi patys priimti racionalius finansinius sprendimus. Jei jie vertino rizikas ir privalumus neteisingai, tą įmonę valdančios ministerijos vadovas gali pareikalauti atsakomybės, taip pat ir asmeninės. Bet tai taip pat turi daryti atsakingai, nes kiekvienos įmonės veikla rizikinga, tik būna rizika protinga ir neprotinga.
O savivaldybės, jų tarybos turi visišką finansinį savarankiškumą pasirinkti banką viešųjų pirkimų būdu. Tačiau vienoje kitoje atokioje savivaldybėje gal kito banko ir nėra. Tad kelios savivaldybės galėjo patekti į keblią situaciją.
VEIDAS: Nors premjeras nematė reikalo jūsų įtraukti į darbo grupę mokesčių reformai rengti, ar žinote, kokie konkretūs siūlymai jau suformuluoti?
R.Š.: Darbo grupės idėja buvo surinkti įvairių sričių specialistus, o ministras yra politikas. Kai kalbama apie mokesčių pertvarką, mažiausiai reikia politikavimo. Žinoma, negalima atmesti tam tikrų politinių idėjų įgyvendinimo. Akivaizdu, kad per rinkimus daugiau rinkėjų balsus skyrė kairesnėms, centro kairės politinėms jėgoms, tad darbo grupės siūlymai turi atsižvelgti į kairiojo centro ideologiją. Vienas jos elementų – gyventojų pajamų apmokestinimo progresyvumo didinimas, kad tie, kurie gauna didesnes pajamas, procentiškai svariau prisidėtų prie visuomenės gerovės, nei tie, kurie yra jų samdomi ne už pačius didžiausius atlyginimus.
VEIDAS: Kol nesėdėjote ministro kėdėje, irgi buvote už progresinius mokesčius?
R.Š.: Manau, nėra svarbu, politinis elitas už ar prieš, svarbu bendra visuomenės nuostata. Per šią rinkimų kampaniją vienas pagrindinių žmonių leitmotyvų buvo, kad teisingesnė būtų progresiškesnė mokesčių sistema. Manau, Lietuvoje sąlygos tam pribrendo. Formuoti „plokščią” mokesčių sistemą – du pagrindiniai motyvai: kad tai paskatins išeiti iš šešėlio ir kad privilios investuotojų. Šiandien galime konstatuoti, kad nei Lietuvoje, nei kitose valstybėse to neįvyko. Jei mokesčių sistema bus sąžiningesnė visuomenės požiūriu, bus daugiau motyvų iš šešėlio grįžti į legalų verslą ir mokėti mokesčius, kurie, beje, nėra patys didžiausi Europoje.
VEIDAS: Nuo kokios pajamų ribos, jūsų nuomone, Lietuvoje žmogus laikytinas turtingu?
R.Š.: Turtingu Lietuvoje galėtų būti laikomas tas, kuris, pavertus jo pajamas eurais, būtų laikomas turtingu Vokietijoje ar Airijoje. Nemanau, kad vidutiniokai su 3–4 tūkst. Lt atlyginimu ant popieriaus turėtų mokėti didesnius mokesčius. Bet konkrečios sumos nenoriu įvardyti.
Kita vertus, diskutuojant dėl progresinių mokesčių dažnai pamirštama, kad pirminė idėja – progresyviau apmokestinti visas pajamas, ne tik darbo užmokestį. Žmonės gauna įvairiausių pajamų, jos neapmokestinamos ar apmokestinamos tokiais tarifais, kurie leidžia gausimą darbo užmokestį pavaizduoti kaip išmokėtinus dividendus ar kitas išmokas.
VEIDAS: Kokių dar mokesčių permainų galima laukti?
R.Š.: Vienas svarbių klausimų – PVM lengvatos. Esu įsitikinęs, jog mokesčių lengvatos nėra tabu, priešingai, nei ankstesnė Vyriausybė bandė įteigti, kad bet kokia mokesčio lengvata yra visiškas blogis. Kita vertus, kiekviena lengvata turi turėti labai konkretų adresatą ir socialinį ar ekonominį tikslą. Nemanau, kad turime atsisakyti visų lengvatų, bet kiekvienos teikiama nauda turi atsverti biudžeto pajamų praradimus. Ką manau apie konkrečias lengvatas, nesakysiu, nes nenoriu daryti spaudimo mokesčių reformą rengiančiai darbo grupei. Bet kokiu atveju galutinį sprendimą priims Seimas.
VEIDAS: Ar noras 2015 m. Lietuvai įsivesti eurą dera su Vyriausybės pažadais, utriruojant, pinigų duoti daug ir viskam?
R.Š.: Lygiai taip pat utriruodamas pasakysiu, kad yra žmonių, kurių manymu, jei norime euro, reikia visiškai susiveržti diržą – neturėti jokių išlaidų, badauti ir vos ne susideginti ant euro laužo. Aš kategoriškai nepritariu tokiai nuomonei. Jei prisijungsime prie euro zonos atitikdami nustatytus Mastrichto kriterijus, tas įvykis ir kitiems, ir mums patiems parodys, kad mūsų ekonomika yra sveika. Mastrichto kriterijai taip ir sudėlioti, kad jie atskiria sveiką ekonomiką nuo turinčios tam tikrų nukrypimų nuo normalaus vystymosi.
Kai šnekama apie tai, ar įmanoma įgyvendinti Vyriausybės programos siekius, neturime savęs apgaudinėti, kad fiskalinė drausmė reiškia, jog pinigų niekam nėra. Jų yra, tik išlaidos turi būti subalansuotos su pajamomis, jos turi būti protingos ir efektyvios, kas leistų ir patenkinti įvairių visuomenės grupių poreikius, ir paskatinti tolesnę šalies raidą. Atlyginimai turėtų didėti tiek, kiek didėja darbo našumas, vadinasi, daugiau pagaminome – daugiau uždirbome. Bet tai nėra pagrindas tas prekes branginti. O visuomenė turi pasirūpinti tais, kurie jau ar dar negali dirbti, – pensininkais, neįgaliaisiais, vaikais.
VEIDAS: Bet ar įmanoma subalansuoti biudžetą be viešojo sektoriaus, pavyzdžiui, švietimo, sveikatos apsaugos, struktūrinių reformų, bent jau optimizuojant šias sritis pagal sumažėjusį gyventojų skaičių?
R.Š.: Viešojo sektoriaus dydį lemia labai daug veiksnių. Be abejo, mažėjant gyventojų turi būti ir tam tikras viešojo sektoriaus darbuotojų mažėjimas. Kita vertus, viešasis sektorius yra ir valstybės įmonės, o, pavyzdžiui, „Lietuvos geležinkelių” apyvartą net esame suinteresuoti plėsti. Sveikatos apsaugos srityje yra įdomių galimybių Lietuvai uždirbti iš medicininio turizmo, o švietimo – iš komercinių švietimo paslaugų.
Sutinku – racionalus lėšų panaudojimas šiuose sektoriuose susijęs su skaičiavimu, kiek reikia turėti kokių įstaigų, kiek mokytojų ar chirurgų gali būti tiek apkrauti darbu, kad turėtų normalią praktiką. Pavyzdžiui, kad gimdymai būtų priimami tik ten, kur jų yra tiek, kad medikai neprarastų įgūdžių. Tokie pertvarkymai vyks ir niekada nesibaigs, nes gyvenimas vis keičiasi ir reikalauja naujų pokyčių.
VEIDAS:  Ar realia laikote savo pirmtakės Ingridos Šimonytės paliktą prognozę, kad 2015-ieji jau bus nebedeficitiniai?
R.Š.: Viena vertus, turime Fiskalinės drausmės įstatymą (jį man pačiam teko ginti Seime 2007 m.), kuris riboja valstybės išlaidų didėjimo tempus. Bet konkretus skaičius priklausys nuo pajamų dinamikos, ši savo ruožtu – nuo to, kaip mums pavyks pažaboti šešėlinę ekonomiką, ir, žinoma, nuo bendro ekonomikos augimo. Šiandien drąsiai pasakyti, kad 2015 m. valstybės finansai bus subalansuoti, nesiryžčiau. Galų gale ne tai yra mūsų tikslas. Tikslas – siekti būsenos, kad valstybės skola taip neslėgtų mūsų pečių, tai yra nors litais ji ir didės, bet kad jos svoris atrodytų vis menkesnis dėl paprastos priežasties – ekonomikos ir biudžeto pajamų didėjimo. Valstybės skola 2012 m. pabaigoje sudarys kiek mažiau nei 41 proc. BVP (apie 46 mlrd. Lt), o 2013 m. pabaigoje – apie 39,9 proc. BVP (apie 47,6 mlrd. Lt.).
VEIDAS: Kaip šiandien, iš laiko distancijos, vertinate, kad 2008 m. baigdamas savo pirmąją kadenciją finansų ministro poste nuslėpėte informaciją apie artėjančią krizę?
R.Š.: Prognozes vis mažinome. Tačiau niekas neatspėjo, koks bus kritimas. O kad bus lėtėjimas, šnekėjau nuo 2007 m. vasaros, kai bandžiau įtikinti Seimą, kad negalima tokiu staigiu žingsniu didinti valstybės tarnautojų ir biudžetinio sektoriaus atlyginimų, kaip tai buvo padaryta. Tačiau lėtėjimas priklausė ir nuo psichologinio veiksnio. Jau per rinkimų kampaniją ir vartotojų, ir pramonės, ir visos ekonominės bendruomenės pasitikėjimo indeksuose atsirado žiauraus pesimizmo. Tai buvo jokiu būdu ne vienintelė, bet viena iš svarbių priežasčių, kodėl taip susitraukė vartojimas, dar pasunkėjo skolinimasis. O galėjo būti minkštas nusileidimas, koks buvo Latvijoje ir Estijoje, leidęs persitvarkyti lanksčiau.
VEIDAS: Tai kodėl po metų Socialdemokratų partijos taryboje atsiprašinėjote, jei nesijaučiate klydęs?
R.Š.: Nieko neatsiprašinėjau, tik konstatavau faktą. Mėginome išlaikyti rimtį, nes kuo anksčiau prasideda griuvimas, tuo anksčiau netenki biudžeto pajamų. Tiksliai prognozuoti kritimo lygio buvo neįmanoma, bet buvo alternatyva – staigus ar laipsniškas kritimas. Lig šiol manau, kad laipsniškas kritimas valstybei būtų buvęs sveikesnis.

Dž. Barysaitės nuotr.

Baimė, kad 2014–2020 m. Lietuvai teks pratintis gyventi su mažiau ES milijardų, beveik praeityje. Jei, žinoma, Europos Vadovų Tarybos sunkiai pasiekto kompromiso dėl 959 mlrd. eurų ES biudžeto naujam septynerių metų finansiniam laikotarpiui euforijos nesugadins Europos Parlamentas, kuriam Lisabonos sutartis suteikė kur kas daugiau galių – netgi atmesti suderėtą finansinę programą.
“Nors neišsiderėta maksimalių norėtų tiesioginių išmokų ūkininkams, menkesnė, nei siekėme, suma skirta Ignalinos atominės jėgainės uždarymo darbams, derybų baigtis Lietuvai iš esmės gera, pagrindiniai tikslai pasiekti”, – vertina ES reikalų ekspertas, VšĮ “Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai” (ESTEP) vadovas, buvęs Lietuvos stojimo į ES euroderybininko pavaduotojas dr. Klaudijus Maniokas.

Kur laimėjome, o kur praradome
Bendra Lietuvos išsiderėta suma artėjančiam naujam septynerių metų finansiniam ciklui didėja beveik dešimtadaliu. Prezidentės patarėja užsienio politikos klausimais dr. Jovita Neliupšienė džiaugiasi, kad Baltijos šalims pavyko išsikovoti Sanglaudos fondo išimtį vadinamojoje “lubų” taisyklėje: įrodžius, kad krizė labiausiai palietė Baltijos šalis, joms taikytas didesnis koeficientas – 2,59 proc. BVP, o kitoms – 2,35 proc. BVP. Tai Lietuvai leis gauti iš šio fondo 1,3 mlrd. Lt daugiau nei 2007–2013 m.
Tačiau, kaip pastebi K.Maniokas, dėl Sanglaudos fondo pinigų konkuruojame su naujomis ES šalimis, o dėl išmokų ūkininkams tenka susidurti ir su didžiųjų ES valstybių, suprantama, ir didžiųjų ES biudžeto donorių, interesais. Kaip pasakoja J.Neliupšienė, derantis dėl išmokų ūkininkams siekta, kad būtų vadovaujamasi principu, jog mažiausiai gaunantieji turi kuo greičiau priartėti prie ES vidurkio. Lig šiol Baltijos šalių ūkininkai gaudavo apie 53 proc. ES vidurkio, išsiderėjome 75 proc. vidurkio, o tai realiai reiškia, kad sumos didėja 70 proc.
“Vis dėlto reikia pripažinti, kad mūsų ūkininkų sąnaudos – darbo jėgos kaina, žemės vertė, išlaidos už kai kuriuos ūkininkavimo produktus – mažesnės, nei, pavyzdžiui, Vokietijoje. Antra vertus, mūsų ūkininkai nelabai ir konkuruoja su vokiečiais – daug produkcijos išveža į Rytus. Derantis dėl konkrečių sumų skaičiuojamos ir šios išlaidos”, – aiškina J.Neliupšienė.
Ignalinos atominės uždarymo darbams išsikovoti 410 mln. eurų – beveik dvigubai daugiau nei pirminis 210 mln. eurų pasiūlymas, bet, žinoma, ne tiek, kiek norėjome. Tačiau, pasak prezidentės patarėjos, didžiausias laimėjimas, kad dokumente įrašyta nuoroda į Lietuvos stojimo į ES sutartį, kurioje minimas Ignalinos AE uždarymo finansavimas, be to, pinigai skiriami be įprasto jų panaudojimo laiko apribojimo. Tai reiškia, kad 2007–2013 m. nesugebėtus panaudoti apie 300 mln. eurų dar galėsime naudoti septynerius metus, nors paprastai ES programų pinigai turi būti įsisavinami ne ilgiau nei dvejus trejus metus pasibaigus finansavimo laikotarpiui.
Viską sudėję matome, kad jei tik protingai panaudosime šiuos kasmet vidutiniškai po 6,4 mlrd. Lt (apie 4,6 proc. BVP), tai gali smarkiai prisidėti prie Lietuvos pažangos.

Laimėtojais jaučiasi beveik visi, išskyrus prancūzus
Beje, pergalės nuotaika – daugelyje ES valstybių, gal tik išskyrus Prancūziją. Štai Estija susiskaičiavo, kad vienam gyventojui gaus didžiausią sumą – 3351 eurą (neskaitant ES paramos atominių elektrinių uždarymui keliose kitose šalyse). Jų gausima ES pagalba per septynerius metus taip pat didėja – ji 907 mln. eurų (arba 3,1 mlrd. Lt) didesnė nei 2007–2013 m. Estai mano, kad bendruose ES fonduose turėtų užtekti lėšų ir “Rail Baltica” projektui, tad dabar jau nuo Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Lenkijos priklausys, kaip greitai šis projektas bus vykdomas. O bendradarbiavimas su Lietuva ir Latvija derybose dėl naujo finansinio laikotarpio biudžeto Estijos viešojoje erdvėje vadinamas ne tik svarbiu, bet gal net pačiu sėkmingiausiu per šalių nepriklausomybės daugiau nei dviejų dešimtmečių laikotarpį.
Lenkai džiaugiasi išlikę didžiausiais europinių pinigų gavėjais, nors bendras ES biudžetas pirmą kartą taip smarkiai sumažėjo. Lenkus tenkina tai, kad nesumažėjo tiesioginės išmokos jų žemdirbiams ir padidėjo gaunamų lėšų iš Sanglaudos fondo dalis.
Jungtinėje Karalystėje didžiuojamasi, kad bendro biudžeto sumažinimas – laimėjimas, pasiektas dėl britų ir Vokietijos kanclerės Angelos Merkel bendradarbiavimo. Tik prancūzai verkia, kad tai buvo Francois Hollande’o pralaimėjimas taupiųjų A.Merkel ir Davido Camerono duetui, nes nepavyko išlaikyti buvusio ES biudžeto dydžio.
O ES Tarybai šį pusmetį pirmininkaujanti Airija džiūgauja, kad tai geras ženklas jos pirmininkavimo metu: išmokos airių ūkininkams padidėjo, be to, šalis tikisi išlaikyti tą patį finansavimo lygį iš Sanglaudos fondų, nors yra priskiriama prie išsivysčiusių regionų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-8-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Tarptautinis verslo ir finansų žurnalas „Global Finance“ SEB banką išrinko geriausiu valiutos prekybos banku Lietuvoje. Tokį pat įvertinimą pelnė ir SEB grupės bankai Latvijoje, Norvegijoje, Švedijoje bei visame Šiaurės šalių regione. Tokį „Global Finance“ įvertinimą SEB bankas gauna jau septintą kartą.

„Nuosekliai dirbame, kad savo klientams teiktumėme pažangias, kokybiškas, jų lūkesčius atitinkančias valiutos prekybos paslaugas. Neapsiribojame įprastomis valiutos keitimo operacijomis, siūlome įvairius šios rūšies paslaugų derinius, kurie išskirtinių poreikių turintiems mūsų klientams padeda geriau valdyti riziką. Ne pirmą kartą gautas įvertinimas skatina ir toliau tobulinti mūsų teikiamas valiutos prekybos paslaugas“, — sako SEB banko prezidento pavaduotojas ir Verslo bankininkystės tarnybos direktorius Aivaras Čičelis.

Skirdami šį apdovanojimą, „Global Finance“ ekspertai atsižvelgė į SEB banko sandorių apyvartą, užimamą rinkos dalį, paslaugų kokybę, kainų politiką ir technologijų diegimo pažangą, taip pat valiutos prekybos internetu sistemos ir klientų aptarnavimo kokybę. Kandidatus vertinantys „Global Finance“ ekspertai — rinkos analitikai, technologijų ekspertai, aukščiausio lygio vadovai.

2012 metais žurnalas „Global Finance“ SEB banką taip pat išrinko geriausiu banku Lietuvoje.

Populiarus finansų ekspertams ir šia sritimi besidomintiems skirtas žurnalas „Global Finance“ leidžiamas nuo 1987 metų. Žurnalas turi apie 50 tūkst. prenumeratorių ir apie 192 tūkst. skaitytojų 163-ose pasaulio šalyse. Daugelis jų — įmonių ir institucijų vadovai bei finansų ekspertai.

Lietuvos bankas 2012-aisiais iš esmės persitvarkė pats ir pagaliau “prikirpo” burbulus pučiančius ir rizikingai veikiančius finansų rinkos dalyvius.

Praėjusiais metais Lietuvos finansų rinkoje įvyko nemažai sukrėtimų: griuvo “Snoro” bankas, rizikingą burbulą ėmė pūsti kredito unijos, o šalies ekonomiką nuolat susiūbuodavo euro zonos skolų krizės atgarsiai.
Vis dėlto 2013-ieji pasitinkami gana ramiai ir užtikrintai: bankai veikia stabiliai, o kredito unijos ir greitųjų kreditų bendrovės gerokai pažabotos. Ekspertų teigimu, tam itin didelės reikšmės turėjo radikaliai persimainęs, visiškai naują veidą įgijęs finansų rinkos prievaizdas – Lietuvos bankas, kuris ne tik prisiėmė daug daugiau naujų funkcijų, bet ir pasiekė iki to neregėto veiklos efektyvumo, kurio galėtų pavydėti daugelis viešojo sektoriaus institucijų.

Per metus sutaupė milijonus
Praėjusius metus Lietuvos banko istorijoje iš tiesų galima vadinti revoliuciniais. Per kiek daugiau nei metus trukusią reformą iš kelių dešimčių padalinių liko penkios tarnybos, trys departamentai ir trys savarankiški skyriai.
Keliais šimtais sumažėjo ir banko darbuotojų, ypač atliekančių pagalbines, o ne pagrindines funkcijas, skaičius. Taip pat sumažėjo vadovų, kurių dabar yra jau nebe virš pusantro šimto, o mažiau nei šimtas.
Štai kodėl šiems metams Lietuvos banko numatomos lėšos darbuotojams išlaikyti yra beveik 4 mln. Lt mažesnės nei iki pertvarkos ir daugiau nei 9 mln. Lt mažesnės nei tam pačiam tikslui 2011 m. skirtos lėšos Lietuvos banke, Vertybinių popierių komisijoje ir Draudimo priežiūros komisijoje kartu sudėjus.
Apsišlavė Lietuvos bankas net savo auto ūkio kiemą: vietoje kelių dešimčių tarnybinių automobilių liko keletas, ir netgi Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas dažniau naudojasi nuosavu, o ne tarnybiniu automobiliu.
Lietuvos bankas atsikratė netgi Darbuotojų tobulinimuisi ir sveikatingumui skirtų pastatų Palangoje, Druskininkuose, Molėtų rajone ir Vilniuje, o perleidęs juos Valstybės turto fondui, metines išlaidas sumažino dar milijonu litų.
Visa tai, bent jau LB valdybos pirmininko Vito Vasiliausko nuomone, priartino Lietuvos banką prie pačių efektyviausių centrinių bankų Europoje. Jo žiniomis, pagal veiklos efektyvumą esą jau galima lygiuotis net į skandinavus, na o finansų analitikas Valdemaras Katkus priduria, jog pagal tai, kokia pernai buvo Lietuvos komercinių bankų “sveikata”, už jų priežiūrą atsakingas LB yra visa galva aukščiau už daugelio Europos šalių centrinius bankus.
Vis dėto noras lygiuotis su Europos centriniais bankais – gana didelis iššūkis, reiškiantis ne tik būtinybę efektyviau vykdyti veiklą, bet ir imtis kur kas daug daugiau funkcijų nei bet kada anksčiau.

Keturis kartus daugiau funkcijų
“Lietuvos bankas dabar atlieka keturis kartus dagiau funkcijų negu anksčiau, ir nors svarbos prasme jos sudaro gal tik 10 proc. visų Lietuvoje veikiančių institucijų veiklos, finansų rinkai šie šie pokyčiai yra dideli ir tikrai teigiami”, – tikina Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas, pažymėdamas, kad pernai metai Lietuvos bankui buvo svarbūs ne tik dėl vidinių reformų, bet ir dėl to, kad LB atiteko dviejų likviduotų komisijų – Vertybinių popierių ir Draudimo priežiūros – funkcijos.
Tiesa, kai kurie ekspertai naujųjų funkcijų vykdymą vertina gana kritiškai. Štai VU profesorius Romas Lazutka tikina, jog panaikinus VPK ir perdavus jos funkcijas, regis, solidesnei ir autoritetingesnei institucijai, buvo galima tikėtis akivaizdesnio proveržio. Tačiau S.Kropas įsitikinęs, kad spręsti, kaip bankui sekėsi vykdyti naująsias funkcijas, dar per anksti. Užtat jau dabar matyti, kad nors kai kurios iš naujųjų funkcijų kertasi (tarkime, vartotojų teisių gynimas, bankų finansinio stabilumo užtikrinimas ar paskolų priežiūra reiškia buvimą tuo pačiu metu skirtingose barikadų pusėse), bet bankui su šiais iššūkiais susidoroti sekasi gana neblogai.
“Lietuvos banko veikla, jei lyginsime su tuo, kas buvo prieš 5 ar 10 metų, yra kokybiškesnė: dabar kur kas daugiau dialogo su prižiūrimais rinkos dalyviais, o ir šiems daug lengviau bendrauti su viena, o ne su keliomis prižiūrinčiomis institucijomis”, – tikina bako “Citadele” vadybos pirmininkė Alma Vaitkunskienė. Jos nuomone, sugebėjimas palaikyti dialogą, kaip ir didesnis aiškumas ir skaidrumas, yra patys akivaizdžiausi įrodymai, kad finansų rinkos dalyvių priežiūra dabar yra kur kas profesionalesnė.
“Pernai metų pradžioje bankų valdybų nariai buvo pakviesti į LB strategijos pristatymą. Tokiu mastu tai niekada anksčiau nebuvo daroma, o nauda buvo didžiulė: atsirado kur kas daugiau skaidrumo, aiškumo, bankai suvokė LB veiklos gaires, iš anksto žinojo, ko iš jų bus reikalaujama”, – naujoves vardija A.Vaitkunskienė.
Ji, kaip ir S.Kropas, atkreipia dėmesį į tai, jog pastaruoju metu LB įvykusių pokyčių visuma gerokai pakeitė ir bendrą Lietuvos banko įvaizdį.
“Tai energinga, novatoriška, itin atvira institucija – galima sakyti, kad netgi visiškai nauja, nes tokio Lietuvos banko koks yra dabar Lietuvoje anksčiau nebuvo”, – aiškina S.Kropas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Jorgas Asmussenas – vienas ES finansų vairą šiuo metu sukiojančių aukščiausio lygio vadovų ir autoritetų. Europos centrinio banko (ECB) valdybos narys, atsakingas už tarptautinius ryšius, iki šio atsakingo posto užėmė taip pat itin svarbias pasaulio finansams pareigas – buvo Pasaulio banko viceprezidentas, Vokietijos finansų ministro pavaduotojas, dirbo ES finansų ir ekonomikos komitete. Tad jo įžvalgos labai svarbios Lietuvai, kaip ir visai Europai.
J.Asmusseno pozicija taupymo, finansinio stabilumo, ekonomikos skatinimo klausimais vienareikšmė: jis nė neabejoja, kad tik taupydama Europa nepraras konkurencingumo pasaulyje. Kaip to siekti ir kaip visai Europai, taip pat ir Lietuvai, skatinti ekonomikos augimą, “Prognozių” interviu su šiuo garsiu Europos ekonomistu ir politiku.
PROGNOZĖS: Esate valstybių taupymo šalininkas. O kaip ECB gali prisidėti užtikrinant finansinę drausmę visoje euro zonoje?
J.A.: Ne ECB turi užtikrinti finansinę ar fiskalinę drausmę. Fiskalinės politikos srityje atsakomybė tenka šalių vyriausybėms. Tačiau ECB pareiga – įspėti vyriausybes, o ypač euro zonos šalių finansų ministrus, apie neigiamus netvarios fiskalinės politikos padarinius. Galiausiai pačios finansų rinkos turės drausminantį poveikį, nes iš vyriausybių, kurios nevykdo tvarios fiskalinės politikos, investuotojai reikalaus didesnių skolinimo rizikos premijų.
PROGNOZĖS: Paskolos verslui tokiose šalyse kaip Ispanija ar Graikija yra gerokai brangesnės negu Vokietijoje. Ar tokia situacija Jums atrodo normali?
J.A.: ECB svarbu, kad jo vykdoma pinigų politika be iškraipymų veiktų visoje pinigų sąjungoje. Finansų krizės metu pastebėjome finansų rinkų susiskaldymą. Iš tiesų, viena iš tokio susiskaldymo pasekmių buvo tai, kad kai kuriose šalyse įmonės moka didesnes palūkanas. Ir tai nebūtinai reiškia, kad jos kaip skolininkės yra mažiau patikimos; taip yra tik dėl jų geografinės vietos. ECB sprendė šią problemą taikydamas iki finansų krizės nenaudotas specialiąsias pinigų politikos priemones, nors, beje, visos jos priklauso arsenalui, kuriuo ECB galėjo naudotis ir anksčiau.
PROGNOZĖS:  Kaip galėtumėte paaiškinti vieną naujausių ECB sprendimų – esant kritinei situacijai vienoje ar kitoje ES šalyje bankui tapti jų paskutiniu skolinimosi šaltiniu ir supirkti vyriausybių obligacijas antrinėje rinkoje? Argi tai nepažeidžia Lisabonos sutarties nuostatų, kad ECB draudžiama būti valstybių finansiniu donoru?
J.A.: Jūs į viena suplakate keletą dalykų, kuriuos reikėtų atskirti. ECB nėra paskutinis vyriausybių skolinimosi šaltinis, todėl ECB visiškai nepažeidžia draudimo dėl valstybių finansavimo. Nauja specialioji priemonė, kurią mes vadiname vienakrypčiais pinigų politikos sandoriais, kaip pinigų politikos priemonė suteikia euro sistemai galimybę vykdyti intervenciją į vyriausybių obligacijų antrinę rinką. Tokie sandoriai ECB leidžiami – jie aiškiai apibrėžti ECB statuto 18-ame straipsnyje, tad jeigu reikėtų pradėti vykdyti vienakrypčių pinigų politikos sandorių programą, ECB veiktų nepažeisdamas savo įgaliojimų.
PROGNOZĖS: Ką manote apie siūlomą ES įvesti įvesti finansinių sandorių mokestį (Tobino mokestį)? Yra manančių, kad tai galėtų atnešti milijardus eurų papildomų pajamų iš mokesčių. Ar to pakanka, kad mokestis būtų įvestas? Ką jūs atsakytumėte tiems, kurie teigia, kad šis mokestis yra ekonomikos augimo stabdis?
J.A.: Kaip ir daugumos idėjų atveju, taip ir finansinių sandorių mokestis turi privalumų ir trūkumų. Kalbant apie konkrečius pasiūlymus, reikėtų pamąstyti, kam šis mokestis skirtas ir kaip jį įvesti. Šiuo mokesčiu gali būti siekiama sumažinti svyravimus finansų rinkose, pažaboti spekuliaciją ar tiesiog padidinti pajamas. Mano nuomone, toks mokestis gali atnešti papildomų pajamų, tačiau nereikėtų tikėtis labai didelio poveikio rinkų svyravimams ar piktnaudžiavimui. Nederėtų nuvertinti ir dar vieno aspekto. Turint omenyje pastaraisiais metais Europoje kilusias finansų krizes, įvedus finansinių sandorių mokestį atsirastų sąžiningo naštos pasidalijimo sąvoka.
PROGNOZĖS: ES konvergencijos tikslas buvo tai, kad skurdesnės šalys galėtų pasivyti turtingesnes. Tačiau dabar, panašu, pinigai paprasčiausiai pervedami iš stiprių šalių neturtingoms šalims. Ar, Jūsų nuomone, nėra pavojaus, kad tai gali sumažinti Europos konkurencingumą pasaulyje?
J.A.: ECB nuomone, konvergencijos tarp šalių reikia tam, kad ekonominė ir pinigų sąjunga galėtų tinkamai funkcionuoti. Mes tai vertiname pagal Mastrichto konvergencijos kriterijus, tačiau analizė nebūtinai turi tuo neapsiriboti. ???Nesutinku su Jūsų pasakymu, kad konvergencija pagrįsta pinigų pervedimais iš vienų valstybių kitoms. Mano manymu, konvergencija – tai į stabilumą orientuotos ir augimą skatinančios politikos rezultatas. Vertinant iš tokios pozicijos, konvergenciją galima būtų pasiekti vykdant tinkamą struktūrinę ir tvirtą fiskalinę politiką ir derinant ją su patikima pinigų politika, užtikrinančia stabilias kainas. Struktūrine ir fiskaline politika turi pasirūpinti vyriausybės, o centrinis bankas yra atsakingas už pinigų politiką.
PROGNOZĖS: Kaip vertinate Lietuvos sprendimą finansinių neramumų laikotarpiu skolintis rinkoje , o ne pasinaudoti pigesniu oficialiu finansavimu, pavyzdžiui, iš TVF?
J.A.: Šiuo atveju kalbame ne vien tik apie skolinimosi sąlygas. Negaliu kalbėti už TVF, tačiau neabejoju, kad žinote tai, jog TVF teikia finansavimą tik tuo atveju, jei viena iš jo šalių narių susiduria su rimtais finansavimo sunkumais. Tačiau ir tokiais atvejais skolinimuisi iš TVF keliamos tam tikros sąlygos. Todėl, jei tik įmanoma, geriausia, kad savo reikmėms patenkinti vyriausybės siektų finansavimo rinkoje.
PROGNOZĖS: Kokia, Jūsų nuomone, yra euro zonos ateitis, atsižvelgiant į riziką, kad po skolų krizės gali kilti dar viena bankų krizė?
J.A.: Europos Sąjungoje bendrai, o ypač euro zonoje pagerėjus ekonomikos valdymui, politika bus įgyvendinama daug griežčiau, negu praeityje, laikantis disciplinos. Vyriausybėms, finansų sistemai ir, galiausiai, visiems piliečiams bus naudingas didesnis stabilumas, kurį padės pasiekti naujoji sistema. Be to, rengiamės sukurti finansų rinkos sąjungą ir aš labai palankiai vertinu tai, kad gruodžio mėn. finansų ministrams pavyko susitarti dėl bendro priežiūros mechanizmo, kuriam pradėjus veikti, bankų priežiūra bus vykdoma Europos lygiu. Todėl manau, kad šiuo metu naujos bankų krizės rizika yra daug mažesnė, negu iki politikų sprendimu įgyvendintų minėtų pakeitimų. Tačiau vien tuo negalima pasitenkinti, reikia dar daug ką padaryti: 2013 m. pradžioje turėtume nedelsdami Europoje pradėti taikyti naująsias kapitalo poreikio taisykles, žinomas pavadinimu „Bazelis III“, o tam, kad Europos bankų priežiūros mechanizmas galėtų kuo greičiau pradėti veikti, jį turėtų papildyti bendras bankų pertvarkymo mechanizmas ir Europos bankų pertvarkymo fondas.
PROGNOZĖS: Ar realu tikėtis, kad valstybės narės laikysis naujųjų fiskalinių taisyklių? Juk beveik nėra euro zonos šalių, kurios atitiktų bent jau visus Mastrichto kriterijus.
J.A.: Pirma norėčiau paminėti faktą, kad 2011 m. Estija, Liuksemburgas ir Suomija atitiko Stabilumo ir augimo pakto reikalavimus. Šias šalis verta išskirti.
Neseniai išgyvenome didžiausią nuo Antrojo pasaulinio karo laikų ekonomikos krizę. Ekonomikos nuosmukis valstybių narių biudžetuose paliko didelius plyšius. Tačiau turiu pasakyti, kad per porą paskutinių metų situacija labai pagerėjo tiek pavienėse valstybėse, tiek euro zonoje bendrai. Palyginti su kitomis didžiosiomis pasaulio valstybėmis, euro zonos padėtis yra santykinai gera. Kaip pavyzdį paminėsiu skolos ir BVP santykį: euro zonoje jis yra 93 proc., palyginti su 107 proc. JAV ir 236 proc. Japonijoje. Nenorėčiau, kad tai nuskambėtų pernelyg užtikrintai, tačiau esu įsitikinęs, kad vyriausybės suvokė fiskalinės drausmės svarbą, ir tai yra jų pačių naudai.

“Iš vyriausybių, kurios nevykdo tvarios fiskalinės politikos, investuotojai reikalaus didesnių skolinimo rizikos premijų.”

Paklusnus socialdemokratų eilinis jau antrą kartą paskirtas finansų ministru. Aną kartą leidęs kolegoms puotauti maro išvakarėse, jis ir dabar rodo palankumą ne skaičiams, bet partijos pageidavimams.

Melavo apie tikrąsias finansų prognozes
Iš paskirtojo premjero Algirdo Butkevičiaus lūpų nuskambėjusi kandidato į finansų ministrus Rimanto Šadžiaus pavardė sukėlė šurmulį Lietuvos finansų rinkoje. „Ar jūs įsivaizduojate analogišką situaciją privačiame sektoriuje – kai artėjančią įmonės griūtį matantis finansų direktorius visiems meluoja apie gerus rezultatus ir lyg niekur nieko leidžia didinti algas, planuoti dideles investicijas? Kur toks „profesionalas“ būtų dabar, ar jis galėtų tikėtis gauti naują pasiūlymą tvarkyti kitos įmonės finansus?“ – paraleles tarp valstybės ir įmonės finansų tvarkymo brėžia vienas finansų analitikas.
Prieš penkerius metus R.Šadžius melavo visiems. Nors dabar jis ginasi tiesiog laikęsis susitarimo neskleisti nereikalingos panikos ir taip apsaugoti Lietuvą nuo staigios ekonomikos griūties, politikos senbuviai prisimena, kad nuo bauginančios tiesos ministras tada saugojo ne tiek tautą, kiek Seimo ir Vyriausybės narius. „2009 m. biudžetas buvo svarstomas ir sudarinėjamas lyg niekur nieko. Visi tradiciškai prašė daugiau negu pernai, o ministras ramiai traukė visų pageidavimus į biudžetą, kuris, kaip paaiškėjo iš karto po rinkimų, visiškai prasilenkė su realybe“, – prisimena 2004–2008 m. kadencijos Seimo Biudžeto ir finansų komitete dirbęs parlamentaras Rimantas Dagys.
Nei Seimo Biudžeto ir finansų, nei kiti komitetai, nei utopinius planus sudarinėjančios ministerijos nematė R.Šadžiaus stalčiuje saugiai užrakintų jo paties vadovaujamos ministerijos makroekonomikos specialistų parengtų prognozių apie netrukus užklupsiančią krizę. Ką ten prognozių – finansų sistemą valdantis žmogus negalėjo nežinoti, kad recesija daugumoje išsivysčiusių valstybių prasidėjo jau 2007 m., o Lietuvos ūkio augimas ėmė lėtėti 2008 m.
Vėliau, praėjus metams po rinkimų, R.Šadžius Socialdemokratų partijos tarybos posėdyje prisipažino, kad apie artėjančią krizę buvo nutylima sąmoningai, esą norint išlaikyti gyventojų pasitikėjimą bei užtikrinti lengvesnes skolinimosi užsienyje galimybes.
Dėl partinių susitarimų atsakingo finansininko reputaciją praradęs R.Šadžius dabar sulaukė atlygio – jis vėl paskirtas finansų ministru, nors iki Seimo pernai spalį rinkimų atrodė, kad politiko karjera jam nebegresia. 111-ta vieta socialdemokratų rinkimų sąraše buvo panašesnė į politikos užribį, o ne dosnų atlygį už bendrininkavimą. Tačiau kai išmušė valanda vėl formuoti Vyriausybę, socdemams nepavyko įkalbėti kelių kitų geidžiamų kandidatų valdyti finansų, ir galiausiai buvo prisimintas jau išbandytas bei lengvai sukalbamas partietis R.Šadžius.
Naujasis premjeras A.Butkevičius tikino, kad R.Šadžius per pertrauką tarp ministravimo smarkiai patobulėjęs. Tačiau finansų srityje jis nenuveikė nieko, kas bent kiek būtų atkūrę jo prarastą reputaciją: 52-ejų metų chemiko ir teisininko išsilavinimą turintis politikas, beje, anksčiau dar buvęs ir sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos ir darbo viceministru, pastaruosius ketverius metus užsiėmė mokslo leidybos paslaugų įmonės verslo plėtra, studijavo teisės doktorantūroje, dėstė finansų kursus studentams.

Sieks teisingesnės mokesčių sistemos
„Prognozių“ paklaustas, ar dabar netrukdo dirbti tai, kad daugumai žmonių pirma asociacija, išgirdus jo pavardę, yra „melagis“, R.Šadžius nekantriai moja ranka ir siūlo: „Gal jau pamirškime tuos reikalus ar žiūrėkime į priekį.“
Ministro artimiausių kelerių metų matymo lauke – reformos, o svarbiausioji jų yra kompleksinė visos mokesčių sistemos pertvarka. „Jai jau pribrendome, didžioji dabar galiojančių mokesčių įstatymų dalis priimta 2002–2003 m., o per dešimtmetį mūsų ekonomikos sąlygos pasikeitė“, – argumentuoja jis, nepamiršdamas pridurti, jog Seimo rinkimų kampanija parodė, kad visuomenė pageidautų teisingesnės mokesčių sistemos.
Kaip R.Šadžius įsivaizduoja tą teisingesnę mokesčių sistemą ir kam ji dabar yra nepakankamai teisinga? „Įvairūs žmonės į teisingumo sąvoką deda skirtingą turinį. Mes turėsime sutelkti valstybės tarnautojų, privataus sektoriaus ekspertų, socialinių partnerių pajėgas ir pamėginti tokias pertvarkas, kurios būtų priimtinos visai visuomenei, kuo didesnei jos daliai“, – tipišką rinkimų kampanijos šūkį išdėsto pašnekovas. Jis sako tikįs, kad net ir tokiu prieštaringu klausimu, kaip progresinis apmokestinimas, pavyks rasti kompromisą net ir su liberalių pažiūrų žmonėmis.
Dar vienas ministro prioritetas – ES lėšų panaudojimo efektyvumas. „Į jį anksčiau nekreipėme pakankamai dėmesio, tačiau naujojoje ES finansinėje perspektyvoje lėšų kiekis mažėja, tad kiekvienas litas mums staiga darosi labai svarbus“, – aiškina R.Šadžius.
Taip pat jis ketina rimtai revizuoti valstybės investicijų programos principus. „Iki šiol sąnaudų ir naudos principas viešajame sektoriuje buvo taikomas per retai, o juk būtent per tokią prizmę turi būti vertinami ne tik privataus verslo, bet ir valstybės investuojami pinigai“, – įsitikinęs Finansų ministerijos vadovas.
Prisiminęs pirmąją R.Šadžiaus kadenciją, parlamentaras R.Dagys sako, kad ministras buvęs pakankamai kompetentingas spręsti problemas, jam buvo būdinga įsiklausyti į įvairių pusių argumentus. „Tai ne pats blogiausias iš visų mano matytų finansų ministrų – jis tikrai išprusęs, inteligentiškas, moka ne vieną užsienio kalbą. Bet visos šios savybės nieko nereiškia, jei finansų ministras yra populistas. Per pirmąją kadenciją R.Šadžius toks ir buvo. Tikėsimės, kad dabar klaidų nebekartos“, – viliasi politikas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/prognozes-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

66 proc. Lietuvos moterų jaučiasi finansiškai nesaugios. Dažniausiai tokią jų savijautą lemia visuomenėje dominuojanti vyro kaip šeimos maitintojo pozicija ir menkas moterų įsitraukimas į šeimos finansų planavimą. Tai parodė „Swedbank“ užsakymu „Spinter tyrimų“ atlikta sutuoktinį ar partnerį turinčių Lietuvos gyventojų apklausa.

„Nors paprastai finansinį saugumą gyventojai sieja su didesne savo šeimos gerove ir santaupomis, beveik pusė moterų pažymėjo, kad atviresnis pokalbis su partneriu ar sutuoktiniu padėtų joms pasijausti finansiškai saugesnėmis, – komentuoja tyrimą „Swedbank Life Insurance“ valdybos pirmininkas Mindaugas Jusius. – 40 proc. apklaustųjų minėjo, kad su partneriu visai nesikalba apie finansus arba, aptardami šiuos reikalus, nėra iki galo atviri. Tad planuojant šeimos finansus partneriai nėra lygiaverčiai, ir dažniausiai finansinio planavimo nuošalyje lieka moteris“.

„Visuomenėje ypač gajūs stereotipai – vyrai tradiciškai laikomi šeimos maitintojais, finansinių sprendimų priėmėjais, o moterys, statistiškai gaunančios mažesnį darbo užmokestį, yra nušalintos nuo finansinių šeimos sprendimų, – sako Margarita Jankauskaitė, Lygių galimybių plėtros centro ekspertė. – Didėjant pajamoms, išsilavinimui, amžiui ar vaikų skaičiui, vyrai jaučiasi finansiškai saugiau. Tuo tarpu nei vienas iš šių objektyvių veiksnių nesustiprina moterų saugumo jausmo“.

Pasak M. Jusiaus, tokio šeimos finansinių sprendimų modelio ydingumas ypač atsiskleidžia nelaimės atveju. Moteris, menkai anksčiau dalyvavusi finansinių sprendimų priėmime, sunkiai prisitaiko prie staigių pokyčių. „Mes tai matome kiekvieną dieną, siūlydami finansinės apsaugos sprendimus ir mokėdami išmokas nelaimės atveju. 90 proc. pernai mirusių apsidraudusiųjų „Swedbank Life Insurance“ buvo vyrai – pastebime, kaip sudėtinga iki tol šeimos finansų planavime nedalyvavusioms moterims tapti šeimos finansų strategėmis ir rūpintis įsipareigojimų vykdymu“.

Pasak Margaritos Jankauskaitės, jeigu į šeimos finansų planavimą lygiomis teisėmis įsitrauktų abu partneriai nepriklausomai nuo jų gaunamų pajamų, šeima galėtų geriau įvertinti savo finansinę būklę bei sprendimų poreikį. „Europoje vis daugiau finansų sprendimų priima moterys ir tai vertinama kaip didelė pridėtinė vertė šeimai. Finansų planavime būtina dalyvauti abiems partneriams, nes du šeimos globėjai ir maitintojai gali tiksliau suplanuoti šeimos finansinį saugumą ilguoju laikotarpiu ir priimti tvirtesnius, labiau pagrįstus sprendimus“, – komentuoja M. Jankauskaitė.

Mindaugas Jusius atkreipia dėmesį, kad į finansinės ateities planavimą ypač svarbu lygiaverčiai įsitraukti abiems partneriams, kai šeima turi įsipareigojimų – 30 proc. žmonių apklausoje minėjo, jog turi bendrų įsipareigojimų (paskolų, lizingu įsigyti turto). „Tokioje situacijoje nelaimė gali smogti dar skaudžiau – nes tuomet partneriui, dažniausiai moteriai, reikia dar ir padengti įsipareigojimus. Norime paskatinti žmones planuoti savo finansinę ateitį, domėtis įvairiais finansų apsaugos sprendimais ir atkreipti dėmesį, kad turto pardavimas ar skolinimasis, ką tyrime gyventojai įvardino, kaip išeitį nelaimės atveju, nėra tinkamas būdas spręsti pajamų sumažėjimą, ir daro šeimą dar labiau nesaugesne“, – sakė „Swedbank Life Insurance“ vadovas Mindaugas Jusius.