Finansų ministerija baigia vykdyti finansų valdymo ir apskaitos informacinės sistemos (FVAIS) kūrimo ir diegimo projektą, kuris buvo finansuojamas Europos Socialinio fondo ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšomis. Sistema jau įdiegta Finansų, Teisingumo, Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijose, taip pat ja naudojasi apie 150 kitų viešojo sektoriaus subjektų. Iš viso šiose įstaigose yra registruota apie 500 sistemos naudotojų.

Vykdydama minėtą projektą, ministerija finansų valdymui ir apskaitai pradėjo naudoti „Microsoft Dynamics NAV“ pagrindu sukurtą standartizuotą sistemą. Šio sprendimo įgyvendinimas taupo išlaidas skirtingų institucijų finansų valdymui ir sukuria galimybes dar labiau taupyti mokesčių mokėtojų pinigus. Debesų kompiuterijos principų pritaikymas užtikrina valstybės institucijų duomenų saugumą, vientisumą ir patikimumą, leidžia lengviau analizuoti informaciją pasitelkiant standartizuotas ataskaitas.

Ieškota lėšas taupančio patikimo sprendimo

Siekdama užtikrinti apskaitos duomenų ir finansų valdymo efektyvumą ir kokybę, Finansų ministerija 2005 metais pradėjo viešojo sektoriaus buhalterinės apskaitos ir finansinės atskaitomybės sistemos reformą. Viešajame sektoriuje pereinant prie buhalterinės apskaitos tvarkymo taikant kaupimo principą nuspręsta standartizuoti procesus, automatizuoti duomenų perdavimą.

„Anksčiau naudota apskaitos sistema nebeatitiko reikalavimų ir buvo technologiškai pasenusi. Iki reformos viešasis sektorius naudojo įvairias informacines sistemas, o kai kurios institucijos apskaitą vis dar tvarkė rankiniu būdu. Didelė sistemų įvairovė, atskiros sistemos atskiroms apskaitos funkcijoms trukdė standartizuoti procesus, automatizuoti duomenų perdavimą. Be to, šių sistemų kūrimui ir palaikymui reikėjo skirti nemažai žmogiškųjų ir finansinių resursų“, – sako Diana Seredokaitė, Finansų ministerijos Informacinių technologijų departamento direktorė.

Atsižvelgta į pasaulines tendencijas ir geriausią Vakarų Europos šalių patirtį

Anksčiau standartizuoti IT sprendimai tarp skirtingo pavaldumo organizacijų Lietuvos viešajame sektoriuje nebuvo taikomi, todėl ieškant geriausio varianto buvo išsamiai analizuojama skirtingų šalių (Danijos, Estijos ir kitų) patirtis. Be to, buvo vertinamos galimybės integruoti iki tol naudotas sistemas, lyginami skirtingi IT sistemų modeliai, institucijų poreikiai ir kiti aspektai, atsižvelgiama į IT tendencijas. Ši analizė lėmė sprendimą sukurti naują standartizuotą finansinės apskaitos informacinę sistemą, tenkinančią daugumą viešojo sektoriaus subjektų apskaitos tvarkymo poreikių.

„Toks sprendimas dar prieš penkerius metus atrodė sunkiai įgyvendinamas, net apie debesijos paslaugas viešajame sektoriuje nebuvo kalbama. Vis dėlto finansinis vertinimas parodė, kad tai yra galimybė sutaupyti valstybės lėšų mažinant sąnaudas dėl centralizuotos informacinės sistemos priežiūros ir palaikymo ir didinti darbo efektyvumą naudojant inovatyvius debesijos pagrindu kuriamus sprendimus“, – sako D. Seredokaitė.

Sistema padėjo pereiti prie apskaitos tvarkymo taikant kaupimo principą, kurį per pastarąjį dešimtmetį naudoja vis daugiau valstybių ir tarptautinių institucijų.

Įdiegtą sprendimą bus paprasta plėsti ir naujinti

„Vienas pagrindinių sukurtos sistemos privalumų yra lankstumas. Sukurtas funkcionalumas atitinka visus dabartinius viešojo sektoriaus poreikius, bet sistemą bus galima bet kada atnaujinti ar tobulinti atsižvelgiant į pasikeitimus“, – sako Darius Bužinskas, „Alna Business Solutions“ Verslo plėtros direktorius.

Projektą Finansų ministerijos užsakymu vykdė UAB „Alna Business Solutions“, projekto partneris – UAB „Sintagma“.

Prieš kelias dienas „vienas žmogus“ vienos naują Vyriausybę bandančios formuoti partijos frakcijai Seime sutrukdė balsuoti už nutarimą, įgyvendinantį Konstitucinio teismo sprendimą dėl Seimo rinkimų.

Tas „vienas žmogus“ (tiksliau, „vienas teisininkas“), atrodo, suklaidino ir frakciją, ir partijos lyderį. Mano stebėjimai jau kuris laikas verčia daryti išvadą, kad lyderis yra patiklus žmogus ir dažnai linkęs remtis „vienu žmogumi“, kaip vieninteliu informacijos šaltiniu. O tas „vienas žmogus“ lyg tyčia vis klaidina.
Matyt, „vienas žmogus“ pateikė ir tą informaciją, kurią kaip kokią sensaciją trečiadienio laidos „Teisė žinoti“ pabaigoje lyderis viešai paskelbė apie šių metų biudžetą – PVM surinkimas nėra toks, kaip pateikiama, nes visas plano vykdymas remiasi planų kaitaliojimu ir permetimu į metų galą (klastojimu?), gruodžio mėnesį suplanuotos net 2,5 karto (!!) didesnės PVM pajamos nei lapkritį (suprask, tokių bus neįmanoma surinkti), o ir PVM permoka (paprasčiau, įsipareigojimas verslui) auga. Šitai dar būtų galima nuleisti negirdomis – maža ką tas „vienas žmogus“ kam prikalba. Visgi, viską vainikavo teiginys, kad ši informacija yra Finansų ministerijos slepiama, todėl šią progą patylėti teks praleisti.
Esu girdėjusi, kad geriausia daiktus slėpti padedant juos po nosimi. Štai jums ir prašom. Be mėnesio duomenų apie pajamas jau antrus metus skelbiame viešai ir ketvirtines ataskaitas apie pajamų vykdymą, kurios anksčiau buvo vidinė ministerijos vadovybei teikiama informacija (http://www.finmin.lt/web/finmin//auktualus_duomenys/biudzeto_pajamos/nacionalinis_biudzetas)Ten rasite PVM nepriemokos ir permokos dinamiką, pajamų surinkimo palyginamosiomis sąlygomis (eliminavus nepriemoką ir permoką) analizę ir daug kitos naudingos informacijos tam, kas ją nori analizuoti. O informacijos analizė liudija štai ką: PVM permoka tradiciškai kasmet nuo metų pradžios didėja, o didžiausia būna rugsėjo-spalio mėnesiais. Štai jums piešinėlis iliustracijai – truputis ikikrizinio laikotarpio ir visa šios Vyriausybės kadencija.

Metų pabaigoje Vyriausybė stengiasi permoką sumažinti ir nepasydama to, kad PVM mokėtojai net neprašo jos sugrąžinti, lapkritį-gruodį grąžina dideles sumas iš esmės per prievartą – tą puikiai iliustruoja grafiko „duobės“ gruodį. PVM mokėtojų įprotis laikyti dideles sumas ižde neprašant jų sugrąžinti yra atskiras tyrinėjimo vertas fenomenas, tačiau dirbtinai niekas tų lėšų ižde neužlaiko. Kandidatui į Premjerus bus naudinga žinoti, kad iždo likvidumas (lėšų likutis ižde) šiuo metu yra ir iki Vyriausybių pasikeitimo išliks ženklus, taigi, dirbtinai stabdyti PVM grąžinimų nėra absoliučiai jokios prasmės nei poreikio: sąskaitoms apmokėti išteklių pakanka, nes mokesčiai surenkami ir skolinamasi taip, kaip ir buvo planuota. Deficito rodiklių pagerinti tai irgi negali – Eurostato metodika, pagal kurią jis skaičiuojamas, paremta įsipareigojimų, o ne pinigų srautų apskaita.
Vieninteliai metai per pastarąjį penkmetį, kai metų pabaigoje PVM permokos situacija nebuvo sureguliuota, buvo 2008-ieji. Ižde švilpavo vėjai, nes biudžetas buvo nesurenkamas, o pasiskolinti nepavyko. Darbą baigianti Vyriausybė tada, žinoma, ir nematė reikalo tos permokos kaip nors reguliuoti, paspirdama tą skardinę ateinantiems. Atėję pasakė aiškiai – mes dėsime visas pastangas, kad sunkmečiu, kai sutriko verslo kreditavimas, apyvartinės lėšos nebūtų įšaldomos dėl valstybės veiksmų. Ir tą nuosekliai darė visą laiką nuo pat 2009 m. pradžios, nepaisant to, kad visus metus reikėjo kovoti su pajamų mažėjimu, o skolintis buvo itin sunku. 2010-ųjų gale permoka buvo sumažinta iki rekordinių žemumų, nors finansinė situacija vis dar buvo įtempta.  Paskutinį karta tokia maža ji buvo 2005 m. gruodį.
Visgi, jau seniai ne 2008 metų ruduo ar 2009 metų pradžia ant kiemo. Tai, kad permokos lygis litais šiuo metu aukštesnis nei tarkime 2009 m. yra natūrali ūkio plėtros, visų pirma, spartaus eksporto augimo pasekmė. „Vienas žmogus“ sakė, kad jau viršijo milijardą? Ir 2008-aisiais, kai ūkis DAR augo, buvo viršijęs. Ir pernai rudenį buvo viršijęs. Net lyderio darbo Finansų ministerijoje metu permoka, nors svyravo, bet vidutiniškai kas mėnesį siekė apie  750-800 mln. litų per visą laikotarpį, nors ūkis tada pagamino apie 60 procentų to, ką pagamins šįmet – juk buvęs ministras tą pamena, nuolat kitiems primindamas finansų ministru buvęs? Tarp pretenduojančių į valdžią yra garsiai abejojančių, ar šiuo metu ūkis iš tiesų VĖL auga, bet statistika negailestinga. Auga ir ūkis, ir eksportas bei importas, o tokiomis sąlygomis permoka auga natūraliai, nepaisant to, kad fiziškai PVM yra grąžinama ir įskaitoma daugiau nei praėjusiais metais.
Dabar apie tą „paslaptingą planą“, kuris, suprask, nuspirs kitai Vyriausybei gruodį užduotį įvykdyti, kaip Eglei žalčių karalienei kurpes geležines sunešioti. Juk nesąmonė tikėtis, kad gruodžio mėnesį PVM bus surinkta net 2,5 karto daugiau nei lapkritį. Ir tikrai, nesąmonė. Bet tik „vienas žmogus“ ir vėl neteisus. Per 10 mėnesių surinkta 84 procentai metinio pajamų plano (planas – beveik 9 mlrd. litų, surinkta – 7,5 mlrd.). Vidutiniškai per mėnesį surenkama apie 750 mln. litų, taigi, matyt įvykdyti plano likutį, iki metų pabaigos yra gana realu? Kad ir su tam tikra paklaida – Finansų ministerija juk neslepia, kad 10 mėnesių prognozės įvykdymui trūko apie 77 mln. litų ir ji vykdoma maždaug 99 procentais (http://www.finmin.lt/web/finmin/pranesimai_spaudai?erp_item=naujiena_001887)? Gal „vienas žmogus“ nepastebėjo?
PVM planas tarp mėnesių paskirstomas pagal ilgametes tendencijas, pagal kurias gruodžio mėnesio pajamos visada būna mažiausios (nes tą mėnesį sureguliuojama PVM permoka), kaip ir sausio (po Kalėdų) – kasmet didžiausios. Neišskirtiniai ir šie metai. Gruodžio mėnesio prognozė ne tik kad nėra 2,5 karto didesnė už lapkričio,  bet faktiškai yra kone penktadaliu mažesnė. Taigi, „vienas žmogus“ ir vėl nepataikė.
Keista, kad diskusijoje apie Darbo partiją ir būsimą koaliciją reikia netikėtai išmesti niekaip nesusijusią „intrigą“, kurios dargi niekas iš pašnekovų negali pakomentuoti. Nors gal ir nekeista. Gal jau reikia pradėti ruošti paaiškinimus, kodėl būsimos Vyriausybės programa bus nuosaikesnė už išdalintus pažadus. Nes kažkas kažką „slėpė“ ir tai, kas „pakavota“ reikės su trenksmais „atkavoti“. Bet tai „užtruks“, todėl visiems teks būti kantriems. Tik juokingiausia, kad didžioji dalis tų bandomų atrasti amerikų yra viešos, guli interneto platybėse, t.y. padėtos po pat nosim, tik analizuok ir norėk kritikuoti, jeigu sugebi. Bet „vienas žmogus“ to, matyt, nesugeba.
Taigi, kaip dabar mėgstama sakyti, pakalbėkime apie „sunkų palikimą“, kurį teks „atkavoti“.  Turbūt „vienas žmogus“ nepapasakojo, kas buvo palikta 2008-aisiais. 2008 metų biudžetai buvo patvirtinti tikintis 0,5 proc. BVP deficito (taip parašyta Fiskalinės drausmės įstatyme). Faktiškai turėjome 3,3 procento. Rengdami šių metų biudžetus tikėjomės maždaug 3 procentų BVP deficito, tokio tikimės ir dabar, kai metai jau beveik baigiasi. Tiek pat tikisi TVF, panašiai, nors kiek prasčiau (3,2 proc.) – Europos Komisija. Visgi, „vienas žmogus“ sugeba sukurti teoriją net iš šių metų biudžeto patikslinimo, teigdamas jog 40 mln. litų didinamas deficitas (nors tai tėra kiek daugiau nei šimtadalis planuotojo) įrodo, jog jokio ūkio augimo nėra ir visos kalbos tėra muilo burbulas. Primena kuoktelėjusį kunigą iš Šveiko nuotykių, kuris aiškino savo šeimininkei, kad nėra jokios Australijos. Ši Vyriausybė siūlo šimtosiomis BVP patikslinti šių metų biudžetą tam, kad ateinančioji sklandžiai pradėtų darbą ir galėtų koncentruotis į ateinančių metų darbus, užuot sukusi galvą dėl gana menkų finansine išraiška, bet erzinančių rūpesčių. Ką tuomet liepsite kalbėti apie apsirikimą 6 ar net 7 kartais ir ne dešimtimis milijonų, o milijardais 2008-aisiais? Visgi, 2008-aisiais net nebuvo apsirikta – tai buvo sąmoningas sprendimas nevykdyti Fiskalinės drausmės įstatymo, netikslinti biudžeto, visus metus kaupti problemas, neapmokėti net biudžete suplanuotų asignavimų. Tada gali pirmą naujos Vyriausybės darbo Vyriausybės valandą Seime suktai paklausti „kodėl vėluoja mokėjimai, juk tai labai svarbu žmonėms? Kada pervesite pinigus?!“.  Ir dar apie pinigus: 2008 m. gale iždas turėjo beveik 1 mlrd. litų neapmokėtų sąskaitų, iš jų 600 mln. buvo pradelsti mokėjimai. Keičiantis Vyriausybėms biudžetinių ir skolintų lėšų likutis sudarė apie 141 mln. litų. 2009 m. sausį reikėjo mokėti 25,3 mln. litų palūkanų, vasarį išpirkti 218 mln. vertės VVP ir sumokėti 287,2 mln. litų palūkanų. Todėl perimto likučio nepakako  skolos grąžinimams ir palūkanoms net artimiausiems dviems mėnesiams… „vaizdzialis“, argi ne?
Visgi, kaip radom, taip… nepaliksim. Jau treti metai, kai visas paraiškas iždas apmoka be sutrikimų. Šių metų pajamos surenkamos kaip planuota – kai kurios pajamos atsilieka, tačiau kitos surenkamos geriau (ypač paminėčiau Sodrą ir kitus darbo mokesčius), taigi, bendras rezultatas nėra nuostabus, bet yra pakankamai geras. Ypač prisiminus praėjusių metų pabaigoje gana realiai atrodžiusią grėsmę, jog šių metų biudžetą teks ženkliai tikslinti „žemyn“ – ūkis neblogai atlaiko euro zonos sumaištį. Likučių sąskaitose bus perduota tiek, kad jau dabar neblogai pasirengta ne tik einamųjų išlaidų apmokėjimui, bet ir būsimam milijardo eurų skolos išpirkimui kovą (beje, ne šios Vyriausybės, neva „praskolinusios Lietuvą“, o 2003-2004 metų leidimo). Kitų metų biudžeto projektas parengtas remiantis ne svajonėmis, kaip buvo 2008-aisiais, o realia makroekonomine aplinka. Nepatinka? Taisykit. Bet susimildami – pradžioje priverskite „vieną žmogų“ bent perskaityti tai, kas vieša jau antras mėnuo. Kad vėl nepasakotų to, ko nėra.
Kandidatas į Premjerus dažnai pabrėžia, kad nemėgsta melo. Čia mes vienminčiai. Todėl ir negaliu patylėti, nes matau, kad „vienas žmogus“ transliuoja iškreiptą tikrovę, klaidina ir neleidžia susitelkti esminiams darbams. Gal ne iš piktos valios, gal tikrai nemato, kas padėta po nosim.  Gal jam reikia nupirkti akinukus – bus lengviau pataikyti į atvertas duris. O jeigu mato gerai, vadinasi, blogai dirba. Siūlau nebemokėti jam algos.

Kadenciją baigianti finansų ministrė Ingrida Šimonytė būsimai Vyriausybei žada palikti ne “rožinį” biudžeto projektą ir siūlo valstybės finansų srityje vadovautis logika, o ne anekdotais. Taigi, pokalbis su ministre.

VEIDAS: Kodėl Konvergencijos programoje žadėtą 2 proc. viešųjų finansų deficito 2013 m. rodiklį kilstelėjote iki 2,5 proc.?
I.Š.: Konvergencijos programa rengiama remiantis pavasario makroekonominėmis projekcijomis. Dėl antrąjį pusmetį suprastėjusių verslo lūkesčių ir išliekančio neapibrėžtumo euro zonoje rudenį sumažinta kitų metų BVP augimo prognozė, tikimasi mažesnio mokestinių pajamų prieaugio, todėl Finansų ministerija siūlo siekti nuosaikesnės deficito užduoties – iki 2,5 proc. BVP, apie 2,8 mlrd. Lt. Bet norėčiau pabrėžti: ji „pakuklinta“ ne todėl, kad Vyriausybė ketina siūlyti išleisti daugiau, nei anksčiau planavo, – išlaidų augimą riboja Fiskalinės drausmės įstatymas, tad jos negalės didėti daugiau nei 1,2 proc. šiųmetinių (be ES paramos), tai yra apie 220 mln. Lt. Didesnį deficitą lemia mažesnės pajamos. Laikantis ankstesnio tikslo, 2 proc. BVP, tektų papildomai maždaug 0,5 mlrd. Lt mažinti ir taip nuolat stipriai mažintas viešojo sektoriaus išlaidas ir/arba didinti mokesčius.
Žinoma, yra ir trečias kelias – priplanuoti pajamų remiantis pernelyg optimistinėmis prognozėmis ir palikti tokį „rožinį“ biudžetą kitai Vyriausybei, kaip buvo 2008-aisiais. Nė vienas iš šių variantų, mano nuomone, nėra tinkamas.
2,5 proc. BVP deficitas yra mažiau nei Mastrichto riba, mažiau nei šįmet, jis mažinamas laikantis Stabilumo ir augimo pakto reikalavimų, todėl užtikrintų patikimą kelią subalansuotų finansų link. 2014–2015 m., kai augimas turėtų paspartėti, deficitas galėtų mažėti taip, kaip buvo projektuota anksčiau, – po 1 proc. per metus.
VEIDAS: Ar tebeplanuojate, kad nacionalinis biudžetas 2013 m. jau bus perteklinis?
I.Š.: Mokesčių įplaukų prognozė nuosaikesnė, nei atrodė pavasarį, tad to nepavyks pasiekti, net išlaidoms beveik nedidėjant. Tačiau noriu pabrėžti, kad ir šių metų patvirtintas valstybės biudžeto deficitas siekia tik 0,6 proc. BVP ir kitąmet tesieks kelias dešimtąsias procento. Nacionalinio biudžeto deficito „liūto dalis” pastaruoju metu buvo, yra ir bus „Sodros“ deficitas, nors ir jis pakankamai sparčiai mažėja.
VEIDAS: Ar realios Finansų ministerijos prognozės, kad 2015 m. viešieji finansai bus subalansuoti?
I.Š: Patikslintos deficito užduotys šiuo metu atrodo taip: 2013 m. – ne daugiau kaip 2,5 proc., 2014 m. – ne daugiau kaip 1,5 proc., 2015 m. – ne daugiau kaip 0,5 proc., kas iš esmės reiškia subalansuotus finansus. Viešųjų finansų deficitas iš esmės lygu „Sodros“ deficitas, o 2015 m. jis turėtų būti labai nedidelis ir siekti kelis šimtus milijonų litų (šiais metais siekia apie 1,9 mlrd. Lt).
Tačiau šios prognozės realumą patvirtinti dar turės tolesnė ūkio plėtra 2013–2015 m. Žinoma, korekcijų gali padaryti ir politikai, priimdami įvairius sprendimus, kurie didina deficitą. Jeigu deficitas bus mažinamas, kaip planuota, skolai aptarnauti atidedamos išlaidos turėtų šiek tiek mažėti jau 2014-aisiais, o vėliau mažėtų gana sparčiai.
VEIDAS: Kiek 2013 m. valstybei reikės skolintis ir kokia naujos skolos dalis bus skirta ankstesnėms skoloms grąžinti?
I.Š.: Pagal dabar projektuojamus skaičius, kitąmet turėtų būti skolinamasi apie 7,5 mlrd. Lt, iš jų 6,7 mlrd. Lt – skolai grąžinti. Mažinant refinansavimo riziką dalis kitų metų pradžioje reikalingų lėšų skolai grąžinti jau pasiskolinta šį rugsėjį. Nuo 2012 m. skolinimosi struktūra visiškai pasikeitė, palyginti su 2009–2010 m.: didžiąją dalį skolinimosi poreikio sudaro refinansavimas, o ne deficito finansavimas, taip bus ir kitąmet. Beje, priešingai, nei bandoma aiškinti, visą būsimą kadenciją didžiąją refinansavimo dalį sudarys ne šios Vyriausybės kadencijos metu sukaupta skola: šįmet, kitąmet ir 2016 m. išperkamos  2002–2006 m. išleistos emisijos (po 1 mlrd. eurų kiekviena).
VEIDAS: Kurie partijų rinkimų programų siūlymai, jūsų manymu, finansiniu požiūriu nerealūs ar didintų valstybės skolą?
I.Š.: Siūlymų, kurie prasilenkia su valstybės galimybėmis ir reikštų tik skolos didinimą, pakankamai. Tačiau baisiau yra tai, kad tose pačiose programose, tik kitame puslapyje, šventai prisiekiama fiskalinei drausmei arba keikiamas skolos augimas. Tokia vidinė šizofrenija yra dar baisiau už didelius pažadus, žinoma, jeigu tik atvirai pasakoma, kieno sąskaita tas pažadas būtų įgyvendinamas.
VEIDAS: Ką reikštų valstybės biudžetui pakelti minimalų atlyginimą, kaip žada kai kurios partijos?
I.Š.: Kadangi dirbančiųjų privačiame sektoriuje yra daugiau nei viešajame, ir, atitinkamai, daugiau dirbančiųjų už minimalią algą, vertinant aritmetiškai minimalios algos kėlimo poveikis viešiesiems finansams būtų teigiamas: nors valstybės biudžeto išlaidos didėtų, tačiau didėtų ir „Sodros“ pajamos, nes jos būtų gaunamos iš gerokai didesnio skaičiaus dirbančiųjų, palyginti su tais, kuriems reikėtų padidinti atlyginimą iš biudžeto.
Žmonės, kurie Finansų ministerijai mėgsta klijuoti su skaičiavimu „be fantazijos“ susijusias menkinančias etiketes, turėtų galvą nusilaužti bemąstydami, kodėl nepuolame pritarti minimalios algos didinimui. Teko girdėti, kaip vienos partijos, siūlančios ją kone dvigubinti, politikai visai rimtai dėstė, kad lėšų tam galima „paimti“ iš papildomų pajamų, kurias biudžetas gaus… iš didesnės minimalios algos. Tai primena anekdotą apie Rabinovičių ir spintutę, iš kurios jis imdavo pinigus: juos ten padėdavo žmona Sara, gavusi iš paties Rabinovičiaus.
Net stebiuosi, kodėl siūloma taip kukliai didinti minimalią algą – juk galima patį merą Artūrą Zuoką apšauti: įsivaizduokite, koks būtų biudžetų „uždarbis“, jeigu ne vidutinis, o minimalus darbo užmokestis būtų 6 tūkst. Lt, kaip kokiam Liuksemburge! Bet minimali alga nėra biudžetinis ar fiskalinis klausimas – taip, ženklaus jos kaitaliojimo metų viduryje reikia vengti, nes institucijos gali tiesiog neturėti lėšų didesnei algai mokėti, todėl reikėtų tikslinti biudžetus. Bet tai tėra procedūrinis apsunkinimas. Minimalus atlyginimas daug labiau susijęs su ekonominėmis proporcijomis nei su biudžetu – minimalus atlyginimas negali tapti vidutinis.
Negaliu nepritarti Gitanui Nausėdai, kad teiginiai apie minimalios algos dvigubą šuolį ir nulinį nedarbą tuo pačiu metu apskritai nepataiko į jokį mūsų ekonomikos kontekstą. Nebent ketinama grįžti į planinę ekonomiką, kai „visi dirba“, tačiau tik už minimalią algą.
VEIDAS: Ar pateikdama biudžeto projektą ši Vyriausybė siūlys TS-LKD rinkimų programoje numatytus neapmokestinamojo minimumo didinimo, automobilių, turto mokesčių, kai kurių lengvatų sumažinimo projektus?
I.Š.: Jokių esminių mokesčių pakeitimų ši Vyriausybė nebesiūlys, nes tai neturi jokios prasmės esamame politinio ciklo etape. Tai, kas surašyta partijų programose, pateikta rinkėjų teismui. Tos politinės jėgos, kurios formuos Vyriausybę, pagal savo partijų programas parengs Vyriausybės programą ir imsis ją įgyvendinti. Jokios skubos dėl mokesčių įstatymų keitimo nėra – ne 2008-ieji, kai grėsė dviženklio deficito vėzdas.
Tikiuosi, būsima Vyriausybė nusibraižys logišką ir nuoseklų mokesčių sistemos pakeitimų planą, o ne vien nusmaigstys programą viliojančiais mokesčių mažinimais ir lengvatomis, pažadais didinti finansavimą visoms įmanomoms sritims ir „nepraskolinti Lietuvos“.
VEIDAS: Ką laikote šios Vyriausybės sėkmėmis ir nesėkmėmis finansų politikos srityje?
I.Š.: To paties dalyko vertinimai labai skiriasi, nes skiriasi ir vertintojų įsitikinimai, ir žinios. Štai viena politikė smerkdama teigė, kad 50 mlrd. Lt skolos yra konservatorių „nuopelnas“. Man gaila, kad žmogus, pretenduojantis į Seimą, nežino, nei kad tas skaičius neteisingas, nei kad skaičius reikia suprasti. Tokie kalbėtojai vargiai žino skolos ištakas ir turbūt yra įsitikinę, kad didžioji dalis išlaidų skiriama valdininkams ir kariuomenei. Jeigu paklaustum, kuo skiriasi Lietuva nuo Estijos, galbūt ir žinotų, kad pastaroji beveik neturi skolos, bet turbūt nežinotų, kad Estijos ūkis 2008–2009 m. krito net daugiau nei Lietuvos vieninteliais „minusiniais“ 2009-aisiais ir tai įvyko be jokio Kubiliaus ar vadinamosios naktinės mokesčių reformos, o Estijos vyriausybė irgi mažino išlaidas ir didino mokesčius, tik darė tai laiku, mat ant nosies nekabojo rinkimai.
Manau, šios Vyriausybės darbą lengviau įvertinti per tai, ko neįvyko. Nebuvo devalvuotas litas (dabar atrodo, kad tai niekada negrėsė? Siūlau pavartyti 2008–2009 m. statistiką ir spaudą). Nebuvo chaotiško biudžeto subalansavimo, dėl kurio būtų sumažinta piliečių gerovė dar trečdaliu labiau, nei jį teko sumažinti, ir tai daugiausia mažinant neseniai padidintas išlaidas. Nebuvo chaotiško „tampymosi“ dėl sprendimų, kai vieną dieną kreditoriams ar investuotojams pažadama kažką daryti, o kitą pažadai atšaukiami, nes reitingai brangesni už ilgalaikius dalykus.
Skolos didėjimo buvo galima išvengti, tačiau tą reikėjo daryti ne krizei smogus, o iki jos, vis dėlto pakeisti praeities negalėtų jokia Vyriausybė. Todėl šios Vyriausybės nuopelnas – kad skola maksimaliai pasieks TIK maždaug 40 proc. BVP. Jei būtume krizės įkarštyje klausę patarimų „skatinti ūkį“ dar didesne skola, šiandien liūdėtume kaip Slovėnija, kuriai toks ūkio paskatinimas tapo menku kompresu, bet didesne skola, o šalis vėl grįžo į recesiją, ir dar su šlubuojančiais bankais, beje, valstybiniais, apie kuriuos svajoja kai kurie mūsų politikai.
15-oji Vyriausybė neišvengė nebūtinų sprendimų, tačiau nevengė būtinų ir turėjo labai mažai laiko išaiškinti žmonėms, kodėl „Lehman Brothers“ iš esmės keičia jų gyvenimą, nors ir yra labai toli. Manau, dar ilgai bus diskutuojama, ar reikėjo skolintis iš TVF, tačiau iš TVF paprastai skolinamasi tada, kai niekas šaliai nebeskolina. Taip buvo 2008 m. antrąjį pusmetį, todėl penkioliktajai Vyriausybei buvo palikta šūsnis neapmokėtų sąskaitų. Tačiau dar 2008-ųjų pačioje gruodžio pradžioje laikinasis premjeras Gediminas Kirkilas teigė, kad skolintis iš TVF nėra jokio reikalo.
Tai, kad viešųjų finansų deficitas nuo potencialaus dviženklio sumažėjo iki Mastrichto kriterijaus, o rizikos priedai (palyginti su Vokietijos skolinimosi kaina) – nuo rekordinių 980 bazinių punktų iki 220, taigi analogiškai atpigo skolinimasis, ir tai, kad Lietuvai skolino per visą šios Vyriausybės kadenciją, yra nemažas laimėjimas, net jeigu kalbame apie tokį nemalonų dalyką, kaip skola.

Ją būtų galima pavadinti investicine preke, pasižyminčia itin didele rizika: tikimybė, kad uždirbsite teigiamą investicinę grąžą, ne didesnė nei vienas iš šimto ar tūkstančio.

Užtat sėkmės atveju grąža taip pat gali siekti tūkstančius procentų! Lietuvoje pernai įsigyta beveik 77 mln. minėtos prekės vienetų už 139 mln. Lt. Skaičiuojama, kad pasaulyje beveik 90 proc. šios „investicinės prekės“ pirkėjų – žemiau skurdo ribos gyvenantys žmonės.
Tikriausiai jau atspėjote, apie kokią prekę kalbame. Taip, tai loterijos bilietas. Išties fenomenalus „investicinis produktas“, jei vertintume jį atsižvelgdami į laimėjimo tikimybę, išleidžiamas pinigų sumas ir „investuotojų“ finansinę padėtį.
Loterijos bilietai priskiriami prie vadinamųjų prabangos, t. y. nebūtinųjų, prekių, kurios paprastai yra jautrios gyventojų finansinės padėties pokyčiams. Tačiau loterijos bilietai, ko gero, yra išimtis iš šios taisyklės. Paskutinįjį 2011 m. ketvirtį, palyginti su 2008 m., vidutinis atlyginimas Lietuvoje buvo beveik 5 proc. mažesnis, tačiau loterijos bilietų pardavimas šiuo laikotarpiu išaugo 56 proc. Ar tai reiškia, kad gyvenimui šiek tiek pablogėjus tapome didesniais optimistais? Vargu – vartotojų pasitikėjimo rodikliai, gyventojų nuotaikų indeksai anaiptol neliudija optimistinių nuotaikų. Tad peršasi išvada, kad, finansinei padėčiai pablogėjus, iš jos tikimės išsikapstyti pasikliaudami sėkme.
Vyrauja nuomonė, kad mes, Lietuvos gyventojai, esame labai konservatyvūs ir atsargūs: esą būtent dėl šios priežasties tik nedaugelis iš mūsų domisi lėšų investavimu, kuris neišvengiamai susijęs su investicine rizika. Tačiau palyginkime dvi investicines priemones – valstybės taupymo lakštus bei loterijos bilietus ir įvertinkime, ar tikrai nesame linkę rizikuoti.
Lošimų ir azartinių žaidimų komisijos duomenimis, pernai Lietuvoje įsigyta beveik 77 mln. loterijos bilietų. Kitaip tariant, po 30 bilietų vienam pilnamečiam gyventojui. Finansų ministerijos duomenimis, per 2011 m. išplatinta 262,7 tūkst. taupymo lakštų, t. y. dešimčiai suaugusių gyventojų teko vos vienas taupymo lakštas. Vidutinė garantuota valstybės taupymo lakštų grąža pernai siekė vidutiniškai 2,6 proc. Loterijos bilietų grąža nežinoma, tačiau didžiajai daliai „investuotojų“ ji siekia minus 100 proc. Tad konservatyvumu ir atsargumu čia tikrai nekvepia.
Žinoma, loterijos bilietas kainuoja vos litą ar du, o vieno lakšto vertė – 100 Lt. Tačiau per metus įsigyjant 30 ar 50 bilietų, susidaro panaši suma. Be to, kaip rodo patirtis konsultuojant šeimas finansų klausimais, dažnas loterijos bilietus perkantis asmuo jų įsigyja gerokai daugiau nei 30 vienetų per metus. Tiesa, įsigyti taupymo lakštų šiek tiek sudėtingiau nei loterijos bilietų – pastarųjų galima nusipirkti vos atėjus į parduotuvę pakelio pieno. Greičiausiai būtent bilietą pagriebsime, kai iki 50-ojo lipduko nuolaidai gauti trūks 30 ar 50 centų.
Per aštuonerius metus loterijos bilietams Lietuvos gyventojai vidutiniškai išleisdavo po 105 mln. Lt per metus, arba 8,7 mln. Lt per mėnesį. Daug tai ar mažai? Galime palyginti, kiek pinigų skiriame tiems, kurie gyvena iš mūsų aukojamų lėšų. 2010 m. duomenimis, įvairioms labdaros organizacijoms, jų rengiamiems projektams ir akcijoms gyventojų paaukota suma buvo triskart mažesnė už loterijos bilietų apyvartą. Vargu ar šis santykis bent kiek pakito ir pernai, kai bilietų apyvarta išaugo 30 proc.
O kas būtų, jei loterijos bilietams išleidžiamus 10–20 Lt kas mėnesį atsidėtume, kad ir į kojinę ar stiklainį sode? Metų pabaigoje turėtume visai padorią sumą Kalėdų dovanoms. Tad kodėl nesusiorganizavus loterijos sau patiems, šįkart su garantuotu „laimėjimu“?
Skaičiuojama, kad tikimybė laimėti kai kurių organizuojamų loterijų didžiuosius prizus siekia vos 0,01 proc. Merfio dėsnis sako, kad tikimybė laimėti loterijoje truputį padidėja nusipirkus bilietą. Nusipirkus 100 ar 200 bilietų, tikimybė dar šiek tiek išauga. Bet ne tiek daug, kad dažnas iš mūsų rizikuotų dėl to atsisakydami 200 ar 400 Lt per mėnesį.
Kita vertus, ne visi dalykai gyvenime turi būti praktiški, tad jame turi likti erdvės ir tokioms nedidelėms avantiūroms, kaip loterija. Tik svarbu, kad loterija nepaverstume savo gyvenimo gerovės, kas mėnesį dešimtadalį pajamų išleisdami „vilties bilietėliams“, – valdant asmeninius finansus, nevertėtų pasikliauti vien fortūna, nes jos šypsnio galime taip ir nesulaukti.

Pernai Lietuvoje įsigyta beveik 77 mln. loterijos bilietų – po 30 bilietų vienam pilnamečiam gyventojui.

Nors ekonomikos rodikliai ne tokie džiuginantys, kaip norėtųsi, o prognozės dėl Europos ir Lietuvos ateities dar neleidžia nusiraminti, antrą šių metų ketvirtį Lietuvos gyventojų finansinė elgsena nerimo ženklų nerodė.

Naujausioje SEB banko šeimos finansų ekspertės Julitos Varanauskienės parengtoje apžvalgoje „Namų ūkių finansinio turto barometras“ teigiama, kad gyventojai daugiausia naujų lėšų sukaupė sąskaitose, iš trumpalaikių terminuotųjų indėlių santaupos buvo perkeliamos į ilgalaikius indėlius ar įsigyjama Vyriausybės taupymo lakštų, mažiau negu ankstesnį laikotarpį buvo investuojama į akcijų rinkas. Antrą metų ketvirtį, palyginti su praėjusių metų atitinkamu laikotarpiu, gyventojai šiek tiek daugiau skolinosi vartojimo reikmėms, tuo tarpu būstui įsigyti skolinosi mažiau.

Antrą šių metų ketvirtį gyventojų finansinės padėties rodikliai – darbo užmokestis, nedarbo lygis, vartojimo mastas – kito nežymiai. Vidutinis darbo užmokestis į rankas antrą šių metų ketvirtį buvo 1 673 litai, t. y. 11 litų, arba 0,7 proc., didesnis negu pirmą ketvirtį. Bedarbių skaičius per tris mėnesius sumažėjo 15,8 tūkstančio. Namų ūkių vartojimo mastas padidėjo 4,6 procento. Gyventojų finansinis turtas, kurį sudaro indėlių sąskaitose laikomos lėšos, investicijos į obligacijas, bankų platinamus investicinius fondus, pensijų fondus ir lėšos, kaupiamos pagal gyvybės draudimo sutartis, per tris mėnesius padidėjo 872 mln. litų. Gyventojų paskolų portfelio vertė kovą–birželį sumažėjo 56,4 mln. litų. Grynoji finansinio turto vertė (apskaičiuojama iš finansinio turto atimant finansinius įsipareigojimus) antro ketvirčio pabaigoje buvo 10,1 mlrd. litų, t .y. dešimtadaliu didesnė negu prieš tris mėnesius.
„Analizuojant šiuos rezultatus, verta atsižvelgti į antro ketvirčio specifiką. Antrą ketvirtį jau būna pasibaigęs šildymo sezonas, dėl to namų ūkiams liko daugiau pinigų sumokėjus už pirmo būtinumo prekes ir paslaugas. Taip pat antro ketvirčio pabaigoje prasideda atostogų sezonas, o tai reiškia, kad bent jau dalis dirbančių gyventojų birželio mėnesį gavo daugiau, negu įprasta, pajamų (atostoginius). Turėdami daugiau pinigų, gyventojai galėjo laisviau rinktis – ar juos išleisti, ar pataupyti. Tai, kad daugėjo santaupų, leidžia manyti, jog gyventojai neišlaidavo. Tačiau tai, kad santaupos buvo kaupiamos neterminuotųjų indėlių sąskaitose, verčia manyti, kad šių pinigų ilgai taupyti ar laikyti gyventojai nėra linkę“, – sako Julita Varanauskienė.
Pasak jos, matyti, kad vis mažiau patrauklūs gyventojams tampa trumpalaikiai (iki vienų metų trukmės) indėliai. Per antrą ketvirtį pinigų šiose sąskaitose sumažėjo 237,2 mln. litų, tačiau beveik tokia pat suma (244,4 mln. litų) padaugėjo pinigų ilgesnės negu vienų metų trukmės indėlių sąskaitose. Antrą ketvirtį gyventojai įsigijo Vyriausybės taupymo lakštų, kurių vertė 129,3 mln. litų, arba beveik keturis kartus daugiau negu pirmą šių metų ketvirtį. „Ilgesnio laikotarpio indėlių populiarėjimas ir didesnės investicijos į taupymo lakštus rodo, kad gyventojai drąsiau skolina pinigus ilgesniam laikui (taupymo lakštų terminas – vieni arba dveji metai), taip pat rinkdamiesi, kur laikyti santaupas, vėl labiau atsižvelgia į palūkanas“, – sako ekspertė.
„Mažos palūkanos jau dabar nedžiugina santaupų turėtojų. Tačiau tikėtis jų didesnių, kai centriniai bankai Europoje ir JAV palūkanas arba mažina, arba jų nedidina, norėdami įveikti ekonomikos sąstingį, artimiausiu laiku nėra pagrindo“ – teigia Julita Varanauskienė. Kita vertus, nepastovūs ir dažniau neigiami akcijų rinkų rodikliai taip pat nuvylė ir investuojančiuosius į akcijų rinkas. Antrą ketvirtį į investicinius fondus investuota mažiau, negu iš jų pasiimta. Pasak J. Varanauskienės, norintieji kaupti ilgą laiką pagal gyvybės draudimo sutartis, šiemet dažniau negu pernai rinkosi mažiau rizikingą, nors, tikėtina, mažiau pelningą tradicinį kaupiamąjį gyvybės draudimą.
Remiantis Lietuvos bankų asociacijos duomenimis, naujų sudarytų vartojimo paskolų sutarčių vertė pirmą metų ketvirtį buvo 139 mln. litų, t. y. 16 mln. litų arba 11,5 proc. daugiau negu atitinkamą praėjusių metų laikotarpį. Naujų būsto paskolų sutarčių vertė antrą šių metų ketvirtį buvo 335,4 mln. litų, t. y. 139,4 mln. litų arba 29 proc. mažiau negu atitinkamą pernai metų laikotarpį. „Vadinasi, namų ūkiai mažiau negu pernai ima naujų ilgalaikių paskolų, tuo tarpu trumpalaikių paskolų paklausa pamažu didėja. Skolinimuisi vartojimo reikmėms didėti sąlygas sudaro šiek tiek pagerėję didesnes pajamas gaunančių (ir galinčių tokias paskolas gauti) namų ūkių lūkesčiai dėl ateities. O ilgalaikių būsto paskolų paklausa nedidėja dėl keleto veiksnių: dėl nestabilių nekilnojamojo turto kainų, gana griežtų tokių paskolų teikimo sąlygų ir nenoro sunkinti gyvenimo prisiėmus didelių ilgalaikių įsipareigojimų“, – teigia SEB banko šeimos finansų ekspertė.
Pasak J. Varanauskienės, artimiausiu laikotarpiu ekonominė situacija šalyje, padėtis darbo rinkoje išliks panaši, paskolų palūkanos greičiausiai nedidės, tačiau nedidės ir indėlių palūkanos, todėl namų ūkių taupymo ar skolinimosi elgsena keistis neturėtų. Jei ir bus pokyčių, juos gali lemti sezoniniai veiksniai – praėjęs atostogų metas ir išleisti atostoginiai, artėjantis šildymo sezonas. Visa tai skatins griežčiau planuoti ne pirmo būtinumo vartojimo išlaidas“, – sakė J. Varanauskienė.

Naujausiais Statistikos departamento ir „Eurostat“ vartotojų nuomonių tyrimų rugpjūčio mėnesio duomenimis, Lietuvos gyventojų lūkesčiai dėl ateities, nors ir pesimistiniai, tačiau yra gana stabilūs.

Pasak SEB banko šeimos finansų ekspertės Julitos Varanauskienės, tokie gyventojų lūkesčiai, pasitinkant rudens sezoną, reiškia, kad artimiausiu laiku galima tikėtis, jog gyventojų finansinė elgsena smarkiai nesikeis – žmonės taip pat ir tiek pat leis pinigus vartojimo reikmėms, taupys ir skolinsis.
„Mūsų šalies gyventojai ateitį vertina vis dar gana pesimistiškai: neigiamų įvertinimų dėl to, kaip keisis šeimos finansinė padėtis, šalies ekonominė situacija, nedarbas, galimybė kiek nors sutaupyti per artimiausius dvylika mėnesių, yra daugiau negu teigiamų. Tiesa, nuo metų pradžios šis pesimizmas šiek tiek sumažėjo“, – sako J. Varanauskienė.
Lietuvos gyventojų pesimizmas dėl ateities ir toliau yra didesnis negu kitose Baltijos šalyse. Rugpjūčio mėnesį vartotojų pasitikėjimo rodiklis, eliminavus sezono įtaką,  Lietuvoje buvo -19. Estijoje šis rodiklis rugpjūtį buvo -9, o Latvijoje -13. Tiesa, Lietuvoje pesimizmo mažiau negu ne pačius geriausius laikus išgyvenančioje Ispanijoje, kurioje šis rodiklis yra nukritęs net iki  -40, ar Portugalijoje (-52), jau nekalbant apie Graikiją (-65). Lietuvoje mažiau pesimizmo ir negu nuosmukio prieš kelerius metus beveik nepatyrusioje ir, matyt, labiau dėl galimo sunkmečio ateityje nerimaujančioje kaimyninėje Lenkijoje (-22).
Kaip rodo Statistikos departamento paskelbti duomenys, gyventojų, manančių, kad šeimos finansinė padėtis, šalies ekonominė situacija, galimybė sutaupyti per artimiausius dvylika mėnesių pablogės, yra mažiau tarp tų, kurie gauna didesnes pajamas, turi aukštesnįjį arba aukštąjį išsilavinimą, yra jaunesnio amžiaus. Vartotojų pasitikėjimo rodiklis tarp ketvirtadalio didžiausias pajamas gaunančių respondentų rugpjūčio mėnesį buvo -2, tarp aukštesnįjį ir aukštąjį išsilavinimą turinčių respondentų – -12, tarp 16–29 m. amžiaus respondentų – -8. Pasak J. Varanauskienės, būtent didesnes pajamas gaunantys žmonės yra pagrindiniai pirkėjai, didele dalimi lemiantys pastaruoju metu didėjantį namų ūkių vartojimo mastą. „Jei tik pajamos leidžia, sumažėjus pesimizmui, gyventojai didesnę jų dalį skiria vartojimo reikmėms, o taupo mažesnę, nes mažiau baiminasi sunkių laikų artimiausioje ateityje, nors iš tiesų pačių pajamų ir neatsirado daugiau“, – sakė J. Varanauskienė.
Visose trijose kaimyninėse šalyse – Latvijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje – rodiklis, rodantis vartotojų ketinimus artimiausiu metu įsigyti didesnių pirkinių, yra geresnis negu rodiklis, rodantis vartotojų nuomonę apie tikimybę kiek nors sutaupyti. „Vis dėlto nereikėtų skubėti tokių rezultatų vertinti kaip didesnio šių šalių gyventojų polinkio išlaidauti. Galima numanyti, kad tokius rodiklius lėmė dabartinių pajamų dydis. Lietuvoje tikimybės kiek nors sutaupyti rodiklis nuo 2001 metų visada buvo neigiamas, tačiau gyventojų santaupų finansų institucijose portfelis kiekvienais metais tik didėjo“, – sako SEB banko šeimos finansų ekspertė. Pasak J. Varanauskienės, tai reiškia, kad Lietuvos gyventojai turi ketinimų įsigyti didesnių pirkinių, tačiau nepaliauja kaupti ir santaupų.
Ekspertės teigimu, gyventojų lūkesčiai dėl ateities nemažai lemia gyventojų finansinę elgseną. „Nors vien tik nuomonės, kalbos ar pamąstymai apie ateitį finansinės padėties iš esmės pakeisti negali (dėl to pinigų šeimos biudžete nei padaugėja, nei sumažėja), daugumos gyventojų finansinė elgsena gali sustiprinti ir sušvelninti ekonomikos svyravimus. Pavyzdžiui, prieš trejus metus, pačioje 2008 metų pabaigoje, jau visiems tapo aišku, kad ekonominio sunkmečio nebeišvengsime. Vartotojų nuotaikos smarkiai pablogėjo, vartojimo mastas sumažėjo iš karto, tuo tarpu pajamos mažėjo palaipsniui. Kita vertus, racionaliai nepagrįstas optimizmas dėl savo finansinės padėties, šalies ekonominės situacijos, pokyčių darbo rinkoje neturėtų tapti pagrindu sprendimams išleisti santaupas, neapdairiai prisiskolinti. Jeigu įvykiai klostytųsi blogiau, nei tikėtasi, perdėtas optimizmas gali smarkiai pabloginti šeimos finansinę padėtį ir gyvenimo lygį“, – sako J. Varanauskienė.

Ministro Pirmininko interviu Lietuvos radijui.

Premjere, pradėkime nuo politinių aktualijų. Vakar Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) atidėjo sprendimą dėl europarlamentaro, partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininko Rolando Pakso registravimo kandidatu Seimo rinkimuose. Pati partija sako, kad tokį sprendimą skųs teismui, o VRK apkaltino Seimo rinkimų įstatymo sąmoningu pažeidimu. Kokia Jūsų nuomonė dėl to?

Tiesą sakant, savo kažkokios nuomonės pareikšti negaliu. VRK yra nepriklausoma institucija, prižiūrinti visus rinkimus, ir tikrai politikai neturi komentuoti jos veiksmų ar sprendimų. Kiek suprantu, bent jau iš spaudos, VRK tiesiog atidėjo sprendimą dėl R. Pakso registravimo kandidatu į Seimą dėl to, kad laukia Konstitucinio teismo (KT) sprendimo. KT, kiek suprantu, bylą yra išnagrinėjęs ir artimiausiomis dienomis gali paskelbti savo išvadą kaip tik šiuo klausimu. Po to VRK ir priims galutinį sprendimą.

Premjere, apie sraigtasparnius. Kaip žinome, Prezidentė Dalia Grybauskaitė šeštadienį sukritikavo Vyriausybės sprendimą pirkti sraigtasparnius būtent iš namų renovacijai nepanaudotų Europos Sąjungos (ES) lėšų, sakydama, kad reikia ieškoti kitų šaltinių. Jūs savo ruožtu atrėmėte, kad lėšų renovacijai pakaks, kad tik būtų norinčių tai daryti. Vakar buvote susitikęs su Prezidente, ką kalbėjote su šalies vadove apie šiuos reikalus?

Prezidentė, kaip ir dauguma politikų, labai aiškiai pasakė, kad taip, sraigtasparnius Lietuva turi įsigyti. Tai reikia labai aiškiai fiksuoti ir dėl to nėra jokių diskusijų. Antras klausimas, kaip sekasi su renovacija. Iki 2013 metų pabaigos buvo numatyta renovuoti 700 daugiabučių namų, tam buvo skirta 783 mln. litų, jie yra JESSICOS programoje (438 mln. litų – ES lėšos, likusieji – iš valstybės biudžeto). Akivaizdu, kad renovacijos programa tikrai įsisiūbuoja lėčiau nei planavome, tam yra įvairių priežasčių, taip pat ir gili ekonominė krizė, kuri visus Lietuvos žmones labai skaudžiai paveikė 2009–2010 metais. Šiuo metu pagal šią JESSICOS programą yra pateiktos 275 paraiškos, vien per šiuos metus, nuo sausio pradžios iki dabar, yra pateikta šimtas paraiškų. Ir jei tokie tempai bus išlaikyti ir kitus metus, kitų metų pabaigoje planuojame, kad gali būti tokių paraiškų 450–500. Reikia dar sykį labai aiškiai pabrėžti, kad pagal ES lėšų naudojimo taisykles, jei iki 2013 metų pabaigos nebus pakankamo skaičiaus paraiškų ir jos nebus virtusios normaliomis sutartimis su statybinėmis kompanijomis, kurios atlieka renovaciją, mes tų pinigų nebegalėsime panaudoti daugiabučių namų renovacijai. Septyniems šimtams namų buvo numatyti pinigai. Mes skaičiuojame, kad būtų gerai, jeigu spėsime iki kitų metų pabaigos pasirūpinti 500-ais namų. Tada kyla klausimas, ką turime daryti su tomis lėšomis, kurių galbūt iki šito periodo pabaigos mes nespėsime panaudoti. Nuo 2014 metų prasideda naujasis ES lėšų laikotarpis, per kurį mes vėl galėsime iš naujo naują sumą lėšų skirti daugiabučių namų renovacijai. Tačiau būtume visiškai prasti ūkininkai, jeigu, labai gerai žinodami ES pinigų panaudojimo taisykles, dėl to, jog programa šiek tiek lėčiau įsisiūbavo, dalies pinigų iki 2013 metų pabaigos mes galime nespėti panaudoti ir tokiu atveju juos turėtume grąžinti Briuseliui.

Premjere, sraigtasparniai bus perkami? Vyriausybė nekeičia savo pozicijos?

Aš dar sykį noriu pakartoti, kad tokią poziciją remia ir Prezidentė, ir visi politikai, kurie diskutuoja. Niekas neabejoja dėl to, kad sraigtasparniai paieškos ir gelbėjimo funkcijoms atlikti Lietuvai yra reikalingi. Dar diskutuosime, kaip finansuosim, iš kokių lėšų, kaip elgsimės. Visi projektai, kurie yra pateikiami daugiabučių namų renovacijai, turi būti finansuoti ir jie bus finansuojami. Iš kitos pusės, dėl savo žioplumo ir dėl ES biurokratinių taisyklių mes negalime leisti, kad bent vienas litas nebūtų panaudotas ir būtų sugrąžintas Briuseliui nepanaudotas. Nepanaudoti pinigai nešildo.

Premjere, vėl artėja šildymo sezonas, nors atrodo ką tik vasara buvo. Analitikai prognozuoja, jog spalio – lapkričio mėnesiais gamtinės dujos kainuos trečdaliu brangiau nei pernai tuo pat metu. Žinant praėjusio šildymo sezono kainas, ypač Vilniuje, kaip Jūsų manymu, gyventojai pakels tokią išlaidų naštą? O be to reikės daugiau biudžeto lėšų kompensacijoms mažas pajamas gaunantiems gyventojams. Ar ruošiamasi tam?

Biudžete yra numatytos reikalingos sumos kompensacijoms. Bet kai kalbame apie šildymą, tai aš turiu dar kartą pakartoti, kad reikia atskirti du dalykus. Tai pirmas klausimas ir pats svarbiausias klausimas, kaip yra susitvarkyta su šildymo ūkiais, kurie, noriu priminti, yra savivaldybių atsakomybėje. Galime pasidžiaugti: yra daug savivaldybių, ypač regionuose, kurios nuolat skiria dėmesį savo šilumos ūkiams, juos modernizavo, nuo dujų vartojimo šilumos gamyboje perėjo prie biokuro ir gali pasidžiaugti pakankamai pigiai gaminama šiluma. Pavyzdžiui, jeigu gerai atsimenu, Molėtų savivaldybėje šilumos kilovatvalandė kainuoja apie 18–19 centų, tačiau yra kitų savivaldybių, tarp jų ir mano gimtasis Vilnius, kur šilumos ūkyje tendencijos nesikeičia, viena monopolinė kompanija ir toliau dominuoja, jokia modernizacija nevyksta, todėl vilniečiai turi mokėti kur kas daugiau, tai yra, apie 30 centų už tą pačią kilovatvalandę. Šilumos ūkio perėjimas prie biokuro vartojimo vietoj dujų vartojimo yra tas kelias, kuriuo turime eiti. Mūsų Vyriausybė, nepaisant to, kad paveldėjo planus iš ankstesnės Vyriausybės, kuriuose buvo numatyta tik 100 mln. litų iš ES lėšų, skirtų būtent tokiai pertvarkai, gebėjo atrasti sprendimus, kurie leistų skirti virš 250 mln. litų. Todėl apie 60 proc. savivaldybių Lietuvoje, turiu omenyje regionų savivaldybes, jau yra persitvarkiusios, pažangą matome ir didžiuosiuose miestuose, pirmiausia Klaipėdoje, Kaune, kur atsiveria galimybės kur kas didesnei konkurencijai tarp šilumos gamintojų. Tikimės, kad dėl to šilumos vartotojai gaus pigesnę šilumą. Turiu ir vėl paminėti Vilnių kaip atsiliekantį tarp didžiųjų miestų. Antras dalykas – labai svarbus pačių gyventojų rūpestis, kad būtų susitvarkyta su butais, daugiabučiais namais, drąsiau būtų įsitraukiama į renovacijos programas. Mes visi gerai žinome, kad nemažai šilumos yra sueikvojama visiškai neefektyviai. Žmonės turi mokėti už šilumą, kuri išeina per kiaurus langus ir kiaurus stogus. Trečias dalykas – dujų kainos. Čia mūsų veikla nukreipta į tai, kad po kelerių metų būtume mažiau priklausomi nuo vienintelio monopolinio dujų tiekėjo „Gazprom“. Visų pirma, turiu omenyje mūsų planus jau 2014 metų pabaigoje turėti Suskystintųjų gamtinių dujų terminalą, per kurį galėsime importuoti iki 20 –25 proc. pigesnes dujas. Mes manome, kad tai privers ir „Gazprom“ taikyti žymiai lankstesnes Lietuvai parduodamų dujų kainas.

Premjere, pagal verslo aplinką Lietuva šiemet gali pakilti dešimčia pozicijų į 17-ą vietą. Tokios prognozės numatomos Pasaulio banko (PB) grupės „Doing Business“ tyrime, kurio rezultatai pasirodys galbūt po mėnesio. „Doing Business“ vertinimu, Lietuva padarė pažangą septyniuose iš dešimties vertintų indeksų. Kokie buvo priimti sprendimai ir ką toks PB grupės indeksas reikštų Lietuvai?

Aš tikrai nesiimu spėlioti kokioje pozicijoje mes galime atsidurti šiame labai svarbiame reitinge. Iš tikrųjų tai labai svarbus reitingas. Noriu priminti, kad kiekvienais metais PB skelbia taip vadinamą „Doing Business“ arba verslo sąlygų suvestinę, kurioje lygina visas valstybes ir kur Lietuva nuolatos būdavo kažkur tarp 22–27 vietos. Dabar tos pasigirdusios žinios, kad galime patekti jau į pirmą dvidešimtuką, tikrai būtų labai geros, jeigu po mėnesio tai patvirtintų jau ir oficiali ataskaita. O mūsų pastangos gerinti verslo sąlygas Lietuvoje yra nuoseklios. Pavyzdžiui, vienas iš parametrų, kurį lygino, yra per kiek laiko galima įsiregistruoti verslą. Tai jeigu anksčiau Lietuvoje verslo registravimas užtrukdavo septynias – aštuonias dienas, dabar tai galima padaryti internetu per 15 minučių. Labai svarbūs parametrai yra taip pat susiję su statybų leidimų išdavimu. Šioje srityje paskutiniu metu mes esame priėmę daugybę sprendimų, kurie laikotarpį, per kurį galima gauti statybos leidimą, irgi pakankamai racionaliai sutrumpina. Norėčiau pasakyti, kad iš tikrųjų mums reikia nuolatos rūpintis ne tik dėl reitingų, bet ir dėl to, kad mūsų verslas jaustųsi galintis netrukdomai veikti. Per paskutinius porą metų daug dėmesio skyrėme verslą prižiūrinčioms institucijoms ir šioje srityje reformos yra milžiniškos, gal ne tiek priimant atskirus įstatymus ar nutarimus, bet iš tikrųjų reikalaujant ir siekiant, kad tie patys priežiūros inspektoriai būtų verslo partneriai, o ne vien tik baudėjais, kad būtų konsultantais, patarėjais, o ne vien tik griežtais prižiūrėtojais. To rezultatus matome. Matome ir galbūt tikiuosi iš tų pačių reitingų, iš tokio paprasto skaičiaus, kad praėjusiais metais Lietuvoje naujai įregistruotų įmonių skaičius yra pats didžiausias per visus 22 nepriklausomybės metus. Tuo keliu ir toliau turime eiti.

Ačiū už pokalbį.

Vyriausybė išmokė gyventi pusbadžiu, bet nesugebėjo atlikti efektyvaus viešųjų finansų naudojimo sisteminių permainų.

Vertinant Finansų ministerijos ketverių pastarųjų metų darbą, galima būtų ministrę Ingridą Šimonytę pakelti iš valstybės vyr. kasininkių, kaip kad ją kadencijos pradžioje vadino humoristinė TV laida, bent jau į vyr. buhalteres, jei ne į finansų direktores. Ji, imdamasi šio darbo po savo pirmtakų – išlaidžiojo socialdemokratų ministro Rimanto Šadžiaus, slėpusio informaciją apie artėjančią pasaulinę krizę, ir Algirdo Šemetos, naktinės mokesčių reformos krikštatėvio, pažadėjo ir ištesėjo, kad viešųjų finansų deficito kreivę nulenks žemyn. Kad ir kaip keiktume valdžią, tai išgelbėjo Lietuvą nuo graikiško scenarijaus, į kurį vedė socialdemokratai.
Tačiau Vyriausybė, gesindama finansinį gaisrą, užliejo ne tik ugnį: paliko piliečius padegėliais be oriai išgyventi leidžiančių atlyginimų ar pensijų, daug ką ir be darbo, su mokesčių viražų nustekentu verslu. Maža to, esminių sisteminių priešgaisrinių priemonių imtasi labai nedaug, o valstybės skola išsipūtė iki neregėto skaičiaus – 44,4 mlrd. Lt ir, prognozuojama, net jei neatsileisime diržų, artimiausius trejus metus kasmet didės maždaug po milijardą litų.

Kada susitiks norų ir išgalių kreivės
Net ūkio kilimo metais nesugebėta apmaldyti viešojo sektoriaus noro gyventi ne pagal išgales. Valstybės skola, 1995 m. siekusi 3,1 mlrd. Lt, 2000-aisiais jau užkopė iki 10,8 mlrd. Lt, dar po penkerių siekė 13,3 mlrd. Lt, o ekonomikos pakilimo ikikriziniais 2007-aisiais viešieji norai su galimybėmis jau prasilenkė 16,7 mlrd. Lt.
I.Šimonytė po daugelio metų buvo pirmoji taupi finansų ministrė. Nors biudžeto deficitas pirmais šios Vyriausybės valdymo metais šovė iki rekordinių 27,1 mlrd. Lt, visi atsimename, kad tai lėmė dvi finansinės katastrofos: ne tik pasaulinė finansų krizė, bet ir ankstesnių Vyriausybių išlaidumas, Gedimino Kirkilo Vyriausybės dalytos rinkimų dovanėlės didinti socialines pašalpas, pensijas, mokytojų atlyginimus. Teisybės dėlei – šiuos pažadus Seime savo balsais parėmė ir dabartiniai valdantieji konservatoriai. Socialinių mokslų daktaras Teodoras Medaiskis neabejoja, kad nepamatuotas dosnumas būtų sužlugdęs socialinio draudimo biudžetą ir be krizės: 2007 m. motinystės (tėvystės) išmokos kainavo 300 mln., o 2009 ir 2010 m. – keturis kartus, arba kasmet beveik 1 mlrd. Lt, daugiau. 35 proc. padidintos ir išlaidos pensijoms – nuo 6,1 iki 8,3 mlrd. Lt.
Šios Vyriausybės pastangomis 2012-ieji pagaliau tapo lūžio metais: priešingai nei 2009–2011 m., šiemet daugiau skolinamės ankstesnių skolų refinansavimui, nei deficitui finansuoti. Tai sudaro net 61 proc. iš šiemet reikiamų skolintis apie 10 mlrd. Lt.
Štai šią gegužę Finansų ministerija išpirko 2002 m. išleistą ir 2006 m. papildytą 1 mlrd. eurų vertės euroobligacijų emisiją. Tai didžiausia ligi šiol išpirkta obligacijų emisija šalies istorijoje. Kitais metais Lietuvai reikės išpirkti 2003 m. išleistą ir 2004 m. papildytą dar vieną 1 mlrd. eurų euroobligacijų emisiją.
Šios dienos norų ir galimybių neatitikimas tesudaro apie 6 proc. skolos. Taigi net vien kosmetiškai, praktiškai tik lygiavos principu pakarpius viešąjį sektorių ir jo išlaidas, iki nedeficitinio valstybės biudžeto tetrūksta 0,6 mlrd. Lt, nors, žinoma, tikslas turėjo būti ne pusbadžiu gyvenantis išpampęs, o mažesnis, bet geriau mokamas ir kompetentingesnis viešasis sektorius. Kur kas didesnis „indėlis“ į šių metų reikiamą skolintis sumą – 27 proc. „Sodros“ biudžeto skylė. Taigi šiandien didžiausias akmuo po kaklu – ankstesnis išlaidus gyvenimas ir neatlikta „Sodros“ reforma. (…)

TVF baubu gąsdino be reikalo
Šiandien valstybės skola galėjo būti bent kiek mažesnė, jei ši Vyriausybė nebūtų pūtusis, kad sugeba išsiversti be Tarptautinio valiutos fondo (TVF) pagalbos. Lietuva 2008 m. gruodį skolinosi už 10,65 proc. metines palūkanas, o Latvija iš TVF – už 3,87 proc.
„Palūkanų skirtumas nėra tokio dydžio pinigai, kad būtų pakėlę Lietuvos ekonomiką, bet esame neturtinga valstybė ir mums svarbus kiekvienas milijonas litų, kuris galėjo būti panaudotas skolai išmokėti ar kitoms problemoms spręsti“, – vertina „Danske“ banko vyresnioji analitikė Baltijos šalims Violeta Klyvienė.
Vis dėlto tai skolinimasis iš TVF skolos aptarnavimo sąnaudas galėjo sumažinti apie 30 proc., o vien šiemet jos viršys 2 mlrd. Lt. Latviai, skolindamiesi iš TVF, nušovė du zuikius: pigiau pasiskolino ir spaudžiami tvirtos TVF rankos greičiau susitvarkė su deficitu: pernai Latvijoje jis buvo apie 3,6 proc., o Lietuvoje – apie 5,4 proc. „Nors Latvijos padėtis krizės metais buvo daug sudėtingesnė nei Lietuvos, nes bankrutavo vienas didžiausių „Parex“ bankas, šalis turi ambicingą tikslą įsivesti eurą jau 2014 m., o mes strateginį tikslą keistai nustumiame kažkur į ateitį. Turėdami ir taip susietą su euru valiutą, bet negauname visos euro zonos naudos. Iš mažų ekonomikų be euro galime likti paskutiniai su bulgarais. Bet turbūt nenorėtume lygintis su viena ES autsaiderių“, – mano V.Klyvienė.
Finansų ekspertės vertinimu, nesiskolinti iš TVF buvo klaida, juolab kaip ir latviai didinome PVM, mažinome pensijas, karpėme viešojo sektoriaus algas bei darbuotojų skaičių, stabdėme investicines programas, tik latviai diržus veržėsi dar labiau.
„Nežinau, ar tikrai mums reikia save taip menkinti ir sakyti, kad mums reikalingas prievaizdas, nes be jo negalime nieko padaryti“, – taip TVF vertino finansų ministrė Ingrida Šimonytė. (…)
Ši Vyriausybė įeis į istoriją ir kaip naktinės mokesčių reformos, tiksliau, košmaro, budelis. Nors kai kurie skuboti sprendimai paskui buvo sušvelninti, dalis verslo, ypač smulkiojo, patyrė didelį nuosmukį, sumažėjo darbo vietų. Premjeras mėgo girtis, kad Lietuva pagal darbo jėgos kainos pokyčius pirmauja ES, tačiau šis rodiklis iš tikrųjų reiškia, jog algos Lietuvoje sumažėjo daugiausiai.
„2008 m. pabaigos mokesčių reforma labiausiai buvo apmokestintas vartojimas, o pajamų ir pelno mokesčiai ne tik nedidinti, bet ir iš dalies sumažinti. Tai sudarė palankesnes sąlygas verslo plėtrai, o mažinant pelno mokestį Lietuvoje remta Vyriausybės idėja pritraukti daugiau tiesioginių užsienio investicijų, kurios kurtų papildomas darbo vietas“, – vertina DNB banko vyresnysis analitikas Rokas Bancevičius.
Tačiau jis pastebi, kad nors PVM buvo padidintas visose Baltijos šalyse, Lietuvoje mokesčiai keitėsi labiausiai. Estijoje tam nebuvo poreikio, nes ekonomikos pakilimo laiku sukaupta rezervų. Latvijoje, spaudžiant TVF, įvesta daug naujų mokesčių (automobilių, nekilnojamojo turto, apsilankymo sveikatos įstaigose ir t.t.), o pagrindiniai mokesčiai beveik nekito.
„Lietuvai, staigiai krintant mokesčių surinkimui ir didėjant išlaidoms, teko pasirinkti šiek tiek kitokią mokesčių reformą, juolab buvo nutarta nesikreipti į TVF. Latviai, kreipdamiesi į TVF, trumpam buvo praradę finansų rinkų reputaciją, bet jie puikiai pasinaudojo TVF teikiamomis viešųjų finansų tvarkymo žiniomis, be to, daug viešojo sektoriaus efektyvinimo įstatymų buvo lengviau priimti spaudžiant TVF“, – pabrėžia R.Bancevičius.
Finansų ekspertė V.Klyvienė, apibendrindama šios Vyriausybės kadencijos finansų politiką, ją giria, kad suvaldė finansinę padėtį: „Nuosmukis, palyginti su kitomis Baltijos šalimis, buvo trumpiausias, vadinasi, taupymo krizės metu strategija, nors labai skausminga, bet pasitvirtino. Tai padėjo atkurti ekonomikos perkaitimo laikotarpiu prarastą išorinį šalies konkurencingumą, ir atsigavus užsienio rinkoms pradėjome kilti iš duobės, nors buvo ir labai pesimistinių prognozių.“ (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” Nr. 35, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Trumpasis interviu su finansų ministre Ingrida Šimonyte

VEIDAS: Ar dar tikite, kad eurą pavyks išsaugoti, o euro zonos valstybėms neteks grįžti prie senųjų valiutų?
I.Š.: Visų pirma pastarųjų rinkimų Graikijoje rezultatai rodo, kad šios šalies žmonės nenori atsisakyti narystės euro zonoje, todėl reikia tikėtis, jog suteiks naujai vyriausybei galimybę atlikti reformas, reikalingas norint joje išlikti. Galiausiai hipotetinis Graikijos pasitraukimas nereiškia euro zonos žlugimo, nes tokio įvykio poveikis euro zonai priklausytų nuo pačios euro zonos veiksmų kuriant ir naudojant „ugniasienes“, apsaugančias nuo sukrėtimų plitimo.
VEIDAS: Kokia didžiausia euro žlugimo grėsmė būtų euro zonai ir Lietuvai?
I.Š.: Kaip minėta skelbiant naujausias Finansų ministerijos makroekonominių rodiklių projekcijas, pagrindiniai rizikos veiksniai yra euro zonos recesija, kuri gali lemti prastesnes Lietuvos prekybos partnerių plėtros perspektyvas.
VEIDAS: Kaip euro žlugimas paveiktų Lietuvos makroekonominius rodiklius – BVP, eksporto apimtį?
I.Š.: Šiuo metu neįmanoma pasakyti, kokios konkrečios euro zonos problemų apraiškos kada ir kokiu mastu gali paveikti mūsų eksporto rinkas ir mūsų prekių bei paslaugų paklausą. Taigi neįmanoma išmatuoti rizikos konkrečiais „litais“, nes tai priklauso nuo daugybės prielaidų. Šiuo metu Finansų ministerija pagrindo keisti savo makroekonominį scenarijų, kuriuo paremti biudžetai, nemato. Norėčiau priminti, kad projekcijos nuo pat paskelbimo, palyginti su kitais prognozuotojais, buvo kone nuosaikiausios. Biudžetų vykdymas atitinka planą, kuris remiasi minėtu makroekonominiu scenarijumi.
VEIDAS: Jei vis dėlto pradėtų pildytis blogiausias scenarijus, kokių priemonių Lietuvos Vyriausybei tektų imtis siekiant suvaldyti situaciją?
I.Š.: Per sunkmetį įsitikinta, kad Lietuva geba valdyti krizinę situaciją, o Vyriausybė – priimti nepopuliarius, bet būtinus sprendimus. Vis dėlto net lėtesnė prekybos partnerių plėtra ir su tuo susijusi prastesnė makroekonominė aplinka negali paveikti viešųjų finansų taip drastiškai, kaip „Lehman Brothers“ krizė, kuri skaudžiai smogė dėl susikaupusio per ūkio kaitimo laikotarpį disbalanso. Todėl akylai stebėdami Lietuvos ir pasaulio ekonomikos tendencijas, kaip ir visus pastaruosius 3,5 metų, esame pasirengę pasiūlyti sprendimų, jeigu tokių prireiktų.

Praėjusią savaitę Europos Komisija (EK) atnaujino Lietuvai dar vasarį sustabdytą europinės paramos (iš viso 163 mln. eurų) mokėjimą. Finansų ministrė Ingrida Šimonytė ir toliau laikosi nuomonės, kad griežtas sankcijas lėmė labiau „kabliukų“ ieškojimas, nei rimtos Finansų ministerijos klaidos, nes pažeidimų buvo nedaug, o kaip vėliau paaiškėjo – netgi mažiau, nei manyta. Vis dėlto išaiškėjus naujoms detalėms ji pripažįsta, kad valstybės institucijos neskyrė šioms procedūroms pakankamai dėmesio, todėl ši istorija taip komplikavosi. Pasak ministrės, tai bus didelė pamoka.
„Pagal Valstybės kontrolės audito ataskaitą, mūsų klaidų lygis siekė 1,93 proc. – jis neviršijo tos ribos, po kurios stabdomas paramos mokėjimas, bet buvo visokių rezervacijų, kad jei netyčia keliuose projektuose pasirodytų ne taip, tai tada klaidų lygis padidėtų. Turėdama tokias išvadas EK paprašė mūsų pasiaiškinti – pateikti daugiau informacijos apie pažeidimų tyrimus ir sustabdė paramos mokėjimą. Taigi per pusantro mėnesio buvo išspręsta tiek klausimų, kad faktinis klaidų lygis, kuris buvo praneštas Komisijai, nukrito žemiau vieneto. Dirbo ir Valstybės kontrolė, ir kitos valstybės institucijos, ir paaiškėjo, kad problemų yra gerokai mažiau, nei atrodė iš pradžių. Tiesiog tuo metu, kai Valstybės kontrolė teikė savo ataskaitą, institucijos buvo nebaigusios pažeidimų tyrimo ir procedūrų, nepriėmusios sprendimų, nes reikėjo dirbti kitus darbus, bet tada, kai EK prispaudė uodegą, viskas išsisprendė labai greitai. Tad čia mums labai gera bendradarbiavimo pamoka, nes sugebėjome paslysti lygioje vietoje“, – pripažįsta I.Šimonytė.
Bet europinės paramos mokėjimas šiandien jau atnaujintas ir ministrei daugiau rūpesčių kelia kiti reikalai, pavyzdžiui, artėjant rinkimams Seime kone kas savaitę pasigirstančios naujos iniciatyvos, gresiančios biudžetui naujomis didžiulėmis skylėmis.
Apie rinkimų metų įtaką šalies finansams, valstybės biudžeto vykdymą, galimus naujus mokesčius bei kitas aktualijas – pokalbis su finansų ministre I.Šimonyte.

VEIDAS: Šių metų biudžeto įplaukų rodikliai – šiek tiek geresni, nei tikėtasi. Kokios priežastys tai lėmė ir ar pripažįstate, kad jūsų siūlymas prieš Kalėdas kelti PVM buvo klaida?
I.Š.: Tai nebuvo siūlymas, o tik viena iš alternatyvų, tačiau Vyriausybė priėmė kitą sprendimą – verčiau sumažinti viešąsias išlaidas. Bet ką galime laikyti klaida: tie, kuriems nukirpti pinigai, turbūt mano, kad buvo klaida mažinti finansavimą, o tiems, kuriems nereikia mokėti didesnio PVM, turbūt atrodo, kad geriau tegu kažkam sumažėja finansavimas, negu man mokesčiai padidėja.
Mano supratimu, PVM didinimas galėjo būti svarstomas kaip sprendimas, bet Vyriausybė nutarė kitaip, biudžetas patvirtintas, jis ir yra vykdomas. Ir manau, kad tikrai nėra vykdomas blogai, nors aš rezultatus vertinu santūriai. Daug labiau džiaugiuosi, kad „Sodros“ biudžetas yra tikrai ne blogesnis, negu patvirtintas. Juk du trečdalius mūsų biudžeto sudaro „Sodros“ deficitas. Vis dėlto reikėtų prisiminti, jog pernai rudens pabaigoje buvo labai didelė tikimybė, kad šiemet reikės peržiūrėti makroekonomines projekcijas dar kartą, ir peržiūrėti jas “žemyn”. O tai reikštų, kad keičiasi biudžeto rodikliai ir vėl gali tekti grįžti prie to paties nemalonaus klausimo, ką gi daryti su vis didėjančia biudžeto skyle: dar labiau mažinti išlaidas ar didinti mokesčius. Šiandien galiu tvirtai pasakyti, kad tikimybė peržiūrėti rodiklius blogėjimo linkme šiemet gerokai mažesnė, nei atrodė 2011-ųjų pabaigoje.
VEIDAS: Bet ar tikrai neviršysime šiemet numatytos 3 proc. BVP biudžeto deficito ribos?
I.Š.: Tikimybė, kad neviršysime, tikrai didelė. Ir reikia daryti viską, kad deficito riba nebūtų viršyta, nes iš to nieko gero nėra. Kaip rodo nesenas vengrų pavyzdys, dėl to tikrai galime sulaukti nemalonių įspėjimų iš EK ir netgi netekti gaunamos ES paramos.
VEIDAS: Na, o premjeras teigia, kad jau kitą kadenciją Vyriausybė gali pasiekti perteklinį biudžetą. Bet kokiais būdais? Juk tikėtis, kad ekonomika šitiek augs, nerealu.
I.Š.: Vyriausybė ne tik galės, bet ir turėtų tai padaryti, nes 2007 m. priimtas Fiskalinės drausmės įstatymas, kurį tuo metu daug kas kritikavo, dabar, krizės pikui praėjus, jau galioja visa apimtimi. Ir šis įstatymas reikalauja vidutiniu laikotarpiu pasiekti subalansuotą biudžetą, be to, nustato išlaidų didėjimo apribojimą. Išlaidų didėjimas yra pririštas prie tam tikros praeities pajamų dinamikos. Tad jei valstybės biudžetai bus rengiami laikantis to įstatymo (o taip privalo būti), tai 2015 m. natūraliai bus prieita prie subalansuoto viešojo sektoriaus, tai yra nacionalinis biudžetas būtų subalansuotas jau kitais metais, bet kadangi „Sodra“ dar porą metų bus deficitinė, tai iš esmės valstybės biudžetas turės turėti tokį perteklių, kuris kompensuotų „Sodros“ deficitą.
Tai visiškai realu ir yra du būdai tam pasiekti: pirmasis – neišleisti daugiau, negu išleidžiama šiuo metu, antrasis (bet čia jau politinės paradigmos klausimas) – galima didinti mokesčius ir išleisti daugiau tiktai tiek, kiek yra surenkama didesnių mokesčių. Visa tai priklausys nuo to, kokia politinė srovė bus valdžioje. Bet faktas yra toks, kad visiems duoti ir iš nieko neimti bus tikrai neįmanoma.
VEIDAS: Gal galite prognozuoti, kaip bus sudarytas kitų metų biudžetas, – ar vėl teks kelti mokesčius? Ar tikrai nematote ne tokių primityvių būdų biudžetui subalansuoti, kaip tik didinti mokesčius ir skolintis?
I.Š.: Bet juk biudžetas yra primityvus dalykas. Ten yra pajamos ir išlaidos. Jeigu aš uždirbu septynis šimtus litų, o išleidžiu tūkstantį, kas man duoda tris šimtus litų? Jei neturiu santaupų, galiu tik pasiskolinti. O Lietuva, turiu pastebėti, santaupų niekada neturėjo, nes politikai nematė reikalo tokiais niekais užsiimti, priešingai nei Estijos politinė valdžia. Tiesa, dabar apie praskolintą Lietuvą daugiausiai rauda būtent tie, kurie prieš porą metų siūlė skolintis daugiau, nes nesutiko nei išlaidų mažinti, nei mokesčių didinti. Tai kas duoda pinigų tokiu atveju? Juk neateina koks šventasis ir neapmoka sąskaitų.
Naktinės mokesčių reformos Lietuvoje jau tapo beveik tautosaka, bet noriu pasakyti, kad iš viso biudžeto sumažinimo per pastaruosius kelerius metus, kai deficitas sumažėjo keliolika milijardų litų, mokesčių didinimui teko maždaug viena penktoji dalis. Didžiąją dalį deficito mažinimo vis dėlto perkėlėme viešosioms išlaidoms. Ir žmonės tuo taip pat nėra patenkinti: kas gi džiaugiasi, kad švietimui, sveikatai, socialinei apsaugai skiriama mažiau lėšų? O jeigu 2013 m. biudžeto išlaidos nebus didinamos, tuomet galima nedidinti ir mokesčių. Bet tokių norų tikrai gali atsirasti, jei, tarkime, atėjusi kita Vyriausybė turės kitą požiūrį į prioritetus.
VEIDAS: Kiek lėšų valstybės skolai aptarnauti reikės 2013–2014 m.?
I.Š.: 2013 m. – per 2 mlrd. Lt, o 2014-aisiais jau gerokai mažiau.
VEIDAS: Jei kalbėsime apie viešąjį sektorių, pagal mokytojų, gydytojų ir policininkų skaičių tebesame tarp lyderių Europoje. Kaip siūlote spręsti šią problemą?
I.Š.: Man keblu atsakyti į šį klausimą, nes jeigu jau sumažintas finansavimas nepriverčia viešojo sektoriaus trauktis, tada nežinau, kas gali priversti tai padaryti. Nes normaliomis aplinkybėmis, tarkime, versle ar asmeniniame gyvenime, spaudžiant lėšų stygiui tu esi priverstas imtis priemonių, kad išgyventum. O Lietuvoje tai nevyksta, nes jaučiamas didelis tų sektorių, kurie turėtų būti reformuojami, pasipriešinimas. Mes jau keletą metų skiriame ne daugiau, o tik mažiau pinigų, nes nenorime dar labiau didinti mokesčių, bet tai vis tiek nepriveda prie struktūrinių pokyčių. Kiekvieną konkrečią sritį kuruojantis ministras turėtų būti atsakingas už planą, kaip turint mažiau pinigų padaryti daugiau. Bet tai politiškai nepopuliaru, o juk dauguma mūsų ministrų yra politikai, turintys ilgalaikių buvimo politikoje ambicijų.
VEIDAS: Kokių su mokesčiais susijusių pokyčių dar tikėtis iki Seimo rinkimų: kokie mokesčiai gali būti mažinami, kokios lengvatos atkurtos?
I.Š.: Tikėtis galima bet ko – kaip tik dabar Seimas svarsto projektą, kuris sumažintų biudžeto pajamas maždaug milijardu litų. Manau, naujų siūlymų ir iniciatyvų sulauksime kiekvieną savaitę, bet, tikiuosi, jos apsiribos politine retorika.
VEIDAS: Iš tiesų, klausantis Andriaus Kubiliaus, o kartais ir jūsų, dažnai atrodo, kad gyvename nuostabioje šalyje, kurioje beveik nėra problemų, nors visuomenės apklausos rodo, jog gyventi Lietuvoje žmonėms nėra gera, nusivylimas šia Vyriausybe – didžiulis. Kodėl taip yra: ar mūsų žmonės kvaili, ar tiesiog visko nori per daug?
I.Š.: Kažkas yra pasakęs, kad pasipūtimas yra yda, bet savinieka – ne ką geresnis dalykas. Man atrodo, ir gyventojai, ir Vyriausybė tikrai mato tas problemas, bet galvojant, kad gyvenime nėra nieko šviesaus ir kad viskas vyksta tik blogai, turėtų būti labai sunku gyventi. Vyriausybė tikrai neišspręs kiekvieno žmogaus problemų, bet gali sudaryti sąlygas jas spręsti patiems.
VEIDAS: Kada bus baigtas parduoti „Snoro“ turtas ir valstybei grįš pinigai, kurie buvo skirti atsiskaityti su indėlininkais – iš viso 2,4 mlrd. Lt?
I.Š.: Sunku pasakyti, nes kyla klausimas, kada šis procesas bus pradėtas. Mes vis dar tokioje stadijoje, kai nėra kreditorių susirinkimo, o jo nėra todėl, kad kai kurie kreditoriai mato reikalą skundais tai stabdyti. Bet kuriuo atveju pinigai grįš ne per pusmetį, o ne anksčiau kaip per porą metų.
VEIDAS: Ir pabaigoje – kaip asmeniškai jūsų gyvenimas bei išlaidos pasikeitė nuo krizės pradžios?
I.Š.: Niekada neturėjau didelių finansinių įsipareigojimų ir nuo mažens esu išmokusi taisyklę, kad negaliu išleisti daugiau, negu uždirbu. Per šį laiką neįsigijau nei būsto, nei kitokio turto, atostogauti taip pat nebuvau išvykusi. Neturiu didelių materialinių poreikių, man nereikia naujausio televizoriaus ar geriausio šaldytuvo. Šiuo požiūriu esu labai nuobodus žmogus.

I.Šimonytė: “Perteklinis Lietuvos biudžetas yra visiškai realus dalykas.”

Prancūzijoje, Italijoje, Graikijoje, Portugalijoje ir daugelyje kitų Europos Sąjungos šalių viešojo sektoriaus išlaikymas suvalgo vis didesnę biudžeto dalį ir ima lenkti net visuomet viešosiomis paslaugomis garsėjusią Švediją.

Pastarąjį dešimtmetį viešojo sektoriaus finansavimas ES nuolat auga, ir visai ne Švedijos ar kitų Skandinavijos šalių sąskaita. Jas vejasi, o kartais net lenkia kitos ES valstybės, pakilimo laikotarpiu užsimojusios nukopijuoti švediškąjį gerovės valstybės modelį ir ėmusios leisti vis daugiau pinigų viešajam sektoriui. Deja, ekonomistai sutinka, kad tai, kas išleidžiama dabar, yra ženkliai per daug ir valstybės tampa savotiškomis savo pačių įkaitėmis. Pavyzdžiui, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros agentūros duomenimis, ES valstybių viešojo sektoriaus išlaidų vidurkis šiuo metu siekia 43 proc., o štai Prancūzijoje viešasis sektorius per metus kainuoja net 56 proc. BVP, Italijoje – 50 proc., Graikijoje ir Ispanijoje – apie 45 proc. Didelių išlaidų sritys – pavyzdžiui, sveikatos priežiūros, švietimo ir socialinės apsaugos paslaugų teikimas – tenka nacionaliniams biudžetams, o štai centralizuotos ES išlaidos viešajam sektoriui siekia vos 122,9 mlrd. eurų, arba apie 1 proc. ES BVP.
Iki krizės daugelis valstybių žavėjosi Švedijos modeliu ir bandė jį taikyti savo šalyse, nes manyta, kad viešųjų išlaidų didinimas savo ruožtu skatina ekonomikos augimą. Tačiau dabar, atėjus laikui už tai susimokėti kreditoriams, darosi akivaizdu, kad nukopijuoti ir savo šalyje pritaikyti švediškąjį gerovės modelį ne taip paprasta. Visų pirma, didesnės viešosios išlaidos gali būti finansuojamos tik iš mokesčių. Vadinasi, arba reikia apkarpyti išlaidas, arba didinti mokesčius. Ir ekonomikos, priklausomos nuo viešojo sektoriaus finansavimo, atsidūrė savotiškoje aklavietėje.
Kaip teigia ekonomikos guru vadinamas Nourielis Roubini, tiek valstybės, tiek jose veikiančios konkrečios įmonės sunkmečiu didesnį šoką patiria būtent gausiai viešąjį sektorių finansuojančiose šalyse. Mat čia įmonės tikisi išlaukti sunkmetį, o daugiausia kapitalo išlaidų skiria darbo išteklius taupančioms technologijoms, kas reiškia, kad darbo vietų kūrimas tampa labai ribotas. Taigi, vietoje to, kad skatintų ekonomikos augimą, didelės viešojo sektoriaus išlaidos iš esmės ima ją lėtinti.

Dėl ko protestuoja graikai

Taigi, vienaip sunkmetį išgyvena švedai ar britai, visai kitaip – graikai ar ispanai. Ir tai priklauso ne tik nuo valstybės ekonomikos modelio, bet ir nuo visuomenės mentaliteto, kuris irgi negali pasikeisti per vieną dieną. Štai kodėl švedai nestreikuoja, net jei mažinamos viešosios išlaidos (įskaitant ir socialines), o, tarkime, graikai nuolat stovinuoja ties parlamento rūmais su degančiomis vėliavomis ir pasirengę bet kurį politiką apmėtyti kiaušiniais, net jei Velykos jau praėjo.
Paaiškinti tai galima paanalizavus šių valstybių ekonomikos modelius ir jų nulemtą gyventojų mentalitetą. Savo ekonomikos modeliais kardinaliai skiriasi jau minėta Švedija, ją nesėkmingai kopijuoti mėginusi Prancūzija, Graikija ir, tarkime, liberaliomis idėjomis besivadovaujanti Didžioji Britanija, puikiai įkūnijanti liberalųjį valstybės modelį. Šio modelio valstybėse valdžios institucijos minimaliai kišasi į socialinę sferą. Valstybė čia globoja tik tuos socialinius gyventojų sluoksnius, kurie patys negali savimi pasirūpinti. Tokia socialinė pagalba yra minimali, skirstoma konkretiems adresatams ir griežtai kontroliuojama.
Kitas, visai priešingas variantas – vadinamosios redistribucinio (perskirstymo) modelio valstybės, tokios kaip Švedija.
Čia valdžia paprastai išsikelia labai ambicingus tikslus socialinės politikos srityje, siekiant išlyginti gyventojų galimybes gerovei pasiekti, taikant platų pajamų perskirstymą. Nors XX a. paskutinį dešimtmetį Švedija išgyveno didelę ekonominę recesiją ir kai kurios socialinės garantijos gyventojams ir šeimoms buvo apribotos, tai beveik nepalietė viešųjų paslaugų, kurios visą laiką buvo švediškosios gerovės pavyzdys.
Pavyzdžiui, Švedijoje socialinės išlaidos (t.y. lėšos, skiriamos socialinėms reikmėms, tokioms kaip sveikata, mokslas, pašalpos) ir prieš dešimtmetį, ir dabar svyruoja apie 30 proc. BVP. Didžiojoje Britanijoje – tas pats, jos mažesnės, bet stabilios. O štai Prancūzija, Ispanija, Graikija įpratino gyventojus prie vis didėjančio socialinių išlaidų kąsnio. Pavyzdžiui, Graikijoje socialinės išlaidos prieš 10 metų siekė apie 22 proc., dabar – apie 44 proc. Ir kai prabylama apie jų radikalų mažinimą, natūralu, kad kyla pasipiktinimas.
Štai kodėl nestreikuoja nei britai, nei švedai. Pirmieji susitaikė su sunkmečio reformomis, nes jos neprieštarauja jų įsivaizdavimui, kaip turi būti valdomas šalies ūkis Antrieji per daug nepajuto biudžeto apkarpymų, tad ir protestuoti nebuvo didelio reikalo. Užtat švediškąjį modelį pas save kopijuoti bandžiusios valstybės dabar kenčia ne tik nuo didžiulių skolų, bet ir nuo nesibaigiančių protestų.
ES statistikos agentūros “Eurostat” duomenimis, trečdalis Graikijos žmonių, nepaisant neva labai palankios socialinės politikos, gyvena žemiau skurdo ribos. Benamių nuo 2009 m. padaugėjo 25 proc. Be to, yra didelis visuomenės pasipriešinimas valstybės išlaidų karpymui mažinant socialinę paramą ir viešąsias paslaugas. Neseniai atlikta apklausa rodo, kad 95,7 proc. graikų mano, jog taupymo politika yra per žiauri.
Visa tai – dėl to, kad Švedija savo viešąjį sektorių užsiaugino nesiskolindama, o generuodama pajamas šalies viduje. O štai tos valstybės, kurios bandė viešąjį sektorių padidinti “į skolą”, dabar moka labai didelę kainą.

Teks sukti vokiškuoju pavyzdžiu

Ekonomistai Carmen Reinhart ir Kennethas Rogoffas, nagrinėdami 44 šalių duomenis, nustatė neigiamą priklausomybę tarp ekonomikos augimo ir valdžios sektoriaus skolos lygio. Tyrimas parodė, kad didelių skolų slegiamos šalys vystosi lėčiau nei valstybės, kuriose skolos ir BVP santykis mažesnis. Kaip teisingai prieš porą šimtmečių sakė Thomas Paine’as, valdžios skola turi būti matuojama ne milijonais arba milijardais, o mokesčiais, kuriuos reikės surinkti, siekiant ją grąžinti kreditoriams.
Dideli įsipareigojimai neigiamai veikia taupymo lygį, o fiskalinio konsolidavimo priemonės paprastai sumažina ir vartojimą, – juk valstybės skolas grąžina visi šalies gyventojai. Prasiskolinus viešajam sektoriui, vyriausybės yra privestos didinti mokesčius namų ūkiams ir verslui, tuo apkarpydamos jų galimybes. Ekonominiai modeliai rodo, kad blogiausią įtaką BVP daro su darbu susijusių mokesčių didinimas. Didesnis darbo pajamų apmokestinimas labiausiai nuskriaudžia vieną pragyvenimo šaltinį turinčius darbuotojus. Kita vertus, aukštesni mokesčiai kapitalui sumažina šalies patrauklumą steigti arba plėsti verslą ir gali neigiamai paveikti darbo vietų kūrimo procesą.
Mažesnė blogybė yra nekilnojamojo turto mokesčio arba pridėtinės vertės mokesčio tarifų didinimas. Tačiau besivystančiose valstybėse PVM didinti rizikinga, nes tai tiesiogiai pakerta skurdesnius gyventojus, kurių dalis kur kas didesnė nei turtingesnėse šalyse.
Paprastai sakant, esminis skirtumas tarp pastarosios ir kitų paminėtų šalių yra tai, kad naudos gyventojams iš tokių didelių išlaidų viešajam sektoriui – ne per daugiausiai. Mat nei Graikijai, nei Ispanijai, nei Italijai ar tai pačiai Prancūzijai, bandžiusioms imituoti švediškąjį modelį, nepavyko sukurti tokių pačių gerovės valstybių, nes jos, nors viešosioms reikmėms išlaidauja taip kaip Švedija, bet nesugeba generuoti pakankamai lėšų šioms reikmėms tenkinti. Rezultatas makabriškas: valstybės klimpsta į skolas tam, kad galėtų vis didesnę biudžeto dalį skirti viešajam sektoriui.
Dėl to, kad viešasis sektorius tapo svarbiausiu tikslu ir tuo pačiu priemone, gerovės valstybėmis tapti panorusios šalys vis labiau praranda konkurencingumą. Tokiose šalyse laipsniškai mažėja eksportas, auga nedarbas.
Šios valstybės deklaruoja, kad kiekvienas pilietis turi vienodą teisę į būtinas paslaugas nepriklausomai nuo finansinės situacijos. Tačiau jos nekelia klausimo, kokio lygio paslaugas jos išgali sau leisti ir ar tikrai išlaidos socialinėms reikmėms nėra išlaidavimas? Tokiose šalyse kaip Graikija, Ispanija ar ta pati Prancūzija, kur egzistuoja ne tik centrinė valdžia ir savivalda, bet dar ir atskira regioninė, bendruomenių ir kitokia valdžia, kurios tikslas – kuo geriau atstovauti visų gyventojų interesus, tūkstančiui gyventojų dabar tenka 90 ar dar daugiau viešojo sektoriaus darbuotojų.
Taigi, regis, kas Švedijos – Švedijai. Didžiosios Britanijos pavyzdys tokioms šalims kaip Graikija irgi sunkiai įsivaizduojamas – per daug skiriasi visuomenės mentalitetas, per daug sunku patikėti, kad valstybė beveik nesikiša ir nepalaiko “sunkią akimirką”. Tad, matyt, skaudžiai nudegusios per pastarąją krizę, euro zonos šalys turėtų pavyzdžiu imti laikyti Vokietiją.
Šioje valstybėje išlaikytas puikus balansas tarp ekonominio augimo ir viešojo sektoriaus finansavimo. Nedarbas Vokietijoje per dešimtmetį nėra buvęs didesnis nei 7 proc. Be to, jei tokių didelių ekonomikų kaip Ispanija ar Prancūzija eksportas pastaruoju metu mažėja, tai Vokietijos – ir vėl auga.

Pasak SEB banko analitikų, „Snoro“ griūtis gyventojų finansinei elgsenai didelės įtakos nepadarė, o trumpam suprastėję lūkesčiai dėl finansinės padėties vėl pagerėjo 2012 metų pradžioje.

Naujausioje SEB banko parengtoje apžvalgoje „Namų ūkių finansinio turto barometras“ pastebima, kad šiemet, tikėtina, gyventojai bus labiau linkę taupyti ir grąžinti skolas, o norėdami kaupti turtą rinksis konservatyvesnes, mažiau rizikingas priemones.

Pasak SEB banko šeimos finansų ekspertės Julitos Varanauskienės, paskutinį praėjusių metų ketvirtį, „Snoro“ bankui nutraukus veiklą, labai pasikeitė gyventojų finansinio turto statistika, tačiau tikroji gyventojų finansinė padėtis ir elgsena kito nedaug. „Jei į skaičiavimus neįtrauktume „Snoro“ banko indėlių ir Indėlių draudimo fondo išmokų, gyventojai į finansų institucijas padėjo daugiau indėlių, negu iš jų pasiėmė, paskolų portfelis lėtai, bet mažėjo, o uždelstų įmokų finansų institucijoms ir kitoms paskolas teikiančioms įmonėms sumos augimas metų pabaigoje toliau lėtėjo“, – sako J. Varanauskienė. Nors praėjusių metų pabaiga buvo sudėtinga ir dėl to pablogėjo gyventojų lūkesčiai dėl finansinės padėties, šių metų pradžioje gyventojų nuotaikos vėl pagerėjo.

Metų pabaiga buvo kitokia negu pastaruosius porą metų: gyventojų finansinio turto, remiantis statistiniais duomenimis, sumažėjo. Didžiausią įtaką tam turėjo tai, kad po „Snoro“ banko griūties 628 mln. litų sumažėjo gyventojų indėlių. „Gyventojų, kurių indėliai viršijo draudžiamą sumą, santaupų dalis pražuvo, kiti indėlininkai ryžosi pinigus iš bankų pasinešti namo, treti iš santaupų padengė paskolas ar jų dalį. Tačiau, atmetus Snoro“ griūties įtaką, apytiksliai apskaičiuota, kad gyventojai paskutinį ketvirtį į indėlių sąskaitas padėjo maždaug 400 mln. litų daugiau, negu iš jų pasiėmė, vadinasi, dėl „Snoro“ įvykių gyventojai neprarado pasitikėjimo bankais ir noro taupyti“,– sako J. Varanauskienė.

Indėlininkų panikos pavyko išvengti, tačiau gyventojai tapo atsargesni. Vieni, paakinti tokių įvykių labiau susirūpino savo santaupų saugumu – skirstė anksčiau viename banke laikytas santaupas į kelis bankus, pirko Vyriausybės taupymo lakštų, mažiau sudarė ilgesnio laikotarpio indėlių sutarčių. „Analizuojant finansų institucijų duomenis, matyti, kad padaugėjo indėlių kredito unijose (jų palūkanų normos dažnai didesnės negu bankų). Tačiau didesnes palūkanas už indėlius mokančiuose bankuose gyventojų indėlių sumažėjo, o didžiuosiuose bankuose, kurie moka mažesnes palūkanas, padaugėjo. Vadinasi, gyventojai buvo linkę nebe ieškoti vien didesnių palūkanų, bet labiau skirstyti santaupas į kelias institucijas“, – teigia šeimos finansų ekspertė.

Nors paskutinį metų ketvirtį situacija finansų rinkose kiek pagerėjo, praėję metai nebuvo sėkmingi gyventojams, investavusiems į akcijų rinkas per investicinius fondus, pensijų fondus pagal investicinio gyvybės draudimo sutartis. Tai buvo viena iš priežasčių, dėl ko išmokų iš bankų platinamų investicinių fondų paskutinį metų ketvirtį buvo 41 mln. litų daugiau negu įmokų į juos, o tie, kuriems baigė galioti anksčiau sudarytos gyvybės draudimo sutartys, dažniau jų termino nebepratęsė. Matyti, kad gyventojai linkę ilgiau pasvarstyti, kur ir kada vėl investuoti savo santaupas.

Statistiniai duomenys rodo, kad paskutinį praėjusių metų ketvirtį gyventojų paskolų finansų institucijose sumažėjo beveik 5 proc. (arba 1,37 mlrd. litų). Tačiau neįskaičiuojant „Snoro“ paskolų, matyti, kad gyventojų paskolų portfelis mažėjo beveik tris kartus lėčiau – tik 1,7 procento. Taigi trečią ketvirtį vos pradėjęs didėti gyventojų paskolų portfelis liovėsi didėjęs. Pagrindinės būsto paskolų portfelio nedidėjimo priežastys – sumažėjęs gyventojų noras skolintis būstui, didesnės pradinės įmokos reikalavimai. Vartojimo paskolų situacija kiek kitokia – šių paskolų portfelis bankuose nuolat mažėja. Tačiau analizuojant vartojimo paskolas teikiančių įmonių (ne bankų) statistiką, matyti, kad gyventojai iš šių įmonių skolinasi vis daugiau. „Bankų išduodamų vartojimo kreditų palūkanos šiemet yra vidutiniškai 2,5 proc. punkto mažesnės negu pernai, bet tai nenulėmė didesnio gyventojų noro skolintis iš bankų. Tuo tarpu kitų paskolas teikiančių įmonių palūkanų normos yra gerokai didesnės negu bankų, tačiau skolinimosi iš šių įmonių tempas vis didėja. Galima daryti prielaidą, kad šių įmonių klientai apie palūkanų skirtumą nežino arba jo nepaiso, nes neturi galimybės arba nenori skolintis iš banko“, – sako J. Varanauskienė.

Ir toliau nemažėja vėluojamų grąžinti paskolų, bet situacija taip sparčiai nebeblogėja. Remiantis asmeninės kredito istorijos sistemos „manocreditinfo.lt“ duomenimis, uždelstų įmokų per paskutinį ketvirtį padidėjo 3 proc. (arba 79 mln. litų), kai tuo tarpu ankstesnį ketvirtį jų padidėjo 10 proc., arba 216 mln. litų. Metų pabaigoje 102 tūkst gyventojų bankams buvo skolingi 2,23 mlrd. litų, o 43 tūkst. gyventojų vėlavo grąžinti 170 mln. litų kitoms paskolas teikiančioms įmonėms. Nepaisant to, kad per paskutinį ketvirtį buvo padengta uždelstų įmokų(bankams – 162 mln. litų, paskolų bendrovėms – 9 mln. litų), jų daugėjo sparčiau, todėl vis dar didėjo ir bendras uždelstų įmokų portfelis. „Gyventojų galimybė laiku mokėti paskolų įmokas pablogėja, jei padidėja paskolų palūkanos arba sumažėja pajamų, padaugėja kitų išlaidų. Palūkanos už anksčiau paimtas paskolas šiuo metu yra mažesnės negu prieš metus ar dvejus, jų didėjimo nelaukiama. Situacija darbo rinkoje taip pat stabilizavosi – nedarbas nebeauga ir net šiek tiek mažėja, darbo užmokestis nebemažėja, o bendras kainų lygis auga gana lėtai. Jei tokia situacija laikysis ir toliau, uždelstų skolų turėtų pradėti mažėti“, – prognozuoja banko ekspertė.

Nors metų pabaigoje įvykiai finansų pasaulyje nedžiugino, galima teigti, kad finansinė depresija gyventojų neapėmė. Statistikos departamento atliktas vartotojų nuomonių tyrimas rodo, kad vartotojų nuotaikos sausį ir vasarį buvo geresnės negu gruodį. Didžiausia dalis respondentų (56 proc.) mano, kad per ateinančius dvylika mėnesių jų finansinė padėtis nepasikeis, vadinasi, ir nepablogės. Todėl tikėtina, kad šiemet gyventojai labiau negu skolintis bus linkę taupyti pinigus ir grąžinti skolas, o norėdami kaupti ar saugoti turtą rinksis konservatyvesnes, mažiau pelningas, tačiau ir mažiau rizikingas priemones.