„Pernai pastebėti pirmieji namų ūkių finansinės padėties gerėjimo požymiai šiemet yra labai menki. Mažai vilčių, kad plika akimi matomo pagerėjimo Lietuvoje sulauksime šiemet,“– teigia SEB banko šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė.
„2012 metais geresnės namų ūkių finansinės padėties galime tikėtis ne dėl šalies ūkio augimo, o dėl savo veiksmų – racionalaus išlaidų planavimo ir atidžios kontrolės, pagrįstai vertinamų savo finansinių galimybių ir pažaboto noro turėti tą patį, ką ir, pavyzdžiui, kaimynai ar reklamų herojai,“ – sakė J. Varanauskienė. – „Kita vertus, tai, kad bendra namų ūkių finansinė situacija nebeblogėja,  rodo, jog yra geras laikas iš naujo susidėlioti tikslus, prioritetus ir pagal tai planuoti savo išlaidas“.
Pasak J. Varanauskienės, namų ūkių finansinės padėties teigiamus pokyčius rodo tai, kad daugiau negu 50 tūkst. žmonių, 2010 metais neturėjusių darbo, pernai jį susirado. Vidutinis darbo užmokestis, remiantis oficialia statistika, pernai padidėjo 39 litais, o vidutinė senatvės pensija, atstačius anksčiau sumažintą pensijos dalį, šių metų pradžioje turėjo padidėti vidutiniškai 68 litais. Tiesa, kainos didėjo taip pat –vartojimo prekių krepšelis per 2011 metus pabrango 3,4 proc., o tai yra daugiau negu daugiau negu padidėjo darbo užmokestis. Veikiausiai todėl gyventojų nuomonė apie esamą ir būsimą padėtį išliko gana skeptiška ir keitėsi labai nedaug. Statistikos departamento duomenimis, teigiančiųjų, kad šeimos finansinė padėtis per praėjusius 12 mėnesių pagerėjo, šių metų pradžioje buvo tik 2 procentiniais punktais daugiau negu pernai (padaugėjo nuo 5 iki 7 proc.) , o manančiųjų, kad ji nors truputį gerės šiemet, palyginti su praėjusiais metais, padaugėjo nuo 14 proc. iki 15 proc., t. y. tik 1 procentiniu punktu.
Pasak J. Varanauskienės, vilties tikėtis spartesnių asmeninių finansų pokyčių šiemet nebus daug darbo užmokesčio lauke – nieko džiuginančio, tačiau nieko ir blogo. SEB banko analitikų nuomone, nedarbas šiais metais trauksis labai nedaug – nuo 15 proc. iki 14 proc., vidutinis darbo užmokestis padidės tik 2 procentais. Guodžianti žinia – vartojimo prekių ir paslaugų kainos turėtų didėti mažiau negu pernai: laukiama vidutinė metinė infliacija – 2,5 procento. „Labiausia tikėtina, kad gyventojų piniginėse ir toliau vyraus štilis: per daug niekas nesikeis nei į gerąją, nei į blogąją pusę. Pajamos, vartojimo mastas, taupymo galimybės išliks panašios“ – teigia šeimos finansų ekspertė.
Pasak J. Varanauskienės, nežymus pajamų didėjimas prognozuojamas labiausiai dėl to, kad kai kuriuose konkurencinguose verslo sektoriuose jau jaučiamas darbuotojų stygius, kurį norėdami užlopyti darbdaviai priversti didinti ir taip ne pačius mažiausius šių sektorių darbuotojų atlyginimus. Tačiau dauguma dirbančiųjų jokio pajamų padidėjimo nepajus, nebent būtų priimtas sprendimas padidinti minimalų darbo užmokestį.
„Jei padėtis darbo rinkoje smarkiai nesikeis, ir toliau išliks santaupų juodai dienai poreikis, todėl situacija ir toliau bus įtempta – nedarbas vis dar didelis, todėl derėtų ir toliau turėti santaupų juodai dienai ir jų neišleisti, kol ta juoda diena neišaušo,“ – rekomenduoja šeimos finansų ekspertė. Pasak J. Varanauskienės, jei vidutinį darbo užmokestį gaunanti trijų asmenų šeima (3,3 tūkst. litų) turi nors vieno mėnesio šeimos pajamų dydžio santaupų, priskaičiuodama ir kitus pajamų šaltinius, kurių, tikėtina, atsirastų netekus darbo (išeitinę išmoką, nedarbo draudimo išmokas), laikydamasi įprasto išlaidų plano, galėtų išgyventi iki pusmečio. „Antroje metų pusėje Europos šalyse jau bus galima pradėti dairytis atsigavimo ženklų, tačiau kaip visada į Lietuvą permainų vėjai užsuka šiek tiek vėliau, todėl, jei darbo paieškos užtruktų ilgiau, galima būtų santaupų sumą šiek tiek padidinti“, – sakė J. Varanauskienė.
Ekspertės teigimu, nepasiturintiems, priklausantiems nuo socialinių išmokų gyventojms pikta lemiančių ženklų 2012 metais taip pat nematyti – jų pajamos ir pragyvenimo lygis neturėtų dar labiau pablogėti, tačiau išlaidas kontroliuoti ir toliau teks itin griežtai.
Nedidelė infliacija kitais metais labiausiai bus nulemta naftos kainų didėjimo. SEB grupės analitikų teigimu, naftos kainos šiais metais bus vidutiniškai 5 proc. didesnės negu pernai, todėl degalai, šiluma ir toliau, tikėtina, brangs. Taip pat turėtų didėti ir kitų su energija susijusių prekių (taip pat ir maisto prekių) savikaina ir kaina vartotojams. Vis dėlto kainų pokytis turėtų būti mažesnis negu pernai. „Apskaičiuota, kad vidutines pajamas uždirbančios trijų asmenų šeimos vidutinis vieno mėnesio vartojimo prekių krepšelis brangs maždaug 70 litų. Todėl, tikėtina, kad gyventojams, siekiantiems išlaikyti išlaidų ir pajamų balansą, pakaks tik neviršyti praėjusių metų vartojimo išlaidų arba tik labai nežymiai išlaidas perskirstyti, atsižvelgiant į brangstančias pirmo būtinumo prekes,“ – sakė J. Varanauskienė.
„Ekonominę situaciją šalyje labiausiai lemia tai, kas vyksta už jos ribų – euro zonos ir naftą išgaunančiose šalyse. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad nuo mūsų niekas nepriklauso. Tačiau, kalbant apie šeimos finansinę padėtį, reikia prisiminti, kad yra dalykų, už kuriuos atsakingi esame patys – tai, kaip ir kam išleidžiame gaunamas pajamas, kiek esame susitaupę nenumatytiems atvejams, kaip plačiai atveriame piniginę neplanuotiems ir, tiesą sakant, ne visada reikalingiems pirkiniams, priklauso tik nuo mūsų“, – sakė J. Varanauskienė. Planas, sudarytas atsižvelgus į dabartinę padėtį, suskaičiavus dabartines išlaidas ir užsibrėžus išlaikyti bent jau tokias pat išlaidas, padės išlaikyti šeimos pajamų ir išlaidų balansą ir šiais metais bei nepabloginti šeimos finansinės situacijos.

Didėjantys finansinių rodiklių skirtumai smeigia storą pleištą tarp savivaldybių ir skatina centralizaciją.

Nors Lietuva palyginti nedidelė valstybė, įvairiuose šalies kampeliuose gyvenančių žmonių finansinė kasdienybė skiriasi. Jau pernai „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto Lietuvos savivaldybių lyginamosios analizės rezultatai atskleidė ryškius finansinės situacijos skirtumus, o šių metų duomenys liudija, kad atskirtis tarp savivaldybių didėja.
Tie, kuriuos pernai nustebino tarp gretimų Vilniaus miesto ir Šalčininkų rajono savivaldybių užfiksuotas 663 Lt vidutinio darbo užmokesčio atotrūkis, šiandien gali tik pakraipyti galvą. Skirtumas tarp mažiausio ir didžiausio vidutinio darbo užmokesčio šiose savivaldybėse išaugo iki 716,8 Lt. Sostinėje praėjusių metų trečiąjį ketvirtį vidutinis neto darbo užmokestis siekė 1880 Lt, o kaimynai – Šalčininkų savivaldybės gyventojai, atskaičius mokesčius, vidutiniškai gavo tik 1163 Lt į rankas.
Labai stebėtis nevertėtų – atlyginimai didžiausi tose savivaldybėse, kuriose susikoncentravę aukštos kvalifikacijos darbuotojai ir verslo subjektai bei visos valstybės mastu reikšmingi objektai. Todėl vidutinio darbo užmokesčio „varžybose“ jau keli dešimtmečiai priekyje yra Vilniaus ir Klaipėdos miestų bei Ignalinos atominę elektrinę globojusi Visagino savivaldybės. O Šalčininkų, Kalvarijos ir Kretingos rajonams vietas lentelių pabaigoje lemia didelių įmonių stoka bei mažai konkurencinga darbo jėga.
Svarbus dar vienas aspektas: Visagino, Vilniaus, Panevėžio, Kauno, Klaipėdos miestų savivaldybėse gyvenantys senjorai gauna didžiausias senatvės pensijas šalyje. Palyginti su Šilalės rajono savivaldybe, kurioje vidutinė senatvės pensija buvo mažiausia, Visagino senjorai „uždirba“ beveik 200 Lt daugiau.
Dar vieno pajamų šaltinio – socialinių pašalpų gavėjų per metus padaugėjo visose 60-yje savivaldybių. Mažiausias augimas (63 proc.) užfiksuotas Akmenės rajono savivaldybėje, tačiau rodiklis apgaulingas – augimas mažiausias, nes šioje savivaldybėje jau ne vienus metus tūkstančiui gyventojų tenka daugiausiai pašalpų gavėjų. Tuo tarpu savivaldybių sąrašo pabaigoje pagal pastarąjį rodiklį išsirikiuojančių didmiesčių bei jų rajonų savivaldybėse per metus socialinių pašalpų gavėjų skaičiaus šoktelėjo daugiausiai: Kauno rajono – 359 proc., Vilniaus miesto – 262 proc., Klaipėdos miesto – 229 proc.
Priešingai nei socialinių pašalpų gavėjų, registruotų bedarbių visose savivaldybėse sumažėjo vidutiniškai daugiau nei 25 proc., o bedarbių, gaunančių nedarbo išmokas, dalis ūgtelėjo tik Birštono, Raseinių ir Pagėgių savivaldybėse. Šią tendenciją galima paaiškinti tuo, kad mažėjant naujai registruotų bedarbių išmokama ir mažiau išmokų. Kita vertus, didelė dalis darbo biržoje registruotų gyventojų tampa ilgalaikiais bedarbiais, kuriems nedarbo išmoka nebemokama.
Nors didžiųjų miestų savivaldybių gyventojų pajamos didesnės, tai dar nereiškia, kad jie turi daugiau laisvų lėšų ar geriau tvarkosi su asmeniniais finansais. Išnagrinėjus „Creditinfo“ renkamus Lietuvos gyventojų pradelstų mokėjimų duomenis matyti, kad didžiausia bendra pradelstų mokėjimų suma yra būtent didžiųjų miestų savivaldybėse. Vertinant savivaldybes pagal skolos dydį, tenkantį vienam gyventojui, trijų didžiausių miestų savivaldybės patenka į pirmąjį penketuką. Tai visų pirma lemia prisiimti didesni finansiniai įsipareigojimai.
Pagal pradelstus mokėjimus pirmauja palangiškiai, kurių skolos dar labiau išaugo. Šiuo metu vienas finansinių įsipareigojimų turintis Palangos savivaldybės gyventojas vidutiniškai yra pradelsęs 16,3 tūkst. Lt. Ši suma gerokai viršija per metus gaunamas statistinio palangiškio pajamas – vidutinis darbo užmokestis savivaldybėje siekia 1310 Lt per mėnesį. Mažiausia pradelsta skola vienam gyventojui gali pasigirti Varėnos, Rokiškio ir Jurbarko rajonų savivaldybės, kuriose šis rodiklis, palyginti su Palanga, mažesnis daugiau nei 20 kartų. Didžiulė pradelstų mokėjimų našta gerokai apsunkina Palangos ir kitų su panašia situacija susidūrusių savivaldybių kelią į ekonominį atsigavimą ir finansinę gerovę.
Didėjantys finansinių rodiklių skirtumai smeigia storą pleištą tarp savivaldybių ir skatina centralizaciją, ekonominių veiklų bei jaunų žmonių, kvalifikuotų specialistų koncentraciją didžiuosiuose miestuose. Centralizacijos procesas stebimas visame pasaulyje, tačiau lygia greta šiai tendencijai Lietuvoje 2011–2013 m. finansuojama ir vykdoma regioninės ekonominės ir socialinės atskirties mažinimo programa. Regioninės atskirties mažinimo priemonių įgyvendinimas galėtų sudaryti prielaidas tvaresniam šalies ekonomikos augimui, tolygesnei gyvenimo kokybei šalyje, o gyventojams suteikti paskatą pirmenybę teikti ne tarptautinei, o vidinei migracijai.

Naujienų agentūros BNS pranešimu, finansų ministrė, vertindama Vyriausybės veiklą, kovojant su nelegalia prekyba, sako, kad „yra kuo pasidžiaugti“. Ingridos Šimonytės vertinimu, norint pasiekti geresnių rezultatų kovoje su „šešėliu“, reikia ir visuomenės paramos.

 

„Tam reikia ne tik nuoseklaus darbo, ne tik sutelkto institucijų darbo, bet tam reikia ir visuomenės palaikymo, be jo, manau, kad prasmės tokį darbą dirbti vistiek yra, bet jis yra labai sunkus“, – antradienį LTV televizijos laidoje „Dienos tema“ kalbėjo I.Šimonytė.

„Aš manau, kad tikrai yra kuo pasidžiaugti“, – pridūrė finansų ministrė.

Ji priminė, kad svarstant 2011 metų biudžetą ir suplanavus 1 mlrd. litų papildomų biudžeto pajamų, kurių tikėtasi gauti iš geresnio mokesčių administravimo, buvo labai daug skeptikų, kurie „labai įvairių epitetų ir man asmeniškai yra skyrę, ir tai idėjai“.

„Turint minty, kad tai pavyko įgyvendinti bent iš dalies – ir gyventojų pajamų mokesčio surinkimas buvo geresnis negu planuota ir negu kad rodytų darbo užmokesčio augimas ir pridėtinės vertės mokesčio, sakyčiau, kad tie rezultatai matosi“, – kalbėjo I.Šimonytė.

Ji minėjo, kad pernai visuomenė išreiškė paramą, paskelbus apie kasos aparatų įvedimą maisto produktais prekiaujančiose dengtose prekyvietėse.

„Labai džiaugiuosi, kad, tarkim, kasos aparatų klausimu, kuomet buvo labai tikrai didelis pasipriešinimas tai idėjai, kad visa prekyba turėtų būti apskaityta kaip įmanoma labiau techninėmis priemonėmis, tikrai visuomenės palaikymas buvo labai didelis, ir, manau, kad tai davė savo rezultatą jau 2011 metais“, – teigė I.Šimonytė.

Įvesti kasos aparatus apsispręsta, siekiant sumažinti „šešėlinę“ prekybą. Finansų ministerijos skaičiavimu, su kasos aparatu prekiaujantys žmonės valstybei sumoka vidutiniškai keturis kartus daugiau mokesčių.

Nuo šių metų gegužės 1-osios kasos aparatus privalės naudoti visi prekiaujantieji dengtose patalpose turguose.

Pernai valstybė surinko daugiau nei planuota pridėtinės vertės ir gyventojų pajamų mokesčių, tačiau mažiau akcizų ir pelno mokesčio. Iš pridėtinės vertės mokesčio (PVM) gauta 8,503 mlrd. litų – 244 mln. litų (2,9 proc.) daugiau negu planas, iš gyventojų pajamų mokesčio – 3,773 mlrd. litų – 301,7 mln. litų, arba 8,7 proc. daugiau nei 2010 metais.

Iš akcizų 2001 metais gauta 3,178 mlrd. litų – 298 mln. litų (8,6 proc.) mažiau nei planuota, pelno mokesčio – 873,1 mln. litų – 306 mln. litų (25,9 proc.) mažiau.

Vyriausybė 2010 metų pabaigoje planavo, kad 2011 metais iš „šešėlio“ gaus apie 1 mlrd. litų, o vien iš turgaus prekeivių – iki 100 mln. litų.

 

Pernai gan sparčiai didėjusį vartojimą 2012-aisiais pristabdys prasti finansiniai lūkesčiai, nekilsiantis vidutinis darbo užmokestis ir pakibęs mokesčių Damoklo kardas.

Metų sandūroje daugeliui rūpi „suskaičiuoti viščiukus“, įvertinti, kuo gyvenome pastaruosius 12 mėnesių, ir paspėlioti, kas laukia ateityje. Taigi kaip pernai keitėsi gyventojų finansinės padėties žemėlapis ir kokius maršrutus jis mums nurodys netolimai ateičiai?
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, Lietuvos namų ūkių vartojimas, palyginus dviejų pastarųjų metų trečiuosius ketvirčius, didėjo daugiau nei 10 proc. ir šis augimas buvo vienas didžiausių visoje Europos Sąjungoje. Didėjantis vartojimas – ekonomikos augimo ir namų ūkių finansinės padėties gerėjimo ženklas, todėl būtų galima džiūgauti, jei ne vienas paradoksas, keliantis tam tikrų dvejonių. Analizuojamu praėjusių metų laikotarpiu vidutinis darbo užmokestis padidėjo tik 1,5 proc., be to, šį nedidelį augimą visiškai užgožė 4,5 proc. kainų pokytis. Tad pagrįstai kyla klausimas: kokiomis lėšomis gyventojai finansavo didesnį vartojimą?
Situaciją galima bandyti paaiškinti tuo, kad vidutinis darbo užmokestis neatspindi realiai namų ūkių disponuojamų pajamų. Tai patvirtina „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto užsakymu spalį atliktas namų ūkių finansinės padėties ir finansinių įsipareigojimų tyrimas. Jo duomenimis, nepaisant to, kad vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje nepadidėjo nė 2 proc., disponuojamos pajamos vienam namų ūkio nariui per metus išaugo daugiau nei dešimtadaliu.
Vieną pagrindinių tokių pajamų šaltinių lėmė emigracija. Dalis tautiečių, gyvenančių ir dirbančių svetur, siunčia savo uždarbį tėvynėje likusiems giminaičiams, o didėjant emigravusiųjų skaičiui auga ir perlaidų iš užsienio dalis. 2011-aisiais jų vertė perkopė 4 proc. BVP. Tačiau, nepaisant to, jog emigrantų finansinis indėlis papildant Lietuvoje likusių gyventojų biudžetą yra didelis, tikėtina, kad artimiausiu metu jis nebedidės dėl kitų šalių ekonomikos lėtėjimo.
Pajamų pokyčius taip pat lėmė nedarbo mažėjimas ir darbo rinkos pokyčiai. „Sodros“ duomenimis, per 11 praėjusių metų mėnesių sukurta 72 tūkst. darbo vietų, o į jas nepatekę gyventojai patys bando imtis iniciatyvos ir išnaudoti turimus verslumo įgūdžius. Pernai, palyginti su 2010-aisiais, beveik ketvirtadaliu pagausėjo dirbančių pagal verslo liudijimus, 14 proc. – besiverčiančių individualia veikla ir beveik 25 proc. – dirbančių nepilną darbo dieną žmonių.
Gyventojų didėjančio vartojimo finansavimo šaltiniais taip pat galėjo tapti santaupos ir paskolos. Tačiau reikia pabrėžti, kad santaupų gyventojai nepravalgė ir nepradėjo leisti – net ir vidutinėms metinėms palūkanoms mažėjant, indėlių likučiai metų pabaigoje yra 4,57 proc. didesni nei 2010 m. lapkritį. Vartojimo didėjimo paskata netapo ir skolintos lėšos. Jomis finansuota vartojimo dalis per metus sumažėjo ir trečiąjį 2011-ųjų ketvirtį siekė 3,7 proc. Tačiau didėjo prekių ir paslaugų dalis, suvartota skolon, t.y. pradelsti privalomi mokėjimai. Per 12 mėnesių fizinių asmenų bendra pradelsta suma padidėjo 51 proc. ir 2011 m. gruodžio 1 d. siekė 2,74 mlrd. Lt. Tad pradelstų mokėjimų suvaldymas antrus metus iš eilės lieka vienu pagrindinių namų ūkių finansinių iššūkių.
Vis dėlto bet kokio masto vartojimo didėjimas buvo geroji žinia, rodanti gyventojų gebėjimą amortizuoti prekių ir paslaugų kainų pokyčius ir suvaldyti asmeninius bei namų ūkių biudžetus. Deja, pirmoji 2011-ųjų pusė, buvusi gan optimistinė ir rodžiusi ekonomikos įsibėgėjimo ženklus, baigėsi ir gyventojų nuotaikos metų pabaigoje pasikeitė. Dėl Europos Sąjungos šalių ekonomikos lėtėjimo, neužtikrintumo dėl finansinio stabilumo artimiausioje ateityje, pastarųjų įvykių Lietuvos bankų sektoriuje gyventojai lūkesčiai blogėja. Tikėtina, kad jie netrukus paveiks ir vartojimą, o taupymo nuostatos taps artimos recesijos laikotarpiui.
Perkamoji darbingo amžiaus gyventojų galia 2012-aisiais tikrai nedidės, o gali net ir mažėti dėl galimų mokestinės aplinkos naujovių. Išimtis gali būti nebent senjorai, kuriems daugiau finansinių galimybių suteiks atkurtos pensijos. Tačiau nors sprendimai mokesčių įstatymų srityje bus priimami tik pavasarį, jau dabar nesudėtinga numatyti, kad jie ne tik gali daliai gyventojų lemti tiesioginį finansinį nuostolį, bet ir paskatinti šešėlinės ekonomikos plėtrą bei emigraciją.
Į 2012-uosius įžengėme nusiteikę panašiai kaip ir prieš recesiją. Vis dėlto, reikia manyti, pastaraisiais metais įgyta nelengva patirtis ir įgūdžiai tvarkant finansus namų ūkiams tikrai pravers ir galimiems finansiniams sunkumams jie pasirengę geriau nei prieš trejus metus.

Lietuvos Respublikos Prezidentė pasirašė praėjusią savaitę Seimo priimtą 2012 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą. Taip pat jau pasirašyti Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo 2012 m. biudžetai.
2012 m. visos viešosios išlaidos (įskaitant nacionalinį biudžetą, kuris apima valstybės ir savivaldybių biudžetus, taip pat Socialinio draudimo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondus) sudarys 42 mlrd. 506 mln. litų, iš jų 35 mlrd. 280 mln. litų nacionalinės ir 7 mlrd. 131 mln. litų ES lėšos.
Kitų metų visos viešosios pajamos (įskaitant valstybės ir savivaldybių, taip pat „Sodros“ ir Privalomojo sveikatos draudimo fondus) bus 39 mlrd. 586 mln. litų, iš jų 32 mlrd. 455 mln. litų nacionalinės ir 7 mlrd. 131 mln. litų ES lėšos.
Visi 2012 m. biudžetai parengti pagal aktualią Finansų ministerijos makroekonominių rodiklių projekciją, kurią, atsižvelgdama į naujausius ekonominius duomenis bei išliekantį didelį neapibrėžtumą dėl euro zonos valstybių problemų ir jų poveikio ES ir pasaulio ekonomikai, ministerija atnaujino lapkričio mėnesį. 2012 m. biudžetai sudaromi siekiant įgyvendinti viešųjų finansų deficito uždavinį – neviršyti 3 proc. BVP deficito.

Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų išlaidos turėtų būti 28,8 mlrd. litų, iš jų 21 mlrd. 681 mln. litų nacionalinės ir 7,1 mlrd. litų ES ir kitos tarptautinės paramos lėšos.

Kitais metais valstybė (kartu su savivaldybėmis) į nacionalinį biudžetą numato gauti apie 28,204 mlrd. litų pajamų, iš jų 21 mlrd. 73 mln. litų nacionalinių ir 7,131 mlrd. litų ES ir kitos tarptautinės paramos lėšų. Daugiausia pajamų 2012 m. numatoma gauti iš pridėtinės vertės mokesčio – 8,9 mlrd. litų. Iš gyventojų pajamų mokesčio planuojama gauti beveik 3,8 mlrd. litų, akcizų – 3,4 mlrd. litų, pelno mokesčio – 1,2 mlrd. litų.

Seimo patvirtinto 2012 m. „Sodros“ biudžeto išlaidos sudarys 13,602 mlrd. litų (iš jų 2,477 mlrd. litų bus pervesta į Privalomąjį sveikatos draudimo fondą), pajamos – 11,291 mlrd. litų. Iš socialinio draudimo įmokų ketinama surinkti 10,871 mlrd. litų, dėl 0,5 proc. punkto sumažintų įmokų į II pakopos pensijų fondus bus pervesta 80 mln. litų mažiau. Nuo kitų metų pradžios atkuriamos senatvės ir netekto darbingumo pensijos, kurios 2010–2011 m. buvo sumažintos.

Privalomojo sveikatos draudimo fondo, kurio pagrindines pajamas sudaro valstybės biudžeto asignavimai, „Sodros“ ir Valstybinės mokesčių inspekcijos administruojamos įmokos, 2012 metų biudžeto pajamos ir išlaidos yra po 3,986 mlrd. litų.

2012 m. valstybė taip pat numato panaudoti 7,131 mlrd. litų ES paramos lėšų, kurios ir toliau bus naudojamos visų ūkio sričių investicijoms ir pasieks visus Lietuvos regionus. Didžiausia šių lėšų dalis – 4,317 mlrd. litų – bus skiriama ekonomikai. Pastarosios lėšos bus investuojamos į projektus, skirtus smulkiajam ir vidutiniam verslui bei eksportui skatinti, transporto infrastruktūrai modernizuoti, moksliniams tyrimams ir informacinės visuomenės plėtrai, energetikos efektyvumui didinti, taip pat parama bus skiriama kaimo plėtrai ir žemdirbiams.

Viešosios išlaidos pagal sritis

Socialinei apsaugai iš viso 2012 m. bus skiriama 14 mlrd. 220 mln. litų nacionalinių ir 387,2 mln. litų ES paramos lėšų. „Sodros“ mokamoms pensijoms skiriama 8 mlrd. 201,4 mln. litų, ligos ir motinystės išmokoms 1 mlrd. 319 mln. litų. „Sodros“ išlaidos kitąmet didės dėl pensijų atkūrimo į 2009 m. lygį – beveik 0,5 mlrd. litų, taip pat dėl nepriemokų dirbusiems pensininkams išmokėjimo už 1995–2002 metais taikytą pensijų mažinimą. Iš nacionalinio biudžeto socialinei apsaugai 2012 m. numatyta skirti 3 mlrd. 190 mln. litų asignavimų.

Švietimo sričiai numatyta skirti 5 mlrd. 204 mln. litų nacionalinių ir 726,1 mln. litų ES lėšų. Šiai sričiai skiriamos lėšos naudojamos visų lygių – ikimokyklinio, bendrojo lavinimo, profesinio rengimo ir aukštojo mokslo – ugdymo ir švietimo sistemoms palaikyti.

Sveikatos apsaugai, įskaitant Privalomojo sveikatos draudimo fondą, 2012 metais planuojama skirti 4 mlrd. 422 mln. litų nacionalinių lėšų ir 223,1 mln. litų ES lėšų. Iš valstybės biudžeto sveikatos apsaugai numatyta 1 mlrd. 396,2 mln. litų privalomojo sveikatos draudimo įmokoms už valstybės lėšomis draudžiamus asmenis.

Ekonomikai skirta 2 mlrd. 695 mln. litų nacionalinių lėšų ir 4,317 mlrd. litų ES paramos lėšų. Ekonomikos srityje asignavimų valdytojos, įgyvendinančios pagrindines programas, yra Ūkio, Susisiekimo, Žemės ūkio ir Energetikos ministerijos.

Ūkio ministerijos kuruojamoms programoms 2012 metais numatoma skirti 146 mln. litų valstybės biudžeto lėšų (neįskaitant ES lėšų). Lėšos bus naudojamos verslui, ypač smulkiajam ir vidutiniam, skatinti ir verslo aplinkai gerinti.

Susisiekimo ministro valdymo sričiai numatoma skirti 1 mlrd. 291 mln. litų valstybės biudžeto lėšų (neįskaitant ES lėšų). Didžioji šių lėšų dalis bus naudojama kelių infrastruktūrai gerinti, telekomunikacijų tinklų plėtrai ir kitoms programoms.

Žemės ūkio ministro valdymo sričiai numatoma skirti 921 mln. litų valstybės biudžeto lėšų (neįskaitant ES lėšų), šios lėšos bus naudojamos kaimo rėmimo priemonėms finansuoti, paramos iš ES fondų bendrajam finansavimui, kompensacijoms už valstybės išperkamą žemę mokėti ir kt.

Energetikos ministro valdymo sričiai numatoma skirti 51 mln. litų valstybės biudžeto lėšų (neįskaitant ES lėšų). Lėšos bus naudojamos energetikos plėtros politikai formuoti, valstybės naftos produktų atsargoms kaupti, sustabdytos Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimo projektams įgyvendinti.

Aplinkos apsaugai numatoma skirti 277 mln. litų nacionalinių ir 607,3 mln. litų ES paramos lėšų. Aplinkos ministerijos kuruojamoms programoms finansuoti valdymo sričiai 2012 m. valstybės biudžete planuojama skirti iš viso 224 mln. litų valstybės biudžeto asignavimų.

Viešajai tvarkai ir visuomenės apsaugai 2012 metais numatoma skirti 1 mlrd. 552 mln. litų nacionalinių ir 664,9 mln. litų ES lėšų. Šios lėšos bus naudojamos vidaus reikalų,  policijos, priešgaisrinės apsaugos, sienos apsaugos, kalėjimų ir kitoms tarnyboms išlaikyti, teismams išlaikyti, valstybės garantuojamai teisinei pagalbai teikti. Vidaus reikalų ministro valdymo sričiai 2012 metų valstybės biudžete numatyta 1 mlrd. 474 mln. litų.

Gynybai numatoma skirti 1 mlrd. 62 mln. litų biudžeto lėšų, iš jų Krašto apsaugos ministerijos vykdomoms programoms 2012 metais planuojama skirti 872 mln. litų.

Poilsiui, kultūrai ir religijai numatoma skirti 926 mln. litų biudžeto lėšų. Kultūros ministro valdymo sričiai 2012 metų valstybės biudžete numatoma skirti 446 mln. litų.

Kartu su 2012 m. biudžeto įstatymu buvo priimti kai kurių mokesčių įstatymų pakeitimų įstatymai.

Pelno mokestis
Nuo 500 tūkstančių litų iki 1 milijono litų padidinta pajamų riba, kurios neviršijus galioja 5 proc. pelno mokesčio tarifas – šia lengvata galės pasinaudoti apie 11 tūkstančių įmonių.

Akcizai
Pagal ES reikalavimus akcizo tarifas Lietuvoje nuo 2018 m. visoms cigaretėms turės būti ne mažesnis nei 311 litų (šiuo metu yra 221 litas) už 1000 cigarečių. Siekiant išvengti staigaus akcizo šuolio, akcizas didinamas palaipsniui ir nuo kitų metų kovo bus taikomas 232 litų tarifas už 1000 cigarečių. Dėl šios priežasties vidutinė svertinė mažmeninė pakelio kaina galėtų padidėti iki 30 centų, tačiau konkrečių kainų kategorijų kainų pokyčiai priklausys nuo gamintojų ir didmenininkų kainodaros sprendimų.

Pridėtinės vertės mokestis (PVM)
Dar vieneriems metams pratęstas lengvatinio 9 proc. PVM tarifo taikymas šilumai ir karštam vandeniui bei lengvatinio 5 proc. PVM tarifo taikymas kompensuojamųjų vaistų ir medicinos pagalbos priemonių tiekimui.

Nuo 2012 m. sausio 1 d. didinama registravimosi PVM mokėtojais riba nuo dabar galiojančios 100 000 litų iki ES Tarybos sprendimu leistinos 155 tūkstančių litų ribos. Ši riba bus viena didžiausių tarp ES valstybių.

Be to, bus taikoma nuostata, kuri padės verslui susidarius beviltiškoms skoloms: jeigu skolos nepavyktų susigrąžinti ne mažiau kaip vienerius metus ir būtų įrodytas skolos beviltiškumas, verslininkas galėtų tikslinti apskaičiuotas pardavimo PVM sumas. Ši nuostata galiotų pardavimo PVM sumoms už prekes (paslaugas), patiektas (suteiktas)  nuo 2012 metų pradžios.

Taip pat supaprastintos PVM sąskaitų faktūrų išrašymo taisyklės – nuo 2013 m. bus vienodai vertinamos popierinės ir elektroninės sąskaitos, tam tikrais atvejais reikalaujama nurodyti mažiau rekvizitų ir kt.

Nekilnojamojo turto mokestis
Nuo 2012 m. fizinių asmenų turimas gyvenamosios, poilsio ir pan. paskirties nekilnojamasis turtas, kurių savininkai iki šiol buvo atleisti nuo nekilnojamojo turto mokesčio, bus apmokestinti tuo atveju, kai šio turto vertė viršys 1 mln. litų. 1 proc. tarifas bus taikomas tik tai tokio turto vertei, kuri viršys neapmokestinamą, t. y. 1 mln. litų, turto vertės sumą. Neapmokestinamoji 1 mln. litų turto vertės suma bus taikoma fizinio asmens ir jo šeimos narių (sutuoktinių ir/ar nepilnamečių vaikų) turimam turtui. Mokestį mokės to turto savininkas.

Trečią ketvirtį gyventojų finansinis elgesys prastėjančių nuotaikų nerodė – pastebima SEB banko parengtoje ketvirčio apžvalgoje „Namų ūkių finansinio turto barometras“.

Šiuo laikotarpiu daugėjo gyventojų santaupų finansų įstaigose, pirmą kartą beveik po trejų metų pertraukos ūgtelėjo paskolų portfelis. Tiesa, dėl nepalankių svyravimų finansų rinkose gyventojų finansinio turto vertė kiek sumenko. Finansų ekspertai prognozuoja, jog pokyčių veikiausiai bus sulaukta šį ketvirtį – dėl „Snoro“ krizės ir slogių euro zonos nuotaikų. Kita vertus, SEB banko šeimos finansų ekspertės Julitos Varanauskienės teigimu, pakartotinei sunkmečio bangai atėjus, žmonės šįkart jai būtų žymiai geriau pasirengę.
Pasak J. Varanauskienės, per trečią ketvirtį į įvairias taupymo ir investavimo sąskaitas gyventojai įmokėjo 195 mln. litų daugiau negu iš jų išėmė – tai rodo, jog žmonių motyvacija kaupti turtą finansinių institucijų sąskaitose nemažėjo.
„Trečią metų ketvirtį namų ūkių finansai paprastai tvarkomi lengviau ir ramiau – sąskaitos už šildymą dar negąsdina, galima didesnę dalį pajamų skirti ne pirmo būtinumo išlaidoms, geriau nuteikia atostogų sezonas. Gyventojai toliau taupė, nors ir kiek mažiau, be to, atsirado daugiau norinčiųjų ir galinčiųjų pasiskolinti“, –  sako J. Varanauskienė.
Daugėjo naujų paskolų
Gyventojų paskolų portfelis pirmą kartą beveik po trejų metų padidėjo 1 procentu – 367 mln. litų. Visų rūšių paskolų (vartojimo, būsto ir kitų) buvo išduota daugiau negu grąžinta anksčiau paimtų. Būsto paskolų portfelis per tris mėnesius padidėjo 38 mln. litų, arba 0,2 procento – pastaroji tendencija tęsiasi jau antrą ketvirtį.
„Paprastai didėjantis skolinimasis rodo geresnius gyventojų lūkesčius, t. y. kad pajamos nemažės, bus stabilios. Norą skolintis galėjo skatinti ir nedidelės paskolų palūkanos, ir žinios apie griežtesnius skolinimosi reikalavimus ateityje bei nustatytą didesnę pradinę įmoką“, – teigia SEB banko šeimos finansų ekspertė.
Dvejonės dėl euro taupymo įpročių nepakeitė
Viešojoje erdvėje pasigirstančios abejonės ir nuogąstavimai dėl euro trečią šių metų ketvirtį  nepakeitė gyventojų įpročių taupyti nacionaline valiuta, nors litas yra susietas su euru. Indėlių sudėtis pagal valiutas nuo metų pradžios nesikeitė: trečio ketvirčio pabaigoje 70 proc. visų indėlių buvo laikoma litais, ketvirtadalis (24 proc.) – eurais, 5 proc. – kitomis valiutomis.
„Gyventojai, kaip ir rekomenduojama, rinkosi taupyti ta valiuta, kuria gauna pagrindines pajamas, kad nepatirtų valiutos keitimo išlaidų ir nuostolių, jei nepalankiai pasikeistų valiutos kursas“, – pastebi J. Varanauskienė.
Mažos trumpesnio laikotarpio terminuotųjų indėlių palūkanos skatino ne tik rinktis ilgesnį laikotarpį, bet ir investuoti turimas santaupas į obligacijas, kurių palūkanos šiek tiek didesnės. Obligacijų populiarumas pradėjo augti šių metų pradžioje. Trečią ketvirtį gyventojų investicijų į obligacijas suma padidėjo 93 mln. litų. „Vis dėlto po banko „Snoras“ bankroto šios priemonės patrauklumas kuriam laikui gali sumažėti, nes šios rūšies investicijos, kitaip negu indėliai, nėra draudžiamos, tad gyventojai ateityje gali tapti kur kas atsargesni ir atidžiau vertinti gaunamus finansinius pasiūlymus“, – sako J. Varanauskienė.
Paskutinis šių metų ketvirtis pažėrė nemažai nemalonių žinių: apie finansinės ir ekonominės euro zonos šalių padėties blogėjimą, suprastėjusią šalies ekonomikos prognozę, banko bankrotą. „Šie įvykiai turės įtakos namų ūkių finansinei elgsenai, tačiau, net jeigu ateitų antroji sunkmečio banga, gyventojai jai bus geriau pasirengę finansiškai ir labiau patyrę negu 2008–aisiais. Sklandžiai mokant indėlių draudimo fondo išmokas, žmonių pasitikėjimas finansų institucijomis palaipsniui turėtų grįžti. Todėl vis dar galima tikėtis, kad nepalankios sąlygos šįkart gyventojams turės mažesnę įtaką negu prieš trejus metus“, – apibendrina SEB banko ekspertė.

Į „Veido“ klausimus atsako Seimo Biudžeto ir finansų komiteto narys, 2004–2005 m. finansų ministras Algirdas Butkevičius

VEIDAS: Kodėl Lietuvoje nebuvo sukurta sistema, kuri neleistų laikyti valstybinių ar savivaldybių organizacijų bei įmonių pinigus tokiuose bankuose, kaip „Snoras“, kurie vien dėl savo mažo dydžio yra mažiau patikimi nei didieji bankai?
A.B.: Būdamas finansų ministru 2004-aisiais jau buvau praktiškai sukūręs tokią sistemą. Ji vadinosi Integruota viešųjų finansų valdymo sistema, arba @Sąskaita. Pagal ją visi valstybinių organizacijų ar įmonių pinigai turėjo būti laikomi ne komerciniuose bankuose, o valstybės ižde. Pagal tą sistemą biudžeto asignavimų valdytojai būtų tik matę savo sąskaitas ir gavę į jas iš iždo nedidelius pervedimus, pavyzdžiui, atlyginimams mokėti. Visi atsiskaitymai tarp valstybinių ir savivaldybių ūkio subjektų vyktų ne per bankus, o per tą @Sąskaitą: asignavimų valdytojai tik išrašytų pavedimus, o pinigus iš sąskaitos į sąskaitą perrašytų iždas.
Kalbėjausi su dabartine finansų ministre. Ji sakė, kad ši sistema galutinai turėtų pradėti veikti jau kitais metais. Kol kas ji veikia iš dalies. Pavyzdžiui, valstybinių investicinių programų lėšos iš iždo pervedamos aplenkiant asignavimų valdytojo sąskaitą, tiesiai rangovams.
VEIDAS: Jeigu programa buvo parengta dar 2004-aisiais, kodėl ji pradės veikti tik 2012-aisiais?
A.B.: Yra kelios priežastys. Pirmoji (ir bene svarbiausia) – tokią valstybės finansų valdymo sistemą nedaug kas suvokia, o ją išmanančiųjų dar mažiau. Antra – biudžeto asignavimų valdytojų pasipriešinimas: koks aš savo pinigų šeimininkas, jeigu pats negaliu reguliuoti jų judėjimo? Mat pagal @Sąskaitos principus valstybės įmonė savo pinigų nemato ir tiesiogiai nevaldo. Trečia – iš serijos „kas galėtų paneigti galimybę“: kai pats valdai pinigus, gali paprašyti, kad greičiau pervestų, ar dar kokių paslaugų. Be abejonės, negalima paneigti, kad tokiai sistemai priešinosi ir komerciniai bankai.
Jei ne motininių bankų finansiniai įliejimai, nežinia, kaip ten būtų buvę.

Jauni profesionalai Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas bei finansų ministrė Ingrida Šimonytė, “mamos” Dalios Grybauskaitės pavairuojami, banko “Snoras” nacionalizavimo istorijoje parodė, kad Lietuva nėra užpelkėjęs liūnas.

Jie pademonstravo, kad ir pas mus, kai norima, sugebama veikti greitai, užtikrintai, profesionaliai ir nelaukiant pačių liūdniausių pasekmių. Žinoma, kažkiek pavėluota jau buvo, ir rinktis teko tarp blogo ir blogiausio, tačiau vis tiek tai geriau nei banko bankrotas, išvogti milijardai ir indėlininkai be pinigų. Tai tarsi pavyzdys, kaip turėtų veikti valstybės institucijos ir valstybės tarnautojai.
Dar geresnis pavyzdys jie būtų, jei tokią operaciją būtų suorganizavę vasarą ir pasirinkę mažiau verslininkams bei indėlininkams skausmingą modelį. Tuomet praradimų būtų buvę mažiau. Tačiau bet kokiu atveju jie atrodo kaip šviesuliai, palyginti su dvigubai už juos vyresniais nomeklatūriniais kolegomis, kurie viską paleisdavo pasroviui ir tikėdavosi, kad laikas viską sustatys į vietas. Tik kyla klausimas, kam jie patys tuomet reikalingi.
Beje, laikas ne viską sustato į vietas. Mano manymu, jei ankstesnis Lietuvos banko valdybos pirmininkas Reinoldijus Šarkinas su savo komanda būtų ne rymojęs ir laukęs savo kompensacijų, o veikęs kietai, principingai ir reikliai, šimtai tūkstančių žmonių neturėtų tokių rūpesčių, kokių patiria šiandien. Ir tai dar gali būti ne pabaiga, dar gali išlįsti kokių mums nemalonių galų, gali paaiškėti, kad blogi gandai apie kai kurias finansų institucijas – visai ne gandai. Juk mes turime per mažai tikros informacijos. O tie, kurie turi, įsitikinę, kad bankų sektoriuje svarbiausia nesikarščiuoti. Tačiau kai nesikarščiuoja Lietuvos bankas, tada karščiuojasi ir net siautėja indėlininkai bei verslininkai.
Tiesa, ir V.Vasiliausko su I.Šimonyte negalima pergirti, nes pastarosiomis dienomis ir jų veiksmų tempas lėtėja, o tai komplikuoja padėtį. Juk jie patys teigė, kad kuo greičiau viską sutvarkys, tuo didesnė sėkmė lydės. Deja, nepavyko. O kai į šią istoriją visu savo svoriu įsitrauks teisėtvarkos institucijos, tempas dar sulėtės, prasidės tąsymasis ir daugybė neprofesionalių veiksmų, tad “Snoro” nacionalizavimo finalas gali nebeatrodyti taip pažangiai, kaip atrodė prieš 10 dienų. Be to, lietuviai piktoki žmonės: girdint ekonomistų prognozes, kad “Snoro” nacionalizavimas visos Lietuvos BVP augimą gali paversti nuliu ar net minusu, V.Vasiliauskas ir I.Šimonytė iš didvyrių ir didmoterių gali virsti nepasitenkinimo taikiniais. Ir žmonėms nebus svarbus faktas, kad jei “Snoras” nebūtų nacionalizuotas, jo bankroto pasekmės būtų keleriopai pragaištingesnės.
Gal ir per daug miniu du asmenis. Šiaip ar taip, už jų stovi komandos. Didelės komandos. Štai Lietuvos banke dirba daugiau nei 800 žmonių (tai dvigubai daugiau nei Šveicarijos nacionaliniame banke), ir šis kolektyvas neatrodo labai įkvepiančiai, jei prie R.Šarkino nieko nematė ir jei situacijai “Snore” įvertinti dabar tenka samdytis 25 užsienio ekspertų grupę. O ką tokiu atveju veikia Lietuvos banko ekspertai? Už ką jiems mokama alga?

Savo investicijas svarbu diversifikuoti ne tik instrumentų, bet ir valiutų atžvilgiu.

Kad ir kokių būtų plačių taupymo bei investavimo galimybių, visada bus žmonių, kurie apsisprendžia rinktis aiškias, paprastas ir užtikrintas taupymo bei investavimo priemones – indėlius ir obligacijas. Tačiau net ir kalbant apie šiuos laiko patikrintus bei užtikrintus pasirinkimus, šiais laikais kyla dar vienas aktualus klausimas: kokia valiuta taupyti, siekiant sumažinti valiutų riziką? Pastarojo meto dolerio ir euro kurso svyravimai taip pat sukėlė nemažai klausimų ir svarstymų šia tema.

Didžiausią įtaką euro ir dolerio kurso svyravimui turi euro zonos šalių skolos, kurios bendros pasaulinės ekonomikos padėties bei miglotų jos augimo perspektyvų kontekste atrodo gana grėsmingai. Visos šios problemos neatsirado per vieną dieną ir buvo žinomos jau anksčiau, tačiau gana ilgai delsusios, vyriausybių priimamus sprendimus rinkos įvertino kaip pavėluotus arba nepakankamus. Žinoma, galima būtų bandyti nagrinėti, kiek šių skolų  valdymo sudėtingumą lemia objektyvūs veiksniai (ekonominė aplinka, bendro euro zonos iždo bei bendros fiskalinės politikos nebuvimas), kiek – subjektyvūs (atskirų šalių vyriausybių gebėjimai ir pastangos, reitingų agentūrų vertinimai ir pan.), vis dėlto blogėjantys euro zonos šalių ekonomikos rodikliai euro kursą kreipia žemyn.

Euro zonai nepridėjo stabilumo ir buvusios Graikijos vyriausybės pasiūlytas referendumas: kilo papildomų diskusijų, neramumų finansų rinkose, ir iki tol euro zonos vadovų pasiūlytos susidariusios padėties stabilizavimo priemonės prarado visą savo turėtą teigiamą įtaką esant šiai sudėtingai situacijai. Taigi aplinkybės nuolat klostėsi taip, kad lyg ir pradėjus ieškoti sprendimų nauji įvykių posūkiai situaciją vėl destabilizuodavo.

Tiesa, situacija sudėtinga ne tik euro zonoje. Štai ir JAV nedarbas nemažėja, valstybės bei namų ūkių skolos išlieka didelės, vartotojų ir verslo pasitikėjimo indikatoriai prastėja. Nepaisant to, JAV doleris tebėra išsaugojęs savo, kaip saugios investicijos, statusą. Doleriai investuojami į JAV iždo obligacijas arba laikomi bankų sąskaitose, ir net „Standard&Poor’s“ agentūros sumažintas JAV skolinimosi reitingas neturėjo įtakos šiam rinkos dalyvių apsisprendimui investuoti į dolerį, pagrindinę pasaulio rezervinę valiutą. Kiek tai racionalu – galima vertinti įvairiai, bet baimė ir neapibrėžtumas dėl pasaulio ekonomikos ateities daro savo įtaką. Kita vertus, tik „gilios“ JAV rinkos šiuo metu yra pajėgios užtikrinti tinkamą likvidumą ir absorbuoti milžiniškus, saugaus užutėkio ieškančius finansų srautus.

Žinoma, euro zonos valstybių vadovai deda ir toliau dės labai daug pastangų situacijai suvaldyti ir stabilizuoti, nes stiprėjantis rinkų nepasitikėjimas brangiai kainuoja, o didžiausia kaina – tai pasitikėjimas euro zona ir euru. Vis dėlto kalbėdami apie pasitikėjimą negalime pamiršti ir to, kad, nepaisant neigiamų nuotaikų, euras vis dar išlieka viena pagrindinių pasaulio rezervinių valiutų, ir ši aplinkybė neabejotinai daro įtaką tiek dabar, tiek darys ir ateityje finansų rinkoms vertinant euro, kaip valiutos, perspektyvas.

Be abejo, tiksliai prognozuoti pasaulio valiutų ateities tendencijas sudėtinga, ir nuomonių apie įvairių valiutų perspektyvas esama skirtingų. Tuo tarpu gyvenimas tęsiasi, ir valiutos pasirinkimo klausimas lieka aktualus. Jei kalbėsime apibendrintai, taupymui geriausia rinktis tą valiutą, kuria gaunamos pajamos, ir tą, kuria mokama už prekes bei paslaugas. Be abejo, svarbu atsižvelgti ir į taupymo tikslus – dėl ko taupoma. Jei, pvz., taupoma studijoms užsienyje ar kelionei į užsienį, galbūt racionalu dalį santaupų kaupti atitinkama valiuta.

Na, o bene svarbiausia tiek ekonomikos klestėjimo, tiek ir neramiais laikais – tai tiesiog diversifikuoti savo investicijas ne tik instrumentų, bet ir valiutų atžvilgiu, ir laikytis savo pasirinktos strategijos. Būtent nuoseklumas ir apgalvoti, o ne impulsyvūs veiksmai leidžia ramiau išgyventi įvairius ekonomikos vystymosi ciklus, nepasiduodant baimei dėl galimų ar dėl realių krizių.

 

Dėl chaoso Graikijoje kilusi sumaištis Europos finansų rinkose reiškia, kad kitais metais Europos vyriausybėms, įskaitant ir Lietuvą, teks skolintis brangiau.

Praėjusią savaitę Kanuose susirinkę G-20 šalių vadovai ir šią savaitę desperatiškai mėgina subalansuoti visiškai iškrikusią Europos finansų rinką. Padėtį smarkiai komplikuoja dvi euro zonos šalys – Graikija ir Italija. Pirmojoje įsivyravo visiškas chaosas – griūva vyriausybė, su kuria Europos vadovai iki šiol derino skolų nurašymo klausimą, tad nebeaišku, ko laukti, kai prie šalies vairo stos kiti politikai.
Priminsime, kad praėjusią savaitę Graikijos premjeras George’as Papandreou pažėrė nemažai staigmenų – prabilo apie galimybę rengti referendumą dėl Europos Sąjungos parengto paramos paketo įgyvendinimo ir dėl narystės euro zonoje, o savaitės pabaigoje, matydamas, kad vyriausybė byra, pagaliau sutiko su reikalavimais atsistatydinti ir užleisti vietą koalicinei vyriausybei.
Kita nenuorama, temdanti G-20 susitikimą – Italija, kurios premjeras Silvio Berlusconi į Kanus atskrido gimtinėje palikęs ne ką mažesnį chaosą, nei matome Graikijoje. Mat S.Berlusconi nesugebėjo galutinai įtikinti susiskaldžiusio ministrų kabineto pritarti skubioms reformoms, susijusioms su darbo rinka, pensijomis ir privatizavimu.
Į praėjusį ketvirtadienį G-20 parengtą „juodraštinį“ susitarimą su Italija įeina šios pažadas iki 2013 m. „beveik subalansuoti biudžetą“ bei sumažinti skolos ir bendrojo vidaus produkto santykį. Tačiau nepanašu, kad italai mokėtų greitai suktis, o štai gerokai nekantraujantys ES lyderiai baiminasi, kad nesuvaldžiusi savo finansų Italija turės pasekti Graikijos, Airijos, Portugalijos pavyzdžiu ir prašyti Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ir ES finansinių institucijų paramos.
Visa tai didina neapibrėžtumą Europos finansų rinkose, o analitikai žada, kad dėl Graikijos ir Italijos išdaigų visoje Europoje gerokai brangs skolinimasis.
Tai liudija net keli faktai. Pirma, Italijai skolinimasis jau pabrango: už jos 10 metų trukmės obligacijas investuotojai ketvirtadienį prašė rekordinių 6,4 proc. palūkanų. Antra, Europos centrinis bankas (ECB) praėjusį ketvirtadienį sumažino palūkanų normą, o tai reiškia, kad laukiama visuotinio skolinimosi brangimo. Vadinasi, plačiau piniginę atverti gali tekti ir kitais metais milijardus skolintis turėsiančiai Lietuvai.

Kiek mokėsime už graikus?
Nors kitąmet Lietuva skolinsis mažiau nei šiemet, bet veikiausiai brangiau. Tiesa, pinigus kitiems metams pradėta kaupti jau dabar, bet lėšų vis tiek nepakaks. „2012 m. skolos refinansavimui Lietuva jau šiemet yra numačiusi sukaupti dalį lėšų. 2011 m. nustatytame 5,6 mlrd. Lt grynojo skolinimosi limite, 1,7 mlrd. Lt įtraukti 2012 metų skolų refinansavimui“, – primena „Orion Securities“ investicijų valdymo skyriaus vadovas Donatas Frejus. Tačiau šių pinigų nepakaks, be to, tiksliai numatyti, kiek kitais metais Lietuvai trūks lėšų, labai sudėtinga. Pavyzdžiui, sulėtėjus ekonomikos augimui (o tai visai realu, nes augimo prognozes mažina ne tik kitų Europos šalių, bet ir Lietuvos bankai), biudžeto deficitas gali padidėti. Be to, jį išauginti gali ir prieš rinkimus paprastai paišlaidauti mėgstantis Seimas.
Taigi kitąmet Lietvai teks skolintis 9–10 mlrd. Lt. „Jei rinkose ir toliau vyraus neapibrėžtumas, skolintis Lietuvai bus gana sunku (ir tai ne tik prognozė, tai jau dabar vyksta realybėje). Mat mes priklausome regionui, kurį investuotojai vertina kaip rizikingesnį. Tad jei padėtis finansų rinkose liks tokia pat chaotiška, skolintis gali tekti brangiai, jei iš viso pavyks pasiskolinti. Jei ne, gali tekti kreiptis į TVF“, – niūriausią galimą scenarijų pristato banko „Finasta“ makroekonomistė Rūta Medaiskytė. Ji pabrėžia, kad TVF paskola būtų pigesnė, nei skolinantis iš tarptautinių rinkų, tačiau tai reikštų didesnius reikalavimus ir suvaržymus, mat TVF – kur kas reiklesnis skolintojas nei kiti.
D.Frejus pažymi, kad svarbiausia kitais metais Lietuvai bus rasti tinkamiausią skolinimuisi momentą. Kada jis bus, analitikas nedrįsta prognozuoti, mat situacijos neįmanoma numatyti net dviem savaitėms į priekį, ką jau kalbėti apie kitus metus. Tačiau jis neabejoja, kad Graikijos problemos gali kliudyti Lietuvai pardavinėti savo obligacijas, nes investuotojai gali baimintis rizikos jas įsigyti.
„Kai tik Lietuvai reikėdavo skolintis, vis kas nors pakišdavo koją. Anksčiau tai dažniausiai būdavo Latvijos problemos, kitais metais gali būti Graikija“, – aiškina D.Frejus, kurio vertinimu Lietuva neturi imuniteto tam, kas vyksta kitose Europos šalyse, ir bet koks nestabilumas kituose regionuose daugiau ar mažiau paveikia situaciją mūsų šalyje.
Pašnekovas pabrėžia, kad kitais metais Lietuvos gausimų paskolų kaina labai priklausys nuo to, kokia bus naujosios Graikijos vyriausybės pozicija. Jei ji nekeis Graikijos kurso ir sutiks priimti ES paramą bei stabilizuoti skolą, situacija rinkose normalizuosis, o Lietuva, kaip ir kitos šalys, skolinsis už pakenčiamą kainą. Tačiau jei Graikijos vyriausybė imsis populistinių veiksmų, kokiais gąsdino ką tik atsistatydinęs premjeras G.Papandreou, tai šalis, pasak D.Frejaus, „grius į nekontroliuojamą defoltą“ – skola taps nevaldoma, o rinkose įsivyraus chaosas.
Vis dėlto palankių momentų, kai galima nesunkiai ir nebrangiai pasiskolinti, visada atsiranda, net kai rinkose tvyro sumaištis. D.Frejus pastebi, kad šiemet tokiu „langu“ galima vadinti spalį. Tuo metu nerimas dėl Graikijos buvo šiek tiek aprimęs, investuotojai buvo linkę grįžti prie rizikingesnių vertybinių popierių, tad skolintis galėjo net ir žemesnio kreditingumo skolininkai. Tokių momentų atsiras ir kitais metais, tad svarbiausia – jų nepražiopsoti.
“Veido” kalbintų ekspertų nuomone, Lietuvai būtų protinga nelaukti paskutinės minutės, nes ir vienu procentu išaugusios skolinimosi palūkanos yra didžiulė suma ir našta. Vienu procentiniu punktu didesnės palūkanos pasiskolinus milijardą litų reiškia 10 mln. Lt papildomų išlaidų per metus.
Tiesa, analitikai sutinka, kad Lietuva tarptautinėse rinkose vis tiek skolinsis pigiau nei didžiules skolas užsiauginusios šalys, tad jei mums skola pabrangs vienu procentu, kitoms ji gali brangti du ar tris kartus.
Visų pirma, taip yra todėl, kad Lietuva skolintis pradėjo turėdama palyginti nedidelę skolą. „Mūsų rizikingumas investuotojų akimis yra vidutinis arba net mažesnis nei vidutinis. Esame nepalyginti geresnėje situacijoje nei Graikija, Portugalija, Airija ir net Italija“, – sako R.Medaiskytė.

Obligacijos patrauklumo nepraras
O kas po Graikijos obligacijų kolapso apskritai laukia vyriausybinių obligacijų kaip skolinimosi priemonės? Analitikai neabejoja, kad nors pasitikėjimas kai kurių šalių obligacijomis laikinai net ir stipriai sumažėjo, ilgainiui tai vis tiek išliks pati saugiausia investavimo forma.
„Valstybių bankrotas nėra jokia naujiena. Bankrutavo Argentina, o 1998-aisiais ir Rusija, tačiau kitų vyriausybių obligacijos visame pasaulyje ir toliau buvo patrauklios“, – primena D.Frejus.
Pavyzdžiui, prasidėjus Graikijos krizei, investuotojai plūste plūdo pirkti saugių Vokietijos, JAV obligacijų, dabar ekonomistų vadinamų finansine užuovėja („Safe heaven“). Išaugus paklausai, jos netgi ėmė brangti. Beje, netgi Italija, Ispanija ne tik nesumažino savo obligacijų kainos, netgi ją šiek tiek padidino.
Daug kas priklauso ir nuo to, kokia valiuta obligacijos parduodamos. Pavyzdžiui, trumpesnės trukmės ir mažiau rizikingas obligacijas iki šiol parduodavo eurais, o štai ilgesnės trukmės ir rizikingesnes – JAV doleriais. Tad obligacijų rizikingumas priklauso ir nuo situacijos valiutų rinkoje.
„Bet kuriuo atveju vyriausybinių obligacijų emisijos ir toliau egzistuos, nes net būdamos rizikinga investicija, jos vis tiek yra sąlygiškai saugios“, – apibendrina naujasis Europos centrinio banko vadovas Mario Draghis.

Europos centrinis bankas sumažino palūkanų normą nuo 1,5 iki 1,25 proc., nes laukiama paskolų brangimo.

Jau kone antri metai Vakarų Europoje netyla diskusijos dėl viešųjų finansų ateities, vis dažniau sukrėsdamos ir finansų rinkas bei priversdamos akcijų indeksų vertes smarkiai svyruoti. Graikijos skola praėjusiais metais išsipūtė iki 143 proc. BVP, ir šalis jau kurį laiką stovi ties bankroto riba. Galingųjų ES valstybių vadovai visomis išgalėmis stengiasi, kad Graikijos ir kitų regiono skolininkių problemos nevirstų nauju užkratu, galinčiu sukelti dar vieną finansų sistemos krizę. Kodėl ir kaip galėtų nukentėti Lietuvos ūkis? Kokios mūsų šalies sąsajos ir kodėl mums svarbu, ar euro zona išlaikys finansinį stabilumą?
Šiemet euro zonos ekonomika nebeišlaikė 2010 m. pagreičio ir dar stiprų I ketvirčio augimą pakeitė prastesni vėlesni skaičiai. Prognozuojama, kad po 2009 m. 4,2 proc. BVP nuosmukio šiemet euro zona dar augs panašiu tempu kaip ir 2010 m., tai yra 1,7 proc., tačiau ekonomikos santykinė stiprybė – jau praeitis, ir 2012 m. ūkis gali kilstelėti tik 1 proc.
Ekonomistai nuogąstauja ne tik dėl ateinančių kelerių metų, bet ir dėl ilgėliau užtruksiančio itin lėto plėtros laikotarpio. Šiandien vyriausybių galimybės dar paskatinti ekonomiką yra ribotos, ir vertinant ilgalaikio ekonominio tvarumo požiūriu netgi būtų žalingos. Skolos jau ir taip išsipūtusios, biudžetų deficitas viršija Mastrichto kriterijaus reikšmę, tad ilgalaikė fiskalinės drausmės strategija tiesiog būtina ekonominiams disbalansams eliminuoti. Kitaip nebus padėta pagrindo ilgalaikei ir tvariai ūkio plėtrai.
Pagrindinis Lietuvos ekonomikos atsigavimo šaltinis po ekonominės krizės buvo užsienio prekyba, nes vidaus paklausa tiesiog nebuvo pajėgi pati sau pagelbėti. Gresianti euro zonos stagnacija brėžia ne itin šviesias perspektyvas ne tik mūsų, bet ir daugelio VRE šalių ekonominiam augimui. Lietuvos, kaip ir regiono kaimynių, ekonomika yra maža ir atvira. Tai reiškia, kad reikšmingą dalį bendrojo vidaus produkto sudaro užsienio prekyba: Lietuvoje eksportas sudaro 70 proc., o eksportas kartu su importu – beveik 150 proc. BVP. Į ES šalis keliauja 60 proc. viso mūsų eksporto ir per pastaruosius keturis ketvirčius jo apimtys išaugo apie 20 proc. Eksportas – vienintelis BVP komponentas, ne tik grįžęs, bet ir 10 proc. pralenkęs savo prieškrizinį lygį. Jis ir buvo ta svarbi jėga, lėmusi Lietuvos ūkio atsigavimą pastaraisiais metais. Tad kalbos apie galimą dar vieną ekonomikos sunkmetį gali būti naujas iššūkis mūsų ūkiui 2012 m.
Kitas poveikio mechanizmas – tarptautinės finansų rinkos. Ties bankroto riba balansuojančios Graikijos vyriausybės skolos vertybinių popierių kainos smukusios iki sunkiai suvokiamo lygio. Šiandien už Graikijos dvejų metų vyriausybės obligacijas rinkos reikalauja maždaug 80 proc. metinės grąžos, kai normaliu atveju palūkanų norma galėtų siekti apie 2–3 proc. Didelių palūkanų norima ir už Portugalijos vyriausybės obligacijas, o atitinkamų Ispanijos ir Italijos vyriausybės vertybinių popierių kainos laikosi ties adekvatesniais lygiais veikiausiai ne be Europos centrinio banko papildomų intervencijų finansų rinkoje. Tvyrant tokioms nuotaikoms, vargu ar Lietuvos vyriausybei būtų lengva skolintis lėšų tarptautiniuose vandenyse, o toks potencialus poreikis išlieka, nes mūsų šalies biudžeto įplaukos vis dar atsilieka nuo pajamų ir trūkumą reikia kažkuo padengti.
Sudėkime dvi aplinkybes: lėtesnis ekonomikos augimas, galintis lemti mažesnes, nei planuota, biudžeto įplaukas, bei didesnis skolinamų lėšų poreikis ir išaugęs nepasitikėjimas rinkose, ir turime situaciją, primenančią 2009-uosius. Žinoma, turint omenyje šiandienos ekonomikos būklę, 2009 m. scenarijus atrodo pernelyg drastiškas. Kalbame ne apie naują ekonomikos nuosmukį, o tik apie augimo sulėtėjimą. Tad, tikėtina, nepamatysime tokio BVP kritimo kaip 2009-aisiais, tačiau esama nemažai rizikos, kad plėtra gali likti gana „plokščia“.
Spalio 26 d. buvo nuspręsta nurašyti 50 proc. Graikijos skolos ir išplėsti Europos finansinio stabilumo priemonių paketo dydį iki 1 trln. eurų. Tai turėtų bent jau kuriam laikui grąžinti pasitikėjimą į finansų rinkas, tačiau tai, kad bankų sistemai gali prireikti apie 106 mlrd. eurų papildomo kapitalo, nežada ramios ateities. Rinkos greičiausiai liks dirglios ir įnoringos, tad šiuo metu tikrai nėra palankus laikas skolintis lėšų net ir tokioms santykinai mažiau įsiskolinusioms šalims, kaip Lietuva, tad griežtesnė biudžeto politika būtų itin sveikintina.

Sustabdyti ratą „nuo atlyginimo iki atlyginimo“ reikia šiandien, nes „tinkamas metas“ gali taip ir neateiti.

Ar kada pagalvojote, kiek kartų per metus, vartydami spalvotus žurnalus su žymių žmonių atostogų nuotraukomis, stebėdami „Travel“ kanalo transliacijas ar socialiniame tinkle peržiūrėdami egzotiškas draugų nuotraukas, pajuntate sukirbant pavydą? Turbūt net pasidaro šiek tiek liūdna, kai prisimenate, jog kitąmet atostogoms ir vėl galėsite leisti tik išvyką prie vėsokos Baltijos jūros ilgąjį liepos 6-osios savaitgalį? O kiek Naujųjų metų jau sutikote pasižadėdami, kad „kitąmet Kalėdoms taupysiu ir ruošiuosi iš anksto“, „savo finansus planuosiu atsakingiau“, ar duodami kitą finansinį pažadą, kurį vėliau pamirštate dar sausiui neįpusėjus?
Sakysite – o kas belieka? Gyvenimas yra toks, koks yra, ir pagal savo galimybes daugiau sau leisti negalite. Ir dabar dažniau tenka pagalvoti ne apie kitų metų atostogas, o kaip išsiversti iki kito atlyginimo. Tad nieko keisto, kad net minties nekyla apie galimybę atsidėti pinigų vasaros atostogoms, kai iš vieno atlyginimo gruodžio mėnesį tenka apmokėti išaugusias sąskaitas už šildymą bei elektrą, paruošti Kalėdų stalą, nupirkti eglutę ir būtinai kažką padėti po ja. O kaip pasirengti šildymo sezonui, kai atostoginiai pinigai jau būna išleisti atostogoms, o joms pasibaigus reikia dar ir viskuo aprūpinti į mokyklą einančią atžalą? Taip ir sukame visus metus užburtą ratą „nuo algos iki algos“, o prasidėjus naujiems metams ir toliau jo nestabdome.
O jeigu artėjant šventinei Kalėdų savaitei netikėtai išloštumėte loterijoje, pavyzdžiui, 500 Lt? Tokios sumos tikriausiai kaip tik ir užtektų Kūčių vakarienei, kalėdiniam pietų stalui ir smulkmenėlėms, kurias dovanosite šeimynykščiams. Štai čia būtų galima savęs paklausti: ar sutaupytą pajamų dalį, kurią būtumėte skyrę šventiniams rūpesčiams, atidėtumėte kitų metų išlaidoms, ar vis dėlto pinigus išleistumėte kitur? O ar kada pagalvojote, kad tokį loterijos bilietą (su garantuota grąža) tikrai gautumėte, jeigu kas mėnesį nuo gegužės iki Kalėdų atidėtumėte po 60 Lt?
Įsitikinimas ar nuojauta, kad šiandienos poreikių aplenkti ir pasirūpinti rytdiena nepavyks, kartais pernelyg įsitvirtina mūsų mąstyme, ir to daryti net nebandoma.
Liepos viduryje, kai pats laikas prisiminti šildymo sąskaitas ir pradėti kaupti pinigus, net 40 proc. bendrovės „Spinter tyrimai“ atliktos apklausos respondentų teigė šildymo sezonui nesiruošiantys ir to daryti apskritai neketinantys. Ir net praėjęs sezonas, po kurio vasaros viduryje skolų už šildymo paslaugas tebeturėjo net 9 proc. namų ūkių, nepaskatino jų ruoštis kitam sezonui.
Metų pabaigoje išlaidos išauga ne tik dėl karštesnių radiatorių, bet ir dėl žiemos švenčių maratono. 2010 m. gruodį mažmeninės apyvartos prieaugis, palyginti su metiniu vidurkiu, buvo 18,9 proc. Tad pakili kalėdinė nuotaika iš tiesų skatina plačiau atverti pinigines. Vis dėlto dovanų pirkimą planuoja, jų sąrašus sudarinėja, biudžetą numato ir palankiausius pirkimo variantus apsvarsto tik kas septintas lietuvis – tokius duomenis atskleidžia 2010 m. atlikta AFI kalėdinė apklausa. Todėl tikėtina, kad ir šiemet artėjant metų pabaigos šventėms parduotuves užplūs minios žmonių.
Atostogaudami ir planuodami atostogas lietuviai dažnai taip pat laikosi jiems ekonomiškai nenaudingų biudžeto planavimo įpročių. Dažniausiai liepos ir rugpjūčio mėnesiais atostogaujantys tautiečiai poilsiui ruoštis ima tik likus mėnesiui iki atostogų pradžios. Lietuvių atostogų kultūra ir pasirengimas joms gerokai skiriasi nuo senųjų Europos valstybių gyventojų, į kuriuos dirsčiojama kitais atvejais. Šie laikosi nusistovėjusių tradicijų ir atostogas planuoja mažiausiai prieš metus.
Tiesa ir tai, kad vieni minėtas išlaidas padengti iš vieno mėnesio atlyginimo turi daugiau galimybių nei kiti. Bet tokių nedaug. Turėti čia ir dabar – to norėtųsi kiekvienam. Deja, auksinėmis monetomis besipurtantis avinėlis būna tik pasakose. Kad pinigų būtų dabar, jais reikia pasirūpinti labai iš anksto. „Nuo pirmadienio“, „Naujųjų metų“, „po šildymo sezono“, „kai turėsiu daugiau laisvų pajamų“ – netinka. Sustabdyti ratą „nuo atlyginimo iki atlyginimo“ reikia šiandien, nes „tinkamas metas“ gali taip ir neateiti.
Iki Kalėdų liko dar aštuonios savaitės – ką per tą laiką dar galite padaryti, kad sausį svaigintų ne finansinės pagirios, o vasaros atostogų planai?