Lietuvos aukštąjį mokslą krečia drugys. Stojančiųjų į aukštąsias mokyklas mažėja ir artimiausiu metu dar mažės. Aukštųjų mokyklų, pretenzingai pasivadinusių universitetais, skaičius yra neadekvatus, daugumos stojančiųjų į universitetą parengimo lygis, jų nusiteikimas kūrybiškai studijuoti ir toliau profesionaliai dirbti – žemas, absolventų parengimo kokybė dažnai netenkina studijų programose numatytų reikalavimų ir neatitinka konkurencingo verslo lūkesčių. Valstybės skiriamas finansavimas yra žemiau universitetų oraus akademinio gyvenimo ribos.

Istorija mus šio to moko ir kartu įpareigoja. Tikslinga vieno, man gerai žinomo, Lietuvos universiteto atgimimo ir vystymosi istoriją pasitelkti kaip modelį, kuris iliustruoja šalies universitetinio gyvenimo raidą atgavus nepriklausomybę. Vytauto Didžiojo universitetas (VDU), atkūrimo laikotarpiu įgyvendinęs aukštus akademinės laisvės ir universiteto autonomijos principus, pastaruoju metu dėl partiniu mąstymu grįsto aukštojo mokslo ir studijų administravimo ir iš dalies dėl oportunistinės pačių Lietuvos akademinių institucijų veiklos atsiduria rizikos erdvėje tapti eiliniu, ES pakraščio universitetu.

Akademinė bendruomenė inicijuoja VDU atkūrimą

VDU atkūrimas prasidėjo kartu su Sąjūdžiu. Iniciatyvinė grupė, atstovaujanti kelioms Kau-no akademinėms institucijoms, 1988 m. kovo 30 d. surengė visų Kauno aukštųjų mokyklų bei mokslinių tyrimo institutų darbuotojų susirinkimą. Atvyko 120 mokslininkų, kurie slaptu balsavimu išrinko 30 narių Atkūrimo tarybą. Dėl sudėtingos to meto politinės situacijos į Atkūrimo tarybą dar buvo inkorporuota 12 narių, tarp jų to meto Kauno aukštųjų mokyklų rektoriai.

Atkūrimo eigoje išaiškėjo, kad dauguma rektorių autonominio VDU atkūrimo idėjai iš esmės nepritaria ir remia Kauno A.Sniečkaus vardo politechnikos instituto (KPI) rektoriaus Vladislavo Domarko ryžtingą siūlymą atkurti Kauno universitetą KPI pagrindu, papildomai įsteigus jame humanitarinės-sociologinės krypties fakultetus. Tokiai idėjai pritarė ir Lietuvos kompartijos Centro komitetas su Algirdu Brazausku priešakyje.

Atkūrimo tarybai pradėjus kryptingą veiklą pakartotinai iškilo neatidėliotinas uždavinys išgryninti atkuriamo universiteto įvaizdį, tikslus bei numatomas vystymo kryptis. Sprendžiant šią problemą ženklią įtaką turėjo Kauno akademinio jaunimo klubo „Aukuras“ inicijuota konferencija „Tautinė aukštosios mokyklos koncepcija ir Kauno universitetas“, kuri vyko 1989 m. balandžio mėn. 26–28 d. Konferencijoje dalyvavo 250 mokslininkų iš tometinio Lietuvos akademinio elito ir 20 gerai žinomų išeivijos akademikų, dauguma iš JAV. Įvairių sričių pripažinti mokslininkai perskaitė 38 pranešimus.

1989 m. rugsėjo 1 d. 12 valandą į iškilmingą atkurto Vytauto Didžiojo universiteto atidarymą Kauno muzikiniame teatre susirinko pirmieji studentai, būsimieji dėstytojai, ištikimi savo alma mater – sovietų valdžios uždaryto VDU absolventai, rėmėjai ir svečiai. Iškilmingai, emocionaliai sugiedota „Tautiška giesmė“ patvirtino istorinį įvykį: VDU vėl Kaune.

Universitetas buvo atkurtas visais požiūriais tuščioje erdvėje: neatgavo nė vieno jam priklausiusio pastato, nė vienos knygos iš jo turtingos, didelės bibliotekos ir, svarbiausia, neturėdamas jokios materialinės valdžios paramos. Taigi buvo nutarta prašyti finansinės paramos iš visuomenės per tuometinę Kauno spaudą. Neįtikėtina – per porą mėnesių į VDU kasą įplaukė per pusę milijono rublių, kuriuos paaukojo Kauno gamyklos, kooperatyvai, įstaigos bei privatūs asmenys. Buvęs tremtinys Kazimieras Skebėra paaukojo 13 tūkst. rublių iš jam skirtos nukentėjusiojo nuo represijų išmokos.

1990 m. gegužė mėn. Atkuriamasis senatas išrenka VDU rektorių, Kalifornijos universiteto profesorių Algirdą Avižienį. Svarus buvo išeivijos mokslininkų indėlis naujų VDU fakultetų kūrimo ir administravimo darbe. Ilinojaus universiteto filosofijos daktaras Arvydas Žygas buvo išrinktas studentų reikalų dekanu, o Arizonos universiteto menotyrininkas prof. Paulius Žygas atvykęs organizavo Menų fakultetą ir dvejus metus buvo jo pirmuoju dekanu.

Atkuriamojo senato iniciatyva ir pritarimu per pirmuosius dvejus veiklos metus buvo įkurti penki fakultetai: Biologijos, Informatikos, Socialinių mokslų, Menų, Teologijos, studentų skaičius nuo 178 išaugo iki 920, o po 10 metų VDU dešimtyje fakultetų studijavo 9482 studentai.

Artes liberales VD universitete

Pradėjus studijas iškilo aštrus klausimas: kuo atkurtas universitetas bus originalus, kuo VDU skiriasi nuo Vilniaus universiteto ir kitų Lietuvos aukštųjų mokyklų, pasivadinusių universitetais? Čia veiksminga buvo Atkuriamojo senato remiama rektoriaus A.Avižienio idėja studijas VDU organizuoti pagal Harvardo universiteto artes liberales (AL) kolegijos modelį.

Jau pirmo žvilgsnio vertinimas demonstruoja išskirtinį Harvardo universiteto talentingų dėstytojų potencialą, konkursine tvarka iš viso pasaulio surinktų gabių studentų įvairovę ir pagaliau mums sunkiai suvokiamą nuolatinę verslo finansinę paramą universitetui. Privačių rėmėjų (daugiausia tai universiteto absolventai) vidutinė kasmetinė finansinė parama yra keli šimtai milijonų dolerių. Kartu su valstybės skiriamomis lėšomis tai sudaro 4,5 milijardų dolerių metinį biudžetą.

Pirmaisiais metais studijos, paremtos artes liberales konceptu, VDU veikė tartum sėkmingai. Tai galima iliustruoti keliais Gamtos mokslų fakulteto studentų karjeros pavyzdžiais: bakalaurai Skirmantas Kriaučionis ir Aleksas Gutmanas, pastiprinę privalomas pagrindines studijas papildomomis studijomis iš biofizikos srities, pasirodė esą pajėgūs laimėti magistrines, o po jų – sėkmingas doktorantūros studijas geruose ES universitetuose. Prieš kelerius metus vienas jų konkurso tvarka tapo laboratorijos vadovu Oksfordo, kitas – Kembridžo universitete. Atrodo, tai pirmieji atvejai, kai Lietuvos universitete bazinį išsilavinimą įgiję jauni mokslininkai vadovauja tyrimams universitetuose, priklausančiuose pasaulio geriausiųjų penketukui.

Per pastarąjį dešimtmetį sustiprėjo poveikis dar kelių objektyvių veiksnių, kurie smarkiai veikia studijų efektyvumą Vytauto Didžiojo universitete.

Stojančiųjų į universitetą skaičius. Galima prognozuoti, kad 6 tūkst. studentų yra ta raudona riba, žemiau kurios VDU, kaip savarankiško universiteto, išlikimas taptų problemiškas. Nekyla abejonių, kad stojančiųjų mažėjimą lemia neuniversitetinės prigimties objektyvūs veiksniai, tokie kaip vidurines baigusiųjų mažėjimas ir emigracija. Antra vertus, negalima ignoruoti ir pačių universitetų negebėjimo siūlyti ir įgyvendinti naujų mokslo bei verslo poreikius atitinkančių studijų programų įtakos.

Mažėja stojančiųjų, blogėja jų parengimas. Studentais tampa vidurinėje mokykloje blogai parengti moksleiviai, kurie siekia ne išsilavinimo ir žinių, o diplomo. AL studijos, reikalaujančios intensyvaus kūrybinio darbo ir atsidavimo, daugumai jų yra per sunkios ir nepatrauklios. Tokių studentų žinios ir gebėjimai pasirodo esantys žemiau reikiamos kvalifikacijos ribos, tačiau universitetams siekiant išgyventi jie gauna diplomą. Pasekmė: tam tikrų sričių kultūroje ir rinkoje kartu su kvalifikuotais dalyko žinovais atsiranda diplomuotų mėgėjų.

Apie univesitetų jungimo peripetijas

Jei prisiminsime sovietinio laikotarpio Kauno gyvenimo grimasas, kai jo atskiruose geografiniuose kampuose riogsojo ir vegetavo tokie pramonės gigantai, kaip Radijo gamykla, Dirbtinio pluošto kombinatas, Šilko-pliušo kombinatas, Staklių gamykla bei kiti monstrai, ir priimsime domėn vaidmenį vieno iš pradininkų – Kauno politechnikos A.Sniečkaus vardo instituto, kurio absolventai šiuos monstrus kūrė ir jiems vadovavo, viskas tartum patvirtina siekiamybę – didelis yra gerai. Galbūt dėl panašių idėjų įtakos KTU rektorius prof. Petras Baršauskas susodino prie vieno stalo Kauno universitetų rektorius, ryžtingai siekdamas jų pritarimo integruoti visus Kauno universitetus po bendra KTU vėliava.
Idėja sujungti Kauno universitetus į vieną buvo nesėkminga. Derybų eigoje išryškėjo daugumos šio simpoziumo dalyvių vertybių norma, kuri, liaudiškai tariant, sako: aš pasiruošęs derėtis su pačiu velniu, jeigu už to slypi pakankamai dideli pinigai. Verta pridėti, kad panaši universitetų jungimo filosofija nesvetima ir kai kuriems Vilniaus universitetams. Akivaizdu, tokį mąstymą sunku pavadinti akademiniu, o tuo labiau valstybiniu.
Tačiau niekas nepaneigs, kad galima ir kita, patrauklesnė strategija: universitetai  susitars. Dviejų Lietuvos universitetų – VDU ir Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) administracija ir akademinė bendruomenė realiai suvokė susidariusią sudėtingą padėtį ir galimos universitetų integracijos studijas pradėjo dar 2016 m rudenį. Atlikus namų darbus ir parengus naujo statuto projektą abiejų universitetų senatai 2017 m. vasario 6 d. ratifikavo sutartį, kurios pagrindinis paragrafas teigia:  „Lietuvos edukologijos universitetą reorganizuoti jungimo būdu į Vytauto Didžiojo universitetą su Edukologijos akademijos padaliniu (toliau tekste – Akademija), veikiančiu akademinės savivaldos principu ir galinčiu turėti savus nuostatus“. Akivaizdu, už tokio universitetų susijungimo slypi daug neišspręstų įdomių klausimų, tačiau tai nusipelno išsamesnės analizės ir lieka už šios publikacijos tikslų.
Šis dviejų universitetų susitarimas yra lokalus sprendimas, kuris tiesiogiai siejasi su Lietuvos vidurinio mokymo pertvarka ir bendra viso Lietuvos aukštojo mokslo ir tyrimų vystymo strategija, kurios, deja, iki šiol nėra.

Trečioji strategija
Parinkti Lietuvos mokslo vystymo ir studijų kryptis, realizuoti jų įgyvendinimą, sekti ir kontroliuoti proceso eigą yra įpareigotos trys pagrindinės mokslo ir studijų institucijos: Universitetų rektorių konferencija, Lietuvos mokslo taryba ir Lietuvos mokslų akademija. Reikia pabrėžti, kad visos šios institucijos atstovauja Lietuvos akademinei bendruomenei. Tai demokratiškai išrinktas mokslininkų elitas, kuris už savo veiklą gauna atitinkamą atlygį. Nėra žinoma nė vieno atvejo, kad šios institucijos būtų kartu susirinkusios analizuoti ir kurti Lietuvos studijų ir mokslo strategijos, kurios pagrindu būtų galima derėtis su valdžia ir kartu ieškoti optimalių sprendinių. Taigi peršasi įvykių nurodytas kelias: visų šių institucijų atstovai yra įpareigoti rasti galimybę susitikti, nutarti ir inicijuoti tyrimus, kurių eigoje, pasinaudojus daugybe esamų duomenų ir taikant šiuolaikines kompiuterinio modeliavimo technologijas, būtų pateikti bent keli moksliškai pagrįsti scenarijai, kaip globalioje erdvėje šiuo metu reikėtų spręsti Lietuvos mokslo ir studijų pertvarkos problemas.
Tokios idėjos įgyvendinimo technologija labai paprasta: Lietuvos mokslo taryba turi galimybių ir lėšų skelbti konkursą šiems moksliniams tyrimams ir laimėjusiai komandai skirti pakankamai išteklių. Čia verta akcentuoti, kad formuluojant tokių tyrimų temą, nustatant finansavimo sumą, sekant tyrimų eigą ir vertinant tyrimų rezultatus pagrindinis ekspertas turėtų būti minėtų institucijų sutarimu iš anksto sudaryta atsakinga komisija. Taip sėkmingai dirbant, po metų, ilgiausiai pusantrų,  Lietuva turėtų moksliškai pagrįstą, globaline prasme integruotą universitetinių studijų, aukštojo mokslo vystymo, profesinio rengimo ir vidurinio mokymo reformos strategiją, kurios pagrindu galėtų su valdžios atstovais diskutuoti dėl galutinio įstatymu grįsto sprendimo priėmimo.

BFL

Žemės ūkis. Gerokai sumažėjus paramai tarp žemdirbių prasidėjo peštynės. Nesutariama, kaip ją dalytis: skirstyti mažesniais kąsniais didesniam būriui ūkininkų ar didesnę paramą koncentruoti į prioritetines sritis ir ūkius.

Lietuvos ūkininkų sąjunga ką tik nustatytą naują paramos skirstymo tvarką užsimojo keisti vos įsibėgėjus paraiškų priėmimui. Nuo šių metų gegužės 4-osios iki birželio 30 dienos modernizuoti valdas norintys ūkininkai, žemės ūkio kooperatyvai ir įmonės gali kreiptis ES ir valstybės teikiamos paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonę „Investicijos į žemės ūkio valdas“. Ūkininkai reikalavo stabdyti paraiškų priėmimą ir keisti taisykles, nes, jų nuomone, dabartinėmis sąlygomis galimybė pasinaudoti ES parama ūkiams modernizuoti daugeliui tampa nepasiekiama. Ji atitektų itin mažiems ir itin stambiems prioritetinių šakų ūkiams, nes vienam pareiškėjui nustatyta galima 50 tūkst. eurų paramos suma ir didžiausia 400 tūkst. eurų suma per visą šešerių metų paramos laikotarpį.

Vis dėlto po diskusijų Žemės ūkio ministerijoje ir Seimo Kaimo reikalų komitete nuspręsta nestabdyti įsibėgėjusio paraiškų priėmimo proceso ir tik sulaukus jo rezultatų keisti tvarką, jei dėl to sutars visos žemdirbių organizacijos.

Be to, Seimo Kaimo reikalų komitetas prieš kitą paraiškų teikimą pasiūlė nustatyti maksimalią 200 tūkst. eurų sumą vienam projektui, visam paramos laikotarpiui paliekant didžiausią 400 tūkst. eurų sumą.

Įtampa dėl ES paramos skirstymo pirmiausia kilo dėl to, kad, palyginti su praėjusiu 2007–2013 m. laikotarpiu, kai Kaimo plėtros programai buvo skirta 2,2 mlrd. eurų paramos, šiemet jos skirta 14 proc. mažiau – 1,9 mlrd. eurų. Aistras kelia ir tai, kad pasibaigus šiam paramos laikotarpiui ES lėšos naujai technikai įsigyti nebus dalijamos. Jos bus tikslingai nukreiptos išmaniajai žemdirbystei skatinti.

Žemės ūkio viceministro Sauliaus Cironkos teigimu, baimės žemdirbiams įvarė ir naujoji projektų atrankos tvarka, pagal kurią atrenkami tik geriausi ir perspektyviausi projektai. Ji paremta balų sistema, pagal kurią kiekvienas projektas pagal dešimt atrankos kriterijų gali surinkti maksimalią 100 balų sumą. Jei per atranką vertinamas projektas nesurenka privalomo mažiausio 35 balų skaičiaus, paraiška atmetama.

Pasikeitė ir pačios ES požiūris į pinigų skirstymą. Anksčiau buvo leidžiama finansuoti visus šaukime dalyvaujančius projektus, skiriant papildomai lėšų, jei jų pritrūkdavo. Dabar labai aiškiai suplanuojama ir įvardijama konkreti pinigų suma, į kurią pretenduoja to šaukimo projektai. Pavyzdžiui, 2014–2015 m. numatyta 150 mln. eurų, per metus skiriant po 75 mln. eurų.

„Visos šios naujovės žemdirbiams kelia daug baimės ir nepasitikėjimo. Bet palaukime pirmojo šaukimo rezultatų ir tuomet matydami, kaip ši sistema veikia, galėsime spręsti, pasiteisino ji ar reikia keisti“, – ramina viceministras ir kaip pasiteisinusį pavyzdį pateikia ką tik pasibaigusį jaunųjų ūkininkų šaukimą, kuris, pasak S.Cironkos, pademonstravo, kad naujoji atrankos sistema veikia pakankamai gerai.

Mat siekiama skatinti ūkininkaujančiuosius nenašiose žemėse, tinkamose gyvulininkystei, kuri šiuo metu yra prioritetinė ūkio šaka. Iš 345 atrinktų paraiškų 250 yra jaunųjų ūkininkų, ketinančių plėtoti gyvulininkystę nenašiose žemėse.

Beje, į paramą pretendavo net 1350 būsimųjų ūkininkų ir daugiau nei tūkstantis jų liko už borto. Tačiau jau numatyta dar šį rudenį skelbti naują jaunųjų ūkininkų šaukimą paramai gauti.

„Vyriausybės programa aiškiai sako, kad mūsų prioritetas yra vidutiniai ir smulkieji ūkiai, kuriuos norime paskatinti augti ir plėstis. O didžiausias dėmesys – vidutiniams ūkiams. Todėl ir balų sistema orientuota į ūkius, kurių standartinės produkcijos apimtys yra nuo 8 iki 50 tūkst. eurų. Tokie projektai gauna 20 prioritetinių balų, nes skatiname juos ir suteikiame pirmenybę pasinaudoti parama, ateityje matydami jų augimą“, – atrankos prioritetus aiškina žemės ūkio viceministras.

S.Cironka tvirtina, kad tai nėra pasirinkimas tarp stambių ir smulkių ūkių, kurie vieni kitų tikrai neturėtų užgožti. Kaip pabrėžia Europos Komisija, stambūs ūkiai savo veiklai reikalingas pajamas turi generuoti iš masto ekonomijos, o parama reikalinga smulkiesiems. Praėjusio paramos laikotarpio analizė parodė, kad daugiau paramos gavo augalininkystės ūkiai, todėl dabar siekiama padėtį subalansuoti.

„Svarbiausias klausimas – ką mes turime daryti, kad pasiektume kompleksinius kaimo plėtros rezultatus. Gyvulininkystės kryptis nubrėžta, tačiau  kituose šaukimuose gali dalyvauti ir augalininkystės ūkiai“, – tikina S.Cironka.

Pasak jo, puiku, kad Lietuva užaugina ir eksportuoja daug grūdų, tačiau galvojant apie ateitį ir siekiant sukurti didesnę pridėtinę vertę grūdus, kaip žaliavą, reikėtų perdirbti auginant gyvulius. „Lietuviškai gyvulininkystės produkcijai yra atvertos naujos rinkos, todėl turime auginti ir eksportuoti kur kas didesnius kiekius produkcijos. Ji konkuruoja pasaulinėje rinkoje, vadinasi, vienintelis klausimas, apie kurį turime kalbėti, yra produkcijos savikaina ir ūkio efektyvumas. Čia dar daug ką turime nuveikti, diegdami efektyvią ūkio valdymo sistemą, kuri ir bus viena pagrindinių Lietuvos žemės ūkio ateities krypčių“, – šviesias Lietuvos kaimo perspektyvas mato S.Cironka.

Viceministras žada, kad, įvertinus ir išanalizavus, kaip pavyko pasiekti norimų rezultatų pirmajame šaukime, kartu su žemdirbių organizacijomis bus dar diskutuojama ir tikslinamos projektų atrankos taisyklės.

„Paramos skirstymo taisyklėse numatyta galimybė gauti ne daugiau kaip 400 tūkst. eurų paramos per šešerių metų laikotarpį. Supaprastinta tvarka galima teikti paraišką paramai iki 50 tūkst. eurų. Kiekvienas turi apsispręsti, kiek jam reikia paramos, ir labai atsakingai susiplanuoti. Bet jei didžioji dalis žemdirbių mano, kad apribojus projektui skiriamą sumą iki 200 tūkst. eurų, jiems bus geriau, Žemės ūkio ministerija tam neprieštaraus. Žaidimo taisyklės nesikeis, tik atsiras maksimali vieno projekto vertė, nors mums atrodė, kad galimybė pačiam ūkininkui planuoti ir susidėlioti paramos poreikį per visą laikotarpį – gana patrauklus pasiūlymas“, – aiškina S.Cironka.

Jis sako iš viso nesuprantantis, dėl ko čia reikia ginčytis, kai ūkininkai patys gali rinktis, kokio dydžio ir kiek projektų jie nori įgyvendinti. Jei pasirinktų investuoti po 50 tūkst. eurų, galėtų pretenduoti į paramą aštuoniems projektams, jei po 200 tūkst. eurų – dviem.

„Norime patiems ūkininkams suteikti daugiau laisvės plėtoti savo ūkį, bet jie, regis, nori apribojimų. Dėl balų sistemos diskutavome pusę metų, nes didieji ūkiai nuogąstavo, kad negalės gauti paramos, mat prioritetas teikiamas vidutiniam ūkiui. Bet jie patys prieštarauja sau, žinodami, kad tas vidutinis ūkininkas nepuls aklai griebti paramos, nes kitą dalį finansavimo turi gauti iš bankų, kurie atidžiai analizuoja verslo projektus ir tikrai nefinansuos projekto, jei nebus užtikrintas pinigų srautas.  Taigi kartu su galimybe atsiranda rizika ir paties ūkininko atsakomybė rinktis tokias investicijas, kurios atitinka jo galimybes ir poreikius“, – Žemės ūkio ministerijos poziciją dėsto viceministras.

Tačiau žemdirbiai, nors ir sutarę palaukti pirmojo šaukimo pabaigos, situaciją mato visiškai kitaip ir, priešingai nei viceministras, toli gražu netrykšta optimizmu.

Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas neabejoja, kad paramą gaus stambieji gyvulininkystės ūkiai, tarp kurių yra vienas kitas ūkininkas, o daugiausiai – žemės ūkio bendrovių. „Po mėnesio galėsite parašyti, kad Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininko prognozės pasitvirtino“, – kaip viskas bus, jau iš anksto žino J.Talmantas.

Pinigų mažai, o norinčiųjų jų gauti – daug. Ir visi nori gauti maksimaliai, nes daugiau galimybių atnaujinti technikos nebus. Tą parodė ir jaunųjų ūkininkų projektų atranka: finansavimo poreikis siekia 74 mln. eurų, o skirta tik šiek tiek daugiau nei 20 mln. eurų, paraiškų pateikta daugiau nei 1300, negavę finansavimo liko daugiau nei tūkstantis projektų.

„Pasižiūrėkime, kas pasinaudos ta parama. Pirmumo balus gauna gyvulininkyste užsiimantys ūkiai. Bet smulkiems ir vidutiniams ūkiams tos paramos gauti neįmanoma: jie negali gauti paskolos iš banko, nes jam užstatyti gali tik žmoną ir vaikus. Taigi paramą pasiims stambios žemės ūkio bendrovės. Remiame smulkiuosius ir vidutinius ūkius, o ES paramą paims jos“, – neabejoja daugiau nei dvidešimt metų stambų 1300 hektarų augalininkystės ūkį valdantis J.Talmantas.

Jis sako, kad augalininkystės ūkiai gali pretenduoti į paramą, tačiau paramos intensyvumas siekia tik 40 proc. (60 proc. lėšų ūkininkas turi turėti pats ar skolintis iš banko). Gyvulininkyste besiverčiančiam ūkiui ES paramos intensyvumas siekia 50 proc., nenašiose žemėse ūkininkaujantiesiems – 60 proc., o jei jaunas ūkininkas turi ūkį ne daugiau kaip penkerius metus, gauna iki 70 proc. paramos.

Nors atstovauja visų Lietuvos ūkininkų interesams, J.Talmantas tiesiai šviesiai sako, kad pridėtinę vertę sukuria ne smulkieji ir vidutiniai, o stambieji ūkiai, kurie Lietuvoje valdo 85 proc. žemės ir sukuria apie 90 proc. viso šalies žemės ūkio produkto.

Tokia tendencija yra visoje ES – smulkiųjų ūkių mažėja, nes jie nepajėgia konkuruoti. Lietuvoje taip pat, kaip rodo deklaruojamų pasėlių plotai, ūkių kasmet mažėja dešimtimis tūkstančių. Ir tai, pasak J.Talmanto, natūralus procesas, nes išsilaikyti, kai pajamos iš žemės ūkio produkcijos nuolat mažėja (pavyzdžiui, pieno ūkių pajamos pernai sumažėjo 30 proc., grūdų augintojų – 36 proc.) gali tik stambūs ūkiai.

„Mūsų valstybės politika yra remti smulkųjį ir vidutinį ūkį, tačiau didžiausia paramos suma nustatoma tokia, kad tik stambūs ūkiai ją gali gauti. Todėl ir sakome: jei remiate smulkiuosius ir vidutiniokus, smulkinkite sumą, kad jie iš tiesų pajėgtų pasinaudoti parama“, – sako J.Talmantas.

Nors pats mano, kad smulkieji ūkiai yra neperspektyvūs, tačiau bėda, kad valdžios tuo įtikinti nepavyksta. Pavyzdžiui, jo teigimu, latviai ūkininkams skiria iki vieno milijono eurų paramos ir smulkių ūkių pas juos beveik neliko. Latviai nesidairo atgal ir remia stambiuosius, siekdami sumažinti jų produkcijos savikainą, kad jų ūkininkai galėtų konkuruoti globalioje rinkoje.

„Mes bandėme politikams aiškinti, kas kuria pridėtinę vertę, darbo vietas ir ką reikėtų iš tiesų remti. Tačiau mūsų negirdi. Po penkerių metų mes politikų paklausime, ką jie padarė. O dabar jau po mėnesio bus aišku, kad, nors rėmėme smulkiuosius ir vidutinius, paramą gavo stambieji“, – neabejoja Lietuvos ūkininkų sąjungos vadovas.

Apskritai Lietuvos žemės ūkio perspektyvos jam atrodo gana niūrios. Jau dabar, J.Talmanto teigimu, 80 proc. šalies ūkių gyvena tik iš tiesioginių išmokų ir visiškai negauna pelno, nes dirba neefektyviai. Išseks ES parama, išmokos, ir tų ūkių neliks.

Jau praėjusiu paramos laikotarpiu buvo tokių jaunų ūkininkų, kurie ūkininkavo nuomodamiesi žemę ir iš draugo neva nusipirkę kelias karves. „Penkerius metus taip pasicirkina, o kai baigiasi įsipareigojimai, susiję su ES parama, grąžina karves, techniką parduoda ir ūkį uždaro. Dabar tokie ūkininkai dar gudresni darosi, žino, ką ir kaip reikia daryti. Konsultantų, kaip pasinaudoti ES parama, visas būrys jiems padeda. Anksčiau žmonės sakydavo, kad, tas, kuris niekam netinka, eina dirbti policininku, o šiais laikais tampa ūkininku, gyvenančiu iš išmokų. Tokia yra realybė, ūkininkauju dvidešimt metų ir matau“, – ES paramos grimasų neslepia Lietuvos ūkininkų sąjungos vadovas.

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas Jeronimas Kraujelis, atstovaujantis stambioms žemės ūkio bendrovėms, žinoma, irgi neslepia savo natūralaus skepticizmo, kalbėdamas apie valstybės siekį remti smulkiuosius ir vidutinius ūkius. „Kodėl norim kišti pinigus į tuos 10–16 hektarų ūkius, kurių produktyvumas žemas, galimybės investuoti – menkos. Turiu pasidaręs analizę apie įvairaus dydžio ūkių situaciją, vertinant standartinės produkcijos apimtis. Tai patikėkite – vaizdas nedžiugina“, – sako J.Kraujelis, kurio teigimu, vidutinio Estijos ūkio dydis siekia 50,6 hektaro, Latvijoje – daugiau nei 24 hektarus, o Lietuvoje – 16,8 hektaro.

J.Kraujelio duomenimis, tokių ūkių, į kurios sukoncentruota parama (standartinės produkcijos apimtys siekia nuo 8 tūkst. iki 50 tūkst. eurų) Lietuvoje yra 5630. Vienam ūkiui vidutiniškai tenka 35 tūkst. eurų standartinės produkcijos, vienam hektarui – 596 eurai.

„Toje apskaičiuojamoje standartinėje produkcijoje – ne pelnas, o pajamos su visomis sąnaudomis. Savų lėšų ten gali būti tik apie dešimt procentų. Tai nuo 35 tūkst. eurų, galimoms investicijoms lieka vos 3,5 tūkst. euro. Vien 15–20 karvių tvartui reikia mažiausiai 50–70 tūkst. eurų“, – kokios menkos vidutiniokų galimybės pasinaudoti ES parama, aiškina J.Kraujelis.

Jo teigimu, viskas priklausys nuo to, kaip tie smulkieji ir vidutiniokai sugebės pasinaudoti jiems sudarytomis puikiomis galimybėmis gauti ES paramą. Prioritetai ir pirmenybės balai teikiami gyvulininkystės, sodininkystės, daržininkystės ūkiams. Jei ūkiai smulkūs ir vidutiniai, gauna dar 20 balų, jei ūkininkas jaunas (iki 40 metų) – dar 15 balų.

Stambiesiems ūkiams jų visų pasivyti nėra galimybių. Pasak J.Kraujelio, už borto atsidurs ir žemės ūkio bendrovės. Tačiau jis pripažįsta, kad gavus paramą panašią sumą reikės skolintis iš banko, vadinasi, pasinaudoti didesne paramos suma pajėgs toli gražu ne kiekvienas ūkininkas. Ypač kai trejus metus pajamos už žemės ūkio produkciją ne didėja, o mažėja.

J.Kraujelio teigimu, didžiausia bėda ta, kad netinkamai pasirinktas projektų paramai gauti atrankos principas, nes atskaitos taškas yra ūkio vienetas, o ne ūkyje sukuriamos darbo vietos. Todėl tai, kiek ūkyje sukuriama darbo vietų, nėra vertinama ir remiama. O juk tai svarbiausias dalykas ir kaimo gyvybingumo garantija. Dabar, kadangi nėra darbo ir nekuriamos darbo vietos, vienas žemės ūkyje užimtas žmogus dirba tik pusę darbo laiko. J.Kraujelio nuomone, ateityje diskutuojant dėl projektų atrankos kriterijų darbo vietos turi būti vienas svarbiausių dalykų.

J.Kraujelis taip pat kritikuoja ir bendru žemdirbių organizacijų atstovų sutarimu siūlomą 200 tūkst. sumą vienam projektui. „Tas kompromisas apriboti vieno projekto vertę iki 200 tūkst. eurų prasilenkia su paprasčiausia ūkine logika. Įsivaizduokite, kad bus geras projektas, kurio vertė – 350 tūkst. eurų. Žmogus pastatą pastatys, o stogui uždengti pinigų reikės laukti iki 2018 ar 2019 metų. Tas pats ir norint įveisti sodą. Šiais laikais be modernaus šaldiklio išsiversti neįmanoma, o projektui skirtos maksimalios sumos tam gali nepakakti“, – argumentuoja J.Kraujelis.

Kitokią nuomonę turi Žemės ūkio rūmų, vienijančių visų žemdirbių organizacijų atstovus, pirmininkas Andriejus Stančikas. Jis sako, kad siūlymas mažinti didžiausią paramos sumą iki 200 tūkst. eurų yra logiškas, nes tuomet parama pasinaudotų daugiau ūkininkų ir ji neatitektų patiems stambiausiems. Žemės ūkio rūmai ministerijai siūlė kitokią projektų atrankos sistemą: lėšas dalyti į tris atskiras dalis smulkiesiems, vidutiniams ir stambiesiems ūkiams, kad jie nekonkuruotų tarpusavyje.

„Sutikite, kad visada stambus nukonkuruos smulkų ūkį. Negali smulkus ūkininkas konkuruoti dėl paramos su bendrove ar stambiu ūkiu. Lietuvos ūkininkų sąjunga galbūt yra teisi, nuogąstaudama, kad didžiausia paramos lėšų dalis atiteks stambiausiems ūkininkams ir žemės ūkio bendrovėms. Kad konkurencija būtų normali, ji turi vykti atskiruose lygmenyse. Bet šie mūsų pasiūlymai nebuvo priimti. Galbūt jie prieštarauja ES reglamentams“, – svarsto A.Stančikas.

Jo nuomone, Lietuvoje yra įvairių ūkių, ir be paramos negalima palikti nė vienų. Jei tuomet, kai remiami smulkieji ir vidutiniokai, stambieji ūkiai neturės galimybių tapti dar modernesni, praras gebėjimą konkuruoti pasaulinėje rinkoje.

Aušra Pocienė

2007–2013 m. ES finansavimo laikotarpiu didžiausią paramą gavo šalies augalininkystės ūkiai

Augalininkystės ūkiai 57 proc.

Gyvulininkystės ūkiai 40 proc.

Vaisių, uogų ir daržovių ūkiai  3 proc.

Šaltinis: Lietuvos žemės ūkio ministerija

Būstas. Privati bendrovė pasiūlė naują nuomos su išsipirkimu finansinį modelį gerai uždirbantiems karjeros žmonėms.

Maždaug po poros mėnesių 29-erių informatikos technologijų specialistas Povilas Mitė (vardas ir pavardė pakeisti – A.P.) įsikels į naują dviejų kambarių butą Vilniuje, daugiabučių namų gyvenvietėje „Ozo namai“. Kas mėnesį už šio 50 kvadratinių metrų buto nuomą bendrovei „Hanner“ dvejus metus jis mokės 652 eurus, kol sukaups 15 proc. buto kainos, arba būsto paskolos pradinį įnašą. Jo butas kainuoja 107 tūkst. eurų (įskaičiuota buto apdaila ir automobilio stovėjimo vieta), 85 proc. šios sumos jis skolinsis iš banko.

P.Mitė – vienas tų jaunų žmonių, kurie nusprendė pasinaudoti nekilnojamojo turto plėtros bendrovės „Hanner“ vos prieš mėnesį paskelbtu nauju būsto įsigijimo finansavimo modeliu „Būsto nuoma su išsipirkimu“ (angl. „Rent2Buy“). Savo klientams bendrovė pasiūlė pradinį įnašą nuomos mokesčio pavidalu sukaupti per dvejus metus, gyvenant išsirinktame bute. Šis modelis skirtas tiems, kurie negali buto nusipirkti už nuosavus pinigus, jų neturi ar pakankamai jų neturi pradiniam įnašui imant paskolą iš banko, tačiau turi stabilias ir nemažas pajamas.

Pagrindinis šio finansavimo modelio principas – pirkėjas pagal poreikius išsirenka butą ir jo apdaila, gali išsirinkti ir baldus, pasirašo nuomos sutartį su teise butą įsigyti ir iki dvejų metų moka fiksuotas nuomos įmokas. Jų dydis apskaičiuojamas taip, kad per nuomos laikotarpį žmogus sumokėtų 15 proc. įsigyjamo turto kainos, o pasibaigus nuomos sutarčiai jos būtų įskaitomos kaip pradinis įnašas būsto pirkimo sutartyje.

Naudojantis šia paslauga būstas, jo įrengimas ir automobilio stovėjimo vieta kainuoja tiek pat, kaip ir įsigyjant juos iš karto. Vienintelė keliama sąlyga – nuomos įmokos per numatytą 24 mėnesių laikotarpį turi padengti 15 proc. bendros sumos.

Povilas sako, jog šis bendrovės pasiūlymas jam pasirodė labai patrauklus ir lėmė tai, kad iš giminių butą nuomojęsis vyras, iki tol labai rimtai nesvarstęs įsigyti nuosavo būsto, apsisprendė pasinaudoti šia galimybe. Vienos paklausiausių šiais laikas – informacinių technologijų profesijos žmogui, per mėnesį „į rankas“ uždirbančiam 1300–1400 eurų atlyginimą, tokia galimybė įsigyti būstą yra pagal kišenę.

Didžiausia problema, pasak Povilo, ir yra sukaupti tą paskolai gauti reikalingą pradinį įnašą. Dalį pinigų vaikinas sako yra sukaupęs, todėl iš jų ketina dengti maždaug pusę mėnesinės nuomos įmokos. Jis skaičiuoja, kad iš banko ims paskolą 30-iai metų, bet sutartyje būtinai numatys galimybę grąžinti ją greičiau. Jis mano, kad pajamos jam leis paskolą grąžinti per 20 metų, kad ji labai neišbrangtų.

„Šis pasiūlymas man pasirodė labai geras, todėl apsisprendžiau gana greitai. Iš tiesų žmogui, kuris nepaveldėjo būsto iš močiutės, neturi turtingų tėvų ar kitokių galimybių įsigyti būsto, tačiau turi darbą ir neblogai uždirba, šis finansavimo modelis yra kaip tik tai, ko reikia. Pats patyriau, kad nuomojantis būstą sunku susitaupyti pinigų pradiniam įnašui, kurio bankai dabar reikalauja pagal atsakingo skolinimosi taisykles. Už tai, kad įmokos laukia dvejus metus, bendrovė neskaičiuoja jokių papildomų procentų – mėnesio įmokos kaina priklauso tik nuo perkamo nekilnojamojo turto vertės“, – pasakoja būsimasis naujakurys.

Vaikinas pasinaudojo bendrovės pasiūlymu įrengti buto apdailą, nors didžioji dalis klientų, pasak bendrovės „Hanner“ vadovo Arvydo Avulio, vis dėlto renkasi patys įsirengti butus. Viena vertus, taip bandoma sutaupyti, antra vertus, norima įsirengti pagal savo skonį ir supratimą.

„Man patiko, kad sau tinkamas buto apdailos medžiagas galima rinktis iš trijų pasiūlytų variantų ir susikomplektuoti savąjį, o ne griežtai rinktis vieną iš trijų pasiūlytų standartų. Būtent tai man buvo nepriimtina, kai domėjausi butu kitos bendrovės pastatytame name. Šiuo atveju kaip pagrindinę pasirinkau vidutinės klasės apdailą ir kai kurias man patikusias medžiagas renkuosi iš aukštesnės klasės apdailos varianto“, – apie tai, kaip kuria savo namus, pasakoja vaikinas.

Beje, lygiai taip pat iš įvairių siūlomų variantų galima pasirinkti ir baldus.

Povilas netaupo ir įsigydamas automobilio stovėjimo vietą, nes dar turi ir motociklą, todėl perka platesnę vietą, kainuojančią 8688 eurus. Už vietą tik automobiliui reikėtų mokėti 5792 eurus. Ir šiam savo sprendimui jis turi argumentų, sakydamas, kad ten, kur gyvena dabar – Šiaurės miestelyje, automobilio stovėjimo vietos rinkoje pardavinėjamos po 12 tūkst. ir daugiau eurų.

Vaikino teigimu, nauji butai „Ozo namuose“ neatrodo tokie brangūs, kai lygini juos su butų kainomis antrinėje rinkoje. Pavyzdžiui, tame pačiame Šiaurės miestelyje už 50 kvadratinių metrų butą prašoma daugiau nei 100 tūkst. eurų.

„Naują butą, pasinaudojus nuomos su išsipirkimu finansiniu modeliu, galima nusipirkti ir dešimčia tūkstančių eurų pigiau nei „Ozo namuose“. Bendrovė tokius butus parduoda anksčiau statytoje gyvenvietėje „Bajorų kalvos“. Žinau, kad vienas mano kolega ten rengiasi tokiu būdu pirkti butą. Aš pasirinkau brangesnį variantą, nes įvertinau susisiekimo patogumą ir man buvo svarbu, kad įsigyjamas nekilnojamasis turtas būtų likvidus, kad bet kada, pasikeitus gyvenimo aplinkybėms, galėčiau jį parduoti ar nuomoti“, – aiškina Povilas.

Jis sako, kad, ko gero, mielai nuomotųsi butą, nei pirktų savo, jei rinkoje būtų pasiūlyta patrauklių butų nuomos variantų. Pavyzdžiui, nekilnojamojo turto plėtros bendrovės pasiūlytų tokių butų ir jie būtų nuomojami legaliai. Toks variantas būtų priimtinas, jei nuomos mokestis nebūtų didesnis nei mėnesio įmoka už paskolą. „Kai nuomojiesi, nereikia daryti remonto, investuoti į buitinę techniką, baldus. Manau, kad visai apsimokėtų. Bet, žinoma, galų gale visi mes norime turėti savo namus, todėl ir perkame“, – svarsto Povilas, pats sau netikėtai apsisprendęs nepraleisti geros progos įsigyti nuosavą būstą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Scanpix

Konkurencija. Nepaisant kelerius metus trukusio JAV atkalbinėjimo, Kinijos iniciatyva įsteigtu vadinamuoju Azijos banku patikėjo kone visos svarbiausios Amerikos sąjungininkės.

Ką tik baigėsi terminas, iki kurio prie Kinijos „kūdikio“ – Azijos infrastruktūros investicinio banko (AIIB) – valstybės galėjo jungtis steigėjų statusu. Pietų Korėja, Ispanija, Australija, Nyderlandai ir Suomija – paskutinės valstybės, spėjusios įšokti į šį AIIB steigėjų traukinį, kursuosiantį panašiu maršrutu kaip ir Vašingtone įsikūręs Pasaulio bankas.

Naujojo traukinio, kuriame pagrindiniu smuiku grieš Kinija, sąstate nėra vienintelės svarbiausios JAV sąjungininkės – Japonijos, kuri pati drauge su JAV ir Europa iki šiol dominavo svarbiausiose pasaulio finansų institucijose: Pasaulio banke, Tarptautiniame valiutos fonde ar Azijos plėtros banke. Pastarosiose institucijose Kinijos įtaka iki šiol buvo palyginti menka (atitinkamai 5,17, 3,81 ir 6,47 proc.), užtat AIIB steigimas pasaulio finansų galios centrą pastūmės gerokai arčiau Šanchajaus.

Per šį banką ketinama dosniai, maždaug po 8 trln. JAV dolerių kasmet, investuoti į regiono infrastruktūrą, o tai neabejotinai prisidės prie Azijos ekonomikos plėtros.

Tačiau svarbiausia ne tai. JAV labiau nerimaujama, kad naujasis Azijos bankas gali tapti iššūkiu nusistovėjusiam JAV dominuojamam finansų pasauliui.

Dar 2013 m., kai Kinija paskelbė apie savo planus įkurti tokį banką, JAV ėmė įkalbinėti sąjungininkus boikotuoti šią instituciją. Tikrasis motyvas neabejotinai jau tada buvo kova dėl įtakos pasaulio finansams, nors JAV aiškino, esą Azijos bankas nepatikimas, nes naudosis ne tokiais griežtais kreditavimo standartais kaip Pasaulio bankas, pradedant tarptautiniu skaidrumu, skolos tvarumu, baigiant aplinkos ir visuomenės saugos standartais.

Pirmosios banko steigėjos – Indija, Singapūras, Vietnamas, Filipinai, Mongolija, Bangladešas, Kambodža, Kuveitas, Laosas, Malaizija, Mianmaras, Nepalas, Omanas, Pakistanas, Kataras, Šri Lanka, Tailandas ir Uzbekistanas – pasaulio supergalybėms gal ir neatrodė patikimiausios finansų partnerės. Todėl iš pradžių ne tik Japonija, bet ir Pietų Korėja, Australija, taip pat visos didžiosios Europos valstybės AIIB vertino labai atsargiai. Tačiau banko steigėjų sąrašas ilgėjo, o lūžio tašku, susilpninusiu skeptikų gretas, tapo naujiena apie tai, kad banko steigėja ketina tapti Didžioji Britanija. Pasidarė akivaizdu, kad pagrindinis – nepatikimumo – argumentas netenka prasmės. Juk kuo daugiau šalių prisijungs prie banko, tuo labiau tikėtina, kad AIIB laikysis tarptautinių standartų. Be to, kuo daugiau narių, tuo mažesnė santykinė Kinijos įtaka ir tuo mažiau daugiašalių institucijų, galinčių daryti poveikį regionui, Kinija turės savo rankose.

Iki šių metų kovo pabaigos paraiškas būti AIIB steigėjomis po Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Šveicarijos pateikė ir kitos pagrindinės Europos valstybės – Austrija, Danija, Suomija, Islandija, Švedija, Olandija, Ispanija. Tai padarė netgi Izraelis ir Norvegija, su kuria Kinija nesutaria nuo 2010 m. Nobelio premijos teikimo, ir netgi Taivanas. Logiška, kad tai padarė ir Brazilija, Egiptas, Rusija, Turkija, bet paraiškas pateikė ir ištikima JAV satelitė Pietų Korėja, ir netgi Gruzija bei Kirgizija.

„Pekinas siekia įtikinti šalis, kad Kinijos stiprėjimas nekelia joms jokios grėsmės ir kad jos tik laimi iš Kinijos turtėjimo. Atrodo, kad daugelis Kinijos kaimynų, taip pat ir britai, kurie tikisi pritraukti investicijų iš Kinijos, suprato, jog paleisti tokį šansą būtų kvaila“, – aiškina „Financial Times“ apžvalgininkas Gideonas Rachmanas.

Na, o pačiai Kinijai ekonomika yra pagrindinis galios svertas, nes amerikiečių koziris – karinė jėga ir saugumo srities sutarčių kompleksas. Tad tos šalys, kurios patenka per vidurį, susidūrė su dilema, ką pasirinkti. Pavyzdžiui, Japonija, Australija, Filipinai ir Pietų Korėja yra pasirašiusios saugumo sutartis su JAV, bet kiekviena jų su Kinija šiandien prekiauja daug intensyviau nei su JAV.

Pietų Korėja tikisi karinės amerikiečių pagalbos Šiaurės Korėjos, o galbūt ir pačios Kinijos puolimo atveju, tačiau į Kiniją eksportuojama daugiau nei ketvirtadalis Pietų Korėjos produkcijos, o štai į Ameriką iškeliauja tik maždaug 12 proc.

Dar vienas argumentas valstybėms pasiduoti šiai ekonominei Kinijos pagundai yra tikėjimas, kad stambus kiniško kapitalo tarptautinis kreditorius gali tapti skaidresne alternatyva šiuo metu tiesiogiai pačios Kinijos finansuojamiems plėtros projektams.

Taigi galiausiai AIIB steigėjų sąraše atsidūrė ir daugelis tų šalių, iš kurių JAV to nelaukė: Australija, dalis Europos valstybių ir net Pietų Korėja.

Na, o Kinijai tai – tikras savimeilės paglostymas. Mat užimdama vis agresyvesnę poziciją ginčuose dėl teritorijų su kaimynais Kinija ką tik išgyveno porą nesėkmingų metų, kovodama su Amerika dėl valdžios ir įtakos Azijoje, nes tokios šalys, kaip Filipinai, Japonija, Australija ir Indija, buvo ėmusios stiprinti ryšius su JAV diplomatijos ir saugumo srityje.

Pastaruoju metu Kinija apskritai mažiau konfrontuoja su kaimynais, demonstruoja savo siekį plėtoti ekonominius ryšius, įskaitant naująjį prekybos ir infrastruktūros Šilko kelią, kuris drieksis per Centrinę Aziją ir kurio projektas bus vykdomas kartu su jūros Šilko keliu per Pietryčių Azijos jūras. Tad tiek Kinija, tiek jos partnerės, įgyvendindamos bendrus projektus, puikiai suvokia, kad AIIB gali labai pasitarnauti finansuojant šias iniciatyvas.

„Tad šiandien vienintelės stiprios AIIB varžovės yra Japonija ir JAV. Amerikai tai atrodo nekaip. Užuot suvienijusios savo draugus ir kolektyviai užėmusios poziciją prieš, Jungtinės Valstijos šioje istorijoje su AIIB atrodo izoliuotos ir įžeistos“, – konstatuoja G.Rachmanas.

O JAV finansų ministras Jackas Lew perspėja, kad JAV dominuojamoms tarptautinėms finansinėms organizacijoms gresia prarasti dalį pasitikėjimo.

Žinoma, tai nereiškia, kad JAV tiesiog nuleis rankas. AIIB sustiprėjimas, be jokios abejonės, paskatins atsakomuosius JAV ir Japonijos veiksmus, pavyzdžiui, jų norą pasirašyti Ramiojo vandenyno prekybos partnerystės sutartį, kuri turėtų vienyti 12 Ramiojo vandenyno regiono šalių, išskyrus demonstratyviai neįtrauktą Kiniją.

Beje, amerikiečiai tvirtina, kad šiuo atveju kuriami ekonominio atvirumo standartai, o ne antikiniškas blokas. Tačiau tokiomis kalbomis netiki net kai kurie JAV sąjungininkai, mat sudarinėti naują Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono prekybos sutartį, neįtraukiant šio regiono lyderės Kinijos, iš tiesų gana keista.

Kaip pastebi „Financial Times“, šioje azijietiškoje dvikovoje tarp Vašingtono ir Pekino svarbu tai, kas bus stipresnis – amerikietiška karinė jėga ar kiniška ekonominė galia. Koks bus atsakymas – matysime vėliau. Tačiau kuo labiau kuri nors šalis jaus grėsmę iš Kinijos pusės, tuo labiau ji bus linkusi palaikyti Ameriką. Štai kodėl Japonija greičiausiai liks paskutinis Azijos bastionas, pasisakantis prieš AIIB.

Ir, priešingai, jei Kinija parodys pakankamai sveiko proto ir taip dažnai nedemonstruos savo kumščių, ji turi nemažai šansų savo ekonominę galią pamažu transformuoti į augantį politinį ir diplomatinį svorį, netgi Amerikos sąjungininkų atžvilgiu.

Kaip sako G.Rachmanas, kažkada buvo kalbama, kad pasaulis nuolankiai lenkia galvą prieš visagalį dolerį. Tačiau AIIB istorija rodo, kad šiandien net pačių artimiausių Amerikos sąjungininkų akyse atsispindi juanis.

Kinija jau dabar yra didžiausia eksportuotoja ir gamintoja pasaulyje. Antra pagal dydį pasaulio ekonomika alsuoja į nugarą Jungtinėms Valstijoms. Kinijos įtaka pasaulio ūkiui didėja, vis labiau įsiklausoma ir į šios šalies balsą. Ji aktyviai dalyvauja tarptautinių ekonominių institucijų G-20, Tarptautinio valiutos fondo, Pasaulio banko, Pasaulio prekybos organizacijos veikloje.

Žinoma, esamose institucijose lyderiauja pažengusios ekonomikos: europiečiai turi nemažą įtaką TVF, o amerikiečiai – Pasaulio banke. O tokios besivystančios šalys kaip Kinija minėtose institucijose susiduria su kliūtimis, reformos užtrunka ilgai.

Tačiau „Project-Syndicate“ analitiko Kennetho Rogoffo teigimu, Kinija savo galią siekia išnaudoti naujai pasaulio tvarkai sukurti. Prie to neabejotinai prisidės ir Azijos infrastruktūros investicijų bankas – AIIB.

Nors jo įstatinis kapitalas yra dukart mažesnis nei Pasaulio banko ir siekia 100 mlrd. JAV dolerių (Pasaulio banko pradinis kapitalas yra 220 mlrd., Azijos plėtros banko – 175 mlrd. dolerių), tačiau jo reikšme jau neabejojama. Juk šiuo metu banko narių yra 34, dar 23 šalys yra pateikusios paraišką.

Manoma, kad šis bankas padės plėsti Kinijos įtaką ir pagerins šalies įvaizdį tarptautinėje arenoje. Be to, sustiprins jos ryšius su kitomis besivystančiomis valstybėmis. Regione padaugės investicijų į infrastruktūrą, o tai svarbu ilgalaikiam ekonomikos augimui.

AIIB: kokia tai institucija?

Naujoji institucija koncentruosis į ekonomikos augimui svarbiausių sektorių – kelių, geležinkelių, elektrinių ir telekomunikacijų tinklų statybos projektų finansavimą.

Pradinis banko kapitalas sudaro 100 mlrd. JAV dolerių Palyginimui, Pasaulio banko pradinis kapitalas yra 220 mlrd., Azijos plėtros banko – 175 mlrd. JAV dolerių.

Šiuo metu banko narių yra 34, dar 23 šalys (tarp jų ir Lenkija) yra pateikusios paraišką.

Pirmosios sutartį pasirašė Indija, Singapūras, Vietnamas, Filipinai, Mongolija, Bangladešas, Brunėjus, Kambodža, Kuveitas, Laosas, Malaizija, Mianmaras, Nepalas, Omanas, Pakistanas, Kataras, Šri Lanka, Tailandas ir Uzbekistanas.

Didžiausias ir dosniausias universitetų kuriamo mokslo pirkėjas – valstybė, o rinkoje parduoti savo paslaugas aukštosioms mokykloms sekasi kur kas prasčiau.

Vertindami universitetų pastangas užsidirbti pinigų, pasirinkome kriterijus, apibūdinančius aukštųjų mokyklų gebėjimą kurti mokslą ir jį parduoti, taip pat pritraukti ES struktūrinių fondų lėšų. Mūsų manymu, šie kriterijai neabejotinai demonstruoja universitetų veiklos efektyvumą ir kokybę, rodo, ar universitetas, šalia išsilavinusių ir kompetentingų specialistų rengimo, vykdo ir kitą ne mažiau svarbią savo misiją – kurti visuomenei reikalingą, realios ekonominės naudos duodantį mokslą.
Todėl pirmiausia vertinome, kokią dalį pajamų, palyginti su universiteto biudžetu, sudaro pajamos iš mokslinės veiklos, parduodant savo paslaugas verslui ir visuomenei. Šį kriterijų skaičiavome lygindami pajamas iš mokslinės veiklos su bendru universiteto biudžetu. Šiam kriterijui skyrėme 60 proc. visos vertės skaičiuodami universiteto reitingą.
Antras kriterijus, kuriam skyrėme 40 proc., – universiteto per penkerius metus (2007–2013 m.) gautų Europos Sąjungos struktūrinių programų lėšų dalis nuo bendros visų universitetų gautos ES struktūrinių programų lėšų sumos. Bendra šių rodiklių suma ir lėmė universiteto balą bei vietą reitinge.
Taip pat lentelėje pateikiame universitetų 2013 m. biudžetų lėšas, valstybės jiems skirtus asignavimus (studijoms, mokslui, administravimo ir ūkio išlaidoms).
Ką parodė toks vertinimas? Priekyje atsidūrė universitetai, sugebantys įdarbinti mokslą ir parduoti jį rinkoje.
Lyderiu tapusio Vilniaus universiteto vietą reitinge vis dėlto lėmė ne pajamos už mokslo produkciją, kurios sudaro 22,8 mln. Lt, arba 6 proc. bendro universiteto biudžeto, o universiteto per penkerius metus gautos ES struktūrinių programų lėšos – beveik 700 mln. Lt, kurie sudaro daugiau nei 47 proc. bendros visų universitetų ES lėšų sumos.
Antroje vietoje atsidūrė Vytauto Didžiojo universitetas (VDU), iš mokslinės veiklos pernai uždirbęs 10,6 mln. Lt, arba 11 proc. savo biudžeto pajamų. ES struktūrinių programų lėšų universitetas pritraukė taip pat nemažai – 205 mln. Lt, arba beveik 14 proc. bendros visų universitetų ES lėšų sumos.
Reikia pripažinti, kad socialinės, humanitarinės krypties universitetai turi mažiau galimybių užsidirbti iš mokslinės tiriamosios veiklos, palyginti su technologinių mokslų universitetais, kurių išradimai gali būti labiau pritaikomi versle. Pasidomėjus, kas lėmė gana nemažas VDU pajamas iš mokslinės veiklos, paaiškėjo, kad didžiąją dalį šių pajamų universiteto mokslininkai vis dėlto gauna iš valstybės biudžeto, laimėdami Lietuvos mokslo tarybos, ministerijų mokslinių projektų, taip pat projektų, finansuojamų iš ES programų, konkursus.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 212014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2014-m

Ši savaitė Europos Parlamente – gausi sprendimų dėl Europos Sąjungos finansinės ateities. Antradienį patvirtintas ilgai derintas susitarimas dėl ES Daugiametės finansinės perspektyvos 2014-2020 metams bei dokumentas dėl Ignalinos AE uždarymo tolimesnio finansavimo, trečiadienį Europos Parlamentas pritarė ES 2014 metų biudžeto projektui bei atskirų ES fondų veikimą reguliuojantiems dokumentams.
Susitarimus dėl šių dokumentų išties galima vertinti kaip Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai sėkmę. Susitarimas dėl daugiametės finansinės perspektyvos buvo derinamas beveik pusę metų. Dar ir pačią balsavimo Europos Parlamente dieną iki galo nebuvo aišku, ar jam pritars visos EP frakcijos. Tuo tarpu diskusijos dėl kitų metų biudžeto tarp ES valstybių atstovų truko iki paryčių (beje, praėjusiais metais derybos dėl biudžeto nebuvo tokios sklandžios ir nusitęsė net į šių metų pradžią).
Jau dabar galima konstatuoti, jog Lietuva, nors ir nepasiekė visko, ką buvo užsibrėžusi, iš visų derybų išeis nugalėtoja – visuose dokumentuose numatytas finansavimas, teksiantis Lietuvai yra didesnis, nei iš pradžių siūlė Europos Komisija. Štai, pavyzdžiui, finansavimas Ignalinos AE uždarymui padidintas nuo Europos Komisijos siūlytų 210 iki 450 milijonų eurų (nors ir nesiekia Lietuvos prašytų 770 milijonų). Naujos finansinės perspektyvos metu numatytas ir paprastesnis ES lėšų administravimas bei lankstesnis jų perskirstymas tarp atskirų fondų. Galiu pasidžiaugti, kad mano ir kolegų pastangomis programos „Europa piliečiams“ rėmuose atsiranda galimybė finansuoti projektus, prisidedančius prie bendros mūsų istorinės atminties išsaugojimo.
Vis tik visi ES lėšomis finansuojami projektai įgyvendinami valstybių narių vyriausybių, remiantis nacionaliniais teisės aktais. Būtent nacionaliniais teisės aktais nustatomi finansavimo prioritetai ir lėšų paskirstymas tarp šių prioritetų ir skirtingų įgyvendinančių institucijų. Pagrindiniai dokumentai, pagal kuriuos Lietuvai bus skiriama ES struktūrinė parama 2014-2020 metais, yra Partnerystės sutartis ir veiksmų programa. Partnerystės sutartyje nustatomi nacionaliniai plėtros poreikiai ir pasirenkami prioritetai, kurie galėtų būti finansuojami ES lėšomis.
Ruošiantis 2007-2013 metų finansinei perspektyvai, viešojoje erdvėje vyko aktyvios diskusijos dėl prioritetų nustatymo, įtraukiant įvairias visuomenės grupes ir organizacijas. Šiuo metu Lietuva pagal ES paramos panaudojimą jau priskiriama prie pirmaujančių ES valstybių. Diskusijos buvo prasidėjusios ir ruošiantis 2014-2020 metų finansinei perspektyvai. Deja, po Seimo rinkimų 2012 metų rudenį šios diskusijos tarsi pasitraukė į pogrindį – informacija apie jas skelbiama tik specializuotame portale ir yra taip “saugiai padėta”, kad rasti ją gali tik žinantys, kur ieškoti. Tuo tarpu plačioji visuomenė lieka nuošaly nuo šių sprendimų priėmimo – valdantieji, rodos, visiškai nenori, kad kuo daugiau gyventojų, bendruomenių ar organizacijų sužinotų apie planuojamus prioritetus, kad dalyvautų diskusijose. Skubama taip, kad ES paramos naudojimą reglamentuojantys dokumentai Europos Komisijai bus teikiami tvirtinti dar šiais metais.
Nežinia, kodėl nuo visuomenės yra slepiama, kokiems mūsų valstybės ir žmonių prioritetams 2014-2020 m. planuojama paskirstyti daugiau nei 40 milijardų litų. Negalima atmesti ir galimybės, jog tai susiję su valdančiosios koalicijos narių kova dėl ES lėšas administruojančių institucijų kontrolės. Juk kai niekas neteikia pasiūlymų, nekelia klausimų dėl planuojamų prioritetų tikslingumo, kur kas paprasčiau patvirtinti reikalingus dokumentus. Kitų ES valstybių patirtis rodo, jog tokia praktika – ydinga. Ne vienam yra tekę matyti Pietų Europos valstybėse vidury laukų užsibaigiančius greitkelius, o štai Rumunija privalės grąžinti maždaug penktadalį ES paramos lėšų (tai sudaro apie 1 milijardą eurų), išleistų sukčiaujant.
Taigi lieka tikėtis, jog teisėsaugos ir kontrolės institucijos neleis efektyviam Lietuvos diplomatų darbui dėl ES finansinės ateities virsti korumpuotų valdžios atstovų bei interesų grupių asmeninės gerovės užtikrinimo priemone. Nes ne tokia jos paskirtis.

Lietuvos bankas paskelbė pirmojo pusmečio ataskaitą, kurioje apžvelgė ir bankų paskolų portfelio tendencijas. Pastarasis per pirmus du ketvirčius ūgtelėjo 2%, o bankų apklausos rezultatai ataskaitoje rodo, jog bankai tikisi paskolų portfelio augimo ir toliau.

Nepaisant to, jog bankai švelnina skolinimo sąlygas, o verslo paskolų portfelio augimo prognozė yra teigiama, dideliai daliai įmonių bankinis finansavimas ir kredito unijų paskolos nėra prieinamos.
Ankstesnė Lietuvos banko komercinių bankų apklausa parodė, jog buvo tikimąsi net 38% padidėjusios paklausos verslo paskoloms, tačiau pats paskolų portfelis padidėjo vos 2%. Be to pagal dabartinę apklausą, prognozuojama, jog verslo paskolų poreikis didės dar daugiau ir viršys 60%. Atitinkamai tikimasi ir šiek tiek spartesnio paskolų portfelio didėjimo, tačiau labai didelė augančios paklausos dalis nebus užpildyta bankinėmis ar kredito unijų teikiamomis paskolomis.
Viena iš priežasčių dariusi įtaką lėtesniam augimui buvo AB „Ūkio banko“ uždarymas ir AS „UniCredit Bank“ Lietuvos skyriaus veiklos nutraukimas. Nors komerciniai bankai teigia, kad skolinimo gairės yra daug švelnesnės nei buvo prieš 2-3 metus, šių dviejų bankų netektis reiškia, kad mažoms ir vidutinėms įmonėms gauti banko kreditą bus dar sunkiau. Pirmiausia, „UniCredit Bank“ buvo vienas iš aktyviai finansuojančių smulkų ir vidutinį verslą bankų, antra „Ūkio banko“ rinkos dalis buvo 7%, o tai lemia apčiuopiamą bankinių paskolų pasiūlos sumažėjimą. Skolinimo sąlygos švelnėja palūkanų normos ir reikalaujamo užstato atžvilgiu. Pastarasis vertinamas gerokai atsargiau nei prieš ekonominį nuosmukį ir bankus tenkina tik lengvai realizuojamas turtas. Įmonės neturinčios užstato arba turinčios ne likvidų turtą turi galimybę kreiptis į garantijas teikiančias įstaigas, tačiau tai daug laiko ir jėgų reikalaujantis procesas.
Kitas verslo paskolų šaltinis yra kredito unijos. Unijos visuomet finansavo rizikingesnius projektus, net ir po krizės, o jų verslo paskolų portfelis augo labai ilgą laiką. Tačiau Lietuvos banko ataskaita rodo, jog paskutinį ketvirtį portfelis sumažėjo. Tokiam pasikeitimui didelę įtaką padarė sugriežtintas reguliavimas ir diferencijuoto kapitalo pakankamumo normatyvo įsigaliojimas, taip pat ir sumažėjęs veikiančių unijų skaičius.
Situacija, kai nepaisant įmonių poreikio joms yra sunku pritraukti bankinį finansavimą, sudaro palankias sąlygas ne bankinio skolinimo sektoriaus plėtrai. Smulkioms ir vidutinėms įmonėms, neturinčioms galimybių gauti bankinio ar kredito unijų finansavimo, jo reikia ieškoti kitur. Nors nebankinius mikrokreditus verslui teikiančios įmonės Rytų Europoje egzistuoja jau kurį laiką, Baltijos šalyse jos rimtai vystomos tik pastaraisiais metais. Viena iš tokių įmonių yra mikrokreditus verslui išduodanti „Capitalia“, kuri Baltijos šalyse jau yra finansavusi daugiau nei 300 įmonių. Praėjusiais metais „Capitalia“ suteikė paskolas 200 įmonių, o tai yra beveik tiek pat, kiek finansuoja vienas komercinis bankas Lietuvoje. Šis skaičius rodo kokia didelė yra spraga verslo finansavimo srityje.

Apie Litvudą, nuskustą Barbakano kalną ir proginę kultūrą.

Kompozitorius Šarūnas Nakas praėjusią savaitę Prezidentūroje vykusioje diskusijoje nacionalinės kūrybos skatinimo klausimais taikliai pastebėjo, jog kalbant apie kultūrą minimi pinigai ir statybos, o apie ją pačią lyg ir nebėra ko sakyti. Prognozuodami ateitį „Veido“ kalbinti kultūrininkai vienas po kito kartojo daugiausiai vilčių siejantys su būsimos ES finansinės perspektyvos struktūrinių fondų parama kultūros projektams, nes maždaug 70 mln. Lt, per metus tenkančių visos šalies kultūros infrastruktūrai, esminių permainų tikėtis neleidžia. Ypač prisiminus, kad iš tos pačios biudžeto eilutės dar mažiausiai penkerius metus bus palaikomos ir Valdovų rūmų statybos.
Tačiau ar išsipildys viltys „pamaitinti“ šalies kultūrą ES struktūrinių fondų sąskaita, lieka neaišku, nes 2014–2020 m. ES struktūrinės paramos komisija vietoj prašytų 9 proc. iš Nacionalinės pažangos programos tepasiūlė 4 proc. „lubas“. Tai reiškia, jog vietoj lauktų 2,5 mlrd. litų kultūrininkai septyneriems metams tegali tikėtis milijardo su trupučiu, nors ir tai, palyginus su ligšioliniu finansavimu, būtų reikšmingas žingsnis į priekį. Mat paskaičiuota, kad esant dabartiniam finansavimo lygmeniui vien pradėtų rekonstruoti objektų užbaigimui prireiks dar ketvirčio amžiaus, ką jau kalbėti apie naujas statybas. Juo labiau, kad rekonstrukcijai skiriamos europinės lėšos neretai turi terminuotas įstaigos veiklos atnaujinimo sąlygas. Tarkim, Klaipėdos dramos teatrui gali tekti grąžinti 7 mln. Lt, jeigu spektakliai rekonstruotose patalpose nebus pradėti rodyti 2015 m.
To niekas nenorėtų, todėl valstybė per likusius dvejus su puse metų bus priversta sukrapštyti 20 mln. Lt scenos mechanizmams bei kitų teatro patalpų įrangai pirkti.

Proginės kultūros įsigalėjimas

„Pažvelkite į švariai „nuskustą“ Gedimino kalną. Jeigu ant jo augę medžiai būtų buvę nuolat prižiūrimi, o specialistai laiku susirūpinę papėdėje vykdomų statybų, judrios gatvės, keltuvo ir įgriuvusių tunelių smunkančiam kalnui daroma žala – nebūtų tekę griebtis tokių drastiškų priemonių. Deja, kultūros paveldas yra „nugyvenamas“. Ne išimtis ir sukaupti istoriniai lobiai, kurių atstatyti praktiškai nebeįmanoma. Kai pamatai, kokiomis sąlygomis dirba Lietuvos valstybės istorijos archyvo darbuotojai – graudu darosi. Muziejų ekspozicijos labiau primena „instaliacijas istorine tema“, negu šiuolaikines parodas, bet muziejininkams dėl to priekaištauti vargu ar verta: juk joks sveiko proto šeimininkas nepuls pirkti brangios įrangos morališkai susidėvėjusiam pastatui. Mano manymu, neadekvačiai daug lėšų ir dėmesio skiriama vienadieniams kultūros renginiams ir per mažai – elementariai turimo turto priežiūrai“, – pasakojo Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė.
Štai Nacionaliniam muziejui priklausantis Barbakanas – reikšmingas Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikų miesto gynybinės sienos fragmentas – jau senokai lankytojams uždarytas, nes trūko lėšų jo remonto darbams. Muziejininkai netgi siūlė griūvantį istorinį objektą perduoti Turto fondui, nes rasti pinigų Barbakano sutvarkymui niekaip nepavykdavo. Pagaliau sulaukus 9 mln. Lt europinės paramos, tikimasi rūsiuose įrengtą ekspoziciją kitąmet vėl atverti smalsuoliams.
Tai, kad Lietuvoje pernelyg daug dėmesio skiriama proginei kultūrai, regi daug kultūros žmonių. „Priverstinis kultūros „tūkstantmetinimas“, „donelaitizavimas“, „maironizavimas“ yra mūsų infantilumo ženklas ir rodo tai, kad Lietuvos visuomenė mentalitetu nelabai kuo skiriasi nuo Šiaurės Korėjos visuomenės, kurioje menininko paskirtis – paklusti ir tarnauti. Prisiminkime valstybinių švenčių proga rengiamus vyriausybinius koncertus arba valstybės paramą suvenyriniams reprezentaciniams leidiniams, kurių absoliučią daugumą įsigyja savivaldybės arba valstybės įmonės, o vėliau tiesiog išdalina kolegoms“, – kalba Š.Nakas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Po kelerių metų „bado dietos“ kultūros darbuotojai pastebi mažų teigiamų finansavimo poslinkių, tačiau skolų už šildymą sumokėti vis dar nėra iš ko.

Naujosios Vyriausybės kadencijos pradžia kultūros darbuotojams įsiminė daug sumaišties sukėlusia mokesčių reforma ir stipriai apkapotomis biudžetininkų algomis. Nors savo programoje ši Vyriausybė buvo įsipareigojusi, „kiek įmanoma šiomis pasikeitusiomis aplinkybėmis, apsaugoti socialiai jautrias sritis ir vykdyti ankstesnės Vyriausybės įsipareigojimus švietimo, mokslo, sveikatos apsaugos, kultūros ir meno bei socialiniams darbuotojams“, greitai išaiškėjo, kad aplinkybės kultūros žmonėms susiklostė itin nepalankios: penktadaliu sumažintos algos ne tik negrįžo į savo pirminę būseną, kaip daugelyje ūkine veikla užsiimančių ministerijų ar joms pavaldžių viešųjų įstaigų, bet ir toliau po truputėlį menko.
Birštono viešosios bibliotekos direktorė ir Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkė Alina Jaskūnienė džiaugiasi, kad Birštono bibliotekininkams bent jau algos mokamos laiku: anaiptol ne visų savivaldybių kolegos begali tuo pasigirti. Šiais metais Lietuvos kultūros sostine tapusių Anykščių kultūros centro direktorė Dijana Petrokaitė, nors pokalbio pradžioje vadino save optimiste, paklausta apie atlyginimus irgi pritilo.
O Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius ir Lietuvos muziejininkų draugijos pirmininkas Raimundas Balza pasakoja, kad nevėluojantys atlyginimai, ko gero, yra vienintelis belikęs darbo muziejuje pranašumas: „Kiek metų aukštąjį išsilavinimą turintis specialistas gali kentėti su 1200 Lt alga „ant popieriaus“? Daugelis šalies muziejų, norėdami suvesti finansinius galus, priversti bent dviem savaitėms leisti savo darbuotojus nemokamų atostogų.“

Tamsumos ir pragiedruliai

Vis dėlto neseni triukšmingi protestai Kaune, kur bandyta valdymo optimizavimo sumetimais sujungti nedideles iš savivaldybės biudžeto išlaikomas kultūros įstaigas, parodė, koks jautrus bet kokioms reformoms yra kultūros sektorius.
„Iki šiol nesuprantu, kam trims nedideliems miesto muziejams reikia net dviejų fotografų etatų. Siūlydami sujungti tokių muziejų valdymą, neketinome naikinti nė vieno muziejininko darbo vietos, tik racionaliau panaudoti pagalbinio personalo, kurį kiekvienam atskiram muziejui dėl menko darbo krūvio išlaikyti neapsimoka, etatus“, – „Veidui“ aiškino Kauno vicemeras Vytautas Vasilenka.
R.Balza, komentuodamas šią situaciją, irgi sutiko, kad trims mažiems to paties miesto muziejams dviejų etatinių fotografų paslaugos veikiausiai nebūtinos. „Tačiau muziejininkai, kaip ir kiti kultūros darbuotojai, iš savo patirties puikiai žino, kad panašių reformų sutaupyti pinigai paprastai „nuskęsta“ kitose savivaldybių biudžeto eilutėse, o ne padeda išgyventi tiems patiems muziejams. Todėl ir stengiamasi neužleisti turimų pozicijų“, – bando pagrįsti kauniečių kolegų pasipriešinimą administracinėms permainoms Lietuvos muziejininkų asociacijos pirmininkas.
Beje, 2013-aisiais Lietuvoje oficialiai ir iškilmingai minėsime 1863 metų sukilimo 150-ąsias metines. Jei prisiminsime, jog kultūros ministras Arūnas Gelūnas pats nevengė įvairiomis progomis raginti nepatenkintus mažais atlyginimais kultūros darbuotojus sukilti, gali būti, kad naujajai Vyriausybei laiku nepadarius išvadų šios progos minėjimai galėtų tapti labai įdomūs…
Vis dėlto kalbinti kultūros įstaigų asociacijų vadovai kol kas nėra nusiteikę griebtis šakių. „Jei mes, šeši tūkstančiai šalies bibliotekininkų, pradėtume streikuoti, nukentėtų bibliotekų lankytojai. O juk atokesnėse vietovėse bibliotekos tapo vieninteliais šalia žmogaus išlikusiais kultūros centrais“, – sakė Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkė A.Jaskūnienė.
Ji nepamiršo pasidžiaugti, kad kompiuteriais su interneto ryšiu bei informacinėmis bazėmis praturtėjusios bibliotekos yra reikalingesnės žmonėms ir padeda mažinti visuomenėje socialinę atskirtį. Be to, šįmet po kelerių „bado dietos“ metų bibliotekos pagaliau gavo padoresnes sumas naujoms knygoms ir periodiniams leidiniams įsigyti. Užkamšyti priverstinių komplektavimo spragų bibliotekininkams greičiausiai nepavyks, tačiau bent jau neteks taip dažnai nuvilti būsimų skaitytojų lūkesčių.
„2008-aisiais buvo drastiškai sumažintos lėšos viešųjų bibliotekų fondams atnaujinti: nuo 8 iki 2,4 mln. Lt. Tačiau 2012-aisiais šiam tikslui numatyta jau 6,4 mln. Lt“, – džiaugiasi pragiedruliais A.Jaskūnienė.
Deja, net ir jos vadovaujamoje Birštono viešojoje bibliotekoje, kuri, kaip kurortinio miesto kultūros įstaiga, yra šiek tiek turtingesnė aplinkinių rajonų atžvilgiu, iš šimto dešimties prieš krizę užsakinėtų periodikos leidinių pavadinimų teliko 77. Nemažai, bet…
„Per šios Vyriausybės kadenciją smarkiai padidėjo visi mokesčiai, o kultūros įstaigų finansavimas išliko panašus. Nors vien šildymo išlaidos, pavyzdžiui, išaugo dvigubai. Muziejai neteko ir atskirų finansavimo programų, kurios jiems kompensuodavo eksponatų apsaugos, muziejinių vertybių restauravimo išlaidas, ką jau kalbėti apie eksponatų įsigijimą. Tik šiais metais, kurie Lietuvoje paskelbti Muziejų metais, pagaliau matome nedrąsių poslinkių: eksponatams restauruoti visos Lietuvos mastu skirta 100 tūkst. Lt, naujiems eksponatams įsigyti – 400 tūkst. Lt. Dar pusę milijono muziejams žadama paskirstyti iš kūrybinių industrijų plėtros programos“, – skaičiuoja teigiamus poslinkius R.Balza.
Beje, visų pašnekovų teiravomės, ar jų vadovaujamos kultūros įstaigos turi skolų už pasibaigusį šildymo sezoną. Nebuvo nė vieno, kuris atsakytų neigiamai. „Ne tik turime skolų, bet ir suprantame, kad iki metų pabaigos jų niekaip nebeišmokėsime. Kultūros sostinės renginių programą vykdome tikėdami, kad rajono vadovai bus supratingi ir žiemą nepaliks mūsų šalti“, – viliasi Anykščių kultūros centro direktorė D.Petrokaitė.

Meno mugė – nauja tradicija

Taip jau sutapo, kad kartu su šios Vyriausybės įvestais „liesos karvės metais“ Lietuvos kultūra sulaukė ir gigantiško žadėjusio būti „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ (VEKS) projekto. Kuo tai baigėsi – visi prisimename: krizės akivaizdoje daug kam nebeliko ūpo džiaugtis triukšmingais vienkartiniais fejerverkais.
Šiandien teigiama, kad iš visos VEKS programos sostinės kultūrai, neskaičiuojant prieštaringų skulptūrų Neries pakrantėje, išliko du naudingi dalykai. Pirmasis – tai ypatingų metų proga pagaliau baigta rekonstruoti Nacionalinė dailės galerija, visus sužavėjusi tiek nuolatine XX a. lietuvių dailės ekspozicija, tiek puikiai parengtomis pirmosiomis tarptautinėmis parodomis.
Antrasis vertingas palikimas – tai pagal VEKS programą pirmąkart „Litexpo“ parodų centre surengta meno mugė „ArtVilnius“. Dėl jos rengėjų – galerininkės Dianos Stomienės ir menotyrininkės Ramintos Jurėnaitės begalinio užsispyrimo mugė neliko vienkartinis šiuolaikinio meno vertintojų džiaugsmas, o suteikė progą vienoje vietoje patogiai apžvelgti įdomiausių lietuvių menininkų kūrybą ir įvertinti ją kitų kraštų galerijų pristatomų meno kolekcijų kontekste. Juolab aplink Vilnių jokios kitos meno mugės nepavyktų aplankyti net tūkstančio kilometrų spinduliu. Kitą savaitgalį rengiamoje trečiojoje „ArtVilnius“ savo kolekcijas pristatys 53 galerijos iš 12 pasaulio šalių. Po vienu stogu regėsime daugiau kaip tūkstantį šiuolaikinio meno kūrinių.
Tačiau šalia Kultūros ministerijos įsikūrusios galerijos „Meno niša“ vadovės D.Stomienės teiravomės ne apie laukiančią mugę, o apie ketverių metų darbo kasdienybę. „Matome, kad vis mažiau meno kūrinių perkama iš galerijų. Tam turi įtakos ir padidėjęs pridėtinės vertės mokestis, ir bendra šalies ekonominė padėtis. Vienintelis rimtas pirkėjas, daręs pastebimą įtaką meno rinkai minėtu laikotarpiu, buvo anaiptol ne valstybiniai muziejai, o privačią kolekciją kuriantis ir naujus rūmus jai statyti besirengiantis verslininkas Viktoras Butkus. Tai jis nuo skurdo išgelbėjo ne vieną lietuvių menininką, o nuo bankroto – ne vieną galeriją“, – atvirai pripažįsta D.Stomienė.

Svarbi ne tik kiekybė

Valstybiniai teatrai išgyveno ne ką lengvesnius laikus ir taip pat sprendžia nuolatinę dilemą: statyti naujus spektaklius ar mokėti skolas už šildymą. Tačiau neseniai, kai niekaip nebaigiantį vidinių konfliktų Panevėžio J.Miltinio dramos teatrą ministras A.Gelūnas pasiūlė perimti miesto savivaldybei, pasipiktinę sukruto ir teatralai, ir miesto valdininkai. Mat Panevėžio miestas ir taip jau išlaiko tris teatrus: „Meną“, Lėlių vežimo teatrą ir Panevėžio muzikinį teatrą. „Kaip tik rengiame ministerijai atsakomąjį raštą, kuriame pabrėžiame senas miesto teatrines tradicijas ir prašome į jas atsižvelgti. Juk valstybiniai teatrai turi visiškai kitokias finansines galimybes nei municipaliniai“, – aiškina Panevėžio savivaldybės Kultūros ir meno skyriaus vedėja Loreta Krasauskienė. Paklausta, ar keturių teatrų Panevėžio miestui nėra per daug, ji atsakė, kad kultūrinio gyvenimo per daug niekada nebūna.
Tačiau prisimenu ir Dalios Ibelhauptaitės žodžius, kad kokybiškos kultūros be finansavimo nebūna. „Galima rodyti spektaklį gatvėje su taburete, dviem smuikeliais ir trimis entuziastingais aktoriais, bet tai nebus profesionalus lygis. Taip „Metropolitan“ operai neprilygsi“, – teigė garsi lietuvių režisierė, dėl netvarkos kultūros finansavimo srityje kaltindama būtent šios Vyriausybės priimtas naktines įstatymų pataisas.

Kultūros ministerijos reguliavimo srities valstybės biudžeto asignavimai (mln. Lt)
2008 m.    497,2
2009 m.    413,4
2010 m.    343,5
2011 m.    364,5
2012 m.    369,8

Kultūros rėmimo fondo lėšos (mln. Lt)
2008 m.    12,9
2009 m.    15,5
2010 m.    19,7
2011 m.    18,4
2012 m.    16,2

Šią savaitę jungtiniame Europos Parlamento Transporto ir turizmo (TRAN) bei  Pramonės mokslinių tyrimų ir energetikos komitetų posėdyje buvo svarstomas pasiūlymas dėl EP ir Tarybos reglamento dėl  Europos infrastruktūros tinklų sukūrimo.
Apibendrinant Europos Sąjungos siekius dėl infrastruktūros objektų vystomo naujos finansinės perspektyvos laikotarpiu, galima sakyti, kad siekiai yra ambicingi, o jų įgyvendinimas turėtų neabejotinai teigiamą impulsą Sąjungos ūkio augimui ir jos gyventojų gyvenimo kokybės gerėjimui.
Nauji infrastruktūros objektai tokiose strateginėse srityse kaip energetika, transportas ar telekomunikacijos reikalingi bendrosios rinkos šiose srityse sukūrimui. Mums artimi pavyzdžiai galėtų būti dujų ir elektros jungtys su Lenkija ir Skandinavijos šalimis, geležinkelio linija per Baltijos šalis „Rail Baltica“ ir plačiajuosčio interneto prieigos suteikimas toliau nuo didžiųjų miestų gyvenantiems žmonėms.
Taigi, kaip matome, projektai yra iš tiesų svarbūs, tačiau jų finansavimui visos ES mastu reikia preliminariais skaičiavimais apie 3 trilijonų eurų. Iš kur paimti tokias sumas pinigų, kada Europos Sąjungos struktūrinė parama numato tik 50 mlrd. eurų šiems planams įgyvendinti?
Kaip žinome, valstybių narių finansai tebesitęsiant ekonominėms ir finansų krizėms yra įtempti. Ir ne vien mums, bet daugeliui valstybių narių investicijos į infrastruktūrą reikštų dar didesnius įsiskolinimus užsienio kreditoriams. Tradiciškai į valstybinės reikšmės infrastruktūros objektų statybas yra pritraukiamas ir privatus kapitalas, tačiau dabartinėmis makroekonominėmis aplinkybėmis privačių investuotojų galimybės yra sumenkę, investiciniai sprendimai atliekami labai atsargiai ir tik matant konkrečios finansinės grąžos perspektyvas.
Tokia situacija verčia sukti galvas ir ieškoti kitų finansavimo modelių. Alternatyva investavimui skolintomis lėšomis galėtų tapti europinės infrastruktūros objektų obligacijos. Šių vertybinių popierių išskirtinumas rinkoje būtų jų saugumas, nes jos būtų platinamos su Europos Sąjungos garantijomis. Europos Sąjungai ir valstybėms narėms jų išleidimas būtų naudingas, nes leistų per didelių infrastruktūros objektų statybas įsukti šiuo metu recesijoje esančią Europos ekonomiką.
Reikia tikėtis, kad ši konstruktyvi ir potenciali idėja nebus pamiršta, o taps realiai veikiančių instrumentu leisiančiu įgyvendinti itin ambicingus Europos Sąjungos planus sukurti bendrą Europos žemyno infrastruktūrinį „stuburą“, be kurio toliau plėtoti bendrąją ES rinką būtų labai sunku.

BFL

Šiuo šaliai sunkiu ekonominiu laikotarpiu keliams skirtos ES lėšos lieka nepanaudotos ir niekas dėl to neprisiima atsakomybės.

Pastaraisiais metais keliams tiesti ar jų dangai atnaujinti skiriama vis mažiau lėšų. Ateityje toks taupymas gali lemti dešimteriopas išlaidas. Asociacijos „Lietuvos keliai“ vykdomasis direktorius Rimvydas Gradauskas sunerimęs dėl 2012 m. finansavimo, skiriamo keliams, ir nuogąstauja, kad pinigų gali nebeužtekti net ir neatidėliotiniems darbams atlikti.

PROGNOZĖS: Kokie kelininkams buvo 2011-ieji?

R.G.: Tai buvo vieni iš krizinių metų. Neatlikta daugybė darbų ir prižiūrint bei tvarkant turimą Lietuvos kelių tinklą. Ypač stigo lėšų juodosios kelio dangos remonto darbams. Nors po dvejų metų pertraukos jų šiek tiek tvarkyta, tačiau šiemet tam finansavimas vėl nutrauktas.

Nesmagu pripažinti, bet palyginti mažai panaudota ES paramos. Iš 2011 m. planuotų 500 mln. Lt panaudota tik 170 milijonų. Labiausiai trukdė ilgos, painios procedūros. Jau įsigalėjo praktika, kad kur kas ilgiau tvarkomi dokumentai, nei atliekami patys kelių rekonstravimo darbai.

Pesimistiškai nuteikia nuo spalio sutrikę valstybės atsiskaitymai už atliktus darbus. Jei šiemet Kelių priežiūros ir plėtros (KPP) programa neteks daugiau kaip 100 mln. Lt, tai daug įmonių ims balansuoti ties išlikimo riba, nors atliko visus sutartus darbus.

PROGNOZĖS: Kiek šiemet sumažės finansavimas ir darbų keliuose apimtys?

R.G.: Keliams skirti biudžeto asignavimai 2012 m., palyginti su 2011 m., sumažės daugiau nei 30 proc. 2007–2013 m. laikotarpiui skirtų ES lėšų dalis keliams jau baigia išsekti: 2012 m. parama sumažės penkiskart – iki 118,4 mln. Lt. Išankstinėmis prognozėmis, kelių sektorius 2012 m. bus finansuojamas panašiai kaip ir 2011 m. tik tuo atveju, jei 2011 m. nepanaudotos ES lėšos bus perkeltos į 2012-ųjų kelininkų biudžeto eilutę.

Ne kartą siūlėme, kad lėšos keliams galėtų būti papildytos iš šiandien ne pačių reikšmingiausių socialinių fondų ar programų, taip pat finansuojamų ES lėšomis. Juk keliai – tai visai visuomenei sukuriama gėrybė.

PROGNOZĖS: Kaip bus finansuojama kelių infrastruktūra nuo 2014-ųjų, prasidėjus naujajam ES finansiniam laikotarpiui?

R.G.: Briuselis siunčia signalų, esą keliai Europoje jau sutvarkyti ir jiems reikėtų skirti mažiau ES lėšų. Daugelyje Europos valstybių taip ir yra, bet Lietuvoje apie 40 proc. visų kelių sudaro žvyrkeliai, kurie užsienyje laikomi tik nebaigtu statiniu normaliam keliui tiesti. Ar vis dar galime didžiuotis tuo, kuo Lietuva didžiavosi iki šiol, – gerais keliais ir infrastruktūra, kaip papildoma galimybe pritraukti investicijų? Pasigendame ne tik ilgalaikių, bet ir artimiausiems metams skirtų prioritetų.

PROGNOZĖS: Ar Jus tenkina dabartinė viešųjų pirkimų tvarka, kai pasirenkamas mažiausią kainą siūlantis konkurso dalyvis?

R.G.: Kai kelininkų darbai perkami atsižvelgiant tik į vieną pasirinkimo kriterijų –  mažiausią kainą, įsigyjama ir rizika, kad po kelerių metų gali kilti didelių bėdų dėl atliktų darbų kokybės. Iš esmės neteisinga Valstybės kontrolės nuostata, jei pasiūlymo vertė 2 proc. didesnė nei projekto vertė, tokį konkursą laikyti neįvykusiu. Tai nesiderina su Viešųjų pirkimų įstatymu.

Užsakovams tenka kartoti konkursus, gaištamas brangus laikas ir vėl įsisuka biurokratizmo mašina. Šalia mažiausios kainos reikalavimo reikėtų įvertinti kokybę ir rangovo galimybes, rasti kainos ir kokybės santykį. Pernai pirmąkart Lietuvos automobilių kelių direkcijos (LKAD) istorijoje su rangovais UAB „Klaipėdos keliai“ teko nutraukti sutartį, nes jie nepajėgė kvalifikuotai atlikti užduoties. Vakaruose pirmiausia išrenkamos finansiškai bei techniškai pajėgios rangos įmonės ir tik tada skelbiami konkursai.

PROGNOZĖS: Kaip dar siūlytumėte papildyti kelių priežiūrai skirtą biudžetą?

R.G.: Nuo 2008 m. KPP programai tenkanti degalų akcizo dalis nuo 80 buvo sumažinta iki 55 proc., o kelininkai realiai gauna tik 46 proc., nes dalis lėšų nukeliauja bendroms valstybės reikmėms. Per pastaruosius trejus metus dėl to kelininkai negavo 1,8 mlrd. Lt, ši suma prilygsta vienų metų KPP biudžetui. Juk akcizo mokestį vairuotojai moka ne tam, kad važinėtų duobėtais keliais.

Sugrįžti į ankstesnį lygį vargu ar pavyks, todėl kelininkai prašo jiems atitenkančią akcizo dalį padidinti bent iki 60 proc. ir įteisinti garantijas, kad jų nebūtų galima atimti. Realistiškai atsižvelgiant į dabartines šalies ekonomines galimybes, didžiausias rezervas būtų ES lėšos.

R.Gradauskas, „Lietuvos kelių“ asociacijos vykdomasis direktorius:  “Keliams skirti biudžeto asignavimai 2012 m., palyginti su 2011 m., sumažės daugiau nei 30 proc., o ES parama sumažės penkiskart.”

ES lėšų dalis, tenkanti keliams (2007–2013 m., proc.)

Lenkija          38

Latvija          36

Estija             30

Lietuva         22

Šaltinis: “Lietuvos keliai”

Seimas antradienį priėmė politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimą reglamentuojančių įstatymų pataisas, pagal kurias partijų negalėtų remti nei fiziniai, nei juridiniai asmenys.

Tam antradienį pritarė 82, prieš buvo 7, susilaikė 17 Seimo narių.

Įstatymo pataisomis įteisinta, kad nuolatiniu partijų pajamų šaltiniu gali būti ir nuolatinio Lietuvos gyventojo savanoriškai skiriama 1 procento dydžio sumokėto metinio pajamų mokesčio dalis.

Taip pat įteisinta, kad vienas fizinis asmuo per politinę kampaniją kiekvienam savarankiškam jos dalyviui gali paaukoti sumą, neviršijančią 10 praėjusių kalendorinių metų ketvirto ketvirčio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžių. Bendra vieno fizinio asmens aukų suma savarankiškiems politinės kampanijos dalyviams per kalendorinius metus negalės viršyti 10 procentų asmens už praėjusius metus deklaruotų metinių pajamų.

Kandidatai vienmandatėse rinkimų apygardose ir referendumo iniciatoriai savo politinei kampanijai finansuoti galės paaukoti sumą, neviršijančią 20 vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžių.

Be to, nustatyta, kad mažas sumas (iki 40 litų) aukojantiems asmenims bus taikoma supaprastinta aukų priėmimo, apskaitos ir aukotojų paviešinimo tvarka; atsisakyta galimybės politinėms partijoms kompensuoti dalį politinės kampanijos išlaidų.