Arūnas MILAŠIUS
Šiandien Lietuva itin priklausoma nuo ES paramos, tačiau ekspertai sako, kad nei mūsų ūkis, nei finansų rinka nesugrius, kai šių pinigų neliks. Vis dėlto morališkai ir ekonomiškai pokyčiams, kurie nutiks po kelerių metų, turime ruoštis jau dabar.
Reikia prisiminti, kad įstojus į ES būtent pinigai iš Europos padėjo mūsų šaliai padaryti milžinišką šuolį. Jų dingimas gali sulėtinti plėtrą.
„ES parama skatina Lietuvos ūkio augimą, tačiau nėra lemiamas veiksnys, leidžiantis jam išgyventi. Net jei ES pradės byrėti ir šios paramos po 2021 m. neliks, mes nežlugsime. Nors prognozuoju, kad Briuselis taip drastiškai nepasielgs ir be papildomų lėšų mūsų nepaliks. Tiesiog parama šiek tie sumažės“, – optimistiškai į ateitį žvelgia Nerijus Mačiulis, „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas.
Norint sparčiai vystytis, paramą mums reikėtų nukreipti į sritis, kuriose atsilikimas didžiausias. Ar tai pavyksta – kitas klausimas.
Ekspertas sako, kad jau dabar ši parama dalijama per išvestinius instrumentus ir jais naudotis bus galima dar gana ilgai. Žinoma, ES pinigai reikšmingi produktyvumu ir efektyvumu artėjant prie ES šalių senbuvių vidurkių.
Teks uždirbti patiems
Gyventi iš savo uždirbtų, o ne duodamų pinigų jau pratinamasi, nes atskiriems sektoriams ir verslui parama mažėja.
Ernestas Virbickas, Lietuvos banko Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus viršininkas, pritaria kolegai ir pateikia skaičius: „Iš ES fondų gaunamos lėšos, skiriamos kapitalui formuoti, yra gana ženklios. Įstojus į ES šių pinigų buvo gaunama mažiau – jų srautas sudarė apie 1 proc. BVP. Ekonominio sunkmečio laikotarpiu tokių lėšų naudojimas suintensyvėjo. 2009 m. jų srautas jau buvo 4,3 proc. BVP. O pastaraisiais metais iš ES fondų gaunama parama, skirta kapitalui formuoti, siekė apie 3 proc. BVP.“
Lietuvoje atlyginimai auga 5–6 proc. per metus ir spartesnio didėjimo nebus, nes demografinė padėtis blogėja, investicijos menksta.
Tiesa, Lietuvos banko duomenimis, praėjusiais metais aptariamų lėšų naudojimas suintensyvėjo, nes 2015-ieji buvo paskutiniai metai, kai buvo galima naudoti ankstesnės ES finansinės perspektyvos lėšas. Šiemet iš ES fondų gaunama parama turėtų sumažėti, nes užtruks, kol įsibėgės projektų, finansuojamų pagal naująją ES finansinę perspektyvą, įgyvendinimas.
Vidutinių pajamų spąstai
Tai nėra bėda, galinti sugriauti mūsų ūkį, tačiau iššūkiai, kuriuos teks įveikti, bus gana dideli.
„Norint sparčiai vystytis, paramą mums reikėtų nukreipti į sritis, kuriose atsilikimas didžiausias. Ar tai pavyksta – kitas klausimas“, – šioje srityje didelio optimizmo nereiškia N.Mačiulis.
Banko ekspertas kartu brėžia ir iššūkius, su kuriais susidursime: atlyginimai ES vidurkio per penkerius metus, kurie liko iki šio finansinio laikotarpio pabaigos, nepasieks, todėl konkuruoti dėl kvalifikuotų darbuotojų su ES šalimis senbuvėmis bus vis sunkiau. „Tikėtina, kad lietuviškas darbo užmokestis ES vidurkį pasieks per 30–40 metų. Lietuvoje atlyginimai auga 5–6 proc. per metus ir spartesnio didėjimo nebus, nes demografinė padėtis blogėja, investicijos menksta“, – aiškina N.Mačiulis.
Nebepakanka pritraukti užsienio investicijų ir vien tik eksportuoti – norint auginti ekonomiką reikia patiems investuoti užsienyje.
„Swedbank“ atstovas sako, kad mes patekome į vadinamuosius vidutinių pajamų spąstus. Pirmus dešimt metų po įstojimo į ES augti buvo lengva, nes buvome gana atsilikę, dabar vejamės lėčiau. Nebeužtenka vien tik importuoti pažangių technologijų – reikia jas kurti ir patiems rengti aukščiausios kvalifikacijos specialistus. Nebepakanka pritraukti užsienio investicijų ir vien tik eksportuoti – norint auginti ekonomiką reikia patiems investuoti užsienyje.
„Spartaus augimo stadija baigėsi ir dabar teks ieškoti sudėtingų vidinių augimo šaltinių. Tačiau į šiuos spąstus patekome ne tik mes, bet ir Kinija, Estija, kitos valstybės. Pietų Korėja, Singapūras jų išvengė, nes sugebėjo iš karto sukurti inovatyvią ekonomiką ir konkuruoti pasaulyje didelės pridėtinės vertės produktais“, – aiškina N.Mačiulis.
Per kiek laiko mums pavyks atrasti savo kelią, kuris leis pakilti iš sąstingio, spėlioti niekas nesiima.
Mažės investicijos
Lietuvos banko atstovas taip pat nevengia kalbėti apie galimus pavojus. Iš ES fondų gaunamos lėšos – svarbus investicijų finansavimo šaltinis. Pastaraisiais metais iš ES fondų gaunamos lėšos, skiriamos kapitalui formuoti, prilygo maždaug 15 proc. visų investicijų. Apie pusę šių lėšų buvo naudojama valdžios sektoriaus, o kita pusė – privataus sektoriaus investicijoms.
„Netekus tokios paramos kapitalui formuoti bus susiduriama su gana dideliu neapibrėžtumu dėl tolesnės investicijų raidos“, – sako E.Virbickas.
Vis dėlto kapitalo kiekis Lietuvoje užtikrintai didėja, tuo prisidėdamas prie įmonių konkurencingumo. Kartu tai gerina įmonių galimybes gauti finansavimą kapitalo rinkose. Kita vertus, dalis dabar vykdomų investicijų finansuojama pačių įmonių lėšomis arba skolintomis lėšomis. Tačiau netekus ES lėšų sumenks paskatos investicijoms naudoti kitas lėšas.
Reikia skatinti BVP augimą
N.Mačiulis sako, kad mūsų tikslas – BVP augimą padidinti nuo 2–3 proc., koks yra šiandien, iki 4 proc. per metus. Tačiau pasiekti tokį šuolį bus sudėtinga, nes prastėja demografinė padėtis, visuomenė sensta. Be naujų impulsų išjudinti ekonomiką sunku.
„Viena iš sričių, galinčių paskatinti augimą, – finansų rinka. Kol kas gyventojų ir įmonių vartojimas bei investicijos didėjo praktiškai be skolinto kapitalo. Estai, palyginti su mumis, skolinasi beveik trigubai daugiau“, – aiškina N.Mačiulis ir priduria, kad jei pavyktų tinkamai įdarbinti skolintas lėšas, atsirastų pakankamai daug resursų.
Tuo labiau kad mūsų ekonomika šiandien gana gerai subalansuota – įmonių balansai geresni nei ES šalyse senbuvėse, skolų lygis žemas. Tai, kad mes sugebame atsispirti įvairioms krizėms, parodė Rusijos embargas, kuris didesnės žalos mūsų ekonomikai nepadarė.
„Didžiausias mums gresiantis pavojus visiems puikiai žinomas, tačiau jo niekas nesiima spręsti – tai visuomenės senėjimas, kuris visa jėga smogs ateinantį dešimtmetį. Dabar gyventojų mažėja ne dėl emigracijos, o dėl mažo gimstamumo po nepriklausomybės paskelbimo. Net sustabdžius emigraciją Lietuva kasmet praras po 2 proc. darbingo amžiaus gyventojų“, – tvirtina N.Mačiulis.
Pasak jo, per kitą krizę paaiškės, kad esant tokiai visuomenės struktūrai subalansuoti valstybės biudžeto tiesiog neįmanoma. Teks iš esmės keisti socialinį, o galbūt ir pačios valstybės modelį. „Politikai nesiima šios bėdos, nes sprendimai nepopuliarūs, o jų efektas bus tik po keliolikos metų“, – apie tai, kad vargu ar verta tikėtis ryžtingų žingsnių, dėsto N.Mačiulis.
Žmonės keičia rinką
Kitas dalykas, keičiantis mūsų vidaus finansų rinką, – tai naujos tendencijos, dėl kurių tradiciniai bankai praranda dalį rinkos. Pavyzdžiui, prognozuojama, kad dalį vartojimo ir greitųjų kreditų, kurių apimtis vertinama iki 600 mln. eurų per metus, perims vadinamosios tarpusavio skolinimo platformos. Jų paslaugomis naudosis ne tik fiziniai asmenys, bet ir smulkusis bei pradedantis verslas. Tačiau patys bankai kol kas pavojaus varpais skambinti neskuba, nes mano, kad šis judėjimas netaps pavojingu konkurentu, atimsiančiu iš jų klientų pinigus.
„Skolinimo platformos pakeičia laukinę rinką ir mažina šešėlį. Be to, tai greitųjų kreditų pakaitalas, nes palūkanos mažesnės. Didelių pokyčių finansų sektoriuje šių paslaugų plėtra nesukels – bankai visada paskolins pigiau“, – prognozuoja Stasys Kropas, Lietuvos bankų asociacijos vadovas.
Bankininkas panašių svetainių kūrimo vajuje nemato naujo verslo modelio, o tik pasikeitusias technologijas. Žmonės ir iki šiol masiškai skolino vieni kitiems, tačiau apie paslaugas skelbdavo laikraščiuose ar interneto skelbimų portaluose. Tai buvo šešėlinė ir niekieno neprižiūrima rinka.
Toks kreditavimas tinka žmonėms, kurie turi laisvų lėšų ir nebijo rizikuoti. Priešingai nei kreditinėse institucijose, platformose esančios lėšos valstybės nedraustos. Rizika jas prarasti dėl skolininko nemokumo santykinai didelė. Tačiau S.Kropas įžvelgia ir šios tendencijos naudą bankams: jei žmogus ima pinigus verslui ir sugeba mokėti gana dideles palūkanas, vadinasi, jo veikla stabili ir ateityje jis vis tiek ateis į bankus imti kredito, o šie gyvybingam verslui pasiūlys geresnes sąlygas. S.Kropas sako, kad kol kas tarpusavio skolinimo rinkoje sukasi keliolika milijonų eurų, tačiau ši rinka auga.