Finansų rinkos linkusios pamiršti Lietuvos nesėkmes ir nuosaikiai braukia šalies nemokumo riziką.

Tačiau analitikai nuopelnų medalius kabina ne valdžiai, o bendro rizikos apetito padidėjimui tarp investuotojų, penktadienį rašo dienraštis “Verslo žinios”.

Investuotojų perkamas draudimas nuo rizikos, kad Lietuva per artimiausius 5 metus neišpirks savo išleistų vertybinių popierių (obligacijų), vien per šiuos metus atpigo kone penktadaliu.

Todėl tai atspindinti 5 metų trukmės Lietuvos kredito įsipareigojimų nevykdymo apsikeitimo sandorių reikšmė (CDS) šiuo laikotarpiu sumažėjo nuo daugiau nei 250 iki vos daugiau nei 200 punktų. Nuo 2009 metų siektų aukštumų, kai šalies ekonomikai ritantis į duobę buvo spekuliuojama lito devalvavimu, šis rodiklis smukęs jau daugiau nei 40 proc. ir pasiekęs maždaug prieškrizinį lygį.

“Pagrindinė to priežastis – bendras tolerancijos rizikai ūgtelėjimas pasaulyje, jis atsirado kartu su atsitiesiančiais akcijų kursais”, – sako bendrovės “MC Wealth Management” turto valdytojas ir ISM vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytojas Marijus Kalesinskas.

Jo vertinimu, valdžios žingsniai yra antrinis veiksnys pagal įtaką CDS reikšmei: “Paradoksas, bet jei Vyriausybė tvarkosi gerai, tai didesnės įtakos CDS reikšmei nedaro. Tačiau jei tik Vyriausybei iškiltų didesnių problemų, pvz., surenkant biudžetą, rodiklis kaip mat šokteltų aukštyn”.

Anot DnB NORD banko Kapitalo rinkų skyriaus vadovo Mindaugo Turlio, didesnį investuotojų pasitikėjimą Lietuva rodo ne tik smukęs CDS, bet ir ūgtelėjusi tarptautinėse rinkose Lietuvos išplatintų obligacijų paklausa.

“Lietuvos euroobligacijų likvidumas antrinėje rinkoje padidėjęs labai stipriai, 4-5 kartus. Tai rodo, kad investuotojai nori ir perka mūsų šalies obligacijas, o tarpininkai įtraukia Lietuvos obligacijų kotiruotes į siūlomų investicinių priemonių sąrašus”, – dabartinę padėtį aiškina jis.

Lietuvos nemokumo tikimybė, kuri taip pat skaičiuojama pagal CDS reikšmę, o ji pirmąjį šių metų ketvirtį siekė apie 14,5 proc. Kitaip tariant, tokia buvo tikimybė, kad šalis per artimiausius 5 metus nesugebės laiku išpirkti obligacijų, o tai, finansų pasaulio terminais, realiai reikštų valstybės bankrotą.

Palyginti su paskutiniu praėjusių metų ketvirčiu, tokia galimybė smuko 1,9 proc. punkto, skelbiama naujausioje bendrovės CMA parengtoje šalių kreditingumo apžvalgoje.

Finansų krizės įkarštyje 2009-aisiais Lietuvos bankroto rizika viršijo 30 proc., vėliau nuosaikiai mažėjo.

Pagal dabartinę šio rodiklio reikšmę Lietuva užima 18-ą vietą tarp 64-ių įvertintų šalių.

Tai reiškia, kad finansų rinkų suvokiama Lietuvos nemokumo rizika yra beveik analogiška Latvijos (15 proc.), Indijos (13,7 proc.), kur kas mažesnė nei Graikijos (57,7 proc.), Airijos (43 proc.), tačiau nė iš tolo neprilygsta JAV (3,7 proc.) ar Šveicarijos (3,1 proc.).

Valdžia privalo turėti valios pasiekti, kad finansų rinkos dalyviai nesielgtų taip, kaip jie elgėsi Lietuvoje 2003-2008 metais, teigia Finansų ministerijos Makroekonomikos skyriaus vadovas Ričardas Kasperavičius.

“Buvo galimybių prevenciškai įvesti nekilnojamojo turto mokestį arba naikinti nekilnojamojo turto kreditavimo lengvatas. Tačiau į tą pačią upę dukart neįbrisi. Tikėkimės, kad valdžia sukurs tokius mechanizmus ir struktūras, kurios gebės lanksčiau ir kūrybingiau reaguoti į oligopolinės struktūros elgseną. Jeigu ne, tada ir ateityje važinėsimės tokiais kalneliais, kas dešimtį metų patirdami finansų krizes”, – interviu “Verslo žinioms” sakė jis.

Anot R.Kasperavičiaus, šios problemos bus apibrėžtos Biudžeto planavimo ir vykdymo reformos koncepcijoje, kurią rengia Finansų ministerija.

“Mano nuomone, Lietuvos banko politika – pasirinkti galbūt mažiau, tačiau patikimesnių rinkos dalyvių – užtikrino, kad mokesčių mokėtojams neteko mokėti už silpnesnių rinkos dalyvių klaidas. Kitose šalyse buvo daug blogiau”, – teigė jis.

Finansų ministerijos Makroekonomikos departamento vadovo nuomone, bankai turėtų įsidrąsinti finansuoti pramonės sektorių, kuris per krizę nebuvo perkaitęs.

“Pramonės sektorius nebuvo perkaitęs. Jis buvo labai lankstus, nes sugebėjo sumažinti produkcijos kainas penktadaliu – maždaug tiek, kiek aplinkinės šalys devalvavo savo pinigus. Nors kredito ištekliai “pabėgo”, pramonė finansų ir investicinių poreikių problemas sugebėjo išspręsti iš krizės laikotarpiu gautų pajamų ir pelno. Manau, kad komerciniai bankai anksčiau ar vėliau turėtų įsidrąsinti finansuoti šį sektorių, kaip kad būdinga oligopolinei sistemai. Tik sunku pasakyti, kada”, – Finansų ministerijos atstovas.

R.Kasperavičiaus nuomone, keliems bankams užėmus Lietuvos finansų rinką, ši sistema yra nestabili.

“Konkuruodami tarpusavyje rinkos dalyviai arba pernelyg sumažina savo paslaugų kainas ir išduoda daugiau kreditų nei ūkiui būtų optimalu. Pasikeitus sąlygoms jie elgiasi atvirkščiai – varžosi keldami paslaugų vertę ir riboja kredito išteklius. Manau, kad komercinių bankų prieš penkerius metus padaryta žala yra didelė. Jie neigė Lietuvos išorinio disbalanso, einamosios sąskaitos ir biudžeto deficito problemą. Tačiau tai nereiškia, kad už tai dabar jiems reikia keršyti”, – tvirtino jis.

Europos Sąjungai (ES) besibaigiantys metai tikrai buvo annus horribilis (siaubingi metai): Graikijai ir Airijai buvo suteikti žaidimo taisykles keičiantys finansinio gelbėjimo paketai, ir beveik neabejojama, kad panašių priemonių paprašys kitos Bendrijos šalys, o dešimtys milijonų žmonių reiškė savo įniršį, kai spartaus ekonomikos augimo laikus pakeitė dar staigesnis nuosmukis.

Gegužę trys žmonės žuvo viename banko pastate Atėnuose, kurį Molotovo kokteiliais padegė riaušininkai, nirštantys dėl finansinės naštos, tekusios eiliniams Graikijos piliečiams, kai jų vyriausybė paprašė 110 mlrd. eurų tarptautinio gelbėjimo paketo.

Tuo metu Graikijos prezidentas Karolas Papulijas (Carolos Papoulias) perspėjo, kad jo šalis atsidūrusi “prie bedugnės krašto”.

Po trijų dienų – gegužės 9-ąją – 27 ES šalys įkūrė pradinį trilijono JAV dolerių fondą, turintį padėti pažaboti sparčiai didėjančius Bendrijos valstybių įsiskolinimus.

Tačiau gruodį Bendrija buvo priversta antikrizinį fondą pakeisti nuolatiniais ir potencialiai neribotais įsipareigojimais finansiškai paremti bloko šalis, dėl kurių padėties prastėja euro zonos kreditavimo reitingai.

Šis žingsnis tapo neišvengiamas, kai Airija teko paprašyti 67,5 mlrd. eurų tarptautinės paskolos (ir “palengvinti” savo valstybinį pensijų fondą), siekiant užkimšti “juodąją skylę” šalies bankininkystės sistemoje.

Ekspertai prognozuoja, kad finansinės paramos taip pat prireiks Portugalijai ir Ispanijai, o prieš Naujuosius metus rinkų spekuliantai netikėtai nusitaikė į Belgiją, kuri jau daugiau kaip pusmetį neturi stabilios vyriausybės.

16 šalių euro zona, prie kurios nuo sausio 1 dienos prisijungs Estija, turės ryžtis radikalioms reformoms, jeigu ji tebenori varžytis su naujai kylančiomis milžinėmis įtemptoje tarptautinių investicijų rinkoje.

Pasak Europos Parlamento biudžeto komiteto pirmininko Alaino Lamassoure’o (Aleno Lamasuro), kuris yra Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy (Nikola Sarkozi) valdančiosios partijos narys, dėl šios priežasties galit tekti paaukoti dešimtmečius kurtą ES integraciją.

“Jeigu Bendrijos finansų politika sprendžiama Berlyne, biudžeto – Londone, žemės ūkio – Paryžiuje, regioninė – Varšuvoje, karinė – Vašingtone, energetikos išteklių – Maskvoje, o ateitis – niekur, ką gi, Europos daugiau nebėra”, – pareiškė jis.

Per šiuos pavojingų permainų Europoje metus smarkiai pasikeitė požiūriai į turtą, skurdą, mokesčius, politiką ir vyriausybes, o eiliniai žmonės neslėpė savo pykčio.

Diržų veržimas – tik vienas iš terminų, šiemet tapusių kasdienio gyvenimo dalimi.

Rugsėjo pabaigoje paskelbta Bendrijos masto protestų diena suteikė progą išreikšti jausmus daugeliui žmonių, kurie jautė esantys verčiami mokėti už savo vadovų klaidas.

Dubline Airijos parlamento vartus taranavo betonvežis, ant kurio buvo užrašyta “Nuodingas anglų bankas”, o Briuselyje į gatves išėjo apie 100 tūkst. protestuotojų.

Tarp jų buvo grupė Rumunijos policininkų, autobusu atvažiavusių nuo Juodosios jūros atvažiavusių per dvi dienas ir naktis. Šie pareigūnai protestavo prieš gresiantį atlyginimų, pensijų ir etatų mažinimą.

Atrodė karčiai ironiška, kad rumunų pareigūnai grūmėsi su riaušių policija, saugančia ES institucijas ir bankus, kaltinamus prisiėmus per didelę riziką, taip šturmavo prabangias dizainerių parduotuves, pasislėpusias už privačių apsaugininkų sienos.

Nusivylimas dar labiau sustiprėjo, kai gruodį įpykę studentai susirėmė su policija prie “parlamentų motinos” Londone, britų vyriausybei nusprendus trigubai padidinti mokesčius už aukštąjį mokslą. Britų koalicinės vyriausybės premjeras Davidas Cameronas (Deividas Kameronas) per šiuos protestus buvo išvadintas “melagiu ir gyvate”.

D.Cameronas, kuris taip pat yra Konservatorių partijos lyderis, pareiškė, jog Britanijos sprendimas smarkiai susiveržti diržą “liks su mumis ištisus metus, galbūt dešimtmečius”.

Futbolo ir kino žvaigždei Ericui Cantonai (Erikui Kantonai) nenusisekė socialiniame tinkle “Facebook” organizuota kampanija, per kurią žmonės buvo agituojami atsiimti savo santaupas iš bankų ir taip juos sužlugdyti, tačiau jis ir pats neatsiėmė savo pinigų.

ES gyventojams tenka kęsti didžiulius išlaidų viešajame sektoriuje karpymus, atlyginimų, socialinių išmokų bei pensijų fondų mažinimus arba ribojimus, taip pat mokesčių didinimus.

Prancūzijoje aštuonias iš devynių protestų dienų į gatves išeidavo per milijoną žmonių , tačiau jiems nepavyko įtikinti šalies parlamento nebalsuoti už pensijų sistemos reformą.

Europos politikoje pastebima aiški tendencija: Italijos vyriausybėje ir Austrijos, Bulgarijos, Danijos, Vengrijos, Latvijos, Slovakijos, Švedijos bei Nyderlandų parlamentuose įsitvirtino dešiniosios partijos.

“Tai europietiška Arbatėlės (Tea Party) judėjimo versija”, – sakė Carnegie (Karnegio) analitinio centro Europos skyriaus direktorius Fabrice’as Pothier (Fabrisas Potjė), turėdamas omenyje Jungtinėse Valstijose susikūrusią ultrakonservatyvią Respublikonų partijos frakciją.

“Tai labai reakcingas atsakas į krizę”, – pridūrė jis.