Daug sėkmingų investicijų istorijų Lietuvos ir Lenkijos šalių bendradarbiavimo srityje kol kas nebuvo – daugiau būta nusivylimų nei džiaugsmo.

Pastaraisiais metais apie prekybinių ir investicinių ryšių tarp Lietuvos ir Lenkijos valstybių stiprinimą diskutuojama vis daugiau. Ši tendencija sveikintina, nes kuo geresni dviejų kaimynių ekonominiai santykiai, tuo didesnė teigiama nauda ir pačioms šių šalių ekonomikoms.
Kol kas statistika akivaizdžiai rodo, kad Lenkijos eksportuotojai bei investicinis kapitalas yra daug stipriau įsitvirtinęs Lietuvoje nei mūsų šalies – Lenkijoje. 2012 m. Lietuvos eksportas į Lenkiją sudarė 4,8 mlrd. Lt, o Lenkija į Lietuvą atvežė prekių, vertų daugiau nei 8,4 mlrd. Lt. Lenkijos tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje 2012 m. III ketv. pabaigoje siekė 5,5 mlrd. Lt, lietuvių Lenkijoje – vos 488 mln. Lt. Tai tik keletas skaičių, atskleidžiančių, kad mezgant tarpusavio santykius lyderių poziciją tvirtai užėmę kaimyninės šalies verslai.
Aišku, iškart tokius skaičius galima teisinti skirtingo dydžio šalies ekonomikomis. Kita vertus, įdomiau panagrinėti tai, kurios šalies investuotojams iki šiol sekėsi geriau. Tai svarbu, nes vadinamieji sėkmės pavyzdžiai yra vieni svarbiausių motyvų, skatinančių kitus šalies verslininkus ar investuotojus drąsiau kelti koją į svetimą rinką. Ir bent kol kas akivaizdu, kad daug sėkmingų investicijų istorijų abiejų šalių bendradarbiavimo srityje nebuvo – daugiau būta nusivylimų nei džiaugsmo.
Didžiausias į akis krintantis skirtumas tarp šių šalių investuotojų yra skirtingas jų pačių tipažas. Lietuvoje daugiausia vyrauja lenkų bendrovių strateginių investuotojų įsigijimai, o Lenkijoje pagrindiniai investuotojai yra lietuvių finansiniai investuotojai. Iš esmės aktyvesnius investuotojus Lenkijoje, kurių investicijų vertė ten didesnė nei 10 mln. Lt, galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais. Tai su „Vilniaus prekybos“ akcininkais susijusios investicinės bendrovės „EVA grupė“ bei „NDX energija“, pati „Maxima grupė“ bei investicijų valdymo įmonė „Invalda“. Pastarosios valdyta įmonė „Sanitas“ 2006 m. atliko didžiausią investiciją Lenkijoje, įsigydama „Jelfa“ gamyklą už 467 mln. Lt, bet dabar lietuviai nebėra galutiniai kontroliuojantys „Sanito“ akcininkai, užleidę vietą kanadiečių „Valeant Pharmaceuticals“.
„Vilniaus prekybos“ interesai Lenkijoje suaktyvėjo dar 2002 m., kai jie pradėjo šalyje plėtoti mažmeninį vaistinių tinklą „Euro Apteka“. Nepaisant to, kad lietuviai ketino pasitraukti iš šio verslo dėl nepalankių ir ne itin draugiškų sąlygų užsienio rinkoje, „Vilniaus prekybos“ valdoma bendrovė vis dar dirba turėdama 65 vaistines. Didesni „Vilniaus prekybos“ akcininkų valdomų investicinių bendrovių užmojai Lenkijos atžvilgiu išryškėjo 2010 m., kai „NDX energija“ pradėjo didinti akcijų paketą konservus ir pusfabrikačius gaminančioje „Mispol“, o kitos su pagrindiniais „Vilniaus prekybos“ akcininkais susijusios įmonės „EVA grupė“ taikiniu tapo konditerijos gaminių gamintoja „Mieszko“, už kurios dviejų trečdalių akcijų paketą sumokėta apie 62 mln. Lt.
Tais pačiais metais „Tiltra Group“, kurios 45 proc. akcijų valdė „Invalda“, o 16 proc. – minėta „NDX energija“, užbaigė Lenkijos statybų įmonės „Poldim“ įsigijimą, kuriam išleista 80 mln. Lt (realiai sandoris apmokėtas pačios įmonės pinigais). Jau 2011 m. „Tiltra Group“ kartu su bendrove „Kauno tiltai“ buvo parduota „Trakcja Polska“ už 679,5 mln. Lt ir sandoris vadintas vienu geriausiu per visą dešimtmetį. Bet vėliau jo vertė koreguota ir realiai yra sumažėjusi vos iki 300 mln. Lt.
Ypač sudėtingai „NDX energijai“ reikalai iki šiol klostosi su „Mispol“, kurioje kovojama su smulkiaisiais akcininkais, turinčiais apie trečdalį visų akcijų. Primintina, kad lietuvių bendrovė 2010 m. „Mispol“ akcijas pirko mokėdama po 6–7 zlotus už akciją, o dabar jos vertė nesiekia ir vieno zloto. Vasarį priimtas sprendimas šios įmonės akcijomis nebeprekiauti biržoje. Daug geriau sekėsi „EVA grupei“, kurios pirkinio „Mieszko“ akcijos nuo 2010 m. yra pabrangusios ir dabar šturmuoja rekordines aukštumas. Beje, „EVA grupė“ įsigytai „Mieszko“ už 110 mln. Lt pardavė kitą savo investiciją – „Vilniaus pergalę“, taip vėl gaudama lėšų naujiems įsigijimams.
Finansinių Lenkijos investuotojų Lietuvoje nėra daug ir iš jų veikiausiai galima išskirti tik Lenkijos privataus kapitalo fondo „Enterprise Investors“ investiciją į didžiausią kelionių organizatorių Baltijos šalyse „Novaturą“, už kurį sumokėta 138 mln. Lt. Vargu ar iki šiol šia investicija fondo valdytojai džiaugtųsi, nes sunkmetis atnešė daug išbandymų šiai rinkos lyderei.
Kitas lenkų investicijas Lietuvoje reikėtų priskirti prie strateginių bandymų stiprinti savo verslą bei gauti įėjimą į Baltijos šalių rinką. Prie tokių investicijų priskirtinas „Mažeikių naftos“ įsigijimas, kuriam „PKN Orlen“ išleido 7,3 mlrd. Lt. Kita lenkų naftos milžinė „Grupa Lotos“ realiai kontroliuoja visą naftos gavybą Lietuvoje po 230 mln. Lt siekusio „Geonaftos“ akcijų perėmimo sandorio 2011 m. Iš didesnių sandorių dar galima išskirti ir „Polska Grupa Farmaceutyczna“ atėjimą į Lietuvą per du kartus įgyjant visišką didmeninės ir mažmeninės vaistų prekybos įmonės „Nacionalinės farmacijos grupės“ kontrolę už 162 mln. Lt. Prie kitų lenkų investicijų taip pat priskirtinos ir „PZU Lietuva“ ar “Warta Glass Group“ investicijos.
Lietuva Lenkijos investuotojams veikiausiai išliks kaip strateginio įėjimo į Baltijos šalių rinkas vieta, tad čia ir toliau vyraus strateginiai sandoriai, o finansiniams investuotojams Lietuva liks per maža. Priešingai galima teigti apie Lietuvos investicijas Lenkijoje. Beje, mūsiškiams Lenkija tampa aktyvesnė ir tuo, kad šios šalies akcijų biržoje jau prekiaujama trijų Lietuvių bendrovių akcijomis, iš jų dvi – „Avia Solutions Group“ ir „INTER RAO Lietuva“ aktyvina veiklą toje šalyje.

2012 m. Lietuvos eksportas į Lenkiją sudarė 4,8 mlrd. Lt, o Lenkija į Lietuvą atvežė prekių, vertų daugiau nei 8,4 mlrd. Lt.

Užsienio investuotojų Lietuvos žemės rinkoje neišvengiamai daugės, ir to nereikėtų vertinti kaip blogybės.

Žemės ūkio paskirties žemė brangs. Šiuo teiginiu vadovavosi, vadovaujasi ir vadovausis tiek ūkininkaujantys, tiek ir investuojantys į žemę. Sunkmetis buvo kiek pristabdęs šio šaukinio vartojimo populiarumą, bet dabar jis vėl girdimas vis dažniau. Ir iš tiesų, abejoti žemės brangimu Lietuvoje ilgalaikėje perspektyvoje nevertėtų. Atrodytų, kad teigiama žemės kainos kryptis turėtų į rinką privilioti užsienio investicinius fondus, tačiau tokių, turinčių daugiatūkstantinių hektarų plotus žemės, dar beveik nėra.
Žinoma, iš karto šioje vietoje būtų galima sustoti pasakant, kad Lietuvoje žemės ūkio paskirties žemės pardavimas užsieniečiams draudžiamas iki 2014 m. gegužės 1 d. Tačiau realiai nerastume negirdėjusių, kad šis draudimas nesunkiai apeinamas užsieniečiams įsigyjant žemės ūkio veikla užsiimančią bendrovę ir perkant žemę jos vardu. Taip pat nesunkiai apeinami draudimai ir vienam fiziniam ar juridiniam asmeniui per atskiras antrines bendroves valdyti daugiau nei 500 ha žemės.
Pavyzdžiui, Frankfurto vertybinių popierių biržos sąraše esanti Vokietijos bendrovė „KTG Agrar“ giriasi turinti daugiau nei 4000 ha nuosavybės teise valdomos žemės Lietuvoje, įsigytos per jai priklausančias žemės ūkio bendroves mūsų šalyje. Kiek mažesniais žemės plotais gali džiaugtis norvegų „Noragra“, austrų „Agra corporation“, švedų „Alfa agro“ ir kiti, dažniausiai Skandinavijos bei Vokietijos investuotojai.
Didžiosios dalies šių bendrovių negalima vadinti finansiniais investuotojais – jos labiau atitinka strateginių investuotojų į žemės ūkį sąvoką, nes jos žemę dirba, o ne nuomoja. Suprantama, motyvai didinti žemės portfelį išlieka ir dėl to, kad ji vėliau bus brangesnė. Tikrųjų didelių finansinių investuotojų žemės ūkio paskirties žemės rinkoje nėra daug, o jų gretose vyrauja Lietuvos investicinės bendrovės.
Sparčiausiai per praėjusius metus savo žemės portfelį pasipildė investicijų bendrovė „Invalda“. Turimi žemės plotai pasiekė 4,7 tūkst. ha. Realu, kad bendrovė vėl sugrįš prie ankstesnių sumanymų steigti investicinį žemės fondą bei pasiūlyti jame dalyvauti užsienio investuotojams. „Invaldą“ jau aplenkė turto valdymo bendrovė „Orion Asset Management“, pirmoji Lietuvoje 2011-ųjų pabaigoje įsteigusi žemės ūkio paskirties fondą.
Dažnai didžiausia Lietuvos žemvalde vadinama „Agrowill Group“ jau nuo 2008 m. kalba apie potencialius jos vis dar turimų 12 tūkst. ha žemių pirkėjus. Bendrovės turimas santykinai didelis bendras žemės plotas turėtų būti patrauklus užsienio investuotojams, tačiau nesutampa pirkėjų ir pardavėjų norima matyti sandorio vertė, nes „Agrowill Group“ savo išsibarsčiusių žemių portfelį vertina daugiau nei 10 tūkst. Lt už ha. Nors bendrovė yra viena didžiausių žemės ūkio bendrovių valdytojų Baltijos šalyse, ją žemės rinkoje reikėtų laikyti finansine, ne strategine investuotoja. Iš jos nuosavybės teise valdomų žemių tik apie trečdalį dirba grupės bendrovės.
Finansinės investicijos į žemės ūkio paskirties žemę Vidurio ir Rytų Europoje suklestėjo dar 2005–2007 m., o investavimo logika buvo paprasta – pirkti žemę pigiai ir ją kažkada parduoti brangiau. Sunkmetis šį požiūrį kiek pakeitė: investuotojai suprato, kad kainų konvergencija regione taip greitai nevyksta ir didesnę grąžą galima pasiekti patiems pradedant plėtoti žemės ūkio veiklą įsigytose žemėse. Tad ir „Agrowill Group“ atveju surasti investuotoją būtų lengviau visai grupei, o ne tik jos žemės fondui, jeigu tam netrukdytų grupės įmonių skolos problemos.
Puikus žemės ūkio paskirties žemės fondų plėtros pavyzdys galėtų būti Bulgarija. Net penki tokie fondai yra įtraukti į Sofijos vertybinių popierių biržos sąrašą, o jų valdoma žemė viršija to paties „Agrowill“ turimų žemių portfelį. Investuotojų gretose vyrauja užsienio instituciniai klientai. Tad galbūt ir Lietuvos didiesiems žemvaldžiams vertėtų pagalvoti apie tokius biržoje esančius žemės fondus, o ne laukti pirkėjo iš Skandinavijos visam žemės portfeliui.
Užsienio investuotojų žemės rinkoje neišvengiamai daugės (ypač po 2014 m.), ir to nereikėtų vertinti kaip blogybės nei finansinių, nei strateginių įsigijimų atžvilgiu. Dabartinė padėtis apskritai neturėtų kelti baimės, nes tik apie 5,3 proc. (152,7 tūkst. ha) visų žemės ūkio naudmenų Lietuvoje 2012 m. pradžioje priklausė juridiniams asmenims, o iš jų užsieniečiams, matyt, ne daugiau kaip trečdalis.

Abejoti žemės brangimu Lietuvoje ilgalaikėje perspektyvoje nevertėtų.

Praėjusiais metais skirtingų šalių BVP pokyčiai svyravo nuo 6,9 proc. nuosmukio iki 7,6 proc. pliuso, atitinkamai su Graikija ir Estija skirtinguose šios skalės galuose.
Neabejotinos lyderės buvo Baltijos šalys, kurių ekonomika 2011 m. augo ne mažiau nei 5,5 proc. Europos Sąjungoje joms prilygo nebent Lenkijos ekonomika, augusi 4,3 proc. Šių metų prognozės taip pat šviesesnės: nors Europos šalių ekonomikos plėtra lėtės, Lietuva vis dar priskirtina prie ES augimo lyderių su prognozuojama 2 proc. plėtra.
Tačiau ar Baltijos šalys tikrai iš naujo tampa plėtros flagmanėmis Vidurio Rytų Europos (VRE) regione? Žinoma, tarp regiono šalių esama nemažai panašumų. Visų jų BVP augimas šiemet lėtės slegiamas euro zonos ekonominės būklės, o infliacija mažėja nepakankamai dėl pasaulinių degalų ir maisto produktų kainų lygio.
Esama ir pranašumų: daugelio VRE vyriausybių skolos kelia gerokai mažiau problemų nei euro zonos narių. Visais atvejais, išskyrus Vengriją, jos atitinka 60 proc. BVP Mastrichto kriterijų. Tačiau skirstydami pagal tai, kur šiuo metu yra VRE šalių ekonomika, palyginti su prieškriziniu piku, pamatysime kiek kitokį vaizdą, nei lygindami pagal pastarųjų metų BVP augimo spartą.
Jei lyginsime šiandienos BVP su piku prieš recesiją, Baltijos šalys tampa vienareikšmėmis VRE regiono antilyderėmis. Nepaisant įspūdingos pastarojo meto plėtros, jos šiuo metu funkcionuoja tik ties 85–90 proc. prieškrizinio BVP lygio. Ir atrodo, kad prireiks dar kelerių metų, kol jis bus pasivytas. Taigi, vien augimo tempas nėra pakankamas kriterijus pokrizinei būklei palyginti: augti nuo mažesnio lygmens visada paprasčiau.
Šiame kontekste norėtųsi išskirti kitas ES ekonomikos lyderes – Slovakiją ir Lenkiją. Ypač Lenkiją, kurios ekonomika 2009-aisiais vienintelė nesusitraukė, o 2011-aisiais buvo net 10 proc. aukščiau 2008-ųjų BVP lygmens. Ir, be visa ko, šiemet toliau augs sparčiausiai ES – apie 2,5 proc. Nuo 2009 m. ji ir vėl pralenkė Lietuvą pagal BVP vienam gyventojui. Lenkijoje nedarbo lygis siekia 9,7 proc., o Lietuvoje darbo neturi 15,4 proc. darbingų gyventojų. Žinoma, Lenkijai taip pat nepavyks atsiriboti nuo bendrų lėtėjimo tendencijų regione, tačiau imunitetas, atrodo, bus stipriausias. Lenkijos ekonomika yra viena uždaresnių VRE, tad bus mažiau pažeidžiama šiemet besilpstančio ūkio klimato euro zonoje.
Be to, laisvai plaukiojanti Lenkijos valiuta, kuri tebėra gerokai silpnesnė (apie 20 proc.) nei 2008 m., Lenkijai suteikė nemažai pranašumų ir padidino konkurencingumą. Santykinai nebloga ir Lenkijos vidaus paklausos būklė: privatus vartojimas veikia kaip atrama, o investicijas ir šiemet turėtų skatinti išlaidos infrastruktūrai.
Būdama atviresnė, Lietuvos ekonomika ilgainiui gali vėl pasivyti kaimynę, bet kol kas tai – tik perspektyva ir kliovimasis užsienio rinkų atsigavimu. Lenkija – ketvirta pagal dydį Lietuvos eksporto rinka, nusileidžianti Rusijai, Vokietijai ir Latvijai. Atrodo, kad Lenkija ir toliau išlaikys savo ekonominį pranašumą Lietuvos atžvilgiu, kurį būtų pravartu labiau išnaudoti mūsų šalies verslui.

Šiemet mokami dividendai už 2011-uosius turėtų būti ne mažesni nei praėjusiais metais

Dividendai – pinigais išmokama akcininkui paskirta pelno dalis. Nuo 2012 m. kovo 1 d. įsigalios nauja Akcinių bendrovių įstatymo pataisa, leisianti bendrovėms pelną išmokėti keturis kartus per metus. Iki šiol pelnas buvo skirstomas tik vykstant eiliniams visuotiniams akcininkų susirinkimams. Šie turi būti sušaukti per pirmus keturis metų mėnesius.
Susidomėjimas dividendinėmis į NASDAQ OMX Vilniaus vertybinių popierių biržos sąrašą įtrauktomis bendrovėmis tradiciškai pradeda didėti joms paskelbus metų rezultatus. Nors dauguma įmonių jų dar nėra paskelbusios, jau galima daryti pagrįstas prielaidas, kokių dividendų iš jų laukti.
Praėjusiais metais biržos sąraše esančios bendrovės dividendams už 2010 m. skyrė 506,3 mln. Lt, arba 10,4 proc. daugiau nei už 2009 m. Šiemet mokami dividendai už 2011 m. turėtų būti ne mažesni nei praėjusiais metais, net ir įskaičiavus tai, kad biržoje nebėra „Stumbro“ akcijų, o ši bendrovė būtent jais ir garsėjo.
Būsimi dividendai labiausiai priklauso nuo to, kaip bus vykdomas Vyriausybės nustatytas planas dėl valstybinių bendrovių dividendų mokėjimo. Visoms joms pagal jų pajėgumus pateiktos išmokamų dividendų indikacijos. Prisimindami ankstesnių metų ministerijų atstovų staigius nuomonių pokyčius prieš visuotinius akcininkų susirinkimus, investuotojai nėra tikri, kad valstybės planai tam tikrų įmonių atžvilgiu nepasikeis. Pavyzdžiui, dar spalį teigta, kad „Klaipėdos nafta“ 2012 m. turi papildyti valstybės biudžetą pervesdama 50 mln. Lt. Pačios bendrovės prognozuojamos investicijos iki 2014 m. gali siekti net 532 mln. Lt, tad dividendų išmokėjimo tikslingumas neaiškus. Kita vertus, jis tikrai nudžiugintų smulkiuosius akcininkus.
Energetikai, neįtraukiant LITGRID, akcininkus netrukus vėl palepins dividendais. Nesunku suskaičiuoti, kad „Lietuvos energija“ ir LESTO kartu gali išmokėti apie 145 mln. Lt dividendų už 2011 m. Prieš metus didesnė išmokos akcininkams naštos dalis teko pirmajai bendrovei, bet šiemet veikiausiai daugiau dividendų mokės LESTO. Ši bendrovė neseniai paskelbė ieškanti, kas jai paskolintų 55 mln. eurų, kurių didžioji dalis bus skirta esamoms skoloms refinansuoti, bet kai kas, matyt, bus panaudota ir dividendams.
„Lietuvos dujoms“ 2011-ieji buvo ne prastesni už 2010-uosius ir tik turėtas 20 mln. Lt vertės „Snoro“ indėlio sertifikatas, kurio vertę reikės nurašyti, leidžia prognozuoti, kad dividendai bus šiek tiek mažesni nei praėjusiais metais. Be to, pagrindiniams įmonės akcininkams nėra tikslo laikyti daugiau kaip 100 mln. Lt „Lietuvos dujose“ prieš artėjantį bendrovės skaidymą.
Privačių bendrovių, priešingai nei valstybinių, dirbančių necikliniuose versluose, akcininkai bus atsargesni reikalaudami dividendų, nes matomas ekonomikos augimo sulėtėjimas šiais metais įmonėse verčia palikti likvidumo rezervus. Tai neliečia tų bendrovių, kurios turi sukaupusios santykinai dideles pinigų pozicijas. Pavyzdžiui, „Vilniaus baldai“ 2011 m. pabaigoje turėjo šiek tiek daugiau nei 50 mln. Lt banko sąskaitose ir indėliuose. Atsižvelgiant į tai, kad įmonė neketina daryti didesnių nei įprasta investicijų, ji nesunkiai galėtų išmokėti 20 mln. Lt, o likusius pinigus palikti atsargai arba paskoloms „Invaldai“.
Tiesa, pati „Invalda“ po „Sanito“ pardavimo turėdama maišą pinigų, veikiausiai pasiliks juos būsimoms investicijoms, o dividendai bus santūrūs. Istoriškai dividendine pozicija laikoma „Teo LT“ jau paskelbė, kad jos nepaskirstytas pelnas sudaro 0,207 Lt vienai akcijai, tad nesunku nuspėti, kad būtent tiek dividendų ir bus. Tai sudaro 9,2 proc. akcijos dividendinį pajamingumą.
Dividendų verta tikėtis ir iš Lietuvos pieno perdirbimo bendrovių, o jų lyderė tradiciškai turėtų būti „Pieno žvaigždės“. Beje, neseniai priimta Akcinių bendrovių įstatymo pataisa leidžia tantjemas, neviršijančias trečdalio pelno dalies, skirti dividendams. Tai ypač aktualu kai kurioms pieno perdirbimo bendrovėms, kurios ankstesniais metais daugiau lėšų skirdavo tantjemoms, o ne dividendams.
Kai kurių bendrovių dividendiniam pajamingumui viršijant indėlių ar obligacijų pajamingumą, jis negali nelikti nepastebėtas. Kartu laukiant ne prastesnių nei praėjusiais metais dividendų, susidomėjimas tokiomis bendrovėmis per artimiausius tris mėnesius didės.

BFL

Baltijos mažmeninės drabužių prekybos lyderė “Aprangos” grupė pranešė pirmąjį ketvirtį dirbusi pelningai. Tai teigiamai įvertino analitikai, tačiau ne biržos investuotojai – šie neskubėjo pirkti nei šios, nei kitų bendrovių akcijų, rašo “Verslo žinios”.

“Rezultatus galima vertinti kaip neblogus – didėja apyvarta, auga ir pelningumas. Svarbiausia tai, kad sąnaudos neauga taip greitai, kaip pajamos. Teigiamai reikėtų vertinti ir plėtrą Estijoje bei sparčiai šioje šalyje augančią apyvartą”, – pirmadienį paskelbtus “Aprangos” grupės veiklos rezultatus komentavo “Swedbank Markets” ekspertas Donatas Užkurėlis.

Drabužių prekybos įmonių grupė “Apranga” paskelbė, kad jos grynasis pelnas šiemet sausį-kovą siekė 1,089 mln. litų, pernai tuo pačiu metu grupė patyrė 0,65 mln. litų nuostolių.

“Pelnas iš esmės buvo toks, kokio ir buvo tikėtasi. Nereikėtų pamiršti, kad pirmąjį ketvirtį šiai įmonei visuomet sezoniškai būna prastesnis”, – dėstė D. Užkurėlis. Jo manymu, bendrovės veiklos rezultatų atsigavimas yra įskaičiuotas į dabartinę akcijos kainą biržoje.

“Swedbank Markets” pagerino “Aprangos” akcijų vertinimą nuo “parduoti” iki “laikyti” ir šiuo metu skaičiuoja naują tikslinę akcijos kainą (senoji -1,30 euro).

“Bendrovės rezultatai tikrai neprimena neseniai paskelbtų “Baltikos” rodiklių ir rodo augimą, tačiau reakcija į naujieną tiek kainos pokyčio, tiek apyvartos atžvilgiu rodo bendrą tendenciją rinkoje – investuotojai yra vangūs ir į bendrovių rezultatus beveik nereaguoja”, – komentavo banko “Finasta” finansų makleris Simonas Jurgionis.

“Aprangos” akcijos pirmadienį biržoje pigo 1,52 proc. iki 1,750 euro, apyvarta buvo vos 7 tūkst. eurų.