Naujasis Europos Sąjungos fiskalinės drausmės paktas vertinamas prieštaringai. Vienoje stovykloje – entuziastai, dėl jo pasiryžę perrašyti savo šalių konstitucijas. Kitoje – manantieji, kad koreguoti reikia pačią sutartį.

Airijos premjeras Enda Kenny kovo pradžioje drauge su kitais ES lyderiais pasirašė naująją Europos Sąjungos fiskalinės drausmės sutartį, bet tuoj pat pareiškė, kad ratifikuos ją tik gavęs piliečių pritarimą referendume, mat Airijos konstitucijoje nurodyta, kad tokį dokumentą ratifikuoti galima tik atsiklausus visuomenės nuomonės.
Savo valstybės konstituciją virš sutarties iškelia ir kandidatas į Prancūzijos prezidentus, Socialistų partijos lyderis Francois Hollande’as, kuris šiuo metu sociologinėse apklausose keliais procentais pirmauja prieš Nicolas Sarkozy. Jis išgąsdino kitus ES lyderius pareikšdamas, kad jei kitą mėnesį bus išrinktas naujuoju Prancūzijos prezidentu, reikalaus persvarstyti Europos fiskalinės drausmės sutartį, nes joje esama nuostatų, prieštaraujančių nacionaliniams valstybių interesams.
Lietuvoje, priešingai, dvelkia visai kitokie vėjai. Buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Egidijus Kūris, jei ir kvestionuoja, tai tik LR Konstitucijos atitiktį naujajai prezidentės Dalios Grybauskaitės pasirašytai sutarčiai. „Mano manymu, reikėtų iš esmės peržiūrėti grupę Lietuvos Konstitucijos straipsnių – visų pirma straipsnius, susijusius su biudžeto sudarymo procesu ir mokesčių nustatymu“, – teigia teisės ekspertas.
E.Kūris siūlo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad šis įvertintų sutarties atitiktį Konstitucijai ir nurodytų, kuriuos būtent pagrindinio šalies įstatymo straipsnius reikėtų keisti, ir, beje, kuo greičiau, nes Konstitucijos keitimas paprastai trunka gana ilgai, todėl Lietuvai grėstų pavojus, jog nebus spėta iki 2013 m. sausio 1-osios, kai fiskalinės drausmės sutartis turėtų įsigalioti visose ją pasirašiusiose ES šalyse.

Pakaks konstitucinio įstatymo
Vis dėlto daugelyje sutartį pasirašiusių šalių, greičiausiai ir Lietuvoje, bus surastas aukso vidurys, ir nei konstitucijų, nei pačios sutarties keisti neprireiks.
Finansų ministrės Ingridos Šimonytės nuomone, visai nebūtina keisti šalies Konstitucijos ir joje išplėstai aiškinti visų naujosios sutarties nuostatų, susijusių, tarkime, su struktūriniu deficitu. Tam, ministrės nuomone, puikiai pasitarnautų konstitucinis įstatymas. „Galbūt konstituciniu įstatymu galėtų tapti ir atitinkamai pakeistas Fiskalinės drausmės įstatymas“, – svarsto ministrė, nors pabrėžia, kad detales dar reikia aptarti su teisininkais ir Konstitucijos specialistais.
Jos nuomonei iš esmės pritaria ir parlamentaras Kęstutis Glaveckas. Jis įsitikinęs, kad nereikia ieškoti prieštaravimų Konstitucijai ten, kur jų nėra, ir nėra jokio reikalo keisti Konstitucijos, kai pakanka naujas nuostatas įtvirtinančio konstitucinio įstatymo.
Beje, atsakydamas manantiesiems, kad paktas neleistinai kišasi į valstybių vidaus reikalus, K.Glaveckas lygina naująją fiskalinės drausmės sutartį su tarptautiniu valiutų valdymu, kurio tikslas – pristabdyti vyriausybes, kad šios neprispausdintų pinigų. „Juk ir šiuo atveju atsirastų teigiančių, kad kišimasis į Vyriausybės sprendimus prieštarauja konstitucinėms nuostatoms. Tokių politikų, kurių žanras – nuolat ieškoti Konstitucijos pažeidimų, visuomet atsiras, ir tegu jie tame žanre pasilieka“, – šmaikštauja K.Glaveckas.
Jo įsitikinimu, naujosios fiskalinės drausmės sutarties nuostatos Konstitucijai neprieštarauja jau vien todėl, kad mūsų Konstitucijos 135-ajame straipsnyje aiškiai parašyta, jog Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines jų teises bei laisves, prisideda prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo.
“Piliečių gerovės reikalai ir yra tai, ką numato naujoji sutartis. Juk visi sutinka, kad drausmės reikia ir kad skolinimosi pažabojimas būtinas norint Europai išsikapstyti iš krizės”, – akcentuoja parlamentaras.

Europos valstybėms reikia prievaizdo
Kitas daug diskusijų keliantis aspektas yra pats Sutarties turinys. Priminsime, kad ši sutartis numato, jog valstybių užsienio skola negali viršyti 60 proc. BVP, biudžeto deficitas negali būti didesnis nei 0,5 proc. BVP, nebent užsienio skola yra tokia maža, kad galima toleruoti ir kiek didesnę – 1 proc. deficito ribą. Viršijus šią ribą arba Vyriausybei patvirtinus biudžetą, kuriuo nesiekiama mažinti biudžeto deficito, sutartis leidžia Europos Komisijai sudaryti veiksmų planą, kaip restruktūrizuoti viešąsias išlaidas ir kiek tam skiriama laiko. Na, o jei tų kiekvienai šaliai individualiai skirtų nurodymų nepaisoma, šalis stoja prieš ES Teisingumo Teismą ir gali tikėtis iki 0,1 proc. BVP siekiančios piniginės baudos, kurią nedelsiant teks pervesti į ES „katilą“.
Naujosios sutarties tikslas – pagaliau įveikti skolų krizę. Vokietijos kanclerės Angelos Merkel kitiems ES lyderiams įpiršta nuomone, jei to padaryti niekaip nepavyksta gražiuoju, tada reikia rimto prievaizdo, kuriuo ir turės tapti naujasis susitarimas.
Tačiau kaip ši nuostata, jog nuo šiol gyvenama nebe į skolą, t.y., valstybių biudžetai turės būti jei ne pertekliniai, tai bent jau subalansuoti, paveiks tokių nedidelių, nedaug eksportuojančių šalių kaip Lietuva ekonomiką?
Prezidentės Dalios Grybauskaitės vertinimu, Lietuvai ši sutartis ypatingo poveikio neturės, nes mūsų šalis esą ir taip vykdo griežtą taupymo politiką. Tą patį tvirtina ir finansų ministrė I.Šimonytė, kurios nuomone, grėsmės, kad gyventi skolon nebegalėsianti Lietuva taps nekonkurencingu Europos užribiu, nėra.
Premjeras Andrius Kubilius irgi skelbia, kad fiskalinė drausmė Lietuvai – jokia naujovė ir viliasi, kad Lietuvoje netrukus prasidėsianti sutarties ratifikavimo procedūra visuomenei leis suvokti, kad išlaidavimo laikai nebegali grįžti, o Sutartis garantuos, kad šios nuostatos nepakeistų netgi valdančiosios koalicijos pasikeitimas.

Ne išlaidauti, o investuoti
“Šioks toks skolinamasis vis tiek bus, tai neišvengiama. Svarbu, kam tie pasiskolinti pinigai bus panaudojami. Sutartis turėtų paskatinti valstybes orientuotis į gamybos, eksporto skatinimą, o ne į finansinių instrumentų kūrimą. Žinoma, pastarųjų irgi reikia, bet iš esmės jie tik prisideda prie burbulų pūtimo, o paskui tuos po visą Europą išsimėčiusius burbulus labai sunku išrankioti”, – teigia K.Glaveckas.
Beje, panašios nuomonės laikosi ir verslo atstovai – jų tvirtinimu, poveikis šalies ekonomikai priklausys nuo to, kokiomis priemonėmis Vyriausybė imsis įgyvendinti naujosios Sutarties nuostatas. Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas viliasi, kad valdžia susiprotės bent jau šį kartą neiti tradiciniu keliu ir netaupyti apkarpant atlyginimus ar padidinant mokesčius, o ryšis seniai būtinoms reformoms, padėsiančioms atsikratyti nereikalingų, beprasmių išlaidų.
“Pinigai kartais tiesiog deginami – jie švaistomi įvairioms niekam nereikalingoms programoms, trumpalaikių darbo vietų kūrimui, nors iš tiesų visa tai tik skatina ilgalaikes išlaidas”, – pritaria ir K.Glaveckas.
Panašių vilčių turi ir kitų Sutartį pasirašiusių šalių politikai bei ekonomistai. Tikimasi, kad Europos fiskalinę politiką pavyks pakreipti kita linkme – nuo skolinimosi tam, kad būtų ką švaistyti, pereiti prie skolinimosi tam, kad būtų ką investuoti į šalies ekonomikos augimą.
Dėl to daugelyje šalių, pradedant Nyderlandais ar Danija, baigiant Vokietija ir Prancūzija, šiuo metu vyksta diskusijos, kaip bus gyvenama nuo kitų metų ir kaip rasti tinkamiausią balansą tarp diržų veržimosi ir ekonomikos augimo skatinimo. Tai palengvinti turėtų vadinamasis Europos semestras – strategija, dėl kurios buvo sutarta tą pačią dieną, kai buvo pasirašyta ES fiskalinės drausmės sutartis.
Tai kas pusmetį atnaujinama ES ekonomikos augimo strategija, kitaip tariant, valstybės kas pusmetį tarsis, kaip sekantį pusmetį didinti ekonomikos augimą ir kurti naujas darbo vietas. Be to, ES šalys sutarė, kad iki kiekvienų metų balandžio parengs savo veiksmų programas, ir nurodys, kokias reformas ketina įgyvendinti. Europos Komisija savo ruožtu iki birželio įvertins šias programas ir vėliausiai liepą pateiks savo rekomendacijas, ką papildomai turi nuveikti šalys narės.

Praėjusį pirmadienį Lietuva ir dar 24 ES šalių politikai susitarė dėl naujos fiskalinės drausmės sutarties, kurim regis, gana drastiškai pakeisti ES fiskalinę politiką.

Užsienio skola nebegali viršyti 60 proc. BVP. Biudžeto deficitas negali būti didesnis nei 0,5 proc. BVP, nebent užsienio skola yra tokia maža, kad galima toleruoti ir kiek didesnę – 1 proc. deficito ribą. Viršijus „greitį“, Europos Komisija iš karto sudaro veiksmų planą, kaip restruktūrizuoti viešąsias išlaidas ir kiek tam skiriama laiko. Na o jei tų kiekvienai šaliai individualiai skirtų nurodymų nepaisoma, šalis stoja prieš ES Teisingumo teismą ir gali tikėtis iki 0,1 proc. BVP siekiančios piniginės baudos, kurią nedelsiant teks pervesti į ES „katilą“.
Tai tik keletas ištraukų iš naujosios „Stabilumo, koordinavimo ir valdymo sutarties“ – gana griežto ir drausminančio dokumento, kuris, vos tik bus ratifikuotas bent 12 ES valstybių, ims galioti visoje ES išskyrus Čekiją ir Didžiąją Britaniją, nepanorusias bent jau kol kas paklusti naujoms Vokietijos diktuojamoms ekonominio gyvenimo normoms.
Naujosios sutarties tikslas – pagaliau įveikti skolų krizę. Vokietijos kanclerės Angelos Merkel kitiems ES lyderiams įbrukta nuomone, jei to padaryti niekaip nepavyksta gražiuoju, tada reikia rimto prievaizdo, kuriuo ir turės tapti naujasis susitarimas.
Tai skamba visai įtikinamai, turint omenyje, kad kai kurios šalys peržengė jau visas protu suvokiamas ribas. Vienose (pavyzdžiui, Graikijoje), skola viršija 140 proc. BVP, kitose (tarkime, Ispanijoje) biudžeto deficitas sparčiai artėja prie 10 proc. BVP. Šios negandos baigia iš Europos išvaikyti visus investuotojus, skolinimasis brangsta ne dienomis, o valandomis, o euras mėnesių mėnesius balansuoja ant žlugimo ribos, menkindamas euro zonos pajėgumus pasaulio rinkose.
Tad, viena vertus, labai gerai, kad A.Merkel surado augančių skolų laidelį, kurį nukirpus, bomba galbūt nesprogs. Pritariamai linkčioja ir tarptautinės reitingų agentūros, ir nemaža dalis ekonomistų. Tačiau kritikos naujoji sutartis irgi sulaukia daug, o kai kurių analitikų vertinimu, paktui pasiryžusios valstybės pasirašo sau žlugimo nuosprendį.

Šaltas, bet trumpas dušas ekonomikai

Nobelio ekonomikos premijos laureatas Josephas Stiglitzas įsitikinęs, kad Europos pasirinktas kelias yra visiškai netinkamas – vietoje taupymo, krizes, tokias kaip šiuo metu įsitvirtinusi ES, spręsti esą dera kaip tik skatinant vartojimą. „Griežto taupymo strategija, kurią kaip išeitį iš finansų krizės pasirinko Europos valstybės, baigsis šių valstybių ekonomikų žlugimu. Šios šalys pasirašė jungtinį savižudybės paktą“, – mano J.Stiglitzas.
Tiesa, tokių kaip J.Stiglitzas šiuo metu nėra daug. Daugelis analitikų stoja į taupymo pusę ir net jei tai trumpam turės neigiamą poveikį ekonominiam klimatui Europoje, vis tiek tai esanti mažesnė blogybė iš dviejų.
„Be jokios abejonės, ekonomika veiks procikliškai ir iš pradžių, ratifikavus sutartį, patrauks dar giliau į dugną, nes laukia didelis išlaidų mažinimas“, – neabejoja ekonomistas, prof. habil. dr. Jonas Čičinskas. Jis pažymi, kad jei pradėjus gyventi pagal naująją sutartį ES eksportuojamos produkcijos „nesusiurbs“ auganti Kinijos rinka, Europos popieriai kurį laiką bus labai prasti, o ekonomikos augimą teks atidėti bent metams. „Tiesa, vėliau ekonomika vis tiek išsilaižys, restruktūrizuosis ir atsigaus“, – neabejoja J.Čičinskas, kurio vertinimu, šis trumpalaikis šaltas dušas valstybėms vis tiek yra būtinas, nes antraip šalys būtų įsiskolinusios iki ausų, o paskui jų lauktų tik valiutų devalvacija ir nebepakeliamos išlaidos skolų aptarnavimui.
Palankiai paktą vertina ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas, jis viliasi, kad deficito mažinimas apsieis be skaudesnių padarinių ekonomikai, o gali netgi suvaidinti ir labai teigiamą vaidmenį, jei tik bus pasirinktas teisingas kelias. „Tikiuosi, kad valdžia biudžeto deficitą ims mažinti ne tradiciniu keliu – karpant atlyginimus ar vėl didinant mokesčius, nes tokiu atveju rezultatai bus labai liūdni ir tik toliau augs emigracija, o biudžetas vis tiek nesurinks daugiau mokesčių. Tačiau jei valdžia ryšis atlikti seniai atidėliotus namų darbus ir imsis biudžeto deficitą mažinti seniai reikalingomis švietimo, sveikatos apsaugos reformomis, atsisakant netikslingų išlaidų, poveikis bus kaip tik labai teigiamas“, – įsitikinęs S.Besagirskas. Apskritai, jo nuomone, taupyti visuomet yra sveika.
Beje, gąsdintis nereikia ir dėl to, kad pagal naująją sutartį, vidutinės trukmės tikslai kiekvienai valstybei narei numatomi individualiai, atsižvelgiant į šalies ekonomikos dinamiką ir skolos tvarumą. Pasak Lietuvos Finansų ministrės Ingridos Šimonytės, pati sutartis nenumato jokių „staigaus deficito mažinimo“ įpareigojimų, nėra ir jokių terminų konkretiems balanso rodikliams pasiekti.
Beje, ministrė pažymi, kad sutartis Lietuvos ekonomikos niekaip nepaveiks, nes joje nėra jokių naujų užduočių viešiesiems finansams, kurių nenustatytų Lietuvoje jau galiojantys ir taikomi teisės aktai. Pavyzdžiui, pagal galiojantį makroekonominį scenarijų ir atsižvelgiant į Fiskalinės drausmės įstatymo nuostatas, jau 2014 m. nominalus viešųjų finansų deficitas turėtų neviršyti 1 proc. BVP, o struktūrinis deficitas tais metais taip pat greičiausiai bus panašus.
„Noriu pažymėti, kad lygiai tuo pačiu keliu Lietuva turėtų judėti, jeigu jokios Sutarties nė nebūtų. Ekonomiką veikia šalies fiskalinė politika, kuri, nepriklausomai nuo Sutarties buvimo ar nebuvimo, turi siekti subalansuotų ir perteklinių viešųjų finansų, kadangi tik taip apsisaugoma nuo skolos didėjimo ir su juo susijusių papildomų mokesčių didinimų ar išlaidų mažinimų ateityje. Fiskalinė drausmė, žemas skolos lygis ekonomiką veikia vienareikšmiškai teigiamai“, – apibendrina ministrė.

Čekija ir Didžioji Britanija: laimėtojos ar pralaimėtojos?

Vis dėlto dvi Europos šalys – ir esančios ne pačioje blogiausioje ekonominėje situacijoje – sutarties nepasirašė, o jų abiejų lyderiai aiškina, kad tai jų valstybėms tik į naudą. Viena vertus, tame tiesos yra. Pirmiausia, tiek Čekija, tiek Didžioji Britanija išvengė Vokietijos diktato ir pasiliko laisvę savarankiškai vykdyti fiskalinę politiką, jei lyginsime su paktą pasirašiusių valstybių laukiančiais suvaržymais ir vis didesne valdžios centralizacija.
„Termino „centralizacija“ nevartoja nei Vokietija, nei kitos sutartį pasirašančios valstybės, tačiau jis nėra neteisingas, jei kalbame apie ekonominę politiką“, – aiškina prof. J.Čičinskas. Tiesa, jis pripažįsta, kad tai natūralus procesas, nes ES ekonomika tampa vis homogeniškesnė, tad tenka vienodinti ir politiką. „Be jokios abejonės, šis paktas turės įstatyminį šleifą – vienose šalyse bus priimti įstatymai, kitose – konstitucinės pataisos“, – svarsto pašnekovas, nemanantis, kad naujasis paktas dramatiškai uzurpuoja ES ar atskirų šalių kompetencijas.
Kitas klausimas – ar pakte numatyti deficito bei skolos tikslai, kurių neįsipareigoja siekti Čekijos bei Didžiosios Britanijos politikai, šioms šalims naudingas, ar žalingas. „Jei būčiau investuotojas, daug labiau linkčiau investuoti į drausmingesnes šalis, tokias kaip Lietuva, o ne į tokias, kaip sutarties nepasirašiusi Čekija, kuriose bet kada galima laukti nemalonių siurprizų“, – samprotauja S.Besagirskas, kurio nuomonė atspindi ir daugelio kitų verslininkų poziciją (juk būtent investuotojų nuomonę apie ES ir buvo siekiama sušvelninti prisiimant griežtesnius fiskalinius įsipareigojimus).
Tačiau I.Šimonytė neabejoja, kad tai – tik viešoji opinija, nes Jungtinės Karalystės ir Čekijos laikyseną esą nulėmė ne sutarties nuostatos, o šių šalių vidaus politikos aplinkybės – šioje sutartyje, ministrės nuomone, nėra nieko, kam konkrečiai šios šalys prieštarautų. Juk Didžiosios Britanijos premjero Davido Camerono vyriausybė vykdo nuoseklią deficito mažinimo politiką ir niekaip negalima įtarti šalies nepritariant fiskalinei drausmei.
Ministrės pozicijai pritaria ir J.Čičinskas bei S.Besagirskas – esą Čekijos ir Didžiosios Britanijos pozicija nereiškia priešiškumo taupymui. Tiesa, Čekijos premjeras Petras Nečasas kaip vieną iš atsisakymo pasirašyti sutartį priežasčių nurodė „per mažą dėmesį skolai“ ir išreiškė abejonę, ar pakte nustatytų nuostatų bus paisoma.
Tokių abejonių, žinoma, turi ne tik jis. Pavyzdžiui, sutartyje esama daug išimčių, kurios atveria kelią piktnaudžiavimui. Tarkime, teiginys, jog „apribojimų galima nepaisyti susiklosčius ypatingoms aplinkybėms“ (pavyzdžiui, prasidėjus krizei, kai skolinimosi ribojimas kaip tik yra ypač svarbus). Be to, abejonių gali kelti ir apribojimų nepaisančioms valstybėms gresiančios baudos. Įsivaizduokime, pavyzdžiui, Graikijos atvejį, kai 2008-2010 m. šalies biudžeto deficitas siekė iš pradžių 9,4 proc. BVP, vėliau ir 15,4 proc. BVP. Juk kažin ar 0,1 proc. BVP siekianti bauda būtų privertusi sumažinti šią didžiulę biudžeto skylę iki 0,5 proc.
„Vis dėlto baudos nėra svarbiausia. Pirmiausia tai įsipareigojimas, kurio nevykdant, laukia įspėjimai, derybos ir mėginimai įtilpti į rėmus, ir tik paskui skiriamos baudos, tad naujosios sutarties reikšmė vis tiek labai didelė“, – apibendrina J.Čičinskas, kuris viliasi, jog naujasis fiskalinės drausmės paktas užbaigs beatodairiško skolinimosi erą ir privers suvokti, kad ekonomika klestėti gali ir taupymo režimu.

Finansų ministrė I.Šimonytė: „Lygiai tuo pačiu keliu, siekdama žemo skolos lygio ir fiskalinės drausmės, Lietuva judėtų, jeigu jokios Sutarties nė nebūtų“.

LPK atstovas S.Besagirskas: „Jei būčiau investuotojas, labiau linkčiau investuoti į paktą pasirašiusias šalis o ne ten, kur bet kada galima laukti nemalonių siurprizų“.