Yra didelė tikimybė, kad ateis laikas, kai politinio ir ekonominio bendradarbiavimo Europoje sumažės iki kritiškai žemo lygio ir šalys pradės veikti tik pagal savus interesus.

Europos centrinis bankas (ECB) vasario pabaigoje įliejo pusę trilijono naujai išspausdintų eurų į Europos bankų sistemą, taip keleriems metams atidėdamas Europos skolų krizę. Atrodo, kad pigių pinigų ir vėl gavo tie, kurie normaliomis sąlygomis jų negautų, ir pinigai bus naudojami tam, kam normaliomis sąlygomis jų niekas nenaudotų. Šie centrinio banko veiksmai išgelbėjo Italiją ir Ispaniją nuo nekontroliuojamo bankroto, bet neišsprendė pagrindinių euro zonos problemų, todėl džiaugtis skolų krizės pabaiga dar ankstoka.
Europos periferijos bankai, trejiems metams pasiskolinę pinigų iš centrinio banko, didžiąją jų dalį investuos į savo vyriausybių obligacijas. Vyriausybės dalį joms paskolintų pinigų panaudos tų pačių bankų kapitalui didinti. Taigi Europos centriniam bankui po kelerių (nebūtinai trejų) metų pradėjus atitraukinėti dabar paskolintus pinigus iš bankų sistemos, komerciniai bankai pradės pardavinėti periferinių Europos šalių obligacijas, taip ir vėl iškeldami šių obligacijų pajamingumą į tokį lygį, kai vyriausybėms taps per brangu skolintis. Būsime sugrįžę į tą pačią situaciją, kurioje buvome pastarąjį lapkritį, prieš ECB įvykdant pirmą ilgalaikių tarpbankinių paskolų aukcioną.
Tiesa, viso to būtų galima išvengti. Jei per ateinančius metus Pietų Europos vyriausybės griežtomis taupymo priemonėmis ir konkurencingumą skatinančiomis reformomis sugebėtų stipriai pagerinti savo reputaciją finansų rinkose, tuomet bambagyslė, jungianti Europos periferijos bankų sistemą ir vyriausybių finansus, būtų nukirpta, o Mario Draghi taptų monetariniu didvyriu.
Bet periferinės šalys nesugebės tapti Europos fiskalinio konservatyvumo pirmūnėmis, nes nuolatiniai biudžeto perviršiai joms reikštų labai mažą BVP augimą ar net smukimą, o šis ekonomikos mažėjimas reikštų dar didesnį taupymo priemonių poreikį. Taigi ekonomikos atsidurtų uždarame rate ir pirminis taupymo priemonių tikslas (mažesnė nacionalinė skola) nebūtų pasiektas.
Šio scenarijaus ženklų matyti jau dabar. Ispanija, nesugebėjusi įgyvendinti užsibrėžto 2011 m. biudžeto deficito tikslo, paskelbė, kad deficitas 2012 m. bus 5,8 proc. BVP vietoje anksčiau siektų 4,4 proc. Italijos ekonomika du paskutinius 2011 m. ketvirčius smuko, o Portugalija, ko gero, dar šiemet paprašys papildomo pagalbos paketo iš ES. Visai euro zonai šiemet prognozuojamas –0,1 proc. ekonomikos susitraukimas.
Mėginimai artėti prie fiskalinės sąjungos ir drauge taupyti taip pat neatrodo perspektyvūs. Kovo pradžioje pasirašytas fiskalinio stabilumo paktas primena pagiringo vyruko pažadus daugiau niekada nebegerti. Tam, kad fiskalinio stabilumo taisyklės veiktų, jos turi būti vienodos visiems ir turėti automatinius baudų mechanizmus, nepaliekančius teisės politikams taikyti išimčių.
Dabartinis paktas toks nėra, mat Europos Teisingumo Teismo sprendimas skirti baudą išlaidaujančiai šaliai nebūtų teisiškai viršesnis už tos šalies nacionalinio parlamento sprendimus. Taigi mechanizmas nebūtų automatinis. Maža to, pačios Europos Sąjungos senbuvės neseniai vėl pritaikė dvejopus standartus. Ispanijai, kuri kaip minėta auksčiau, pablogino savo biudžeto deficito perspektyvą, tebuvo pagrūmota pirštu. O štai savo deficitą vienkartinėmis priemonėmis 2011 m. susimažinusi Vengrija sulaukė konkrečių sankcijų – įšaldytas dalies šaliai skirtų struktūrinių fondų paramos lėšų išmokėjimas. Fiskaline simetrija čia nekvepia.
Kad ir kaip ten būtų, euro zonos šalys vis dar mėgina taupyti. Tačiau Europos pietinių šalių lyderiai anksčiau ar vėliau supras, kad ilga ir varginanti vidinė devalvacija politiškai yra nepalyginti sunkesnė, nei paprasčiausias išėjimas iš valiutų sąjungos. O kur dar Graikijoje įvykęs valstybės skolų nurašymo precedentas… Todėl išcentrinės jėgos vis stipriau veiks euro zoną.
Taigi situacija išliks sudėtinga ir yra didelė tikimybė, kad ateis laikas, kai politinio bei ekonominio bendradarbiavimo Europoje sumažės iki kritiškai žemo lygio ir šalys pradės veikti tik pagal savus interesus. Todėl artimiausiu metu šalims, tarp jų ir Lietuvai, bus ypač svarbu atrodyti „gražiai asmeniškai“. Mums tai reiškia racionalų biudžeto planavimą ir protingą jo lėšų panaudojimą, daug didesnį užsienio investicijų lygį, mažesnes kliūtis verslui, jokių paskolų iš Tarptautinio valiutos fondo ir t.t.
Tie dalykai nėra naujiena, bet esant dabartinei situacijai jie yra ir išliks ypač svarbūs. Šiuo metu labai svarbu nepasiduoti gerų naujienų euforijai. Europos skolų problemos dar tikrai primins apie save. Ir ne kartą.

Kovo pradžioje pasirašytas fiskalinio stabilumo paktas primena pagiringo vyruko pažadus daugiau niekada nebegerti.