KTU nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Prof. Sigito Tamulevičiaus kartu su komanda sukurtas matavimo prietaisas – skalės precizinėms lazerinėms mata­vi­mo sistemoms – prieš kelis mėnesius įmonei „Precizika Metrology“ pelnė Metų gaminio įvertinimą. Tačiau moks­li­nin­kas tai vadina dar palyginti nedideliu Kauno technologijos universiteto (KTU) Medžiagų mokslo instituto lai­mė­ji­mu.

Kolegos S.Tamulevičių apibūdina kaip išskirtinį žmogų, kuris sugeba vienu me­­tu būti ir lyderis, ir mokslininkas, ir as­me­nybė. Jis rūpinasi, kad mokslo idėjos rastų pir­kėją, įgautų prasmę ir būtų įkūnytos – pa­naudotos praktikoje.

Jis pats aktyviai ieško naujų partnerių, kviečia į susitikimus verslininkus, mezga ryšius su ki­tų šalių mokslininkais ir ragina tai daryti ki­tus. Girdi, pati mokslo sritis tam dėkinga ir bū­ti­na tai išnaudoti. „Medžiagų inžinerija – tarpsritinė, apimanti fiziką, chemiją ir inžineriją. Ir skirta ji medžiagoms, kurias galima panaudoti praktikoje, tyrinėti“, – savo idėjų praktinį pritaikymą aiškina mokslininkas.

Užtat jo idėjos – unikalios ir pripažįstamos vi­s­ame pasaulyje. KTU mokslo prorektorė As­ta Pundzienė S.Tamulevičių ne be pagrindo va­­dina tarptautinio lygio mokslininku: „Jo pub­likacijos spausdinamos geriausiuose pasaulio moksliniuose žurnaluose. Jį mato ir pripažįsta tarptautinė mokslininkų bendruomenė. Jis yra tarptautinių asociacijų narys.“

S.Tamulevičius sako, jog visa tai – dėl to, kad paprastų dalykų jis nekuria. Pagrindiniai jo vadovaujamos 15 mokslo daktarų komandos dar­bo „įrankiai“ – vakuuminės, plazminės, pa­staruoju metu – ir lazerinės technologijos. O šios galvočių komandos tyrimų objektai – aukštųjų technologijų medžiagos, struktūros ir prietaisai. Kaip aiškina profesorius, jos kasdieninės inžinerijos reikmėms net ir nenaudojamos: institute atliekami tyrimai su naujomis, perspektyviomis medžiagomis ir struktūromis. Pagal medžiagų savybes tai puslaidininkiai, metalai, dielektrikai.

Ploniau už plauką

„Mūsų skiriamasis bruožas – kad dirbame su plonais sluoksniais. Tai tam tikros dangos arba sluoksniai, pritaikomi optikoje, elektronikoje, mechanikoje. Pastaruoju metu atlikome daug bandymų ir teorinių skaičiavimų su amorfine anglimi, kuri ir buvo panaudota kuriant prietaisą bendrovei „Precizika Metrology“, – savo tyrimus glaustai nupasakoja S.Tamulevičius.

Profesorius net sudėtingiausius dalykus su­geba paaiškinti labai paprastai. Sako – įsivaizduokite pieštuką. Jis padarytas iš grafito – kristalinės anglies atmainos, kuri rašant ant popieriaus palieka pėdsaką. O mes anglį mokame paversti amorfine – joje atomai nesudaro kristalinių struktūrų. S.Tamulevičius aiškina, kad tokia ang­lies atmaina pasižymi unikaliomis mechaninėmis, op­tinėmis savybėmis. Iš jos ir galima padaryti plonus sluoksnius, kokių prireikė kuriant skales precizinėms lazerinėms matavimo sistemoms.

Tai buvo bendras KTU ir „Precizika Me­tro­­logy“ projektas, finansuojamas Mokslo, inovaci­jų ir technologijų agentūros (MITA). Jį įgyven­di­nant buvo sukurtos matavimo skalės, naudo­ja­mos kampiniam posūkiui arba poslinkiui ma­tuoti.

„Mūsų mokslininkai sukūrė technologiją, ku­ri leido šias skales padengti amorfiška deiman­tiškąja anglimi. Ji neiškraipo optinių ir už­tik­rina idealias mechanines savybes, pavyzdžiui, nesibraižo. Tai labai svarbu, nes jeigu į tokią skalę patenka dulkelė ir skalė subraižoma, ji bemat sugenda ir nebetinka naudoti“, – savo gaminio esmę aiškina profesorius.

Tačiau visa tai – mechaninės savybės. Kaip sa­­ko mokslininkas, ne mažiau darbų atlikta ty­rinėjant optines amorfiškosios anglies savy­bes. Iš jos S.Tamulevičius su kolegomis bando su­kur­ti optinius elementus, kuriuos galima pa­nau­doti optiniame jutiklyje ir naudoti atliekant visiems įprastus laboratorinius bioskysčių tyrimus: „Op­tinis biojutiklis – prietaiso pavadinimas. O mes kuriame jo elementą – submikroni­nę difrak­cinę gardelę. Submikroninė reiškia, kad jos matmenys mažesni už vieną mikrometrą. Pa­lyginimui, plauko storis yra 60 mikrometrų.“

S.Tamulevičius visa tai išverčia į žmonių kal­bą: bendradarbiaujant su medikais, KTU buvo sukurtas jutiklis, leidžiantis stebėti antibiotikų sąveiką su bakterijomis realiu laiku: „Mes tyrinėjome antibiotikų sąveiką su staphylococcus aureus – auksinio stafilokoko bakterijomis. Šį procesą sugebėjome stebėti realiu laiku.“

Bendro darbo stebuklai

Profesorius atkreipia dėmesį, kad kuriant naujus produktus bendradarbiavimas visuomet yra kertinis akmuo. Antai KTU ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokslininkai, bendradarbiaudami su amerikiečių mokslininkais, dalyvavo tarptautiniame projekte, kurio tikslas – sukurti unikalų širdies stimuliatorių, veikiantį be elektros energijos šaltinio. Šiuo atveju mokslininkų užaugintos kamieninės ląstelės pačios generuoja elektrinį signalą. Na, o tokių ląstelių išdėstymui KTU mokslininkai ruošia polimerinius pagrindus – karkasus.

Puikiu bendradarbiavimo pavyzdžiu S.Ta­mu­­levičius vadina ir bendrą projektą su IBM, kurį KTU mokslininkai dabar tęsia su Cu­ku­boje įsikūrusiu Nacionaliniu Japonijos medžiagų mokslo institutu. „Mes norime sukurti tam tikrą reljefą dangoje ir panaudoti šį reljefą na­nodalelių manipuliavimui. Toks dalelių rinkinys gali būti ir ypač brangių prekių apsaugos ele­mentas, ir analitikoje naudojamo prietaiso da­lis. Japonai labai susidomėjo, nes dirba su fo­tokatalize. Jiems toks didelis nanodalelių de­rinys atrodo labai patrauklus“, – netrukus į Kau­ną iš Cukubos atvyksiančios japonų moksli­ninkų delegacijos vizito priežastis aiškina moksl­ininkas.

KTU mokslininkai bendardarbiauja ir su Šveicarijos mokslininkais iš Paulio Scherrerio instituto (PSI). S.Tamulevičius sako, kad kuo daugiau technologijų kuri, tuo daugiau partnerių gali susirasti.

Vienas ypač plačiai pritaikomas KTU su­kur­tas prietaisas – lazerio bangos fronto daliklis. „Vaizdžiai kalbant, jūs šviečiate į tą daiktą la­zerio spinduliu, o jis jums atsako dviem spinduliais“, – aiškina mokslininkas, kukliai prisipa­žindamas, kad tokius daliklius naudoja daugelis Lietuvoje su optika dirbančių specialistų, o vienas išgabentas ir į Italiją.

„Dar esame sukūrę pjezovaržinį ju­tiklį, kuris gali būti naudojamas slėgio ma­tuokliuose. Jeigu į tokius jutiklius įdedama na­no­d­alelių – pagal mūsų technologiją tam naudojamas reaktyvusis magnetroninis medžiagos dulkinimas, – tokio pjezovaržinio dalikio savybės nekinta kintant temperatūrai, o matavimuose tai labai svarbu“, – išradimo es­mę aiškina S.Tamule­vi­čius, kartu šį darbą rek­lamuodamas, mat pirkėjo pjezovaržinis ju­tiklis dar neturi.

Kaip sako profesorius, atstumas tarp mokslinių tyrimų ir galutinio produkto yra toks pat di­delis kaip ir tyrimai, kuriuos reikia atlikti. Tam, kad iš idėjos atsirastų prietaisas, reikia iš­s­pręsti labai daug organizacinių, vadybinių dalykų.

Pasak S.Tamulevičiaus, paprastai mokslininkai kažką sukuria, o tada bando tai kažkam pasiūlyti. Rečiau pasitaiko, kad patys verslininkai kreiptųsi ir prašytų ką nors padaryti, nors tokių atvejų irgi pasitaiko.

KTU pradėjo veikti net specialus „pardavimo skyrius“ – Inovacijų ir verslo centras, kuris sie­kia surinkti visas mokslininkų idėjas, jas prista­tyti leidinyje, dalyvauti idėjų mugėse. S.Ta­mu­­levičiaus žodžiais, kartais tai suveikia. Tačiau tokiu atveju verslininkas turi labai tikėti idėja, nes pats prisiima riziką – juk jis į idėją investuoja savo lėšas.

Kitas modelis – kai produktą sukuria ir riziką prisiima mokslininkai. Žinoma, jie investuoja ne asmenines lėšas, tačiau šis variantas atima daug laiko ir energijos.

Štai ir šiuo metu S.Tamulevičius rašo net du projektus. „Kiekvieną projektą rašydamas turi pa­aiškinti, kuo nustebinsi ekspertą. Reikia jį su­intriguoti ir parodyti, kad ne tik idėja yra ge­ra, bet ir tu pats esi būtent tas žmogus, kuris tą idėją gali įgyvendinti. Taigi reikia, kad jis patikėtų, jog tu esi „teisingas“ žmogus su „teisinga“ idėja. Tai nuolatinė būsena“, – apie jį gerokai varginantį „popierizmą“ pasakoja S.Ta­mu­le­vičius.

Hologramų meistrai

„Ak, kalbėdamas apie pritaikymą, ko gero, pa­miršau svarbiausia, ką esame padarę. Tai taip na­tūralu, kad net užmiršti. Juk esame su­kūrę vi­są technologinę optinių apsaugos elementų – ho­logramų gamybos liniją. Galbūt teko matyti par­duotuvėse, ant svarstyklių, būna tokie blizgučiai? Arba degalinėse ant matuoklių, skaitiklių? Tai tik kelios pritaikymo sritys. Metro­lo­gi­nės patikros autentiškumą užtikrina tokių specialiųjų priemonių naudojimas“, – su užsidegimu ima pasakoti S.Tamulevičius.

KTU mokslininkai įkūrė savo bendrovę „Hol­tida“, kuri gamina hologramas – ženkliukus, naudojamus dokumentams, prekėms ar paslaugų autentiškumui apsaugoti. KTU mokslininkų sukurtu holograminiu ženkliu­ku buvo apsaugotas pirmas Lietuvos užsienie­čio pasas. Taip pat – kompensuojamųjų vais­tų receptų knygelės, sveikatos draudimo pa­­žymėjimai.

Diktatorius – tik beviltiškais atvejais

Apie tiksliuosius mokslus prof. S.Ta­mu­levičius galvojo jau mo­kyk­­­los suole, tačiau ką konkrečiai studijuoti – ma­tematiką ar fiziką, svarstė ilgokai. Ga­liau­siai įstojo į tuometį Kauno politechnikos institu­tą, vėliau baigė Maskvos inžinerinį fizikos ins­­titutą. Po to, raginamas savo vadovo prof. Liud­viko Prane­vi­čiaus, grįžo į Lietuvą.

„O paskui buvo labai įdomių atkarpų – dirbau Švedijoje Karališkajame technologijos  institute, JAV Masačusetso technologijos institute. Ten labai ryški mokslo aura. Turėjome gražių kontaktų su Pran­cū­zi­jos mokslininkais. Visa tai padeda keistis nau­jomis idėjomis, rasti bendraminčių“, – apie moks­lininko karjeros pradžią pasakoja S.Ta­mu­levičius.

Pasak jo, labai svarbu, kad tuo, ką siūlai, pa­ti­kėtų aplinkiniai. Svarbu, kad prie tavęs dėtųsi, kad su tavimi dirbtų. Taip pamažu formuojasi ta­vo komanda. „Kai universitete nutarėme, kad tu­ri būti padalinys, kuriame būtų vystomos tech­nologijos ir kuris galėtų konkuruoti Eu­ro­poje, reikėjo susigrąžinti mokslininkus iš verslo, reikėjo juos įtikinti dirbti kartu. Užtat dabar turime gana neblogą kolektyvą. Mus žino, pripa­žįsta, spausdina, kviečia į konferencijas, skaitome pranešimus. Tai rodo, kad esame šiokie tokie autoritetai šioje srityje“, – savo ir vi­sos ko­mandos laimėjimais didžiuojasi S.Ta­mu­le­vičius.

Ir priduria, kad bendraujant su mokslininkais reikia labai daug subtilumo. Čia kiekvienas – asmenybė, ir reikia meistriškumo, kad tą asmenybę kuo geriau atskleistum, kad kiekvienas darytų tai, ką moka geriausiai. Svarbiausia šiuo atveju, profesoriaus nuomone, demokratija: kalbėjimas, keitimasis nuomonėmis, diskusija. „Diktatoriaus bruožų prireikia tik tada, kai dirbi su jaunimu ir kai yra beviltiška situacija“, – juokiasi S.Tamulevičius.

Jis prisipažįsta dirbantis beveik be atokvėpio, o apie poilsį per daug negalvojantis. Jam tik gaila, kad per visokius projektų rašymus dažnai nelieka laiko net knygoms. Na, sako, jeigu neskaičiuosime vakar anūkui Jonui skaitytų „Brolių Grimų pasakų“.

Vis dėlto mokslininkas neabejoja, kad poilsis žmogui būtinas, o ištisi savaitgaliai prie kompiuterio atima daug energijos. Todėl jis niekada nepraleidžia progos pagrybauti ir jau 20 metų kiekvieną savaitę žaidžia krepšinį. „Esu kilęs iš Zervynų kaimo. Čia žmogus iš­moksta grybauti vos pradėjęs vaikščioti. O krepšinis man yra tam tikras mano fizinės būklės rodiklis. Kai nebegalėsiu žaisti, nebegalėsiu ir institutui vadovauti“, – svarsto mokslininkas, žadėdamas, kad toks laikas ateis dar negreitai, o jo vadovaujamas institutas dar daug kartų nustebins naujomis idėjomis.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Klaipėdietis Karolis Misiūnas (27 m.) yra vienas iš 300 perspektyviausių europiečių iki 30-ies metų amžiaus. Į tokį prestižinį sąrašą Kembridžo doktorantą, kaip mokslo ir sveikatos apsaugos srities lyderį, įtraukė milijonus skaitytojų turintis „Forbes“.

Dar šią vasarą lietuvis turėtų tapti fizikos mokslų daktaru, tačiau fizikos – tik techniškai: „Laipsnis maišytas, liko nedaug žmonių, kurie užsiima grynąja fizika. Mano atveju daug motyvacijos yra iš biologijos, šiek tiek iš chemijos. O tai, ką aš darau, sakyčiau, yra nanotechnologijos ir fizika.“

Už kokius, kaip pats K.Misiūnas sako, trumpo gyvenimo nuopelnus jauną mokslininką į prestižinį sąrašą įtraukė milijonus skaitytojų turintis „Forbes“? K.Misiūnas neabejotinai nuskynė laurus. Tiesa, tas laurų vainikas jam uždėtas anonimiškai, galima spėti – dėl rekomendacijų, kurias išsakė dar perspektyvesni mokslininkai.

„Manau, kad kažkas pamatė vieną iš mano prezentacijų ir mane nominavo. Už kokius nuopelnus? Matyt, už visą darbą, atsižvelgiant į mano amžių, už fundamentalius tyrimus mūsų srityje“, – svarsto K.Misiūnas.

O ta sritis, arba K.Misiūno tyrimų objektas, yra nanokanalai, dar vadinami nanoporomis. K.Misiūnas paaiškina, kad tai – viena iš nanotechnologijų sričių, kuri vystosi labai greitai. 15-os mokslininkų grupė Kembridžo universitete aiškinasi, kaip tais nanokanaliukais juda ir sąveikauja dalelės.

„Nanotechnologijos vystosi tik tam tikrose srityse, kuriose turime įrankių dirbti. Vienas iš tų įrankių – maži kanaliukai. Kuriame daug metodų, naudojame iš stiklo išgaubtus nanokanaliukus, aš juos konstruoju iš tam tikros medžiagos, polimero, sudaryto iš silicio. Šio proceso tikslas yra mokslinis, bendras – suprasti, kaip veikia gamtoje ar biologijoje egzistuojantys kanaliukai. Visos ląstelės turi proteinų kanaliukus, per kuriuos komunikuoja su kitomis ląstelėmis, per juos taip pat patenka vaistai“, – kuo paprasčiau savo kasdienį darbą bando nupasakoti K.Misiūnas.

Kuo praktiškai medicinoje, be vaistų pritaikymo, dar naudingi lietuvio mokslininko ir jo bendradarbių tyrimai? Mokslininkai siekia sukurti naujos kartos biosensorius, jutiklius, kurie atpažintų ligas iš bet kokio mėginio, pavyzdžiui, mažo kraujo lašo. Tokius sukūrus, medikai akimirksniu galės pasakyti, ar žmogaus organizme yra netinkamas cukraus kiekis, ar jis, tarkime, užsikrėtė virusu.

„Vienas didžiausių šiuo metu vykdomų projektų yra atpažinti DNR kodus, naudojant nanoporas. Mes šiek tiek prisidedame prie šio projekto, bet jis trunka apie 15 metų, daug ilgiau nei mūsų laboratorijos istorija. Jo tikslai labai ambicingi, nežinau, ar mes, ar kas kitas juos įgyvendins, nes dėl to konkuruoja daug mokslininkų“, – pasakoja būsimasis fizikos mokslų daktaras.

Jei mokslininkai įgyvendins šį projektą ir sugebės atpažinti, kas – virusai ar bakterijos kamuoja organizmą, tokį atradimą bus galima vadinti istoriniu. K.Misiūnas pasakoja, kad kažkada buvo paskelbtas prizas už tikslaus laikmačio laivų navigacijai jūroje išradimą. Tąkart buvo išspręsta judėjimo jūroje problema, kad būtų galima tiksliai pamatuoti laiką, kada reikia keisti laivo kryptį. O dabar reikia spręsti medicinoje aktualią problemą, kad gydytojai žinotų, kokių vaistų pacientui paskirti. K.Misiūnas paaiškina, kad ankstyvoje stadijoje ir viruso, ir bakterijos sukeliami simptomai būna panašūs, todėl medikai dėl viso pikto paskiria antibiotikų, kurie organizmui nepadės išgyti. Maža to, jei bėdų kelia virusas, bakterijos gali įgyti imunitetą antibiotikams.

„Azijoje jau egzistuoja bakterijų, kurios yra atsparios praktiškai visų rūšių antibiotikams. Ačiū Dievui, jos retos, bet įsipjovus ir netyčia užkrėtus viena iš tokių bakterijų praktiškai nėra ką daryti – tai mirtinas atvejis, kaip prieš šimtą metų, kai bakterijos žmones žudydavo vieną po kito“, – problemą paaiškina K.Misiūnas.

Vienas iš jaunojo mokslininko darbų, kuriuo jis pats prisipažįsta galintis didžiuotis, yra atradimas, kad dalelės nanokanaliukuose juda priklausomai viena nuo kitos, jų sąveika nepriklauso nuo atstumo. Toks K.Misiūno atradimas buvo naujiena mokslo bendruomenei, nes dauguma jėgų gamtoje, fizikoje blėsta, jei jas skiria didesnis atstumas, pavyzdžiui, magnetų trauka.

„Tai įvyko netyčia: ieškojome vieno dalyko, o aš pastebėjau, kad dalelės sąveikauja, ir pabandžiau tai išmatuoti“, – sako K.Misiūnas ir priduria, kad nors jis pats yra šio tyrimo iniciatorius, nuopelnai priklauso visai mokslininkų grupei.

Šio stebėjimo išvados išdėstytos moksliniame straipsnyje, netrukus šia tema mokslininkas paskelbs dar vieną publikaciją.

Dalelių sąveika nanokanaliukuose aktuali ne tik medicinoje, perduodant vaistus: šie tyrimai vertingi ir kitose srityse. Pavyzdžiui, jau netrukus automobilių, telefonų baterijas bus galima įkrauti kur kas greičiau – telefono įkrovimas truks 20 minučių.

„Eureka!“ pasitaiko retai

15-os mokslininkų grupėje lietuviui K.Misiūnui tenka garbė dirbti su savo srities lyderiais, autoritetais, kurių taikomus darbo metodus mokslinėje veikloje siekia derinti ir jis pats. Pavyzdžiui, prancūzas Lydéricas Bocquet taiko fizikos teorijos ir eksperimentų derinį, artimą ir K.Misiūnui.

„Ypač fizikoje kai kurie žmonės taiko tik teoriją, kiti – eksperimentus. Dalis žmonių taiko abu dalykus ir dėl to nuveikia nuostabių dalykų. Kažkiek galvoja apie teoriją, kad suprastų, kas vyksta fundamentaliai, ir iš to daro eksperimentus kaip L.Bocquet. Aš taip pat bandau sieti teoriją su eksperimentais ir mokytis iš tokių pavyzdžių“, – apie mokslo autoritetus pasakoja K.Misiūnas.

Kitas lyderis, arba tiesiog „geras vaikinas“, kaip sako K.Misiūnas, yra jo dėstytojas dr. Ulrichas F.Keyseris, kurio laboratorijoje jaunasis mokslininkas ir dirba.

Lietuvio kelias į Kembridžo doktorantūrą vingiavo iš Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos: po abitūros egzaminų jis įstojo mokytis į Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą, bet bakalauro laipsnį įgijo Edinburgo universitete Škotijoje. Iš ten atvyko į Kembridžą, kur įgijo magis­tro laipsnį, ir mokslus tęsia doktorantūroje.

Tapti fiziku K.Misiūnui lėmė kone jaunatviškos ambicijos. Studijas jis rinkosi iš ekonomikos, fizikos ir matematikos, nes šiuos dalykus mokykloje dėstė geri pedagogai, tad jie buvo įdomūs ir sekėsi geriausiai. Pirmuoju numeriu abiturientas K.Misiūnas pasirinko studijuoti ekonomiką ir net buvo įstojęs nemokamai studijuoti į Stokholmo aukštąją ekonomikos mokyklą Rygoje (SSE Riga). Tačiau dar iki studijų pradžios nuvykęs į Rygą susipažinti su mokslais jis susimąstė, ar tokios studijos jam mes pakankamą iššūkį.

„Todėl apsisukau į Vilnių studijuoti fizikos. Būdamas jaunas, esi labai naivus: norėjosi, kad mokslai atrodytų sunkūs, kad būtų ką veikti, kad iš tikrųjų kažko išmoktum. Viskas susiklostė gerai, bet kartu, galbūt dar ne visai suprasdamas, aš pasirinkau gyvenimo kelią“, – pasakoja K.Misiūnas.

Kembridžo doktorantas mokykloje dar nežinojo norįs tapti fiziku, viena po kitos neraškė ir pergalių respublikinėse ar tarptautinėse olimpiadose. „Žaidimas, kurį mes žaidžiame, mano supratimu, yra ilgalaikis“, – svarsto jis.

Kur mokslai pateisino jaunatviškas ambicijas ir buvo tikras iššūkis? Pasak K.Misiūno, visi studijų etapai buvo skirtingi: atvažiavus į Vilnių reikėjo atprasti nuo rūpestingų mokytojų ir atsakomybę prisiimti pačiam, Edinburge laukė malonus šokas pradėti mokytis anglų kalba ir perimti kitokią darbo kultūrą, kai studentai daugiau laiko praleidžia bibliotekoje, Kembridže – perprasti konkurenciją. „Gabių studentų dalis čia didesnė, bet visi jie dirba, stengiasi ir nori be galo daug. Tad visi čia studijuojantys yra nuostabūs ir daug pasiekę, bet tik todėl, kad dirba“, – bendramokslius įvertina K.Misiūnas.

Doktorantas dvejus metus pats dėstė tiems motyvuotiems ir žinių alkstantiems Kembridžo studentams. Nors pedagoginė veikla, palyginti su moksline, neabejotinai lieka antrame plane, jis sako grįšiąs prie dėstymo, „Mokslas man teikia daug pasitenkinimo, ypač kai būna „Eureka!“ akimirkos, bet jų pasitaiko nedažnai, o dirbdamas su studentais patiri nuolatinį malonumą, nors jis ir mažesnis“, – lygina klaipėdietis.

Kas lėmė, galima sakyti, tarptautinę jaunojo mokslininko sėkmę? Kiek procentų sudarė prigimtiniai gabumai, o kiek – juodas darbas ir pastangos? K.Misiūnas šypsosi, kad norėtų sakyti, jog tai – vien sunkaus darbo vaisiai, tačiau bent kol kas moksliniai tyrimai rodo priešingai: svarbu ir aplinka, ir genai, ir dar daug dalykų. Todėl, kaip ir dera mokslininkui, K.Misiūnas žada, kad darbo ir talento proporciją galės pateikti galbūt po dvidešimtmečio, kai mokslas jau turės pakankamai žinių.

Slėniai vertingi ir Lietuvos politikų išsilavinimui

Pastarąjį kartą Lietuvoje lankęsis prieš mėnesį, K.Misiūnas sako, kad pažangi įranga, laboratorijos „Saulėtekio slėnyje“ jam sukėlė pasididžiavimą. Be to, jis neatmeta galimybės atvykti į Vilnių ir padirbėti, juolab kad viena iš „Saulėtekyje“ planuojamų plėtoti sričių yra nanotechnologijos.

Mokslininkas iš Kembridžo pažangios Lietuvoje plečiamos infrastruktūros vertę įžvelgia ne tik mokslo kūrimui ir jo garsinimui pasaulyje. Mokslo traukos centras rodo pažangą auginant ir priviliojant talentų, todėl galima tikėtis, kad Lietuvoje atsiras garsių mokslininkų, kurie galbūt pasuks į verslą ar politiką.

„Pagyvenęs Didžiojoje Britanijoje didžiuojuosi, kad Lietuvoje yra politikų, kurie turi mokslinį išsilavinimą. Panašiai kaip Vokietijoje yra politikų, turinčių skirtingų sričių, pavyzdžiui, inžinerijos, išsilavinimą. O Didžiojoje Britanijoje politikai yra profesionalai, mokantys gražiai kalbėti, bet ar jie moka galvoti?“ – lygina K.Misiūnas, nors ir prasitaria ilgai svarstęs, kam skirti savo balsą per praėjusius Seimo rinkimus.

Ko reikia, kad į Lietuvą atvyktų tokių jaunų tyrėjų, kaip K.Misiūnas? „Veido“ „Mini Nobelio“ laureatas svarsto, kad pamažu turi nunykti Europos ir Lietuvos atlyginimų skirtumai, nors neretai akademikas rinksis mažesnę algą dėl prestižo ar aplinkos, kurioje dirba. Tam, kad sukurtum prestižą, reikia daug metų sunkiai ir gerai dirbti, tačiau Vilnius, kaip patvirtina ir K.Misiūnas, kai kuriose biotechnologijų ir fizikos mokslų srityse jau palyginti gerai žinomas.

Todėl, pasak Karolio, svarbiausia sukurti aplinką, kad užsienio mokslininkus priimtų ne tik akademinė bendruomenė, bet ir visuomenė, o čia atvykę užsieniečiai nesijaustų žirafomis ir rastų daugiau tarptautinių profesionalų, besiremiančių šiek tiek kitokiomis sąvokomis ir vertybėmis.

„Aš stengsiuosi ir galbūt, jei pakankamai sunkiai dirbsiu, pavyks pasikalbėti dar kartą“, – atsisveikina šiuo metu Kanadoje darbo reikalais viešintis be penkių minučių mokslų daktaras K.Misiūnas, Lietuvoje vis prašomas duoti interviu po to, kai išgarsėjo užsienyje.

Idėja yra verta tiek, kiek ją galima pritaikyti. Ši Thomo Edisono, amerikiečio, sukūrusio elektros lemputę, užpatentavusio per tūkstantį išradimų, mintis pasitinka vos įėjus į prof. Arūno Krotkaus vadovaujamą laboratorijų bloką.

Jūratė Kiliulienė

Vadovaudamasis išradimų genijaus teiginiu ir subūręs aplink save mokslininkų komandą profesorius nuėjo įspūdingą mokslinės karjeros kelią. Jame dešimtys išradimų, šimtai mokslinių straipsnių, pridėtinę vertę valstybei sukuriantys išradimai. Reikšmingiausias pastarųjų metų Arūno Krotkaus darbas – naujų puslaidininkinių medžiagų bismidų tyrimai. Jie leidžia kurti naujos kartos technologijas, pigesnį ir kokybiškesnį optinį ryšį.

Taigi „Mini Nobelis“ fizikos srityje šiemet atiteko A.Krotkui, naujos kartos puslaidininkių, leidžiančių kurti modernias technologijas, pigesnį ir kokybiškesnį optinį ryšį, itin jautrią stebėjimo aparatūrą, išradėjui.

Lietuvos fizikų bendruomenė į „Mini Nobelio“ nominaciją taip pat siūlė profesorių emeritą habil. dr. Gytį Jušką (puslaidininkių fizika), pabrėždama, kad jis – ne tik pasaulinio masto mokslininkas, bet ir nepaprastai kukli asmenybė. Pagal G.Juškos atrastą efektą japonų koncernas „Hitachi“ pagamino itin jautrius jutiklius, naudojamus povandeniniuose laivuose.

Aukštą poziciją kandidatų sąraše užėmė ir l.e.p. Vilniaus universiteto rektorius prof. Jūras Banys (tyrinėjama sritis – faziniai virsmai kristaluose). „Jis yra trijų mokslo akademijų tikrasis narys, publikuoja straipsnius aukščiausio lygio moksliniuose žurnaluose, sukūrė savo srities mokyklą – per dvidešimt jo vadovaujamų doktorantų apsigynė disertacijas“, – kolegos nuopelnus vardija Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto dekanas prof. habil. dr. Vytautas Balevičius.

Technologijos ir kuriamos, ir taikomos

„Profesoriaus A.Krotkaus nuopelnai terahercinės spektroskopijos srityje neįkainojami. Jo sukurti terahercinės spinduliuotės gavimo būdai taikomi labai plačiai, net ir gana egzotiškose srityse, pavyzdžiui, ieškant sprogstamųjų plastikinių medžiagų“, – pabrėžia V.Balevičius.

Profesorius emeritas Algis Petras Piskarskas teigia, kad jo kolega A.Krotkus iš būrio iškilių Lietuvos fizikų išsiskiria pirmiausia tuo, kad ne tik atlieka fundamentinius tyrimus, bet ir kuria naujas inovatyvias technologijas, kurių pagrindu gaminami labai spartūs spektrometrai terahercų diapazone.

„Fundamentiniai tyrimai, technologijų kūrimas ir verslas, – vardija sėkmingą kolegos veiklos metodiką A.P.Piskarskas. – A.Krotkus neužsisklendžia tarp fundamentinių tyrimų, o labai aktyviai jų rezultatus diegia į gamybą, pats kuria aukštųjų technologijų įmones. Praktinio taikymo požiūriu jo darbai yra labai vertingi.“

Susitikti pokalbio A.Krotkus pakviečia į Fizinių ir technologijos mokslų centrą (FTMC). Dviejuose šio pastato aukštuose įsikūręs Optoelektronikos skyrius, kuriam profesorius vadovauja. Dar šiemet jo komanda, per trisdešimt mokslininkų, švęs įkurtuves Saulėtekio slėnio mokslo ir technologijų parke. Naujose laboratorijose bus sumontuota moderniausių standartų įranga, tad atsivers dar platesnės galimybės kurti didelės pridėtinės vertės gaminius.

„Man pavyko suburti mokslininkų kolektyvą, kuris ir kuria naujas technologijas, ir jas taiko. Tai laikau didžiausiu savo nuopelnu“, – teigia A.Krotkus.

Ieškant medžiagos, kuri reaguotų į ilgesnės bangos optinę spinduliuotę, šioje laboratorijoje sukurta nauja puslaidininkinė medžiaga – bismidai. Ją pasisekė išauginti į galio arsenidą įterpus bismuto atomus. Profesorius vaizdžiai nupasakoja, kokio kruopštumo ir įgūdžių reikalauja šis molekulių pluoštelio epitaksijos įrenginyje dideliame vakuume vykdomas procesas: tarsi tarp vištos kiaušinių – arseno atomų kristale, išdėliotų ant padėklo, reikėtų įterpti pusantro karto didesnį žąsies kiaušinį (bismuto atomą) nesuardant kristalo tvarkos. Tai padaryti pavyko tiksliai kontroliuojant įvairių atominių srautų dydžius ir nuo 600 iki 300 laipsnių pažeminus auginimo temperatūrą. Toks procesas gana lėtas. Puslaidininkio sluoksnis auga maždaug 0,3 mikrono per valandą greičiu, todėl sudėtingesnei, pavyzdžiui, lazerinio diodo, struktūrai užauginti prireikia net 17 valandų.

Tirti šias medžiagas grupė pradėjo siekdama sukurti optoelektroninius terahercinio  dažnių diapazono komponentus, tinkamus darbui su kompaktiškais lazeriais, gaminamais ir Lietuvos lazerių įmonių „Šviesos konversija“ bei „Ekspla“. O pagrindu kurti terahercinės spinduliuotės prietaisus tapo anksčiau atliktas NATO programos „Mokslas – taikai“ projektas. Po to A.Krotkaus vadovaujamo skyriaus mokslininkai įsteigė įmonę „Teravil“. 2008 m. ji pelnė sėkmingiausiai dirbančios jaunos aukštųjų technologijų įmonės apdovanojimą. „Teravil“ pagamintas sistemas naudoja Kinijos, Singapūro, Kanados, Australijos, Italijos ir kitų šalių spektroskopinių tyrimų

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-03-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Profesorius emeritas Algis P.Piskarskas per savo gyvenimą jau pasiekė tiek, kad, regis, galėtų ir atsipalaiduoti, bet jis ir šiandien jaučiasi tarsi fizikos olimpinėse žaidynėse, kuriose reikia finišuoti pirmam ir dar duoti naudos visuomenei.

Šiemet „Mini Nobelis“ fizikos srityje atiteko profesoriui emeritui Algiui Petrui Piskarskui, Lietuvos lazerių sektoriaus pradininkui ir vienam reikšmingiausių jo plėtotojų. Kiti kandidatai į šią nominaciją buvo Kęstutis Pyragas (tyrinėjama sritis – dinaminio chaoso reiškiniai), Gintautas Tamulaitis (puslaidininkių fizika) ir Vidmantas Gulbinas (lazerių fizika, netiesinė bei molekulinė optika).
Iš tiesų dabartinį Lietuvos lazerių asociacijos prezidentą A.P.Piskarską drąsiai galima vadinti šiuolaikinio Lietuvos mokslo legenda. Jo, dar studento, Maskvos valstybiniame M.Lomonosovo universitete įgytos žinios bei ten užmegztos pažintys su daugybe užsienio tyrėjų stipriai prisidėjo prie to, kad šiuo metu Lietuva yra gerai žinoma lazerių fizikos srityje, o kai kuriuose segmentuose netgi užima pirmas pozicijas pasaulyje.

Sėkmės raktas – dėmesys praktinei pusei
„Jo įtaka Lietuvos mokslui neįkainojama“, – pabrėžia Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto dekanas prof. habil. dr. Vytautas Balevičius. – Be to, jis ne tik geras mokslininkas, bet ir geras mokslo organizatorius, kas retai suderinama viename žmoguje, mat mokslininkams dažnai būna tikra kančia užsiimti organizacine veikla.“
„Tai labai plataus akiračio žmogus, turintis stiprų mokslinį pojūtį. Jo pastangomis Lietuvoje per keletą dešimtmečių suformuotos mokslo kryptys ne tik pasiteisino, bet ir vykdomas mokslas tapo pasaulinio lygio“, – primena vienas talentingiausių profesoriaus studentų, daug šioje srityje nuveikęs prof. habil. dr. Audrius Dubietis.
Ypač didelis A.P.Piskarsko nuopelnas tas, jog anksti buvo suprasta, kad svarbu ne tik moksliniai įdiegimai, bet ir rezultatų realizavimas, kad tai yra geras pagrindas rimtai pramonei. „Jis tai pajuto gana greitai ir stengėsi, kad ši sritis būtų pradėta komercializuoti. Taigi šios srities tyrėjai į tai pradėjo orientuotis labai anksti, todėl Lietuvoje gana daug visokių lazerių firmų, kurioms daugiausia vadovauja buvę jo studentai“, – komentuoja V.Balevičius.
Iš tikrųjų ši sritis klesti. Per dešimtmetį lazerių sektoriaus įmonių Lietuvoje padvigubėjo – dabar jų veikia daugiau nei dvidešimt. Per ketverius metus lazerių produkcijos pardavimas padidėjo du kartus – nuo 98 mln. Lt 2009-aisiais iki daugiau nei 200 mln. Lt 2012-aisiais. Didžioji dalis (kone 90 proc.) produkcijos yra eksportuojama.
Gaminama produkcija labai įvairi, tačiau labiausiai koncentruojamasi į įvairius lazerius, optinius, elektroninius bei mechaninius lazerių komponentus. Galima didžiuotis, kad Lietuva yra užėmusi 10 proc. pasaulinės mokslinių lazerių rinkos, bet dabar keliamas tikslas galingai įsiskverbti ir į pramonę. Kol kas čia realizuojama apie ketvirtadalį visos produkcijos, tačiau tikimasi, kad santykis vis didės. Kaip tvirtina A.P.Piskarskas, būtent tokia orientacija gali duoti didžiausią naudą.
Remiantis kompanijos „Markets & Markets“ prognozėmis, pasaulinė įvairių lazerių ir jų taikymo rinka 2017 m. turėtų pasiekti 20 mlrd. JAV dolerių, o tai iš esmės reiškia, kad kasmet ji turėtų plėstis maždaug po 19 proc. Tai neabejotinai palanku ir Lietuvai, nes tokios tendencijos žada dar spartesnę šio sektoriaus plėtrą ir daugiau galimybių tuo užsiimančioms mokslinėms-gamybinėms įmonėms, o kartu ir naudą visai šaliai.
Viso to galėjo ir nebūti, jei mokslo pasiekimų nebūtų buvę bandoma pritaikyti praktiškai. Būtent tai pats mokslininkas ir laiko sėkmės raktu, lėmusiu, kad šioje srityje taip puikiai pavyko išplėtoti bendradarbiavimą tarp mokslo ir verslo. Toks požiūris buvo profesoriaus darbo ~credo~ ir dirbant Vilniaus universiteto Kvantinės elektronikos katedros vedėju, ir vėliau. „Visada skatinau, kad visi šioje srityje atliekami teoriniai darbai, nesvarbu, ar magistro ar disertacija, būtų susiję su praktika. Mano studentai turėdavo problemą formuluoti taip, kad šalia fundamentinio tyrimo stipriai atsispindėtų ir jų darbų praktinio pritaikymo pusė“, – dėsto A.P.Piskarskas.
„Tai, kad turime šį visų giriamą sektorių ir kai kuriose srityse pirmaujame pasaulyje, daug lėmė būtent tai, kad abu aspektai buvo plėtojami lygia greta“, – neabejoja ir A.Dubietis.

Mokslo galimybės primena mokslinę fantastiką
Pirmasis didelis Lietuvos mokslo laimėjimas susijęs su parametriniais generatoriais (parametriniais šviesos stiprintuvais). „Laboratorijose sukūrėme prietaisus, kuriais galima tolydžiai keisti lazerių spalvą (bangos ilgį) ir taip išgauti daugiaspalvę šviesą. Tai davė labai daug: kadangi atliekant ir fundamentinius, ir taikomuosius tyrimus reikalingi įvairių spalvų lazeriai, iki tol laboratorijos turėdavo įsigyti įvairių reikiamą šviesą spinduliuojančių lazerių, todėl sudėtingi eksperimentai galėjo būti labai brangūs. O mes pasiekėme, kad vienas lazeris su vienu kristalu atstotų keletą skirtingų lazerių“, – paaiškina A.P.Piskarskas.
Tokia buvo pradžia, vėliau atlikta daug įvairių kitų darbų, tačiau pastarąjį dešimtmetį A.P.Piskarskas daugiausia dirbo optinio čirpuotų impulsų parametrinio stiprinimo (ČIPS) bei iš skysto polimero kuriamų trimačių objektų formavimo, pasitelkiant lazerių šviesą, srityse.
„Dabar formuluojamos visiškai naujos problemos. Pasirodo, kad parametrinių generatorių principai, naudoti regimojo spektro srityje, gali būti panaudoti keičiant bangos ilgį ne tik regimojo spektro srityje, bet ir pereinant į ultravioletinį ar net rentgeno diapazoną. Vis dėlto dar neatsakyta į klausimą, ar galima rentgeno spinduliuotės bangos ilgį keisti tolygiai“, – pasakoja profesorius ir paaiškina, kad tokios derinamo (keičiamo) bangos ilgio rentgeno lazerių technologijos sukūrimas leistų tyrinėti ląstelės sandarą, genetinius kodus ar chromosomas.
Pasirodo, norint sukurti keičiamo bangos ilgio rentgeno lazerius, reikia pereiti prie labai trumpų žybsnių. Šią problemą ir pradėta tyrinėti pasitelkiant būtent minėtus parametrinius stiprintuvus. Taigi lietuvių pasiūlyta ir pademonstruota ČIPS technologija parodė kelią, kaip spręsti labai didelės galios impulsų generavimo problemą, ir tai veda prie rentgeno lazerių kūrimo. Tai buvo antras reikšmingas lietuvių laimėjimas, kurį pasaulinė fizikų bendruomenė įvertino netgi labiau nei pirmąjį.
Tai taip pat galėtų pasitarnauti sprendžiant kardinalią dviejų dešimtmečių lazerių fizikos problemą: ar galima pasiekti tokį lazerių spinduliuotės intensyvumą, kad būtų suardytas vakuumas. Teorija sako, kad jei energijos intensyvumas būtų labai didelis, vakuumas turėtų imti generuoti medžiagą. „Tai reiškia, kad fantastiniuose romanuose aprašoma teleportavimo idėja tam tikra prasme būtų įmanoma. Taigi susidomėjimas mūsų ČIPS technologija yra didžiulis“, – džiaugiasi A.P.Piskarskas.

Nė trisdešimties nesulaukęs Paulius Ignatavičius  pristatė spektaklį „Dostojevskis vaikams“ Vilniaus mažajame teatre, o jo režisuotą spektaklį „Hamletas mirė. Gravitacijos nėra“  galima žiūrėti nacionaliniame dramos teatre.

Premjerai besirengiantis režisierius P.Ignatavičius velykinių laisvadienių prisipažįsta turėsiantis nedaug: „Šeimoms skirsime sekmadienį, o šeštadienį ir pirmadienį vyks repeticijos. Nieko baisaus – Tarptautinę teatro dieną taip pat pasitikome dirbdami, nes per likusią savaitę daug dalykų spektaklyje dar būtina atrasti“, – tvirtina dėl sutrumpėjusių švenčių pernelyg neišgyvenantis režisierius.

Iš fizikos – į teatrą

Paulius – Vilniaus jėzuitų gimnazijos auklėtinis, pagal mainų programą brandos atestatą (ne bet kokį, o su puikiais žinių įvertinimais) gavęs Vokietijoje. Kadangi besimokydamas paskutinėse klasėse rimtai susidomėjo teatru ir kinu, svečioje šalyje mėgino likti studijuoti vaidybos arba kino režisūros, tačiau po kelių sėkmingai išlaikytų stojamųjų turų jaunuoliui buvo patarta pirmiau sukaupti gyvenimiškos patirties. Grįžus į Lietuvą nešti dokumentus Muzikos ir teatro akademijon buvo per vėlu, todėl Vilniaus universitete Paulius pradėjo studijuoti fiziką. Bet po trijų dienų išgirdo, kad Rimas Tuminas skelbia papildomą priėmimą į savo renkamą režisūros kursą.
„Taigi fiziku buvau neilgai. Tada iš viso nemąsčiau apie tai, kad renkuosi profesiją visam gyvenimui. Nors tikslieji mokslai sekėsi lengvai, teatras teikia daugiau progų laisvai mąstyti, tyrinėti tokius vidinius žmogaus užkaborius, kurių šiaip gyvenime gal ir nepažintum. Tai įrankis suvokti save ir pasaulį. Fizika analizuoja, kaip ir kas realiame pasaulyje vyksta, o teatras mėgina atsakyti į klausimą „kodėl“. Tai egzistencinės prasmės klausimas“, – dėsto pašnekovas.

Asmenybė atsiskleidžia svajonėse

P.Ignatavičiaus kurso draugas Artūras Areima neslepia savo simpatijų vokiečių teatrui. Ko gero, Vokietijoje gyvenusiam Pauliui taip pat nepavyko išvengti tenykščių tradicijų įtakos. „Tiesą sakant, mokyklą baigiau ne didmiestyje, o kurortiniame Šventojo Blažiejaus miestelyje netoli sienos su Šveicarija ir Prancūzija. Kelis kartus lankėmės Štutgarto teatruose, tačiau artimesnio sąlyčio anuomet nebuvo. Tik studijų metais kelis kartus važiavom į Berlyną, susipažinome su Alberto Ostermaierio pastatymais, lankėmės „Schaubuhne“ ir „Deutsches Theater“. Tiesą sakant, tipiškame vokiečių teatre man per daug plakatiško, tribūniško socialumo ir per maža metafizinio lygmens. Tačiau žavi tai, kad jų aktorinei mokyklai nebūdinga patetika, aktoriai dirba aštriai, negailėdami savęs, kartais net būna sau žiauroki. O štai mes studijuodami Vilniuje pasigedome eksperimentų, galimybių klystant išbandyti save. Viskas būdavo orientuota į egzaminus, kuriuose privalai pateikti žiūrovišką rezultatą. Tačiau pradedančiajam kartais sveika kristi nosimi į purvą, nes savo kailiu patirtos pamokos įsimenamos geriausiai“, – svarsto P.Ignatavičius.
Didesnį įspūdį jam paliko lenkų teatro guru Krystianas Lupa: šio režisieriaus darbai, pasak Pauliaus, yra optimalus vokiečių režisūrinio ir rusų aktorinio teatro tradicijų viduriukas. Šis režisierius daug eksperimentuoja, stengiasi praplėsti aktorių žmogiškąsias ribas. P.Ignatavičiui pasirodė artimas ir K.Lupos požiūris, kad žmogų geriau apibūdina ne nuveikti, o neįveikti darbai. Kitaip sakant, asmenybė atsiskleidžia svajonėse. Režisierius turi būti improvizuojantis stebėtojas, sugebantis įvertinti scenoje gimstančius atradimus ir atitinkamai koreguoti savo išankstinę koncepciją. Tai būtina siekiant, kad spektaklis įgautų gyvybės. O režisūrinės ambicijos neretai tą gyvybę pražudo.

Aktorius, muzikantas, kompozitorius

Premjerą Paulius vertina ne kaip kūrybinio proceso pabaigą, o kaip dar vieną pradžią. Todėl prieš kiekvieną savo režisuoto spektaklio rodymą susitinka su aktoriais, po spektaklio išsako jiems savo pastabas ir tvirtina, kad tik taip įmanoma išlaikyti reginio kokybės kartelę, iškeltą į padorų lygį.
O kas nutinka režisierių neprižiūrimiems spektakliams? „Kaip aktorius iš patirties galiu pasakyti, kad nejučiomis pradedi ieškoti sau patogesnių variantų, išbandai linksmas improvizacijas, kurios ne visuomet pasiteisina. Juk aktoriai tą patį spektaklį jaučia skirtingai, todėl kartais po tokių vaidinimų trupėje netgi kyla tarpusavio konfliktų“, – neslepia pašnekovas.
P.Ignatavičius šiuo metu kaip aktorius pasirodo keturiuose vaidinimuose: savo režisuotame „Nuosprendis – metamorfozė“, kuriame vaidina Gregorą, A.Areimos spektaklyje „Julijus Cezaris“, kuriame pusę spektaklio groja elektrine gitara, o vėliau įsiveržia kaip valdžios ištroškęs Oktavijus, bei naujausiuose Oskaro Koršunovo pastatymuose „Išvarymas“ ir „Katedra“. Pirmajame vaidina aršųjį anglą Harį, po tiltu negailestingai suspardantį lietuvių emigrantą Beną, o antrajame – poetą Povilą iš gausios architekto Lauryno draugų kompanijos.
„Kol esu jaunas ir jaučiu malonumą tiek vaidindamas, tiek statydamas spektaklius, stengiuosi abu užsiėmimus suderinti. Pasaulyje daug stiprių režisierių, kurie karjerą teatre pradėjo būtent vaidindami. Aktoriaus patirtis padeda režisieriaus darbui, nes nebemeluoji sau. Kai noriu kažką protinga pasakyti kaip režisierius, pirmiausia pagalvoju, kaip tai priimčiau būdamas aktorius“, – sako Paulius.
Iš kur toks meistriškas gitaros valdymas – gal teko groti muzikos grupėje? Paulius juokiasi, kad grupę kartu su A.Areima jie dar tik ketina kurti, mat Artūras turi savo būgnus. O gitara P.Ignatavičius brązgino nuo aštuntos klasės. Pats kūrė ir tekstus savo dainoms. Muzika ir dabar jam itin svarbus spektaklių komponentas, atveriantis kitą reginio plotmę – antrąjį dugną. Spektaklyje „Nuosprendis – metamorfozė“ dirbo kartu su jauna kompozitore Elena Šataite (aktorės Agnės Šataitės seserimi), spektakliui „Dostojevskis vaikams“ muzikinę kompoziciją, padedamas Giedriaus Puskunigio, sudėliojo savomis jėgomis. Pats kompozitoriaus užduočių ėmėsi ir dabar repetuojamame „Hamletas mirė. Gravitacijos nėra“.

Kinematografinis montažas įkyrėjo

Ar ši austro Ewaldo Palmetshoferio pjesė išlaiko būdingiausias vokiško teatro tendencijas? „Konstruktyvumu – taip: siužetas laužomas atskirais epizodais, kurių veiksmo laikas šokinėja iš dabarties į praeitį. Dekonstrukcijos būdu iš pasakojamos istorijos sukuriamas kone detektyvas. Kita vertus, panašiais kinematografinio montažo triukais persunkta dauguma šiuolaikinės dramaturgijos. Todėl paslapčia jau ilgiuosi priešingos – epiniu pasakojimu pasižyminčios šiuolaikinės pjesės. Kinas šiandien jau tiek persmelkęs jaunimo sąmonę, kad net paprasčiausias istorijas perteikiame kaip prasminių jungčių stokojančių vaizdelių seką“, – neslepia režisierius.
Vienas P.Ignatavičiaus ateities projektų – su dramaturgu ir aktoriais pamėginti drauge kurti improvizacinę pjesę, nes šiandien rašantieji neretai pasilieka teatrinių procesų užribyje. Juk gerais dramaturgais neatsitiktinai tampa režisuojantys žmonės: Lietuvoje Marius Ivaškevičius, Vokietijoje – Falkas Richteris ar tas pats A.Ostermaieris.
„Lietuvių dramaturgijoje pirmenybė teikiama originaliam siužetui ar įmantriai formai, o mane labiau domina ribinės, ekstremalios situacijos, atskleidžiančios žmogaus sielą. Pasigendu esminių žmogaus gyvenimo įvykių vaizdavimo ir jo sukelto sielos virpesio“, – tvirtina Paulius.
Dirbdamas su E.Palmetshoferio kūriniu jaunasis režisierius stengiasi kaip įmanydamas švelninti atskirų epizodų skaidymą, rodyti daugiau ištisinio veiksmo. Pjesės pradžioje regime praktiškai išmirusią šeimą: brolis užmuštas, sesuo užmušta, tėvas nusišovęs, motinos taip pat nebėra tarp gyvųjų. Susitikę skaistykloje jie bando rekonstruoti praeities įvykius ir išsiaiškinti, kodėl taip įvyko, bet jiems nepavyksta, nes netgi žinodami padarinius pjesės veikėjai elgiasi po senovei, mieliau kaltindami kitus ir besistengdami išteisinti save.
„Hamletas mirė. Gravitacijos nėra“ – antroji šių metų Nacionalinio dramos teatro premjera (po „Lilijomo“), vaizduojanti skaistyklą. Tai daroma pasitelkus sodrų juodąjį humorą, netgi groteską. Iš tiesų žiūrovui bandoma įteigti, kad didžiausias pragaras yra išgyvenamas dar šiapus, tarp gyvų žmonių. O sunkiausiai pakeliama skaistykla yra gyvenimas šeimoje. „E.Palmetshoferio veikėjai kankinasi pasmerkti būti kartu, bet nieko nekeičia – dėl visuomenės požiūrio ar baimės galiausiai likti vienam. Bet gal tokiais atvejais vis dėlto būtų prasmingiau išsiskirti?“ – klausia P.Ignatavičius.

Tiesos saviapgaulė

Įdomu, koks šiandien Pauliaus santykis su katalikų tikėjimu, kurio tiesas buvo nuodugniai išstudijavęs dar jėzuitų gimnazijos laikais. „Bręstant konfliktas su religinėmis dogmomis padėjo sparčiau atrasti save, nes skaičiau daug knygų šia tema. Galiausiai pripažinau sau, kad tikiu Dievo buvimu, nes man apie jį byloja daug dalykų, bet netikiu jo žemiškuoju kultu. Apskritai nemėgstu dogmų ir nepasitikiu žmonėmis, skelbiančiais, jog atrado vienintelę tiesą. Antra vertus, netikiu ir organišku vakariečių įsiliejimu į tebemadingas Rytų religijas. Dažnai tai tebūna mėginimas užmiršti individualias bėdas, savos rūšies saviapgaulė. Pažinti svetimas kultūras yra smagu, bet vargu ar verta jose pernelyg ilgai apsistoti, išpažinti jas vienintelėmis teisingomis ar vertingesnėmis nei savoji. Juk svarbiausias dalykas yra tiesos ieškojimas. Tik ieškodamas, nepasitenkindamas turimais atsakymais gali tobulėti ir tapti geresnis. Ši tema, beje, minima ir mūsų rengiamoje premjeroje“, – pasakoja P.Ignatavičius.
Atsisveikindama sakau: „Truputį ironiška, kad buvęs fizikas pirmuoju savo pastatymu didžiausiame šalies dramos teatre paskelbs, jog gravitacija neegzistuoja.“ Paulius atsakydamas tik nuoširdžiai nusikvatoja.

Lietuvių fizikai nebuvo patekę tarp pretendentų į Nobelio premiją, bet  jie dalyvauja pasaulinio įvertinimo sulaukiančiuose tyrimuose, jų darbai spausdinami ir cituojami prestižiškiausiuose mokslo žurnaluose.

Antrąkart „Veido“ skiriamų „Mini Nobelių“ (šįsyk visų pirma vertinant pretendentų išskirtinumą tarptautiškumo aspektu) laureatas tarp fizikų prof. habil. dr. Leonas Valkūnas į klausimą, ar Lietuvos fizikai konkurencingi pasaulyje, atsako: „Tie, kurie sureagavo į pasaulines tendencijas, tikrai konkurencingi.“
Norint tapti tarptautinio lygio autoritetu, pasak L.Valkūno, visų pirma būtinas originalus mąstymas. Tačiau reikia ir organizuotumo, gebėjimo aplink save suburti komandą idėjoms tyrinėti.

Fizikos žodyne – ir lietuviška pavardė
Visi „Veido“ apklausti fizikų elito atstovai kaip tarptautinio lygio autoritetą pirmiausia išskyrė Lietuvos fizikų “klasiką” prof. emeritą habil. dr. Algį Petrą Piskarską. Jis sugebėjo suburti aplink save gabių fizikų kolektyvą, sukurti tyrimų centrą, jis – vienas dažniausiai pasaulyje cituojamų lietuvių fizikų. Kaip nenuneigiami autoritetai minėti ir kiti “klasikai” – Juras Požela, Algirdas Matulis, Gytis Juška, Juozas Vidmantis Vaitkus, Jonas Grigas, taip pat jaunesnės kartos fizikai Jūras Banys, Leonas Valkūnas, Artūras Žukauskas, Kęstutis Pyragas, Valdas Sirutkaitis, Gediminas Juzeliūnas, Audrius Dubietis, Arūnas Krotkus ar Vidmantas Gulbinas.
Štai K.Pyragas – bene vienintelis iš Lietuvos fizikų, kurio vardas įamžintas pasaulio fizikos žodyne. „Turi būti kažką pasakęs ar padaręs tikrai naujo, jei tavo vardu kažkas pavadinama. Tai išskirtinis dalykas“, – paaiškina L.Valkūnas.
Mokslininkas K.Pyragas 1992 m. išrado vieną iš chaoso valdymo metodų, pagrįstą uždelsto ryšio valdymu, fizikoje vadinamą Pyrago metodu.  Dabar jis naudojamas ne tik fizikoje, bet ir matematikoje, chemijoje, biologijoje, ekonomikoje. K.Pyrago straipsniai apie išradimą h indekse, kuris pripažįstamas kaip vienas patikimiausių tiksliųjų mokslų atstovų darbų naudingumo, jų įtakos pasaulinio mokslo progresui rodiklių, prilygo pasaulinio masto fizikų darbų citavimo dažnumui.
“Veido” praėjusių metų “Mini Nobelio” laureatas A.Dubietis išskirtine sėkme vadina pernai aukščiausio statuso fizikos srities žurnalų hierarchijoje esančiame, dažniausiai fizikų cituojamame „Review of modern Phisycs“ išspausdintą Gedimino Juzeliūno apžvalginį straipsnį.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Tarptautinės technologijų ir inovacijų bendrovės „Siemens“ mokslininkams pavyko atlikti kraujo ląstelių tyrimą pasitelktus magnetinio skaitymo technologiją, naudojamą kompiuterių kietuosiuose diskuose. Tam jie sukūrė magnetinį kraujo tėkmės citometrijos prototipą, kuris gali aptikti vėžio ląsteles kraujyje. Ši technologija buvo sukurta remiantis GMR (angl. giant magnetoresistance) efektu, kurio atradėjas 2007 m. buvo apdovanotas Nobelio premija fizikos srityje.

„Kraujas yra svarbiausia diagnostinė priemonė gydytojams, kurie seka vėžio ir ŽIV gydymo veiksmingumą. Vienas iš efektyviausių metodų tam yra tėkmės citometrija, kai vizualiai yra įvertinamos pavienių ląstelių savybės. Jo dėka galima stebėti net ir vėžio ląsteles, tačiau šis būdas yra iš esmės nepakitęs nuo jo atradimo prieš keletą dešimtmečių“, – sako „Siemens“ diagnostikos ir terapijos skyriaus Lietuvoje direktorius Laurynas Vaškys.

Anot L. Vaškio tyrimą atliekant tradiciniu būdu iš kraujo mėginio reikiamiems ląstelių duomenims išgauti, reikia daug laiko ir tyrimo kaina smarkiai išauga. Dėl to ši metodologija nėra plačiai taikoma ir paprastai naudojama tik moksliniams tyrimams.

Vis dėlto „Siemens“ mokslininkų atrasta technologija ateityje leis pacientų kraujo tyrimus atlikti jų gydymo įstaigoje ir atliekant kraujo tyrimą aptikti reikiamas ląsteles. Mokslininkai tam naudoja GMR efekto jutiklį ir magnetinėmis savybėmis pasižyminčias nano daleles.

Demonstracinis modelis gali kiekybiškai aptikti gydytojo pažymėtas analizuojamas daleles kraujo mėginyje, kurio nereikia specialiai paruošti. Žymėjimas yra atliekamas naudojant magnetinėmis savybėmis pasižyminčias nano daleles. Magnetas pritraukia pažymėtas ląsteles ir jas atskiria iš mėginio. Galiausiai jos yra suskaičiuojamos GMR jutikliu.

Tokia tyrimo eiga leidžia atlikti kiekybinį, pavyzdžiui, vėžio ląstelių tyrimą. Ji suteikia tyrėjams keturis bitus informacijos apie kiekvieną tirtą ląstelę. Turėdami tokį informacijos kiekį, tyrėjai gali nustatyti ląstelės dydį ir jos judėjimo greitį – tiek informacijos pakanka tiksliai nustatyti ar tai vėžinė ląstelė, ar ne.

Astronomai tvirtina, jog vien mūsiškėje Paukščių Tako galaktikoje planetų yra milijardai. Norėtųsi manyti, jog tokioje aibėje pasaulių turėtų atsirasti vietos ir gyvybei, o gal net ir nežemiško proto civilizacijoms.

Tačiau Prinstono universiteto mokslininkų atlikto tyrimo rezultatai byloja, jog visose jose proto brolių ar bent primityvių gyvybės formų žmonija galbūt dairosi bergždžiai.

Du Prinstono universiteto astrofizikai pritaikė Bajeso statistinės analizės metodą (angl. – „Bayesian analysis“). Iš modeliavimo rezultatų galima spręsti esant didelę tikimybę, jog Žemė, kurioje gyvybė suklestėjo neįprastai sparčiai, iš tiesų yra tik nuokrypis nuo normos arba tiesiog išimtinis atvejis, kokių visatoje daugiau galbūt ir nėra. Tyrimo duomenys liudija, jog egzoplanetose galimai egzistuojančios gyvybės tikimybė yra menka.

„Iškasenos byloja, jog gyvybė Žemėje atsirado labai anksti, – pasakoja Prinstono universiteto astrofizikos profesorius Edvinas Terneris (Edwin Turner) ir buvęs universiteto tyrėjas Deividas Špygelis (David Spiegel). – Todėl žmonės manė, jog gyvybė visatoje gali būti gana paplitęs fenomenas – juk Žemėje ji atsirado taip greitai. Tačiau žinios apie gyvybę Žemėje iš tiesų labai nedaug tegali pasakyti apie gyvybės tikimybę kitose planetose.“

„Tikimybė modeliuojama iš tam tikrų prielaidų, o kai kurios jų suformuluotos iš pernelyg optimistinių apibendrinimų, – pastebi E. Terneris. – Mūsų tyrimo rezultatas tikrai nėra galutinis verdiktas, tačiau turimų duomenų analizė leidžia manyti, jog diskusija apie gyvybę kitose planetose formuojama remiantis daugiausiai senesnėmis prielaidomis.“

Masačiusetso technologijų universiteto profesorius Džošua Vinas (Joshua Winn) pareiškė, jog kolegos E. Terneris ir D. Špygelis pagrįstai dvejoja nežemiškos gyvybės egzistavimo galimybėmis. Egzoplanetų charakteristikas tyrinėjantis Dž. Vinas su tyrimo rezultatais yra susipažinęs, tačiau jame nedalyvavo.

„Dažniausiai girdimas argumentas yra toks: gyvybė turi būti paplitusi visatoje, priešingu atveju ji nebūtų Žemės paviršiuje atsiradusi išsyk planetos paviršiui pradėjus vėsti, – tvirtina Dž. Vinas. – Argumentas iš pirmo žvilgsnio atrodo įtikinamas, tačiau E. Terneris ir D. Špygelis pademonstravo, jog jis neatlaiko kruopštaus statistio patikrinimo. Jų atlikta statistinė analizė byloja, jog Žemė greičiausiai yra vienintelė gyvybei tinkama planeta.“

„Gyvybės atsiradimas Žemėje davė pagrindą optimistinėms nuostatoms, tačiau dabar aš dėl gyvybės kitose planetose nebesu toks tikras, – pridūrė Dž. Vinas. – Nors, mano įsitikinimu, mokslininkai ir toliau pagal galimybes turėtų tęsti gyvybės paieškas kituose pasauliuose.“

Kosmoso gelmes zonduojantys palydovai ir orbitiniai teleskopai yra atradę daugybę įvairiausių planetų, savo sudėtimi, o kai kuriais atvejais – ir dydžiu, panašių į Žemę. Jos aplink gimtąsias savo žvaigždes sukasi vadinamojoje gyvybės zonoje, kur vanduo gali būti skysto pavidalo. Ypač daug viltingų žinių yra teikusi NASA kosminė observatorija „Kepler Space Telescope“

Vis dėlto, anot D. Špygelio, nors šiais prietaisais atliekami stebėjimai ir nemažina nežemiškos gyvybės lūkesčių, tų stebėjimų rezultatų dar negalima laikyti įrodymais, jog nežemiška gyvybė tikrai egzistuoja arba jos tikrai nėra. Žmonija paprasčiausiai tų planetų atžvilgiu projektuoja savo žinias apie gyvybę Žemėje. Tačiau tai dar nereiškia, jog tos projekcijos yra teisingos – realybė gali būti kitokia.

„Atmeskime tai, ką mes žinome apie gyvybę Žemėje, ir to tikrumo nebelieka – pasidaro nebeaišku, kaip bet kurioje planetoje galėtų vykti abiogenezės procesai, – tęsia D. Špygelis. Jis su kolega, remdamasis tyrimo rezultatais, siekia atkreipti dėmesį, jog žmonijos lūkesčiai nežemiškos gyvybės klausimu yra galbūt kiek pernelyg dideli, o kai kuriais prioritetiniais argumentais verta suabejoti. Anot mokslininkų, gyvybės atsiradimas Žemėje buvo toks ryškus, jog jis būtų gana prastas barometras prognozuojant, kaip gyvybė galėjo atsirasti kur nors kitur visatoje.

technologijos.lt

Liepos pradžioje mokslininkai pranešė pagaliau užregistravę naują elementariąją dalelę, panašią į Higgso bozoną, kurio paieškos trunka beveik pusę amžiaus. Kodėl ši dalelė tokia svarbi ir ką reiškia šis mokslinis atradimas žmonijai?

Liepos 4 dieną Ženevoje esančio Europos branduolinių tyrimų centro (angl. CERN) mokslininkai pranešė, kad atrasta nauja dalelė, savo savybėmis labai panaši į Higgso bozoną. Jei bus galutinai įrodyta, kad tai būtent ši elementarioji dalelė, tai taps didžiuliu dalelių fizikos mokslo žingsniu, užbaigiančiu vieną iš labai svarbių etapų. „Mes pasiekėme kertinį įvykį, pagilinantį pasaulio sandaros supratimą“, – šie pakilūs CERN direktoriaus Rolfo Heuerio žodžiai patvirtina atradimo svarbą.
Higgso bozono pėdsakai buvo pastebėti dviejuose nepriklausomai veikiančiuose detektoriuose ATLAS ir CMS, kurie registruoja Didžiajame hadronų greitintuve (angl. Large hadron collider, LHC) vykstančius protonų susidūrimus. Dr. Fabiola Gianotti ir dr. Joe Incandela, detektoriais gaunamus duomenis tiriančių mokslininkų grupių vadovai, patvirtino atradimo faktą. Pasak J.Incandelos, rezultatas, nors dar nepatvirtintas, vis dėlto yra nedviprasmiškas: tai nauja dalelė, kurios masė labai artima teoriniuose skaičiavimuose nurodytai Higgso bozono masei.
Tikslesnių duomenų mokslininkai tikisi sulaukti jau ateinančių metų pradžioje, tačiau galutinių įrodymų, kad tai tikrai Higgso bozonas, teks palaukti iki 2015-ųjų. Mat gruodį LHC bus išjungtas dvejus metus truksiančiai renovacijai, per kurią bus beveik dvigubai padidinta greitintuvo galia.
Bozonai, hadronai, greitintuvai – visi šie terminai skamba magiškai ir nesuprantamai, tokia yra ir dalelių fizika. Vis dėlto pabandykime suprasti, kodėl ši mokslo sritis tokia svarbi pasaulio suvokimui, kodėl būtent Higgso bozonas sukėlė mokslininkų džiaugsmą ir kokios naudos duos šios dalelės atradimas.

Elementariųjų dalelių zoosodas

Dalelių fizika visatos supratimui reiškia panašiai kaip DNR kodas gyvybės suvokimui. Todėl mokslininkai nuolatos bando sukurti idealų fizikinį modelį, kuris kuo tiksliau aprašytų, iš kokių dalelių sudaryta viskas visatoje – tiek tolima žvaigždė, tiek ranka, vartanti šiuos puslapius. Einant šimtmečiams šis žmonijos suvokimas vis gilėjo ir buvo pildomas, o kartais ir apverčiamas aukštyn kojomis.
Tarkime, jau senovės Graikijos ir Indijos mąstytojai suvokė, kad viskas sudaryta iš nedalomų mažyčių dalelių – atomų. Tačiau 1897-aisiais britų mokslininkas Josephas Johnas Thomsonas atlikdamas savo eksperimentus pastebėjo, kad atomas vis dėlto nėra mažiausia dalelė – jį sudaro branduolys ir elektronas. Po kelių dešimtmečių Ernestas Rutherfordas ir keletas kitų žymių fizikų bei chemikų patvirtino, kad atomo branduolį sudaro dar mažesnės dalelės – protonai ir neutronai. Tačiau mokslininkai nė nemanė spausti stabdžių ir 1964-aisiais fizikai Murray Gell-Mannas bei George’as Zweigas „suskaldė“ protonus bei neutronus – pasirodo, juos sudaro dar mažesni kvarkai.
Ilgainiui mokslininkai „pamatė“ dar daugiau dalelių: neutrinus, miuonus, pionus, gliuonus ir galybė kitokių -onų – šiandien fizikai turi tikrą zoologijos sodą, pilną elementariųjų dalelių. O kad jame būtų lengviau susigaudyti, prireikė aiškios schemos, kuri aprašytų, kas iš ko sudarytas ir kaip vienos dalelės veikia kitas.
Viena tokių visatą aiškinančių schemų vadinama Standartiniu modeliu (angl. Standard Model), kuriame aprašyta iš viso 17 dalelių. Šis modelis yra tikrai sudėtingas ir jį aprašančios formulės kartais primena paukščių kalbą. Vis dėlto pabandysime bent šiek tiek apibūdinti šio modelio pagrindus.
Dvylika iš minėtų 17 dalelių sudaro mus supančią medžiagą – šis tuzinas vadinamas fermionais, pagal jų savybes aprašiusio italų mokslininko Enrico Fermi pavardę. Likusios penkios dalelės vadinamos bozonais. Jos taip vadinamos pagal indų mokslininko Satyendros Nath Bose pavardę, kuris kartu su Albertu Einsteinu aprašė dėsnius, pagal kuriuos „elgiasi“ šios dalelės.
Bozonai atsakingi už tai, kad egzistuoja keturios svarbiausios jėgos, kurios yra tarsi grandinės, rišančios visą materiją, – be jų visata būtų tik paskirų dalelių sriuba ir nebūtų nei žvaigždžių, nei planetų, nei gyvybės. Keturi iš penkių bozonų jau kuris laikas nekėlė mokslininkams didelio galvos skausmo, tačiau penktasis – Higgso bozonas iki šiol egzistavo tik popieriuje esančiose formulėse, kurias 1964-aisiais nepriklausomai užrašė britų fizikas Peteris Higgsas bei dar dvi mokslininkų grupės.
Tad kodėl ši dalelė tokia svarbi, kad jos pasirodymo su nekantrumu laukė daugybė mokslininkų? Ogi todėl, kad Higgso bozonas atsakingas už tai, kad medžiaga turi masę, – juk be jos visatoje turėtume tik šviesos greičiu judančių dalelių sriubą, ir nei žvaigždžių, nei planetų, nei žmonių. Jei šios dalelės egzistavimas nebūtų įrodytas eksperimentu, Standartinį modelį galima būtų išmesti į šiukšlių dėžę – tektų ieškoti naujos viską paaiškinančios teorijos. Beje, kartu šiukšlynan keliautų ir keletas Nobelio premijų, gautų už darbus, kurie remiasi šiuo pasaulio suvokimo modeliu.
Todėl liepos pradžios pranešimas daugeliui fizikų sukėlė palengvėjimą ir užkamšė vieną didžiausių Standartinio modelio spragų, leidusių daliai mokslininkų abejoti juo. Juk, tarkime, ir žymusis šių dienų fizikas Stephenas Hawkingas su kolega Gordonu Kane’u buvo susilažinęs, kad Higgso dalelės nepavyks surasti, – laimė, S.Hawkingui teks atsisveikinti su šimto dolerių banknotu.

Prakeikta ar dieviška dalelė

Higgso bozonas vadinamas dieviškąja dalele, nes be jos nebūtų masės ir visa materija visatoje būtų prakeikta amžinai skristi šviesos greičiu – nebūtų nei atomų, nei planetų, nei gyvybės. Tiesa, yra ir kita šio pavadinimo kilmės versija. 1993-iaisiais amerikiečių fizikas, Nobelio premijos laureatas Leonas Ledermanas parašė mokslo populiarinimo knygą apie dalelių fiziką, pavadintą „Dieviškoji dalelė: jei visata yra atsakymas, tai koks tada klausimas?“ (The God Particle: If the Universe Is the Answer, What is the Question?). Pasirodo, kad originaliame pavadinime mokslininkas buvo įrašęs „prakeiktoji dalelė“ (angl. goddamn particle), tačiau redaktorius užsispyrė ir paliko žodelį „dieviškoji“. Pats P.Higgsas savo teoriniuose skaičiavimuose aprašytos dalelės įrodymų turėjo laukti beveik pusę amžiaus, todėl 83 metų sulaukęs mokslininkas su ašaromis akyse džiaugėsi, kad šis atradimas įvyko dar jam gyvam esant.
Higgso bozonas išties paslaptinga dalelė – ji daugiau nei šimtą kartų sunkesnė už protoną, todėl jai sugeneruoti reikalingas didžiulis energijos kiekis. Be to, ši elementarioji dalelė yra netvari ir egzistuoja labai trumpą laiką, kol suskyla į stabilesnes daleles. Tokio lygio energiją pavyko pasiekti tik prieš keletą metų pradėjusiame veikti LHC greitintuve.

Kaip verdama bozonų sriuba

Dalelių greitintuvas veikia gan paprastai. LHC – tai didžiulis 27 kilometrų skersmens žiedu susuktas vamzdis, esantis 100 metrų gylyje po žeme Šveicarijos ir Prancūzijos teritorijoje. Jame vienas prieš kitą paleidžiami du protonų pluoštai, kuriuos beveik iki šviesos greičio įgreitina ypač galingi iki –271 laipsnio Celsijaus atšaldyti magnetai. Kuo didesnis protonų greitis, tuo daugiau energijos išsiskiria, kai protonų pluoštai susiduria: smūgis būna toks stiprus, kad susidūrimo vietoje gimsta tūkstančiai naujų dalelių, o tarp jų – ir Higgso bozonas.
Aplink susidūrimo vietą esantys detektoriai, tokie kaip minėti CMS bei ATLAS, registruoja šių skilimų pėdsakus, o gautus milžiniškus duomenų kiekius siunčia į po visą pasaulį išsibarsčiusius analizės centrus, kuriuose vietiniai mokslininkai, pasitelkę superkompiuterius, bando atskirti pelus nuo grūdų. Beje, vienas toks duomenų analizės centras yra ir Vilniaus universitete. „Ko gero, galima teigti, kad prie šio atradimo prisidėjo ir lietuvių mokslininkai“, – pabrėžia prof. Egidijus Norvaišas, VU Teorinės fizikos ir astronomijos instituto mokslininkas.

Kas iš to ir kas toliau?

Ne veltui LHC yra laikomas pačiu brangiausiu mokslo projektu – iki šiandien į jį investuota daugiau nei 13 mlrd. JAV dolerių ir kasmet šio greitintuvo išlaikymas kainuoja po vieną milijardą dolerių. Tad galima sakyti, kad Higgso bozono paieškos yra pats brangiausias pasaulyje mokslinis eksperimentas, todėl dažnam kyla klausimas, kokios naudos duos šios dalelės atradimas.
„Svarbiausia, kad šis atradimas tikrai leido užbaigti vieną iš svarbių Standartinio modelio formavimo etapų“, – džiaugiasi E.Norvaišas. Pasak mokslininko, šiandien sudėtinga numatyti, kaip Higgso bozono atradimas pakeis technologijų tobulėjimą ar atvers kelius naujiems atradimams. Juolab kad CERN mokslininkams bei dalelių fizikams turėtume būti dėkingi už daugelį šiandien mūsų gyvenimą gerinančių išradimų – internetą, medicininius magnetinio rezonanso tyrimus ar modernius smegenų vėžio gydymo būdus.
Be to, Higgso bozono atradimas leidžia mokslininkams eiti toliau ir ieškoti tobulesnių visatos veikimą paaiškinančių teorijų. Nors ši dalelė leis užpildyti spragas ir patvirtinti Standartinį modelį, tačiau jis neduoda atsakymų į daugybę klausimų. Tarkime, šis modelis numato, kad visatoje turėtų būti vienodas materijos ir antimaterijos kiekis, bet iš tikrųjų antimaterijos yra nykstamai mažai.
Taip pat nežinia, kur pasidėjo didesnė dalis medžiagos, turėjusios atsirasti po Didžiojo sprogimo: sudėję visų žvaigždžių, planetų, galaktikų bei kitų dangaus kūnų masę gauname tik apie 5 proc. visos medžiagos. Ši žmonijos sukurtais prietaisais nematoma visatos dalis vadinama tamsiąja medžiaga ir tamsiąja energija. Kadangi Higgso bozonas yra atsakingas už masę, todėl gali būti, kad jame slypi raktas į tamsiosios visatos dalies paslapčių įminimą.
Bet kokiu atveju naujai atrasta dalelė žymi didžiulius pokyčius: geriausiu atveju ji taps pamatu naujoms pasaulio suvokimo teorijoms, blogiausiu – privers fizikus iš naujo perrašyti kai kuriuos dėsnius. Na, o moksliniai eksperimentai pagimdys šimtus naujų inovacijų, kurios gerins kasdienį žmonių gyvenimą.

terahertz_01

Fizikos srityje dirbantys Lietuvos mokslininkai jau seniai puikiai vertinami pasaulyje už aukščiausio lygio tiriamuosius darbus. Beje, jie Lietuvos vardą garsina ne ką mažiau nei žinomi mūsų sporto ar verslo atstovai ir tiesiogiai prisideda prie to, kad mūsų šalis taptų aukštųjų technologijų ir inovacijų valstybe.
Rinkdamas daugiausiai pasiekusį ir nusipelniusį fiziką, „Veidas“ atliko fizinių mokslų atstovų apklausą, kurioje dalyvavo per 30 mokslininkų, šiuo metu dirbančių trijuose didžiausiuose universitetuose, į Fizinių ir technologijos mokslų centrą (toliau FTMC) susijungusiuose institutuose bei aukštųjų technologijų įmonėse. Taip pat atsižvelgėme į publikacijų skaičių tarptautiniu mastu vertinamuose moksliniuose leidiniuose bei citavimo intensyvumą.
Žinodami, kokia stipri Lietuvoje lazerinių technologijų sritis, nenustebome, kad šiais metais daugiausiai kolegų balsų surinko Vilniaus universiteto profesorius, Lazerinių tyrimų centro ultratrumpųjų šviesos impulsų optikos grupės vadovas prof. habil. dr. Audrius Dubietis. Šis mokslininkas per pastarąjį dešimtmetį atliko kelis tikrai svarbius atradimus netiesinės optikos srityje, publikavo keliasdešimt ypač aktyviai cituojamų mokslinių straipsnių, bendradarbiauja su užsienio mokslininkais, studentams dėsto netiesinės optikos kursą. Apie šių metų laureatą ir jo nuveiktus darbus plačiau rašoma kitame puslapyje.
Na, o be jo, dar verta paminėti ir keletą kitų fizikų, kurie, kolegų manymu, verti daugiausiai per pastarąjį dešimtmetį nuveikusių mokslininkų vardo, tačiau iki pirmos vietos jiems pritrūko keleto balsų.
Akademikas prof. Algis Petras Piskarskas negalėjo būti nepaminėtas – šis mokslininkas laikomas vienu iš ramsčių, laikančių lazerių mokslo pagrindus Lietuvoje. Šiemet jam sukaks 70 metų, tad pats mokslininkas laboratorijose aktyviai galbūt jau nebedirba, tačiau jo generuojamos idėjos įkvepia jaunesnius mokslininkus kurti dar geresnius lazerius.
Per pastaruosius dešimt metų jo vadovaujama mokslininkų komanda patobulino optinio parametrinio šviesos stiprinimo metodus. Šių tyrimų rezultatai buvo aktyviai publikuojami tarptautiniuose mokslo žurnaluose, todėl A.P.Piskarskas iki šiol yra vienas dažniausiai cituojamų Lietuvos mokslininkų.
Šalia šio akademiko, visą gyvenimą atidavusio universitetui, nemaža dalis fizikų minėjo ir jo mokinį – daktarą Romualdą Danielių, kartu su kolegomis sukūrusį pirmuosius tolygiai derinamo bangos ilgio pikosekundinius bei femtosekundinius lazerius. Nuo 1995 m. R.Danielius yra mokslinės-gamybinės firmos „Šviesos konversija“ mokslinis vadovas – ši bendrovė 2007 m. sukūrė diodinio kaupinimo femtosekundinius impulsus generuojantį lazerį PHAROS, kuris puikiai tinka naudoti ne tik mokslinėse laboratorijose, bet ir pramonėje. Šis prietaisas praverčia mikroelektronikoje – ypač ploniems silicio sluoksniams pjaustyti, šviestukų gamyboje – ypač kietai medžiagai safyrui pjaustyti ar net oftalmogijoje, atliekant akių refrakcijos koregavimo operacijas.
Be to, kolegos dažnai minėjo ir kitą ilgametį fizinių mokslų tyrėją prof. habil. dr. Arūną Krotkų, laikomą vienu aktyviausių optoelektronikos ir terahercinių prietaisų kūrėjų Lietuvoje. Prieš aštuoniolika metų tuometinio Puslaidininkių fizikos instituto laboratorijoje A.Krotkaus vadovaujama komanda sukūrė naują medžiagą galio bismidą arsenidą ir „privertė“ ją generuoti terahercų dažnių elektromagnetines bangas. Tokia spinduliuotė visai nepavojinga žmogui, tačiau yra labai skvarbi – lengvai įveikia kelis drabužių sluoksnius bei kitas kliūtis, leisdama pastebėti paslėptus nemetalinius daiktus ar sprogmenis, kurių kitais detekcijos metodais neįmanoma aptikti. 2006 m. A.Krotkus įkūrė bendrovę „Teravil“, kuri kartu su „Šviesos konversija“ gamina terahercų dažnių srities spektroskopinę sistemą.
Be minėtų mokslininkų, kolegos fizikai aktyviai balsavo ir už du FTMC mokslininkus – sužadinimo ir krūvio pernešimo reiškinius fotosintezėje tiriantį, eksitonų teoriją tobulinantį profesorių Leoną Valkūną bei ultrasparčiųjų relaksacinių vyksmų molekulinėse kietosiose medžiagose ir polimeruose tyrimus atliekantį Vidmantą Gulbiną.

Šių metų Nobelio premija už pasiekimus fizikos srityje skirta Rusijoje gimusiems mokslininkams Andrejui Geimui ir Konstantinui Novosiolovui.

Švedijos karališkoji mokslų akademija paskelbė, kad A.Geimui ir K.Novosiolovui, kurie šiuo metu dirba Didžiosios Britanijos universitetuose, prestižinė premija skirta už “proveržį sukėlusius eksperimentus su dvimate medžiaga grafenu”, kuri yra anglies atmaina.

Nobelio komitetas elektrai laidų grafeną, sudarytą iš viename sluoksnyje išsidėsčiusių anglies atomų, pavadino tobula atomine gardele.

Pranešime nurodoma, kad Nyderlandų pilietybę turintis 51 metų A.Geimas ir Rusijos bei Didžiosios Britanijos pilietybę turintis 36 metų K.Novosiolovas “pademonstravo, jog tokia plokščio pavidalo anglies atmaina pasižymi išskirtinėmis savybėmis, kurios kyla iš nepaprasto kvantinės fizikos pasaulio”.

Eksperimentai su grafenu gali padėti sukurti naujas medžiagas ir “gaminti inovatyvią elektroniką”, rašo Nobelio komitetas.

“Grafenas yra praktiškai skaidrus ir geras laidininkas, todėl jis tinkamas skaidriems lietimui jautriems ekranams, apšvietimo skydams ir galbūt net saulės baterijoms gaminti”, – pabrėžė Karališkoji mokslų akademija.

Šie du mokslininkai pasidalys 10 mln. Švedijos kronų (3,8 mln. litų), diplomus ir kvietimus į Nobelio premijų teikimo ceremoniją.

Nobelio premijos kasmet tradiciškai teikiamos Stokholme gruodžio 10 dieną – jų steigėjo Alfredo Nobelio mirties metinių dieną.

Praėjusiais metais Nobelio fizikos premija buvo paskirta šviesolaidžių technologijų pionieriui Charlesui K.Kao (Čarlzui K.Kao) ir Willardui S.Boyle’ui (Vilardui S.Boilui) bei George’ui E.Smithui (Džordžui E.Smitui), kurie išrado būdą paversti šviesos impulsus elektroniniais signalais.