BFL

Jūratė KILIULIENĖ

Revoliuciniai atradimai ir netipiškas profesoriaus įvaizdis – „Mini Nobelį“ fizikos srityje pelnęs dr. Darius Abramavičius turi kuo nustebinti ne tik mokslo pasaulį, bet ir tuos, kurie apie fiziką nutuokia nedaug. Pastarųjų metų jo darbai įtvirtino naują eksperimentinio mokslo kryptį, atvėrusią platų lauką būsimiems tyrimams. Tačiau tai tik viena 41 metų profesoriaus gyvenimo pusė. Ne mažiau svarbi – namie laukiantys mažieji sūnūs, neleidžiantys užsisėdėti darbe.

Su D.Abramavičiumi sutariame susitikti Vilniaus universiteto (VU) Fizikos fakultete. Pravėrus erdvės, kurioje įsikūręs profesorius, duris laukia netikėtumas. Keli kabinetai Teorinės fizikos katedroje atrodo kaip pats paprasčiausias biuras: nei aparatūros, nei sudėtingų prietaisų. Net sunku patikėti, kad kaip tik čia įvyksta reikšmingi moksliniai atradimai, kuriuos pats D.Abra­mavičius tarsi kuklindamasis įvardija kaip proveržį. O Teorinės fizikos katedros vedėjas, mokslininko doktorantūros vadovas prof. Leonas Valkūnas kalba tiesiai: tai revoliuciniai atradimai.

„D.Abramavičius žengė pirmuosius kvantinės biologijos žingsnius. Jau po to pasipylė straipsniai, knygos, prasidėjo pakilimas. Dabar tai jau yra vadinamojo priekinio fronto mokslas – straipsniai spausdinami paties aukščiausio reitingo moksliniuose žurnaluose. Svarbu ir taikomoji pusė. Kvantinių reiškinių vaidmuo ir galima svarba gali išryškėti biologijoje. Jei eksperimentinė metodika bus išplėtota iki technologinio lygio, galbūt galėsime kalbėti apie elektroninę tomografiją, pritaikomą medžiagotyroje, medicinoje. Tai dar tik taikymo vizijos, bet eksperimentiniu lygmeniu šiuos darbus drąsiai galima vadinti revoliuciniais“, – neabejoja pasaulyje garsus fizikas L.Valkūnas.

Savo mokslinių darbų kryptį D.Abra­mavičius parsivežė iš JAV. Ten lietuvis praleido septynerius su puse metų, dirbo viename aukščiausio lygio JAV mokslinių centrų – Ročesterio universitete Niujorko valstijoje, po kurio laiko tęsė mokslinius darbus Kalifornijos universitete Ervaine. Kartu su kolegomis amerikiečiais jis kūrė metodus, leidžiančius apskaičiuoti nesudėtingų modelinių medžiagų netiesinius koherentinius spektrus, tyrė, kokio tipo spektrų matavimai geriausiai atskleidžia tiriamų medžiagų kvantines savybes.

2010-aisiais grįžusio į Lietuvą D.Abra­mavičiaus jau laukė darbo vieta savoje Alma Mater – VU Fizikos fakultete, nors prieš išvykdamas jis buvo Fizikos instituto darbuotojas, ten gynėsi disertaciją. Anapus Atlanto dirbusio mokslininko ryšiai su kolegomis Lietuvoje nebuvo nutrūkę, o artėjant grįžimo laikui jis pradėjo bendrauti su L.Valkūno pasiūlytais studentais, juos ugdyti ir rengti bendriems mokslo projektams.

„Vilniuje ėmiau gilintis į sudėtingesnius reiškinius nei tie, kuriais užsiėmiau Ame­rikoje, man rūpėjo išsiaiškinti, kas vyksta pačioje medžiagoje, tiksliau ją aprašyti. Teorinės fizikos katedroje pradėjau atvirų sistemų kvantinės relaksacijos teoriją – tai ta pati kvantinė fizika, tik aprašanti sąveikaujančias su aplinka medžiagas ir iš tos sąveikos kylančius reiškinius. Taikydami šį metodą galime aprašyti sudėtingas molekulines medžiagas ir tiksliai modeliuoti spektroskopinius eksperimentus. Profesoriaus L.Valkūno vadovaujamoje katedroje daug dėmesio skiriama fotosintezei, fotosintetinių medžiagų tyrimams. Pradėjęs dirbti kartu praplėčiau teorinio modeliavimo galimybes, pradėjau modernių spektrų skaičiavimo darbus“, – aiškina D.Abramavičius.

Tai leido atskleisti medžiagų savybes, kurios iki tol apskritai nebuvo žinomos ar nebuvo patvirtintos eksperimentais. Bendra­dar­biau­jant su švedų, austrų, amerikiečių kolegomis, matuojančiais tų pačių medžiagų spektrus, padaryta išvada, kad molekulinių medžiagų spektrus ir savybes lemia koherentiniai reiškiniai: molekuliniai virpesiai, skirtingų sužadinimų superpozicija, ieškota, kaip tai susiję su tam tikromis medžiagų savybėmis.

Žingsnis po žingsnio – iki gamybos

„Tarkim, parodėme, kad fotosintezės efektyvumas labai susijęs su molekuliniais virpesiais. Virpesių rezonansas su kvantiniais elektroniniais lygmenimis sukuria kokybiškai naujas medžiagos būsenas, o tai turi didelę įtaką krūvių atsiskyrimo efektyvumui. Remdamiesi šiais rezultatais galime sukurti receptą, kaip galima būtų pagerinti sintetinių, organinių medžiagų saulės elementus. Jie veikia panašiu principu. Organiniai saulės elementai – tai tam tikra plėvelė tarp elektrodų. Krintant šviesai atsiskiria krūviai ir nukeliauja ant elektrodų. Tokiu būdu gaminama elektra“, – apie mokslinių išvadų pritaikymą praktikoje prabyla mokslininkas.

D.Abramavičius juokauja, kad mokslinėje virtuvėje vykstantys dalykai ne mokslo žmonėms greičiausiai atrodo esą labai toli nuo realybės, su praktiniu pritaikymu neturintys nieko bendro, bet taip nėra. Tiesa, nuo fundamentaliųjų tyrimų lygio iki praktinio pritaikymo – ilgas kelias, bet juo einama. Pirmiausia atliekami tyrimai, jais remiantis suformuluojama idėja, kitų grandžių mokslininkai pagal tai gamina prototipus, o po to jau kuriamos technologijos ir nauji produktai.

„Kokie produktai tai galėtų būti? Yra keli dalykai, kuriuos galima būtų išnaudoti, bet kaip tą padaryti – negaliu tiksliai pasakyti, tai jau ne mano sritis. Imkime organinius saulės elementus. Galbūt mūsų tyrimai galėtų būti naudingi mokslininkams, sintetinantiems medžiagas, darantiems sudėtingus organinius mišinius. Jiems galbūt būtų naudinga žinoti, kad molekulinių virpesių negalima atmesti, jie gali būti išnaudoti gerinant prietaisų efektyvumą. Jie turėtų galvoti apie tai, kokias chemines grupes kabinti prie tų molekulių, kad būtų išgauti tam tikri molekulių virpesiai, kurie stimuliuotų krūvio atskyrimą“, – svarsto D.Abramavičius.

Naujas molekulės „įvaizdis“

Dar ne laikas kalbėti apie tai, kokią praktinę naudą duos profesoriaus atrastos naujos molekulių savybės, bet jau dabar aišku, kad moksle tai atvertė naują lapą.

D.Abramavičius pasiūlė neįprastą molekulės „įvaizdį“. Iki šiol buvo įsivaizduojama, kad molekulinės medžiagos yra „nešvarios“: jei jos sužadinamos šviesa, ir rezonansai, ir koherentiškumai labai greitai nuslopsta ir todėl galima į juos neatsižvelgti. O jis įrodė, kad tai toli gražu nėra teisingas įvaizdis, kad net organinė sistema gana ilgai išlieka koherentiška, t.y. visos molekulės jaučia viena kitą, bendrauja per elektromagnetinius laukus, o šį bendravimą kartais gali stimuliuoti ir molekuliniai virpesiai. Tai leido daryti išvadą, kad atsakas į šviesą yra ne vienos atskiros molekulės reakcija, o jų visų kartu, ir tai padeda krūvio atskyrimui gaunant elektrą.

„Mūsų darbai parodo, kad koherentiškumai, molekulių virpesiai turi labai didelę įtaką koherentiškumo išlaikymui, tik dar sunku įvertinti, kokio dydžio. Tai parodys ateitis. Tiems, kurie sintetina medžiagas, kuria organinių medžiagų gaminius – šviestukus, saulės elementus, telefonų ekranus, tai svarbi žinia. Norint pagerinti šiuos gaminius, negalima pamiršti, kad tai ne atskirų molekulių kratinys, bet vientisa sistema“, – tikina profesorius.

Kolegų iš viso pasaulio traukos centras

Kai tik atsivėrė mūsų valstybės sienos, pa­siūlymas padirbėti užsienio šalių mokslo įstaigose lietuviams reiškė sėkmę ir profesiniu, ir finansiniu požiūriu. Laikai pasikeitė, dabar braižant karjeros geografiją svarbiausi yra moksliniai interesai, bent jau toje srityje, kurioje dirba D.Abramavičius. Sulaukęs amerikiečių kolegų kvietimo jis ketino Jungtinėse Valstijose padirbėti tik metus.

Planuoti metai išsitęsė į septynerius, bet mintis grįžti namo kirbėjo nuolat – abu su žmona net nesidomėjo galimybėmis gauti Amerikos pilietybę. Tad pasibaigus vizoms šeima grįžo į Lietuvą. Darbo sąlygos, kurias rado VU Fizikos fakultete, profesoriui kultūrinio šoko nesukėlė.

„Tiesa, čia kukliau, bet tik šiek tiek. Mano vadovaujamoje kvantinės relaksacijos tyrimų grupėje dirba dešimt kolegų, įskaitant studentus. Eksperimentų mes nedarome, užsiimame  skaičiavimais. Kompiuteriai, popierius, pieštukai ir Amerikoje, ir Lietuvoje tie patys, – juokauja profesorius. – Jei kalbėsime apie universitetų bendruomenes, tikrai nėra jokio skirtumo, kurioje šalyje esi. Eksperimentinė bazė taip pat sukurta puiki. Fizinių ir technologijos mokslų centras, su kuriuo bendradarbiaujame, perka gerus lazerius, kuria pažangias laboratorijas. Buvę mūsų studentai, doktorantai, išvykę į užsie­nį, dirba ne ką blogiau negu švedai ar amerikiečiai.“

D.Abramavičius nesiima kalbėti apie šalies akademinę bendruomenę apskritai, bet savo aplinkoje protų nutekėjimo į užsienį jis nemato. Sako net raginęs kelis savo doktorantus išvykti pasisemti patirties kitų šalių universitetuose, bet šie nematę prasmės.

„Gal ir nekukliai pasakysiu, bet mūsų grupė – stipri. Mus kviečia į konferencijas, bendradarbiaujame su mokslininkais nuo Amerikos iki Japonijos. Ne tik mes važiuojame kažkur, ir pas mus atvažiuojama. Šiuo metu turime mokslininką iš Indijos, stažuojasi doktorantas iš Danijos, jau ne pirmą kartą deriname doktoranto iš Amerikos atvykimo reikalus. Taigi mes irgi esame traukos centras kitiems“, – tvirtina D.Abramavičius.

Fizika ir vaikai

Pokalbio metu profesorius vis žvilgčioja į laikrodį. Jis prisipažįsta, kad nuo tada, kai šeimoje atsirado jaunesnieji sūnūs, darbe užsisėdėti nebetenka. „Jie valgo laiką, puikiai moka tą daryti“, – šypsodamasis kalba apie du jaunėlius – trejų metų ir aštuonių mėnesių – D.Abramavičius.

Vyriausias sūnus, kuriam jau 20 metų, kartu vyko į Ameriką. Mažieji gimė Lietuvoje ir nuo tada profesorius, kaip pats juokauja, turi laiko tik fizikai ir vaikams. Ir turi jį kruopščiai planuoti. Anksčiau mokslo pasaulis nepaleisdavo iki vėlumos, o dabar savo kabineto duris kasdien jis užveria lygiai penktą valandą.

Beje, D.Abramavičius prie Teorinės fizikos katedros kolegų pritapo ne tik kaip mokslininkas. Muzikanto talentu apdovanotas katedros vedėjas L.Valkūnas laisvalaikiu pučia klarnetą, o jo jaunesnysis kolega D.Abramavičius paima į rankas gitarą – kartais, kai lieka laiko nuo fizikos ir vaikų.

Po mokslinės stovyklos Kalifornijoje – mokslinė konferencija Monrealyje. Tiesiai iš Kanados – kelionė į Sietlą, iš ten – į namus Long Ailande, Niujorke, o rugsėjį laukia kita konferencija Japonijoje. Taip šią vasarą vinguriavusį fiziko Alekso Mazeliausko maršrutą galima pateikti manantiems, kad tyrėjų, arba moksliukų, gyvenimas nuobodus. Kaip jis bus nuobodus, kai pažįsti tikrąjį elitą – geriausių pasaulio universitetų absolventus, o su JAV mokslininkais gali pasikalbėti apie Lietuvoje gaminamus lazerius.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Iš Mažeikių rajono kilęs fizikas Aleksas Mazeliauskas, įpusėjęs doktorantūros studijas Stony Brooko universitete, gyvena apie 90 km nuo Niujorko. Paprastai kalbant, doktoranto tyrimo objektas – sunkiųjų elementų, aukso ar švino, jonų susidūrimas dalelių greitintuvuose, kai išsilydo jų branduoliai.

Dar suprantamiau galima pasakyti, kad A.Mazeliauskas tiesiog mina dar nepramintus kelius teorinėje fizikoje. Ir pradėjo šį kelią jau senokai: pirmą kartą „Veidas“ su A.Mazeliausku susipažino lygiai prieš dešimt metų, kai Mažeikių Gabijos gimnazijos vienuoliktokas vasaros atostogų birželio atokaitoje gliaudė fizikos uždavinius Nacionalinės moksleivių akademijos (NMA) vasaros sesijos užsiėmimuose.

Kas įvyko per dešimtmetį gabaus jaunuolio gyvenime? Kryptingas darbas dėl tikslo tapti mokslininku lėmė puikiai susiklosčiusią akademinę karjerą.

Kol laukė, kaip sako pats pašnekovas, loterijos dėl Kembridžo rezultatų, metus studijavo Vilniaus universiteto Fizikos fakultete. Po pirmo kurso studijų Lietuvoje atsidūręs Kembridže, jis viename suole sėdėjo su keturiais lietuviais, o jo egzaminų rezultatai buvo vieni geriausių visame kurse.

„Labai geras jausmas asmeniškai pažinoti bent keliolika lietuvių, baigusių Kembridžo universitetą ar Masačusetso technologijų institutą, ir žinoti, kad jei norėsi suburti Lietuvos mokslininkų grupę, žinosi, į ką kreiptis, kas turės patirties, kurią galės parsivežti iš geriausių pasaulio aukštųjų mokyklų“, – sako Stony Brooko universiteto doktorantas A.Mazeliauskas.

Ar jis pats savo patirtimi prisidės ir sugrįš į Lietuvą? Tai nutiks tada, kai jam ir pačiai Lietuvai jo indėlis bus naudingiausias.

Iššūkis padaryti tai, ko kiti dar nepadarė

Po studijų Kembridže A.Mazeliauskas nusprendė išbandyti savo jėgas ir stoti į doktorantūrą JAV, kur susitelkusi didelė mokslininkų bendruomenė, o doktorantūros studijos trunka ilgiau nei Europoje.

Paklaustas, ar už Atlanto jaunieji tyrėjai skatinami išskirtinai patraukliomis sąlygomis, gal ten doktorantų atlygis, priešingai nei Lietuvoje, nėra lyginamas su valytojų, A.Mazeliauskas šypteli ir prisipažįsta nesantis tikras, kad jo atlyginimas tikrai didesnis už vietinių valytojų. Bet tai nesvarbu, nes į doktorantūrą veda kiti motyvai, jo atveju – siekiamybė tapti mokslininku.

„Doktorantūra ir mokslinis darbas apskritai nėra lengviausias pasirinkimas, nes jam reikia stiprios motyvacijos. Negaliu pasakyti, kad JAV pasižymi ypač geromis sąlygomis doktorantams, bet privalumų yra: stipri ir didelė mokslinė bendruomenė, galimybė dirbti su geriausiais savo srities ekspertais, patirtis mokslinėse konferencijose“, – vardija trečio kurso doktorantas.

Laimėjimai olimpiadose mokyklos metais, sėkmė ne tik įstoti į prestižinį Kembridžo universitetą, bet ir jį baigti geriausiais įvertinimais, pranešimai mokslinėse konferencijose, geriausio dėstytojo asistento apdovanojimas Stony Brooko universitete ir dar daug kitų pasiekimų. Kas per šią akademinę karjerą A.Mazeliauskui buvo sunkiausia? Pasirodo, sunkiausia apsispręsti buvo pasiekus trečiąjį akademinės karjeros laiptelį, kai reikėjo sugalvoti, ką tokio galėtum padaryti, ko niekas kitas dar nėra daręs.

„Bakalauro ir magistrantūros studijose svarbu lankyti paskaitas, gerai išlaikyti egzaminus, bet man tai sekėsi. Tačiau didžiausias iššūkis manęs laukė JAV, kai reikėjo pasirinkti mokslinę sritį. Iki magistrantūros stengiesi išmokti tai, ką padarė kiti, o doktorantūroje pats turi padaryti tai, ko niekas kitas pasaulyje dar nepadarė. Be to, šiuo etapu itin svarbu ir nauja yra darbas su moksliniu vadovu. Tai bendravimas su konkrečiu žmogumi, jis skiriasi nuo studijų, kai vieną dieną mokaisi iš vieno vadovėlio, o kitądien atsiverti kitą knygą. Sugalvoti temą, susirasti mokslinį vadovą man užtruko dvejus metus“, – skaičiuoja pašnekovas.

Vis dėlto dveji doktorantūros metai Niujorko valstijoje nepraėjo veltui. Privaloma doktorantūros universitete dalis – pedagoginė veikla. Ir ji A.Mazeliauskui sekėsi puikiai: studentai, kuriems lietuvis doktorantas vesdavo laboratorinius darbus, įvertino jo asmeninį indėlį, kad jie sužinotų ką nors nauja, o manais už savo pastangas pašnekovas gavo geriausio dėstytojo asistento apdovanojimą.

Talentas nėra retas, bet pats nepabus

Pedagoginis darbas ir kitų fizikų ugdymas mažeikiškiui nebuvo nauja patirtis. NMA pristato jį kaip ugdytinį, aktyviai dalyvavusį gabiųjų vaikų akademijos veikloje nuo pat jos įkūrimo: A.Mazeliauskas buvo ir NMA moksleivis, ir „vadoviukas“, ir dėstytojas, ir kuratorius. Kol studijavo Kembridžo universitete, fizikas rengė užduotis NMA auklėtiniams, atvykdavo į jų užsiėmimus. Trumpai tariant, jei ne Atlanto vandenynas, atskyręs jį nuo Europos, A.Mazeliauskas ir šiandien taip pat aktyviai ir asmeniškai rūpintųsi gabiųjų Lietuvos mokinių ugdymu, kuris, kaip sako pats doktorantas, yra gerokai svarbesnis nei prigimtinis talentas.

Pats Mažeikių Gabijos gimnazijos absolventas tiksliaisiais mokslais, konkrečiai matematika, susidomėjo dar pradinėse klasėse, o būdamas devintokas jau dalyvavo keturiose rajoninėse olimpiadose – chemijos, fizikos, matematikos ir biologijos. Todėl jis svarsto, kad tada galėjo rinktis gilinti savo žinias bet kurioje iš šių sričių, tačiau išradinga mokytoja jame „pažadino“ būtent fiziką.

„Aš esu iš Mažeikių rajono, Užlieknės kaimo, ir mokiausi Mažeikių Gabijos gimnazijoje. Jei suskaičiuotume, kiek per pastarąjį dešimtmetį ši gimnazija išugdė olimpiadininkų, ir skaičius palygintume su didmiesčio mokyklomis, pamatytume, kad talentas nėra retas dalykas. Žinoma, gali pasirodyti, kad tik Mažeikiuose ir Vilniaus licėjuje galime rasti fizikos talentų, bet taip nėra, – dėsto A.Mazeliauskas. – Pavyzdžiui, mano talentą pažadino mokytoja, lemiamu metu, vos tik pradėdama mokyti fizikos, daug dėmesio skyrusi įdomiems papildomiems užsiėmimams. Svarbiausia yra pradžia ir talento pažadinimas. Vėliau jau atsiras kitų papildomų mokymosi galimybių – NMA, „Fizikos olimpas“, „Fotonas“. Mano talentas nėra išskirtinis. Lietuvoje daug gabių vaikų, bet ar jų talentas pažadinamas? Kitaip juk negalime paaiškinti, kodėl vienos mokyklos kasmet turi talentų, olimpiadų prizininkų, o kitos – ne. Negi tik kai kuriose Lietuvos vietose gimsta talentingi vaikai?“

Buvusi A.Mazeliausko klasės auklėtoja ir fizikos mokytoja Genovaitė Meinorienė sako, kad po aktyvesnio darbo devintoje klasėje pats jos mokinys susiejo savo darbą, pastangas ir prigimtinius gabumus į gražų derinį.

„Kad pasiektum tokių rezultatų, kokių pavyko Aleksui, vien darbo nepakanka, reikia ir gabumų. Žinoma, yra vaikų, kuriems gabumų pakanka, bet labiau jie nepasistengia, – komentuoja mokytoja. – O Aleksas labai susidomėjo fizika. Pastebėjau, kad jis išsiskyrė įžvalgumu ir atidumu teorinei fizikos daliai. Pavyzdžiui, perskaitai uždavinio sąlygą ir viskas atrodo gerai, tačiau jis pastebi, kad formuluotė netiksli, kuri, kaip pasirodo panagrinėjus giliau, iš tiesų yra netinkama.“

„Fermento“ medžiagos Kembridžo laboratorijose

O gabiųjų Lietuvoje yra. Įstojęs į Kembridžo universitetą A.Mazeliauskas priklausė lietuvių bendruomenei, kurią šiuo metu prestižiniame universitete sudaro maždaug 50 lietuvių. Jis patikina, kad Lietuvos mokslo jaunojo elito tinklas pasaulyje jau susiformavo, o tai itin svarbu, kad savarankiškai ar per tokias programas, kaip „Kurk Lietuvai“, žymiausių mokslo kalvių absolventai parsivežtų savo patirtį į Lietuvą.

A.Mazeliauskas priduria, kad glaudi bendruomenė atsirado ne be NMA ar kitų vaikų ugdymo programų indėlio. Būtent jose sudaromos galimybės susitikti su skirtingo amžiaus bendraminčiais ir apie pasaulio aukštąjį mokslą išgirsti iš pirmų lūpų dar iki abitūros.

Tačiau garsas apie Lietuvos mokslą sklinda ir kita kryptimi. „Kembridžo laboratorijose draugai chemikai rasdavo „Fermento“ pagamintų medžiagų, o kai JAV kalbuosi su lazerių fizikais, pasirodo, kad jie žino apie Lietuvoje gaminamus lazerius. Galbūt per toli juos parsigabenti iš Europos, bet Lietuvos lazeriai žinomi Amerikoje“, – pasakoja A.Mazeliauskas, kuris prie pasaulio akademinei bendruomenei jau regimo Lietuvos mokslo pasiryžęs prisidėti ir savo jėgomis.

„Jei mano karjera klostysis sėkmingai, baigęs doktorantūrą noriu atlikti vieną ar dvi podoktorantūrines stažuotes, vieną iš jų – tikrai Europoje. O Lietuva mano planuose irgi yra. Kadangi mano mokslinė sritis palyginti siaura, Lietuvoje trūksta tokių mokslininkų, gali būti, kad grįžęs turėčiau burti savo mokslinę grupę“, – ateities planus dėlioja Stony Brooko fizikos doktorantas ir patikina greičiausiai grįšiantis tada, kai ir jam, ir Lietuvai bus naudingiausia: tapęs profesoriumi, sukaupusiu platų pažinčių ratą, kuriame netrūks lietuvių mokslininkų.

Nė trisdešimties nesulaukęs Paulius Ignatavičius prieš savaitę pristatė spektaklį „Dostojevskis vaikams“ Vilniaus mažajame teatre, o ketvirtadienį jo režisuotą spektaklį „Hamletas mirė. Gravitacijos nėra“ jau žiūrėsime Nacionaliniame dramos teatre.

Premjerai besirengiantis režisierius P.Ignatavičius velykinių laisvadienių prisipažįsta turėsiantis nedaug: „Šeimoms skirsime sekmadienį, o šeštadienį ir pirmadienį vyks repeticijos. Nieko baisaus – Tarptautinę teatro dieną taip pat pasitikome dirbdami, nes per likusią savaitę daug dalykų spektaklyje dar būtina atrasti“, – tvirtina dėl sutrumpėjusių švenčių pernelyg neišgyvenantis režisierius.

Iš fizikos – į teatrą

Paulius – Vilniaus jėzuitų gimnazijos auklėtinis, pagal mainų programą brandos atestatą (ne bet kokį, o su puikiais žinių įvertinimais) gavęs Vokietijoje. Kadangi besimokydamas paskutinėse klasėse rimtai susidomėjo teatru ir kinu, svečioje šalyje mėgino likti studijuoti vaidybos arba kino režisūros, tačiau po kelių sėkmingai išlaikytų stojamųjų turų jaunuoliui buvo patarta pirmiau sukaupti gyvenimiškos patirties. Grįžus į Lietuvą nešti dokumentus Muzikos ir teatro akademijon buvo per vėlu, todėl Vilniaus universitete Paulius pradėjo studijuoti fiziką. Bet po trijų dienų išgirdo, kad Rimas Tuminas skelbia papildomą priėmimą į savo renkamą režisūros kursą.
„Taigi fiziku buvau neilgai. Tada iš viso nemąsčiau apie tai, kad renkuosi profesiją visam gyvenimui. Nors tikslieji mokslai sekėsi lengvai, teatras teikia daugiau progų laisvai mąstyti, tyrinėti tokius vidinius žmogaus užkaborius, kurių šiaip gyvenime gal ir nepažintum. Tai įrankis suvokti save ir pasaulį. Fizika analizuoja, kaip ir kas realiame pasaulyje vyksta, o teatras mėgina atsakyti į klausimą „kodėl“. Tai egzistencinės prasmės klausimas“, – dėsto pašnekovas.

Asmenybė atsiskleidžia svajonėse

P.Ignatavičiaus kurso draugas Artūras Areima neslepia savo simpatijų vokiečių teatrui. Ko gero, Vokietijoje gyvenusiam Pauliui taip pat nepavyko išvengti tenykščių tradicijų įtakos. „Tiesą sakant, mokyklą baigiau ne didmiestyje, o kurortiniame Šventojo Blažiejaus miestelyje netoli sienos su Šveicarija ir Prancūzija. Kelis kartus lankėmės Štutgarto teatruose, tačiau artimesnio sąlyčio anuomet nebuvo. Tik studijų metais kelis kartus važiavom į Berlyną, susipažinome su Alberto Ostermaierio pastatymais, lankėmės „Schaubuhne“ ir „Deutsches Theater“. Tiesą sakant, tipiškame vokiečių teatre man per daug plakatiško, tribūniško socialumo ir per maža metafizinio lygmens. Tačiau žavi tai, kad jų aktorinei mokyklai nebūdinga patetika, aktoriai dirba aštriai, negailėdami savęs, kartais net būna sau žiauroki. O štai mes studijuodami Vilniuje pasigedome eksperimentų, galimybių klystant išbandyti save. Viskas būdavo orientuota į egzaminus, kuriuose privalai pateikti žiūrovišką rezultatą. Tačiau pradedančiajam kartais sveika kristi nosimi į purvą, nes savo kailiu patirtos pamokos įsimenamos geriausiai“, – svarsto P.Ignatavičius.
Didesnį įspūdį jam paliko lenkų teatro guru Krystianas Lupa: šio režisieriaus darbai, pasak Pauliaus, yra optimalus vokiečių režisūrinio ir rusų aktorinio teatro tradicijų viduriukas. Šis režisierius daug eksperimentuoja, stengiasi praplėsti aktorių žmogiškąsias ribas. P.Ignatavičiui pasirodė artimas ir K.Lupos požiūris, kad žmogų geriau apibūdina ne nuveikti, o neįveikti darbai. Kitaip sakant, asmenybė atsiskleidžia svajonėse. Režisierius turi būti improvizuojantis stebėtojas, sugebantis įvertinti scenoje gimstančius atradimus ir atitinkamai koreguoti savo išankstinę koncepciją. Tai būtina siekiant, kad spektaklis įgautų gyvybės. O režisūrinės ambicijos neretai tą gyvybę pražudo.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-14-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vilnietis Vladas Jurkevičius pernai tarptautinėje fizikos olimpiadoje iškovojo bronzinį apdovanojimą, prieš tai dvejus metus iš eilės pelnė sidabro medalius Europos Sąjungos gamtos mokslo olimpiadose, o šiemet įstojo į Kembridžo universitetą.

Kai Vlado artimieji ir pažįstami, sužinoję, kad jis rudenį pradės studijuoti Kembridžo universitete inžinerijos mokslus, klausdavo, kiek laiko praleido prie vadovėlių, iš pradžių vaikinas sakydavo tiesą – kad visai nesimokė. Tačiau supratęs, jog juo niekas netiki, dabar išsisuka, atsakydamas, kad šiek tiek teko pasėdėti prie knygų. Nors iš tiesų buvęs Vilniaus licėjaus mokinys ruošdavo tik fizikos ir anglų kalbos namų darbus, o tam skirdavo vos 15 minučių. Valstybiniams brandos egzaminams gabus jaunuolis taip pat visai nesiruošė, išskyrus anglų kalbos. Jausdamas, kad šis dalykas jam silpniau sekasi, prieš egzaminą mėnesį kasdien po valandą gilino anglų kalbos žinias. Palyginti su tuo, kad nemažai mokinių prieš egzaminus mokosi kiauromis paromis, tai neatrodo didelės pastangos, tačiau Vladui to visiškai užteko, kad gautų šimtuką. Kitus egzaminus jis taip pat išlaikė puikiai – matematikos žinios buvo įvertintos 96, fizikos 99, o lietuvių kalbos – 80 balų.
Tad ką vaikinas veikdavo tuo metu, kai jo bendramoksliai kalė formules ar bandydavo suprasti įvairias teoremas?

Vietoj mokslų – lėktuvų modelių konstravimas

Visą laisvą laiką Vladas nuo penktos klasės skiria lėktuvų ir sklandytuvų modeliams konstruoti. Svečiuodamasis pas mamos draugės sūnų ir pamatęs jo kambaryje daug paties sukonstruotų lėktuvų modeliukų, Vladas ir pats užsimanė tuo užsiimti. Tad paprašė, kad mama jį nuvestų į Lietuvos mokinių informavimo ir techninės kūrybos centre veikiantį modeliavimo būrelį ir aštuonerius metus be pertraukų ji lankė. Lėktuvų modelius Vladas konstruodavo ne tik būrelyje tris kartus per savaitę, bet dažnai ir namie iki išnaktų. “Tėvai užeina į mano kambarį apie antrą valandą nakties, o mane randa vis dar klijuojantį”, – pasakoja Vladas. Jo mama prisimena, kad sūnaus kambarys dažniausiai primindavo dirbtuves arba net sąvartyną, nes visas būdavo užverstas įvairiausio dydžio detalėmis, kartonu, plastiku.
Nors konstruoti modelius – didelio kruopštumo ir kantrybės reikalaujantis darbas, tačiau Vladas nė karto nepasakė, kad atsibodo ir norėtų mesti šį užsiėmimą. “Tiesa, neseniai jau maniau, kad atsisakys savo pomėgio, nes nuvykęs į varžybas išbandyti beveik dvejus metus konstruoto sklandytuvo jį paleido ir šis nuskrido, nes nesuveikė sustojimo mygtukas. Vladas grįžo labai nusiminęs, tačiau iškart pradėjo konstruoti kitą modelį”, – pasakoja Jolita Jurkevičienė.
Moteris sako, kad sūnus dažnai būna išsiblaškęs, tačiau konstruojant jam niekada nepritrūksta užsispyrimo baigti darbą arba nepavykus vėl pradėti iš naujo. “Būna, kad kelias savaites krapštausi prie kurios nors vienos modelio detalės, bet paaiškėja, kad ne taip dariau ir vėl pradedu nuo nulio. Tuo metu, kai mano draugai žaisdavo kompiuterinius žaidimus, aš konstruodavau”, –  sako Vladas.
Šis pomėgis atvedė vaikiną ir į inžinerijos mokslus. Jis planavo iš karto studijuoti aviacinę inžineriją, tačiau Kembridžo universitete pirmus dvejus metus dėstomi bendrieji dalykai, o tik paskui galima rinktis siauresnę sritį. Šiandien Vladas dėl to visai nesigaili. “Po studijų planuoju grįžti į Lietuvą, o pas mus labai mažos perspektyvos aviacijoje, todėl prasmingiau būtų pasirikti kitą inžinerijos šaką”, –  svarsto būsimasis pirmakursis.
Nors vaikinas supranta, kad baigus Kembridžo universitetą bet kurioje pasaulio šalyje jo pomėgis galėtų tapti gerai mokamu darbu, tačiau nenorėtų gyventi svetimame krašte. “Neįsivaizduoju savęs mąstančio angliškai, gimtinėje man mieliau. Be to, čia tėvai, artimieji, draugai”, –  teigia Vladas, ateitį siejantis tik su Lietuva.

Apie studijas Lietuvoje net nesvarstė

Beje, kad stos į vieną geriausių pasaulio universitetų, jaunasis fizikas nusprendė dar devintoje klasėje. Pradėjęs mokytis Vilniaus licėjuje jis daug bendravo su vyresniais mokiniais, – šie jam padėdavo ruoštis olimpiadoms, iš jų sužinojo, kad Kembridžo universitete idealios sąlygos tiems, kurie nori mokytis. Be to, ten kur kas artimesni dėstytojų ir studentų santykiai nei Lietuvos aukštosiose mokyklose. Vladui taip pat labai svarbu, kad Kembridžo universitete galima naudotis visa naujausia įranga, reikalinga inžinieriams. “Nebūčiau labai liūdėjęs, jeigu būtų nepriėmę. Buvau išsiuntęs prašymus ir į kitus Didžiosios Britanijos universitetus. Tik apie studijas Lietuvoje niekada net nesvarsčiau”, – dėsto Vladas.
J.Jurkevičienė prisimena, kad bandė sūnų atkalbėti nuo studijų užsienyje, patarė pirma baigti kurią nors Lietuvos aukštąją mokyklą ir tik vėliau važiuoti tobulintis svetur. Tačiau Vladas per beveik ketverius metus pripratino tėvus prie minties, kad išvyks į Didžiąją Britaniją. Kad patektų į aukščiausias vietas pasaulio universitetų reitinguose užimančią aukštąją mokyklą, vaikinas stengėsi kuo geriau pasirodyti tarptautinėse olimpiadose, nes laimėjimai jose atveria kelią į Kembridžą.
Jis žinias gilino papildomo ugdymo mokykloje “Fizikos olimpas”, o namie ilgai prie uždavinių neužsisėdėdavo. “Teorinę dalį mums išaiškindavo per paskaitas “Fizikos olimpe”, todėl papildomos literatūros skaityti nereikėjo, tekdavo tik paspręsti uždavinius, bet juos gana greitai įveikdavau”, –  pasakoja Vladas.
Ilgiau jis mąstydavo apie galimus sprendimų variantus tų uždavinių, kuriuos norintiems papildomai paspręsti atrinkdavo Vilniaus licėjaus matematikos mokytojas Benas Budvytis. Vaikinas sako, kad kaip juos įveikti dažnai galvodavo net valgydamas ar vedžiodamas šunį. Itin sunkius matematikos uždavinius jam patiko spręsti, visuomet pats sukdavo galvą, kol sugalvodavo sprendimą. Jau nuo penktos klasės dalyvaudavo Vladas ir matematikos olimpiadose, jose puikiai sekėsi,  vis dėlto labiau jį traukė fizika. “Nuo vaikystės mane domino viskas, kas vyksta gamtoje, pavyzdžiui, iš kur atsiranda vaivorykštė arba kodėl trenkus žaibui, garsas atsilieka. Mano tėtis fizikas, todėl paaiškindavo fizikinius procesus. Galbūt todėl ir atsirado potraukis fizikai. Nors neblogai sekėsi ir chemija, tačiau nepatiko, kad daugelį dalykų reikia išmokti mintinai. O matematikai ir fizikai pakanka loginio mąstymo”, –  mano Vladas.
Tiesa, dešimtoje klasėje jis dar buvo paniręs į informatiką, spręsdavo uždavinius, per naktis programuodavo, dalyvavo Baltijos šalių informatikos olimpiadoje, tačiau šis mokslas jam greitai atsibodo.

Svarbiausia – įgimtas loginis mąstymas

Būsimojo Kembridžo universiteto pirmakursio mama mano, kad turėdamas tokią galvą Vladas galėjo dar geriau mokytis ir daugiau pasiekti, tačiau jis sakydavo, kad jau žino, kiek jam reikia. “Dėl to namie nuolat kildavo konfliktų. Tėvai priekaištaudavo, kad mokslo sąskaita konstruoju lėktuvų modelius. Galėjau iš visų egzaminų gauti šimtukus, bet nuo to tik tėvai būtų laimingesni. Aš ir dabar neliūdžiu. Ir laimėjimais olimpiadose daugiau džiaugdavosi tėvai nei aš pats”, –  atskleidžia gabus jaunuolis.
“Vladas labai savimi pasitiki. Kartais gal net per daug. Grįžęs žiemą iš pokalbio Kembridžo universitete pareiškė, kad jis tikrai įstos, nors kad priimtų turėjo iš valstybinių egzaminų gauti ne mažiau kaip 95 balus”, – pasakoja J.Jurkevičienė.
Vlado fizikos mokytoja Danutė Aleksienė sako, kad pradėjęs dalyvauti tarptautinėse olimpiadose vaikinas tapo kur kas pranašesnis už ją, tačiau tuo nė kiek nesipuikavo. “Pamatęs, kad sekasi ir gali laimėti, jis siekdavo aukščiausių įvertinimų, tačiau netapo garbėtroška. Jau nuo devintos klasės, kai pradėjau Vladą mokyti, jaučiau jo didelį susidomėjimą fizika. Jam neužtekdavo to, ką išgirsdavo per pamokas. Norėdavo papildomai spręsti, nuolat užduodavo išsamių, įdomių klausimų. Interesas ir kryptingas darbas padėjo jam tiek daug pasiekti”, – mano D.Aleksienė.
Pats Vladas įsitikinęs, kad svarbiausia ne gera atmintis ar užsispyrimas, o įgimtas loginis mąstymas. Tai, jo nuomone, ir padėjo be didesnių pastangų laimėti pirmąsias vietas Lietuvos matematikos ir fizikos olimpiadose, parsivežti ne vieną medalį iš tarptautinių olimpiadų, kartu ir mokykloje gauti aukščiausius įvertinimus iš visų dalykų.