Rugpjūčio paskutinį savaitgalį rengiamame postfolkloro ir baltų kultūros festivalyje “Mėnuo Juodaragis” skambės sutartinės.

Tarp Lietuvos vasaros festivalių “Mėnuo Juodaragis” išsiskiria savo ypatinga dvasia. Retame festivalyje pavyks pamatyti tiek daug atsipalaidavusių, geranoriškai nusiteikusių ir labai įdomių žmonių. Pernai Aukštadvaryje buvo surengtas mažesnis festivalio variantas, todėl ne visiems norintiesiems pavyko į jį pakliūti. Tačiau šiemet, rugpjūčio 26–28 dienomis, jau keturioliktasis “Mėnuo Juodaragis” vėl grįžta į didžiąją Zaraso ežero salą ir laukia visų norinčiųjų.
Festivalyje, kaip ir kasmet, šiemet vėl bus kita tema – liesis sutartinių garsai. “Sutartinės – vienas unikaliausių Lietuvos paveldo dalykų, todėl nutarėme į tai pažvelgti įvairiapusiškiau: ne vien kaip į folkloro tradiciją, bet ir per žmonių bendravimą, juostų pynimą amatų kiemelyje atkreipti dėmesį, kaip skirtingos gijos susipina į vieną gražų dalyką”, – “Veidui” pasakojo festivalio organizatorius Ugnius Liogė.
Daug į festivalį atvykstančių kolektyvų dainuoja sutartines, todėl organizatoriai šiemet sprendė dilemą, kaip įgarsinti šį žanrą, kuris paprastai atliekamas šokant, kamerinėje aplinkoje ar gamtoje. Nuspręsta, kad festivalyje bus pastatyta apvali scena su mikrofonais viršuje.
Festivalyje “Mėnuo Juodaragis” ir šiemet apsilankys lietuviškos grupės, jau tapusios neatsiejama jo dalimi – Aistė Smilgevičiūtė ir grupė “Skylė”, “Kūlgrinda”, “Atalyja”. O tarp garbiausių užsienio svečių U.Liogė minėjo grupę iš Portugalijos “Dazkarieh”, atliekančią į stilistinius rėmus netelpančią muziką, kurioje senasis Portugalijos folkloras susilieja su roku ir portugalų poetų tekstais. Kiti įdomūs projektai – vokiečių grupė “Sonne Hagal”, iš JAV atvykstantis neofolkloro kolektyvas “Blood Axis”, elektroninės muzikos atlikėjų projektas “Rapoon” iš Didžiosios Britanijos – archajinės kultūros atspindys šiuolaikinėje muzikoje. Iš viso festivalyje pasirodys per 50 meno kolektyvų.
“Dar vienas išskirtinis dalykas, kad koncertuos apie dešimt jaunų grupių. Anksčiau turėdavome sukti galvas, ką naujo pakviesti į festivalį, nes Lietuvoje neatsiranda tiek daug naujų jaunų grupių. Bet šiemet mums malonu, kad dalyvaus daug entuziastingų jaunuolių”, – pridūrė organizatorius.
Tiesa, roko gerbėjai šiemet  liks šiek tiek nuvilti, nes “sunkesnės” muzikos atlikėjų šįkart nebus daug. “Šiemet sutartinių tematika padiktavo, kad festivalis bus kaip niekad folklorinis. Žiūrovai pastebėjo, kad bus daug folkloro, bet kasmet stengiamės pakviesti po vieną du įvairaus stiliaus kolektyvą”, – tvirtino festivalio organizatorius U.Liogė. Be lietuviškos grupės “Bix”, roko flangui atstovaus grupė iš Rusijos “Troll Bends Fir”, derinanti folklorą ir metalinį skambesį bei dainuojanti tik apie alų.

Žvangės ginklai, sklis žiežirbos

“Mėnuo Juodaragis” iš kitų festivalių išsiskiria dar ir tuo, kad nesusikoncentruoja į muziką – ne mažiau svarbią jo dalį sudaro paskaitos, amatai, žaidimai. Ir šiemet veiks amatų kiemas, kur audėjos aus juostas, o visi festivalio svečiai galės prisidėti prie festivalio kilimo audimo, bus galima pasimokyti tapyti ant drobės, nusidažyti savo marškinėlius. Per kelias festivalio dienas žiūrovų akyse “Tarailos kalvės” meistras nukaldins tikrą senovinį kalaviją, o senovės karybos klubai “Karionys” ir “Varingis” surems ginklus kovose. Festivalio metu taip pat bus galima išbandyti baltišką pirtį, pašaudyti iš lanko, paklausyti paskaitų, pažiūrėti filmų, o vaikų lauks speciali programa.
Ekologines idėjas propaguojantys festivalio organizatoriai ir šiemet kviečia į Zaraso salą atvykti su dviračiais. Paklusę šiam raginimui entuziastai rengia dviejų dienų dviračių žygį iš Vilniaus per Labanoro girią. Organizatoriai tikisi sulaukti apie 100 dviratininkų, kurie mins į Zarasus daugiau nei šimtą kilometrų, aplankydami įdomias Lietuvos vietas. Tokiems stipruoliams bilietai į renginį kainuos perpus pigiau, o šeštadienį jų lauks speciali programa – pažintinis žygis dviračiais po Gražutės parką.
Iki festivalio pradžios bilietas trim dienoms į “Mėnuo Juodaragis” kainuos 105 Lt, o festivalio metu – 115 Lt. Organizatoriai prognozuoja, kad festivalį aplankys 3–4 tūkst. žmonių. “Tikimės, kad šiemet žmonių bus daugiau nei 2009 m., nes programa daug įvairesnė. Matome tai pagal išankstinį bilietų pirkimą, bet didelio masiškumo nelabai pageidaujame, nes mūsų festivalio publika – su savo dvasia, geranoriško ir laisvo bendravimo principais. Jei įsilies keli tūkstančiai naujų žmonių, bijau, kad nebeliks tos specifinės dvasios”, – teigė komerciškumo nesivaikantis festivalio organizatorius U.Liogė.

Popietėmis čia įsikursiančiame festivalio miestelyje vyks koncertai, tradicijų, amatų, nacionalinės virtuvės demonstravimas, pirmadienio ir antradienio vakarais 19 val. – folkloro vakaronės. Antradienį 22 val. ant Gedimino kalno ir jo papėdėje vyks ugnies skulptūrų misterija “Vilniaus laiškai Gediminui”.
Šventinis festivalio pabaigos koncertas trečiadienį prasidės 17 val.”Baltica” Vilniuje

Savaitgalį Nidoje skambės tarptautinis folkloro festivalis “Tek saulužė ant maračių”. Jame viešės svečiai iš Ispanijos baskų krašto, Latvijos, Lenkijos, Rusijos ir Moldavijos, o visus lietuvių ansamblius sunku ir išvardyti.

Festivalio tema – “Kosmogoninio mito atspindžiai”, todėl savaitgalio naktimis ant Parnidžio kopos šalia Saulės laikrodžio poilsiautojai, padedami profesionalių astronomų, turės galimybę teleskopais stebėti dangaus kūnus. Prie Nidos švyturio šeštadienį vyks gintaro aukojimo ceremonija, o prieplaukos “šokotekoje” jaunimas galės linksmintis ligi paryčių.

“Virvytės” folkloro ansamblio narių Inetos ir Valdo Zajančkauskų namuose kasdien skamba lietuvių liaudies dainos, o vakarais vaikai – septynerių Adelė ir dvejų Pijus neužmiega be lopšinės, net jei prieš tai būna klausęsi pasakos.

folk

Ne paslaptis – mes, lietuviai, suremiame pečius ir užtraukiame liaudies dainą tik tada, kai savo kelyje susiduriame su priešu. Ir vos tik jam atsitolinus vėl pradedame keikti valdžią ir burbėti, kaip mums bloga gyventi Lietuvoje, o patriotiškumas ima ir kažkur išgaruoja. Inetos ir Valdo Zajančkauskų namuose lietuvių liaudies daina skamba kasdien, jie didžiuojasi esą lietuviai ir apie jokias laimės paieškas svečiuose kraštuose net nesvajoja. “O kaipgi kitaip? – klausiamai tarsteli Ineta. – Mums gera gyventi ten, kur mes esame”.

Suvedė liaudies daina

Ineta ir Valdas susipažino dar būdami studentai folkloro ansamblyje “Ratilio”. Tada, kai pirmąkart ansamblio vadovė Zita Kelmickaitė juokais Inetai mestelėjo, ko ji atėjusi – dainuoti ar vyro susirasti, net neįtarė, kad juodu taps pora. Ineta rimtų rimčiausiai atsakė, kad dainuoti, o išėjo taip, kad dar ir vyrą susirado. Ir ne tik ji – iš tuo metu ansamblyje dainavusiųjų bei šokusiųjų net septynios šeimos susikūrė.

Vėliau buvę “Ratilio” ansamblio dalyviai susibūrė į “Virvytės” folkloro ansamblį, kuriam dabar vadovauja “Gero ūpo!” vedėja Loreta Sungailienė. Skirtumas tik tas, kad dabar į repeticijas visi keliauja su vaikais. Ir ne tik todėl, kad neturėtų su kuo jų tuo metu namie palikti. Pasak Inetos, visų ansamblio narių vaikai nuo mažumės dainuoja ir šoka kartu su tėvais. “Nors repetuoti su atžalomis gerokai sunkiau, bet taip vaikai perima tėvų puoselėjamas tradicijas”, – įsitikinusi pašnekovė. Štai ir Zajančkauskų Adelė buvo pirmas ansamblio vaikas, o vos keturių mėnesių Pijus, padabintas mamos siūtu tautiniu kostiumu, tapo Dainų šventės folkloro dienos simboliniu kūdikiu.

Be specialių patriotizmo pamokėlių

Ineta ir Valdas neabejoja, kad vaikams nereikalingos specialios patriotiškumo pamokėlės. Užtenka augti šalia tėvų, puoselėjančių tikrąsias tautos vertybes. Štai patys Zajančkauskai, kaskart sėsdami prie pusryčių, pietų ar vakarienės stalo, susikimba už rankų ir sugieda giesmelę, taip atsidėkodami Dievuliui už tai, ką jie dabar turi. Kas kita, pasak pašnekovų, kai tokios aplinkos šalia nėra. “Tuomet reikėtų ją dirbtinai sukurti – supažindinti mažuosius su tautos papročiais, dainomis, šokiais einant į renginius, skaitant knygas, klausantis kompaktinių plokštelių. Nes be savo šaknų esi niekas”, – leidžiasi į apmąstymus dviejų vaikų mama, pati augusi nedideliame Akmenės miestelyje, kur žmonės dar buvo išlaikę senąsias tradicijas.

“Pažinau savo senelį, girdėjau žemaitišką tarmę, liaudies dainas. Tiesa, švenčių išskirtinai mūsų šeima nešvęsdavo, bet tradicijų visada laikydavomės. Ir šieno Kūčių vakarą po linine staltiese padėdavome, ir kiaušinius Velykų išvakarėse margindavome, ir Morę pasipuošę pačių darytomis kaukėmis per Užgavėnes degindavome. Pamenu, kai pradėjo belstis atgimimas, artėjant Vasario 16–ajai skambinau tetai, prašydama, jog ši padainuotų lietuvių liaudies dainą “Oi neverk, motušėle”, nes norėjau šią dainą išmokyti dar ir klasės draugus, kad galėtume atėjus šventei visi kartu padainuoti. Buvau tikra – teta tikrai mokės, nes jos lūpose nuolat skambėjo dainos ir pasakojimai apie anuos, geresnius laikus, kurių mes, jaunimas, nepažinome. O įsikūrus folkloro ansambliui net nedvejodama nuėjau į jį”, – prisimena savo pažintį su lietuvių liaudies šokiais, dainomis ir tradicijomis Ineta.

Nėštukė su tautiniu kostiumu

Pašnekovė juokauja: juodu su vyru, kuris taip pat nuo mokyklos laikų dainuoja, šoka ir dar griežia smuiku folkloro ansamblyje, yra šiuolaikiški žmonės, tokie patys kaip daugelis iš mūsų. Pažįsta pinigus, žino, kaip daryti verslą, jų namuose yra radijas ir televizorius, tik pastarasis žiūrimas itin retai. Ineta – medikė, mikrobiologė, dirbanti vienoje sostinės farmacijos įmonių. Valdas, baigęs architektūrą, dirba pramoninio dizaino srityje, kuria pakuotes. Taigi abu į darbą apsiavę vyžomis tikrai nevaikšto! Tačiau Ineta išties labai mėgsta apsirengti tautiniu kostiumu, kuris jos pačios rankomis siūtas bei išdailintas, ir kartu su kitais ansamblio nariais traukiant sutartinę žingsniuoti Vilniaus gatvėmis.

“Tautinio kostiumo nepakabinau į spintą ir besilaukdama mažųjų. Klostelės, gumytės, raukinukai – kiekviena kostiumo detalė pritaikyta kiekvienam moters gyvenimo tarpsniui. Ir nieko keista – juk mūsų močiutės apie specialius nėščiosios drabužius net nesvajojo. Sakote, dabar tautiškumas nemadingas? Juo geriau! Vadinasi, mes dar labiau išskirtiniai. O gal tiesiog savo keliu einame ne dėl mados, o kur veda širdis”, – šypsosi nuotraukų ciklo apie moters gyvenimo ratą, kuriam buvo fotografuojama ir netekėjusi mergina, ir būsima mama, ir vyresnio amžiaus moteris, nėštukė.

Lietuvaitė! Tikra lietuvaitė!

O mažieji? “Jie taip pat labai mėgsta savuosius tautinius kostiumus, ypač jais džiaugiasi būdami šalia kitų taip pasipuošusių ansamblio narių. Kartą, kai gastrolėse nenorėdama žadinti Pijaus jo neužvilkau, pirmas pabudusio sūnaus klausimas buvo: “O kur mano kostiumas?” – šypsosi mama.

Nors vėliau prasitaria, kad per dukters pirmąjį kalėdinį karnavalą Čiurlionio menų gimnazijoje dėl to vos nepersistengė… “Adelė vaidino birželį. O dar turėjo deklamuoti eilėraštį apie Jonines. Šeimoje pasitarę nusprendėme, kad labiausiai jai tiktų tautinis kostiumas. Tačiau nuėjusi su dukra į mokyklą ir pamačiusi “kvalbonuotas” ir pūstomis suknelėmis jos klasės drauges sunerimau – galbūt šį karta perlenkiau lazdą. Juolab kad ir Adelė akivaizdžiai pasijuto nekaip. Tačiau Kalėdų Senelio šūksniai “Lietuvaitė! Tikra lietuvaitė!”, pamačius Adelę, visas mudviejų dvejones ir nerimą tarsi burtų lazdele kažkur pradangino”, – neslepia džiaugsmo moteris.

Patriotiškumas kasdienybėje

Pasak Zajančkauskų, patriotiškumas – ne vien tautiniai drabužiai ar liaudies dainos. Patriotiškumas jų šeimai – dar ir tai, kad pirkdami daiktus ar maisto produktus jie renkasi tik lietuvišką produkciją. Pasak Inetos, net širdis apsąla nuo iš rūsio parneštų namie raugtų agurkėlių, kurie yra tikra vitaminų bomba, o vaikams skaniausios močiutės pagal senovinį receptą keptos bandelės. Vasarą jie visi renka žolinius, iš kurių žiemą verda gardžią arbatą. O mažieji vos gimę buvo apgobti močiutės, Inetos mamos, dovanotais namuose austais lininiais rankšluosčiais, ir nuo pat kūdikystės žaidžia tik su mediniais ar mamos siūtais žaislais.

Net pavardės, atūžus moteriškų pavardžių keitimo madai, Ineta nekeitė ir vietoj Zajančkauskienės netapo Zajančkauske. “O kodėl turėčiau? Kad nežinotų, ar aš esu ištekėjusi? Bet juk man gera, kad aš ištekėjusi moteris, kad esu mama. Be to, tai juk irgi mūsų tautos tradicijų dalis”, – įsitikinusi lietuviškų tradicijų puoselėtoja “Virvytės” ansamblio narė.