Spauda. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui paskelbus apie kultūros ir meno leidiniams skiriamą finansavimą, bene kasmet pasigirsta kalbos apie kultūrinės spaudos skurdinimą ir niūrias jos perspektyvas. Ar iš tiesų šiems leidiniams išmušė paskutinioji?

Paskelbus kultūros ir meno leidinių finansavimo 2015 m. rezultatus, penkių kultūros leidinių redaktoriai pasirašė kreipimąsi į aukščiausius šalies vadovus bei kultūros politikos vykdytojus, prašydami atkreipti dėmesį į vis prastėjančią kultūrinės spaudos padėtį ir ieškoti būdų, kaip ją pagerinti. „Kultūrininkų ašaros tampa kasdienybe, kaip žiemos be sniego. Ir valstybė bei jos institucijos atkakliai nenori matyti, kad tos ašaros byra dėl sistemingai žlugdomo kultūros žmonių orumo ir savivertės. Valstybė džiaugiasi ir didžiuojasi, kad jos ekonomika kasmet auga, netgi lenkia daugelį Europos šalių, tačiau kultūros leidiniai vis labiau skursta, verčiami balansuoti ant išlikimo ribos, jų finansavimas – prieš bet kokią ekonomikos logiką – mažėja“, – rašoma žiniasklaidoje išplatintame kreipimesi.

Kultūrinės spaudos leidėjai atkreipia dėmesį, kad yra verčiami dirbti iš entuziazmo, autoriniai darbai nėra atlyginami, todėl vis sunkiau sulaukti profesionaliai bei kokybiškai parašytų straipsnių, ir apskritai kyla abejonių dėl šių leidinių reikalingumo ir ateities perspektyvų. Pasak savaitraščio „Literatūra ir menas“ vyriausiojo redaktoriaus Gyčio Norvilo, valstybės finansavimas mažėja, o galimybių užsidirbti iš kitų sričių nėra, nes pardavimo ir prenumeratos skaičiai nėra dideli. Nesulaukiama pajamų ir iš reklamos.

„Kultūrinė spauda yra prie išlikimo ribos. Tie pinigai, kuriuos gauname iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF), yra mūsų veiklos pamatas. Vėliau galima teikti įvairius atskirus projektus Kultūros tarybai ir šiek tiek prisidurti, bet čia tik menka pagalba, pamatas yra būtent šie pinigai“, – sako G.Norvilas.

„Literatūra ir menas“ šiemet iš fondo per pirmąjį finansavimo etapą sulaukė 59,1 tūkst. eurų (204 tūkst. Lt) paramos spaudai – 6,7 tūkst. eurų (23 tūkst. Lt) mažiau nei pernai (skaičiuojant kartu su parama interneto svetainei).

1996 m. įkurtas SRTRF kasmet įvairiems projektams iš viso išdalija per 2,5 mln. eurų biudžeto lėšų. Šie pinigai atitenka kultūros ir meno leidiniams (23 proc.), šviečiamiesiems projektams (12 proc.), regioninėms visuomenės informavimo priemonėms (37 proc.), radijui ir televizijai (5 proc.), internetinei žiniasklaidai (10 proc.) ir vaikams bei jaunimui skirtiems projektams (8 proc.). Leidiniai ir organizacijos fondui teikia įvairius projektus, kuriuos vėliau vertina ekspertai ir pateikia savo išvadas.

Pasak SRTRF tarybos pirmininko Gintaro Aleknonio, pirmajame konkurso etape šiemet iš viso pateikta paraiškų maždaug šešiems milijonams eurų, o fondas paskirstė tik nepilnus du, taigi poreikis ir galimybės neatitinka bent tris kartus, todėl nenuostabu, kad visada bus nepatenkintų rezultatais. Kita vertus, kultūros ir meno leidinių konkurse iš viso prašyta 830 tūkst. eurų, o paskirstyta 450 tūkstančių, taigi finansavimo sulaukė gerokai didesnė dalis projektų nei kitose konkurso programose.

„Visi mes sutariame vienu klausimu, kad kultūros ir meno leidiniai iš tikrųjų sunkiai verčiasi ir padėtis yra sudėtinga, tačiau reikėtų nepamiršti, kad Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas būtent yra rėmimo, o ne išlaikymo fondas. Ši situacija truputį primena bet kokias sporto varžybas: kai krepšinio komanda pralaimi, kalti irgi būna teisėjai“, – teigia G.Aleknonis.

Valstybės paramą spaudai riboja ir Europos Sąjungos ~de minimis~ pagalbos reglamentas, kuriame nurodoma, kad periodikai ir žurnalams suteiktas finansavimas per einamuosius ir praėjusius dvejus metus negali viršyti 200 tūkst. eurų. Kai kurie šalies kultūros leidiniai jau yra priartėję prie šios ribos, todėl negali tikėtis daugiau lėšų. Kultūros ministro Šarūno Biručio nuomone, šis rinkos ekonomikos dėsniais paremtas finansavimo būdas Lietuvai netinka, todėl ketinama su Europos Komisija derinti atskirą schemą ir prašyti išimties. Tačiau kol kas nėra aišku, kada tai galėtų įvykti.

„Kažkur Briuselyje sumąstomas toks dalykas, visiškai neįsigilinus į mažų valstybių situaciją. Tokių valstybių, iš kurių yra emigruojama, kurios dar visai neseniai prisijungė prie ES ir patiria įvairių pereinamojo laikotarpio problemų. Vakarų valstybėse yra ir daugiau gyventojų, ir senesnės dalyvavimo kultūros gyvenime tradicijos. Visose srityse ten tirščiau žmonių. Žinoma, ir finansiniai pajėgumai visai kitokie. O tokia Lietuva, Latvija ar Estija turi mažai gyventojų, ir jų dar mažėja. Galėtume atiduoti viską rinkos dėsniams ir pažiūrėti, kas bus, bet visiškai aišku, kas bus iš tiesų“, – esamą padėtį komentuoja savaitraščio „7 meno dienos“ redaktorė Agnė Narušytė.

Leidėjų nepasitenkinimą kelia ir sudėtinga biurokratinė projektų teikimo bei vertinimo tvarka. Esą trūksta viešumo, nėra iki galo aišku, kodėl priimamas vienoks ar kitoks sprendimas. Be to, teigiama, kad periodiniai leidiniai suplakami su laikraščių priedais arba kartą per metus leidžiamais almanachais, kurie savo funkcija labiau primena knygas. Kultūrinės spaudos leidėjams kasmet būtina sumanyti naują ir patrauklią projekto temą, ją detaliai aprašyti ir suplanuoti, išsikelti tikslus, uždavinius ir pan. Tarp septyniolikos šiemet po pirmojo etapo finansuotų projektų galima atrasti itin abstrakčių pavadinimų, kaip „Kultūros akiratis“, „Bendrieji kultūros tyrimai“, „Lietuvos ir Europos kultūrų dialogas: kūryba, procesas, analizė“ ir pan. Papildomas funkcijas reikia sumanyti ir interneto portalui, nes prašyti lėšų tiesiog jo išlaikymui taip pat nepakanka.

A.Narušytės teigimu, toks projektų finansavimas yra suprantamas ir logiškas Kultūros taryboje, kur galima realizuoti konkrečią ir įdomią idėją, tačiau tikrai neturėtų būti taikomas SRTRF, nes mažos apimties kultūros leidiniams neįmanoma numatyti, kas ir kaip per metus tiksliai bus parašyta.

„Su projektine veikla yra perlenkta, nes kasmet turime sugalvoti kažką ypatingo ir naujo. Tai truputi absurdiška. Yra projektas „Kultūros barai“ ar „Literatūra ir menas“ – čia ir yra projektas. Ką mes dar daugiau galime sugalvoti ir išradinėti iš naujo – tikslus, uždavinius… Jie juk nesikeičia. Projekto formą, žinoma, galima išlaikyti, kad finansavimas nebūtų skiriamas aklai, bet kiekvienais metais vis kažką naujo sugalvoti yra sudėtinga“, – antrina leidinio „Naujoji Romuva“ redaktorius Andrius Konickis.

Vis dėlto alternatyvų tokiai finansavimo sistemai praktiškai nėra, nes tiesiogiai finansuoti pačius leidinius iš valstybės biudžeto lėšų draudžia Europos Sąjungos teisės aktai.

„Kartais kyla įspūdis, kad tie kultūros leidiniai įsivaizduoja esantys labai  reikšmingi ir juos žmogiškai žeidžia, jog reikia rašyti kažkokius projektus. Bet mane dažnai stebina regioninių kultūros leidinių parengtos paraiškos, kurios yra visa galva aukštesnio lygio nei tų, kurie dabar garsiausiai šaukia“, – pabrėžia G.Aleknonis.

SRTRF iš biudžeto skiriamos lėšos jau kurį laiką iš esmės nesikeičia, tačiau kuriasi nauji leidiniai, todėl esamiems iš valstybės kasmet atitenka vis mažiau lėšų. „Literatūra ir menas“ šiemet vieno numerio autorių honorarams iš viso galės skirti vos 190 eurų (apie 650 Lt), tad kyla klausimas, ar gali net ir jauni, perspektyvūs autoriai už keliolikos eurų atlygį pateikti kokybišką straipsnį?

O štai fondo paramos antrus metus negavęs keturis kartus per metus leidžiamas žurnalas „Naujoji Romuva“ organizuoja įvairias labdaros akcijas, koncertus leidybai finansuoti, savo kūrinių parduoti paaukoja ir menininkai.

Tad ar įmanoma ištrūkti iš šio tarsi užburto rato, ar iš tikrųjų kultūrinė spauda pasmerkta lėtai stagnacijai ir išnykimui? Realiausias problemos sprendimo būdas galėtų būti visiškas jų persikėlimas į interneto erdvę, atsisakant didžiąją dalį lėšų suvalgančių ir pigiau už savikainą pardavinėjamų popierinių leidinių. Tačiau visi „Veido“ kalbinti kultūros leidinių redaktoriai tokią galimybę kategoriškai atmetė.

„Internetas tarnauja kaip sklaidos priemonė, bet perspektyva persikelti vien į virtualią erdvę nėra gera. Vis dėlto mūsų publikuojamos medžiagos nėra trumpalaikės, kad po savaitės jas tiesiog būtų galima išmesti, jos turi išliekamąją vertę – tai ir analitika, ir grožinė literatūra. Todėl popierinę alternatyvą būtina palikti. Geriausia yra balansas tarp interneto ir popierinės leidybos“, – tvirtina G.Norvilas.

Jo redaguojamas žurnalas „Literatūra ir menas“ šiuo metu yra leidžiamas beveik 1,3 tūkst. tiražu per savaitę, o nemokamą žurnalo interneto svetainę kas mėnesį aplanko 10–13 tūkst. unikalių vartotojų.

A.Narušytė pasakoja, kad tiek „7 meno dienų“ autoriai, tiek ir žmonės, kurie yra aprašomi, nori popierinio leidinio, nes jis išlieka istorijai ir keliauja į archyvus. O vienas rimtas serverio gedimas internete sunaikintų ilgametį ir didelę išliekamąją vertę turintį darbą. Vis dėlto redaktorė pripažįsta, kad jau dabar dauguma skaitytojų renkasi internetinę nemokamą žurnalo versiją – portalas per mėnesį surenka per 10  tūkst. unikalių vartotojų.

Kultūrininkų nevilioja ir leidinių jungimosi galimybė. Pasak A.Narušytės, kultūrinės spaudos Lietuvoje tikrai nėra per daug ir ji privalo būti įvairi, nes kiekvienas leidinys vienija skirtingas bendruomenes, atskleidžia kitokį žmonių požiūrį ir pasaulėžiūrą, pasižymi išskirtiniu stiliumi. O jeigu galų gale liktų tik vienas ar keletas tokio pobūdžio leidinių, jie atstovautų tik vieninteliam požiūriui be alternatyvų. Šalies kultūrinis gyvenimas tokiu atveju labai nusmuktų, nes ilgą laiką nepastebėti ir neaprašyti kūrėjai prarastų motyvaciją tobulėti ir žengti į priekį. Be to, nelikus kultūrinės spaudos būtų padaryta neatitaisoma žala ir lietuvių kalbai.

„Pastebiu jaunimo tendencijas – jie tikrai nesismulkina ir renkasi, kas jiems įdomu. Jeigu nebus įdomios kultūrinės spaudos lietuvių kalba, kultūra besidomintis jaunimas skaitys ir rašys internete angliškai. Jau dabar yra daug įvairių interneto portalų, ten niekas nesirūpina lietuvių kalba, o mes turime kalbos redaktorius, labai daug prie to dirbame. Jeigu viso to neliktų, netektume svarbaus kalbos bastiono. Masiniuose leidiniuose kalba irgi prižiūrima, bet čia ji skurdesnė, paprastesnė, mažiau intelektuali. Šis lygmuo išnyktų iš viešosios erdvės“ – įsitikinusi „7 meno dienų“ redaktorė.

Neabejotina, kad kultūros ir meno leidiniai yra reikšmingas viešojo diskurso ir kultūrinio gyvenimo elementas. Tą suvokė ir kaimynai latviai. Latvijoje po Tarptautinio valiutos fondo paskolos ir griežtų taupymo priemonių kurį laiką buvo nelikę nė vieno tokio pobūdžio leidinio, tačiau krizei pasibaigus šiuo metu vienintelis šalies kultūros leidinys vėl žengia pirmuosius žingsnius. Lietuvoje, priešingai, gyvuoja keliolika tokio pobūdžio spaudos leidinių.

„Jų skaičiaus administracinėmis priemonėmis reguliuoti negalima. Jeigu leidiniai gali išgyventi, turi savo auditoriją, vadinasi, jų yra tiek, kiek reikia. Leidinys turi atsirasti, kai jo reikia, turi gyventi ir turi mokėti numirti. Esu prieš eutanaziją – tai turi vykti natūraliai“, – perspektyvas vertina G.Aleknonis.

Dažnai kultūrinė spauda kritikuojama kaip nišinė, tik siaurai bendruomenei reikalinga žiniasklaidos dalis. Europoje tokius leidinius dažniausiai remia privatūs mecenatai, tačiau Lietuvoje panašios tradicijos dar tik pradeda rastis. O kol ši sritis yra tik valstybės rūpestis, kultūrinė žiniasklaida, norėdama išlikti, privalės atrasti naujų veiklos ir prisitaikymo modelių.

Dovaidas Pabiržis

UAB „Orion Asset Management“ įsteigė investicinį fondą „Orion alternative energy fund“, kuris yra pirmasis alternatyviosios energetikos investicijų srityje veiklą vykdantis rizikos kapitalo fondas Lietuvoje ir visame Baltijos šalių regione. Fondo strategiją ir kitus dokumentus 2014 m. birželio 17 d. patvirtino bei veiklą prižiūrės Lietuvos bankas.

Uždarojo tipo informuotiesiems investuotojams skirtas investicinis fondas visą savo turtą investuos į alternatyvios energetikos – vėjo energetikos – srityje veikiančias arba pradedančias veikti bendroves ankstyvojoje jų veiklos fazėje.

„Atsinaujinančios energetikos projektai pritraukia vis daugiau investuotojų dėmesio ir dažnai atrodo itin patraukliai. Tačiau dėl didelio tokių projektų mąsto ir investicijų poreikio, investuotojams dažnai šios investicijos tampa neprieinamos. Todėl nutarėme investuotojams pasiūlyti specializuotą rizikos kapitalo strategijos fondą, kurio veiklą prižiūrėtų Lietuvos bankas. Esame tikri, kad pasirinkta labai aiškiai apibrėžta investavimo strategija bei skaidri investavimo struktūra – Lietuvos banko prižiūrimas specializuotas rizikos kapitalo fondas – padės įveikti investuotojams dažnai kylančias abejones ir skatins pasirinkti būtent mūsų siūlomą fondą“, – sako Rytis Davidovičius, UAB „Orion Asset Management“ generalinis direktorius.

Jis pabrėžia, kad Baltijos valstybėse „Orion alternative energy fund“ bus pirmasis rizikos kapitalo fondas, kuris turės aiškią investavimo į atsinaujinančios energetikos projektus strategiją ir filosofiją.

„Fondas aiškiai apsibrėžė investicijas kreipti tik į specifinius kriterijus atitinkančius ir investicijų grąžą užtikrinančius vėjo jėgainių projektus, įskaitant vystomus nuo „plyno lauko“. Investuodami sieksime, kad investuota dalis leistų fondui dalyvauti bendrovės, į kurią investuojama, vystyme ir valdyme“, – sako R. Davidovičius.

Fondą valdančios įmonės vadovas pažymi, kad „Orion alternative energy fund“ sieks gauti iš bendrovių, į kurias bus investuota, reguliarias metines pajamas ir jas kasmet išmokėti investuotojams. Fondas yra skirtas tik patyrusiems investuotojams, kuriems yra priimtina didelė investicijų riziką ir jų koncentracija viename pramonės sektoriuje bei kuriems yra priimtinas ilgas investicijų laikymo laikotarpis, galintis siekti iki 25 metų.

Privataus ir rizikos kapitalo fondų valdytojos BaltCap įsteigtas privataus kapitalo fondas „BaltCap Private Equity Fund II“ (BPEF II) sėkmingai pradėjo veiklą. Šiuo metu investuotojų įsipareigojimai investuoti į fondą jau siekia 63 mln. Eurų (217,5 mln. Litų). Planuojamas šio į Baltijos šalis investuosiančio fondo dydis – 100 mln. Eurų (345,28 mln. Litų).

Privataus kapitalo fondas BPEF II įsteigtas BaltCap, bendradarbiaujant su Europos investicijų fondu (EIF), dalyvaujančiu projekte per Baltijos inovacijų fondą, taip pat su Europos rekonstrukcijos ir plėtros banku (ERPB) ir „Swedbank“ valdomais Baltijos pensijų fondais bei „LHV Asset Management“ ir „Danske Capital“ fondų valdytojais. Fondas BPEF II investuos į Lietuvos, Latvijos ir Estijos įmonių kapitalą bei su akcijomis susijusius vertybinius popierius.

„Neabejojame, kad įsteigtas didžiausias iki šiol tokio pobūdžio fondas Baltijos šalyse suteiks rimtą postūmį verslui augti, teigiamai paveiks ne tik būsimą Lietuvos rizikos kapitalo ekosistemos plėtrą, bet ir paskatins užimtumo ir ekonomikos konkurencingumo augimą“, ‒ pažymėjo Evaldas Gustas, LR ūkio ministras.

Pasak ūkio ministro E. Gusto, šis fondas – tai puikus trijų Baltijos valstybių iniciatyvos bei bendradarbiavimo sėkmės pavyzdys, leidžiantis pasinaudoti kur kas didesnėmis privačiomis investicijoms, skatinantis Baltijos regiono privataus ir rizikos kapitalo rinkos plėtrą bei padedantis didelį augimo potencialą turinčioms Baltijos regione veikiančioms mažoms ir vidutinėms įmonėms lengviau pritraukti privatų ir rizikos kapitalą.

Fondas BPEF II planuoja investuoti kapitalą į Baltijos regiono įmones ‒ fondas sieks įgyti kontrolinius įmonių akcijų paketus, paprastai į bendrovę investuodamas 5 – 10 mln. eurų. Fondo valdytoja BaltCap veiks kaip aktyvi vidutiniojo laikotarpio investuotoja ir glaudžiai bendradarbiaus su įmonių vadovais, siekdama sukurti savo sektoriuose pirmaujančias bendroves.

„Baltijos šalių ūkis auga bene sparčiausiai Europos Sąjungoje. Palanki ekonominė padėtis, o kartu ‒ specifinė, išskaidyta Baltijos valstybių rinka, kurioje įvairiuose sektoriuose veikia daug smulkių ir vidutinių įmonių, atveria puikias galimybes investuoti į būsimųjų regiono lyderių augimą. Džiaugiamės, jog prie šio projekto prisijungė tiek mūsų pagrindiniai investuotojai – Europos investicijų fondas bei Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas, ‒ tiek ir vietos pensijų fondų valdytojai“, ‒ kalbėjo Simonas Gustainis, BaltCap vadovaujantis partneris.

„Mes nuolat ieškome patrauklių galimybių investuoti į vietines rinkas. Matome Lietuvos ir kitų Baltijos šalių ekonomikų potencialą ir manome, kad investicijos gali atnešti ne tik patrauklią grąžą pensijų fondų dalyviams, bet ir prisidėti prie šalių ekonomikos augimo ir kapitalo rinkų plėtros“, – sakė Aurimas Maždžierius, „Swedbank investicijų valdymo“ vadovas.

Pasak fondo valdytojų, BPEF II veiks vadovaudamasis pasiteisinusia strategija „investuoti ir vystyti“ (angl. buy and build), kurią taikė fondo pirmtakas – „BaltCap Private Equity Fund I“. Šis fondas atliko aštuonias investicijas į įmones, kurios, skaičiuojant bendrai, per pastaruosius ketverius metus daugiau nei dvigubai padidino pajamas (iki 230 mln. eurų 2013 m.) ir keturiskart – pelną prieš palūkanas, mokesčius, nusidėvėjimą bei amortizaciją (EBITDA). BaltCap dalyvaujant šių įmonių valdyme, bendras jų darbuotojų skaičius padidėjo 45 proc.

„Naujieji mūsų įsipareigojimai BaltCap padės dar labiau stiprinti bendradarbiavimą, kurį pradėjome 2001 m. BaltCap savybės ir gebėjimai investuoti šiame regione ‒ neprilygstami, o šis naujasis fondas leis dar išplėsti jų veiklos sferą. Europos investicijų fondas yra Baltijos inovacijų fondo, kurį įsteigėme su regiono partneriais, architektas ir pagrindinis investuotojas. BPEF II ‒ pirmoji Baltijos inovacijų fondo investicija, ir tai ‒ reikšmingas žingsnis, plėtojant visas Baltijos šalis apimančio „fondų fondo“ veiklą“, ‒ teigia Richard Pelly, Europos investicijų fondo vadovas.

Iš premjero patarėjo lūpų – abejonės Kultūros tarybos kūrimo prasmingumu.

Prieš savaitę Menų spaustuvėje susirinkę sostinės kultūros įstaigų atstovai svarstė, kaip jų veiklą įtakos kultūros lėšų skirstymo funkcijos perdavimas pradedamai formuoti Kultūros tarybai. Pačios ministerijos darbuotojai ironizavo, kad šiuo metu dauguma specialistų užimti būtent šios tarybos formavimu, tačiau įstatymo numatytų būtinų nuoseklių procedūrų tiek daug, kad, realiai vertinant, Kultūros taryba pradės funkcionuoti geriausiu atveju po pusmečio. Tačiau renginių organizatoriai tiek laiko nežinioje laukti nenori.
Pastaruosius dvejus metus KRF tarybai pirmininkavęs dailininkas Saulius Valius teigė, kad fondas oficialiai nėra panaikintas – jis tiesiog inkorporuojamas į Kultūros tarybos struktūrą. S.Valius priminė, kad KRF buvo taupiausiai Lietuvoje administruojamas fondas: vargiai rastume kitą, kurio administravimo išlaidos neviršytų 1 proc. disponuojamų lėšų. Tačiau krentant oficialiems alkoholinių gėrimų ir tabako gaminių pardavimams, KRF biudžetas nuolat mažėjo. Pernai pakeitus kultūros projektų finansavimo tvarką, kultūros rėmimui tenka nebe 1 proc. už šias prekes surinkto akcizo pajamų, bet 3 proc. Tokiu būdu KRF biudžetas nuo 17-18 mln. Lt ūgtelėjo iki 46 mln. Lt. Visgi džiūgauti anksti, nes anksčiau pačios Kultūros ministerijos kuruotos finansavimo programos, kurioms buvo paskirstoma apie 12 mln. Lt, liko be lėšų ir taipogi bus nukreiptos Kultūros tarybai.
Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidentas Kornelijus Platelis prisipažino nelabai tikįs, kad pavyktų anksčiau Kultūros ministerijos biudžeto lėšomis finansuotas programas perkelti į Kultūros tarybą kartu su jų turėtomis lėšomis: veikiausiai ateityje visiems teks suktis iš tų pačių 46 milijonų.

Tęstiniai projektai laukti negali

Kad triskart padidėjęs akcizo lėšų procentas nereiškia trigubai dosnesnio finansavimo, praėjusią savaitę patvirtino kultūros ministras Šarūnas Birutis. Jis piktinosi, kad pati Kultūros ministerija pagal naujuosius įstatymus nebegali skirti rėmimo programoms nė vieno lito: „Dabar reikia spręsti, ką daryti su tęstiniais, kultūrai gyvybiškai svarbiais projektais, tokiais, kaip festivalis „Kino pavasaris“, tarptautinė Vilniaus knygų mugė ar stipendijomis, kurių laukia meno žmonės. Nefinansuoti šių programų negalime, bet ir finansuoti negalime, nes to neleidžia įstatymai.“
Ministras tikino, kad drauge su Kultūros ir meno taryba rado bendrą sprendimą, kaip pereinamuoju laikotarpiu, kol nesudaryta Kultūros taryba, bus finansuojamas šalies kultūrinis gyvenimas: „Jau artimiausiu metu bus paskelbta, kokie projektai bus remiami pagal Kultūros politikos kaitos gaires.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-7-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Jaunas verslas nuo 2010 m. liepos turi galimybę pasinaudoti palankesnėmis sąlygomis verslo pradžiai ar plėtrai: 279 smulkiojo ir vidutinio verslo (SVV) atstovai jau paėmė paskolas lengvatinėmis sąlygomis iš Verslumo skatinimo fondo (VSF).
Ši priemonė orientuota ne vien į ekonomikos skatinimą, bet ir naujų darbo vietų kūrimą, verslumo ugdymą. Jai skirta 50 mln. Europos socialinio fondo lėšų. Jau išduota paskolų už 15,14 mln. Lt. Vidutinis išduotos paskolos dydis – – 60,3 tūkst. Lt.
Žurnalistams skirto jau antrojo informacinio turo, kuris iš Vilniaus persikėlė į Klaipėdą, metu aplankytos kelios VSF teikiamomis galimybėmis pasinaudojusios įmonės: siūlančios maitinimo, geodezinių tyrimų, sveikatos paslaugas bei gaminanti vaisių-uogų vyną.
„Česlovo vyno“ įmonėje, gavusioje paskolą verslo pradžiai, visi vynai gaminami rankomis, naudojama mažai mechanizmų.
„Vyno gamybos verslą plėtoti pradėjome maždaug prieš metus, pasikeitus teisinei bazei. Atsiradus galimybei lietuvišką vyną gaminti dideliais kiekiais, nutarėme plėsti gamybines patalpas, prireikė ir naujos bei modernios įrangos, kokybiškų ąžuolinių brandinimo statinių. Tuo tikslu ėmėme paskolą, už kurią garantavo INVEGA. Šiandien skaičiuojame, kad mūsų atliktų investicijų pakaks dvejiems metams, vėliau, jei viskas gerai, vėl teks plėstis“, – džiaugėsi „Česlovo vyno“ įmonės akcininkė ir vadovė Tatjana Ramoškienė.

Ne vien kreditavimas, bet ir mokymas

„Verslumo skatinimo priemone siekiama keisti darbo rinkos dalyvių požiūrį į savarankišką užimtumą, konsultuojant bei mokant tuos, kurie pradeda verslą, užtikrinti, kad toks finansavimo būdas būtų prieinamas ne tik miestų ir miestelių, bet ir kaimo vietovių gyventojams, – sako INVEGA generalinis direktorius Audrius Zabotka. – Norime skatinti Lietuvos žmones pradėti savo verslą bei kurti naujas darbo vietas. Be to, užtikriname palankesnes kreditavimo sąlygas ir finansavimo prieinamumą pradėti savo verslą bedarbiams, neįgaliesiems, jaunimui iki 29 m., vyresniems nei 50 metų“.

Už šių lėšų išskolinimą paskolų gavėjams yra atsakingas 57 Lietuvoje veikiančių kredito unijų konsorciumas.

„Projekto „Verslumo skatinimas“ įgyvendinimas (iki 86 tūkst. litų paskolų teikimas palankesnėmis nei rinkoje sąlygomis) yra derinamas su pradedančiųjų verslą mokymu ir konsultavimu, pagalba rengiant bei įgyvendinant verslo planus, – teigia Lietuvos centrinės kredito unijos administracijos vadovas Fortunatas Dirginčius. – Paskola gali būti teikiama investicijoms, apyvartinėms lėšoms papildyti. Taip pat turi būti skirta naujam verslui pradėti arba veikiančios įmonės veiklai plėtoti, didinant jos konkurencingumą, veiklos efektyvumą“ .

Anot Fortunato Dirginčiaus, per dvejus projekto įgyvendinimo metus organizuotuose mokymuose jau dalyvavo 3388 asmenys (t. y. 67,8 proc. viso numatyto skaičiaus)

Per šių metų 7 mėn. iš VSF išduota 121 lengvatinė paskola už 6,37 mln. Lt. Palyginti su pernai tuo pačiu laikotarpiu, pastebimas aktyvesnis naudojimasis šia priemone – išduota 34 proc. daugiau paskolų, o jų suma – 27 proc. didesnė nei 2011 m. sausio – liepos mėn. Tą lėmė ir pagerėjusios palūkanų kompensavimo sąlygos. Per visą priemonės laikotarpį kompensuota beveik 278 tūkst. Lt paskolų palūkanų.

70 proc. paskolų imta su INVEGA garantija. Visi VSF paskolų gavėjai gali pasinaudoti 95 proc. paskolos palūkanų kompensavimu.

Pagrindinės verslų, kurie pasinaudojo VSF paskolomis, veiklos sritys yra: mažmeninė ir didmeninė prekyba (avalyne, drabužiais, santechnika ir pan.), viešojo maitinimo paslaugos (picerijos, kepyklos, greito maisto užkandinės ir pan.), grožio paslaugos (kirpyklos, soliariumai), mašinų trumpalaikė nuoma, laisvalaikio organizavimo paslaugos, reklamos agentūrų paslaugos.

litai_daug

Krizės metu skolas 26 mlrd. litų išauginusi dabartinė Vyriausybė ketina sukurti iki 40 mlrd. litų vertės fondą, kurio lėšas būtų galima naudoti tik konstatavus, kad prasidėjo naujas ekonomikos sunkmetis.

“Reikia pasirengti atsitiktiniams įvykiams, kurių anksčiau ar vėliau vargu ar išvengsime. Svarbiausias kuriamo fondo tikslas – apsaugoti kaupiamas lėšas nuo politikų, siekiančių įsiteikti prieš rinkimus”, – dienraščiui “Lietuvos rytas” sakė Finansų ministerijos makroekonomikos skyriaus vedėjas Ričardas Kasperavičius.

Pagal ministerijos planą, kuriam dar turės pritarti Vyriausybė ir Seimas, juodai dienai kaupiamus pinigus turėtų saugoti Lietuvos bankas. Vyriausybė galėtų naudotis sukauptais pinigais, jeigu Lietuvos bankas prognozuos, kad šalies ekonomika per ateinančius metus susitrauks arba augs itin lėtai.

Sunkmetis būtų paskelbtas ir Vyriausybei neradus kur skolintis už mažesnes kaip 6 proc. metines palūkanas, Lietuvos bankas nuspręstų, kad vienam šalies bankų būtina finansinė parama, arba valstybės skola pasiektų 55 proc. bendrojo vidaus produkto – pusantro karto daugiau nei dabar.

Fonde turėtų atsidurti visos neplanuotos biudžeto pajamos, taip pat ir biudžeto perviršis, jei toks atsirastų. Ministerijos siūlomas fondo dydis – toks, kad užtektų vienų metų valdžios sektoriaus išlaidoms. Šiemet tai būtų apie 40 mlrd. litų.

Tačiau Finansų ministerija nė nemėgina vertinti, kada naujas fondas sukauptų numatytą sumą, kuri prilygtų vienų metų valstybės biudžetui.

Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos (LVLS) pirmininkas verslininkas Ramūnas Karbauskis siūlo Vyriausybei steigti “Solidarumo” fondą, į kurį suneštos privačių rėmėjų lėšos būtų naudojamos svarbiausioms šalies problemoms spręsti.

Žemės ūkio bendroves vienijančios “Agrokoncerno grupės” prezidentas R.Karbauskis pats žada į tokį fondą paaukoti milijoną litų. Pirmiausia R.Karbauskis siūlytų į fondą suneštus pinigus panaudoti sumažintoms pensijoms kompensuoti.

Verslininkas tvirtino, jog tam reikiami 600 mln. litų. Lietuvos verslui nebūtų dideli pinigai.

“Šnekant apie tą sumą, kurios reikia – 600 mln. litų, tai Lietuvos verslui nėra dideli pinigai. Manau, kad kiekvieno mūsų pareiga pasidalyti su tais, kuriems šiandien labiausiai stinga”, – ketvirtadienį per spaudos konferenciją Seime sakė R.Karbauskis.

LVLS lyderis tvirtino, jog šiuo metu teisės aktai net nesudaro galimybės verslui ar privatiems asmenims paaukoti valstybei.

“Mūsų įstatyminėj bazėj nėra galimybės pasidalyti, šiandien nėra galimybės verslininkui, piliečiui paaukoti pinigus savo valstybei, todėl tenka kreiptis į Seimą ir Vyriausybę, kad būtų rasta galimybė. Siūlymas yra formuoti “Solidarumo” fondą”, – sakė R.Karbauskis.

Idėjos iniciatoriaus vertinimu, tokio fondo steigėjas turėtų būti Vyriausybė, o verslo atstovai galėtų veikti kaip patariamoji taryba, kuri siūlytų, kurioms problemos spręsti turėtų būtų panaudoti paaukoti pinigai.

Trijų Seimo frakcijų – Jungtinės (Liberalų ir centro sąjungos ir Tautos prisikėlimo partijos), Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų bei Liberalų sąjūdžio – seniūnai pateikė Vyriausybei siūlymą įsteigti fondą su kontrabanda kovojančių pareigūnų skatinimui.

Kaip sakė vienas iš siūlymo teikėjų, liberalcentristas Algis Čaplikas, ir dabar įstatymai leidžia skirti premiją pareigūnui, kuris sulaikė kontrabandinį krovinį, tačiau tai gali būti padaryta tik pasibaigus teismo procesui ir pripažinus krovinį kontrabandiniu.

“Kol baigiasi teismų procesas, apie pareigūno nuopelnus pamirštama, taigi siūlome įsteigti fondą prie Finansų ministerijos, ir pareigūnus premijuoti nelaukiant teismo proceso pabaigos. Pareigūnams tai būtų didžiulė paskata”, – įsitikinęs A. Čaplikas.

Pasak politiko, pareigūnų skatinimas būtų viena iš kovos su šešėline ekonomika priemonių.