"Scanpix" nuotr.

Kur poilsiauti rusams? Į Egiptą – pavojinga, į Turkiją – negalima, nes šalys konfliktuoja, į Baltijos valstybes – ten “fašistai”, o Vakarų Europa – dėl krizės Rusijoje tampa per brangi. Belieka tik Sirija. Rusijos kelionių agentūra “Megapolis” ruošiasi siųsti turistus į Siriją, rašo “Foreign Policy”.

Nuo kitų metų “Megapolis” planuoja pardavinėti kelionių paketus “Assado turai” – tai 4-5 dienų kelionė “su viskas įskaičiuota” už 1,5 tūkst. dolerių. Kelionės pavadinimas nestebina – Rusija jau kelis mėnesius savo karine aviacija ir kitaip aktyviai palaiko Sirijos diktatorių Basharą al-Assadą.

Klausiate, kiek bepročių atsiras? Visi turistai yra bepročiai – jie moka pinigus, kad galėtų pamatyti tai, ką per televizorių gali matyti nemokamai.

Pasak Anatolijaus Aronovo, kurio kompanija padėjo užpildyti prašymą “Megapoliui” dėl licencijos kelionėms išdavimo, šiuo metu rusai turi daug privalumų keliaudami į Siriją. A.Aronovas leidiniui “Novaja gazeta” teigė, kad sirai jau įprato prie rusų karių buvimo. Daug sirų studijavo Rusijos universitetuose, todėl kalba rusiškai ir turistams nekils kalbos barjero. Be to, sirams labai trūksta pajamų ir kainos rusų tikrai neišgąsdins.

Ir visai nesvarbu, kad jau kelerius metus vykstantis konfliktas privertė milijonus sirų palikti šalį, dar milijonai tapo pabėgėliais savo šalyje. Taip pat neįdomu, kad Rusija, Prancūzija, JAV ir kitos šalys nuolat bombarduoja pilietinio karo ugnyje paskendusią šalį.

“Megapolis” jau derasi su Sirijos viešbučiais ir transporto kompanijoms bei laukia patvirtinimo iš Maskvos ir Damasko.

Sirija / "Scanpix" nuotr.

Tiesa, tai ne pirmas toks rusų kelionių kompanijų originalus pasiūlymas. Praėjusiais metais “Megapolis Kurort”  siūlė panašias keliones į karo nusiaubtą Rytinę Ukrainą. Tuomet keturių dienų kelionė kainavo 3 tūkst. dolerių – dvigubai daugiau nei dabar į Siriją, nors ši gerokai toliau nei Ukraina.

“Klausiate, kiek bepročių atsiras? Visi turistai yra bepročiai – jie moka pinigus, kad galėtų pamatyti tai, ką per televizorių gali matyti nemokamai”, – teigė A.Aronovas.

Visą originalų tekstą skaitykite čia

Kanados premjeras J.Trudeau (kairėje) pasitinka pabėgėlius / "Scanpix" nuotr.

Kai Amerika ir dalis Europos apimta paranojos dėl pabėgėlių iš Sirijos, Kanada rodo pavyzdį, kaip išlikti svetingais, ištikimiems bendražmogiškoms vertybėms padedant nuo karo bėgantiems žmonėms.

Berniukas bėgantis per pievą su Kanados vėliava, virš šios nuotraukos – didelėmis raidėmis angliškai užrašyta “Sveiki atvykę į Kanadą”, apačioje – arabiškai “Sveiki atvykę”. Taip, pirmame puslapyje Kanados didžiausias laikraštis “Toronto Star” pasitiko pirmuosius pabėgėlius iš Sirijos, rašo “Foreign Policy”.

Pabėgėlių priėmimas rodo mūsų įsipareigojimus kanadiečiams ir visam pasauliui, kad Kanada supranta, jog privalo padaryti daugiau.

“Jūsų laukia šiek tiek didesnė nei Damaskas ar Alepo ir šiek tiek šaltesnė vieta. Tačiau draugiška visomis prasmėmis. Mes esame miestas, kuris puoselėja skirtingas kultūras – tai mūsų jėga, – rašoma “Toronto Star” vedamajame. – Buvo ilga kelionė, bet jūs jau nebeesat  pabėgėliai. Jūsų dienos, kaip svetimų svetimoje žemėje, baigėsi.”

Pirmuosius 160 pabėgėlių ketvirtadienį asmeniškai pasitiko ir naujasis premjeras Justinas Trudeau.

“Pabėgėlių priėmimas rodo mūsų įsipareigojimus kanadiečiams ir visam pasauliui, kad Kanada supranta, jog privalo padaryti daugiau”, – teigė premjeras.

Kanada įsipareigojo priimti 25 tūkst. pabėgėlių iš Sirijos.

Rugsėjo mėnesį daryta apklausa rodo, kad trys ketvirčiai kanadiečių norėtų, jog jų šalis priimtų daugiau pabėgėlių. Tiesa, lapkritį, po teroro aktų Paryžiuje, daryta apklausa parodė kanadiečių “atšalimą” pabėgėliams.

Liberalas J.Trudeau rinkimų kampanijos metu aktyviai išnaudojo pabėgėlių temą. Jo pirmtakas, konservatorius Stephenas Harperis atvirkščiai – laikėsi kietos pozicijos šiuo klausimu ir teigė, kad nacionalinis saugumas svarbiau, nei humanitarinė katastrofa.

Kanados visuomenę sukrėtė negyvo mažylio, išmesto jūros į Turkijos pakrantę nuotrauka. S.Harperis savo pozicijos nepakeitė ir pralaimėjo rinkimus.

Po išpuolių Paryžiuje J.Trudeau vyriausybė šiek tiek atvėso pabėgėlių klausimu, bet neatsisakė planų iki 2016 m. sausio 1 d. priimti Kanadoje 25 tūkst. sirų.

Visą originalų tekstą skaitykite čia.

"Scanpix" nuotr.

Po karo su Gruzija 2008-aisiais Rusija pradėjo didžiulę karinių pajėgų reformą. Jos rezultatus dabar matome Sirijoje, rašo “Foreign Policy”.

Štai šią savaitę Rusija iš povandeninio laivo, buvusio Viduržemio jūroje, raketomis apšaudė Raką, “de facto” Islamo valstybės (ISIS arba “Daesh”) sostinę. Kiek anksčiau Rusija paleido raketas iš Kaspijos jūroje esančių laivų.

Raketų paleidimas iš povandeninio laivo buvo labiau politinis ginklas, kurio tikslas – Vašingtonas, nei karinis, kurio tikslas – ISIS.

Maskvos kampanija Sirijoje kol kas sąlyginai ribota, bet Kremlius ją naudoja, kad patikrintų savo karines galimybes. Kartu Maskva taip įspėja JAV ir kitas Vakarų valstybes.

“Raketų paleidimas iš povandeninio laivo buvo labiau politinis ginklas, kurio tikslas – Vašingtonas, nei karinis, kurio tikslas – ISIS”, – “Foreign Policy” sakė karinio jūrų laivyno analitikas iš Karo studijų instituto Chrisas Harmeris.

Manoma, kad povandeninis laivas “Rostov na Donu” yra vienas tyliausiai veikiančių pasaulyje. Jis puikiai tinka slaptoms operacijoms. Pasak Ch.Harmerio, jo panaudojimas apšaudant ISIS yra keistas sprendimas, nes ženkliai pigiau ir efektyviau tam pasitelkti aviaciją.

“Nėra jokios taktinės priežasties Rusijai naudoti raketas. Jie jas naudoja, kad parodytų pasauliui, kad jie tai gali”, – sakė ekspertas.

Bombardavimo kampanija Sirijoje išsiskiria ir savo atvirumu  - Rusijos gynybos ministerija viską dokumentuoja ir viešina socialinėje medijoje, o pagrindinė žiniasklaida taip pat skiria tam labai didelį dėmesį.

Rusijos kariuomenės ekspertas iš Niujorko universiteto Markas Galeotti mano, kad Rusija ne tik bando išsaugoti Sirijos prezidento Basharo al-Assado režimą, bet ir “tikrina naujas technologijas bei naujus būdus naudoti senas technologijas.”

“Taip pat parodoma potencialiems klientams, kad rusiški ginklai gali daryti įspūdingus dalykus”, – pridūrė ekspertas.

Be savo laivyno galios, Rusija naudoja ir šoko bei baimės taktiką per oro antpuolius. Lapkričio 17 d. Rusija įgyvendino didžiulę oro ataką, kurioje dalyvavo iš Rusijos pietų pakilę sunkiųjų bombonešių eskadronai. Maskva taip pat dislokavo S-400 žemė-oras raketas Sirijoje.

Naujausias galios demonstravimas – Vladimiro Putino teiginys, kad gali būti panaudotas branduolinis ginklas prieš ISIS. Tiesa, Rusijos vadovas pridūrė, kad tikisi, jog to niekada nereikės.

2014 m. Rusija aneksavo Krymą be kraujo ir su specialiųjų pajėgų bei jūrų pėstininkų pagalba. Maskva taip pat niekad nepripažino, kad aktyviai dalyvavo konflikte Ukrainos rytuose. Dabar, Sirijoje, ji elgiasi visiškai priešingai – atvirai ir nieko neslėpdama.

Bet kokiu atveju visos šios trys karinės kampanijos rodo pokyčių, kurie įgyvendinti po 2008 m. agresijos prieš Gruziją, rezultatus.  2010 m. pradėta armijos modernizacijos programa iki 2020 m. numatė pakeisti 70 proc. sovietinių laikų įrangos. Tai 50 naujų karo laivų, šimtai naikintuvų ir tūkstančiai karinių transporto priemonių.

Tik pradėdami operaciją Sirijoje, su 30 lėktuvų jie nuvertė nuo bėgių didelę dalį JAV užsienio politikos.

Vis dėlto ambicingas planas buksuoja dėl Rusijos ekonomikos sunkmečio, kurį iššaukė Vakarų sankcijos ir naftos kainų kritimas. Pasak M.Galleoti, Maskva dabar lenktyniauja su laiku.

“Nors rusai nenori pripažinti, bet jie jau karpo išlaidas,”-  sakė jis. Maždaug vieną trečdalį karinių pajėgų jau pavyko reformuoti. Šie elitiniai daliniai buvo dislokuoti Ukrainoje ir Sirijoje.

Ar Rusija išlaikys reformų tempą, kaip ji toliau veiks Ukrainoje bei Sirijoje, – parodys laikas. Kol kas nekyla klausimų, kad Rusijos misija Sirijoje yra palaima Kremliui.

“Tik pradėdami operaciją Sirijoje, su 30 lėktuvų jie nuvertė nuo bėgių didelę dalį JAV užsienio politikos,” –  sakė M.Galeotti.

Visą tekstą skaitykite čia

"Scanpix" nuotr.

“Foreign Policy” pateikiamas profesoriaus straipsnis, kuriame įvardijamas 5-tukas dalykų, kuriuos privalo išmanyti būsimasis JAV prezidentas (ir tikėtina kitų šalių vadovai).

Dalis kandidatų į JAV prezidentus, pvz., Donaldas Trumpas, mano, kad prezidentui užteks apsistatyti savo reikalą išmanančiais profesionalais. Tačiau negali suburti geros žmonių komandos, jei neturi supratimo, ką jie turi daryti. Kita vertus, prezidentui nebūtina įsiminti visų pasaulio lyderių vardus ar suprasti kiekvieną sutartį, kurią JAV ratifikavo.

Vis dėlto prezidentas privalo suvokti kelis paprastus šiuolaikinės užsienio politikos dalykus ir užsienio politikos procesus, kad sugebėtų reaguoti esant nenumatytoms situacijoms, atskirti blogą patarimą nuo gero ir kurti ilgalaikio poveikio strategijas.

Taigi, prezidentas privalo žinoti:

"Scanpix" nuotr.

1… geopolitikos ABC.

Negalima sėkmingai vadovauti užsienio politikai, jei neturite geopolitikos pagrindų. Vykdyti užsienio politiką ir naudotis negirdėtomis idėjomis apie esmines tarptautinės politikos jėgas yra tas pats, kas konstruoti lėktuvą, neatsižvelgiant į gravitaciją. Neklausykite tų, kurie teigia, jog tarptautinė politika tėra blogis prieš gėrį, neišvengiamas civilizacijų susidūrimas ar Senojo Testamento pranašysčių išsipildymas.

Kalbant konkrečiai, prezidentas turi žinoti, ko siekia kitos valstybės ir tai, kad jos retai elgiasi iš altruistinių ir kilnių paskatų. Saugumas – tai pagrindinis daugumos valstybių rūpestis. Net didžiosios valstybės jautrios teritoriniais klausimais ir visada nerimauja, jei kažkas vyksta jų kaiminystėje. Jei JAV ir ES diplomatai tai suvoktų, tuomet jie nebūtų tokie nustebę dėl Rusijos kieto elgesio Ukrainoje, Gruzijoje ir Sirijoje.

Prezidentas, kuris supranta geopolitiką, suvoks tikrąjį Amerikos išskirtinumą. Tai nėra JAV konstitucija, kultūra ar gebanti integruotis visuomenė. Išskirtinumas – tai JAV saugumo laipsnis, kurį suteikė Amerikos geografinė izoliacija. Neturėdama šalia galingų priešų JAV gali sakyti kitoms valstybėms, kaip elgtis, kištis į kitų šalių reikalus ir įsitraukti į įvairius idealistinius “kryžiaus žygius”.

Valstybės yra savanaudiškos ir jei JAV yra tiek kvailos, kad prisiima daug papildomos naštos, sąjungininkai nebus kvaili nepasinaudoti tuo.

Tuo metu kitos šalys susiduria su pavojais, kuriuos JAV gali ignoruoti. Dalis valstybių dėl to tikisi JAV paramos, bet kita dalis – baiminasi, kad JAV lyderiai gali kelti joms grėsmę. Ir net jei prezidentas įsivaizduos, kad elgiasi iš pačių kilniausių paskatų, jis turi suprasti, kad kitos šalys tikrai nemanys taip pat. Nesvarbu kiek kartų JAV pareigūnai sakys Rusijai, kad NATO nėra grėsmė Maskvai, ši netikės. Nesvarbu kiek amerikiečiai tikins, kad JAV buvimas Azijoje nėra nukreiptas prieš Kiniją, Pekinas vis tiek įžvelgs grėsmę.

Prezidentas, kuris to nesuvokia, kaltins kitų šalių lyderius paranoja ar dar kažkuo, vietoj to, kad įžvelgtų neišvengiamai konkurencinę tarptautinės politikos prigimtį. To pasekmės: kuo Amerika labiau įsitrauks į pasaulio reikalus, tuo kitos šalys aktyviau ieškos būdų tam sutrukdyti ar užkirsti kelią. Jos bandys kurti sąjungas, įsigyti masinio naikinimo ginklų ir remti įvairias ekstremistines organizcijas.

Net artimi JAV sąjungininkai gali sunerimti dėl to. Pavyzdžiui, Prancūzijos prezidentas Jacques Chiracas buvo teisus besipriešindamas JAV invazijai į Iraką, nes baiminosi pasekmių, tokių kaip išpuoliai lapkričio 13 d. Paryžiuje.

Galiausia, geopolitiką suvokiantis prezidentas nenustebs, kad kitos valstybės bando išnaudoti JAV. Valstybės yra savanaudiškos ir jei JAV yra tiek kvailos, kad prisiima daug papildomos naštos, sąjungininkai nebus kvaili nepasinaudoti tuo.

Jei kitas prezidentas nori gauti daugiau naudos iš JAV sąjungininkų, jis turės žaisti kietai ir duoti mažiau, vietoj to, kad mėgautųsi lyderio titulu ir bandytų viską išspręsti pats.

"Scanpix" nuotr.

2… karinės galios poreikį ir limitus.

Net didžiausi pacifistai suvokia, kad karinė galia tebėra svarbiausia šiandienos pasaulyje. Tačiau kartu būtina suvokti, ką karinės pajėgos gali ir kokius pavojus kelia jų panaudojimas.

Eiti į karą – tai tarsi atidaryti Pandoros skrynią, paleidžiant visus demonus, kurie ten slepiasi.

Iš Holivudo filmų galima susidaryti vaizdą, kad JAV kariuomenė turi magiškų galių dėl technologijų ir didvyriškumo. Iš dalies tai tiesa, bet kariuomenė tėra bukas instrumentas, kurio panaudojimo pasekmes sunku nuspėti. Klaidos, netikėtumai ir “karo rūkas” sutrikdo net ir geriausius planus bei sukelia atoveiksmius, kurių niekas negali suplanuoti. Eiti į karą – tai tarsi atidaryti Pandoros skrynią, paleidžiant visus demonus, kurie ten slepiasi.

Dar daugiau, karinė jėga gali sunaikinti, bet ne kurti. Režimo nuvertimas sunaikina ir pagrindinius mechanizmus, kurie palaikė tvarką, bei įvardina nugalėtojus bei pralaimėtojus, kurie nenori susitaikyti su tokiu likimu. Užkariautojai retai supranta visuomenes, kurias jie bando valdyti, o didesnis jėgos panaudojimas sukelia didesnį pasipriešinimą.

3… kad net ir patikimiausi žmonės ne visada sakys teisybę.

Nepaisant politinių pažiūrų, žmonės vykdomojoje valdžioje turėtų veikti kaip viena komanda. Jie visi nori, kad JAV būtų saugesnės ir klestėtų. Tad nenuostabu, kad naujasis prezidentas įsivaizduoja, jog jo pavaldiniai teiks jam tikslią informaciją, nešališką analizę ir nuoširdžius patarimus, kad jis galėtų priimti teisingą sprendimą.

Prezidentas privalo būti skeptiškas viskam, ką jo pavaldiniai sako ir greitai atskleisti, kuri iš jų informacija prasilenkia su tiesa.

Deja, Vašingtone taip reikalai nevyksta. Vyriausybės pareigūnai, galbūt, ir yra lojalūs JAV, bet jie atstovauja įsigalėjusiai biurokratijai ir turi savų interesų. Nepavykus vienam ar kitam projektui kiekvienas bandys kaltinti kažką kitą. Per vidinius debatus, kiekvienos nuomonės šalininkai pateikia savo analizes, kad Baltieji rūmai priimtų jiems palankų sprendimą. Didžiulė biurokratijos mašina valdo informacijos srautus, kurie pasiekia prezidentą, todėl visada išlieka pavojus, kad šalies vadovas gali būti valdomas iš apačios.

Tad prezidentas privalo būti skeptiškas viskam, ką jo pavaldiniai sako ir greitai atskleisti, kuri iš jų informacija prasilenkia su tiesa. Puiki mintis prezidentui karts nuo karto susitikti su ne Baltųjų rūmų tarnautojais, pašaliniais, kurie nesutinka su vykdoma politika, vien tam, kad gautų šiek tiek šviežesnių minčių.

4… kad egzistuoja didelis skirtumas tarp “skubu” ir “svarbu”.

Pagrindinis iššūkis JAV yra jų ambicija, kad niekas kitas negali bandyti pakeisti kažko kiekviename pasaulio kampelyje. To išdava: JAV užsienio politikos dienotvarkė yra nuolat perkrauta ir bet kokius prioritetus į šalį nustumia aktualijos.

JAV užsienio politikos dienotvarkė yra nuolat perkrauta ir bet kokius prioritetus į šalį nustumia aktualijos.

Didžiosios žiniasklaidos kompanijos dar labiau apsunkina reikalą, sprogdindamos vis naujus skandalus, kad tik išlaikytų skaitytojų/žiūrovų/klausytojų dėmesį. Nei vienas prezidentas negali išvengti įvykių spaudimo, bet protingas prezidentas turi surasti būdą, kaip ir toliau laikytis savo dienotvarkės, nepaisant neišvengiamų netikėtumų. Tai visai nereiškia, kad būtina padaryti labai daug, nes administracijai reikia laiko ir gebėjimų atitinkamai reaguoti į netikėtus įvykius.

5… kokia mirtina yra baimės ir puikybės kombinacija.

JAV prezidentas yra didžiulės nacionalinio saugumo biurokratijos viršūnėje. Didelė dalis jo darbo yra įsivaizdavimas visų blogų dalykų, kuriuos kažkas gali įgyvendinti JAV. Kartu prezidentas valdo galingus užsienio politikos instrumentus: nuo diplomatijos iki sankcijų ar grasinimų panaudoti karinę jėgą. Kas nutinka, kai tie du faktoriai susijungia: pavojaus jausmas ir galimybė ima veikti su didžiule jėga? Atsakymas: nieko gero.

Jei problema yra didelė, jos lengvai nepavyks išspręsti, todėl visi prezidentai turėti savyje “nesąmonių detektorių”.

Pažiūrėkite į pastaruosius 20 metų ir suprasite, kad didžiausias žaizdas JAV padarė pati sau. Tai, ką “Al Qaeda” padarė Rugsėjo 11-ąją, buvo labai blogai, bet sprendimas nuversti Saddamą Husseiną ir okupuoti Iraką kainavo ženkliai daugiau. O tai nutiko, nes prezidentas buvo įsitikinęs, kad 1) Irakas – didelė, neišvengiama ir auganti grėsmė; 2) S.Husseino nuvertimas bus lengvas su pozityviomis toli sekančiomis pasekmėmis. Prezidentas George’as W.Bushas buvo tuo pat metu ir įbaugintas, ir per daug pasitikintis – mirtina kombinacija.

Labiausia kitam prezidentui reikia skambučio galvoje, kuris suskambėtų, kai jo patarėjai, vietos interesų grupės, užsienio sąjungininkai ar politiniai priešininkai pradės kalbėti apie didelį ir augantį pavojų, o kartu aiškins, kad šis pavojus gali būti pašalintas niekam nuo galvos nenukritus net plaukui.

Jei problema yra didelė, jos lengvai nepavyks išspręsti, todėl visi prezidentai turėti savyje “nesąmonių detektorių”, kad apsigintų nuo tų, kurie žada jiems didelį apdovanojimą už mažai ar visai jokių pastangų.

“Ar šie išminties patarimai užtikrins užsienio politikos sėkmę? Sunkiai. Gera naujiena, jei esate amerikietis, yra ta, kad mūsų nacijos likimas šiuo metu nepriklauso nuo ypač efektingos užsienio politikos, nes paprasčiausia Jungtinės Valstijos yra žymiai stipresnės ir saugesnės nei kita kokia didžioji galybė. Ir bežiūrint į sąrašą žmonių, kurie dabar bando tapti prezidentu, ši mintis mane labai ramina”, – baigia savo tekstą Harvardo profesorius S.M.Waltas.

Visą originalų straipsnį skaitykite čia

"Scanpix" nuotr.

Tai, kas vyksta Rusijoje, galima pavadinti kova tarp televizoriaus ir šaldytuvo – tiksliau mūšiu tarp patriotiškumo pripumpuotos propagandos ir vis blogėjančios ekonominės padėties.

Dauguma statistinių rodiklių rodo, kad Rusijai sekasi vis blogiau. Infliacija didėja, algos krenta. Rublio vertė irgi krenta. Ekonomikos augimas – neigiamas. Kritusios naftos kainos smarkiai smogė šalies ekonomikai. Dalis verslo ir paprastų gyventojų sunkiai sugeba išmokėti paskolas.

Propaganda Rusijoje – tai ne tik tam tikra indoktrinacija, tai gali būti signalas visuomenei, siunčiantis tam tikrą elgesio kodą.

Tačiau žmonių nuotaikoms šios negandos neturi poveikio. Rusai viską vertina ženkliai pozityviau nei prieš metus. Pagal Gerovės indeksą, kurį kasmet sudaro “Legatum” institutas, 2015 m. Rusija iš 68 vietos pakilo į 58-ąją.

Kaip paaiškinti tokį fenomeną? V.Putino agresyvi užsienio politika ir puikiai veikianti propagandos mašina atitraukia eilinių rusų dėmesį nuo blogėjančių gyvenimo sąlygų. Tačiau tokia praraja tarp suvokimo ir realybės ilgai gali nesitęsti.

Todėl reikia atkreipti dėmesį ne tik į skirtumą tarp realybės ir suvokimo, bet ir tarp suvokimo ir elgesio. Kapitalo bėgimas iš Rusijoje 2013-2014 m. išaugo daugiau nei dvigubai – nuo 61 mlrd. iki 15i,5 mlrd. JAV dolerių, o tai neatrodo patriotiškai. Problema yra tai, kad autoritariniuose režimuose sunku pasakyti, kiek nuoširdūs yra apklausų dalyviai.

V.Putinas yra matadoras, kuris naudoja propagandos peleriną, kad išvengtų buliaus, t.y. realybės.

Propaganda Rusijoje – tai ne tik tam tikra indoktrinacija, tai gali būti signalas visuomenei, siunčiantis tam tikrą elgesio kodą – tai ką, reikėtų ir ko nereikėtų kalbėti viešai, jei norite būti saugus.

Propagandos poveikis / "Scanpix" nuotr.

V.Putinas yra manipuliacijų ir klaidinimo meistras. Jis puikiai moką paversti televizorių galingesniu nei šaldytuvas. Galima net pritaikyti tokią metaforą: V.Putinas yra matadoras, kuris naudoja propagandos peleriną, kad išvengtų buliaus, t.y. realybės. Kol kas jam sekasi, bet kyla klausimas, kokių naujų patriotinių ir karinių pergalių jam prireiks, kad toliau išvengtų buliaus ragų.

Pasak Kremliaus propagandos, didžiausias Rusijos priešas yra Jungtinės Valstijos, kurios tariamai kontroliuoja tiek “fašistus” Ukrainoje, tiek ISIS Artimuosiuose Rytuose.

Išties, JAV ir Rusija – labai skirtingos. JAV ekonomika atsigauna, infliacija nėra didelė, o gyvenimo trukmė beveik 10 metų ilgesnė nei Rusijoje. Tačiau  tik 35 proc. amerikiečių pasitiki vyriausybe, Rusijoje šis rodiklis – 73 proc. Linksmiausia, kad tik 40 proc. amerikiečių tiki, jog rinkimai jų šalyje yra skaidrūs. O net 48 proc. rusai mano, kad jų šalyje rinkimai vyksta sąžiningai.

Daugumoje pasaulio šalių, objektyvūs (ekonomikos) ir subjektyvūs (apklausos) rodikliai yra susiję: jei ekonomika gerėja, gerėja ir žmonių nuotaikos, bei atvirkščiai.

Vis dėlto labai įdomu nagrinėti ir skirtumą tarp suvokimo ir realybės. Pavyzdžiui, suvokimas, kad šalyje paplitusi korupcija gali padidėti šalyse, kurios sėkmingai su tuo kovoja, nes žiniasklaida apie tai informuoja ir atkreipia dėmesį.

Tačiau toks paaiškinimas Rusijai netinka. Skirtumo tarp suvokimo ir realybės priežastis – puikiai sustyguota Kremliaus propaganda. JAV piliečių suvokimo ir ekonomikos padėties skirtumą paaiškina tai, kad išsivysčiusiose demokratijose žmonės linkę daugiau reikalauti iš vyriausybės. Todėl suvokimas svarbus – jei žmonės nesuvokia, reiškia ir nereikalaus geresnės vyriausybės, kartu jos ir negaus.

Visą originalų straipsnį skaitykite čia.