Romas Juškelis / T.Pabedinsko nuotr.

„Jis netrokšta garbės, gyvena savo ritmu: mėgsta savaitgaliais su fotoaparatu klaidžioti po miestą, kur, rodos, viskas nufotografuota. Bet jis vis randa ką nors nauja[1]“, – beveik prieš dešimtmetį apie kaunietį fotografą Romą Juškelį (1946–2016) pasakojo jo kolega Alvydas Vaitkevičius.

Tomas Pabedinskas, kamane.lt

Praėjusią vasarą apsilankius R.Juškelio studijoje atrodė, kad šio autoriaus kūrybos ir gyvenimo tėkmė vis dar tokia pat nepriklausoma ir niekada nepasikeis. Tuomet skendėdami prietemoje, tabako dūmuose ir kavos aromate su R.Juškeliu neskubėdami žiūrėjome jo naujausias fotografijas ir aptarinėjome, kaip ateityje jos galėtų sugulti į naujas kūrinių serijas. Tačiau prabėgus vos metams po šio susitikimo, apie fotografo asmenybę ir gyvenimą jau tenka rašyti būtuoju laiku.

Jis gyveno ir kūrė laisvai. Buvo nesuvaržytas pripažinimo troškimo ir konkurencijos su kitais fotografais. Toks buvo Romas Juškelis, kiek jį atsimenu. Iki pat pabaigos.

Pasiekus žiniai, kad netekome ryškaus kūrėjo ir fotografų bendruomenei gerai pažįstamo bei artimo žmogaus, socialiniuose tinkluose pasidalijau spontaniškai kilusiu prisiminimu: „Jis gyveno ir kūrė laisvai. Buvo nesuvaržytas pripažinimo troškimo ir konkurencijos su kitais fotografais. Toks buvo Romas Juškelis, kiek jį atsimenu. Iki pat pabaigos.“

Dar platesnis fotografų ir šia kūrybos sritimi besidominčiųjų ratas R.Juškelį pažįsta iš jo kūrybos. Pastaroji bus svarbiausia ir ateityje, ypač pačioms jauniausioms kartoms, kurių atstovai nespėjo sutikti ir pažinti autoriaus asmeniškai. Taigi kokia yra R.Juškelio kūryba? Ar nepriklausoma autoriaus asmenybė ir gyvenimo būdas atsispindėjo ir jo darbuose? Panašu, kad taip.

Nors kūrybinėje fotografijoje debiutavęs XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje R.Juškelis sukūrė skirtingos stilistikos ir tematikos serijų, tačiau visos jos vienu ar kitu aspektu buvo savitos. Žiūrint retrospektyviai atrodo, kad R.Juškelio kūryba buvo svarbi, bet kartu ir šiek tiek periferinė bendros Lietuvos fotografijos panoramos dalis.

Viena vertus, autoriaus darbai skyrėsi nuo Lietuvos fotografijos mokyklos – humanistinės fotografijos krypties, kuri mūsų šalyje vyravo septintuoju ir aštuntuoju dešimtmečiais. Dalis R.Juškelio serijų sukurtos nesivadovaujant šioje mokykloje vyravusiu reportažiniu metodu, jo darbams nebūdingas humanistinis dėmesys žmogui. R.Juškelio kūrybą būtų sunku sieti ir su jo kūrybinio kelio pradžios laikotarpiu Lietuvos fotografijoje išryškėjusia „nuobodulio estetika“ ar konceptualiais tuometės jaunųjų fotografų kartos eksperimentais.

Fotografo kūrybinį debiutą lydėjo sovietine ideologija paremta kritika, kuriai buvo nepriimtinas menininko dėmesys fotografijų vizualiajai formai, apvalytai nuo socialistinio realizmo turinio.

Daugiau nei tris dešimtmečius trukusios fotografinės „odisėjos“ po gimtąjį miestą metu R.Juškelis nuosekliai plėtojo Lietuvos fotografijos kontekste išsiskiriantį autorinį braižą. Fotografo kūrybinį debiutą lydėjo sovietine ideologija paremta kritika, kuriai buvo nepriimtinas menininko dėmesys fotografijų vizualiajai formai, apvalytai nuo socialistinio realizmo turinio. R.Juškelis prisimindavo, kad jaunystėje buvo kaltinamas „fotografiniu matymu“, kuris įprastą urbanistinę aplinką nuotraukose paversdavo įspūdingomis ir kone abstrakčiomis kompozicijomis.

R.Juškelis iš serijos "Rezervistai"/ kamane.lt

Tačiau šiandien akivaizdu, kad būtent „grynosios“ formos paieškos yra vienas svarbiausių R.Juškelio kūrybos bruožų. Pastarasis ypač akivaizdus fotografijose, kurias autorius lakoniškai pavadino „Forma“. Šios fotografijos, kai kurios sukurtos dar aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, o kitos – jau naujo tūkstantmečio pradžioje, byloja apie kūrybinį nuoseklumą, ieškant nuo bet kokio siužeto, pasakojimo ar lyrizmo išlaisvintos formos. Žinomas fotomenininkas Aleksandras Macijauskas taikliai apibūdino R.Juškelio fotografijų stilių, jį pavadinęs „analitiniu“[2], t. y. skatinančiu perprasti tikrovę, ją skaidant į daugiau ar mažiau abstrahuotas formas. Šiuo stiliumi sukurta ir viena žymiausių R.Juškelio fotografijų serijų Apleista Kauno tvirtovė (1993–1997). „Fotografiniu matymu“ ir išraiškingų formų paieška miesto aplinkoje bei architektūroje R.Juškelio darbai primena XX a. pirmosios pusės tarptautinę modernios fotografijos kryptį, kuriai buvo būdingas tikėjimas, kad pasaulį galima iš naujo pažinti ir geriau suprasti, žvelgiant į jį iš neįprastų perspektyvų pro fotoaparato objektyvą.

Pats fotografas taip pat įvardijo konkrečius savo kūrybos ryšius su tarptautiniu fotografijos istorinės raidos kontekstu. R.Juškelis pripažino, kad didelę įtaką jam padarė čekų fotografas Josefas Sudekas. Pastarojo darbus R.Juškelio fotografijos primena ne tik puikiu šviesos parinkimu, išryškinančiu fotografuojamų objektų formas, bet ir sudėtinga, daugiasluoksne iliuzinės fotografijų erdvės kompozicija, savo ruožtu reikalaujančia tiriančio žiūrovo žvilgsnio, kuris padėtų atpažinti fotografijoje įamžintus tikrovės fragmentus. Galima išvesti ir dar vieną paralelę tarp šių fotografų kūrybos: svarbi J.Sudeko kūrybos dalis skirta Prahai, o R. Juškelis daugumą nufotografuoti vertų vaizdų pastebėjo ir užfiksavo Kaune – mieste, kuriame gyveno ir kūrė daugelį metų.

Jos byloja apie individualumo nuvertinimą ir asmenybės degradaciją, civiliniame gyvenime galiojančių humanistinių vertybių apvertimą, kuris fotografijose įgyja kone karnavalinę formą.

R.Juškelio kūrybą galima lyginti ir su bendra XX a. pirmosios pusės čekų fotografijos stilistika bei jai būdingu poetiškumu ir užuominomis į siurrealizmą. Pavyzdžiui, R.Juškelio sukurtoje serijoje Žmonės ir manekenai (1987–1992) susisluoksniuoja ir vietomis susikeičia keletas tikrovės lygmenų: realių žmonių veido išraiškas ir pozas groteskiškai atkartojantys manekenai fotografijose matomi pro vitrinų stiklus, kuriuose atsispindi gatvės gyvenimas. Tokie darbai demonstruoja fotografo gebėjimą įžvelgti keistus, tačiau realiai egzistuojančius mūsų gyvenimo aspektus, dažnai nepastebimus praeiviui. Panašiu būdu buvo sukurta ir pirmoji R.Juškelio fotografijų serija Atspindžiai (1980–1985). Joje autorius įamžino veidrodiniuose balų paviršiuose atsispindintį Kauną ir fotografijas eksponuodavo ir publikuodavo apverstas. Šis paprastas, bet veiksmingas sprendimas miesto atspindžius vandens paviršiuje skatino suvokti kaip fantastinius vaizdinius.

R.Juškelis iš serijos "Žmonės ir manekenai"/kamane.lt

Net ir atsidūręs, atrodytų, pačioje banaliausioje aplinkoje – tarybinėje kariuomenėje – R.Juškelis kasdienę rutiną fiksavo kaip keistų akimirkų virtinę. Plačiakampio objektyvo iškreipti ir propagandinių plakatų fone įamžinti kareiviškos buities fragmentai – tai ne vien anuometinės santvarkos ir ideologijos kritika. Galima numanyti, kad šios fotografijos teigia kur kas esmingesnius dalykus. Jos byloja apie individualumo nuvertinimą ir asmenybės degradaciją, civiliniame gyvenime galiojančių humanistinių vertybių apvertimą, kuris fotografijose įgyja kone karnavalinę formą.

Panašiu žvilgsniu R.Juškelis žvelgė ir į kitas jo dėmesį patraukusias temas, kurias plėtojo mažesnės apimties, mažiau žinomose serijose apie diskotekas, gaisrininkus, krišnaitų šventes ar partizanų palaikų perlaidojimą ir poetės Salomėjos Nėries kapo perkėlimą iš Kauno karo muziejaus sodelio į Petrašiūnų kapines.

Neįprastai kasdienišką tikrovę R.Juškelis taip pat parodė serijoje Degantis pasaulis (1990–1995). Anksčiau sukurtas fotografijas autorius apdorojo specialia technologija ir nuspalvino jas liepsnas primenančiais rausvos ir mėlynos spalvos atspalviais. R.Juškelio naudotas originalus „netikros spalvos“ efektas[3] kaskart išryškindavo vis kitokius efektus, kurių buvo neįmanoma numatyti, todėl kiekvienas atspaudas virto unikaliu meno kūriniu. Pastarieji R.Juškelio darbai tarsi tęsia nuo tarpukario Kaune Povilo Karpavičiaus puoselėtus kūrybinius eksperimentus su fotografijos technologijomis, kurie vėliau buvo aktualūs ir 1963 m. įsikūrusiame Kauno fotoklube.

Žvelgiant į R.Juškelio kūrybos visumą gali atrodyti, kad joje susipynė įvairių užsienio ir Lietuvos fotografijos krypčių įtakos bei skirtingi kūrybiniai metodai, nepalikdami vietos stilistiniam ar žanrų grynumui. Tačiau šiandien tai atrodo kaip vertingas fotografo kūrybos savitumas. Šiuolaikinė meno istorija atranda pasaulinių meno centrų nuošalyje užgimusias tarptautinių meno krypčių formas, kurios tas kryptis ir „iškreipė“, ir kartu joms suteikė savito originalumo. Toks požiūris leidžia ne tik iš naujo įvertinti stilių įvairovę, bet ir atsisakyti meno istorijoje įsitvirtinusios hierarchijos, kurioje geografinėje ar kultūrinėje periferijoje sukurti darbai visuomet atrodydavo mažiau vertingi. Panašią situaciją galima įžvelgti ir Lietuvos fotografijos istorijoje. Jos tyrimai šių dienų kontekste jau aktualizavo ne vieną primirštą kūrybinį judėjimą ar autorių, kurie nepriklausė vyraujančioms vieno ar kito laikotarpio lietuviškos fotografijoms kryptims. Į tas kryptis neįsilieja bei jose neištirpsta ir R. Juškelio kūryba, kuri kaip tik dėl to yra vertinga bei suteikianti potencialo pakartotiniam jos „atradimui“.

Algimanto Kauniečio fotografija/ Lietuvos fotomenininkų sąjungos archyvo nuotr.

Kauno fotografijos galerijoje nuo balandžio 28 d. vyksta paroda „Nuogo kūno teorija“. Tai iš tiesų reta galimybė, kada galima susipažinti su profesionaliai iš archyvų atrinktomis fotografijomis, kuriose akcentuojamas akto žanras. Parodoje eksponuojamos fotografijos, sukurtos iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, ir toks pasirinkimas intriguoja. Lankytojai supažindinami ne tik su akto žanru, bet taip pat parodoma, kaip fotografas suvokia moterį, ką per fotoaparato objektyvą pasirenka užfiksuoti ir kaip per fotografijos lauką vyksta dviejų žmonių komunikacija – šiapus ir anapus fotoaparato.

Astijus Krauleidis-Vermontas, kamane.lt

Eksponuojamos XX a. 7–9 dešimtmečių aktų fotografijos, kuriose svarbiausia – akcentuoti moterį, ją išaukštinti, pabrėžti jos paslaptingumą ir subtilumą. Kiekvienas autorius skirtingai suvokia moterį, kuri jiems yra ne tik estetikos objektas, bet taip pat ir mūza (per realybę, koliažo principą, fotografijos proceso eksperimentus). Rodos, fotografijoje konstruojamas vientisas pasakojimas, kada riba tarp lyčių išnyksta. Nėra aiškios linijos, kuri skirtų fotografą ir fotografuojamą moterį. Mezgamas dialogas, reflektuojamas moteriškumas ir kuriama dvimatė erdvė – šiapus ir anapus objektyvo.

Fotografijoje konstruojamas vientisas pasakojimas, kada riba tarp lyčių išnyksta.

Todėl svarbu, kad parodoje „Nuogo kūno teorija“ per daugiau nei 30 darbų parodomas daugialypis moters mitas, kuriame kūnas pasakoja savo istoriją, o fotografuojama moteris – savo. Pasak fotomenininkės Mildos Kiaušaitės, „meno kritikas, rašytojas, dailininkas Johnas Bergeris skiria dvi kūno apnuoginimo sampratas – atvirą nuogybę, kurioje nelieka paslapties, bei nuogumą, virstantį priedanga. Objektyvuotas, sudaiktintas kūnas susisupa savajame nuogume, juo prisidengia prieš agresyvius fotoaparato-ginklo šūvius arba pats tampa ginklu, užvaldančiu esantįjį kitoje kameros pusėje.“[1].

Parodą sudaro įvairių autorių darbai. Skirtingas moters apibrėžtis fotografijos erdvėje reflektuoja Algis Jakštas, Algimantas Kaunietis, Gintaras Balionis, Vitalijus Butyrinas, Vaidotas Grigas, Rimantas Dichavičius, Aleksandras Macijauskas ar Vytas Dainelis. Iš tiesų ekspoziciją galima tyrinėti dvejopai: kiekvieną fotografiją analizuoti atskirai arba ieškoti bendrų vardiklių, kurie leistų kurti moters mitą.

A.Macijauskas į moterį žvelgia per fotografijos erdvių dekonstrukciją, tiksliau, pasirenka perteikti siurrealią nuotaiką; R.Dichavičiui moteris – tarsi deimantas, skleidžiantis paslaptingumą, kai moters žvilgsnis nėra nukreiptas į fotoaparato objektyvą. Taip pat išsiskiria V.Butyrinas, kuris pirmame plane akcentuoja susimąsčiusį vyrą, o antrame – moterį, laikančią už nugaros tulpę (fotografijos pavadinimą „Nuskintas žiedelis“ galima interpretuoti dviprasmiškai – kalbama apie moters prarastą grožį arba nekaltybę).

Apie parodą, kurioje pristatoma aktų žanro samprata iki Lietuvos nepriklausomybės, kalbamės su jos kuratoriumi Donatu Stankevičiumi.

- Apie kūną buvo kalbama nuo antikos laikų Platono („Mat kai kurie sako, kad kūnas yra sielos antkapis, po kuriuo ji dabartinėje esamybėje palaidota“), Renesanse W. Shakespeare’‘o dramoje „Otelas“ yra brėžiama skirtybė tarp žmogaus išorinių išgyvenimų ir savo kūno pažinimo („Kūnas – tai sodas, kurio sodininkas – mūsų valia“). Šiandien žmogaus kūnas nėra homogeniškas: jis nuolatos kinta. Kaip manote, kokia kūno svarba yra fotografijos mene, kai žvelgiame į XX a. 7–9 dešimtmečių aktų fotografijas parodoje „Nuogo kūno teorija“?

- Manyčiau, kad galima pažvelgti dvejopai. Kūnas yra kaip įkvėpimo šaltinis, vėliau naudojamas kaip priemonė atvaizdui sukurti. Dėmuo, sudedamoji atvaizdo dalis, kuri gali būti labai estetizuota, arba suvulgarinta ir provokuojanti. Antruoju atveju kūnas svarbus iki fotografavimo. Pseudo kūrėjas nurengia modelį ir jam to pakanka. Į tolimesnį kūrybinį procesą nebesigilina, tiesiog nuspaudžia fotoaparato mygtuką, o atvaizdas išduoda jo ketinimus.

Aleksandro Macijausko fotgrafija / Lietuvos fotomenininkų sąjungos archyvo nuotr.

- Parodoje susikoncentruojama į aktų fotografijas, kuriose užfiksuotos moterys. Kokia Jūsų nuomonė apie aktų fotografijas šiandien, t. y. XXI a.? Ar galima teigti, kad parodos tikslas – parodyti, jog akto žanras fotografijoje skyla į dvi kryptis: mistifikaciją ir fotografijos estetiką, kaida nuogas kūnas konstruoja estetiką arba per fotografiją pasirenkama jį tyrinėti?

- Negaliu teigti, kad esu šio žanro specialistas. Galbūt atvirkščiai, stebėdamas šį žanrą dažnai ieškau pagrįstumo, kurio neretai trūksta, ir tai skatina panagrinėti teoriją, kad dažnai noras pažiūrėti į nuogą kūną prisidengiant fotoaparatu yra didesnis, nei sukurti įstabų ir meninę vertę turintį atvaizdą. Ir skirtumo tarp laikmečių aš nematau, nes šios dvi intencsijos buvo visados.

O kalbant apie patį atvaizdą, tai šiuolaikinis atvaizdas turi ne tiek daug savitumo, nes ne tik kad nėra tikslo sukurti ką nors unikalaus, bet ir išpildymas dažnai vienodas. Be to, ir nuogas kūnas dabar nieko nestebina. Mėginančių kompensuoti savo intelekto spragas nuogumu ir tik veidą prisidengiančių mobiliuoju telefonu – pilnas internetas.

- Kokias akto žanro fotografijos kryptis, menininkus galėtumėte išskirti? Įdomu tai, kad kadrai užfiksuoti iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo.

- Parodos koncepcija leido pasirinkti didelę fotografų įvairovę, kurių kiekvienas savaip supranta ir kuria šio žanro fotografiją. Man labiau prie širdies gerai apgalvoti, paveikūs papildomu kontekstu, o ne vien nuogą kūną rodantys atvaizdai. Nepriklausomybė, tarsi turėjusi išlaisvinti kūrėjus nuo cenzūros periodinėje spaudoje ir ekspozicinėse erdvėse, turbūt suveikė atvirkščiai. Laisvai kurti gal ir lengviau, bet, panašu, kad motyvacijos kai kuriems autoriams anuomet buvo daugiau.

Vyto Dainelio / Lietuvos fotomenininkų sąjungos archyvo nuotr.

- Ar sutiktumėte, kad parodos „Nuogo kūno teorija“ darbai parodo, jog fotografijos lauke išnyksta riba tarp to, kas fotografuoja, ir to, kas pozuoja?

- Ne visai. Arba ne fotografijos lauke, o elementaraus žmogiškumo. Fotografas, neturintis, ką pasakyti atvaizdu, nes turėjo tikslą tik nurengti modelį, rodydamas fotografiją viešai irgi apsinuogina. Bet skirtumas tarp jo ir modelio vis tiek išlieka, nes pastarasis lieka lyg ir išnaudotas. Žinoma, egzistuoja atvejai, kai paties proceso modeliui reikia nemažiau.

- Kodėl pasirinkote tokį įdomų fotografijų eksponavimo sprendimą, kai darbai įkomponuojami į nišas, primenančias atviras dėžutes? Ar nėra taip, kad pasirenkate kiekvieną moterį mistifikuoti?

- Tokiu būdu niekaip nesuniveliuoju visų fotografijų ir leidžiu žiūrovui pailsėti erdvėje. Atradęs tinkamą stebėjimo kampą, jis susipažįsta su atvaizdu, o žengus žingsnį link kito, prieš tai buvęs tarsi išnyksta.

Rimanto Dichavičiaus fotografija / Lietuvos fotomenininkų sąjungos archyvo nuotr.

***

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. gegužės 19 d.

kamane.lt/Andrew Mikšys nuotr.

Žmonės nuolat keliauja, iš rankų nepaleidžia fotoaparato, medžioja kadrus ir džiaugiasi dabartimi, nes po kelių sekundžių ji gali būti nebe tokia, kokia tik ką buvo. Kartais dėl vieno kadro fotografas gali imtis drastiškiausių priemonių, nuvykti į atokiausius pasaulio kampelius, dieną ir naktį laukti, kol bus tinkamos sąlygos užfiksuoti ypatingą akimirką. Apskritai šiuolaikinis fotografijos menas pretenduoja ne vien tik išsaugoti dabarties momentą, bet gali būti orientuotas ir į kitos kultūros ar šalies pažinimą, kuriam žiūrovas yra pasirengęs.

Astijus Krauleidis-Vermontas, kamane.lt

Fotomenininkas Andrew Mikšys Kauno fotografijos galerijoje mus supažindina su Baltarusija ir pristato, kaip ją mato pro fotoaparato objektyvą. Naujausiame cikle „Tulips“ autorius susikoncentruoja į žmogų ir jo gyvenamą aplinką. O tulpių įvaizdis, kuris istoriškai mums pažįstamas, per spalvą palieka pėdsaką ne tik fotografijose, bet ir žmonių sąmonėse (raudonos tulpės siejamos su komunizmu, anksčiau jos buvo įteikiamos veteranams kaip padėka už jų tarnybą).

Smalsus provokatorius

Fotomenininkas A.Mikšys – tai Amerikos lietuvis, kuris yra susikoncentravęs į socialinę fotografiją ir ją parodose pristato žiūrovams. Menininkas išsiskiria tuo, kad pasirenka akcentuoti mažumas, t.y. žmones, kurių gyvenimas nėra išskirtinis. Būtent nesuvaidintos žmonių emocijos ir nuoširdumas gali gluminti žiūrovą, taip pat provokuoti.

kamane.lt/Andrew Mikšys nuotr.

A.Mikšio fotografijų herojai (taip menininkas vadina žmones, kurie atsiduria priešais jo fotoaparato objektyvą) yra patys įvairiausi. Menininkas reflektuotuoja žmonių, esančių visuomenės nuošalyje, emocijas bei psichologiją, ir tokios sąvokos kaip „nuoširdumas“, „vienatvė“ ar „džiaugsmas“ tampa jo kūrybos pagrindu. Romų tautybės žmonės, jų kasdienė veikla parodoma fotografijų cikle „Baxt“, vienišumas išryškinamas cikle „Plastic Flowers“, kuriame nufotografuoti keleiviai troleibusuose, cikle „Bingo“ dominuoja žaisminga populiaraus amerikiečių žaidimo „Bingo“ nuotaika, o fotografijų cikle „Disko“ vaizduojama kitokia Lietuvos realybė. Joje dominuoja ne miesto pompastika, bet tai, kaip kaimo žmonės suvokia pramogą. Šis ciklas sulaukė „Daily Mail“ ir „Dazed & Confused“ dėmesio.

Naujausiame darbų cikle „Tulips“, pagal kurį pavadinta ir paroda, fotomenininkas A.Mikšys pristato Baltarusiją ir jos kerteles, kurias ne kiekvienas esame matę. Autorius provokuoja žiūrovą, nes akcentuoja ne tai, ką puikiai žinome (likę komunizmo ženklai, Pergalės dienos, Spalio revoliucijos dienos, Gegužės pirmosios šventės), bet atvirkščiai – tai, apie ką žinome mažai (siekį išsaugoti praeitį, ją atkurti dabartyje).

Būtent nesuvaidintos žmonių emocijos ir nuoširdumas gali gluminti žiūrovą, taip pat provokuoti.

„Daug matęs keliautojas Andrew Miksys šmaikščia akim fiksuoja šią Sovietų ikonografijos iškaseną; iliuzijų kupinoje šalyje jis ieško intymumo ir atminties ženklų. Baltarusijoje sovietinės šventės ir represijos nėra praeities dalykas. Taigi fotografuoti Baltarusiją yra rizikinga užduotis, nes riba tarp to, kas leidžiama ir to, kas ne – labai plona. Kad galėtum atvaizduoti šios šalies peizažą, turi puikiai valdyti įtikinėjimo meną bei gebėti oficialumo rėmuose atskleisti asmeniškus dalykus. Žinodamas tai Miksys dėlioja savo baltarusišką maršrutą it kokį konceptualų manevrą: seka Sovietų Sąjungos istorijos masinių švenčių formulėmis, slapta tikėdamasis aptikti ateities prisiminimų. Ieškodamas vidurio jis žongliruoja maršrutu ir taikydamas ideologines formules bando surasti žmogišką kraštovaizdį“, – teigia Laimonas Briedis[1].

Todėl parodą „Tulips“ žiūrovas suvoks kaip ryškią kelionę po Baltarusiją ir ši kelionė nebūtinai turi būti pažintinė.

Fotografuojamas žmogus – tikras

Fotomenininkas A.Mikšys pasirenka įvairaus tipo žmones, kurie sutinka atsidurti prieš fotoaparato objektyvą (karininkas, mergina troleibuse, apsinuoginusi mergina namų aplinkoje, skautė ir pan.). Autoriui labai svarbu gerai susipažinti su fotografijų objektais: jis gali metų metus gyventi svetimoje aplinkoje, kad kuo geriau ją perprastų.

Nė viena nuotrauka neturi pavadinimo, todėl fotomenininkas žiūrovui leidžia pačiam nuspręsti, atpažinti, kas joje vaizduojama ir kokia idėja autoriui svarbi.

Baltarusijoje A.Mikšys praleido penkerius metus, turėdamas aiškų tikslą – įamžinti kitos šalies gyvenimą. Autorius atsitiktinai pasirenka savo fotografijų herojus, kuriais gali būti kiekvienas gatvėje sutiktas žmogus; net ir ekspozicijų salėje esantis žiūrovas menininkui yra įdomus. Svarbu, kad fotografijos – nesuvaidintos, jose žmonės nuoširdžiai parodo, kokie yra (susimastę ir rimti), kas jiems aktualu (miesto ir šeimos šventės). Nė viena nuotrauka neturi pavadinimo, todėl fotomenininkas žiūrovui leidžia pačiam nuspręsti, atpažinti, kas joje vaizduojama ir kokia idėja autoriui svarbi.

Paroda „Tulips“ kuria nuoseklų pasakojimą, kuriame dominuoja dviprasmiška nuotaika, t.y. vaizdai varijuoja nuo subtilių erotinių iki orientuotų į politiką, kuri Baltarusijoje yra priešinga demokratijai. Fotografijoje užfiksuotas žmogus jaučia, kad yra veikiamas politikos ir visuomenės, bet fotomenininkas A.Mikšys išlaisvina kiekvieną herojų, leidžia jam saugiai jaustis prieš fotoobjektyvą.

kamane.lt/Andrew Mikšys nuotr.

Apsinuoginusi tamsiaplaukė mergina, grakščiai pozuojanti, rodos, laužanti nusistovėjusias taisykles, nes žiūrovo žvilgsnis krypsta į šalia kabančią fotografiją – Stalino paminklą, skendintį raudonos spalvos gėlėse. Abu herojai, atsidūrę menininko akiratyje, svarbūs, kontrastuojantys vienas kitam. Menininkas akcentuoja raudoną spalvą, jos atspalvius kiekvienoje fotografijoje. Šiuo atveju raudonos yra Stalino paminklo gėlės. Spalva tampa motyvu, pabrėžiančiu parodos idėją – kiekvieną fotografiją traktuoti ne tik kaip Baltarusijos pažinimą, bet ir siekį gyventojams parodyti, kokia jų dabartis.

Man labai patiko fotografuoti Baltarusiją – ji panaši į Lietuvą, bet estetiškai – labai skirtinga.

Žinoma, A.Mikšiui svarbu užfiksuoti ne tik intymumą, bet ir žmogaus kasdienį gyvenimą, rutiną. Turėtume suvokti, kad baltarusiams žodis „rutina“ kelia teigiamas asociacijas, o tai, kas mums atrodo neįprasta, šios tautybės žmonėms – įprasta. „Man labai patiko fotografuoti Baltarusiją – ji panaši į Lietuvą, bet estetiškai – labai skirtinga. Minsko spalvos ir architektūra visiškai kitokia nei Vilniuje. Aišku, politinė situacija Baltarusijoje irgi ne tokia, kaip Lietuvoje, tad atsiranda kitoks kontekstas.“[2]

Taip pat žiūrovą intriguoja kontrastų tarp Lietuvos ir Baltarusijos gausa. Rodos, žmonės panašūs, bet jie gyvena kitoje aplinkoje.

Ryškus Minskas per fotoobjektyvą

Be abejo, kelionė po Baltarusiją prasideda nuo pirmo sutikto žmogaus, bet taip pat aktualu, kokioje aplinkoje jis gyvena. Fotomenininkas meistriškai sugeba išlikti nuošalyje ir užfiksuoti intriguojančius kadrus, kurie gali būti uždrausti Baltarusijoje. Autorius pripažįsta, kad jo tikslas buvo užfiksuoti Pergalės dieną, tiksliau – Sovietų pergalės prieš fašizmą ir nacistinę Vokietiją šventę. A.Mikšys įamžina įvairius šventės atributus, žinoma, ir patį įvykių sūkurį. Raudonų tulpių žydėjimas, SSRS vėliava ar akmuo pievoje akcentuoja kitokį Baltarusijos gyvenimą.

Ekspozicija – tai savotiška kelionė po praeitį, kuri dabartyje suvokiama kitaip: gana ironiškai, subtiliai, bet, svarbiausia, nesuvaidintai, kad pozuojantis herojus jaustųsi saugiai.

Parodoma hiperbolizuota, pompastiška Baltarusijos tikrovė, šalia kurios ryškių spalvų žmogus jaučiasi vienišas. Toks vienišas kaip raudonas-žalias akmuo pievelėje, įamžintas vienoje iš fotografijų. Užfiksuojama kita aplinka, kuri fotografijų herojui leidžia jaustis saugiai ir laisvai. Kuriama nuotaika, kuri rodo šventės reikšmę žmogui ir kartu atotrūkį nuo kitų žmonių, kai galima užversti galvą į dangų ir analizuoti dūmų ženklus, bet visa tai nukreipta į politiką. Ir vis mažiau lieka nuoširdumo, bendruomeniškumo.

Taigi, parodos lankytojai gali išsamiai ir nuosekliai susipažinti su ciklo „Tulips“ darbais, parodančiais įvairų Minsko, Baltarusijos veidą. Ekspozicija – tai savotiška kelionė po praeitį, kuri dabartyje suvokiama kitaip: gana ironiškai, subtiliai, bet, svarbiausia, nesuvaidintai, kad pozuojantis herojus jaustųsi saugiai. Fotomenininko A.Mikšio tikslas – tai, kas mums nepažįstama, paversti fotografijos meno provokacija.

Andrew Mikšio paroda „Tulips“ Kauno fotografijos galerijoje veiks iki balandžio 24 d.

________________

[1] Laimonas Briedis, Įžanginis žodis. Fotografijų knyga „Tulips“. Leidykla „Arök“: 2016.

[2] Indrės Audenytės interviu Fotografas Andrew Mikšys: „Mane traukia vietos ir žmonės, kiek nutolę nuo masinės kultūros“. Prieiga internete: http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/interviu/fotografas-andrew-miksys-mane-traukia-vietos-ir-zmones-kiek-nutole-nuo-masines-kulturos-599-442111.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. balandžio 19 d.

Pateikiame ištrauką iš Vilémo Flusserio knygos „Fotografijos filosofijos link“. Tai pamatinis fotografijos teorijos veikalas, jau išverstas į beveik 30 pasaulio kalbų. Knygos autorius nagrinėja fotografijos medijos produkcijos, suvokimo ir sklaidos mechanizmus informacinėje visuomenėje. Analizuodamas esmines fotografijos problemas ir klausimus, filosofas ir medijų teoretikas siūlo naują požiūrį į fotografiją.

Kas gali rašyti, gali ir skaityti, tačiau tas, kuris gali spragtelėti fotoaparatu, nebūtinai geba fotografiją iššifruoti.

V. Flusseris įvardijamas kaip vienas pirmųjų ir svarbiausių medijų filosofijos disciplinos atstovų. Jis padėjo pamatus fotografijos – kaip techninio atvaizdo medijos – studijoms. Šioje knygoje atskleidžiama autoriaus tyrinėjamų įvairių disciplinų sąveika – pradedant komunikacijos ir medijų studijomis, posthumanistine filosofija, istorija ir baigiant antropologija, meno istorija, kino studijomis. Medijos analizė remiantis estetika, mokslu ir politika suteikė autoriui galimybę kitaip suvokti tiek kultūrines praeities krizes, tiek iš jų kylančias naujas socialines formas.

Šiandien kone kiekvienas turi kamerą ir ja spragsi. Taip kaip kone kiekvienas išmoko rašyti ir gamina tekstus. Kas gali rašyti, gali ir skaityti, tačiau tas, kuris gali spragtelėti fotoaparatu, nebūtinai geba fotografiją iššifruoti. Kad įžvelgtume, kodėl fotografas mėgėjas gali būti fotografijos analfabetas, reikia paanalizuoti fotografijos demokratizavimą – ir tai atliekant bus patyrinėti keli demokratijos apskritai aspektai.

Kameras perka žmonės, kuriuos pirkti užprogramavo reklamos aparatai. Įsigytos kameros bus „paskutinio modelio“: pigesnės, mažesnės, automatiškesnės ir galingesnės nei ankstesni modeliai. Kaip jau buvo nustatyta, šis nuolatinis kamerų modelių gerinimas grindžiamas grįžtamuoju ryšiu, kuriuo spragsėtojai maitina fotopramonę: šioji automatiškai mokosi iš spragsėtojų elgesio (ir specializuotos spaudos, kuri juos nuolat aprūpina testų rezultatais). Tokia yra postindustrinės pažangos esmė. Aparatai gerinami dėl socialinio grįžtamojo ryšio.

Nors kameros grindžiamos kompleksiniais moksliniais ir techniniais principais, labai lengva jas priversti funkcionuoti. Tai struktūriškai sudėtingas, bet funkcionaliai paprastas žaislas. Taigi, kamera yra priešinga šachmatų žaidimui, kuris struktūriškai yra paprastas, o funkcionaliai sudėtingas: jo taisyklės lengvos, tačiau gerai žaisti šachmatais sudėtinga. Tas, kuris laiko rankose kamerą, gali pagaminti puikių nuotraukų, nė nenutuokdamas, kokius sudėtingus procesus inicijuoja nuspausdamas užraktą.

Spragsėtojas skiriasi nuo fotografo gebėjimu džiaugtis savo žaisliuko struktūros kompleksiškumu. Priešingai nei fotografas ir šachmatininkas, jis neieško „naujų ėjimų“, informacijos, neįprastumo, jis nori savo funkciją vis toliau paprastinti dėl vis tobulesnės automatikos. Jam neperžvelgiamas fotoaparato automatiškumas jį apkvaitina. Fotomėgėjų klubai yra vietos, kuriose svaigstama nuo aparatų struktūros sudėtingumo, tai kaifavimo vietos, postindustriniai opiumo urvai.

Kamera reikalauja iš jos savininko (to, kuris yra jos apsėstas) nuolat spragsėti, gaminti vis naujus pasikartojančius atvaizdus. Ši amžinojo to paties (arba labai panašaus) dalyko pasikartojimo fotomanija galiausiai atveda į tokį tašką, kai spragsėtojas be kameros jaučiasi tarsi aklas: prasideda priklausomybė nuo kvaišalų. Spragsėtojas gali matyti pasaulį tik pro fotoaparato objektyvą ir tik fotografijos kategorijomis. Jis yra ne „virš“ fotografavimo, o prarytas savo aparato godumo, tapęs nuotoliniu savo aparato užrakto paleidimo pulteliu. Jo elgesys yra automatinis kameros veikimas.

To padarinys yra nuolatinis nesąmoningai pagamintų atvaizdų srautas. Jie sudaro aparato atmintį, automatinio funkcionavimo saugyklą. Vartantieji spragsėtojo albumą ten pamato ne užfiksuotus žmogaus išgyvenimus, suvokimus ar vertybes, bet automatiškai įgyvendintas aparato galimybes. Taigi, dokumentuota kelionė į Italiją kaupia vietas ir laiką, kai spragsėtojas buvo sugundytas nuspausti užraktą, ir rodo, kurgi aparatas buvo ir ką jis ten veikė, – tai pasakytina apie bet kokį dokumentinį fotografavimą. Dokumentininkas, ne kitaip nei spragsėtojas, domisi vis naujomis scenomis vis tokiu pačiu žvilgsnio kampu. Tuo tarpu fotografui (čia vartojama prasme) (panašiai kaip šachmatininkui) rūpi pamatyti vis kitaip, taigi pagaminti naujas, informatyvias dalykų konsteliacijas.

Knygą galite įsigyti čia

A. Kunčiaus nuotr.

Nacionalinėje dailės galerijoje lapkritį karaliauja Algimanto Kunčiaus „Vaizdaraščiai“ – dienoraštis, pripildytas nesuvaidintų praeities akimirkų.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Nužvelgusi Algimanto Kunčiaus parodos architektūrą iš viršaus (o Nacionalinės dailės galerijos erdvės suteikia tokią unikalią galimybę), pavadinčiau ją Laiko miestu su aikštėmis ir skvereliais, jų link vinguriuojančiomis šoninėmis gatvelėmis bei aplinkiniu žiediniu bulvaru, kuriuo žingsniuojant keičiasi santvarkos, vietovės, stebuklingai prisikelia mirusieji (ir žmonės, ir pastatai), o šį virsmą abejingai stebi nemirtinga jūra ir tokie pat nemirtingi debesys.

Šiame improvizuotame Laiko mieste dabartinių penkiasdešimtmečių kartos bei jaunesni piliečiai gali pamatyti, kaip jų gimimo metu atrodė Vilnius: koks jaunimas žingsniavo Lenino (o gal vėl Gedimino) prospektu, kokie troleibusai juo dardėjo ir į kokias varganas parduotuvių vitrinas pro langus abejingai dėbsojo tų troleibusų keleiviai.

Įamžintų senamiesčio praeivių veiduose parodos lankytojai bando atpažinti jaunus savo tėvus arba patį save: gal dar mamos už rankos gatve tįsiamą, bet vis dėlto slapčia nuo jos smalsiai žvelgiantį į nepažįstamo dėdės geležinę akį, o gal už kampo jau lūkuriuojantį savo simpatijos, kuri, nors seniai surukusi, štai liauna ir gundanti ims ir išnirs pro senojo universiteto vartus.

Moterys ir konkurentai

Žurnalistai A.Kunčiaus klausinėja, kaip vėliau susiklostė tos ar anos fotografijos personažo likimas: ar, tarkim, ant daugybę metų jo fotografuojamo Palangos tilto nepataikydavo įamžinti vyrų su ne tomis moterimis? Fotomenininkas tik trauko pečiais: „Nežinau, brangieji, aiškinkitės patys. Aš dirbdamas į žmogaus privatų gyvenimą stengdavaus nelįsti, neužpulti: iš tolo pagavau patikusią akimirką, ir tiek. Nerūpi man, kieno tos moterys.“

Gal todėl žmonės jo kameros nesišalindavo. Ir tik kartą, jau prieš kupetą metų, „Sekmadienių“ ciklui fotografuodamas besirenkančius į mišias rietaviškius stebėjo aiškiai sunerimusius žvilgsnius ir slepiamus veidus. Nereikėjo klausti kodėl: už bažnyčios lankymą galėdavai sulaukti rimtų nemalonumų tiek darbe, tiek mokykloje. Kartais ir pats fotomenininkas netoliese aptikdavo „konkurentų“ pilkais kostiumais, spragsinčių kadrą po kadro su dideliais objektyvais tiesiog pro pravertus automobilio „Moskvič“ langelius.

Bet A.Kunčius sako nebuvęs iš tų, kurie mėgdavo įamžinti pamaldas bažnyčiose: jam labiau tikdavo šventadieniais po mišių miesteliuose vykdavę jomarkai ir kiti suėjimai, ten laisviau pasijutusių žmonių nuotaikos. Jos leido universaliau mąstyti apie žmogų, atpažinti veiduose visus vienijančias vertybes.

Kaukės ir paršeliai

Retrospektyvinę parodą Nacionalinėje dailės galerijoje Algimantas pavadino „Vaizdaraščiais“, taip tarsi prilygindamas ją dienoraščiui. Ir prisiminė savo draugą Romualdą Ozolą, kantriai kasdien žodžiais raičiusį aktualių įvykių atspindžius, vėliau nugulusius storose baltose knygose: „Čia tai buvo tikras žmogaus pasiaukojimas. Rašė, dirbo, per anksti save sudegino. Ne kartą įkalbinėjau Romą nusigręžti nuo politikos: kam jam, kultūros žmogui, to reikėjo? Tikrai būtų nugyvenęs ilgiau.“

Bet R.Ozolas yra rašęs: „Pasaulis yra čia, ir aš žinau, ką turiu daryti.“ Iš Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblio, kuriame A.Kunčius su R.Ozolu kartu grojo (Romualdas – kanklėmis, o Algimantas – skrabalais), bendrų pasibuvimų, pasikalbėjimų išsirutuliojo ir naujo „Kultūros barų“ žurnalo idėja.

Pirmojo „Kultūros barų“ numerio, kuris pasirodė prieš pusę amžiaus – 1965-ųjų sausį, viršelyje buvo pavaizduota molinė Užgavėnių kaukė. Oficiozas „Tiesa“ tuomet klausė: „Kaukė yra, o veidas?“ Bet cenzoriai nesikabinėjo. O štai kai antrame numeryje pasirodė Vinco Mykolaičio-Putino mintys apie varžomą kūrybos laisvę, o žurnalo viršelyje susimąsčiusi žemyn žvelgė žila Putino galva – baigėsi trumpa Emilijos Kulakauskienės, kaip žurnalo redaktorės, karjera. Ją poste pakeitė diplomatiškesnis ir apsukresnis valdžios koridoriuose rašytojas Aleksas Baltrūnas.

„Parėjęs „nuo kilimėlio“ partkomuose jis mums sakydavo: „Paršeliai jūs, nežinot, kaip ten yra“, – prisimena A.Kunčius.

Timpanai ir egzotika

Dirbdamas „Kultūros baruose“ fotografas susipažino su dirigentu Sauliumi Sondeckiu. Jo vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras septintajame dešimtmetyje kaip tik gavo kvietimą koncertuoti Kuboje ir norėjo, kad tokios egzotiškos gastrolės būtų profesionaliai įamžintos.

Bet S.Sondeckis suprato, kad prašydamas lydinčio žurnalisto oficialiai gaus „patikimą“, t.y. saugumiečių parinktą ir ataskaitas jam teiksiantį „kadrą“. Taigi pasinaudojęs tuo, kad A.Kunčius buvo šioks toks muzikantas, dirigentas įtraukė jį į orkestrantų sąrašą, prie jo pavardės prirašydamas muzikos instrumentą – timpanus.

„Maestro tikėjosi, kad prireikus gebėsiu tuos mažus būgnelius padaužyti. Iš tikrųjų to nė neprireikė. Kubą atsimenu iš ypatingų potyrių: eini, saulė plieskia tiesiai į viršugalvį, šešėlis trumpas po kojomis. Kai vakare prieš koncertą užgęsta šviesos, salėje boluoja besišypsančių kubiečių dantys. Sykį užsikabarojau į aukštą ispaniško stiliaus pilį ir fotografavau persisvėręs pro ankštą nišą, tai muzikantai iš apačios man šaukė: „Kunčiau, rupūže, lipk žemėn: nukrisi – orkestrą sukompromituosi, mūsų į užsienį daugiau nebeišleis!“ – pasakoja fotomenininkas.

Grįžęs į Vilnių Filharmonijoje jis surengė tos kelionės nuotraukų parodą. Vis dėlto dideliu kelionių mėgėju netapo ir vėliau toli nebevažinėjo: tik Suomijon, Švedijon, Vokietijon. „Kai nubundu ryte svečioj šaly – pradedu galvoti, kodėl aš čia esu ir kam to reikia, – prisipažįsta. – Jaučiuosi kaip gyvūnas, ištrauktas iš savo natūralios aplinkos, – nejaukiai. Pasižiūriu, ką jaunimas prifilmuoja keliaudamas, ir to užtenka. Tegu mano darbai po pasaulį važinėja, o man pačiam Vilnius mielesnis.“

Džiazas ir ideologija

Prisiminęs senus laikus, kai „Neringos“ restorane grodavo akordeonu, o kartais – ir klavišiniais, po oficialaus parodos atidarymo A.Kunčius sėdo prie sintezatoriaus padžiazuoti.

„Kažkada „Neringoje“ kartu su Rimvydu Racevičiumi, Jonu Cijūnėliu, Algirdu Budriu ir Liudu Šalteniu buvome įkūrę Džiazo gynimo komitetą. Nes kai kavinėje ėmė groti Petras Vyšniauskas ir Vytautas Labutis, vakarais joje pradėjo skambėti kitokia muzika, ne vien svingas ar bibopas. Administratoriai ir padavėjos pradėjo skųstis, kad tokioje kakofonijoje neįmanoma dirbti. O mes, kūrybinių sąjungų atstovai, savo ruoštu surašėme raštą, kad džiazo muzika ideologiškai nepavojinga“, – vynioja praeities faktų giją pašnekovas.

Nors dabarties jaunimas įsivaizduoja, kad gyvenimas „prie sovietų“ buvo ištisinė nesibaigianti kančia, fotomenininkas liudija, jog kultūrinis sostinės gyvenimas buvęs ganėtinai spalvingas. Nes kai susibėgdavo pasibūti panašiai mąstantys įvairių sričių žmonės – prasidėdavo nuoširdus, atviras bendravimas.

„Per Antano Miškinio jubiliejaus minėjimą Rašytojų sąjungoje esu akompanavęs fortepijonu aktorei Monikai Mironaitei, dainuojančiai romansą „Oči čiornyje“. Kas šiandien galėtų tuo patikėti?“ – klausia A.Kunčius.

Sistema ir menininkai

Jis stebisi, kad iki šiol nepavargome aiškintis, kas daugiau kolaboravo, o kas mažiau. Pamena, kaip šviesios atminties Rimtautas Gibavičius viename Dailininkų sąjungos susirinkime tokiems išrėžė: „Ačiū Dievui, kad buvo tokių kaip Konstantinas Bogdanas ir Gediminas Jokūbonis: man ir tau nereikėjo leninų daryti.“

Dabar, kai šalies kino teatruose sukasi tragiška dokumentinė meilės istorija „Meistras ir Tatjana“, fotomenininkas Vitas Luckus pradėtas vaizduoti kaip nepripažintas menininkas, kurį pražudė tuometė sistema. O ką apie tai mąsto buvę kolegos?

„Vitas buvo talentingas kūrėjas, ir kolegos jį vertino. Netgi buvo įtraukę į sąjungos meno tarybą: tai padėdavo vaduojant iš blaivyklų ir ligoninių. Oficialūs pripažinimai jam menkai terūpėjo: sunkiai dirbdamas, pagal užsakymus gamindamas vizualines reklamas anuomet veikusiems kooperatyvams jis iš mūsų, fotomenininkų, uždirbdavo bene daugiausiai“, – liudija A.Kunčius.

Su Vitu jam dažniausiai tekdavo kalbėtis apie fotografijos techniką. V.Luckus buvo puikus racionalizatorius, ano laiko sąlygomis gebėdavęs kurti ar pritaikyti fotografo darbui įvairias technines naujoves. Tik į Vito rengiamus audringus vakarėlius A.Kunčius nevaikščiodavo, nes prisipažįsta tiesiog nepajėgdavęs tiek išgerti.

„Kartą Vitas atėjo mano dirbtuvėn pažiūrėti, kaip aš susireguliavau ir taškiniam apšvietimui pritaikiau  didinimo aparatą. Rado mane plaunantį nuotraukas – kol kabinau jas džiauti, leidau su lupa apžiūrėti savo surinktas senas fotografijas. O turėjau jų nemažai. Vitas taip ir prasėdėjo gerą valandą vienoje vietoje tyliai pypkę rūkydamas“, – pamena A.Kunčius.

Kas žino, gal jau tuomet jo galvoje sukosi mintys apie panašios stilistikos darbų ciklą? Pluoštą senų fotografijų draugas iš jo pasiskolino. Ir po daugelio metų, jau po visų kruvinų tragedijų, iš JAV į Vilnių pirmąkart sugrįžusi V.Luckaus našlė Tatjana perdavė fotomenininkui tas fotografijas sudėtas į voką, ant kurio dar Vito ranka buvo užrašyta: „Perduoti Kunčiui“.

Atspaudai ir negatyvai

Lietuvos fotografija jau anuomet traukė užsieniečius itin plačia savo raiškų įvairove: čia galėdavai rinktis nuo meninio fotomontažo meistro Vitalijaus Butyrino iki ne mažiau subtilaus dokumentinio realisto Algirdo Šeškaus.

Vis dėlto A.Kunčius nedrįstų tos įvairovės vadinti Lietuvos fotografijos mokykla: „Jeigu ir buvo mokykla, tai ji labiau priminė Petro Rimšos skulptūrą „Vargo mokykla“. Mes, lietuviai, būdavom be galo išradingi: tais laikais sugebėdavom padaryti sidabrinį atspaudą iš besidabrio negatyvo.“

Fotomenininkas ir šiandien teberyškina nuotraukas sovietmečio laikų gamybos chemikalais: hidrochinonu, natrio sulfitu, metoliu. Jų galiojimo laikas seniai pasibaigęs, bet, nepaisant to, darbui tinka: naudodamas senus ryškalus, rengiamai parodai A.Kunčius naujai atspausdino aštuonias dešimtis fotografijų. Anų laikų popieriaus irgi turi išsaugojęs: kartais ir jaunesniems kolegoms, mėgstantiems eksperimentus ant seno popieriaus, padovanoja.

Šių metų meno mugėje „ArtVilnius“ stende su mediniais paplūdimius primenančiais takeliais ant smėlio buvo pristatytas fotomenininko tęstinis, iki šiol pildomas nuotraukų ciklas „Prie jūros“. A.Kunčius džiaugiasi, kad ciklo nuotraukas įsigijo Modernaus meno centras, o ne užsieniečiai: iš MMC nuotraukas eksponavimui galima pasiskolinti, o iš tolimų kolekcijų parsisiųsdinti būtų gerokai sudėtingiau.

„Tie atspaudai – vienetiniai, spausdinti unikaliu būdu, aš jų nedidinu ir nebedauginu. Kolekcininkai ir muziejai tokius atspaudus vertina netgi labiau už negatyvus. Kada geriausiai skamba muzikos kūrinys? Kai autorius gali pasirinkti ir akustinę erdvę, ir atlikėjus. Antai mano bičiulis Feliksas Bajoras negailestingai atšaukia savo kūrinių premjeras, jei mano, kad atlikėjai nesugebėjo jų tinkamai parengti. Taip ir su nuotraukų atspaudais: tik pats darydamas iki graviūrinio tikslumo gali sugaudyti visas užfiksuoto vaizdo vibracijas. Jose – pats įdomumas, nes skaitmeniniam spausdinimui vibracijos jau neberūpi“, – pabrėžia A.Kunčius.

Fotomenininkas teigia neprisirišantis prie konkrečios technikos: per savo gyvenimą išbandė daug ką, todėl kiekvienam sumanymui turi iš ko rinktis. Tik profanas gali klausinėti, koks fotoaparatas pats geriausias, nes tokio nebūna: viskas priklauso nuo to, ką ketini su juo veikti.

Muziejai ir stipendijos

Kai metė darbus redakcijose, pažįstami dar ilgai klausinėjo: „Pas ką išeini?“ – „Išeinu pas save“, – atsakydavo jiems fotografas. Save tikru fotomėgėju (nes išties mėgsta fotografuoti) vadinantis A.Kunčius į pasižvalgymus po miestą pastaruoju metu išsirengia nešinas senais dumpliniais aparačiukais, kuriuose – 8 arba 12 kadrų juosta. Vaikšto ir fotografuoja tarsi iš atverstos knygos, be jokios išankstinės idėjos. O kad tokią gyvenimo peršamą knygą gebėtum skaityti – turi būti atviras, turi būti laisvas.

Ties tūkstantmečių sandūra A.Kunčius penkerius metu vadovavo Lietuvos dailės muziejaus Fotografijos skyriui. Kultūros ministerija tuo metu neskirdavo lėšų naujiems kūriniams įsigyti, tačiau rasdavo pinigų kūrėjų stipendijoms.

„Sugalvojau, kad būtų logiška, jei iš valstybės stipendijas gaunantys menininkai vieną kitą darbą valstybei ir padovanotų. Vieni kūrėjai, kaip Vytautas Balčytis ar Eugenijus Antanas Cukermanas, tokią idėją priėmė supratingai, o kiti kategoriškai užprotestavo, esą nevalia painioti menininkų rėmimo su jų kūrinių pirkimu. Nors jei tam pačiam, tik stipendijos negavusiam menininkui po parodos būtų pasiūlyta pirkti jo kūrinių už 24 tūkst. litų (tokia stipendijos suma per porą metų kūrėjui būdavo išmokama) – menininkas iš dėkingumo atsiklaupęs būtų“, – ironizuoja A.Kunčius.

Idėja ministerijos kolegijoje buvo atmesta, nes niekas nesugalvojo, ką imti mainais už stipendiją iš aktoriaus arba balerinos. O A.Kunčius paliko valdišką tarnybą, nes nusibodo vaidinti muziejininką.

Šiandien jo sukauptas archyvas pagal sutartį deponuotas Lietuvos nacionaliniam muziejui, kuriame įsikurs A.Kunčiaus negatyvų fondas.  Tuo rūpinasi muziejininkė Onutė Butkutė. Kiekvienas fotojuostos kadras nuskenuojamas, peržiūrimas ir, talkinant autoriui, identifikuojamas. Tuomet tampa muziejaus nuosavybe, o fotomenininkui lieka autoriaus teisės.

„Tokia sutartis man – išsigelbėjimas, nes mano dirbtuvės rūsys Žvėryne – drėgnas, pelėsio grybeliais apėjęs ir archyvams visai netinkamas. Antra vertus, negatyvų už kampo nunešęs neparduosi: jų vertė atsiras tik laikui bėgant, kai jie bus paruošti peržiūroms muziejaus interneto svetainėje ir taps prieinami redakcijoms, leidykloms. Jums reikia Vinco Mykolaičio-Putino portreto? Prašom. Reikia baletmeisterių Vytauto Grivicko arba Broniaus Kelbausko? Prašom, jie čia. Viskas sukaupta vienoje vietoje“, – džiaugiasi A.Kunčius.

Jo manymu, panašiai derėtų pasielgti ir su Fotomenininkų sąjungos sukauptais kūrinių fondais – perduoti juos Šiauliuose rekonstruotam Fotografijos muziejui, turinčiam puikias sąlygas.

Dangus ir gėlynai

Mėgstamiausi Algimanto vakaro skaitiniai – Alfonso Nykos-Niliūno „Dienoraščio fragmentų“ tomai. Neslepia juose atrandąs ir savo darbams praverčiančių įžvalgų.

Štai kartą, kalbantis su tuomet dar Amerikoje gyvenusiu Kaziu Almenu, poetas ironiškai minėjo tėvynėje staiga pradėto garbinti Bernardo Brazdžionio triumfališką kelionę per Lietuvą ir įsivaizdavo, kaip švelniai tai regėdamas šypsosi Maironis iš dangaus balkonų.

„Todėl Centrinio pašto baliustradą vaizduojantį nuotraukų ciklą pavadinau „Dangaus balkonais“. Tokiose baliustradose praeities architektai apgyvendindavo šventųjų skulptūras, bet Vilniuje jos stovi tuščios, išskyrus tris ant Katedros stogo rymančius šventuosius. Tad leidau sau pasvajoti, kad galbūt pats kada galėsiu lengvai pakilęs ten sutikti buvusius draugus: Stanislovą Kuzmą, Romualdą Ozolą, Valdą Ozarinską. Stovėsim ten visi ir žvelgsim iš aukštai į šurmuliuojantį prospektą“, – šypsosi fotomenininkas.

Šiaip jau tvirtina neužsiimantis vaizduojamų dalykų parodijavimu: jam pakanka alegorinio žaidimo. „Tarkim, prie Seimo prieš porą metų „sudorojo“ mano bičiulio skulptoriaus Gedimino Karaliaus projektuotą fontaną, kuris buvo inspiruotas Kryžių kalno įvaizdžio. Kadangi nesiryžo atgaivinti fontano, tai neatsiklausę autoriaus aplipdė piramidę Europos žemėlapiais ir paliko  kaip galios ženklą gėlyno viduryje. Dabar vasarą galima grožėtis, kaip Europa iš apačios vis labiau okupuojama augalų (aliuzija į migrantus?), o Lietuva toje Europoje žioji grėsmingai juodu kontūru, tarsi kokia dėmė. Seimo fone Lietuva man dažnai pajuoduoja. Taip ir žaidžiu, o kas nori – tegu savaip šifruoja“, – moja ranka A.Kunčius.

Leonardo Skripsto nuotr.

Kaip atrodė Palanga prieš 40 metų? Tiksliai į šį klausimą sunkiai beatsakytų net amžininkai. Profesionalus fotografas, o tais tolimais 1975-aisiais – Palangos vidurinės mokyklos absolventas, besirengiantis žurnalistikos studijoms, Leonardas Skirpstas anuomet Palangos „Naglio“ kino teatre surengė pirmąją savo parodą.

Paroda pasakojo apie to meto Palangą. Ketvirtadienį Leonardas Skirpstas Lietuvos radijo ir televizijos fojė taip pat surengė parodą apie Palangą. Tai tarsi pirmosios jo gyvenime parodos aidas – „Mūsų pajūris prieš keturiasdešimt metų“.

L.Skirpsto fotografijos nukelia žiūrovą į tuos laikus, kai SSRS okupuota Palanga buvo „sąjunginės“ reikšmės kurortas, besivaikantis skaičių – kuo daugiau poilsiautojų sukišti į kvadratinį metrą. Laivas „Šventoji“, bet užrašas ant jo – rusų kirilica. Abiturientai ant Palangos tilto po išleistuvių. Bet tas tiltas seniai jau audros nuneštas – vietoj jo stovi kitas. Gatvė ir parduotuvė, įvardyta rusiškai. Žvejai, grįžtantys iš jūros. Jūra.

Nespalvotos fotografijos žavesys. Celiuliozinės, laikui ir aplinkai neatsparios juostos išbyrėjusiais dantukais restauruojamos, atkuriamos, suskaitmeninamos. Ir tuomet praeities vaizdais ir veidais prabyla į mus. Tam, kad padėtų prisiminti, jaunesniems – sužinoti. Kas ir kaip buvo, kaip galėjo ir kaip neturėjo ir neturėtų būti.

„Lietuvos fotografija neišlipa iš sovietinio slogučio: vis kapstosi po praeitį, kurios esminė tematika – sena žmogus, stalas ir kaimas. Pati joje pasigendu drąsiai ir progresyviai mąstančių žmonių. Apie meninę fotografiją nė nekalbu“, – sako daugiau nei dešimtmetį šiaurinėje Londono dalyje įsitvirtinusi 35 metų fotografė iš Panevėžio Miglė Bačkovaitė.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

VEIDAS: Keturiolika metų, praleistų tokiame megapolyje, kaip Londonas, matyt, palieka savo spaudą ir įpratina prie gyvenimo su emigracijos prieskoniu?

M.B.: Prie to nepriprantama. Sakyčiau, netgi priešingai, nuolat iškyla itin sudėtingų momentų: dažnai susimąstau apie tai, kad gyvenimas vienas, o aš taip toli nuo savo šeimos… Mintis, kad nebejaučiu ryšio su ja, mane labai gąsdina, todėl grįžusi namo stengiuosi kuo daugiau laiko skirti artimiausiai aplinkai. Kita vertus, iki šiol nepamiršau, kodėl iš šios šalies išvykau: man trukdė itin dogmatiškas ir siauras žmonių mąstymas. Todėl šiandien, rengdama savo fotografijos parodas, noriu sužadinti čia likusių žmonių pokyčius, jų mąstymą. Gal jie pajėgs atsisakyti iki šiol vyravusių šablonų ir stereotipų daugelyje gyvenimo sričių? Tačiau labiausiai savo darbais norėčiau pakeisti priežastį, dėl kurios ir pati iš Lietuvos emigravau. Mano siekis – kad kuo daugiau žmonių atsivertų, priartėtų prie progreso. Galbūt tai leistų jiems ir toliau gyventi Lietuvoje?

VEIDAS: Nejau nematote jokių pokyčių, įvykusių Lietuvoje po tiek metų, praleistų Londone?

M.B.: Įsėdusi į lėktuvą, skrendantį iš Londono į Lietuvą, kai ką iš tiesų pastebiu:  žmonės tapo kur kas laisvesni ir atviresni. Tarkime, pastarąjį kartą sėdėjau šalia dviejų vidutinio amžiaus vyrų, kurie snūduriavo įsikniaubę vienas kitam į krūtinę. Stebėdama juos svarsčiau, kad Lietuvoje gal išties kažkas keičiasi. Kada anksčiau vyrai taip drąsiai galėdavo vienas su kitu jaustis? Gal palengva keičiasi lietuvių mentalitetas? Tačiau nereikia daug laiko, kad pastebėtum: Lietuvoje vis dar labai daug tabu, liečiančių seksualinių mažumų gyvenimą. Iš dalies dėl šios priežasties savo fotografijose daug dėmesio skiriu provokacijai su homoseksualumo aliuzija. Dėl to sulaukiu nemažai kritikos, kaip ir dėl stereotipų laužymo.

VEIDAS: Tai vis dėlto dar nesame tokie laisvi ir tolerantiški, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio?

M.B.: Praėjusį pavasarį žingsniuodama Gedimino prospektu prasisagsčiusi paltą pamaniau – prisėsiu, pailsinsiu kojas. Nusiavusi batus netrukus pagavau veriantį praeivių žvilgsnį: kas tau dabar? Daugeliui jų atrodė nesuprantama, kaip galima viešoje vietoje ilsinti kojas be batų. Londone tokiu poelgiu nieko nenustebinsi, o Lietuvoje lyg ir turėtum nejaukiai pasijusti, nes ne vietoje nusiavei batus.

Labai daug ką lemia tautos bruožai ir mentalitetas. Lietuviams vis dar labai svarbu, ką apie juo pamanys ar pasakys kiti. Šalis maža, anonimiškumo jokio, o informacija sklinda žaibišku greičiu. Taigi žmonės kone paranojiškai galvoja, ką pasakyti ar kaip pasielgti, kad tik nesusigadintų reputacijos. Didžioji dalis vengia sakyti tai, ką iš tiesų mano, taigi galiausiai pasimeta tarp to, ką sako ir ką mąsto. Taip gimsta stresas, įtampa, netikrumas ir uždarumas. Londone viso to nejaučiu: įspūdis toks, kad ten niekas dėl nieko nekompleksuoja: vaikai nesigėdija valgyti mamos įdėtų sumuštinių, sausakimšame metro atsiranda užkandžiaujančiųjų iš plastikinių dėžučių. Taigi niekas į nieką nekreipia dėmesio.

VEIDAS: Sulaukti įvertinimo ir būti pastebėtam tokio dydžio mieste taip pat tikras iššūkis. Tikriausiai ir žodis „konkurencija“ jame įgyja visai kitą prasmę?

M.B.: Susekti, kas ir kada vyksta tokiame progresuojančiame mieste, kaip Londonas, gana sudėtinga. Veiksmo ten tiek, kad žmonės persisotinę menu, daug ko nebepastebi. Aš ir pati lioviausi vaikščioti į parodas todėl, kad vien Rytų Londone – per 14 tūkst. menininkų. Kai kada išėjusi iš parodos jausdavau, kad nė vienas darbas manyje nieko nepakeitė, o, mano įsitikinimu, menas turi apeliuoti į žmogaus emocijas: žadinti, taikyti tiesiai į širdį, tačiau kai širdies nepaliečia – prasmės nėra. Kita vertus, ir Londonas nuolat keičiasi: jame nuolat gimsta nauji menininkų rajonai, kurie netrunka virsti kultūros, meno inkubatoriais.

Tiesa, pati šiuo metu įsikūriau ganėtinai ramioje šiaurinėje Londono dalyje. Iš mano daugiaaukščio matyti ežeras ir žalia erdvė. Ramybės čia nepalyginti daugiau nei bendruose menininkų loftuose.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

“Kartais prisitraukiu prie vidutinio šalies gyvenimo lygio, kartais žemyn smunku, o juk mano parodos keliauja po visą pasaulį. Žmonės įsigyja darbų tarptautinėse meno galerijose Madride, Paryžiuje ar Brazilijoje… Atrodytų, po 75-erių turėčiau teisę į poilsį, bet jei ne fotografija, vargiai pragyvenčiau”, – atsidūsta keletą šimtų tūkstančių negatyvų, skaidrių, fotografijų savo archyve XX a. antroje pusėje sukaupęs fotografas Antanas Sutkus.

Prieš kelias dešimtis metų fotografijos ateitį numatęs fotomenininkas šiandien bene labiausiai išgyvena dėl skurstančios, tikėjimą praradusios ir kasdien vis ryškesnę socialinę atskirtį patiriančios Lietuvos visuomenės.

Apie tai, kokie pokyčiai pakeistų per daugelį metų susiklosčiusią padėtį šalyje, “Veido” interviu su jubiliejinę parodą “Vartų” galerijoje pristatančiu fotografijos klasiku A.Sutkumi.

VEIDAS: Jūs grindėte pamatus vadinamajai klasikinei Lietuvos fotografijai. Kaip tą laiką prisimenate pats? Kaip juodą-baltą, o gal būta ir spalvų?

A.S.: Tai filosofinis klausimas, bet, man regis, per gyvenimą juoda ėjo drauge su balta. Nors mane daug kas tapatina su nespalvota fotografija, daug dirbau ir su spalvota. Spalvotų fotografijų albumai (“Lietuva iš paukščio skrydžio”, “Neringa” ir kiti) išleisti beveik trečdalio milijono egzempliorių tiražu.

VEIDAS: Ko siekėte savo fotografijomis?

A.S.: Dar būdamas pirmame kurse savo profesorės paklausiau to paties, o ji atsakė man giliai įstrigusiais žodžiais: fotografijos paskirtis – žmogaus žmoginimas. Žinote, šio principo laikausi iki šiol ir nesąmoningai perkeliu į fotografiją. Kiek tai įmanoma, nežinau, ne visada pavyksta, bet tai yra kiekvieno mano kadro siekiamybė – užčiuopti žmogaus sielą ir jos neišgąsdinti.

VEIDAS: Dažnoje jūsų fotografijoje būtent tai ir juntama: žmogus žvelgia be jokio nerimo, pasitikėjimo kupinu žvilgsniu…

A.S.: Mėgstu lyginti fotografiją su flirtu. Kitaip tariant, artėju prie objekto palengva: nusišypsau, pažiūriu į akis, šnekteliu, leidžiu su savimi apsiprasti, o pajutęs užsimezgusį ryšį imu fotografuoti. Bet dažniausiai visa tai darau nesąmoningai, nes kontaktas labai jau subtilus.

VEIDAS: Šiandien jūsų kūriniai saugomi garsiausiose pasaulio meno ir kultūros kolekcijose, tarp jų – Nacionalinėje bibliotekoje Paryžiuje, Tarptautiniame fotografijos centre Niujorke, Dresdeno meno galerijoje, Viktorijos ir Alberto muziejuje Londone bei daugelyje kitų. Kiek laiko prireikė, kol įtvirtinote fotografiją Lietuvoje ir už jos ribų?

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 312014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-31-2014-m

Liko vos pora savaičių iki penktosios tarptautinės šiuolaikinio meno mugės “Art Vilnius” atidarymo. Į ją bus atvežta ir Andy Warholo bei Romano Opalkos darbų originalų.

Vienintelė šalyje šiuolaikinio meno mugė šįmet savo dydžiu nebus rekordinė ir dalyvių skaičiumi nepasieks 2009-ųjų aukštumų, į kurias anuomet startavusiam renginiui leido pakilti dosni “Vilniaus – Europos kultūros sostinės” programos parama. Priminsime, kad pirmojoje “Art Vilnius” mugėje dalyvavo šimtas Lietuvos bei užsienio galerijų ir meno organizacijų. Šįmet dalyvių stendų žada būti 65 – tiek pat, kiek būta po krizės atgaivintoje mugėje 2011-aisiais ir šiek tiek daugiau, nei būta pastaruosius dvejus metus.
Tačiau mugės organizatorė, Lietuvos meno galerininkų asociacijos prezidentė Diana Stomienė pabrėžia, kad pirmąkart po 2009-ųjų dalyvių iš užsienio vėl bus daugiau vietinių: to kryptingai siekta visus penkerius metus, garsinant Vilniaus mugę pasaulyje, mezgant tarptautinius ryšius su galerijomis, meno specialistais ir kolekcininkais.
Šįmet mugėje laukiama meno galerijų iš septyniolikos užsienio šalių. Palaikydami kolegas iš Ukrainos, rengėjai nutarė atleisti tris iš šios šalies kviečiamas galerijas nuo mugės dalyvio mokesčio.
“Art Vilnius” per savo egzistavimo laikotarpį taip ir neįgijo konkurentų kaimyninėse valstybėse: artimiausios Lietuvai meno mugės tebėra rengiamos Rusijos (“Art Moscow”), Vengrijos (“Art Market Budapest”) ir Austrijos (“Viennafair”) sostinėse, taip pat Vokietijos mieste Kelne (“Art Cologne”). Nei kitose Baltijos šalyse, nei Lenkijoje ar Baltarusijoje panašių mugių nėra. O ir maskviškėje pernai rugsėjį dalyvavo viso labo 35 galerijos.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 222014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2014-m

2014 m. Kovo 11-ąją Gedimino prospekte, atkarpoje nuo Katedros iki V. Kudirkos aikštės, bus eksponuojama Algimanto Aleksandravičiaus paroda „Genties veidografija“. Ji pratęs praėjusiais metais pradėtą iniciatyvą – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos proga vilniečiams ir miesto svečiams po atviru dangumi pristatyti lietuviškos tematikos fotografijų ekspoziciją.

Parodoje bus pristatomi 48 darbai, kuriuose vaizduojami Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjai, nusipelnę menininkai, sportininkai, žinomos personalijos, garsinusios Lietuvą pasauliniu mastu bei formavusios šalies visuomeninio gyvenimo veidą skirtingais istoriniais laikotarpiais: R. Adomaitis, V. Alekna, D. Banionis, Š. Bartas, V. P. Bložė, J. Budraitis, J. Domarkas, J. Erlickas, S. Geda, P. Geniušas, G. Girdvainis,  J. Ivanauskaitė, A. Kaušpėdas, V. Kernagis, O. Koršunovas, V. Landsbergis, A. Mamontovas, J. Marcinkevičius, M. Martinaitis, A. Matelis, E. Nekrošius, V. Noreika, P. Repšys, A. Sabonis, Š. Sauka, S. Sondeckis, J. Statkevičius, H. Šablevičius, E. Špokaitė, J. Vaitkus, T. Venclova, V. Vildžiūnas ir kiti.

Pasak parodos „Genties veidografija“ kuratoriaus, menotyrininko V. Kinčinaičio, dideli portretai gatvėse mums dažniausiai asocijuojasi su reklaminiais veidais arba politiniais rinkimų plakatais. Viešose gatvių erdvėse matome įtaigius komercinius reginius arba dirbtines galingųjų šypsenas. Vienaip ar kitaip susiduriame su vizualiomis dirbtinumo, gundymo ir apgaulės strategijomis, todėl ši monumentali Lietuvos kūrėjų portretų galerija sugriauna mums įprastas viešų vaizdų suvokimo tradicijas. Portretų galerijoje matome ne tuos mūsų veikėjus, kurie visais įmanomais būdais veržiasi į viešumą ir siekia būti matomi. Greičiau atvirkščiai – tai namų interjerų, kūrybinių celių ir tykių studijų žmonės. Daugelis iš jų labai mažai matomi, tačiau žinomi. Tai žmonės, mūsų gyvenimus praturtinę savo vaizdinių, garsų, simbolių pasauliais.

Algimantas Aleksandravičius (gim. 1960 m.) – Lietuvos nacionalinės  kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės narys, Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografas menininkas (AFIAP).

Ekspozicijos autorius surengė daugiau nei 90 personalinių ekspozicijų Lietuvoje ir užsienyje. Jis yra daugelio parodų, fotografijos albumų ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos metraščių sudarytojas,  14-os personalinių fotoalbumų autorius. 2003 metais jis buvo pripažintas geriausiu Europos portretistu, 2011 metais – Baltijos šalių geriausiu portretistu, „Lietuvos spaudos fotografija“ Auksinio kadro keturiskart nugalėtojas, Tarptautinių foto parodų keturiskart „Grand Prix“ laimėtojas.

Ekspozicija bus pristatoma 2014 m. kovo 11 d. 10-20 val.

Vilniaus rotušėje antrą kartą bus teikiama Skirmanto Valiulio premija, pristatomas leidinys „Fotografai – Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai“

Lietuvos fotomenininkų sąjungos iniciatyva 2013 m. gruodžio 16 d. Vilniaus rotušėje antrą kartą įvyks garsaus kritiko Skirmanto Valiulio premijos teikimas. Premija bus teikiama kasmetiniame Lietuvos fotomenininkų sąjungos renginyje, sukviesiančiame šalies kultūros ir meno, verslo ir politikos žmones, fotografus ir fotografijos mylėtojus.

Kartu su naujų leidinių ir parodų pristatymais antrą kartą bus įteikta Lietuvos fotomenininkų sąjungos įsteigta Skirmanto Valiulio premija. Premijos mecenatas kompanija „EIKA“, kuri pasiryžusi prisidėti prie šios idėjos gyvavimo ne vienerius metus. Premiją įteiks bendrovės generalinis direktorius Robertas Dargis. Premija įsteigta žinomam fotografijos ir kino bei televizijos kritikui Skirmantui Valiuliui atminti ir jo bendražygiams bei sekėjams įvertinti ir paskatinti. Premija skiriama už reikšmingiausius ir profesionaliausius fotografijos istorijos tyrinėjimus ir publikacijas, kritikos darbus, kuratorinius projektus, fotografijos leidinių sudarymą, įvairiapusę fotografijos sklaidą ir populiarinimą Lietuvoje bei užsienyje per praėjusius metus arba už viso gyvenimo darbus.

Renginio metu bus pristatyta paroda ir leidinys „Fotografai – Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai“. Jame pristatomi aštuoni gerai Lietuvoje žinomi fotomenininkai: Romualdas Požerskis, Aleksandras Macijauskas, Algimantas Kunčius, Antanas Sutkus, Stanislovas Žvirgždas, Vytautas Balčytis, Romualdas Rakauskas, Algimantas Aleksandravičius, kuriems 1990–2011 m. buvo suteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. Taip pat publikuojami istoriko Alfredo Bumblausko ir menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio įžanginiai straipsniai. Alfredas Bublauskas savo straipsnyje rašo: „Grįžkime prie mūsų aštuonetuko. Romėnų kohortos susidėjo iš centurijų (dažniausiai šaltiniuose minimas skaičius – 80 žmonių), vadinasi, vienoje eilėje galėjo būti aštuonetas legionierių. O štai mūsų aštuoni fotomeno kūrėjai (kurie skaičiumi gerokai nusileidžia kitoms meno sritims, tokioms kaip muzika, dailė ar teatras), tarsi atspėdami visiškai paradoksaliai prisimenamus skaičius, vieni, šalia kitų menų, kaip tikri legionieriai išsemia Nacionalinės premijos vertinimo prioritetus…“

Kasmetiniame renginyje, įėjimas su kvietimais, taip pat bus pristatyti šių metų leidiniai ir parodos. Bus įteiktos ir tradicinės Lietuvos fotomenininkų sąjungos premijos. Renginio lankytojus į fotografinę aplinką įtrauks ir paroda parengta pagal šių metų metraščio „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien’13“ fotografijas. Metraštyje gvildenama tema „Lietuvos fotografija ir XXI a. iššūkiai bei inovacijos“.

Penktadienį 18 val. po ES pirmininkavimo renginių pusmečio vėl lankytojus priimti pradėjusioje Nacionalinėje dailės galerijoje atidaroma pirmoji keičiama ekspozicija – Vito Luckaus (1943–1987) fotografijos retrospektyva „Siūlau naują pasaulį“. Svarbiausi autoriaus darbų ciklai, visapusiškai atskleidžiantys menininko kūrybą, pristatomi penkiose parodos dalyse, kurias papildo jo biografijos ir įžvalgų apie fotografijos meną inkliuzai. Parodą lydės dvitomė V.Luckui skirta monografija, kurią sudarė Margarita Matulytė.