Iki 2014 m. sausio 14 d. Kauno klinikose (Eivenių g. 2), Endokrinologijos klinikoje ir Radiologijos klinikos Branduolinės medicinos skyriuje veikia Vaclovo Strauko fotografijų parodos iš ciklo „Kopos“. Parodas rengia galerija „Aukso pjūvis“.
Menotyrininkė Danguolė Ruškienė apie V. Strauko kūrybą rašo: „Vaclovas Straukas Lietuvos fotografijoje įvardijamas kaip  lyrinio realizmo atstovas. Temas šiai kūrybingai asmenybei diktavo pats gyvenimas. Kiekvienas iš autoriaus sukurtų fotografijos ciklų sietinas su vienu ar kitu jo gyvenimo etapu. Atradęs saviraišką fotografijoje, V. Straukas permąsto savo gyvenimo patirtis: vaikystę ant ežero kranto („Pamario motyvai“, „Kopos“), jaunystę, kai gyvenimo kelias pasuko Klaipėdos link („Jaunoji Klaipėda“), paauglystę ir darbo metus mokykloje („Paskutinis skambutis“). Jautri prigimtis, atida ir meilė gimtajam kraštui bei jo žmonėms formavo lyrišką pasaulėjautą, kuri laikui bėgant nuguldavo autoriniuose fotolakštuose. Taip kaupėsi nedidelės nuotraukų serijos, ilgainiui apjungtos į kelerius metus ar net kelis dešimtmečius vystomų temų fotografinius ciklus.
Kaip ir kūrybos pradžioje, kur fiksuojami objektai ar subjektai rikiuojami darniomis poromis, o likusi erdvė organizuojama apie jas, kaip traukos centrą, net ir tais retais atvejais, kai toks centras – saulė, eliminuojamas iš kadro, nuotraukos erdvė visada užpildoma iki kadro ribų. Skirtingai nei A. Zavadskis, V. Straukas neformuoja geometrinių smėlio ornamentų, neieško kaip J. Kalvelis ir švytinčios materijos, skleidžiančios mistišką šviesą iš nuotraukos vidaus. Viskas čia kur kas paprasčiau. Atviras šviesos šaltinis (ar jis sklistų iš kadro centro, ar iš užribio) formuoja daugiau ar mažiau realistišką Neringos kopų paveikslą. Gana dažnai naudodamas plačiakampį objektyvą, autorius susintetina erdves, pernelyg nesigilindamas į stichijos suformuotų kalvų sudedamąją dalį – smėlio kruopą, bet visada vaizduodamas kopą kaip smėlio darinį.
Ūkanose ar snieguose paskandintas kraštovaizdis, vėliau platesne analize atsiskleisiąs „Kopų“ cikle kuria būdingą vietovės atmosferą su išnyrančiais laiko ir vietos ženklais- senomis valtimis, džiovinamais tinklais, apledėjusiais vandenų telkiniais. Ir tik retoje fotografijoje stebima akistata su saule, kuri ateityje taps vienu pagrindinių V. Strauko peizažų motyvu. Žmogus – neatsiejama aplinkos dalis, išlaikęs tiek fizinį, tiek ir dvasinį ryšį su ja. Jaunystė tokia pat nekalta ir kaimiška, persmelkta naivaus tikėjimo ir ilgesio kaip ir vaikystė. V. Strauko fotografiniai ciklai, tarsi literatūriniai pasakojimai, kuriuose gyvenimo yra tiek, kiek jo geidžia parodyti pats autorius. Atrodo, kad fotomenininkas taip ir nepanoro visiškai atitrūkti nuo žodinės kūrybos, tiksliau jos struktūrą panaudojo naujai raiškai, tik žodį keičia vaizdas. O tema išlieka ta pati – nepaneigtina meilė gyvenimui.“
Vaclovas Straukas gimė 1923 m. Požerės kaime Šilalės rajone. Studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus pedagoginiame institute. Po studijų lankė Valstybinio dramos teatro studiją ir kurį laiką vaidino Klaipėdos dramos teatre. Vėliau penkiolika metų mokytojavo įvairiose Žemaitijos krašto ir Klaipėdos mokyklose. Fotografija susidomėjo gana vėlai. Jau pirmajame fotografijų cikle „Pamario motyvai“ (1972 m.) menininkas atskleidė Klaipėdos bei pamario žvejų kaimų gyvenimo akimirkas. Baltijos pajūrio vaizdus įamžino cikle „Kopos“ (1975 m.). Bendravimo su mokiniais rezultatas buvo fotoserija „Jaunoji Klaipėda“ (1977 m.) bei ciklas „Paskutinis skambutis“ (1975-1987 m.), sulaukęs didelio pripažinimo. Vėliau autorius sukūrė kitas spalvotųjų ir nespalvotųjų fotografijų serijas „Neringa” (2004 m.), „Fotografijos” (2007 m.).
1971 m. Vaclovas Straukas tapo Lietuvos fotografijos meno draugijos, o nuo 1989 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos nariu. 1994 m. autoriui suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (EFIAP) nusipelniusio menininko vardas. 1999 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinu, 2008 m. – skirta Lietuvos Respublikos vyriausybės kultūros ir meno premija. Menininko kūryba įvertinta 3 Grand Prix, 7 aukso, 6 sidabro medaliais ir apie 60 kitų įvairių  apdovanojimų.
Dar viena V. Strauko fotografijų paroda „Neringos peizažas“ iš spalvotųjų fotografijų serijos iki gruodžio 1 d. veikia ir Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Visos šios parodos skiriamos artėjančiam fotomenininko 90 metų jubiliejui paminėti.

Vakarų Škotijoje prasidėjo penkis mėnesius truksiantis Lietuvos fotografijos sezonas.

Prieš 20 metų Street Level galerija surengė didžiulę Baltijos šalių fotomeno parodą “Borderlands” Jungtinėje Karalystėje. Minint šį dvidešimtmetį bei Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai proga, Vakarų Škotijoje organizuojamas Lietuvos fotografijos parodų ciklas, apimantis tiek lietuvių klasikų, tiek modernistų, dokumentinės bei šiuolaikinės fotografijos autorių kūrybą, įtraukiant ir mažai žinomus fotomeninkus, kurių darbai ne ką mažiau įdomūs ir taip žiūrovams suteikiant galimybę stebėti dinamišką Lietuvos fotografijos raidą. Daugelio menininkų fotografijos Didžiojoje Britanijoje bus rodomos pirmą kartą.

Rugpjūčio 9 d. Glazgo mieste Hidden Lane galerijoje atidaryta Domicelės Tarabildienės (1912–1985) fotografijos paroda “Nosis laikui”, o rugpjūčio 10 d. Street Level Photoworks galerijoje duris atvėrė didžiulė grupinė lietuvių autorių darbų paroda “Borderlands 2”, kurioje eksponuojami fotomenininkų Alvydo Lukio, Vytauto Pletkaus, Algirdo Šeškaus, Vytauto Stanionio, Arūno Kulikausko, Giedriaus Liago, Arturo Valiaugos, Vilmos Samulionytės, Mindaugo Ažušilio ir grupės “Doooooris” darbai. Parodų atidarymuose dalyvavo kultūros atašė Didžiojoje Britanijoje Rita Valiukonytė ir Kauno fotografijos galerijos kuratorė Ieva Meilutė-Svinkūnienė
Tai neabejotinai iki šiol išsamiausias lietuvių fotografijos pristatymas Jungtinėje Karalystėje, žymintis trejus metus trunkantį aktyvų bendradarbiavimą tarp Street Level Photoworks  ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus bei kitų meno institucijų.
Spalio mėnesį prasidės antrasis Lietuvos fotografijos parodų ratas Street Level Photoworks Glazge ir Irvino mieste įsikūrusiame Harbour menų centre, kurio metu be parodų vyks ir susitikimai su Lietuvos fotomenininkais, įvairios diskusijos.

Kovo 20 d. Château d’Eau galerijoje Tulūzoje (Prancūzija) atidaroma Vytauto V. Stanionio fotografijos paroda “Lietuva. Atsisveikinimo vaizdai”. Idėja surengti šią parodą kilo galerijos vadovui Jean-Marc Lacab, pernai metų rudenį viešėjusiam Lietuvoje pagal Kauno fotografijos galerijos meno rezidencijų programą.
Tai jau nebe pirmoji Lietuvos fotografų paroda šioje Prancūzijos galerijoje: dar 1988 m. Château d’Eau eksponuota Aleksandro Macijausko retrospektyvinė paroda, o 2011 m. – Antano Sutkaus paroda “Basų kojų nostalgija”. Šių metų rudenį galerijoje bus surengta ir Algirdo Šeškaus fotografijos paroda.
Vytauto V. Stanionio “Lietuva. Atsisveikinimo vaizdai”  (2003–2004) – tai fotografijų ciklas apie mažus Lietuvos miestelius ir provincijos gyvenimą. Autoriaus įsitikinimu, sparčiai besiveržiantys vartotojiškos visuomenės atributai ir ženklai į provincijos užutekius ir užkampius keičia ne tik miestelių išvaizdą, bet ir žmonių elgseną. Fotografas, apibūdindamas savo fotografijos objektą, rašė: „Visame žmogaus veiklos gaudesyje išgirsti sąskambius, nuo kurių tankėja kvėpavimas. Svarbu įtempti klausą. Pažinti šviesos galią, užburti ir atkerėti žoles ir bažnyčias, karves ir traktorius, stulpus ir šunkelius.”
„Subjektyvios dokumentikos tradicijoje dvejus metus fotografuodamas Lietuvą stengiausi įprasminti buvusį laiką. Tai egzistencinis pasakojimas apie nutolusią nuo centrų, „miestelių” Lietuvą. Sparčiai besiveržiantys vartotojiškos visuomenės atributai ir ženklai keičia ne tik miestelių išvaizdą, žmonių elgseną, bet ir ištrina nueinančio laiko ženklus.”
Vytautas V. Stanionis gimė 1949 m. Alytuje. Su fotografija susipažino vaikystėje, būdamas šalia tėvo, profesionalaus fotografo. Dirbo fotografu gamykloje, įvairių laikraščių fotokorespondentu, Fotografijos meno draugijos Alytaus sekcijos vadovu. Nuo 1972 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Nuo 1994 metų laisvas fotografas.
Daugiau nei 30 personalinių ir daug grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje dalyvis, fotografijos knygų ir leidinių autorius, sudarytojas, dizaineris, kelių tarptautinių parodų kuratorius, yra atlikęs tėvo fotografinio palikimo rekonstrukciją. Gyvena ir dirba Alytuje.

Parodos atidaryme Prancūzijoje dalyvaus darbų autorius, Kauno fotografijos galerijos kuratorė Ieva Meilutė-Svinkūnienė bei kultūros atašė Prancūzijoje Rasa Balčikonytė.
Parodą remia LR Kultūros ministerija, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, galerija Château d’Eau.

Otto Milaševičius

1933 m. sausio 15 d. Petras Babickas, Steponas Kolupaila, Kazys Laucius, Adomas Varnas ir kiti Kaune įkūrė Lietuvos fotomėgėjų sąjungą, kurios 80-metį minime šiais metais.

Tai buvo viena pirmųjų fotografų organizacijų, numačiusi plačią veiklos programą: „telkti visus Lietuvos fotomėgėjus ir jiems pritariančius, tobulinti mūsų fotografiją meniniu, moksliniu ir praktiniu požiūriu, taip pat propaguoti užsienyje“. Pamažu įsibėgėjo parodinė veikla: buvo surengtos penkios parodos, visos su katalogais. Sąjungos nariai pradėjo dalyvauti ne tik Lietuvos fotoparodose, bet ir užsienyje rengiamuose fotografijos konkursuose bei salonuose. Buvo gauti ir pirmieji tarptautiniai apdovanojimai. Svariausiu įvertinimu reikėtų laikyti aukso medalius, pelnytus 1937 m. tarptautinėje Paryžiaus parodoje Menas ir technika šiuolaikiniame gyvenime. Lietuvos aidas rašė: „1937 m. Paryžiaus parodoje už Lietuvos eksponatus paskirtos 58 premijos, jas laimėjo 46 parodos dalyviai… Už fotografijas (14-oje klasėje) aukso medalį gavo: L. Foto Mėgėjų Draugija, Augustinas, Buračas, Gavėnas, Kolupaila, Milaševičius, Naruševičius, Babickas, Orentas ir Skrinskas“.

Lietuvos fotomėgėjų sąjunga (nuo 1936 m. draugija) nuosekliai vykdė įstatuose nubrėžtus tikslus, užtat ir rezultatai per trumpą laiką buvo tokie įspūdingi. Deja, tik kiek ilgiau nei septynerius metus trukusį mėgėjiškos meninės fotografijos suklestėjimą nutraukė sovietinė okupacija. Buvo likviduotos sovietizacijos nuostatų neatitinkančios, ideologiškai kenksmingos kūrybinės organizacijos, uždaryti tariamai „buržuaziniai“ periodiniai leidiniai. 1940 m. rugpjūčio 26 d. vidaus reikalų ministras Aleksandras Gudaitis-Guzevičius savo įsakymu ilgiems metams sustabdė Lietuvos meninės fotografijos raidą.

Nors organizuota fotografų veikla prieškarį buvo trumpalaikė, tačiau jos reikšmė Lietuvos meninės fotografijos raidai – neįkainojama. Būtent tada buvo padėti lietuvių fotografijos mokyklos pamatai, įtvirtinta meninės fotografijos sąvoka, formavosi kryptis modernizmo link. Be to, rūpintasi fotografijos sklaida užsienyje, pelnyti apdovanojimai, meninė fotografija įsitvirtino periodinių leidinių puslapiuose, pasirodė pirmieji fotografijos vadovėliai, žurnalai, katalogai, fotoalbumai ir kiti leidiniai. Per trumpą laiką buvo įgyvendintos beveik visos Lietuvos fotomėgėjų sąjungos įstatuose numatytos nuostatos ir veiklos kryptys.

Po Antrojo pasaulinio karo tebesitęsiant sovietinei okupacijai, stalininėms represijoms, stagnacijai, naujo fotografijos pakilimo teko ilgokai palūkėti. Tik prasidėjus „Atšilimui“, 1969 m. lapkričio 19 d. buvo leista įkurti Lietuvos fotografijos meno draugiją – net 20 metų buvusią vienintelę tokio pobūdžio organizaciją visoje SSRS (1989 reorganizuotą į Lietuvos fotomenininkų sąjungą). Lietuvos fotografijos meno draugija sėkmingai tęsė prieškarinės Lietuvos fotomėgėjų sąjungos veiklą, pradėjo nuolat rengti parodas, ėmė rūpintis fotografijų leidiniais, tvirtinti užsienio ryšius, kreipti Lietuvos fotografiją nauja vaga. Organizuota fotografų veikla Lietuvoje su pertraukomis trunka tik per 50 metų, tačiau nuveiktas milžiniškas darbas, meninė fotografija svariai įsilieja į bendrą Lietuvos kultūros lauką.

Jubiliejinėje parodoje pateikiami devynių prieškario Lietuvos fotomėgėjų sąjungos narių Vytauto Augustino, Petro Babicko, Balio Buračo, Kazio ir Antaninos Laucių, Stepono Kolupailos, Otto Milaševičiaus, Antano Naruševičiaus ir Medardo Vasiliausko darbai.

Stanislovas Žvirgždas

8-ajame XX a. dešimtmetyje žymus prancūzų filosofas, kultūrologas ir semiotikas Roland’as Barthes’as nutarė išsiaiškinti, kas gi yra fotografija pati savaime. Įsižiūrėdamas į mirusios motinos fotografijas, jis pamėgino suprasti, kodėl vieni vaizdai jį traukia, o kiti – ne, kas skiria fotografiją nuo kitų vaizdo kūrimo būdų.

Apmąstymus apie fotografijos esmę ir prigimtį R. Barthes’as apibendrino 1979 m. esė forma parašytoje paskutinėje savo knygoje „Camera lucida. Pastabos apie fotografiją“. Ši knyga, kurią lietuviškai išleido „Kitų knygų“ leidykla, iki pat šiol yra pats įtakingiausias fotografijos fenomeno aiškinimas.

Joje filosofas atsisakė eiti išmintais keliais ir rizikavo prabilti kitiems nesuprantama kalba. Jo pasiūlyti teoriniai fotografijos aiškinimo įrankiai įvardijami lotyniškais terminais „studium“ ir „punctum“. Pirmasis jų – „studium“ – apibrėžia kultūrinę, kalbinę ir politinę fotografijos interpretaciją, antrasis – „punctum“ – perteikia asmeninių emocijų prasmę, leidžiančią užmegzti tiesioginį intymų ryšį su nufotografuotu vaizdu.

„R. Barthes’as ėmėsi kurti naują „mokslą vienam objektui“, rizikuodamas kalbėti balsu, kurio niekas nesupras. Atmetęs kultūros ir mokslo tiesas, jis užčiuopė skirtumą tarp tik sudominančių ir iš tiesų užburiančių vaizdų. Žiūrėdamas į neseniai mirusios motinos fotografijas, Barthes’as atskleidė kiekviename vaizde glūdintį laiko paradoksą, iš proto varančią įtampą tarp būties ir nebūties“, – sako knygos vertėja, menotyrininkė, VDA Dailės istorijos ir teorijos katedros vedėja Agnė Narušytė.

Teigdamas, kad fotografinis patyrimas visada yra konkretus, R. Barthes’as šioje knygoje gvildena laiko, atminties, mirties ir tapatybės problematiką. Tyrinėdamas savo emocijas bei įžvalgas, patirtas žvelgiant į nejudrius objektus popieriuje, jis siekia suprasti ne tik fotografijos, bet ir savo prigimtį.

Ši kelionė į save per fotografiją aprašyta gyvai, neslepiant nuostabos, abejonės ir skausmo. Filosofas įtraukia skaitytoją į atvirą pokalbį, kuris tęsiasi ir knygai pasibaigus. Kartais – ir per pačių skaitytojų rašymą apie fotografiją, kuri ir toliau vilioja nežinomybe.

„Mano manymu, R. Barthes’as yra puikus tyrinėtojas, nuostabiai reiškiantis savo mintis. Fotografijos paviršiuje („studium“) mikroskopiškai tiksliai nustatydamas detalę („punctum“), jis suranda vektorių – fotografijos veikos draminį konfliktą, paleidžiantį jo vaizduotę. Geresnio žiūrovo nesurasi! Sunku pasakyti, kuo tapo žiūrovas ir fotografas šiais laikais, kai fotografuojama mobiliaisiais telefonais, tačiau R. Barthes’o „Camera lucida“ iki šiol lieka nepralenkiamas stebėtojo refleksijos šedevras“, – įsitikinęs fotografas, VDA Fotografijos ir medijos meno katedros vadėjas Alvydas Lukys.

P. S. „Camera lucida“ (lot. šviesus kambarys)– įrenginys atvaizdams piešti, susidedantis iš prizmių ir veidrodžių sistemos, kuri leidžia kartu matyti daiktą ir piešimo plokštumą.

Romualdo Požerskio paroda ir albumas MAŽASIS ALFONSAS, tai buvusio mažiausio Lietuvos ūkininko, kurio ūgis tesiekė 90 cm, istorija. Papasakota fotografijomis.

Nors ciklas vadinamas „Mažojo Alfonso vargai ir džiaugsmai“, fotografijose vargų beveik nematyti. Rūpinimasis gyvuliais Alfonsui – ne vargas, o bendravimas su savaisiais. Jis vaikšto tarp jų šypsodamasis ir kartu – šventiškai pasitempęs, net kai drabužiai papilkėję nuo metų ir darbų. Nelaimės ir skurdas lieka už kadro, tematyti tik jų fiziniai pėdsakai aplinkoje. Iš tų fotosesijų juokiasi dvi ožkos, stovinčios ant automobilio kapoto – kad geriau matytų.
Fotografija po fotografijos – ir nebesvarbus tas ūgis, tikrovės keistumas išsisklaido, viskas sugrįžta į savo vietas – suprantu, kad jau žiūriu nebe į Alfonsą, bet į pasaulį kartu su Alfonsu. Todėl aplink Alfonsą esantys augalai ir gyvuliai ne tik atrodo didesni nei paprastai, bet ir įgiję sąmonę, žmogiškų savybių, kurios lieka nepastebėtos žvelgiant iš įprastų pozicijų, kai gamta būna tik naudojama. Iš žemesnio žiūros taško užfiksuotos mizanscenos įteigia, kad Alfonsui gamta yra ne tik šešių hektarų „ūkis“, nuosavybė, objektas, materialinės naudos šaltinis, bet ir jo tikrieji namai, bendruomenė. Avys ir šuo yra jo geriausi draugai, su kuriais jis kalbasi žiūrėdamas tiesiai į akis. Žąsys, regis, tuoj nusineš jį į savo migracines keliones kaip nykštuką Nilsą, o kumelė, po kuria Alfonsas gali vaikščioti stačias, kaip visada ilgesingai žvelgia į tolį, lyg viskas taip ir turi būti – ji yra tikra Alfonso pasaulio galiūnė, ne paprasta darbininkė, o beveik mitinė figūra. Todėl, kai sudegė namai, Alfonsui buvo labiausiai gaila gaisre žuvusių gyvulių – nes jie jam žmogiškesni nei žmonės.
Ir štai 70-mečio proga fotografas nusiveža Alfonsą prie jūros, kurios jis dar nebuvo matęs. Alfonsas ne tik mėgaujasi naujais pojūčiais, bet ir patenka į Požerskio fotografijų pasaulį, kur po romantišką peizažą vaikštinėja beveik nerealios nuogos merginos smėlio ir vandens nugludinta oda. Šviesiaplaukė prieina prie Alfonso, ištiesia jam ranką – viename kadre susitinka nesuderinamos tikrovės, kaip būna sapne. Tai juk ir yra fotografo sukurtas sapnas neįprasto dydžio žmogui, apčiuopiama svajonės realizacija – tik trumpam, kiek trunka fotosesija. Bet kartu šis susitikimas yra skausmingas – akivaizdu, kad Alfonsui moters meilė įmanoma tik kaip spektaklis. Šalia moters jis yra žaislas, ne subjektas. Jis pats turi teisę mylėti tik savo dydžio padarus – šunis ir avis.
Knygos pabaigoje – ligoninė. Sterilioje baltumoje paaštrėja jo veido raukšlės, netinkančios vaikiškam kūnui. Tai jau pabaiga – 2008 metais Alfonsas mirė. Bet štai jis moja iš paskutinės fotografijos, tarsi būtų sugrįžęs iš pasakos, kurioje gyveno, į mūsų tikrovę, kur nėra jam vietos.
Agnė Narušytė

Augio Narmonto nuotr.

Pagrindinį Europos aludarių asociacijos „The Brewers of Europe“ apdovanojimą atsiėmė jau penkioliktus metus alaus gamybą fotografuojantis Danis Van Trichtas (Danny Van Tricht). Fotografas unikalų kadrą „Tėvas Antuanas“ („Father Antoine“) užfiksavo Pietų Belgijos Rošeforto vienuolių trapistų alaus darykloje.

Antrąją vietą konkurse laimėjo belgas Mišelis Petilo (Michel Petillo), nufotografavęs škotų aludarį Eriką Džauns (Eric Jones), dirbantį Kulino bravore nuostabaus grožio Škotijos Skajaus saloje.

Trečiąją vietą užėmęs italas Gaetanas Timpanaras (Gaetano Timpanaro) užfiksavo tris aludarius, pilančius salyklą į užmaišymo katilą nedidelėje privačioje Sicilijos alaus darykloje.

„Šis konkursas puikiai atskleidė Europos aludarystės, kuri sukuria 2 milijonus darbo vietų ir kasmet sumoka 50 mlrd. eurų mokesčių, žmonių kasdienybę. Alaus vartojimo kultūrą išlaikiančiose šalyse aludarystė yra gerbiama, o ne demonizuojama – skirtingai nei kai kada Lietuvoje. Tai įrodo ir nugalėjęs kadras su vienuoliu, verdančiu alų“, – konkursą komentuoja Lietuvos aludarių gildijos prezidentas Saulius Galadauskas.

Į šių metų konkurso finalą pateko ir fotografai iš Lietuvos Augis Narmontas bei Viktorija Rumiancevaitė. Tarp Augio Narmonto nuotraukų – ir Utenos darykloje alų ragaujantis vyras, užfiksuota paskutinė vasaros diena Nidoje bei įamžintas kadras iš Klaipėdos alaus daryklos. Iš kelių konkursui pateiktų Viktorijos Rumiancevaitės nuotraukų išsiskiria momentas Preiloje, žvelgiant į jūrą.

Per dvejus metus vykstantį ir tampantį tradiciniu konkursą iš viso pasiekė 875 fotodarbai, iš kurių 70 pateko į paskutinį konkurso etapą. Lietuvai šiais metais atstovavo net 6 fotografų darbai, patekę į konkurso svetainę (www.facesofbrewing.eu), kurią aplankė per 33 tūkst. žmonių.

Konkurso „Aludarystės veidai“ komisiją sudarė žinomi fotografai Adamas Beris (Adam Berry) ir Šarlotė Ry (Charlotte Rea), Europos aludarių asociacijos „The Brewers of Europe“ vadovas Albertas da Ponte (Alberto da Ponte), „Anheuser-Busch InBev“ aludaris Styvas Lerojus (Steve Leroy) ir Europos parlamento alaus gerbėjų klubo prezidentė Mariana Tysen (Marianne Thyssen).

Iš visos Europos suplaukusios nuotraukos buvo vertinamos už kūrybiškumą, originalumą, fotografijos techniką bei tai, kaip jos atspindėjo pagrindinę konkurso tematiką.

„Šis konkursas – puiki proga „gerą akį“ turintiems fotografams pavaizduoti senovinį aludarystės amatą. Kiekviena nuotrauka – tai unikalus fotografo susitikimas su ilgaamže Europos tradicija“, – sakė naujienų agentūrų „DAPD“ ir „Bloomberg“ veteranas Adamas Beris (Adam Berry).

Lapkričio mėnesį konkursas „Aludarystės veidai“ („Faces of Brewing“) buvo apdovanotas kaip sėkmingiausias interneto projektas Europos viešųjų reikalų projektų konkurse („European Public Affairs Awards 2012“) už sėkmingų santykių su tiksline auditorija užmezgimą ir inovatyvų skaitmeninių technologijų panaudojimą.

Apie konkurso rengėjus – didžiausias Europos šalių alaus pramonės organizacijas vienijančią asociaciją „The Brewers of Europe“

Daugiau nei 50 metų veikianti ir Briuselyje įsikūrusi „The Brewers of Europe“ atstovauja Europos aludarių interesams ES institucijose ir tarptautinėse organizacijose. Ji apjungia daugiau nei 3,5 tūkst. didelių, vidutinių ir mažų alaus daryklų. Šiuo metu organizacija vienija ir gina 28 Europos Sąjungos bei Šveicarijos, Kroatijos ir Turkijos aludarių ir salyklo gamintojų organizacijų interesus.

„Fotografijų ciklas „Stebėjimai. Neringa“ – tai vienišas pasivaikščiojimas po erdvę ir joje besiskleidžiančios istorijos. Melancholiški, poetiški vaizdai parodo tikrąjį miesto veidą tada, kai visi išvažiuoja. Pagrindiniais veikėjais vėl tampa šešėliai, vėjas ir kylantis rūkas.

Įsiterpęs žmogus čia pasijunta ir ramiai, ir nejaukiai – Neringa pakviečia jį į susitikimą su savo archetipais. Mano, kaip profesionalios fotomenininkės, tikslas yra pažvelgti į Kuršių neriją atmetant visus jau į atmintį įaugusius lyrinius Neringos vaizdus ir perteikti šios vietovės nuotaiką. Noriu parodyti ne dar vienus romantizuotus peizažus, o atskleisti nebylias nerijos istorijas, kai nelieka turistų, – žiemą, pavasarį, rudenį. Tai ne dokumentinė fotografija, o miesto stebėjimas meniniu žvilgsniu, paliekant žiūrovui galimybę spėlioti arba susikurti pagautos akimirkos pabaigą. Nuotraukose šalia atsitiktinių, dažniausiai vietinių, žmonių svarbiais veikėjais tampa ir vėjas, kylantis rūkas, ošimo garso nuojauta – visa tai perteikiama ne lyriškai, o su lengva melancholijos nuojauta, vaizde kuriama juodų–pilkų–baltų niuansų pusiausvyra. Tikiuosi, jog mano užfiksuotas stebėjimas leis žiūrovams ne tik pamatyti, bet ir pajusti Neringos grožį, lengvą mistiką ir begalinę ramybę.“
Taip apie parodoje eksponuojamus darbus pasakoja autorė. Ji fotografuoja analoginiu fotoaparatu, nespalvotomis fotojuostomis, nuotraukų neapdoroja kompiuteriu: „Manau, kad šiuo metu labai trūksta išjaustos, o ne kosmetinės estetikos mene. Kuršių nerijos unikalus peizažas labai apsunkina kelią fotografui, nes profesionalus menas negali tik atspindėti gamtos grožio, jis turi sukelti emocijų. Tikiuosi, jog žiūrovui būtų įdomu pamatyti kitokią, mano, – ne atvirukų Neringą.“.

Paroda Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veiks nuo rugpjūčio 16 iki rugsėjo 14 d. Parodos atidarymas – rugpjūčio 14 d. 17 val.
Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijos darbo laikas:
I–IV 9–17 val.
V 9–15 val. 45 min.

Pirmadienio vakarą muzikantas Jurgis Didžiulis pietietiškame „Sofa de Pancho“ restoranėlyje pristatė pirmąją savo fotografijų parodą, kurioje 15 paties muzikanto, žmonos Ericos Jennings ir judviejų draugų pagalba atrinktos geriausios J. Didžiulio Kolumbijoje padarytos fotografijos.

„Man buvo suteikta garbė apšildyti lapkričio mėnesį į Vilnių atvažiuojančio Kolumbijos atlikėjo Juanes koncertą, taigi noriu prisidėti prie šio koncerto ne tik kaip apšildantis atlikėjas, bet ir supažindinti žmones su Kolumbijos kultūra. Pats Juanesas per savo atliekamą muziką yra Kolumbijos ambasadorius, šalies kultūros skleidėjas visame pasaulyje. Jis labai gerai atspindi ne tik Kolumbijos, bet ir visos Pietų Amerikos išskirtinumą. Kolumbija nėra vien tik narkotikai. Joje gyvena gražūs žmonės, šalies kraštovaizdį puošia įspūdingi vaizdai, šalis turi turtingą istoriją ir kultūrą. Ši pažintis su šalimi, kurioje augau, truks kelis mėnesius. Ją pradedu nuo fotografijų parodos“, – apie artimiausius planus pasakoja Jurgis Didžiulis.

Pasak J. Didžiulio, jo atrinktose nuotraukose užfiksuotos nuotaikos. „Svarbiausia, kad nuotrauka neštų emocinį užtaisą. Taip, be abejo, nuotrauka turi paklusti tam tikroms estetikos normoms, tačiau man labai svarbu, kad būtų emocija. Pastebėjau, kad kai žmonės apžiūrinėjo mano nuotraukas, sakė, jog viena nuotrauka jiems sukelia vienokią emociją, kita – kitokią, trečia – tiesiog graži. Man tai geriausias įvertinimas“, – pavykusiu bandymu džiaugiasi J. Didžiulis.

Naujai atrastu talentu džiaugėsi ir parodoje apsilankę atlikėjo draugai, kurie liko sužavėti ne tik J. Didžiulio darbų, bet ir nustebinti atlikėjo idėjos surengti parodą. Mat, Jurgis apie būsimą parodą draugams prasitarė likus vos kelioms dienoms iki jos atidarymo.

Tuo tarpu J. Didžiulio žmona Erica Jennings prasitarė, jog didžiuojasi savo vyru ir mano, jog paroda, nors ir pirmoji, bet labai vykusi. „Visos fotografijos tokios žavios, kad aš negalėčiau nei vienos išskirti kaip geriausios. Jūs tik įsivaizduokite, kaip sunku buvo jas atrinkti iš gausybės Jurgio užfiksuotų kadrų“, – sakė E. Jennings. J. Didžiulio žmona taip pat prasitarė mėgstanti fotografuoti, tačiau, anot jos, ji nėra tokia profesionalė, kaip jos vyras.

Beje, restorano sienas papuošė ir Kolumbijoje daryta E. Jennings nuotrauka. „Taip, žinau, ši nuotrauka nėra labai kokybiška, ji „ne fokuse“, tačiau man ji labai miela ir brangi, todėl labai norėjau, kad ji čia kabėtų“, – apie nuotrauką, kurioje užfiksavo savo žmoną, kalbėjo J. Didžiulis.

„Aš esu į Dievą tikintis žmogus, todėl tikiu, kad aplink mus kiekvieną dieną vyksta labai daug stebuklų. Deja, ne visus juos mes sugebame pamatyti. Ir neretai reikia fotoaparato tam, kad tu suvoktum, jog ten kažkas buvo. Dar gražiau, kai tai pamato ir kiti“, – teigia J. Didžiulis.

Atlikėjas parodos atidarymo metu pateikė ir daugiau staigmenų – visus susirinkusius pavaišino savo paties ruoštais tradiciniais Kolumbijos užkandžiais, atliko keletą šalies kultūrą atspindinčių kūrinių.

Jurgio Didžiulio fotografijų parodą iki liepos 22 d. galima apžiūrėti restorane „Sofa de Pancho“ (Visų šventųjų g. 5, Vilnius). Parodos rėmėjas „Procentras“.

Praūžus Joninių šventei, „Topo centro“ parduotuvėse Vilniuje ir Kaune, pradedama demonstruoti fotožurnalisto Vidmanto Balkūno nuotraukų paroda „Rasos Dzūkijos miškuose“. Tiesa, tradicinio fotografijų pateikimo nebus. Paroda bus demonstruojama televizorių ekranuose.

„Fotografo V. Balkūno idėją nuotraukas demonstruoti netradiciniu būdu iš karto įvertinome kaip naujas galimybes meno žmonėms pristatyti savo darbus visuomenei, –  sako „Topo centro“ atstovas žiniasklaidai Erikas Kundreckas.
Pirmosios parodos tema tai pat neatsitiktinė. „Rasos Dzūkijos miškuose“ nuo gamtos nutolusiam miesto žmogui papasakos apie tai kaip trumpiausią naktį Dzūkijos miškuose, ant Nemuno kranto, atgijo senosios lietuvių apeigos. Švenčiant Rasas šalia Merkinės esančių Jonionių akmenų buvo kupoliaujama, įskeliama ugnis, vyko apvaikščiojimas, o visi norintys galėjo išsiburti pas iš žolynų ateitį spėjančią raganą. Parodos autorius trisdešimtmetis dienraščio „Lietuvos rytas“  fotožurnalistas, „Lietuvos spaudos fotografijos″ auksinio kadro laimėtojas, rengęs fotoreportažus iš Afganistano, Kosovo, Abchazijos, užpoliarės bei kitų vietų.
„Norėjosi savo darbus pristatyti kuo didesniam žiūrovų ratui, tačiau neišlaidaujant galerijų nuomai ir tradicinių nuotraukų gamybai bei rėminimui. Taip gimė idėja žengti netradicinį žingsnį ir parodą surengti skaitmeniniuose ekranuose“ – pasakoja V.Balkūnas. – „Tikiuosi, kad ši idėja atvers galimybes savo darbus parodyti ne tik profesionaliems fotožurnalistams, bet jauniesiems fotografams, kurie dažnai turi ką parodyti, tačiau neturi finansinių galimybių surengti tradicinę parodą“.
Lietuvos spaudos fotografų klubo prezidentas Jonas Staselis taip pat palankiai įvertino šią idėją. „Fotografija – kūryba ir menas, informacijos šaltinis, pasaulio pažinimas, saviraiškos priemonė, nuolat besivystantis reiškinys. Kiekviena forma, kuria ši žmogaus kūryba pasiekia žiūrovą yra sveikintina. Tai, kad žiūrovus fotografija pasiekia netradicinėmis priemonėmis yra nenauja užsienio šalyse. Džiugu, kad ir Lietuvoje atsiranda naujoviškas ryšys tarp kuriančio žmogaus bei žmogaus šiandienos gyvenime neturinčio laiko užsukti į parodų sales“, – sakė jis.
„Topo centro“ atstovas teigia, kad nauja platforma menui laukia ir kitų kultūros atstovų pasiūlymų demonstruoti savo kūrybą.  „Šį kartą paroda demonstruojama dviejuose miestuose vienu metu.  „TC prekyba“ Lietuvoje turi beveik 30 parduotuvių, tad ateityje tokio tipo parodų mąstai gali būti gerokai didesni, – sakė E. Kundreckas.

Paroda „Rasos Dzūkijos miškuose“ veiks dvi savaites, iki liepos 8-osios. Parodą galite aplankyti „Topo centro“ parduotuvėje Vilniuje, Ukmergės g. 240 ir Kaune, Savanorių per. 206.

Lietuvos fotomenininkų sąjunga skelbia kūrinių atranką fotografijų konkursui „Debiutas ‘12“. Konkurse kviečiame dalyvauti Lietuvos autorius gyvenančius šalyje ir užsienyje. Tema laisva.

Kviečiame pateikti nuo 3 iki 15 nespalvotų ar spalvotų fotografijų, sukurtų ne anksčiau kaip 2007 m. (pageidautinas ciklas arba serija). Atrankai priimami ir atspaudai, ir kūriniai skaitmeniniu formatu.

Konkurse gali dalyvauti autoriai ne jaunesni kaip 16 metų. Lietuvos fotomenininkų sąjungos nariai, turintys meno kūrėjo statusą, konkurse nedalyvauja. Konkurso „Debiutas ‘10“ finalistai šiame konkurse dalyvauti nebegali.

Vienas iš konkurso prizų – nugalėtojo ar nugalėtojų grupės paroda Lietuvos fotomenininkų sąjungos galerijoje 2013 metais.

Lietuvos fotomenininkų sąjunga

Fotografijų konkurso „Debiutas ‘12“ sąlygos ir reikalavimai:

Konkurse gali dalyvauti autoriai ne jaunesni kaip 16 metų. Lietuvos fotomenininkų sąjungos nariai, turintys meno kūrėjo statusą, konkurse nedalyvauja. Autoriai, dalyvavę konkurse „Debiutas ‘10“ ir patekę į finalą (t.y. tie, kurių fotografijos buvo eksponuojamos konkurso parodoje bei spausdintos kataloge) konkurse dalyvauti nebegali. Tie kas dalyvavo, tačiau į finalą nepapuolė – gali dalyvauti ir šiemet, tačiau su kitomis fotografijomis arba atnaujinta serija.

Konkursui galima pateikti nuo 3 iki 15 nespalvotų ar spalvotų fotografijų, sukurtų ne anksčiau kaip 2007 m. Pateikiant kūrinius, būtina nurodyti autoriaus vardą, pavardę, kūrinio sukūrimo metus ir pavadinimą. Taip pat prašome nurodyti elektroninį bei pašto adresą (pageidautina) ir telefoną, kuriais galima būtų susisiekti su autoriumi. Atrankai priimami atspaudai ir kūriniai skaitmeniniu formatu.

Konkurso dalyviai, pateikdami kūrinius, prisiima atsakomybę, jog jie yra šių kūrinių autoriai. Taip pat autoriai garantuoja, kad pateikiamų kūrinių neturtinės ir turtinės teisės priklauso patiems autoriams.

Eksponuojant ar publikuojant kūrinius, autorius gali būti pristatomas pseudonimu, tačiau pateikiant kūrinius konkursui prašome nurodyti tikrąjį vardą ir pavardę. Jei autorius pageidauja būti pristatomas pseudonimu – nurodykite pseudonimą kuriuo pageidaujate būti prisitatyti.

Konkurso organizatoriai pasilieka teisę panaudoti atsiųstas fotografijas ar jų skaitmenines laikmenas, nurodant autorių ar jo pseudonimą (kaip pageidaujama) konkurso leidinyje ar elektroninėje jo versijoje, eksponuoti parodoje, konkursų „Debiutas“ reklamoje, Lietuvos fotomenininkų sąjungos ar konkurso partnerių interneto svetainėse, anonsuojant šį ar kitus konkursus-parodas „Debiutas“, leidiniams susijusiems su konkursu ar paroda, neišmokant honoraro. Kylant ginčams dėl turtinių ir neturtinių teisių su trečiąja šalimi atsakomybė atitenka kūrinio pateikėjui. Konkurso dalyvio (autoriaus) sutikimas su šiomis sąlygomis laikomas kūrinių (nuotraukų ar jų skaitmeninių laikmenų) atsiuntimas į konkursą. Konkurso dalyviui nesilaikant sąlygų ir reikalavimų pateikti kūriniai gali būti nevertinami.

Nuotraukas arba skaitmenines laikmenas į Lietuvos fotomenininkų sąjungą galite pristatyti nuo 2012 gegužės 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 3 d., 15 val. arba siųsti paštu (pašto žyma ne vėliau 2012 m. rugpjūčio 3 d.) adresu:

Lietuvos fotomenininkų sąjunga

Gedimino pr. 43, Vilnius LT-01109, Lietuva

Nuotraukas galima siųsti ir elektroniniu paštu: konkursasdebiutas@gmail.com. Siuntimo el. paštu terminas kaip ir siuntimo paprastu paštu.

Pateikiamų skaitmeninių bylų reikalavimai:

2500 px – minimalus didžiosios kraštinės ilgis

4000 px – maksimalus didžiosios kraštinės ilgis

5000 kB (5 MB) – maksimalus skaitmeninės bylos (failo) dydis

Skaitmeninės bylos (failo) tipas – JPEG, JPG

Pateikiamų atspausdintų fotografijų reikalavimai:

Ilgoji kraštinė ne trumpesnė nei 30 cm ir ne ilgesnė nei 60 cm.

Lietuvos fotomenininkų sąjunga

Telefonas pasiteiravimui: (8 5) 2611 665

Vasario ir kovo mėnesiais vykęs fotografijų konkursas „2012 metų žiema fotografijoje – istorijos puslapis ateičiai“ sulaukė milžiniško susidomėjimo. Daugiau nei 360 autorių iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių siuntė savo fotografijas klimato kaitos problemas akcentuojančiam konkursui.

„Konkursą surengėme norėdami atkreipti jaunimo dėmesį į vis intensyvėjančią klimato kaitą. Žemė šyla, o tai sukelia skaudžius padarinius – daugėja katastrofų, klimatas tampa nepastovus. Todėl šiandien sunku pasakyti, ar ilgus metus akis džiuginusi žiema tokia pat bus ir ateityje. O galbūt sniegas, pusnys, dideli šalčiai nugrims užmarštin..? Norėjome užfiksuoti tai, kuo dar šiandien galime džiaugtis,“ – sakė vienas iš konkurso organizatorių, projekto „EKO redakcija“ vadovas Martynas Norbutas.

Pasak M. Norbuto, tiek vaikai, tiek jaunuoliai nuo 4 iki 19 metų amžiaus siuntė jų pačių atliktas fotografijas. Neretai nuotraukų surinkimu rūpinosi ir mokyklų mokytojai bei įvairių būrelių vadovai.

„Tikrai nesitikėjome, kad tokia tema gali patraukti šitiek daug žmonių. Labai norėtųsi, kad klimato kaitos tema būtų vis dažnesnė pamokų, seminarų tema. Konkurso metu ne vienam dalyviui kilo klausimas, ar iš tiesų žmogaus veikla veikia klimato kaitą. Buvo nemažai ir skepsio. Tačiau naujausi tyrimai atmeta saulės įtaką ir pokyčius sieja su anglies dvideginio emisija. O kas ją sukelia – argi ne mes?“ – retoriškai klausė Socialinių investicijų valdymo centro vykdomo projekto „EKO redakcija“ vadovas.

Konkurso organizatorių – „EKO redakcijos“, asociacijos „ŽALI.LT“ ir „Lietuvos jaunimo centro“ suburta komisija išrinko ir jų nuomone geriausią fotografiją. „Apsispręsti nebuvo lengva. Daugelis fotografijų buvo labai meniškos ir originalios, prilygo profesionalioms. Tai pabrėžė ir atrankos komisijai talkinęs fotografas Algimantas Aleksandravičius. Tačiau nugalėtojas išrinktas beveik vienbalsiai,“ – sako ŽALI.LT atstovas Svajūnas Plungė.

Konkurso pagrindinį prizą – skaitmeninį fotoaparatą – laimėjo aštuoniolikmetis Renaldas Burba, antroje vietoje liko dvylikametis Audrius Akučka, trečioje – šešiolikmetė Karolina Čepurnaitė. Daugiausia socialinio tinklo „Facebook“ vartotojų simpatijų sulaukė šešiolikmečio Žygimanto Sipavičius nuotrauka.