Per Lietuvą keliauja fotomenininko, poeto, gamtininko Alio Balbieriaus paroda „Ledo inkliuzai“. Iš Vilniaus į tėviškę Biržuose pasitraukęs gyventi menininkas „Veidui“ pasakoja apie kultūros, turizmo ir politikos pižonus, kurie, išstumdami pirmeivius idealistus, su pasimėgavimu murkdosi blizgančiose paviršiaus putose.

 

Renata BALTRUŠAITYTĖ

 

Norėjo Alis užšaldyti Beethoveną, bet nepavyko. Pusseserė muzikantė, dabar apsistojusi Kanaruose, pagailėjo būsimam meno kūriniui dailiai apdegusio retro leidimo partitūros viršelio. O Biržuose Alis tegavo apiplyšusį akordeono pradžiamokslį. Vieną jo lapą ir padengė permatoma ledo patina, nes viliojo muzikos, įkalintos tyloje, metafora.

Stingstanti muzika parodoje šaukia ir iš apledėjusio vaikiško saksofono, laiko apnašų patamsinto trimitų vario, iš sukapotą gyvatę primenančio nareliais išnarstyto fagoto… Ledai atitirps, tik ar bebus kam sujungti fragmentus ir klausytis muzikos?

Arba kitas kontrastas: raudoni aitrieji pipiriukai įkalinti „ledlaikyje“ – smėlio laikrodžio formos ledo gabale. Šaltis prieš aistrą, o gal širdies nuoskaudas simbolizuojantį deginantį aštrumą. Krūva pipiriukų dailiai nugulę apačioje, viršuje belikę vos keletas. Kaip ir geležinės grandinės ovalų kitame „ledlaikyje“… Laikas tirpsta, graužatis ir grandinės lieka.

 

Kai griovių kasti nebereikia

Vis dėlto pats ryškiausias kontrastas – Alio veidas, tiesiog švytintis visų šių liūdnų metaforų fone. Ir ne nuo pipiriukų skaičiavimo, o nuo noro išgyventi dar ir dar vieną gyvenimą, kad vieną iš jų galėtų skirti rašytojavimui, kitą – fotografijai, trečią – kelionėms, ketvirtą – dailei, penktą – paukščių stebėjimui. Nes viename gyvenime pašnekovas jau sunkiai besutelpa.

„Daug metų esu laisvas menininkas: gyvenu, kaip noriu, ir darau, ką noriu. O tai yra didelis dalykas. Nors sovietiniais laikais praėjo gražiausi mano kartos metai, bjauriai pasijuntu galvodamas, kad didžiąją gyvenimo dalį praleidau už geležinės sienos, – pasakoja A.Balbierius. – Pernai pirmą kartą su dukra, grafike Goda, aplankėm Prado muziejų Madride. Boschas, Bruegelis, Rafaelis per dvi valandas nokautuoja bet ką… Einu ir galvoju: jaunystėje, domėdamasis menais, mielai būčiau kasęs griovius, kad susitaupyčiau kelionei į Madridą. Tik jokie grioviai išvažiuoti tada nebūtų padėję… Todėl keliauju dabar, nes dar noriu suspėti kažką pamatyti.“

Bet, sakau, daugybė šešiasdešimtmečių apskritai nebemato prasmės kažkur keliauti. Jie būna pavargę nuo vienas į kitą panašių miestų su savo rotušėmis, stotimis ir krantinėmis, nuo prošal šmėžuojančių veidų, kuriems esi įdomus tik kaip potencialus pirkėjas ar klientas, pagaliau nuo atvirukinių peizažų, kurių pilnas namų internetas. Taigi kuriam galui kažkur belstis? Ir dar su fotokameromis, nors puikiai žinai, kad neturėsi laiko vienoje vietoje savaitėmis tykoti tokio kadro, kokio norėtum, vadinasi, esi pasmerktas atsitiktinumų srauto klaidoms ir „netyčiukams“. Kaip ir tūkstančiai kitų serijines kameras apsikabinusių keliautojų…

Bet Alis atremia skepsio ataką: „Man susidarė priešingas įspūdis: visi visur keliauja. Visur mirga kelionių įspūdžių ženklai ir tekstai, nors tik nedidelė jų dalis verta aplinkinių dėmesio. Ir mano kartos keliauninkų netrūksta. Pamenu, viename literatūros vakare poetas Antanas A.Jonynas, paklaustas, kuo norėtų būti, jei nerašytų eilėraščių, beveik nesusimąstęs atsakė: „Norėčiau būti keliautojas.“ Jis ir poetu būdamas keliauja nemažai.“

 

Jeigu Indija būtų girta kaip Rusija

Savęs patyrusiu keliautoju A.Balbierius vadinti nedrįsta, nors jau du kartus viešėjo Indijoje ir netrukus ruošiasi ta pačia kryptimi kelti sparnus trečią kartą. Sako, tam ypatingų taupymų nereikia: lėktuvų bilietai į abi puses atsieina 500-600 eurų, panašios sumos, jei nesirinksite prabangių viešbučių, turėtų pakakti ir dviejų mėnesių pragyvenimo bei transporto išlaidoms pačioje Indijoje. Tad šią šalį Alis vadina „draugiška“ plonesnės piniginės lietuviams.

„Nebuvau tas žmogus, kuris Indijoje ar Tibete ieškojo dvasingumo arba Šambalos, kaip mano jaunų dienų bičiuliai Jurga Ivanauskaitė ir Paulius Normantas. Vis dėlto pirmą kartą vos atskridę į Delį su pusbroliu Giedriumi, gerokai labiau nei aš patyrusiu keliautoju, iškart patraukėme į Dharamsalą. Ten buvo nyku ir šalta, bet kaip galėjau atsispirti pagundai, jei buvau stovėjęs piketuose už Tibeto laisvę prie Kinijos ambasados Vilniuje“, – pasakoja A.Balbierius.

Atgimimo laikais trejus metus paaukojęs žaliųjų judėjimui ir neblogai susipažinęs su ekologinėmis ideologijomis, Alis pritartų giliosios ekologijos pradininko norvegų filosofo Arne Naesso teiginiui, kad budizmas – kone vienintelė pasaulio religija, galinti išgelbėti pasaulį, nes ji kupina pagarbos gyvybei. Ir tos pagarbos ypač daug hinduizme, nors patys indai to nesureikšmina. Užtat atvykėliai stebi, su kokia meile vietiniai lesina balandžius ir šeria burundukus primenančias voveraites, kaip parkuose laisvai vaikštinėja karvės, kurioms negresia virsti pieno mašinomis ar kepsniais, ir matydami tai patys pasijunta geriau.

 

Budizmas – kone vienintelė pasaulio religija, galinti išgelbėti pasaulį, nes ji kupina pagarbos gyvybei.

 

Tačiau ar Indija pamažu nevirsta didžiuliu, vakariečiams skirtu komerciniu SPA, į kurį vykstama gelbėtis nuo persirijimo ir depresijos? „Visada paskui pirmeivius traukia būriai pižonų, kuriems užtenka pasimurkdyti paviršinėse putose. Didžiulėje šalyje kiekvienas renkasi tai, ko jam reikia. Aš žmonių knibždančioje Pendžabo sikhų Amritsaro Aukso šventykloje pajutau tokį pasaulio vienį, kokio Lietuvoje niekur nepajusčiau. Niekada neturėjau minties iš Lietuvos emigruoti, bet sugrįžus iš Indijos Vilnius man pasirodė tuščias.

 

Niekada neturėjau minties iš Lietuvos emigruoti, bet sugrįžus iš Indijos Vilnius man pasirodė tuščias.

 

O ką jau kalbėti apie tėviškės sodybą prie Biržų, kurioje gyvendamas galiu savaitę kito žmogaus nematyti, nebent pravažiuojančią kaimyno mašiną“, – lygina A.Balbierius.

Prisipažįsta kartais pagalvodavęs, kuo pavirstų Indija, jeigu jos gyventojai vartotų tiek alkoholio, kiek rusai arba lietuviai: juk ten ir taip baisu vaikščioti gatvėmis, kuriose beveik nėra šviesoforų. Tačiau kol kas alkoholiu prekiaujančių krautuvių ten gerokai mažiau nei pas mus, alkoholikų irgi reta, ir tie patys, panorėję viešoje vietoje truktelėti iš kakliuvos nusipirkę butelį, rūpestingai vynioja jį į laikraštį. Per tris Indijoje praleistus mėnesius viešoje vietoje keliautojai matė tik vieną įkaušusią kompaniją, ir ta pati buvo universiteto dėstytojų, traukinyje šventusių Naujuosius metus.

Kaip fotografą Indijoje keliautoją sudomino „Coca-Cola“ reklamos: didžiuliai plakatai, neretai nudriskę nuo senumo, ir bedančiai Himalajų senukai ar besiganančios ožkos jų fone. Vaizdai, be žodžių bylojantys apie Indijos globalizaciją ir vesternizaciją.

 

Nebereikalingi nei valdžiai, nei mafijai

Iš įvairių ekologinių judėjimų A.Balbierius senokai pasitraukė pamatęs, kaip žaliuosius iš jų išstumia karjeristai ir prisiplakėliai. Lietuvos žaliųjų partija antrajam gyvenimui prikelta visai kitų žmonių, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungoje viršų ima valstiečiai, nors jos sąraše rasite ir kelis idėjinius žaliuosius. Tačiau stebint, kaip Biržų krašto ūkininkai savo laukus purškia programose jokių ekochemija 7–8 kartus per metus, pati valstiečių ir žaliųjų bendrystė Aliui pradeda kelti abejonių.

Užtat jis neabejoja, kad jei vieną negražią dieną Europoje įvyktų stambi ekologinė katastrofa ir ES politika rezonansiškai pakryptų žaliųjų pusėn, visos pagrindinės Lietuvos partijos kaipmat „pažaliuotų“, nors dabar jų loginių iniciatyvų su žiburiu nerasi. Net apie gamtos apsaugą nebekalbame – vien apie aplinkosaugą, tuo objektyviai pripažindami, kad saugome ne gamtą, o tai, kas iš jos liko, kas vienaip ar kitaip jau pažeista ar sunaikinta. Ton pačion Aplinkos ministerijon dabar priversti bėgioti ir gamtininkai, ir statybininkai, nors dar atgimimo aušroje žalieji stengėsi atskirti šias dvi sritis, kad joms nereikėtų glaustis po vienu valdžios stogu.

„Žalieji mūsų valstybėje kone išnaikinti, nes jie nereikalingi nei valdžiai, nei mafijai. Politikai, žadamą ateities gerovę tebesiejantys su ekonominiu augimu, juos vaizduoja arba kaip kenkėjus, stojančius skersai visiems naudingiausio kelio, arba kaip Rusijos agentus. Štai konservatoriai rinko parašus prieš Astravo atominę jėgainę, kaip prieš grėsmingą blogį, esantį per arti Vilniaus, tačiau tuo pačiu metu atkakliai stūmė „gerosios“ Visagino atominės elektrinės projektą. Kaip tokią veidmainystę žmonėms suprasti?“ – klausia A.Balbierius.

 

Žalieji mūsų valstybėje kone išnaikinti, nes jie nereikalingi nei valdžiai, nei mafijai.

 

Šiandien kone labiausiai ekologijai pasitarnauja technologijų pažanga, tačiau ta pati pažanga trumpina naudojamų įrenginių amžių, verčia pirkti vis naujus daiktus, didindama atliekų kiekį. O tai nusikaltimas prieš Žemę. Taip, taromatų sistema leido gerokai sumažinti aplinkoje pasklindančių pakuočių kiekį, tačiau naivu tikėtis, kad taromatai pajėgs išspręsti visas gamtosaugos problemas.

„Ekologinis raštingumas – tai visų pirma pačios gamtos rūšių pažinimas. Ar daug lietuvių šiandien pajėgtų išvardyti ir atpažinti bent šimtą paukščių, vabzdžių ar medžių rūšių? Be to gamtoje jaučiamės kaip beraščiai, nemokantys seniausių ir svarbiausių rašmenų“, – dėsto Alis.

Ir pamena, kad jam augant vasarą kaimuose sukiodavosi daug vaikų, kurie mokyklines atostogas leisdavo žvejodami, uogaudami, dviračiais keliaudami po apylinkes. Dabar net ir vasaromis ten retai besutiksi jaunimo – jeigu atvažiuoja, tai lindi kambariuose prie savo kompiuterių.

„Nepaisant to, nepriklausomybės laikotarpiu pasiekta pažanga ekologijos srityje yra didžiulė. Kai prieš 26 metus lankiausi Kalifornijoje, patyriau šoką sav o akimis išvydęs veikiančius saulės kolektorius, energiją taupančias lemputes, iš atliekų biodujas išgaunančias įmones ir daugelį kitų dalykų, apie kuriuos Lietuvoje dar nė kalbama nebuvo. Prireikė beveik dviejų dešimtmečių, kol tos technologijos pasiekė mūsų kraštus“, – prisimena pašnekovas.

Poetinės prigimties neišmuši

Menininko sodyboje aptiktumėte gal pusę tonos įvairiausių rakandų: surūdijusių geležų, senų baldų, keistos konfigūracijos šakų ir dar daug ko, ką racionalus šeimininkas seniai būtų sudeginęs arba išgabenęs sąvartynan. Užtat visas šis retkarčiais perkratomas lobynas praverčia koliažams ir meninėms fotografijoms.

„Jei būčiau labai turtingas, įsigyčiau specialų šaldytuvą „Ledo inkliuzų“ originalams eksponuoti. Fotografija šiuo požiūriu tėra patogi priemonė, leidžianti kitiems parodyti laikinus objektus, kurių kitaip nepavyksta išsaugoti“, – pasakoja Alis.

Ledo kompozicijas jis dėlioja žiemą, semdamas šalia plytinčio tvenkinio vandenį ir „bendraautoriumi“ pasitelkdamas lauke tvyrantį šaltį. Kai šis atlieka savo darbą – ateina eilė fotografo sprendimui, koks fonas perregimam asambliažui būtų tinkamiausias. Dažniausiai pasitelkiamas įšalusias detales paryškinantis juodas pagrindas: tai gali būti, pavyzdžiui, tamsios faneros atplaiša arba juodos polietileno plėvelės gabalas. Tada belieka sulaukti tinkamos natūralios šviesos, nes su lempomis triūsti buvęs gamtininkas ne mėgėjas.

„Turėjau nekuklią idėją kurti fotografijų seriją „Daiktų užkalbinimas“, kurioje tiktų ir natiurmortai, ir abstrakcijos, ir šaldyti, panardinti ar uždegti objektai. Žaidžiau su skandinamais nuspalvintame vandenyje daiktais, bet nieko gera iš to neišėjo. Nedaug tepavyko išspausti ir iš piromanijos. O štai ledas, kadaise Vilniaus Verkių parke pastebėjus gražiai įšalusias šakeles, „užkabino“. Tai ir buvo „Ledo inkliuzų“ pradžia. Pats suprantu, kad nuotraukose apstu simbolių ir pseudofilosofinių metaforų, tačiau poetinės savo prigimties juk neišmuši“, – pripažįsta Alis.

Savo malonumui gamtą fotografuoja iki šiol, nors žino, kad natūralus gamtos grožis nuotraukose linkęs subanalėti. Kartu su Vladu Braziūnu buvo surengęs kolegų rašytojų portretų parodą Biržų pilyje, bet nelaiko savęs portretistu: tiesiog norėjosi dar vieną žanrą išbandyti. Vis dėlto netapo „teroristu“, nuolat pleškinančiu visus literatūrinių sambūrių dalyvius.

Nesiuntinėjo savo nuotraukų ir į tarptautinius konkursus, taigi neturi diplomais apdovanotų fotografijų: ir pasitikėjimo pritrūkdavo, ir nereikalinga visa tai atrodė. Bet ir be diplomų kiekvieną savaitę internetu sulaukia maždaug dešimties kvietimų dalyvauti įvairiose parodose. Pasinaudoja vos vienu kitu, nes įsisukti biurokratiškon projektinių anketų karuselėn irgi nemato prasmės. Savo fotografijų ciklus smalsuoliams pristatinėja feisbuke, kuriame profilio turinį tvarkyti paprasčiau nei atskiro tinklalapio.

„Nesu pakankamai „įkultūrinęs“ savo vizualinės kūrybos, man įdomesnis pats procesas. Iki šiol fotografuoju ne tik skaitmeniniais, bet ir juostiniais fotoaparatais – „Nikon“ ir „Horizont“. Panoraminę „Horizont“ kamerą netgi tampiausi ant kaklo po Indiją ir Nepalą“, – neslepia A.Balbierius.

Skaitmeninė fotografija menininkams – jau pernelyg nuobodžiai sterili. Išmaniosios kameros su įdiegtomis programomis išdailina vaizdą labiau, nei fotografas to pageidauja. Netgi užteršus matricą gautus vaizdus nesunkiai įmanoma išvalyti. Todėl meninių ambicijų turintys jaunuoliai vis aktyviau grįžta prie juostinių fotoaparatų, toleruojančių žmogaus klaidas. Juostinės fotografijos savo ruožtu tampa artimos meninei grafikai, nes fotomenininkai, padarę ribotą kiekį sunumeruotų ir pasirašytų juostinio kadro atspaudų, negatyvus dažnai sunaikina. Gal tų atspaudų būtų daugiau, jei egzistuotų stipresnė fotografijos kūrinių rinka ir turėtume daugiau jais besidominčių kolekcininkų. Tačiau realybė kitokia: Europoje už meninę fotografiją prašoma vidutiniškai 250 eurų, o Lietuvoje ir 100 eurų pirkėjas nesutinka mokėti.

„Aišku, galima pardavinėti ir po 10–20 eurų, bet ar verta tiek nusipiginti? Verčiau leidžiu sau malonumą atspaudą padovanoti, jei matau, kad mano darbas žmogui tikrai patinka“, – sako A.Balbierius.

Kad sviestas nebūtų sviestuotas

Nors „Ledo inkliuzai“ – žinomo poeto fotodarbų paroda, nesitikėkite šalia nuotraukų aptikti poezijos posmų: dažna nuotrauka parodoje apskritai neturi pavadinimo, jį atstoja vaizduotės aliuzijoms pralaidi XXX tvorelė.

„Kai fotografas leidžia savo poezijos knygą – tikėkis silpnų eilėraščių, kai poetas iliustruoja knygą savo fotografijomis – lauk prasto vaizdo. Visiems žinomas dėsnis, tad, nors ir nesijaučiu nė vienoje iš tų sričių mėgėjas, leisdamas poeziją stengiuosi savo knygų neiliustruoti. Bet kartais leidyklos išprašo nuotraukų taupumo sumetimais – kad netektų papildomai mokėti iliustratoriui. Vis dėlto pastaruoju metu, kad sviestas nebūtų sviestuotas, daugiausiai bendradarbiavau su dailininke Ula Šimulynaite“, – pasakoja Alis.

Kaip apibūdintų kultūrinį gyvenimą šiauriniame Lietuvos pakraštyje, kuriame praleidžia daugiausiai laiko? Pašnekovas svarsto, kad provincijos kultūroje randasi daug potencialiai vertingų reiškinių, tik juos reikėtų kilstelėti į profesionalesnį, konceptualesnį lygį. Ir to dažniausiai niekaip nepavyksta padaryti, nes tenkinamasi bendruomenei lengviau suvokiamais kriterijais. Iš to kyla drastiški pristatomo meno kokybinio lygio skirtumai, kokių sostinėje nebeišvysi.

„Daugiausiai publikos sutraukia gastroliniai teatrų spektakliai – juose ir be ypatingos reklamos nelieka tuščių vietų. Tačiau knygų pristatymų ar parodų organizatoriams tenka gerokai paplušėti. Pats per Biržų miesto šventę inicijavau kraštiečio, garsaus tapytojo Algirdo Petrulio paveikslų parodą, tačiau negalėčiau pasigirti, kad ji sulaukė didesnio dėmesio“, – prisimena A.Balbierius.

Antra vertus, interneto amžiuje provincijos sąvoka nyksta, nes ir pats menininkas panorėjęs savo namuose „užsuka“ pasmalsauti į garsiausias Niujorko ar Paryžiaus galerijas. Pasaulis atviras, jei tik turi pakankamai energijos jį jausti ir matyti.

 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Rugsėjo 6 d. Kaune prasideda festivalis „Kaunas Photo“, kurio metu veiks daug Lietuvos ir užsienio menininkų fotografijų parodų ir susitikimų su autoriais.

Lankytojus į paskaitas kvies žymūs fotomenininkai, knygų autoriai iš JAV, Vokietijos, Latvijos, Slovakijos  ir kitų šalių.

Penktadienį festivalį užbaigs „Kaunas Photo naktis“. Tai lauko ekranuose Kauno senamiestyje ir centre žiūrovams bus demonstruojamos fotografijos projekcijos.

 

Renginių programa:

Rugsėjo 6 d. (antradienis)

16 val. Vytauto Didžiojo universitete, Politikos mokslų ir diplomatijos fakultete (Gedimino g. 44), atidaroma JAV fotografo Scotto Brauerio paroda „Blogiausias vakarėlis“.

17 val. Vytauto Didžiojo universiteto Mažojoje salėje (S. Daukanto g. 28) vyks šios parodos autoriaus M. Scotto Brauerio susitikimas su žiūrovais.

Nuo 18 val. – Žaliakalnio funikulieriaus 85 m. jubiliejaus įžangos piknikas ir parodos atidarymas:

– FolioPORT.eu TOP 85 („F Galerija“, viršutinėje funikulieriaus stotelėje, Aušros g. 6),

– Paolo Fusco (Italija) „Šiandien švenčia…“ (apatinės funikulieriaus stotelės aikštėje prie Mickevičiaus g.),

– Matjaž Tančič (Slovėnija) ir „Koryo Studio“ „3DPRK“ (funikulieriaus 1-ame vagone),

– Filippo Venturi (Italija) „Pagaminta Korėjoje“ (funikulieriaus 2-ame vagone).

 

 

 

 

Žmonės nuolat keliauja, iš rankų nepaleidžia fotoaparato, medžioja kadrus ir džiaugiasi dabartimi, nes po kelių sekundžių ji gali būti nebe tokia, kokia tik ką buvo. Kartais dėl vieno kadro fotografas gali imtis drastiškiausių priemonių, nuvykti į atokiausius pasaulio kampelius, dieną ir naktį laukti, kol bus tinkamos sąlygos užfiksuoti ypatingą akimirką. Apskritai šiuolaikinis fotografijos menas pretenduoja ne vien tik išsaugoti dabarties momentą, bet gali būti orientuotas ir į kitos kultūros ar šalies pažinimą, kuriam žiūrovas yra pasirengęs.

Astijus Krauleidis-Vermontas, kamane.lt

Fotomenininkas Andrew Mikšys Kauno fotografijos galerijoje mus supažindina su Baltarusija ir pristato, kaip ją mato pro fotoaparato objektyvą. Naujausiame cikle „Tulips“ autorius susikoncentruoja į žmogų ir jo gyvenamą aplinką. O tulpių įvaizdis, kuris istoriškai mums pažįstamas, per spalvą palieka pėdsaką ne tik fotografijose, bet ir žmonių sąmonėse (raudonos tulpės siejamos su komunizmu, anksčiau jos buvo įteikiamos veteranams kaip padėka už jų tarnybą).

Smalsus provokatorius

Fotomenininkas A.Mikšys – tai Amerikos lietuvis, kuris yra susikoncentravęs į socialinę fotografiją ir ją parodose pristato žiūrovams. Menininkas išsiskiria tuo, kad pasirenka akcentuoti mažumas, t.y. žmones, kurių gyvenimas nėra išskirtinis. Būtent nesuvaidintos žmonių emocijos ir nuoširdumas gali gluminti žiūrovą, taip pat provokuoti.

A.Mikšio fotografijų herojai (taip menininkas vadina žmones, kurie atsiduria priešais jo fotoaparato objektyvą) yra patys įvairiausi. Menininkas reflektuotuoja žmonių, esančių visuomenės nuošalyje, emocijas bei psichologiją, ir tokios sąvokos kaip „nuoširdumas“, „vienatvė“ ar „džiaugsmas“ tampa jo kūrybos pagrindu. Romų tautybės žmonės, jų kasdienė veikla parodoma fotografijų cikle „Baxt“, vienišumas išryškinamas cikle „Plastic Flowers“, kuriame nufotografuoti keleiviai troleibusuose, cikle „Bingo“ dominuoja žaisminga populiaraus amerikiečių žaidimo „Bingo“ nuotaika, o fotografijų cikle „Disko“ vaizduojama kitokia Lietuvos realybė. Joje dominuoja ne miesto pompastika, bet tai, kaip kaimo žmonės suvokia pramogą. Šis ciklas sulaukė „Daily Mail“ ir „Dazed & Confused“ dėmesio.

Naujausiame darbų cikle „Tulips“, pagal kurį pavadinta ir paroda, fotomenininkas A.Mikšys pristato Baltarusiją ir jos kerteles, kurias ne kiekvienas esame matę. Autorius provokuoja žiūrovą, nes akcentuoja ne tai, ką puikiai žinome (likę komunizmo ženklai, Pergalės dienos, Spalio revoliucijos dienos, Gegužės pirmosios šventės), bet atvirkščiai – tai, apie ką žinome mažai (siekį išsaugoti praeitį, ją atkurti dabartyje).

Būtent nesuvaidintos žmonių emocijos ir nuoširdumas gali gluminti žiūrovą, taip pat provokuoti.

„Daug matęs keliautojas Andrew Miksys šmaikščia akim fiksuoja šią Sovietų ikonografijos iškaseną; iliuzijų kupinoje šalyje jis ieško intymumo ir atminties ženklų. Baltarusijoje sovietinės šventės ir represijos nėra praeities dalykas. Taigi fotografuoti Baltarusiją yra rizikinga užduotis, nes riba tarp to, kas leidžiama ir to, kas ne – labai plona. Kad galėtum atvaizduoti šios šalies peizažą, turi puikiai valdyti įtikinėjimo meną bei gebėti oficialumo rėmuose atskleisti asmeniškus dalykus. Žinodamas tai Miksys dėlioja savo baltarusišką maršrutą it kokį konceptualų manevrą: seka Sovietų Sąjungos istorijos masinių švenčių formulėmis, slapta tikėdamasis aptikti ateities prisiminimų. Ieškodamas vidurio jis žongliruoja maršrutu ir taikydamas ideologines formules bando surasti žmogišką kraštovaizdį“, – teigia Laimonas Briedis[1].

Todėl parodą „Tulips“ žiūrovas suvoks kaip ryškią kelionę po Baltarusiją ir ši kelionė nebūtinai turi būti pažintinė.

Fotografuojamas žmogus – tikras

Fotomenininkas A.Mikšys pasirenka įvairaus tipo žmones, kurie sutinka atsidurti prieš fotoaparato objektyvą (karininkas, mergina troleibuse, apsinuoginusi mergina namų aplinkoje, skautė ir pan.). Autoriui labai svarbu gerai susipažinti su fotografijų objektais: jis gali metų metus gyventi svetimoje aplinkoje, kad kuo geriau ją perprastų.

Nė viena nuotrauka neturi pavadinimo, todėl fotomenininkas žiūrovui leidžia pačiam nuspręsti, atpažinti, kas joje vaizduojama ir kokia idėja autoriui svarbi.

Baltarusijoje A.Mikšys praleido penkerius metus, turėdamas aiškų tikslą – įamžinti kitos šalies gyvenimą. Autorius atsitiktinai pasirenka savo fotografijų herojus, kuriais gali būti kiekvienas gatvėje sutiktas žmogus; net ir ekspozicijų salėje esantis žiūrovas menininkui yra įdomus. Svarbu, kad fotografijos – nesuvaidintos, jose žmonės nuoširdžiai parodo, kokie yra (susimastę ir rimti), kas jiems aktualu (miesto ir šeimos šventės). Nė viena nuotrauka neturi pavadinimo, todėl fotomenininkas žiūrovui leidžia pačiam nuspręsti, atpažinti, kas joje vaizduojama ir kokia idėja autoriui svarbi.

Paroda „Tulips“ kuria nuoseklų pasakojimą, kuriame dominuoja dviprasmiška nuotaika, t.y. vaizdai varijuoja nuo subtilių erotinių iki orientuotų į politiką, kuri Baltarusijoje yra priešinga demokratijai. Fotografijoje užfiksuotas žmogus jaučia, kad yra veikiamas politikos ir visuomenės, bet fotomenininkas A.Mikšys išlaisvina kiekvieną herojų, leidžia jam saugiai jaustis prieš fotoobjektyvą.

Apsinuoginusi tamsiaplaukė mergina, grakščiai pozuojanti, rodos, laužanti nusistovėjusias taisykles, nes žiūrovo žvilgsnis krypsta į šalia kabančią fotografiją – Stalino paminklą, skendintį raudonos spalvos gėlėse. Abu herojai, atsidūrę menininko akiratyje, svarbūs, kontrastuojantys vienas kitam. Menininkas akcentuoja raudoną spalvą, jos atspalvius kiekvienoje fotografijoje. Šiuo atveju raudonos yra Stalino paminklo gėlės. Spalva tampa motyvu, pabrėžiančiu parodos idėją – kiekvieną fotografiją traktuoti ne tik kaip Baltarusijos pažinimą, bet ir siekį gyventojams parodyti, kokia jų dabartis.

Man labai patiko fotografuoti Baltarusiją – ji panaši į Lietuvą, bet estetiškai – labai skirtinga.

Žinoma, A.Mikšiui svarbu užfiksuoti ne tik intymumą, bet ir žmogaus kasdienį gyvenimą, rutiną. Turėtume suvokti, kad baltarusiams žodis „rutina“ kelia teigiamas asociacijas, o tai, kas mums atrodo neįprasta, šios tautybės žmonėms – įprasta. „Man labai patiko fotografuoti Baltarusiją – ji panaši į Lietuvą, bet estetiškai – labai skirtinga. Minsko spalvos ir architektūra visiškai kitokia nei Vilniuje. Aišku, politinė situacija Baltarusijoje irgi ne tokia, kaip Lietuvoje, tad atsiranda kitoks kontekstas.“[2]

Taip pat žiūrovą intriguoja kontrastų tarp Lietuvos ir Baltarusijos gausa. Rodos, žmonės panašūs, bet jie gyvena kitoje aplinkoje.

Ryškus Minskas per fotoobjektyvą

Be abejo, kelionė po Baltarusiją prasideda nuo pirmo sutikto žmogaus, bet taip pat aktualu, kokioje aplinkoje jis gyvena. Fotomenininkas meistriškai sugeba išlikti nuošalyje ir užfiksuoti intriguojančius kadrus, kurie gali būti uždrausti Baltarusijoje. Autorius pripažįsta, kad jo tikslas buvo užfiksuoti Pergalės dieną, tiksliau – Sovietų pergalės prieš fašizmą ir nacistinę Vokietiją šventę. A.Mikšys įamžina įvairius šventės atributus, žinoma, ir patį įvykių sūkurį. Raudonų tulpių žydėjimas, SSRS vėliava ar akmuo pievoje akcentuoja kitokį Baltarusijos gyvenimą.

Ekspozicija – tai savotiška kelionė po praeitį, kuri dabartyje suvokiama kitaip: gana ironiškai, subtiliai, bet, svarbiausia, nesuvaidintai, kad pozuojantis herojus jaustųsi saugiai.

Parodoma hiperbolizuota, pompastiška Baltarusijos tikrovė, šalia kurios ryškių spalvų žmogus jaučiasi vienišas. Toks vienišas kaip raudonas-žalias akmuo pievelėje, įamžintas vienoje iš fotografijų. Užfiksuojama kita aplinka, kuri fotografijų herojui leidžia jaustis saugiai ir laisvai. Kuriama nuotaika, kuri rodo šventės reikšmę žmogui ir kartu atotrūkį nuo kitų žmonių, kai galima užversti galvą į dangų ir analizuoti dūmų ženklus, bet visa tai nukreipta į politiką. Ir vis mažiau lieka nuoširdumo, bendruomeniškumo.

Taigi, parodos lankytojai gali išsamiai ir nuosekliai susipažinti su ciklo „Tulips“ darbais, parodančiais įvairų Minsko, Baltarusijos veidą. Ekspozicija – tai savotiška kelionė po praeitį, kuri dabartyje suvokiama kitaip: gana ironiškai, subtiliai, bet, svarbiausia, nesuvaidintai, kad pozuojantis herojus jaustųsi saugiai. Fotomenininko A.Mikšio tikslas – tai, kas mums nepažįstama, paversti fotografijos meno provokacija.

Andrew Mikšio paroda „Tulips“ Kauno fotografijos galerijoje veiks iki balandžio 24 d.

________________

[1] Laimonas Briedis, Įžanginis žodis. Fotografijų knyga „Tulips“. Leidykla „Arök“: 2016.

[2] Indrės Audenytės interviu Fotografas Andrew Mikšys: „Mane traukia vietos ir žmonės, kiek nutolę nuo masinės kultūros“. Prieiga internete: http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/interviu/fotografas-andrew-miksys-mane-traukia-vietos-ir-zmones-kiek-nutole-nuo-masines-kulturos-599-442111.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. balandžio 19 d.

Nacionalinėje dailės galerijoje lapkritį karaliauja Algimanto Kunčiaus „Vaizdaraščiai“ – dienoraštis, pripildytas nesuvaidintų praeities akimirkų.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Nužvelgusi Algimanto Kunčiaus parodos architektūrą iš viršaus (o Nacionalinės dailės galerijos erdvės suteikia tokią unikalią galimybę), pavadinčiau ją Laiko miestu su aikštėmis ir skvereliais, jų link vinguriuojančiomis šoninėmis gatvelėmis bei aplinkiniu žiediniu bulvaru, kuriuo žingsniuojant keičiasi santvarkos, vietovės, stebuklingai prisikelia mirusieji (ir žmonės, ir pastatai), o šį virsmą abejingai stebi nemirtinga jūra ir tokie pat nemirtingi debesys.

Šiame improvizuotame Laiko mieste dabartinių penkiasdešimtmečių kartos bei jaunesni piliečiai gali pamatyti, kaip jų gimimo metu atrodė Vilnius: koks jaunimas žingsniavo Lenino (o gal vėl Gedimino) prospektu, kokie troleibusai juo dardėjo ir į kokias varganas parduotuvių vitrinas pro langus abejingai dėbsojo tų troleibusų keleiviai.

Įamžintų senamiesčio praeivių veiduose parodos lankytojai bando atpažinti jaunus savo tėvus arba patį save: gal dar mamos už rankos gatve tįsiamą, bet vis dėlto slapčia nuo jos smalsiai žvelgiantį į nepažįstamo dėdės geležinę akį, o gal už kampo jau lūkuriuojantį savo simpatijos, kuri, nors seniai surukusi, štai liauna ir gundanti ims ir išnirs pro senojo universiteto vartus.

Moterys ir konkurentai

Žurnalistai A.Kunčiaus klausinėja, kaip vėliau susiklostė tos ar anos fotografijos personažo likimas: ar, tarkim, ant daugybę metų jo fotografuojamo Palangos tilto nepataikydavo įamžinti vyrų su ne tomis moterimis? Fotomenininkas tik trauko pečiais: „Nežinau, brangieji, aiškinkitės patys. Aš dirbdamas į žmogaus privatų gyvenimą stengdavaus nelįsti, neužpulti: iš tolo pagavau patikusią akimirką, ir tiek. Nerūpi man, kieno tos moterys.“

Gal todėl žmonės jo kameros nesišalindavo. Ir tik kartą, jau prieš kupetą metų, „Sekmadienių“ ciklui fotografuodamas besirenkančius į mišias rietaviškius stebėjo aiškiai sunerimusius žvilgsnius ir slepiamus veidus. Nereikėjo klausti kodėl: už bažnyčios lankymą galėdavai sulaukti rimtų nemalonumų tiek darbe, tiek mokykloje. Kartais ir pats fotomenininkas netoliese aptikdavo „konkurentų“ pilkais kostiumais, spragsinčių kadrą po kadro su dideliais objektyvais tiesiog pro pravertus automobilio „Moskvič“ langelius.

Bet A.Kunčius sako nebuvęs iš tų, kurie mėgdavo įamžinti pamaldas bažnyčiose: jam labiau tikdavo šventadieniais po mišių miesteliuose vykdavę jomarkai ir kiti suėjimai, ten laisviau pasijutusių žmonių nuotaikos. Jos leido universaliau mąstyti apie žmogų, atpažinti veiduose visus vienijančias vertybes.

Kaukės ir paršeliai

Retrospektyvinę parodą Nacionalinėje dailės galerijoje Algimantas pavadino „Vaizdaraščiais“, taip tarsi prilygindamas ją dienoraščiui. Ir prisiminė savo draugą Romualdą Ozolą, kantriai kasdien žodžiais raičiusį aktualių įvykių atspindžius, vėliau nugulusius storose baltose knygose: „Čia tai buvo tikras žmogaus pasiaukojimas. Rašė, dirbo, per anksti save sudegino. Ne kartą įkalbinėjau Romą nusigręžti nuo politikos: kam jam, kultūros žmogui, to reikėjo? Tikrai būtų nugyvenęs ilgiau.“

Bet R.Ozolas yra rašęs: „Pasaulis yra čia, ir aš žinau, ką turiu daryti.“ Iš Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblio, kuriame A.Kunčius su R.Ozolu kartu grojo (Romualdas – kanklėmis, o Algimantas – skrabalais), bendrų pasibuvimų, pasikalbėjimų išsirutuliojo ir naujo „Kultūros barų“ žurnalo idėja.

Pirmojo „Kultūros barų“ numerio, kuris pasirodė prieš pusę amžiaus – 1965-ųjų sausį, viršelyje buvo pavaizduota molinė Užgavėnių kaukė. Oficiozas „Tiesa“ tuomet klausė: „Kaukė yra, o veidas?“ Bet cenzoriai nesikabinėjo. O štai kai antrame numeryje pasirodė Vinco Mykolaičio-Putino mintys apie varžomą kūrybos laisvę, o žurnalo viršelyje susimąsčiusi žemyn žvelgė žila Putino galva – baigėsi trumpa Emilijos Kulakauskienės, kaip žurnalo redaktorės, karjera. Ją poste pakeitė diplomatiškesnis ir apsukresnis valdžios koridoriuose rašytojas Aleksas Baltrūnas.

„Parėjęs „nuo kilimėlio“ partkomuose jis mums sakydavo: „Paršeliai jūs, nežinot, kaip ten yra“, – prisimena A.Kunčius.

Timpanai ir egzotika

Dirbdamas „Kultūros baruose“ fotografas susipažino su dirigentu Sauliumi Sondeckiu. Jo vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras septintajame dešimtmetyje kaip tik gavo kvietimą koncertuoti Kuboje ir norėjo, kad tokios egzotiškos gastrolės būtų profesionaliai įamžintos.

Bet S.Sondeckis suprato, kad prašydamas lydinčio žurnalisto oficialiai gaus „patikimą“, t.y. saugumiečių parinktą ir ataskaitas jam teiksiantį „kadrą“. Taigi pasinaudojęs tuo, kad A.Kunčius buvo šioks toks muzikantas, dirigentas įtraukė jį į orkestrantų sąrašą, prie jo pavardės prirašydamas muzikos instrumentą – timpanus.

„Maestro tikėjosi, kad prireikus gebėsiu tuos mažus būgnelius padaužyti. Iš tikrųjų to nė neprireikė. Kubą atsimenu iš ypatingų potyrių: eini, saulė plieskia tiesiai į viršugalvį, šešėlis trumpas po kojomis. Kai vakare prieš koncertą užgęsta šviesos, salėje boluoja besišypsančių kubiečių dantys. Sykį užsikabarojau į aukštą ispaniško stiliaus pilį ir fotografavau persisvėręs pro ankštą nišą, tai muzikantai iš apačios man šaukė: „Kunčiau, rupūže, lipk žemėn: nukrisi – orkestrą sukompromituosi, mūsų į užsienį daugiau nebeišleis!“ – pasakoja fotomenininkas.

Grįžęs į Vilnių Filharmonijoje jis surengė tos kelionės nuotraukų parodą. Vis dėlto dideliu kelionių mėgėju netapo ir vėliau toli nebevažinėjo: tik Suomijon, Švedijon, Vokietijon. „Kai nubundu ryte svečioj šaly – pradedu galvoti, kodėl aš čia esu ir kam to reikia, – prisipažįsta. – Jaučiuosi kaip gyvūnas, ištrauktas iš savo natūralios aplinkos, – nejaukiai. Pasižiūriu, ką jaunimas prifilmuoja keliaudamas, ir to užtenka. Tegu mano darbai po pasaulį važinėja, o man pačiam Vilnius mielesnis.“

Džiazas ir ideologija

Prisiminęs senus laikus, kai „Neringos“ restorane grodavo akordeonu, o kartais – ir klavišiniais, po oficialaus parodos atidarymo A.Kunčius sėdo prie sintezatoriaus padžiazuoti.

„Kažkada „Neringoje“ kartu su Rimvydu Racevičiumi, Jonu Cijūnėliu, Algirdu Budriu ir Liudu Šalteniu buvome įkūrę Džiazo gynimo komitetą. Nes kai kavinėje ėmė groti Petras Vyšniauskas ir Vytautas Labutis, vakarais joje pradėjo skambėti kitokia muzika, ne vien svingas ar bibopas. Administratoriai ir padavėjos pradėjo skųstis, kad tokioje kakofonijoje neįmanoma dirbti. O mes, kūrybinių sąjungų atstovai, savo ruoštu surašėme raštą, kad džiazo muzika ideologiškai nepavojinga“, – vynioja praeities faktų giją pašnekovas.

Nors dabarties jaunimas įsivaizduoja, kad gyvenimas „prie sovietų“ buvo ištisinė nesibaigianti kančia, fotomenininkas liudija, jog kultūrinis sostinės gyvenimas buvęs ganėtinai spalvingas. Nes kai susibėgdavo pasibūti panašiai mąstantys įvairių sričių žmonės – prasidėdavo nuoširdus, atviras bendravimas.

„Per Antano Miškinio jubiliejaus minėjimą Rašytojų sąjungoje esu akompanavęs fortepijonu aktorei Monikai Mironaitei, dainuojančiai romansą „Oči čiornyje“. Kas šiandien galėtų tuo patikėti?“ – klausia A.Kunčius.

Sistema ir menininkai

Jis stebisi, kad iki šiol nepavargome aiškintis, kas daugiau kolaboravo, o kas mažiau. Pamena, kaip šviesios atminties Rimtautas Gibavičius viename Dailininkų sąjungos susirinkime tokiems išrėžė: „Ačiū Dievui, kad buvo tokių kaip Konstantinas Bogdanas ir Gediminas Jokūbonis: man ir tau nereikėjo leninų daryti.“

Dabar, kai šalies kino teatruose sukasi tragiška dokumentinė meilės istorija „Meistras ir Tatjana“, fotomenininkas Vitas Luckus pradėtas vaizduoti kaip nepripažintas menininkas, kurį pražudė tuometė sistema. O ką apie tai mąsto buvę kolegos?

„Vitas buvo talentingas kūrėjas, ir kolegos jį vertino. Netgi buvo įtraukę į sąjungos meno tarybą: tai padėdavo vaduojant iš blaivyklų ir ligoninių. Oficialūs pripažinimai jam menkai terūpėjo: sunkiai dirbdamas, pagal užsakymus gamindamas vizualines reklamas anuomet veikusiems kooperatyvams jis iš mūsų, fotomenininkų, uždirbdavo bene daugiausiai“, – liudija A.Kunčius.

Su Vitu jam dažniausiai tekdavo kalbėtis apie fotografijos techniką. V.Luckus buvo puikus racionalizatorius, ano laiko sąlygomis gebėdavęs kurti ar pritaikyti fotografo darbui įvairias technines naujoves. Tik į Vito rengiamus audringus vakarėlius A.Kunčius nevaikščiodavo, nes prisipažįsta tiesiog nepajėgdavęs tiek išgerti.

„Kartą Vitas atėjo mano dirbtuvėn pažiūrėti, kaip aš susireguliavau ir taškiniam apšvietimui pritaikiau  didinimo aparatą. Rado mane plaunantį nuotraukas – kol kabinau jas džiauti, leidau su lupa apžiūrėti savo surinktas senas fotografijas. O turėjau jų nemažai. Vitas taip ir prasėdėjo gerą valandą vienoje vietoje tyliai pypkę rūkydamas“, – pamena A.Kunčius.

Kas žino, gal jau tuomet jo galvoje sukosi mintys apie panašios stilistikos darbų ciklą? Pluoštą senų fotografijų draugas iš jo pasiskolino. Ir po daugelio metų, jau po visų kruvinų tragedijų, iš JAV į Vilnių pirmąkart sugrįžusi V.Luckaus našlė Tatjana perdavė fotomenininkui tas fotografijas sudėtas į voką, ant kurio dar Vito ranka buvo užrašyta: „Perduoti Kunčiui“.

Atspaudai ir negatyvai

Lietuvos fotografija jau anuomet traukė užsieniečius itin plačia savo raiškų įvairove: čia galėdavai rinktis nuo meninio fotomontažo meistro Vitalijaus Butyrino iki ne mažiau subtilaus dokumentinio realisto Algirdo Šeškaus.

Vis dėlto A.Kunčius nedrįstų tos įvairovės vadinti Lietuvos fotografijos mokykla: „Jeigu ir buvo mokykla, tai ji labiau priminė Petro Rimšos skulptūrą „Vargo mokykla“. Mes, lietuviai, būdavom be galo išradingi: tais laikais sugebėdavom padaryti sidabrinį atspaudą iš besidabrio negatyvo.“

Fotomenininkas ir šiandien teberyškina nuotraukas sovietmečio laikų gamybos chemikalais: hidrochinonu, natrio sulfitu, metoliu. Jų galiojimo laikas seniai pasibaigęs, bet, nepaisant to, darbui tinka: naudodamas senus ryškalus, rengiamai parodai A.Kunčius naujai atspausdino aštuonias dešimtis fotografijų. Anų laikų popieriaus irgi turi išsaugojęs: kartais ir jaunesniems kolegoms, mėgstantiems eksperimentus ant seno popieriaus, padovanoja.

Šių metų meno mugėje „ArtVilnius“ stende su mediniais paplūdimius primenančiais takeliais ant smėlio buvo pristatytas fotomenininko tęstinis, iki šiol pildomas nuotraukų ciklas „Prie jūros“. A.Kunčius džiaugiasi, kad ciklo nuotraukas įsigijo Modernaus meno centras, o ne užsieniečiai: iš MMC nuotraukas eksponavimui galima pasiskolinti, o iš tolimų kolekcijų parsisiųsdinti būtų gerokai sudėtingiau.

„Tie atspaudai – vienetiniai, spausdinti unikaliu būdu, aš jų nedidinu ir nebedauginu. Kolekcininkai ir muziejai tokius atspaudus vertina netgi labiau už negatyvus. Kada geriausiai skamba muzikos kūrinys? Kai autorius gali pasirinkti ir akustinę erdvę, ir atlikėjus. Antai mano bičiulis Feliksas Bajoras negailestingai atšaukia savo kūrinių premjeras, jei mano, kad atlikėjai nesugebėjo jų tinkamai parengti. Taip ir su nuotraukų atspaudais: tik pats darydamas iki graviūrinio tikslumo gali sugaudyti visas užfiksuoto vaizdo vibracijas. Jose – pats įdomumas, nes skaitmeniniam spausdinimui vibracijos jau neberūpi“, – pabrėžia A.Kunčius.

Fotomenininkas teigia neprisirišantis prie konkrečios technikos: per savo gyvenimą išbandė daug ką, todėl kiekvienam sumanymui turi iš ko rinktis. Tik profanas gali klausinėti, koks fotoaparatas pats geriausias, nes tokio nebūna: viskas priklauso nuo to, ką ketini su juo veikti.

Muziejai ir stipendijos

Kai metė darbus redakcijose, pažįstami dar ilgai klausinėjo: „Pas ką išeini?“ – „Išeinu pas save“, – atsakydavo jiems fotografas. Save tikru fotomėgėju (nes išties mėgsta fotografuoti) vadinantis A.Kunčius į pasižvalgymus po miestą pastaruoju metu išsirengia nešinas senais dumpliniais aparačiukais, kuriuose – 8 arba 12 kadrų juosta. Vaikšto ir fotografuoja tarsi iš atverstos knygos, be jokios išankstinės idėjos. O kad tokią gyvenimo peršamą knygą gebėtum skaityti – turi būti atviras, turi būti laisvas.

Ties tūkstantmečių sandūra A.Kunčius penkerius metu vadovavo Lietuvos dailės muziejaus Fotografijos skyriui. Kultūros ministerija tuo metu neskirdavo lėšų naujiems kūriniams įsigyti, tačiau rasdavo pinigų kūrėjų stipendijoms.

„Sugalvojau, kad būtų logiška, jei iš valstybės stipendijas gaunantys menininkai vieną kitą darbą valstybei ir padovanotų. Vieni kūrėjai, kaip Vytautas Balčytis ar Eugenijus Antanas Cukermanas, tokią idėją priėmė supratingai, o kiti kategoriškai užprotestavo, esą nevalia painioti menininkų rėmimo su jų kūrinių pirkimu. Nors jei tam pačiam, tik stipendijos negavusiam menininkui po parodos būtų pasiūlyta pirkti jo kūrinių už 24 tūkst. litų (tokia stipendijos suma per porą metų kūrėjui būdavo išmokama) – menininkas iš dėkingumo atsiklaupęs būtų“, – ironizuoja A.Kunčius.

Idėja ministerijos kolegijoje buvo atmesta, nes niekas nesugalvojo, ką imti mainais už stipendiją iš aktoriaus arba balerinos. O A.Kunčius paliko valdišką tarnybą, nes nusibodo vaidinti muziejininką.

Šiandien jo sukauptas archyvas pagal sutartį deponuotas Lietuvos nacionaliniam muziejui, kuriame įsikurs A.Kunčiaus negatyvų fondas.  Tuo rūpinasi muziejininkė Onutė Butkutė. Kiekvienas fotojuostos kadras nuskenuojamas, peržiūrimas ir, talkinant autoriui, identifikuojamas. Tuomet tampa muziejaus nuosavybe, o fotomenininkui lieka autoriaus teisės.

„Tokia sutartis man – išsigelbėjimas, nes mano dirbtuvės rūsys Žvėryne – drėgnas, pelėsio grybeliais apėjęs ir archyvams visai netinkamas. Antra vertus, negatyvų už kampo nunešęs neparduosi: jų vertė atsiras tik laikui bėgant, kai jie bus paruošti peržiūroms muziejaus interneto svetainėje ir taps prieinami redakcijoms, leidykloms. Jums reikia Vinco Mykolaičio-Putino portreto? Prašom. Reikia baletmeisterių Vytauto Grivicko arba Broniaus Kelbausko? Prašom, jie čia. Viskas sukaupta vienoje vietoje“, – džiaugiasi A.Kunčius.

Jo manymu, panašiai derėtų pasielgti ir su Fotomenininkų sąjungos sukauptais kūrinių fondais – perduoti juos Šiauliuose rekonstruotam Fotografijos muziejui, turinčiam puikias sąlygas.

Dangus ir gėlynai

Mėgstamiausi Algimanto vakaro skaitiniai – Alfonso Nykos-Niliūno „Dienoraščio fragmentų“ tomai. Neslepia juose atrandąs ir savo darbams praverčiančių įžvalgų.

Štai kartą, kalbantis su tuomet dar Amerikoje gyvenusiu Kaziu Almenu, poetas ironiškai minėjo tėvynėje staiga pradėto garbinti Bernardo Brazdžionio triumfališką kelionę per Lietuvą ir įsivaizdavo, kaip švelniai tai regėdamas šypsosi Maironis iš dangaus balkonų.

„Todėl Centrinio pašto baliustradą vaizduojantį nuotraukų ciklą pavadinau „Dangaus balkonais“. Tokiose baliustradose praeities architektai apgyvendindavo šventųjų skulptūras, bet Vilniuje jos stovi tuščios, išskyrus tris ant Katedros stogo rymančius šventuosius. Tad leidau sau pasvajoti, kad galbūt pats kada galėsiu lengvai pakilęs ten sutikti buvusius draugus: Stanislovą Kuzmą, Romualdą Ozolą, Valdą Ozarinską. Stovėsim ten visi ir žvelgsim iš aukštai į šurmuliuojantį prospektą“, – šypsosi fotomenininkas.

Šiaip jau tvirtina neužsiimantis vaizduojamų dalykų parodijavimu: jam pakanka alegorinio žaidimo. „Tarkim, prie Seimo prieš porą metų „sudorojo“ mano bičiulio skulptoriaus Gedimino Karaliaus projektuotą fontaną, kuris buvo inspiruotas Kryžių kalno įvaizdžio. Kadangi nesiryžo atgaivinti fontano, tai neatsiklausę autoriaus aplipdė piramidę Europos žemėlapiais ir paliko  kaip galios ženklą gėlyno viduryje. Dabar vasarą galima grožėtis, kaip Europa iš apačios vis labiau okupuojama augalų (aliuzija į migrantus?), o Lietuva toje Europoje žioji grėsmingai juodu kontūru, tarsi kokia dėmė. Seimo fone Lietuva man dažnai pajuoduoja. Taip ir žaidžiu, o kas nori – tegu savaip šifruoja“, – moja ranka A.Kunčius.

 

 

Žvilgsnis pro objektyvą. „Man pačiam taip ir neteko iššauti iš kariško šautuvo: gyvenimas be karo praėjo, bet šiandien jis taip priartėjęs… Nesibaigiančios Vladimiro Putino užuominos ir įvykiai Ukrainoje paaiškina, kodėl Dalia Grybauskaitė taip karingai laikosi. Rusijos tankai neabejotinai į Lietuvą važiuos, tik ar NATO sureaguos laiku?“ – svarsto fotomenininkas Romualdas Rakauskas, daugiau nei penkis dešimtmečius savo darbuose atskleidžiantis tik šviesiąją Lietuvos gyvenimo pusę.

„Veido“ paklaustas, ar dėl to neprasikalto didžiajai savo gyvenimo meilei žurnalistikai ir jos siekiui – vaizduoti nepagražintą visuomenės realybę, vienas jautriausių ir jausmingiausių šalies fotografų kategoriškai nukerta, kad ne visuomet verta nuotraukose rodyti tai, kas vyksta realybėje.

VEIDAS: Kaip jums pavyko išsaugoti šviesų žvilgsnį į aplinką? Juk sovietiniai metai jūsų atmintyje paliko ne vien šviesių prisiminimų: dešimtmetį trukusi tėvo tremtis Sibire, sunkus gyvenimas su mama, cenzūra…

R.R.: Kiekvienas renkasi, koks jo santykis su realybe. Aš aštresnių kampų vengiau, kartais už tai ir pats save kritikuodavau, tačiau tokia mano prigimtis – rodyti realybę gražesnę, nei ji iš tiesų yra. Gal tai lemia ir dvasinė žmogaus struktūra? Man gyvenime sekėsi, mėgdavau sakyti, kad likimas kilimą kloja: ėjau lengvai ir geranoriškai, nebuvau toks kaip mano kolegos dramatikai – Antanas Sutkus, Aleksandras Macijauskas.

Jie iš manęs šaipydavosi sakydami: Romai, baik su tomis saldybėmis. O man kitaip neišeidavo. Iki pat šiol manau, kad tai, ką sukūriau būdamas 33-ejų – fotoalbumą „Žydėjimas“, yra vieni dvasiškai stipriausių mano darbų. Fotografuodamas savo ciklus „Žydėjimas“, „Įkvėpimo žemė“, „Švelnumas“, galima sakyti, išvažinėjau visą Lietuvą ir mačiau tikrąją situaciją – netektis, miškuose žuvusiųjų, iš Sibiro negrįžusiųjų artimuosius… Žmonės išpasakodavo man savo gyvenimo istorijas, tragiškus likimus, kurie susipynė ir su mano paties patirtimi (tėvukas buvo ištremtas į Sibirą, o mes su mama buvome priversti slapstytis). Tačiau matyti ir suvokti realybę yra viena, o rodyti ją kitiems – visai kas kita.

VEIDAS: Sukrėsti pasaulį grožiu nepalyginti sudėtingiau, nei drabstytis purvu. Vis dėlto jūs apsisprendėte eiti pirmuoju keliu.

R.R.: Nors laikmetis ir pasikeitė, žmogui reikia tų pačių dalykų – meilės ir šilumos. Mūsų gyvenimas pilnas rūpesčių, nepriteklių, neužtikrintumo, todėl būtinas menas, kuris bent kiek pakylėtų nuo kasdienybės. Galbūt fotografijoje tai nėra taip stipriai išreikšta kaip bažnytinėje tapyboje ar skulptūroje, bet esu tikras dėl vieno: jausmingumas kūryboje praverčia. Žinoma, emocionaliam žmogui gyvenime sunkiau, jis mažiau atsparus gyvenimo smūgiams. Kita vertus, kai ateina senatvė, ir dar kapitalizmas spiria į užpakalį, supranti, kad įtampų nepalyginti daugiau nei jaunystės metais. Ji yra šviesiausia ir gražiausia, ką žmogus savo gyvenime turi. Neneigsiu, kad parodyti grožį šiandien daug sunkiau nei drastiškus dalykus. Tam reikia itin subtilaus žvilgsnio. Sukrėsti pasaulį grožiu vis sunkiau, nes žmogus atbukęs nuo negatyvumo.

VEIDAS: Psichologų tvirtinimu, saugumas ir užtikrintumas – individo laimei būtina sąlyga. Tačiau šiandien to vis mažiau.

R.R.: Anksčiau žmogus jautėsi išties nepalyginti saugesnis. Socializmas buvo humaniškesnis, o laukinis kapitalizmas – kova, kurioje silpnesnis pralaimi. Galima sakyti, kad pakitusi santvarka keičia ir visuomenės veidą. Nedarbas, nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjimas, emigracija, savižudybės varo žmogų į kampą, nebežinoma, kaip prieš tai atsilaikyti. Žinoma, sovietmetis iš daugelio mūsų reikalavo gyventi dviveidišką gyvenimą, net ir fotografai dalį darbų darydavo spaudai, o dalį – sau. Taigi įvertinti tai, kas vyksta šiandien, labai sunku, o norint tai padaryti reikia žvilgtelėti iš tam tikros laiko perspektyvos.

VEIDAS: Būtent iš laiko perspektyvos ir mėginate pažvelgti į šiuo metu dar rengiamą spaudai fotoalbumą „Triveidė knyga“?

R.R.: Jei Rašytojų sąjunga šiam albumui parengti gaus pinigų, tai ir bus paskutinis mano albumas. Šiandien dar nepublikuoto albumo fragmentai pristatomi kiekviename „Nemuno“ numeryje. „Triveidėje knygoje“ (trys žvilgsniai į tą patį žmogų) vaizduoju menininkus ir visuomenės veikėjus, kurių bus 120, skirtingais gyvenimo laikotarpiais. Visus juos buvau fotografavęs anksčiau, taigi teliko perfotografuoti ir sudėti šalia.

VEIDAS: Su dvisavaitiniu kultūros ir meno leidiniu „Nemunas“ bendradarbiaujate nuo studijų metų?

R.R.: Žinote, kaip sakoma, dienraštis menininką gali ir pražudyti – sugraužti ir suryti. Tačiau man sekėsi: savo fotografijos darbus pradėjau nuo „Literatūros ir meno“, dar studijuodamas žurnalistiką dirbau ten etatiniu darbuotoju, o vėliau atsirado ir  „Nemunas“. Mane ugdė tai, kad abiejuose leidiniuose buvo meniškumo reikalavimas. Ilgainiui ir pats sulaukdavau kvietimų skaityti paskaitas apie fotografiją, bet, žinote, jei žmogui iš vidaus neduota jos pajausti – nieko nebus.

VEIDAS: Nejau per visus tuos metus taip ir neįgijote mokinio, kurį šiandien būtų galima vadinti Rakausko fotografijos mokyklos tęsėju?

R.R.: Po teisybei, apie jokius mokinius negalvoju. Pasižiūrėjęs į tai, ką šiandien daro jaunimas, tokios jausenos, kad tai būtų mano žmogus, dar nepatyriau, ir tuo džiaugiuosi. Nenoriu pamatyti į save panašaus.

VEIDAS: Išsiskirti savo fotografijomis šiandien – nepalyginti sudėtingiau nei prieš 50 metų, fotografuojančiųjų konkurencija milžiniška. Kaip jūs vertinate laikmečio teikiamas galimybes?

R.R.: Išties išgarsėti savo darbais šiandien daug sunkiau nei anuomet. Mums įsikibti į fotografiją buvo kur kas lengviau – nebuvo tokios konkurencijos. Sovietiniais metais lietuviškos fotografijos mokykla turėjo savo vardą. Žinoma, prisidėjo ir tai, kad tai buvo gana naujas dalykas. Visiems buvo pakyrėjęs socialistinis realizmas, o mes fotografavome tikrus veidus, gyvenimiškas situacijas, ir žmonėms tai patiko. Taigi tuo metu, kai mes ėmėmės fotografijos, ji neturėjo nieko bendra su menu. Bet dabar, peržiūrėdamas savo archyvus, matau, kad laikas nuauksina būtent tuos dokumentinius kadrus, ir jie sušvinta visiškai naujomis spalvomis. Gali nutikti ir taip, kad netolimoje ateityje mano žurnalistiniai darbai, kuriuos dariau tik iš reikalo, bus vertingesni ir įdomesni už visus žydėjimus, kuriems skyriau gerokai daugiau laiko ir energijos.

VEIDAS: O kaip vertinate šiandieninės fotografijos erą?

R.R.: Labai negražiai pasakysiu, bet šiandien fotografija – visiška tragedija: visi „mobiliakais“ nuotraukas kepa, o autorinės fotografijos rėmai tarsi išsitrina… Kiekvienas laikmetis mene pasižymėjo autorinėmis individualybėmis, tarkime, niekas nepainiodavo Rakausko su Antanu Sutkumi ar Aleksandru Macijausku. O dabar viskas niveliuojasi. Labai sudėtinga išsiskirti, tačiau jei asmenybė susiformavusi, ji visada suras savitą požiūrio kampą. Kaip tokį pavyzdį galiu paminėti kaunietį Vytautą Pletkų.

VEIDAS: Fotografai neslepia, kad gerai nuotraukai šiandien apstu kliūčių: visų pirma paties žmogaus sutikimas jį fotografuoti (teisė į atvaizdą). Ar jūs to paisydavote?

R.R.: Anksčiau taip pat tarsi turėdavo galioti tie patys dalykai, bet mes jų nesilaikydavome. Važiuodamas fotografuoti į atlaidus pasiimdavau didžiulį teleobjektyvą. Taigi gana dažnai žmogus tiesiog neįtardavo, kad yra fotografuojamas. Nors matydavo, kad aš su savo aparatais sukinėjuosi, bet nekreipdavo į mane dėmesio. Kartais man atrodo, kad visuomenė įpratusi prie fotografavimo: šiandien tuo nieko nebenustebinsi.

VEIDAS: A.Sutkus pastarojoje savo parodoje prasitarė, kad nebeima fotoaparato į rankas: jo herojai mirė, sveikata nebe ta. O jūs vis dar fotografuojate?

R.R.: Pasižvalgyti vis išeinu, bet fotoaparato nesinešu: matote, esu unikalus atvejis – vis dar nespalvota juosta fotografuoju. Neseniai Kaune bankrutavo netoli namų buvęs fotojuostelių ryškinimo centras, bet išeitį rado mano dukra Eglė. Sakė, kai tik pasveiksiu nuo gripo, perleis man savo išmanųjį, tada susikaupęs dar kartą apie tai pagalvosiu. Kita vertus, esu sau jau ne kartą sakęs, kad viską, ką tik galėjau, jau nufotografavau. Taigi, jei pavyks užbaigti „Triveidę knygą“, daugiau nieko nebesiimsiu. Geriau už savo „Žydėjimą“ vis tiek nieko nepadarysiu. Tai gal gana? Kiek gi galima?

Žinoma, niekas nežino, kiek mums skirta šioje žemėje būti. Tačiau aš, priešingai nei Antanas, tvirtinantis, kad išmirė visi jo herojai, ir šiandien eidamas Laisvės alėja savo kadrą matau, bet tada atsiveja mintis: o kas iš to? Vis tiek prieš 30 metų užfiksuotas geresnis. Šiandien mane stabdo objektyvus žinojimas, kad nebepadarysiu geriau.

VEIDAS: Nejau tai stipriau nei pagauto kadro džiaugsmas?

R.R.: Išties fotografui pati didžiausia laimė žinoti, kad pagavo gerą kadrą. Ne mažesnis džiaugsmas sulaukti įvertinimo, tačiau reikia mokėti to nesureikšminti. Gavai – gerai, įvertino – pasidžiaugei ir toliau nuėjai. Jei sustosi tokią akimirką – viskas, tavęs nebėra.

VEIDAS: Savo 70-mečiui išleidote albumą „Variaus apžavai“. Jame daug spalvų, o ypač aukso ir vario atspalvių. Šios fotografijos – tarsi laimingo gyvenimo įprasminimas?

R.R.: „Variaus apžavai“ – paskutinė spalvota mano giesmė. Albume itin gerai išryškėja pirmykštis peizažas: varinio upelio vandens išplauti skardžiai, medžiai šlaituose išvirtę, akmenys apsamanoję. Prieš pasirodant fotoalbumui daug metų fotografavau šį upelį: keliavau jo pakrante 17 km nuo pat ištakų iki įtekėjimo į Šventają. Žmonių nesutikau: upelis teka žemai, o jie visi įsikūrę ant kalnų. Tai – savotiška duoklė Niūronims. Vietai, kurioje Rakauskas jaučiasi laimingas. Varius ir aplink esanti gamta įkvepia jį ir tos laimės pripildo: nulekiu pagrybauti, pauogauti. Man tai geriausia atgaiva. Gal miesčioniukui kaime prastai – neramu, kad nėra žmonių, o man priešingai. Žmonių perkrova, skubėjimas ir erzelis nereikalingas. Gal  todėl sodyboje prie Variaus aš toks laimingas.

VEIDAS: Esate minėjęs, kad duoną užsidirbdavote iš žurnalistinės fotografijos, o visą likusį laiką trankydavotės po Lietuvą ir fotografuodavote tai, ką norite…

R.R.: Žurnalistikoje tuomet buvo geri pinigai: honoraro už „Vilniaus šiokiadienius“ pakako automobiliui nusipirkti. Atlyginimu tikrai nesiskundžiau, o jei dar šalia viso to kokią knygelę išleisdavau… Finansiškai gerai laikiausi. Fotografija mane gelbėjo, nes jokių kitokių sugebėjimų neturėjau, bet pragyvenome: ir dukros augo, ir žmona nedirbti galėjo.

VEIDAS: Jūsų žmona Dalia, kaip ir fotografija, į jūsų gyvenimą atėjo labai atsitiktinai?

R.R.: Su žmona suvedė visiškas atsitiktinumas. Įsivaizduokite, Klaipėdoje vyko Sutkaus vestuvės. Su kompanija važiavome į Palangą nusimaudyti, kai Sutkus pasiūlė užsukti į paštą. Jam reikėjo telegramą išsiųsti. Atrodytų, galėjau automobilyje palaukti, bet ne, užėjau į paštą ir pamačiau juodaplaukę merginą. Taip į Palangą ir nebeišvažiavau. Visą dieną su ja po Klaipėdą pravaikščiojome, išsiaiškinome, kad ji iš Anykščių (R.Rakauskas taip pat pusiau anykštėnas – K.K-Š.), taip ir nebeišsiskyrėme. Lemtis suvedė visam gyvenimui. Vadinu tai dėsningu atsitiktinumu.

Fotografijoje, kaip ir gyvenime, tai ypač svarbu. Tik iš šalies atrodo, kad nuspaudei mygtuką, ir viskas. Iš tiesų tai ne: tuo metu vykstanti situacija, joje dalyvaujantys žmonės – viskas yra dėsninga. Tiek metų pragyvenęs apie lemtį tik ypatingai pagarbiai atsiliepiu. Kažkas kažkur už mus daug ką surikiuoja, taigi svarbu nesujaukti tų visų reikalų.

VEIDAS: Sunku su jumis nesutikti klausantis istorijų, kai aktams tinkamų modelių ieškodavo žmona. Ji, matyt, išties ypatinga moteris.

R.R.: Man dėl jos labai pasisekė. Tuo metu, kai kitų fotografų žmonos keldavo nesibaigiančias pavydo scenas, manoji dairydavosi mano kadrams tinkamų panelių. Tais laikais surasti aktui galintį pozuoti modelį prilygo tragedijai, bet žmona sutarė su mūsų name gyvenusia panele. Kaip šiandien prisimenu tą išvyką: į sodą pozuoti su Saule tąkart vyko jos mama, mat labai bijojo, kad ko netinkamo jos dukrai nepadaryčiau. Taigi taip su didelėmis baimėmis ir nepasitikėjimu nufotografavome ją nuogą žydinčio sodo fone. Pavasariniai žiedai velniškai gerai tiko nuogam kūnui.

VEIDAS: Fotografai dažnai įtarinėjami romanais su savo modeliais. Ar jums pavyko to išvengti?

R.R.: Dar vesdamas pamokėles pradedantiesiems fotografams sakydavau: jeigu norite panelę išrengti tam, kad su ja pasimylėtumėte, tada iš jūsų menų nieko nebus. Visai kas kita, jei turite intenciją padaryti kažką gražaus. Nereikia painioti fotografijos su asmeniškumais, tai nedera – bent jau toks buvo mano stilius.

Mano kūryboje mergelių fotografavimas – gana nereikšmingas epizodas. Net į monografiją nenorėjau tų „Pavasario mergaičių“ įtraukti, bet aplinkiniai įtikino, kad visi mane per jas žino. Tačiau kiek kartų „Nemuną“ tuometinė valdžia skalpavo už aktų spausdinimą (jis buvo Lietuvoje pirmasis to ėmęsis žurnalas). Kodėl socialistinis realizmas šio žanro nevertino – ir šiandien sunku atsakyti.

VEIDAS: Dažnas jūsų fotoalbumas prabyla juoda ir balta kalba. Ją rinkotės dėl įtaigumo?

R.R.: Kai kuriose nuotraukose, ypač kur yra žmogus, spalvos būtų tik nereikalinga informacija, triukšmas, užgožiantis reikiamą emociją. Kai tik nuimama spalva, atsiranda kažkoks meninis netikėtumas, kuriantis gelmę. Spalva dažnai žudo psichologizmą. Laimė, kad mano „Žydėjimas“ nespalvotas. Tai suteikia fotografijai dramatizmo, gimsta trumpalaikiškumas, labiau išryškėja filosofinė tikėjimo, žydėjimo, žmogaus gyvenimo potekstė.

Pats žydėjimas – gana pavojinga tema, jis pats savaime labai gražus, o jei dar pridėsi spalvos, gali išeiti atvirukas, kurio gyvenimas, žinia, labai trumpas. Mano atveju pasiteisino dar ir tai, kad žydėjimo tematika atitiko vidinę jauseną (tuo metu pačiam buvo 33-eji – pats žydėjimas), fotografuodamas pats žydėjau, taigi viskas susiliejo į darnią visumą.

VEIDAS: Ko siekėte savo fotografijomis?

R.R.: Svarbiausia man fotografijoje buvo santykis su kitu žmogumi. Jei į kadrą patekdavo žmogaus emocijos, nuotrauka tarsi sušildavo. Taigi fotografuodamas mėginau pagauti kuo tikresnę bendravimo akimirką, aukščiausią atvirumo mirksnį. O jei tai pavykdavo, būdavau ramus: nuotrauka išliks.

VEIDAS: Savo kūryboje bene daugiausiai dėmesio skiriate vaikystei ir senatvei. Kuo jums svarbūs šie gyvenimo tarpsniais?

R.R.: Kaip yra pastebėjęs filosofas Romualdas Ozolas, vaikų veiduose slypi ateitis (veidas turtingas kažko Būsimo), o senuose veiduose matyti visas nueitas gyvenimo kelias. Taigi susiraukšlėję veidai – praeities pasakotojai. Man šie amžiaus tarpsniai išraiškingiausi, o tarpinis variantas, jaunystė, – gana slidus ir sunkiai atskleidžiamas.

VEIDAS: Tai, kad šiandien esate pripažintas ir įvertintas Nacionaline premija – vienas iš jūsų atsitiktinumų? Juk svajojote apie žurnalistiką, bet didžiąją gyvenimo dalį skyrėte fotografijai.

R.R.: Žurnalistika – pirmoji, didžioji ir amžinoji mano gyvenimo meilė. Dar nuo devintos klasės buvau įsitikinęs, kad ji – mano pašaukimas. Deja, ir didžioji tragedija. Tik atvažiavęs į Vilniaus universitetą sužinojau, kad norint įstoti reikia darbo patirties. Aš jos neturėjau, taigi bijodamas, kad rudenį paims į armiją, palikau dokumentus stoti į lietuvių kalbą ir literatūrą. Tik trečiame kurse persivedžiau į žurnalistiką, bet net ir sulaukęs pensijos šio žingsnio nesigailiu. Kita vertus, džiaugiuosi: šiandien galiu derinti žurnalistiką ir fotografiją.

VEIDAS: Vadinasi, pašauktas į armiją nebuvote?

R.R.: Baigus universitetą man, kaip ir daugeliui to meto jaunuolių, ji grėsė, bet „Nemuno“ redaktorius Antanas Drilinga išgelbėjo. Apibūdinęs Rakauską kaip redakcijai reikalingą žmogų, išprašė iš armijos. Komisaras, dantimis grieždamas, buvo pasikvietęs mane, bet dirbti leido. Kai pagalvoju dabar, visas mano gyvenimas be karo praėjo, bet šiandien jis taip priartėjęs… Nesibaigiančios Vladimiro Putino užuominos ir įvykiai Ukrainoje paaiškina, kodėl Dalia Grybauskaitė taip karingai laikosi. Rusijos tankai neabejotinai į Lietuvą važiuos, tik ar NATO sureaguos laiku? Žinoma, man iššauti iš karinio šautuvo, matyt, jau nebeteks.

VEIDAS: Ne taip seniai Lietuvoje apsispręsta grįžti prie šauktinių kariuomenės. Kaip manote, ar tai tinkamas sprendimas?

R.R.: O ką kita daryti? Žinau, kad šiandien, kaip ir mūsų laikais, daug kas pasvarsto, kaip nuo to išsisukti. Žinote, tik kalbėti apie patriotizmą lengva. Bet jei šalį ištiks kritinė situacija ir teks gintis, žmonių požiūris keistis. Kol kas dar žaidimo momentas, vieni svarsto, eis pašaukti ar neis, kiti mėgina pamatuoti grėsmes. Bet aišku viena: šiandienos Lietuvoje saugumo mažiau nei anksčiau.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė