Scanpix nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

„Pareigūnų“ iš Kaliningrado, dirbančių po įvairių Rusijos institucijų priedanga, yra sulaukusios Šakių, Jurbarko, Pagėgių, Šilutės savivaldybės. Jose tokie agentai mėgina rinkti duomenis apie procesus savivaldybėse, verslininkus, teisėsaugos pareigūnus. „FST siekia gerai išmanyti politinę, ekonominę ir karinę situaciją Lietuvos pasienio rajonuose, įgyti juose įtaką ir aktyviau įtraukti į tarptautinio bendradarbiavimo su Rusija projektus“, – teigiama VSD ataskaitoje apie grėsmes nacionaliniam saugumui.

FST pareigūnams netrūksta ir išradingumo. Pavyzdžiui, jie naudojasi tuo, kad daug pasienio rajonų gyventojų vyksta į Rusiją pirkti pigesnių prekių ar net lankosi savo išsinuomotose žemėse (taip daro nemaža dalis dzūkų ir suvalkiečių, kuriems Kaliningrade žemę nuomotis pigiau nei Lietuvoje). Dalis jų sulaukia tikrų, o dar didesnė – fiktyvių kaltinimų dėl kontrabandos gabenimo ar procedūrinių pažeidimų kertant sieną, ir čia pat sulaukia pasiū­lymo bendradarbiauti, žadant užtikrinti neribotas galimybes ir toliau vežti prekes iš Rusijos. FST taikiniais tampa net ir neturintys galimybių vykdyti žvalgybinę veiklą Lietuvos piliečiai – teikti paprastą vizualinę informaciją apie objektus Lietuvos pasienio teritorijoje (pastatus, kelius ir pan.) iš tiesų gali bet kuris asmuo. Vis dėlto labiausiai FST domina turintieji bet kokių ryšių Lietuvos teisėsaugos institucijose.

VSD duomenimis, FST siekia suformuoti agentūrinį tinklą Valstybės sienos apsaugos tarnyboje prie VRM (VSAT). FST vertina VSAT kaip integralų Lietuvos kovinį vienetą, todėl siekia į ją įsiskverbti ir surinkti detalią informaciją apie Lietuvos sienos su Rusija apsaugai skiriamus žmogiškuosius ir techninius resursus (VSAT pareigūnus, jų skaičių, ekipuo­tę ir ginkluotę, automobilius, vaizdo stebėjimo kameras, patruliavimo maršrutus, sąveiką su kitomis valstybės institucijomis).

Vis dėlto vietinės FST veikla, matyt, buvo nepakankama, nes Kremlius į Kaliningradą neseniai pa­siun­tė patikimesnių kadrų.

Naujas gubernatorius – irgi FST vaikinas

Neseniai Kaliningrado gubernatoriumi po netikėto Genadijaus Cukanovo atsistatydinimo tapo buvęs Vladimiro Putino asmens sargybinis, FST generolas majoras Jevgenijus Ziničevas.

Karjerą specialiosiose tarnybose J.Ziničevas pradėjo dar 1987 m., kai įstojo į KGB gretas. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, šis karininkas trumpam įsidarbino FST, vėliau dirbo Federalinėje apsaugos tarnyboje, kur ir saugojo V.Putiną. 2015 m. J.Ziničevas grįžo į FST ir pradėjo vadovauti jos regioniniam padaliniui Karaliaučiuje. Na, o dabar tapo srities ge­ne­raliniu.

Ekspertai šią rokiruotę Karaliaučiuje vertina skirtingai. Viena vertus, tokiu sprendimu V.Putinas gali siekti pademonstruoti NATO bei ES vadovams, jog stiprina strateginę Kaliningrado reikšmę, taip atsakydamas į NATO aktyvumo didinimą Baltijos valstybėse ir Lenkijoje. Būtent todėl jis didina FST kontrolę regione.

Kita priežastis – artėjantys parlamento, o kitąmet – ir prezidento rinkimai. Galbūt V.Putinas pajuto, kad ankstesnis gubernatorius G.Cukanovas – nepakankamai lojalus, ir nutarė jį pakeisti „savu“ žmogumi, taip konsoliduodamas valdžią ir sustiprindamas savo galios vertikalę atokiame ir palyginti savarankiškame Rusijos regione.

FST žmogaus skyrimas gubernatoriumi patvirtina vadinamųjų „silovikų“ – karininkų ir jėgos struktūrų atstovų – įtaką Rusijos politikoje.

FST žmogaus skyrimas gubernatoriumi patvirtina vadinamųjų „silovikų“ – karininkų ir jėgos struktūrų atstovų – įtaką Rusijos politikoje.

Rusijos prezidento noras turėti patikimus žmones rodo regiono svarbą Kremliui, be to, Maskva gali mėginti plėsti specialiųjų tarnybų įtaką periferijoje. „Ne paslaptis, kad Kaliningrado sritis tiek dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, tiek pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje buvo centrinės valdžios dėmesio peri­ferijoje“, – aiškina analitinio centro „Peterburgo politika“ prezidentas Michailas Vinogradovas.

Beje, J.Ziničevas nėra pirmas jėgos struktūrų žmogus, paskirtas vadovauti vienam ar kitam Ru­sijos regionui – šiemet gubernatoriais tapo trys vei­kėjai iš Federalinės apsaugos tarnybos, kuri saugo Rusijos vadovus.

Iš prezidento atstovo posto Šiaurės Kaukaze at­leistas Sergejus Melnikovas perkeltas į neseniai įsteigtos Rusijos nacionalinės gvardijos pavaduotojo pos­tą. S.Melnikovas bus pavaldus kitam buvusiam V.Putino asmens sargybiniui – Viktorui Zolotovui.

Be to, naujuoju ambasadoriumi Ukrainoje siūlomas buvęs aukštas FST pareigūnas Michailas Ba­bi­čius.

FST veiklos suaktyvėjimas Kaliningrade Baltijos valstybėms ir Lenkijai kelia vis didesnį nerimą. Ir pirmoji praktinių veiksmų ėmėsi Lenkija.

Lenkija Kaliningradui panaikino bevizį režimą

Ruošdamasi NATO viršūnių susitikimui ir popiežiaus Pranciškaus vizitui, Lenkija prieš mėnesį atnaujino patikras pasienyje su Rusija ir Ukraina. Vėliau ukrainiečiams palengvinta sienų kirtimo tvarka buvo atnaujinta, o Rusijos Kaliningrado srities gyventojams – ne.  „Mažojo pasienio judėjimo“ Len­kija nebeatkūrė aiškindama, esą „priežastys, susijusios su saugumu, neišnyko“. Lenkijos užsienio reikalų ministerija susidariusią situaciją vadina  rūpinimusi šalies saugumu.

Tačiau dienraštis „Gazeta Wyborcza“ spėja, kad Lenkijos vyriausybės sprendimas nebeišduoti supaprastintų vizų kaliningradiečiams gali būti demonstratyvus atsakas į Rusijos prezidento V.Putino veiksmus, tarp kurių – ir naujojo laikinojo Kaliningrado gubernatoriaus paskyrimas.

Beje, įdomu tai, kad buvęs Lenkijos užsienio reikalų ministras Radosławas Sikorskis šiuo atveju yra didis Rusijos interesų gynėjas, o valdančiųjų veiksmus vadina „nepamatuotu ir kvailu nacionalizmu“, pakenksiančiu politiniams ir ekonominiams dvišaliams santykiams.

Tačiau kalbėti apie politinę partnerystę tarp Lenkijos ir Rusijos ir taip nėra ko.

Rusijos veiksmai Kaliningrado srityje visuomet sulaukia griežto ir žaibiško atsako Lenkijoje. Ir priešingai.

Pavyzdžiui, per patį Rusijos ir Gruzijos karą Lenkija ir JAV pasirašė sutartį dėl „Patriot“ sistemos su 196 raketomis ir 100 juos prižiūrinčių kariškių dislokavimo Lenkijoje. Po metų ši sistema jau buvo Lenkijoje.

Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo atsakas į šį manevrą buvo greitas: Kaliningrado srityje pasirodė mažo nuotolio raketos „Iskander“.

Žinoma, klausimas, ar jos įveiktų „Patriot“, kad bent jau jas pasiektų – galima garantuoti.

Karo ekspertų nuomone, lyginant amerikiečių ir rusų raketas, didelių skirtumų tarsi nėra. Trys raketų kompleksų „Patriot“ versijos yra skirtos zenitiniams pabūklams, tai yra paleidžiamos iš galingų vilkikų. Jos skrenda dvigubai trumpiau negu dviejų ti­pų „Iskander“, kuriomis gali būti apšaudyti kariniai štabai, radarai ir didelės ginkluotųjų pajėgų susitelkimo vietos. „Iskander“ Kaliningrado srityje galėtų pasiekti ir amerikietiškųjų raketų dislokavimo prie Gdansko vietą ir, žinoma, visą Lietuvos teritoriją.

Be to, 255 km sienų su Lietuva turinčioje Ka­li­nin­grado srityje dislokuota kelios dešimtys tūkstančių aukštos pa­rengties karių, regione sutelkti priešlėktuvinės, kran­to gynybos, „žemė-žemė“ klasės raketų pajėgumai.

Kiekvienas Rusijos veiksmas čia sulaukia didelio NATO, ypač Baltijos šalių ir Lenkijos, dėmesio, nes akivaizdu, kad galimo karo atveju Kaliningrado srityje dislokuotos pajėgos galėtų gerokai apsunkinti NATO sąjungininkų atvykimą ginti Baltijos šalis.

Na, o pastaruoju metu tokių Rusijos veiksmų čia būta gana ryškių.

Pakeitė karinio laivyno vadus

Neseniai iš pareigų buvo atleistas Lietuvos pašonėje, Kaliningrade, dislokuoto Rusijos Baltijos jūros laivyno vadas ir dar 50 aukšto rango karininkų.

Vienintelis atleidimo išvengęs aukšto rango karininkas Baltijos laivyne –  viceadmirolas Sergejus Jelisejevas, buvęs Ukrainos karinio laivyno vado pavaduotojas, iš esmės – tėvynės išdavikas. Krymo aneksijos metu S.Jelisejevas sutiko su Rusijos pasiūlytu didesniu atlyginimu ir geresnėmis gyvenimo sąlygomis ir persimetė į priešo stovyklą. Ukrainos teisėsauga jį yra paskelbusi ieškomu asmeniu, o jam pareikšti kaltinimai – išdavyste ir dezertyravimu.

Tačiau Baltijos karinio laivyno vado vairas šiam išdavikui neatiteko: vadovavimą mažiausiam Ru­si­jos laivynui perima du patyrę admirolai iš Juodosios jūros ir Ramiojo vandenyno laivynų. Baltijos laivyno vadu paskirtas Juodosios jūros laivyno viceadmirolas Aleksandras Nosatovas, o jo pavaduotoju – Ra­mio­jo vandenyno laivyno viceadmirolas Igoris Mu­chametšinas.

Sprendimą nuimti senuosius laivyno vadus ir pakeisti juos naujais Rusijos gynybos ministras Ser­gejus Šoigu esą priėmė lankydamasis Kaliningrade ir vaikštinėdamas parke.

Kodėl parke į galvą šauna tokios idėjos? Gy­ny­bos ministerija apsiribojo lakonišku pranešimu, jog viceadmirolas Viktoras Kravčiukas, jo štabo vadas, kontradmirolas Sergejus Popovas ir dešimtys aukšto rango karininkų atleisti dėl „rimtų pažeidimų“. Baltijos jūros laivyno vadovybė esą neįvykdė kovinio rengimo reikalavimų, blogai rūpinosi laivyno narių gyvenimo sąlygomis.

Tačiau tikrosios priežastys greičiausiai yra visai kitos. Viena – S.Šoigu į Kaliningradą atvyko jau turėdamas tikslą pakeisti laivyno vadovybę Kremliui lojaliais karininkais. Juolab kad valymai prasidėjo visos Rusijos mastu. Pavyzdžiui, birželio pradžioje V.Putinas iš pareigų atleido FST Ekonominės žvalgybos tarnybos vadą Jurijų Jakovlevą, jo įtakingą pavaduotoją generolą Viktorą Voroniną, dažnai vadinamą „bankų kuratoriumi“.

Valymai prasidėjo visos Rusijos mastu. Pavyzdžiui, birželio pradžioje V.Putinas iš pareigų atleido FST Ekonominės žvalgybos tarnybos vadą Jurijų Jakovlevą, jo įtakingą pavaduotoją generolą Viktorą Voroniną, dažnai vadinamą bankų kuratoriumi.

Jis, kaip manoma, rūpinosi svarbiausiomis Rusijos finansinėmis operacijomis, taip pat – pavedimais į lengvatinio apmokestinimo sąskaitas.

V.Voroniną poste gali pakeisti Igoris Tkačiovas – 2004 m. Igorio Sečino rūpesčiu įkurtos 6-osios FST valdybos vadas. Ši institucija „specializuojasi“ oligarchų, ypač neįtikusių V.Putinui, „priežiūros“ srityje.

Taigi, V.Putinas svarbiausiose jam institucijose siekia turėti tik visiškai lojalius, atsidavusius ir patikimus vadus. Kai kurie šaltiniai (pavyzdžiui, rusiškas portalas lenta.ru) teigia, kad S.Šoigu Baltijos laivyno vadovybės lojalumu suabejojo dar kovą lankydamasis Kaliningrade. Po kilusių įtarimų birželio pradžioje buvo pradėtas patikrinimas, o po jo sekė minėtas laivyno vadovybės „valymas.“

Kiti šaltiniai, tokie kaip fontanka.ru, atskleidžia, kad atleistas laivyno vadas V.Kravčiukas buvo susijęs su buvusiu Rusijos laivyno vadu admirolu Viktoru Čirkovu, taip pat – vadinamuoju „gintaro baronu“ Viktoru Bogdanu, kuris, įtariama, prekiavo iš Baltijos karinio jūrų laivyno vogtais degalais ir kon­troliuoja Kaliningrado gintaro kontrabandos į Lenkiją biznį.

Pagaliau Rusijos žiniasklaidoje pasirodė spėjimų, esą sprendimą pakeisti laivyno vadovybę S.Šoigu priėmė paaiškėjus, kad Baltijos jūros laivyno karininkai klastodavo į Maskvą siunčiamas ataskaitas apie laivyno būklę ir pasirengimo lygį. O būklė, kaip paaiškėjo, kur kas apverktinesnė, nei galvota Maskvoje.

Laivynas – nerimtas?

Naujuoju Rusijos laivyno vadu paskirtas Viktoras Čirkovas Baltijos jūros laivyno būklę vertina geriausiu atveju šešetu. Pavyzdžiui, Baltijsko uoste sutelkta Rusijos karinių laivų eskadra į Baltijos jūrą išplaukia rečiau, nei numatyta. O jei išplaukia, neapsieina be nemalonių incidentų. Antai vienų pratybų metu (beje, tiesiai prieš V.Putino akis) buvo sugedęs Rusijos desantinis laivas. O išminavimo laivai pratybų metu nesugeba aptikti minų. Pavyzdžiui, į Kremlių apie laivus „Sergejus Kolbasiovas“ ir „Leo­nidas Soboliovas“ siųstose ataskaitose rašoma, kad užduotys įvykdytos, o iš tiesų šie „senukai“ minų ne­be­sugeba aptikti.

Be to, ankstesnė Baltijos jūros laivyno vadovybė stengėsi nuslėpti informaciją apie laivuose kildavusius gaisrus, incidentus povandeniniuose laivuose, korupciją organizuojant konkursus dėl karinių objektų statybos.

Informacinis Kaliningrado karas prieš Lietuvą

Kaliningrado verslo ypatumai – kiek kitokie nei visoje Rusijoje. Nors visoje šalyje verslas neatsiejamas nuo politikos, Kaliningrade tai ypač ryšku. Kiek įtakos verslui turi gubernatorius ir ar lietuviams, turintiems verslus Kaliningrade, kas nors keisis, G.Cukanovą pakeitus J.Ziničevu?

Pasak „Veido“ šaltinių, ir iki šiol Lietuvos verslinin­kai Kaliningrade nuolat susidurdavo su FST: iš esmės čia bandoma verbuoti visus. Dabar, tikėtina, šie procesai bus dar aktyvesni, o tikrų ir dirbtinų apribojimų lietuviškam verslui gali atsirasti dar daugiau.

Tiesa, kai kurie vietos veikėjai su naujuoju gubernatoriumi sieja viltis išjudinti Kaliningrado ekonomiką ar net bendradarbiavimą su Lietuva, bet tokių – mažuma.

Opozicinės frakcijos Karaliaučiaus Dūmoje „Rusijos Vakarai“ vadovas Solomonas Ginzburgas, kuris regiono parlamentui  pateikė klausimą  dėl J.Ziničevo skyrimo, teigia, kad geopolitinė įtampa yra tik fonas, o didžiausią nerimą regione kelia ekonominės ir socialinės problemos. „Išoriniai faktoriai, NATO grėsmė ir kita yra tik fonas, o kur kas didesnės grėsmės Rusijai yra ekonomikos stagnacija, aukšto lygio korupcija, investicijų nebuvimas, pragyvenimo lygio sumažėjimas, socialinė poliarizacija ir tai, kad nebuvo Kaliningrado plėtros strateginės krypties“, – aiškina S.Ginzburgas. Pasak jo, per pa­staruosius šešerius metus, kol gubernatoriumi bu­vo G.Cu­kanovas, „į priekį nejudėjo derybos su to­kio­mis broliškomis šalimis, kaip Lietuva, nei dėl in­vesticijų, nei dėl vizų režimo sąlygų palengvinimo“.

Beje, viešojoje Kaliningrado erdvėje apie Lietuvą, kaip apie brolišką valstybę, apskritai beveik neišgirsi – čia vyrauja negatyvi nuomonė apie mūsų šalį, nors Kaliningrado srityje, neoficialiais duomenimis, gyvena apie 10 tūkst. asmenų iš Lietuvos.

Ypač daug neigiamos informacijos – socialiniuose tinkluose.

Pernai socialiniuose tinkluose pradėjo veikti Baltijos valstybėms priešiški Vilniaus, Latgalos, Baltijos rusų „liaudies respublikų“ puslapiai, dalyje visuomenės sukėlę nerimą dėl Ukrainos scenarijaus pasikartojimo. Vasarį tiesioginiame eteryje suklastoti TV3 apklausos apie propagandos poveikį rezultatai, siekiant parodyti, kad Rusija neužsiima propaganda, o sako tiesą. Birželį įsilaužus į Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo svetainę pateiktas klaidingas karinių pratybų „Kardo kirtis“ tikslas. Vėliau šį suklastotą pranešimą dalis rusiškos žiniasklaidos pateikė kaip originalų, stengdamasi parodyti priešiškus Lietuvos ketinimus Baltijos regione ir net aneksuoti Kaliningrado sritį.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį rasite ČIA

Dabar tai teigia ne keli gyvi likę Vladimiro Putino opozicionieriai Rusijoje ir ne žurnalistai – tai nustatė Jungtinės Karalystės aukščiausiojo teismo teisėjas: prie buvusio KGB, FSB, o paskui Didžiosios Britanijos MI6 agento Aleksandro Litvinenkos nunuodijimo poloniu-210 prisidėjo ir Rusijos prezidentas, kuris beveik neabejotinai pats ir liepė jį nužudyti.

Rima JANUŽYTĖ

V.Putinas ant A.Litvinenkos įširdo dėl to, kad vienas patikimiausių Rusijos agentų tapo britų Mi6 žvalgybos darbuotoju ir ėmė teikti ataskaitas apie tamsiausias Kremliaus paslaptis.

329 puslapių teismo išvadose skelbiama, kad A.Litvinenkos žmogžudystė buvo „beveik neabejotinai“ įvykdyta buvusių A.Litvinenkos kolegų Andrejaus Lugovojaus ir Dmitrijaus Kov­tuno. Šie A.Litvinenką nužudyti kruopščiai planavo porą metų, ir nors pirmasis bandymas 2006 m. spalį užnuodyti jo arbatą radioaktyviomis medžiagomis nepavyko, mirtiną puodelį buvęs Rusijos agentas išgėrė lapkritį.

„Vieši įrodymai, kuriuos išdėsčiau, yra pagrindas netiesioginiais įrodymais grindžiamai tvirtai bylai, kad Rusijos valstybė yra atsakinga už pono Litvinenkos mirtį“, – teigia by­los tyrėjai.

Tiesioginiai A.Litvinenkos žudikai, žinoma, kol kas laisvėje – Rusija dar 2007 m. atsisakė išduoti A.Lugovojų, aiškindama, kad to padaryti neleidžia konstitucija. D.Kovtunas Ru­sijoje reikalauja neliečiamybės. Apskritai Ru­sija visą britų tyrimą vadina absurdu ir piktinasi, kad „paprasčiausia kriminalinė byla paversta politiniu reikalu“.

Tačiau byloje yra labai daug ir nepaprastai įdomių detalių apie „paprasčiausią“ kriminalinį Rusijos pasaulį, kuriame sukasi būtent di­džiosios politikos žaidėjai, o konkrečiai – pats V.Putinas ir artimiausi jo aplinkos žmonės.

Pristatydamas Londono aukštajame teisme Kremliaus kritiku tapusio rusų šnipo mirties tyrimo išvadas teisėjas Robertas Owenas pa­reiškė, kad „FST operacijai likviduoti Lit­vi­nenką tikriausiai pritarė ponas Patruševas ir prezidentas Putinas“. Nikolajus Patruševas yra buvęs FSB – Sovietų Sąjungos KGB įpėdinės – direktorius. Nuo 2008 m. jis vadovauja Rusijos Federacijos Saugumo Tarybai.

Byloje buvo nustatyta, kad likus keliems mėnesiams iki nužudymo A.Litvinenka atliko tyrimus, susijusius su aukštais Rusijos politikais. Pavyzdžiui, tyrimo medžiagoje minima 2006 m. A.Litvinenkos parašyta ataskaita apie V.Putino sąjungininką, prisidėjusį prie kokaino kontrabandos ir susijusį su „gangsteriais“. Dėl to V.Putinas buvęs pramintas „ponu Ne­šva­riuoju“. Vienas iš tų gangsterių buvo Vik­toras Ivanovas, KGB karininkas, o dabar Ru­sijos Federacinės narkotikų apyvartos kontrolės tarnybos (FCKN) vadovas.

Kaip per bylos klausymus yra sakęs A.Lit­vi­nenkos našlės Marinos advokatas Benas Emer­­sonas, viename A.Litvinenkos pranešime esama neįtikėtinai rimtų kaltinimui tiek V.Iva­novui, tiek V.Putinui. Pavyzdžiui, kad V.Iva­no­vas nuo 1990 m. tiesiogiai dalyvavo nusikals­ta­mo­je veikloje Sankt Peterburge. Tuo me­tu vietos mafija vertėsi pelninga kokaino kon­trabanda, kurią per uostą iš Kolumbijos tiekdavo Vakarų Europai.

V.Ivanovas aktyviai padėjo tuo metu garsiai Tambovo mafijos gaujai kovoti su jos varžovais. Susidraugavęs su grupuotės lyderiu Vladimiru Kumarinu, dabartinis FCKN vadovas V.Ivanovas tapo mafijos dalininku ir gaudavo dalį pelno iš tamsios uosto veiklos. Jis taip pat įsteigė dvi kompanijas, vieną kartu su Borisu Gryzlovu – būsimuoju Valstybės Dū­mos pirmininku.

„Tikra gyvenimo ironija: kai Ivanovas bendradarbiavo su banditais, jis buvo paskirtas vadovauti departamentui, kuris turėjo kovoti su kontrabanda Sankt Peterburge. Tuo metu Putinas buvo Užsienio ryšių komiteto prie Sankt Peterburgo mero Anatolijaus Sobčiako vadovas. Kai Ivanovas bendradarbiavo su banditais, jis buvo saugomas Putino, kuris buvo atsakingas už užsienio ekonominius ryšius“, – teisme sakė A.Litvinenkos našlės advokatas, cituodamas A.Litvinenkos pranešimą.

1999 m. V.Putinas tapo ministru pirmininku, dar po metų – prezidentu. V.Ivanovas bu­vo iš karto paaukštintas, ėmė vadovauti V.Pu­tino šnipinėjimo agentūros FSB padaliniui, kuris užsiėmė vidaus saugumo reikalais. Po to jis buvo paskirtas prezidento administracijos vadovo pavaduotoju.

Tyrimo išvadose minimas ir A.Litvinenkos dar 2006 m. liepą tinklalapyje „Chechenpress“ paskelbtas kaltinimas V.Putinui pedofilija. Ty­rime taip pat minimi ir kaltinamai Rusijos prezidentui, kad jis sunaikino vaizdo įrašus, ku­riuose buvo užfiksuotas užsiiminėjantis seksu su berniukais.

Kaip dabar sako Rusijos intelektualai, po šios bylos kiekvienas, spausiantis ranką V.Pu­tinui, žinos, kad spaudžia ranką žudikui. Gal­būt net pedofilui.

I.Sergunas / "Scanpix"

Intriga dėl Rusijos karinės žvalgybos GRU vadovo Igorio Serguno mirties didėja. Pranešta, kad išties jis mirė ne Rusijoje, o Libane. Dar daugiau – jo mirtis gali būti Kremliaus grupuočių vidaus kovų rezultatas.

Per savo 30 metų trukusią karjerą I.Sergunas stengėsi išvengti dėmesio, nors buvo vienas galingiausių žmonių Rusijoje, rašo “Stratfor”.

I.Sergunas GRU pradėjo vadovauti 2011 m. Tuomet kovoje dėl žvalgybos operacijų kaimyninėse valstybėse kontrolės GRU buvo puolama tiek Federalinės saugumo tarnybos (FST), tiek Užsienio žvalgybos tarnybos. Vis dėlto I.Sergunui pavyko konsoliduoti GRU ir įtvirtinti jos statusą tarp kitų Rusijos specialiųjų tarnybų.

2014-ųjų viduryje ši struktūra buvo restruktūrizuota ir GRU perėmė operacijų Ukrainoje vairą.

Žiauri vidinė konkurencija tarp žvalgybų – sena Rusijos tradicija. Nors pats Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas yra “kilęs” iš FST įpėdinės KGB, tačiau jis stengėsi palaikyti balansą šioje konkurencinėje kovoje. Tačiau pastaraisiais metais balanso išlaikyti nepavyko dėl įvykių Ukrainoje.

Kaltė už nesugebėjimą numatyti Maidano ir Viktoro Janukovyčiaus režimo žlugimo krito ant FST. 2014-ųjų viduryje ši struktūra buvo restruktūrizuota ir GRU perėmė operacijų Ukrainoje vairą. Aktyvus specialiųjų pajėgų, taip vadinamo “specnazo”, panaudojimas Kryme ir kitose Ukrainos dalyse priskiriamas būtent I.Sergunui. FST su pažeminimu nesusitaikė ir šios kova su GRU buvo aiškiai matoma separatistiniuose Ukrainos rytų regionuose.

Vis dėlto FST bėdos neapsiriboja vien tik Ukraina. KGB įpėdinė teko kovoti išlaikant savo įtaką ir  Rusijos viduje, ypač Čečėnijoje, ir išsaugant didžiausią savo turą – “Rosneft”. FST problemos gali būti siejamos ir su paslaptingu V.Putino dingimu  2015-ųjų kovą bei pasikėsinimu į opozicijos lyderį Borisą Nemcovą.

FST problemos gali būti siejamos ir su paslaptingu V.Putino dingimu  2015-ųjų kovą bei pasikėsinimu į opozicijos lyderį Borisą Nemcovą.

Dabartiniai įvykiai pateikia tik kelias užuominas apie padėtį šioje žvalgybų tarnybų vidinėje kovoje. Prieš keturis mėnesius Rusijos žiniasklaidoje kalbėta, kad GRU palaikytojas Vladislavas Surkovas prarado “Ukrainos portfelį”. V.Surkovas kartu su I.Sergunu buvo laikomi hibridinio karo Ukrainos rytuose sumanytojai ir vykdytojai. Pasak Ukrainos žvalgybos, savaitgalį užfiksuota, kad su separatistais vėl pradėjo dirbti FST. Tai rodo, kad FST atgauna pozicijas.

Kartu netikėta GRU vadovo mirtis kelia daug klausimų. Visų pirma, I.Serguno mirties aplinkybės. Oficialiai pranešta, kad 58-erių vyras mirė nuo širdies smūgio sausio 4 d. Maskvoje. Tačiau “Stratfor” šaltinis teigia, kad I.Sergunas mirė pirmąją naujųjų metų dieną Libane. Jei tai tiesa, tuomet neaišku, ką jis veikė įvairių žvalgybų karštajame taške ir kodėl Kremlius slepia tiesą.

Kitas klausimas, kaip pasikeis Rusijos operacijos Ukrainoje. Ar FST tęs I.Serguno hibridinį karą? Taip pat neaišku, ar FST sugebės koordinuoti separatistų ir Rusijos kariškių veiksmus be GRU pagalbos.

Rusijos žiniasklaida spekuliuoja, kad I.Serguno vietą gali užimti net ne kariškis, o civilis, turintis asmeninių ryšių su V.Putinu.

Be to, kyla klausimas ir dėl pačios GRU ateities. Ar ši išliks vieninga esant naujam vadovui ir priversta nuolat kovoti su kitomis žvalgybos tarnybomis? Rusijos žiniasklaida spekuliuoja, kad I.Serguno vietą gali užimti net ne kariškis, o civilis, turintis asmeninių ryšių su V.Putinu. Jei pasitvirtins šie gandai, tuomet bus aišku, kad V.Putinas siekia sustiprinti GRU kontrolę.

Taip pat svarbu, kaip elgsis nugalėtoja FST. Vidinė kova tarp specialiųjų tarnybų labai neramina Kremlių, kuris baiminasi neramumų artėjant parlamento rinkimams. Viena pagrindinių FST užduočių yra užkirsti kelią tokiems neramumams, tačiau tarnyba, badydama išplėsti savo įtaką, prisiėmė daug kitų vaidmenų. V.Putiną taip pat neramina 2018-ųjų prezidento rinkimų perspektyva, ypač jei jis užėmė vieną ar kitą pusę. Ši kova dėl valdžios Kremliaus viduje – pavojingiausias Rusijai ir V.Putinui iššūkis.

Visą originalų tekstą rasite čia