"Scanpix" nuotr.

Inga NECELIENĖ

Kokia pradžia, tokia ir pabaiga – taip galima apibūdinti 2016 m. Europos futbolo čempionatą. Prieš mėnesį tikroms vyriškoms kovoms aikštėje dar nė neprasidėjus tai viename, tai kitame Prancūzijos mieste policijos pajėgoms teko malšinti gerokai įsismarkavusių futbolo chuliganų aistras, o liepos 10-ąją netrukus po nuskambėjusio finalinio teisėjo švilpuko daugiausiai darbo vėl turėjo tvarkos sergėtojai, nes savo rinktinės pasirodymu nepatenkinti prancūzai, rodėsi, įtūžį išlies ir ant šalies simbolio Eifelio bokšto.

101 minutę – tiek laiko (iki pat įvarčio 109-ąją min.) futbolą dievinančių portugalų širdys per finalines šių metų Senojo žemyno pirmenybes buvo pristojusios plakti. Pirmiausia žaliai ir raudonai apsitaisę sirgaliai, tiek gausiai susirinkę į Paryžiaus priemiesčio Sen Deni stadioną, tiek prilipę prie televizorių ekranų, pasijuto lyg amo netekę jau 8-ąją rungtynių minutę, kai po susidūrimo su prancūzu Dimitri Payet jų futbolo dievas Cristiano Ronaldo griuvo ant vejos ir rankomis susiėmė už kairiojo kelio.

Jo galima nemėgti dėl tikros ar tariamos arogancijos, kartais nevaldomų emocijų, bet ir aršiausi priešininkai žino – jis be reikalo ant vejos negulinėja.

Žinia, futbolininkams, ypač pietiečiams, efektingai griūti ir rangytis skausmo perkreiptu veidu, o po minutės kitos vėl visa jėga grumtis – jokia naujovė. Bet C.Ronaldo ne iš tokių. Jo galima nemėgti dėl tikros ar tariamos arogancijos, kartais nevaldomų emocijų, kai nesiseka, pernelyg verksmingų gestų ir kalbų, bet ir aršiausi priešininkai žino – jis be reikalo ant vejos negulinėja ir žaidimo laiko nestabdo.

Be lyderio

15 minučių vilties – tiek turėjo portugalai ir juos šiame neįprastame finale palaikiusieji, kol 23-iąją mačo minutę neslėpdamas ašarų vienas ryškiausių pastarojo meto pasaulio futbolininkų kapituliavo kovoje su skausmu ir gulėdamas neštuvuose paliko aikštę.

Kas nutiko po to, kai C.Ronaldo pakeitė Ricardo Quaresma? Buvusio Lietuvos futbolo rinktinės vyriausiojo trenerio Algimanto Liu­binsko pastebėjimu, iškrisdamas iš žaidimo C.Ronaldo sudavė didesnį smūgį prancūzams nei patiems portugalams. Nelikus priešininkų komandos lyderio, čempionato šeimininkai akivaizdžiai atsipalaidavo ir galutinai patikėjo savo pergale, apie kurią dar išvakarėse skalambijo kone visa vietos žiniasklaida.

Prancūzai turėjo ir aikštės, ir pozicinį pranašumą, bet portugalai visą laiką tvarkingai gynėsi ir šeimininkams jų gynybos nepavyko pramušti.

„Bet laimi tas, kuris geriau apsigina – ar kal­bėtume apie futbolą, ar apie krepšinį, ar apie kitą komandinę sporto šaką. Ne veltui sa­koma, kad žaidimų sporto šakos yra klaidų spor­tas: kurie jų mažiau padaro, tie ir laimi. Prancūzai turėjo ir aikštės, ir pozicinį pranašumą, bet portugalai visą laiką tvarkingai gynėsi ir šeimininkams jų gynybos nepavyko pramušti“, – sako A.Liubinskas.

Jis prisipažįsta tokių finalo dalyvių jokiu būdu nesitikėjęs. Kita vertus, nė vienas čempionatas nėra objektyvus, nes vienos komandos sukrinta į vieną, kitos – į kitą pusę. „Jeigu tai būtų ratų sistema iki galo, rezultatai būtų kitokie, o dabar turime Europos čempionato nugalėtojus, bet negalime sakyti, kad geriausius ar stipriausius Europoje. Juk laimėjo komanda, kuri su varžovais žaidė lygiomis ir tik po vienuolikos metrų baudinių ėjo toliau“, – atkreipia dėmesį buvęs mūsų šalies rinktinės treneris.

O dabartinis rinktinės treneris Edgaras Jankauskas primena, kad favoritėmis visada laikomos didžiosios futbolo šalys, todėl finalo nepasiekę vokiečiai, anglai, ispanai, italai, prieš pirmenybes minėti tarp galimų nugalėtojų, turėtų jausti nusivylimą. Prancūzai – ne išimtis.

Finalai dažniausiai nebūna labai gražūs, nes savo daro ir viso čempionato nuovargis – juk tai paskutinės pačios svarbiausios rungtynės.

„Bet pamatėme, kad ne visada laimi favoritai. Daug įtakos žaidimui turi ir kiti dalykai – kantrybė, gebėjimas iškęsti, sirgalių palaikymas. Finalai dažniausiai nebūna labai gražūs, nes savo daro ir viso čempionato nuovargis – juk tai paskutinės pačios svarbiausios rungtynės. Matėme, kad abi komandos finalą galėjo sužaisti ir geriau. Prancūzai sugebėjo susikurti progų, galbūt portugalams ir šiek tiek sėkmė šypsojosi. Atrodė, kad jie mažiau dominuoja aikštėje, daugiau ginasi, nei puola, neturi inicia­tyvos, bet ne tai svarbiausia – portugalai pasiekė įvartį ir šventė pergalę“, – esminį šio žai­dimo elementą primena buvęs futbolininkas E.Jankauskas.

Lėmė susitelkimas ir kantrybė

Į vieną labiausiai aptarinėtų šiųmečio finalo aspektų – sutelkė ar išgąsdino C.Ronaldo trauma komandos draugus – galimi du atsakymo variantai: būtų portugalai pralaimėję, be gailesčio būtų tvirtinama, kad ši rinktinė be savo lyderio yra niekas, bet po laimėto finalo tenka konstatuoti, jog įvyko kaip tik atvirkščiai.

„Į finalą patenkančios komandos nebūna sudarytos iš silpnų futbolininkų. Praradusi ly­derį rinktinė netenka šiek tiek pajėgumo, bet šiuo atveju, manau, aikštėje likę žaidėjai la­biau atsipalaidavo, jiems nebūtinai reikėjo žaisti per vieną žmogų, jo vieno akimis ieškoti. Kita vertus, ir priešininkai sutriko, nes iki Ro­naldo traumos puikiai žinojo, kas yra portugalų lyderis, kam reikia skirti daugiausiai dėmesio“, – atkreipia dėmesį E.Jankauskas.

Reikia pripažinti, kad iki traumos dažniau kalbėta apie gana arogantišką C.Ronaldo elgesį už aikštės ribų nei apie gražų jo žaidimą. Taip, jis pelnė tris įvarčius, bet dažniau vartų prieigose negavęs gero perdavimo nervingai gestikuliavo, nei telkė komandą ir padėjo jai.

Nepakriko, griežtai laikėsi sudaryto žaidybinio plano ir galiausiai už tai buvo  apdovanoti. Prancūzai turėjo progų, bet jų neišnaudojo.

E.Jankausko tikinimu, kažin ar Portugalijos komandos lyderio emocionalumas duoda daugiau naudos komandai, ar labiau jai kenkia. „Man asmeniškai priimtinesnė tokia kaip Velso rinktinės vedlio Garnetho Bale‘o lyderystė komandoje. Net po nesėkmingo perdavimo Bale‘as padrąsina komandos draugą, paploja ar parodo kitokį teigiamą gestą, o Ro­naldo dažniausiai demonstruoja nepasitenkinimą“, – lygina buvęs futbolininkas.

Kalbėdamas apie pirmąkart Europos čempionais tapusių portugalų sėkmę A.Liu­bins­kas pamini ekipos trenerį Fernando San­tosą. Į lemiamą kovą mesdamas tuos, kurie štur­mui buvo pasirengę, rinktinės strategas parodė du dalykus: gerą nuojautą ir tai, kad išties pažįsta savo žaidėjus. „Nepakriko, griežtai laikėsi sudaryto žaidybinio plano ir galiausiai už tai buvo  apdovanoti. Prancūzai turėjo progų, bet jų neišnaudojo. Fortūna nebuvo nė vienoje pusėje, bet galiausiai nusišypsojo tiems, kurie turėjo daugiau kantrybės šį čempionatą laimėti“, – apibendrina A.Liubinskas.

Ko pritrūko prancūzams?

Iki šiol visus Prancūzijoje rengtus futbolo čempionatus pavykdavo laimėti šeimininkams. Ko šįkart pritrūko? Tikrai nepadėjo dar prieš finalą jiems kabinami aukso medaliai. Kita vertus, juk pusfinalyje įveikta ne bet ko­kia, o pasaulio čempionų vokiečių rinktinė. Tik ar nebus prancūzams finale kojos pakišusi vo­kiečio Bastiano Schweinsteigerio ranka?

Rei­kia paminėti ir prancūzų vartininką, kuris už praleistą smū­gį turėtų prisiimti dalį kaltės, nes buvo smūgiuota gana iš toli, o jis buvo šiek tiek pametęs vartus ir tokio šūvio nesitikėjo.

„Pusfinalio mačas tarp Prancūzijos ir Vo­kietijos rinktinių gal buvo panašesnis į finalą, bet jame prancūzams pasisekė, taigi jie čia for­tūnos palankumą pajuto. Pamaniau, jog šia­­me čempionate viskas vyksta atvirkščiai, to­dėl dar prieš finalą sakiau, kad prancūzams ir toliau taip sektis neturėtų, nors kaip ko­manda jie gal ir buvo geresni. Apie pralaimėjusią rink­­tinę sakyti, kad ji buvo geresnė, nelabai iš­eina, bet vieną kartą sėkmė nuo prancūzų ga­lėjo nusisukti. Taip ir įvyko. Aišku, aš ma­niau, kad tai bus Ronaldo benefisas, jis nu­lems finalo baigtį, bet nulėmė Ederis. Rei­kia paminėti ir prancūzų vartininką, kuris už praleistą smū­gį turėtų prisiimti dalį kaltės, nes buvo smūgiuota gana iš toli, o jis buvo šiek tiek pametęs vartus ir tokio šūvio nesitikėjo“, – finalo pa­stebėjimais dalijasi A.Liubinskas.

Nors Prancūzijos žaidėjų garsiuose klubuose yra daugiau nei portugalų, iš paskirų futbolininkų komandą sulipdyti – ne dienos darbas, taigi gausus žaidėjų pasirinkimas lemia ne viską.

„Po kelių neišnaudotų progų prancūzų emo­cinis nusiteikimas ėmė garuoti. Virpstas, šalia virpsto – rodėsi, kamuolys niekaip neįskrieja ten, kur turėtų. O tokie dalykai futbolininkus labai veikia. Plius žaidė namie, išvakarėse visa Prancūzijos spauda ūžė, kad jie jau čempionai. Tai irgi slėgė“, – neabejoja E.Jan­kauskas.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

Inga NECELIENĖ

Vien už patekimą į Europos futbolo čempionatą – maždaug 8 mln. eurų. Plius papildomai už kiekvienas sužaistas rungtynes – apie 1,5 mln. eurų už pergalę, šiek tiek mažiau už lygiąsias ir netgi kažkiek už pralaimėtą mačą. Tokias sumas Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidentui Edvinui Eimontui atskleidė kolega iš Rumunijos – šalies, kurios futbolininkai žais šių metų finaliniame UEFA Senojo žemyno čempionate. Galima palyginti: pernai per visas įmanomas programas iš valstybės mūsų šalies futbolas gavo nei daug, nei mažai – 130 tūkst. eurų.

– Nacionalinei rinktinei nepatekus į finalinius futbolo pirmenybių etapus, ko šalis ir jos Futbolo federacija netenka?

– Pirmiausia netenka nemažai pinigų. Kai 2004 m. į finalinį Europos čempionato etapą pateko latviai, Europos futbolo federacijų asociacijos (UEFA) biudžetai buvo mažesni, bet jie už dalyvavimą tose pirmenybėse sukaupė pinigų rezervą, iš kurio gyveno, gerino infrastruktūrą dešimt metų.

Kodėl mums nepasvajojus apie tai, kad ir mes galėtume būti viena tokių čempionatą priimančių šalių?

Futbolas, kaip ir visas europietiškai organizuojamas sportas, pasižymi solidarumo principu – iš turnyrų, pirmenybių gaunami pinigai gali būti išdalijami finalininkams, bet gali būti padalijami ir tų šalių, kurių rinktinės nepatenka į pirmenybes, futbolo federacijoms. Pagal specialią UEFA programą pinigai, sukaupti per Europos čempionatus, vėliau visus ketverius metus skirstomi federacijoms, kad šios pasigerintų infrastruktūrą, investuotų į mokymus ir t.t.

Bet ne tik piniginis aspektas svarbus. Jeigu mūsų šalies rinktinė patektų į čempionatą, tų metų birželio ir liepos mėnesiais Lietuva būtų pamišusi dėl futbolo. Manau, per šį laikotarpį didelių pokyčių sulauktų ne tik mūsų futbolas – ir rėmėjų ar partnerių, ir infrastruktūros, ir investicijų požiūriu, bet ir visa šalies ekonomika.

– Dar po ketverių metų, 2020-aisiais, Europos čempionatas vyks nebe vienoje valstybėje, o trylikoje skirtingų šalių ir miestų.

– Manau, ateityje įsitvirtins kitoks didžiųjų sporto renginių organizavimo pobūdis, nebus stengiamasi visko sukelti į vieną šalį. Visą infrastruktūrą pasistatyti vienai šaliai labai brangu, o jeigu valstybė mažesnė, ją vėliau tinkamai išnaudoti ir išlaikyti sudėtinga. Todėl linkstama prie infrastruktūros išskaidymo po skirtingas šalis ir miestus. Dėl tokio sprendimo kyla kitokių organizacinių sunkumų – logistikos, teisinių bazių suderinamumo, migracijos politikos, žiūrovų srautų išskirstymo ir t.t., bet, manau, prie to bus einama.

Kodėl mums nepasvajojus apie tai, kad ir mes galėtume būti viena tokių čempionatą priimančių šalių? Kaip pavyzdys galėtų būti ta pati Rumunija, kurios sostinėje Bukarešte 2020 m. vyks vienas aštuntfinalio etapų. Juk etapui surengti užtenka vieno gero stadiono. Jeigu Lietuva pasistato stadioną, ne mažesnį kaip 30 tūkst. žiūrovų vietų, gali pretenduoti į tokias varžybas.

– Artėja atranka į 2018 m. pasaulio futbolo čempionatą. Grupėje vėl teks žaisti su anglais, po ilgesnės pertraukos – su škotais. Tai pirmo ryškumo futbolo rinktinės, paskui kurias negailėdami pinigų lėktuvais traukia jų futbolo sirgaliai. Pinigai patys atvyksta, tik ar sugebėsime juos pasiimti?

Labai apytiksliais skaičiavimais, pritaikius naudos analizės metodą, šios dvejos rungtynės, į kurias atvyktų tiek sirgalių iš užsienio, Kaunui duotų apie 8 mln. eurų.

– Jau dabar esame gavę užklausų – ir anglai, ir škotai prašo apie 5 tūkst. bilietų. Kalbamės dėl nacionalinio stadiono, bet jį suspėti pastatyti – jokių vilčių. Šnekamės ir su Kauno miesto meru bei savivaldybe. Kaune yra galimybė suspėti rekonstruoti S.Dariaus ir S.Girėno stadioną taip, kad jame galėtų žaisti nacionalinė rinktinė. Bet reikia išspręsti kelis probleminius klausimus – sutvarkyti žaidėjams skirtas patalpas ir žiniasklaidai, VIP asmenims numatytas atskiras zonas. Kauno stadionas laiko ir pinigų atžvilgiu šiuo metu būtų pats racionaliausias projektas. Labai apytiksliais skaičiavimais, pritaikius naudos analizės metodą, šios dvejos rungtynės, į kurias atvyktų tiek sirgalių iš užsienio, Kaunui duotų apie 8 mln. eurų. Tai iškart atpirktų miesto investicijas į stadioną. Kauniečiai dar pamena, kaip prieš gerą dešimtmetį po S.Dariaus ir S.Girėno stadione vykusių atrankos rungtynių jų mieste siautėjo škotai – tada kai kuriuose baruose net alus baigėsi.

– Stereotipinis futbolo sirgaliaus paveikslas yra maždaug toks: tai pusamžis vyras, su linksmybėms ir alkoholiui išlaidauti nevengiančia bendraamžių kompanija vykstantis paskui savo šalies komandą. Ar šis stereotipas kinta?

– Tokių sirgalių yra, bet tai tik vienas iš keturių skirtingų futbolo aistruolių tipų. Kaip rodo prieš šį Europos čempionatą UEFA atlikta bilietų pirkėjų apklausa, 26–45 metų futbolo sirgaliai pagal amžiaus grupes pasiskirsto labai panašiai: į Prancūziją ketina vykti 14 proc. 26–30 metų, 16 proc. 31–35 metų ir po 15 proc. 36–40 bei 41–45 metų futbolo gerbėjų. Į stadionus traukia ne tik vadinamieji „hard-core“ – fanų fanai, bet ir tie, kurie supranta bei mėgsta futbolą, jiems patinka būti minioje ir pasijusti minios dalimi arba stadioną renkasi dėl ten patiriamų emocijų. Nors dabar rungtynių emocijų ir televizija, ir įvairūs socialiniai tinklai perteikia nepalyginti daugiau, vis tiek tik atėjęs į stadioną gali gauti išskirtinį jų turinį, kokio jokie feisbukai ar jūtūbai neperteiks.

Sportas su turizmu tarpusavyje stipriai susiję ir ribos tarp šių sričių sparčiai nyksta.

Pastebima nauja tendencija. Ir UEFA, ir kitos sporto organizacijos, ir netgi ypač savo teises saugantis Tarptautinis olimpinis komitetas sutinka dalytis tam tikru nemokamai rodomu turiniu, netekti dalies pajamų, bet tai traktuoti ne kaip praradimą, o kaip papildomą vertę – vaizdus aplipdyti dalyvių, sirgalių emocijomis ir šitaip skatinti tuos, kurie sporto varžybas žiūri namie, kitąsyk pačius atvykti į sporto aikštyną ar stadioną. Tai skatina įsitraukti, o įsitraukimas – galingas įrankis.

Europos Sąjungos užsakyta studija apie sportą ir jo įtaką, indėlį į darbo rinką parodė, kad sportas – vienas turizmo skatinimo būdų, tik ne visi tai išnaudoja. Sportas su turizmu tarpusavyje stipriai susiję ir ribos tarp šių sričių sparčiai nyksta. Greitai kinta ne tik geopolitinė, politinė, ekonominė padėtis, bet ir žmonės ima kitaip poilsiauti, kitaip įsivaizduoti savo poilsį. Reikia į tai reaguoti. Sporto strategiją mes turime, tik kitas klausimas, kodėl ji neįgyvendinama. Matyt, turime ir turizmo strategiją, bet apie šių sričių samplaiką negirdėti, nors pastaruoju metu tai ypač glaudžiai susiję dalykai.

– Futbolas jau senokai peržengė tik žaidimo ribas. Kada buvo suvokta, kad tai didžiulė verslo mašina, kuri pastaruoju metu, regis, įsukta maksimaliu pajėgumu?

– Tai ypač akivaizdu žiūrint į klubus. Rinktinėse šiek tiek kitaip, jose vis dar juntama emocinė sąsaja su šalimi, su savo vėliava ir herbu, tautiniu identitetu.

Sporto verslo modelis paprastas: nusiperki transliacijų teises ir turi gauti tiek pajamų, kad padengtum jų įsigijimo išlaidas ir dar uždirbtum. 650 mln. dolerių – pernai už tiek buvo parduotas vienas JAV organizuotas bokso mačas.

Futbole, kaip ir visame sporte, komercija prasidėjo tada, kai sporte atsirado pinigų – praėjusio amžiaus aštuntąjį dešimtmetį, kai televizorius tapo nebe prabangos, o kasdiene kiekvienų namų preke. Pamažu kilo didesni reikalavimai rodomam turiniui, televizijoms prisireikė sporto – ir ratas įsisuko. Vėliau rodomas nemokamas transliacijas ėmė keisti mokamos, žmonės suprato, kad nori mokėti už kokybiškesnį sporto turinį, taigi atsirado, kas tokį turinį parduoda.

Dabartinis sporto verslo modelis paprastas: nusiperki transliacijų teises ir turi gauti tiek pajamų, kad padengtum jų įsigijimo išlaidas ir dar uždirbtum. 650 mln. dolerių – pernai už tiek buvo parduotas vienas JAV organizuotas bokso mačas. Taigi žmonės už tam tikrą turinį sutinka mokėti daug.

– Sportininkai tarsi aplipdyti ne tik kameromis, kurios fiksuoja menkiausią krustelėjimą, emociją, bet ir įvairiais iš jų uždirbančiais žmonėmis – pradedant vadybininkais ir baigiant rinkodaros, reklamos specialistais. Geriausiems futbolininkams mokamos sumos kartais atrodo nesuvokiamos. Ar vieną dieną šis burbulas nesprogs?

– Tai yra futbolo problema, ypač klubinio. UEFA nuo 2004 m. įvedė klubų licencijavimą, vadinamąjį finansinį „Fair Play“ kriterijų, kurio laikydamiesi klubai negali išleisti daugiau, negu uždirba. Taip siekiama apsisaugoti nuo turtuolių, kuriems nesvarbus joks ilgalaikis klubo tvarumas, jie traukia iš kišenės pinigus, deda juos ant stalo ir sako: pinigai man nesvarbu, perkam geriausius žaidėjus, nes svarbiausia – laimėti. Bet šitaip elgiantis nustoja veikti sveikas futbolo klubo verslo modelis, bilietų, marškinėlių pardavimo rezultatai tampa nebesvarbūs. Dėl to šį reiškinį imta vadinti finansiniu dopingu.

Ar ilgai šis finansinis „Fair Play“ Europoje veiks – klausimas. Esu amerikietiško finansinio sporto reguliavimo šalininkas. Ten įvestos vadinamosios atlyginimo lubos ir grindys, dėl to žaidėjų algoms negalima išleisti daugiau nei, tarkime, 65 proc. klubo biudžeto, bet ir ne mažiau nei 55 proc. Tai lyg apynasris, kad klubai neprisipirktų žaidėjų, kuriems vėliau neišgalėtų mokėti.

Dėl to pinigų kiekis sporte, ypač futbole, nuolat didėja, bet išlaidų spiralė kyla dar greičiau, o dauguma klubų veikia nuostolingai.

Bet sporte tradiciniai verslo modeliai neveikia. Sporto klubo sėkmė vertinama pagal pergales, pagal galutinę turnyrinę lentelę, o ne pagal tai, ar sezono pabaigoje klubo balanse dega žalia, ar raudona lemputė. Štai čia ir yra esminis verslo ir sporto lūžio taškas: jeigu yra galimybė įsigyti geresnį žaidėją, kuris galbūt padės pasiekti aukštesnį sportinį rezultatą, dažniausiai priimamas sprendimas tokį žaidėją įsigyti. Dėl to pinigų kiekis sporte, ypač futbole, nuolat didėja, bet išlaidų spiralė kyla dar greičiau, o dauguma klubų veikia nuostolingai.

– Kas yra futbolo klubas jį remiantiems verslo magnatams – žaisliukas?

– Ne veltui juokaujama, kad futbolas – tai sportas, kai milijardieriai žiūri, kaip žaidžia milijonieriai. Galbūt kai jau viską turi, tada perki futbolo klubą. Ypač dabar Azijos verslininkai įniko pirkti Anglijos klubus. Bet yra kita įdomi strategija, kaip per sportą investuojama į šalies reklamą. Paimkime tokią valstybę kaip Kataras, kurio strategija – per sportą, dar konkrečiau – per futbolą, pristatyti savo šalį ir padaryti ją žinomą, nes, anot katariečių, nafta vieną dieną baigsis. Prie to prisideda ilgalaikis klubo „Barcelona“ rėmimas, nuolatinė sporto infrastruktūros plėtra, pelnyta teisė rengti pasaulio futbolo čempionatą – iš nežinomos šalies Kataras pasaulio akyse tapo sporto valstybe, susikūrė savo prekės ženklą.

Lietuva irgi turi sporto strategiją, tik mes jos neįgyvendiname. Galbūt laikas ją išsitraukti iš stalčiaus ir peržiūrėti?

"Scanpix" nuotr.

Dovaidas Pabiržis

Prieš kiekvieną tokio rango turnyrą verda diskusijos apie tai, kurios rinktinės yra favoritai ir galimi lyderiai, kas gali nustebinti ir netikėtai iššauti, o kam net nėra galimybių peržengti grupės etapą. Šiemet, Europos čempionato komandų skaičiui išaugus iki 24, spėlioti kaip niekada sunku. Viena netikėta pergalė jau gali garantuoti kelialapį į aštuntfinalį, nes keturios iš šešių trečią vietą savo grupėje užėmusių komandų tęs dalyvavimą čempionate – tam įgyvendinti gali užtekti ir trijų taškų. Šiemet vienu etapu ilgesnėse atkrintamosiose varžybose netikėtumų netrūksta niekada, o rungtynių baigtį gali lemti ir baudinių loterija.

Nepaisant to, pagrindinių turnyro favoritų sąraše – pažįstamos tradicinės valstybės. Lažybų bendrovės prognozuoja, kad daugiausiai šansų nugalėti čempionate turi šeimininkė Prancūzija, pasaulio čempionė Vokietija bei Europos čempionės titulą ginsianti Ispanija.

Vokiečiai neturi ryškaus puolėjo. Išėjus M.Klose’i, jiems tenka spręsti šią dilemą, tačiau varžybų patirties iš jų neatimsi.

Tačiau nė viena iš šių komandų nėra idealios formos. Prancūzams negalės padėti suspenduotas Karimas Benzema, o traumos gerokai praretino rinktinės gynėjų grandį. Vokiečiai išgyvena kartų kaitą – šiemet rinktinėje nebežais ilgamečiai jos simboliai Miroslavas Klose ir Philippas Lahmas, o kai kurie jų lyderiai kol kas nėra pačios geriausios formos.

„Vokiečiai neturi ryškaus puolėjo. Išėjus M.Klose’i, jiems tenka spręsti šią dilemą, tačiau varžybų patirties iš jų neatimsi. Bet jie turi Thomą Mullerį, kuris akiai nėra labai patrauklus žaidėjas, bet moka mušti įvarčius. Atskiro paminėjimo vertas ir jų vartininkas Manuelis Neueris“, – sako buvęs Lietuvos vyrų rinktinės vyr. treneris Algimantas Liubinskas.

Ispanų klubams sezonas buvo neįtikėtinai sėkmingas: ispaniškas derbis sužaistas Čempionų lygos finale, trys iš keturių pusfinalio dalyvių Europos lygoje taip pat buvo iš Ispanijos. Tačiau šiųmetė rinktinė neturi aiškių puolimo lyderių. Pasak futbolo komentatoriaus Nerijaus Kesmino, 2014 m. pasaulio čempionate ispanai „pramiegojo“ kartų kaitą, mėgino žaisti sena sudėtimi, tačiau šiandien iš tų, kurie tempė tris čempionatus iš eilės laimėjusią kartą, neliko beveik nieko.

„Nesakau, kad ispanai negalėtų laimėti šio čempionato, jie yra tarp realių pretendentų, bet manau, jog šįkart laimės ne jie. Vokiečiai – pagrindiniai favoritai, nes jie dabartiniai pasaulio čempionai, jie žino, kaip laimėti, jų čempionų komanda buvo gana jauna, o dabar visi labiau subrendę, labiau patyrę. Kita vertus, čempionatai, kurie baigiasi atkrintamosiomis varžybomis, visada yra loterija: gali pralaimėti ketvirtfinalyje kad ir Islandijai bei keliauti namo, nepaisant to, kad prieš tai laimėjai visas rungtynes“, – teigia futbolo ekspertas.

Bet kokiu atveju iš visų šių trijų rinktinių tikimasi bent jau pusfinalio.

Gausybę jaunų talentų savo komandos sudėtyje turinčios Belgijos galimybės būtų vertinamos dar geriau, tačiau jos gretas, ypač gynėjų liniją, gerokai praretino traumos.

Kiek prasčiau yra vertinamos anglų, belgų ir portugalų galimybės nugalėti, bet jie taip pat priskiriami bent jau prie savų grupių favoritų. Anglų sudėtis šiemet vadinama viena įdomiausių per keletą dešimtmečių, ypač dėl jaunų ir talentingų puolėjų bei vartininko Joe Harto, bet nerimą kelia komandos gynėjų grandis. Tačiau, kaip pabrėžia ekspertai, tai bent jau yra rinktinė, kurios nebūtinai pergalingas žaidimas bus malonus akiai.

Gausybę jaunų talentų savo komandos sudėtyje turinčios Belgijos galimybės būtų vertinamos dar geriau, tačiau jos gretas, ypač gynėjų liniją, gerokai praretino traumos: ekipai nepadės kapitonas Vincentas Kompany, taip pat Nicolas Lombaertas, Dedryckas Boyata ir Bjornas Engelsas. Daugelis belgų žaidėjų dar yra gana jauni, todėl jei šįkart ir nepasiseks užkariauti Europos, ši komanda bus neabejotinai stipri jėga ateityje.

O štai Portugalijos pasirodymas labai priklausys nuo komandos lyderio Cristiano Ronaldo sportinės formos, kuri pastaruoju metu šlubavo. Vis dėlto šios Europos futbolo pirmenybės 31-erių puolėjui gali būti paskutinės jo jėgų žydėjimo metais, todėl tikrai galima tikėtis įspūdingo Ch.Ronaldo čempionato.

Daug galimų „juodųjų arkliukų“

N.Kesminas daug tikisi iš pirmenybių debiutantės Velso komandos, kuri iki tol yra žaidusi tik pasaulio čempionate. Pasak jo, nors Velsui ir teko gana stipri grupė, su šiandieniniais lyderiais jie privalo žengti į kitą etapą, o ir ketvirtfinalis šiai komandai atrodo pasiekiamas. „Iš visų kitų, manau, didelių staigmenų nebus“, – sako futbolo komentatorius.

A.Liubinskas prie nenuspėjamų rinktinių priskiria ir kroatus. „Jie išeina toliau iš grupės, bet patekę į ketvirtfinalius ima žaisti nenuspėjamai. Jeigu susitvarkytų ir iššautų, nežinia, kur toliau nueitų. Prie sunkiai prognozuojamų pridėčiau austrus ir slovakus – gali iškristi jau po grupės rungtynių, bet gali žengti daug toliau“, – prognozuoja buvęs Lietuvos rinktinės treneris.

Lažybų kontoros minėtų komandų galimybes vertina vidutiniškai: jos tikrai turėtų įveikti grupės barjerą ir galbūt pasiekti ketvirtfinalį. Prie tokių komandų taip pat priskiriama, legendinio vartininko Gianluigi Buffono žodžiais tariant, ne pačius geriausius laikus išgyvenanti Italijos rinktinė, jau minėta Kroatija, kuriai koją gali pakišti komandinės dvasios ir autoritetingo trenerio stoka, ir atrankos cikle, po kurio pasauliniame reitinge pakilo iki nematytų aukštumų – 10 vietos, žibėjusi Austrija.

Dėmesį kaustys Šveicarijosir Albanijos futbolininkų dvikova – daugelis šių komandų žaidėjų rinkosi tarp galimybės atstovauti vienai arba kitai rinktinei.

Sėkmingai pasirodyti gali ir tik ką nulinėmis lygiosiomis su Lietuva sužaidusi Lenkija, kurios kelias čempionate labai priklausys nuo akivaizdaus lyderio puolėjo Roberto Le­wandowskio įvarčių, bei į gana lengvą grupę patekusi Šveicarija. Dėmesį kaustys šios rinktinės ir Albanijos futbolininkų dvikova – daugelis šių komandų žaidėjų rinkosi tarp galimybės atstovauti vienai arba kitai rinktinei.

Rusija, Čekija, Ukraina, Švedija – rinktinės, iš kurių šiame turnyre labai daug nesitikima, tačiau jas taip pat turėtume matyti bent jau aštuntfinalio etape. Beje, šis Europos čempionatas greičiausiai taps gulbės giesme charizmatiškam švedų lyderiui Zlatanui Ibrahimovičiui. Nuo jo solo pasirodymo labai priklausys ir Švedijos rinktinės kelio čempionate eiga.

Patekti į pirmenybes – jau pergalė

Kai kurioms 2016-ųjų Europos čempionato rinktinėms vien kelionė į Prancūziją ir buvimas Europos elite jau yra pergalė. Tai visų pirma Albanija, Šiaurės Airija, Islandija, Velsas ir Slovakija – valstybės, kurioms tokia sėkmė nusišypsojo pirmą kartą.

Šiaurės airiai, velsiečiai ir slovakai bent jau yra žaidę pasaulio čempionate, o Islandijos ir Albanijos rinktinėms tai apskritai pirmas rimtas turnyras istorijoje. Pastarosios šalies galimybės turnyre vertinamos prasčiausiai iš visų 24 dalyvių. Tarp čempionato dalyvių ji užima ir žemiausią vietą pasaulio reitinge – 42-ają. Net po 30 metų pertraukos į pagrindinį turnyrą pateko ir Vengrija.

Kiekvienas iškovotas taškas šioms rinktinėms jau taps laimėjimu.

Vis dėlto verta prisiminti, kad prieš 12 metų Portugalijoje vykusiame čempionate niekas net nepagalvojo, kad graikai A grupėje eliminuos Ispaniją ir Rusiją, vėliau ketvirtfinalyje įveiks Prancūziją, pusfinalyje – Čekiją, o finale – šeimininkus portugalus ir taps Europos čempionais. Išaugęs čempionato komandų skaičius konkurenciją dar labiau didina, todėl galima neabejoti, kad intriga Prancūzijoje išliks iki pat liepos 10-osios vakaro – Europos čempionato finalo.

BFL / A.Ufarto nuotr.

„Veido“ interviu su naujuoju Lietuvos futbolo federacijos prezidentu Edvinu Eimontu.

Inga NECELIENĖ

– Nuo ko pradėsite?

– Vasario 9 dieną planuojame surengti konferenciją apie jaunimo futbolo plėtrą. Per ją ketiname apsibrėžti ilgalaikį tikslą ir išsiaiškinti, kokio futbolo mes siekiame, kokią jaunųjų futbolininkų rengimo filosofiją renkamės. O jeigu skirtingai šiuos siekius įsivaizduojame – kokį bendrą tikslą turime. Išsiaiškinti, ko norime, ir būtų pirmiausias darbas.

Kiti artimiausi darbai – su politikais aptarti įstatymus, susijusius su sutartų rungtynių prevencija ir užkardymu, peržiūrėti, kaip būtų galima atgaivinti LFF futbolo akademijų veiklą, sutarti, kaip turėtų atrodyti A lygos ir pirmosios futbolo lygos čempionatai.

– Futbolo visuomenė susiskaldžiusi. Ar būsima konferencija nevirs dar vienu pasidrabstymu purvais?

– Jeigu ieškosime, kaip kitam įgelti ir pasakyti, ką kitas daro blogai, niekur nenueisime. Jeigu futbolo bendruomenė, susodinta prie vieno stalo, neieškos sprendimų, kaip pagelbėti futbolui, nesieks kompromiso, už tai turės prisiimti atsakomybę. Tikiuosi, tam tikri esminiai sprendimai bus priimti.

Labai norėčiau pakeisti tokį išankstinį futbolo bendruomenės nusistatymą.

– Ne vienoje futbolo sistemos grandyje esama blogybių. Ar daug jų turi vaikų rengimo dalis?

– Meistriškumas prasideda nuo klubų. Visa kita šios sporto šakos piramidė yra vaikų ir jaunimo futbolas. Čia daug spręstinų dalykų. Bet privalome galvoti ir apie moterų futbolą, kuris irgi turėtų gauti deramą vaidmenį, apie masinį, mokyklų, darželių futbolą.

Kita ypač aktuali grandis – trenerių kvalifikacija. Ne tik tų, kurie dirba sporto mokyklose, ir bet norinčių bei galinčių atvesti vaikus į futbolo aikštes. Kodėl dažnai girdime, kad vaikų rengimas atsilieka? Didžiausia bėda – treneriams trūksta tarpusavio konkurencijos. Reikia keisti dažno trenerio klaidingą požiūrį, kad aš ketverius metus mokiausi universitete, todėl viską žinau ir nieko mokytis nebereikia. Tai kertinė klaida.

Trečias dalykas – finansavimas. Nesugebėjimas pereiti prie klubinės sistemos, stringantis valstybinio popamokinio ugdymo mokinio krepšelio projektas stumia klubus į prastesnę padėtį nei biudžetinės mokymo įstaigos. Ir ketvirta – nepakankama sporto infrastruktūra.

Tai didžiulis kompleksas iššūkių, kuriuos reikia spręsti. Kelias nebus lengvas, spragtelėjus pirštais vaizdas nepasikeis.

– Kodėl pasaulyje populiariausia sporto šaka nenusikrato šešėlių, interesų grupių, negatyvo įtakos?

– Visų sporto šakų federacijos susiduria su daugybe problemų. Futbolas nukenčia dėl per didelio dėmesio. Bet šis dėmesys rodo, kad futbolas yra sporto šaka Nr. 1 ir Lietuvoje. Mes neturime pergalių, bet galime įsivaizduoti, kas atsitiks, kai tų pergalių bus. Žmonėms skauda, jiems futbolas rūpi.

Futbolui nepadeda ir tendencingas požiūris ar pasirinktas kampas, kuris lyg tyčia užaštrinamas ir pamažu visuomenės priimamas kaip duotybė. Tiek projektų, renginių, kiek organizuoja Lietuvos futbolo federacija, nerengia jokia kita šalies sporto federacija. Bet kažkodėl žiūrime tik į skaudulius ir nesistengiame matyti to, kuo galima ir pasidžiaugti.

– Ar ketinate keisti LFF įstatus, padaryti rinkimus atviresnius, skaidresnius, į LFF veiklą įtraukti daugiau visuomenės?

– Kas galėtų prisidėti prie LFF valdymo ar turėti patariamąjį balsą – prie šių klausimų grįšime svarstydami LFF įstatus.

– Kada sugrįšime į futbolo šalių pirmąjį šimtuką?

– Nesakau, kad tai blogas įrankis šalių rinktinėms pagal pajėgumą išrikiuoti ir kartu federacijų veiklai įvertinti, bet nemanau, kad jis yra pagrindinis.

Kartu su naujuoju mūsų futbolo rinktinės treneriu laikomės tokios nuomonės: svarbiausia, kad rinktinė į aikštę išeitų nepralaimėjusi. O jeigu pakeisime požiūrį į jaunimo ugdymą ir tinkamai su šia grandimi susitvarkysime, ateityje pergalės tikrai ateis. Meluočiau sakydamas, kad to sulauksime greitai, po dvejų ar ketverių metų, – taip nebus. Pavyzdžiui, sparčiai savo futbolo sistemą ėmę keisti islandai pirmuosius vaisius ėmė raškyti po dešimtmečio.

– Kaip pats esate susijęs su futbolu?

– Nei žaidžiau futbolą, nei treniravau, bet su futbolu esu jau 15 metų. Per tiek laiko LFF perėjau visas grandis – nuo eilinio darbuotojo iki prezidento, todėl gerai žinau, kaip federacija veikia. Tai mano stiprybė.

BFL

„Jeigu netikėčiau, kad dabartinę futbolo padėtį galima pakeisti, nebūčiau siekęs prezidento posto“, – dėsto naujasis Lietuvos futbolo federacijos vadovas 39-erių Edvinas Eimontas. „Aš esu futbolo fanatikas, nuo pat vaikystės man nereikėjo nieko, tik kamuolio ir bucų“, – sako naujasis futbolo rinktinės treneris 40-metis Edgaras Jankauskas. Tokios naujųjų Lietuvos futbolo figūrų deklaracijos šalies futbolo pelkyne. Tikėjimo ir fanatizmo sąjungų būna įvairių, bet šalies futbolui reikia tokios, kuri padėtų atsispirti nuo dugno ir šauti pirmyn, nes priekyje mūsų – ne tik karo draskoma Sirija, bet ir Šiaurės Korėja.

Inga NECELIENĖ

Neseniai vykę Lietuvos futbolo federacijos (LFF) rinkimai staigmenų nepateikė. Kaip ir buvo spėta prieš rinkimus, dar vienos kadencijos nusprendus nesiekti Juliui Kvedarui, balsams pasiskirsčius 73 „už“ ir tik 5 „prieš“, prezidentu išrinktas nuo 2001 m. toje pat federacijoje visą laiką dirbęs E.Eimontas. 2015-ųjų pabaigoje garsiai prabilusi opozicija LFF pamatų nesudrebino, o jų iškeltas kandidatas Raimondas Karpavičius prieš pat rinkimus kandidatūrą atsiėmė.

„LFF rinkimų sistema yra ydinga, laimėti rinkimus iš šono atėjęs žmogus praktiškai neturi galimybių. Apie 40 balsų turi įvairios asociacijos, kuriose susodinti reikiami žmonės, taigi belieka susitvarkyti su keliomis regionų federacijomis, numesti vieną kitą projektą, užsitikrinti jų palaikymą – ir rinkimai laimėti“, – sako futbolo opozicijai priklausęs politologas, Rytų Europos studijų centro vadovas Laurynas Kasčiūnas.

Todėl susiskaičiavusi balsus opozicija pasitraukė – kam eiti ten, kur vis tiek pralaimėsi?

Vieni viršun, kiti dugnan

Nepriklausomybės priešaušriu futbolas Lietuvoje klestėjo. 1987 m. SSRS aukščiausiosios lygos čempionate Vilniaus „Žalgiris“ laimėjo bronzą, komanda žaidė UEFA turnyruose. Kodėl dabar krepšinis užima trečią vietą pasaulyje, o futbolas – tik 127-ą, į priekį praleisdamas ne tik karo draskomą Siriją, bet ir Šiaurės Korėją?

„Nejau dabar taip nusiritome, kad nebeturime gabių vaikų? Aišku, kad jų yra, tik gal dirbti su jais nemokame, – svarsto vienas geriausių visų laikų mūsų futbolininkų Arminas Narbekovas. – Tais laikais, kai į futbolo rungtynes susirinkdavo pilnas 15 tūkst. vietų „Žalgirio“ stadionas, o žmonių meilė futbolui jo valdžios viršūnėlėms apie nuolatinį purvo drabstymąsi neleisdavo pagalvoti, visose žaidimo grandyse turėjome po lyderį. Ir ne po vieną. Imant bet kurių metų futbolininkus. Dabar yra keli geri žaidėjai, vienas kitas turi lyderio savybių, bet vienas ar du – komandai per mažai. O visa kita – pilka masė.“

Pasak legendinio futbolininko, nors kitų sporto šakų atstovai nevengia papykti ant krepšininkų, bet šie susitvarkę, dėl to krepšinis Lietuvoje pelnytai yra sporto šaka Nr. 1. „Futbolas gali uždirbti pinigų, o krepšinis nebūtinai, gal dėl to krepšinyje mažiau interesų“, – svarsto L.Kasčiūnas.

Buksuojame nuo vaikų rengimo

Į futbolo treniruotes vaikų ateina daug, tarp jų būna ir talentų, bet šie perliukai kažkur išsibarsto, nesugebame talentingo vaiko išlaikyti arba nukreipti jo tinkama linkme.

„Buvau vienas tų, kurie apie rimtas vaikų rengimo spragas kalbėjo jau prieš daugelį metų. Mes pralaimime ne čia ir ne dabar, ne pagrindinė šalies futbolo rinktinė pralaimi – mes pradedame atsilikti dar tada, kai futbolą žaidžiantiems vaikams sueina 7–8 metai“, – pripažįsta sausio pradžioje rinktinės treneriu patvirtintas buvęs futbolininkas Edgaras Jankauskas.

Šiuo amžiaus tarpsiu, t.y. apie 7–8 metus, vaikams turi būti įdiegti tinkami futbolo prad­menys. „Dabartiniai vaikai nemoka paprasčiausių dalykų, tiksliau, jie moka taip, kaip juos treniravo. O kur, pavyzdžiui, Vilniuje žiemą vaikams treniruotis? Yra dirbtinių aikščių, bet maniežą vieną monopolinėse rankose turime ir nuo mažumės vaikų tėvus kainomis smaugiame. Vos ketvirčio aikštės nuomos kaina 1 val. 15 min.– 34 eurai. Kiek reikia turėti vaikų, kad tokiomis sumomis galėtume mėtytis? Anglai taip yra pasakę: mūsų vaikai yra vienodi tik tuo momentu, kai pirmąkart ateina į treniruotę, o paskui mūsiškiai kyla į viršų, o jūsiškiai lieka vietoje“, – sako savo vardo futbolo akademiją atidaręs A.Nar­bekovas.

E.Jankauskui skaudu, kad prarandami tie vaikai, kurie nori sportuoti, bet jų tėvai papildomų pinigų dažnai plyštantiems futbolo bateliams nupirkti ar už treniruotes susimokėti neturi. Arba atsiranda gabus vaikas rajone, bet jo toliau tobulėti neišleidžia treneris, mat jo komanda ims pralošti.

Amžinieji „kodėl“

„Jeigu mašina nevažiuoja, vairuotojas irgi nelabai kaltas“, – apie lūkesčius, puoselėjamus pasikeitus rinktinės treneriui, sako olimpinis čempionas A.Narbekovas. Gerų futbolininkų naujasis treneris iš kažkur neištrauks, o iš to, ką matome ir turime, sulipdyti komandą sunku.

Kodėl futbolo bendruomenei labiausiai trūksta sutarimo? To stokoja ne vien futbolas. Jau beveik tris dešimtmečius stūksantys nacionalinio stadiono griaučiai – lyg mūsų politikų suvokimo, kaip sportas turi reprezentuoti šalį, simbolis.

Vienas socialdemokratų premjeras žadėjo: išrinkite mane premjeru, ir stadionas bus. Išrinko, bet stadiono griaučiai nuo to nepagražėjo. Kai prieš kelerius metus jau dabartinis premjeras į iškilmes susirinkusiems sportininkams žadėjo, kad stadionas greitai bus, pavienius plojimus nustelbė juokas. Taigi čia kyla dar du „kodėl“: kodėl nemokame pareikalauti žadėtojų atsakomybės ir leidžiamės mulkinami ir kodėl sostinėje sporto objektų kainos dešimtis kartų didesnės nei provincijoje ar kaimyninėse šalyse?

„Nesame tokie maži, kaip mėgstame kartoti. Už mus gerokai mažesnės šalys ir net visai mažos salos geriau su stadionais tvarkosi. Kitur neteko matyti, kad persirengimo kambariuose neperšlampamo apsiausto reikėtų, nes vanduo nuo lubų laša. Lenkai stato šiuolaikišką apie 50 tūkst. vietų stadioną už 45 mln. eurų, o pas mus vos pakrutina pirštą – tuoj skelbia šimtų milijonų kainą. Jeigu atsakomybė taip suprantama viršūnėse, tai kokia ji gali būti apačiose?“ – klausia A.Narbekovas.

Palietus stadiono temą pratrūksta ir naujasis rinktinės treneris E.Jankauskas: „Mano akyse Portugalijoje per pusantrų metų buvo pastatytas 60 tūkst. vietų stadionas, o mums užtenka valios geroje miesto vietoje turėtą stadioną atiduoti namais užstatyti. Tai kodėl tada stebimės, kaip čia dabar taip nusmukome? O kodėl neturėjome nusmukti? Už mus mažesnėse Europos valstybėse – Estijoje, Latvijoje, Kipre, Angoloje stadionų yra, net Afrikoje jų yra, o pas mus ne. Juk nesame kokie berankiai ar begalviai, gražiausius biurų pastatus per metus pastatome, vadinasi, ir projektuoti, ir statyti mokame.“

Kokių permainų sulauksime?

Rekordinės žemumos pasiektos, reformos prašosi visa sistema, todėl senajai naujajai valdžiai darbų į valias. Kaip seksis naujajam LFF vadovui nusikratyti tariamos ar tikros J.Kvedaro įtakos ir telkti susiskaldžiusią futbolo bendruomenę?

L.Kasčiūno įsitikinimu, vienas pagrindinių įrodymų, ar E.Eimontas tols nuo dabartinių šešėlių, – sulauksime ar ne būtinų LFF įstatų pakeitimo: „Privalomas dalykas – atviras balsavimas, reikia keisti renkančiųjų ratą, kad rinkimai taptų skaidresni ir tai nebūtų uždaro klubo reikalas. Atsiverti žiniasklaidai, visuomenei, galbūt sukurti visuomeninę priežiūros komisiją, į kurią būtų įtraukti ir sirgaliai. Čia jam bus patikrinimas. Prielaidų kalbėti, kad keičiasi sistema, o ne tik figūros, kol kas nematau, bet neatmesčiau galimybės, kad taip gali būti.“

Kalbėdamas apie rinktinės žaidimą E.Jan­kauskas svaigių pergalių nežada, bet patikina būsiant psichologinių permainų. „Kiek galima būti sukaustytiems baimės? Aš nebijau pralaimėti. Bet labai nenorėčiau, kad ir toliau gyventume manydami, jog esame silpni. Jeigu taip galvosime, būsime pralaimėję dar prieš rungtynes. Reikia turėti orumo, nesiduoti minkomiems, nes jei parodysi silpnumą, varžovas juo iškart pasinaudos. O jeigu priešininkui bus sunku su tavimi žaisti, net ir pralaimėjęs būsi gerbiamas“, – per ilgą futbolininko karjerą išmoktomis pamokomis dalijasi E.Jankauskas.

L.Kasčiūnas LFF pataria nepabijoti išsikelti ambicingo tikslo, pavyzdžiui, patekti į 2024 m. Europos futbolo čempionato finalinį etapą, ir to siekti. Jeigu vienam užteks tikėjimo, o antrajam pavyks fanatizmu užkrėsti kitus, galbūt ir sulauksime tos dienos. Nors ji, žvelgiant iš šiandieninės 127 pozicijos pasaulyje, atrodo ne ką realesnė nei naujas stadionas ant Šeškinės kalvų.

Po ketvirčio amžiaus – vėl kelio pradžia

„Veido“ interviu su LFF prezidentu E.Eimontu

– Nuo ko pradėsite?

– Vasario 9 dieną planuojame surengti konferenciją apie jaunimo futbolo plėtrą. Per ją ketiname apsibrėžti ilgalaikį tikslą ir išsiaiškinti, kokio futbolo mes siekiame, kokią jaunųjų futbolininkų rengimo filosofiją renkamės. O jeigu skirtingai šiuos siekius įsivaizduojame – kokį bendrą tikslą turime. Išsiaiškinti, ko norime, ir būtų pirmiausias darbas.

Kiti artimiausi darbai – su politikais aptarti įstatymus, susijusius su sutartų rungtynių prevencija ir užkardymu, peržiūrėti, kaip būtų galima atgaivinti LFF futbolo akademijų veiklą, sutarti, kaip turėtų atrodyti A lygos ir pirmosios futbolo lygos čempionatai.

– Futbolo visuomenė susiskaldžiusi. Ar būsima konferencija nevirs dar vienu pasidrabstymu purvais?

– Jeigu ieškosime, kaip kitam įgelti ir pasakyti, ką kitas daro blogai, niekur nenueisime. Jeigu futbolo bendruomenė, susodinta prie vieno stalo, neieškos sprendimų, kaip pagelbėti futbolui, nesieks kompromiso, už tai turės prisiimti atsakomybę. Tikiuosi, tam tikri esminiai sprendimai bus priimti.

Labai norėčiau pakeisti tokį išankstinį futbolo bendruomenės nusistatymą.

– Ne vienoje futbolo sistemos grandyje esama blogybių. Ar daug jų turi vaikų rengimo dalis?

– Meistriškumas prasideda nuo klubų. Visa kita šios sporto šakos piramidė yra vaikų ir jaunimo futbolas. Čia daug spręstinų dalykų. Bet privalome galvoti ir apie moterų futbolą, kuris irgi turėtų gauti deramą vaidmenį, apie masinį, mokyklų, darželių futbolą.

Kita ypač aktuali grandis – trenerių kvalifikacija. Ne tik tų, kurie dirba sporto mokyklose, ir bet norinčių bei galinčių atvesti vaikus į futbolo aikštes. Kodėl dažnai girdime, kad vaikų rengimas atsilieka? Didžiausia bėda – treneriams trūksta tarpusavio konkurencijos. Reikia keisti dažno trenerio klaidingą požiūrį, kad aš ketverius metus mokiausi universitete, todėl viską žinau ir nieko mokytis nebereikia. Tai kertinė klaida.

Trečias dalykas – finansavimas. Nesugebėjimas pereiti prie klubinės sistemos, stringantis valstybinio popamokinio ugdymo mokinio krepšelio projektas stumia klubus į prastesnę padėtį nei biudžetinės mokymo įstaigos. Ir ketvirta – nepakankama sporto infrastruktūra.

Tai didžiulis kompleksas iššūkių, kuriuos reikia spręsti. Kelias nebus lengvas, spragtelėjus pirštais vaizdas nepasikeis.

– Kodėl pasaulyje populiariausia sporto šaka nenusikrato šešėlių, interesų grupių, negatyvo įtakos?

– Visų sporto šakų federacijos susiduria su daugybe problemų. Futbolas nukenčia dėl per didelio dėmesio. Bet šis dėmesys rodo, kad futbolas yra sporto šaka Nr. 1 ir Lietuvoje. Mes neturime pergalių, bet galime įsivaizduoti, kas atsitiks, kai tų pergalių bus. Žmonėms skauda, jiems futbolas rūpi.

Futbolui nepadeda ir tendencingas požiūris ar pasirinktas kampas, kuris lyg tyčia užaštrinamas ir pamažu visuomenės priimamas kaip duotybė. Tiek projektų, renginių, kiek organizuoja Lietuvos futbolo federacija, nerengia jokia kita šalies sporto federacija. Bet kažkodėl žiūrime tik į skaudulius ir nesistengiame matyti to, kuo galima ir pasidžiaugti.

– Ar ketinate keisti LFF įstatus, padaryti rinkimus atviresnius, skaidresnius, į LFF veiklą įtraukti daugiau visuomenės?

– Kas galėtų prisidėti prie LFF valdymo ar turėti patariamąjį balsą – prie šių klausimų grįšime svarstydami LFF įstatus.

– Kada sugrįšime į futbolo šalių pirmąjį šimtuką?

– Nesakau, kad tai blogas įrankis šalių rinktinėms pagal pajėgumą išrikiuoti ir kartu federacijų veiklai įvertinti, bet nemanau, kad jis yra pagrindinis.

Kartu su naujuoju mūsų futbolo rinktinės treneriu laikomės tokios nuomonės: svarbiausia, kad rinktinė į aikštę išeitų nepralaimėjusi. O jeigu pakeisime požiūrį į jaunimo ugdymą ir tinkamai su šia grandimi susitvarkysime, ateityje pergalės tikrai ateis. Meluočiau sakydamas, kad to sulauksime greitai, po dvejų ar ketverių metų, – taip nebus. Pavyzdžiui, sparčiai savo futbolo sistemą ėmę keisti islandai pirmuosius vaisius ėmė raškyti po dešimtmečio.

– Kaip pats esate susijęs su futbolu?

– Nei žaidžiau futbolą, nei treniravau, bet su futbolu esu jau 15 metų. Per tiek laiko LFF perėjau visas grandis – nuo eilinio darbuotojo iki prezidento, todėl gerai žinau, kaip federacija veikia. Tai mano stiprybė.

Atranka į Europos futbolo čempionatą paliko tuos pačius klausimus, į kuriuos neatsakoma jau daugiau nei du dešimtmečiai – kone tiek pat laiko, kiek nebaigtas stūkso Nacionalinis stadionas. Bet būta ir naujovių. Pirmąsyk kukliame stadione priėmėme futbolo tėvynės Anglijos rinktinę. Susipykę, kas murziną kojinę, o kas ir nešvarius baltinius išsitraukę. Taip sau ir jiems parodėme, kaip mokame gerbti vieni kitus, bendrauti ir bendradarbiauti.

Dabar jau buvęs nacionalinės komandos treneris I.Pankratjevas pridėjo dar vieną lietuvišką pamoką – turbūt trumpiausią, penkių neilgų sakinių, atsistatydinimo kalbą. Ir jokių komentarų apie pasibaigusį paskutinį anglams istorinio atrankos ciklo mačą – dešimtas laimėtas rungtynes iš tiek pat galimų. Gal derėjo varžovus bent jau pasveikinti?

Nors Lietuvos futbolo federacijos šūkis skelbia, kad futbolas mus vienija, šįsyk jis kaip niekada skaldė. Tiesą sakant, mūsų ilgalaikės pozicijos galutinėje turnyro lentelėje mažai tepasikeitė: trys pergalės, vienos lygiosios ir šeši pralaimėjimai, iš kurių trys itin skaudūs (0:4 anglams ir šveicarams išvykoje ir 0:3 anglams, rungtyniavusiems be pusės pagrindinės sudėties žaidėjų, namie), lėmė uždirbtus dešimt taškų ir priešpaskutinę vietą grupėje.

Žiūrint matematiškai, nieko tragiško, ko nebūtų nutikę iki šiol, neįvyko. Su tiek pat taškų esame likę dar bent dukart: tie patys 10 taškų buvo prieš 2004 m. Europos (iš 8 rungtynių) ir 2006 m. pasaulio (iš 10 mačų) čempionatus.

Aišku, būta ir geresnių pasirodymų, tik prie jų prisidėję futbolininkai dabar galėtų pagelbėti nebent patarimais: 17 taškų per 10 rungtynių, trečia vieta grupėje ir tik tašku atsilikta nuo Airijos, patekusios į kitą turnyro etapą, – toks geriausias Lietuvos rezultatas žaidžiant atrankose į aukščiausio lygio futbolo turnyrus. Tik jis užfiksuotas senokai – prieš 1998 m. pasaulio pirmenybes, o po to buvo tik ritimasis žemyn.

Nors I.Pankratjevas išvadintas vienu blogiausių trenerių, atrankos ciklo rezultatų būta dar įspūdingesnių: prieš 2002 m. planetos pirmenybes sugebėta išplėšti vos dvejas lygiąsias iš aštuonerių rungtynių ir užimti paskutinę vietą grupėje.

Prieš ketverius metus atrankoje į 2012 m. Europos čempionatą pasiekta tik viena pergalė, dvejos lygiosios ir galutinėje lentelėje vos tašku aplenktas Lichtenšteinas, kuriam dar ir pralaimėta. Tada po Čekijai pralaimėtų paskutinių atrankos rungtynių atsistatydino treneris R.Žutautas, o dabar – I.Pankratjevas.

Buvusiam ilgamečiam Vilniaus „Žalgirio“ saugui, pasižymėjusiam galingu smūgiu, I.Pankratjevui kritikos netrūko, ypač dėl bedančio, primityvaus žaidimo ir į rinktinę nekviečiamų tokių ryškių Lietuvos žaidėjų, kaip V.Stankevičius ir Ž.Karčemarskas.

Žinoma, žaisdamas su Anglija, tegu ji ir be puolėjo W.Rooney, vartininko J.Harto, gynėjo G.Cahillo, saugų M.Carricko ir J.Milnerio bei kitų didesnio ryškumo žvaigždžių, aukščiausio lygio futbolo spektaklio nesukursi, ypač jei remsiesi Lietuvos futbolo lygoje žaidžiančiu jaunimu, kurio didžiausia bėda – ne tas lygis. Nuo to, kad esi kviečiamas į rinktinę ir žaidi joje, meistriškumas automatiškai nepakyla.

Nuolat iš trenerio girdėdavome, kad atjauninti komandą, mesti jaunus žaidėjus į aukščiausios klasės kovas dabar – pagrindinis prioritetas. Bet tada po dukart paeiliui 0:4 pralaimėtų rungtynių vienintelis pasiteisinimas negalėtų būti, kad, girdi, varžovai baisiai galingi pasitaikė. Jeigu būtų rengiamos atskiros atrankos į pirmą ir antrą šimtuką patenkančių šalių komandas, varžovai tektų lengvesni.

Ką būtų galima išskirti iš mūsiškių? Gal tik tuos, kurių pasisakymai prieš rungtynes buvo dažniausiai aptariami: vartininką G.Arlauskį, nors jis neretai praleisdavo tokius įvarčius, kokius ne tik kitų rinktinių vartų sargai traukia, ir A.Novikovą. Gal dar vieną kitą. Bet turbūt viską pasako toks faktas: futbolo rinkoje vienas W.Rooney yra brangesnis už visą Lietuvos rinktinę.

Šįkart saviplakos ir savigraužos, kurios ir taip turime tiek, kad vargu ar artimiausiais dešimtmečiais pritrūktume net ir dideliais kiekiais eksportuodami, kokteilį dar atmiešė gausi kritikos dozė, tekusi treneriams, futbolininkams, ypač garsiau ir ne visada protingai besireiškusiems, ir futbolo vadovams, jau seniai pliekiamiems dėl neveiklumo.

Ne pirmi metai pirštu baksnojama į jaunųjų futbolininkų rengimo bėdas, ryšio su švietimo organizacijomis stoką, beveik išnykusias futbolininkų meistriškumo ugdymo grupes. Kartojama, kad federacija neturi dirbti pati sau, būtina peržiūrėti politiką, o aroganciją derėtų keisti geranoriškumu ir elementaria pagarba, antraip futbolas ir toliau eis vienas, pavydžiai, o gal net piktdžiugiškai linksniuodamas tuos, kuriems geriau sekasi.

Ypač daug bangų kilo ir dėl to, kad emocijų protrūkį pakurstė patys žaidėjai, tiksliau, vienas jų, nei iš šio, nei iš ano savo mėgstamą žaidimą ėmęs lyginti su kitu. Bet galima prisiminti, kad po nepriklausomybės atkūrimo krepšininkai atrankos turnyro dėl patekimo į Europos rinktinių čempionatą neįveikė tik kartą – tolimais 1993-iaisiais, o futbolininkams to nepavyko padaryti nė karto jau šeštą sykį iš eilės.

O juk krepšinio ir futbolo startinės pozicijos buvo kone vienodos. 1982–1989 m. Lietuvos futbolas, kaip ir krepšinis, išgyveno patį didžiausią istorijoje pakilimą. Ir vargu ar tuo metu stadionų buvo daugiau nei krepšinio arenų. Bet vėliau krepšinio žmonės įkūrė federaciją, o futbolo veikėjai, regis, – tik nuosavą „uabą“.

Dar viena prie futbolo privaloma tema – stadionas, apie kurį tiek prikalbėta, svarstyta ir prižadėta, kad jei visi paleisti žodžiai įgautų bent cento vertės piniginį pavidalą, jį jau turėtume. Tris dešimtmečius trunkanti epopėja, jau pareikalavusi dešimčių milijonų eurų, ir kitąmet dar tikrai nepajudės iš mirties taško.

Vis dėlto daugiafunkciu kompleksu pervadintą, ilgai marintą, bandytą prikelti, nacionalinės svarbos statusą įgijusį, bet užmirštą ir paliktą projektą vėl ketinama gaivinti. Prieš rungtynes su Anglija sostinės savivaldybėje savo idėjas pristatė ir dvi Didžiosios Britanijos įmonės, kurių specializacija – stadionų bei daugiafunkcių objektų projektavimas, o patirtis itin solidi: ir didieji pasaulio stadionai, ir 2012 m. Londono olimpinių žaidynių objektai.

Ką gi, baigėsi dar vienas nykus rinktinės sezonas, atsistatydino nevykęs treneris. Imam ir vėl pradedam iš naujo. Regis, ne už kalnų ir Lietuvos futbolo federacijos vado rinkimai. Gal pagaliau valdžią iš Vilijampolės perims koks nors kitas Kauno rajonas ar ar net kitas miestas? O gal Lietuvos futbolui pagaliau ims vadovauti jį mėgstantys ir dar išmanantys žmonės?

Neskaidrumas. Sportas visame pasaulyje traukia neteisėtai pasipelnyti siekiančius ar „šešėlinių“ pinigų prasimanyti norinčius asmenis. Lietuva – ne išimtis, nors mastai ir mažesni.

Pernai Tarptautinio sporto saugumo centro atliktas tyrimas parodė, kad nusikaltėlių grupuotės kasmet per nelegalias lažybas išplauna daugiau nei 80 mlrd. svarų sterlingų (107 mlrd. eurų). Daugiausia tai daroma per futbolą ir kriketą, tačiau tai itin aktualu ir tenisui, krepšiniui, badmintonui bei automobilių lenktynėms. Beje, šio centro duomenimis, apie 80 proc. sporto lažybų apskritai vyksta nelegaliai.

Dar didesnį dėmesį į nesąžiningumą sporte atkreipė tai, kad pernai Didžiosios Britanijos futbolą krėtė vienas didžiausių per pastaruosius dešimtmečius skandalų. Jo priežastis – atskleisti susitarimai dėl varžybų baigties. Nors po to Europos futbolo asociacijų sąjungos generalinis sekretorius Gianni Infantino nežinia kelintą kartą pabrėžė, jog nulinė tolerancija sutartoms sporto varžyboms yra UEFA prioritetas, niekas nesitiki, kad didįjį sportą apvalyti bus lengva. Juolab kad į viešumą iškyla tik nedidelė dalis nešvarių reikalų ir viskas veikiau primena vėjo gaudymą laukuose, o ne kryžiaus žygį prieš blogybes. Nesąžiningumo vėžys sporte toks išvešėjęs, kad, kaip atkreipė dėmesį Lietuvoje viešėjęs vienas žymiausių sporto korupcijos specialistų pasaulyje Declanas Hillas, atsiranda lažybų bendrovių, siūlančių lažintis jau ne dėl rungtynių rezultatų, o ar konkrečios varžybos nupirktos, ar ne.

Lietuvoje susitarimai sporte irgi aptraukti tiršta migla. Kaip pabrėžia Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotojas Edvardas Šileris, susitarimai dėl varžybų baigties, žaidėjų ar teisėjų papirkinėjimas yra slapti nusikaltimai, apie kuriuos visuomenė sužino retai. Čia nėra konkretaus nukentėjusiojo kaip vagystės ar užpuolimo atveju, o nukenčia sportas plačiąja prasme, tad nėra ir itin suinteresuotų apie tai pranešti. Jei ir sužinoma, tai iš pačios sporto bendruomenės, tad realų šio reiškinio mastą Lietuvoje nusakyti sudėtinga.

Kadangi į policiją dėl to kreipiamasi retai, atrodo, neegzistuoja ir pati problema. Vis dėlto „Transparency International“ Lietuvos skyriaus 2014 m. paskelbtas tyrimas apie nesąžiningus susitarimus Lietuvos krepšinyje ir futbole rodo kitaip. Pavyzdžiui, kad susitarimai dėl varžybų eigos ar baigties labai paplitę arba paplitę, atsakė 55 proc. apklaustų profesionalių futbolininkų ir 30,9 proc. krepšininkų. Taip pat paaiškėjo, kad penktadalis futbolininkų (21 proc.) ir septintadalis krepšininkų (15,1 proc.) žino arba įtaria dalyvavę varžybose, dėl kurių eigos ar baigties buvo susitarta iš anksto.

Ironiška: nors šie skaičiai įspėja, kad mūsų sportas turi rimtų bėdų, stebėtina dalis atletų to nesureikšmina ir net 45,1 proc. jų tai laiko tik nedidele mūsų sporto problema. Dar viena svarbi detalė: dauguma apklaustųjų atsakė, kad sportininkai neretai stato lažybų punktuose dėl rungtynių, kuriose žaidžia patys (42,4 proc.) arba kitos komandos (67,2 proc.). Galiausiai šį tą reiškia ir tai, kad Latvijoje ir Estijoje dėl to buvo kilę skandalų. Vadinasi, būtų naivu tikėtis, kad padėtis Lietuvoje labai skirtųsi, nors šito ir nematome.

Pasak E.Šilerio, tyrimų dėl susitarimų ar papirkinėjimo būta, tačiau jis nepamena nė vieno atvejo, kad tai būtų buvę įrodyta teisme ir atsakingi asmenys nuteisti. Kai rezultatai net plika akimi žiūrint gali atrodyti mažų mažiausiai keisti, teisme įrodyti, kad dėl jų buvo susitarta iš anksto, labai sudėtinga.

Kad padėtis pagerėtų, pirmiausia reikia tobulinti dabartinį šios srities teisinį reglamentavimą, tada, pareigūno manymu, ir baudžiamųjų bylų, ir atitinkamų teismo sprendimų būtų daugiau. „Šiandien iš teorinės pusės jis įmanomas, bet iš praktinės – sunkiai realizuojamas, – neabejoja E.Šileris. – Kol kas nėra specifinės teisinės normos, o tik bendra dėl sukčiavimo, todėl esama iniciatyvų keisti baudžiamąjį įstatymą, kad būtų aiškiai numatyta baudžiamoji atsakomybė už sukčiavimą sporte.“

Tai, kad trūksta aiškios teisinės bazės, pabrėžiama ir „Transparency International“ tyrime. Jame taip pat nurodoma, kad nestinga problemų dėl lažybų, kurios nepakankamai reglamentuojamos, o ypač „skylėtas“ internetinių statymų reguliavimas.

O kokios sporto šakos kelia didžiausią nerimą? Žinoma, pačios populiariausios, kuriose sukasi didžiausios sumos ir nauda gali būti didžiausia.

Nors mažiau egzotiška, bet valstybei brangiai kainuojanti su sportu susijusi problema – vengimas mokėti mokesčius.

„Yra nemažai užbaigtų ikiteisminių tyrimų, jau atiduotų teismui, susijusių su viešosiomis sporto įstaigomis, sporto federacijomis. Sritys – įvairios“, – konstatuoja Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) direktoriaus pavaduotojas Šarūnas Rameikis.

Ekspertas gali papasakoti daug pavyzdžių, kaip norinčios išvengti pelno mokesčio ir prasimanyti „juodų“ grynųjų pinigų įmonės naudojasi sporto dariniais. Na, o vėliau niekur neužfiksuoti „šešėliniai“ pinigai gali būti panaudojami korupciniams dalykams finansuoti, atlyginimams vokeliuose mokėti, neskaidriems viešiesiems pirkimams organizuoti, konkurencijai iškreipti ir kt.

Schemų, kaip pasipelnyti, yra pačių įvairiausių – nuo labai sudėtingų, kai viskam užglaistyti pasitelkiami patyrę buhalteriai ar net advokatai, iki paprastučių, tačiau vis vien gerai veikiančių.

Logika paprasta: paramos ir labdaros teikėjai gauna pelno mokesčio lengvatų, tad kartais susigundoma tuo piktnaudžiauti. „Pavyzdžiui, įmonė gavo dešimt milijonų litų pelno ir vadovas žino, kad pusantro milijono – 15 proc. – reikės sumokėti mokesčių. Taigi kam jam tai daryti, jei gali juos neva paaukoti. Sakykime, ima ir paaukoja kokius du milijonus sporto klubui, su kuriuo, aišku, sudarytas susitarimas, kad kažkoks procentas iš tikrųjų jam atiteks kaip parama, tačiau didžioji sumos dalis bus grąžinta paramos teikėjui“, – paaiškina Š.Rameikis.

Sakykime, vienam negarsiam uostamiesčio krepšinio klubui per maždaug metus buvo paaukota apie pusę milijono litų. Dalis tų pinigų iš tiesų atiteko klubui ir buvo panaudota tinkamai, tačiau kitą dalį sporto klubo vadovas išgrynino ir atidavė juos pervedusiam verslininkui. Nukentėjo tik valstybė. Vėliau klubo vadovas sulaukė atsakomybės už turto iššvaistymą.

Reikia nepamiršti, kad norint užglaistyti tokią machinaciją reikia „pagražinti“ buhalterinę apskaitą, klastoti dokumentus.

Kitas tyrimas buvo susijęs su Lietuvoje mažai žinoma petankės, tokio žaidimo su rutuliais, sporto šaka. Buvo įkurta šios sporto šakos federacija, tapusi palankia vieta sukčiauti. Taigi federacija iš tam tikrų įmonių gaudavo paramos, kuriai išgryninti sugalvotas toks kelias: buvo rengiami tarptautiniai petankės turnyrai ir, komandai sėkmingai pasirodžius, žaidėjams esą buvo sumokamos didelės premijos už aukštus sportinius pasiekimus. Žinoma, iš tikrųjų sportininkai premijų negaudavo, tiesiog padėdavo tai neva patvirtinantį parašą ant atitinkamų dokumentų. Jie būdavo paskatinami nebent simboliškai, o didžiausia dalis atitekdavo machinacijos sumanytojams.

Šį pavyzdžių sąrašą vainikuoja byla, susijusi su neįgaliųjų sporto propagavimu, per kurio mechanizmus prasisuko itin didelė suma – 13,7 mln. Lt (4 mln. eurų). Viskas vyko taip: vienos šalies įmonės teikė paramą Lietuvos invalidų sporto draugijai ir už tai ši įsigydavo nuostolingai veikiančias, įsiskolinusias ar apskritai veiklos nebevykdančias įmones (vėliau jas tam tikri asmenys galbūt naudojo tolesnėms nusikalstamoms veikoms finansų sistemoje). „Pavyzdžiui, susirandu įmonę, kurią parduoda už dešimt tūkstančių litų, o savo įmonės buhalterinėje apskaitoje nurodau, kad ji perkama už šimtą tūkstančių. Aš sumoku pinigus tiems, kurie parduoda įmonę, šie pasiima savo dalį, o kitus grąžina man, ir viskas“, – paaiškina FNTT direktoriaus pavaduotojas.

Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI), glaudžiai bendradarbiaujanti su FNTT, taip pat gali pateikti ne vieną pavyzdį. VMI Kontrolės departamento direktorė Valė Kulvinskienė nurodo keletą tipinių pažeidimų. Sakykime, vienas automobilių sporto klubas už paramos lėšas iš susijusio asmens įsigijo žemės sklypų, kuriuos buhalterinėje apskaitoje apskaitė kaip turtą pajamoms iš nuomos gauti. Vis dėlto atliekant mokestinį patikrinimą išaiškinta, kad žemės sklypai buvo parduoti gerokai didesne kaina, negu Registrų centro nustatyta vidutinė rinkos vertė. Valstybei padaryta 164 tūkst. Lt žala.

Kitu atveju VMI nustatė, kad automobilių sporto klubas gautą paramą naudojo ne pagal Labdaros ir paramos įstatyme nustatytą paskirtį, o vykdė ekonominę komercinę veiklą. Klubas įsigijo automobilių už didesnę nei rinkos kainą ir po santykinai trumpo laiko pardavė juos kur kas mažesne nei įsigijimo bei rinkos kaina, tada įsigijo degalų, kuriuos tiesiog nurašė pagal kelionės lapuose įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis. VMI apskaičiavo, kad šiuo atveju už visa tai klubas į biudžetą papildomai turi sumokėti per 200 tūkst. Lt.

Štai kitas pavyzdys: vienas šalies futbolo klubas nedeklaravo iš Europos Sąjungos paslaugų įsigijimo apmokestinamųjų verčių 240 tūkst. Lt. Klubo prezidentas naudojosi išduotais avansais kaip paskola, tačiau nebuvo apskaičiuoti ir į biudžetą sumokėti mokesčiai nuo tokiu būdu gautos naudos. Šis klubas taip pat negalėjo pateikti dokumentų, pagrindžiančių iš darbuotojų išnuomotų automobilių panaudojimą jo veikloje, tad išmokos pagal automobilių nuomos sutartis traktuotinos kaip darbuotojams su darbo santykiais susijusios pajamos.

Ir tai dar ne pabaiga. Nustatyta, kad šio klubo prezidentas Moldovos piliečiui išmokėjo 8,7 mln. Lt grynaisiais už esą suteiktas agento paslaugas. Dėl šio sandorio FNTT buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje ir nustatyti mokesčių vengimo požymiai, sudarytais sandoriais siekiant mokestinės naudos, inicijuotas mokestinis patikrinimas.

Nors tai skamba gana sudėtingai, yra ir paprastesnių, tačiau veiksmingų mechanizmų. Tarkime, kokiame nors mieste vyksta sportininkų stovykla. Oficialiuose sąrašuose parašoma, kad jų dalyvauja 120, tačiau iš tikrųjų atvyksta kokie 60. Vadinasi, pinigai, kurie buvo skirti neatvykusiems sportininkams, atitenka kažkam iš organizatorių, kitų įsitraukusių asmenų. Panašiai vyksta ir su sporto varžybomis. Čia vėlgi oficialiai nurodoma, kad jose dalyvauja tiek ir tiek sportininkų, tačiau iš tikrųjų atvyksta kur kas mažiau. Vadinasi, kuo mažiau sportininkų, tuo daugiau „laisvų“ pinigų, kuriuos gali į kišenę įsidėti organizatoriai, treneriai ar dar kokie nors „gudručiai“.

Taigi pilkųjų sporto zonų, kuriose galima pasipelnyti, netrūksta. Tai uždaras ratas, kurio veikėjams puikiai tinka posakis „ranka ranką plauna“. Kam tai stabdyti, jei tai visiems naudinga, išskyrus valstybę.

O ar įmanoma įsivaizduoti, kokia žala jai šitaip padaroma? Nors V.Kulvinskienė pabrėžia, kad tokie skaičiavimai nėra atliekami, nuslepiamų mokestinių prievolių valstybei mastą iš dalies iliustruoja VMI turimi statistiniai duomenys: 2013–2014 m. patikrinus 118 sporto veiklą vykdančių mokesčių mokėtojų nustatyta bendra sprendimais dėl patikrinimo akto tvirtinimo patvirtinta mokesčių, delspinigių ir baudų suma ir po mokestinio tyrimo arba operatyvaus patikrinimo mokesčių mokėtojų patikslinta mokesčių deklaracijų suma sudarė 4,6 mln. Lt (1,3 mln. eurų).

Neginčytinas faktas, kad sporto padėtis ilgai buvo labai „komfortiška“, tačiau šiemet tai turėtų pasikeisti. Iki šiol sporto veiklą vykdantys mokesčių mokėtojai nebuvo išskirti į atskirą mokesčių mokėtojų grupę, kuri būtų vertinama pagal šiai ekonominės veiklos sričiai būdingas mokestinių prievolių vengimo rizikas ir poveikį šalies biudžetui, tačiau VMI numatė šiemet vykdyti projektą „Sportas“. Jo tikslas – užtikrinti pajamų apskaitymą sporto ir sveikatingumo paslaugas teikiančiose įmonėse bei teisingą mokestinių prievolių, susijusių su profesionalia sporto veikla, vykdymą.

Tiesa, reikėtų pabrėžti, kad su dariniais sporte susiję finansiniai nusikaltimai tarp visų užfiksuojamų finansinių nusikaltimų sudarytų iki 10 proc. Kadangi Lietuvoje sporto svarba, išplėtojimas ir finansavimas yra kur kas menkesni nei daug kur pasaulyje, čia sukasi santykinai nedidelės sumos pinigų, todėl negerų kėslų turinčios vietinės įmonės dažniau renkasi pelningesnes sritis. Kad ir pramogų verslą.

Pabaigoje norėtųsi pridurti, kad pastebima pozityvių tendencijų dėl šiuo metu aktyviau vykstančios „kovos su šešėliu“. Kadangi tokios problemos, kaip mokesčių vengimas, šešėlinių pinigų traukimas į šviesą, sulaukia vis daugiau viešumo, tai veikia kaip gana veiksminga prevencinė priemonė.

Beje, šioje srityje veikia smagus dalykas – domino efektas, kuris gali tapti tikru galvos skausmu susitepusiems. Jei atliekant ūkinės finansinės veiklos patikrinimą įtariama, kad buvo pasinaudota viena iš minėtų ar kitų schemų, automatiškai imama ieškoti daugiau susijusių pažeidimų, analogiškų pažeidimų kitose srityse. Juk geri sukčiai, kaip ir geri verslininkai, apsidraudžia ir pinigus bei riziką išskirsto po skirtingas sritis.

Vaiva Sapetkaitė

Susitarimų dėl varžybų eigos arba baigties paplitimas sporte (proc.)

Kaip manote, kiek yra paplitę susitarimai dėl varžybų eigos arba baigties?

Labai paplitę: futbolininkai – 13; krepšininkai – 3,9

Paplitę: futbolininkai – 42; krepšininkai – 27

Nepaplitę: futbolininkai – 24; krepšininkai – 51

Visai nepaplitę: futbolininkai – 15; krepšininkai – 13,1

Nenurodė: futbolininkai – 6; krepšininkai – 5

Šaltinis: „Transparency International“ Lietuvos skyrius

Žinios, kas inicijuoja susitarimus dėl varžybų eigos arba baigties (proc.)

Kas, jūsų žiniomis, dažniau siūlo susitarti dėl varžybų baigties? (Krepšininkai ir futbolininkai)

Kolegos futbolininkai / krepšininkai       28,4

Buvę kolegos          24

Nenurodė   20,9

Klubo savininkai      18,4

Lažybų bendrovių atstovai       13,9

Neteko susidurti      7,8

Treneriai  7,5

Pašaliniai suinteresuoti asmenys 5,6

Draugai, pažįstami    3,6

Teisėjai   3,1

Nusikalstamo pasaulio atstovai  1,7

Kita       0,6

Komandos / klubo gydytojai      0,6

Šaltinis: „Transparency International“ Lietuvos skyrius

Spalio 9-ąją Lietuvos vyrų futbolo rinktinė žais antrąsias iš viso ir pirmąsias savo aikštėje atrankos į 2016 m. Europos futbolo čempionato rungtynes. Mūsų varžovais taps Estijos futbolininkai, pirmajame savo mače 1:0 įveikę Slovėnijos rinktinę. Lietuviai savo ruožtu kvalifikacinį etapą pradėjo išvykoje 2:0 laimėdami prieš San Mariną.

Prieš šias rungtynes Lietuvos futbolo federacija pristatė naują projektą „Atnešk savo širdį“, kuria siekia pakviesti visus sporto gerbėjus atvykti į Vilniaus LFF stadioną ir palaikyti nacionalinę futbolo rinktinę. Pasak LFF atstovų, šiemet yra unikali galimybė Lietuvos rinktinei prasibrauti į stipriausią Europos futbolo turnyrą, tad karšto palaikymo tikimasi ne tik iš futbolo, bet ir iš krepšinio bei kitų sporto šakų aistruolių. Visi rinktinės gerbėjai kviečiami ne tik ateiti į stadioną, bet ir įsigyti specialiai šiam projektui pagamintus geltonus sirgalių marškinėlius, ant kurių puikuojasi širdis ir užrašas „Atidaviau širdį Lietuvos futbolo rinktinei“.

„Susivienykime dėl futbolo. Susiburkime dėl savo šalies. Nes tik būdami vieningi galime pasiekti savo tikslą – patekti į finalinį 2016 m. Europos čempionato etapą“, – kviečiama kampanijos lankstinuke.

Lietuvos rinktinė po šio mačo spalio 12 d. taip pat namie susigrums su jau minėtais slovėnais, metus užbaigs lapkričio 15 d. žaisdama išvykoje su Šveicarija, o kitą pavasarį pirmą kartą savo istorijoje vyks į futbolo tėvynę Angliją.

Du iš praėjusių trijų „Premier“ lygos sezonų nugalėtoją sužinojome tik paskutinę dieną. Šiemet intriga žada būti dar didesnė: dėl keturių aukščiausių vietų varžytis gali bent septynios skirtingos komandos. 20 komandų vasarą kovai dėl titulo jau išleido daugiau kaip 500 mln.

Trys favoritai
Kaip ir Ispanijoje, Anglijoje yra dvi komandos, kurios konkurentų neturi, rodos, nei pavardėmis, nei piniginių dydžiu. Čempionų titulą ginsianti „Manchester City“ šią vasarą buvo suvaržyta FFP (~Fair Financial Play) sankcijų, bet vis viena ryžosi išleisti apie 50 mln. svarų sterlingų sustiprinti tam, kas praėjusį sezoną kėlė daugiausiai bėdų – gynybai.

Sunku įsivaizduoti, kad „Manchester City“ galėtų nukristi žemiau antros vietos. Daugiausiai – 102 įvarčius pernai įmušusi komanda šiemet, tikėtina, ilgiau galės džiaugtis S.Agüero, o net jam nesant sveikam turi S.Jovetičių, žaidėją, kuris per ikisezonines rungtynes įmušė penkis įvarčius ir, atrodo, pagaliau prisitaikė prie „Manchester City“ futbolo.

Gerokai įdomiau pakalbėti apie artimiausią jų persekiotoją „Chelsea“. Už C.Fabregasą, D.Costą ir F.Luisą 80 milijonų sumokėjusi komanda beveik už tiek pat pardavė R.Lukaku, D.Ba ir D.Luizą. Taip protingai transferais sužaidęs Jose Mourinho per vienus metus sudėjo turbūt galingiausią centro saugų duetą visoje Anglijoje: N.Matičių ir C.Fabregasą. Pirmojo indėlį aptarti proga bus vėliau, o antrasis jau dabar J.Mourinho vadinamas trūkstama detale. Jei „Chelsea“ žais tą patį futbolą, kokį rodė pernai, kontratakose ispanas turėtų tapti pagrindiniu kamuolių skirstytoju, kas, turint omeny E.Hazaro, A.Schürrle ir Oscaro greitį, šiemet turėtų užtikrinti dar daugiau įvarčių.
Didžiausias minusas jiems norint prisivyti „Manchester City“ gali tapti J.Mourinho. Visomis prasmėmis. Visų pirma net ir spaudoje jis jau yra apsižodžiavęs su savininku Romanu Abramovičiumi, komandos lyderiu E.Hazardu ir tuo pačiu C.Fabregasu, ką jau kalbėti apie dešimtis žaidėjų kituose klubuose. Jei „Chelsea“ sezoną pradėtų panašiai, kaip tai užpernai padarė „Real“, komandoje gali prasidėti atviri nesutarimai.

Antra, ne viena komanda pernai pasiūlė veiksmingų priešnuodžių J.Mourinho taktikai. „Aston Villa“, „Crystal Palace“ ir „Sunderland“ – visi išsivežė po susitikimo su „Chelsea“ pergales nepaisant to, kad žaista su jais per paskutiniuosius aštuonis lygos turus, kai Londono komanda pagal taškus buvo pirmoje vietoje. J.Mourinho kone genialiai moka sustatyti savo ekipos gynybą, bet ne puolimą, todėl kai prieš jį patį naudojamas liūdnai pagarsėjęs „autobuso statymas“, „Chelsea“ įvarčių grafoje neretai lieka nulis.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 332014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-33-2014-m

Ar Benediktas XVI aistringiau sirgo už Vokietiją nei Pranciškus – už Argentiną? Ar bent vienas popiežių žiūrėjo pasaulio futbolo pirmenybių finalą? Kaip iš tikrųjų buvo, greičiausiai ir nesužinosime. Bet šventenybių derbis vis dėlto įvyko. Ir futbolas atsidūrė arčiau tikėjimo, o tikėjimas – greta futbolo.

„Pradžioje buvo žodis. Tas žodis buvo pas Dievą. Ir žodis buvo Dievas.“ Evangelijos pagal Joną prologe apie futbolą nieko lyg ir nepasakyta.
Galbūt. Bet juk „žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“. Stop. 266-asis šventojo Petro įpėdinis argentinietis Jorge Mario Bergoglio apie popiežiškąją misiją kalba vartodamas futbolo žodžius: „Aš taip pat turiu žaisti savąjį žaidimą. Tai yra kartu ir jūsų, ir visos Bažnyčios žaidimas. Melskitės, kad aš galėčiau žaisti šį žaidimą iki tos dienos, kai Viešpats mane pakvies pas save.“
Štai taip sportiškai ištartas žodis tapo kūnu, o kamuolys, futbolas, stadionas, sportinės aistros atsidūrė aukščiausiojo Bažnyčios hierarcho akiratyje.
Pasibaigęs pasaulio futbolo čempionatas taip pat atsidūrė Pranciškaus, Vatikano kurijos ir Šventojo Sosto spaudos salės akiratyje. Atsitiko keletas dalykų, kurie negalėjo atsitikti, tarkime, popiežiaujant Benediktui XVI. Arba Jonui Pauliui II. Nors Karolis Wojtyla buvo vadinamas Dievo atletu“ laipiojo po Alpes, plaukiojo baseine, mynė dviratį, jaunystėje spardė kamuolį, Vatikane buvo kitoks požiūris į sportą. Kita atmosfera.
Žurnalistas, Jono Pauliaus II atstovui spaudai Joaquino Navarro Vallsui uždavęs nelabai rimtą klausimą, už kurią komandą finale sirgs Šventasis Tėvas, būtų buvęs perlietas griežtu žvilgsniu. Popiežius ir futbolas? Tai tema, kuri Šventojo Apaštalų Sosto teritorijoje nebuvo aptarinėjama. Bent jau oficialiai.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 282014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-28-2014-m

Rekordinis skaičius įvarčių ir atkaklios kovos aikštėje, stulbinantys žiūrimumo rodikliai visame pasaulyje bei žiniasklaidą it magnetas traukiantys skandalai… Šį sekmadienį finišuosiančiam pasaulio futbolo čempionatui Brazilijoje netrūksta nei žadėtų spalvų, nei intrigų.

“Veidas” pateikia penkias priežastis, kodėl šių metų pirmenybės pretenduoja tapti vienomis geriausių per visą futbolo istoriją.

Atakuojančio futbolo triumfas
Šios planetos pirmenybės žavi futbolo aistruolius vadinamuoju atakuojančiu futbolu bei rezultatyvumu. Nors pastarojo dešimtmečio tendencijos – rezultato siekimu pagrįsto racionalumo ir pragmatiškumo įsigalėjimas prieš kūrybiškumą bei ryžtą – nemažą dalį aistruolių vertė sunerimti, Brazilijoje iki pusfinalių etapo buvo įmušti jau 159 įvarčiai: gerokai daugiau nei per visą turnyrą 2010-aisiais (145) ar 2006-aisiais (147).
Grupių etapas su 136 įvarčiais jau anksčiau tapo rezultatyviausias istorijoje, o įvarčių per mačą vidurkis, siekiantis 2,65, yra geriausias per pastaruosius kelis dešimtmečius. Be to, vis dar esama vilčių, kad šiųmetės pirmenybės taps rezultatyviausios istorijoje: kol kas daugiausiai įvarčių – 171 – buvo įmušta Prancūzijoje 1998 m.
“Žvelgiant į futbolo kokybę bei sukuriamą pramogą, tai vienas geriausių mano matytų čempionatų, – sakė garsus Prancūzijos treneris Gerard’as Houllier. – Tokiose rungtynėse, kaip Vokietija–Gana arba JAV–Belgija, atakų bangos ritosi nuo vartų iki vartų. Buvau maloniai nustebęs girdėdamas trenerius sakant, kad “jei jau atvykome čia, žaiskime tikrą futbolą, kad ir kas nutiktų”. O juk po kiekvienų pirmenybių darbo netenka apie pusę strategų.”
Ir pridūrė: “Futbolo kokybė gerėja kiekvienais metais. Jaučiama ispanų įtaka – šios šalies rinktinės ir klubo “Barcelona” žaidimas paskatino visus kilstelėti kokybės lygį bei tempą. Todėl nenuostabu matyti daugelį rinktinių žaidžiant su dviem ar net trimis puolėjais, nors Europoje kurį laiką buvo išpopuliarėjusi vieno puolėjo sistema.”

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 272014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-27-2014-m

Jei Lietuva taptų bent futbolo vidutinioke, tai būtų finansiškai naudingiau, nei užimti pirmaujančias pozicijas krepšinio srityje. Vis dėlto valstybė ir toliau kasmet krepšiniui skiria dešimt kartų didesnes sumas nei futbolui.

Brazilijoje aukščiausią tašką pasiekė viena didžiausių sporto švenčių – pasaulio futbolo čempionatas. Gatvėje paklausinėję praeivių, kurią rinktinę jie palaiko, turbūt sulauktume pačių įvairiausių atsakymų – nuo Argentinos iki Vokietijos. Greičiausiai būtų ir tokių, kurie visa širdimi sirgo už Dramblio Kaulo Kranto ar čempionato atradimo Kosta Rikos rinktines.
Taigi mūsų šalies gyventojai nuolat turi rinktis, kurią užsienio rinktinę palaikyti, nes Lietuvos futbolo komandos niekada nėra buvę ir, ko gero, dar ilgai nebus tarp svarbiausių sporto karaliaus turnyrų dalyvių. Net kaimynai latviai 2004 m. galėjo eiti iš proto matydami, kaip jų nacionalinė futbolo rinktinė Europos čempionate garbingai priešinasi stipriausioms žemyno komandoms.
Vis dėlto daug kam tokia situacija nekelia nė mažiausių nepatogumų: juk yra nacionalinis pasididžiavimas, džiaugsmas ir liūdesys, antroji religija – krepšinis.

Bendraminčiai – Libanas ir Filipinai
Nors lietuviai didžiuojasi ir kaskart džiaugiasi nacionalinės krepšinio rinktinės laimėjimais, realybė yra tokia: ši sporto šaka – pasaulinio sporto paraštėje, o finansinė nauda iš krepšinio tėra lašas jūroje, palyginti su tuo, ką gauna daugiau dėmesio futbolui skiriančios valstybės.
Krepšinis populiariausia sporto šaka laikomas Lietuvoje, Libane ir Filipinuose. Švelniai tariant, ne pati garbingiausia sportinė kompanija. Visur kitur dominuoja futbolas. Tad net kaskart kopdami ant aukščiausių Europos ar pasaulio krepšinio čempionatų pakylų turėtume pripažinti, mes esame įdomūs tik patys sau.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 272014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-27-2014-m