Brazilijoje vykstantis pasaulio futbolo čempionatas persirito per pusiaują. Pasibaigus grupės varžyboms kovą dėl titulo tęs tik 16 stipriausių planetos komandų. „Trakų“ komandai vadovaujančiam Edgarui Jankauskui didžiausią įspūdį pirmajame etape paliko Vokietijos komanda, o tarp vilčių nepateisinusių ekipų – Portugalija, Italija ir Ispanija.

Tituluočiausiam visų laikų šalies futbolininkui ši vasara kitokia nei įprastai. Per du dešimtmečius trukusią profesionalo karjerą 39-erių metų vilnietis buvo įpratęs, kad birželio mėnuo dažniausiai yra skiriamas poilsiui. Šiemet tenka pratintis prie kitokio tempo. E.Jankausko treniruojamas „Trakų“ klubas puikiai debiutavo stipriausioje šalies lygoje ir kol kas A lygos turnyro lentelėje nusileidžia tik Vilniaus „Žalgiriui“. Nepaisant įtempto darbo grafiko, futbolo specialistas randa laiko vakarais įsijungti televizorių ir stebėti Brazilijoje vykstančio pasaulio futbolo čempionato kovas.

Per savo karjerą Rusijos, Belgijos, Ispanijos, Portugalijos, Škotijos, Prancūzijos, Graikijos, Latvijos ir Jungtinių Valstijų klubuose rungtyniavęs puolėjas matė ir šilto ir šalto, todėl tikrai turi ką palyginti. Jis iki šiol yra vienintelis lietuvis, kuriam pavyko virš savo galvos iškelti prestižiškiausią Europos futbolo klubų turnyro – Čempionų lygos – trofėjų.

- Sužaistas pirmasis pasaulio čempionato etapas, pusė komandų jau pasitraukė iš turnyro. Ar jus kas nustebino, žvelgiant į kovas dėl titulo tęsiantį stipriausių komandų šešioliktuką?

- Tikriausiai kaip ir daugeliui, man buvo netikėtas stipriausių komandų pasitraukimas – ispanų, portugalų, italų. Nustebino Pietų Amerikos ekipų progresas. Dabar jau bus šiek tiek loterijos – atkrintamosiose varžybose kiekviena detalė gali turėti lemiamos įtakos rezultatui, tai šiek tiek sulygina komandų galimybes.

- Kurias rinktines būtų galima vadinti didžiausiu šio čempionato nusivylimu?

- Didžiausias nusivylimas neabejotinai yra Ispanijos rinktinė, taip pat Italijos, Portugalijos rinktinės.

- Ispanija – šalis, kurioje esate rungtyniavęs keletą sezonų, šiemet buvo nuversta nuo Olimpo. Ar galima kalbėti apie šios ispanų futbolininkų kartos dominavimo pabaigą? Ar sutiktumėte, kad ispanų rinktinei jau taip pat būtina kartų kaita?

- Aš nesiimčiau spręsti apie šios ispanų futbolininkų kartos dominavimo pabaigą. Žinoma, visi mes senstam ir tiek metų išbūti aukščiausiame lygyje jau yra didelis pasiekimas. Anksčiau ar vėliau ateina laikas pokyčiams, tikriausiai keisis komanda, galbūt ne iš karto visi, bet vyresni žaidėjai tikriausiai trauksis, ateis nauja karta.

- Esate rungtyniavęs belgų „Brugge“ klube ir neblogai susipažinęs su šios šalies futbolu. Ar pagrįstai tiek daug kalbama apie ypač talentingą dabartinę belgų futbolininkų kartą? Kokį įspūdį palieka ši Marco Wilmotso komanda?

- Prisimenu, jog prieš dešimt metų su belgais buvome vienoje atrankos grupėje ir sugebėjome apylygiai kovoti. Jau tada buvo kalbama, kad turi keistis karta, nes tuometiniai žaidėjai artėjo link sportinės senatvės. Ir tikrai, kai atėjo kita karta pasijautė didžiulis impulsas. Belgijoje dabar kalbama, kad ateinanti jaunesnių futbolininkų karta yra dar talentingesnė. Tai tik parodo šios šalies dėmesį futbolui. Tai yra labai gražus pavyzdys daugeliui Europos šalių.

- Dar viena šalis, kurioje praleidote bene ryškiausius metus – Portugalija. Kaip manote, kokios pagrindinės šiemetinio portugalų fiasko priežastys?

- Sunku vienareikšmiškai pasakyti. Galbūt žaidėjai individualiai ir yra labai stiprūs, bet matome, kad jei nėra komandos dvasios, individualybės rezultato negarantuoja. Žaidėjai lyg ir labai geri, bet komandinis žaidimas nesiklijuoja. Galbūt buvo per daug tikėtasi iš Cristiano Ronaldo. Susidarė įspūdis, jog visi tikėjosi, kad jis vienas viską išspręs. Tačiau jis taip pat žmogus ir turi savo limitus.

- Kurios komandos, jūsų manymu, per pirmąjį etapą paliko geriausią įspūdį?

- Vokietija. Labai disciplinuota, be arogancijos, subrendusi komanda.

- Dar prieš čempionatą prognozavote, kad finale žais Argentinos ir Brazilijos rinktinės. Ar savo nuomonės nepakeitėte? Kas yra realiausi pretendentai laimėti čempionų titulą?

- Na, teoriškai Argentinos ir Brazilijos susitikimas dar įmanomas.  Tačiau dabar į pretendentų trejetuką dar įtraukčiau ir vokiečius.

- Aštunfinalyje žais tik šešios Europos komandos. Ar tai reiškia, kad tas faktas, jog čempionatas vyksta Pietų Amerikoje, kitų žemynų komandoms tapo rimtu papildomu koziriu?

- Nemanyčiau, kad tai yra lemiantis faktorius. Visos komandos turėjo laiko aklimatizuotis, priprasti prie vietos klimato, laiko zonų kaitos. Todėl tame ieškoti pasiteisinimų nederėtų. Pažiūrėkime, kiek Pietų Amerikos futbolininkų žaidžia Europoje. Daugelyje komandų būtent jie ir vaidina pagrindinius lyderių vaidmenis. Ne paslaptis, kad Pietų Amerika yra futbolininkų kalvė. Brazilija, Argentina, Kolumbija, Meksika – tai šalys kurios gyvena futbolu. Netvirtinu, kad Senajame žemyne futbolas ne toks populiarus, tačiau pažiūrėkite kiek žmonių, nepaisant krizės, susirenka į vietos čempionatus Argentinoje, Kolumbijoje, Meksikoje, Venesueloje. Tai rodo, kad tame regione šiai sporto šakai skiriamas nepaprastai didelis dėmesys.

- Kuri aštunfinalio pora (Brazilija – Čilė, Kolumbija – Urugvajus, Prancūzia – Nigerija, Vokietija – Alžyras, Nyderlandai – Meksika, Kosta Rika – Graikija, Argentina – Šveicarija, Belgija – JAV) jums yra įdomiausia ir kodėl?

- Visos poros įdomios, neįdomių rungtynių jau nebeliko, gal tokių ir nebuvo. Bet tikrai įsijungsiu Brazilijos ir Čilės mačą. Čilės komanda labai simpatiška, ji tokia kibi, sunku prieš juos žaisti. Bus labai įdomios rungtynės.

- Šiemet ypač daug kalbama apie teisėjų darbą. Sutiktumėte, kad kitų žemynų arbitrai savo kvalifikacija gerokai nusileidžia Europos teisėjams?

- Prisimenu Šveicarijos ir Irano rungtynes bei mačiau kaip teisėjas labai gerai susigaudė keliose situacijose. Pasirodo, jis buvo iš Uzbekistano (red.past. – Ravšanas Irmatovas). Man atrodo klaidų pridarė ir europiečiai, ir teisėjai iš kitų žemynų. Teisėjo kilmė nėra svarbiausias dalykas. Klysti žmogiška, klystame visi – ir azijiečiai, ir juodaodžiai, ir baltaodžiai.

- Ko iš šio čempionato pasimokėte kaip treneris?

- Kiekvienos rungtynės ir kiekvienas čempionatas, ypač tokio lygio, kažką palieka atminty. Stebi ir pamatyti dalykai įsirašo į sąmonę ar pasąmonę, tai išlieka.

- Kurio čempionate dirbančio trenerio braižas jums labiausiai imponuoja?

- Lengviau pasakyti, kurio braižas neimponuoja – tai Čilės trenerio Jorge Sampaoli, kuris visų rungtynių metu straksi ant linijos. Rungtynėse, kurias stebi 50 tūkst. žiūrovų, šokinėti ir šaukti nėra prasmės. Tos instrukcijos dėl didžiulio triukšmo dažniausiai nepasiekia net arčiausiai stovinčių žaidėjų ausų. Tas emocinis teatras… Treneris turi valdytis, kaip jam bebūtų sunku.

- Papasakokite, kaip čempionato rungtynes stebi Edgaras Jankauskas?

- Dažniausiai namuose, kartais su draugais nueiname į barą. Mėgstu žiūrėti per didelį ekraną. Žymiai maloniau žiūrėti, kai vaizdas yra aiškus, pakartojimai. Todėl technologijų progresas labai džiugina. Palyginus su tuo, kas buvo prieš dešimt metų, skirtumas akivaizdus. Atkrintamąsias rungtynes ketinu stebėti per lenktą „Samsung“ UHD televizorių, kuris turi futbolui skirtą režimą su specialiai pritaikyta vaizdo raiška, erdviniu garsu ir galimybe pritraukti pasirinktas ekrano sritis. Tad tikiuosi, kad įspūdžiai bus dar geresni. O šiaip esu ramus žiūrovas, nuo sofos nešokinėju.

- Ar stengėtės pamatyti visas pasaulio čempionato rungtynes, net ir tas, kurios vyko vėlai naktį?

- Kad ir kaip bemylėčiau futbolą, visų rungtynių tikrai nežiūriu. Čia panašiai kaip su maistu – net pačių skaniausių patiekalų persivalgyti nėra gerai.

- Gal savo „Trakų“ komandos rytinių treniruočių laiką irgi kiek pakoregavote, kad futbolininkai galėtų pamatyti ir naktinius mačus, kurie vyko 1 ar 4 val. nakties?

- Aš manau, kad futbolininkai tikrai nežiūri rungtynių, kurios prasideda 1val. nakties, bent jau taip tikiuosi. Treniruotė – šventas reikalas.

Egzotiškoji Brazilija kiekvienam pirmiausia asocijuojasi su spalvingais karnavalais ir futbolu. Todėl akivaizdu, kad šią savaitę prasidėsiantis pasaulio futbolo čempionatas turėjo tapti tikra fiesta šiuo sportu alsuojančiai Pietų Amerikos valstybei. Vis dėlto šį čempionatą brazilai pasitinka nelabai entuziastingai.

Ekonomikos sunkumai, socialinės problemos ir abejonės dėl ateities perspektyvų – su šiais iššūkiais šiandien susiduria į vadinamųjų augančių pasaulio galių penketą BRICS (Brazilija, Rusija, Indija, Kinija, Pietų Afrikos Respublika) patenkanti Brazilija.
“Žvelgdamas į skaičius, negalėčiau pasakyti nieko pozityvaus”, – teigia “Barclays” banko analitikas Bruno Rovai.

Ekonomikos ratas lėtėja
Brazilijos statistikos tarnybos duomenimis, per pirmuosius tris šių metų mėnesius šalies ekonomika augo vos 0,2 proc., o užsienio investicijų, itin svarbių besivystančios ekonomikos augimui, dydis susitraukė 2,1 proc.
Brazilijos centrinio banko atlikta ekonomistų apklausa parodė, kad BVP didėjimo prognozės taip pat ne itin džiugios: šiais metais jį didėsiant tikimasi 1,63 proc., o 2015-aisiais – 1,91 proc. Šie skaičiai kelia nerimą ne tik valstybės vadovams, bet ir investuotojams, nes, kitaip nei esant išsivysčiusiai ekonomikai, augančiose rinkose toks sulėtėjimas prognozuoja galimą ekonomikos susitraukimą ateityje.
2007 m., kai FIFA suteikė Brazilijai privilegiją rengti futbolo čempionatą, šalis mėgavosi neregėtu ekonominiu pakilimu: BVP augimas buvo 4,5 proc., o užsienio investuotojai tiesiog plūdo vykdyti milžiniškų projektų egzotiškoje valstybėje. “Financial Times” teigimu, prieš šešerius septynerius metus prasidėjęs investuotojų antplūdis lėmė tai, kad šiandien ketvirtadalį visos Brazilijos pramonės valdo užsienio kapitalas, palyginti su 6 proc. prieš penkerius metus.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 232014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-23-2014-m

Politika, skandalai ir popžvaigždės – visa tai artimiausiu metu atsidurs antrame plane, mat pusės pasaulio gyventojų akys nukryps į Brazilijoje prasidėsiantį pasaulio futbolo čempionatą

Jau birželio 12-ąją Brazilijoje atidarymo rungtynėmis tarp šeimininkų ir Kroatijos prasidės daugiausiai žiūrovų pasaulyje prie televizorių ekranų sutraukiantis renginys – dvidešimtasis FIFA pasaulio futbolo čempionatas. Prieš ketverius metus Pietų Afrikos Respublikoje vykusias pirmenybes 214-oje valstybių stebėjo 3,2 mlrd. žmonių, arba tik šiek tiek mažiau nei pusė planetos gyventojų. Šiemet tikimasi šį rezultatą dar pagerinti – prie to prisidės ir 18 tūkst. akredituotų žurnalistų bei 500 televizijos kanalų.
Futbolo karaliais tituluojami brazilai žada surengti įspūdingą šventę tiek aikštėje, tiek už jos ribų.
Tiesa, renginį lydi ne tik džiaugsmas bei lūkesčiai, bet ir protestai dėl milžiniškų valdžios išlaidų čempionato rengimui bei korupcijos. Be to, organizatoriai iki pat paskutinių dienų nebaigia parengiamųjų darbų stadionuose ir kitose svarbiose vietose, todėl turės gerokai pasistengti, kad išvengtų nesklandumų sutikdami apie 600 tūkst. turistų iš užsienio.
Vis dėlto neabejojama, kad šios temos bus įdomios tik prieš ir po čempionato, nes jo metu karaliaus futbolas.

Ar atsipirks išlaidos?
11,5 mlrd. JAV dolerių (apie 28,8 mlrd. Lt) – maždaug tiek Brazilijai jau kainavo pasaulio čempionato organizavimas, pradedant infrastruktūros tvarkymu ir baigiant stadionų, kurie kainavo keturiskart brangiau, nei planuota, statyba. Ši suma atrodys dar įspūdingesnė, jei lyginsime su ankstesniu čempionatu: Pietų Afrikos Respublika prieš ketverius metus išsivertė su maždaug 4 mlrd. dolerių (10 mlrd. Lt). Tačiau organizatoriai atkerta, kad šalis, kurios ekonomikos augimo tempai pastaraisiais metais gerokai sulėtėjo, iš to gaus naudos.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 232014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-23-2014-m

Ambicingi naujokai žada įdomesnį A lygos sezoną, kuriame išvysime ir būrį tėvynėn grįžusių žvaigždžių.

„Parodyk, kaip žaidi, ir pasakysiu, kas esi“, – rašė Urugvajaus žurnalistas Eduardas Galeano. Įdomu, kokį įspūdį apie mūsų šalį susidarytų užsieniečiai, pažiūrėję Lietuvos futbolo A lygos rungtynes? Daug skambių kalbų, tačiau ne visada tas kalbas atitinkantys darbai. Daug studentiško nusiteikimo svarbiausius darbus palikti paskutinei nakčiai. Daug fiziškai tvirtų, tačiau techniškai ir taktiškai ne tokių brandžių žaidėjų. Nuolatinis nerimas, ar finišą pasieks visos startavusios komandos, o jei ir pasieks, tai kokios būklės. Bandymai ieškoti auksinių žuvelių užsienyje, dažnai liekant tik prie suskilusios geldos. Ir galiausiai aikštės, kurias būtų gėda rodyti net kažkelintos lygos Vakarų lygos klubo sirgaliams…
Tokių nusiskundimų dėl Lietuvos futbolo girdime nuolat, o ir patys tokių replikų negailime. Kita vertus, reikia pripažinti ir tai, kad kalbėdami apie lietuvišką futbolą esame pernelyg savikritiški ir dažnai nepastebime teigiamų pokyčių, kurių tikrai yra.
Kokie gi jie, paklausite? Jau senokai kuris nors mūsų klubas buvo taip arti Europos turnyrų grupės etapo, kaip praėjusį sezoną buvo Vilniaus „Žalgiris“. Akivaizdu, kad pamažu gerėja ir infrastruktūra. Į A lygą grįžta ryškiausios mūsų žvaigždės. Plečiasi pačios lygos geografija, o ir komandų, žadančių kovoti dėl apdovanojimų, šiemet kaip niekada daug. Turime lygoje ir perspektyvaus jaunimo, kuriam patirtis mūsų stadionuose gali tapti tramplinu į geresnius klubus. O tai savo ruožtu reikštų ir pajamas mūsų klubams. Džiugu ir dėl to, kad atsiranda jaunų perspektyvių trenerių, besivadovaujančių jau ne sovietine, ne vietine, o geriausia europine praktika.
Galiausiai ir mūsų futbolo rinktinei dėl pakitusio atrankos į Europos čempionatą formato atsiranda didesnių galimybių pagaliau įgyvendinti tai, apie ką lig šiol taip nedrąsiai svajojome.

Lyderiai nepakitę

Kaip ir praėjusį sezoną, šiemet pagrindiniais pretendentais kovoje dėl A lygos čempionato aukso derėtų laikyti dabartinius čempionus Vilniaus „Žalgirį“ ir pernai paskutiniajame ture galimybę iškovoti paleidusį Klaipėdos „Atlantą“. Vilniečių koziris – didžiausias šalyje biudžetas, leidęs parsivilioti buvusius rinktinės žaidėjus Deividą Šemberą ir Liną Pilibaitį, taip pat daug pajėgių legionierių. Kaip atskleidė Vilniaus klubo prezidentė Vilma Venslovaitienė, sostinės ekipos biudžetas šiemet sieks 9 mln. litų – dviem milijonais daugiau nei praėjusį sezoną.
Vilniečiai sieks patekti bent jau į UEFA Europos lygos grupės turnyrą. Sėkmė dar padidintų „žalių-baltų“ biudžetą. Ilgas atsarginių žaidėjų suolelis neturėtų pakišti kojos keliais frontais rungtyniausiančiam „Žalgiriui“, tad vienintelis dalykas, kurio gali baimintis šios ekipos gerbėjai, – žaidėjų motyvacija kovojant vietos fronte. Ne paslaptis, kad nusiteikti rungtynėms su silpnesnėmis šalies ekipomis ne visada paprasta. O kiekvienas kluptelėjimas bus puiki proga pagrindiniams oponentams, ypač „Atlantui“.
Uostamiesčio ekipos pagrindinis koziris – nuo pernai kone nepakitusi sudėtis. Atsisakyta tik vilčių nepateisinusių žaidėjų. Tiesa, tarpsezoniu nemažai kalbėta, kad komandos lyderiai Evaldas Razulis, Donatas Kazlauskas išvyks rungtyniauti į užsienį. Kol kas trenerio Konstantino Sarsanijos žodžiai neišsipildė, tačiau galima laukti, kad žadėti perėjimai įvyks vasarą. Tai reikštų, kad „Atlantui“ nedelsiant reikėtų lopyti žiojinčias skyles, o lietuvių žaidėjais vargu ar pavyktų tai padaryti.
Nereikia pamiršti, kad „Atlantas“ žais ir UEFA Europos lygoje, kur puoselėjamos taip pat nemenkos ambicijos. Vis dėlto kova dviem frontais „Atlantui“ dėl trumpesnio atsarginių žaidėjų suolelio bus kur kas sudėtingesnė nei „Žalgiriui“. Tai dar viena priežastis laukti, kad vilniečiai nuo uostamiesčio futbolininkų turnyrinėje lentelėje atitrūks būtent vasarą prasidėjus kovoms Europoje.

Kas mes iššūkį

Praėjusį sezoną rimčiausi auksą ir sidabrą iškovojusių vienuolikių konkurentai buvo Panevėžio „Ekranas“ ir Marijampolės „Sūduva“. Šiemet iš panevėžiečių medalių vargu ar verta tikėtis. Net galima ironizuoti, kad ne ką mažiau rimtai Panevėžio klubas turės kovoti ne tik stadione, bet ir teismuose, kur būrys buvusių žaidėjų siekia prisiteisti skolas. Komandos prezidentas Aušrys Labinas neslepia, kad ekipa susiduria su rimtomis finansinėmis problemomis. Prieš sezoną “Ekranui” kurį laiką net buvo uždrausta registruoti žaidėjus.
Rimtas smūgis komandai galėtų būti ir nesuteikta UEFA licencija, kurios netektis atimtų ne tik galimybę išmėginti save Europoje, bet ir gauti papildomų pajamų. Dėl skolų tokia galimybė egzistuoja.
Vilčių „Ekrano“ klubo gerbėjams gali teikti nebent tai, kad panevėžiečiai subūrė daug jaunų, perspektyvių žaidėjų, vadovaujamų vieno daugiausiai žadančių šalies trenerių Valdo Dambrausko. Galbūt „Ekranas“ vėl grįš į tą kelią, kai klube buvo ugdomi tokie jauni žaidėjai, kaip broliai Česnauskiai, Marius Stankevičius, Aurimas Kučys, Mantas Savėnas.
Tad pagrindine pretendente drumsti ramybę lyderiams dera laikyti „Sūduvą“. Marijampoliečiai galingai finišavo 2013 metais, kai per paskutines rungtynes tiesiog sumindžiojo „Žalgirį“. Koją kovojant dėl medalių jiems pakišo tik prasta sezono pradžia. Būtent to labiausiai ir turėtų baimintis ekipos vadovybė šiemet, o pirmosios rungtynės su Gargždų „Banga“ tą tik patvirtina. Jei „Sūduva“ per vėlai nubus iš žiemos miego, galės svajoti tik apie bronzą.
Šiemet komanda sustiprino savo sudėtį, o didžiausia paspirtimi dera laikyti iš „Ekrano“ perėjusį serbą Marką Andjelkovičių, gynėją Marių Činiką. Galima viltis, kad Marijampolėje atsigaus ir porą ne itin gerų sezonų sužaidęs Arminas Vaskela. Opiausia sūduvių komplektacijos problema – porininko Tomui Radzinevičiui atakos smaigalyje stygius. Rezultatyviausio lygos žaidėjo Nerijaus Valskio netekties ekipai kompensuoti nepavyko.

Užsienio kapitalo paspirtis

Apie kovą dėl medalių šiemet garsiai kalba ir Pakruojo „Kruojos“ bei naujokų „Trakų“ ir Klaipėdos „Granito“ atstovai. Ambicijų kilti aukščiau neslepia Gargždų „Bangos“ klubas. Visus šiuos klubus, išskyrus „Trakus“, vienija jų priklausomybė nuo užsienio kapitalo. Užsienio rėmėjų pinigais į priekį bandys žygiuoti ir „Dainava“.
Tai, kad mūsų futbolas sulaukia užsienio rėmėjų dėmesio, yra gerai. Vis dėlto kai kas kelia nerimą: visų pirma svarbu, kad tos užsienio investicijos nebūtų tik trumpalaikis dalykas, antra, svarbi pačių investuotojų reputacija, kad būtų išvengta lažybų skandalų, krečiančių Latvijos futbolą. Užkulisiuose kalbama, kad Tauragės „Tauras“ šiemet už A lygos borto buvo paliktas ne tik dėl sportinio principo, bet ir baiminantis į šią komandą investuoti nusprendusių asmenų ryšio su lažybomis.
„Granito“ ir „Trakų“ klubams pavyko suburti gana pajėgias sudėtis. Trakiškių gretose išsiskiria Lietuvos rinktinei atstovavę vartininkas Paulius Grybauskas, saugai Vytautas Lukša ir Darius Miceika bei puolėjas Tadas Labukas. Prie „Trakų“ ekipos vairo kaip treneris debiutuos ir Edgaras Jankauskas. Tad kyla klausimas, ar išvysime Lietuvoje Jose Mourinho futbolo mokyklos pamokas. Klaipėdoje matysime rezultatyvųjį gruziną Georgę Alaverdašvilį, po ilgos pertraukos į Lietuvą sugrįžusį Tomą Tamošauską. Savo karjerą atgaivinti bandys vienu perspektyviausių futbolininkų kadaise laikytas Dominykas Galkevičius.

Daugiau nei du dešimtmečius niekaip nesugebėdama pasistatyti reprezentacinei šalies futbolo rinktinei deramo ir tarptautinius standartus atitinkančio stadiono, Lietuva gausybės užsienio futbolo gerbėjų akyse sukūrė atsilikusios šalies įvaizdį.

Šimtas milijonų eurų (345 mln. Lt) – tokią sumą, prilygstančią Klaipėdos miesto metų biudžetui, paskutinę vasaros dieną paklojo Madrido „Real“ futbolo klubas, įsigijęs Londono „Tottenham“ lyderį Garethą Bale‘ą. Tai didžiausia kada nors sumokėta suma už vieną žaidėją, kurio vien bazinė alga nuo šiol sieks beveik 1,3 mln. Lt per savaitę. Tokiomis įspūdingomis sumomis švaistosi populiariausios pasaulyje sporto šakos klubai, gaunantys pajamas iš milžiniškų savininkų investicijų, brangiai parduodamų transliacijų, reklamos teisių ir išgraibstomų bilietų.
Kol Senajame žemyne virė aistros ir buvo gerinami rekordai, Lietuvos futbolo orbitoje aptarinėtos šiek tiek kitokios problemos: mūsų valstybė išlieka vienintelė Europos Sąjungoje, iki šiol neturinti aukščiausius tarptautinėms rungtynėms keliamus reikalavimus atitinkančio stadiono.
Nacionalinė komanda pasaulio čempionato atrankos ciklą savo aikštėje pratęs rytoj, rugsėjo 10 dieną, kai Marijampolėje priims Lichtenšteiną. Ne pirmą kartą gavus išimtinį FIFA leidimą, varžybos bus surengtos tokio lygio standartų neatitinkančiame 6,2 tūkst. vietų „Arvi“ stadione, kurį kadaise Austrijos rinktinės žaidėjai nuoširdžiai palaikė skirtu tik treniruotėms, bet ne mačui. Tačiau tai buvo dar palyginti kukli replika: šimtus tūkstančių reklaminiams šalies įvaizdžio projektams išleidžianti Lietuva milijonų futbolo gerbėjų akyse jau ne vieną dešimtmetį yra tarsi civilizacijos nepaliestas užkampis.

Opiausias problemas užglaistė

Neramiai apžiūrėjęs nestabilias ir nuo sirgalių šokinėjimo vibruojančias stadiono konstrukcijas BBC žurnalistas nesitikėjo, kad sulauks dar vienos nemalonios staigmenos: žiniasklaidos ložėje jį pasitiko keliolika įkyrių vapsvų, greičiausiai ten susisukusių lizdą. Šie įspūdžiai buvo ryškiausi Škotijos rinktinės mačą Lietuvoje prieš kelerius metus aprašiusiam korespondentui: ant kompiuterio kapsintys vandens lašai ar katakombas primenantys ilgi koridoriai, kuriais teko eiti į Kauno sporto halėje rengiamą spaudos konferenciją, mat stadione tam nėra vietos, jau nebebuvo tokie netikėti.
Nors savo įspūdžius jis diplomatiškai pasiliko privačiai erdvei ir koncentravosi į įvykius aikštėje, 2011 m. Kaune viešėję ispanai pasaulinio masto informaciniuose šaltiniuose be skrupulų talžė Lietuvą. Kadangi stadiono danga nėra šildoma, o ankstyvas pavasaris šiltais orais nelepino, tarptautinis mačas vyko ant smėlio – žolė dar nebuvo prasikalusi. „Sveiki atvykę į bulvių lauką“, – tokios ir panašios antraštės nuskambėjo skaitomiausių žiniasklaidos šaltinių, tokių kaip „Reuters“ ar AS, pirmuose puslapiuose.
Tokią realybę matė reguliariai Lietuvoje viešintys užsienio žurnalistai. Mažiausiai kelios dešimtys jų – Lietuvai gausus užsienio žiniasklaidos atstovų skaičius – lydi savo šalių rinktines, atvykstančias žaisti pasaulio ir Europos čempionato atrankos mačų.
„Nesuvokimas, kokį svorį turi futbolas, yra visos valstybės problema. Užsieniečius tokie dalykai stebina“, – „Veidui“ konstatuoja futbolo apžvalgininkas Nerijus Kesminas.
Vis dėlto per pastaruosius porą metų padėtis vos vos pasitaisė: Vilniuje atnaujintas Lietuvos futbolo federacijos (LFF) stadionas, turintis visus metus „žaliuojančią“ dirbtinę dangą ir sudarantis pakankamas sąlygas tiek komandoms, tiek žurnalistams. Tiesa, jis atitinka tik trečiąją stadionų kategoriją, o aukščiausio rango tarptautinėms rungtynėms reikalinga ketvirtoji. Be to, per daugelį metų jau padaryta žala – neigiamų atsiliepimų kiekis yra neregėtai didelis.
Pasak LFF generalinio direktoriaus Edvino Eimonto, kitko sunku būtų tikėtis: „Vykstant eiliniam renginiui kiekvienos šalies žurnalistai, norėdami išsiskirti ir patraukti skaitytoją, pabrėš tuos dalykus, kurie yra negražūs ar netinkami, todėl minimali užduotis – bent jau nepalikti tokių akivaizdžių spragų. Tai svarbu, nes sportas yra turbūt geriausias šalies ambasadorius – daug reikšmingesnis už įvairias brangias reklamos kampanijas. Klasikinis pavyzdys – Barselonos miestas Ispanijoje, pasaulyje išgarsėjęs po 1992 m. surengtų olimpinių žaidynių, davusių milžinišką impulsą miesto ir viso regiono plėtrai. Iš tiesų sportas yra mažiausia investicija į šalies žinomumą.“
Mūsų futbolo įvaizdį šiek tiek pataisė vasarą Kaune, Marijampolėje ir Alytuje šiemet vykęs Europos jaunių (iki 19 metų) vaikinų futbolo čempionatas. UEFA pagyrų sulaukusios pirmenybės ne tik buvo ketvirtos pagal apsilankiusių žmonių skaičių istorijoje (vid. 3780 per rungtynes), bet ir transliuotos populiariausiais tarptautiniais sporto kanalais, tokiais kaip „Eurosport“.

Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidentas Julius Kvedaras sako esąs rimtai nusiteikęs pokyčiams. Jis prognozuoja, kad futbolo A lyga jau netrukus taps kur kas patrauklesnė tiek futbolo aistruoliams, tiek būsimiems rėmėjams.

Šalies futbolo lygis nepasikeičia nei per vieną dieną, nei per vienus metus, todėl ateitimi reikia rūpintis nuolat: kurti tvarią, sklandžiai funkcionuojančią sistemą, kurios pagrindu būtų tęsiama Lietuvos futbolo istorija, o kartu diegti naujoves, kurios futbolą darytų patrauklesnį ne tik šios sporto šakos gerbėjams, bet ir verslininkams. Apie tai, kaip paversti futbolą jei ne nacionaline religija, tai bent jau pasididžiavimą keliančia ir tarptautinėje erdvėje pagarbos verta sporto šaka, kalbamės su LFF prezidentu Juliumi Kvedaru.

– Kiekvienos šalies futbolo veidrodis – nacionalinės rinktinės žaidimas. Kaip vertinate pastarojo laikotarpio laimėjimus?
J.K.: Pergalės ir iškovoti taškai džiugina, pralaimėjimai liūdina. Csabos Laszlo komandoje rinktinės senbuviai demonstruoja solidų žaidimą, kviečiama nemažai jaunimo. Rinktinėje įsibėgėja ir kartų kaita. Kai kuriems žaidėjams pavyko maloniai nustebinti net futbolo specialistus. Jaunimo rinktinėje atsiskleidė keletas perspektyvių futbolininkų, kurie ateityje neabejotinai papildys nacionalinės rinktinės gretas.
Neseniai vykusiose FIFA pasaulio čempionato kvalifikacinėse rungtynėse mūsų moterys parodė charakterį ir pademonstravo gana aukštą futbolo lygį. Jaunimo iki devyniolikos metų komanda šių metų vasarą turės galimybę įrodyti savo sugebėjimus dvikovose su stipriausiomis Europos komandomis UEFA U-19 čempionato finale, kuris vyks Kaune, Alytuje ir Marijampolėje. Kita vertus, turime ir skaudulių: tai netikėtos žaidėjų traumos, nepatenkinami dalies kontrolinių rungtynių rezultatai, tačiau į ateitį žvelgiame optimistiškai.
– Tad koks mūsų futbolo lygis šiandien? Kaip kitų šalių kontekste vertinate mūsų A lygą?
J.K.: Sunkus ir skausmingas klausimas. Dėl finansavimo stokos Lietuvos futbolas nesiplėtoja taip sparčiai, kaip norėtųsi. Pinigų trūksta tiek profesionalų, tiek mėgėjų klubams. Todėl džiaugiuosi, kad sugebame išlaikyti tris futbolo lygas, organizuojame visų amžiaus grupių futbolo čempionatus, finansuojame Nacionalinę futbolo akademiją, teikiame įvairiapusę paramą vaikų futbolui.
Akivaizdu, kad negalime konkuruoti su turtingomis futbolo šalimis, bet drąsiai galiu teigti, jog tikrai nenusileidžiame savo kaimynams latviams ir estams. Profesionalūs mūsų futbolo klubai glaudžiai bendradarbiauja su miestų savivaldybėmis ir kartu su rėmėjais geba suburti pakankamai pajėgias komandas.
Šiais metais A lygos klubai įkūrė Lietuvos futbolo klubų asociaciją (LFKA), kuriai vadovauti išsirinko verslininką Rolandą Skaisgirį. LFF naujai įkurtai klubų asociacijai perleido šių metų A lygos čempionato vykdymo teisę. Tikiuosi, kad efektyviai išnaudojant sukauptą federacijos patirtį ir finansine paramą A lyga taps patrauklesnė tiek futbolo aistruoliams, tiek būsimiems rėmėjams.
Noriu atkreipti dėmesį, kad LFKA ir jos naujai išrinkto prezidento laukia rimta užduotis. UEFA deda daug pastangų, kad būtų sustabdyti rungtynių pardavinėjimo procesai. Tai viena opiausių problemų, jai prižiūrėti LFF įsteigė Sąžiningumo pareigūno instituciją, vykdomos kitos prevencijos priemonės. Nedžiugina, kad Lietuvoje užfiksuotas ne vienas nerimauti verčiantis atvejis, kai keistoki rungtynių rezultatai sukėlė UEFA įtarimus, dėl kurių pradėti tyrimai. Esame gavę ir oficialių pranešimų apie galbūt sutartas rungtynes, taip pat, kiek žinau, į UEFA būstinę buvo iškviesti pasiaiškinti kelių A lygos klubų treneriai. Garsiai sakau, kad šiuo klausimu federacijos požiūris yra labai griežtas. Visomis išgalėmis stengiamės, kad tokių dalykų būtų išvengta, tačiau jei kuris nors klubas susiviliotų tokiais sandoriais, tektų taikyti negailestingas sankcijas.
– Vis pasigirsta priekaištų, kad geriausi mūsų futbolininkai žaidžia ne Lietuvoje.
J.K.: Visi žinome, kad Lietuvos futbolo finansavimas neprilygsta išsivysčiusių šalių galimybėms. Futbolininkai yra profesionalai, užsidirbantys duoną sunkiu darbu, todėl reikia tik džiaugtis, kad sugebame išauginti pakankamai aukšto lygio žaidėjus, turinčius paklausą Anglijos, Italijos ar Turkijos futbolo lygose. Tai pozityvus ir daug perspektyvų suteikiantis Lietuvos futbolo mokyklos įvertinimas, leidžiantis tikėtis, kad per artimiausius ketverius penkerius metus išugdysime naują aukšto lygio profesionalių futbolininkų kartą.
Tačiau vieta tuščia nebūna, lietuvius keičia legionieriai iš įvairių, kartais labai egzotiškų pasaulio kraštų. Susidūrimas su kita kultūra, kita futbolo samprata skatina mūsų jaunimą greičiau tobulėti, realiau vertinti savo galimybes bei išmokti komunikuoti su savo kolegomis. Tai tikrai jiems pravers toliau siekiant karjeros. Ne paslaptis, kad kartais pas mus pasitaiko netolerancijos apraiškų, kai stadionuose asmenys – liežuvis neapsiverčia vadinti jų futbolo aistruoliais – bando įžeisti futbolininkus dėl jų rasės ar tautybės. Futbolo federacija atidžiai stebi šią situaciją ir yra pasiruošusi užkirsti bet kokius rasizmo ar ksenofobijos atvejus.
Grįždami prie temos galime sakyti, kad auga nauja pamaina, kartu su ja turėtų augti ir mūsų futbolas. Tačiau tam reikalingos atitinkamos sąlygos, kurių šiandien trūksta. Jeigu mūsų vaikai turės kur žaisti futbolą, jis taps masiniu sportu, iš kurio ir išaugs naujos žvaigždės. Svarbu tik tuos talentus laiku „pagauti“, kad klystkeliais nenueitų. Akivaizdu, kad tai ne vien futbolo bendruomenės, bet ir valstybės rūpestis – ką ir kaip daryti. Kai kurios futbolo federacijos renka statistinius duomenis, pagal kuriuos galima akivaizdžiai daryti prielaidą, kiek viena naujai pastatyta futbolo aikštelė atitraukia vaikų nuo nepilnamečių nusikaltimų. Mūsų valdžios vyrai pozicijos šiuo klausimu neturi, todėl FIFA ir UEFA pagalba Lietuvai turi ne vien sportinį, bet ir socialinį poveikį.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Futbolo stadionas, anot olandų rašytojo, yra vieta, kur leidžiama išreikšti jausmus, kurie anapus stadiono ribų netoleruojami.

Prancūzų filosofas Alainas Finkielkrautas teigia, kad po Antrojo pasaulinio karo Europa yra statoma ant sekuliaraus dekalogo pamatų. Šis dekalogas liepia atmesti sukompromituotus nacionalizmo dievus, atsisakyti jėgos naudojimo politikoje bei suvereniteto ir mėgautis bendradarbiavimu. Tačiau sportas yra viena tų sričių, kuriose į politines paraštes ištremti bandomas nacionalizmas randa savo nišą. Tai pastebima ir per Lenkijoje bei Ukrainoje vykstantį Europos futbolo čempionatą.

Futbolas – ritualizuotas karas

„Futbolas yra beprotybės forma“, – teigia olandų rašytojas Leonas de Winteris. Tai galima teigti dėl to, kad, pasak autoriaus, rungtynių metu yra toleruojami veiksmai, kurie kasdieniame gyvenime laikomi nenormaliais ar net smerktinais. Futbolas, L.de Winterio pastebėjimu, yra ritualizuotas karas. Sporto dvikovos aktualizuoja istorinę atmintį, padeda prisiminti senas nuoskaudas, pažeminimus ar pergales. Pergalė aikštėje gali tapti pagrindu nacionaliniam triumfui, o pralaimėjimas – visuotinei nevilčiai. Kad tuo įsitikintume, pažvelkime į dvejas šio Europos čempionato rungtynes – Nyderlandų ir Vokietijos bei Lenkijos ir Rusijos akistatą.

Olandų ir vokiečių dvikovos laikomos vienomis įdomiausių, principingiausių ir kartais net aršiausių visame futbolo pasaulyje. Tiesa, šiųmetė dvikova sirgalius turėjo šiek tiek nuvilti dėl to, kad turėdami tuntą talentingų žaidėjų Nyderlandai taip ir nesugebėjo iš jų nulipdyti vieningos ir darniai veikiančios komandos. Tai lėmė, kad vokiečiai „oranžinius“ įveikė gana lengvai ir be didesnės intrigos. Tačiau abiejų ekipų dvikovų istorija – itin turtinga.

L.de Winteris teigia, kad nuožmi konkurencija tarp šių šalių futbolo vienuolikių yra Antrojo pasaulinio karo pasekmė. „Olandai negali atleisti vokiečiams už tai, kad šie okupavo jų šalį“, – savaitraščiui „Der Spiegel“ teigė rašytojas. Nuo to laiko vokiečiai tapo principiniais olandų varžovais. Šių dvikovų reikšmę rodo vien faktas, kad Nyderlandų muziejuose yra įrengta net 18 nuolatinių ekspozicijų, pasakojančių apie futbolo mūšius, vykusius tarp olandų ir vokiečių.

„Futbolo esmė nėra nuostabūs perdavimai ar spindintys marškinėliai. Tai – mūšis. Visa kita galite pamiršti“, – teigė L.de Winteris. Jo žodžiais, futbolas yra tarsi ritualizuotas karas, kuris pakeičia tikrą ginkluotą karą. Ritualizuoto karo metu taip pat siekiama nugalėti priešininką, jį sutrypti, tačiau visa tai įvelkama į civilizuotą, taisyklių susaistytą apdarą.

Olandų ir vokiečių priešprieša futbolo aikštėje prasidėjo 1974 m. Tuomet Rinuso Michelso vadovaujami olandai pasaulio čempionato finale pralaimėjo Vakarų Vokietijai. Tai buvo pirmoji ekipų akistata nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos.

Emocijų tose rungtynėse netrūko, o po mačo olandų futbolininkas Wimas van Hanegemas atsisakė dalyvauti bendrame komandų pobūvyje. Olandas jautė nuoskaudą, nes nacistinės okupacijos metais žuvo jo tėvas, sesuo ir du broliai. „Aš nemėgstu vokiečių, aš jų nekenčiu. Jie nužudė mano šeimą“, – tuomet teigė W.van Hanegemas.

Kitos akistatos teko laukti iki pat 1988 m., kai abi vienuolikės surėmė ginklus Europos čempionato pusfinalyje. Tai buvo olandų triumfo valanda. Po savo tėvynainių pergalės 2:1 net 9 mln. olandų, maždaug 60 proc. visų gyventojų, išėjo į gatves. Tai buvo pats didžiausias masinis susibūrimas nuo pat šalies išlaisvinimo. „1940 metais atėjo jie. 1988 metais atėjome mes“, – skandavo minia. „Kerštas“, – taip rungtynes tada pakomentavo R.Michelsas.

Dar viena dvikova tarp šių komandų įvyko 1990 m. Pagrindiniais jos herojais tapo vokietis Rudi Volteris ir olandas Frankas Rijkaardas. Abu jie susitikimo nebaigė gavę po raudoną kortelę, o olandas net dukart spjovė vokiečiui į plaukus.

Per šiųmetę dvikovą panašių incidentų išvengta, tačiau olandų ir vokiečių priešiškumas futbolo aikštėje tikrai niekur nedingo.

„Čia yra Rusija“

Ne ką mažiau dėmesio šiame Europos čempionate sulaukė ir Rusijos bei Lenkijos dvikova. Įdomu tai, kad susitikimas vyko Varšuvos nacionaliniame stadione, kuris įrengtas praktiškai toje pačioje vietoje, iš kurios sovietų kariai 1944 m. stebėjo, kaip naciai brutaliai malšina Varšuvos sukilimą. Natūralu, kad prieš rungtynes netrūko istorinių aliuzijų į daug amžių tarp šių valstybių vykusias kovas.

Bulvarinis dienraštis „Super Express“ prieš susitikimą rašė, kad lenkų futbolininkai pakartos 1920 m. įvykusį „Stebuklą prie Vyslos“, kai lenkų legionai nugalėjo raudonąją armiją.

Rusijos futbolo federacijos prezidentas Sergejus Fursenka bandė atriboti futbolą nuo politikos. Jis kartu su treneriu Dicku Advocaatu prieš rungtynes Rusijos vardu padėjo vainiką prie Smolensko aviakatastrofos aukoms atminti skirto memorialo. Tačiau sirgaliams šis pavyzdys buvo nė motais: prieš rungtynes surengtos eitynės Rusijos dienai paminėti, stadione išskleista vėliava su užrašu „Čia yra Rusija“ ir muštynės su lenkų futbolo chuliganais bei policija akivaizdžiai rodo, kad futbolą ir politiką atskirti labai sunku.

Trys klausimai Algimantui Liubinskui, buvusiam ilgamečiam Lietuvos futbolo rinktinės treneriui

VEIDAS: Lietuvos futbolo rinktinė apie dalyvavimą Europos ir pasaulio čempionatuose jau daugelį metų gali tik pasvajoti. Kodėl, jūsų vertinimu, šiandieninis mūsų futbolo lygis toks menkas?

A.L.: Pagrindinė priežastis ta, kad jaunimas nepasiekia rezultatų. Lyderiai gali užaugti tik tuomet, kai yra sukurta infrastruktūra, tinkamos sąlygos treniruotis. Dabar pagrindinis centras yra Kaune, ten nukreiptas finansavimas, o sostinėje vaikams tenka bėgioti po dumblą, tėvams – padengti kelionių į varžybas išlaidas. Tai jaunimą atbaido nuo futbolo. Tiesa, jau šiais metais ir Vilniuje turėtų atsirasti daugiau naujų aikštelių. Planuojama jas įrengti šalia Fabijoniškių ir Viršuliškių mokyklų, prie „Akropolio“ prekybos centro. Tad treniruotis galės daugiau jaunimo. Be to, turėtų atsirasti ir mokinių klasės, kurios bus orientuotos į futbolą, – joms bus sudarytos sąlygos treniruotis kelis kartus per savaitę.

VEIDAS: Susidaro įspūdis, kad dabar futbolu domisi kur kas mažiau lietuvių nei krepšiniu. Ar galime tikėtis, kad artimiausiu metu futbolo prestižas pakils?

A.L.: Mėgėjų pirmenybės lygoje žaidžia 86 komandos, dažniausiai susibūrusios iš baigusiųjų sporto mokyklas. Tad entuziazmo yra. Sovietiniais metais susirinkdavo pilni stadionai, tačiau sunyko materialinė bazė. Vietoj puikių stadionų prie buvusios Kuro aparatūros gamyklos, Šiaurės miestelyje buvo pastatyti daugiaaukščiai, o likusios aikštės, tokios kaip Vingio parke, labiau primena lauką. Žiūrovams stadionuose taip pat nėra komforto, todėl lietuviams futbolo rungtynės dar nėra šventė kaip Vokietijoje ar Škotijoje, kur kiekvieną savaitgalį žmonės su šeimomis renkasi ne tik pažiūrėti žaidimo, bet ir pabendrauti. Taigi reikia iš naujo sukurti visą infrastruktūrą.

VEIDAS: Vis dėlto valdininkai tvirtina, kad tokia maža šalis, kaip Lietuva, negali vienodai lėšų skirti krepšiniui, futbolui, tinkliniui, kitoms sporto šakoms.

A.L.: Kad krepšiniui dabar iš valstybės biudžeto skiriamas didesnis finansavimas, įtakos turi ir federacijų darbas. Štai Futbolo federacija neišbrenda iš skandalų, vieni kitus kaltina nebūtais dalykais, o Krepšinio federacija tvarkosi kur kas geriau. Tačiau Lietuvoje dar labai trūksta sporto šakų finansavimo iš savivaldos, o ir verslininkai neskatinami remti sportininkų, nors visame pasaulyje tai gana įprasta. Kad jie būtų suinteresuoti tą daryti, reikėtų keisti įstatymų bazę. Jeigu kiekviena privati įmonė į sporto fondą pervestų nors pusę procento nuo uždirbto pelno, lėšų užtektų visoms sporto šakoms, ir Lietuva būtų pasaulyje žinoma ne tik kaip krepšinio šalis.

Šį šeštadienį „Allianz“ arenoje paaiškės, kas taps stipriausia šio sezono Europos futbolo komanda.

„Galbūt tai ir nėra meno šedevras, tačiau visi futbolo pasaulio žmonės nori prie jos prisiliesti“, – taip apie UEFA Čempionų lygos nugalėtojams skirtą taurę kalbėjo pats jos kūrėjas Jurgas Stadelmannas. Gegužės 19 d. po Miunchene vyksiančio finalo paaiškės komanda, į viršų kelsianti šį 1967 m. sukurtą trofėjų, kurio naujausia kopija pagaminta 2006 m.

Anglų ir vokiečių akistata

Naujos taurės kopijos prireikė, kai 2005 m. anglų „Liverpool“ klubas penktąkart tapo stipriausia Europos komanda. Dar 1968–1969 m. sezoną įvesta taisyklė numatė, kad iškovotas trofėjus visam laikui lieka klubo nuosavybe, jei tas klubas sugeba turnyrą laimėti penktąkart per visą savo istoriją arba tą padaro triskart iš eilės. Tai reiškia, kad nuosavais trofėjais, be jau minėtos „Liverpool“ ekipos, gali džiaugtis tokie grandai, kaip Madrido „Real“, Amsterdamo „Ajax“, „AC Milan“, ir Miuncheno „Bayern“.
Būtent pastaroji ekipa gegužės 19 d. sieks jau penktojo savo triumfo UEFA Čempionų lygoje. Iki tol Miuncheno ekipa prestižiškiausiame Senojo žemyno klubiniame turnyre yra nugalėjusi 1973–1974, 1974–1975, 1975–1976 bei 2000–2001 m. sezonuose. O bavarų klubo varžovai Londono „Chelsea“ futbolininkai niekuo panašiu pasigirti negali: pergalė Miunchene vyksiančiose finalo varžybose jiems reikštų pirmąjį triumfą Čempionų lygoje.
Europos čempionų lygos varžybose abu klubai tarpusavyje rungtyniavo 2004–2005 m. sezoną. Tuomet ketvirtfinalyje komandos pasidalijo po pergalę, tačiau toliau žengė būtent anglų vienuolikė. Pirmosios varžybos Londone baigėsi šeimininkų pergale rezultatu 4:2, o namie bavarai atsirevanšavo 3:2, tačiau to jiems nepakako.
Iš tuos du susitikimus menančių futbolininkų komandose liko tik Bastianas Schweinsteigeris, Frankas Lampardas, Didier Drogba, Petras Čechas ir Johnas Terry, kuris dėl raudonos kortelės bus priverstas praleisti finalą Miunchene.
Diskvalifikacija dėl kortelių gali būti labai svarbus veiksnys, nulemsiantis finalo baigtį. Akivaizdu, kad Londono klubas čia susiduria su didesnėmis problemomis. Be kapitono J.Terry, mėlyniesiems finale negalės padėti ir puikiai pusfinalyje rungtyniavęs brazilas Ramiresas, ir vidurio saugas Raulis Meirelesas, ir gynėjas Branislavas Ivanovičius. Miuncheno ekipos gretose negalės rungtyniauti gynėjai Davidas Alaba ir Holgeris Badstuberis bei atraminis saugas Luisas Gustavo.
Tarptautinė profesionalių futbolininkų federacija (FIFPro) dar mėgino įtikinti UEFA anuliuoti diskvalifikaciją žaidėjams, praleisiantiems rungtynes dėl dviejų geltonų kortelių. Federacija rekomendavo vadovautis Europos čempionato praktika, kai geltonos kortelės žaidėjams anuliuojamos po ketvirtfinalių. Tačiau UEFA pareiškė, kad bent artimiausius trejus metus taisyklės nebus keičiamos.

Pranašumas – namų arena

Dar vienas pranašumas, leidžiantis laikyti Miuncheno „Bayern“ klubą finalo favoritu, yra namų sienų veiksnys. Kaip žinome, lemiama kova dėl Čempionų lygos trofėjaus vyks Miuncheno „Allianz“ arenoje, kurioje savo namų rungtynes kaip tik ir žaidžia „Bayern“ vienuolikė. UEFA vykdomasis komitetas Miuncheno areną šių metų finalo šeimininke patvirtino dar 2009 m.
„Allianz“ arena pastatyta 2005 m. Įdomu tai, kad dėl šio stadiono statybos Miuncheno piliečiai galėjo balsuoti referendume. 2001 m. spalį jie turėjo progą išreikšti savo pilietinę poziciją atsakydami į klausimą, ar verta statyti naują areną, ar geriau renovuoti senąjį Olimpinį stadioną, kuriame vyko 1972 m. vasaros olimpiada ir kuriame savo namų rungtynes anksčiau žaidė abu Miuncheno klubai – „Bayern“ ir „1860 Munchen“. 65,8 proc. referendumo dalyvių pritarė naujos arenos statybai.
Per mažiau nei trejus metus iškilusi arena pasižymi unikaliu fasadu. Kai jame rungtyniauja „Bayern“ vienuolikė, jis dėl specialiai sumontuoto apšvietimo nusidažo raudona spalva, kai žaidžia „1860 Munchen“ – mėlyna spalva, o rungtyniaujant Vokietijos rinktinei – balta spalva. Rungtynes stadione gali stebėti 69,9 tūkst. sirgalių, o vykstant Vokietijos čempionato kovoms šiaurinė ir pietinė tribūnos, kuriose iš viso telpa 10,4 tūkst. žiūrovų, lengvai paverčiamos stovimais sektoriais, skirtais sirgaliams.
Kaip tik „Allianz“ arenoje vyko pirmosios 2006 m. pasaulio futbolo čempionato rungtynės tarp Vokietijos ir Kosta Rikos. Be to, Miunchenas jau triskart turėjo progą rengti Čempionų taurės finalo rungtynes. Tiesa, visos jos vyko senajame Olimpiniame stadione. 1979 m. finale triumfavo anglų „Nottingham Forest“ klubas, po 14 metų pirmą UEFA Čempionų lygos taurę į viršų kėlė Marselio „Olympique“ futbolininkai, o 1997 m. Miunchenas tapo kito vokiečių klubo Dortmundo „Borussia“ triumfo arena.

Įspūdingas šou

Visi norintys gyvai stebėti Čempionų lygos finalą kovo 1–16 d. galėjo įsigyti bilietus. Pageidaujantieji buvo kviečiami užpildyti paraišką bilietui gauti. Tuomet laimingieji buvo atrenkami loterijos būdu. Pigiausias bilietas į varžybas kainavo 70, o brangiausias – 370 eurų.
Tiesa, apsilankyti Miunchene tikrai verta net ir tokiu atveju, jei nepatekote tarp laimingųjų, gavusių progą įsigyti bilietą arba tas bilietas jums paprasčiausiai per brangus. Tikra futbolo fiesta Miunchene vyks ne tik finalo dieną, bet ir kelias dienas iki lemiamų varžybų. Trumpai tariant, gegužės 16–19 d. Miuncheno olimpinį parką okupuos Čempionų festivalis, kuris prieš lemiamas Čempionų lygos varžybas yra rengiamas nuo 2006 m. Šiemet šio festivalio dalyviai galės mėgautis UEFA moterų Čempionų lygos finaline dvikova, taip pat turės progą susitikti su futbolo žvaigždėmis, stebėti legendų mačą ir dalyvauti begalėje kitų su futbolu susijusių atrakcijų.
Gegužės 17 d. dėl stipriausio Europos moterų futbolo klubo vardo Olimpiniame Miuncheno stadione susikaus vokiečių „1. FFC Frankfurt“ ekipa ir viešnios iš Prancūzijos – Liono „Olympique“ komanda.
Gegužės 19 d. tame pačiame stadione bus surengtos ir futbolo legendų varžybos, kuriose žais tokios praeities žvaigždės, kaip brazilas Cafu, kroatas Davoras Šukeras, danas Michaelis Laudrupas, anglas Steve‘as McManamanas, prancūzas Youris Djorkaeffas ar šveicaras Stephane‘as Chapuisat. Vietoje veiks ir Čempionų muziejus, o su jaunaisiais futbolo talentais savo patirtimi dalysis anksčiau Miuncheno „Bayern“ klube žibėję Patrickas Anderssonas, Willis Sagnolis ir Giovane Elberas. Trumpai tariant, pats Čempionų lygos finalas bus įspūdingo kelias dienas truksiančio futbolo šou vainikavimas.

Akys krypsta į „Wembley“

Pasibaigus šių metų finalui, futbolo sirgalių akys neišvengiamai kryps į kito sezono Čempionų lygos varžytuves. Tiesa, čia klaustukų vis dar gana nemažai, nes komandos nacionaliniuose čempionatuose rungiasi dėl teisės kitąmet kovoti dėl stipriausios Europos komandos titulo, tačiau aišku tai, kad kitų metų finalas vyks Londono „Wembley“ stadione.
Šis UEFA vykdomojo komiteto pasirinkimas įdomus tuo, kad „Wembley“ taps pirmuoju stadionu, kuriame Čempionų lygos finalas vyks antrąkart per trejus metus. 2011 m. šioje arenoje triumfavo „Barcelona“ futbolininkai, finale rezultatu 3:1 pranokę „Manchester United“ vienuolikę. Apskritai tai bus jau septintas Čempionų lygos finalas šiame stadione, o tai taip pat rekordas.
Argumentuodamas sprendimą finalą vėl surengti futbolo Meka kartais vadinamame „Wembley“ stadione, UEFA prezidentas Michelis Platini teigė, jog toks sprendimas priimtas ne tik dėl to, kad 2011 m. šiame stadione rengtas finalas buvo didžiulė komercinė sėkmė, tačiau ir dėl to, kad 2013 m. Anglijos futbolo asociacija švęs 150 metų jubiliejų. Tiek pat metų sukaks ir pirmą kartą kodifikuotoms futbolo taisyklėms.
Tačiau visa tai tik kito sezono peripetijos, o kol kas belieka laukti įsimintino šių metų finalo Miuncheno „Allianz“ arenoje.

Donatas Puslys

Komandos

Miuncheno „Bayern“
Įkūrimo metai: 1900
2010–2011 m. sezono pajamos: 321,4 mln. eurų (4 vieta pasaulyje, „Deloitte“ duomenimis)
Pagrindiniai pajamų šaltiniai:
Pajamos iš rungtynių – 71,9 mln. eurų
Pajamos iš televizijos transliacijų – 71,8 mln. eurų
Pajamos iš komercinių sandorių – 177,7 mln. eurų
Laimėjimai:
22 kartus Vokietijos čempionai
15 kartų Vokietijos taurės laimėtojai
4 kartus UEFA Čempionų lygos (Čempionų taurės) laimėtojai
Rezultatyviausias žaidėjas Čempionų lygoje: Mario Gomezas, 12 įvarčių
Treneris: Juppas Heynckesas (1997–1998 m. sezoną laimėjo Čempionų lygą su Madrido „Real“)
Brangiausiai rinkoje vertinami žaidėjai: Franckas Ribery ir Mario Gomezas – po 42 mln. eurų (transfemarkt.de duomenys)

Londono „Chelsea“
Įkūrimo metai: 1905
2010–2011 m. sezono pajamos: 249,8 mln. eurų (6 vieta pasaulyje, „Deloitte“ duomenimis)
Pagrindiniai pajamų šaltiniai:
Pajamos iš rungtynių – 74,7 mln. eurų
Pajamos iš televizijos transliacijų – 112,3 mln. eurų
Pajamos iš komercinių sandorių – 62,8 mln. eurų
Laimėjimai:
4 kartus Anglijos čempionai
7 kartus Futbolo asociacijos taurės laimėtojai
4 kartus Futbolo lygos taurės laimėtojai
4 kartus „Community Shield“ taurės laimėtojai
Čempionų lygos nugalėtojų titulo neturi
Rezultatyviausias žaidėjas Čempionų lygoje: Didier Drogba, 5 įvarčiai
Treneris: Roberto Di Matteo
Brangiausiai rinkoje vertinami žaidėjai: Fernando Torresas – 35 mln. eurų ir Juanas Mata – 34 mln. eurų (transfemarkt.de duomenys)

Savickas2

Vienas garsiausių lietuvių, stipriausiu pasaulio žmogumi tituluojamas Žydrūnas Savickas yra galiūnų sporto žvaigždė, bet ateityje žada daugiau domėtis futbolu.

„Futbolo komandų žinau daug, bet tikrai negalėčiau išvardinti, kas jose žaidžia. Vis dažniau pastebiu naujienas apie „Žalgirį“. Tikiu, kad atgimę žalgiriečiai augs ir taps futbolo komanda, kuri garsins Lietuvą, – sako Žydrūnas Savickas, kurio vadovaujamos bendrovės „Savicko sporto klubas“ ir „Savickas Nutrition“, prekiaujanti maisto papildais sportuojantiems, tapo Vilniaus miesto futbolo draugijos „Žalgiris“ partnerėmis. – Pradėjus bendradarbiavimą teks daugiau dėmesio skirti „Žalgiriui“ ir futbolui. Tikiuosi, kad žalgiriečiai Lietuvoje bus pirmi, o Europoje taip pat žais sėkmingai“.

Pirmadienį vakare VMFD „Žalgiris“ komandos treniruotėje apsilankęs Žydrūnas tiki, kad laikui bėgant žalgiriečiai taps pajėgiais žaisti Europos futbolo turnyrų grupiniuose etapuose.

„Žmonių susidomėjimas kyla tada, kai atsiranda pasiekimai tarptautinėje arenoje. Manau, to tik ir trūksta, kad Lietuvoje futbolas pranoktų krepšinį. Ir nebūtina iškart laimėti kažkokį titulą. Pakaktų, jei komanda sėkmingai dalyvautų Europos turnyruose“, – įsitikinęs galiūnas.

Žydrūnas pripažįsta, kad su futbolu pasaulyje negali konkuruoti nei viena kita sporto šaka ir Lietuva galėtų būti ne išimtis.

„Nors man, kaip galiūnų sporto šakos atstovui situacija, kai karaliauja viena sporto šaka nėra labai priimtina, bet pasaulyje nusistovėjusi tradicija, kad yra futbolas ir kitos sporto šakos. Pagal populiarumą futbolas gerokai nutolęs nuo kitų. Jei bet kurioje šalyje pradėsi kalbėtis apie sportą, tai futbolas bus vienintelė sporto šaka, kuri vienija visus. Kitų sporto šakų geografija gerokai siauresnė, – pripažįsta galiūnų sportą Lietuvoje populiarinantis Žydrūnas. – Stipri futbolo komanda galėtų padaryti Lietuvą žinomesne. Vilniui tai duotų ir ekonominę naudą, nes futbolas, bene vienintelė sporto šaka, kuri gali pritraukti ne kelias dešimtis, o daug sporto turistų.“

Žydrūno gyvenime futbolas giliai įstrigęs atmintyje. Galiūnas su šypsena veide prisimena vaikystę, kai su draugais kieme gainiodavo futbolo kamuolį.

„Kieme buvo daug futbolo entuziastų. Jei tik oras leisdavo, futbolą žaisdavome kiekvieną dieną. Pasiskirstydavome į komandas ir žaisdavome tarpusavyje. Norėjau būti puolėju, bet dažniausiai tekdavo stovėti vartuose. Visi nori mušti įvarčius, bet kažkam reikdavo ir juos neleisti įmušti. Man tai neblogai sekdavosi daryti, todėl ir stovėdavau vartuose, – pasakoja galiūnas, kuris futbolą žaidė iki trylikos metų, kol nepradėjo lankytis treniruoklių salėje. – Kai žaisdavome kieme, garažo vartai tapdavo futbolo vartais. Eidavom žaisti ir į mūsų vadinamą stadioną, kuris išties buvo laukas šalia ežero su vienais vartais, o kitus atstodavo du medžiai. Tokiomis sąlygomis išaugo keletas futbolininkų, kurie žaidė įvairiose šalies komandose.“

Anot Žydrūno, futbolas patrauklus tuo, kad nereikia išskirtinių sąlygų jam žaisti. „Sąlygų visada norisi geresnių, bet futbolui žaisti užtenka kamuolio ir lauko. Galbūt dabar sunkiau surasti lauką, nes visa žemė privati, – šypsosi galiūnas. – Tuo metu mums buvo lengviau, nes žaisdavome ant valstybinės žemės. Bet ir dabar, jei yra didelis noras, įmanoma susirasti lauką, susikalti vartus ir žaisti futbolą“.

Žydrūnas, kaip ir daugelis VMFD „Žalgiris“ fanų jau tapo „Žalgirio“ šeimos nariu. „Turėdamas abonementą galėsiu lankytis daugelyje rungtynių ir tikrai palaikysiu šią perspektyvią komandą“, – tikina stipriausiu žmogumi pasaulyje tituluojamas Žydrūnas Savickas.

Norime priminti, kad šiandien paskutinė diena įsigyti VMFD „Žalgiris“ abonementus už 99 litus (taikomi papildomi mokesčiai). Abonementus platina bilietų platinimo bendrovė „Tiketa“. Jau vasario 1 d. abonementai brangs.

“A.C. Milan” jaunimo vasaros stovykloje dalyvaus 70 vaikų, tame tarpe 10 socialiai remtinų vaikų. Rugpjūčio 12 d., 15 val. numatomos stovyklos baigiamosios vaikų varžybos, o 17 val. įvyks stovyklos uždarymas ir diplomų įteikimas vaikams.

Ši stovykla vyksta pagal futbolo klubo TRAKAI (FKT) vykdomą socialinį projektą „Socialiai remtinų vaikų įtraukimas į aktyvią sportinę veiklą“. Jau veikia 8 Trakų regiono futbolo mokyklos filialai, juose sportuoja apie 200 vaikų, 100 jų – iš socialiai remtinų šeimų.

“A. C. Milan” jaunimo stovyklų techninio direktoriaus atrinkti ne mažiau kaip 3 vaikai, dalyvavę “Milano” jaunimo stovykloje Trakuose, š.m. rugsėjo mėnesį turės galimybę nuvykti į Milaną, kur kartu su daugiau nei 400 vaikų iš viso pasaulio dalyvaus baigiamajame futbolo turnyre (“Milan Friendship Cup”). (Daugiau informacijos juniorcamp@fkt.lt)

Efektyvų ir naudingą laiko praleidimą stovykloje Trakuose garantuos patyręs futbolo klubo “A.C. Milan” techninis direktorius (treneris) Graziano Mannari, jo padėjėja Elisabet Spin ir futbolo klubo “A.C. Milan” jaunimo stovyklų atstovas Baltijos šalims Stefano Chiussi bei futbolo klubo TRAKAI treneriai Virmantas Lemežis, Marius Leonavičius ir Vladas Pavlov.

Jiems talkins patyrę kalbų mokyklos „Language Academy“ anglų kalbos dėstytojai Jekaterina Buiko, Liana Stonskutė ir Ilma Vienažindytė. Stovyklos metu vaikai ne tik ugdys futbolo įgūdžius, bet ir tobulins anglų kalbos žinias.

Tokios “A.C. Milan” jaunimo stovyklos berniukams ir mergaitėms nuo 6 iki 17 metų rengiamos ne tik Italijoje, bet ir daugiau kaip 30 šalių visame pasaulyje.

„Ši vasaros stovykla – tai savaitė sporto su naujais draugais ir aukščiausio lygio futbolo treniruotėmis. Stebėsime ir analizuosime “A.C. Milan” ekipos rungtynių vaizdo medžiagą. Treniruotėms vadovaus Italijos futbolo klubo “A.C. Milan” techniniai direktoriai. Mes siekiame užmegzti ilgalaikius santykius su Lietuva, kad pasidalintume patirtimi ir surastume bei ugdytume Lietuvos futbolo žvaigždes“,- teigia “A.C. Milan” jaunimo stovyklų atstovo Baltijos šalyse Stefano Chiussi.

Buvęs žymus Italijos futbolo klubo “A.C. Milan” puolėjas Graziano Mannari yra ne tik vienas labiausiai vertinamų “A.C. Milan” jaunimo stovyklų trenerių, bet ir pats yra “A.C. Milan” futbolo mokyklos auklėtinis. Futbolo gudrybių Graziano Mannari mokėsi iš tokių Italijos futbolo žvaigždžių kaip Fabio Capello bei Italo Galbiati.

Graziano Mannari tris sezonus atstovavo “A.C. Milan” futbolo klubui. 1987-1988 m. sezono metu kartu “A.C. Milan” treneriu Ariigo Sacchi Graziano Mannari žaidė klubo pirmojoje komandoje ir debiutavo Berlusconi Taurės žaidime.

1988 m. rugsėjo mėn. Italijoje Graziano Mannari laimėjo “Super Cup” finalą. Su klubu “A.C. Milan” tapo Italijos čempionu (komandoje žaidė su tokiomis žvaigždėmis kaip Ruudu Gulliu, Paolo Maldini, Marco Van Bastenu). Po to Graziano Mannari žaidė skirtingose Italijos A Lygos komandose (Como, Parma, Siena, Pisa, Pistoia) Būdamas 27 metų Graziano Mannari dėl daugybės traumų baigė profesionalaus futbolininko karjerą.

Šiuo metu Mannari grįžo į futbolą. Jis žaidžia Italijos čempionato lygoje (“National Master” virš 35), Milano „Globies“ komandoje. Graziano Mannari yra “A.C. Milan” jaunimo stovyklų techninis direktorius ir “A.C. Milan” jaunimo futbolo mokyklų Centrinėje Italijoje konsultantas.

Per mėnesį Lietuvos futbolininkai prarado net 44 įskaitinius taškus ir devynias reitingo pozicijas.

Lietuvos vienuolikę klasifikacijoje lenkia trys iš keturių varžovų 2012 metų Europos futbolo čempionato atrankos grupėje. Tai reitingo lyderė pasaulio čempionė bei Senojo žemyno pirmenybių nugalėtoja Ispanija (1887 tšk.), į 30-ąją poziciją iš 31-osios pakilusi Čekija (751 tšk.) bei į 52-ą vietą iš 54-osios pakilusi Škotija (542 tšk.).

Per mėnesį iš 158-osios vietos į 148-ąją pakilo Lichtenšteino (116 tšk.) vienuolikė, su kuria lietuviams taip pat teks žaisti Europos pirmenybių atrankos grupėje.

Turėtas pozicijas prarado ir artimiausios Baltijos kaimynės: Latvijos (440 tšk.) futbolo rinktinė per mėnesį prarado penkias poziciją bei iš 73-osios vietos nukrito į 78-ąją, o Estija (426 tšk.) nukrito aštuoniomis vietomis žemys – iš 74-osios į 82-ąją.

Klasifikacijos lyderė Ispanija lenkia pasaulio vicečempionę Olandijos (1718 tšk.) komandą bei į trečiąją poziciją pakilusią Europos vicečempionę Vokietiją (1485 tšk.), kuri į ketvirtą vietą nustūmė penkiskart planetos čempionę ir konfederacijų taurės turnyro nugalėtoją Braziliją (1446 taškai).

Gruodžio mėnesio FIFA klasifikacijos lyderių rikiuotė (skliaustuose -rinktinės vieta reitinge spalio viduryje):

1.  Ispanija                 1887 tšk. (1)
2.  Olandija                 1723 (2)
3.  Vokietija                1485 (4)
4.  Brazilija                1446 (3)
5.  Argentina                1338 (5)
6.  Anglija                  1195 (6)
7.  Urugvajus                1152 (7)
8.  Portugalija              1090 (8)
9.  Egiptas                  1078 (10)
10. Kroatija                 1075 (9)
11. Graikija                 1016 (11)
12. Norvegija                 995 (12)
13. Rusija                    982 (13)
14. Italija                   965 (14)
15. Čilė                      950 (16)
16. Gana                      908 (17)
17. Slovėnija                 897 (15)
18. JAV                       867 (24)
18. Prancūzija                867 (21)
20. Slovakija                 854 (18)
...
30. Čekija                    751 (31)
...
52. Škotija                   542 (54)
...
55. Lietuva                   532 (46)
...
78. Latvija                   440 (73)
...
82. Estija                    426 (74)
...
148.Lichtenšteinas            116 (158)
...