"Veido" archyvas

Europoje šiuo metu aršiausi serbų, kroatų, lenkų ir anglų futbolo chuliganai

Skandalingas Serbijos futbolo aistruolių elgesys, dėl kurio škotų arbitras Craigas Thompsonas jau 7 minutę buvo priverstas nutraukti Genujoje vykstančias 2012 metų Europos futbolo čempionato atrankos varžybas tarp šeimininkų italų ir Serbijos vienuolikės, vėl privertė grįžti prie diskusijų apie futbolo chuliganizmo fenomeną. Daugiausia buvo aptarinėjama, dėl kokių motyvų serbų futbolo chuliganai griebėsi smurto. Vis dėlto daugelis analitikų pabrėžė, kad serbų futbolo gerbėjai neišskirtiniai – panašios problemos kamuoja nemažą dalį Rytų ir Vidurio Europos valstybių – nuo Balkanų iki mūsų kaimynų lenkų ar rusų.

Ko siekė serbai?

Kalbant apie serbų futbolo chuliganus, derėtų žinoti, kad jų propaguojamas smurtas dažnai susijęs ne tik su tarp futbolo komandų ir jų mėgėjų vyraujančiomis priešpriešomis, bet ir su politika. Linkstama manyti, kad įvykiai Genujoje buvo Belgrado “Crvena Zvezda” futbolo klubo sirgalių grupuotės “Delije” bandymas suvesti sąskaitas su Serbijos futbolo federacija, atleidusia iš komandos vyriausiojo trenerio pareigų tarp sirgalių itin gerbiamą Radomirą Antičių, taip pat bandymas atkeršyti vartininkui Vladimirui Stoikovičiui. Pastarasis, futbolo chuliganų nuomone, padarė nedovanotiną nuodėmę – “Crvena Zvezda” komandą iškeitė į jų mirtinus priešus Belgrado “Partizan” ekipą.

Vis dėlto daugelis giliau žvelgiančių specialistų tokiais aiškinimais nepasitenkino. Visoje šioje istorijoje užčiuopta ir politikos gijų. Teigiama, kad viso ko šaknų reikia ieškoti tarp itin senų įvykių, nutikusių Serbijoje prieš daugiau nei 20 metų. Tuometinis Serbijos prezidentas Slobodanas Miloševičius susidūrė su dilema – “Delije” nariai, byrant komunistinei Jugoslavijai, buvo nusiteikę pernelyg nacionalistiškai, nepakentė komunistų ir kuo artimiausiai bendravo su opozicija. Šiaip ar taip, išeitis buvo rasta – pavojingus futbolo mėgėjus S.Miloševičiaus režimas ir saugumas pavedė sukontroliuoti jau ir užsienyje spėjusiam pagarsėti nusikaltėliui ir samdomam žudikui Želko Raznatovičiui, kuris geriau žinomas Arkano pravarde. Galiausiai iš “Delije” grupuotės narių buvo suformuotas sukarintas dalinys, pavadintas “Tigrai”. Šis dalinys išgarsėjo paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį per karus Kroatijoje ir Bosnijoje vykdytais etniniais valymais. Iš esmės S.Miloševičiui pasisekė, nes režimui pavojingų futbolo chuliganų neapykanta bent laikinai buvo nukreipta į išorę. Genujoje sulaikytas “Delije” lyderis Ivanas Bogdanovas prisipažino turintis karinės patirties Balkanų mėsmalėje, be to, jis dalyvavo ir 2008 m. chuliganams Belgrade šturmuojant JAV ambasadą.

Tiesa, galiausiai minėtieji “Delije” aistruoliai nusigręžė nuo S.Miloševičiaus režimo, kai šis praėjusio amžiaus pabaigoje prarado Kosovą. Ilgainiui futbolo chuliganai tapo aktyvia jėga verčiant diktatorinį S.Miloševičiaus režimą. Tačiau tai jokiu būdu nereiškė, kad jie siekė Serbijos suartėjimo su Europa, – priešingai – juos vedė aklas nacionalizmas, o pats S.Miloševičius buvo apkaltinas būtent Didžiosios Serbijos idealų išdavyste.

Regis, kaip tik nacionalizmas slypi ir už įvykių Genujoje. Kalbama, kad Serbijos futbolo chuliganai palaiko glaudžius ryšius su kai kuriomis šalies saugumo struktūromis ir radikaliomis dešiniosiomis partijomis, kurios siekia užkirsti kelią Serbijos narystei Europos Sąjungoje. Neatsitiktinai kalbama, kad riaušės Italijoje buvo būtent mėginimas pakenkti Briuselio ir Belgrado dialogui.

Kad ir kaip ten būtų, Serbijos politikams ir teisėsaugai dar reikės įdėti daug darbo, kad futbolo chuliganai būtų pažaboti. Šiuo metu šalies Konstituciniame Teisme svarstomas prašymas uždrausti net 14 futbolo chuliganų organizacijų, kurios susijusios su ekstremizmu, narkotikų, ginklų prekyba, prostitucijos tinklų organizavimu.

Kaimynų problemos

Tiesa, futbolo chuliganizmas nėra vien serbų problema. Su panašiomis problemomis susiduria jų kaimynai kroatai, kur didžiausių problemų kelia Zagrebo “Dinamo” sirgalių grupuotė “Bad Blue Boys” ir Splito “Hajduk” chuliganų grupuotė “Torcida”. Per abiejų šių ekipų susitikimą gegužę policijai teko areštuoti net 90 riaušes kėlusių sirgalių, daugiau nei 20 žmonių per susirėmimus patyrė sunkių sužalojimų.

Futbolo chuliganizmas kelia daug problemų ir mūsų kaimynams lenkams. Tą galėjome patirti ir patys. 2000 m. Vilniuje kilo susirėmimai tarp Vilniaus “Žalgirio” ultrų iš Pietų IV grupuotės ir Chožuvo “Ruch” aistruolių. Be to, sostinėje prieš trejus metus apsilankę Varšuvos “Legia” sirgaliai paliko visiškai nusiaubtą Vilniaus “Vėtros” stadioną. Šiemet Šiauliuose lankėsi kita Lenkijos komanda – Krokuvos “Wisla”, iš kurios aistruolių policijai teko konfiskuoti ir peilių, ir mačečių, ir kitokių ginklų. “Wislos” komandos konfliktas su kita šio miesto komanda “Cracovia” Lenkijoje yra žinomas “šventojo karo” vardu, o abiejų grupuočių nariai kovose vieni prieš kitus nesivaržo naudoti ginklų. 2006 metais vienas toks susirėmimas pareikalavo 21 metų vaikino gyvybės.

Ne ką ramesni ir kitų Lenkijos klubų chuliganai. Štai rugpjūtį Bydgoščiuje vietos komandos sirgaliai bandė užpulti Lodzės “Widzew” aistruolius. Neramumus bandę malšinti pareigūnai buvo apmėtyti akmenimis, turėklų nuolaužomis, strypais. Keturi pareigūnai buvo rimtai sužeisti. Tiesa, jau spalį Bydgoščiuje policija atsakė specialia operacija, buvo sulaikyti 26 futbolo chuliganai, kaltinami neteisėtų  susirėmimų organizavimu. Be to, įtariama, kad minėti chuliganai palaiko glaudžius ryšius su vietos narkomafija. Visiems sulaikytiesiems gresia kalėjimas iki trejų metų. Metų pradžioje panaši operacija buvo įvykdyta Poznanėje.

Sugriežtėjusi teisėsaugos kova su futbolo chuliganais veikiausiai turėjo įtakos, kad chuliganizmo lygis tarp futbolo sirgalių, palyginti su laikotarpiu prieš penkerius metus, kiek sumažėjo.

Praėjusį sezoną per 240 aukščiausiosios lygos rungtynių stadionuose užfiksuoti penki dideli neramumai. Tiesa, čia neatkreipiamas dėmesys į už stadiono ribų vykstančias kovas, kurios dažnai organizuojamos nuošalioje vietoje, kad būtų galima išvengti teisėsaugos dėmesio. Štai Bydgoščiuje 2008 metais slapta suorganizuotoje kovoje tarp vietos “Zawisza” chuliganų ir jų varžovų iš Poznanės “Lech” stovyklos dalyvavo net 140 asmenų.

Kiša koją rusams

Futbolo chuliganų elgesys gali tapti problema ir Rusijai, kuri aktyviai siekia teisės surengti 2018 metų Pasaulio futbolo čempionatą. 2018 m. planetos pirmenybes taip pat norėtų surengti ir anglai. Kovodami su šia šalimi, Rusijos futbolo klerkai ne kartą baksnojo pirštu į problemišką šios šalies futbolo sirgalių elgesį. Veikiausiai dabar lazda atsisuko kitu galu ir futbolo chuliganizmas Rusijoje, ko gero, yra didesnė problema nei pas britus.

Paskutiniai neramumai kilo tarp Dagestano sostinės Machačkalos klubą “Anži” palaikančių aistruolių ir Maskvos “Spartak” klubo sirgalių. Per spalio pradžioje Machačkaloje vykusias rungtynes vietos futbolo chuliganai apšaudė iš Maskvos atvykusių sirgalių autobusą. Vėliau riaušės vyko tiek stadiono prieigose, tiek pačioje arenoje. “Anži” klubo aistruoliai aiškina paprasčiausiai atsakę į fašistuojančių “Spartak” klubo sirgalių rasinius užgauliojimus. Rasizmas Rusijos stadionuose neretas reiškinys. Dar rugpjūtį Maskvos “Lokomotiv” sirgaliai stadione iškabino plakatą, kur dėkoja anglų “Everton” klubui, kad šis nupirko jų nekenčiamą juodaodį žaidėją Piterį Odemwingie.

Anglai problemą išsprendė

Taigi Rytų Europai futbolo chuliganizmas tapo itin rimta problema, o Anglija, kurioje praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje ir gimė futbolo chuliganų subkultūra, atrodo, savo problemas bent iš dalies išsprendė. Ekspertai pripažįsta, kad futbolo chuliganizmo, kaip reiškinio, išgyvendinti apskritai veikiausiai nepavyks, tačiau būtina stengtis kuo labiau sumažinti šio reiškinio mastą.

Anglai šią problemą ėmė spręsti griebdamiesi prevencinių priemonių. Buvo pabranginti bilietai, skirta daugiau lėšų apsaugos tarnyboms, stadionuose įrengta vaizdo stebėjimo technika, priešiškų komandų sirgaliai atitverti užtvaromis. Be to, aršiausiems chuliganams apskritai uždrausta patekti į stadionus. Maža to, futbolo chuliganams rungtynių dieną gali būti apskritai draudžiama važiuoti traukiniais arba net patekti į miesto centrą ar teritoriją, esančią netoli stadiono.

Galiausiai, siekiant išvengti aršiausių chuliganų kelionių į užsienyje vykstančias varžybas, nuspręsta reikalauti, kad nubaustas futbolo chuliganas, artėjant mačui, privalo policijai atiduoti savo pasą. Pastarąjį dokumentą jis tokiu atveju atgauna jau po varžybų.

Remiantis paskutiniais duomenimis, Anglijoje šiuo metu į stadionus uždrausta patekti 3,2 tūkst. futbolo chuliganų. 290 iš jų paaugliai, kurių jauniausiam vos 13 metų. Būtent jaunų futbolo chuliganų gausa labiausiai ir kelia nerimą Anglijos teisėsaugai. Vis dėlto iš šios šalies turėtų pasimokyti ir futbolo chuliganizmo problemas ketinantys spręsti rytų europiečiai.

Šiek tiek daugiau nei pora šimtų tūkstančių litų – tokią piniginę premiją į savo sąskaitą praėjusį antradienį įsirašė Lietuvos rinktinės futbolininkai. Tokia premija jiems buvo skirta už Olomouco mieste iškovotą pergalę prieš Čekijos rinktinę. Šis laimėjimas reiškė, kad po pirmųjų dvejų rungtynių mūsų šalies futbolininkai turi surinkę keturis taškus.

Dar vieną tašką mūsiškiai iškovojo sužaidę be įvarčių su škotais ir savo premijų kraitį papildę dar 100 tūkst. Lt. Negana to, mūsiškiai per abejas žaistas rungtynes išsaugojo savo vartus sausus.

Pirmosios rungtynės tik įrodė, kad ispanai turėtų itin lengvai laimėti 2012 m. Europos futbolo pirmosios grupės atrankos varžybas, o ne pačius geriausius laikus išgyvenančios Škotijos ir Čekijos komandos tikrai įveikiamos. Tad Lietuvos futbolo federacijos iškeltas tikslas finišuoti antroje vietoje negali būti laikomas neįveikiamu Sizifo darbu.

Ž.Karčemarsko šlovės metas

Iš 53 valstybių, kurios priklauso UEFA organizacijai, Europos futbolo čempionatų finalinį etapą bent kartą yra pasiekusios 27 rinktinės. Deja, Lietuvos šioje garbingoje draugijoje, kuriai priklauso ir mūsų kaimynai latviai, iki šiol nėra.

Prieš atrankos varžybų pradžią dauguma futbolo specialistų šnekėjo, kad mūsų futbolininkų svajonėms iškovoti bilietą į Europos čempionato finalinį etapą šįkart veikiausiai nebus lemta išsipildyti. Buvo kalbama apie tai, kad galimybių pakovoti dėl vietos Senojo žemyno pirmenybėse Lietuvos rinktinė turės nebent 2016 m., kai įsigalios naujoji sistema, numatanti, jog finaliniame čempionato etape dalyvaus jau nebe 16, o 24 ekipos. Tačiau ką tik apšilti spėjusio naujojo rinktinės trenerio Raimondo Žutauto vadovaujami vyrai, atrodo, nėra linkę laukti, juolab kad daliai jų atrankoje į 2016-ųjų pirmenybes dalyvauti jau veikiausiai neteks.

Sėkmingos pirmosios dvejos Lietuvos rinktinės rungtynės nebūtų įmanomos be puikaus vartininko Žydrūno Karčemarsko žaidimo. Šis Turkijos “Gaziantepspor” klubui atstovaujantis 27-erių metų vartų sargas pastaruosius kelis mėnesius rinktinėje buvo pasitraukęs į šiokį tokį šešėlį, o komandos vartus per pastarąsias draugiškas rungtynes gynė Rusijos čempionų Kazanės “Rubin” naujokas Giedrius Arlauskis. Tačiau jau pačioje atrankos pradžioje Ž.Karčemarskas įrodė, kad jo, kaip pagrindinio rinktinės vartininko, pozicijos liks nepajudinamos. Žydrūnas neabejotinai buvo pats geriausias žaidėjas tiek per rungtynes Kaune su škotais, tiek mače su Čekijos futbolininkais.

Vartininko atremtas Milano Barošo smūgiuotas 11 metrų baudinys lėmė, kad Lietuvos rinktinei pagaliau pavyko panaikinti čekų prakeikimą. Iki pergalingo susitikimo Olomouce šios dvi rinktinės tarpusavyje buvo susitikusios keturis kartus ir visuomet nugalėdavo čekai. Negana to, lietuviai žaisdami su čekais buvo praleidę net trylika įvarčių (vidutiniškai daugiau nei po tris per rungtynes), o varžovų vartininką nuginklavę tik triskart. Visi trys įvarčiai į čekų vartus buvo įmušti dar 1994-aisiais, kai Ostravoje vykusias draugiškas rungtynes šeimininkai laimėjo rezultatu 5:3. Tad Lodzės “Widzew” lyderiui Darvydui Šernui pavyko panaikinti net šešiolika metų galiojusią itin nemalonią tradiciją.

R.Žutauto pasirinkta konservatyvi taktika žaisti nuo gynybos negailint varžovų kojų ir laukti priešininkų klaidos kol kas pasiteisina. Be to, atrodo, kad treneriui pavyko rasti šiandien optimalią ekipos sudėtį, nes tiek namie su škotais, tiek išvykoje su čekais rungtyniavo tie patys keturiolika žaidėjų. Tiesa, pasiduoti euforijai po pirmųjų dviejų mačų dar tikrai nederėtų. Tą pabrėžė ir kapitonas Tomas Danilevičius po rungtynių su čekais, teigdamas, kad mūsų rinktinė tradiciškai sėkmingai pradeda atrankos varžybas, bet vėliau pernelyg didelis atsipalaidavimas kainuoja itin brangiai.

Varžovai išgyvena krizę

Galime sakyti, kad Lietuvos futbolininkų pergalė prieš čekus ir lygiosios su škotais tikrai nėra smarkiai pakilusio mūsų rinktinės lygio rodiklis. Veikiau tai rodo, kad pagrindiniai Lietuvos vienuolikės varžovai kovoje dėl antrosios vietos pirmoje grupėje išgyvena gilią krizę.

Škotijos futbolo lygos lygis pastaruoju metu drastiškai smuko, tad kadaise Europos grandams iššūkį mesti galėję Glazgo klubai “Rangers” ir “Celtic” šiandien tėra niekam nebaisūs vidutiniokai. Specialistai pastebi ir tai, kad Škotijos futbole dominuojantys Glazgo klubai ne tik nesugeba į savo gretas prisivilioti aukščiausios klasės žaidėjų, bet ir neišugdo jaunų talentų, kuriais anksčiau aprūpindavo stipresnės Anglijos “Premier” lygos nemažai komandų.

Tiesa, į futbolo krizę Škotijoje žiūrima rimtai. Šiai sporto šakai rengiamasi mesti gelbėjimo ratą, pasisakoma už esminę viso futbolo ir ypač jaunimo ugdymo reformą. Tą parodė ir buvusio pirmojo šalies ministro Henry McLeisho atlikta 74 puslapių analizė, kurioje vyriausybė ir futbolo federacija raginamos rasti net 500 mln. svarų futbolo sopuliams spręsti. Ataskaitos autorius tvirtinimu, šalyje turi būti ne mažiau kaip 20 futbolo akademijų, o žaidžiančiųjų futbolą turi padaugėti nuo 360 iki 500 tūkst. (Lietuvoje šis skaičius siekia apie 40 tūkst.).

Škotų pavyzdys – itin pamokantis, nes, regis, mūsų šalyje futbolas rūpi tik federacijai ir daliai entuziastų. Škotai pabrėžia, kad geri rezultatai neįmanomi be atitinkamų investicijų į jaunimo ugdymą. Pas mus tuo susirūpinta tik 2007-aisiais, kai pradėjo veikti futbolo akademija, kurios pirmųjų darbo vaisių vis dar tenka su nerimu laukti, kad būtų patvirtintos ar paneigtos abejonės, jog jaunoji karta kol kas nė iš tolo nepasirengusi pakeisti dabartinės rinktinės lyderių.

Į panašią futbolo duobę įkritusi ir Čekija. Ji neranda kuo pakeisti karjerą jau baigusių tokių auksinės kartos atstovų, kaip Pavelas Nedvedas, Patrikas Bergeris, Karelas Poborskis ar Vladimiras Šmiceras. Iš dabartinės rinktinės, nusileidusios lietuviams, galima išskirti nebent Petrą Čechą ir traumų nuolat kamuojamą Tomašą Rosickį, visų kitų žaidėjų geriausi laikai arba jau praėjo, arba jie paprasčiausiai neįstengia pakeisti pasitraukusių lyderių.

“Kai turi galimybę nužudyti priešininką, tą reikia ir padaryti”, – taip po Prancūzijai tragiškai pasibaigusių pirmųjų atrankos varžybų su Baltarusijos vienuolike kalbėjo šios ekipos strategas Laurent’as Blancas. Regis, šis posakis puikiai tinka ir mūsų futbolininkams. Galimybė nukauti smarkiai kraujuojančius škotus ir čekus tikrai yra, tad reikia ja naudotis.

Favoritams sekasi skirtingai

Žvelgiant į  kitų grupių Europos futbolo čempionato atrankos pradžią, į akis visų pirma krinta keletas netikėtumų. Tvirtas vokiečių, olandų ar anglų žygis bilieto į Europos čempionatą link nestebina, bet itin prastas Portugalijos vienuolikės startas – tikras netikėtumas. Ši rinktinė, žaidusi be lyderio Cristiano Ronaldo ir diskvalifikuoto trenerio Carloso Queirozo, iš pradžių namie praleido keturis įvarčius ir nesugebėjo įveikti Kipro, o po to įsigudrino ir išvykoje pralaimėti norvegams. Tiesa, prasta pradžia šiai ekipai nėra naujiena. Atranką į neseniai pasibaigusį pasaulio čempionatą portugalai taip pat pradėjo vos viena pergale per pirmąsias penkerias rungtynes. Bet galingas finišas išsprendė visas portugalų problemas.

Po katastrofiškai pasibaigusio pasaulio čempionato itin sunkiai atsigauna ir naujojo stratego L.Blanco vadovaujama Prancūzija. Daug maištavusių žvaigždžių diskvalifikavusi ir daug kritikos prarijusi rinktinė startavo gėdingu pralaimėjimu baltarusiams, bet po to sugebėjo atsitiesti ir varžovų aikštėje įveikti ambicijų kupinus bosnius.
Kalbant apie malonias staigmenas vertėtų išskirti Juodkalnijos rinktinę, kuri po pirmųjų dvejų rungtynių turi surinkusi maksimaliai taškų ir G grupėje dalijasi pirma vieta su anglais.

Vertinant mūsų kaimynų žaidimą, tvirčiausiai kol kas atrodo draugiškame mače mūsiškius nugalėję baltarusiai, kurie, pažeminę prancūzus, vėliau nulinėmis lygiosiomis baigė dvikovą su stipria Rumunijos ekipa. Latviai kol kas nestebina – dėsningas triuškinamas pralaimėjimas po nepatekimo į pasaulio pirmenybes siekiantiems reabilituotis kroatams ir būtina pergalė prieš autsaiderę Maltą. Vis dėlto, vertinant patį žaidimą, atrodo, šįkart latviams iššokti aukščiau bambos nepavyks ir F grupėje antra vieta jiems bus nepasiekiama.
Savos rinktinės žaidimas kol kas nedžiugina ir rusų, kurie sugebėjo namie pralaimėti pastaruoju metu galingai atrodančiai Slovakijai.

"Veido" archyvas

Dauguma lietuvių krepšininkais didžiuojasi, nes jie padovanojo daug įsimintinų pergalių. O apie mūsų futbolininkus, rankininkus, tinklininkus ar ledo ritulininkus to nepasakysi

Liūdna konstatuoti, bet Turkijoje vykstantis planetos krepšinio čempionatas didžiulio susidomėjimo sulaukia tik Lietuvoje ir dar penkiose šešiose valstybėse.

Kuri komanda iškels į viršų krepšinio kūrėjo Jameso Naismitho vardu pavadintą nugalėtojams teikiamą trofėjų, paaiškės rugsėjo 12 dieną, bet jau dabar, darant pirmąsias išvadas, galima teigti, kad nenugalimų komandų šiose pirmenybėse nėra. Lietuviai jau sugebėjo patiesti šiose pirmenybėse itin buksuojančius planetos čempionus ispanus.

Be to, favoritais laikomi amerikiečiai, į Turkiją atsivežę daug silpnesnės sudėties ekipą nei į Pekino olimpiadą, jau turėjo daug vargo per mačą su brazilais.

Iš esmės tai yra geros naujienos be kelių lyderių rungtyniaujančiai Lietuvos komandai, kita vertus, palyginti su Pekino žaidynėmis, susilpnėjusios komandų sudėtys atskleidžia ir tą faktą, kad pasaulio krepšinio čempionatas stokoja prestižo. Be to, šis renginys itin nublanksta ir prieš liepos mėnesį pasibaigusį pasaulio futbolo čempionatą Pietų Afrikos Respublikoje.

Populiarumas nedidelis

Kad čempionatas yra nuvertintas, parodo vien tas faktas, jog ne tik Lietuva, bet ir dauguma kitų komandų priverstos žaisti be kelių pagrindinių savo krepšininkų, kurių nemažai į Turkiją neatvyko tikrai ne dėl traumų, o dėl paprasčiausio noro praleisti vasarą poilsiaujant. Dirkas Nowitzkis, Pau Gasolis, LeBronas Jamesas, Carmelo Anthony, Andrejus Kirilenka – tai tik kelios žvaigždės, kurių šiemet nematome vilkint nacionalinių ekipų marškinėliais.

Prieš pasaulio čempionatą FIBA žarstėsi optimistinėmis prognozėmis, kad planetos pirmenybėse Turkijoje iš viso apsilankys 350 tūkst. krepšinio sirgalių, o televizijos transliacijos visame pasaulyje sutrauks dar daugiau nei milijardą žiūrovų. Tačiau bent jau kol kas atrodo, kad šios prognozės neišsipildys. Nemažą dalį televizijos žiūrovų, žinia, sudaro kinai, bet į čempionatą neatvykus didžiausioms NBA žvaigždėms susidomėjimas pirmenybėmis šioje daugiausiai gyventojų turinčioje pasaulio valstybėje gali smarkiai sumenkti.

Arenos Turkijoje kol kas pilnos tik tada, kai žaidžia šeimininkai ir JAV krepšininkai, o kitų rinktinių susitikimai geriausiu atveju pritraukia vos kelis tūkstančius žiūrovų. Tarkime, Lietuvos rinktinės rungtynes su Kanada stebėjo vos 3 tūkst. žiūrovų – juokingas skaičiusm ypač turint omenyje, kad tą pačią dieną pasižiūrėti Lietuvos A lygos futbolo mačo tarp Vilniaus “Žalgirio” ir Panevėžio “Ekrano” susirinko 3,7 tūkst. žiūrovų. Tai rodo, kad be kelių šimtų į Turkiją nuvykusių ištikimiausių Lietuvos rinktinės sirgalių čempionato kovos, kuriose žaidžia mūsiškiai, įdomios tik saujelei vietinių žiūrovų.

Beje, ir pirmosios šeimininkų turkų rungtynės su Dramblio Kaulo Kranto rinktine sulaukė ne itin gausaus palaikymo – vos 7,7 tūkst. žiūrovų. Į antrąjį šeimininkų mačą su rusais jau atėjo gausesnės sirgalių pajėgos – 10,5 tūkst. Vis dėlto šie skaičiai nė iš tolo neprilygsta žiūrovų minioms, kurias į tribūnas sutraukė pasaulio futbolo čempionato kovos: per šį čempionatą buvo sužaistos 64 rungtynės, kurių pasižiūrėti į stadionus iš viso atėjo net 3,2 mln. sirgalių. Vienų rungtynių lankomumo vidurkis siekė net 49,7 tūkst. – tokio dėmesio krepšininkams belieka pavydėti.

Specialistai prognozuoja, kad į kitąmet Lietuvoje vyksiantį Europos čempionatą turėtų atvykti daug pajėgesnės rinktinės, nes tuomet bus dalijami kelialapiai į 2012 m. Londono olimpines žaidynes. Neverta nė abejoti, kad olimpinis krepšinio turnyras yra daug prestižiškesnis nei pasaulio pirmenybės.

Nuo futbolo atsilieka smarkiai

Galima rasti ne vieną priežastį, kodėl futbolas ar kitos sporto šakos, tokios kaip ledo ritulys, daugelyje šalių populiarumu smarkiai lenkia krepšinį. Visų pirma tada, kai 1891 m. J.Naismithas sugalvojo, jog galima sportuoti mėtant futbolo kamuolį į aukštai pritvirtintą persikų krepšį, futbolas jau buvo gana stipriai įleidęs šaknis į ne vieną Europos ir kitų žemynų valstybę.

Be to, plisti futbolui ir tokioms britų propaguojamoms sporto šakoms, kaip regbis ar kriketas, smarkiai padėjo ir kolonializmas. Pirmą kartą šiuos žaidimus į kolonijas nuvežė jūreiviai ir kariai, bet netrukus prie futbolo, regbio ar kriketo populiatumo smarkiai prisidėjo ir visa kolonijų administracija.

Futbolą savo kolonijose smarkiai išpopuliarino prancūzai ir portugalai. Tad į šiuos regionus atklydęs krepšinis jau susidūrė su įsitvirtinusiomis tam tikromis žaidimų tradicijomis, kurias pakeisti buvo sunku. Dėl to neverta stebėtis, kad bene stipriausias pozicijas krepšinis iki šiol išlaiko savo gimtinėje JAV. Bet net ir čia jam populiarumu tenka dalytis su kitomis dviem didžiosios trejybės sporto šakomis – amerikietiškuoju futbolu ir beisbolu.

Galiausiai kiekviena šalis daugiausiai pinigų investuoja į tas sporto šakas, kurios atstovams geriausiai sekasi. Tad nėra ko stebėtis, kad afrikiečiai daugiau pinigų skiria futbolui (juk turi šios sporto šakos žvaigždžių ir galimybių įkąsti geriausioms pasaulio rinktinėms), o ne investuoja į krepšinį, kurio aikštelėje, kaip rodo ir šis pasaulio čempionatas, Afrikos žemyno atstovai vis dar užima pastumdėlių vietą.

Panašios tendencijos galioja ir Lotynų Amerikoje, kur futbolas yra sporto šaka nr. 1. Tiesa, krepšinis čia jau nėra lyg trečiasis brolis, o tokiose šalyse kaip Brazilija ir Argentina – antra pagal populiarumą sporto šaka. Tas pats pasakytina ir apie skandinavus, kurie mieliau domisi žiemos sporto šakomis, ne vieną dešimtmetį garsinančiomis jų šalis, o ne nesėkmingai bandomu importuoti krepšiniu.

Tvirtesnėmis krepšinio citadelėmis būtų galima pavadinti nebent kai kurias Azijos šalis, ypač NBA virusui pasidavusią Kiniją, ir Balkanų regioną Europoje. Serbai ir kroatai apskritai garsėja puikiais visų komandinių sporto šakų, kurios žaidžiamos su kamuoliu, rezultatais. Čia galima paminėti ir rankinį, ir tinklinį, ir vandensvydį.

Lietuva = krepšinis

“O, Lietuva, žinau Vilniaus “Lietuvos ryto” komandą”, – rankose vartydamas mano pasą savo žinias rodė bosnių pasienietis ir čia pat palinkėjo gero kelio. Tuo pačiu traukiniu į Sarajevą važiuojantis studentas iš Serbijos itin domėjosi, ar lietuviai iš tikrųjų moka žaisti tik krepšinį ir negali pasigirti didesnėmis jokių kitų komandinių sporto šakų pergalėmis. Kad ir nenoromis, teko pripažinti, kad bendrakeleivis yra visiškai teisus – be krepšinio, Lietuva pasigirti nelabai turi kuo.

Kodėl taip yra, vienareikšmiškai atsakyti labai sunku. Vis dėlto galima išskirti kelis pamatinius veiksnius. Visų pirma prastos materialinės bazės, lemiančios menką ateinančiųjų sportuoti būrį, ir nuolatinis lėšų stygius – juk dauguma pinigų atitenka krepšiniui. Prie pinigų stygiaus itin prisideda netobuli įstatymai, varžantys sporto rėmimą ir neleidžiantys naudotis užsienio praktika – juk užsienyje nemažai komandų gyvena iš lažybų bendrovių skiriamos paramos. Visa tai lemia, kad iš komandinio sporto galime didžiuotis tik krepšiniu.

Futbolo rinktinė kartais iššauna kaip ta lazda ir nustebina gerais rezultatais žaidžiant su elitinėmis komandomis, bet galiausiai viskas baigiasi kaip visada – pralaimėjimu vidutiniokams ar net autsaideriams ir ankstyvu atsisveikinimu su visomis viltimis žūtbūt prasimušti į pasaulio ar Europos futbolo čempionatą. Apie klubines komandas kalbėti apskritai neverta. Taip ir sukasi užburtas ratas: nėra rezultatų, nėra žiūrovų, nėra paskatų investuoti į mažai kam įdomias ekipas.

Kitos komandinės sporto šakos irgi neturi kuo nustebinti. Kaimynai lenkai 2006 m. pasaulio tinklinio čempionate pasipuošė sidabro medaliais, pernai Europoje iškovojo auksą ir neslepia ambicijų gerai pasirodyti šiemet Italijoje vyksiančiose pasaulio pirmenybėse. Kiti kaimynai latviai gali didžiuotis ledo ritulio rinktine ir kontinentinėje ledo ritulio lygoje rungtyniaujančia Rygos “Dinamo” komanda. Tuo tarpu mūsų rinktinė ir geriausias klubas Elektrėnų “Energija” išgyvena praktiškai tik palaikomas saujelės šios sporto šakos entuziastų.

Kadaise šiek tiek geresnė buvo rankinio padėtis, bet ir čia didžiausi laimėjimai pasiekti paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį, kai 1997 ir 1998 m. mūsiškiai žaidė pasaulio ir Europos čempionatų finaliniuose etapuose.

Tad veikiausiai neverta stebėtis, kodėl dauguma lietuvių didžiuojasi krepšiniu. Juk krepšinis lietuviams padovanojo daug įsimintinų pergalių, be to, ši sporto šaka yra pagrindinė jau vien dėl to, kad džiaugtis daugiau paprasčiausiai nėra kuo.

Pasaulio futbolo čempionatas Pietų Afrikos Respublikoje šio žaidimo gerbėjams buvo ypatinga šventė, vykstanti tik kas ketveri metai. Po geros fiestos sugrįžti į kasdienybę nebūna lengva, juolab kad kaktomuša tenka susidurti su skaudžia tikrove.

Tai savo kailiu patyrė Lietuvos futbolo aistruoliai. Keturiems šalies futbolo klubams Europos taurių turnyrų kovos baigėsi vos prasidėjusios. Toks fiasko patirtas jau seniai.

BFL

Rezultatai – katastrofiški

Lietuvos čempionas Panevėžio “Ekranas” antrus metus iš eilės Čempionų lygos atrankos varžybose suklupo ties pirmuoju barjeru. Pernai panevėžiečiai nusileido pajėgiausiam Azerbaidžano klubui Baku “Inter”, šiemet – Helsinkio HJK. Per pirmąsias rungtynes apsemtoje Panevėžio “Aukštaitijos” stadiono aikštėje Suomijos čempionai po permainingos kovos buvo palaužti 1:0, bet praėjus savaitei Helsinkyje po pratęsimo pralaimėta 0:2, nors beveik visą antrąjį kėlinį “Ekranas” turėjo vieno žaidėjo pranašumą.

Prieš elitinį Europos futbolo turnyrą dauguma klubų bando sustiprinti savo gretas. “Ekranas” ne tik nepasipildė nė vienu žinomesniu futbolininku, bet prieš atsakomąjį mačą Helsinkyje atsisveikino su pagrindiniu savo vartininku – per pirmąją dvikovą su suomiais ne kartą komandą gelbėjęs Vytautas Černiauskas išvyko į Rumunijos “Vaslui” ekipą. V.Černiauską pakeitė žaidimo praktikos visiškai neturintis Tadas Kauneckas, kurį galima kaltinti dėl pirmojo Suomijos sostinėje praleisto įvarčio.

Jei būtų įveiktas suomių barjeras, Čempionų lygos trečiajame atrankos etape “Ekrano” būtų laukusi dvikova su Serbijos čempionu Belgrado “Partizan”. Tiems klubams, kurie neperžengs šio etapo, žygis Europoje dar nesibaigs – jie įsitrauks į Europos lygos turnyrą. Dalyvavimas trijuose Europos taurių turnyrų etapuose garantuoja bemaž šimtatūkstantines Europos futbolo asociacijų sąjungos (UEFA) išmokas eurais, kurių panevėžiečiai neteko. Beje, galima prisiminti, kad pernai HJK iš Europos lygos turnyro eliminavo Vilniaus “Vėtra”.

Europos lygos turnyre, kuris pernai pakeitė buvusias UEFA varžybas, startavę trys Lietuvos klubai visas šešerias antrojo atrankos etapo rungtynes pralaimėjo bendru rezultatu 3:19! Marijampolės “Sūduva” du kartus nusileido austrų Vienos “Rapid” (0:2 ir 2:4), “Šiauliai” – lenkų Krokuvos “Wisla” klubui (0:2 ir 0:5), Tauragės “Tauras” – kipriečiams iš Nikosijos APOEL (0:3 ir 1:3).

Pasižymėjo chuliganišku elgesiu

Objektyviai vertinant, Europos lygos turnyro burtai Lietuvos klubams parinko ne pačius lengviausius varžovus, bet iš “Sūduvos”, susitikusios su “Rapid” (teko stebėti abu marijampoliečių mačus su austrais), tikėtasi kur kas daugiau. Iš Lietuvos klubų dabar bene geriausiai sukomplektuota Marijampolės komanda, savo gretose turinti legionierių iš Kinijos, Gruzijos, Kanados ir Ukrainos, galima sakyti, buvo nubausta už pernelyg baikštų žaidimą savo stadione. Per atsakomąsias varžybas Vienoje “Sūduva” rungtynių pabaigoje buvo išsiveržusi į priekį 2:1, bet nepaaiškinamos gynybos klaidos per kelias minutes varžovams leido įmušti tris (!) įvarčius ir nugalėti 4:2.

Kad su “Rapid” buvo galima sužaisti kur kas sėkmingiau, rodo ir prastas šios komandos startas naujajame Austrijos čempionate – pirmi du mačai pralaimėti bendru rezultatu 1:6. Tačiau “Sūduvos” trenerių pasirinktą taktiką, matyt, lėmė per didelės baimės akys.

Lietuvos klubų pasirodymas Europoje išties apgailėtinas, bet pasižymėta kitaip – chuliganišku elgesiu: mūsiškiams parodytos net penkios raudonos ir 24 geltonos kortelės. Mūsų šalies ekipų žaidėjai buvo baudžiami už nesportišką elgesį ir šiurkščias varžovų atakas.

Kaip pabrėžia vienas garsiausių šalies futbolo specialistų Benjaminas Zelkevičius, dabartiniai Lietuvos klubų futbolininkai yra pernelyg geros nuomonės apie save, o dėl gaunamų nuobaudų linkę kaltinti tik teisėjus.

Iš žemėlapio dingusi “Vėtra”

Likimo ironija – Lietuvos klubams daugiausiai įskaitinių taškų pelnė oficialiose UEFA varžybose dalyvavęs Tauragės “Tauras”. Tauragės komanda iš Europos lygos pirmojo atrankos etapo eliminavo Velso “Llanelli” futbolininkus – po lygiųjų 2:2 Velse per atsakomąjį mačą Kaune “Tauras” varžovus po pratęsimo įveikė rezultatu 3:2.

Pernykščiame A lygos čempionate “Tauras” užėmė penktą vietą, o iš šalies taurės turnyro pasitraukė po ketvirtfinalio, nusileidęs Vilniaus “Vėtrai”. Šie rezultatai tauragiškiams net neleido svajoti apie Europą. Bet viską aukštyn kojom apvertė žinia, kad pernykštis šalies vicečempionas ir šalies taurės turnyro finalininkas “Vėtros” klubas negavo Lietuvos futbolo federacijos (LFF) licencijos. Sostinės klubui tai užkirto kelią į Europos turnyrą ir suteikė progą “Taurui”.

LFF vykdomasis komitetas vis dėlto leido “Vėtrai” žaisti A lygoje išimties tvarka, bet dėl nevykdomų finansinių įsipareigojimų žaidėjams šis sostinės klubas pirmenybes pradėjo turėdamas minus šešis taškus. Vėliau iš “Vėtros” buvo atimti dar trys taškai. Galiausiai šio klubo istorija baigėsi liepos 17-ąją, kai nuspręsta “Vėtrą” pašalinti iš čempionato, o šio sezono komandos rezultatus anuliuoti. Tad dabar A lygos pirmenybes tęsia dešimt komandų.

Lietuviški Naujieji Vasiukai

“Vėtrą” 1997 m. Trakų rajone Rūdiškėse įkūręs Romas Stašauskas 2004-aisiais komandą perkėlė į Vilnių. Visiškai apleisto sostinės “Lokomotyvo” stadiono vietoje buvo pastatyta nauja “Vėtros” arena, kuri dabar įkeista vienam bankui.

Jau pernai “Vėtra” susidūrė su didžiuliais finansiniais sunkumais, o klubo įkūrėjo ir prezidento R.Stašausko bei vieno pagrindinių klubo akcininkų maskviečio Antono Treušnikovo santykius buvo galima apibūdinti vienu žodžiu – karas.

Šių metų pradžioje šį karą laimėjo verslininkas iš Maskvos. Jis tapo oficialiu klubo savininku ir įsipareigojo padengti visas skolas. Tačiau tai nebuvo padaryta. Pasak “Vėtrą” treniravusio Virginijaus Liubšio, futbolininkai ilgai buvo maitinami vien pažadais. Galų gale, likus kelioms savaitėms iki A lygos pirmenybių starto, A.Treušnikovas paskelbė, kad nebegali remti komandos, bet kitą dieną persigalvojo. Kaip minėta, “Vėtrai” pirmenybėse buvo leista žaisti išimties tvarka, bet futbolininkai vienintelės finansinės injekcijos iš Maskvos sulaukė tik kovo mėnesį. Vėliau vėl buvo tik pažadai.

Galima prisiminti, kad pernykštį rudenį “Vėtros” stadione A.Treušnikovas surengė pompastišką spaudos konferenciją. Per ją buvo paskelbta apie ketinimus kurti “Vėtros” ledo ritulio klubą ir siekti dalyvauti Kontinentinėje ledo ritulio lygoje (KHL), kurioje kaunasi pajėgiausi Rusijos, Latvijos, Kazachstano ir Baltarusijos klubai, o nuo naujojo sezono prie jos prisidės ir Ukrainos komanda. Beje, KHL čempionate rungtyniaujančio Rygos “Dinamo” pastarojo sezono biudžetas, kuris buvo vienas kukliausių tarp KHL ekipų, sudarė apie 20 mln. eurų.

Kažkodėl tuomet kirbėjo mintis, kad Lietuvos ledo ritulio superklubo kūrimo idėja kažkuo panaši į didžiojo kombinatoriaus Ostapo Benderio iš “Dvylikos kėdžių” užmojį Naujuosiuose Vasiukuose surengti tarpgalaktinį šachmatų turnyrą.

Deja, liūdna nuojauta pasitvirtino. “Vėtros” futbolininkams teko ieškotis naujų darbų vietų. Buvę šios komandos žaidėjai papildė “Sūduvos”, Pakruojo “Kruojos”, “Šiaulių” gretas, o keli futbolininkai bando laimę Rusijos, Baltarusijos ir Graikijos klubuose.

Koks bus futbolo ruduo

Lietuviška futbolo vasara buvo liūdna, o koks bus ruduo, priklausys nuo nacionalinės rinktinės starto 2012 m. Europos pirmenybių atrankos turnyre, kurio finalo turnyras po mažiau nei dvejų metų bus surengtas Lenkijos ir Ukrainos stadionuose.

Lietuvos futbolininkų, patekusių į pirmą grupę, varžovai bus pasaulio čempionų titulą PAR iškovoję ispanai, taip pat Čekijos, Škotijos ir Lichtenšteino rinktinės.

Trenerio karjerą pradedantis naujasis Lietuvos rinktinės strategas Raimondas Žutautas prie nacionalinės komandos vairo debiutavo gegužės pabaigoje – tąkart Charkove 0:4 pralaimėta Ukrainos futbolininkams. Birželį Lietuvos komanda Kaune laimėjo Baltijos šalių turnyrą (su Latvija sužaista 0:0, Estija įveikta 2:0). Paskutinė repeticija rugpjūčio 11-ąją numatyta taip pat Kaune – tądien bus išbandytos jėgos su Baltarusijos reprezentantais.

Mūsų šalies atstovai “Euro 2012″ kampaniją rugsėjo 3-iąją pradės Kaune maču su škotais, po keturių dienų laukia rungtynės Olomouce su čekais, o spalio 8-ąją – egzaminas Ispanijoje. Likusias penkerias atrankos rungtynes Lietuvos komanda žais jau 2011 m.

Tačiau jau dabar galima liūdnai prognozuoti, kad šalies sostinė ir kitąmet vėl liks be didžiojo futbolo. Priežastis seniai žinoma – Vilnius neturi tokio rango mačams tinkamo stadiono.

Sostinės Šeškinės mikrorajone tarsi šmėkla stūkso naujojo stadiono, kurio statyba nežinia kelintą kartą sustabdyta, griaučiai. Bet argi svarbu, kad Vilnius yra vienintelė Europos sostinė, neturinti tarptautinių standartų atitinkančio stadiono? Juk šalia stadiono-šmėklos išdygo garsusis prekybos centras, į kurį vaikų ekskursijos iš įvairių Lietuvos kampelių vežamos kaip į garsiausią šalies muziejų. Futbolas Lietuvos valdininkams, regis, egzistuoja tik tuomet, kai stebint prestižines pasaulio ar Europos pirmenybių rungtynes galima pasireklamuoti.

"Veido" archyvas

Rašant šį komentarą dar nebuvo aišku, kurią galutinę vietą – trečią ar ketvirtą – šiame pasaulio futbolo čempionate užims Urugvajus. Bet koks skirtumas? Vis tiek Urugvajus dar kartą patvirtino priklausąs pasaulio futbolo elitui ir vėl priminė apie save šimtams milijonų futbolo sirgalių. Daugelis jų tikriausiai be Vikipedijos pagalbos negalėtų pasakyti apie Urugvajų nieko, išskyrus tai, kad šioje šalyje puikiai žaidžiamas futbolas. Bet ir tai jau labai daug.

Mat šalies, ypač mažos šalies, futbolo kokybė parodo ir valstybės civilizacinį išsivystymą. Vargu ar atsitiktinai tokioms Lotynų Amerikos didžvalstybėms kaip Brazilija ir Argentina futbole prilygęs mažytis Urugvajus ir ne tokia jau didelė Čilė kartu yra ir mažiausiai korumpuotos žemyno valstybės. O geriausiai iš visų Afrikos komandų čempionate pasirodžiusi Gana turi vieną aukščiausių regione žmogaus raidos indeksų.

Žvelgiant į Urugvajų labiausiai stebina tai, kad ši valstybė yra vos ne Lietuvos kopija. Nedidelė, beveik grynai europietiška šalis, tiek gyventojų skaičiumi, tiek ekonomikos lygiu labai nesiskirianti nuo mūsų. Kaip ir Lietuva, savo nacionalines ambicijas realizuojanti iš esmės per sportą. Visas skirtumas tarp Urugvajaus ir Lietuvos – dėl kadaise atsitiktinai susiklosčiusių istorinių aplinkybių urugvajiečiai nacionaline sporto šaka pasirinko futbolą, lietuviai – krepšinį. Todėl Urugvajų šiandien žino visas pasaulis, o Lietuvą – tik serbai su kroatais ir vienas kitas ispanas, graikas ar turkas. Bet ir šiose valstybėse futbolas – sporto šaka numeris vienas. Netgi savo tėvynėje JAV krepšinis tėra ketvirtas po amerikietiškojo futbolo, beisbolo ir ledo ritulio.

Per du dešimtmečius Lietuvos Vyriausybė investavo į krepšinį tikriausiai jau ne vieną šimtą milijonų litų, nes privačių krepšinio klubų savininkai tikindavo, esą tai investicija ne į jų kišenę, o į Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje. Tačiau labiausiai pasaulyje Lietuvą išgarsino ne krepšininkai, kurie jau kelintą olimpiadą grįžta be medalių, o futbolininkai, įmušę sensacingą įvartį į ką tik pasaulio čempione tapusios Italijos vartus jos namų aikštėje. O tuo metu, kai visa Lietuva ėjo iš proto mūsų krepšininkams triuškinant serbus pergalingame Europos čempionate Švedijoje, pasaulio naujienų agentūros rodė, kaip Lietuvos futbolo rinktinė muša įvarčius į Farerų salų rinktinės vartus pasaulio čempionato atrankinėse varžybose.

Jeigu bent pusė tų milijonų, kuriuos Lietuva be didelės naudos sukišo į krepšinį, būtų atitekę futbolui, šiemet mūsų rinktinė (ir taip FIFA reitinge užimanti gan aukštą 49 vietą) beveik garantuotai būtų žaidusi Pietų Afrikoje ir garsinusi šalies vardą ne prasčiau už Urugvajų.

Televizijos auditorijos tyrimo, kurį TV metrų metodu atlieka bendrovė “SIC Gallup Media”/TNS, duomenimis, Pasaulio futbolo čempionato grupių rungtynių transliacijas iš Pietų Afrikos Respublikos nuo čempionato pradžios stebėjo 77 proc. (2,5 mln.) Lietuvos, 70 proc. (900 tūkst.) Estijos ir 60 proc. (1,3 mln.) Latvijos gyventojų.

“Pasaulio futbolo čempionatas rungtynės prie televizorių ekranų pritraukė visų Baltijos šalių gyventojus, tačiau daugiausia rungtynes stebėjo Lietuvos gyventojai. Estijoje ir Latvijoje Pasaulio futbolo čempionatą transliavo vienas kanalas, tuo tarpu Lietuvoje – du nacionaliniai transliuotojai. Grupių rungtynių transliacijų rodikliai visose Baltijos šalyse panašūs, o į populiariausių rungtynių sąrašus visose šalyse pateko Pasaulio futbolo čempionato rungtynės tarp Urugvajaus ir Ganos rinktinių.”– teigia “SIC Gallup Media”/TNS direktorius Gytis Juodpusis.

Iki praėjusio šeštadienio (liepos 3 d.) Lietuvoje buvo transliuota daugiausiai Pasaulio futbolo čempionato rungtynių – šešiasdešimt vienos, tuo tarpu Latvijoje – šešiasdešimt, o Estijoje – penkiasdešimt vienos Pasaulio futbolo čempionato grupių rungtynės. Šių rungtynių vidutinė auditorija Lietuvoje buvo 4,3 proc., arba 139 tūkst. Lietuvos gyventojų, Latvijoje – 3,5 proc. (75 tūkst.), o Estijoje – 6,0 proc. (77 tūkst.) gyventojų.

Didžiausio Lietuvos gyventojų dėmesio sulaukė Pasaulio futbolo čempionato rungtynės tarp Ispanijos ir Portugalijos rinktinių. Šių rungtynių vidutinė auditorija buvo 8,2 proc., beveik 270 tūkst. gyventojų. Latvijoje daugiausia žiūrovų dėmesio sulaukė Pasaulio futbolo čempionato rungtynės tarp Urugvajaus ir Ganos rinktinių, šių rungtynių vidutinė auditorija buvo 6 proc., beveik 130 tūkst. gyventojų, o Estijoje populiariausios rungtynės buvo tarp Brazilijos ir Šiaurės Korėjos rinktinių, pasiekusios net 10,6 proc.vidutinę auditoriją, t.y. 135 tūkst. Estijos gyventojų.

Tarp populiariausių visose Baltijos šalyse pateko Pasaulio futbolo čempionato rungtynės tarp Urugvajaus ir Ganos rinktinių, vidutinė šių rungtynių auditorija Lietuvoje buvo 8,1 proc. (262 tūkst. gyventojų), Latvijoje 6 proc. (130 tūkst. gyventojų), o Estijoje 10,3 proc. (132 tūkst.gyventojų).

"Veido" archyvas

Šiame futbolo čempionate daugiausiai kritikos ir net prakeiksmų sulaukia teisėjai

Karalius nukarūnuotas. Tiek pasaulio čempionai italai, tiek prancūzai gėdingai nuleistomis galvomis pasaulio futbolo čempionatą baigė savo grupėse užėmę paskutines vietas.

O liepos 11 d. vakare paaiškės, kurios valstybės futbolininkai po mėnesį Pietų Afrikoje trunkančių kovų turės teisę artimiausius metus vadintis naujaisiais pasaulio čempionais. Pirmą kartą Afrikos žemyne vykstančiose pasaulio pirmenybėse jau dabar galima kalbėti apie didžiulius nusivylimus, virtusius netgi nemenkais skandalais, taip pat ir apie malonias staigmenas, dar kartą įrodžiusias, kad futbolas nėra jau toks lengvai prognozuojamas sportas.

Stebina Pietų Amerika, nuvilia Europa

Jei kalbame apie futbolo ekspertus labiausiai nustebinusias komandas, visų pirma derėtų išskirti Pietų Amerikos vienuolikes, demonstruojančias itin brandų futbolą. Juk tarp aštuonių stipriausių pasaulio ekipų prasibrauti sugebėjo net keturios Pietų Amerikos komandos, o europiečiams teko vos trys vietos.

Brazilija su Argentina buvo laikomos šio čempionato favoritėmis, užtat Urugvajaus ir Paragvajaus futbolininkų ketvirtfinalyje laukė tikrai nedaugelis. Vis dėlto pastaroji komanda įrodė, kad gali itin patikimai griauti visų pakeliui pasitaikančių varžovų atakas. Būtent gynyba buvo stiprioji paragvajiečių pusė. Grupės turnyre ši ekipa praleido vos vieną įvartį, o per aštuntfinalį taip pat išlaikė savo vartus tuščius.

Tuo tarpu urugvajiečiai atakos smaigalyje turi vieną pavojingiausių šio čempionato porų – Madrido “Atletico” snaiperį Diego Forlaną ir Amsterdamo “Ajax” talentą Luisą Suarezą. Abu šie žaidėjai savo klubuose per praėjusį sezoną visose varžybose įmušė 77 įvarčius, o Pietų Afrikoje iki ketvirtfinalio buvo pelnę penkis iš šešių komandos įvarčių.

Negana to, urugvajiečiai pasižymėjo ir itin kieta bei gerai organizuota gynyba. Pirmąjį įvartį Urugvajus praleido tik aštuntfinalyje susitikdamas su Pietų Korėja. Tai didelis komandos kapitono Diego Lugano, vartininko Fernando Musleros ir visos kompanijos nuopelnas.

"Veido" archyvas

Iki šiol gerąja prasme labiausiai stebino Vokietijos, Urugvajaus ir Paragvajaus rinktinės

Tuo tarpu tiek Argentinos, tiek Brazilijos treneriams prieš čempionato pradžią teko išgirsti ne vieną aštrią kritikos tiradą dėl neva netinkamai sudarytų komandų. Mat Dunga namie paliko tokius žaidėjus, kaip Ronaldinho, Alexandre’as Pato ar Adriano, o Diego Maradonai neprireikė su Milano “Inter” Čempionų lygą laimėjusių Javiero Zanetti ir Estebano Combiasso paslaugų. Dunga visados pabrėžia, kad jam svarbiausia yra komanda, o ne atskirų asmenybių egoizmas. Ši taktika puikiai pasiteisino. Žaidimo grožis gal ir nukentėjo, tačiau tokie juodadarbiai, kaip Luisas Fabiano, Maiconas ar Gilberto Silva, puikiai parodė, kad svarbiausiuose mačuose lemiamas dėmesys turi būti skiriamas ne efektingumui, o efektyvumui. Tuo tarpu D.Maradona apskritai iš bjauriojo ančiuko, kurį dėl įvairiausių kaprizų taip mėgo pašiepti žiniasklaida, tapo kone balčiausia ir labiausiai giriama gulbe.

O labiausiai kritikuojamu treneriu vadintinas prancūzas Raymond’as Domenechas, kuris dėl tragiško komandos pasirodymo ir čempionato metu kilusių skandalų netgi turėjo aiškintis savo šalies parlamento komitetui. FIFA nedelsdama perspėjo prancūzus, kad dėl valdžios kišimosi į Futbolo federacijos reikalus visos šalies ekipos gali būti suspenduotos iš tarptautinių varžybų.

Tuo tarpu Anglija gali graužtis, kad 4,8 mln. svarų, kuriuos per metus gauna italas Fabio Capello, buvo tiesiog išmesti į balą, nes anglai šiame čempionate nė iš tolo nepriminė sirgalių garbstomų žvaigždių, o veikiau atrodė kaip po įtempto čempionato sunkiai judančių žaidėjų sanatorija.

Iš europiečių malonų įspūdį padarė nebent vokiečiai. “Subrazilėję vokiečiai ir suvokietėję brazilai”, – taip po grupės etapo pabaigos apie čempionatą rašė britų “The Guardian”. Ir iš tiesų brazilai šiame čempionate žaidžia sau neįprastą drausmingą ir itin racionalų futbolą, o vokiečiai stebina kūrybingumu bei improvizacijomis. Visa tai dėl jaunosios kartos, kurioje visų pirma išsiskiria turkų kilmės žaidimo dirigentas Mesutas Ozilas. Vokietijos rinktinė yra tikras kultūrų mišinys, tačiau treneriui Joachimui Loewui pavyko viską sudėlioti taip, kad atsiskleistų geriausios kiekvieno žaidėjo savybės.

Afrikiečiai nenustebino

Kaip ir buvo galima prognozuoti, Afrikos komandos šiame čempionate atrodė gana graudžiai. Afrikiečių prestižą gelbėjo tik Gana, kuri tapo tik antrąja Afrikos komanda po Nigerijos, dukart patekusia į atkrintamąsias varžybas. Nesustabdė Ganos žygio nė pagrindinio vidurio saugo Michaelo Essieno trauma, eliminavusi jį iš planetos pirmenybių. Specialių pagyrų čia nusipelno “Juodųjų žvaigždžių” strategas iš Serbijos Milovanas Rajevacas, kuriam iš paskirų žaidėjų pavyko sukurti darniai veikiantį komandinį mechanizmą.

Šiame čempionate M.Rajovacui pavyko nuveikti tai, ko nesugebėjo tokie treneriai, kaip Dramblio Kaulo Krantą treniravęs švedas Svenas Goranas Erikssonas ar prie Kamerūno vairo stovėjęs prancūzas Paulis Le Guenas. Šie strategai savo komandose turėjo tokių žvaigždžių, kaip Didier Drogba, broliai Toure, Solomonas Kalou, Samuelis Eto’o ar Benoit Assou-Ekotto. Tačiau nė viena kita Afrikos komanda, galbūt išskyrus Alžyrą, nepasižymėjo tokiu darniu komandiniu žaidimu.

Įsileis technologijas?

Per kelias sekundes teisėjas sužlugdė ištisų metų darbą. Taip apie arbitrą Roberto Rosetti, kuris per rungtynes tarp Meksikos ir Argentinos įskaitė iš akivaizdžios nuošalės įmuštą argentiniečio Carloso Tevezo įvartį, kalbėjo meksikiečių strategas Javieras Aguirre. O vos prieš kelias valandas kitas teisėjas Jorge Larionda iš anglo Franko Lampardo pavogė įvartį, nesiteikdamas pamatyti, kad kamuolys po anglo smūgio, atsimušęs į skersinį, akivaizdžiai kirto vartų liniją. Tuo metu vokiečiai pirmavo rezultatu 2:1 ir anglų įvartis galėjo kardinaliai pakeisti mačo eigą. Abu teisėjai nedelsiant buvo nušalinti nuo likusių čempionato varžybų, tačiau vargu ar tokia kompensacija tenkina nuskriaustuosius.

FIFA vadovas Seppas Blateris buvo priverstas atsiprašinėti už klaidas padariusius teisėjus, tačiau kritikos strėlės smigo ir pačiam FIFA bosui. Pasaulinį futbolą valdanti organizacija, ko gero, bus priversta iš naujo svarstyti, ar per svarbiausias rungtynes nevertėtų teisėjams į pagalbą pasiūlyti ir šiuolaikinių technologijų, kurios jau kuris laikas yra naudojamos kitose sporto šakose.

Iki šiol FIFA atstovai nuolatos teisindavosi, kad siūlomos technologijos arba yra per brangios, arba nėra efektyvios. Be to, buvo argumentuojama, kad nuolatinis momentų peržiūrėjimas gadintų varžybų grožį ir dinamiką. Tačiau, turint omenyje šiurkščias arbitrų klaidas, kelios akimirkos, praleistos peržiūrint diskutuotiną epizodą, atrodo tik menki nuostoliai, palyginti su šių klaidų padariniais. Šiuo atveju futbolininkams veikiausiai reikėtų imti pavyzdį iš kitų sporto šakų.

Iš esmės futbolui siūlomos dvi galimos technologijos. Pirmąją sistemą “Cairos” futbolui siūlo kompanija “Adidas”, kuri teigia galinti įmontuoti į kamuolį specialų daviklį, kuris pasiųstų teisėjui signalą, kai kamuolys kerta vartų liniją. FIFA į tai atkerta, kad tokiu atveju aikštę reikėtų apraizgyti krūva laidų ir daviklių, kad jų rodmenys būtų kuo tikslesni.

Antroji sistema yra vadinamoji erelio akis. Pagal šią sistemą svarbiausiose aikštės vietose yra išdėstomos kameros, kurios, kilus ginčytinam momentui, padeda atkurti trimatį kamuolio judėjimo vaizdą. Ši technologija naudojama tenise, kurį žaidžiant kamuoliuko judėjimą galima atsekti milimetrų tikslumu. Žaidėjams leidžiama kelis kartus per setą prašyti abejotino epizodo pakartojimo. Be to, ši sistema naudojama ir ledo ritulyje: prie monitoriaus sėdintis teisėjas gali peržiūrėti abejotinus epizodus ir įskaityti aikštės teisėjų nepastebėtą įvartį ar panaikinti klaidingai užfiksuotą taiklų smūgį.

Vaizdo peržiūros naudojamos ir per regbio rungtynes, kai prie monitoriaus sėdintis arbitras gali peržiūrėti tokius esminius momentus, kaip kamuolio prispaudimas už galinės linijos. Atrodo, kad futbolui gali tekti pasinaudoti vienos iš šių sporto šakų patirtimi.

Ko gero, diskusijos apie visų peikiamą kamuolį “Jabulani”, ramybės stadionuose neduodančias vuvuzelas ar skandalingą prancūzų žaidėjų elgesį netrukus nutils, bet kalbų apie šiuolaikinių technologijų vaidmenį futbole greitai nutildyti nepavyks.

Teisėjų atrankos kriterijai

1. Kiekviena konfederacija turi pasiųsti į čempionatą po kelis teisėjus

2. Teisėjus atrenka konkrečios konfederacijos teisėjų taryba

3. Atrinkti teisėjai prieš čempionatą turi pereiti fizinio pasirengimo ir medicininius patikrinimus

4. Teisėjams prieš čempionatą rengiami specialūs seminarai

5. Galutinį sprendimą dėl teisėjų taria FIFA teisėjų komitetas

6. Teisėjas negali teisėjauti savo konfederacijos komandų varžyboms (nebent abi ekipos yra iš tos pačios konfederacijos)

7. Už čempionatą teisėjas gauna apie 40 tūkst. eurų

“Karalius mirė – tegyvuoja karalius” – būtent šiuos žodžius bus galima ištarti po to, kai gegužės 22-ąją Ispanijos sostinės Madrido “Santiago Bernabeu” stadione finalinis teisėjo švilpukas paskelbs stipriausią šio sezono Europos klubinę komandą.

Priminsime, kad praėjusio sezono nugalėtojams “Barcelona” futbolininkams nepavyko panaikinti vadinamojo nugalėtojų prakeiksmo, reiškiančio, kad nuo pat UEFA Čempionų lygos pradžios 1992–1993 m. (iki tol šis turnyras vadinosi UEFA Čempionų taure) nė vienai ekipai taip ir nepavyko apginti praėjusiais metais iškovoto titulo.
Šiais metais virš galvos iškelti čempionams skiriamą taurę pretenduoja katalonus nuo sosto pusfinalyje nuvertę Milano “Inter” futbolininkai ir Miuncheno “Bayern” vienuolikė.

Mokinio ir mokytojo dvikova

Bavarai pastarąjį kartą lemiamą Čempionų lygos etapą buvo pasiekę 2001-aisiais ir finale nugalėjo “Valencia” ekipą iš Ispanijos. Nuo to laiko “Bayern” futbolininkai iki pat šio sezono nė karto net neperkopė ketvirtfinalio barjero. Per tą laiką pasikeitė keturi treneriai, bet sėkmė bavarų neaplankė tol, kol į Miuncheną neatvyko dirbti olandas Luisas van Gaalas. Būtent su šio stratego, kuris Čempionų lygoje jau triumfavo 1995 m. treniruodamas legendinį Amsterdamo “Ajax” klubą, atvykimu galima sieti Miuncheno klubo europinį renesansą. Be to, bavarai šį sezoną jau laimėjo auksą savo šalies pirmenybėse, o gegužės 15-ąją kovojo Vokietijos taurės turnyro finale.

Madride prieš L.van Gaalą stos buvęs jo mokinys Jose Mourinho, kuris šį sezoną su “Inter” jau iškovojo Italijos taurę. Abiejų šių didžiųjų strategų keliai susikirto kitame Ispanijos mieste – Barselonoje. Kartu su anglu seru Bobby Robsonu į Barseloną dešimtojo dešimtmečio antroje pusėje atvykęs J.Mourinho vėliau tris sezonus šiame klube dirbo ir vyriausiojo stratego L.van Gaalo padėjėju. Abu treneriai iki šiol yra geri draugai, o J.Mourinho Madride turės progą pagal iškovotus UEFA Čempionų lygos trofėjus aplenkti savo mokytoją. Kaip ir L.van Gaalas J.Mourinho stipriausioje Europos klubinių komandų lygoje yra triumfavęs vieną kartą – 2004 m. su Portugalijos “Porto” vienuolike.

Sieks pakartoti 1965 metų laimėjimus

Milano “Inter” klubas stipriausioje Senojo žemyno lygoje pastarąjį kartą triumfavo gūdžiais 1965-aisiais, kai rungtynes dar buvo galima žiūrėti tik per nespalvotą televizorių, o pats turnyras vadinosi UEFA Čempionų taure. Stipriausios Europos komandos titulą “Inter” ekipa buvo iškovojusi ir 1964-aisiais.

Nors nuo šio Milano ekipos triumfo prabėgo 45-eri metai, 1965 m. “Inter” garbę gynęs Sandro Mazzola tvirtina, kad anuometinė ir dabartinė komanda – labai panaši. Didžiausias panašumas, anot jo, yra treneriai – septintajame dešimtmetyje klubą treniravęs Helenio Herrera ir jau minėtas J.Mourinho.

“Aš manau, kad J.Mourinho labai panašus į H.Herrerą. Visų pirma dėl to, kad į treniruotes jis iš karto grąžino kamuolį, kuris daugelyje Italijos vietų šiek tiek primirštas, nors yra pagrindinis futbolininko įrankis. Iki tol Italijoje treniruotės dažniausiai vykdavo be kamuolio, – pasakoja S.Mazzola. – Ir dar vienas jų panašumas – santykis su žaidėjais. Jie žaidėjams kartoja: “Aš esu treneris, aš jus išklausau, bet sprendimus priimu pats”.

Be to, Milano klubą su legendiniais 1965-aisiais sieja ir Morati pavardė: septintajame dešimtmetyje ekipos prezidento pareigas ėjo Angelo Moratti, o dabar šį postą užima jo sūnus Massimo.

Madrido “tremtinių” akistata

Iki šiol daugiausiai dėmesio skyrėme abiejų ekipų strategams, bet kad ir koks genialus būtų karvedys, be gerų kareivių mūšio lauke jis bejėgis.

Kadangi finalas vyks Madrido “Santiago Bernabeu” stadione, kuriame namų rungtynes žaidžia “Real” klubas, specialistų akys krypsta į dvi olandų žvaigždes – Arjeną Robbeną ir Wesley Sneijderį, kurie prieš pat šį sezoną buvo priversti palikti karališkąjį klubą.

Už 25 mln. eurų į “Bayern” persikėlęs kairiakojis A.Robbenas UEFA Čempionų lygoje pelnė keturis įvarčius ir rezultatyvumu savo komandoje nusileidžia tik kroatui Ivicai Oličiui, kurio sąskaitoje – septyni tikslūs smūgiai. Beje, tam, kad pavytų daugiausiai kartų šį sezoną varžovų vartininkus nuginklavusį geriausią pasaulio futbolininką Lionelį Messi, I.Oličiui tereikia vieno įvarčio. Būtent A.Robbeno ir I.Oličiaus duetas buvo tas taranas, kuris leido bavarams pakeliui į finalą paskandinti tiek Florencijos “Florentina”, tiek “Manchester United”, tiek Liono “Olympique” laivus.

Prakalbus apie W.Sneijderį, kuris prieš sezoną iš “Real” į “Inter” perėjo už 15 mln. eurų, reikia pabrėžti, kad būtent šis vidurio saugas yra Milano ekipos smegenys. W.Sneijderis pagal atliktus rezultatyvius perdavimus, kurių iš viso įsirašė penkis, pirmauja tarp visų UEFA Čempionų lygos žaidėjų.

Jei kalbėtume apie žaidėją, kuris J.Mourinho taktinėse schemose svarba galėtų prilygti W.Sneijderiui, neabejotinai reikėtų išskirti vidurio gynėją Walterį Samuelį. “Pasileiskite “Pink Floyd” dainą “Another Brick in the Wall” (dar viena plyta sienoje) ir stebėkite, kaip žaidžia W.Samuelis”, – taip apie argentiniečio žaidimą po pusfinalio dvikovos su “Barcelona” rašė dienraštis “The Guardian”. Čia neabejotinai norėta pabrėžti, kad W.Samuelis yra pagrindinė plyta neįveikiamoje “Inter” gynyboje, kurios gniaužtuose užduso ir Londono “Chelsea”, ir jau minėti “Barcelona” futbolininkai.
O tokie puolėjai kaip Didier Drogba, kuris buvo išrinktas geriausiu metų Afrikos futbolininku, ar L.Messi, kuris apskritai pripažintas geriausiu visoje planetoje, atrodė visiškai bejėgiai. Šįkart W.Samuelio taikinyje bus rezultatyviausias bavarų snaiperis I.Oličius.

Ketvirtasis finalas Madride

Stipriausia Europos komanda Madrido “Santiago Bernabeu” stadione paaiškės jau ketvirtą kartą. Pirmą kartą UEFA Čempionų taurės finalas šiame stadione buvo surengtas 1957 m. Tuomet šeimininkai “Real” futbolininkai 120 tūkst. sirgalių akivaizdoje rezultatu 2:0 palaužė Florencijos “Florentina” vienuolikę.

Antrą kartą UEFA Čempionų taurės finalas Madride vyko po dvylikos metų pertraukos. Tuomet “AC Milan” futbolininkai 4:1 sutriuškino Amsterdamo “Ajax” ekipą, o italų snaiperis Pierino Prati tapo ketvirtuoju ir kol kas paskutiniu futbolininku, finalo rungtynėse sugebėjusiu pelnyti tris įvarčius (“hetriką”).

Trečio finalo Ispanijos sostinei teko laukti dar vienuolika metų. Tuomet 1980 m. gegužės 28 d. “Santiago Bernabeu” arena priėmė Notingamo “Forest” ir “Hamburge SV” futbolininkus. Mačas baigėsi anglų pergale rezultatu 1:0. Notingamo “Forest” ekipa iki šiol yra vienintelė, kuriai stipriausios Europos komandos titulą pavyko iškovoti daugiau kartų, nei triumfuoti savo šalies pirmenybėse.

Kas švęs po ketvirtojo finalo, paaiškės gegužės 22 d. Turint galvoje J.Mourinho filosofiją, kad svarbiausia yra rezultatas, o ne gražus žaidimas, akiai malonaus reginio galime nesitikėti, bet įnirtingos kovos iki paskutinio teisėjo švilpuko tikrai netrūks.

Dar būtina pabrėžti, kad kova šiųmečiame UEFA Čempionų lygos finale svarbi ne tik Milano ir Miuncheno klubams bei jų gerbėjams, bet ir ketvirtąsias vietas Italijos ir Vokietijos pirmenybėse užėmusioms ekipoms. Būtent nuo finalo Madride baigties priklausys, kiek vietų Čempionų lygoje kitą sezoną gaus Vokietijos bundeslyga ir Italijos “Serie A”. Jei bavarai laimės finalą arba bent ištrauks iki 11 metrų baudinių serijos, tai reiškia, kad galimybę dalyvauti kito sezono Čempionų lygoje turės keturios Vokietijos komandos, o italams teks tenkintis tik trimis vietomis.

Jei finalą per pagrindinį laiką ar bent jau per pratęsimą laimės “nerazzuri”, tai reikš, kad keturias vietas kitą Čempionų lygos sezoną turės italai.

Rudenį Lietuvos rinktinės laukia 2012 m. Europos čempionato atrankos turnyro pradžia. Mūsų futbolininkų varžovai bus Europos čempionai ispanai, čekai, škotai ir Lichtenšteino futbolininkai.

Naujuoju Lietuvos rinktinės strategu paskirtas naujokas treneris Raimondas Žutautas pažadėjo, kad atrankos cikle jo vadovaujama rinktinė sieks iškovoti 13–14 taškų, ir pabrėžė, kad futbolininkų, tinkamų į šalies rinktinę, ieškosiąs per A lygos varžybas.

R.Žutautas prie rinktinės vairo pakeitė stebukladariu vadintą portugalą Jose Couceiro, kuris Lietuvos pirmenybių varžybų nežiūrėdavo, nes išvyko dirbti į Turkijos klubą.

Šį sezoną per A lygos rungtynes legionierių skaičius komandose sumažintas iki keturių. Tai gali padėti atsiskleisti talentingiems jauniems mūsų šalies futbolininkams. Bet jei tik kuris deimančiukas bent šiek tiek žybtelės, jis Lietuvoje tikrai neužsibus. Tikrovė, deja, yra tokia.

"Veido" archyvas

Prasidėjęs šių metų Lietuvos A lygos futbolo čempionatas bus išskirtinis ne vienu aspektu. Bet tai anaiptol nereiškia, kad visi šie išskirtinumai yra geri.

Vos ne prieš kiekvieno sezono pradžią šnekėta, kad būtina ankstinti pirmenybių startą, nes Lietuvos futbolo klubai oficialių varžybų nežaidžia vos ne pusmetį. Tačiau daugybę metų vežimas nejudėjo iš vietos: stadionuose futbolininkai pasirodydavo balandžio pradžioje, o dar dažniau – tik antro pavasario mėnesio viduryje.

Pagaliau įsidrąsinome

Galima prisiminti, kad buvęs ilgametis Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris Algimantas Liubinskas, dabar vadovaujantis Ukrainos “Lvov” klubui, ne kartą siūlė Lietuvos pirmenybes pradėti kovo pradžioje. Juk, pavyzdžiui, Estijoje jau įprasta nacionalinį futbolo čempionatą pradėti pirmomis kovo dienomis.

Šiemet Lietuvos futbolo federacija (LFF) pagaliau įsidrąsino ryžtingesniam žingsniui. Čempionatas pradėtas kovo 20-ąją. Keletą pirmųjų turų visi klubai žais Vilniaus ir Marijampolės futbolo maniežuose, kuriuose paklotos naujoviškos dirbtinės dangos tinkamų matmenų futbolo aikštės. Matyt, šiuose maniežuose A lygos pirmenybės lapkričio viduryje ir pasibaigs.

Įprasta, kad visų Europos valstybių nacionaliniuose futbolo čempionatuose rungtyniauja lyginis komandų skaičius. Tačiau mes, regis, nutarėme visus nustebinti. A lygoje žaidžia vienuolika klubų, rungtyniausiančių ne dviem, keturiais, o trimis ratais. Tai reiškia, kad kiekviena komanda su kita ekipa per pirmenybes susitiks po tris kartus.
Vis dėlto reikia pasakyti, kad Lietuvos futbolo valdininkai dviračio neišradinėja: tokia pačia trijų ratų sistema Europoje dar rengiamos Danijos pirmenybės.

Kaip išplėtė lyga

Paslaptingame Lietuvos futbolo pasaulyje yra dalykų, kurie sporto aistruoliams sunkiai suvokiami. Civilizuotuose kraštuose jau seniai nusistovėjusi pirmenybių rengimo sistema, todėl daugelį metų iš anksto žinoma, kiek čempionate dalyvaus komandų. Lietuvoje iki sezono pradžios likus vos aštuonioms dienoms buvo paskelbta, kad šalies elitinis futbolo divizionas išplečiamas iki vienuolikos klubų, nors pernykštėse pirmenybėse dalyvavo tik aštuoni.

“Galiu drąsiai sakyti, kad šiandien sprendimai buvo priimami vadovaujantis šūkiu “Už futbolą”, – po LFF vykdomojo komiteto posėdžio pareiškė jau dešimtmetį šalies futbolui vadovaujantis Liutauras Varanavičius, kuris pernai dvejų metų kadencijai išrinktas Europos futbolo asociacijų sąjungos (UEFA) vykdomojo komiteto nariu.

Anaiptol ne visi žinią apie išplėstą lygą sutiko šypsodamiesi, tarsi loterijoje laimėję milijoną. Buvęs legendinio Vilniaus “Žalgirio” strategas Benjaminas Zelkevičius atvirai pareiškė: “Komandų skaičiaus padidinimas negarantuoja kokybės. Priešingai – tai sumenkina žaidimo kokybę. Lietuvoje tiesiog daug aukštos kvalifikacijos futbolininkų, kad užtektų visoms komandoms”.

Vis dėlto šioje istorijoje įdomiausias pats mechanizmas, kaip į A lygos čempionatą buvo priimta daugiau komandų. Lietuvos futbolo strategai mėgsta žaisti demokratinius žaidimus. LFF licencijavimo komitetas nesuteikė A lygos licencijos pernykštei šalies vicečempionei Vilniaus “Vėtrai”, kitai sostinės komandai “Žalgiriui” bei Kauno “Atletui” (buvusi “LKKA ir Teledema”), nes šie klubai neatitiko visų kriterijų.

Bet po kelių dienų vykusiame LFF vykdomojo komiteto posėdyje šiems klubams leista rungtyniauti A lygos čempionate, bet licencijos negavusi “Vėtra”, matyt, neteks teisės rungtyniauti naujojo sezono Europos lygos turnyre. Be to, dėl pažeidimų “Vėtra” ir “Atletas” čempionatą pradėjo turėdami minus šešis taškus.

Vilniaus meras – “Žalgirio” futbolininkas?

“Vėtra” buvo atsidūrusi ties išnykimo iš A lygos žemėlapio riba. Komandos valdymą perėmę verslininkai iš Maskvos iki vasario 10-osios žadėjo futbolininkams padengti visas pusmečio skolas, bet vėliau terminas buvo vis atidėliojamas. “Vėtros” žaidėjai pavargo nuo pažadų, nutraukė treniruotes ir jau ketino galutinai išsiskirstyti, bet, galima sakyti, pačią paskutinę akimirką sulaukė finansinės injekcijos iš Rusijos.

Pernai “Žalgiris”, šalies pirmojoje lygoje užėmęs priešpaskutinę vietą, išgyveno tik padedamas ištikimiausių aistruolių. Bet šiemet garsiausias Lietuvos futbolo klubas atgimė lyg Feniksas iš pelenų. Tačiau B.Zelkevičius mano, kad prie dabartinio “Žalgirio” vairo stovi atsitiktiniai žmonės, todėl komandos ateitis miglota.

“Žalgirio” garbės prezidentu tapo Vilniaus meras Vilius Navickas, kuris net dalyvavo parodomojoje treniruotėje. Galbūt V.Navickas paseks “Kauno” klubo boso Vladimiro Romanovo pavyzdžiu ir bus įregistruotas kaip “Žalgirio” futbolininkas?

Tiesa, anksčiau neteko girdėti, kad dabartinis sostinės meras būtų aistringas futbolo gerbėjas. Greičiau priešingai – V.Navicko pavardė siejama su nacionalinio stadiono statybos darbų stabdymu.

Antrarūšių, tiksliau, net trečiarūšių futbolininkų iš Rusijos trečiojo diviziono komandų prisipirkusio “Žalgirio” niekas nepriskiria prie čempionato favoritų. Šis statusas suteikiamas pastarųjų dviejų čempiono titulų savininkui Panevėžio “Ekranui” ir Marijampolės “Sūduvai”.

“Ekranas” žaidė daug tarptautinių varžybų, panevėžiečiai Maskvoje dalyvavo “Sandraugos” taurės turnyre, buvo išvykę į Turkiją ir Turkmėniją.