Didžiausias G-20 galvos skausmas sunkiai, bet išspręstas: visos šalys, išskyrus JAV, įsipareigojo laikytis Paryžiaus susitarimo dėl kovos su visuotiniu klimato atšilimu. Tačiau kiti klausimai ir toliau kabo ore.

Rima JANUŽYTĖ

Šeštadienį paskelbtame baigiamajame G-20 susitikimo dokumente 18 šalių ir Europos Sąjunga atnaujino pažadą laikytis Paryžiaus klimato susitarimo, kartu pripažindamos JAV sprendimą iš sutarties pasitraukti.

Pastangos pasirašyti tokį dokumentą kainavo daug įtampos ir laiko. Hamburge susirinkę derybininkai baigiamąjį pranešimą rengė iki paryčių ir jiems pavyko bent jau sudaryti įspūdį, kad Jungtinių Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas ir kitų pajėgiausių pasaulio ekonomikų lyderiai rado bendrą kalbą.

Tiesa, kiek vėliau Turkijos vadovas Recepas Tayyipas Erdoganas pareiškė, kad po Amerikos pasitraukimo jis abejoja ir dėl savo šalies įsipareigojimų susitarimui.

Tačiau bent jau formaliai viskas išdėstyta juodu ant balto.

Keblesnis klausimas – laisvosios prekybos sutartis. JAV vadovo žinutės – gana prieštaringos, nes anksčiau jis ne kartą sakė, kad nepritaria laisvajai prekybai, o štai viešėdamas Vokietijoje pareiškė nesąs nusiteikęs prieš laisvąją prekybą, „bet laikosi pozicijos, kad bet kokie susitarimai dėl prekybos turi saugoti JAV pramonę“. Be to, pažadėjo artimiausiu metu vykti į Londoną ir sudėti taškus ant „i“ sprendžiant laisvosios prekybos dilemą.

„Konstruktyvus dialogas“… su Rusija?

Ne mažiau dėmesio sulaukė ir pirmas asmeniškas D.Trumpo susitikimas su Vladimiru Putinu, tapęs ir pirmąja JAV bei Rusijos akistata per pastaruosius dvejus metus. Susitikimas vyko už uždarų durų ir truko bene dvi valandas, tad ekspertai gali tik spėlioti, apie ką dviejų pasaulio galybių lyderiai šnekėjosi.

Iš jų pareiškimų po susitikimo spręsti galime ne kažin ką. Rusijos prezidentas pareiškė, kad tikisi savo šalies ir JAV bendradarbiavimo pagerėjimo. Be to, komplimentu D.Trumpui galima laikyti V.Putino žodžius, esą Amerikos prezidentas tikrame gyvenime labai skiriasi nuo matomo per televiziją. „Trumpas, kurį matai per televiziją, labai skiriasi nuo tikrojo Trumpo. Jis puikiai supranta, su kuo kalba, ir greitai atsako į klausimus. Manau, asmeniniai santykiai užsimezgė“, – Hamburge žurnalistams sakė V.Putinas.

Rusijos lyderis teigiamai įvertino galimybes atkurti JAV ir Rusijos santykius. „Yra visos priežastys manyti, kad galėsime bent iš dalies atkurti tą bendradarbiavimo lygį, kurio mums reikia. Labai to tikiuosi ir man atrodo, kad tam tikras pamatas jau sukurtas. D.Trumpo administracija atrodo ne tokia nelanksti dėl karo Sirijoje, kuriame Maskva ir Vašingtonas remia skirtingas konflikto šalis. Man atrodo, kad JAV pozicija dėl Sirijos tapo pragmatiškesnė. Esama supratimo, kad jei sujungsime savo pastangas, galėsime daug pasiekti“, – sakė V.Putinas.

Priminsime, kad Rusija ir JAV sutiko su supratimo memorandumu dėl deeskalavimo zonos sukūrimo Pietvakarių Sirijoje nuo sekmadienio vidurdienio. Pasak Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo, šį ugnies nutraukimą prižiūrės Rusijos karo policija, veiksmus koordinuodama su jordaniečiais ir amerikiečiais.

D.Trumpas susitikimu su V.Putinu irgi atrodė patenkintas. JAV prezidentas sekmadienį pareiškė, kad jau laikas konstruktyviai dirbti su Rusija ir kad jo kolega Rusijos prezidentas V.Putinas „karštai neigė“ kišimąsi į JAV prezidento rinkimus 2016 m.

Beje, grįžęs į JAV, tviterio paskyroje D.Trumpas pareiškė „stipriai spaudęs“ V.Putiną dėl kišimosi į JAV prezidento rinkimus: „Aš stipriau spaudžiau prezidentą Putiną, du kartus, dėl Rusijos kišimosi į mūsų rinkimus. Jis karštai neigė tai… Dabar pats laikas žengti į priekį ir konstruktyviai dirbti su Rusija!“

Tiesa, kai kurie analitikai tokiu D.Trumpo spaudimu abejoja, juo labiau kad kelios dienos prieš susitikimą su V.Putinu D.Trumpas atsisakė tiesiai atsakyti, ar Rusija, konkrečiai V.Putinas, mėgino daryti įtaką rinkimams.

Tiek pat abejonių gali kelti ir V.Putino žodžiai, esą susitikimo metu D.Trumpas priėmė jo paneigimą dėl kišimosi į rinkimus. „Trumpas uždavė daug klausimų ir aš į juos atsakiau. Man atrodo, kad jis pripažino ir priėmė šiuos atsakymus“, – sakė V.Putinas.

Pasak JAV valstybės sekretoriaus Rexo Tillersono, dalyvavusio dvi valandas ir 15 minučių trukusiame susitikime, „V.Putinas ir D.Trumpas apie įtarimus dėl kišimosi labai energingai ir ilgai keitėsi nuomonėmis“, tačiau paklaustas, ar D.Trumpas priėmė V.Putino paneigimą, R.Tillersonas nieko neatsakė.

Beje, žiniasklaidos dėmesio sulaukė ir bičiuliškas D.Trumpo žmonos Melanios pašnekesys su V.Putinu: penktadienio vakarienės nuotraukose matyti, kad ji su Rusijos lyderiu sėdėjo greta ir nestigo bendrų temų.

Ką tokios JAV ir Rusijos „konstruktyvaus dialogo“ paieškos reiškia globaliu mastu?

Kai kurių analitikų nuomone, dvi pasaulio galybės mėgins visus svarbiausius pasaulio klausimus spręsti tarpusavyje, Europą nustumdamos į šoną.

Nors prieš G-20 susitikimą tiek JAV, tiek Rusija pasiuntė signalų apie sritis, kuriose kompromisai esą negalimi, t.y., Šiaurės Korėją ir Ukrainą, tačiau „Stratfor“ analitikų nuomone, visai galimas dalykas, kad kompromisų bus ir šiais klausimais.

Nuraminimai iš Varšuvos

Ar dėl geresnių santykių su Rusija JAV „paaukotų“ Ukrainą? Ar nerimauti turėtų Baltijos šalys?

Nuraminti mus lyg ir turėtų D.Trumpo pareiškimai, nuskambėję G-20 susitikimo išvakarėse Varšuvoje. Tūkstančiams susirinkusių žmonių JAV prezidentas pasakė, kad JAV yra įsipareigojusios ginti Lenkiją ir regiono valstybes.

Sakydamas kalbą Amerikos prezidentas dar kartą patvirtino jo šalies įsipareigojimą NATO 5-ajam straipsniui. Jis pabrėžė, jog Jungtinės Valstijos „ne tik žodžiais, bet ir veiksmais yra pademonstravusios, kad mes tvirtai remiame 5-ąjį straipsnį – bendros gynybos įsipareigojimą“.

Tiesa, jis taip pat pridūrė, kad „žodžius lengva pasakyti, tačiau svarbu veiksmai“.

Tokie žodžiai gali skambėti kaip pažadas, bet juose galima išgirsti ir užuominą, kad aklai tokiais pažadais tikėti neverta. Juolab kad iš D.Trumpo Europa pastaruosius pusę metų girdi itin keistus signalus ir nesulaukia akivaizdžios paramos. 

Tiesa, Amerikos prezidentas pagyrė Lenkiją už tai, kad ji laikosi NATO duoto įsipareigojimo didinti išlaidas gynybai, ir pabrėžė, kad „jūsų rodomas pavyzdys tikrai yra nuostabus“. Pasinaudodamas proga jis paragino ir kitas NATO nares didinti savo išlaidas gynybai.

Anot D.Trumpo, Lenkija dabar yra viena labiausiai įsipareigojusių NATO aljanso narių (Lenkija yra viena iš penkių NATO narių, gynybai skiriančių bent du procentus BVP). Jis taip pat pridūrė, kad Lenkija „atgavo vienos iš pirmaujančių šalių pozicijas Europoje, kuri yra stipri, vientisa ir laisva“.

„Šio didingo regiono piliečiai, Amerika nekantrauja plėsti partnerystę su jumis. Mes sveikiname stipresnius prekybos ir komercijos ryšius, jums plečiant savo ekonomiką, ir esame įsipareigoję saugoti jūsų priėjimą prie alternatyvių energijos tiekimo šaltinių, kad Lenkija ir jos kaimynės daugiau niekada nebūtų laikomos vieno energijos tiekėjo įkaitėmis“, – ketvirtadienį Varšuvos Krasinskio aikštėje pareiškė D.Trumpas.

Į susitikimą atvyko vadovai iš 12 regiono valstybių, esančių prie Adrijos, Baltijos ir Juodosios jūrų, – valstybių, kurias pastaraisiais metais Vašingtonas stengiasi nuraminti, pasiuntęs papildomų karinių pajėgumų į Baltijos šalis, Lenkiją, Rumuniją.

Toks „nuraminamasis“ vizitas, kurio metu D.Trumpas susitiko ir su Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaite, tapo puikia G-20 susitikimo preliudija, tačiau gražius mažesnių ar mažau įtakingų valstybių vadovams ištartus žodžius vėliau užgožė veiksmai per G-20 susitikimą. „Apie tai, kaip sekasi diskutuoti, nenoriu net kalbėti“, – sakė Vokietijos kanclerė Angela Merkel, jau ne kartą leidusi suprasti, kad su D.Trumpu kalbėtis, švelniai tariant, nėra lengva.

Juolab kad šį sykį, kaip pastebi analitikai, tarp G-20 šalių lyderių išryškėjo interesų, susitarimų, aljansų svarba.

Popiežius nerimauja dėl migrantų

Įdomu tai, kad apie G-20 susitikimą savo nuomonę pareiškė ir popiežius Pranciškus, irgi atkreipęs dėmesį į susitarimus ir aljansus. Jis neslėpė, kad Vokietijoje vykęs Didžiojo dvidešimtuko viršūnių susitikimas jam kelia nerimą dėl potencialiai „labai pavojingų aljansų“ tarp pasaulio lyderių, mat jie žada ypač skaudžias pasekmes migrantams. „Nerimauju dėl labai pavojingų aljansų tarp galingųjų šalių, kurių požiūris į pasaulį yra iškreiptas: Amerikos ir Rusijos, Kinijos ir Šiaurės Korėjos, Rusijos prezidento V.Putino ir Sirijos prezidento Basharo al Assado – dėl karo Sirijoje“, – sakė pontifikas duodamas interviu Italijos dienraščiui „La Repubblica“.

„Šis pavojus susijęs su imigracija. Šiandieniniame pasaulyje mūsų pagrindinė ir, deja, didėjanti problema yra neturtingųjų, silpnųjų, atskirtųjų, tarp jų migrantų, reikalai“, – pabrėžė jis ir atkreipė dėmesį į šalis, „bijančias migrantų invazijos“.

Štai kodėl esą G-20 jam kelia susirūpinimą: jis daugiausia smogia imigrantams.

Kalbėdamas apie Europą, „turtingiausią žemyną visame pasaulyje“, nuo 2015 m. patiriantį šimtų tūkstančių migrantų ir pabėgėlių antplūdį, pontifikas perspėjo jo lyderius nesusivilioti iliuzija, kad bus įmanoma uždaryti savo valstybių sienas.

Penktadienį Pranciškus paragino G-20 lyderius siekti „labiau įtraukiančio ir tvaresnio pasaulio ekonomikos augimo“, taip pat priminė apie kančias, 30 mln. žmonių patiriamas konfliktų ir bado krečiamuose regionuose, ypač Afrikoje ir Jemene.

Vasario pabaigoje vykusio G-20 šalių susitikimo dalyviai laužė galvas, kaip stabdyti kainų didėjimą, tapusį pasauliniu reiškiniu. Kylančios kainos visuomet sukelia stiprią žmonių ir politikų reakciją. Politikai dažnai tiesiog atsiliepia į žmonių susirūpinimą ir nepraleidžia progos rasti kaltų bei juos pasmerkti. Taip pat dažnai kaltų ieškoma visai ne ten, kur reikėtų. G-20 susitikime dėl konkrečių priemonių sutarta nebuvo. Nenuostabu – G-20 šalių valdžioms labai sunku tvarkytis su kainų didėjimu tuomet, kai pačios jį ir sukelia.

Kainas lemia paklausa, t.y. žmonių pasirinkimas vartoti konkrečios prekės daugiau ar mažiau, taip pat pasiūla, t.y. kiek verslas gali pasiūlyti rinkai konkrečios prekės. Didėjant prekių paklausai ir mažėjant pasiūlai kainos kyla, ir atvirkščiai. Tai visiems gerai žinomas dėsnis.

Kainų kitimas – nuolat vykstantis, įprastas procesas. Žmonės yra pripratę prie kainų pokyčių. Kai kurių kainų kitimo jie net nepastebi, nes šių prekių neperka arba perka jas labai retai. Taip pat kainų augimas visada sulaukia daug daugiau dėmesio ir analizės, nei jų mažėjimas. Svarbu tai, kad rinkoje vykstantys pasiūlos ir paklausos pokyčiai daugiau ar mažiau nepriklausomi nuo valdžios.

Tačiau šiandieniniame pasaulyje viena labai svarbi ir dažnai nepastebima kainų dedamoji yra visiškai priklausoma nuo valdžios – tai pinigų kiekis. Pinigų ir prekių kiekio santykis ir yra kaina. Jei prekių kiekis nesikeičia, bet valdžia pridaugina pinigų – keičiasi prekių kaina. Pinigų kiekiui ekonomikoje didėjant sparčiau nei sukuriamų prekių kiekiui, kainos neišvengiamai kyla. Taigi kylančios kainos gali rodyti ne didėjančią prekių paklausą ar mažėjančią pasiūlą, o didėjantį pinigų kiekį ir jų nuvertėjimą.

Šiandieniniame pasaulyje popierinius pinigus kuria ir jų kiekį reguliuoja centriniai bankai. Jie pinigų kiekį tik didina, bent jau tokie yra faktai, ir tai valdžiai naudinga. Naujų pinigų kūrimas ir jų panaudojimas valdžios pasirinktais būdais yra nematomas mokestis, nematoma našta žmonėms. Pinigai dėl infliacijos praranda dalį savo vertės. Ši vertė atitenka tiems, kurie pirmieji pasinaudoja naujai išleistais pinigais (pvz., verslai, kuriems valdžia paskolina arba kuriuos gelbsti naujai sukurtais pinigais).

Kita labai svarbi pinigų dauginimo priežastis – centrinių bankų veikla yra grindžiama idėja, kad pinigų kiekio didinimas skatina ekonomiką.

Centriniai bankai šio ekonomikos nuosmukio laikotarpiu itin sparčiai didino pinigų kiekį. Geriausias pavyzdys – JAV. Jų centrinio banko turtas, 2008 m. viduryje siekę apie 916 mlrd. dolerių, iki 2010 m. pabaigos išsipūtė iki 2,4 trln. dolerių, t.y. išaugo 2,6 karto. (Centrinio banko turtas atspindi jo išleistų pinigų kiekį.) Šiek tiek konservatyviau, tačiau ta pačia linkme veikė ir Europos centrinis bankas (ECB). Nuo 2008 m. pradžios iki 2010 m. pabaigos ECB turtas išaugo apie 50 proc. Popierinių pinigų nuvertėjimą rodo ir jų santykis su dar visai neseniai buvusiais tikraisiais, iš oro nekuriamais pinigais, t.y. auksu. Per dvejus metus JAV doleris aukso atžvilgiu nuvertėjo daugiau nei 50 proc.

Taigi centriniai bankai, didindami pinigų kiekį, nuvertina pinigus ir sukelia kainų augimą. Taip jie užprogramuoti veikti – nemažai pasaulio centrinių bankų, tarp jų ir ECB, yra nusibrėžę konkretų infliacijos tikslą (pvz., ECB siekia 2 proc. vartotojų kainų augimo per metus). Tai reiškia, kad jų veiklos tikslas – po truputį mažinti pinigų vertę ir didinti kainas. Jie tai vadina kainų stabilumu – būtent tokį tikslą išsikėlęs beveik kiekvienas centinis bankas.

Gali atrodyti – o kas čia tokio, juk kelių procentų kainų augimas per metus nėra nieko baisaus. Tačiau vartotojų kainų indekso pokytis, kuriuo matuojama infliacija, parodo tik dalį tikrojo kainų augimo. Labai didelę dalį sudaro paslėptas kainų augimas, mat nesant pinigų emisijos kainos iš tikrųjų turėtų kristi dėl nuolat tobulėjančių gamybos metodų ir didėjančio produktyvumo. Geras pavyzdys – mažėjančios kompiuterinės technikos kainos. Jos mažėtų dar labiau, jei nedidėtų pinigų kiekis.

Taigi kol turime centrinius bankus ir niekuo nepadengtus popierinius pinigus – nuolatinis kainų kilimas neišvengiamas. Tai nėra vienintelis veiksnys analizuojant kainų pokyčius, tačiau labai svarbus, ir vienintelis toks, kurį valdžia yra linkusi ignoruoti. Suprantama, kodėl G-20 atstovai išsiskirstė neradę išeities.

"Veido" archyvas

A.Merkel griežtai sukritikavo B.Obamos siūlymą kontroliuoti šalių einamąsias sąskaitas

Pietų Korėjoje vykusiame G-20 susitikime šalių dalyvių atstovai pasidalijo į dvi priešiškas grupes: vieni palaikė JAV siūlymus, kaip kelti ekonomiką ir stabdyti valiutų karus, o kiti parėmė Vokietijos poziciją.

Praėjusią savaitę, ketvirtadienį, Pietų Korėjos sostinėje Seule prasidėjus Didžiojo dvidešimtuko susitikimui, šalys žaibiškai pasidalijo į kelias stovyklas: vienos stojo į JAV prezidento Baracko Obamos pusę, kitos ėmėsi palaikyti Vokietijos kanclerę Angelą Merkel.

Šios priešpriešos esmė – požiūris į tai, ar valstybių einamosios sąskaitos balansas turi ir gali būti ribojamas pasauliniu mastu, ar vis dėlto jį galima palikti savieigai. JAV siūlo, kad nė vienos pasaulio šalies einamosios sąskaitos mokėjimų balanso perviršis arba deficitas neviršytų 4 proc. BVP.

Esą tai būtų garantuotas būdas sukurti globalią finansų sistemą, kuri funkcionuotų stabiliai, ir nė viena valstybė negalėtų nuo jos nutolti. Tai esą itin svarbu, kai beveik nė vienoje šalyje nei einamosios sąskaitos perviršis, nei deficitas nesutelpa į JAV mėginamus nustatyti 4 proc. ribas.

Pavyzdžiui, Vokietijos, taip pat Kinijos, Rusijos, Saudo Arabijos einamųjų sąskaitų perviršiai yra didesni nei 4 proc., o, tarkime, Turkijoje ir Pietų Afrikos Respublikoje 4 proc. limitą viršija deficitas.

Lietuva į šias ribas irgi netelpa. Antrąjį šių metų ketvirtį, Lietuvos banko duomenimis, šalies einamosios sąskaitos balansas šoktelėjo iki 1,17 mlrd. Lt, o tai yra 4,8 proc. šalies BVP, tačiau tai – reta išimtis. Ištisus du dešimtmečius mūsų einamoji sąskaita buvo deficitinė ir tas deficitas siekdavo net 10 proc.

Priminsime, kad einamąją sąskaitą sudaro du rodikliai: einamieji pervedimai (pavyzdžiui, emigrantų į tėvynę pervedami pinigai, Lietuvoje per metus viršijantys milijardą litų) ir užsienio prekyba (t.y. importas bei eksportas).

Tad einamosios sąskaitos deficitas būdingas tokioms valstybėms kaip Lietuva, kurios importuoja daugiau nei eksportuoja, o perteklius reiškia, kad šalies ekonomika pagrįsta eksportu. Tad JAV siūlymas Lietuvai reikštų, kad norėdami mažinti einamosios sąskaitos deficitą turėtume dirbtinai mažinti importą. Tuo tarpu perteklių turinčios šalys, tokios kaip Vokietija ar Japonija, būtų priverstos riboti eksportą.

Natūralu, kad jos su tuo nesutinka. Svarbiausias A.Merkel argumentas yra tas, kad ribojant eksportą ir skatinant vidaus vartojimą nukentėtų bet kurios šalies ekonomika, nes daugelis vyriausybių deda lygybės ženklą tarp didėjančio eksporto ir ekonomikos augimo.

Vyriausiasis “Swedbank” analitikas Nerijus Mačiulis sutinka, kad Lietuvai toks 4 proc. einamosios sąskaitos deficito apribojimas būtų sveikas, nes tai iš tiesų padėtų subalansuoti užsienio prekybą. Tačiau praktiškai tai neįmanoma. Visų pirma dėl to, kad su tokiu apribojimu niekada nesutiks didžiosios pasaulio eksportuotojos. Antra, laisvojoje rinkoje tai neįmanoma, nes privačiam sektoriui negalima liepti importuoti daugiau ar mažiau prekių – šiuos srautus lemia vidaus vartojimas, o ne vyriausybės paliepimas. Antra vertus, einamosios sąskaitos deficitą sureguliuoti daug sudėtingiau nei biudžeto deficitą.

Galiausiai, net jei ribojimai būtų įvesti, niekas per daug jų nepaisytų. “Juk pagal Mastrichto sutartį ir biudžeto deficitas negali viršyti 4 proc., o vis tiek daugelyje šalių jis yra kur kas didesnis”, – apibendrina N.Mačiulis.

Karai dėl valiutų karų

Ginčai dėl einamųjų sąskaitų balanso – dar ne viskas, dėl ko Seule JAV susikibo su kitomis valstybėmis. Dar daugiau ginčų kelia vadinamieji valiutų karai ir būdai, kaip juos pažaboti.

G-20 konferencijos dalyviams labiausiai kliūva pačių JAV dolerio silpnumas, kurį lemia pernelyg išlaidi valstybės politika ir visu galingumu paleista dolerių spausdinimo mašina.

Daugelis šalių palaiko idėją, kad reikalinga bendra pasaulio valiutų sistema, kuri reguliuotų tokių valiutų kainas. Pavyzdžiui, kai kurios šalys reikalauja, kad JAV nesiimtų naujojo ekonomikos stimuliavimo plano, kurio esmė – papildomi 600 mlrd. dolerių ekonomikai skatinti, mat tai užverstų rinką dar pigesniais doleriais ir dar labiau iškreiptų viso pasaulio ekonomiką.

Beje, pačios JAV savo atžvilgiu kritikos nenori girdėti, bet siekia, kad juanį stiprintų Kinija. JAV netgi pasiryžusios taikyti apribojimus pigioms kiniškoms prekėms (pavyzdžiui, jas brangiau apmokestinti), kad tik “dirbtinis” Kinijos konkurencingumas būtų sumažintas.

Tačiau šiuo klausimu JAV sulaukė dar daugiau kritikos. G-20 susitikime joms prikišta, kad tai protekcionizmas, prieštaraujantis PPO taisyklėms. Be to, priminta, kad ir 1930-ųjų Didžiąją depresiją sukėlė būtent protekcionistinis JAV priimtas įstatymas, labai panašus į dabar garsiai nuskambėjusį siūlymą: anuomet buvo padidinti importo mokesčių tarifai, ir tai esą visam dešimtmečiui pakirto viso pasaulio ekonomiką.

Dvidešimties didžiausių pasaulio valstybių lyderiai kuria pasaulinės ekonomikos strategiją ir skirsto naujus vaidmenis. Jau nuspręsta, kad Europa taupys ir eksportuos, o JAV apsiims būti vartotoja. Bet lieka neaišku, ko griebsis Kinija.

"Veido" archyvas

Galingiausių valstybių lyderiai sprendžia, koks vaidmuo turėtų tekti kiekvienam regionui

Šiųmetį birželį galima vadinti G-20 susitikimų mėnesiu: ką tik baigėsi dvidešimties didžiausių pasaulio valstybių finansų ministrų susitikimas Pietų Korėjoje, o dabar prasideda šių valstybių premjerų suvažiavimas Kanados verslo ir finansų sostinėje Toronte.

Ekonomistai sutaria: G-20 susitikimas yra ženklas, kad aiškėja būsimasis pasaulio ekonomikos modelis, bet kol kas neaišku, kaip jis paveiks vienas ar kitas valstybes.

Schema atrodo maždaug taip: Europos šalys visos kaip viena ekonomikos skatinimo programą keičia į griežto taupymo režimą. Vaizdžiai tariant, Europa porai metų atsisako vakarienių restoranuose, atostogų šiltuose kraštuose ir į tolimesnę ateitį nustumia planus įsigyti naują būstą.

Dauguma ES valstybių jau paskelbė taupymo programas. Didžiosios Britanijos premjeras pareiškė, kad jo šalies laukia keleri skausmingi metai – ne ką lengvesni nei Vokietijai ir Prancūzijai, kuriose nuspręsta smarkiai susiveržti diržus ir taupyti, taupyti ir dar kartą taupyti.

Šie sprendimai nėra keisti, kai esi šitaip prasiskolinęs. Juk daugelyje ES valstybių biudžeto deficitas viršija 9 proc. BVP, o valstybės skolos – didesnės nei 70 proc. BVP.

Tačiau grupė ekonomistų ėmė gąsdinti, kad jei bus tik taupoma, pasaulio ekonomika sustos. Todėl sudarant pasaulinę strategiją JAV sutiko prisiimti vartotojos vaidmenį: prieš G-20 susitikimą prezidentas Barackas Obama laišku kreipėsi į kitų galingų valstybių lyderius teigdamas, kad JAV neatsisakys ekonomikos stimuliavimo ir visomis išgalėmis skatins vartojimą. Ne tik vietos, bet ir importinių prekių bei paslaugų, tad šitaip bus išlaikyta pusiausvyra: taupanti Europa nebus pasmerkta asketiškai mirčiai, nes jos prekių lauks vartoti pasirengusi Amerika.

Tiesa, tokiai pozicijai pritaria ne visi. Nors JAV iždo sekretorius Timas Geithneris įsitikinęs, kad tik išlaidavimas gali skatinti ūkio ir ypač privataus sektoriaus augimą, buvęs Federalinio rezervų banko vadovas Alanas Greenspanas aiškina, jog tai – Amerikos savižudybė. Esą jai ne ką mažiau, o gal net labiau nei Europai reikėtų kuo greičiau sumažinti valstybės skolą. Jeigu ji nemažės, JAV vartojimo ištekliai išseks ir šalį ištiks koma, ypač palyginti su Europa, kuri bus spėjusi įprasti prie eksportuotojos vaidmens.

Ką daryti su Kinija

Šioje strategijoje lieka neaiškus besivystančių šalių vaidmuo: Kinijos, Indijos, Brazilijos ir kitų valstybių, kurių ekonomika šiuo metu tarpsta.

Rasti su jomis bendrą kalbą ir sutarti, kaip joms elgtis, kad būtų geriau viso pasaulio rinkoms, kaip tik ir yra svarbiausias dvidešimtuko lyderių uždavinys. Juk Europos taupymas ir JAV vartojimas nueis perniek, jeigu nebus nuspręsta, ką darys, tarkime, Kinija, kad jos augimas neiškreiptų balanso ir, vienų šalių ekonomikoms sparčiai kylant, kitos nesimurkdytų krizės nuotekose.

Taigi, galima sakyti, G-20 valstybių vadovai susitinka tam, kad sugalvotų, kaip pabloginti Kinijos padėtį ir pagerinti Vakarų rinkų gyvavimą.

Iš pradžių šis tikslas atrodė sunkiai pasiekiamas: užbėgdama įvykiams už akių Kinija pareiškė, kad neklausys jokių nurodymų ir nesutiks su jokiomis galingiausių pasaulio valstybių rekomendacijomis. Net grasino, kad jei per G-20 susitikimus bus kalbama ne apie jėgų sutelkimą, o tik rodomasi pirštais vienoms į kitas, Kinija sužlugdys abu forumus ir iš viso atsiribos nuo kalbų su galingiausiomis pasaulio valstybėmis. Tačiau pamažu Kinija atlyžta.

Praėjusią savaitę juanį ji atsiejo nuo JAV dolerio ir leido savo nacionalinės valiutos kursui laisvai svyruoti. Tai reiškia, kad Kinija sutinka rizikuoti prarasti savo, kaip eksportuotojos, patrauklumą, neblėsusį tol, kol juanis buvo toks pat pigus kaip ir JAV doleris.

Tik klausimas, ar tai iš tiesų padės kitoms sunkiau besiverčiančioms rinkoms.

Pati Kinija primena, kad jos ekonomikos šuolis aukštyn anksčiau tebuvo šiaudas, kurio griebėsi visos Vakarų rinkos. Ir buvo dėkingos. Dabar jos reikalauja, kad Kinija pjautų šaką, ant kurios ji sėdi: mažinti priklausomybę nuo eksporto, t.y. apkarpyti eksportuojamų prekių ir paslaugų kiekį, ir tikėtis, jog tai padės išgyventi kitų šalių ekonomikoms.