Kasmet mūsų mokiniai iš pasaulinių gamtos mokslų olimpiadų grįžta su aukščiausiais apdovanojimais, o pernai pirmą kartą lietuvis tapo absoliučiu astronomijos ir astrofizikos olimpiados nugalėtoju. Taip pat pirmą kartą mūsų atstovas laimėjo aukso medalį filosofijos olimpiadoje. Ar šie jaunuoliai – mūsų ateities lyderiai, pakelsiantys Lietuvą į aukštesnį lygį?

KTU gimnazijos abiturientas Antanas Radzevičius, iš pernai vasarą Vašingtone vykusios pasaulinės chemijos olimpiados parsivežęs sidabro medalį, jau yra užsitikrinęs vietą Kembridžo universitete. Vaikinas prisipažįsta, kad pavyko įgyvendinti visus tris praėjusiais metais išsikeltus tikslus: laimėti sidabrą, įstoti į vieną geriausių pasaulio universitetų ir tapti gimnazijos futbolo lygos čempionu.
Šiemet jo siekis – auksas tarptautinėje chemijos olimpiadoje. Ruošdamasis jai, Antanas užsibrėžė, kiek konkrečiai knygų turi perskaityti ir išspręsti uždavinių, kad grįžtų su aukščiausiu apdovanojimu. „Viską, ką darau, noriu atlikti kuo geriausiai. Be to, kai susiplanuoju, ką ir kiek turiu padaryti, susikoncentruoju, nesiblaškau, tad laiko lieka ir kitiems pomėgiams“, – sako KTU gimnazijos abiturientas.
Kembridžo universitete pasirinkęs gamtos mokslų studijas, Antanas svajoja apie mokslininko karjerą. Nors jis neabejoja, kad į Lietuvą grįš, tačiau pirmiausia padirbės užsienyje, kad kuo greičiau galėtų grąžinti daugiau kaip 100 tūkst. Lt paskolą už studijas. O patirties jis norėtų pasisemti keliose skirtingose šalyse, tarkim, Vokietijoje, Šveicarijoje ir kitose, kad galėtų save vadinti pasaulio piliečiu, ir tik tuomet planuoja grįžti.
Taip mąsto didžioji dalis pastaraisiais metais tarptautinėse olimpiadose laurus skinančių mūsų jaunuolių. Taigi sulaukti jų grįžtančių galime tikėtis anksčiausiai po penkiolikos metų. Tiek laiko reikės, kol gabiausias Lietuvos jaunimas baigs magistrantūros ir doktorantūros studijas bei įsitvirtins užsienyje.
Pasak VU Chemijos fakulteto prodekano, olimpiadininkų globėjo ir mokytojo prof. Rimanto Raudonio, jeigu iš šimto išvykusiųjų bent dešimt grįš, bus labai gerai. Tie žmonės parveš naujų idėjų, čia likusiems neleis virti vien savose sultyse ir prisidės prie visos šalies pažangos. Profesorius neabejoja, kad pasaulinių olimpiadų laimėtojai – Lietuvos lyderiai, kurie mūsų šaliai duos naudos net ir gyvendami svetur.

Stengiasi išlaikyti ryšį su Lietuva

Pernai pirmasis Lietuvos atstovas, apdovanotas aukso medaliu tarptautinėje filosofijos olimpiadoje, Tadas Kriščiūnas mano, kad reikia dirbti savo valstybei, bet tam nebūtina joje nuolat būti. Rudenį Oksfordo universitete matematiką ir filosofiją pradėjęs studijuoti vaikinas norėtų dirbti užsienyje, tačiau taip pat norėtų nuolat grįžti į Lietuvą, pavyzdžiui, skaityti paskaitų, publikuoti straipsnius mūsų leidiniuose. „Globaliame pasaulyje intelektualams sėslus gyvenimas nėra tinkamas. Požiūris, kad visą gyvenimą reikia praleisti tik gimtojoje šalyje, pasenęs. Aš myliu Lietuvą, tačiau visiškai užsisklęsti lietuviškume man nepriimtina“, – atvirai savo požiūrį dėsto Tadas.
R.Raudonis pastebi, kad daugelio olimpiadininkų, studijuojančių užsienyje, ryšys su Lietuva nenutrūksta. Jie prisideda prie respublikinių olimpiadų rengimo, atvyksta į jaunųjų mokslininkų stovyklas. Tiesa, iš pradžių bendradarbiavimas būna intensyvesnis, paskui šiek tiek prigęsta, o vėl į Lietuvą atsigręžiama, kai užplūsta nostalgiški jausmai tėvynei.
Vilniaus licėjaus matematikos mokytojas ekspertas Benas Budvytis taip pat tvirtina, kad tiek pirmuose Kembridžo universiteto kursuose studijuojantys jaunuoliai, tiek doktorantai stengiasi išlaikyti ryšį su Lietuva. „Į Kembridžą studentai buvo pasikvietę prezidentą Valdą Adamkų, europarlamentarą Leonidą Donskį. Lietuviai, studijuojantys Amerikoje, atvykę į Vilniaus universitetą lygino geriausių pasaulio universitetų tiksliųjų mokslų programas, atliko čia studentų apklausas. Mano sūnus, Kembridžo doktorantas, yra pakviestas į KTU pristatyti daktarinio darbo. Išvykusieji bando į bendrus projektus įtraukti ir mūsų verslininkus“, – vardija B.Budvytis.
Vis dėlto, mokytojo eksperto žodžiais, norint, kad didžioji dalis jaunųjų talentų dirbtų Lietuvai, mūsų šalyje turi daug kas pasikeisti. Jis prisimena, kad neseniai viename Šveicarijos universitete dėstantis lietuvis norėjo grįžti dirbti į Lietuvą, tačiau jam buvo pasiūlyta tik pusė etato. Taigi užsienyje įsitvirtinęs mokslininkas atvirai pasakė, kad niekada nebedirbs mūsų šalyje.

Grįžo ne dėl noro dirbti Lietuvai

Galybė biurokratinių formalumų akademinės srities atstovus atbaido ir nuo tyrimų Lietuvoje. VU Matematikos ir informatikos instituto profesorė, trečią kartą išrinkta į Tarptautinių informatikos olimpiadų tarptautinį komitetą, Valentina Dagienė sako, kad jos pirmoji doktorantė Lina Markauskaitė, šešerius metus dėstanti Sidnėjaus universitete ir atliekanti tyrimus mokymosi mokslo srityje, nenori dirbti Lietuvoje, nes pas mus apskritai nėra mokslinės kultūros. „Australijoje gavusi 300 dolerių ji gali pirkti knygų ar kitų darbui reikalingų priemonių ir už tuos išleistus pinigus jai nereikia atsiskaityti. O aš gavau moksliniam projektui 400 eurų ir jau du mėnesius pildau įvairius dokumentus. Mūsų mokslininkai paskęsta smulkmenose, priversti įrodinėti, kad nėra vagys, užuot dirbę“, – apgailestauja V.Dagienė.
L.Markauskaitė buvo kelioms dienos parvykusi į Lietuvą skaityti paskaitų, tačiau glaudesniam bendradarbiavimui su mūsų šalies mokslininkais ji neturi laiko.
Pasak profesorės, tai suprantama, juk kiekvienas pirmiausia galvoja apie save, tad ir dirbtinai spausdami gabiausią jaunimą grįžti nieko nepasieksime. Be to, pirmiausia čia pasilikusieji turi sukurti infrastruktūrą, mat, V.Dagienės nuomone, žmonės, ne vienus metus studijuojantys ir dirbantys, tarkim, Kembridže, mažai kuo gali šioje srityje prisidėti.
Naivu būtų tikėtis, kad didžiausi talentai grįš skatinami vien patriotinių jausmų. Vilniaus licėjaus abiturientas Karolis Greblikas, pernai tarptautinėje informatikos olimpiadoje laimėjęs sidabro medalį ir sulaukęs kvietimo studijuoti Škotijos Edinburgo universitete kompiuterių mokslo, neslepia jaučiantis dėkingumą, kad užaugo Lietuvoje, kad mokytojai daug prisidėjo prie to, jog būtų atskleisti jo gabumai, tad kategoriškai nesako, kad negrįš. Vis dėlto po studijų jis pirmiausia planuoja darbo ieškoti užsienyje.
Grįžusiuosius, kuriuos tenka skaičiuoti viso labo dešimtimis, taip pat ne meilė tėvynei ar noras padėti Lietuvai pasiekti proveržio parginė namo.
Štai Laurynas Mikšys, 2006 m. tarptautinėje matematikos olimpiadoje laimėjęs bronzos medalį, po studijų Kembridžo universitete iškart grįžo į Lietuvą ir jau pusantrų metų čia dirba verslo konsultavimo srityje. „Noras dirbti Lietuvai tikrai nebuvo pagrindinė priežastis grįžti. Važiavau su mintimi, kad grįšiu, nes Lietuvoje buvo likusi draugė, norėjau gyventi šalia kitų artimųjų. Tiesa, Anglijoje buvau sulaukęs darbo pasiūlymų iš banko ir draudimo bendrovių, tačiau šios sritys man neįdomios. Kembridže tęsti mokslininko kelio taip pat nenorėjau, nes aukštoji matematika man nepasirodė įdomi“, – grįžimo priežastis atskleidžia L.Mikšys.
2008 m. pasaulinės matematikos olimpiados sidabro medalio laimėtojas Vaidotas Juronis, baigęs Kembridžo universitetą pernai grįžo į Lietuvą, kad viename bankų atliktų praktiką, taip pat ne iš patriotizmo. „Anglijoje darbo neradau, tačiau Lietuvoje šiek tiek padirbėjęs finansų srityje planuoju vėl išvykti. Daugelis į Kembridžą įstojusių olimpiadininkų pasirenka mokslininko kelią, todėl ir lieka ten. Lietuvoje jie nemato galimybių – trūksta laboratorijų, reikalingos įrangos“, – dėsto 22-ejų metų vaikinas.