Atrodo, kad aukštųjų mokyklų tinklo konsolidavimo pagaliau kaupiamasi imtis iš esmės, tačiau bent kol kas daugiausia kalbama apie universitetus. Vis dėlto žadama, kad tinklo pertvarka nuošalyje nepaliks nei profesinių mokyklų, nei kolegijų. Ekspertai ragina suskubti spręsti dėl pastarųjų, kad kolegijose pavyktų išsaugoti tai, kas dar liko.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Tinklo pertvarka palies ir kitas institucijas, kitaip nepavyktų pagerinti kokybės, kuri ir yra aukštųjų mokyklų tinklo konsolidavimo tikslas. Ekspertai patvirtina, kad kelios kolegijos išsiskiria kaip stiprios, didžioji dalis jų panašios viena į kitą, tačiau yra ir tokių, kurioms gresia išnykti pačioms.

Silpniausios institucijos šiame sektoriuje jau neliko – pernai buvo likviduota Žemaitijos kolegija. Jos steigėja Vyriausybė priėmė nutarimą šią aukštojo mokslo įstaigą likviduoti, nes 2012 m. Studijų kokybės vertinimo centras pirmą kartą kolegijos veiklą įvertino neigiamai, o 2015 m. ji antrą kartą buvo įvertinta neigiamai ir neakredituota. Pasirodo, toks likimas gali ištikti ir daugiau kolegijų, kurių, ekspertų teigimu, veiklos rodikliai prastėja taip greitai, kad reikia skubėti išgelbėti tai, ką dar galima.

„Matome, kad yra pora kolegijų, kurios pagal stebimus rodiklius labai panašėja į Žemaitijos kolegiją. Todėl reikia staigiai susimąstyti, ką su jomis daryti, kad nebūtų taip, jog nebeliks ko išsaugoti. Kol kažkas dar yra – įdirbis, programos, dėstytojai, reikia bandyti išsaugoti potencialą, antraip jis gali dingti vien dėl savaiminio išnykimo“, – sako Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) Studijų politikos analizės skyriaus vedėjas Gintautas Jakštas.

Turės nusakyti, koks kolegijų vaidmuo

Švietimo ekspertai pastaraisiais metais kolegijų sektoriuje pastebi jų veiklos pokyčių: esą kai kurios kolegijos vos ne bando kurti universitetams priskiriamą mokslą, taip toldamos nuo tiesioginės savo funkcijos – taikomųjų tyrimų ir regiono poreikių, todėl kartais pasidaro nebeaišku, koks jų vaidmuo.

MOSTA atstovas sako, kad stipresnės kolegijos lyg ir dubliuoja universitetų veiklą, o silp-nesnės – panašėja į profesines mokyklas, todėl pertvarkant institucijų tinklą svarbu įvertinti jų pobūdį ir tematiką.

„Kolegijos dažnai neturi aiškaus vaidmens, todėl į jų tinklo konsolidavimą reikia žiūrėti kompleksiškai, įvertinti jų tematiką. Pavyzdžiui, Klaipėdos universitetas stiprus jūrinių mokslų srityje, Klaipėdoje veikianti Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla taip pat specializuojasi šioje srityje, dar Klaipėdoje veikia ir profesinė mokykla. Viena vertus, atrodo, kad visos trys įstaigos galėtų veikti kaip vienas darinys, galėtų suteikti išsilavinimą nuo profesinio iki mokslų daktaro laipsnio, bet tokio susijungimo negalėtų būti pagal įstatymą“, – komentuoja G.Jakštas.

Todėl iki vasario 20 d. pačios institucijos, suinteresuotos šalys turi laiko pateikti savo pertvarkos vizijas. Tačiau jei patys pertvarkos dalyviai tokių planų nepasiūlys arba jų scenarijai bus nelogiški, mokslo įstaigų pertvarkos planus regionuose pristatyti turės Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM), įsitikinęs G.Jakštas.

Kauno technikos kolegijos (KTK) direktorius ir Lietuvos kolegijų direktorių konferencijos prezidiumo narys Nerijus Varnas nurodo du aukštųjų mokyklų tinklo pertvarkos būdus: jungti institucijas horizontaliai, pavyzdžiui, sujungiant kelias kolegijas į vieną darinį, arba vertikaliai – verčiant kolegijas universitetų padaliniais, jungiant su profesinėmis mokyklomis, kuriant asocijuotas struktūras.

N.Varnas sako, kad kolegijų sektoriuje tokios diskusijos prasidėjo jau anksčiau, o artėjant vasario 20 d. planų pateikimo terminui susitikimai su kolegijų, ministerijos ir studentų atstovais tik dažnėja. „Kalbant apie horizontalius ar vertikalius sprendimus reikia išeiti už uždaro mąstymo dėžutėje ir platesniame kontekste įžvelgti reikalingus sprendimus, nors kai kurios institucijos jų gal dar ir nemato“, – teigia N.Varnas.

Paklaustas apie savo vadovaujamos kolegijos jungimąsi jis sako, kad KTK būtų nieko prieš bendradarbiauti su kitomis Kaune veikiančiomis kolegijomis – Kauno kolegija ar Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija, taip pat neatmestų galimybės dirbti drauge su Kauno technologijos universitetu.

Taip pat KTK vadovas užsimena, kad veiklos rodiklius galbūt būtų galima pagerinti ir su verslo pagalba, nes 2016 m. privatus kapitalas neatlygintinai investavo beveik 150 tūkst. eurų į KTK laboratorijų kūrimą.

MOSTA ekspertas G.Jakštas sako, kad kitų valstybių patirtis rodo, jog binarinė aukštojo mokslo sistema, kurioje veikia universitetai ir kolegijos, perauga į kitokius modelius – dviejų tipų aukštosios mokyklos neišlieka. Kolegijos arba tampa profesinio mokymo dalimi, arba pereina į universitetinį lygį – tampa universiteto padaliniu ar net atskiru universitetu. Taip esą nutinka dėl ne visai aiškaus kolegijų vaidmens aukštojo mokslo sistemoje.

G.Jakštas aiškina, kad, viena vertus, kolegijos yra mažos, į studijas orientuotos įstaigos, kita vertus, esama tokių pat mažų, į studijas orientuotų silpną mokslą kuriančių universitetų. Studijų programomis kolegijos ir universitetai taip pat nesiskiria, o ir bakalauro studijų trukmė pagal naująjį Studijų ir mokslo įstatymą gali būti vienoda – trejų metų. Kadangi dalis Lietuvos kolegijų, atrodo, bando tapti universitetais, o kitos jau dabar turi profesinio mokymo programų ir rengia specialistus, kuriuos pagal Lietuvos profesijų klasifikatorių turėtų rengti profesinės mokyklos, G.Jakštas prognozuoja, kad ir Lietuvoje dalis jų turėtų tapti universitetų padaliniais ir profesinio mokymo įstaigomis.

„Stiprios kolegijos, tokios kaip Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla, Vilniaus kolegija, pagal priimamų studentų pajėgumą gali konkuruoti su universitetais, tačiau ką turėtų daryti kita dalis kolegijų – neaišku, nes tapti profesinėmis mokyklomis jos pačios nesiryžta, o tapti universitetais taip pat neturi potencialo. Tai priklausys nuo valstybės politikos – valstybė turi pasakyti, koks yra jų vaidmuo. Jei sakoma, kad kolegijos turi atliepti regiono poreikius, tai kokie jie? Jos turėtų rengti specialistus pagal tai, kokios ekonominės veiklos yra regione, tačiau dabar tai nėra suderinta. Nors atrodo, kad kolegijos turi nemažai sutarčių su verslu, realiai jos nelabai veikia, absolventai dažniausia įsidarbina ne pagal specialybę. Taigi, kaip kolegijos atliepia regiono poreikius ir kaip juos formuoti?“

G.Jakštas atkreipia dėmesį, kad kai kuriose šalyse, kuriose kolegijų dalininkės yra savivaldybės, specialistų rengimas iš tikrųjų formuojamas pagal regiono poreikius, nes tuo suinteresuota savivalda. Tačiau Lietuvos kolegijos, gyvenančios iš „krepšelių“, norėdamos pritraukti kuo daugiau studentų, neretai siūlo populiarias, dažniausiai socialinių mokslų studijų programas, nors regione ir vyrauja gamyba.

Šiauliuose gali likti keliasdešimt pirmakursių

Tad nors kol kas neaišku, kaip ir kurios aukštosios mokyklos jungtųsi, bent jau viešojoje erdvėje daug diskutuojama apie Šiaulių ir Klaipėdos aukštųjų mokyklų likimą. Juk nepaisant gyventojų skaičiaus sumažėjimo abu miestai vis dar turi po universitetą ir net po kelias kolegijas.

Šiaulių universitete studijuoja 2,5 tūkst., Šiaulių valstybinėje kolegijoje – 2,3 tūkst., o Šiaulių profesinio rengimo centre – 2,1 tūkst. studentų. Tačiau didžioji dalis šiauliečių renkasi profesinį mokymą, maždaug pusė abiturientų – kolegijas, o universitetą – mažuma. Todėl MOSTA atliktoje Šiaulių regiono profesinio mokymo, studijų ir mokslo būklės apžvalgoje prognozuojama, kad 2021 m., jei minimalus konkursinis balas, kaip planuojama, pakils iki 4, Šiaulių universitetas priims 55 pirmakursius. MOSTA atstovas G.Jakštas sako, kad panašiai tiek, kelių dešimčių studentų, po ketverių metų sulauktų ir Šiaulių valstybinė kolegija, tačiau jos priėmimo kartelė būtų šiek tiek žemesnė, 
 todėl tikėtina, jog kolegijai išsilaikyti būtų lengviau nei universitetui.

Klaipėdos universitete studentų per penkerius metus sumažėjo 37 proc., priimtųjų į bakalauro studijas – 44 proc., nuo 1,1 tūkst. 2011 m. iki 652 pirmakursių 2016-aisiais. Priimtųjų į Lietuvos aukštąją jūreivystės mokyklą skaičius per penkerius metus išlieka pastovus, o į Klaipėdos valstybinę kolegiją – sumažėjo penktadaliu. Vis dėlto, nors Klaipėdoje studentų taip pat mažėja, MOSTA analizėje teigiama, kad, pagal abiturientų skaičiaus prognozes, situacija uostamiestyje turėtų stabilizuotis.

Nors akys pirmiausia krypsta į regionus, kurie, neskaičiuojant privačių kolegijų, turi net po kelias valstybines aukštąsias mokyklas, N.Varnas sako, kad juose esančių universitetų negalima gelbėti kolegijų sąskaita. „Jei Šiauliams reikia universitetinių studijų, galbūt universitetas galėtų būti kito universiteto padalinys. Nemanau, kad jei kolegija rodo gerus rezultatus, jos sąskaita reikėtų spręsti universiteto problemas. Taip pat ir Klaipėdoje: jei Klaipėdos universitetas save pozicionuoja kaip gerą jūrinių mokslų universitetą, tai nereiškia, kad jis turi jungtis su Klaipėdos valstybine kolegija, kuri vykdo ir biomedicinos, ir socialinių, ir kitų sričių mokslų studijas, svetimas Klaipėdos universitetui. Tai neišgelbėtų universiteto, kuris galėtų veikti kaip kito universiteto padalinys“, – tvirtina N.Varnas.

Skaičiuojama, kad Lietuvai užtektų 3–5 universitetų, tačiau orientacinio skaičiaus, kiek kolegijų užtektų, nėra, nes išlikti gali net ir mažos, bet efektyviai dirbančios kolegijos.

„Gerai sutvarkyta kolegija puikiai veikti gali ir būdama nedidelė, o mažas universitetas – nelabai. Jam būtini moksliniai tyrimai, infrastruktūra, kurią dėl kelių mokslininkų išlaikyti brangu, o kolegija gali būti specializuota, nedidelė, todėl jų skaičius priklausys nuo pasirinkto modelio“, – komentuoja MOSTA ekspertas G.Jakštas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2017-m

„Veidas“ geriausią metų merą rinko devintąkart ir tik trečią kartą lyderiu tapo ne didmiesčio ar kurorto, o žiūrint į žemėlapį – visiško pakraščio savivaldybės vadovas.  Ant pjedestalo – Akmenės, Kauno ir Vilniaus vadovai

Aušra LĖKA,  Gabija SABALIAUSKAITĖ

Akmenės rajono meras 45-erių Vitalijus Mitrofanovas įrodė, kad geru meru galima būti ir toli nuo megapolių ar visos valstybės traukos maršrutų nutolusioje savivaldybėje. Ir dar tokioje, kuri dar visai neseniai vadinta ir bedarbių sostine, ir mirusiu miestu.

Tenka pripažinti, kad Akmenės rajono savivaldybė kol kas, galima sakyti, tik vidutiniokė ir „Veido“, ir Laisvosios rinkos instituto (LLRI) savivaldybių reitinguose. Bet Akmenė keičiasi, o V.Mitrofanovo asmeninis indėlis čia akivaizdus.

Tai patvirtina ir jo kolegų merų bei įvairių valstybės institucijų vadovų balsavimas. „Veido“ apklausos duomenimis, V.Mitrofanovas surinko daugiausiai – 120 taškų, dvylika daugiau nei ant-rą vietą pelnęs pernai metų laimėtojas Kauno miesto vadovas Visvaldas Matijošaitis, o dėl geresnės Kauno pozicijos „Veido“ ir LLRI savivaldybių reitinguose galutinėje rikiuotėje „auksinį“ ir „sidabrinį“ merus teskiria vos 1,27 balo.

Trečias apklausoje – Vilniaus meras Remigijus Šimašius, sulaukęs 87 balsuotojų balų. Jis trečias ir galutinėje geriausiųjų rikiuotėje.

Lig šiol „Veido“ rengiamuose geriausio mero rinkimuose lyderiais dukart yra tapę skirtingų kadencijų Klaipėdos merai, Kauno, kurortų – Druskininkų, Neringos ir Birštono, taip pat Ignalinos ir Utenos rajonų vadovai. Tiesa, anksčiau rinkimuose buvo taikoma taisyklė, kad laurus laimėjęs meras po to kelerius metus negali pretenduoti į šį titulą.

Tarp geriausių merų buvo keturi socialdemokratų, po vieną Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS), Liberalų sąjūdžio, Liberalų ir centro sąjungos, nepartinio rinkimų komiteto „Vieningas Kaunas“ atstovą.

Šiųmečiuose rinkimuose geriausių merų trisdešimtuke – aštuoni Liberalų sąjūdžio, septyni socialdemokratų, šeši konservatorių, keturi nepartinių judėjimų, du LVŽS, po vieną Darbo partijos, Laisvės sąjungos (liberalų) ir Lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos atstovą. Penki iš 30-ies pernai į jį nebuvo patekę.

Nemažai respondentų dalį savo taškų skyrė ir buvusiam Jonavos rajono merui, dabar – ūkio ministrui Mindaugui Sinkevičiui. 2016 m. jis net buvo iškopęs į šeštą vietą geriausiųjų rikiuotėje. Šiemet jis taip pat būtų pakliuvęs į 30-uką, bet su kur kas kuklesniu rezultatu: tikėtina, dalis respondentų jau nebebalsavo už jį būtent dėl tos priežasties, kad jis – nebe meras. Darydami tokią prielaidą nutarėme suteikti šansą būti tarp 30-ies geriausiųjų mero poste tebesantiems politikams.

Beje, mažiausiai iki 30-uko pritrūko Prienų rajono merui Alvydui Vaicekauskui.

Akmenę meras išvadavo iš mirusio miesto įvaizdžio

Akmenės mero V.Mitrofanovo sėkmės negalima pavadinti sensacija: meravimo pradžioje jis nepateko tarp trisdešimties geriausiųjų, o pastaruosius kelerius metus buvo ir antras, ir trečias, ir septintas.

Jo startas mero poste buvo nelengvas. 2008 m. mirus ligtolinei merei jis išrinktas nauju Akmenės vadovu viduryje kadencijos. Jaunam merui (jam tuomet buvo 37-eri) pirmiausia teko išbandymas krize. Įveikęs šį išbandymą meras su savo komanda ėmėsi keisti Akmenę, ieškoti investuotojų, kalbinti į miestą sugrįžti ar atvykti jaunus specialistus. Iš atsilikusio regiono simbolio savivaldybė ėmė vaduotis padedama gerų mero vadybinių gebėjimų ir modernių idėjų. Beje, V.Mitrofanovas bene pats aktyviausias tarp merų įvairių siūlymų, kaip gerinti regionų valdymą, teikėjas Vyriausybei, ministerijoms.

Akmenė buvo viena bandomojo projekto vykdant savarankišką socialinių išmokų teikimo funkciją savivaldose iniciatorių ir įgyvendintojų. Išskirtinai sėkmingai valdomi finansiniai savivaldybės ištekliai – pagal skolos lygį savivaldybė patenka į trejetuką mažiausiai prasiskolinusių savivaldybių. Užpernai pasiektas susitarimas dėl Akmenės rajono šildymo sutarties pakeitimo ir pratęsimo smarkiai sumažinant šildymo kainą vartotojams. Prieš keletą metų nedidelė Akmenės rajono gyvenvietė Venta pagarsėjo išskirtiniu investuotoju – „Ikea“ padaliniu. Dvejus pastaruosius metus iš eilės akmeniškiai pelno ir „Globalios Lietuvos“ apdovanojimus už užsienio investicijas, pritrauktas į regioną.

Akmenės savivaldybė kasmet ėmė pelnyti ir po „Auksinę krivūlę“ – svarbiausią Lietuvoje savivaldos srities apdovanojimą už ryškiausias iniciatyvas ir darbus. Pernai Užsienio reikalų ministerija apdovanojo Akmenę už viešosios diplomatijos puoselėjimą, užpernai Krašto apsaugos ministerija – kaip savivaldybę, iš kurios savanoriškai atėjo daugiausiai karo prievolininkų (skaičiuojant procentais nuo savivaldybės gyventojų skaičiaus). Dar prieš metus Akmenė pelnė Susisiekimo ministerijos apdovanojimą už didžiausią pažangą didinant eismo saugumą, dar pora metų anksčiau Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ją įvertino už geriausius bei novatoriškiausius sprendimus ir pasiekimus socialinės paramos srityje.

2014 m. už Naujosios Akmenės senamiesčio gyvenamosios aplinkos sutvarkymą Akmenės rajono savivaldybė pelnė apdovanojimą, kaip įgyvendinusi geriausią Vakarų Lietuvoje projektą pagal priemonę „Probleminių teritorijų plėtra“. 2013 m. Susisiekimo ministerija Naująją Akmenę paskelbė mažųjų miestų kategorijos laimėtoja nominacijoje „Dviračių miestas“. 2011 m. Lietuvos energetikos ministerija skyrė padėką Akmenės rajono savivaldybei už pažangiai tvarkomą šilumos ūkį ir įdėtas pastangas lengvinant šildymo kainų naštą Naujosios Akmenės gyventojams.

Akmenė mirštančio regiono įvaizdį keičia į novatoriškų iniciatyvų. Didelė dalis jų – mero V.Mitrofanovo idėjos.

Beje, Akmenė – jo gimtinė: Akmenės rajone jis gimė, Naujojoje Akmenėje baigė vidurinę mokyklą. Su pagyrimu baigęs Lietuvos žemės ūkio akademiją ir įgijęs inžinieriaus mechaniko specialybę, grįžo į gimtinę, dirbo bendrovėje „Naujasis kalcitas“ autotransporto mechaniku, paskui autotransporto tarnybos vadovu.

2006 m. Vilniaus universitete įgijo teisės magistro kvalifikacinį laipsnį. Tais pačiais metais pradėjo dirbti Akmenės rajono savivaldybės administracijos vyriausiuoju specialistu sporto klausimais, paskui mero patarėju. Nuo 2007 m. jis renkamas į Akmenės rajono savivaldybės tarybą. 2008 m. tapęs meru šiame poste dirba trečią kadenciją, pastarąją – jau kaip tiesiogiai akmeniškių išrinktas meras.

V.Mitrofanovas – Lietuvos savivaldybių asociacijos tarybos narys, Finansų ir ekonomikos komiteto pirmininkas. Jis – Šiaulių regiono plėtros tarybos pirmininkas, Europos Tarybos Vietos ir regionų valdžių kongreso narys. Jis yra Socialdemokratų partijos prezidiumo narys, Akmenės skyriaus pirmininkas.

V.Mitrofanovas vedęs, turi du vaikus. O tarp mero laisvalaikio pomėgių – sportas, proto mūšiai, žemės ūkis, žvejyba, medžioklė, knygos, kelionės. V.Mitrofanovas – ir savo su bendraminčiais prieš dešimtmetį įsteigto futbolo klubo „Akmenė“ prezidentas, ir entuziastingas protų kovų dalyvis.

Jei savivaldybės sumaniau valdytų savo mokyklų tinklą, per metus visos sutaupytų 22 mln. eurų, kuriuos būtų galima skirti mokytojams ar vadovėliams, o ne mokyklų šildymo ar valymo sąskaitoms apmokėti. Juolab kad nemažai mokyklų liko pustuštės: 41-oje vienam mokiniui tenka didesnė erdvė nei dviejų kambarių butas – 50 ir daugiau kvadratinių metrų bendro mokyklos ploto.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Kretingos r. Kartenos mokyklos-daugiafunkcio centro Kalniškių pradinio ugdymo skyriuje, dviejų aukštų pastate, kurio bendras plotas, Švietimo valdymo informacinės sistemos duomenimis, yra 400 kv. metrų, mokosi 11 mokinių. Vienam vaikui vidutiniškai tenka beveik vieno kambario buto dydžio patalpų plotas – 36,6 kv. metro. Dar pernai šioje mokykloje mokėsi per 20, užpernai – 30 vaikų.

Kalniškių pradinio ugdymo skyrius – tik vienas pavyzdys, kas lieka po mokyklų tuštėjimo meto. Tačiau tokių „erdvių“ mokyklų be mokinių gali būti ne viename rajone, tad kai kurios savivaldybės, turinčios retesnį mokyklų tinklą, jas išlaikydamos patiria daugiau išlaidų nei kitos, efektyviau valdančios savo švietimo įstaigas.

Sausį pasirodžiusioje Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) analizėje apie švietimo infrastruktūrą ir finansavimą apskaičiuota, kad 2015-aisiais mokinių ugdymui buvo išleista 452 mln. eurų (1,4 tūkst. eurų mokiniui), o 179 mln. eurų (566 eurus mokiniui) savivaldybės atseikėjo mokyklų aplinkos priežiūrai – šildymui, valymui ir kitoms paslaugoms, tiesiogiai nesusijusioms su ugdymo procesu. Ekspertai skaičiuoja, kad vienam mokiniui skiriamos lėšos savivaldybėse skiriasi beveik tris kartus (Alytaus m. savivaldybė – 1577 eurus, Neringos – 4035 eurus vienam mokiniui), o vienam mokiniui tenkantis mokyklos plotas – taip pat tris kartus (Vilniaus m. vienam mokiniui tenka 10,9 kv. metro, Neringoje – 34,5 kv. metro bendro patalpų ploto).

„Vienam mokiniui vidutiniškai tenka 10–15 kv. metrų mokyklos ploto, tačiau yra nemažai mokyklų, kuriose patalpų plotas vienam vaikui siekia daugiau kaip 30, 40 ar 50 kv. metrų, yra didesnis nei tipinis lietuvio būstas. Būtų galima sakyti, kad toks santykis susidaro dėl specifinių patalpų, pavyzdžiui, baseinų, bet skaičiuojant konkrečiai klasių plotą ta tendencija nesikeičia. Aiškiai matyti, kad toks neefektyvumas dažnesnis nedidelėse mokyklose, kuriose yra iki 200 mokinių. Matyti, kad savivaldybės nespėja prisitaikyti prie mokinių mažėjimo, bet prisitaikyti reikia“, – sako LLRI analitikė Aistė Čepukaitė.

Ji priduria, kad plotų skirtumų esama ne tik tarp skirtingų savivaldybių. Net ir tos pačios savivaldybės vienoje mokykloje mokiniui tenka 20 kartų daugiau ploto nei kitoje. Todėl norint taupiau valdyti švietimo infrastruktūrą pirmiausia užtektų apsidairyti bent kaimyninėse mokyklose, o tada – ir kitose savivaldybėse.

Išlaidos sumažėjo, nes sumažėjo mokinių

Tiesa, jei lyginsime su 2014 m. skaičiavimais, tada išlaidos ugdymui ir mokyklų išlaikymui buvo didesnės – 472 mln. eurų sudarė mokinio krepšelio lėšos, skirtos ugdymui, o aplinkos priežiūrai iš savivaldybių kišenės prireikė 193 mln. eurų. Nors pernai pastatams išlaikyti savivaldybės skyrė 7 proc. mažiau ir sutaupė 14 mln. eurų, išlaidas galima dar gerokai apkarpyti. LLRI skaičiuoja, kad jei savivaldybės racionaliau sutvarkytų mokyklų tinklą ir nelaikytų apytuščių mokyklų, kai kurios jų galėtų sutaupyti iki 2,8 mln. eurų kasmet. Skaičiuojant visas savivaldybes kasmet būtų sutaupoma mažiausiai 22 mln. eurų, kuriuos būtų galima skirti ugdymui – mokytojų atlyginimams ar jų kvalifikacijos kėlimui, vadovėliams ar kitoms ugdymo priemonėms.

„Išlaidų sumažėjimas, palyginti su 2014 m. duomenimis, rodo, kad prisitaikoma prie mokinių skaičiaus mažėjimo. Ugdymui išleidžiama mažiau, bet tai priklauso nuo mokinio krepšelio lėšų, kurių, mažėjant mokinių, natūralu, kad Švietimo ir mokslo ministerija skiria mažiau. Tačiau savivaldybių patiriamos išlaidos, skirtos aplinkos priežiūrai, galėtų sumažėti, valdymas tikrai gali būti efektyvesnis“, – paaiškina LLRI analitikė A.Čepukaitė.

LLRI ekspertai sako negalintys pasiūlyti sumos, kiek savivaldybei turėtų kainuoti aplinkos priežiūra, ar koks turėtų būti optimalus patalpų plotas, tenkantis vienam mokiniui, nes tai geriausiai žino pačios savivaldybės. Vis dėlto, jei iš vienodai mokinių turinčių savivaldybių viena mokyklų aplinkos priežiūrai išleidžia gerokai mažiau, vadinasi, geriau tvarkytis įmanoma ir kitai.

Pavyzdžiui, ir Kauno r., ir Vilniaus r. savivaldybėse mokosi maždaug 8–9 tūkst. mokinių, tačiau Kauno r. savivaldybė aplinkos priežiūrai, skaičiuojant vienam mokiniui, per metus išleidžia 556 eurus, o Vilniaus r. – 1018 eurų. Skaičiuojama, kad jei pastaroji skirtų tiek, kiek Kauno r., per metus Vilniaus r. savivaldybė sutaupytų 2,8 mln. eurų. Arba jei Radviliškio rajonas, kuriame mokosi apie 4,7 tūkst. mokinių, optimizuotų mokyklų tinklą taip, kaip Plungės, kasmet galėtų sutaupyti 2,5 mln. eurų.

„Pačios savivaldybės geriausiai žino, kaip reikia tvarkytis savo kieme, bet puikus pavyzdys yra panašų mokinių skaičių turinčių savivaldybių analizė. Galima pažiūrėti, kaip kitoje savivaldybėje organizuojamas ugdymas, koks mokyklų tinklas veikia, reikia atsižvelgti į tai, kiek yra mokinių ir kiek mokyklų, ar nėra taip, kad šildomas pustuštis pastatas. Galbūt reikia kitaip komplektuoti klases, galbūt nebijoti vieną kitą mokyklą uždaryti ir organizuoti mokinių pavėžėjimą. Natūralu, kad infrastruktūra turi prisitaikyti prie sumažėjusio mokinių skaičiaus, nes jai išlaikyti skiriami mokesčių mokėtojų pinigai, kurie negali būti leidžiami tuštiems pastatams šildyti“, – komentuoja LLRI atstovė A.Čepukaitė.

Tačiau Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) patarėjas švietimo ir kultūros klausimais Jonas Mickus tikina, esą kai kurios savivaldybės mokyklų tinklą jau taip optimizavo, kad dar labiau susitraukti nebeįmanoma. Jis sako, kad savivaldybės atnaujina švietimo įstaigų pertvarkos planus kas keleri metai, tačiau, nors pagal Švietimo įstatymą jos turi užtikrinti reikalingą įstaigų tinklą, kiti teisės aktai reikalauja dar kitų dalykų, kurie apsunkina mokyklų uždarymą. Todėl išeina taip, kad savivaldybės lyg ir gali daryti kaip tinkamos, bet iš tikrųjų jų laisvė nėra tokia neribota. „Juk pagal vietos savivaldos įstatymą savivaldybė yra biudžetinių įstaigų steigėja, atsakinga už jų išlaikymą, finansavimą, todėl pati ieško būdų, kaip viską padaryti geriau“, – sako J.Mickus.

Jis priduria, kad galima kalbėti apie mokyklų tinklo pertvarką, jų uždarymą ar jungimą, tačiau yra ir kitų priežasčių, kurios tokius užmojus apsunkina. Pavyzdžiui, socialiniai aspektai, kad atleisti žmonės neras kito darbo toje gyvenvietėje arba kad į kaimo vietoves, kurias jaunimas ir taip palieka, uždarius mokyklą, kultūros įstaigas, iš viso niekas nenorės atsikraustyti.

LSA patarėjas ragina ne tik skaičiuoti pinigus, bet ir galvoti apie regionų ateitį – jų išlaikymą ir bent svarbiausių paslaugų užtikrinimą. Pasirodo, tinklo pokyčiams gali kliudyti net ir net tokie žemiški dalykai, kaip atskiro įėjimo įrengimas.

„Mokykla buvo pastatyta penkiems šimtams vaikų, o dabar joje yra 40–60 mokinių. Ką daryti? Pastato juk neiškelsi, kur vaikus dėsi? Neseniai kalbėjau su vieno rajono švietimo skyriaus vadovu, jis pasakojo, kad yra didelis pustuštis mokyklos pastatas, tame pačiame kaime yra ir kultūros centras, ir biblioteka. Atrodytų, galima tas tris įstaigas sujungti, bet tai nėra taip paprasta. Kiekviena savivaldybė nori optimizuoti tinklą, bet turi laikytis reikalavimų, nustatytų įvairiuose įstatymą lydinčiuose teisės aktuose. Pavyzdžiui, yra viešoji biblioteka ir mokyklos biblioteka, jas būtų galima sujungti, į mokyklą perkelti bibliotekos patalpas. Bet ką daryti su įėjimu, kai per mokyklą negali vaikščioti pašaliniai? Vadinasi, reikia remonto, reikia įrengti atskirą įėjimą. O ką daryti, jei biblioteka antrame aukšte, kaip įrengti tą atskirą įėjimą? Lengva pasakyti, bet apie kiekvieną atvejį reikia kalbėti atskirai“, – aiškina LSA patarėjas J.Mickus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2017-m

Iki kovo žadama sukurti etatinio mokytojų darbo apmokėjimo modelį. Kad tarifinį mokytojų darbo apmokėjimą reikia keisti etatiniu, kalbėta dar nuo 2004-ųjų, o 2007 m. net buvo pereita prie darbų: 12 šalies mokyklų dalyvavo etatinio apmokėjimo eksperimente. Vis dėlto per daugiau nei dešimtmetį etatinio apmokėjimo modelis taip ir nebuvo parengtas, tad ekspertai klausia, kaip pavyks sukurti visiems įtinkantį modelį vos per porą mėnesių ir kaip padidės krūvis mokytojams, kad jie „susirinktų“ etatą.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Dabar pakankamu laikomas mokytojo darbo krūvis arba jo „etatas“ yra 18 kontaktinių valandų – pamokų per savaitę, prie kurių pridedama ir nekontaktinių pedagoginių valandų už ruošimąsi pamokoms, mokinių darbų taisymą. Panašiai tiek, 18,25 kontaktinės valandos, vidutiniškai ir dirba Lietuvos mokytojai.

Simboliška, tačiau nors dviejų trečdalių Lietuvos mokytojų darbo krūvis yra laikomas pakankamu, Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) teigimu, dauguma jį turinčių mokytojų neatskaičius mokesčių uždirba nuo 465 iki 516 eurų, arba mažesnį nei vidutinį atlyginimą Lietuvoje (2016 m. II ketv. 771 eurą „ant popieriaus“). Todėl ŠMM rugpjūtį pristatytoje analizėje „Kiek uždirba Lietuvos pedagogai“ teigiama, kad vienas svarbiausių uždavinių – pasiekti, kad mokytojai deramą atlygį užsidirbtų turėdami tik 18 kontaktinių valandų per savaitę. Daugiau užsidirbti mokytojai gali, jei veda daugiau pamokų (2015 m. 85 proc. šalies mokytojų turėjo daugiau nei 18 kontaktinių valandų).

Vis dėlto ŠMM analizėje pabrėžiama, kad turėdami daugiau pamokų mokytojai skiria mažiau laiko joms pasirengti ir savo kvalifikacijai tobulinti. Be to, daliai pedagogų susirinkus kuo daugiau pamokų, mažiau galimybių turi dirbantieji ne visu krūviu ar tie mokytojai, kurie apskritai neturi darbo.

Tačiau kaimo mokyklose 40 proc. mokytojų krūvis nesiekia šalies vidurkio, o 9 proc. visų mokytojų turi mažiau kaip 9 kontaktines valandas per savaitę. Taigi, kaip pasikeitus atlygio skaičiavimo tvarkai staiga išaugs darbo krūvis? Ar su pedagogais, turinčiais mažesnį nei normalus krūvį, arba mažiau kaip 9 pamokas, perėjus prie etato reikėtų atsisveikinti?

ŠMM teigimu, perėjus prie pažangesnės atsiskaitymo sistemos etatas galės būti dalijamas, tai reiškia, kad dalis pedagogų, kaip ir dabar, dirbtų ne visu etatu. Be to, į etatą įeis ne tik pamokos, bet ir kiti kasdieniai mokytojo darbai.

Mokytojo darbų „meniu“

„Naujos darbo apmokėjimo tvarkos modelis kol kas tik rengiamas, svarstomos kelios alternatyvos – nuo artimesnės dabar galiojančiai tvarkai iki gana radikalios, kurioje etatai būtų nustatomi pagal pareigybes (mokytojo, vyr. mokytojo, metodininko, eksperto) ir skelbiami konkursai jas užimti“, – sako ŠMM Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas.

Jo teigimu, įvedus etatinio apmokėjimo sistemą atlygis būtų skaičiuojamas nebe už kiekvieną pamoką, bet už fiksuotas darbo valandas – fiksuotą savaitinį darbo laiką, kuris ir sudarytų etatą arba jo dalį. Tai mokytojams esą suteiktų daugiau stabilumo ir saugumo, nes jų atlygis nesvyruotų priklausomai nuo kiekvienos pamokos. Be to, atlygis būtų mokamas ne tik už pamokas ir sąsiuvinių taisymą, bet ir už kitus su ugdymu susijusius darbus: darbą su mokinių tėvais, dalyvavimą susirinkimuose.

Kaip tik tokio „kainoraščio“, kuriame būtų įvertinti mokytojų atliekami darbai, laukia Lietuvos švietimo profesinės sąjungos (LŠPS) pirmininkas Audrius Jurgelevičius. Jis įsitikinęs, kad pagaliau reikėtų sukurti etatinio apmokėjimo modelį, nes tokia atlygio skaičiavimo tvarka suteiktų saugumo mokytojams ir jų darbą apibrėžtų ne „plaukiojančiomis“ valandomis.

Tačiau taip pat reikėtų sudaryti ir mokytojo darbų „meniu“, kuris apibrėžtų, kokios veiklos priklauso pedagogui. Mokytojų atstovas patikina, jog dabar viena svarbesnių bėdų yra ta, kad neaišku, ar konkretų darbą turi atlikti mokytojas, ar visai kitas specialistas. Todėl A.Jurgelevičius sako, kad profesinė sąjunga, besiderėsianti su ministerija dėl etatinio apmokėjimo modelio, siūlys įvardyti darbus, kurie turėtų būti etate, ir už juos mokėti, o jei mokėti nereikia – etate jų nėra ir mokytojas jų nedirba.

„Rizikos, kad atsiradus etatui atsiras ir naujų darbų, nėra, nes šiandien mokytojas ir taip daro milijoną darbų, už kuriuos jam nemokama arba 
 mokama tik simboliškai. Kartais tai iš viso nėra mokytojo darbas. Pavyzdžiui, ekskursijos – kelionių organizatoriaus darbas, maitinimo talonai – socialinio darbuotojo. Taigi daugiau darbų prigalvoti jau neįmanoma, galima tik sumažinti jų sąrašą. Tačiau mes to nesiekiame. Mūsų tikslas – susitarti, ar tai mokytojo darbas, ar ne. Jei tai turi daryti mokytojas, rašome tą darbą į etatą ir už jį mokame, jei konkretus darbas nėra mokytojo, jo etate nėra ir mokytojas to nedaro“, – svarbiausią profesinės sąjungos reikalavimą aptaria A.Jurgelevičius.

Patys mokytojai suskaičiuoja, kad atlieka maždaug 30 įvairių darbų, – ne tik veda pamokas, joms ruošiasi, taiso mokinių darbus ar vadovauja klasei. Kad su pedagogais atsiskaitoma ne už visą jų darbą, 2008-aisiais analizėje, skirtoje pirmiesiems etatinio apmokėjimo eksperimento metams apžvelgti, sutiko ir ŠMM: „Mokytojams apmokama vidutiniškai tik už 26,4 valandos per savaitę, nors atlikti tyrimai rodo, kad mokytojas dirba ir tuos darbus, už kuriuos nemokama.“

Jei į etatą būtų įtraukti ir mokytojų dabar faktiškai dirbami, bet nebūtinai apmokami darbai, visu etatu visą darbo savaitę dirbantis pedagogas, A.Jurgelevičiaus skaičiavimais, galėtų gauti 800–900 eurų atlyginimą „į rankas“.

„Toks atlyginimas nėra blogas, – svarsto A.Jurgelevičius. – Tačiau, mano nuomone, svarbiausia tai, kad atsirastų teisingumas ir mokytojas dirbtų jam priklausantį darbą, o ne visa tai, kas pasirodo reikalinga vienam ministrui, merui ar direktoriui.“

Panašiai etatinio apmokėjimo tvarką projektuoja ir kitos mokytojų profesinės sąjungos – Lietuvos švietimo darbuotojų (LŠDPS) pirmininkas Andrius Navickas. Kaip tik atlyginimas už įvairius papildomus darbus, pasak jo, ir yra esminis etatinio ir tarifinio atlygio mokėjimo skirtumas.

„Įdiegus naują apmokėjimo sistemą būtų galima ir atlyginimus pakelti, ir mokytojai galėtų skirti laiko darbui su gabiais ar mokymosi problemų turinčiais mokiniais. Manau, tai – vienas pagrindinių dalykų, kaip pagerinti kokybę, nes dabar, kai klasės didelės, mokytojams pritrūksta laiko padirbėti su vaikais papildomai, po pamokų. Juk ir išorinis mokyklų auditas rodo, kad trūksta dėmesio žinių spragoms užpildyti ir aukštesniesiems pasiekimams ugdyti“, – dėsto A.Navickas ir priduria, kad ginčas gali kilti tarp mokytojų, kurie ir dabar, kad ir negaudami atlygio, atlieka daug papildomų darbų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2017-m

2017-aisiais pamatysime, kaip apie švietimo ir mokslo politiką susikalba Seimas ir Vyriausybė, juk būtent jų vizijų darna arba skirtumai lems švietimo pokyčius. Tuo įsitikinęs dr. Ainius Lašas, nuo 2017 m. sausio 1 d. pradedantis dirbti Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanu.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Bato, Oksfordo, Jungtinių Tautų ir Vašingtono universitetuose dirbęs A.Lašas pritaria ir aukštųjų mokyklų tinklo konsolidavimui, tačiau pabrėžia, kad svarbūs pokyčiai yra susiję, todėl reformos turi būti komp-leksinės: jei aukštosios mokyklos jungiamos, tai kartu reikia rimtai investuoti ir į profesūrą – žmones, kurie erdvę pripildo turinio.

– Kokie įvykiai 2017-aisiais švietimo ir mokslo srityje bus svarbiausi?

– Įvardyčiau du momentus. Visų pirma ateinančiais metais Vyriausybė pradės intensyviau skirstyti ES struktūrines lėšas švietimui. Mano nuomone, reikėtų iš esmės peržiūrėti ankstesnės Vyriausybės nustatytus prioritetus ir pagalvoti, kaip būtų galima efektyviau investuoti į žmogiškąjį kapitalą – profesūrą ir mokytojus. Būtent šiuo atžvilgiu situacija Lietuvoje yra apverktina.

Antra, aiškiau pamatysime, kaip Seimas ir Vyriausybė sugebės susišnekėti tarpusavyje formuojant švietimo ir mokslo politiką. Man susidaro įspūdis, kad šios institucijos ganėtinai skirtingai suvokia dabartinę švietimo problematiką ir turi skirtingas ateities vizijas. Taigi mūsų artimiausių metų švietimo politikos dinamika priklausys nuo to, kaip tos vizijos bus derinamos.

– Neseniai viename iš savo komentarų klausėte, ar naujoji koalicija spręs neegzistuojančias problemas. Ką iš švietimo, aukštojo mokslo srityse aptariamų dalykų ar Vyriausybės programos teiginių būtų galima laikyti neegzistuojančiomis, dirbtinai suaktualintomis problemomis?

– Reikėtų pradėti nuo to, kad dabartinė Vyriausybės programa yra labai aptaki ir neretai sunku suvokti, kokia kryptimi bus judama siekiant įgyvendinti vienokius ar kitokius deklaruojamus tikslus. Vis dėlto girdime kalbas, pavyzdžiui, apie mokyklinio amžiaus ankstinimo būtinybę. Mano nuomone, tai idėja fiks, kuri iš esmės nieko nekeičia. Šiuo atžvilgiu moksliniai tyrimai pateikia gana prieštaringus duomenis, todėl nematau reikalo įgyvendinti reformas, kurių galimos pasekmės yra miglotos.

Kita mano iškelta neegzistuojanti problema – istorijos egzamino įvedimas. Aš suprantu, kad kai kuriems Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) atstovams istorinis tautinis jaunimo auklėjimas atrodo kaip vaistas nuo visų mūsų ligų, įskaitant ir emigraciją, bet labai abejoju tiek ligos diagnoze, tiek siūlomais gydymo metodais. Be abejonės, istorija, kaip disciplina, turi savo vertę, bet ar valstybiniai egzaminai, kurių sureikšminimą kritikuoja pati LVŽS, yra vienintelis kelias kokybės link?

– O kokios problemos yra didžiausios, kurias reikia ar jau reikėjo spręsti nedelsiant?

– Problemų yra tikrai daug ir jų visų neišvardysiu, bet labiausiai norisi, kad būtų mąstoma kompleksiškai. Taigi siūlyčiau imtis visapusiško problemos sprendimo: optimizuoti aukštųjų mokyklų tinklą (tai automatiškai eliminuos ir studijų dubliavimosi problemą), perorientuoti mokslo finansavimą skatinant tarptautiškumą, investuoti ES struktūrines lėšas į profesūros naujų įgūdžių lavinimą, sukurti fondus pasaulinio lygio specia-listų pritraukimui bei mūsų jaunimo studijoms geriausiuose pasaulio universitetuose ir pagaliau padidinti bendrą sektoriaus finansavimą. Būsiu kažką praleidęs, bet būtent tokio tipo kompleksinė reforma gali pakylėti mūsų aukštąjį mokslą į visiškai naują kokybinę plotmę.

– Ką manote apie tinklo konsolidavimą, kas jo turėtų imtis, kokiu pagrindu reikėtų formuoti aukštųjų mokyklų tinklą?

– Aš pritariu tinklo konsolidavimo idėjai, bet kartu reikia žengti ir kitus jau minėtus žingsnius, kurie leistų baigti tokio tipo reformą. Vien tinklo konsolidavimo neužtenka. Reikia ir rimtų investicijų į profesūrą – žmones, kurie pripildo tą struktūrinę erdvę turinio ir ugdo ateities kartas. Juk mes siekiame, kad aukštosios mokyklos taptų tarptautinio masto mokslo bei studijų židiniais, suteikiančiais impulsą ne tik mūsų šalies ekonomikai, bet ir pilietinei visuomenei.

Būtų džiugu, jei šiuo klausimu rastųsi bend-ras sutarimas tarp aukštųjų mokyklų, Seimo ir Vyriausybės, nors toną čia turėtų užduoti pastarieji. Dažnai aukštosios mokyklos žvelgia į švietimo ir mokslo problematiką per ribotą institucinę prizmę ir nesugeba pakilti virš savų interesų. Todėl ir reikia Seimo bei Vyriausybės postūmio valstybiniu lygmeniu.

O pagrindu galime imti kad ir Suomijos bei Danijos pavyzdžius. Reikėtų ne viską aklai kopijuoti, bet kritiškai pasimokyti iš jų patirčių konsoliduojant aukštųjų mokyklų tinklus.

– Pastaraisiais metais daug kalbama apie studentų kokybę, priėmimo balus, universitetų negebėjimą užsidirbti, prastai parengtus absolventus ir kitus dalykus, susijusius tik su studijomis ir mokslu, tačiau apie tai, kas turėtų įvykti dar iki stojimo, nelabai diskutuojama. Ar pakankamai dėmesio skiriame ir kitoms grandims – pagrindiniam, bendrajam ugdymui, profesiniam mokymui?

– Diskusijų lygmeniu dėmesio gal ir pakaktų (išskyrus profesinį mokymą), bet trūksta konkrečių žingsnių iš valdžios institucijų, kurios skatintų pokyčius. Pavyzdžiui, vis dažniau kalbame apie individualizuoto ugdymo svarbą, bet ką dėl to darome? Ar mes pasiruošę adekvačiai investuoti į pedagogų asistentų sistemą, į naujo tipo virtualius interaktyvius resursus bei mokymo modelius, į mokytojų įgūdžių ugdymą? Švietimą kuruojančios institucijos turėtų pačios gyventi studijų dvasia ir aktyviai veikti skatindamos sėkmingiausias praktikas bei spręsdamos susidariusius skaudulius.

– Ar 2016–2020 m. iš Vyriausybės programos skirsnio apie darnų švietimą, kuriame netrūksta formuluočių apie didinimą ir gerinimą, susidarote konkretesnį vaizdą, kokią bendrą viziją, strategiją nuo ikimokyklinio ugdymo iki aukštojo mokslo mato naujoji Vyriausybė, o gal bendro vaizdo ir nereikia – užtenka „visur pagerinti po truputį“?

– Bendras vaizdas gana abstraktus. Šiame programos skirsnyje (kaip, beje, ir kituose) gausu gražių ir teisingai skambančių frazių, tačiau trūksta aiškesnio tikslų detalizavimo bei prioritetizavimo. Pagaliau tokiems maksimalistiniams tikslams įgyvendinti reikalingi resursai, labai dideli resursai, o apie juos nutylima. Taigi kyla klausimas, kiek rimtai reikia traktuoti šį dokumentą.

Be abejo, visur keisti po truputį nėra prasmės, nes poreikiai toli gražu nevienodi. Kaip jau minėjau, vienos problemos atrodo gana dirbtinės ir galėtų būti paliekamos nuošalyje, o kitos tiesiog verkiant reikalauja dėmesio ir rimtų investicijų.

– Vyriausybės programoje kalbama ir apie galimybę įgyvendinti Meilės Lukšienės tautinės mokyklos idėją, kurios branduolys – ne Lietuvos pasaulyje, o pasaulio Lietuvoje samprata. Kaip manote, ar tokia koncepcija aktuali 2017-aisiais? 

– M.Lukšienės koncepcija užgimė kaip atsvara sovietinei švietimo sistemai, derinanti nacionalumo, demokratiškumo bei humanizmo elementus. Tai ganėtinai eklektiškas švietimo modelis, kuriame pabrėžiama žinių santykio su vietiniu kultūriniu kontekstu svarba ir kartu siekiama vadovautis Europos kultūrinėmis vertybėmis. Taigi, jei išlaikomos šitos sąsajos tarp skirtingų elementų ir plati kritinė perspektyva, išlaikomas ir koncepcijos aktualumas.

Iš kitos pusės, gana lengva nuskurdinti šią koncepciją praktikoje iki vieno ar kito pamėgto aspekto. Atsiranda žmonių, kurie pradeda kalbėti apie tautinius universitetus, tautinį mokslą, tautinę mokyklą… Automatiškai atsiranda ir įtampos su kitų tautybių atstovais, gyvenančiais Lietuvoje. Juk nėra tautinio mokslo, yra tik mūsų piliečiai, dirbantys tam tikrose mokslo srityse. Juos galima pasikviesti į mokyklą, pasimokyti iš jų, pateikti juos kaip sektinus pavyzdžius, bet nepameskime platesnės perspektyvos ir nepamirškime, kad pasaulis Lietuva nesibaigia, o tik prasideda. Jei mes apsiribosime pasaulio Lietuvoje paieškomis, tai galų gale sėdėsime prie suskilusios geldos.

– Vienas konkretesnių užmojų – atsisakyti mokinio krepšelio, pakeisti jį klasės komplektų modeliu. Kaip manote, ar tokia bendrojo ugdymo mokyklų finansavimo tvarka padės mažinti ugdymo skirtumus tarp kaimo ir miesto mokyklų, ko ja ir siekiama?

– Šio vieno žingsnio tikrai nepakaks ugdymo skirtumams sumažinti. Tai kompleksinė prob-lema, kurią ir reikėtų spręsti kompleksiškai. Vieno finansavimo modelio pakeitimas kitu čia mažai ką lemia. Reikia kalbėti apie mokymo programų turinį, apie mokytojų gebėjimus, apie individualizuotą paramą mokiniams – tik tada galima tikėtis esminių pokyčių.

– Kokios naudos ar žalos vadinamieji krepšeliai davė aukštajam mokslui?

– Mano nuomone, krepšeliai Lietuvos aukštajam mokslui pridarė daugiau žalos nei naudos. Ir ne todėl, kad krepšelių principas negali veikti efektyviai, o todėl, kad jis buvo įgyvendintas tik iš dalies. Tariamai liberali reforma net nebuvo liberali. Viena vertus, buvo sukurta vietos aukštųjų mokyklų konkurenciją skatinanti sistema, kita vertus, valstybė skyrė bazinį finansavimą visiems. Taigi viena ranka buvo skatinama laisvosios rinkos konkurencija, kuri turėtų atrinkti stipriausius ir numarinti silpniausius, o kita – palaikoma silpniausių gyvybė, kad jie nenumirtų neatlaikę konkurencinės kovos. Rezultatas – turime fragmentuotą ir neefektyviai finansuojamą sistemą, kuri orientuota į išgyvenimą. Kadangi išgyvenimo sąlygos vis labiau sunkėja dėl demografinės krizės, nemaža dalis rinkos dalyvių ir toliau silpsta, menksta, bet vegetuoja. Toks gumos tempimas labai skaudžiai atsiliepia visai sistemai.

– Kaip galėtų keistis aukštojo mokslo finan-savimas?

– Man priimtinas dabartinis estų aukštojo mokslo finansavimo modelis, kai bakalauro studijos yra nemokamos visiems įstojusiems. Panaši sistema veikia ir Suomijoje, Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje bei Vokietijoje. Manau, kad tai socialiai teisingesnis finansavimo modelis nei tas, kurį turime mes. Bet šį pokytį reikėtų derinti su tinklo konsolidavimu ir jau kitais mano minėtais reformų aspektais. Vien finansavimo pakeitimas neturės esminio kokybinio efekto aukštojo mokslo sistemai.

Be to, įgyvendinant tokio tipo pokyčius gali kilti ir Konstitucijos keitimo reikiamybė, nes Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad už aukštąjį mokslą pasirengę mokėti studentai negali būti diskriminuojami.

– Ar sąžininga skirstyti studentus į pinigus mokančius ir nemokančius, kai jų gebėjimai ir akademiniai pasiekimai gali būti visiškai skirtingi?

– Visiems stojantiems ir besimokantiems neprik- lausomai nuo jų statuso turi būti taikomi tie patys akademiniai kriterijai. Neįsivaizduoju, kaip reikia organizuoti studijas universitete, kai toje pačioje auditorijoje sėdi pirmūnai ir mokūs nemokšos, kai visomis jėgomis bandoma išlaikyti kiekvieną studentą su kapšeliu. Mokslo procesas tiesiog išsigimsta ir pradeda orientuotis nebe į pasiekimus, o į status quo palaikymą.

– Ar dabar taikomi priėmimo į aukštąsias mokyklas kriterijai – minimalus stojamasis balas, keliose studijų programose esantys motyvacijos testai ar stojamieji egzaminai – yra pakankami? Galbūt studentus turėtų rinktis patys universitetai, ne skaičiavimo sistema?

– Jei rinkoje nebūtų desperacijos vos ne dėl kiekvieno krepšelio, tada ir patys universitetai galėtų adekvačiau atsirinkti motyvuotus bei gabius studentus. Bet kol rinkos dalyvių skaičius yra toks, koks yra, ir kol demografinė duobė gilėja, tol apie savikontrolę sunku kalbėti. Gal vienintelis Vilniaus universitetas gali sau leisti lengva ranka kilstelėti priėmimo kriterijus. Visiems kitiems tokie žingsniai turi gana skaudžių pasekmių. Būtent todėl ir reikia tinklo konsolidavimo bei kitų pokyčių, kad sumažintume vidinę konkurenciją ir sudarytume sąlygas aukštosioms mokykloms oriai gyventi bei konkuruoti tarptautiniu mastu.

– Kokia universitetų misija: rengti absolventus darbo rinkai ar net konkrečiai darbo vietai, vykdyti specializuotas studijas ar suteikti išsilavinimą, ugdyti bendrąsias kompetencijas, kurias absolventas galėtų taikyti plačiau?

– Universitetas tuo ir skiriasi nuo kolegijos, kad ugdo bendresnio pobūdžio kompetencijas, ypač jei kalbame apie bakalauro studijas. Reikalavimas iš universitetų ar net kolegijų rengti specialistus konkrečiai darbo vietai yra tiesiog nesusipratimas. Tik pats darbdavys žino konkrečios darbo vietos žinių bei įgūdžių poreikio niuansus. Be to, tie poreikiai nuolat kinta. Taigi svarbiau parengti žmones, kurie gebėtų lengvai orientuotis savo srityje, mokytis ir adaptuotis prie naujų rinkos sąlygų bei konkrečios darbo vietos reikalavimų.

– Kuo turėtų skirtis universitetai ir kolegijos? Ar dviejų tipų aukštosios mokyklos Lietuvoje ima panašėti?

– Kolegijos yra taikomojo pobūdžio aukštosios mokyklos, siūlančios tik bakalauro lygio studijas. Jų dėstomų dalykų spektras paprastai būna gerokai siauresnis ir orientuotas į praktinių įgūdžių įsisavinimą. O universitetas turi platesnį studijų programų spektrą ir yra orientuotas ne tik į žinių perdavimą, bet ir į naujų žinių generavimą, kritinio mąstymo ugdymą bei kur kas platesnę akademinę perspektyvą. Universitetas kuria ir moko kurti mokslą, o kolegijos labiau perduoda naujausias žinias ir įgūdžius.

Supanašėjimas gimė iš sparčiai išaugusio stojančiųjų į universitetus skaičiaus ir spaudimo universitetams atlikti kolegijų funkcijas – rengti siauros pakraipos amatininkus, kurių pageidauja vienas ar kitas darbdavys. Buvo tarsi primiršta, kad universitetai turi šiek tiek kitokias funkcijas ir orientuojasi į mokslinių žinių vystymą ir generavimą. Būtent todėl universitetai siūlo ir magistrantūros bei doktorantūros studijas, kurių nėra kolegijose.

– Kokių pokyčių, galbūt planuojamų naujosios valdžios sprendimų artimiausiais metais baiminatės?

– Man kelia nerimą perdėtas skubotumas ir dog-matiškumas priimant sprendimus. Jau dabar matoma tendencija forsuoti kažkokias idėjas, kurios reikalauja atidesnio dėmesio, analizės ir viešos diskusijos. Norisi daugiau įsiklausymo ir išminties, o ne doktrininio mąstymo.

– Jei švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė pasiūlytų jums susitikti, ką jai patartumėte?

– Su gerb. ministre esu ne kartą bendravęs ir mūsų požiūris į švietimo problematiką daugeliu atžvilgių sutampa. Vis dėlto patarčiau diskusijas apie reformas pradėti kuo anksčiau ir pasistengti užsitikrinti pagrindinių rinkos žaidėjų paramą. Kaip rodo liberalų patirtis, reformų forsavimas iš viršaus supriešina akademinę bendruomenę ir neleidžia užtikrinti reformų tęstinumo bei tvarumo.

Gabija Sabaliauskaitė
VšĮ „Investuok Lietuvoje“ generalinis direktorius Mantas Katinas prognozuoja, kad 2017-aisiais Lietuvą pasirinks dar daugiau užsienio investuotojų, o kelių bendrovių pavadinimų mums ir vėl pavydės kaimynai. Tačiau augti reikia ne tik artimiausius kelerius metus, o bent dešimtmetį, ir tam būtini pokyčiai švietimo srityje, kad žmonės būtų rengiami ne praeities ekonomikai.

– Kaip 2017-aisiais Lietuvai seksis pritraukti užsienio investicijų?

– 2017-uosius matau optimistiškai. Šiuo metu deramės su keliasdešimčia užsienio kompanijų, kurios renkasi iš Lietuvos ir kitų valstybių. Kelios iš jų yra įdomios, stambios, todėl manau, kad jei pavyks jas įtikinti investuoti Lietuvoje, 2017-ieji bus gana įdomūs jų investicijų požiūriu.

– Kiek bendrovių įprastai pasirenka Lietuvą, kokie yra pastarųjų metų rezultatai?

– 2015 m. užsienio bendrovės nusprendė Lietuvoje įgyvendinti 31 investicinį projektą, per trejus metus jos čia sukurs 2,7 tūkst. darbo vietų. 2015-ieji buvo rekordiniai Lietuvos užsienio investicijų pritraukimo istorijoje. Manau, kad 2016 m. rezultatai bus dar geresni nei 2015-ųjų. Taigi trečius metus iš eilės užsienio investicijų pritraukimo rezultatai gerėja.

Apie kai kurių kompanijų atėjimą jau buvo paskelbta 2016 m., tačiau kurtis jos pradės 2017 m. Pavyzdžiui, apie „Dovistos“ gamyklą Marijampolėje buvo pranešta praėjusią vasarą, bet statybos greičiausiai prasidės 2017 m. žiemą, o darbuotojų samdymas – 2017 m. antroje pusėje. Didelė tikimybė, kad darbo vietų skaičius šioje įmonėje išaugs iki tūkstantinio. Gamybos sektoriuje darbo vietų kūrimas trunka ilgiau nei paslaugų srityje, gamyba darbuotojų skaičių gali auginti ir penkerius metus.

– Ar investicijos į gamybos sektorių yra naudingesnės Lietuvai, sukuria didesnę pridėtinę vertę nei paslaugų centrai?

– Nebūtinai. Sakyčiau, kad ir paslaugos, ir gamyba gali būti labai žemos kvalifikacijos. Gamybos sektoriuje pavyzdys galėtų būti siuvykla: labai maži atlyginimai, labai mažas pelningumas, pasaulyje tai suvokiama kaip mažos pridėtinės vertės verslas. Tokia gamybos įmonė nebūtų geriau už paslaugų centrą Vilniuje.

O paslaugų sektoriuje žemos kvalifikacijos pavyzdys – nebrangus skambučių, klientų aptarnavimo centras. Tačiau paslaugų srityje taip pat yra tokie centrai kaip „Nasdaq“, kur žmonių kvalifikacija yra tarptautinio lygio, kur dirbti lietuviai grįžta iš Londono ar Niujorko, uždirba du tris kartus daugiau nei šalies vidurkis ir kur kuriami aukščiausio lygio produktai. Taigi tokia investicija Lietuvai vertinga lygiai taip pat, kaip gamybos įmonė, kuri kurs inžinerinius sprendimus, remdamasi inovatyviomis technologijomis. Didelio skirtumo nėra, svarbiausia, kiek to sektoriaus investicija orientuota į kokybę.

– Paslaugų centrą, atrodytų, lengviau perkelti į kitą šalį, kuri staiga pasiūlo geresnes sąlygas investuotojams, nei gamybos įmonę. Ar paslaugų, aptarnavimo, skambučių centrai Lietuvai yra saugios investicijos?

– Nors tokį stereotipą bandome paneigti, jis vis dėlto lengvai „srovena“. Šiuo metu nėra jokių įrodymų apie paslaugų migraciją Centrinėje ir Rytų Europoje, jokie faktai to nepagrindžia.

Be to, patys gamybininkai juokauja, kad šiandien gamykla sutelpa į tris sunkvežimius, visą gamybos liniją perkelti į Lenkiją galima per du mėnesius. O paslaugų centrą kompanijos kuria trejus metus, ieško tam tikrų kompetencijų ir samdo po vieną du žmones per dieną.

Investicijų migracija bet kokiu atveju yra galima. Tai parodė „Coca-Cola“ pavyzdys, kada nors gali persikelti ir koks nors paslaugų centras. Pagrindinės migracijos priežastys yra arba neproporcingas sąnaudų padidėjimas, arba šalies sprendimai, veiksmai, kurie netenkina verslo poreikių, todėl to reikėtų vengti. Tačiau kas nors kada nors vis tiek migruos, o kad žemos kvalifikacijos verslas išeitų iš Lietuvos, būtų net siektinas tikslas.

– Paskelbus apie bendrovių „Coca-Cola“, „Estrella“ pasitraukimą iš Lietuvos, imta kalbėti apie blogąją žinią kitiems investuotojams, sistemines problemas, kurios svetur išguis ir kitas įmones. Ar šių gamyklų perkėlimas buvo vienkartiniai atvejai, ar jie iš tiesų tampa neigiama tendencija?

– Sisteminių dalykų čia nematau. Kad pagerintume verslo aplinką, Lietuvoje reikėtų pakeisti daug dalykų, todėl galbūt kai kurie kolegos nori pasinaudoti tokia negatyvia žinute, kad paskatintų reikalingus pokyčius.

Ne kartą esu sakęs, kad šios kompanijos yra susijusios su maisto pramone, o pasaulyje formuojasi tendencija, kad maisto sektoriaus įmonės koncentruojasi tose regionų vietose, kur yra daugiausiai gyventojų ir didžiausi gamybos pajėgumai. Todėl tokias įmones įmanoma prognozuoti ir suprasti jų sprendimus, kuriuos galbūt lemia globalizacija ir masto ekonomija.

Pastarieji pavyzdžiai rodo, kad investicijos tikrai migruos. Nebus taip, kad visi iš užsienio į Lietuvą tik ateis ir niekada nebeišeis. Svarbiausia, kad keičiantis tam tikroms verslo grandinėms pritrauktume keliskart daugiau ir keliskart geresnės kokybės kompanijų, nei jų iš Lietuvos išeitų. 2016 m. kelios kompanijos išėjo, bet keliasdešimt nusprendė ateiti, todėl neto migracija kol kas yra gera: „Coca-Cola“ gamykloje Alytuje dirbo 80 žmonių, o „Dovista“ Marijampolėje per kelerius metus sukurs tūkstantį darbo vietų.

– Kokios priežastys ar priemonės pastaraisiais metais lėmė tiesioginių užsienio investicijų Lietuvoje didėjimą?

– Pirmiausia kiekviename sektoriuje veikia skirtingas stimulas. Paslaugų sektoriui sunkiausias startas buvo pritraukti kelias žinomas paslaugų kompanijas. „Barclays“ ir „Western Union“ atėjimas į Vilnių parodė, kad Vilnius ir Lietuva investuotojams gali pasiūlyti tam tikrą kompetenciją. Geri pavyzdžiai daro poveikį ir leidžia pritraukti į Lietuvą daugiau tarptautinių kompanijų. Antra priežastis buvo „Investuok Lietuvoje“ augimas. Stiprėja užsienyje užmegzti mūsų ryšiai, daugėja kompetencijos, todėl, pasinaudojus geraisiais pavyzdžiais, stipriais pardavimo resursais, tikslingiau galima parduoti. Trečia, nepaisant to, kad patys matome pas mus daug neigiamų dalykų, investuotojai sako, jog pagrindinė traukos priežastis jiems yra verslo aplinka, kuri Lietuvoje gera, ir žmonės, kurie Lietuvoje talentingi.

– Kalbėdamas apie žmones praėjusį vasarį sakėte, kad jaučiama „įtampėlė“ dėl IT specialistų, kurių reikia daugiau, nei jų yra. Priimant į aukštąsias mokyklas 2016-aisiais ir vėl skirta daugiau valstybės finansuojamų IT studijų vietų. Ar „įtampėlė“ bent kuriam laikui atslūgo?

– Tikrai ne – tai tik lašas arbatos puodelyje. Sakau, jog laikai yra geri, bet kartu stengiuosi pabrėžti ir daug dalykų, kuriuos būtina keisti, kad augtume ne porą, o bent 10 metų. Tiesą sakant, artėjame prie lubų, kurių nepakėlus mums ir Lietuvai tikrai bus sunku.

Investuotojai ateina dėl to, ko jiems reikia, – talentingų žmonių. Jei jų skaičius baigiasi – baigiasi ir investuotojai. Šiuo metu pasaulyje yra keli sektoriai, nuolat ieškantys kompetencijų ir investuojantys tose šalyse, kuriose jų randa. O mūsų švietimo ir mokslo sistema, kalbant alegorine kalba, iš 100 žmonių 20 parengia ateities ekonomikai, o 80 – praeities ekonomikai, jei apskritai ekonomikai.

Nors IT studentų skaičių kelerius metus didinome po 50 proc., per metus jų vis tiek parengiama apie 2 tūkst. Prognozuojama, kad ateityje daugiau kaip pusę valstybės ekonomikos sudarys sektoriai, vienaip ar kitaip susiję su IT. Sakyčiau, kad jei norime pakeisti ne lašą jūroje, reikia, jog kiekvienoje mokykloje nuo trečios ar penktos klasės vaikai jau įgytų programavimo pagrindus. Baigę mokyklą galbūt ne visi jie rinksis STEAM profesijas, tačiau bent pusė jų turės nemažą suvokimą ir potencialią galimybę inžinerijos, technologijų ar gyvybės mokslų srityse. Juk grynųjų socialinių mokslų atstovų ar humanitarų, kurie neturi kitų pagrindų, ekonomikai faktiškai nebereikia. Todėl švietimo reforma yra pirmoji ir pagrindinė Lietuvai, jei norime tapti kitokia valstybe.

– Mūsų masteliais tiesioginių užsienio investicijų Lietuvoje pastaraisiais metais daugėjo, tačiau vienam gyventojui 2015 m. jų teko 4,9 tūkst., Latvijoje – 7,2 tūkst., Estijoje – 15,5 tūkst. eurų. Pagal šį rodiklį ES aplenkėme tik Rumuniją ir Graikiją. Kiek metų prireiktų norint iš šio sąrašo pabaigos pasistūmėti į pirmąją jo dalį?

– „Investuok Lietuvoje“ nesutinka, kad šis rodiklis geriausiai atspindi tiesą apie investicijų pritraukimą, mūsų nuomonei pritaria ir visos tarptautinės investicijų agentūros. Vienam gyventojui tenkančią tiesioginių užsienio investicijų sumą skaičiuoja centriniai bankai. Šiam rodikliui pamatuoti skaičiuojami pinigų srautai, aprėpiantys tokius dalykus, kaip užsienio kapitalo įmonių buvimas, dividendų mokėjimas, investicijos į ilgalaikį turtą (CAPEX) – pastatus ir įrenginius. Daugiau kaip pusė mūsų investicinių projektų yra paslaugos, kurios CAPEX su savimi neatsineša ir šio santykio nekeičia. Jei į Lietuvą pritrauktume 200 paslaugų centrų, „Google“, IBM, visi uždirbtume po 3 tūkst. eurų „į rankas“, šis rodiklis mažai pasikeistų ir išliktų faktiškai toks pat, nes jis labiausiai atspindi gamybos investicijas. Centrinė Europa gamybinių investicijų pritraukimo srityje proveržį padarė daug anksčiau, todėl ir atotrūkis nuo tų šalių yra didžiulis.

Esame atlikę analizę, kodėl pagal šį rodiklį taip atsiliekame nuo Estijos. Pagrindinė išvada tokia, kad Lietuva po nepriklausomybės atkūrimo savo turtą privatizavo ir investiciniais čekiais jį išdalijo gyventojams, o Estija tuo metu sovietų palikimą privatizavo ir nemažą dalį jo pardavė užsienio kapitalui. Taip estai suformavo tiesioginių užsienio investicijų bazę, tokios įmonės, kaip Lietuvos „Achema“, „Mažeikių nafta“, Klaipėdos jūrų uostas, buvo parduotos. O Lietuvoje viskas vyko priešingai, todėl dabar mūsų ekonomika labiau remiasi lietuvišku 
kapitalu, tai, pavyzdžiui, „Maxima“, „Lietuvos geležinkeliai“ ir kt.

Jei mūsų valstybės įmonės eitų į biržą, parduotų dalį akcijų, jei jas pirktų užsieniečiai, šis rodiklis pakiltų. Bet jei rodiklį pagerinti norime tiesiog traukdami užsienio gamyklas į Lietuvą, mums reikėtų po 300 gamyklų kasmet, kad po kokių 30 metų pasivytume kitus. O tai, matyt, nelabai realu.

– Jei kalbėtume ne apie statistiką, kuo skiriasi verslo aplinka Estijoje ir Lietuvoje?

– Estijos žurnalistai mums skambina, prašo interviu, nes dabar Estija žiūri į Lietuvą ir klausia, ką darome, kad mums taip sekasi. Pagrindinė Estijos problema yra ta, kad ji jau pasiekė brandą, kai yra santykinai brangesnė nei Centrinė Europa, todėl investuotojai bijo eiti į valstybę, kuri maža ir brangesnė nei kitos.

Tačiau jei lygintume verslo aplinką, Estijos viešojo sektoriaus valdymas, valstybės gebėjimas tvarkytis viduje yra pažengęs šviesmečiais. Viešojo sektoriaus, švietimo reformas Estija įgyvendino anksčiau, todėl jų paslaugos kokybiškesnės, jos prieinamos su IT pagalba. Visi girdėjome apie e. pilietį, apie kurį estai pasakoja važinėdami po pasaulį ir siūlo daryti verslą Estijoje, nė neįkėlus ten kojos. Estai viešajame sektoriuje yra įdiegę pažangius IT sprendimus, „Lean“ sistemas, valdininkų mažai, jie dirba kokybiškai. Estija yra labai gerai susitvarkiusi savo vidinę „sveikatą“, kuri primena Šiaurės šalių kultūrą.

– Prieš kelerius metus, kai į Lietuvą atėjo „Barclays“ ir „Western Union“, Estija ir Latvija jau domėjosi Lietuvos pavyzdžiu. Galima sakyti, kad tai jau antras kartas, kai kaimynai dairosi į Lietuvą?

– Saviplakos režimas Lietuvoje veikia, žinome, kad estai pirmauja daugelyje sričių, bet yra ir dalykų, kurių Baltijos valstybės pavydi mums. Pavyzdžiui, biotechnologijų sektorius Lietuvoje yra keliskart stipresnis. Estai pasauliui pasakoja apie IT, o mes galime papasakoti ir apie IT, ir apie biotechnologijas, ir apie lazerius.

Kita sritis, apie kurią turime ką papasakoti, yra investicijų medžioklė, kuri Lietuvoje įvyko jau 2010 m. Tuometis premjeras Andrius Kubilius Baltijos valstybėse net buvo vadinamas „investicijų caru“, nes Lietuvoje sukosi tokie vardai, kaip „Barclays“ ir „Western Union“.

Kol kas nieko negalime skelbti, bet pamatysite, kad bus Lietuvą pasirinkusių investuotojų, kurių vardai kels pavydą regione. Tai stambios tarptautinės kompanijos, kurios investuos ir į paslaugų centrus, ir į gamyklas. Tačiau didžiausia mūsų konkurentė investicijų požiūriu yra Lenkija. Būdami keliskart mažesni, esame su ja lyginami visose srityse, todėl turime konkuruoti.

– Kokius tikslus 2017-aisiais „Investuok Lietuvoje“ kelia sau?

– Mūsų rezultatai yra geri, pavyzdžiui, „IBM Global Location Trends 2016“ reitinge pagal užsienio investicijų projektų planuojamas sukurti darbo vietas milijonui gyventojų esame dešimti pasaulyje, tikėtina, kad dar labiau pasistūmėsime į priekį. Todėl aš norėčiau kreipti dėmesį į kokybinį aspektą ir pritraukti kokybinių investicijų, kurios kažkuriose srityse kilstelėtų Lietuvos kompetencijas. Jei sulauksime pagalbos iš valstybės, tikiu, kad Lietuva gali turėti ir svajonių sąrašą. Vladas Lašas kalba apie „Tesla“, „Gigafactory“, o mes sakome, kad tą sąrašą galime plėsti iki kitų objektų. Tad gal Lietuva galėtų ne pasiekti kiekinę investiciją, bet atvesti kokį nors prekės ženklą, kuris nuskambėtų pasaulio mastu.

– Kalbate apie valstybės pagalbą. Kokie pažadai naujosios Vyriausybės programoje yra verčiausi tapti realiais darbais?

– Ją skaitydami matome, kad įtraukta viskas, ko reikėtų, tik klausimas, ar tai, kas parašyta, taps kūnu. Mūsų prašymas yra švietimo reforma. Šioje srityje Lietuva atsilieka ir artėjame prie problemos, kai tikrai neturėsime žmonių, galinčių dirbti modernios ekonomikos įmonėse, nes dalis vaikų mokosi to, ko pasaulyje nebereikia. Jei pavyktų pasiekti proveržį, švietimo sistema taptų tvari, naujos kokybės, reikalingas žmonių skaičius nuo 2 tūkst. IT specialistų ar inžinierių, kurių reikia dabar, išaugtų eksponentiškai – Lietuvoje būtų 10 tūkst. vaikų, galinčių kurti startuolius. O mums, „Investuok Lietuvoje“, būtų lengviau nuvažiuoti į JAV, susitikti su „Apple“, „Google“ ir pasakyti: ateikite pas mus, nes žmonės Lietuvoje kuria medicininius prietaisus su IT aplikacijomis. Tai būtų gerokai stipresnis pareiškimas, nei siūlymas ateiti pas mus ir kažką čia sukurti, nes esame pigesni.

Kitų darbų galima suskaičiuoti šimtą. Kalbame ir apie talentų platformos sukūrimą, jų „medžioklės“ instrumentus, talentų agentūras, subsidijas, filialus Baltarusijoje ir Ukrainoje, kurie viliotų žmones atvykti dirbti į tarptautines įmones Lietuvoje. Mūsų pačių ištekliai nedideli, todėl, jei neaugsime kitų sąskaita, investicijų plėtra greitai sustos. Juk mūsų pavyzdžiai Airija ir Singapūras nemąsto regiono masteliais, jie galvoja, kaip virsti traukos centrais. Priminsiu, kad Airijos „Google“ paslaugų centre dirba 60 proc. užsieniečių. Taigi bent pusė Dublino ir Airijos ekonomikos remiasi ne airiais, bet lietuviais, lenkais ir čekais.

– O kokią dalį darbuotojų užsieniečiai sudaro tarptautinių įmonių padaliniuose Lietuvoje?

– Kai kur iki dešimtadalio, kai kur – 30 proc. Jei paslaugų centras aptarnauja globalią rinką, jam reikia ir tailandiečių, ir vietnamiečių, kurie bent jau kalbėtų tomis kalbomis. Retai, bet pasitaiko, kad žmonės iš Londono, Paryžiaus kviečiami dirbti į tas sritis, kurių specialistų Lietuvoje niekas nerengia. Tokiu atveju keli žmonės iš tūkstančio darbuotojų importuoja tam tikrą kompetenciją į Lietuvą.

Didelės tarptautinės kompanijos negyvuoja tautiniu pavidalu, jos maišo talentus ten, kur joms atrodo reikalinga. Šiuo metu mes turime įdirbį, bet valstybė nelabai prisideda, ji tiesiog sako: jei atvešite – viskas gerai. Bet kartu švelnia akimi prižiūri, ar teisingai juos vežame. Migracijos procedūros galėtų būti švelnesnės. Mes kalbame apie tai, kad turime ne tik tikrinti, bet ir medžioti. Pavyzdžiui, bent jau surinkti duomenis apie mūsų diasporą. Kai jaunimas išvažiuoja į užsienio universitetus, juos medžioja užsienio kompanijos, o mes net nežinome, kur jie yra. Turime surinkti kiekvieną vardą ir pavardę į duomenų bazę, kad lietuviškos įmonės galėtų tuos studentus kalbinti, priimti į stažuotę, padėti integruotis, galbūt net mokėti stipendijas, kad jie grįžtų čia dirbti.

– Po sprendimo Darbo kodekso priėmimą atidėti iki liepos buvęs premjeras Algirdas Butkevičius sakė, kad tai atbaidys investuotojus, ketinančius kurtis Lietuvoje. Ar tai gali turėti įtakos jų sprendimui?

– Ne drastiškai, bet tokie dalykai požiūrį lemia. Kai valstybė garsiai trimituoja apie naują Darbo kodeksą, mes taip pat juo džiaugiamės, ir užsienio kapitalo įmonės tai sužino ir pradeda ruoštis pokyčiams. Juk juokaujama, kad mūsų Darbo kodeksas reitinguojamas kažkur tarp Zimbabvės ir Urugvajaus. Jo atidėjimas nėra gera žinutė investuotojams, nes jie pradeda abejoti, ar valstybė orientuosis į progresą, ar blaškysis. Ši baimė yra didžiausia, o pats atidėjimas yra tik signalas, kad dar kas nors gali pasipilti „ne į tą pusę“.

Darbo kodeksas nėra nei pirmas, nei antras rodiklis apsispręsti, bet į penketuką jis pakliūva ir rikiuojasi po talentų, mokestinės aplinkos. Mums tikrai reikia baigti tą istoriją, nes priekyje dar laukia krūvos reformų, todėl nesinori užtrukti su viena dalimi, kuri trunka jau dvejus metus.

– Kokius dalykus vertina keliasdešimt investuotojų, su kuriais dabar deratės?

– Žmonių kiekis ir jų kokybė sudaro pusę Lietuvos vertės pasiūlymo. Kiekviena kompanija, nesvarbu, į ką ji investuotų, užduoda pirmą klausimą: kiek turite žmonių ir kokios kokybės. Jei jų yra – pasiūlymą svarstyti galima, jei nėra – visa kita nesvarbu, kalba baigta. Tačiau investuotojai atkreipia dėmesį į tai, kad dabar tų žmonių gal ir nėra, bet veikia moderni švietimo ir mokslo sistema, kuri juos rengia.

Kiti kriterijai priklauso nuo sektoriaus. Pavyzdžiui, paslaugų įmonėms vienas svarbesnių dalykų – susisiekimas su Lietuva, o jis nėra labai geras. Ne vieną investiciją esame pralošę todėl, kad nėra gero susisiekimo su pagrindinėmis ekonominėmis sostinėmis. Didžiausia problema yra skrydžiai į Londoną, nes su „Ryanair“ investuotojas neskris, jis skris ten, kur jam patogiau.

Gamybos sektoriui svarbu infrastruktūra – tinkamas žemės sklypas, sutvarkyti leidimai, logistikos kanalai ir kiti elementai, tik vėliau pradedama kalbėti apie mokesčius, Darbo kodeksą, reguliavimą ir kitus dalykus.

– 2015 m. 70 proc. visų užsienio investicijų susitelkė Vilniaus apskrityje. Ar regionai ką nors daro, kad jų atsirastų, ar, priešingai, merai slepiasi nuo investuotojų, kaip ne kartą girdėjome?

– Proveržis nuo tų tamsiausių laikų jau įvyko, bet iš tiesų buvo laikas, kai atrodė, kad daugiau nei pusė rajonų net nenori tų investuotojų. Dabar savivaldybių atstovai klausia mūsų, susitinka, bando suprasti, ką galėtų padaryti. Bet, aišku, kompetencijos savivaldybėse dar nedaug. Tai ir regioninės, ir nacionalinės politikos klausimas, kaip regionuose sukurti tokį žmonių tinklą, kad procesas būtų profesionalus, o ne mėgėjiškas.

Džiaugiamės, kad Vilnius, Kaunas ir Klaipėda kuria ekonomines agentūras, kurios bus mūsų partnerės. Reikėtų kalbėti dar apie keletą miestų, kurie turi tokių ambicijų ir gali tapti ekonominiais centrais. Lietuva turbūt negalės pritraukti investicijų į 50 miestų, bet galima kalbėti apie tam tikrą skaičių – 5–10 ekonominių centrų, į kuriuos per tam tikrą laiką pavyktų pritraukti vieną, dvi, tris investicijas.

Kita vertus, į regionus gali ateiti tik gamyba, ten paslaugų sektoriui nėra už ko užsikabinti, todėl jei norime padėti regionams, Lietuvai reikia dirbti tam, kad būtų pritraukta gamybos įmonių.

– Ko reikėtų, kad regionuose būtų kuriami ekonominiai centrai?

– Pirmiausia apibrėžti jų skaičių ir numatyti specializaciją. „Investuok Lietuvoje“ turi sąrašą, ko pagal ekonominę specializaciją reikia miestui, kad jis pritrauktų tam tikro pobūdžio įmonių. Pavyzdžiui, paslaugų sektoriui būtinas modernus aukštųjų mokyklų tinklas. Kodėl Kaunas patrauklus? Nes ten – fantastiškas aukštųjų mokyklų tinklas. Kodėl į Klaipėdą pritraukti paslaugų sunkiau? Nes ten yra vienas universitetas, ir jis socialinių, o ne tiksliųjų mokslų, kurių reikia investuotojams. Taip pat, jei Klaipėda nori tapti paslaugų centru, jai reikia spręsti ir kaip „užkurti“ Palangos oro uostą.

Paslaugos gali būti Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, o Šiauliams, Panevėžiui ir kitiems rajonams lieka pramonės klausimai: ar ten yra laisvosios ekonominės zonos, ar jos veikia, ar turi reikalingą infrastruktūrą ir t.t. Airijoje, galima sakyti, valstybė pastato gamybai reikalingus pastatus ir juos išnuomoja investuotojui, kad jis galėtų kuo greičiau pradėti dirbti, o mes siūlome žalią žolę ir pasakome, jog per dvejus metus jis ten pasistatytų gamyklą.

Yra dar daugybė dalykų, kuriuos galima padaryti pagal ekonominę specializaciją. Pavyzdžiui, reikėtų pertvarkyti profesines mokyklas, nes dabar yra regionų, kurie nori tapti pramonės centru, laukia investuotojų, bet profesinėje mokykloje rengia barmenus ir šokėjus.

BFL

Beveik 70 mln. eurų – tiek skirta Lietuvai, kad per trejus metus 36 tūkst. jaunuolių padėtų dirbti ar mokytis. Vieni metai jau praėjo: įdarbinta 1,4 tūkst., o 9 tūkst. jaunuolių pradėjo kelią iki darbo vietos. Valdininkai, turintys padėti susirasti darbą, jau metus terliojasi su viešaisiais pirkimais, o darbdaviai, trynę rankas laukdami naujų darbuotojų, jų negauna.

Jaunuolius, kurie nedirba, nesimoko ir niekuo neužsiima, gelbėja Europos Komisija (EK), pasiūliusi kovoti su jaunimo nedarbu Jaunimo garantijų iniciatyva. Programa veikia ir Lietuvoje, nors jaunimo nedarbo lygis, laimei, yra mažesnis nei Europos vidurkis. Per tris 2016 m. ketvirčius bedarbiais užsiregistravo 63 tūkst. jaunimo iki 29 metų amžiaus. Spalį 16–29 metų amžiaus bedarbiai sudarė 17,7 proc. visų bedarbių.

Jaunimo garantijų iniciatyvos, kuriai Lietuvoje skiriama 92 mln. eurų, tikslas yra užtikrinti, kad iki 29 metų amžiaus jaunuoliai per 4 mėn. nuo mokslų pabaigos ir tapimo bedarbiais dienos gautų tinkamą darbo, mokslo, praktikos ar stažuotės pasiūlymą. 2015–2018 m. šiam tikslui pasiekti įgyvendinami du stambūs projektai – „Atrask save“ ir „Naujas startas“, finansuojami daugiausia iš Europos socialinio fondo. Jie pradeda „įsivažiuoti“, nors startavo dar pernai.

Abu projektus įgyvendinančios Lietuvos darbo biržos (LDB) direktorė Ligita Valalytė vadovauti LDB pradėjo praėjusį balandį, tada nuo „Atrask save“ pradžios buvo praėjęs pusmetis, nuo antrojo projekto „Naujas startas“ – trys mėnesiai.

„Kai prisijungiau prie įstaigos, analizavau šiuos projektus ir, kiek suprantu, jų pradžia buvo gana sudėtinga dėl procedūrų, kurių negali paspartinti. Buvo daug viešųjų pirkimų, skundų, kurie stabdo procedūras. Tačiau tuos dalykus pavyko sudėlioti į vietas, todėl manau, kad tai, kas padaryta nuo pradžių iki dabar, yra didelis šuolis“, – projektų sėkmę vertina LDB direktorė.

Nors LDB vadovė džiaugiasi tuo, kas padaryta per trečdalį projektų įgyvendinimo laikotarpio, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos (LVDK) generalinio direktoriaus pavaduotojas Vaidotas Levickis, Jaunimo garantijų iniciatyvos įgyvendinimo stebėsenos komisijos narys, linkęs manyti, kad šių projektų laukia ilgas procesas, bet ne sėkmė ir rezultatai. V.Levickis klausia, ar jais kartais nebandoma spręsti problemos, kurios nėra, žūtbūt nepraleidžiant progos gauti pinigų, nors ir nežinai, kam bei kaip juos panaudosi.

„Kai kalbama apie projektą „Atrask save“, man kyla klausimas, ar iš tikrųjų bandome kažką išspręsti, ar tik stengiamės „suvalgyti“ pinigus. Deja, šiandien linkstu į pinigų suvalgymo pusę. Tai dideli pinigai, bet jie skiriami procesui, o ne rezultatui“, – sako LDK atstovas.

Europinės programos tikslas – sumažinti jaunimo nedarbą ir pagreitinti įsitraukimą į darbo rinką, bet darbdavių atstovas tikina, kad Lietuvoje tokio jaunimo nedarbo, kurį būtų galima sumažinti kelis kartus ir pademonstruoti ryškius projekto rezultatus, palyginti su kitomis valstybėmis, kur šis rodiklis siekia net 50 proc., beveik nėra. Darbo biržoje esą neretai registruojasi po mokslų norintys atsipūsti absolventai, taip pat tie, kuriems nedirbti yra paprasčiau, arba tie, kurie ketina emigruoti. O štai turintieji kvalifikaciją darbą randa ir be europinių programų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-50-2016-m

"Scanpix" nuotr.

Pagaliau pasirodė tarptautinio švietimo tyrimo rezultatai, kuriais jau galima džiaugtis, o ne gėdinti mokinius bei mokytojus ar sudirbti visą švietimo sistemą. Per ketverius metus nuo praėjusio 2011 m. Tarptautinės švietimo pasiekimų vertinimo asociacijos (IEA) atlikto TIMSS tyrimo Lietuvos ketvirtokai ir aštuntokai matematikos bei gamtos mokslų srityse padarė pažangą, be to, daugiau mokinių įkopė į aukštesnius tarptautinių pasiekimų lygmenis.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Praėjusią savaitę pristatyto TIMSS 2015 m. tyrimo rezultatai atskleidė kelias pagrindines tendencijas ir sudarė prielaidas manyti, kad kai kuriose srityse, dėl kurių labai išgyvenome, gerokai pasitempėme. Pavyzdžiui, ketvirtokai matematikos ir aštuntokai matematikos bei gamtos mokslų srityse pasirodė geriau nei vidutiniškai jų bendraamžiai iš TIMSS dalyvavusių šalių (beje, Estija, kurios mokinių rezultatus jau įprasta matyti įvairių tyrimų suvestinių aukštumose, nedalyvavo). Daugiau mokinių pasiekė aukštesnius tarptautinių pasiekimų lygmenis, nors pastaraisiais metais kalta į galvą, kad esame žemų pasiekimų šalis. Pirmą kartą po ilgo laiko suvienodėjo mergaičių ir berniukų rezultatai, kurie visur, kur tik buvo lyginami, ryškiai skyrėsi.

Lietuvos mokiniai, kurie, palyginti su bendraamžiais iš užsienio, beveik neturi laboratorijų, ir biologijos, chemijos, fizikos daugiausia mokosi iš mokytojų pasakojimų, bet ne eksperimentų, demonstruoja pažangą gamtos moksluose ir pasiekia tokių rezultatų kaip laboratorijomis 100 proc. aprūpinti Vakarų mokiniai.

Lapkritį paskelbtas TIMSS tyrimas suteikia progą atkreipti dėmesį ir į pagalbą tautinių mažumų mokykloms: ten, kur mokoma lenkų kalba, mokinių rezultatai yra kur kas prastesni nei bendras šalies vidurkis.

TIMSS atskleistas tendencijas galima laikyti situacijos „nuotrauka“, tačiau tyrimas neatskleidžia jų priežasčių. Tam reikia antrinių tyrimų, kuriuose Lietuva nedalyvauja, todėl apie tai, kas lėmė vieną ar kitą rezultatą, galima kalbėti tik kaip apie galimas prielaidas, bet ne tikslesnius motyvus.

Gamtos mokslai, matematika – į viršų

Lietuvos ketvirtokai gamtos mokslų srityje surinko 528 skalės taškus (15 taškų daugiau nei 2011 m.) ir tokiu rezultatu prilygsta bendraamžiams iš Danijos, Kanados, Bulgarijos, Čekijos, Kroatijos, Airijos, Vokietijos, Serbijos, Australijos. Palyginimui, pirmūnai Singapūro mokiniai surinko 590 taškų, o prasčiausiai pasirodė Kuveito ketvirtokai, surinkę 337 taškus. Šiame sąraše Lietuva užima 20–21 vietą iš 47 šalių, statistiškai reikšmingai mus lenkia 15 šalių.

Aštuntokų gamtos mokslų rezultatas – 519 skalės taškų (8 taškais daugiau nei 2011 m.). Ir čia pirmaujantys Singapūro mokiniai vidutiniškai surinko 597. Lietuvai šioje srityje teko 15 vieta iš 39 tyrime dalyvavusių šalių, o mūsiškių aštuntokų rezultatai panašūs į jų bendraamžių Vengrijoje, Švedijoje, Naujojoje Zelandijoje ir Australijoje.

Geriausiai 2015 m. TIMSS tyrime pasirodė aštuntokai, pademonstravę matematikos žinias ir gebėjimus.

„Nuo nepriklausomybės pradžios dabar aštuntokų matematikos rezultatai yra geriausi, tokių niekada nėra buvę“, – teigia tyrimą atliekančios IEA generalinės asamblėjos narė dr. Rita Dukynaitė.

Aštuntokų matematikos rezultatus statistiškai reikšmingai aplenkė tik devynios šalys. Lietuvos mokiniai vidutiniškai surinko 511 taškų (10 taškų daugiau nei 2011 m.), sėkmingiausiai pasirodę Singapūro mokiniai – 621 tašką. Pagal aštuntokų matematikos pasiekimus Lietuva užima 15–16 vietą iš 39 dalyvių šalių ir prilygsta JAV, Anglijai, Slovėnijai, Vengrijai, Norvegijai, Izraeliui, Australijai.

2015 m. aštuntokai pagerino matematikos ir gamtos mokslų rezultatus, nors dar 2011 m. tyrimas parodė, kad per ketverius metus nuo 2007 m. abiejose srityse šių mokinių rezultatai buvo smuktelėję.

Vienintelių ketvirtokų rezultatai laikosi kaip įkalti nuo pat 2003-iųjų. Nuo tada iki dabar atlikti jau keturi TIMSS tyrimai ir visų rezultatai beveik tokie pat: aukščiausią pasiekimų lygmenį pasiekia vis dar tas pats dešimtadalis mokinių, minimalų – tie patys 96 proc. mokinių, ir taip nuo 2003 m.

Pagal surinktų taškų skaičių geriausiai ketvirtokams sekasi pateikti duomenis, prasčiausiai jiems sekasi geometrinės figūros ir matavimai. R.Dukynaitė svarsto, kad šios ugdymo turinio srities iškilimą lėmė daug metų matematikos pamokoms sakyta kritika būtent dėl duomenų pateikimo, statistikos. Todėl gali būti, kad mokytojai skyrė daugiau dėmesio šioms temoms ir 2015 m. tyrime duomenų pateikimas (4 kl.), statistika bei tikimybės (8 kl.) ir tapo geriausiai mokinių įveiktomis sritimis.

TIMSS rezultatai rodo, kad ketvirtokams ir ypač aštuntokams geriau nei vidutiniškai (pagal bendrą surinktų taškų skaičių) sekasi matematikos taikymas, bet prastesnės nei vidutiniškai yra jų matematikos žinios. Kadangi žinios yra taikymo ir mąstymo pagrindas, ekspertai rekomenduoja į tokią tendenciją dėmesį atkreipti jau dabar, nes vėlesniuose tyrimuose gali paaiškėti, kad matematikos žinios dar labiau senka.

Tyrimas rodo statistiškai reikšmingai pagerėjusius mokinių matematikos ir gamtos mokslų pasiekimus, tačiau apie švietimo sistemą diskutuojanti ir jos gerinimo siūlymus teikianti Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK) dar neskuba vertinti pažangos ir planuoja išsamiau panagrinėti TIMSS bei šią savaitę pasirodysiančius, kitokios metodikos penkiolikmečių pasiekimų tyrimo PISA rezultatus.

„Politikos intervencijos, kuri galėjo lemti pažangą, nematome, todėl reikia analizuoti abu tarptautinius tyrimus, – sako LPK Švietimo, mokslo ir inovacijų skyriaus ekspertas Raimundas Balčiūnaitis – Dabar populiaru kalbėti apie STEAM centrus, tačiau šios priemonės geriausiu atveju ims veikti 2018 m. Žinoma, tai tendencijos, matomos pasaulyje, bet Lietuvoje tokie centrai dar nestartavo.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2016-m

BFL nuotr.

Skaičiuojama, kad šalies mokyklose dirba 10 tūkst. daugiau mokytojų, nei jų reikėtų, tačiau 2030 m. gali trūkti beveik 5 tūkst. pedagogų. Vis dėlto kai kuriuose rajonuose jau dabar sudėtinga rasti tiksliųjų, gamtos mokslų mokytojų, o stojančiųjų, norinčiųjų mokytis šių dalykų pedagogikos taip pat stinga. Ekonomistai rekomenduoja mažinti švietimo darbuotojų skaičių, o valdantieji švietimo matuoti vien ekonominiais sumetimais nenori: mokytojai reikalingi, kaip ir nedidelės rajonų mokyklos.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Direktorė sako, kad nedidelės mokyklos ugdytiniai turėjo puikią matematikos mokytoją, kuri važinėjo net iš Klaipėdos, deja, dabar išvyko gyventi į Tenerifę. Tiesa, 40 km kelią į Pašlūžmio mokyklą sukardavo ne tik matematikė – dėl kelių pamokų per savaitę čia atvyksta visų dalykų, išskyrus anglų kalbos, mokytojai.

Vos sužinojusi, kad matematikos mokytoja rengiasi palikti Lietuvą, direktorė R.Žvirblienė paskelbė, jog mokykla ieško mokytojo, tačiau jau kelias savaites trunkančios paieškos kol kas nedavė jokių rezultatų.

Lietuvos darbo biržos (LDB) interneto svetainėje esančiame darbo skelbime matematikui nurodomas 423 eurų atlyginimas, tačiau R.Žvirblienė neslepia, kad nors ir susidarys minimalus, 18 valandų per savaitę krūvis, jaunas mokytojas, neturintis pedagoginio darbo stažo ir vardo, „į rankas“ 400 eurų negaus. Suprantama, toks atlyginimas, iš kurio dar pačiam reikėtų mokėti ir už kelionę iki Pašlūžmio mokyklos, esančios Daukšaičių kaime, bei atgal, nemotyvuoja.

Direktorė neabejoja, kad matematiką 5–10 klasėms dėstyti galėtų ir mokyklos fizikos mokytojas, kuris kadaise penkerius metus yra mokęs matematikos. Bet negali, nes nėra matematikas. 2014 m. švietimo ir mokslo ministrės įsakymas ne to dalyko mokytojui, ne specialistui, neleidžia net laikinai pavaduoti kolegos. Todėl, kai Pašlūžmio mokyklos rusų kalbos mokytoja kurį laiką negalėjo dirbti, mokykla pasikvietė į pensiją išėjusią rusų kalbos mokytoją iš gretimo miestelio.

Direktorė sako jau nebežinanti, kur dar galėtų ieškoti mokytojo, tačiau dar labiau baiminasi dėl to, kas mokyklos laukia netolimoje ateityje, jei dabar atvažiuojantys mokytojai gaus daugiau pamokų pagrindinėse darbovietėse ar dėl kitų priežasčių į rajono mokyklą nebevažinės. „Greičiausiai bus nuosprendis: nėra specialistų – mokyklą uždarome. Vien todėl, kad nebeliks važinėjančių mokytojų, kurie atvažiuoja dėl kelių pamokų. Tai būtų skaudu“, – prognozuoja R.Žvirblienė.

O mokinių, priešingai nei mokytojų, šioje mokykloje yra: Pašlūžmio mokykloje mokosi 70 vaikų, aštuoni iš jų – pirmokai. Nemokamą maitinimą gauna maždaug trečdalis, tačiau valstybės paramą turėtų gauti gerokai daugiau mokinių, tiesiog kai kurių tėvai nesugeba nuvažiuoti į LDB, pateikti reikalingų dokumentų ar deklaruoti gyvenamosios vietos.

Didžioji dalis šeimų naudojasi lauko tualetais, nemažai vaikų namie neturi karšto vandens. Ar įmanoma, kad į Pašlūžmio ar kitas panašias mokyklas, kurios ne tik sunkiau pasiekiamos, bet yra ir prastesnėje socialinėje bei ekonominėje aplinkoje, norės važinėti dirbti nauji mokytojai, neseniai studijas didmiesčiuose baigę absolventai?

R.Žvirblienė įsitikinusi, kad 50 eurų didesnis atlyginimas mokytojų trūkumo kaimo mokyklose neišspręs, tam reikia didesnių pertvarkų. Vis dėlto esant tokiai beviltiškai situacijai, į kokią dabar pateko vienintelės matematikės netekusi mokykla, padėtų kur kas žemiškesni dalykai – bent kelionės išlaidų kompensavimas atvykstantiems pedagogams.

Skatinti, kad savivaldybė remtų nedideliuose miesteliuose dirbančius mokytojus, taip pat važinėjantiems į darbą mokytojams kompensuotų kelionės išlaidas, numatyta Pedagoginių profesijų prestižo kėlimo programoje, kurią praėjusią savaitę paskutinėmis darbo dienomis patvirtino laikinai pareigas einanti švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė. Kad mokytojui galima sumokėti už degalus ar kelionės bilietą, nėra jokia naujiena, galimybę padengti kelionės, net ir apgyvendinimo išlaidas numato Švietimo įstatymas. Tik neaišku, kaip rajonai tuo naudojasi, nes Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) neturi šios informacijos nė iš vienos savivaldybės.

Pereiti prie žemesnių kvalifikacinių reikalavimų, tarkime, kad matematiku Pašlūžmyje galėtų dirbti fizikas, A.Pitrėnienės teigimu, būtų rizikinga, nes ugdymo kokybė ir dabar jau kelia rūpesčių. „Tačiau galima pasižvalgyti į jau egzistuojančias kitų šalių praktikas, kurios leidžia spręsti kai kuriuos iššūkius. Pavyzdžiui, savivaldybės galėtų turėti mokytojų, kurie pasitraukė iš aktyvios veiklos, rezervo registrą ir siūlyti jiems laikinai padirbėti, kol mokykla suras mokytoją nuolatiniam darbui. Reikia ieškoti kūrybiškų netradicinių sprendimų – ir ne tik nacionaliniu lygiu, bet ir savivaldybėse“, – atsakyme „Veidui“ raštu teigia A.Pitrėnienė.

Jau dabar savivaldybės turi ir kitą įrankį: su aukštąja mokykla, savivaldybės mokykla ir studentu, gaunančiu stipendiją pedagoginėms studijoms, galima sudaryti trišalę sutartį, tačiau tam reikia savivaldybės strategijos ir planavimo, kada ir kokių specialistų jos mokyklose reikės.

Kur ir kokių mokytojų trūksta jau dabar

Mokyklų, kurios, kaip ir Pašlūžmio mokykla-daugiafunkcis centras, susiduria su mokytojų trūkumu, rajonuose būtų galima rasti ir daugiau.

ŠMM duomenimis, labiausiai savivaldybėse trūksta darželio auklėtojų, reikalingi ir pradinukų mokytojai, tačiau 2015 ir 2016 m. 12-oje savivaldybių trūko ir kai kurių dalykininkų, galinčių dėstyti 5–12 klasėse.

„Padėtis keičiasi kasmet, tačiau keturiose savivaldybėse – Pagėgių, Pakruojo, Tauragės ir Vilkaviškio mokytojų poreikis liko pastovus“, – mokytojų paklausą apibendrina laikinai einanti švietimo ir mokslo ministro pareigas A.Pitrėnienė.

ŠMM teigimu, šiuo metu pedagogų trūksta Kretingos, Radviliškio, Prienų, Ignalinos, Vilniaus rajonuose, Birš-tone, Neringoje ir net Klaipėdos mieste.

„Veidas“ pagal 2016 m. LDB duomenis – darbo ieškančius mokytojus ir jiems siūlomas laisvas darbo vietas, apskaičiavo, kur ir kokių šiemet pedagogų trūko labiausiai, o kur jų yra kur kas daugiau, nei reikia.

Daugiausiai konkrečių dalykų mokytojų šiemet pritrūkti galėjo Kaune, Šiauliuose, Šalčininkų, Vilniaus, Jonavos, Radviliškio, Kretingos, Joniškio, Kupiškio, Plungės rajonuose.

Klaipėdos mieste ir rajone šiemet trūko 27 įvairių dalykų mokytojų. Pavyzdžiui, ieškota trijų biologų, tačiau biologijos mokytojų, ieškančių darbo, nebuvo nė vieno.

Nepaisant LDB statistikos, Klaipėdos miesto savivaldybės Švietimo skyriaus vedėja Laima Prižgintienė teigia, kad Klaipėdoje mokytojų trūkumo nėra. „Ten, kur buvo siūloma užimti laisvas vietas, buvo nedideli krūviai. Žinoma, sunku rasti pedagogą, kuris sutiktų dirbti tik 4 ar 8 valandas per savaitę, bet miestas dar kažkaip susitvarko, – sako Švietimo skyriaus vedėja. – Šie klausimai išsprendžiami: kažkam pasiūlo antraeiles pareigas, pakviečia mokytojų iš kitų mokyklų. Mieste atstumai nedideli, todėl vienas pedagogas gali dirbti keliose mokyklose. Miestelyje, kaime atstumai didesni, todėl mokytojams nepatrauklu ten važinėti, bet galbūt yra kompensuojamos kelionės išlaidos, taikomos kitos priemonės.“ 

2016 m. duomenimis, mokytojų ieškota į 840 laisvų darbo vietų, o darbo ieškančiųjų buvo 1,4 tūkst. Bendroje statistikoje matyti ryškus pedagogų perteklius, tačiau didesni skirtumai atsiveria žiūrint į konkrečių dalykų mokytojų paklausą ir pasiūlą.

Šiemet jau trūko chemijos mokytojų: laisvų darbo vietų buvo 41, ieškančiųjų darbo – aštuoni. 17-oje savivaldybių, kuriose reikėjo chemijos mokytojų, neužsiregistravo nė vienas darbo ieškantis chemikas, 8-iose buvo galima rinktis iš 0 biologų, 9-iose – iš 0 matematikų, 11-oje savivaldybių, kuriose reikėjo fizikos mokytojų, darbo neieškojo nė vienas fizikas.

Užtat kai kurių dalykų mokytojais apsirūpinta dar ilgam į priekį: 2016 m., LDB duomenimis, darbo siūlyta 23 kūno kultūros mokytojams, o galinčiųjų užimti šias vietas buvo 248. Vadinasi, kiekvienas darbdavys galėjo rinktis iš 12 kandidatų. Panašiai ir su dailės mokytojais: jų 2016 m. reikėjo 35, galėjo dirbti 121.

Nepaisant tokio kūno kultūros mokytojų pertekliaus, ir šiemet treniravimo sistemų studijų programa Lietuvos sporto universitete pateko į populiariausių studijų dešimtuką – ją pirmu pageidavimu pasirinko 235 stojantieji. Pagal Vytauto Didžiojo universiteto (VDU), kuris su Lietuvos edukologijos universitetu (LEU) planuoja drauge rengti pedagogus ir siekti geresnės šių studijų kokybės, prognozę, kūno kultūros mokytojais apsirūpinta iki 2030 m. Kitaip tariant, po daugiau kaip dešimtmečio, kai, prognozuojama, trūks beveik visų dalykų mokytojų, kūno kultūros mokytojų perteklius vis tiek sieks 1,7 tūkst.

Vis dėlto LDB duomenys rodo, kad kai kuriose savivaldybėse trūko net ir tų mokytojų, kurių šalies mastu yra gerokai daugiau. Keliuose rajonuose net kūno kultūros mokytojų ieškota daugiau, nei šių specialistų ieškojo darbo. Ir anglų kalbos mokytojų, kurių yra gerokai daugiau, nei reikia, Visagino, Zarasų, Kupiškio ir Šakių rajonuose galėjo pritrūkti: darbo vietų jiems buvo, bet pretendentų į jas – nė vieno.

Net Vilniuje į penkis darbo skelbimus chemikams atsakyti galėjo tik vienas darbo ieškantis chemijos mokytojas, o, pavyzdžiui, Radviliškyje trūko visokiausių mokytojų – nuo gamtos mokslų specialistų, apie kurių trūkumą kalbama visoje Lietuvoje, iki perteklinių dailės mokytojų.

ŠMM, remdamasi Lietuvos darbo biržos duomenis, teigia, kad 33 savivaldybėse šiemet fiksuotas pagrindinio ir vidurinio ugdymo mokytojų perteklius, 15-oje – balansas, tačiau 12-oje savivaldybių jų vis dėlto trūko. Pradinio ugdymo mokytojų trūko penkiose savivaldybėse, su dideliu jų trukumu susidūrė Joniškis. O ikimokyklinio ugdymo specialistų, darželio auklėtojų, dažniau trūksta, nei yra per daug: perteklius fiksuojamas 16-oje savivaldybių, trūkumas – 23-ijose.

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) pirmininkas Andrius Navickas mokytojų trūkumo nedramatizuoja: mokytojų ir ateityje atsiras, tik nežinia, kokios kvalifikacijos ir gebėjimų. Todėl mokytojų profsąjungos atstovas įsitikinęs, kad į švietimo sistemą reikia pritraukti naujų mokytojų ir stengtis, jog pedagogikos studijas rinktųsi geriausi mokiniai.

„Tenka girdėti, kad trūksta fizikų ar informatikų, bet jų kažkaip randama. Negirdėjau, kad kažkur nevyktų pamokos, nes nėra mokytojo. Žinoma, mokytojui išvažiavus būna sunku rasti kitą į jo vietą, ypač kaimuose jų reikia paieškoti“, – pripažįsta A.Navickas.

Daugiau mokytojų brangiau nekainuoja

Ekonomistai kartoja, jog ignoruojant demografinius pokyčius mokytojų skaičius yra perteklinis, mokyklų tinklas – neefektyvus, tačiau ir rinkimus laimėjusios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijos lyderis Ramūnas Karbauskis pareiškė, kad mokytojai nėra nereikalingi, jų netgi trūksta. Regionais besirūpinantys „valstiečiai“ aiškiai pasisako už kaimo mokyklų išsaugojimą ir nekalba apie mokyklų tinklo pertvarką.

Pedagogų atstovas A.Navickas sako net nesuprantantis, apie ką diskutuoti, nes mokyklas uždarinėjo visos valdžios. Jo skaičiavimais, nuo 2000-ųjų mokyklų sumažėjo maždaug tūkstančiu. Be to, jis aiškina, kad valstybei išlaikyti didesnį skaičių mokytojų nekainuoja daugiau pinigų, nes ji moka už jų krūvį, o kaip pedagogai jį pasidalys, reikšmės neturi. O mokyklų tinklas esą traukiasi natūraliai: nėra vaikų – nelieka ir mokyklos.

„Nematau, kad valstybės biudžetui tai kenktų. Valstybei kainuoja vaikas, mokinio krepšelis, ir klasių komplektai, ugdymo valandų skaičius. Iš to išplaukia mokytojų skaičius, todėl tai jų susitarimas. Dirbs jie po 12, 18 valandų ar vienas dirbs visas 36 valandas, valstybei tai nekainuoja nei daugiau, nei mažiau, – sako A.Navickas. – Tai pat negirdėjau, kad mokyklos dirbtinai būtų išlaikomos, jei jose neliko vaikų, ar kad konkrečiai Jono Jonaičio rezultatai, perkėlus jį iš kaimo mokyklos į miesto, pagerėtų. Mokytojai juk dirba tie patys – į kaimo mokyklas jie važinėja iš miesto.“

2030 m. trūks apie 5 tūkst. pedagogų

Jau dabar Lietuvoje sudėtinga rasti fizikos ir matematikos mokytojų, kurie pagal amžiaus vidurkį yra vyriausi iš pedagogų. Beveik 56 proc. pagrindinio ir vidurinio ugdymo mokytojų yra vyresni nei 50 metų, tarp matematikų ir fizikų tokių – 67 proc. Pagal mokytojų amžiaus vidurkį Lietuva – viena „seniausių“ ES šalių, o beveik 2 tūkst. mokyklose dirbančių mokytojų jau yra pensinio amžiaus.

Prognozuojama, kad dabartiniams mokytojams išėjus į pensiją trūks juos galinčių pakeisti jaunų specialistų, todėl dabartinį pedagogų perteklių gali pakeisti trūkumas.

ŠMM teigimu, pagal oficialią statistiką, mokytojų perteklių galima prognozuoti dar 8–10 metų, o ateityje laukiantis trūkumas esą bus geo-
grafinis – pedagogų stygius ištiks tik atskiras savivaldybes.

„Tai yra ne vien tik švietimo problema, tai apskritai Lietuvos regionų plėtros klausimas. Aukštąjį išsilavinimą turintys specialistai, įskaitant ir mokytojus, nesirenka mažų miestelių kaip gyvenamosios ar darbo vietos. Šis iššūkis savivaldybėms – sudėtinga užduotis. Turime rasti būdų padengti mokytojų, kaip ir medikų ar kitų reikalingų profesionalų, kelionės, laikino apgyvendinimo išlaidas ar taikyti kitokias skatinimo priemones“, – atsakyme „Veidui“ teigia laikinoji švietimo ir mokslo ministrė A.Pitrėnienė.

Jos teigimu, mokytojų trūkumo prognozė gali ir neišsipildyti, nes mokinių gali dar labiau sumažėti. Tokiu atveju mokytojų jiems nereikės.

Tačiau prognozė, paremta 2015–2016 m. klasių komplektų dydžiu, į pedagogines studijas priimtų studentų, išeinančių į pensiją mokytojų skaičiumi, rodo, kad mažėja visų dalykų mokytojų (išskyrus kūno kultūros), sako Vytauto Didžiojo universiteto Projektinės veiklos tarnybos direktorė, Edukologijos katedros docentė dr. Lina Kaminskienė. Kitaip tariant, jei mokinių dramatiškai nemažės, jų skaičius liks panašus kaip šiemet ar pernai, 2013 m. trūks beveik 5 tūkst. mokytojų.

VDU mokslininkai skaičiuoja, kad labiausiai trūks matematikos mokytojų (1,5 tūkst.), taip pat reikės 1,3 tūkst. pedagogų, galinčių dėstyti integruotą gamtos mokslų kursą, trūks 800 chemikų, tiek pati fizikos mokytojų ir net lituanistų.

„Šioje prognozėje, parengtoje pagal ŠMM skaičius, nėra įvertina galimybė, kad dalis mokytojų galėtų dėstyti kelis dalykus, kaip neretai daroma užsienyje. Galima kalbėti apie integruotą gamtos mokslų – biologijos, chemijos, fizikos dėstymą. Integruojant kelis dalykus, nors ir nevisiškai, pavyktų sumažinti prognozuojamą mokytojų trūkumą, nes kol kas skaičiai dramatiški“, – apie galimybę spręsti ateityje laukiančią mokytojų trūkumo problemą svarsto L.Kaminskienė.

ŠMM teigimu, pedagogus rengiančios aukštosios mokyklos jau dabar siūlo kelių dalykų mokytojų rengimo programas, o jų atsirasti esą turėtų ir daugiau, nes baigus dvigubos specialybės studijas lengviau įsidarbinti ir gauti didesnį krūvį – daugiau pamokų, vadinasi, ir didesnį atlyginimą.

Tačiau tokios dvigubos programos tarp stojančiųjų nėra populiarios, tiksliau, į jas niekas nestoja, kaip ir į atskirų dalykų, pavyzdžiui, fizikos ar chemijos, mokymą. LEU kelerius metus iš eilės nesulaukė nė vieno stojančiojo, kuris norėtų studijuoti chemijos ir fizikos mokymą. Šiemet ledus bandyta pralaužti ir studentus suvilioti tiksliniu valstybės finansavimu, bet vis tiek neatsirado nė vieno stojančiojo. Šiaulių universitete, kuris šiemet pasiūlė integruotų gamtos mokslų pedagogikos programą, studijas pradėti turėjo aštuoni pirmakursiai.

L.Kaminskienė užsimena apie kitą galimybę: sprendžiant pagrindinio ir vidurinio ugdymo mokytojų stygiaus problemą nepamiršti kitų sistemos dalių – ikimokyklinio, pradinio mokymo, profesinio rengimo. Šiose grandyse esą irgi yra dalykų specialistų, kurie galėtų papildomai pasimokyti ir dėstyti tai, ko reikia.

„Reikia įvertinti, kas ir kur galėtų pajudėti. Be abejonės, valstybei reikėtų investuoti į papildomą mokytojų iš kitų grandžių kvalifikaciją, jie padėtų užpildyti spragas, kurių atsiranda ir kurių nepajėgia užpildyti pedagoginių studijų absolventai, – komentuoja L.Kaminskienė. – Strategija spręsti trūkumą galėtų būti dvipusė: integruotas susijusių dalykų mokymas, taip pat kelių sistemos peržiūra: galbūt vienur pedagogai nebegauna krūvio, nesusiformuoja klasė, gal jiems geriau eiti į kitą sritį ir, žinoma, iš tikrųjų pritraukti jaunų žmonių į mokyklas.“

Kandidatė į švietimo ir mokslo ministrus Jurgita Petrauskienė kol kas apsiriboja tik abstrakčiais pasvarstymais: „Kokybiškas švietimas – tai pirmiausia stiprus mokytojas. Lietuva susiduria su nelengva situacija: vaikų mažėja, mokytojai sensta, mokytojų rengimas neatliepia dabarties poreikių, gabiausi abiturientai nesirenka pedagoginių specialybių, menksta mokytojo prestižas. Tai sudėtinga kompleksinė problema. Siekiant atkurti pasitikėjimą mokykla ir mokytoju reikalinga esminė šios sistemos peržiūra ir sprendimai tiek mokytojų rengimo, kvalifikacijos kėlimo sistemoje, tiek didinant mokytojo prestižą. Gerų mokytojų visada reikia.“

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

"Shutterstock" nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Užsienyje studijuojančių Lietuvos gimnazijų absolventų „apskaitos sistemos“ nėra, Švietimo ir mokslo ministerija tokios statistikos neturi, mokyklos jų irgi neprivalo pateikti kokiai nors institucijai, jokia institucija iš kitur tokių duomenų taip pat nerenka. Tačiau, pasirodo, nemažai mokyklų žino, kur jų mokiniai išvyksta, šiuos skaičius renka, saugo ir net analizuoja pačios. Kodėl? Nes įdomu, kokį kelią pasirenka jų auklėtiniai.
„Veidas“ atliko tyrimą, kurio metu aiškintasi, kiek buvusių auklėtinių į užsienį išleidžia tipinė rajono savivaldybės gimnazija, o dar įdomiau – kurios lygos aukštosiose mokyklose svetur studijuoja jaunimas iš Lietuvos. Juk kai oficialių duomenų nėra, argumentuotą statistiką keičia pilkoji zona, puikiai tinkama spekuliacijoms, kad išvažiuojantieji gelbėjasi nuo prastų lietuviškų universitetų arba, priešingai, visi supuola į koledžus, kurie yra prastesni už mūsiškes regionines kolegijas.

„Veidui“ rūpėjo išsiaiškinti bent jau gaires ar tendencijas, kaip yra iš tiesų, todėl apklausėme visas šalies vidurines mokyklas ir gimnazijas, kurios gali turėti bent kokių duomenų apie išvykusius savo abiturientus.

Daugiau kaip pusantro šimto mokyklų „Veidui“ pateikė detalią statistiką – kuriais metais, kiek buvusių mokinių, į kokias šalis, universitetus ar net studijų programas jos palydėjo.

Išsamius duomenis apie studijas svetur pateikusių mokyklų administracijų atstovai sutartinai tvirtino, kad niekas jų neįpareigoja nei rinkti tokios informacijos, nei kam nors pateikti, bet jos tokiu papildomu darbu užsiima „dėl savęs ir mokinių“.

Neatmestina, kad tokią statistiką veda gerokai daugiau kaip 150 „Veidui“ atsakiusių mokyklų, tačiau didelė dalis neatsakiusių – gal skeptiškiau nusiteikusios. Tiksliau, ne mokyklų bendruomenės, bet jų direktoriai. Pavyzdžiui, vienos gimnazijos (beje, savivaldybės, ne privačios) sekretorė „Veidui“ perdavė, kad direktorės požiūris į tokias apklausas yra skeptiškas, nes analizė būna neargumentuota. O štai direktorės nuomonė, kad neverta pateikti duomenų, – jau argumentas.

„Veido“ apklausoje dalyvavusias mokyklas šiemet baigė 10,8 tūkst. mokinių, iš kurių į užsienio universitetus ir koledžus patraukė maždaug 740, tai yra beveik 7 proc. abiturientų.

Sugundo lengvos stojimo ir finansavimo sąlygos

Viena iš kruopščiai renkančių ir saugančių duomenis apie išvažiuojančius ir Lietuvoje studijuojančius savo abiturientus yra Utenos Adolfo Šapokos gimnazija. Ši mokykla ne tik seka, kuriuose universitetuose studijuoja buvę mokiniai, bet ir renka duomenis apie jų studijų finansavimą.  Tokią informaciją gimnazija kaupia nuo 2010-ųjų, kai jai vadovauti pradėjo direktorius Saulius Brasiūnas. Tiksliųjų mokslų atstovas sako šiuos duomenis sumanęs rinkti todėl, kad jie padeda gimnazijai prisistatyti, argumentuoti savo kryptį. Pavyzdžiui, šiemet 20-ies metų jubiliejų šventusi gimnazija apskaičiavo, kad per šį dvidešimtmetį 9 iš 10-ies jos abiturientų įstojo į aukštąsias arba aukštesniąsias mokyklas.

„A.Šapokos gimnaziją renkasi tie mokiniai, kurie toliau nori studijuoti, todėl tokia statistika šį tą pasako, – vertina S.Brasiūnas. – Išvykstančiųjų studijuoti svetur skaičius 2010–2016 m. kito: 2010 m. išvyko 21 abiturientas, 10 proc. visos laidos, 2013 m. – 8 proc., 2014 m. – 5 proc., o šiemet – ir vėl 8 proc.“

Didžiausias srautas gimnazijos absolventų svetur patraukė tada, kai gerokai padaugėjo informacijos apie galimybes svetur.

Didžiausias srautas gimnazijos absolventų svetur patraukė tada, kai gerokai padaugėjo informacijos apie galimybes svetur. Kaip tik 2009–2010 m. ėmė aktyviai veikti užsienio aukštosioms mokykloms atstovaujančios įmonės, agentūros, kiti tarpininkai. Po tokios bangos į užsienį traukiančių absolventų gretos ėmė retėti, tai galima sieti ir su pagerėjusia Lietuvos universitetų rinkodara, ir su tikslesne informacija apie užsienio aukštųjų mokyklų kokybę. S.Brasiūnas pasakoja, kad dabar pas vyresnių klasių mokinius į karjeros, studijų renginius atvyksta ne tik apie užsienietiškų studijų laimę pasakojančios agentūros, bet ir skirtingų Lietuvos universitetų atstovai.

„Iki šiol išvykstančiųjų svetur mažėjimą aiškinau tuo, kad mokiniai ėmė suprasti, jog daugeliu atvejų išsilavinimas, gaunamas užsienyje, yra panašus į suteikiamą Lietuvoje, o pasvėrus pliusus ir minusus neretai pasirodo geriau likti studijuoti gerai pažįstamoje aplinkoje“, – svarsto S.Brasiūnas.

Dalį mokinių, nusprendusių studijuoti užsienio aukštojoje mokykloje, sužavi palankios stojimo sąlygos. Neretai dvyliktokas jau pavasarį žino, kad bus priimtas, jei atitiks tam tikrus kriterijus, pavyzdžiui, išlaikys egzaminus ne prasčiau, kaip prašoma, ar bent jau gaus brandos atestatą su atitinkamais pažymiais. Be to, nemažai aukštųjų mokyklų iš stojančiųjų nereikalauja nei stojamojo egzamino, nei motyvacinio laiško, nei tarptautinio užsienio kalbos IELTS ar TOEFL egzamino.„Kartais man tie kriterijai pasirodo gana žemi, bet jaunimą tai veikia kaip jaukas, – sako S.Brasiūnas. – Pažiūrėjęs į geriausius mūsų universitetus kartais pagalvoju, kad užsienyje į kai kurias aukštąsias mokyklas priima labai lengvai, o ir iš ten išvykusių studentų girdėti, kad mokytis kai kur yra gana lengva.“

Utenos A.Šapokos gimnazijos direktorius sako, kad ne paskutinis sprendimą lemiantis veiksnys – ir geros studijų finansavimo sąlygos, studentui palanki paskolų grąžinimo tvarka: „Yra atvejų, kad uteniškiai baigia mokslus užsienyje, dirba Lietuvoje, bet paskolos grąžinti neprivalo. Štai vienas buvęs mokinys sakė: už mano mokslus sumokėjo, bet man pinigų atiduoti nereikės, nes Lietuvoje niekada neuždirbsiu tokio atlyginimo, kad kas mėnesį galėčiau sumokėti įmoką. Pajamų suma, kuri nurodyta paskolos sutartyje, net užsienyje laikoma gana didele.“

Štai vienas buvęs mokinys sakė: už mano mokslus sumokėjo, bet man pinigų atiduoti nereikės, nes Lietuvoje niekada neuždirbsiu tokio atlyginimo, kad kas mėnesį galėčiau sumokėti įmoką. Pajamų suma, kuri nurodyta paskolos sutartyje, net užsienyje laikoma gana didele.“

Be to, kai kurie A.Šapokos gimnazijos auklėtiniai bendrauja ir svetur: uteniškiai studijuoja tame pačiame universitete, drauge nuomojasi butą, todėl bebaigiantieji gimnaziją Utenoje ir svarstantys apie mokslus užsienyje jau turi su kuo pasikonsultuoti ir gali nuvykti pas jau įsikūrusius vyresnius bendramokslius.

Studijų krypčių žemėlapis plečiasi

„Nuomos kainos, mokestis už studijas, kalbos barjeras ar kiti dalykai, su kuriais galima susidurti studijuojant užsienyje, aštuoniolikmečiui ar devyniolikmečiui didelių baimių nekelia. Juk jei neįeis pro duris, įlips pro langą – tai sakau gerąja prasme. Mūsų jaunimas drąsus: kas nors nepavyks, vis tiek ieškos išeities – padirbės, pabandys viena, kita, kažkaip ras finansavimo šaltinių. Tarkime, mūsų gimnazijos abiturientas baigė bakalaurą Edinburge, o magistrantūros studijuoti išvyko tiesiai į Kiniją – juk nei mama, nei tėtis čia nepadėjo“, – apie mokinių nusiteikimą pasakoja Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos direktorė Asta Žukauskienė.

2014–2016 m. Mažeikių M.Račkausko gimnazija svetur išlydėjo 23 mokinius. Išvažiuojančiųjų nei daugėja, nei mažėja, tačiau plečiasi šalių, kuriose jie studijuoja, geografija. Pavyzdžiui, viena abiturientė jau išlaikė egzaminus ir ruošiasi studijuoti Pietų Korėjoje. Jau kelerius metus šios gimnazijos absolventai vyksta į Kiniją, kuri jau „atidirbo“ sistemą, kaip sudaryti patrauklias sąlygas išmokti kalbą ir adaptuotis užsieniečiams.

„Nebėra taip, kad baigusieji gimnaziją važiuotų tik Angliją, Škotiją, Daniją ar Nyderlandus, kaip anksčiau. Jų krypčių žemėlapis plečiasi, tačiau absoliuti dauguma abiturientų renkasi Lietuvos universitetus – Vilniaus, Kauno technologijos. Beje į užsienį vyksta ir tie, kuriems įdomios studijų programos Lietuvoje tiesiog nėra, arba tokios, ypač  susijusios su dizainu, kompiuterija, dar neakredituotos“, – sako A.Žukauskienė.

Iš „Veidui“ pateiktų duomenų matyti, kad egzotiškesnes šalis nei tradicinėmis jau tapusias Jungtinę Karalystę, Nyderlandus ar Daniją studijuoti renkasi ne tik Vilniaus ar Kauno mokiniai. Štai Utenos A.Šapokos gimnazija šiemet išleido mokinių į Australijos sporto ir kūno rengybos koledžą, kulinarijos akademiją Bulgarijoje. Šiemet bent vienas abiturientas iš Joniškio patraukė į Australiją, iš Kėdainių – į Šveicariją, iš Šiaulių – į Jungtinius Arabų Emyratus ir t.t.

Iš tautinių mažumų mokyklų – į Vakarų Europą

„Veido“ apklausoje dalyvavo ir kai kurios tautinių mažumų mokyklos. Įdomu, kad mokyklose, kuriose dėstoma rusų kalba, mokinių, pasirenkančių studijuoti Maskvoje, Sankt Peterburge ar Minske, pastaruosius kelerius metus mažėjo: 2014 m. vykstantys į Rusiją, Baltarusiją sudarė daugiau kaip pusę visų išvykstančiųjų į užsienį, o šiemet ten patraukė mažiau kaip pusė, skaičiuojant nuo visų pasirinkusiųjų studijuoti svetur.

2014 m. 7 iš 15-os Visagino „Atgimimo“ gimnazijos abiturientų išvyko studijuoti į Rusiją ar Baltarusiją. Šiemet studijas Maskvoje ir Minske pasirinko du mokiniai, kiti išvyko į Horsensą Danijoje, Lesterį Jungtinėje Karalystėje.

Į Rusiją Visagino jaunimas masiškai traukė pirmaisiais nepriklausomybės metais. Visagino „Atgimimo“ gimnazijos direktorė Vanda Beinorienė prisimena, jog tada jie nė nebaigdavo mokyklos: dvyliktokai važiuodavo mokytis į vienuoliktą klasę Rusijos mokyklose, kad jiems nekiltų sunkumų baigus mokyklą Lietuvoje įstoti į universitetą Rusijoje.

„Mes padarome labai didelį darbą, kad vaikai integruotųsi į Lietuvos visuomenę. Aš net rusiškai jiems sakau: Где родился, там сгодился (kur gimei, ten ir būsi reikalingas – G.S.)“, – teigia Visagino „Atgimimo“ gimnazijos direktorė.

Ji pastebi, jog vis daugiau gimnazistų apsisprendė mokslus tęsti Lietuvos universitetuose ir todėl, kad pastaraisiais metais daugiau dėmesio skiriama jaunimui ir jo nedarbui mažinti: universitetai patys pradėjo pasakoti apie save, galimybes studijuojant dirbti, pagyvėjo profesinis mokymas. Anksčiau tokios informacijos trūko, darbą jaunam specialistui rasti buvo sunku, o mokslai kainavo brangiai.

Dabar maždaug 50 proc. baigusiųjų Visagino „Atgimimo“ gimnaziją įstoja į Lietuvos universitetus ir kolegijas, kiti iškart pradeda dirbti Visagine, Vilniuje arba baigia Visagino technologijos ir verslo profesinio mokymo centrą, kartu su brandos atestatu įgydami ir specialybę.

Dabar maždaug 50 proc. baigusiųjų Visagino „Atgimimo“ gimnaziją įstoja į Lietuvos universitetus ir kolegijas, kiti iškart pradeda dirbti Visagine, Vilniuje arba baigia Visagino technologijos ir verslo profesinio mokymo centrą

V.Beinorienė pasakoja, kad vienas iš metodų, kaip mokiniai agituojami likti toliau mokytis Lietuvoje, yra buvusių gimnazistų sėkmės istorijos: šiemet vienas mokinys įstojo į Vilniaus Gedimino technikos universitetą ir yra vienas iš 10-ies būsimųjų lakūnų, kurių studijas apmokės valstybė, kita abiturientė užsienyje studijavo japonų, anglų ir vokiečių kalbas, grįžo į Visaginą ir sukūrė šeimą. „Yra daug pavyzdžių, rodančių, kad nereikia važiuoti ten, kur brangus pragyvenimas, kitoks požiūris. Juk Lietuvoje, savo šalyje, esame laisvi savo valstybės piliečiai“, – sako Visagino „Atgimimo“ gimnazijos vadovė.

Ši gimnazija yra pasirašiusi bendradarbiavimo sutartis su Vilniaus universitetu, Vytauto Didžiojo universitetu. Direktorės teigimu, šie ir kiti Lietuvos universitetai net „prašo“ Visagino gimnazijos mokinių, nes šie pasižymi aukštais pasiekimais: jei jau įstoja į universitetą, tai ir sėkmingai baigia studijas.

O štai sutarčių su Rusijos aukštosiomis mokyklomis ar bendrų projektų su įvairiomis organizacijomis nėra. „Apie tai negali būti nė kalbos“, – kategoriškai nukerta V.Beinorienė.

Paklausta, kodėl mokykla skatina rusakalbius mokinius studijuoti Lietuvoje, direktorė sako, kad jai rūpi Lietuvos ateities, o jos vadovaujamoje gimnazijoje yra labai gabių mokinių, kurie ir galėtų kurti valstybės ateitį. „Reikia jaunimo, kuris galėtų daryti pokyčius valstybėje. O ką matome dabar? Mes neturime lyderių, tai baisu. Mokinių yra labai gabių. Kartais sėdžiu matematikos pamokoje ir galvoju: kaip smarkiai šie mokiniai pralenkė mus“, – prisipažįsta V.Beinorienė.

Direktorė sako, kad nors mokykla savo darbą padaro, kitą dalį jo atlieka tėvai, todėl dalis mokinių vis tiek išvažiuoja studijuoti į Rusiją. Ji tikina, kad tokį pasirinkimą lemia ne pilietiškumo spragos, bet finansinė situacija, kuri rajone labai pasikeitė po atominės elektrinės uždarymo.

„Kai kurios šeimos neišgali sumokėti už mokslą Lietuvoje, bet Maskvoje ar Sankt Peterburge turi giminių, kurie padėtų – priimtų gyventi, paremtų finansiškai. Be to, mūsų mokiniai puikiai pasirodo per stojamuosius egzaminus Maskvoje ir už studijas jiems mokėti nereikia. Atsimenu, prieš kokius 12 metų Rusijos ambasados atstovai net sakė: jūs turbūt turite kokį nors „blatą“, nes įstoti į Maskvos valstybinį universitetą atrodė kažkas „tokio“, – pasakoja V.Beinorienė. – Tarkime, praėjusią savaitę buvome Europos Parlamento informacijos biure Vilniuje, laimėjome „Euroscola“ konkursą, mūsų mokiniai vyks į Strasbūrą šiame konkurse atstovauti Lietuvai. Taigi mūsų vaikai jaučiasi Lietuvos, Europos piliečiai. Studijuoti Rusijoje jie tikrai nesvajoja, be to, juk reikia dar ir vertinamo diplomo, o Vakarų Europa Rusijos aukštųjų mokyklų diplomus tikrai nelengvai pripažįsta.“

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Z.Bitinas

Būdamas septintokas Zigmas Bitinas nuėjo į cirką. Norėjo ten pamatyti vienratį, bet nusivylė, nes tokio pasirodymo nebuvo. Pradėjo domėtis, pamatė, kad galima jį nusipirkti, tad nusipirko ir važinėja. Visai panašiai ir su mokslais: ėmė domėtis informatika, pabandė ir pavyko. Vilniaus licėjaus abiturientas ir kitiems pataria eksperimentuoti, kad suprastum, kokia sritis patinka.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Pačiam Zigmui patinka argumentuoti, konkretūs ir logiški mokslai – fizika, informatika, o ypač matematika, kuri jam puikiai sekasi nuo pat pradinės mokyklos. Tarptautiniame matematikos konkurse „Kengūra“ jis dalyvauja nuo trečios klasės ir per daug metų tik kartą nepateko į geriausiųjų penkiasdešimtuką.

Rugpjūtį iš Austrijoje vykusios Vidurio Europos matematikos olimpiados Zigmas parsivežė pagyrimo raštą, kurį gavo už individualų pasirodymą. „Žinoma, norėjosi laimėti daugiau, bet po olimpiados bijojau ir to pagyrimo rašto negauti, tad labai džiaugiausi išgirdęs savo vardą, – prisimena abiturientas. – Labai gerai, kad mano pavardė pagal abėcėlę skaitoma viena pirmųjų, – sužinojau greitai ir nereikėjo jaudintis, nes 10 minučių laukimo gali atrodyti kaip amžinybė.“

Šioje tarptautinėje olimpiadoje Zigmas dalyvavo jau antrą kartą, pernai jis varžėsi ir kitame tarptautiniame konkurse – komandinėje Baltijos kelio matematikos olimpiadoje. O nacionalinėse matematikos olimpiadose dalyvauja nuo 9 klasės ir yra laimėjęs bronzos bei du sidabro medalius.

„Labiausiai įsiminė kartas, kai būdamas dešimtokas patekau į dvi tarptautines – Vidurio Europos ir Baltijos kelio matematikos olimpiadas, nes niekas iš manęs to nesitikėjo, manė, kad yra gerokai stipresnių ir aš liksiu už brūkšnio. Aš pats maniau, kad vilties yra. Žinoma, nebuvau tuo tikras, bet kai nėra didelio spaudimo, matyt, ir pasiseka“, – pasakoja Zigmas, prie savo laimėjimų pridurdamas ir tai, kad aštuntoje klasėje televizijos viktorinoje „Tūkstantmečio vaikai“ laimėjo trečią vietą.

Pasitikėjimą, kad gerai pasirodys olimpiadose, Zigmui reikėjo užsitarnauti. Nors matematika visada sekėsi ir patiko, vaikinas pripažįsta, kad mokytis jos giliau pradėjo tik būdamas devintokas. Kai įstojo į vieną geriausių Lietuvoje mokyklų, jis sako supratęs, kad jau nebėra pats stipriausias matematikas.

„Kai nėra konkurencijos, tobulėti didelio reikalo nebūna, o kai ji atsiranda, tada natūraliai reikia pakovoti, nes pasidaro sunkiau siekti tų pačių rezultatų, – įspūdžius patekus tarp stiprių bendramokslių prisimena Zigmas. – Gerai atsimenu, kad devintoje klasėje turėjau užsitarnauti mokytojos pasitikėjimą, kad sugebėsiu gerai pasirodyti nacionalinėje matematikos olimpiadoje. Pavyko, surinkau nemažai taškų Respublikiniame prof. J.Matulionio jaunųjų matematikų konkurse, miesto olimpiadoje pelniau antrą vietą.“

Neturi mokymosi grafiko

Zigmui patinka matematika, fizika ir informatika, nes šiuos mokslus jis laiko konkrečiausiais. Fizika jaunuolį žavi tuo, kad aiškina apie pasaulį, jo suvokimą, o matematikoje ir informatikoje plačiai galima pritaikyti logiką. „Visiškai pasaulio paaiškinti nesugeba niekas, o fizika yra progresuojantis mokslas, kuriame nuolat kyla naujų idėjų. Vienos iš jų paneigiamos, kitos – patvirtinamos“, – svarsto abiturientas.

Šie trys dalykai Zigmui nuoširdžiai patinka, todėl prie jų prisiliečia ne tik pamokose ar ruošdamasis olimpiadoms, bet ir savarankiškai: nuo literatūros apie matematikos teoremas ir programavimo projektų iki „YouTube“ vaizdo pasakojimų apie fizikos reiškinius.

„Man mokytis patinka, jei patinka dalykas. Todėl neturiu mokslų grafiko. Gali būti, kad visą savaitę nieko nesimokysiu, gali būti, kad kasdien mokysiuosi po penkias valandas. Mokausi laisvai, savęs neversdamas, bet pasitaiko, kad jei ruošiuosi olimpiadai ir noriu išspręsti kokius nors uždavinius, galiu pasėdėti ir kelias valandas, jei skaitau įdomią knygą – irgi“, – apie savo mokymosi metodus pasakoja Vilniaus licėjaus auklėtinis.

Likusiu laisvu laiku, kuris nesusijęs su mokslais, Zigmas žaidžia krepšinį, stalo futbolą, stalo tenisą ir, žinoma, važinėja vienračiu.

Nesužinosi, kas patinka, jei neišbandysi

Pradėjęs mokytis Vilniaus licėjuje Zigmas nuodugniau kibo mokytis matematikos, kurią ir taip išmanė: dirbo savarankiškai, lankė būrelį, kuriame su mokytoja sprendė uždavinius ir aiškinosi jų sprendimo metodus.

„Todėl visi rimtesni pasiekimai ir atsirado devintoje klasėje, kai rimčiau susidomėjau. Licėjuje pradėjau domėtis ir informatika, nes iki tol nelabai ką mokėjau ir išmaniau. Dabar man sekasi ir matematika, ir informatika, tik olimpiadose to neparodau“, – juokiasi Zigmas, kuris taip pat yra dalyvavęs fizikos bei informatikos olimpiadose.

Abiturientas įsitikinęs, kad jei nori atrasti artimus mokslus ar sritį, vadinasi, turi tai išbandyti. Taip Zigmui nutiko su fizika ir informatika. Iki mokslų Vilniaus licėjuje jis informatika šiek tiek domėjosi, bet nelabai ją mokėjo. O štai fizika jam sekėsi lyg ir neblogai, bet Zigmas nemanė, kad ją gerai moka. Jis išbandė abu dalykus: vasarą savarankiškai mokėsi programuoti, įstojo į papildomo ugdymo mokyklą „Fizikos olimpas“.

„Programuoti pačiam sekėsi prastai, bet atėjau mokytis į licėjų turėdamas šiokį tokį pagrindą, todėl per pamokas kai kuriuos dalykus suprasdavau lengviau ir greičiau už bendraklasius, – apie savarankišką informatikos mokymosi pradžią pasakoja Zigmas. – Taip pat devintoje klasėje dingo ir fizikos baimė: kai buvau aštuntokas, mane kvietė į fizikos olimpiadą, bet labai bijojau, o galiausiai susirgau ir nenuėjau.“

Po eksperimento stengiantis išbandyti fiziką ir informatiką Zigmas išsirinko savo dalykų – informatikos ir matematikos derinį. Dabar fizika jis domisi savo malonumui, bet iš pagrindinių, olimpiadinių dalykų rinkinio ji atkrito. Vaikinas suprato, kad informatika ir matematika jam patinka kur kas labiau nei daug laiko užimanti fizika, todėl fizikos „kiekį“ gyvenime teko sumažinti.

Panašiai rinktis Zigmas patartų ir kitiems mokiniams, kurie blaškosi tarp kelių pasirinkimų: „Sakyčiau, kad reikia nebijoti eksperimentuoti ir pasirinkti, kas patinka. Juk nebūtina prisirišti prie kažko, galima išbandyti daug dalykų, kai kuriuos – rimčiau, tada žiūrėti, ar pavyksta, ar patinka, ir nuspręsti.“

Zigmas prisipažįsta nesąs tvirtai apsisprendęs dėl ateities: planuoja studijuoti ką nors, kas būtų susiję su informatika ir matematika, o toliau – kur gyvenimas nuves.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL nuotr.

Lietuvoje yra 1,8 tūkst. vietos bendruomenių, bet jų atstovai sako, kad jos nei matomos, nei girdimos, nei aprašomos – „pogrindinės“. Tačiau bendruomenių jėgomis sukurtomis įdomybėmis, pasirodo, domimasi net užsienyje. Bendruomenių verslai – nuo įprastu jau tapusio sulčių spaudimo iki nuosavo mineralinio vandens šaltinio – kyla ne iš gero gyvenimo, bet iš rūpesčio, kaip apmokėti sąskaitas už elektrą.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Miesteliuose ir kaimuose veikiančios bendruomenės ne tik traukia dainas senjorų vakaronėse ar reikalauja europinės paramos kokiam fontanui keliolikos gyventojų kaime pastatyti. Pačios bendruomenės nudirba ir tai, ko, atrodytų, turėtų tikėtis iš savivaldybės, – įkuria vaikų dienos centrą ar dar vieną kitą darbo vietą savo kraštiečiams.

Pasirodo, Lietuvoje veikiančių bendruomenių nariai kasmet atlieka savanoriško darbo, verto maždaug 3 mln. eurų. Patys gyventojai talkina gražinant aplinką, statant vaikų žaidimų aikšteles ar net kuriant bendruomenės verslą.

Klaipėdos rajone Drevernos bendruomenė vienintelė Lietuvoje užsiima gintaro edukacijos programomis ir turi konferencijų centrą, Panevėžio rajono bendruomenės leidžia nuosavą laikraštį, Kėdainių rajonas siūlo lankyti bendruomenių pristatomus Muilo, Pelėdų kaimus, Taujėnų bendruomenė kviečia į teatralizuotus užsiėmimus dvare, Klaipėdos rajono Šalpėnų kaimo bendruomenė – į veltinio namus, vilna dengtą pirtį, o Kaišiadorių rajono Darsūniškio bendruomenė net turi nuosavą mineralinio vandens šaltinį.

„Kai įkuri bendruomenės namus, planuoji, ką juose darysi, – sukuri jaunimo salę, vietą senjorams. Tačiau vėliau imi galvoti, kaip visa tai išlaikysi, iš ko mokėsi už elektrą ir šildymą.

Įdomios idėjos gimsta svarstant, ką padarė kaimynas, ką galėtume mes, kokių įgūdžių turime, kokios mūsų vietos tradicijos, kokią legendą galime sukurti apie savo kaimą ar miestelį, kad pritrauktume lankytojų.

Taip ir gimsta įdomios idėjos: svarstai, ką padarė kaimynas, ką galėtume mes, kokių įgūdžių turime, kokios mūsų vietos tradicijos, kokią legendą galime sukurti apie savo kaimą ar miestelį, kad pritrauktume lankytojų“, – apie bendruomenių įkurtų verslų kilmę svarsto Lietuvos kaimo bendruomenių sąjungos pirmininkė Guoda Burokienė.

Ji priduria, kad svarbiausia bendruomenių verslų savybė yra ne pelnas, o bendruomeniškumas. Jei neliks jo – neliks ir verslo, bet jei bus tik verslas, neliks to, kas svarbiausia, – bendrystės jausmo.

Budraičių konservai iš Kelmės rajono – į Londoną

Ekologiškų Kelmės rajono Budraičių bendruomenės įmonėlės konservuotų produktų – uogienių, sulčių, mišrainių, prieskonių mišinių šiandien galima įsigyti Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos krautuvėlėse, o kai kurie gaminiai pasiekia net Londoną. Tačiau devynis kaimus vienijanti bendruomenė, turinti 96 tikruosius narius (mokančius simbolinį mokestį), niekada neturėjo ambicijų sukurti pelningo maisto perdirbimo cecho. Tiesiog reikėjo sumanyti, kaip užsidirbti pinigų bendruomenės namams išlaikyti.

„Bendruomenę įkūrėme 2002-aisiais, tačiau penkerius metus dirbome neturėdami bendruomenės namų, o kultūros namai, biblioteka, darželis – viskas buvo uždaryta. Pagaliau mums skyrė pastatą, kurio, matyt, niekam nebereikėjo, – be langų, be grindų, be durų. Gavome projekto lėšų, kelerius metus kūrėme bendruomenės namus, o aš pradėjau galvoti, kas mokės už elektrą, vandenį, kas šildys tuos namus. Taigi viskas atsirado iš reikalo, nes neturėjome už ką pasamdyti kūriko“, – savo pasiūlymą kurti bendruomenės verslą, tame pačiame pastate 2008 m. atsiradusią ekologiškų produktų perdirbimo įmonę, prisimena Budraičių bendruomenės projektų vadovė Virginija Žurbenkienė.

Vien konservavimu Budraičiai neapsiribojo, jau 2011-aisiais bendruomenė ėmėsi antro verslo – spausti sultis.

„Kai atsirado bendruomenės namai, žmonės sakė: gerai, įrengėte namus, galėsime rengti vakarones, bet neturime kur spausti sulčių. Taigi parašėme projektą ir gavome finansavimą sulčių spaudimo įrangai įsigyti“, – pasakoja V.Žurbenkienė.

Bendruomenės projektų vadovė, tik nuo šių metų nebedirbanti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, iš viso parašė per 40 projektų finansavimui gauti ir kelis iš jų padovanojo kitoms bendruomenėms, kad ir jos galėtų ką nors sukurti.

„Pradėjome organizuoti ir edukacines programas, pasikonsultuoti apie verslumą buvo atvykę 44 žmonės iš Aukštadvario. Bendruomenės bijo kurti darbo vietas, tai daryti iš tiesų nėra lengva“, – sako tris verslus įkūrusios bendruomenės atstovė.

Trečiasis, keramikos verslas Budraičių „Trijų kartų“ bendruomenės namuose atsirado irgi atsitiktinai, kai į gyvenvietę atsikėlė keramikas ir pakvietė žmones išmokti lipdyti. V.Žurbenkienė sako, kad kaipmat atsirado talentingų keramikų, tad ji ėmėsi rašyti naują projektą – puoselėti seniesiems amatams.

„Dabar iš verslo pajamų mokame du atlyginimus, nemažus mokesčius „Sodrai“, taip pat apmokame viso pastato, kuriame įsikūrę „Trijų kartų“ bendruomenės namai ir įmonėlė, vandentiekio, elektros sąskaitas, išlaikome kūriką“, – tikslios uždarbio sumos neatskleidžia V.Žurbenkienė.

Investuos į džiovinimo įrangą

Radviliškio rajono Pociūnėlių miestelio bendruomenė gamina džiovintus skanėstus, arbatas, prieskonių mišinius iš pačių užaugintų rabarbarų, moliūgų, morkų ar burokėlių. Bendruomenė norėjo spręsti nedarbo problemas, tad kai laimėjo kelių projektų paramą, įkūrė sulčių spaudyklą, daržovių džiovyklą ir pasirūpino, kad beveik dvidešimt iki tol darbo neturėjusių moterų pradėtų važinėti dirbti į Kėdainių ir Panevėžio rajonų įmones.

„Mūsų bendruomenės problema buvo moterų nedarbas. Vyrai nedirba tie, kurie nenori, o moterų nedarbas buvo realus. Todėl, kai tik atsirado įvairių projektų bendruomenių verslams skatinti, pradėjome galvoti, ką galėtume daryti, kas mums tiktų. Labiausiai tuo metu mums reikėjo sulčių spaudimo įrangos, bet to neužteko, svarstėme, ką galime dar. Pagalvojome, kad mūsų žmonės savo soduose, daržuose viską augina ekologiškai, nenaudodami chemikalų. Kai vykdėme nedarbo mažinimo projektą, iš Sodininkystės ir daržininkystės instituto Babtuose darbuotojų sužinojome, kad sudėtinga gauti net lietuviškų džiovintų obuolių. Taip ir nutarėme ne tik spausti sultis, bet ir džiovinti“, – apie verslo pradžią pasakoja Pociūnėlių miestelio bendruomenės narė Roma Rimkuvienė.

Vaisiai ir daržovės Pociūnėliuose kol kas džiūsta paprastose, šeimininkių namuose naudojamose džiovyklėse, tačiau planuojama, kad jau kitąmet įmonėje atsiras nauja džiovinimo įranga, tad darbo našumas padidės bent dešimteriopai. Dabar bendruomenė nepajėgia pagaminti tiek džiovintų vaisių ir daržovių, kiek galėtų parduoti susidomėjusiems klientams.

„Norime normaliai vykdyti veiklą ir uždirbti bendruomenės poreikiams. Taip pat turime svajonę tapti sveikos gyvensenos kaimu, o kadangi kaimas sensta, norime įkurti ir vietinius senelių globos namus“, – artimiausius bendruomenės tikslus vardija R.Rimkuvienė.

Savo jėgomis, iš pradžių visuomeniniais pagrindais, o vėliau ir projekto finansavimu maitinimui ir auklėtojų atlyginimams, bendruomenė įkūrė vaikų dienos centrą, buvusioje katilinėje – treniruoklių salę, netrukus, gavusi projekto lėšų, įsigis biliardo stalą.

„Dabar visaip galvojame, kaip išsaugoti pagrindinę mokyklą, kaip sudaryti sąlygas, kad jaunimas nenorėtų išvažiuoti į miestą. Jei kaime nėra jaunų žmonių – nėra ir vaikų, o jei mokykla uždaroma – kaimas merdi, – sako R.Rimkuvienė. – Mums labai svarbu gyventojų bendruomeniškumas, nesame susvetimėję: buvo atvažiavę nusikaltėliai iš Panevėžio, norėjo apgauti vieną močiutę, bandė pavogti sodo techniką, bet kaimynas pamatė, sukėlė visus ant kojų ir patys gyventojai perdavė nusikaltėlius pareigūnams.“

Bendruomenė susimoka už šventę

Ką reiškia stiprus bendruomeniškumo jausmas, puikiai supranta ir Šakių rajono Gelgaudiškio bendruomenė. Gelgaudiškio bendruomenės centro „Atgaiva“ pirmininkas Artūras Varankevičius sako, kad nedaug vietos bendruomenių iš savo narių galėtų surinkti beveik 3 tūkst. eurų svarbiausiai miestelio šventei – Žolinei – organizuoti.

„Tokia bendrystė Lietuvoje unikali, bendruomenės dar neturi tokios tradicijos. Skatiname ir kitas bendruomenes tai daryti, nes nereikia žiūrėti vien į valdžios atstovus ir tikėti jų pažadais“, – paaiškina A.Varankevičius.

Gelgaudiškio bendruomenės nariai patys vaidina ir teatralizuotuose pasirodymuose turistų lankomame Gelgaudiškio dvare, tačiau už juos negauna jokio atlygio. A.Varankevičius svarsto, kad jei bendruomenė taptų dvaro koncesininku, kurio dabar kaip tik ieškoma, tikrai sugalvotų idėjų, kaip skatinti verslumą, bet savivaldybei, anot jo, juk reikia kitokio koncesininko, stambaus verslo, kuris solidžiu įnašu prisidėtų prie savivaldybės biudžeto.

Kol kas Gelgaudiškio bendruomenė šiek tiek uždirba iš suvenyrų – magnetukų, pakabukų ir kitokių smulkmenų, kurias perka į gražias vietas atvykę turistai, tačiau kitokio bendruomenės verslumo klausimas dar kybo ore. A.Varankevičius sako, kad į keletą projektų verslumui skatinti buvo pažiūrėta kreivai, bet tiki, jog vis tiek atsiras institucija, kuri bendruomenės narių ryžtą užsidirbti savo reikmėms pagaliau įvertins teigiamai, nes dabar apribojimai taikomi net magnetukų gamybai.

„Bendruomenė pagal panaudos sutartį su savivaldybe turi keletą patalpų. Vienoje jų norėjome įkurti vitriną, kurioje galėtume išdėlioti savo pagamintus puodelius, magnetukus. Bet mums buvo pasakyta, kad pagal tą sutartį negalime gauti ekonominės naudos, verstis ekonomine veikla. Štai taip bendruomenėje skatinamas ir kartu draudžiamas verslumas“, – apie nepavykusias pastangas pasakoja A.Varankevičius.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA