A.Damušytė

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Kai krausčiausi iš Vilkaviškio į Vilnių, sunkiausia buvo atsigabenti visas knygas“, – juokiasi Aušrinė. Ji sunkiai galėtų nusakyti savo meilę literatūrai, bet patikina, kad sulig tam tikra skaitymo ar amžiaus branda dingo ir knygų pomėgio matavimas skaičiais: „Esu lengva bibliofilė, tad iki tam tikro amžiaus jaučiau poreikį dėlioti knygas, didžiuotis jų skaičiumi. Bet kai peržengi tam tikrą amžių, nustoji skaičiuoti, kiek perskaitei. Tampa svarbu ne kiekis, tiesiog maniakiškai ryji vieną knygą po kitos.“
Aušrinė kolekcionuoja ne tik knygas, bet ir žodžius – laisvalaikiu ji pildo savo sudaromą žodyną. „Žmonių grupė, vyrauja moterys“, – tokį pastarąjį žodžių junginį ji įtraukė į savo rinkinį – etimologiškai įdomių žodžių, kalbinių paradoksų žodyną. Kur įdomybė? Ogi žodžio „vyrauti“ dviprasmybė. „Jei moterys vyrauja, tai vyrai gali moteriauti“, – paaiškina žodyno sudarytoja.
Matyt, tam, kad iš esmės suprastum, kaip keičiasi to paties žodžio prasmė, reikia pajusti žodžius. „Viskas iš nuostabos, kad kasdien vartojamas žodis gali būti toks daugiaprasmis“, – sako mergina, kuri drauge su tėčiu, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju, rinko ir homonimus (žodžiai, kurie skamba vienodai, bet turi skirtingas reikšmes). „Kaip „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ kreipiasi Mikalojus Daukša, kiekvienas iš motinos paveldi polinkį į gimtosios kalbos vartojimą, išlaikymą ir skleidimą, o aš šį polinkį paveldėjau iš tėčio. Turbūt labai anksti pajutau žodžio galią, nes visąlaik buvau apsupta knygų, eilėraščių, žodžių, sakinių. Jaučiu didelį estetikos poreikį, iš jo kilo ir meilė knygoms“, – svarsto Aušrinė. Ji pati kuria eiles, o mėgstamiausi jos autoriai – keturi „M“ poetai Algimantas Mackus, Aidas Marčėnas, Marcelijus Martinaitis, Justinas Marcinkevičius ir Alfonsas Nyka-Niliūnas. „O iš pasaulinių autorių man labiausiai patinka Raineris Maria Rilke, Franzas Kafka ir Albert‘as Camus. Sunku išsirinkti vienus ir sumenkinti kitus, tai – šios akimirkos autoriai, bet viskas kinta“, – paaiškina Aušrinė, lyg nenorėdama įžeisti visų kitų rašytojų.

Literatūra ir biologija – viskas apie žmogų

Kaip poetė ji debiutavo Nacionalinės moksleivių akademijos (NMA) vasaros sesijoje, savo eiles skaitė NMA filologų užsiėmime, nors akademijoje priklauso biochemijos sekcijai. Nepaisant akivaizdaus polinkio į literatūrą, Aušrinė svarsto apie medicinos studijas, o aukštesniuoju lygiu TB programoje mokosi biologiją, chemiją, lietuvių ir anglų literatūrą.

Nepaisant akivaizdaus polinkio į literatūrą, Aušrinė svarsto apie medicinos studijas, o aukštesniuoju lygiu TB programoje mokosi biologiją, chemiją, lietuvių ir anglų literatūrą.

Literatūrą, lingvistiką Aušrinė vis derina su gamtos mokslais – biologija ir chemija. „Tai galima pavadinti būties dualizmu“, – juokiasi mergina, paklausta apie sumišimą tarp dviejų sričių. Atrodytų, sritys skirtingos, bet Aušrinei jas sujungia žmogus, svarbiausias jos domėjimosi objektas ir literatūroje, ir biologijoje.
„Domėjimasis gamtos mokslais taip pat neprasidėjo nuo vadovėlių ir knygų. Tėtis daug pasakodavo ir apie gamtą, biologiją. Paradoksalu, kad jo papasakotų dalykų manęs paklausė biologijos olimpiados užduotys, – prisimena Aušrinė. – Nuo tos pirmosios biologijos olimpiados devintoje klasėje prasidėjo ir akademinis domėjimasis.“ Todėl Aušrinė įsitikinusi, kad tąkart trečią vietą respublikinėje olimpiadoje ji pelnė ne iš knygų ir vadovėlių. Panašus smalsumas ją atvedė ir į lietuvių kalbos bei literatūros olimpiados prizininkų gretas. Juk specialiai šiai olimpiadai ji niekada nesiruošė, tiesiog iš dvasinio poreikio nuolat skaitė, o daug skaitydama – daug ir sužinojo. „Be to, aš domiuosi kalbos mokslais, lingvistika, o olimpiadoje kaip tik ir būna tokių klausimų“, – sako ji.
Dar būdama septintokė Aušrinė vietiniam laikraščiui pasakojo, kad jai patinka visi mokomieji dalykai ir visi sekasi puikiai. Vien dešimtukus iš visų dalykų Vilkaviškyje gaudavusi mokinė pripažįsta, kad darbo įdėti reikėję, tačiau pirmiausia svarbu „žaidimo taisyklės“, kaip mokytis, o kai jas perpranti – žaidi žaidimą, ir tiek. „Dauguma gabių mokinių bent iš pradžių, pagrindinėje mokykloje, yra viskam imlūs, jiems viskas sekasi. Anksčiau ar vėliau natūraliai pajunti, kad kažko mokantis širdis kirba labiau. Man patinka gilintis, nuodugniau aiškintis mokantis bet kokio dalyko, tačiau mano domėjimosi objektas visur – ir
literatūroje, ir biologijoje – yra žmogus“, – aiškina Aušrinė.

Todėl, nors ir svarsto apie medicinos studijas, ji sako nenorinti per anksti pasivadinti medike, nes profesija yra toks dalykas, kurio, jos įsitikinimu, lengvabūdiškai rinktis negalima. „Pasilieku sau laisvę rinktis iš neuromokslų, neurolingvistikos, kuri jungtų mano meilę kalbai, kaip reiškiniui, ir žmogui. Taip pat dar svarstau apie filosofijos ir psichologijos junginį. Manau, kad ieškosiu savęs tarpdisciplininiuose moksluose“, – planuoja Aušrinė.

Be gamtos mokslų ir kalbos, ji buvo rimtai įnikusi į dar vieną – choreografijos sritį. 12 metų šokusi šiuolaikinius šokius, anksčiau rimtai galvojo apie tokią karjerą, bet šokius nurungė mokslai.

TB diplomas – kelias į medicinos studijas
Aušrinė, galima sakyti, jau antrą kartą yra vienuoliktokė. Tiesa, dabar, Vilniaus licėjuje, ji mokosi pagal tarptautinio bakalaureato programą. Kai devintoje klasėje atsisakė progos mokslus tęsti vienoje geriausių Lietuvos gimnazijų, kamuojama sąžinės priekaištų kitą progą – įstoti į Vilniaus licėjų – susirado pati. Naujus vyresnių klasių mokinius ši mokykla priėmė tik į TB klases, o ši programa trunka dvejus metus, tad Aušrinė dar kartą tapo vienuoliktoke.
Įstojusi į vieną geriausių šalies mokyklų, Aušrinė kartu gaus ir kitą bilietą: TB atvers kelią į medicinos studijas užsienio universitetuose. Vienintelis kelias į medicinos studijas užsienyje yra TB diplomas, nes užsienio universitetai į šias studijas vien su nacionaliniu diplomu nepriima.
Mergina tikina, kad pasirinkusi TB programą ji anaiptol nebėga nuo kritikuojamos mūsiškės švietimo sistemos ar jos vidurinio ugdymo programų, – tiesiog norėjo rimtesnio ir gilesnio mokymosi.

Visą savaitraščio „Veidas” numerį skaitykite ČIA

A.Pitrėnienė, BFL nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

„Grįžtame į XIX a. pabaigą, tuoj reikės knyg­nešių, – taip šią situaciją apibūdina Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Regina Dilienė, pati sudariusi ne vieną vadovėlį. – Va­dovėlių nėra, nebent reikia skambinti, tartis, ar ga­li nelegaliai gauti nepatvirtintą knygą. Leidyklos, jei užsakysi jų vadovėlius, neoficialiai siūlo, iki kol šie atsiras, atsiųsti kažkokį variantą pradžiai. Bet kaip gali užsakyti vadovėlius jų nematęs, negalėdamas palyginti su kitų autorių, nežinodamas kainos, kiek dalių jį sudarys. Nugirsti ką nors apie tai per as­menines pažintis, bet tai juokinga.“

Nuo Rugsėjo 1-osios ši mokytoja kiekvienai de­vintokų literatūros pamokai ruošiasi bent dvi va­landas: pati dar kartą perskaito nagrinėjamą kūrinį, prirenka autoriaus citatų, susirankioja medžiagos iš įvairių šaltinių, parengia ją pamokai ir, aiš­ku, padaugina mokiniams teksto kopijų, kuriuos de­vintokai įsiklijuoja į sąsiuvinį, nes vadovėlio nėra.

„Bet iš ko mokysis vaikas, kuris nebuvo klasėje? Ar bendraklasis bus kompetentingas paaiškinti pra­­leidusiajam pamoką? Tokiomis sąlygomis ne­ga­li būti kalbos apie jokį savarankišką mokymąsi, – nu­kerta R.Dilienė. – Pavyzdžiui, viena pirmokė pa­sakė: mokytoja, žinokite, kad iš pirmo karto aš nie­ko nesuprantu, man reikia ir antro, ir trečio. O ką aš jai galiu atsakyti? Vaikeli, nebus to antro, to tre­čio, o jei neateisi į pamoką, tai ir pirmo nebus.“

Kodėl įpusėjus rugsėjui dar nėra 5, 7, 9 klasės vadovėlių pagal naujas programas? ŠMM į šį klausimą atsako paprastai: ji nekoordinuoja vadovėlių leidybos, gali tik informuoti leidyklas apie naujai rengiamas ugdymo programas.

Negana to, ŠMM Bendrojo ugdymo departamento direktorė Žydronė Žukauskaitė-Kas­pa­rie­nė sako, kad vadovėliai nėra vienintelė mokymo prie­monė ir mokykloje jie apskritai neprivalomi. Esą daugelyje šalių vadovėliai nebėra svarbiausia mo­kymo priemonė, todėl Lietuvos mokytojams ir mo­kiniams ŠMM siūlo įvairios kitos mokymosi me­džiagos, kurią atrinko ir susistemino Ugdymo plė­totės centras (UPC).

Vadovėlis

„Naujos programos literatūros ugdymo turinys naujas, bet dalis autorių ir kūrinių yra ir dabartiniuo­se vadovėliuose. Nauja programa orientuoja ne į kūrinio fragmentų nagrinėjimą (o būtent fragmen­tai dažniausiai pateikiami vadovėliuose), o į vi­so kūrinio skaitymą, taigi literatūros mokymui la­biausiai reikalingi grožinės literatūros kūriniai“, – sako Ž.Žukauskaitė-Kasparienė.

ŠMM atstovės teigimu, naujų programų įgyven­dinimui parengti laisvai prieinami šaltiniai – pri­valomi kūriniai, nuorodos į vaizdo ir garso įrašus ir kita medžiaga informacinėje sistemoje „Ug­dymo sodas“, nuotolinėje mokytojų mokymosi ap­linkoje „Lituanistų avilys“.

„Reikia būti nemačiusiam penktoko, septintoko ar devintoko, kad sakytum, jog jis gali dirbti be va­dovėlio. Nežinau, ką reikia įsivaizduoti, – galbūt tai, kad visi mokiniai turi planšetinius kompiuterius, visur veikia internetas, susirenkame į klasę ir per pamoką planšetėse skaitome kūrinius?“ – atkerta R.Dilienė.

Visi žinojo, kad nespės, tik ministerija – ne

Kad vadovėlių rugsėjo 1 d. dar nebus, daug kam buvo aišku sausio pabaigoje. Naujas lietuvių kal­bos programas 1–10 klasėms švietimo ir mokslo ministrė patvirtino tik paskutinėmis sausio dieno­mis. Tačiau nuspręsta, kad jau pagal jas nuo pat rug­sėjo pirmosios pradės mokytis 5, 7, 9 klasės mo­kiniai, o 1–3 klasės gali įgyvendinti naują progra­mą, jei yra tam pasirengusios.

Švietimo atstovai sako, kad bent kiek nutuokian­­tys apie vadovėlių atsiradimo mechanizmą iš­kart suprato, jog penktokų, septintokų ir devintokų vadovėlių per septynis mėnesius išleisti fiziškai tiesiog neįmanoma. Juolab vadovėlius leidžia ne ministerija, autoriai juos pradeda rašyti tik perskai­tę programą, o kur dar derybos su leidėjais, eks­­pertų įvertinimas, ar vadovėlis tinkamas naudo­ti, nedidelės vertės viešųjų pirkimų konkursų or­ganizavimas.

Trumpai tariant, daug kas žinojo, kad vadovėliai per mažiau kaip likusį pusmetį mokslo metų ir va­sarą neatsiras, o ministerija, tik sausio 25 d. patvirti­nusi naujas programas nuo rugsėjo 1-osios, esą neturėjo apie tai žinoti.

„Kai ministerija patvirtino programas, leidyklos mokyklas informavo, kad nauji vadovėliai bus pa­rengti, ir siūlė juos užsisakyti. „Baltų lankų“ ir „Šviesos“ leidyklos mokytojams rengė seminarus, kaip dirbti su jų naujų vadovėlių medžiaga“, – apie seminarus, kurių tema – neegzistuojantys vadovėliai, pasakoja Ž.Žukauskaitė-Kasparienė.

Ji priduria, kad dažnai užtrunka vertinimo ir tai­symo procesas, nes jo tikslas – aukštos kokybės va­dovėlis (nors, kaip anksčiau teigė pati ŠMM at­stovė, daugelyje šalių vadovėliai jau beveik nereikalingi). Be to, galima suprasti, kad už tai, jog mo­kiniai laiku turėtų vadovėlius, atsakingos komercinės leidyklos, o ne ŠMM.

„Nesuprantu, kas atsitiko, koks gaisras ar trečia­sis pasaulinis karas kilo, kad įgyvendinti naują pro­gramą reikėjo pradėti būtent dabar. Kas būtų at­sitikę, jei būtume palaukę kito rugsėjo? Dabar ra­miai būtų rašomi vadovėliai, išsibandytume te­­mas“, – stebi­si lituanistė iš Marijampolės.

ŠMM Bendrojo ugdymo departamento direkto­rės teigimu, taip nuspręsta dėl dviejų priežasčių: pir­ma, siekiant gerinti mokinių pasiekimus, diegia­mas sisteminis lietuvių kalbos mokymas, aukštes­­ni reikalavimai keliami skaitymo pasiekimams, daug didesnis dėmesys skiriamas asmenybės vertybiniam ugdymui; antra, remiantis Švietimo įstatymu visos Lietuvos mokyklos turi mokytis pagal bendrą programą ir ją baigusios pasitikrinti mokymosi pasiekimus pagal bendrą Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo programą.

Už ką pirkti ateities vadovėlius?

Kol kas teigiamą įvertinimą gavo, vadinasi, yra lei­džiami naudoti ugdymo procese, „Šviesos“ va­do­vėliai „Lietuvių kalba 1“ pirmokams, „Lietuvių kalba 5“ bei „Literatūra 5“ – penktokams.

Šiuo metu UPC yra vertinami „Baltų lankų“ va­dovėliai 5 klasei „Lietuvių kalba“ ir „Literatūra. Vadovėlis 5 klasei“, taip pat – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vadovėlis 5 klasei „Skai­ti­niai“. ŠMM teigimu, „Šviesa“ atnaujino 7 ir 9 klasės lietuvių kalbos vadovėlius ir siūlo naudoti juos darbui pagal naujas programas.

Taigi yra tikimybė, kad pirmieji vadovėliai jau pra­dėti spausdinti ir mokyklos galės juos užsisakyti, bet jei turi pinigų. ŠMM pabrėžia, kad problemos nėra: mokyklos pačios sprendžia, kam panaudoti mokinio krepšelio lėšas, skirtas mokymo priemonėms įsigyti, kokius vadovėlius pirkti, ir tokias iš­laidas planuoja.

Tačiau mokyklos teigia, kad norint nusipirkti va­dovėlių joms prireiktų vos ne stebuklo. Tarkime, vieno penktos klasės va­dovėlio vidutinė kaina knygynuose yra 15,09 eu­ro, visų keturių reikalingų – 60 eurų.

„5 klasės vadovėliai patvirtinti, dalis jų pagamin­ta, taigi, jei turėtume 3676 eurus, iki spalio vi­du­rio jau gautume naujus vadovėlius, – skaičiuoja Lie­tuvos progimnazijų asociacijos vadovas, Vil­niaus Baltupių progimnazijos direktorius Viktoras Bli­­novas.

O štai jei mokykla norėtų naujais vadovėliais aprūpinti visus pirmokus ir penktokus, o septintokus – mokomosiomis knygomis (nes vadovėlio nė­ra), tam reikėtų maždaug 8 tūkst. eurų: 3,1 tūkst. eurų pirmokų vadovėliams, 3,7 tūkst. – penk­­­tokų ir 1,7 tūkst. eurų septintokų mokomosioms knygoms.

O kiek pinigų iš tų 8 tūkst. eurų, reikalingų va­do­vėliams, turi Baltupių progimnazija? 700 eurų.

„Kai paaiškėjo, kiek pinigų galime skirti, informacijos apie naują programą, vadovėlius ar jų kai­ną dar nebuvo. Apie lietuvių kalbos ir literatūros vadovėlius, programas pradėta kalbėti tada, kai pirkinių sąrašas jau buvo sudarytas. Juk pinigų reikia ir kitur kam nors atnaujinti, ne tik lietuvių kalbai“, – sako V.Blinovas.

Direktorius primena, kad panašių sumų reikės dar kelerius metus, nes naujų vadovėlių pagal naujas programas prireiks ir antrokams, trečiokams, ket­virtokams, šeštokams, aštuntokams. Juk nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. pagal naująsias programas mokysis visi 1–10  klasių mokiniai.

„Be abejonės, tokios pinigų sumos skirti vien tik lietuvių kalbai neįmanoma“, – neslepia V.Bli­no­vas.

Stengtasi įvaryti baimės

Lituanistė R.Dilienė prisipažįsta, kad tokia situacija, kai mokytis reikia, o vadovėlių nėra, jos nebestebina, tačiau labai piktina. O labiausiai siutina neoficialūs bauginimai. Mokytoja pasakoja, kad seminaruose, kurių tema – atnaujinta ir buldo­­zeriu prastumta programa, apie esminius dalykus neužsimenama, daug laiko ir energijos skiriama mokytojams prisaikdinti, kad pagal naują pro­gramą reikia dirbti paraidžiui. Esą literatūros pro­gramą nuo pat pirmos iki paskutinės raidės reikia įgy­vendinti tiksliai taip, kaip ji parašyta: negalima sukeisti vietomis kūrinių ir autorių, negalima pasirinkti, kuris kūrinys labiau tinka prie kurios temos ir t.t. R.Dilienė sako, kad tokios pat nepagrįstos pre­cizikos reikalauta ir iš leidėjų, priešingu atveju jų vadovėliai esą nebus patvirtinti, tai reiškia – ne­leidžiama jų naudoti ugdymo procese.

„Aš prašiau pacituoti dokumentą, kuriuo re­mian­tis reikalaujama vykdyti programą paraidžiui. Pro­gramoje nurodyta, ką reikia išmokti, kokių ži­nių suteikti, kokius kūrinius perskaityti, kokius ge­bėjimus išugdyti, o visa kita – mokytojo reikalas. To paties buvo reikalaujama ir iš autorių, ir iš leidyklų atstovų. Pasakyta, kad jei vadovėlyje bus ne programos kūrinys ar ne ta jo versija, kurią numatė naujosios programos autoriai, tų vadovėlių „ne­praleis“. Bet gąsdinama buvo neteisėtai, nes ne mi­nis­terija vertina vadovėlius, o ekspertai, kurie ir pri­siima atsakomybę. Yra dokumentai, kokius kriterijus va­dovėliai turi atitikti, ir juose tikrai nėra reikalavimo, kad vadovėlis paraidžiui turi atitikti programą. Toks reikalavimas ir negalėtų atsirasti“, – paaiškina R.Dilienė, pati dirbusi tokioje ekspertų komisijoje.

Negali susitaikyti su nauja programa

R.Dilienė sako, kad jei ne stresas ir prigrasymai programos laikytis paraidžiui, kol nėra vadovėlių, de­vintokų mokytojai žinotų, kaip dirbti: pradėtų nuo antikos, mitologijos, tautosakos. Būtent to­kios pirmosios temos devintokams visada ir buvo se­nuosiuose literatūros vadovėliuose. Ji patikina, kad medžiagos yra, galima rasti įdomių kūrinių ir juos siejančių aspektų, tačiau tokia interpretacija ne­leidžiama.

Žiūrime į 9 klasės literatūrinio ugdymo atnaujintą programą, nuo ko reikia pradėti, nes antika at­siranda gerokai vėliau nei pirmosiomis naujosios programos pamokomis. Pirmasis privalomas li­teratūros programos kūrinys – Vandos Juknaitės kn­y­­ga „Išsiduosi. Balsu“, netrukus po jos – Ri­čar­do Gavelio „Jauno žmogaus memuarai“.  Mo­ky­to­ja sako nesuprantanti, kodėl devintokams pirmosiomis literatūros pamokomis reikia tokios juodžiausio nihilizmo ir juodžiausios ironijos do­zės: „Jauno žmogaus memuarai“ galėtų būti 12 klasės kūrinys, prieš Balio Sruogos „Dievų miš­ką“ – būtų galima palyginti stilių, požiūrį. O de­­vintokams – pasikoręs Kostia („Išsiduosi. Balsu“) ir mirusiojo laiškai („Jauno žmogaus memuarai“). Aš neturiu ką pasakyti.“

Verčiame toliau: patriotinės tautinės programos literatūros kūrinys – kalbos, kurias 1975-ai­siais teisme pasakė disidentė Nijolė Sadūnaitė, ne­se­n­iai įsiliejusi į violetinę minią vadinamojo kedofi­lijos skandalo įkarštyje.

Lituanistė R.Dilienė negali paaiškinti, kodėl per literatūros pamokas devintokai turėtų nagrinė­ti N.Sadūnaitės kalbas teisme. „Kovojome, aiški­nome, psichologai nagrinėjo programą, pasakė, kad ji netinka, negali būti jokių tokių dalykų, – prisi­mena pedagogė. – Kam reikalinga devintokui Ma­­rija Gimbutienė, N.Sadūnaitė? Kalba teisme nė­ra literatūra, kodėl ji nenagrinėjama per istoriją? Juk tai istorinis kontekstas, lietuvių kalbos mo­kytojai neturi to nagrinėti.“

Lituanistė atvirai sako, kad pradėjusi dirbti pa­gal naująją programą negali atsistebėti jos neprofe­sionalumu. Tiesa, atskiro aptarimo programa su­laukė dar jos nepatvirtinus, kai peticiją prieš literatūriniam ugdymui skirtą jos dalį pasirašė 1,7 tūkst. lituanistų. Besipriešinančiųjų teigimu, literatūra programo­je susiaurinama iki kultūros istorijos ži­nių šalti­nio ir tautinio pasakojimo perteikimo prie­monės, o ir visa tai parengta neprofesionaliai. Be to, ji parengta be edukologijos tyrimų, be konsultacijų su pedagogais ir vaikų literatūros specialistais.

Dešimtokų egzaminas – toks kaip dvyliktokų

Devintokų mokytojai ne juokais išsigando dėl at­naujintos programos įgyvendinimo nesant vadovėlių, nes turi parengti juos pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimui (PUPP). Planuojama, kad 2018 m. dešimtokai turės rašyti tik literatūrinį rašinį iš privalomų kūrinių ir autorių, taip pat pasikeis kalbėjimo užduotis – jie gaus bilietus, kuriuose bus privalomo kūrinio ištrauka, ir žodžiu turės ją analizuoti, susieti su kontekstu.

„Per seminarą buvo pasakyta, kad literatūrinis rašinys dešimtokams skirtas jiems pripratinti prie 12 klasėse egzamino, – sako R.Dilienė. – Bet to bū­ti negali, juk yra egzaminų matrica – ką tikriname, kokius gebėjimus, kiek yra turinio. O 10 klasėje du kartus – ir raštu, ir žodžiu bus tikrinama, ar mokinys perskaitė privalomus kūrinius.“

Mokytoja apgailestauja, kad bet kokia improvizacijos laisvė iš pamokų dings, nes reikės kalti pro­graminius kūrinius taip, kaip jie išrikiuoti, nesvarbu, įdomu ar ne.

ŠMM teigimu, 2018 m. PUPP keisis kalbėjimo, rašymo užduotys, bet ne esminės patikrinimo dalys. Esą dar birželį su savivaldybių lituanistų me­todinių būrelių pirmininkais buvo aptarta, kokios užduotys turi būti, kad būtų įvertinti gebėjimai, būtini baigus 10 klasę. Planuojama, kad literatūrinis rašinys bus vienas iš galimų rašymo dalies pasirinkimų, kalbėjimas bus susietas su teksto supratimu. Apibendrinus mokytojų siūlymus, projektas paskelbtas „Li­tua­nistų avilyje“, kur bus toliau aptariamas.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Shutterstock nuotr.

Didžiausią rinkėjų palaikymą pelniusios partijos žada išspręsti esamas ir nesamas švietimo bėdas. Bet atrodo, kad rinkimų programas sudarinėję jų nariai mokykloje dažniau nusirašinėjo, nei ką nors sprendė patys.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Daugiausiai rinkėjų simpatijų turinčios partijos (ar jas dar išsaugojusios, nepaisant auksinių šakučių ir butelio dėžučių skandalų) rinkimų programose vartoja tuos pačius raktažodžius – „ikimokyklinis ugdymas“, „pedagogų atlyginimai“, „aukštųjų mokyklų tinklas“, „ugdymo kokybė“. Ir lygiai tuos pačius epitetus aprašyti tam, koks švietimas bus po Seimo rinkimų: „prieinamas visiems“, „ES lygio“, „konsoliduotas ir efektyvus“. Jei tikėtume tokiais pažadais, atrodytų, kad nesvarbu, kas bus valdžioje po rinkimų, – švietimas klestės, nes visos partijos „gerins“, „tobulins“ ir „užtikrins“.

Kita vertus, rinkimų programų skyriai apie švietimą atrodo parašyti labai „į temą“. Galbūt todėl, kad visos partijos paviršiumi paliečia svarbiausias švietimo bėdas. Tiksliau, tas, kurios per pastarąjį pusmetį nuskambėjo antraštėse apie pedagogų, mokinių, studentų ir jų tėvų problemas.

Atrodo, kad jau kitas Seimas visų švietimo sistemos dalyvių skaudulius kaip ranka nuims ar bent numaldys. Mokytojai streikavo? Visos partijos žada didesnius atlyginimus. Per streiką apsižiūrėta, kad ne kažin ką teuždirba ir darželių auklėtojai, ir universitetų profesoriai? Ką gi, ir jų atlyginimai kils – vienų iki mokytojų uždirbamų, kitų iki ES vidurkio. Prieš egzaminus abiturientai spjaudėsi, o mamos neištvėrė įtampos dėl matematikos egzamino? Rinkimų programose kaipmat atsiranda epitetas „negąsdinantys egzaminai“ ir kaupiamieji vertinimai. Po egzaminų sesijos pritrūko veiklos ir vasaros stovyklų? Štai jau kitąmet visi vaikai vasaros valstybės sąskaita. Skandalas dėl lytiškumo ugdymo programos? Partijos rikiuojasi į eilę, kurios ugdymo programa bus geriausia, nes juk visos tokią priims.

Sunku patikėti, kad tokiame saldžiame ir vientisame priešrinkiminiame pažadų kisieliuje kažkas dar išdrįsta prašyti susimokėti už mokslą.

Vizija nr. 1: visi visur mokysis

Valdančioji Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP), kurios lyderis premjeras Algirdas Butkevičius pedagogų streikų įkarštyje svarstė apie Kremliaus įtaką mokytojams ir apie per didelius jų reikalavimus, savo rinkimų programoje visus mokytojus sveikina su Rugsėjo 1-ąja: 1,2 tūkst. eurų po mokesčių – ne mažiau tiek vidutiniškai uždirbs mokytojas.

LSDP programos siekiuose daug kur vyrauja didybė, didžiąją dalį teiginių sutvirtina kiekybės, o ne kokybės motyvas: lygios galimybės visiems mokiniams, kaimo mokyklos su gimnazijomis sudarys vientisą tinklą, visose mokyklose veiks prevencijos programos, bus nupirkta ne mažiau kaip 300 mokyklinių autobusų, kiekvienas vaikas galės lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigą, 90 proc. abiturientų mokysis aukštosiose ir profesinėse mokyklose, du trečdaliai moksleivių lankys kokį nors būrelį, profesinių mokyklų absolventų įsidarbinimas išaugs trečdaliu, vasaros stovyklose poilsiaujančių vaikų skaičius – dvigubai, besimokančių suaugusiųjų – irgi dvigubai.

Masiškumo motyvas persikelia ir į kitą programos skirsnį „Aukštasis mokslas, moksliniai tyrimai“: visi studijuojantieji pagal valstybės užsakymą mokysis nemokamai, versle dirbančių mokslininkų pagausės dvigubai, doktorantų padaugės trečdaliu, dėstytojų atlyginimai pakils irgi trečdaliu, Lietuva įsitrauks net į kelis stambius tarptautinius mokslo infrastruktūros projektus (CERN, ESS ir kt.), studentų, gaunančių stipendiją, bus dvigubai daugiau, užsienio studentų – irgi ir t.t.

Tačiau kaip pavyks pasiekti visų „dvigubai“, „trečdaliu“, „perpus“ – nekonkretizuojama, tokie teiginiai pateikiami kaip savaime įvyksiantys faktai. Pavyzdžiui, pažadas, kad „kaimo ir miesto mokiniai gaus vienodai kokybišką švietimą“, suprask, turėtų išsipildyti savaime. Arba kad Lietuvos švietimo kokybė „pagal tarptautinius tyrimus“ pagerės ir pasieks ES vidurkį. Trumpajame programos projekte DidiLietuva.lt sukonkretinama, kad tas tarptautinis tyrimas – PISA (tyrimas atliekamas Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos). Tačiau jis matuoja mokinių pasiekimus, o jie net ir dabar, Švietimo ir mokslo ministerijos tikinimu, atitinka ES vidurkį, Lietuvos mastu irgi yra vidutiniai.

Skaitant geresnio švietimo pažadų kupiną programos projektą nereikia praleisti įžangos, kurioje paaiškėja, kad švietimo srityje socialdemokratų jau daug kas nuveikta (gal todėl neužsiimama aiškinti, kaip įgyvendinti tikslus, – užtenka „tęsti darbus“): vyko stebėsena, studijos valstybės užsakymo principu, didintas finansavimas vienam mokiniu, LSDP mėgstamais statybų terminais kalbant, pakloti pamatai etatinio mokytojo darbo apmokėjimo sistemai, pradėtas įvesti klasės krepšelis.

Vizija nr. 2: darnus švietimas ugdys vertybes

Švietimą Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS)  regi darnoje su kultūra – abiem sritims skirta bendra iš penkių programos darnų. LVŽS deklaruoja siekį, kad jaunoji karta būtų pilietiška, suvoktų savo tautos ir valstybės vaidmenį pasaulyje. Šios partijos švietimas ugdytų dorą ir išsilavinusį pilietį, kuris pirmiausia turėtų vertybinius pamatus. Bet „valstiečiai“ supranta, kad jų darnaus švietimo vizija neįgyvendinama tol, kol mokytojas tėra paslaugų teikėjas. Todėl jie grąžins mokytojo autoritetą, o tada Lietuvoje jau bus lygiai prieinamas kokybiškas ir dorybes ugdantis išsilavinimas.

Skirtumas „valstiečių“ švietimo dalyje tas, kad, kitoms partijoms siūlant mokinio krepšelį keisti klasės krepšeliu ar įvesti „pilną“, LVŽS iš viso deklaruoja atsisakysiantys krepšelių ir sukursiantys valstybės poreikiu pagrįstą švietimo finansavimo sistemą.

Už dabartinio mokyklų tinklo išlaikymą, mažų mokyklų išsaugojimą pasisakanti partija sieks švelninti švietimo kokybės skirtumus tarp didmiesčių ir periferijos, taip pat stiprinti regionines aukštąsias mokyklas. Mokyklas LVŽS mato savarankiškas, jų laisvė grindžiama strategija ir ugdymo pasiekimais. Mokyklų bendruomenės LVŽS vizijoje dirba, kad padėtų atsiskleisti kiekvieno mokinio individualybei ir pasiekti jam asmenybės brandą.

Kaip ir visos partijos, LVŽS žongliruoja tais pačiais mokytojų rengimo, kvalifikacijos tobulinimo ir perkvalifikavimo sistemos leitmotyvais. Tiesa, jie ne tik sukurs tokią sistemą, bet ir „įveiklins“. Kaip ir dažni oponentai, „valstiečiai“ mokytojams už darbą mokės etatinį, ne valandinį atlyginimą.

Inovatyvaus aukštojo mokslo srityje partija sako remsianti studijų, tyrimų ir inovacijų sąveiką, kuri kreipia aktualiems visuomenės ir valstybės raidos uždaviniams spręsti. Toliau „valstietiškojo“ aukštojo mokslo vizijoje – studijų kokybė, atliepsianti Europos aukštojo mokslo erdvės kokybės nuostatas, tarptautinė ir modernesnė doktorantūra, sumanios specializacijos prioritetų įgyvendinimas, jais grindžiamos inovacijos ir mažiau aiškus teiginys, kad reikia palaikyti mokslininkų iniciatyvas pristatyti naujausių mokslinių tyrimų rezultatus visuomenei. Taip pat LVŽS kalba apie sveikos gyvensenos mokymą ir bendrajame ugdyme, ir profesiniame mokyme, ir aukštajame moksle.

Vizija nr. 3: tapsime lyderiais

Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) rinkimų programoje „Naujas planas Lietuvai“ švietimui skyrė daugiau vietos ir sukurpė atskirą „Naują Lietuvos švietimo planą“. Jame pirmiausia pristatoma dabartinė švietimo situacija, mūsų vieta Europoje parodoma Eurostato grafikais. Įvardiję problemas, konservatoriai pareiškia, kad įvykdys visų švietimo grandžių pertvarką.

Konservatorių vizijoje po pertvarkos visos grandys taps kokybiškesnės: ankstyvasis ugdymas – prieinamas ir kokybiškas, bendrasis – kiekvieno mokinio potencialą atskleidžiantis, profesinis rengimas suteiks reikalingų darbe įgūdžių, kolegijos veiks pagal regionų poreikius, universitetai ugdys aukščiausio lygio gabumus.

TS-LKD bendrojo ugdymo vizijoje 2030-aisiais Lietuva gali patekti tarp 20-ies geriausią švietimą teikiančių pasaulio šalių, o iki 2020-ųjų penkiolikmečių pasiekimų tyrime PISA pasiekti ES vidurkį.

Tikslai ambicingi, kaip ir kitų, bet konservatoriai išsiskiria bent tuo, kad pasivargina nurodyti, kaip to pasiektų: atnaujintų mokyklų administracijas, ne tik atlyginimo kėlimu didintų mokytojo pašaukimo (ne profesijos) prestižą ir kt.

Konservatoriai sustiprintų matematikos, IT, gamtos mokslų ir kalbų mokymą, o į susijusius bendrojo ugdymo dalykus integruotų logiką, filosofiją, finansinį raštingumą. Be to, šios partijos sukurtoje mokykloje turėtų atsirasti vietos lotynų ir graikų kalbų mokymui, kiekvienas ją baigęs gerai mokėtų bent dvi užsienio kalbas.

Kol konservatoriai ilgina mokomųjų dalykų sąrašą, kitos partijos kalba apie „negąsdinančius egzaminus“, mažesnę jų įtaką stojant į aukštąsias mokyklas, lengvatas už dalyvavimą neformaliajame ugdyme ir t.t.

Planus, susijusius su aukštuoju mokslu, konservatoriai pradeda nuo to, ką jų vizijoje turėtų daryti kolegijos, o ką universitetai, ir pareiškia, kad pagal jų kuriamą planą aukštųjų mokyklų jungimas nebus formalus, nes vyks siekiant dviejų ambicingų tikslų. Iš keliasdešimties aukštųjų mokyklų Lietuvoje liks du trys tarptautinio lygio nacionaliniai universitetai, bent vienas iš jų 2030 m. paklius į Europos geriausiųjų šimtuką, regionuose liks 10 kolegijų. Pirmąsias savo noru besijungiančias aukštąsias mokyklas TS-LKD paskatins finansiškai, o po konsolidacijos motyvuos jas kurti neliečiamojo kapitalo fondus.

Kokybiškose studijose, kurias regi konservatoriai, iki 2019 m. minimalus stojamasis balas į universitetus bus 3, į kolegijas – 2. Konkursinio balo ir dar vienos sąlygos – priimti nustatytą skaičių studentų į tam tikras studijų programas – privalės laikytis visos aukštosios mokyklos, kurios norės gauti finansavimą krepšeliais bei stipendijomis ir pasirašys sutartis su valstybe.

TS-LKD programa sukomponuota įvardijant ambicingą tikslą ir konkrečiai nurodant, kaip jo pasiekti. Bet kai kurie žingsniai dalį elektorato gali šokiruoti. Pavyzdžiui, visų partijų vizijose vis daugiau studentų studijuoja nemokamai, o TS-LKD regi studentus, kurie patys moka dalį studijų kainos (studijų paskolą reikia grąžinti tik pajamoms pasiekus valstybės nustatytą ribą), ir stipendijas, padengiančias visą ar dalį studijų įmokos, tik išskirtinius mokslo pasiekimus demonstruojantiems studentams.

Vizija nr. 4: „nekenksmingi vaikų sveikatai“ krūviai

Šiuo metu švietimui vadovaujančios ministrės Audronės Pitrėnienės Darbo partija (DP) programos dalį apie švietimą ir mokslą pradeda nuo deklaracijos skirti švietimui 6 proc. BVP. Pagrindinis DP programos tikslas 2016–2020 m., kaip ir visada, yra gyventojų pajamų didinimas: vidutinis darbo užmokestis bus 1110 eurų, minimali mėnesinė alga – 656, pensija – 422 eurai.

Švietimo srityje panaši konkretika išsenka: nėra nei šios partijos taip mėgstamų nurodyti sumų, nei priemonių tikslams pasiekti. Kaip ir kitos partijos, DP „skirs dėmesį“, „sudarys palankesnes sąlygas“ ankstyvajam ugdymui, kurio pedagogų svarbą DP pripažįsta, būtent todėl kasmet atlyginimus kels 7–10 proc. (trumpojoje programoje žadamas vienas dydis – 10 proc.). Taip pat šios partijos vizijoje mokyklos bus modernesnės, savarankiškesnės, didesnę įtaką jose turės bendruomenė.

DP švietimo vizijoje bendrojo ugdymo mokyklos turėtų būti susijusios su profesinio mokymo įstaigomis: kažkokiu būdu jų tinklo optimizavimas vyks kartu; ir mokyklų, ir profesinio rengimo įstaigų direktoriai iš eilės galės dirbti ne daugiau kaip dvi kadencijas.

Ugdymo kokybė DP regimybėje pagerės pagal principą geriau mažiau, bet kokybiškiau, tai reiškia optimalius mokymosi krūvius, „nekenksmingus vaiko sveikatai“. Mokiniai nebus vienodi, jų pažangos vertinimas bus kitoks nuo pamokos iki brandos įvertinimo, nes egzaminų sistema bus pertvarkoma į įvairios mokymosi rezultatų veiklos kaupimo ir pripažinimo sistemą, kuri fiksuos visą gyvenimą didėjančią patirtį.

Aukštojo mokslo srityje DP parengs valstybinę mokslo ir studijų strategiją ir ją įgyvendins. Žinoma, kuo daugiau studentų studijuos nemokamai, kažkokiu būdu, turbūt taip, „kaip negali kiti“, ši partija skatins institucijas siekti aukštesnių reitingų (ne vietų juose) tarp Europos ir pasaulio universitetų, didins doktorantų stipendijas, rems fundamentinius mokslo tyrimus ir t.t.

Atrodo, DP bus nuosaikus švietimo vairininkas – palaikys tik akademine, socialine, ekonomine ir finansine nauda pagrįstus sprendimus dėl universitetų jungimo. Kitaip tariant, kitų partijų vizijoje universitetų ir kolegijų mąžta, o DP bus visiems gera ir tik „inicijuos aukštųjų mokyklų tinklo peržiūrą“, „palaikys pagrįstas iniciatyvas ir sprendimus dėl jų išteklių ir infrastruktūros konsolidavimo“.

Apskritai labai bendro pobūdžio DP švietimo vizijoje vyrauja psichologų mėgstami terminai „gerinti“, „palaikyti“, „paremti“, „skatinti“, „peržiūrėti“, „tobulinti“ ir pastebimai trūksta aktyvesnių veiksmažodžių. Susidaro įspūdis, kad kai kurie partijos, kurios rinkimų plakate rinkėjus norima privilioti „koNpetencija“, programos teiginiai užrašyti arba labai skubant, arba nespėjant žerti idėjų (su klaidomis): „parengsime ir įgyvendinsime mokslo ir studijų institucijų finansavimo pertvarką. studijų lankstumą ir institucija“.

Vizija nr. 5: tikras ugdymas prasidės himnu

Partijos „Tvarka ir teisingumas“ (TT) rinkimų programos švietimo dalyje yra tik mokykla, universitetai, kolegijos ir išsilavinimas, taip galima suprasti iš programos dalies pavadinimo. „Tvarkiečių“ švietimas bus tautinis, mokiniai bus ugdomi pagal valstybės pasididžiavimu ir tikru patriotizmu grįstas programas, mokyklose įsigalios nediskutuotina nuostata – pirmiau pareigos, o tada ir teisės, mokytojo ir moksleivio santykiai bus grindžiami principu „pagarba už pareigą“. Tokios svarbiausios „tvarkiečių“ siūlomo švietimo varianto tezės nugulė į viršelį.

„Diena mokykloje bus pradedama Lietuvos himnu“, – taip pristatomas „Tvarkos ir teisingumo“ patriotizmo puoselėjimo variantas puslapyje, iš kurio rankose laikydama knygas po šūkiu „Tesprendžia tauta“ šypsosi švietimo ir mokslo viceministrė Natalija Istomina.

Beje, panašiai po šūkiu „Tesprendžia tauta“ prisistato ir kiti TT kandidatai, tik jų rekvizitas vis kitas. Pavyzdžiui, Kęsto Komskio rankose pūpso karpis, aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas pozuoja su žiūronais.

TT švietimo programos kompozicija logiška: problema – sprendimas. Nors toliau jau ne taip aišku: po punktų „mes siūlome:“ atsiranda skyreliai „taigi, mes:“. Tačiau juk švietime svarbiau turinys nei forma.

TT neketina išdraskyti mokyklų tinklo: išsaugos mažas pradines mokyklas, kurs daugiafunkcius centrus, kurie kaimo vietovėse užtikrins įvairias paslaugas. Mažų gyvenviečių mokyklų krepšeliai bus didesni, TT, kaip ir kiti kandidatai, mokinio krepšelį pakeis klasės krepšeliu.

Šioje vizijoje yra ir konkretesnių siekių: 2018 m. 5 proc. didės visų be išimties pedagogų atlyginimai, jau po dvejų metų keturmečiams vaikams bus privalomas neformalusis švietimas. Visi vaikai per mėnesį gaus ne mažiau kaip 20 eurų neformaliajam švietimui, darbininko specialybę profesinėje mokykloje bus galima įgyti per 3–6 mėnesius.

Žinoma, valstybės finansuojamų studijų vietų aukštosiose mokyklose daugės, akademinio personalo ir tyrėjų atlyginimai pakils tiksliai 30 proc., bet universitetai ir kolegijos turės įgyvendinti sąlygas dėl stojančiųjų kompetencijų ir jų skaičiaus. Įdomu, kad mokslinių tyrimų, inovacijų ir technologijų plėtrą skatinsianti partija mokslininkus išryškintoje citatoje vadina „tyrimų vykdytojais, kurių skaičius yra ribotas“.

Shutterstock nuotr.

Vizija nr. 6: laisvę krepšeliams

Laisvas – toks bus Liberalų sąjūdžio (LS) švietimas. Programoje „Supermokytojai ir supermokiniai“ daug kalbama apie savarankiškumą ir laisvę. Mokinio krepšelis taps „pilnas“, vadinasi, jo lėšas bus galima naudoti ne tik ugdymui, bet ir pastatų išlaikymui, 2020 m. jis šoktelės iki 2 tūkst. eurų. Mokyklos bus savarankiškesnės, veiks „100 nepriklausomų mokyklų programa“, sąlygos gauti valstybės finansavimą bus vienodos: krepšelius galės gauti ir privačios ugdymo įstaigos, jei nerinks mokesčio iš tėvų, privačių aukštųjų mokyklų studentai taip pat galės gauti to paties dydžio kaip studijų įmoka stipendiją.

Liberalų švietimo vizijoje laisvesnis bus ir mokyklinis ugdymas: bus integruotas kelių dalykų mokymas, egzaminų įtaka stojimui į aukštąsias mokyklas mažės, atsiras bendrųjų gebėjimų bei pakopinis vertinimas, bendrųjų įgūdžių „portfelis“ baigiant mokyklą. Mokyklos bus vertinamos remiantis „Geros mokyklos“ koncepcijos kriterijais, mokykla bus „vešli oazė“ skleistis mokytojų ir mokinių kūrybingumui, mokyklos bendruomenė bus laisvesnė nuspręsti dėl visų mokyklos darbo organizavimo aspektų, jauni specialistai į mokyklas ateis lengviau, mokytojai turės daugiau galimybių persikvalifikuoti, tobulėti.

Mokinių laukia ir naujos programos: jau kitąmet mokinio krepšelyje atsiras 5 eurai patyčių prevencijai, bus mokoma sveikos gyvensenos. Kaip ir kitos partijos, liberalai pasirūpins ir lytiškumo ugdymo programa: dėl labai konkrečios jiems žinomos alternatyvos – „kad vaikų ir paauglių žinių šaltinis būtų ne pornografinės interneto svetainės ir graffiti „išmintis“.

Pagerės ir mokyklų vadyba, nes vadovai dirbs kadencijomis: liberalai grąžins savo 2012-aisiais sugalvotą nepolitinę direktorių skyrimo tvarką, pagal kurią kandidatus vertina nepriklausomi ekspertai, o jų atrankos komisijoje dalyvauja bendruomenės atstovai.

Švietimo ir mokslo ministerija tokiame švietime bus pagalbininkė, ji turės mažiau pavaldžių institucijų, o iš švietimo įstaigų lauk išeis biurokratija. Tam sugalvota net programa „Mokykla be popierių“.

Lietuvos „tramplinas į sėkmę“ yra aukštasis mokslas, kurį nemokamai gaus ne mažiau kaip pusė studentų, jam bus „plačiai atvertos durys“ į tarptautinę rinką,  jo institucijos bus autonomiškos, nes liberalai pasitikės mokslininkais. Krepšelius turės ne tik studentai ir mokiniai, bet ir ikimokyklinukai bei suaugusieji, kurių mokymuisi visą gyvenimą atsiras dar ir čekiai.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Shutterstock nuotr.

9–12 klasių mokinių, kurie skintų pergales respublikinėse olimpiadose, 2016-aisiais turėjo maždaug 130 gimnazijų. Prognozuojama, kad 2016-ieji turėtų būti derlingi – gausūs mokinių iškovotų medalių tarptautinėse olimpiadose. Tačiau būtent kam – mokyklai ar pačiam mokiniui – priklauso šis nuopelnas?

Gabija SABALIAUSKAITĖ

„Jei suskaičiuotume, kiek per pastarąjį dešimtmetį fizikos olimpiadininkų išugdė Ma­žei­kių Gabijos gimnazija, ir skaičius palygin­tume su didmiesčio mokyklomis, pamatytume, kad talentas nėra retas dalykas“, – taip pernai „Veidui“ dėstė fizikas Aleksas Mazeliauskas, Kemb­ridžo universiteto absolventas ir JAV Stony Brook universiteto doktorantas. Jis retoriškai klau­sė, kodėl viena mokykla kasmet turi talentingų mokinių, olimpiadų prizininkų, o kitų mokiniai konkursuose nėkart nedalyvavo.

Jei patikėtume, kad Mažeikių rajone gimsta protingesni vaikai, nei, tarkime, Rokiškyje, viskas lyg ir paaiškėtų. Žinoma, toks pasiteisinimas sunkiai įtikėtinas.

A.Mazeliauskas kelionę iš Užlieknės kaimo į Niujorko valstiją pradėjo Mažeikių Gabijos gimnazijoje. Laimei, kaip tik joje, vos tik pradėjus mokyti fizikos, jo talentą pastebėjo ir įdomiomis užduotimis atskleidė mokytoja: „Mano talentas nėra iš­skir­tinis. Lietuvoje daug gabių vaikų, bet ar jų ta­len­tas pažadinamas?“

Tą praėjusią vasarą A.Mazeliauskas buvo įsikūręs 90 km nuo Niujorko, tačiau namuose Long Ai­len­de tik stabtelėdavo, nes vyko į vis kitą mokslinę kon­ferenciją: tiesiai iš Kanados – į Sietlą, tada trum­pam namo į Niujorko valstiją, o jau kitą mė­ne­sį – į Japoniją. Ko gero, jei ne Atlanto vandenynas, A.Mazeliauskas į savo kelionių tvarkaraštį įtrauktų ir vizitus į Lietuvą susitikti su gabiaisiais mokiniais. Juk kol studijavo Kembridžo universitete, šis fizikas ir užduotis Nacionalinės moksleivių aka­demijos (NMA) auklėtiniams rengė, ir į jos už­siėmimus atvykdavo. Kodėl? Todėl, kad Kem­bri­džo absolventas neabejoja, kad ugdymas yra žymiai svarbesnis už prigimtinį talentą.

Gabumai – pagal gimimo vietą?

Jei tęstume atsakymų į fiziko klausimą paiešką, galėtume daryti prielaidą, kad gabių vaikų talentas pažadinamas, tačiau tik dalyje švietimo įstaigų. Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro (LMNŠC) svarbiausių 2015–2016 m. respublikinių olimpiadų ir konkursų rezultatų duomenimis, praėjusiais mokslo metais 130 gimnazijų (9–12 kl.) turėjo olimpiadų prizininkų.

Bent po vieną ar du respublikinės olimpiados pri­zininkus turėjo ir nemažai nedidelių rajoninių gim­nazijų, pavyzdžiui: Šilalės r. Kvėdarnos K.Jau­niaus, Laukuvos N.Vėliaus, Šilutės r. Žemaičių Nau­­miesčio gimnazijos.

Pasitaiko, kad skirtingų dalykų olimpiadose dalyvauja ir jose laimi vis tie patys mokiniai. Pa­vyz­džiui, nedidelė Vilniaus r. Mickūnų gimnazija šiųmečiame olimpiadų prizininkų sąraše paminėta 3 kartus, bet visi laimėjimai gamtos mokslų, lietuvių kalbos ir biologijos olimpiadose priklauso tam pačiam vienuoliktokui.

„Jei kuriais nors metais mokykloje staiga atsiranda olimpiadininkų, prizininkų, tai rodo, kad joje yra gabių vaikų, tačiau jei panašių laimėjimų joje būna kasmet, tai tradicija, kuri rodo gabaus mokytojo, kryptingą kolektyvo darbą“, – olimpiadų medalių statistiką „Veidui“ paaiškina LMNŠC Gabių ir talentingų vaikų ugdymo skyrius vedėjas Gediminas Beresnevičius.

Dešimtys olimpiadų medalių, kaip ir egzaminų šimtukų lietus, kasmet nestebina Vilniaus licėjaus, Kauno technologijos universiteto gimnazijos, puikiais akademiniais pasiekimais pasižyminčios Jėzuitų gimnazijos ir dar kelių žymiausių šalies mokyklų. G.Beresnevičius įsitikinęs, kad prestižinėmis vadinamos mokyklos atsirenka gabiausius mokinius, turi gerus mokytojus, o tai dažniausiai ir nulemia gabiųjų „trauką“. Paklaustas apie eilines mokyklas, ne didmiesčių „žvaigždes“, apie kurias svajoja dauguma tėvų, LMNŠC atstovas užtikrina, kad ir regionuose yra mokyklų, kurių ugdytiniai nuo­lat pateka į respublikinį olimpiados etapą ar laimi prizines vietas, o bene vienintelė to priežastis – vienas geras mokytojas dalykininkas, dirbantis toje mokykloje.

„Jei mokykla niekada neturėjo olimpiadininko, ma­nyčiau, tai jau yra mokyklos problema. Juk ne­ga­li būti, kad viename mieste susitelkia gabūs fizikai, kitame rajone – biologai ir t. t. Aš laikausi nuomo­nės, kad kažkam gabūs yra visi žmonės“, – mo­kinių prigimtinių gabumų priklausomybės nuo gyvenamosios vietos teoriją neigia G.Be­resne­vi­čius.

Be to, specialistai tikina, kad respublikinės olim­piados vien iš prigimties nelaimėsi, darbo įdėti reikia ir mokiniui, ir mokytojui, nes, tarkime, fizikos, matematikos olimpiadose, kuriose rungiasi gimnazistai, reikia universiteto pirmo kurso matematikos žinių.

„Jei pažadinamas 2–3 metų amžiaus vaiko smal­sumas, susidomėjimas gamta, matematika, ar dar kitais konkrečiais dalykais, jis pradeda dirbti, skiria tam laiko, vėliau aplenkia tuos, kuriuos galima vadinti genijais iš prigimties, – sako G.Be­res­ne­vičius. – Tyrimai rodo, kad gabiausi smuikininkai nuo prasčiausių skiriasi tik griežimui skirtų valandų skaičiumi. Taip yra ne tik muzikos srityje, bet ir sporte, ir moksle.“

Gimnazijoje ieškoti gabumų per vėlu

Dar bent prieš kelerius metus buvo kalbama, kad ugdymą reikia diferencijuoti – mokyti pagal mokinių poreikius ir gebėjimus. Dabar gi pasaulinė praktika formuluoja kitą siekiamybę – ugdymą individualizuoti, vadinasi, pritaikyti konkrečiam mokiniui būtent pagal jo gebėjimus. Atrodytų, tokioje sistemoje nebereikėtų ypatingų radarų, siekiant aptikti tuos vaikus, kurie turi išskirtinį talentą konkrečiai sričiai, tačiau mūsiškėje sistemoje dalis gabių vaikų taip ir lieka nepastebimi.

„Gabiųjų ugdymo sistema turi prasidėti nuo darželio ir veikti be pertraukų. Jei vaikas gabus, bet jau pradinėse klasėse patenka į mokyklą, ku­rioje yra nepastebimas, jis dingsta iš gabiųjų horizonto, – sako LMNŠC atstovas. – Dabar turime pradinę mokyklą, progimnaziją, gimnaziją – tokioje sistemoje trūksta sklandaus perėjimo. Iš gimnazijų mokytojų teko girdėti nusiskundimų, kad devintoje klasėje jau gauna „gatavą produktą“. Jei kalbame apie olimpiadas, mokslinius tiriamuosius darbus, iš tiesų pradėti dirbti devintoje klasėje yra per vėlu, darbą su tuo vaiku reikėjo pradėti septintoje klasėje ar dar anksčiau. Taigi, estafetės lazdelė skirtingose klasėse neperduodama arba perduodama, bet tokioje sistemoje dalis vaikų pametama.“

Juolab kad olimpiadoms reikia ne tik dalyko žinių, bet ir bendrųjų gebėjimų bei „šalto proto“, nes jaudulys ar nemokėjimas sutelkti dėmesio bent jau tiek valandų, kiek trunka olimpiada, gali iš esmės nulemti prastą rezultatą konkurse.

„Kad gebėjimas suvaldyti emocijas yra labai svarbus, matome ir olimpinėse vasaros žaidynėse, tad jei mokytojai nuo pat pirmos klasės moko ugdytinius išlaikyti „šaltus nervus“, vėliau gyvenime šis gebėjimas duoda vaisių“, – įsitikinęs G.Be­res­nevičius

Nors kasmet atsiranda bent kelių egzaminų šimtukininkų, kasmet Lietuvos mokiniai parveža skirtingos spalvos tarptautinių olimpiadų medalių, kasmet paaiškėja, kad kokiame nors prestižiniame universitete studijuoja lietuvis, tačiau, kaip atrodo bendras gabiųjų ugdymo vaizdas, neaišku.

G.Beresnevičius mano, kad iš olimpiadų laimėjimų galima pastebėti tik atskirus gabiųjų ugdymo situacijos epizodus. Ir respublikinės ar tarptautinės olimpiados yra tik paskutiniai etapai, o juk iki jų – dar bent keli atrankos konkursai, tad vien iš gautų respublikinių olimpiadų rezultatų nenuspręsi, kaip mokykla juos rengė didesniems laimėjimams nei dešimtukas semestre. Juolab, kad dalis olimpiadininkų, pasirodo, joms rengiasi savarankiškai arba į pagalbą pasitelkia aukštųjų mokyklų dėstytojus – tiesiog nėra tam darbui tinkamo informatikos ar filosofijos mokytojo.

Natūralu, kad gabiųjų ugdymui reikia ir gabių mokytojų. Juolab, parengti mokinį respublikinei olimpiadai jau yra gana rimtas darbas mokytojui, reikalaujantis visa galva daugiau išmonės nei, tarkime, valstybiniam brandos egzaminui.

2016-ieji, atsižvelgiant į tendencijas nuo pat 2007-ųjų, turėtų būti derlingiausi – gausūs skirtingų spalvų tarptautinių olimpiadų medalių (kol kas lietuviai jau pelnė 15). Pasirodo, kas dvejus metus Lietuvos mokiniai pasaulyje pelno gerokai per 20 medalių, kitais – 15–16 prizų: 2007 m. buvo 16 medalių, 2008 m. – 22, 2009 m. – 15, 2010 m. – 26, 2011 m. – 16, 2012 m. – 24, 2013 m. – 17, 2014 m. – 25, 2015 m. – 15.

„Kodėl skaičiai taip keičiasi, atsakymo nėra, tai mistika, atsitiktinumas. O nuo ko priklauso kasmet skirtingas obuolių derlius?“ – Lietuvos mokinių sėk­mes tarptautinėse olimpiadose apibendrina LMNŠC Gabių ir talentingų vaikų ugdymo skyrius vedėjas G.Beresnevičius.

Visą savaitračio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Veido archyvo nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Šiemet IT egzaminas turėjo nudžiuginti nemažai jį laikiusiųjų – šimtukus gavo kone 11 proc. arba beveik kas dešimtas jį laikęs abiturientas. 24 šimtukai, pasirodo, priklauso vien Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijai, kurioje 24 iš 30 gimnazistų gavo 100 balo įvertinimą.

Koks šimtukų lietus ąžuolyniečiams pasipils, paaiškėja jau per pirmąją naujų mokslo metų mokytojos ekspertės Vaidilutės Žukauskienės pamoką. Pirmąjį susitikimą su mokiniais mokytoja pradeda nuo sėkmės istorijų iš praėjusių metų laidos. Gimnazistai sutaria, kad yra ne ką prastesni už savo pirmtakus, todėl iškart nusprendžia padaryti taip pat arba dar geriau.

Užpernai IT egzaminą „Ąžuolyno“ gimnazijoje laikė 6 abiturientai, trys iš jų gavo šimtukus, po jų besimokiusieji pareiškė, kad nesvarbu, jog jų yra daugiau, pusė vis tiek turi gauti šimtukus. Ir pavyko: 10 gavo 100, dar du – 99 balų įvertinimą. O šiemet vėl tas pats – 30 abi­turientų rugsėjo pirmąją pasakė, kad turi pralenk­ti pernykščius abiturientus ar bent pusė jų vėl turi gauti šimtukus – gavo 24 iš 30-ies.

„Aš pagalvojau, kad tai neįmanoma, nes taip nebūna, o kai pasirodė egzamino rezultatai, džiaugiausi, kad  neištariau to garsiai. Esu dėkinga tiems abiturientams už tai, kad supratau, jog galime teigti tik tiek, kad taip iki šiol nebuvo, ir jokiu būdu negalime sakyti, kad „taip nebūna“. Dažnai tarsi užsidedame psichologinį šalmą pavadinimu „taip nebūna“ ir todėl neišnaudojame daugybės galimybių. O jauni žmonės yra laisvi, jie nežino, kaip „nebūna“, todėl tiesiog daro ir padaro“, – „Veidui“ sako V.Žu­kaus­kie­nė, 2015-aisiais klaipėdiečių išrinkta Metų mokytoja, o šiemet – ir Metų klaipėdiete.

Su teiginiu, kad neįtikėtini rezultatai galimi tik prestižinėse gimnazijose, kur mokosi rinktiniai mo­kiniai, V.Žukauskienė sako galėtų ginčytis: „Aš dir­bu ir „paprastoje“ Klaipėdos „Žemynos“ gimnazijoje, dirbau „paprastoje“ miestelio mokykloje, Ak­menės r. Ventės vi­du­rinėje mokykloje ir galiu pasakyti, kad vaikai visur yra vaikai. Ir „paprastoje“, ir prestižine laikomoje mokykloje yra gabių vaikų, tų, kurie nori viską padaryti ir padaryti labai gerai.

Tačiau „paprastose“ mokyklose dažnai mokytojai, tėvai, bendruomenė akcentuoja problemiškus mo­kinius ir tada kalba apie tai, kaip sunku būti mokytojais, koks jaunimas yra beviltiškas. Mes kažkodėl pa­mirštame, kokių nuostabių vaikų yra visose mo­kyklose. „Paprastose“ mokyklose yra daug mokinių, kurie gali padaryti labai gerai, bet dėl aplinkinių požiūrio „tu nieko negali“, jiems iš tiesų pasidaro paprasčiau „nieko negalėti“ ir nesistengti.“

„Paprastose“ mokyklose yra daug mokinių, kurie gali padaryti labai gerai, bet dėl aplinkinių požiūrio „tu nieko negali“, jiems iš tiesų pasidaro paprasčiau „nieko negalėti“ ir nesistengti.“

Iš viso ši mokytoja šiemet parengė 26 šimtukininkus. „Paprastoje“ mokykloje geriausius balus gavo 2 iš 10 jos mokinių. Prog­ra­muoti mokanti V.Žu­kaus­kie­nė pasakoja, kad kai buvo pasiektas rekordas – dviženklis  IT egzamino šimtukų skaičius, ji ėmė aiškintis, kodėl tų pačių gebėjimų, to paties lygio mokinys „paprastoje“ mokykloje egzaminą išlaiko prasčiau nei toje, kuri laikoma prestižine. Klaipėdos Metų mokytojos teigimu, lemiamas dalykas yra aplinkinių tikėjimas vaiku: „Kai „pa­pras­toje“ mokykloje, kai vienas vaikinas gavo 100 balų įvertinimą, man buvo sunku patikėti, kad jis galėtų būti šimtukininkas, bet buvo. Jo pavyzdys paskatino mane kiekvieną vaiką pritraukti iki jo „šimtuko“ – ne 100 balų įvertinimo, bet geriausio re­zultato, kurį tas mokinys gali pasiekti, nes vienam gauti 76 balus prilygsta gauti 100.“

Geriausias lietuvių kalbos ir literatūros egzamino rezultatas šiemet priklauso Neringos gimnazijai (5 abiturientai vidutiniškai 85,4 balo), antrasis – Zarasų r. Antazavės J.Gruodžio gimnazijai, kurioje 9 abiturientai laikę šį egzaminą vidutiniškai gavo 77,13 balo (į geriausiųjų gimnazijų trisdešimtuką šios gimnazijos nepakliuvo dėl mažo konkretų ezaminą laikiusio abiturientų skaičiaus).

„Tikrai nedarau nieko išskirtinio, nuolat kalbuosi su vaikais, bandau įtikinti, kad jiems to reikia, prašau, kad jie per vasaros atostogas perskaitytų programinius kūrinius, – paklausta, kodėl jau nebe pirmus metus gimnazistams pavyksta gauti gerus egzaminų įvertinimus sako An­tazavės J.Gruodžio gimnazijos lietuvių kalbos ir li­teratūros mokytoja metodininkė Ramutė Kuz­mie­nė. – Manau, kad daug lemia ir tai, kad mažoje mo­kyk­loje mokinių ir vaikų ryšys artimesnis. Kartais jie net ir labai nenorėdami perskaito kūrinius, padaro tai, ką reikia, vien tam, kad nenuviltų mokytojo, kurį mato ir mokykloje, ir po pamokų.“

150 km nuo Vilniaus, tiek pat ir nuo Panevėžio nutolusio, miestelio mokykloje, kuri „Veido“ reitinge šiemet užima 90-tą vietą, mokosi 208 vaikai, 60 jų yra iš globos namų, 70 gauna nemokamą maitinimą. Tad galima sakyti, kad tai viena iš daugelio Lietuvos mokyklų, kuriose, be ugdymo kokybės klausimų, visų pirma reikia spręsti socialines problemas. Bet lituanistė R.Kuzmienė įsitikinusi, kad kiekvienas mokinys gali bent kiek pagerinti savo rezultatus: „Prieš kelerius išleidome mokinį, kuris neskaitė, rašydamas darė daug klaidų, labiau mėgo matematiką ir netikėtai ėmė vesti renginius, tapo skaitovu, gavo 50 balų egzamino įvertinimą, kuris tam mokiniui buvo labai labai didelis pasiekimas.“

Mažeikių Gabijos gimnazija pasižymi giliomis fizikų ugdymo tradicijomis: kasmet joje atsiranda olimpiadininkų, o abiturientai egzamino metu pademonstruoja puikius rezultatus. Viena iš jokios mokinių atrankos nedarančios Gabijos gimnazijos fizikos mokytojų, ekspertė Genovaitė Meinorienė įsitikinusi, kad kiekvienas vidutinių gebėjimų mokinys gali gauti 80 egzamino balų.

„Vaikas, mokydamasis fizikos, pirmiausia turi išmokti teoriją, o tada juo nuo jo paties priklausys, kaip mokės ją pritaikyti. Mano atidirbta sistema taip ir veikia: pirmiausia turime teorijos atsiskaitymus, kad įgytume pradinių žinių, be kurių negalime mąstyti, nes nesame einšteinai. Kad tokia metodika, visų pirma paremta teorijos mokymu, pasiteisina 100 proc., patvirtina patys mokiniai“, – apie savo būdą išmokyti fizikos pasakoja G.Meinorienė.

Ieškant ugdymo kokybės sėkmės recepto, siekiant prisitaikyti prie kintančio mokinių dėmesio, išbandomos ir naujos mokymo formos, netradiciniai metodai, kai interaktyviose pamokose gabieji mokiniai moko bendraklasius, žaidžia žaidimus.

Ieškant ugdymo kokybės sėkmės recepto, siekiant prisitaikyti prie kintančio mokinių dėmesio, išbandomos ir naujos mokymo formos, netradiciniai metodai, kai interaktyviose pamokose gabieji mokiniai moko bendraklasius, žaidžia žaidimus.

Vis dėlto savo metodikos besilaikanti fizikos mokytoja ekspertė G.Meinorienė pripažįsta, kad kartais pasimeta dėl brėžiamų gairių, kaip ji turi dirbti, o kai paklausia buvusių mokinių patarimo dėl kitokių metodų, šie irgi purto galvas, kad tada jos fizikos pamokos būtų lyg nebe tos mokytojos. G.Meinorienė įsitikinusi, kad pedagogas, ypač jei jo mokiniai pasiekia gerų rezultatų, turėtų gauti laisvę pasirinkti, kaip dėstyti, o ne įgyvendinti reikalavimus: pamokos pradžioje suformuluoti jos temą, pabaigoje – reflektuoti, kaip viskas pavyko.

„Dabar populiaru taikyti modernų mokymą, įtraukti žaidimų, tačiau abejoju, kad tai pasiteisins. Kai vaikams stinga motyvacijos, galima taikyti žaidimo formą, tačiau Lietuvoje turime gimnazijas, į kurias motyvuoti vaikai susirenka žinių, tad mokymas turėtų būti akademinis“, – apibendrina ji.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

shutterstock nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

„Veido“ gimnazijų reitingo didelę dalį ir šiemet sudaro valstybinių brandos eg­zaminų rezultatai – šiemet abiturientų gautų vals­tybinių brandos egzaminų įvertinimų vidurkis sudaro iki 70-ties galutinio balo taškų. Antrasis kriterijus parodo, kaip abiturientams pa­vyko įstoti į svajonių specialybę – 20 taškų gimnazija gali gauti už tai, kokia dalis jų abiturientų šiemet įstojo į pirmu pageidavimu nurodytą studijų programą Lietuvos aukštosiose mokyklose. Valstybinių brandos egzaminų rezultatų įtaką galutiniam mokyklos balui šiek tiek sumažino šiemet atsiradęs trečiasis dėmuo – mokyklos ugdytinių pasiekimai šalies žinių olimpiadose ir konkursuose – už 9–12 kl. auklėtinių 2015–2016 m. pelnytas prizines vietas respublikinėse olimpiadose ir konkursuose mokyklai reitinge skiriama iki 10-ies taškų.

Dauguma gimnazijų reitinge gan smarkiai pakeitė savo vietas – vienos krito žemyn per keliasdešimt vietų ar iš reitingo uodegos atsirado pirmoje jo pusėje ir aplenkė nemažai dar pernai geresnėse pozicijose buvusių kolegių. Nors kai kurios egzaminų ar įstojimo rezultatus akivaizdžiai pagerino, tačiau vis tiek krestelėjo žemyn, nes buvo tokių mokyklų, kurioms šiuos rodiklius pavyko pagerinti dar labiau.

Kaip ir kasmet, taip ir šiemet gimnazijų, ypač nedidelių rajono mokyklų, vietas reitinguose, matyti, nulėmė konkreti abiturientų laida – mokinių motyvacija, kai kuriose įstaigose – ir jų šeimų socialinė-ekonominė situacija.

Kaip ir kasmet, taip ir šiemet gimnazijų, ypač nedidelių rajono mokyklų, vietas reitinguose, matyti, nulėmė konkreti abiturientų laida.

Štai pernai Rokiškio r. Juodupės gimnazijos di­rek­torė Diana Guzienė sakė, kad vos sužinojo egzaminų rezultatus, atspėjo beveik tikslią vietą, kurią jos vadovaujama mokykla užims „Veido“ gimnazijų reitinge (257). Pernai direktorė prognozavo, kad artimiausiame reitinge gimnazija turėtų pakilti aukščiau ir, pasirodo, buvo teisi – Juodupės gimnazija šiemet iššoko keliasdešimt vietų aukštyn ir atsidūrė 188-oje vietoje. Tąkart ir D.Guzienė, ir kiti ekspertai, svarstę apie tai, kodėl tos pačios mokyklos rezultatai kasmet gali skirtis kardinaliai, sakė tą patį: jei egzaminų įvertinimai pastebimai suprastėjo ar staiga mokinių pasiekimai žymiai pagerėjo, tai jokiu būdu nereiškia, kad vienerius metus mokytojai dirbo blogiau ar, atvirkščiai – ėmė dirbti puikiai. Ypač mažesnėse mokyklose bendrus abiturientų laidos rezultatus stipriai gali nulemti vos keli stiprūs ar silpnesni mokiniai, o didelėse miestų gimnazijose yra daugiau skirtingų gebėjimų vaikų, todėl keli prasti ar geri rezultatai stipriai bendro vidurkio į vieną ar kitą pusę netrauko.

Tam tikras mokinių „sezoniškumas“ negalioja ne­bent pirmojo dvidešimtuko gimnazijoms. Jame ge­riau­sių akademinių rezultatų pasiekusios mokyklos kas­met stumdosi, bet aukščiausių pozicijų neapleidžia. Pavyzdžiui, vilniečių dėl gerų mokslo sąlygų ir ver­tybių mėgstama Š.Aleichemo ORT gimnazija 2016-ųjų reitinge užima 17-tą vietą, 2015-ųjų – 7-tą, nes sumažėjo bendras egzaminų įvertis (nuo 78,53 iki 71,4).

Įpusėjus mokyklų tinklo pertvarkai, kai vis daugiau vidurinių mokyklų virto gimnazijomis, paaiškėjo, kad pasikeitęs mokyklos pavadinimas pasiekimų požiūriu nelabai ką pakeičia. Tačiau į reitingo penkiasdešimtuką patenka jau net kelios universitetų gimnazijos: be iš antrosios vietos šalyje nepajudinamos Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnazijos, jame yra Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gimnazija (13-ta), Vytauto Didžiojo universiteto „Rasos“ gimnazija (14-ta), į 50-tą vietą iškopė KTU inžinerijos licėjus.

Gali būti, kad geriausiomis šalyje vadinamos gimnazijos artimiausiais metais į pagal akademinius rezultatus sudaromo reitingo viršūnes turės įsileisti naujų pirmūnių ir aukščiausiose vietose bus matyti ne tik įprasti Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ar Šiaulių miestų mokyklų pavadinimai.

Pavyzdžiui, trečius metus iš eilės į viršų stiebiasi Alytaus A.Ramanausko-Vanago gimnazija, kuri šiemet yra 44-ta, pernai iškopė į penkiasdešimtuką, nors dar 2014 m. buvo 106-oje vietoje. Šios Alytaus gimnazijos abiturientų vidutinis valstybinių brandos egzaminų įvertinimas šiemet buvo 60,9 balo. Ši gimnazija pakliūva į 4 geriausiųjų trisdešimtukus, sudarytus pagal skirtingų egzaminų rezultatus: vidutinis informacinių technologijų įvertinimas sudarė 89,32 balo, chemijos – 71,08. Šiemet iš 33-ios į 25-tą vietą pakilo ir 13 olimpiadų prizininkų bei 59,5 balų vidutinį egzaminų įvertinimą turinti Mažeikių Gabijos gimnazija, kuriai priklauso 9-tas Lietuvoje fizikos egzamino įvertinimas (neskaičiuojant mokyklų, kuriose fizikos egzaminą laikė mažiau kaip 5 abiturientai). 29-ių jį laikiusių Mažeikių Gabijos gimnazijos abiturientų vidurkis yra 76,52 balo.

Tad nors didžiausios tėvų ir mokinių kovos dėl vietos prestižinėje mokykloje vyksta didmiesčiuose, puikius akademinius rezultatus pasiekiančių gimnazijų tinklas tankėja: geriausius akademinius rezultatus pasiekusių gimnazijų penkiasdešimtuke šiemet yra po dvi Marijampolės, Mažeikių, Ukmergės gimnazijas. 2015-ųjų „Veido“ gimnazijų reitinge šių trijų savivaldybių mokyklos išsikovojo po vieną vietą 50-uke.

Prestižinių klube – nauja narė

Į klausimą, kokia mokykla yra „gera“, jų bendruomenės atsakytų skirtingai, nes vienur mokyklos administracija, pedagogų kolektyvas, mokiniai ir jų tėvai orientuojasi į aukštus akademinius pasiekimus, puikius egzaminų rezultatus, daugiausia nulemiančius ir karjerą po mokyklos, kitur kelia visai kitokius tikslus – bendruomenei svarbiausia geras mikroklimatas, vaiko emocinė savijauta, dar kitos labiausiai rūpinasi neformaliojo ugdymo galimybėmis.

Bet nepaneigsi, kad tos gimnazijos, dėl kurių vietų savo atžaloms kai kurie tėvai kovoja kaip tik įmanydami – registruojasi neva gyvenantys pas menkai pažįstamus žmones, kad tik geroji mokykla būtų arčiau, samdo visų dalykų korepetitorius, kad tik vaikas puikiai išlaikytų stojamuosius egzaminus į konkrečią gimnaziją ir t. t., iš kitų pirmiausia išsiskiria puikiais akademiniais pasiekimais.

Prestižinės mokyklos, kurių demonstruojami akademiniai stebuklai, žvelgiant iš šono, grindžiami puikiais pedagogais, rinktiniais mokiniais, ir didžiule bendruomenės motyvacija, kur būtų gėda nesistengti mokytis. Į geriausiųjų klubą įstojo, palyginti, naujas narys – Klaipėdos licėjus, šiemet išleidęs dar tik antrąją abiturientų laidą.

Į geriausiųjų klubą įstojo, palyginti, naujas narys – Klaipėdos licėjus, šiemet išleidęs dar tik antrąją abiturientų laidą.

Kai kurių egzaminų vidurkiu Klaipėdos licėjus aplenkė Vilniaus licėjų ir KTU gimnaziją, bet jame tuos egzaminus laikiusių abiturientų skaičius yra daug mažesnis. Visų egzaminų, kuriuos laikė 18 jo abi­turientų, įvertinimų vidurkis yra 88,4 balo. Pa­ly­ginimui – 77 KTU abiturientai, kuriems priklauso antrasis geriausias rezultatas Lietuvoje, pelnė 88,5 balo. 2016 m. 18-ka Klaipėdos licėjaus abiturientų gavo 15 šimtukų, pernai 22-jų abiturientų laida pelnė 20 šimtukų.

Klaipėdos licėjaus įkūrėja ir direktorė doc. dr. Re­gi­na Kontautienė sako, kad tikslo lenktyniauti su ge­riaus­iomis šalies mokyklomis neturi. 23-ius metus ku­ria­mos mokyklos uždavinys visada buvo sukurti tokią mo­kyklą, į kurią vaikai norėtų eiti, o mokslas jiems ne­taptų našta ar sunkiu darbu iš pareigos. Taip pat direktorė užtikrina, kad geri akademiniai pasiekimai tai pat nėra vienintelis mokyklos bendruomenės tikslas, nes svarbiausia, kad kiekvienas vaikas pasiektų savo didžiausią rezultatą, tokį, kokį būtent jis gali pasiekti.

„Vaikai yra įvairiausių gebėjimų, nuo pat mažų dienų jie turi savo interesų sritį. Mes kūrėme tokią sistemą, kuri jiems leistų pasiekti maksimalių rezultatų, tačiau ne tik akademinių. Norime, kad vaikas pa­žin­damas save ir adekvačiai įvertindamas, kas jam se­kasi geriausiai, o kas prasčiau, galėtų pasiekti sėkmę“, – sako R.Kontautienė.

Ji pasakoja, kad Klaipėdos licėjaus mokiniai mo­ko­si savo tempu – vienas be vargo gali išmokti daug daugiau, nei reikalauja mokyklinė programa, ki­­tam reikia padėti pasiekti bent minimalius programos reikalavimus. Šiųmečiai abiturientai irgi buvo skir­tingi: vieni olimpiadininkai, kitiems reikėjo įdėti daugiau pastangų, kad pasiektų vidutinių rezultatų.

„Padeda ankstyvas profiliavimas, kai jau 9-oje klasėje siūlome mokiniams išbandyti programas – biomedicinos, inžinerinio ugdymo, socialinių, politikos mokslų, menų. Mokiniai mokosi kelių papildomų dalykų, bando ieškoti savęs, o po trimestro gali išbandyti jau kitą programą. Todėl, baigdami 10-tą klasę jie žino, ko nori, gali kryptingai siekti gerų baigiamųjų mokyklos rezultatų ir tolimesnės karjeros“, – paaiškina direktorė.

Nors, jos teigimu, ši sistema veikia, net ir ją taikant kiekvienas mokinys negali pasiekti aukščiausių rezultatų, kaip, pavyzdžiui, mokinių atranką vykdančių gimnazijų auklėtiniai. Klaipėdos licėjus – nevalstybinė mokykla, kurioje mokslo metai kainuoja 2,7–3,1 tūkst. eurų, tačiau mokiniams, kurie dažniausiai čia mokosi nuo pirmos ar priešmokyklinio ugdymo klasės, atranka netaikoma, išskyrus tai, kad mokinys negali turėti stipriai išreikštų elgesio problemų.

Dvi pirmosios abiturientų laidos tai pat užaugo tame pačiame licėjuje. R.Kontautienės teigimu, mokiniui tai yra didelis privalumas, dėl kurio galimybės pasiekti geriausių įvertinimų, tik išauga: „Jau nuo 5–6 klasės siūlome sustiprintai mokytis kai kurių dalykų modulių, vaikai mokosi mobiliose grupėse, kurios suformuojamos pagal jų interesų kryptį ir pasiekimus.“

Pastebima, kad Lietuvos mokyklose sudėtinga užtikrinti sklandų perėjimą iš vienos švietimo pakopos į kitą – pradinuko smalsumas gali nunykti jam atėjus į penktą klasę, per pertrūkius tarp pakopų kyla rizika pamesti gabiuosius vaikus.

Klaipėdos licėjaus įkūrėja svarsto, kad, jei vaikas mokosi toje pačioje nedidelėje mokykloje, nereikia eikvoti laiko jo adaptacijai naujoje mokymo sistemoje, kaip nutinka keičiant mokyklą, nes kiekviena ugdymo įstaiga turi savo braižą, prie kurio naujokui reikia priprasti. Privalumas, jos teigimu, ir galimybė jau pradinukams stebėti vyresniųjų mokinių laimėjimus, mokyklos paskatinimą už jų pasiekimus, nes tokie pavyzdžiai dažniausiai įkvepia jaunesnius vaikus siekti to paties.

Skirtinguose tyrimuose skaičiuojama, kad mokinių pasiekimai nuo mokyklos vadovo priklauso 36–40 proc., kai kur net 50 proc. Klaipėdos licėjaus įkūrėja, paklausta apie savotišką priešpriešą tarp privačių ir valstybinių mokyklų bei galimybes gerąją jų patirtį perkelti į paprastas mokyklas, taip pat atkreipia dėmesį į direktoriaus darbą: „Nevalstybinės ir valstybinės mokyklos nėra visai skirtingos, tačiau pastarosioms galbūt reikia įveikti inerciją. Jos turi labai daug patirties, bet kartais atrodo, kad tai – daug metų kartota ta pati patirtis, ir mokyklos sunkiai priima poreikį keistis. Dažnai labai daug priklauso ir nuo mokyklos vadovo: kodėl vienos pasiekia puikių rezultatų, kitos, tai pat valstybinės mokyklos, neturi nė panašių. Tai ne mokinių atrankos klausimas, norisi žiūrėti į vadovo darbą, ar jis sugeba uždegti mokyklą pokyčiams, pasiūlyti įvairių naujų programų.“

Pašnekovės nuomone, iliustratyvus inercijos švietimo sistemoje pavyzdys – vis dar taikomos žinių olimpiadų kvotos: iš vienos mokyklos konkurse gali dalyvauti 2–3 mokiniai, nors joje norinčių ir gebančių varžytis olimpiadoje yra bent penki. „O kai paklausi, kodėl negali dalyvauti daugiau vaikų, atsakoma, kad reikės taisyti daugiau darbų arba išrašyti daugiau raštų dalyviams,“ – užuot pakeitusios  paprastus dalykus, inerciją švietime išlaiko kaip tik tos institucijos, kurios turėtų diktuoti pokyčius, apgailestauja R.Kon­tau­tie­nė.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Asm. albumo nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Vos prieš porą savaičių Gintę Petrulionytę, gavusią keturis valstybinių brandos egzaminų šimtukus, Valdovų rūmuose sveikino aukščiausi valstybės politikai, o šiuo metu Druskininkų „Ryto“ gimnazijos absolventė dirba padavėja kurorto kavinėje. Ji džiaugiasi aptarnavimo sektoriuje jau spėjusi pramokti rusų kalbos ir sako, kad atostogas, nors ir trumpas, vis tiek turės. Po jų kels sparnus į Jungtinę Karalystę.

„Mano vasaros darbas visai nesusijęs su akademiniais pasiekimais, – juokiasi Druskininkų kavinėje dirbanti šimtukininkė. – Planuoju studijuoti ir noriu tu­rėti savų pinigų, todėl svarbu jų užsidirbti. Ma­nau, kad kiekvienam tik į gera padirbėti aptarnavimo sektoriuje, nes po šios patirties visai kitaip žiūri į darbuotojus, kuriuos sutinki kasdien. Be to, jau gerokai pramokau rusų kalbos.“

Įdomu, kad matematikos, fizikos, informacinių technologijų ir anglų kalbos egzaminų šimtukus gavusi mergina pati labiausiai džiaugiasi 93 balų lietuvių kalbos ir literatūros egzamino įvertinimu. Šis rezultatas, priešingai nei kiti, jai tikrai buvo netikėtas. Tiksliuosius mokslus druskininkietei mokytis patiko, tad šiose srityse ji daug dirbo ir tikėjosi neblogo įvertinimo, o anglų kalbos dar geriau išmoko metus gyvendama JAV.

„Kiekvienas turintis tikslą gali jį pasiekti. Ir darbas, ir sėkmė gyvenime gali tik padėti“

Nepaisant puikiai praėjusios egzaminų sesijos, pasiekimų olimpiadose ir kituose konkursuose, G.Petrulionytė savo įvertinimų nesureikšmina ir sako, kad jei būtų įdėjusi daugiau pastangų, jos rezultatai galėjo būti dar geresni – ne tokie „mokykliniai“. „Kiekvienas turintis tikslą gali jį pasiekti. Ir darbas, ir sėkmė gyvenime gali tik padėti“, – įsitikinusi G.Petrulionytė.

Nors ji pati konkretaus tikslo sako ir neturėjusi, visada siekė padaryti viską taip gerai, kaip tik gali, todėl pati ant savęs pykdavo už neatidumą ar per menkas pastangas.

„Manau, kad dalį mano pasiekimų lėmė sėk­mė ir atsitiktinumas. Pavyzdžiui, kai respublikinėje anglų kalbos olimpiadoje iškovojau prizinę vietą, kaip tik buvau grįžusi iš mokslų JAV, tad metus kalbėjusi vien angliškai turėjau pranašumų, – prisimena Gintė. – Žinoma, daug lėmė dar­bas ir pastangos, todėl žinau, kad jei būčiau dar labiau susikaupusi ir pasistengusi, daugiau ­­i­­e­­­kimai yra minimalūs, mokykliniai. Pažįstu bendraamžių, kurie pasiekė gerokai daugiau.“

Studijuos tai, kas įdomu

Galutinio sprendimo, kur pasitiks naujuosius mokslo metus, Druskininkų pirmūnė dar nėra priėmusi, tačiau svarsto, kad po darbo kavinėje ir šiek tiek pavasarojusi pradės matematikos ir informatikos studijas Voriko universitete (48 vieta QS pasaulio universitetų reitinge).

„Studijuoti svetur išvyksta dar palyginti nedidelė dalis Lietuvos abiturientų, o aš norėjau mokytis užsienyje todėl, kad galėjau rinktis iš daug daugiau studijų programų, kad ir jungtinių. Nors Lietuvoje tokias dvigubas programas jau irgi pradedama vykdyti, dar nėra didelio jų pasirinkimo. Kita priežastis ta, kad užsienyje yra stipresnių universitetų“, – pasirinkimo motyvus paaiškina šimtukininkė.

Kalbėdama apie ateitį ir karjerą po studijų G.Pet­rulionytė sako esanti kol kas tikra tik tuo, kad po bakalauro tikrai įgis magistro laipsnį, ta­čiau ką veiks vėliau – sieks akademinės karjeros ar pasuks į verslą, ji dar nežino: „Stoju į ma­te­matikos ir informatikos, dalykų, kurie man įdo­mūs mokytis, studijas, tačiau kol kas mane galbūt ne visai traukia darbas šioje srityje.“

Juolab kad studijas mergina pasirinko gana vė­lai: praėjusią žiemą, iki gimnazijos pabaigos li­kus vos pusmečiui, ji dar svarstė, ką rinktis. Ap­sispręsti laiko reikėjo galbūt ir todėl, kad drus­kininkietė, nors ir tiksliukė, mokėsi skirtingų da­ly­kų, gilinosi ne į vieną konkrečią sritį, to­dėl tu­rėjo ir didesnę pasirinkimo laisvę.

Galbūt ir esu tiksliukė, bet tikrai nenoriu ap­siriboti viena tokia siaura moksline veikla

„Man patinka ir socialiniai mokslai, pavyzdžiui, istorija, kurią išplėstiniu kursu mokiausi ir 11-oje, ir 12-oje klasėje. Be to, dalyvavau įvairiuo­se politiniuose projektuose, socialinėje veiklo­je. Galbūt ir esu tiksliukė, bet tikrai nenoriu ap­siriboti viena tokia siaura moksline veikla. Se­ku politinius, socialinius įvykius, domiuosi tuo, kas vyksta pasaulyje“, – vardija G.Petrulionytė.

Kad ji domisi kuo įvairiausiais dalykais, ge­riausiai įrodo jos užklasinės veiklos sąrašas: teatro studija, folkloro ansamblis, mokyklos taryba, Mokomojo Europos Parlamento projektas ir, žinoma, labiausiai patikęs debatų klubas. „Veikla debatų klube man buvo viena įdomiausių patirčių. Man patiko logiškai ieškoti argumentų, diskutuoti, todėl neatsisakiau debatuoti ir mokydamasi JAV. Amerikoje buvo įdomu, kai debatų temomis tapdavo JAV aktualijos“, – prisimena druskininkietė.

Tingėjo rašyti rašinius

Keturių egzaminų šimtukininkė daugiausia mokėsi matematikos, o fizika, natūralu, sekėsi dėl to, kad susidomėjusi jos teorija puikiai pritaikė matematiką. Būsimoji pirmakursė sako, kad jai visada patiko tikslūs ir konkretūs dalykai, taip pat – aiškintis, kokia jų logika, kokie ryšiai.

Pasakyti, kada ar kodėl ji taip susidomėjo tiks­liaisiais mokslais, Druskininkų „Ryto“ gimnazijos abiturientė negalėtų, tačiau sako puikiai prisimenanti, kad į matematiką pradėjo labiau gilintis tada, kai reikėjo rinktis iš skaičių mokslo ir lietuvių kalbos: „Kai buvau septintokė, mokykloje pamačiau skelbimą, kviečiantį stoti į Na­cio­na­linę moksleivių akademiją. Kadangi buvau jau­nesnė, septintoje klasėje galėjau rinktis tik iš ma­tematikos ir lietuvių kalbos sekcijų. Supratau, kad labai tingiu ir nenoriu rašyti rašinių, todėl pa­sirinkau mokytis matematiką ir nuo tada jos ne­mečiau. Vėliau atsirado ir fizika, juolab mano bro­lis yra fizikas, įtakos galbūt turėjo ir jis, nes vis ką nors įdomaus papasakodavo, parodyda­vo.“

Kasmet po brandos egzaminų sesijos pasigirsta abiturientų skundų: vienas egzaminas per leng­vas, kito vertinimas nepagrįstas, trečio už­duo­tys neįkandamos. G.Petrulionytė panašių nusiskundimų neturi. „Manau, kad egzaminuose nie­ko blogo nebuvo, – vertina ji. – Man patiko fi­zi­kos egzaminas, kuris galėjo patikrinti daug sričių ir nebuvo nei per sunkus, nei per lengvas. Ma­­tematikos egzamino objektyviai vertinti ne­ga­­liu, nes ėjau į jį žinodama, kad tikrai galiu iš­spręs­ti visas užduotis, tad man jis pasirodė lengvas. Bet daugeliui bendraklasių buvo sudėtingas.“

JAV mokykla: laisvė rinktis pamokas

Brandos egzaminais nenusivylusi G.Pet­ru­lio­nytė gali palyginti ir skirtingų valstybių švietimo sistemas, nes būdama dešimtokė dalyvavo kultūros, švietimo ir lyderystės mainų programoje „ExCEL“ ir metus praleido valstybinėje mokykloje Vašingtono valstijoje, netoli Portlando.

„JAV mokytis gali būti arba labai lengva, arba labai sunku, tai priklauso nuo mokinio – sudėtingas ar lengvas pamokas pasirinksi“, – sa­ko G.Petrulionytė. Ji panoro metus mokytis universiteto studijų lygio chemijos, o metams baigiantis gailėjosi, kad neišdrįso pasirinkti sustiprinto lygio matematikos ir anglų kalbos pamokų.

Įspūdį man padarė ir tai, kad JAV mokyklose svarbu sportas ir meninė veikla

„JAV švietimo sistema man pasirodė įdomi tuo, kad beveik laisvai galima rinktis pamokas, mo­dulius. Reikalavimų ten labai nedaug. Tar­ki­me, Lietuvoje privaloma mokytis bent vieno dalyko iš humanitarinių, gamtos mokslų ir kitų, o Amerikoje toks reikalavimas galioja tik vienus metus, kitus trejus gali visai nesimokyti gamtos mokslų, jei mokeisi jų devintoje klasėje. Dar man patiko, kad galima rinktis sustiprintas pamokas, kurios beveik atitinka universiteto lygį. Jas lanko mažiau mokinių, kiekvienas gauna dėmesio , – pasakoja druskininkietė. – Įspūdį man padarė ir tai, kad JAV mokyklose svarbu sportas ir meninė veikla. Daug lėšų skiriama mokyklos teatrui, chorui, kurio negalėtum palyginti su mūsiškiais muzikos mokyklose – jis labai populiarus, o norintieji tapti jo nariais turi dalyvauti atrankose. Taip pat – ten mokyklos bendruomenė labai artima, mokytojai ir tėvai dalyvauja įvairioje veikloje. Pavyzdžiui, kai už mūsų debatų komandą atsakinga mokytoja negalėjo su mumis dirbti, tą darbą perėmė patys tėvai.“

Patirtį JAV mokykloje G.Petrulionytė vadina ne­pakartojama. Labiausiai ją sužavėjo skirtingų kul­tūrų katilas ir skirtingos istorijos, kurių galėjo iš­girsti iš kiekvieno sutikto. „Pažinojau šeimą, ku­ri visai nemokėdama kalbos atvyko iš Sirijos, o po trijų mėnesių tos šeimos vaikai jau lankė mo­kyk­lą ir išmoko kalbą. Labai gerbiau tuos žmones“, – tvirtina Gintė.

12 metų mokykloje, o vienus iš jų – nelietuviškoje, šimtukininkė apibendrina paprastai: sistema, kad ir kokia nemaloni būtų, padeda pasiekti to, ko gyvenime nori: „Nors galiausiai tai ima atrodyti kaip rutina, nuo kurios norisi greičiau pabėgti, nemaža dalis mūsų geriausių akimirkų būna praleista kaip tik mokykloje arba dėl jos.“

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

BFL

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Bandymą kurti verslą bendrovės „Nematekas“ vadovė Egidija Vaicekauskienė su vyru pradėjo nuo gėlių auginimo. Ir nesvarbu, kad jos nuvysdavo, – jauna šeima dar iki 1990-ųjų bandė dirbti viską, ko buvo galima imtis legaliai.

„Kai versle esi daugiau kaip dvidešimtmetį, supranti, kad bangavimas nuo sėkmės prie nesėkmės yra dėsningas“, – tvirtina verslininkė. Ji sako pažįstanti kolegų, kurie nesuvaldė verslo ir buvo priversti jį uždaryti, bet tokių, kurie švaistytų pinigus ir demonstruotų turtus, – nė vieno.

– Bendrovę „Nematekas“ įkūrėte 1994-aisiais. Nuo ko viskas prasidėjo? Ar mėsos perdirbimas buvo pirmas šeimos verslo bandymas?

– Verslo pradžia buvo gerokai anksčiau. 1988-aisiais, kai susituokėme, svajojome gerai gyventi ir supratome, kad norėdami įgyvendinti svajones turime ką nors dirbti ir kurti. Tada su vyru buvome ką tik baigę universitetus, dieną dirbome įprastus darbus, o po jų galvojome, kaip prisidurti prie atlyginimo. Tuo metu tik atsirado pirmosios galimybės steigti kooperatyvus, taigi gyvenome ir dirbome pagal tuometes galimybes imtis verslo. Auginome gėles, vėliau – žvėrelius, nes vyras buvo veterinarijos gydytojas. Manau, kad bandėme daryti viską, ką tuo metu legaliai galėjo daryti visa Lietuva.  Nors daug pinigų neuždirbome, dirbdami tokius darbus įgijome patirties, o troškimas ką nors kurti ir toliau liko.

Viskas prasidėjo nuo troškimo, svajonės ir darbo, kuris pasitaikė mūsų aplinkoje, kokio galėjome imtis

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę mums pasiūlė atstovauti Vokietijos mėsos perdirbimo įrangos gamintojams, tapome NEMATEC atstovais Lietuvoje, mums likdavo dalis uždarbio už parduotą įrangą. Vėliau su ta pačia įmone norėjome pademonstruoti, kaip veikia mėsos perdirbimo įranga ir 1994-aisiais įsteigėme bendrovę „Nematekas“.

Viskas prasidėjo nuo troškimo, svajonės ir darbo, kuris pasitaikė mūsų aplinkoje, kokio galėjome imtis. Juk iš pradžių nebuvo jokio ilgalaikio plano su perspektyva. Ko gero, 1993-iaisiais, pačioje nepriklausomybės pradžioje, tokio plano būti ir negalėjo. Kaip ir visi Lietuvoje, tuo metu kažką veikėme. Vieni nuėjo vienu keliu, kiti – kitu, vieniems pasiekė, kitiems – ne. Mes turėjome svajonių, kažką darėme, o sėkmė – kaip duoda dangus.

– Kaip sekėsi „darbas po darbo“, ar viskas iškart pavyko?

– Žinoma, ne, tačiau įgijome patirties. Yra posakis: geras sprendimas – iš patirties, o patirtis – iš blogo sprendimo. Negalėčiau pasakyti, kad tada priėmėme blogus sprendimus, tačiau sėkmė iškart tikrai neatkeliavo. Nebuvo ir taip, kad daug dirbome ir daug uždirbome. Viskas vyko etapais: dirbi, uždirbi, vėl dirbi, prarandi ir dirbi toliau. Tačiau kai versle esi daugiau kaip dvidešimtmetį, supranti, kad toks bangavimas sėkmė–nesėkmė yra dėsningas.

– Sakote, kad ne visiems, iškart po devyniasdešimtųjų pradėjusiems verslą, pasisekė. Prie kurių priskirtumėte save?

– Lietuva dar visai neseniai šventė tik 25-uosius valstybingumo metus, tokia pat – ir mūsų laisvo verslo patirtis. Žmogaus amžiuje tokia atkarpa nemaža, bet ir nepasakytum, kad ketvirtis amžiaus žmogui yra daug. O valstybei tai tik pati pradžia, todėl sakyti, pasisekė ar ne, dar per anksti. Galime džiaugtis tuo, kas padaryta, kad esame rinkoje, gaminame, galime pateikti savo produktų. Tačiau dar nepasiekėme taško, kad galėtume sakyti, jog mūsų įmonė turi šimtametę patirtį, kaip gali prisistatyti nemažai bendrovių, su kuriomis susiduriame Europos ar pasaulio rinkose.

Galime džiaugtis, kad per tą ketvirtį amžiaus galėjome dalyvauti virsme, kai Lietuva iš Tarybų Sąjungos respublikos tapo nepriklausoma valstybe, dalyvavome svarbiausiuose įvykiuose, kaip Sausio 13-oji, drauge su kitais buvome kūrimo procese. Matydami, kaip pasikeitė ir toliau keičiasi mūsų valstybė, galime džiaugtis, kad įvyko daug gerų dalykų: išvesta okupantų kariuomenė, esame NATO nariai, tampame Europos dalimi. Tai fantastika, tai jėga ir tikroji sėkmė. Matyt, mes patys gerai nesuvokiame, kur dalyvaujame ir ką reiškia tokie pasiekimai. Jei šiek tiek atsitrauktume ir iš šalies pažvelgtume, kaip pasikeitė mūsų valstybė per 25 metus, kokių galimybių – mokytis ar gyventi užsienyje turime, suprastume, kad per tokį laikotarpį pasiekėme tikrai svarbių dalykų.

– Ar per tą laiką valstybė ir verslas subrendo? Kokie buvo laisvo verslo kūrimosi etapai, ar jis jautė ir besikuriančios valstybės pagalbos ranką?

– Naujoji mūsų valstybės karta dar tik auga. Mano vyriausias sūnus gimė 1990-aisiais ir tik šiemet gavo universiteto diplomą. Vadinasi, nepriklausomoje valstybėje gimusi karta dabar tik pradeda pirmuosius žingsnius. O Seime, Vyriausybėje ir versle, ten, kur irgi kuriama, dalyvauja žmonės, mokslų ragavę dar senojoje struktūroje. Žmonės greitai nesikeičia, todėl mes visi susidūrėme su iššūkiu priimti pokyčius, keisti supratimą, kad suvoktume, kur pakliuvome, suprasti, kas apskritai yra verslas, taip pat išgyventi ekonomikos virsmą.

Jei paklaustumėte, ar šiandien jau suprantama, kokią pridėtinę vertę kuria verslas, kalbu apie gamybą, ne apie paslaugas, kurios, žinoma, irgi svarbios, bet apie duoną kasdieninę, tai tikiuosi, kad dar užaugsime iki tokio požiūrio. Juk visuose vadovėliuose rašoma, kad gamyba yra valstybės pamatas. Jei norime turėti brandžią ekonomiką, šakos, kuriose kuriama pridėtinė vertė, turi būti svarbios valstybei, o žmonės, kurie save atiduoda verslui ir prisiima didžiausią atsakomybę – finansinę, kuriamąją, už darbuotojus, turėtų būti priimami, gerbiami ir vertinami, valstybė turėtų jais rūpintis. Ar tokį rūpestį ir pagalbą šiandien jaučiame? Tikiuosi kada nors tai pajusti.

Juk visuose vadovėliuose rašoma, kad gamyba yra valstybės pamatas

Vis dėlto kol kas esame kovos būsenos. Kasdien esi atsakingas už tai, kas vyksta tavo įmonėje, už tai, kaip uždirbti pinigų, už visus globalios rinkos ekonomikos pokyčius – krizes ir pakilimus, už pokyčius pasaulyje – derlingus metus ar prastą derlių, už politinius pokyčius – tai bendraujame su šalimi, tai nutraukiame su ja santykius. Taip pat esame atsakingi ir visoms valstybės institucijoms, kurios mums pasako, kad mokesčius turime sumokėti laiku, nepaisant to, kas vyksta aplink.

Todėl kartais jaučiame ne tik atsakomybę uždirbti, sumokėti mokesčius, bet ir spaudimą iš visų pusių. Jei pasiseks tai padaryti, valdžia dėl to nenuliūs, bet ir nepadėkos, nepasakys, kad mūsų komandos dėka gali išlaikyti mokyklas, mokėti atlyginimus ir žengti su valstybe pirmyn. Taip pat ir nenuramins, kad jei turime sunkumų, padės juos įveikti, palauks, kol pajėgsime sumokėti mokesčius. Kol kas požiūris kitoks: kur mokesčiai? Jei negerai padarei, panaudosime jėgą, galią ir pastatysime tave į vietą.

Vis dėlto tikiu ir matau, kad mažais žingsneliais judame į priekį. Pokyčiai vyksta lėtai, nors ir norėtųsi, kad visi, kurie turime įgaliojimus ir galią priimti sprendimus, kasdien atsikeltume pasiryžę daugiau stengtis, suvienyti jėgas dėl bendro gėrio. Galvodami, kaip padėti šalia esančiam, kaip padėti įmonei, kuriai, dirbdami savo darbą, galime pagelbėti, kaip būti pozityviems, nepaisant nuovargio, kuris po darbo kamuoja visus. Visa tai turėtume daryti dėl jauno žmogaus, kuris stebi, kaip bendraujame mes, suaugusieji, kiek per dieną sukuriame gėrio, ir renkasi, kur – Lietuvoje ar užsienyje jam mokytis, dirbti. Pagal tai, kiek daug jaunimo dar išvyksta iš Lietuvos, galime sakyti, kas mums kol kas nepavyksta, nes jie nori pasitraukti iš aplinkos, kur visi vienas kitą peikia, kritikuoja ir nepasako nieko gero: valstybė bloga, verslas blogas.

Per 25 metus įvyko daug gerų dalykų, tačiau šios dienos žmonės, kurie stovime prie vairo Seime, Vyriausybėje ar versle, turėtume trokšti kasdien sukurti daugiau gėrio.

– Verslas nuolat skundžiasi valstybės abejingumu. Kur konkrečiai ir kokios pagalbos pasigendate? Ar pasitaikė situacijų, kai ji galėjo ištiesti pagalbos ranką, bet to nepadarė?

– Manau, kad kiekviena įmonė galėtų įvardyti konkrečių atvejų, kai nepajuto pagalbos, tačiau praeities nepakeisime, reikia vertinti šiandieną ir žiūrėti į ateitį. Pokyčiai prasideda nuo požiūrio, todėl turime keisti jaunimo ir savo pačių požiūrį į verslą.

Kartą labai aiškiai atsakykime į klausimą, ar žmogus, kuris kuria verslą ir moka didelius mokesčius, yra reikalingas valstybei. Jei atsakymas teigiamas, bent kartą per metus atsisukime į tą verslininką, gamybininką ir drąsiai padėkokime jam už energiją, pastangas, atsakomybę, šalies kūrimą. Bent tokia padėka būtų svarbus dalykas jauniems žmonėms, tiems, kurie galvoja kurti verslą. Juk dabar jie girdi vien priešingus pareiškimus: tas blogas, anas pavogė. Bet tokių prastų pavyzdžių yra labai mažai. Aš pati pažįstu mėsos verslo atstovus, įmones. Žinau, kiek jų savininkai įdeda savęs, kiek išgyvena, pažįstu ir tokių, kurie negalėjo suvaldyti verslo, patyrė didelių nuostolių ir uždarė įmones. Tačiau nepažįstu nė vieno, kuris švaistytųsi pinigais, demonstruotų turtus ir girtųsi, koks yra kietas ir kiek daug padarė.

Taigi manau, kad padėkos per 25 metus verslas pasigedo. Žinoma, prezidentai apdovanoja įmonių vadovus, verslininkus, tačiau juos išrenka pati verslo bendruomenė, ji pasako, kuris yra geriausias, tada pakviečia šalies vadovą jų pasveikinti. Bet norėtųsi, kad bent vieną dieną per metus išgirstume ne kritiką ar smerkimą, o padėką. Ji valstybei nieko nekainuotų, bet padėtų keisti požiūrį. Tai būtų pirmas žingsnis.

– Žiniasklaidoje matome skatinimus užsienio investuotojams kurti paslaugų centrus, girdime apie aukštųjų technologijų įmonių pridėtinę vertę, bet apie jūsų minimą gamybos sektorių, išskyrus stambius eksportuojančius pramonininkus, kalbama ne taip garsiai. Kokia yra maisto pramonės, mėsos perdirbimo sektoriaus specifika?

– Kartais atrodo, kad šis sektorius visiškai nepelnytai nuvertinamas, nors jame yra ne tik mėsos gamyba, bet ir kiaulininkystė, paukštininkystė. Šiandien vien tas faktas, kad mes, mėsos sektoriaus įmonės, žaliavą turime pirkti iš užsienio, yra absurdas. Lietuva visada pati sočiai užsiaugindavo kiaulienos, jautienos. Prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai dar net nebuvo technologijų, eksportuodavo svetur. Tai rodė, kokie darbštūs ir stiprūs yra lietuviai, kad jie gali užsiimti kiaulininkyste ne prasčiau nei danai ar olandai. Todėl dabar matyti, kad niekam neįdomu, jog Lietuva turi tik per pusę milijono kiaulių, nors prieš 25 metus jų buvo laikoma trys milijonai, yra keista, labai keista. Konkuruokime, eksportuokime, dalyvaukime toje rinkoje.

Tai rodė, kokie darbštūs ir stiprūs yra lietuviai, kad jie gali užsiimti kiaulininkyste ne prasčiau nei danai ar olandai

Mėsos pramonėje, kaip ir kitur, galioja tas pats: vidaus rinka maža, o pradėti eksportą – sudėtinga. Reikia kryptingos pagalbos, nebūtinai finansinės. Tačiau jei ir gauni kokios nors paramos iš Vyriausybės, ji būna apstatyta įvairiausiais įsipareigojimais. Pavyzdžiui, ir mūsų įmonė dabar kybo po klaustuku. Gavome paramą dalyvauti Europos parodose, kad padidintume eksportą. Paramos suma nėra didelė, tačiau norėjome padengti dalį išlaidų, kurių patiriame vykdami į tarptautines parodas. Kad ją gautume, turėjome įsipareigoti, kad eksporto apimtys didės. Prieš kelerius metus skaičiavome, vertinome situaciją visose rinkose ir prognozavome, kad eksportas augs, nes jau tada jo apimtys didėjo. Tačiau Rusijos rinka užsidarė, o įsipareigojimai liko, vadinasi, jie nevykdomi. Niekam nesvarbu, dėl kokių priežasčių negalima jų įgyvendinti, kad dingo dalis galimybių didinti eksportą.

Su tuo susiduriame visur, įsipareigojimai, nepaisant to, kaip keičiasi aplinka ir to, kas ne nuo tavęs priklauso, vis tiek lieka. Taigi, jei pagalba tokia, gal geriau mažiau, bet atsargiau?

– Kokie dar force majeure neįvertinami?

– Lietuvos kiaulininkystė priklauso zonai, kurioje veikia europiniai apribojimai dėl kiaulių maro. Taigi ir galimybės pasinaudoti ES lėšomis kiaulininkystei yra ribojamos, tačiau įsipareigojimų dėl to niekas nekeičia. Nesvar­bu, kad verslas pakliūva į zoną, kurioje yra apribojimų, – įsipareigojimų dėl to nemažėja. Nepaisant to, kad jų nepavyktų įgyvendinti ne dėl verslo nenoro, bet dėl ištikusio kiaulių maro, vis tiek tai priskiriama verslo rizikai, esą pats jo ėmeisi ir turėjai viską numatyti.

Tokiais atvejais vėl visi patiriame tą patį galvos skausmą, tokia kasdienybė. Tačiau įveikdami problemas judame į priekį. Greitis, per kurį mūsų valstybė taptų stipresnė, galėtų būti ir didesnis, jei Vyriausybė, kuri ir dabar kažką daro, labiau prisidėtų prie didesnio bendro gėrio kūrimo.

– „Nemateko“ eksporto rinkų žemėlapis Va­karų Europoje gana margas – Švedija, Prancūzija, Šveicarija. Kaip pavyko pakliūti į jų lentynas?

– Kaip ir daugumos įmonių, mūsų eksporto plėtra vyko savarankiškai. Tai nėra lengvas darbas, bet gamini tiek, kiek iš tavęs nupirks, ir džiaugiesi. Negalėtume pasakyti, kad Lietuvos mėsos perdirbėjai prasiveržė į užsienio rinkas ar šioje srityje įvyko proveržis. Taip nėra, tai sudėtingas darbas, nes konkuruojame su valstybėmis, sukaupusiomis didelę verslo patirtį. Vyresnės kaip 25 metų amžiaus valstybės tą puikiai išmano ir gina savo rinkas.

O mums gaila, kad Lietuvoje mėsos perdirbėjų rinka nėra ginama. Tarkime, mes vieninteliai mėsos pramonės rinkoje turime rūšingumą – aukščiausios ar kelintos rūšies produktas – ir džiaugiamės, kokie mes protingi. Gal ir protingi, bet juk gaminiams, į Lietuvą atvežamiems iš Lenkijos, Vokietijos, nereikalingas joks rūšingumas. Vadinasi, savo rinkos neginame, o vietinių gamintojų konkurenciją apsunkiname. Sau keliame reikalavimus, kurie įvežantiems negalioja, o kai Lietuvos gamintojai su savo produkcija nuvažiuoja į kitas rinkas, susiduria su stipriu verslu, kuris iškart reaguoja į bet kokį užsieniečių pasirodymą.

– Į kokią rinką pakliūti buvo sudėtingiausia, kuri labiausiai ginama nuo importuotojų?

– Sakyčiau, Skandinavija, nes ten vidiniai reikalavimai dideli, kokybės kartelė aukšta, įvažiuoti sunku, o jei įvažiuoji, esi atidžiai stebimas. Matyt, Skandinavijos šalyse vidaus rinka labiausiai ginama. Aktyviai savo rinką saugo ir mažesnės šalys, stiprią konkurenciją ir gamintojų ryžtą gintis pajunti su savo gaminiais atkeliavęs ir į Vokietiją ar Prancūziją.

– Vyriausybė išrūpino leidimą mėsos produktus eksportuoti į JAV. Ar planuojate prisidėti prie į šią šalį eksportuojančių įmonių?

– Taip, yra galimybė vykti į Ameriką, tačiau reikia laiko apskaičiuoti ir nuspręsti, ar mums to reikia. Kol kas draugaujame su Europa ir turime dar daug ką nuveikti šioje rinkoje. Žinoma, stebime, nagrinėjame galimybes dėl eksporto į JAV, neatmetame šio varianto, bet šiemet esame numatę dirbti Europoje.

– Ar artimiausiu metu planuojate plėtrą, kitus darbus?

– Plėtra ir atsinaujinimas vyksta nuolat, nes kitaip gamyba sustotų. Patys auginame ir perdirbame paukščius, todėl planuojame netrukus naujai pateikti savo užaugintą paukštieną – kurti atskirą prekės ženklo produktų liniją. Savo užaugintą paukštieną su „Nemateko“ ženklu rinkoje pateikiame jau dešimtmetį, o dabar norime garsiai ir aiškiai pasakyti, kad paukščius užauginame patys.

Plėtrą, investicijas vertiname atidžiai pamatavę riziką, tad didelių žingsnių dabar nesame numatę. Įgijome patirties, kad turime būti atsargūs dėl visko, kas vyksta aplink. Tarkime, buvome sudėlioję didelį plėtros planą kiaulininkystei, bet kelią jam užkirto kiaulių maras.

– Kaip vertinate svarstymus dėl lengvatinio PVM mėsai?

– Gerai atsimenu: kai daugiau nei prieš dešimt metų buvo pritaikyta PVM lengvata, rinkoje nukrito paukštienos kaina. Todėl nesuprantu, kodėl dabar kai kas sako, kad jei grįšime prie 5 proc. PVM, verslas vis tiek nesumažins kainų. Galima pažiūrėti, kaip 2003 m. po lengvatinio PVM tarifo įvedimo sumažėjo paukštienos kaina ir kokia ji buvo iki 2002-ųjų. Kainos negali nesumažėti, nes yra konkurencija. Keista girdėti pamąstymų iš Seimo, kad verslas kainų nesumažins. Kaip tai įmanoma? Jos sumažės, nes ir anksčiau sumažėjo. Be to, įvedus šią lengvatą žalia mėsa buvo pradėta tvarkingai prekiauti parduotuvėse, baigėsi jos prekyba turguose, pirkėjui patraukli dėl kainos skirtumo. Dabar kai kas kalba, kad ūkininkas negalės parduoti vienos kiaulės.

Keista girdėti pamąstymų iš Seimo, kad verslas kainų nesumažins. Kaip tai įmanoma?

Pajutome, ką reiškia būti tokių žaidimų, prekybos turguje įkaitais: perki 10 kg paukštienos su sąskaita-faktūra, o turguje norint įsigyti neaišku kieno 10 kg paukštienos jokių sąskaitų-faktūrų nereikia. Lengvatinis PVM būtų teisingas sprendimas ir naudingas vartotojams, kurie Lenkijoje pigiau nusiperka paukštienos, mėsos ir net jos gaminių. Mes, užuot piktinęsi, kodėl jie važiuoja į Lenkiją, gal priimkime sprendimus?

– Pakliūti į užsienio rinkas sudėtinga, o kaip atrodo kelionė į Lietuvos prekybos tinklus: iš tiesų reikalaujama didelių produkcijos kiekių, taikomi aukšti reikalavimai ir milžiniški antkainiai?

– Taip ir yra, į lentynas pakliūti sudėtinga. Mėsos įmonės turi įsipareigojimų bankams, nes vykdė plėtrą, turėjo greitai tapti gerais gamintojais ir šiandien gamina tikrai kokybišką produktą, o mūsų nuolaidos tinklams labai didelės, nors jie, aišku, turėtų savų argumentų. Skaudu parduotuvėje matyti savo produktą su didžiausiu antkainiu, nors pelningumas gamybininkui – nedidelis. Antkainių dydį galima pamatyti statistikoje, tačiau jie dideli – ne 10, 15, 20 ar 30 proc.

– Ar jūsų produkcijos galima rasti ir naujajame prekybos tinkle „Lidl“?

– Į „Lidl“ vežame nemažai gaminių. Mūsų įmonė turi didžiausių Europos prekybos tinklų pripažįstamą BRC sertifikatą, tad tokį turinčios įmonės yra kviečiamos bendradarbiauti su „Lidl“, kuris gamintojui kelia dar didesnius reikalavimus nei kiti tinklai. Nesidžiaugiame, kad pirkėjas ten negali rasti gaminių su „Nemateko“ etikete, tik „Ma­žylių“ dešra yra matoma. Tačiau kiekiai „Lidl“ yra dideli, jie didėja. Pastarasis užsakymas, kaip suprantame, keliaus į didesnes rinkas, ne tik Lietuvos parduotuves.

– Moteris verslininkė Lietuvoje neretai vis dar vertinama kaip kažkas stebuklinga ir netikėta. Ar esate susidūrusi su tokiu požiūriu?

– Tempas toks greitas ir kasdien turi visko tiek daug nuveikti, kad jei tokių dalykų ir pasitaikė, neatkreipiau į juos dėmesio. Tiesiai susidurti su požiūriu, kad moteris versle skiriasi, man neteko. Tačiau, be abejonės, moteriai dalyvauti verslo kasdienybėje, ieškoti teisingų sprendimų įvairiausiose situacijose yra iššūkis.

– Jūs ir įmonės vadovė, ir šešių vaikų mama. Kaip atrodo įprasta jūsų diena?

– Labai panašiai kaip ir kiekvienos dirbančios moters. Rytas, darbas, vakaras su šeima. Mano požiūriu, prioritetas yra darbas ir laikas šeimai po darbo. Kiek laiko lieka sau? Nedaug. Tačiau tą laiką, kurio visi turime tiek pat, 24 valandas, stengiuosi maksimaliai atsakingai padalyti. Stengiuosi „neužsidirbti“ darbe ir neįsijausti į tai, kad viskas priklauso nuo manęs vienos, nes gyvename globaliame pasaulyje. Po darbo keliauju namo ir stengiuosi save, savo meilę skirti šeimai, vaikams ir vyrui, o sekmadienis yra Dievo laikas, tada darau tai, ką turi daryti kiekvienas krikštytas žmogus. Neturiu stebuklingos formulės – viskas atrodo paprasta.

– Kalbate apie valdžios, visuomenės darbų ir santykių pavyzdį nepriklausomybės laikais gimusiam jaunimui, kuris svarsto, ar išvažiuoti, ar imtis verslo. O kaip jūsų šeimoje – ką pasirinko vyresnieji vaikai, matę, kaip verslą kuria tėvai?

– Jie matė, kad daug dirbame, bet į namus stengėmės neparsinešti rūpesčių, norėjome gyventi tuo, kas jiems svarbu. Skatinome vaikus patikėti Lietuvos universitetais, akcentavome, kad turime būti ten, kur gimėme ir augome. Sunkumų bus visur – nelengva ir Lietuvoje, ir užsienyje, tačiau reikia orientuotis į savo valstybę. Man džiugu, kad vaikai tą girdi ir šiandien tuo patiki patys. Vyriausias sūnus Justas šiemet baigė magistrantūros studijas ISM Vadybos ir ekonomikos universitete, dirba mūsų įmonėje, yra atsakingas už eksporto rinkas, mokosi, susipažįsta su verslu. Dukra Rūta yra būsima Kauno technologijos universiteto (KTU) magistrantūros antrakursė, studijuoja maisto technologiją, kurią pati pasirinko. Taip pat kaip ir brolis, kuris ISM dėl gerų rezultatų gavo mažesnį mokestį už mokslą, ji mokosi dešimtukais. Mokydamasi KTU ji turėjo galimybę pagal „Erasmus“ metams išvykti mokytis į Valensiją, Ispaniją. Dabar, kiek žinau, yra numatyta galimybė toliau gilinti žinias stipriame Burgoso universitete.

Man džiugu, kad vaikai tą girdi ir šiandien tuo patiki patys

Dukra Eglė taip pat KTU ketvirtame kurse studijuoja programų sistemas ir vyksta į vieną seniausių Europoje Bolonijos universitetą. Taigi manau, kad Lietuvoje tikrai yra galimybių ir studijuoti, ir išvykti į užsienio universitetus. Sūnus Paulius bus gimnazijos abiturientas, jo laukia nelengvi metai, Kotryna bus Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gimnazijos aštuntokė, o jauniausioji Liucija – pirmokė.

– Pasakojimą apie savo verslo pradžią pradėjote nuo dažnos šeimos svajonės gerai gyventi. Ar galima gyventi gerai nedirbant po darbo?

– Manau, kad svajonės visada yra gražu, todėl raginu žmones svajoti, nes nuo jų viskas ir prasideda. Tada, be abejonės, reikia dirbti, daryti tai, ką kiekvienas esant konkrečiai situacijai mato, kad reikia padaryti. Reikia atsisakyti darbo, vedančio į upę gaudyti banginio, nes tokių šuolių nebūna, viskas vyksta laipsniškai. Reikia svajoti, dirbti ir netikėti laiminga loterija. Turime pavyzdžių, kai žmonės, laimėję loterijoje milijonus, vis dėlto netampa laimingi.

Jei manome, kad laimė yra turėti daug pinigų ir gyventi nieko neveikiant, tai man tokios laimės patirti neteko. Džiaugsmas yra akimirką stabtelėti su šeima ir pasidžiaugti, kad vienas iš kažkur parkeliavo, kitas baigė universitetą, vienas pasiekė to, kitas ano. Jie – šios dienos didvyriai, o kitądien reikės kovoti dėl kitos dienos.

Darbe, su komanda, sustoji ir pasidžiaugi tuo, kas pavyko. Tačiau įprasta kasdienybė yra darbas, kliūčių įveikimas ir ieškojimas sprendimų, ką šiandien galiu padaryti geriau nei vakar.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

"Scanpix" nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Šešiamečiai nuo rugsėjo privalės lankyti priešmokyklinio ugdymo grupes, nors daug kur Europoje tokio amžiaus vaikai jau drąsiai žengia į pirmą ar net antrą klasę. Lietuvoje bent kol kas rūpinamasi, kad priešmokyklinis ugdymas būtų įgyvendintas sėkmingai – taip, kaip patogiau vaikams ir jų tėvams. Žinoma, jei savivaldybės ir ugdymo įstaigos leis jiems prabangą pasirinkti.

Skaičiuojama, kad rugsėjį ugdymo įstaigose šešiamečių padaugės tik 1,8 proc., arba 556 mokinukais, nes dar iki priešmokykliniam ugdymui tampant privalomam šias grupes jau lankė 96 proc. vaikų.

Kodėl reikia šios prievolės? Kad vaikas geriau pasirengtų pradinėms klasėms, kad jam geriau sektųsi ir vėlesniame ugdyme. O artimiausiu metu – tam, kad pirmokų gebėjimai būtų panašūs. Juk dabar neretai vieni jau būna pramokę skaityti ir rašyti, kiti nepažįsta raidžių.

Bet vieni būsimų priešmokyklinukų tėvai nerimauja dėl to, kaip reikės pristatyti vaiką į įstaigą, kiti nuogąstauja, kad jų šešiametis labai išvargs be pietų miego, treti linkę geriau patys namie rengti vaiką mokyklai.

„Mūsų manymu, ugdymas šeimoje negali pakeisti institucinio“, – sako švietimo ir mokslo viceministrė Genoveita Krasauskienė ir paaiškina, kad teisės aktai nenumato prieš­mokyklinio ugdymo programos įgyvendinimo namie.

Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) atstovai tikina, jog savivaldybės ir ugdymo įstaigos turi stengtis kuo lanksčiau reaguoti į tėvų ir vaikų poreikius, kad tik jiems būtų patogiau. Tarkime, ugdymo įstaigą, į kurią leisti šešiametį, tėvai galės pasirinkti laisvai: nuo darželio ir gimnazijos iki higienos pasą turinčių daugiabučio patalpų – visur, kur bus įgyvendinama ši ugdymo programa. Taip pat tėvai turėtų galėti pasirinkti ir trumpiausią galimą dienos ugdymo trukmę, taigi ir kainą. Svarbiausia, kad pasirinkimo laisvę sudarytų savivaldybės ir jų ugdymo įstaigos.

Teoriškai už dyką, praktiškai – mokama

Nuo savivaldybių priklausys ir tai, kiek tėvams kainuos privalomas vaikų ugdymas. Valstybė finansuoja minimalią programą – keturias ugdymo valandas per dieną. Vadinasi, jei vaikas grupėje praleidžia ilgiau, tėvai turi mokėti už jo maitinimą, taip pat savivaldybės nustatytą ugdymo ar vaiko išlaikymo mokestį už dieną ar mėnesį, praleistą ikimokyklinio ugdymo įstaigoje – darželyje.

„Jei vaikas priešmokyklinėje grupėje bus keturias valandas ir nebus maitinamas, mokėti tikrai nereikės. Bet jei savivaldybė tokios grupės darbą pratęs iki 6, 8, 10 ar net 12 valandų, tada vaikas privalomai turi būti maitinamas ir tėvams reikia už tai sumokėti. Yra savivaldybių, kurios ima mokestį už papildomas ugdymo valandas, taip pat ugdymo mokestį už ugdymo priemones“, – patvirtina švietimo ir mokslo viceministrė G.Krasauskienė.

Pastarojo fiksuoto mokesčio netaiko tik keturios savivaldybės, tad jų įstaigose, jei vaikas priešmokyklinėje grupėje praleidžia tik keturias valandas per dieną ir negauna maitinimo, mokėti lyg ir nereikėtų. Tačiau dažna savivaldybė esą neskaičiuoja, kiek valandų konkretus vaikas bus ugdomas, todėl mokestis, nors ir vadinamas simboliniu (nes gali siekti pusę euro už dieną ar kiek daugiau), vis tiek taikomas.

„Iš tiesų, jei vienas iš tėvų dirba pusę dienos, gali būti patogiau pasiimti vaiką iš ugdymo įstaigos ir pietauti namie. Tačiau dėl įvairių buhalterinių skaičiavimų, pedagogų darbo grafikų sudarymo patogiau nustatyti bendrą grupės trukmę, – sako ŠMM Bendrojo ugdymo departamento Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vyriausioji specialistė Ilona Grigaravičienė. – Vis dėlto tėvams turėtų būti sudarytos sąlygos pasirinkti ir trumpiausią, keturių valandų priešmokyklino ugdymo trukmę. Kai kurios savivaldybės į tokią galimybę nežiūri labai lanksčiai, tačiau tam turi priežasčių. Yra savivaldybių, kuriose didelė dalis šeimų priklauso socialinės rizikos grupei arba gyvena vargingai. Tokiais atvejais geriau, kad vaikas ugdymo įstaigoje praleistų daugiau valandų.“

Vis dėlto specialistė patikina, kad savivaldybės ir jų ugdymo įstaigos kuo toliau, tuo lanksčiau žiūri į trumpesnę ugdymo trukmę ir taikosi prie tėvų pageidavimų. Ji paaiškina, kad tėvai turi mokėti simbolinį ugdymo mokestį ir už vaiko maitinimą, arba simbolinį mokestį ir už dalį maitinimo, arba, jei savivaldybė tokio mokesčio netaiko, tik už maitinimą. Be to, 51 savivaldybė dalį šeimų nuo šio mokesčio už dieną ar mėnesį, praleistą ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, atleido, kitos jį perpus sumažino.

I.Grigaravičienė priduria,kad kad tėvams daugiau problemų kelia kitas – maitinimo mokestis, nes jis brangstant maisto produktams didėja. O simbolinis mokestis skirtas ugdymo reikmėms – knygelėms, pieštukams, baldams, žodžiu, visai ugdymo aplinkai. Tačiau jei vaikas darželyje praleidžia ne ilgiau kaip keturias valandas, už jam reikalingas priemones dar sumoka valstybė per ugdymo krepšelį. Savivaldybės esą dažniausiai ugdymo mokesčio iš tėvų prašo tada, kai jų atžala darželyje lanko ilgesnę grupę – būna ir 8 valandas. Logika tokia, kad per 8 valandas knygelė susidėvi labiau nei per pusdienį.

Pavyzdžiui, Vilniuje toks simbolinis mokestis yra 72 centai už dieną, o tėvai jį moka net ir vasarą, kai vaikas į darželį neina.

Ikimokyklinių ugdymo įstaigų vadovų asociacijos prezidentė Liucija Milašauskienė sako, kad iš tėvų surinktas mokestis panaudojamas ne tik ugdymo reikmėms: metų pabaigoje iš jo mokama ir dalis auklėtojų atlyginimų, kai gruodį išsenka ugdymo krepšelio ir savivaldybės pinigai. Juolab ikimokyklinukų ir priešmokyklinukų šeimų mokestį ne tik ugdymo reikmėms, bet ir darbo apmokėjimui numato ir Vilniaus miesto tarybos sprendimas. Todėl ji patvirtina, kad priešmokyklinis ugdymas darželiuose vis tiek kainuoja, nes reikia mokėti savotišką nario mokestį.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

A. Pliadžio (KAM) nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Šiemet kibernetinių atakų organizatoriai drąsiai nusitaikė į Seimo ir Prezidentūros interneto svetaines, bet šiais incidentais susidoroti pavyko taip, kad atakuotojams tąkart dingo ūpas bandyti laužtis vėl, – tuo įsitikinęs liepą oficialiai atidaryto Nacionalinio kibernetinio saugumo centro (NKSC) vadovas Rimtautas Černiauskas. Vis dėlto būtina didinti Lietuvos kibernetinės erdvės saugumą, nes į šitų programišių vietą stos kiti.

– NKSC oficialiai atidarytas liepos mėnesį, tačiau realiai dirba daugiau kaip metus. Ką per šį laiką nuveikėte?

– Kai buvo priimtas Kibernetinio saugumo įstatymas, pertvarkėme Ryšių ir informacinių sistemų tarnybą prie Krašto apsaugos ministerijos (KAM) ir Kibernetinio saugumo ir telekomunikacijų tarnybos sudėtyje įsteigėme NKSC. 2015 m., kai pradėjome vykdyti NKSC funkcijas, tuomečių mūsų pajėgumų užtekto krašto apsaugos sistemos kibernetiniam saugumui užtikrinti, tačiau galimybės vykdyti nacionalinės kibernetinės gynybos funkcijas buvo akivaizdžiai per silpnos – trūko žmonių, įrangos. Pradėję veiklą žinojome, ką ir kaip turime daryti, tačiau reikėjo laiko technikai įsigyti, jai įrengti. Per tuos metus užtikrinome ne tik techninius pajėgumus, užmezgėme ryšius su kitomis valstybės institucijomis, išbandėme įvairias procedūras. Beje, remiantis šia NKSC patirtimi, Vyriausybė priėmė ir nemažai teisės aktų, reglamentuojančių nemažai svarbių dalykų.

Taigi nusprendėme NKSC oficialiai atidaryti tada, kai jis jau geba gerai vykdyti savo funkcijas, o ne vos jį įsteigus. Šiandien esame tikri, kad jei kiltų rimtesnių problemų, turime reikalingų pajėgumų, kad galėtume imtis realių darbų ir su jomis kovoti, o ne vien komentuoti žiniasklaidai, kad su jomis tvarkomės.

– Kibernetinius incidentus dažniausiai vadiname atakomis ir įsilaužimais. Kuo skiriasi galimi pažeidimai ar jų pasekmės? Su kokiais kibernetiniais incidentais susidūrėte per pirmuosius NKSC veiklos metus?

– Kibernetinę saugą skirstome į tris sritis, kurias reikia apsaugoti ir užtikrinti jų veiklą. Tai yra konfidencialumas, integralumas ir pasiekiamumas. Tarkime, balandį vykdytomis DDoS atakomis (vienu metu iš daugybės kompiuterių visame pasaulyje siunčiamos užklausos, taip siekiant „nulaužti“ sistemą) prieš Seimo tinklalapį kėsintasi į paslaugų pasiekiamumą: dėl piktybiškų trukdžių jos gali būti neprieinamos, tačiau nei integralumas, nei konfidencialumas nenukenčia.

Integralumas susijęs su interneto svetainių pažeidimais: jose gali atsirasti žalingas kodas, kuris gali užkrėsti jose apsilankiusius kompiuterius, taip pat gali būti pakeistas svetainių turinys. O pažeidus konfidencialumą įsibrovėliai gali šnipinėti, savintis vidiniuose tinkluose esančią informaciją. Kiekviena iš šių sričių yra specifinė, todėl tam tikri techniniai sprendimai jų saugumui užtikrinti vienur gali tikti, o kitur – ne.

Per šiuos metus susidūrėme su pasiekiamumo problemomis, kurių kilo dėl DDoS atakų. Viena vertus, jas gana sėkmingai įveikėme, kita vertus, pamatėme, ko dar trūksta, ką dar reikėtų padaryti, išbandyti ar patobulinti. Kalbu ne apie mūsų centrą, bet apie nacionalinę kibernetinio saugumo sistemą.

Siekdami užtikrinti valstybės institucijų interneto svetainių integralumą atlikome testus ir daugiau kaip 20-iai institucijų išsiuntėme informaciją apie tai, ką jos turėtų patobulinti savo tinklalapiuose. Todėl, matyt, jau rudenį Kibernetinio saugumo taryboje galėsime aptarti jų rezultatus ir valstybės institucijų kibernetinio saugumo pažangą.

Vis dėlto nusikaltėliai nesnaudžia įsilaužimo į vidinius tinklus, kuriuose yra konfidenciali informacija, srityje. Įsibrovėliai vis labiau tobulina savo metodus, todėl apsaugos priemonės, kurios puikiai veikė prieš penkerius metus, dabar jau neduoda tokių gerų rezultatų. Tačiau remdamasi NKSC gerąja praktika Vyriausybė neseniai patvirtino minimalius organizacinius ir techninius kibernetinio saugumo reikalavimus. Valstybės institucijos, kurios juos pritaikys, bus atsparesnės ir pačios faktiškai galės apsiginti nuo įsilaužėlių atakų. O mes, NKSC, joms padėsime – turėdami papildomos informacijos ir specialiai tam skirtų pajėgumų aptiksime ir dar vieną kitą jų nepastebėtą ataką.

O atakų bus, nepaisant to, turime NKSC ar ne. Tokia jau ta kasdienybė. Kai kurios atakos galbūt bus sėkmingos, todėl mūsų užduotis – neleisti, kad jos padarytų žalos. Žinoma, ypatingą dėmesį skirsime valstybei svarbių kritinių informacinių sistemų apsaugai, kad į jas faktiškai nebūtų galima įsilaužti ir pažeisti jų konfidencialumą.

Lietuvos kibernetinio saugumo situacija nėra prasta, bet turime reaguoti ir pakeisti mąstymą, ne tik atlikti pokyčius techninėse sistemose. Reikia įdiegti tam tikrus metodus, kuriuos valstybės institucijos naudoja ir dabar, tačiau ne taip plačiai, kaip norėtųsi. Kai saugumo metodai bus taikomi masiškai, saugos lygis įgaus naują kokybę ir patys tapsime gerokai atsparesni. Mes, NKSC, tą žinome ir darome, esame lyderiai ir nestovime vietoje. Vis dėlto norime veikti ne vieni, todėl dalijamės savo patirtimi, siekiame, kad ją perimtų ir kitos institucijos, nes grėsmių bus, ir vis kitokių.

– Kas kibernetinio saugumo srityje yra efektyviau: greitai išspręsti problemas, atremti kibernetines atakas, išvengti jų pasekmių, ar užtikrinti profilaktiką – tokią apsaugą, kad grėsmių nė nekiltų?

– Reikalingas šių priemonių balansas. Tarkime, techninius pajėgumus apsisaugoti galima palyginti su geromis durimis, saugančiomis nuo vagių. Tačiau yra situacijų, kai vagys, neįveikę durų, sugalvoja į patalpas patekti pro langą ar kaminą, tada namuose suveikia signalizacija, pranešanti, kad kažkas pateko į vidų, ir mes stengiamės neprašytus svečius kuo greičiau išvaryti. Panašiai ir kibernetinio saugumo srityje: problemas reikia spręsti kompleksiškai, neužtenka pastatyti aukštos sienos ties paradinėmis durimis, dar turime pagalvoti, kad gali būti aplinkinių kelių, kuriais galima patekti į informacines sistemas. Todėl reikia galvoti apie gebėjimus kuo greičiau pastebėti anomalijas tinkluose, sistemose. Tos anomalijos nebūtinai visada reiškia įsilaužimą, tačiau reikia jas išnagrinėti ir pašalinti. Jei paaiškėja, jog vykdoma kenksminga veikla, įprastai per porą valandų įsilaužėliai nespėja nieko blogo nuveikti, nes toks laikas per trumpas, kad jie galėtų rimtai pakenkti.

Taigi akla sėkmė įsilaužti galima, tačiau, nors ji ir nepridarys rimtos žalos, reikia stengtis, kad tokių atvejų būtų kuo mažiau. Jei tokių atakų nedaug, su jomis puikiai galima kovoti. Svarbiausia yra greitai reaguoti ir neleisti įsilaužėliams rasti svarbių sistemų, taškų, mazgų, vietų, kurias pažeidus iš tikrųjų skaudėtų.

Taip pat reikia pabrėžti, kad turime nuolat tobulėti. Jei vieną kartą kažkam pavyko įsilaužti, turime ką nors pakeisti, tobulinti technines sistemas, kad tas kartas ir būtų vienintelis, kai kažkam pavyko įsibrauti. Tarp įsilaužėlių ir gynėjų vyksta savotiškos varžybos: kartais geriau sekasi vieniems, kartais – kitiems.

– Pastebėti anomalijas, užkardyti atakas – žmonių ar technikos reikalas? Paskelbus apie NKSC įkūrimą pasigirdo nuogąstavimų dėl per menko šio centro finansavimo, esą už tokią sumą kompiuterinės ir programinės įrangos neįpirksi. Gal kibernetinės gynybos srityje svarbiau žmonės nei technika?

– Kartais atrodo, kad pasiduodame rinkodarai, reklamai. Tikrai daug kalbama apie pasiekimus, dirbtinį intelektą, kompiuterių, kurie jau ne prasčiau už didmeistrius žaidžia šachmatais, galimybes. Tačiau realybėje viską lemia žmogiškasis faktorius, nes technika yra tiesiog įrankis, kaip atsuktuvas ar veržliaraktis. Jei moki juo naudotis, gali daug ką nuveikti, bet jei nežinai, ką daryti, naudos, kad ir iš gero įrankio, deja, bus mažai.

Aš akcentuočiau žmogiškuosius gebėjimus, nes reikia žinoti, į ką atkreipti dėmesį, ko ieškoti. Technika, žinoma, irgi padeda pastebėti šiuos dalykus, nes surenka visus įvykius į vieną vietą, leidžia juos analizuoti greičiau ir patogiau, tačiau viskam juk vadovauja žmonės.

– O žmonių NKSC turi pakankamai?

– Taip. Dar praėjusiais metais dirbti pradėję darbuotojai jau dalyvavo ir mokymuose, pratybose, lankė NATO kibernetinio saugumo kompetencijų centro Estijoje, kitus specializuotus kursus. Aiškiai matyti, kad per metus naujieji darbuotojai padarė pažangą, jie moka aptikti kibernetinius incidentus ne ką prasčiau už mūsų senbuvius. Kartu jie ir dalijasi patirtimi, ir sprendžia problemas – šalina kibernetinius incidentus.

– Kibernetinio saugumo įstatymas, kuriame numatyta įkurti NKSC, įsigaliojo 2015 m. sausį. Ar tai reiškia, kad iki tol Lietuvos kibernetinė erdvė buvo visiškai saugi ir tokių priemonių nereikėjo?

– Sakyčiau, kad šie sprendimai buvo priimti labai tinkamu laiku. Nors tuo metu, kai svarstėme šį įstatymą, gal ir atrodė, kad esame šiek tiek atsilikę, nes, tarkime, estai, patyrę rimtų incidentų, kibernetinio saugumo klausimus jau buvo pradėję spręsti gerokai anksčiau.

Kibernetinis saugumas Lietuvoje norminiais teisės aktais buvo reglamentuojamas ir anksčiau. Bet iki įstatymo atsiradimo nebuvo vieno atsakingo lyderio, kuris sutelktų visas valstybės institucijas, koordinuotų jų veiksmus, įvertintų jų saugumo situaciją, pasakytų, kokių dalykų trūksta. Būtent tokia veikla atsiradęs įstatymas ir įpareigojo užsiimti NKSC, o iki 2015 m. valstybės institucijos šioje srityje tvarkėsi pačios, atskirai viena nuo kitos. Šiandien jau galima pasakyti, kad valstybėje yra viena institucija, atsakinga už kibernetinę saugą dviejuose sektoriuose – valstybiniame ir kritinės informacinės infrastruktūros.

Taigi valstybės institucijos gavo pagalbininką – NKSC, kuris profesionaliai stebi ir vertina bendrą kibernetinio saugumo situaciją ir galimas grėsmes. Be to, savo informacija dalijamės ir su teisės aktų kūrėjais – tam, kad kai kurie svarbūs dalykai taptų privalomi ir mūsų patirtis nebūtų vien nuomonė ar rekomendacija.

Kibernetinio saugumo sistema, kurioje yra viena atsakinga institucija, veikia daug geriau. Manau, kad artimiausiu metu Kibernetinio saugumo įstatymas duos gerų rezultatų. Kai priimti dokumentai bus įgyvendinti, mūsų saugumo lygis pakils. Identifikavę valstybei kritinę infrastruktūrą ir reglamentavę jos kibernetinį saugumą netolimoje ateityje iš bazinio saugumo lygio pakilsime iki tokio, kuris būdingas maždaug pusei ES valstybių. Taigi būsime tarp lyderių.

– Ar yra visiškai saugių valstybių, objektų, sistemų, į kurias įsilaužti nėra nė menkiausių galimybių?

– Nerizikuočiau taip sakyti. Nepaisant nuolatinio saugumo tikrinimo, testų, skirtų apsaugai užtikrinti, vis tiek kas nors gali sugesti. Tarkime, kad ir kaip gerai kurtume erdvėlaivius, kad ir kiek kartų būtų išbandomos ir dubliuojamos jų sistemos, nors ir retai, erdvėlaivių avarijų vis tiek pasitaiko. Panašių pavyzdžių yra ir branduolinės energetikos srityje: pasaulyje pasitaiko atvejų, kai branduolinės jėgainės, kurių sistemos buvo dubliuotos kad ir keturis kartus, vis tiek patyrė rimtų incidentų. Deja, būna situacijų, kai, pasirodo, ne apie viską buvo pagalvota.

Taigi visiškai saugių sistemų greičiausiai nėra, o jei tokių ir būtų, jų kaina būtų tokia didelė, kad tokios saugios sistemos kurti neapsimokėtų. Vis dėlto reikia užtikrinti kuo aukštesnį svarbių ir jautrių sistemų saugumo lygį, bet tokiu atveju ji turi būti uždara, be prieigos prie interneto, į patalpas neleidžiama patekti pašaliniams asmenims, atrinktas patikimas personalas, užtikrinta kontrolės, stebėjimo sistema. Įdiegus tokius dalykus sukuriama faktiškai saugi aplinka, tačiau teorinė galimybė, kad kas nors vis tiek gali nutikti, lieka.

– Valstybės institucijos turės įgyvendinti Vyriausybės patvirtintus minimalius kibernetinio saugumo reikalavimus, tačiau kokią jų saugumo situaciją pamatėte, kai pradėjote bendradarbiauti?

– Negaliu sakyti, kad visos jos buvo susitvarkiusios puikiai: vienos stipresnės, kitos silpnesnės, tačiau bendras įspūdis apie jų saugumą buvo geras. Vertinant jų saugumą teko atsižvelgti ir į tai, kad KAM nuo 2008 m. kryptingai gerino krašto apsaugos sistemos saugą, tad, mūsų akimis, buvo darbų, kurių kai kurios kitos institucijos nedarė.

Kita vertus, jų darbuotojai tikrai entuziastingai mus pasitiko, domėjosi NKSC patarimais ir trūkumus, jei tokių rasdavome, pašalindavo per mėnesį ar du.

Sakyčiau, kad dalies valstybės institucijų kibernetinio saugumo lygis yra neblogas arba geras, o kitos, kurios dar turi ką nuveikti, galbūt turi didesnius tinklus, joms reikia daugiau įrangos. Kad pasivytų lyderius, joms reikia daugiau laiko vien dėl dydžio.

– Kokių kibernetinių išpuolių buvo per pastaruosius metus? Kokiam lygiui kibernetinių incidentų reikšmingumo skalėje priskiriamos balandį vykdytos DDoS atakos prieš Seimo, Prezidentūros, kai kurių ministerijų interneto svetaines?

– Neseniai vykusios DDoS atakos ir buvo pavojingiausios. Tąkart teko pasinaudoti kitu Vyriausybės nutarimu, susijusiu su nacionaliniu kibernetinių incidentų valdymu. NKSC paskelbė nacionalinį kibernetinio incidento lygį ir sušaukė koordinacinį pasitarimą, kartu su Ryšių reguliavimo tarnyba (RRT) išplatinome patarimus, kaip institucijoms elgtis tokių atakų atveju. Sakyčiau, kad DDoS atakos buvo rimčiausias incidentas per pusantrų metų.

Įsiminė ir įsilaužimas į Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo tinklalapį, kai jame buvo paskelbta klaidinga informacija. Pats įsilaužimas nebuvo reikšmingas, techninių stebuklų įsibrovėliai nepademonstravo, tačiau svetainėje buvo paskelbta kryptingai NATO valstybes nares ir NATO koncepciją diskredituojanti informacija.

Tiesa, pradėjus veikti NKSC techninėms sistemoms fiksuojame ir nemažai užkrėstų privačių įmonių tinklalapių. Kadangi juose lankosi ir valstybės institucijų tarnautojai, ir gyventojai, supratome, kad turime reaguoti, ir per 6–7 mėnesius tokių žalingų tinklalapių, kurie keltų grėsmę valstybės institucijų kompiuteriams, sumažėjo 10–20 kartų. Toks rezultatas gal ir nematomas, bet džiuginantis.

– Kaip blogiausiai galėjo baigtis atakos prieš Seimo, Prezidentūros, kai kurių ministerijų tinklalapius? Ko siekė jų sumanytojai?

– Nenoriu spekuliuoti, kaip blogiausiu atveju jos galėjo baigtis, tačiau jei nebūtų pavykę susitvarkyti su tomis DDoS atakomis, jos galėjo trukti ir savaitę ar net savaites. Tuo metu nebūtų veikę tinklalapiai, kadangi jie yra reikšmingi, tikėtina, būtume patyrę finansinių nuostolių, problemų galėjo kilti ir verslui.

Trečią atakų dieną, matydami, kad grėsmė yra didelė ir pasekmių gali būti įvairių, paskelbėme aukščiausią – pavojingo incidento lygį, koordinaciniame pasitarime aptarėme septynias priemones, ką galėtume padaryti, įvertinome tam tikrus dalykus ir valstybės institucijoms išplatinome rekomendacijas, ką jos galėtų padaryti, kad šias atakas suvaldytų. Seimas, kitos institucijos gana operatyviai įdiegė šias priemones, todėl atakuotojams, nors jie ir toliau bandė vykdyti atakas, nieko nepavyko. Jie matė, kad nelabai sekasi, kad mes gana sėkmingai apsitvarkėme, tad jų interesas dingo.

Sunku pasakyti, koks buvo tų atakų tikslas. Pirmoji ataka buvo susijusi su Seimo tinklalapiu ir tam tikros konferencijos (Krymo totorių konferencija apie žmogaus teisių pažeidimus okupuotame Kryme – G.S.) transliavimo internetu žlugdymu. Galbūt norėta neleisti mums, demokratinei valstybei, turėti savo nuomonę, bet priežastis, matyt, turėtų pasakyti politikai.

– Iš ko Lietuva patiria kibernetinių atakų, kas gali būti jų organizatoriai ir ko jomis siekiama?

– Apie konkrečias valstybes kalbėti neverta, nes NKSC mato tik IP adresus, iš kurių vykdomos atakos. Mūsų tyrimai įprastai baigdavosi išvada, kad atakuota iš užvaldytų kompiuterių. Tokiu atveju tyrimą perima Kriminalinės policijos biuras, ieško, kas valdė tuos kompiuterius, ir randa jau visai kitus IP adresus, kurie veda į kitas valstybes. Įprastai reikia atlikti du tris tyrimus, kad prisikastume iki galbūt tikrųjų kompiuterių, iš kurių viskas valdoma, ir tik tada galima pradėti kalbėti apie asmenis, užsakovus ar organizacijas. Dažniausiai valstybės, turinčios daugiau kompiuterių, geresnį interneto ryšį, ir pasižymi didesniu kenksmingos veiklos aktyvumu, tačiau negalima to sieti su jų piliečių tikraisiais veiksmais – reikia policijos tyrimo, kuris išaiškintų tikruosius užsakovus.

– Atakų autorius ar vykdytojus įprastai vadiname programišiais, hakeriais,  įsibrovėliais, bet, matyt, jei sąmoningai sieki sutrikdyti nacionalinio parlamento interneto tinklalapį, esi kriminalinis nusikaltėlis?

– Taip. Atakuotojus pagal galimus jų motyvus skirstome į tris kategorijas. Kriminaliniai nusikaltėliai siekia finansinės ar kitokios aiškios naudos. Jiems nereikia viešumo, jie neskelbia deklaracijų ir, mano nuomone, Seimo tinklalapio atakuoti neturėtų, nes tokia ataka nėra būdas greitai ir saugiai pasipelnyti.

Kita kategorija yra vadinamieji (h)akty­vistai. Tai gali būti pavieniai žmonės ar asmenys, kurie puola iš idėjos. Pinigų jie įprastai nesiekia, nes jiems rūpi pati idėja ir jos viešumas. Geriausias pavyzdys – „Anonymous“: ši grupuotė aiškiai sako, kad jiems kažkas nepatinka, todėl jie darys žalą ir bandys priversti pakeisti nuomonę.

Kibernetinę erdvę, kaip poveikio būdą pasiekti tam tikrų tikslų, gali išnaudoti ir valstybės, todėl trečiąją kategoriją vadiname valstybių remiama veikla. Ji paprastai nėra susijusi nei su finansine nauda, nei su viešais pareiškimais. Kažkas nutinka, ir gali tik spėlioti, kas galėjo tai padaryti. Pavyzdžiui, „Stuxnet“ ataka, nukreipta prieš Irano branduolinę programą, kai 2010-aisiais kompiuterinis virusas sugadino nemažai urano sodrinimo įrangos, tačiau šiandien tik spėliojama, kas galėjo tai padaryti.

– Kada apsiginti nuo atakų yra privataus verslo reikalas, o kada, net jei atakos vykdomos ne prieš valstybės institucijas, padėti jas atremti turi ir NKSC?

– Kol atakos yra nedidelės, mes nesikišame. Riba labai aiški – NKSC turi ginti kritinę informacinę infrastruktūrą ir valstybės institucijas. Lietuva turi ir RRT, kuri vykdo Nacionalinio elektroninių ryšių tinklų ir informacijos saugumo incidentų tyrimo padalinio (CERT-LT) veiklą. Ši institucija didelių atakų atveju padėtų privačių įmonių tinklalapiams ar gyventojams. Tarkime, jei kiltų didelis kibernetinis incidentas, būtų atakuojama keliolika privačių įmonių tinklalapių ir incidentas būtų priskiriamas prie pavojingų, didžiausio reikšmingumo, tada dirbtume drauge su RRT: RRT būtų lyderė, mes jai talkintume. O jei būtų atakuojama valstybės institucija ar kritinė informacinė infrastruktūra, mes, NKSC, būtume lyderiai, RRT talkintų mums.

Galima sakyti, pavojingų incidentų atveju skirtumas yra tik tas, kuri institucija valdo incidentą, o kuri talkina. Tačiau jei grėsmė viršija užpultos institucijos gebėjimą apsiginti, jei matome, kad atakuotojai yra sugalvoję ką nors daugiau, nei pakenkti vienai įmonei, nesikišti ir likti nuošalyje negalime.

– Kokie sektoriai priklauso ypatingos svarbos, kritinei informacinei infrastruktūrai?

– Europos Parlamentas patvirtino Tinklų ir informacijos saugumo direktyvą, pagal kurią kiekviena valstybė narė privalės identifikuoti svarbias valstybei informacines sistemas keliolikoje sektorių. Prie svarbiausių priskiriami energetika, transportas, sveikatos apsauga, bankininkystė, vandens tiekimas, dujos, nafta. Šioje srityje Lietuva lenkia ES reguliavimą, nes kritinę infrastruktūrą identifikavome gerokai anksčiau, nei tą padaryti pareikalavo ES direktyva.

– Kenksmingoje kibernetinėje veikloje gali dalyvauti ir nieko apie tai nežinančių gyventojų kompiuteriai. Kaip vartotojas turėtų saugotis?

– RRT duomenys rodo, kad, nors ir nedaug, esama užkrėstų kompiuterių, kurie dalyvauja kenksmingoje vadinamųjų botnetų (programų-robotų, vykdančių nuotoliniu būdu gautas komandas, tinklas, dažniausiai naudojamas DDoS atakoms vykdyti) veikloje. Taip nutinka netyčia, patys kompiuterių savininkai to nežino. Patarimai labai paprasti: reikia naudoti antivirusinę įrangą, naujinti visas kompiuteryje esančias programas – nuo operacinės sistemos iki naršyklės ir jos įskiepių „Java“ ar „Flash“. Taip pat atidžiai rinktis laiškus ir plėtinius, kuriuos atidarome, ką spaudžiame. Aišku, nepriimti už gryną pinigą įvairių dovanų, prizų, kuriuos neva galima gauti paspaudus nuorodą, įsidėmėti, kad bankai ar kitos finansų įstaigos niekada neprašo slaptažodžio ar ID duomenų parašyti elektroniniuose laiškuose.

– Pasaulinėje žiniasklaidoje būta tyrimų, kad įsidiegęs vieną populiariausių antivirusinių programų, Rusijoje sukurtą „Kaspersky“, į savo kompiuterį iškart įsileidi KGB. Ar tai sąmokslo teorija, ar iš tiesų yra buvę, kad kai kurios programos rinko daugiau informacijos apie kompiuterį ir jo vartotoją, nei reikėtų jų veikimui?

– Pasaulio praktikoje yra buvę pavyzdžių, kai kompanijos į savo produktus pridėdavo perteklinių dalykų, kurie leisdavo gauti daugiau duomenų. Jei kalbame apie „Kaspersky“, tam tikra rizika taip pat egzistuoja, nes kompanija turi duomenis, kas naudoja jos produktą, juk jis kasdien siunčiasi atnaujinimus, todėl gali būti, kad kartu siunčiama ir daugiau informacijos apie tai, kur yra programa, kokios dar programos veikia tame kompiuteryje.

Iš pirmo žvilgsnio ta informacija gali būti reikalinga gamintojui, kad jis galėtų tobulinti antivirusinę programą, bet reikia susimąstyti, kurioje valstybėje kaupiama ta informacija ir kaip galima ją panaudoti. Jei pasitikime šalimi, kurioje veikia kompanija, rizika yra vienokia, jei nelabai – rizika didesnė, tačiau kiekvienas vartotojas sprendžia pats. Neigiamai apie šią konkrečią programą atsiliepti negaliu, tačiau pasaulinėje praktikoje yra buvę skandalų dėl perteklinių duomenų rinkimo.

– Kokių saugumo priemonių yra jūsų, kaip NKSC vadovo ar paprasto vartotojo, kompiuteryje?

– Mano kompiuteris yra vienas iš kelių tūkstančių, esančių krašto apsaugos sistemos kompiuterių tinkle. Šiuose kompiuteriuose be jokių išimčių, nuo priklausančio krašto apsaugos ministrui iki priklausančio eiliniam kariui, galioja bendri saugumo reikalavimai, įdiegtos tam tikros programos. Kitų išskirtinių priemonių mano kompiuteryje nėra.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Justas Orantas (27 m.) bent keliskart per savaitę po darbo sėda į automobilį ir iš Vilniaus iki savo šilauogių ūkio sukaria daugiau kaip šimtą kilometrų. Šilauogių plantacijoje šį sezoną keroja 2,5 tūkst. „gamtos saldainių“ krūmų. Tačiau prieš kelerius metus, kai gimė tokio ūkio idėja, J.Orantas buvo studijas bebaigiąs miesto vaikas, neturintis nė menkiausių žinių apie žemės ūkį. O šiandien jis patikina, kad šilauogę išauginti galėtų ir ant asfalto. Reikėjo tik noro ir laiko išmokti.

Jaunasis ūkininkas pasakoja, kad viskas prasidėjo, kai uošvė, darbe susipažinusi su skir­­tingų uogų subtilybėmis ir ūkininkais, pamėtėjo idėją ir jam imtis šilauogių auginimo. Nuo idėjos iki pirmųjų sodinukų jokio ryšio su ūkininkavimu neturėjęs J.Orantas užtruko dvejus metus.

„Pirmiausia apvažiavau Lietuvos augintojus, rinkdamas informaciją, kas, kaip ir kur augina. Apie žemės ūkį turėjau lygiai nulį ži­nių, o giminėje taip pat nėra nė vieno ūkininko, iš kurio būčiau galėjęs ko nors išmokti“, – prisimena J.Orantas.

Todėl jis pasakoja kreipęsis į patirties jau sukaupusius šilauogių augintojus, kurie nesibodėjo konsultuoti dėl menkiausių smulkmenų. Nemažai informacijos buvo ir internete, tiesa, ją teko verstis iš lenkų kalbos.

Vėliau, kai plantacijoje jau atsirado pirmieji 700 sodinukų, ūkininkas ėmė domėtis ir tuo, kas vyksta svetur, lankėsi žemės ūkio parodose Vokietijoje, Nyderlanduose, Lenkijoje.

„Iš pradžių mane nustebino Lietuvos ši­lauogių augintojai, jų socialinis gyvenimas. Stambūs augintojai užsienyje yra turtingi ir įtakingi žmonės, o Lietuvoje iškart to nepastebėjau. Pirmieji ūkiai, kuriuos man teko matyti, buvo mėgėjiški, atrodė, kad šilauogių auginimas Lietuvoje yra pomėgis ar papildomas pa­jamų šaltinis. Vėliau sutikau stambesnių ūkininkų ir supratau, kad jie nesiskiria nuo savo kolegų užsienyje: ūkiuose tvarkosi puikiai ir gražiai gyvena. Taigi, jei kas nors, išgirdęs žodį „ūkininkas“, dar pagalvoja apie mėšlą, galiu pasakyti, kad nėra nieko panašaus“, – šypsosi J.Orantas.

Dabar jis svarsto, kad šilauoges, atrodytų, vargiai gali priskirti tipiniam žemės ūkiui, nes šių uogų auginimas, kaip ir tam reikalinga įranga bei žinios, yra labai siaura ir specifinė sritis. „Tai ūkis, kuriam, galima sakyti, nė ne­rei­kia žemės. Juk šilauogę gali auginti ir ant as­falto – iškasi duobę, pripili durpių, ir šilauogės išaugs. Tad mano žinių stygius nebuvo di­delis minusas, per metus jų gavau pakankamai, reikėjo tik noro ir laiko, o to turėjau su kaupu“, – prisimena uogų augintojas.

Vis dėlto patirties trūkumas kartą pakišo koją: kai įsigijo užkrėstų sodinukų ir liga plantacijoje išplito, 200 šilauogių krūmelių tiesiog žuvo.

„Man tikrai trūko informacijos, kaip kovoti su ligomis, kenkėjais. Dabar apie tai žinau jau gerokai daugiau, nes visais klausimais pagalbos sulaukiu iš šilauogių augintojos, Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo mokslo darbuotojos dr. Laimos Česonienės“, – sako J.Orantas.

Paramos gauti nebandys, investicijos – tik savos

Atrodytų, šį šilauogių augintoją būtų galima laikyti puikiu iš miesto į kaimą atsigręžusiu, ūkininkauti nuo nulio pradėjusiu jaunuoju ūkininku, kuriuos valstybė skatina ir remia ES struktūrinių fondų lėšomis. Tačiau finansinė parama jauniesiems ūkininkams J.Orantui dabar tik kelia šypseną: visi pinigai, išleisti ši­lauogių ūkiui, – jo įkūrimas, pirmieji ir vėlesni sodinukai, investicijos į reikalingą įrangą ir kitos išlaidos – tik jo asmeninės ir artimiausių žmonių lėšos. Šis jaunasis ūkininkas sako negavęs nė cento paramos ir patikina, kad daugiau jos nė neprašys. Nes, anot jo, nusivylė juodai.

Jis pasakoja, kad rimtai tikėjosi gauti ES paramą pagal priemonę „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“. Gavęs išmoką būtų susigrąžinęs 100 proc. šilauogių ūkio įkūrimo išlaidų. Bet šios paramos negavo dėl vienintelės priežasties – ūkį įregistravo 28 dienomis per anksti.

Trumpai tariant, specializuotas šilauogių ūkis atsirado per anksti, o taisyklės – per vėlai. Paraiškų teikimo sąlygose iš tiesų numatyta, kad ūkis ir valda pateikiant paraišką turi būti įregistruota ne anksčiau kaip prieš vienus metus iki jos pateikimo. Tačiau J.Orantas pa­aiškina, kad šiuos reikalavimus pateikti ir pa­skelbti paraiškų teikimo pradžią buvo uždelsta pusantrų metų: vietoj 2014 m. rugsėjo, kaip buvo numatyta, jos pasirodė 2015-ųjų balandžio 1 d. „Tada nusprendžiau, kad man ne­be­reikia jokios paramos ir draugystės su ją skirstančiomis agentūroms“, – sako jaunasis ūkininkas, kuris, jei būtų gavęs paramą, greičiausiai būtų ne atsiėmęs savo išleistus ūkiui pinigus, bet dvigubai padidinęs uogyną.

„Vėliau paskaičiau, kaip užsienyje įsisavinami paramos pinigai. Tarkime, Lenkijoje tik bandyk, tik norėk ką nors daryti žemės ūkyje, ir gausi pinigus be vargo. O Lietuvoje gauti paramą atrodo misija neįmanoma: jei neturi bent tūkstančio ha žemės, jei tavo tėvai ir seneliai nėra stambūs ūkininkai, nė neverta bandyti“, – nusivylimo neslepia jaunasis ūkininkas.

Beje, ateities investicijų jis neatsisako, tik patikina: kad ir ką darys savo ūkyje, tai bus tik iš savų pinigų. Juolab tam, kad galėtų pretenduoti į paramą pagal kitas priemones, ūkininkui reikėtų padidinti žemės ūkio valdos ekonominį dydį (VED). Savo 1,2 ha plote auginamų šilauogių nepakanka. Bet tam esą reikėtų tokio dydžio investicijų, kiek sudarytų pusė išmokos, kurią gautų, jei šįkart pasisektų.

„Šilauogės investicijų požiūriu labai brangios, tačiau pagal VED jos įvertintos kaip paprastos uogos, tarkime, avietės. Hektarą aviečių gali pasodinti už tūkstantį eurų, o hektarui šilauogių su laistymo įranga reikia bent 40 tūkst. eurų, – lygina J.Orantas. – Taigi, kad pasiekčiau tam tikrą VED ir galėčiau pretenduoti į paramą, man reikėtų pasodinti kitų uogų ar įsigyti gyvulių. Bet apie tai nė negalvoju, nes koncentruojuosi tik į šilauogių auginimą.“

Geriausias turgus – feisbukas

Kaip ir dera jaunam pažangiam ūkininkui, J.Orantas prekiauja moderniai: turguose jo ne­pamatysi, bet feisbuke – tikrai. Kol kas jauname šilauogių ūkyje J.Orantas su dviem pagalbinin­kais nuskina apie pusę tonos uogų. Tokį kie­kį jis be vargo parduoda tiesiai į rankas – bičiuliams, pažįstamiems, sveika mityba besidomintiems feisbuko vartotojams ir įmonių, įsileidžian­čių ūkininkus, darbuotojams. „Ta­čiau atei­tyje norėčiau, kad Vilniuje ir Kaune atsiras­tų bent pora vietų, krautuvėlių, kuriose va­sarą, sezono metu, visada būtų galima įsigyti mano uogų. Manau, kad toliau tik aktyviau laikysiuosi savo koncepcijos važinėti po įmones, tad turguje prekiauti nereikės“, – planuoja J.Orantas.

Kiti ambicingo ūkininko planai gerokai didesni. Kad galėtų savo produkciją geromis są­lygomis parduoti prekybos centruose, jis subūrė keturių šilauogių augintojų būrelį. Jų plantacijos užima 6–7 ha plotą, tačiau per kelerius metus ūkininkas planuoja sutelkti šilauogių augintojus į stambų kooperatyvą, kad jo nariai lietuviškas uogas galėtų eksportuoti į Vakarų Europą. Juk ten šilauogių poreikis didelis, rinka neužpildyta, uogų kainos geros, o Lietuvoje dėl geografinės padėties yra geros sąlygos vasarinėms šilauogėms auginti ir eksportuoti.

„Žinoma, tam reikia įgyvendinti reikalavimus, gauti licencijas, europinius gerosios auginimo praktikos sertifikatus. Mano planas yra per kelerius metus surinkti ūkininkų, kurie kartu valdytų bent 30 ha, ir bandyti šilauoges vežti į Vakarus“, – sako J.Orantas.

O iki tol jis patikrins, kaip sekasi bendradarbiauti vietinėje rinkoje, nes drauge su trimis ūkininkais bandys savo išaugintų uogų pasiūlyti Lietuvos prekybos tinklams.

„Daugelyje žemės ūkio sektorių lietuviai daro klaidą, nes konkuruoja. Juk kai konkuruoji, kainą mažini, o jungdamasis su kitais gali išsiderėti didesnę, – aiškina jis. – To ir sieksiu, kad ne Lenkijos ūkininkai, ne perpardavinėtojai, bet lietuviškas šilauogių augintojų kooperatyvas diktuotų jų kainas nepriklausomai nuo to, kiek tą sezoną Lietuvoje yra uogų iš Lenkijos.“

Ar skiriasi lietuviškos uogos nuo atvežtinių? J.Orantas tvirtina, kad Lietuvoje jos gauna gerokai mažiau „chemijos“ – pesticidų, insekticidų ar fungicidų, vadinasi, yra sveikesnės: „Kiek žinau, kaimynai lenkai purškia šilauoges, saugodami jas nuo kenkėjų, kas dvi savaites, vadinasi, 30 kartų per sezoną, nepaisant to, yra tuo metu kenkėjų ar ne. Mano, kaimynų, kolegų ūkiuose kenkėjų nėra trejus metus, tad tiek laiko ir nepurkšta.“

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

"Scanpix" nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Internetas – vienas greičiausių, planšetiniai kompiuteriai atsiranda net ligoninių palatose, gyventojams siūloma vis daugiau viešųjų paslaugų internete, bibliotekų kompiuterinę pažangą dar prieš dešimtmetį ėmė remti Billo ir Melindos Gatesų fondas… Bet spręsti kasdienių problemų pasitelkdami informacines technologijas lietuviai nemoka. Lyg to nebūtų gana, penktadalis Lietuvos gyventojų apskritai nė karto nesinaudojo kompiuteriu.

Lietuvos gyventojo, kuriam yra 16–65 metai, skaičiavimo gebėjimai yra geri, skaitymo įgūdžiai – vidutiniai, o tų gebėjimų lygį mažai lemia turtai, tėvų išsilavinimas ar lytis. Tačiau susitvarkyti su kasdienėmis problemomis pasitelkus kompiuterį jam sekasi gerokai prasčiau nei vidutiniškai. Taip atrodo Lietuvos suaugusiųjų įgūdžiai, palyginti su bendraamžiais iš „turtingųjų klubo“, į kurį Lietuva dar tik rengiasi įstoti: Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) atliekamame tarptautiniame suaugusiųjų gebėjimų tyrime (PIAAC) pirmąkart dalyvavo ir lietuviai.

Išsamus tyrimas vertino, kaip 16–65 metų amžiaus gyventojai iš 33 valstybių (EBPO narių ir partnerių) geba susidoroti su rašytiniais tekstais – suprasti, vertinti, jais pasinaudoti, kaip pritaiko matematiką bei sprendžia problemas su technologijų pagalba: kokių turi įgūdžių naudotis informacinėmis technologijomis, kaip gauna informaciją, ar pritaiko ją praktiškai. Beje, testų užduotys buvo ne vadovėlinės, jos iš dalyvių reikalavo parodyti, ką jie kasdien atlieka realiame gyvenime – darbe, namie, bendruomenėje.

PIAAC tyrime Lietuva pasirodė vidutiniškai, o kai kur lietuviams sekasi ir geriau nei vidutiniokams. Pavyzdžiui, mūsų matematiniai įgūdžiai yra geresni už vidutinius, o skaitymo gebėjimai prilygsta valstybių vidurkiui.

Gerų žinių esama ir daugiau. Pasirodo, Lietuva ir Slovakija yra vienintelės šalys, kuriose gyventojų skaitymo ir matematiniai įgūdžiai visiškai nesiskiria pagal lytį, nors kitur geresniais skaičiavimo gebėjimais pasižymi vyrai. Taip pat, priešingai nei kitose valstybėse, testo rezultatai mažiau skkiriasi pagal gyventojo amžių, jo ar jo tėvų išsilavinimą bei socialinę, ekonominę padėtį. O štai 16–24 metų amžiaus Lietuvos jaunuoliai savo skaitymo gebėjimais aplenkia norvegus, prilygsta vokiečiams, be to, geriausius gebėjimus pademonstruoja būdami gerokai jaunesni, nei jaunimas svetur.

Prasčiausia tyrimo žinia ta, kad problemas vis dar sprendžiame pieštuku, o ne kompiuteriu. Pagal problemų sprendimą technologijomis galime lygiuotis nebent į Čilę ar Graikiją, nes trečioje tyrimo srityje Lietuva aplenkė tik šias dvi EBPO nares.

Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Suaugusiųjų švietimo skyriaus vedėjas dr. Saulius Zybartas tokį rezultatą vadina šiek tiek netikėtu. Pasak jo, nors didžiuojamės turėdami greitą internetą, gerą jo prieinamumą, palyginti nemažai įvairiausių prietaisų, tyrimas atskleidžia, kad juos išnaudojame tik maža dalimi, greičiausiai tiek, kiek patys sugebame įvaldyti.

„Galima svarstyti, kodėl susiklostė tokia situacija. Vyresnė karta mokykloje nesimokė spręsti problemų, o ir technologijos tada buvo kitos. Tačiau EBPO penkiolikmečių pasiekimų tyrimas PISA rodo, kad ir jaunoji karta šioje srityje neblizga. Įvertinkime, kad mūsų suaugusiųjų mokymosi lygis yra vienas žemiausių ES, pridėkime dar ir  ypač greitai besikeičiančias technologijas – štai ir rezultatas“, – priežastis vardija S.Zybartas.

Kvalifikacijų ir profesinio mokymo plėtros centro (KPMPC) Informavimo ir administravimo skyriaus metodininkas Gintautas Bužinskas įsitikinęs, kad Lietuva, turinti geras technines galimybes įvaldyti technologijas, dabar turėtų užtikrinti ir gyventojų gebėjimą bei poreikį jomis naudotis. „Visai nesinori, kad Lietuva, turėdama tokį spartų internetą, pasižymėdama gerais skaitmeniniais, kompiuterinės įrangos rodikliais, neišnaudotų tokių galimybių. Dabar, galima sakyti, turėdami „Ferrari“ važinėjame duobėtu miško keliuku“, – lygina G.Bužinskas.

Sugebame naudotis elektroniniu paštu ir interneto naršykle

Dalyvavimas nuo 2011 m. atliekamame tyrime Lietuvai yra nemenkas įvykis, o pats tyrimas, kaip sako ekspertai, iš visų iki šiol buvusių yra išsamiausias ir patikimiausias. Iš viso jame dalyvavo per 216 tūkst. saugusiųjų, Lietuvoje – daugiau kaip 5 tūkst. Įdomi ir jo metodika: buvo pateikiamos elektroninės užduotys, tačiau jei respondentas akyse nėra matęs kompiuterio ar visai nemoka juo dirbti, galėjo pasirinkti popierinį variantą. Žinoma, tik skaitymo ir matematinius testus, nes problemų sprendimo pasitelkus technologijas popieriuje juk nepatikrinsi.

Trijų sričių gebėjimai dar padalyti į kelis lygius. Daugiausiai lietuvių pagal problemų sprendimą technologijų aplinkoje pasiekė pirmą ir žemesnį nei pirmą lygius iš trijų galimų. Tai reiškia, kad didžioji dalis 16–64 metų amžiaus gyventojų geba naudotis elektroniniu paštu ar interneto naršykle, kompiuteriu atlieka paprastus veiksmus, reikalaujančius vos kelių žingsnių, pasikliauja nesudėtingomis, navigacijos nereikalaujančiomis operacijomis.

„54,6 proc. tyrimo dalyvių, spręsdami problemas su technologijų pagalba, Lietuvoje vos pasiekė pirmą lygį arba apskritai jo nepasiekė. Mūsų rezultatai panašūs į Čilės ir Turkijos, – lietuvių įgūdžius apžvelgia ŠMM atstovas S.Zybartas. – Pirmą lygį pasiekę suaugusieji gali naudotis tik įprastomis ir gerai jiems žinomomis technologijų taikomosiomis programomis, pavyzdžiui, elektroninio pašto ar interneto naršyklės, jie gali spręsti problemas, kurios susideda vos iš kelių etapų ir nereikalauja sudėtingo samprotavimo, kelių programų naudojimo.“

Tačiau negalima Lietuvos laikyti technologijų atsilikėle – jas pasitelkti gerai dar nėra įgudę visų 33 šalių gyventojai, jie, kaip ir lietuviai, daugiausia pasiekia pirmąjį šių gebėjimų lygį.

Vis dėlto, kaip teigiama EBPO apžvalgoje, kas ketvirtas lietuvis nepasiekė pirmo gebėjimų lygo. Taip prastai pasisekė tik kas dešimtam slovakui, japonui ar austrui. „Galima sakyti, kad jei žmogus nepasiekė pirmo lygio, jis nesugebės susitvarkyti savo elektroninio pašto, sugrupuoti laiškų, – tokių gebėjimų turinį paaiškina G.Bužinskas ir priduria, kad labiau nei prastesnis už vidurkį bendras Lietuvos rezultatas gąsdinti gali kitas skaičius. – 21 proc. respondentų nurodė, kad neturi jokios darbo kompiuteriu patirties, jiems trūksta elementarių žinių juo dirbti. Tai penktadalis Lietuvos gyventojų.“

Vyresnių gyventojų, 55–65 metų amžiaus, kategorijoje paprašiusiųjų popierinių užduočių yra gerokai daugiau: beveik 50 proc. jų nėra dirbę kompiuteriu arba neturi pagrindinių įgūdžių juo darbuotis – naudotis pele ar versti interneto puslapį žemyn. Kitose šalyse popierines užduotis atliko trečdalis jų bendraamžių.

EBPO tyrimo apžvalgoje skaičiuojama, kad Lietuvoje gyventojai, kurie neturi darbo kompiuteriu patirties ir pasiekė pirmą ar žemesnį gebėjimų lygį, sudaro 75,5 proc. visų tyrimo dalyvių. Tokią jų gausybę galima palyginti nebent su Čile ar Turkija. Tik kad Lietuvoje, kaip teigiama toje pačioje tyrimo apžvalgoje, vidurinio išsilavinimo neturinčių gyventojų yra mažiausiai iš 33 šalių, o Turkijoje – daugiausiai.

Kompiuteris = rašymo mašinėlė?

Prastais lietuvių kompiuteriniais įgūdžiais būtų galima stebėtis, jei ne kiti, palyginti visai neblogi, šios srities rodikliai bei lūkesčiai. Štai strateginis Informacinės visuomenės plėtros 2014–2020 m. programos tikslas – kad iki 2020-ųjų internetu naudotųsi ne mažiau kaip 85 proc. gyventojų (pernai juo nuolat naudojosi 75 proc.).

Šiemet Europos Komisijos paskelbtame skaitmeninės ekonomikos ir visuomenės indekse Lietuva buvo trylikta: 70 proc. interneto vartotojų Lietuvoje naudojasi elektronine bankininkyste, 44 proc. jų perka internetu, pagal skaitmenines viešąsias paslaugas ES esame dvylikti – 42 proc. internautų per metus naudojosi elektroninės valdžios paslaugomis. O štai pagal naujienų skaitymą internete esame ES pirmūnai: jas skaito 94 proc. interneto vartotojų. Gal čia ir bėda, kodėl tiek gyventojų dar negeba naudotis kompiuteriu ar nežino, kaip veikia pelė?

KPMPC atstovas G.Bužinskas svarsto, kad viena priežasčių, kodėl PIAAC tyrime nepavyko pasiekti aukščiausių gebėjimų lygių, gali būti susiformavusi tradicija, kad kompiuteris neretai naudojamas paprastiems dalykams, labiau pramogai, o ne darbui. Jis svarsto, kad dažniausiai kompiuteriais naudojomės, kaip išmanėme, bet taip ir neįvaldėme visų jų teikiamų galimybių, tad natūralu, kad dalis jais dirbti ir neišmoko.

„Kažkodėl nesinaudojame turimomis galimybėmis arba nejaučiame tokio poreikio, nors turime ir greitąjį interneto ryšį, ir „geležį“ –  įrangą. Anksčiau buvo sakoma: kompiuterį naudoti kaip rašymo mašinėlę. Taigi mes naudojomės kompiuteriu, bet neišnaudojome visų jo galimybių. Kitaip sakant, turime galingą kompiuterį, bet dėliojame kortas, skaitome naujienas ir kartais dar draugui nusiunčiame nuotraukų“, – apie paprasčiausius poreikius, kam dažnas įsijungia kompiuterį, svarsto G.Bužinskas.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA