R. Šeškaičio nuotr.

Jūratė KILIULIENĖ, Gabija SABALIAUSKAITĖ

„Mama gali vaikui sakyti, kad jį myli, per skaipą, gyvendama Anglijoje, bet ar tai – tikras rūpestis?“ – klausia Ieva Davydenko, Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimo (PLJS) iniciatorė. Ji sako, kad panašiai išvykusiais tautiečiais rūpinasi ir Lietuva, bet reikia imtis darbų, ne kalbų. Po „Brexit“, kai dalis lietuvių svarsto apie grįžimą ar baiminasi dėl ateities, Lietuva turėtų bent patarti savo piliečiams. Jei ne – kyla rizika, kad dalis jų atsisakys Lietuvos pasų, o valstybė rizikuos prarasti tiek piliečių, kiek gyventojų yra Kaune.

– Liepos 8–10 dienomis trečią kartą vyks PLJS. Koks susitikimo tikslas?

– Jaunimas visais laikais norėjo susitikti ir bendrauti, taigi toks turbūt yra ir šio renginio pa­grindinis tikslas. Žinoma, norime ne tik gerai praleisti laiką ar užmegzti naujų pažinčių, bet ir visi drauge pasikalbėti apie tai, kas svarbiausia mūsų šaliai.

Keturi PLJS pontonai – verslas, mokslas, politika ir kultūra, nes tai yra sritys, kurios iš esmės apima mūsų valstybės gyvenimą. PLJS tikslas – suteikti galimybę susiburti, sukurti platformą, kur patirtimi galėtų keistis, pabrėžiu, ne tik jaunimas. Nepaisant to, kad renginio pavadinime yra žodis „jaunimas“, susitikimas atviras visiems. Vienas jo tikslų – keistis patirtimi, o ją juk kaupiame su amžiumi, todėl susitikime dalyvauja visi – ir vyresni, ir jaunesni, jie bendrauja betarpiškai, neformaliai, prie kavos puodelio, atviroje erdvėje kalbasi verslo, mokslo, politikos, kultūros temomis ir aptaria Lietuvai bei pasauliui svarbias aktualijas.

– Kokios aktualijos PLJS dalyvių laukia šiemet?

– Šis renginys vyksta kas dvejus metus, todėl aktualijos kaskart šiek tiek kitokios. Šiemet išskirčiau pabėgėlių tematiką, jų integraciją ir mitų išsklaidymą. Užuot kalbėjus faktais ir supratus situaciją iš esmės, remiamasi emocijomis, kuriami kažkokie mitai, baubai. Todėl svarbu kalbėti ir apie tai, kodėl taip atsitinka, kaip vyksta procesas, ką darytų atvykę žmonės, kaip juos integruoti į mūsų visuomenę, kaip sugyventi, kaip išvengti atskirties, kokia yra kitų šalių patirtis, ir prisiminti, kad patys lietuviai kažkada irgi buvo imigrantai.

Kai kalbame apie toleranciją, galvoje neturime tik tolerancijos seksualinėms mažumoms ar kitataučiams, kalbame apie toleranciją plačiąja prasme – vyresniam žmogui, vaikui.

Kita tema, kurią išskirčiau, yra tolerancija. Mes, jaunimas, turbūt nebijome kalbėti apie tai, kokie esame netolerantiški. Tačiau kai kalbame apie toleranciją, galvoje neturime tik tolerancijos seksualinėms mažumoms ar kitataučiams, kalbame apie toleranciją plačiąja prasme – vyresniam žmogui, vaikui. Reikia kalbėti apie tai, kodėl vis dar esame ne itin tolerantiški, kaip tai keisti, kas turėtų prisiimti atsakomybę – mokykla, šeima, visuomenė ar ži­nia­sklaida. Tad sieksime į šį klausimą pažiūrėti visais kampais, nebijoti pasakyti ir skaudžių faktų, kad sukeltume diskusiją visuomenėje.

Šiemet atvyksta keletas svečių iš Ukrainos: bu­vęs Ukrainos ekonomikos ministras Aivaras Ab­­­romavičius, Ukrainos pilotė, žmogaus teisių aktyvistė Nadija Savčenko. Norime išgirsti, kaip sekasi Ukrainai, ją palaikyti, ką Lietuva ir daro, taigi renginyje atsispindės ir tarptautinė tematika.

– Kiek dalyvių bus PLJS?

– Abiejuose susitikimuose dalyvavo per 3,5 tūkst. žmonių, tad trečiame renginyje irgi tikimės sulaukti maždaug 4 tūkst. dalyvių iš beveik 40 šalių – nuo Šiaurės ar Pietų Amerikos iki Australijos ir Jungtinių Arabų Emyratų.

– Ką, jūsų manymu, rodo tai, kad į Lietuvą emigrantų siunčiamos piniginės perlaidos susitraukė? Ar žmonės jau įsitvirtino svetur ir yra linkę kurti savo gerovę ten, kur gyvena?

Gali būti ir taip, kad ištisos šeimos persikelia svetur, o galbūt tėvai ir seneliai iškeliauja anapilin ir Lietuvoje nebelieka ko remti.

– Nesu sociologė ir negaliu disponuoti konkrečiais tyrimais ir faktais, bet vertindama tai, kas matoma dabar, ką žinau iš savo ir bičiulių patirties, manau, kad didesnė priežastis yra ta, jog apskritai pasikeitė ekonominė situacija. Jungtinėje Karalystėje (JK) dirbantys lietuviai sako, kad darbą susirasti vis sunkiau, žinome, kad ten politika imigrantų atžvilgiu keičiasi. Daug kas praranda darbus arba neseniai atvykę sunkiai įsitvirtina, todėl tiesiog fiziškai gali siųsti į Lietuvą mažiau pinigų. Deja, gali būti ir taip, kad ištisos šeimos persikelia svetur, o galbūt tėvai ir seneliai iškeliauja anapilin ir Lietuvoje nebelieka ko remti.

– Emigracijos srautas vėl padidėjo. Ar valstybės pastangos nieko nekeičia?

– Man labai nepatinka neatsargios politikų kalbos. Aš tikrai nemanyčiau, kad dėl išaugusios emigracijos galėtume kaltinti privalomąją pradinę karo tarnybą, neva šaukimas turėjo įtakos. Nesakau, kad tai visiškai nesusiję, galbūt tikrai yra jaunuolių, kurie ne visai supranta, kad, nepaisant to, jog bus kitoje šalyje, vis tiek gali būti pašaukti tarnauti.

Vis dėlto manau, kad priežasčių, kodėl emigracijos srautas padidėjo, yra keletas. Tai lemia darbo vietų nebuvimas arba tiesiog atlyginimų neatitikimas. Žmonės tiesiog negeba gerai gyventi. Jie negali sau leisti išlaikyti buto, mokėti paskolų, leisti vaikų į mokyklą, todėl priima tokį sprendimą.

Galbūt žmonės iš tiesų yra nuo visko pavargę, mano, kad išvažiavę kitur galės nuo visko atsiriboti ir dažnai sako – daugiau niekada negrįšiu, neatsisuksiu atgal.

Kitas dalykas, apie kurį dažnai kalbu, yra valstybės požiūris į žmogų. Kaip rodo visi tyrimai, kurių, deja, atlikta labai mažai, po ekonominių priežasčių žmonės įvardija neteisingumo jausmą Lietuvoje arba teisingumo jausmo stoką. Jie nejaučia, kad gali aktyviai dalyvauti valstybės gyvenime ir kažką pakeisti. Nesakau, kad tai nėra perdėta, bet faktas, kad svarbūs ne tik ekonominiai rodikliai. Galbūt žmonės iš tiesų yra nuo visko pavargę, mano, kad išvažiavę kitur galės nuo visko atsiriboti ir dažnai sako – daugiau niekada negrįšiu, neatsisuksiu atgal. Be abejo, jie nežino, kas jų ten laukia: fiziniai krūviai gali būti didesni, didesnis ir neteisingumo jausmas. Bet tai – jau kitas etapas.

– Tačiau valdžios institucijos, politikai nuolat deklaruoja rūpestį dėl emigrantų, siekį juos susigrąžinti. Ar tai – vien tuščios kalbos?

– Nevadinčiau to rūpesčiu. Mama gali sakyti vaikui, kad labai jį mylį, bet taip kalbėti per skaipą, gyvendama Anglijoje. Ar tai yra rūpestis? Mano akimis, ne. Ne tik kalbomis tėvynę mylime. Jei iš tikrųjų rūpinamės emigrantais, turime ne tik kalbėti, kad norime juos susigrąžinti, bet ir imtis realių veiksmų.

– Ar tų veiksmų imamasi?

– Nenoriu vienareikšmiškai kritikuoti valdžios, negalima sakyti, kad nieko nėra daroma, tačiau to tikrai nepakanka. Tam tikrų veiksmų esama: kuriamos naujos darbo vietos, man džiugu ma­tyti, kad regionai pradėjo skirti daugiau dė­mesio savo miestelėnų, gyvenančių užsienyje, pritraukimui. Jie kviečia grįžti ne tik į Vilnių.  Regionuose atsiranda darbo vietų, ku­ria­si net mažieji verslai, kai žmonės, sukaupę kapitalą, grįžta. Be tai pavieniai atvejai.

– Kaip rajonai rodo dėmesį iš jų išvykusiems gyventojams?

– Mažosios bendruomenės organizuoja įvairius renginius, pavyzdžiui, Pasaulio dzūkų susitikimas, per kuriuos tiesiog informuoja, kad išvykę gyventojai yra laukiami, pasakoja apie galimybes mieste, kaip ir mes savo renginyje, suteikia platformą pasikalbėti apie galimybes grįžti, kur­ti verslą. Juk viena, jei pasakai, kad labai lau­­kia­me jūsų Dzūkijoje, bet visai kas kita, kai papasakoji po 15 metų, praleistų svetur, grįžusiam žmogui, nuo ko jam apskritai pradėti, jei, tarkime, jis nori atidaryti kavinukę ar parduotuvėlę.

Turi rodyti konkrečius veiksmus ir su­teik­ti priežastį, kad tas žmogus pamatytų, jog jam iš tiesų verta grįžti.

Kalbant apie valstybės požiūrį, manau, reikia kalbėti ne tik apie žmonių susigrąžinimą. Tai tas pats, kai mergina ar vaikinas vienas ki­tam rėkia: „Grįžk pas mane, aš tave labai my­liu.“ Juk turi rodyti konkrečius veiksmus ir su­teik­ti priežastį, kad tas žmogus pamatytų, jog jam iš tiesų verta grįžti. Todėl man atrodo, kad rėkimas tikrai nepadės, o dažniau ir atgrasys. Turime parodyti, kad Lietuvoje galime suteikti orų atlyginimą, galbūt net kažkokių lengvatų.

Be abejonės, reikia mąstyti kompleksiškai ir būtinai remtis kitų šalių patirtimi. Galbūt jaunas šeimas paskatintų lengvatos būsto paskoloms, vietos darželiuose, aplinka mokykloje, kad dėl kalbos barjero vaikas nesijaustų prastai. Taip pat tolerancija mišrioms šeimoms, kad žmogus iš kitos šalies turėtų galimybę mokytis lietuvių kalbos. Žinoma, ir supaprastintos verslo steigimo sąlygos, kultūrinis gyvenimas. Ma­nau, kad šie dalykai yra svarbiausi.

– Kaip vertinate užsienio aukštųjų mokyklų absolventų viliojimą dirbti Lietuvos viešajame sektoriuje – į mūsų institucijas kviesti pažangiausius jaunuolius?

– Mano pozicija tokia, kad esame vienos tautos žmonės ir negalime atskirti „ten“ ir „čia“, vi­siems turi būti pakankamai vienodų pozicijų. Jei kalbame apie paskatinimo priemones žmonėms čia gyventi, mokytis ar dirbti, sutinku, kad turime vilioti absolventus, ypač kai nemažai mūsų žmonių mokosi geriausiuose pasaulio universitetuose.

Man tenka nemažai bendrauti su mokslininkais, doktorantais, kurie norėtų savo mintis ir darbus perkelti į Lietuvą, tačiau jie dažnai sako pasigendantys gerų sąlygų – stipendijų ar atlyginimo, kuris Lietuvos universitetuose nėra konkurencingas kitų Europos ar pasaulio universitetų siūlomam atlyginimui.

Jei kalbame apie darbo rinką, turime gerų pavyzdžių, tarkime, programa „Kurk Lietuvai“, kuri puikiai veikia, ir norėtųsi, kad ji augtų ir žmonių sugrįžtų dar daugiau. Manau, kad pirmiausia turime susitvarkyti savo darže ir tapti konkurencingi.

– Bet šiuolaikiniame virtualiame pasaulyje gali dirbti Lietuvai iš bet kurio planetos taško. Tad ar apskritai verta sugrįžti?

– Apie šiuos dalykus kalbama kaskart, kai su­tin­ki užsienyje gyvenančių ar bent kartą gyvenu­sių žmonių. Tai viena pagrindinių temų, ta­čiau pa­svarstymai baigiasi gyvenimo kokybe. Puikiai su­vokiame, kad šiais laikais turbūt net geriau dir­bti neprisirišus prie jokios valstybės, juk tu­rėdamas kompiuterį ir interneto ryšį gali dirb­ti iš jachtos Tailande. Tačiau dalykas, kurį rei­kia suvokti, yra gyvenimo kokybė. Tai gali reikš­ti daug ką – galimybes išsinuomoti būstą, kultūrinį gyvenimą, maisto kokybę, atstumus ir daug kitų kasdienių, bet labai svarbių dalykų, kurie Lietuvoje yra nepalyginti geresni. Bet ku­ris užsienyje gyvenantis žmogus pasakytų, kad gy­ven­dami Lietuvoje nevertiname to, ką turime.

Gyvenimo kokybė Lietuvoje, mano nuomone, yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl ver­ta sugrįžti.

Pati gyvenau Londone ir kol grįždavau na­mo, metro užtrukdavau pusantros valandos, tada dar reikėdavo nueiti į parduotuvę ir pasigaminti ne visai kokybiško maisto. Galėjau tik pasvajoti apie tai, ką galime sau leisti Lietu­vo­je: pėsčiomis ar dviračiu pasiekti darbą, po dar­bo nuvažiuoti prie ežero, susitikti su draugais, susitarus prieš 15 minučių. Gyvenimo ko­kybė reikalinga kiekvienam, nesvarbu, uždirbi 800 ar 800 tūkst. eurų.

Gyvenimo kokybė Lietuvoje, mano nuomone, yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl ver­ta sugrįžti. Kiti dalykai – patriotiškumo jausmas, kilmės šaknų ar savęs realizavimo poreikis – yra labai individualūs. Jei paklaustumėte ma­nęs, sakyčiau, kad sugrįžti verta, o jei grįžus pasirodys kitaip – visada galima išvykti vėl, sie­nų mums niekas dar neuždarė.

– Neretai apie emigrantus kalbama su neigiamu atspalviu, nors gal teisingiau būtų juos vadinti pasaulio lietuviais? Negi emigracija išties yra totalus blogis?

– Būtent apie emigranto įvaizdį žiniasklaidoje ra­šiau savo magistro darbą. Senoji emigrantų kar­ta vadinama išeiviais, nuo žodžio „išeiti“. Vė­liau, at­gavus nepriklausomybę, įstojus į ES, mus pradėjo vadinti emigrantais, parsidavėliais ir dar ki­taip. Žodžiai, vartojami viešajame diskurse, sakyčiau, buvo tikrai nemalonūs ir neatitiko realybės.

Geriausias žodis yra „pasaulio Lie­tuvis“, nes jis iš tiesų apibrėžia nenumaldomą norą keliauti ir migruoti, o tai – visiškai normalu.

Kaip vadinti žmogų, kuris, atsivėrus sienoms ar Lietuvai įstojus į ES, išvažiavo į kitą šalį, bet po to gal tris kartus sugrįžo ir vėliau galbūt dar kelias šalis aplankė, o įsikūrė penkioliktoje šalyje? Jis nėra emigrantas, galbūt arčiau tiesos bū­tų migrantas. Jei kalbėsime konkrečiai apie lietuvį, tai lietuvis šiuo atveju tampa pasaulio lietuviu. Be to, negalime sakyti, kad pasaulio lietuvis ne­­gali būti Lietuvoje gyvenantis žmogus, nes Lietuva taip pat yra pasaulio dalis. Todėl man at­rodo, kad geriausias žodis yra „pasaulio Lie­tuvis“, nes jis iš tiesų apibrėžia nenumaldomą norą keliauti ir migruoti, o tai – visiškai normalu.

Nėra jokio totalaus blogio. Blogai gali būti, jei išvažiuosime visi ir neliks kam Lietuvoje dirbti bei kurti valstybės. Žinoma, situacija nėra vien rožėmis klota ir būtų naivu sakyti, kad viskas labai gerai. Aiškiai matome, kad jauni žmonės išvyksta ir didžioji jų dalis pastaraisiais metais yra 19–26 metų amžiaus jaunimas.

– Balsavimui internetu ir vėl nepritarta. Ar tai reiškia, kad praradome dar vieną galimybę įtraukti svetur išvykusius lietuvius į valstybės reikalus?

– Bet kuriuo atveju tai, kad nepritarta internetiniam balsavimui, yra progreso stabdymas. Žiūriu į politines partijas, kurios savo viršūnėse, vadovaujamose pozicijose, rodo jaunus žmones, šie tik ir šneka apie progresą, o iš tikrųjų po kilimu jį stabdo. Dėl to man ir daugeliui užsienyje gyvenančių žmonių labai liūdna.

Tokia galimybė labai svarbi norint užtikrinti jaunų žmonių dalyvavimą rinkimuose. Kalba­me ne tik apie užsienio lietuvius, neva vien jiems reikalingas balsavimas internetu. Lygiai taip pat jo reikia ir Lietuvoje gyvenantiems jaunuoliams – dažnas jų iki balsadėžės nenueina ir n­e­mato poreikio. Žinoma, tai susiję ir su švieti­mo, ir su pilietiškumo klausimais. Tačiau net ban­­­­dymo galimybės, išankstinio internetinio bal­savimo pasiūlymo atmetimas rodo, kad mes ne tik nesuvokiame, bet ir nenorime suvokti progreso, to, kokią reikšmę tai turėtų mūsų valstybei.

– Panašiai reaguojama ir į dvigubos pilietybės klausimą.

– Po „Brexit“ jis tapo ypač aktualus. Telefonai netilo, teko daug kalbėtis su JK gyvenančiais lietuviais. Ką tikrai žinau iš draugų rato – deja, daugeliui jų teks atsisakyti lietuviško paso. Priežastis labai paprasta: po penkerių metų gyvenimo JK galima laikyti egzaminą ir gauti pilietybę. Lietuviai to nedarė, nes jautėsi Europos piliečiais, nenorėjo atsisakyti lietuviško paso, nes tikrai nenori atsisakyti galimybės grįžti į Lietuvą.

Re­fe­rendumas yra neišvengiamybė, tačiau privalome jam pasiruošti.

Tačiau dabar atsitinka taip, kad jiems reikia užtikrinti savo, vaikų, verslo gyvenimą normaliomis sąlygomis. Žinoma, tai priklauso ir nuo JK valdžios veiksmų, ką jie darys ateityje ir kokių bus suvaržymų, tačiau faktas, kad ne ES piliečiams suvaržymų atsiras, todėl dalis jų tiesiog atsisakys lietuviško paso. Vadinasi, Kauno dydžio, o gal ir didesnis miestas staiga taptų nebe Lietuva.

Tad jei Lietuvos valdžia, po „Brexit“ praėjus savaitei, to dar nesuprato, labai viliuosi, kad tai suvoks iki spalio ir imsis kokių nors veiksmų, nes dvigubos pilietybės klausimas nesprendžiamas jau daug metų.

Noriu pabrėžti: nesakau, kad referendumą dėl dvigubos pilietybės reikia rengti kartu su 2016 m. Seimo rinkimais. Mūsų nuomone, re­fe­rendumas yra neišvengiamybė, tačiau privalome jam pasiruošti.

– Manote, kad pasiruošti referendumui dėl dvigubos pilietybės iki Seimo rinkimų spalį liko per mažai laiko?

– Taip. Geras palyginimas yra „Brexit“. Jam ruoš­tasi tris mėnesius, ir matome, koks rezultatas, kai politikai šia tema kalbėti pradėjo likus trims mėnesiams iki referendumo. Jei mes padarysime tą patį, ko gero, turėsime „Li­texit“. Turbūt to nenorime, todėl reikia pasiruošti.

Dabar konservatoriai pradeda kalbėti apie kažkokią galimą Rusijos įtaką, kai žmonės turės du pa­sus, tad gal nekurkime baubų, kalbėkime faktais.

Pirmiausia turime išsiaiškinti piliečių požiūrį į dvigubą pilietybę. Nespekuliuokime skaičiais, atlikime išsamų tyrimą, kad suprastume, kiek yra palaikančių, kiek nepalaikančių, ir ko­dėl. Man atrodo, elementaru suprasti, ką reikš žmogui turėti dvigubą pilietybę. Dabar konservatoriai pradeda kalbėti apie kažkokią galimą Rusijos įtaką, kai žmonės turės du pa­sus, tad gal nekurkime baubų, kalbėkime faktais, leiskime visuomenei suprasti, kaip tai svar­bu, ir 2019 m. renkime referendumą kartu su prezidento rinkimais, per kuriuos rinkėjų aktyvumas būna didžiausias.

– Kokios įtakos emigracijos mastui turėjo jaunuolių šaukimas į nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą?

– Gal tik pasakysiu, kad susidūriau su žmonėmis, kurie buvo pakviesti. Dalis jų atvažiavo, dalis – ne, nes dirba arba yra įstoję į magistrantūros studijas. Girdėjau įvairių atsiliepimų, tačiau nacionalinis saugumas yra labai svarbu, sprendimą valstybė jau priėmė. Galbūt norėtųsi daugiau aiškumo, užsienio lietuviams neretai trūksta techninių dalykų – informacijos iš anksto, dažnai laiškai išsiunčiami jau negyvenamais adresais. Tačiau apie tai negalima kalbėti blogai, ir užsienio lietuviai tai supranta.

Vis dėlto jei jie, išsinuomoję butą, turėdami darbą, pasakys darbdaviui, kad išvyksta 9 mėnesiams, bet tada sugrįš, ko gero, visi darbdaviai (su retomis išimtimis) pasakys, kad po 9 mėnesių teks ieškotis naujo darbo. Tai tikrai sudėtingiau paaiškinti kitų šalių darbdaviams nei Lietuvos. Tačiau tokia nuomonė yra nepopuliari, ir aš manau, kad mūsų valstybė tai su­pranta. Negirdėjome istorijų, kad kažkas dėl šaukimo būtų netekęs darbo ir panašiai. Tai iš esmės privalomas dalykas, tačiau nėra jokių abejonių, kad užsienio lietuviams grįžti ir tarnauti (jei jie nėra savanoriai) yra sudėtingiau nei gyvenantiems Lietuvoje.

– Kaip keičiasi lietuvių padėtis JK po „Brexit“? Ar baimė, apie kurią kalbama viešojoje erdvėje, pagrįsta?

– Žmonės, žinoma, klausia, kas dabar bus. To klausia dabar ten studijuojantys jaunuoliai, ku­riems aktualu paskolos, mokesčiai už studijas. Jie klausia, ar jiems bus taikomos paskolos są­lygos kaip ES piliečiams, atgaline data, kokia tvarka galios ateityje. Žmonėms kyla klausimų ir, be abejonės, jie atsisuka į Lietuvą, nes jų pasai juk lietuviški. Jie tarsi klausia, ką dabar darys Lietuva, o Lietuva, atsiprašau, švenčia Jonines ir niekas apie tai nekalba.

Nusivylimas, kad jais nesirūpinama, peržengia sienas.

Buvo tik pavienių pranešimų apie „Brexit“ pa­­­sekmes, bet pasigedau didesnio rūpesčio, nes JK lietuvių, įvairiais skaičiavimais, yra apie 300 tūkst., nors realus skaičius gali būti dar di­des­nis. Be to, jis didėja, žmonės išsiveža šeimas, ir Lie­tuvoje lieka jų giminaičių, kuriems rū­pi, kaip dabar gyvens jų artimieji. Taigi tie 200–300 tūkst. gali būti dauginami dar iš dviejų ar trijų. Juk ten gyvena šeimos, per daug metų įsitvirtinę žmonės, kurie yra mūsų turtas, bet mes apie jį lyg ir pamirštam, mums jo lyg ir nelabai reikia. Atrodo, dabar viskas gerai, bet kai tie žmonės masiškai pradės atsisakinėti Lie­tuvos pasų…

Nusivylimas, kad jais nesirūpinama, peržengia sienas. Lietuvoje apie tai dar nekalbama ar­ba tas burbulas dar nesprogo, bet kai jis sprogs, bijau, kad padariniai gali būti katastrofiški.

– Kokių skaudžių padarinių gali būti?

– Gali kilti dar didesnis nepasitenkinimas mū­sų valstybe. Ką tai reikš? Žmonės pradės emig­ruoti dar aktyviau, tik jau į kitas šalis – Nor­ve­giją, Daniją, Nyderlandus, Vokietiją.

– Kaip manote, ar artimiausiu metu prasidės lietuvių judėjimas iš JK?

– Manau, kad dalis žmonių, kurie svarstė apie grįžimą ar nuosavo verslo Lietuvoje pradžią, bus pri­versti sprendimą priimti dabar. Žmonės, ku­rie turi vaikų ir galvoja juos leisti į mo­kyklą ar uni­versitetą, taip pat turės apsispręsti da­bar. Sprendimą turės priimti ir studentai, ku­rie baigė mokslus. Tokių žmonių yra labai daug, ir bijau, kad atsižvelgdami į tai, kaip mū­sų valstybė da­bar elgsis, jie arba nusipirks bilietą į Lietuvą vasarą pabūti pas tėvus, arba grįš visam laikui.

– Ar Lietuva emigrantų atžvilgiu elgiasi protingai? Kas turėtų pasikeisti?

– Manau, Lietuva yra tokia, koks ir būtų 26-erių metų sulaukęs jaunas žmogus. Tai žmogus, kuris baigė universitetą ir pradėjo dirbti, kuris mano, kad yra protingesnis, nei yra iš tiesų, arba pervertina savo galimybes, atitinkamai – nenori suvokti globalių procesų.

Nėra bendros strategijos, kuri būtų ne tik preambulėje kalbanti apie „nepamatuojamus ir didžiulius emigracijos srautus“.

Tai panašu į jauną žmogų, kuris iki 30 metų amžiaus dar formuojasi. Taigi viliuosi, kad per ketverius metus įvyks tektoniniai lūžiai, tikiuosi, kad spalį bus išrinkta valdžia, kuri dirbs ne tik kaimui, rūpinsis ne tik tuo, kaip gyvena žemdirbiai. Tikrai nenoriu pasakyti, kad jie nesvarbūs, tačiau tikiuosi ne tik dėmesio regionams ar didesniems miestams, bet kompleksinio požiūrio. Viliuosi, kad nebus tokios situacijos, kokia yra dabar, kai Turizmo departamentas dirba sau bandydamas vilioti turistus, „Investuok Lie­tuvoje“ – tai pat sau, bandydama pritraukti in­ves­tuotojų, Užsienio reikalų ministerija daro tai, ką daro, dar yra daug mažesnių institucijų ar nevyriausybinių organizacijų, kurios dirba ir­gi sau. Bet nėra bendros strategijos, kuri būtų ne tik preambulėje kalbanti apie „nepamatuojamus ir didžiulius emigracijos srautus“.

Reikia konstruktyvaus sprendimų plano, kad visos institucijos įsipareigotų jį vykdyti ir dirbtų petys petin – žinotų, ką kuri daro. Dabar rūpintis emigrantais yra labai populiaru, tačiau jei paklaustume, kokių konkrečių rezultatų jau pavyko pasiekti, būtų šiek tiek liūdniau.

Džiaugiuosi, kad yra PLJS, vieta, kur gali susitikti užsienio lietuviai, institucijų atstovai ir vieno langelio principu išsiaiškinti, ką galvoja politikai, ko jie pridirbo, ką planuoja dar padaryti, ką siūlo potencialūs darbdaviai, kokių specialistų jie laukia.

– Susitikime bus ir tokių konkrečių patarimų apie darbą, gyvenimą?

– Būtent. Klausysimės ne tik įkvepiančių N.Sav­čenko, lietuvių kilmės Holivudo aktorės Rutos Lee ar A.Abromavičiaus pranešimų. Kal­­bėsime apie karjeros galimybes, apie tai, kodėl verta grįž­ti į Lietuvą, kaip tapti vadovu, ar po 10 metų mus užvaldys robotai ir apie kitus konkrečius da­lykus. Dalyviams bus sukurta maksimali galimy­bė gauti to, ko jie nori, ir tik nuo jų pačių, kaip ir nuo valstybės, priklauso, ar jie tik nori rėk­­ti, kaip viskas blogai, ar iš tiesų ką nors keisti.

– Kokie šiandien yra svetur veikiančių lietuvių organizacijų tikslai? Ką jos veikia ir gali nuveikti Lietuvos labui?

– Kalbėsiu konkrečiai apie Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungą. Iki 1990-ųjų tikslas buvo vienas, vėliau, kai įstojome į ES, jie pabiro. Kai kilo didžiulė emigracijos banga, aš kaip tik studijavau JK ir pamenu, kad visi jautėme didesnio bendradarbiavimo su Lietuva poreikį, kad užsienyje gyvenantys lietuviai turėtų nenutrūkstamą informacijos srautą, kad Lietuva galėtų pranešti, kokios yra galimybės grįžti, kad gyvendami užsienyje savo ryšiais ar patirtimi galėtume prisidėti prie Lietuvos gerovės.

Praėjo maždaug 10 metų, ir džiaugiuosi rezultatu, kad užsienio lietuviai ne tik ima knygeles ar finansavimą lietuviškoms mokyklėlėms, kuris yra be galo svarbus, bet ir stengiasi duoti Lietuvai. Jie įvairiomis formomis bendrauja su viešuoju ir privačiu sektoriais, savo ryšiais padeda atvesti didžiulius investuotojus, kurių ateityje tik daugės. Tai yra tikslas būti kartu su Lietuva būnant už jos ribų ir padėti vieni kitiems.

Daug mūsų organizacijos narių, kurie šiuo metu stažuojasi ar studijuoja užsienyje, nėra nubraukę grįžimo galimybės.

Nepamirškime ir sunkiau pamatuojamų dalykų – Lietuvos įvaizdžio kūrimo, Rytų pavojaus, dėl kurio visi turime būti susitelkę. Bet viena yra labai konkretu: daug mūsų organizacijos narių, kurie šiuo metu stažuojasi ar studijuoja užsienyje, nėra nubraukę grįžimo galimybės. Jie sako, kad nori dar truputį pasimokyti, sukaupti dar daugiau patirties, bet kartu ir pabendrauti. Taigi dalis mūsų darbo yra ir renginiai užsienyje, į kuriuos atvyksta politikų, verslininkų, juose kalbame apie tai, ką galime padaryti – sukurti kažkokį produktą ar patobulinti įstatymą. Dabar ypač populiaru, kai verslininkai važiuoja į Skandinavijos šalis, kviesti tų kalbų mokančių lietuvių ar ten kurti franšizes.

Užsienio lietuviai, grįžę į Lietuvą, taip pat dažnai dalyvauja įvairiuose pasitarimuose, darbo grupėse. Tai konkretūs dalykai, kurie svarbūs tiek jaunam žmogui, norinčiam save realizuoti, tiek Lietuvai, kaip valstybei, verslui. Sakyčiau, tai yra į save orientuotas veiksmas, kuris galiausiai virsta kokiu nors produktu, reikalingu valstybei.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos abiturientė Laura Kondratavičiūtė, ketverius gimnazijos metus skynusi pergales Lietuvos olimpiadose, šiuo metu renka egzaminų šimtukus, vis daugiau mąsto apie studijas ir laužo stereotipus apie moksliukus – jai pačiai patinka motociklai, o ir jos bendraminčiai papildomo ugdymo mokyklose turi įvairiausių pomėgių, ne vien krimsti vadovėlius.

Nors dar žinomi ne visų brandos egzaminų rezultatai, Laura jau gali didžiuotis fizikos ir matematikos egzaminų šimtukais. Prie puikių akademinių pasiekimų jau pripratusi abiturientė sako, kad šiųmečiai abitūros rezultatai svarbūs ir jos karjerai, mat užsienio universitetų keliamų reikalavimų kartelė yra gana aukšta. Kol kas naujus mokslo metus Laura planuoja pasitikti Didžiojoje Britanijoje – Mančesterio arba Bato universitete.

Turbūt kiekvieną abiturientą „nužudo“ klau­­simas, ką studijuosi.

Greičiausiai Laura studijuos chemijos inžineriją. Šią studijų kryptį ji pasirinko ieškodama srities, kurioje derėtų jai labiausiai patinkantys ir besisekantys chemijos ir fizikos mokslai. Kol kas ji planuoja dirbti atsinaujinančios energijos išteklių srityje, kuria susidomėjo dalyvaudama programoje „Pasimatuok profesiją“ ir atlikdama praktiką Šiaulių įmonėje „Kalvis“.

„Kadangi neturiu patirties, diplomo, buvau labiau stebėtoja, bet mane nustebino automatizuoti procesai: viskas kompiuterizuota, vienoje laboratorijoje nė nebuvo žmonių – viską daro kompiuteriai“, – apie patirtį modernioje įmonėje pasakoja Laura.

Kad ateitį norėtų sieti su fizika ir chemija, ji sako supratusi, kai tik ėmė dalyvauti olimpiadose, tačiau pasirinkti buvo sunku: juk chemija daug kur dera su biologija, o fizika – su informatika.

„Turbūt kiekvieną abiturientą „nužudo“ klau­­simas, ką studijuosi“, – juokiasi Laura. To­dėl ji pati atjaučia bendramokslius ir pasakoja gimnazijoje dalyvavusi pokalbiuose su jaunesniais mokiniais, kad patartų, kaip rinktis, ir pa­dėtų atsakyti į tą sudėtingą klausimą, ką studijuoti.

Stereotipai apie moksliukus nieko verti

Gimnaziją Laura baigė vien dešimtukais, o pernai jai pasisekė labai panašiai – dešimtukus ji gavo iš visų dalykų, išskyrus anglų kalbos de­vy­netą. Būsimoji pirmakursė dar nenori spėlioti, kokius gaus chemijos ir biologijos egzaminų įvertinimus, tačiau atrodo, kad jai puikiai pasiseks ir brandos egzaminų sesija. Tiesa, mergina pri­sipažįsta šiek tiek nusivylusi, kad gavo 89 balų lietuvių kalbos ir literatūros egzamino įvertinimą, o štai anglų kalbos – 90 balų.

„Bet pati žinau, kad esu tiksliukė“, – sako Lau­ra, kelerius metus iš eilės skynusi pergales Lie­­tuvos chemijos ar fizikos olimpiadose.

Tiksliukė ir, kaip pati prisipažįsta, moksliukė, tačiau ne tokia, kaip įprasta manyti. Laura turi ir stebėtinų pomėgių. Štai dar būdama Ra­gai­nės progimnazijos aštuntokė, kai pirmą ­kar­tą dalyvavo televizijos viktorinoje „Tūks­tant­me­čio vaikai“, rajono žiniasklaidoje pasakojo apie ža­vėjim­ąsi motociklais ir svajonę kada nors va­­ži­nėti „Harley Davidson“. Per kelerius me­tus šio pomėgio Laura neišsižadėjo. Dabar ji važinėja itališku raudonu motoroleriu „Ap­rilia“.

Lauros pasiekimai neapsiriboja vien puikiais akademiniais rezultatais.

Pasak Lauros, kad pradėjo domėtis technika ir motociklais, yra ir tėčio indėlis. Jos tikinimu, nors kiti gal ir stebisi, moksliukai laisvalaikiu ne vien vadovėlius kremta ar sudėtingiausius olimpiadų uždavinius gliaudo. Daug puikių akademinių rezultatų pasiekusių gabių mokinių domisi įvairiomis sritimis ir gali turėti pačių įvairiausių užsiėmimų. „Tai matau bendraudama su papildomo ugdymo mokyklose sutiktais bendraminčiais – daug jų domisi re­tais, netikėtais dalykais“, – tikina Laura.

„Jei paklaustumėte 29 bendraklasių, visi pa­sakytų, kad Laura yra moksliukė – kitokia mo­kinė, kuri daug kuo domisi ir labai daug žino, – sako Lauros klasės auklėtoja Šiaulių J.Janonio gimnazijos etikos mokytoja Rita Margevičienė. – Lauros pasiekimai neapsiriboja vien puikiais akademiniais rezultatais. Kartą visi klasėje ma­loniai nustebome, kai ji pasakojo, kad do­mi­si technika, motociklais, pati važinėja motoroleriu.“

Auklėtoja priduria, kad puikūs akademiniai rezultatai Laurą lydėjo visus ketverius gimnazijos metus: „Vien pažiūrėjus į jos įvertinimus, metinius pažymius, skaičiukai pasako viską. Keis­čiausia tai, kad puikūs rezultatai tęsiasi nuo pat jos mokslų gimnazijoje pradžios.“

Iš tiesų, kaip pasakoja pati mergina, mokslais iš peties ji užsiėmė nuo pat progimnazijos, kai debiutavo pirmoje matematikos olimpiadoje ir susidomėjo tokiais konkursais.

Iki olimpiadų ji dukart dalyvavo „Tūks­tant­mečio vaikų“ viktorinoje, o antrą kartą pakliuvo į finalą ir pelnė trečią vietą. Laura pasakoja, kad aukštesnėse klasėse šiame konkurse nebedalyvavo, nes jo dalyviai gauna daug istorijos, geografijos klausimų, o ji juk labai aiškiai pasirinko tiksliuosius mokslus.

Laura atrodė tokia įdomi, atrodė, nėra to­kio dalyko, kurio ji nežinotų.

Nors televizijos konkurso prizininke Laura tapo prieš kelerius metus, sako dar prisimenanti klausimą, kurio atsakymą žinojo visai atsitiktinai: vasarą su tėvais lankėsi Kroatijoje, o laidoje sulaukė klausimo apie Kroatijos va­liutą.

„Važiavome palaikyti Lauros į televizijos studiją, piešėme plakatus. Visi norėjome su ja nusifotografuoti, tai buvo pirma gimnazijos klasė, tuo metu dar nebuvome gerai susipažinę, Laura atrodė tokia įdomi, atrodė, nėra to­kio dalyko, kurio ji nežinotų“, – apie bendraklasių palaikymo komandą pasakoja Lauros klasės auklėtoja.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Vismantas Stonkus, būsimasis Šiaulių Didždvario gimnazijos trečiokas, per dieną prie kompiuterio praleidžia mažiausiai keturias valandas. Kaip ir daugeliui jo bendraamžių, tėvai kartais pasiūlo skaičiuoti prie kompiuterio praleidžiamą laiką, tačiau Vismantas sako, kad kiekvienas jo laimėjimas informatikos srityje tampa argumentu, kodėl jam kompiuterio draugija ne žalinga, bet naudinga.

Vismantas yra respublikinės informatikos olimpiados prizininkas, moka penkias programavimo kalbas, nors pagal mo­kyklos kursą reikia vienos, o dar pirmoje gimnazijos klasėje pats susiprogramavo populiaraus kompiuterinio žaidimo atitikmenį.

Šiemet Lietuvos informatikos olimpiadoje Vismantas iškovojo trečią vietą, nors pernai jo debiutas šioje olimpiadoje nebuvo toks sėkmingas – mokinys iš Šiaulių gavo pagyrimo raštą.

Vismantas turi tikslą ir kryptingai, nebijodamas iššūkių jo siekia.

„Labai džiaugiausi, nes pirmą olimpiados dieną man sekėsi labai prastai, surinkau mažai taškų. O antrą dieną pats nustebau dėl savo rezultato, kad gavau tiek daug taškų ir pavyko prasiveržti į prizines vietas“, – prisimena Vis­mantas.

Paklaustas, ar kitąmet olimpiadoje jau taikys į antrą vietą, Vismantas sako stengsiąsis kuo geriau: antros pakaktų, o pirma vieta yra jo siekiamybė.

„Vismantas turi tikslą ir kryptingai, nebijodamas iššūkių jo siekia, – paaiškina jaunuolio mokytoja, Šiaulių Didždvario gimnazijos informacinių technologijų mokytoja ekspertė Daiva Bukelytė. – Vismanto gebėjimai tikrai išskirtiniai. Be to, jis yra labai smalsus, greitai mokosi ir nuolat sugalvoja įdomių, nestandartinių idėjų, kurias norėtų įgyvendinti.“

Pusmečio darbas – programa laimėti žaidimą

Vismanto mokytojai pasakoja apie vieną pa­starųjų jo sumanymų – pusmečio darbą, as­me­ninį projektą, kurio metu Vismantas sukūrė pro­gramą, leidžiančią jos vartotojui laimėti kom­piuterinį žaidimą nieko nedarant.

„Tai programa, atliekanti žmogiškus veiks­­­­mus. Kažkas atliekama pagal informaciją kom­piuterio ekrane arba jo atmintyje. Ma­no programa žaidžia pasirinktą žaidimą, kom­piu­teris pagal ekrano vaizdą, tai, ką ma­to realus žmogus, apdoroja informaciją ir at­lieka mygtukų paspaudimus už žaidėją. Ki­taip ta­riant, vartotojui nereikia nieko daryti – užtenka palaukti, o už kantrybę jis apdovanojamas“, – apie savo kūrinį pasakoja Vis­man­tas.

Jo tikslas yra išsikelti problemą, ją išspręsti ir pasiekti tikslą. Tad ir šią projekto idėją jis pasiūlė pats, nes atrado sau pačiam įdomų iššūkį.

Gimnazisto informacinių technologijų mo­kytoja D.Bukelytė patikina, kad tokių ir panašių idėjų, kurios Vismantui kyla vos tik jis at­randa kokį nors iššūkį, jos mokinio galvoje pil­na. Tad ir šį projektą susigalvojo pats Vis­mantas ir kūrė visiškai savo malonumui – ne dėl pažymio ar todėl, kad tokia buvo užduotis. „Jo tikslas yra išsikelti problemą, ją išspręsti ir pasiekti tikslą. Tad ir šią projekto idėją jis pasiūlė pats, nes atrado sau pačiam įdomų iššūkį“, – sako Vismanto mokytoja.

Beje, savo sukurtos programos kodą Vis­mantas paliko internete, kad bet kas galėtų jį parsisiųsti ir suprasti, kaip sukurti tokią programą. Be to, kai pristatė savo projektą gimnazijoje, socialiniame tinkle sulaukė susidomėjusių bendramokslių užklausų. Tai dar vienas da­lykas, kuriuo, pedagogų teigimu, pasižymi šis gimnazistas: jis yra draugiškas ir linkęs pa­dėti bendraklasiams.

Paskatino brolis ir tėtis

Informacinės technologijos nėra vienintelis šiam Šiaulių Didždvario gimnazijos mokiniui įdomus dalykas, kurį jis puikiai išmano. Vis­manto klasės kuratorė Oksana Lukšaitė pa­tvirtina, kad jos auklėtinis išsiskiria gebėjimais ir pasiekimais tiksliųjų mokslų srityje. Vis­man­to chemijos, fizikos, matematikos, ekonomi­kos, ži­noma, ir informacinių technologijų me­tiniai įvertinimai – dešimtukai.

„Vismantas užsispyręs ir siekia savo tikslo. Jei reikia, jis gali apginti savo nuomonę. Be to, yra labai sąžiningas ir atsakingas mokinys, puikiai mokantis planuoti savo laiką“, – apibūdina mokinį O.Lukšaitė.

Pats Vismantas sako, kad su informatika su­­­­sijusi ir matematika, todėl ir ji jam sekasi bei patinka, kaip ir visi tikslieji mokslai: jis taip pat domisi fizika ir astronomija.

„Tikslieji mokslai mane domino jau nuo vaikys­tės, nes tėtis daug pasakodavo, mokydavo ir bu­vo labai įdomu jo klausytis, – pasakoja Šiaulių Didždvario gimnazijos auklėtinis. – Jei kilda­­vo koks klausimas, tėtis norėdavo papasakoti kuo daugiau apie aplinkinį pasaulį, dažniausiai – fiziką ir astronomiją. Po­kal­biai apie moks­­lą iki šiol sudaro mūsų bendravimo pa­grin­dą.“

Būdamas šešerių, Vismantas pirmą kartą su­­sipažino su kompiuteriu – žaidė žaidimą „Ma­­rio“. „Jau tada kompiuteris man pasirodė įdomus, klausiau tėčio, kaip viskas veikia“, – prisimena gimnazistas.

Vėliau rimčiau informatika jį sudomino taip pat šeimos narys – šią sritį pasirinkęs jo brolis. Vyresnėlio įkvėptas Vismantas, būdamas 12 metų, irgi pradėjo mokytis informatikos: iš pradžių programuoti „Python“, vėliau – ir C++ programavimo kalba. Būdamas devintokas jis „Python“ kalba suprogramavo kompiuterinę pramogą – „klonavo“ jau sukurtą žaidimą „Flap­­­py bird“, pristatė jį mokykloje ir dar pa­mokė tai daryti kitus mokinius.

„Vismantui nebūtų sunku persiorientuoti ir į kitą programavimo kalbą, nes jis greitai ir lanksčiai įsisavina naujas žinias, be to, turi aštrų lo­ginį mąstymą. Kai tapo mano mokiniu, Vis­man­tas jau mokėjo programuoti „Python“, pas­kui labai greitai per keletą pamokų pats pasiskai­tęs, pažiūrėjęs mokomųjų „YouTube“ filmu­kų, išmoko dirbti ir C++. Jei atsirastų po­rei­kis, manau, jam nesudėtinga būtų perprasti ir programavimą JAVA. Kol kas apie mobiliąsias programėles nešnekame, bet yra planų kur­ti ir jas“, – pasakoja Vismanto mokytoja D.Bu­kelytė.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

BFL

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Vilniaus savivaldybė padalijo 29 tūkst. eurų vaikų vasaros poilsio programoms, dienos stovykloms. Ar tai palengvino dirbančių ir neturinčių, kuo vasarą užimti savo atžalas, vilniečių dalią? Kažin.

Viena iš konkursą laimėjusių organizacijų veiklą vos atnaujina, antra – stovyklas organizuoja, tik ne Vilniuje, o štai trečios išblėsusią veiklą ir projektus parėmė ne tik sostinės savivaldybė, bet ir Kremliaus finansuojama agentūra „Rossotrudničestvo“ bei fondas „Russkij Mir“.

29 tūkst. eurų padalyta 98 organizacijoms – beveik šimtui stovyklų surengti. Konkurse iš viso dalyvavo 112 organizacijų. Joms paskirtos sumos, žinoma, gana simbolinės – viena stovykla gavo nuo 200 iki 500 eurų. Šios paramos gavėjos – daugiausia Vilniaus mokyklos. Savivaldybės duomenimis, paramą gavusios bendrojo ir neformaliojo ugdymo įstaigos organizuoja dienines, turistines, darbo ir poilsio 5–18 dienų trukmės stovyklas. Savivaldybės skirtos lėšos stovyklų kelialapių kainų nesumažino, tačiau buvo stengiamasi įtraukti kuo daugiau socialiai remtinų vaikų.

Kokio išradingumo įžvelgė savivaldybė, apdovanodama ir aktyviai veiklos nevykdančias organizacijas arba tokias, kurios veiklą tik atnaujina, o internete informacijos apie stovyklą – nulis.

Vilniaus miesto savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto departamento vyr. specialistės Loretos Chmieliauskienės teigimu, vertinant konkurso paraiškas atsižvelgta į įstaigų išradingumą organizuojant turiningą vaikų vasaros poilsį, sudarant sąlygas moksleivių saviraiškai, sveikai gyvensenai, įvairiapusiam ugdymui, taip pat – kuo palankesnes sąlygas socialiai remtinų, socialinės rizikos šeimose gyvenančių vaikų bei vaikų, įrašytų į policiją dominančių vaikų apskaitą ir policijos profilaktinę įskaitą, užimtumui vasaros metu.

Todėl kyla klausimas, kokio išradingumo įžvelgė savivaldybė, apdovanodama ir aktyviai veiklos nevykdančias organizacijas arba tokias, kurios veiklą tik atnaujina, o internete informacijos apie stovyklą – nulis. Pavyzdžiui, kas tos įstaigos vadovas, galima išsiaiškinti tik per Registrų centrą.

Vaikus mokė „žurnalistikos“

Asociacija „Jaunimo iniciatyvinė grupė“ iš Vilniaus miesto savivaldybės stovyklai „Įkvėpti sveikai gyventi“ gavo 300 eurų. Suma menka, tačiau kitų rėmėjų parama galėjo būti ir solidesnė.

2015 m. ši asociacija organizavo jaunimo mokymo ir paramos programą „Točka.RU“ Lietuvos rusų žiniasklaidos tema. Tai turėjo „padėti susiorientuoti įvairialypiame žinias­klaidos pasaulyje“ 8–12 kl. moksleiviams (rusakalbiam Lietuvos jaunimui ir besimokantiesiems rusų kaip užsienio kalbą). Ne vien 2015 m., bet ilgiau vykusį projektą rėmė Rusijos užsienio reikalų ministerijai pavaldi federalinė agentūra „Rossotrudničestvo“, taip pat – Rusijos ambasada Lietuvoje ir fondas „Russkij Mir“.

Sunku pasakyti, ar jaunimas mokytas žurnalistikos vertybių, ar propagandos paslapčių, tačiau Valstybės saugumo departamento (VSD) ataskaitoje tarp vadinamosios minkštosios galios instrumentų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai finansuojami iš Rusijos federalinio biudžeto, tėvynainių aktyvistų jaunimui organizuojamų propagandinių priemonių minimi jaunųjų žurnalistų būreliai.

Nurodyto laidinio telefono numeris – neveikiantis, o iš keletą dienų trukusių bandymų susisiekti nurodytu mobiliuoju – irgi šnipštas.

Geriausiems „Točka.RU“ dalyviams tarp „daugybės įdomių darbo formatų“ buvo numatyta ir stažuotės Rusijoje. Projekto tinklalapyje esančioje nuotraukų galerijoje – ankstesnių metų projekto dalyvių fotografijos, kuriose matyti kūrybiniai darbai iš įvairių vietų – nuo fermų ir sporto salių iki susitikimų ar interviu su uniformuotais Rusijos pareigūnais Kaliningrade, daugelyje fotografijų mėlynuoja Rusijos valstybinio kanalo „Rossija“ atributika. Lietuvos moksleiviams konkurse pasisekė – 2013 m. „Točka.RU“ laureatė keliose kategorijose buvo Vilniaus Vasilijaus Kačialovo gimnazijos auklėtinė.

Po 2015 m. „Točka.RU“ programos organizavimo asociacijos tinklalapyje daugiau nėra jokių pranešimų ar naujienų, o juo labiau kvietimo į savivaldybės paremtą stovyklą „Įkvėpti sveikai gyventi“.

Interneto svetainėje nurodyto laidinio telefono numeris – neveikiantis, o iš keletą dienų trukusių bandymų susisiekti nurodytu mobiliuoju – irgi šnipštas.

Vienur šios asociacijos vadove nurodoma Jevgenija Avedenij taip pat vadovauja ir UAB „Dito Smart“, kurios veiklos sritis – kompiuteriai ir programinė įranga. Tačiau Registrų centro duomenimis, organizacijai dabar vadovauja Jelena Gaidučenia.

„Google“ atranda dar vieną telefono numerį, kuriuo galima susisiekti su „Jaunimo iniciatyvinės grupės“ atstovais ir UAB „Dito Smart“ vadove. Šiuo mobiliojo numeriu atsiliepia vyras, o paklaustas apie vasarą Vilniuje organizuojamą stovyklą jis patikina šioje asociacijoje jau seniai nebedirbantis ir pataria kreiptis tuo pačiu numeriu, kuriuo skambink neskambinęs – vis tiek niekas neatsiliepia.

Pasirodo, kad tuo pačiu telefono numeriu galima pasiekti ne tik Rusijos agentūrų remtą viešąją įstaigą, kompiuteriais užsiimančią uždarąją akcinę bendrovę, bet ir Vilniaus miesto savivaldybę. Trigubas telefonas priklauso Vilniaus miesto savivaldybės Jaunimo reikalų skyriaus vedėjui Jonui Laniauskui.

Maždaug prieš metus, kai J.Laniauskas buvo vienas iš kandidatų užimti Jaunimo reikalų departamento direktoriaus kėdę, jo kandidatūra suabejota dėl ryšių su prorusiškomis organizacijomis. Kai J.Laniauskas laimėjo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos konkursą dėl Jaunimo reikalų departamento vadovo kėdės, ministrė Algimanta Pabe­dinskienė pranešė, kad į pareigas jo neskirs, nes gavo „kompetentingos valstybės institucijos informaciją apie konkursą laimėjusį asmenį“.

Kaip skelbė žiniasklaida, J.Laniauskas neigiamo vertinimo sulaukė dėl ryšių būtent su asociacija „Jaunimo iniciatyvinė grupė“, kuri į Lietuvą vežė įvairius atstovus iš Rusijos ir organizavo rusakalbiam jaunimui skirtus renginius, taip pat jis aktyviai veikė Rusijos tėvynainių taryboje, kuri Lietuvoje vertinama kaip minkštosios galios įrankis.

Tačiau Vilniaus meras Remigijus Šimašius Jaunimo reikalų departamento direktoriaus posto negavusį J.Laniauską paliko dirbti savivaldybėje. Pasikalbėjęs su juo pačiu ir susipažinęs su specialiųjų tarnybų pateikta medžiaga meras nusprendė, kad nėra duomenų, kurie suteiktų pagrindą jį atleisti. Tąkart pats J.Laniauskas nesigynė jo įkurtos asociacijos ryšių su Rusija: pripažino, kad „Jaunimo iniciatyvinė grupė“ yra gavusi paramos iš Rusijos ambasados, kad jis pats dalyvavo Rusų kultūros centro veikloje, Rusijos tėvynainių koordinacinėje taryboje, tačiau patikino šiuose projektuose nedalyvaujantis daugiau nei dešimtmetį.

Nusišalino nuo visų reikalų

J.Laniauskas ir dabar neneigia, kad asociacijos projektai buvo finansuojami šaltinių iš Rusijos, nors su dalimi faktų, nuskambėjusių praėjusių metų skandale, sako nesutinkantis.

Vis dėlto savivaldybės administracijos darbuotojas patikina, kad nei jis, nei jo vadovaujamas skyrius nebuvo niekaip susijęs su lėšų vaikų vasaros poilsio stovykloms skirstymu ir apie paramą, skirtą jo įkurtos organizacijos „Jaunimo iniciatyvinė grupė“ stovyklai, sužinojo tik iš „Veido“. J.Laniausko tikinimu, svarbiausia jam buvo, kad ši organizacija nė cento negautų iš jo skyriaus. Be to, visose įmanomose deklaracijose jis nurodė, kad yra susijęs asmuo – pažįsta šios organizacijos atstovus, negali būti objektyvus, todėl nesprendžia jokių klausimų, susijusių su šia asociacija, ir jos paraiškų konkursuose vertinti negalėjo.

„Kol dirbu savivaldybėje, iš Jaunimo reikalų skyriaus, mano kuruojamų programų ši organizacija pinigų negavo nė karto. Negaliu kontroliuoti to, ką duoda kiti departamentai, – tvirtina J.Laniauskas. – Tikrai nesu atsakingas už vaikų vasaros poilsį. Negaliu sakyti, kad nežinojau, jog ši organizacija gavo lėšų 2014 m. vasaros poilsiui organizuoti, nes pernai, kilus skandalui, sulaukęs žiniasklaidos klausimų pasidomėjau, kad suprasčiau, iš kur vėjai pučia. Bet faktas, kad tai nėra mano kuruojami dalykai.“

Maždaug prieš dešimtmetį pasitraukęs iš „Jaunimo iniciatyvinės grupės“ vadovo pareigų, J.Laniauskas sako nieko nežinantis ir apie jos dabartinę veiklą. Jis teigia žinąs tik tiek, kas yra organizacijos vadovė, ir iš „Erasmus+“ rezultatų atsitiktinai pastebėjęs, kad asociacija turėjo šios programos projektų, tačiau jokių darbinių ryšių su šia organizacija nepalaikąs.

Kodėl tuo pačiu numeriu galima pasiekti „Jaunimo iniciatyvinę grupę“, UAB „Dito Smart“ vadovę J.Avedenij ir Vilniaus miesto savivaldybės Jaunimo reikalų skyriaus vedėją, J.Laniauskas sako nežinantis – telefono numerio nekeitė nuo 2002-ųjų, tad gal kažkur užsiliko pasenę kontaktai.

Spragas taisys kitąmet

Paklaustas, ar sostinės savivaldybė turėtų remti nežinia ar veikiančią organizaciją, kurią finansavo Rusijos agentūros, J.Laniauskas svarsto, kad dėl tokių dalykų išskirti jokios organizacijos neleidžia teisinė sistema. „Tai jau teisinės bazės klausimas, koks yra pagrindas eliminuoti apskritai bet kokią organizaciją. Be to, tikrai ne viena gavo tokią paramą, tos organizacijos dalyvavo ir valstybiniuose, ministerijų konkursuose. Nematau, kaip galėtume pagal tokius požymius eliminuoti bet kokią organizaciją, nes teisinės sąvokos neleidžia vienaip ar kitaip reaguoti į tokius dalykus, – komentuoja J.Laniauskas. – Taip, buvau tos organizacijos steigėjas, bet savivaldybėje daug žmonių yra skirtingose organizacijose. Priklausymas prieš 10 metų organizacijai nieko negali lemti, turi įvykti teisiniai procesai, kad organizacija negautų pinigų, pavyzdžiui, neatsiskaitytų. Niekada neslėpiau ir per praėjusių metų skandalą sakiau: taip, buvau susijęs su ta organizacija, taip, su draugais ją įkūrėme, kad leistume laikraštį, dirbome su tuo, nes patys esame rusakalbiai. Tą galiu pakartoti, o dėl paramos – reikia įvertinti teisinį lauką.“

Tačiau Vilniaus vicemeras Valdas Ben­kunskas sako, kad kitąmet skirstant lėšas vaikų vasaros poilsio programoms, vertinant paraiškas jau bus vertinamas ir organizacijos patikimumas, reputacija.

„Patys pamatėme, kad tai yra spraga, – apie paramą žiniasklaidoje dviprasmiškai įvertintai organizacijai sako V.Benkunskas. – Nuo šiol, jei tokiose programose aplikuos ne savivaldybės įstaigos (darželiai, mokyklos), bet kiti viešieji asmenys, bus įtraukta bent minimali patikra dėl partnerio patikimumo“, – užtikrina V.Benkunskas.

Anot jo, dabar pareiškėjams užtenka nurodyti patirtį organizuojant panašius užsiėmimus, bet jie gali pasirinkti, kokią informaciją pateikti, o savivaldybė juk nuodugniai netikrina, ar nėra daugiau informacijos, kuri galėtų būti svarbi.

„Savivaldybė, žinoma, nevykdo VSD funkcijų, tačiau galima tokius faktus apie organizacijos paramos šaltinius bent jau fiksuoti, iškelti komisijos posėdyje ir tada apsispręsti, ar tai yra svarbus argumentas skirstant valstybės lėšas, ar ne. Turėtų būti bent minimali atranka, didelių tyrimų, žinoma, nepadarysime, bet šiuo atveju kalbame apie viešai prieinamą informaciją, kurią galima patikrinti“, – sako V.Benkunskas.

Parama – ne tik iš Rusijos

Nors bandymai užtrunka, pavyksta prisiskambinti ir kitu „Jaunimo iniciatyvinės grupės“ mobiliuoju: šios asociacijos buvusi vadovė, o dabar valdybos narė J.Avedenij patikina, kad stovykla „Įkvėpti sveikai gyventi“ tikrai įvyks, tačiau savivaldybės lėšos organizacijos sąskaitą pasiekė tik prieš savaitę, todėl informacijos apie užsiėmimus ir nėra. Ji užtikrina, kad savivaldybės parama organizacijai niekaip nesusijusi su vieno iš jos steigėjų J.Laniausko darbu Jaunimo reikalų skyriuje.

„Kai J.Laniauskas tapo Vilniaus savivaldybės Jaunimo reikalų koordinatoriumi, mes kelis metus net nedalyvavome konkursuose, kad nebūtų kalbų, jog jis remia savo įkurtą organizaciją, – sako J.Avedenij. – Orga­nizacijoje pasikeitė žmonės, jie turi kitų idėjų, kurioms nebūtinai reikia europinio, tarptautinio finansavimo. Lietuvos mokiniams, jaunimui skirti projektai gali būti remiami iš nacionalinių fondų, o jų nėra labai daug. Savivaldybė yra vienas iš šaltinių, iš kurių galime gauti paramą. Tad jei kalbame apie demokratiją, kodėl mūsų organizacija negali teikti paraiškos savivaldybės paramai gauti?“

Pasirodo, nors ir ne taip aktyviai, kaip anksčiau, ši organizacija veiklą vis dėlto vykdo – netrukus jaunimo mainų projektui gaus programos „Erasmus+“ finansavimą (13 150 eurų) iš Jaunimo tarptautinio bendravimo agentūros.

„Manau, kad dėmesys mūsų organizacijai pernelyg didelis, – sako J.Avedenij. – Mūsų asociacija vienija žmones, kurių gimtoji kalba yra rusų. Rusijos ambasada buvo viena pirmųjų organizacijų, apie kurias sužinojo mūsų asociacijos atstovai, tačiau vos prasidėjo įvairios ES programos – „Youth in Action“, „Erasmus“ ir kitos, jose aktyviai dalyvavome. Mūsų organizacijos veikla niekada nebuvo finansuojama tiesiogiai vien iš Rusijos.“

Todėl J.Avedenij svarsto, kad praėjusių metų skandalas, kuriame dėl ryšių su Rusija buvo minimas organizacijos pavadinimas ir vieno iš jo steigėjų pavardė, buvo visiškai be pagrindo, galbūt jis kilo dėl J.Laniausko laimėto konkurso, o pats faktas, kad organizacija dirbo su Rusijos ambasada, ir buvo jos silpnoji vieta.

Pašnekovė patvirtina, kad ir toliau bendradarbiauja su fondu „Russkij Mir“ – gruodį pateikė paraišką dėl meninio skaitymo konkurso „Gimtoji kalba“ („Rodnaja rech“) ir laukia rezultatų.

Taip pat „Jaunimo iniciatyvinė grupė“, jos teigimu, bendradarbiauja su Didžiosios Britanijos ambasada, nes su partneriais iš Estijos ir Latvijos dalyvaus vienos Londono organizacijos organizuojame projekte, kuris skirtas visuomenės sąmoningumui ir kritiniam mąstymui didinti, žiniasklaidos informacijai, siekiant atskirti Rusijos propagandą, įvertinti.

Paklausta apie kitą žiniasklaidos projektą „Točka.RU“, J.Avedenij pasakoja, kad programa skirta žurnalistais norintiems tapti moksleiviams ir, galima sakyti, yra lietuvių kalba organizuojamų panašių konkursų atitikmuo: mokinių darbus vertina komisija, geriausieji važiuoja stažuotis į rusakalbes žiniasklaidos priemones svetur arba Lietuvoje, o politikos – apskritas nulis.

„Pakviesti specialistai ugdo retorinius, rašymo gebėjimus, mokiniai mokomi, kaip filmuoti ar fotografuoti, imti interviu, aprašyti įvykį. Tai ugdymas turinio, o ne tarptautinių santykių erdvėje“, – paaiškina J.Avedenij.

Surasti stovyklą – Šerloko Holmso verta užduotis

Kita iš 98 organizacijų, šiemet gavusių paramą vaikų vasaros poilsiui organizuoti, – stovyklas pajūryje siūlanti VšĮ „Elijos vėjarožė“, kuri vilniuje organizuos stovyklą „Pažinimo džiaugsmas“. Internete informacijos apie tokią stovyklą nėra, o paskambinus į šią viešąją įstaigą kitos tuo pačiu adresu registruotos įmonės atstovė nurodo kreiptis kitu telefonu – „į žmogų Klaipėdoje, kuris viską ir pasakys apie stovyklas“.

Nurodytas telefono numeris priklauso sveikatos centrui „Energetikas“. Jame pasiteiravus apie dienos stovyklas Vilniuje paaiškėja, kad reikia skambinti kitu numeriu, tuo pačiu, kuriuo atsiliepusi darbuotoja nurodė skambinti į Klaipėdą. Tada reikia susisiekti dar dviem numeriais (abu „Energetiko“), kol galiausiai šios įstaigos atstovė patikina, kad vaikų stovyklos organizuojamos prie jūros, Šventojoje, o Vilniuje tikrai nieko nėra.

Dar viena paramą gavusi VšĮ „Jaunimo kelias“ ne tik neskelbia informacijos apie organizuojamą stovyklą, bet ir nenurodo jokių duomenų – nei telefono numerio, nei interneto tinklalapio, nei vadovo pavardės. Vadovo pavardę pavyksta rasti tik per Registrų centrą. Vadovas nurodo kreiptis į kitą „Jaunimo kelio“ darbuotoją. Ši atsiliepusi telefonu iškart papasakoja apie organizuojamą stovyklą „Pasinerk į anglišką nuotykį“, jos turinį ir trukmę. Nors kaina dar neaiški, žadama, bus simbolinė dėl savivaldybės paramos. Darbuotoja taip pat paaiškina, kad informacijos apie užsiėmimus vaikams nėra, nes organizacija atnaujina veiklą.

Puiku, kad stovykla iš tiesų bus, tik kaip ją rasti tėvams?

Lėšų stovykloms organizuoti skyrusi Vilniaus savivaldybė kol kas negali atsakyti, ar visos konkursą laimėjusios įstaigos organizavo stovyklas, nes dar negavo vaikų vasaros poilsio programos veiklos ataskaitų.

"Dreamstime" nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

„U-Multirank“ Lietuvos kolegijoms už mokslą ir žinių perdavimą vėl parašė pažymį „prasčiau nei vidutiniškai“. Pajamas iš mokslo taikomosios veiklos dauguma jų padidino, nors ir vos vos. Kolegijos ramina, kad užsakymų daugėja, tik kad kai kurių jų vertė – 10 eurų.

Daugumos kolegijų rezultatai šiųmečiame „U-Multirank“ liko kaip įkalti. Per metus jos, galima sakyti, šiek tiek kilstelėjo tik tarptautiškumo rodiklius – pradėjo vykdyti daugiau studijų programų užsienio kalba ar net prisikvietė vieną kitą dėstytoją iš užsienio.

Sudėtingiausia sritis Lietuvos kolegijoms – mokslo (taikomoji) veik­la ir žinių perdavimas.

Pasauliniame reitinge Lietuvos kolegijos, kaip ir pernai, geriausius įvertinimus pelnė studi­jų ir poveikio regionui srityse. Tai reiškia, kad „la­bai gerai“ (A) ar „gerai“ (B) atrodo dalis stu­dentų, kurie sėkmingai arba numatytu laiku bai­gia studijas, taip pat kolegijų pajamos iš re­giono šaltinių, regione atlikta studentų praktika ir jų įsidarbinimas. Pagal regione dirbančių bakalaurų dalį aukščiausią įvertinimą gavo Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla (LAJM), privati Socialinių mokslų kolegija (SMK), Kau­no kolegija (KK) bei Šiaulių valstybinė ko­legija (ŠVK), pagal pajamas iš regioninių šaltinių – Vilniaus kolegija (VK) ir ŠVK. Dau­gu­ma kolegijų – Vilniaus, Kauno, Alytaus, SMK aukš­čiausią A įvertinimą pelnė ir už meninės veiklos produkciją.

Iš 2016 m. balandį pasirodžiusio „U-Mul­ti­rank“ rezultatų matyti, kad sudėtingiausia sritis Lietuvos kolegijoms – mokslo (taikomoji) veik­la ir žinių perdavimas. Vertinant jų rodiklius – išorines mokslinių tyrimų pajamas ar privataus kapitalo pritraukimą – išsiskiria nebent LAJM (balandį šiame reitinge pasirodžiusi pirmą kartą), kuri už šias sritis gavo B ir A įvertinimus. Pagal pajamas iš nuolatinio profesinio tobulėjimo veiklos – LAJM, SMK bei Alytaus kolegija (AK). Kitos kolegijos arba nepateikė skaičių, kiek pinigų uždirbo iš mokslinių tyrimų, arba duomenys buvo įvertinti D (prasčiau nei vidutiniškai).

Kai kurių kolegijų pajamos iš mokslo taikomosios veiklos per metus nesiekia 2 tūkst. eurų.

Vis dėlto dauguma šio rodiklio reikšmę bent šiek tiek pagerino. Pasirodo, svarbi pagalba kolegijoms pritraukti pajamų – Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros (MITA) priemonė „Inočekiai LT“, pagal kurią jų paslaugas užsako valstybės paramą gavusios įmonės.

Kolegijoms – kitokie vertinimo kriterijai

Į klausimus, kodėl kai kurių kolegijų pajamos iš mokslo taikomosios veiklos per metus nesiekia 2 tūkst. eurų arba kodėl kai kurios iš vieno studento mokesčio uždirba daugiau, nei sugeba visa institucija, buvo atsakoma teisinantis kolegijų istorine patirtimi, neaiškiu vaidmeniu Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje šalia universitetų ir paties verslo poreikiais bei galimybėmis užsakyti jų paslaugas ir t.t.

Iš tiesų skirtumų, palyginti su Europa, yra: Lietuvoje binarinė sistema ir kolegijos atsirado apie 2000 m., Jungtinėje Karalystėje – keliais dešimtmečiais anksčiau, o štai Vokietijoje kolegijų atitikmenų – Fahoschule dėstytojams doktorantūros studijos buvo nemokamos. Žodžiu, susiformavo skirtingos galimybės.

Didžiausias kolegijoms keliamas reikalavimas yra atitikti darbo rinkos poreikius. Jei ji to nedaro, tokia kolegija tikrai nereikalinga.

Vis dėlto prastų išorinių mokslinių tyrimų pajamų, taip pat pajamų iš privačių šaltinių įvertinimų mūsiškės kolegijos Europoje nelabai turi gėdytis. VK direktorius doc. dr. Gin­tau­tas Bražiūnas nesistebi prastais moksliškumo įvertinimais, kuriuos surinko Lietuvos kolegijos, nes tokius gavo ir jų užsienio kolegės – taikomųjų mokslų universitetai ar technologiniai institutai. Pavyzdžiui, Nyderlandų Hanze taikomųjų mokslų universiteto išorinės mokslinių tyrimų pajamos įvertintos D, privataus kapitalo pritraukimo rodiklis – D, Austrijos Karintijos taikomųjų mokslų universiteto išorinės mokslinių tyrimų pajamos – C, privataus kapitalo pritraukimas – D. Žinoma, yra ir kitokių pavyzdžių: tie patys Vokietijos Ingolštato aukštosios technikos mokyklos rodikliai įvertinti B ir A. Matyt, vargiai galima palyginti fundamentinius mokslo tyrimus vykdančių universitetų ir mokslo taikomąja veikla užsiimančių kolegijų rodiklius pagal tą patį kriterijų, pavyzdžiui, publikacijas, paskelbtas prestižinėje „Thomson Reuters Web of Science“ duomenų bazėje.

Kad negalima taikyti to paties kurpalio, pasak VK vadovo, suprato ir „U-Multirank“ sudarytojai, todėl jie sutarė su „Eurashe“ tinklo nariais, taikomųjų mokslų aukštojo mokslo institucijomis ir pasišovė atrasti geriau kolegijų veiklą įprasminančių rodiklių, susijusių su poveikiu regionui ir darbo rinkos poreikių atitikimu. Bandomasis naujos metodikos projektas, kuriame bus matyti jau kitaip apskaičiuoti kolegijų pasiekimai, turėtų pasirodyti rudeniop.

„Didžiausias kolegijoms keliamas reikalavimas yra atitikti darbo rinkos poreikius. Jei ji to nedaro, tokia kolegija tikrai nereikalinga, – įsitikinęs G.Bražiūnas. – Žinoma, rengiant reikalingus specialistus reikia taikyti naujausias technologijas ir remtis mokslu.“

Vien iš ES struktūrinių fondų universitetai gavo keliasdešimt kartų daugiau pinigų. Apie tokią bazę, kaip slėniai, kolegijos negali nė pasvajoti.

G.Bražiūnas atkreipia dėmesį, kad pagal mokslinės veiklos rezultatus Lietuvos ir, pavyzdžiui, Belgijos ar Danijos kolegijų įvertinimai yra analogiški, tačiau patikina, kad esama ir išimčių. Kai pastaraisiais metais išsiplėtė inovacijos, taigi ir mokslinės veiklos ribos, kai kurios vyriausybės ėmėsi kitaip finansuoti ir kolegijų veiklą. Kaip pasakoja VK direktorius, Airija už maždaug 50 mln. eurų įkūrė centrą jų eksperimentams su visa reikalinga įranga, kurį modernumu ir investicijomis būtų galima prilyginti Lietuvoje išdygusiems slėniams. O lietuviškos kolegijos, esančios šalia universitetų, apie tokį finansavimą esą gali tik pasvajoti. Beje, pasak G.Bražiūno, pirmenybę universitetai turi ir pritraukiant pajamų iš privačių šaltinių.

„Verslo užsakymų situacija irgi ne kolegijų naudai. Kiek daug universitetų atskirų mokslo institutų yra vien Vilniuje, o valstybinių kolegijų – tik dvi. Kodėl reikėtų bendradarbiauti su kolegija, jei pilna kitų besisiūlančių mokslo institucijų, turinčių didesnį įdirbį, finansavimą ir įrangą, – sako VK direktorius. – Vien iš ES struktūrinių fondų universitetai gavo keliasdešimt kartų daugiau pinigų. Apie tokią bazę, kaip slėniai, kolegijos negali nė pasvajoti.“

VK direktoriaus teigimu, nors užsakymų ir mažai, lėšų iš verslo pritraukti pavyksta: pagrindiniai užsakymai susiję su konsultacijomis, įmonių darbuotojų mokymu naujų metodikų ar technologijų.

VK šiųmečiame reitinge labiausiai pagerino tarptautiškumo rodiklius: studijų programų anglų kalba padaugėjo nuo 3 iki 7, tad įvertinimas šoktelėjo iki B (gerai). Taip pat, nors ir „silpnai“, pagerėjo tarptautinio akademinio personalo rodiklis, nes VK atsirado du užsieniečiai dėstytojai.

Pajamos išaugo su „Independence“

LAJM, 2016 m. „U-Multirank“ pasirodžiusi pirmą kartą, už pajamas iš privačių šaltinių ir nuolatinio profesinio tobulėjimo veiklos gavo aukščiausius įvertinimus. Kolegijos ataskaitoje nurodoma, kad, pavyzdžiui, 2015 m. LAJM vykdoma konsultavimo paslauga, kuri yra dalis mokslo taikomosios veiklos, pasinaudojo 17 bendrovių ir įstaigų. Pajamos iš to sudarė 130,8 tūkst. eurų, o iš mokymo kursų – 152,5 tūkst. eurų.

LAJM direktoriaus pavaduotoja akademinei veiklai dr. Aida Norvilienė paaiškina, jog tokius rezultatus lėmė ir tai, kad nuo 2014 m. kolegija aktyviai dalyvauja užtikrinant SGD terminalo navigacinį saugumą. Pavyzdžiui, panaudojant „Independence“ navigacinį modelį kolegijoje apmokytos 6 terminalo įgulos, taip pat – trijų aprūpinančių įmonių 9 įgulos, pasitelkiant jų dujovežių modelius.

Vienas dažniausių šios specifinės kolegijos tyrimų užsakovų yra Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, uosto įmonės – „Klaipėdos Smeltė“, Malkų įlankos terminalas ir kitos.

„Visi mūsų tyrimai nukreipti į navigacinio saugumo užtikrinimą. Ypač didesni laivai ir privačios bendrovės kreipiasi į mus, nes turime gana aukšto lygio įrangą, treniruoklių, simuliatorių. Visas gautas pajamas investuojame būtent į materialinės bazės gerinimą – skiriame treniruokliams ir įvairių laivų modeliams įsigyti“, – apie pastangas pritraukti užsakymų pasakoja LAJM direktoriaus pavaduotoja A.Norvilienė.

Užsakovai – socialiniai partneriai

Kad pastangų įkalbėti įmones pirkti paslaugas iš kolegijos reikia, gali patvirtinti ir kita regioninė Šiaulių valstybinė kolegija. Ji organizuoja specialius renginius, kad išsiaiškintų, kokių tiksliai paslaugų reikia vietos įmonėms. Dažniausiai kolegijai užsakymus pateikia vidutinio dydžio įmonės, o jų perkamos paslaugos yra techniniai tyrimai, inžineriniai sprendimai, sistemų projektavimas. ŠVK ataskaitoje teigiama, kad 2015 m. kolegija atliko 37 taikomuosius tyrimus ir gavo 1,8 tūkst. eurų pajamų.

„Pavyzdžiui, įmonė užsako atlikti betono stiprumo gniuždant tyrimą arba automobilių remontu užsiimanti įmonė prašo sukurti benzininių purkštuvų patikros stendą, kita panaši – automobilio sekimo ir degalų apskaitos imitacinį stendą, dar kita – nustatyti plieninių srieginių strypų mechaninių savybių rodiklius. Tai daugiausia techniniai tyrimai, kuriuos tikrai galime atlikti“, – kolegijos paslaugas vietinėms įmonėms vardija ŠVK Mokslo skyriaus vedėjas Nedas Jurgaitis.

Taip pat ŠVK ekspertams pateikė įvertinti savo paslaugas, kurios turėtų atsidurti valstybiniame MITA inočekių registre. „Esant jame būtų galima lengviau gauti užsakymų ir solidžiau pateikti savo paslaugas, – paaiškina N.Jurgaitis. – Dalyvavome MITA kvietime susikurti mokslo komercinimo planus, esame tokį planą parengę ir laukiame, kol pasirodys inočekių priemonių rezultatai.“

Į priemonę „Inočekiai LT“, pagal kurią smulkios ir vidutinės įmonės gali gauti finansinę paramą paslaugoms iš mokslo ir studijų institucijų įsigyti, vilčių pritraukti daugiau pajamų iš mokslo taikomosios veiklos deda ir KK. Šiųmečiame „U-Multirank“ KK, nors ir labai nedaug, padidino pajamas mokslinės veiklos ir žinių perdavimo srityse.

„Laikotarpiu, kurio duomenis reikėjo pateikti „U-Multirank“, Kauno kolegija įgyvendino stambų projektą su medienos įmonėmis, taip pat čia įskaičiuotos inočekių programos pajamos. Pavyzdžiui, Technologijų fakulteto pajamos iš inočekių sudarė pusę kitų su mokslo veikla susijusių pajamų“, – kodėl pagerėjo pajamų iš išorinių mokslinių tyrimų rodikliai, paaiškina KK Strateginio planavimo ir studijų kokybės valdymo tarnybos vadovė Kristina Adomaitienė.

Ji sako, kad sudėtingiausia pritraukti socialinių mokslų užsakymų – konkurencija didelė, todėl, atrodo, trūksta naujų idėjų. Be to, kai kurie žmonės dirba savo, o ne institucijos vardu, todėl jų veikla bendrame kolegijos paslaugų krepšelyje neatsispindi.

K.Adomaitienė pastebi, jog aktyviau užsiimti mokslo taikomąja veikla kliudo ir tai, kad dėstytojams, turintiems daug kontaktinių darbo su studentais valandų, sudėtinga užsiimti papildoma veikla, be to, kolegija ne visada gali atlikti įvairius tyrimus, nes neturi tam priemonių.

„Dažniausiai privatus sektorius pirmiausia kreipiasi į universitetą, ir jei šis negali pasiūlyti reikalingų paslaugų, tik tada į kolegiją, – sako K.Adomaitienė. – Jei kalbėtume apie pajamas iš nuolatinio profesinio tobulėjimo veiklos, turime Kompetencijų ugdymo centrą, kuris organizuoja kvalifikacijos tobulinimo kursus, tačiau daugiausia lemia fakultetų iniciatyva, bendradarbiavimas su socialiniais partneriais. Kai kur pritraukti pajamų padeda susiformavęs paslaugų poreikis. Pavyzdžiui, šiuo požiūriu yra gera Medicinos fakulteto situacija, nes slaugytojai privalo surinkti tam tikrą valandų skaičių.“

Užsakymas mokslo institucijai už 10 eurų

Labai nedaug pajamas iš nuolatinio profesinio tobulėjimo veiklos padidino Marijampolės kolegija (MK).

„Svarstome didinti paslaugų kainas, nes dabar jos yra simbolinės. Galima pajuokauti, kad pinigų gauname tik už pažymėjimų išdavimą, jų spausdinimą. Ir dėstytojai kelia klausimus, kodėl tos pačios tematikos privatūs mokymai, kvalifikacijos tobulinimo kursai yra gerokai brangesni nei siūlomi mūsų kolegijos. Taigi šių pajamų dalis kolegijos biudžete labai nedidelė“, – komentuoja MK Tarptautinių studijų ir ryšių skyriaus vedėja Kristina Čeponienė, pridurdama, kad kai kurie verslo užsakymai yra itin maži, pavyzdžiui, 10 eurų vertės vertimo paslaugos.

„Klausiame verslininkų, kokių tyrimų jiems reikia, ką būtume pajėgūs atlikti, bet mumis ne visada pasitiki, galbūt renkasi didesnius universitetus. Be to, neturime ir visų technologinių galimybių, reikalingų laboratorijų“, – svarsto K.Čeponienė.

Duomenų apie MK pajamas iš privačių šaltinių „U-Multirank“ nėra, kaip ir nemažai kitų. Nedaug duomenų reitingo sudarytojams MK pateikė esą dėl to, kad statistika „išbarstyta“ ir ją sudėtinga priskirti vienam rodikliui. Reitinge nė negalima rasti, kokia dalis studentų baigia studijas norminiu laiku, arba nurodoma, kad regione praktiką atlikusių studentų buvo nulis. Pasirodo, numatytu laiku studijas baigė 78 proc. MK studentų, o praktiką regione atliko per 90 proc.

Duomenys apie Klaipėdos valstybinę kolegiją (KVK) „U-Multirank“ reitinge pasirodė ir 2015, ir 2016 m., tačiau kolegijos atstovai tikina, kad juos instituciniam (ne studijų krypčių) reitingui pateikė tik vieną kartą, o jų laikotarpis – 2012–2013 m. Pagal pačios kolegijos duomenis, pajamos iš mokslo taikomosios veiklos didėja: 2014 m. jos sudarė 2,5 tūkst. eurų (be konsultacinės veiklos). 2015 m. – 12 tūkst. eurų, o šiemet, kaip planuojama, bus dar didesnės.

„Situacija kasmet po truputį gerėja, verslo užsakymų padaugėjo pasirodžius inočekių priemonei, – sako KVK Taikomosios mokslinės veiklos centro vadovė Jurga Kučinskienė. – Padaugėjo užsakymų dalyvaujant ir Klaipėdos miesto savivaldybės siūlomuose konkursuose, taip pat projektinių „Eras­mus+“, „Nordplus“ lėšų už mokslo taikomąją veiklą. Dalyvaujame ir Lietuvos mokslo tarybos Lietuvos ir Baltarusijos programoje, ku­rioje galime, mat kolegijoms reikia atsirinkti, kur dalyvauti, nes jos vykdo mokslo taikomosios veiklos, o ne fundamentinius tyrimus“, – sako KVK atstovė.

AK „U-Multirank“ aukščiausią įvertinimą pelnė už pajamas iš nuolatinio profesinio tobulėjimo veiklos. Daugiausiai AK uždirba iš apskaitos, kompiuterinio raštingumo, profesionalaus klientų aptarnavimo, anglų kalbos, valstybės tarnautojų mokymų. O už pajamas iš privačių šaltinių buvo įvertinta C. AK Studijų kokybės užtikrinimo skyriaus vedėjos Jovitos Balčiūnienės teigimu, iš didžiausių kolegijos gautų užsakymų, kurių vertė – bent keli tūkstančiai eurų, yra „Dzūkijos vandenų“ užsakytas vartotojų tyrimas, „Alytaus naujienų“ skaitomumo apklausa, vėdinimo sistemų projektavimas.

SMK, kaip ir daugelyje valstybinių kolegijų, išorinių mokslinių tyrimų pajamų bei pajamų iš privačių šaltinių padidėjo dėl MITA inočekių priemonės. SMK Mokslo ir verslo centro vadovė Aurelija Pastarnokė paaiškino, kad pajamos iš įmonių užsakytų galimybių studijų bei tyrimų atsispindi dviejuose „U-Multirank“ rodikliuose: „Sukuriamas produktas – tyrimai, galimybių studijos, prototipai – yra mokslinis, bet finansavimas ateina iš įmonių, todėl ši veikla atsispindi ir privataus kapitalo pritraukimo rodiklyje. Pagal „Inočekiai LT“ priemonę įmonės gauna finansavimą iš valstybės, bet mums už paslaugą sumoka verslas.“

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Kad chemija yra tikrasis tikslas ir pašaukimas, alytiškė abiturientė Inga Gražulytė suprato 9 klasėje. Suprato ir susidomėjo taip, kad įkvėpta įdomios uždavinio sąlygos namie elektrochemijos eksperimentui atlikti panaudojo bulvę.

Paskutiniais metais mokykloje Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos abiturientė Inga gyvena nuo vieno įvykio iki kito. Tiksliau, nuo vienos chemijos olimpiados iki kitos ir visoms joms sąžiningai ruošiasi. Prasidėjus brandos egzaminų maratonui mergina dar sugrįžta prie temų, kurioms dėl rengimosi olimpiadoms skyrė mažiau dėmesio, vis dėlto pastangos kuo geriau pasirodyti konkursuose jau atsipirko.

Pagavau azartą – ruošiausi, mokiausi. Ta­čiau nesitikėjau jokio sidabro, tik bandžiau savo rezultatu būti aukščiau nei praėjusiais metais.

Liepos mėnesį Inga vyks į Gruziją, kur kartu su Lietuvos komanda dalyvaus pasaulinėje che­mijos olimpiadoje. O šį kelialapį ji gavo, kai šiemet Baltijos šalių chemijos olimpiadoje pateko tarp geriausiai pasirodžiusių dalyvių ketvertuko. Taip pat puikiai ji pasirodė ir kitose tarptautinėse varžybose – Mendelejevo chemijos mokinių olimpiadoje laimėjo bronzą. Dar iki šių tarptautinių pergalių 2016 m. Lie­tuvos mokinių chemijos olimpiadoje Inga iškovojo antrą vietą.

Pirmoji olimpiada triumfu nesibaigė

Inga jau trečius metus iš eilės yra Lietuvos chemijos olimpiados prizininkė, tačiau pirmo jos dalyvavimo respublikinėje olimpiadoje ne­vai­nikavo nei auksas, nei sidabras. Būdama de­vin­tokė Lietuvos chemijos olimpiadoje Inga ne­laimėjo nieko – tikriausiai kaltas buvo jaudu­lys. Todėl kai kitąmet būdama dešimtokė laimė­jo antrą vietą, ta pergalė jai buvo labai reikš­minga.

„Pagavau azartą – ruošiausi, mokiausi. Ta­čiau nesitikėjau jokio sidabro, tik bandžiau savo rezultatu būti aukščiau nei praėjusiais metais. O kai sužinojau, kad užėmiau antrą vietą, labai nustebau ir didžiavausi tokiu pasiekimu“, – pirmąsias olimpiadas prisimena Inga ir priduria, kad kita, jau tarptautinė staigmena buvo šiemet, kai ji Mendelejevo olimpiadoje nurungė mokinius iš 21 šalies ir parsivežė bronzą.

Atrodo, bandei spėti nežinodama, o pasirodo – atspėjai, nes mąstei logiškai. Aišku, pasitaiko, kad išsprendi neteisingai, priveli aritmetinių klaidų, tada jausmas, žinoma, ne toks geras.

Žinoma, Ingą žavi ne pergalės, bet pats olimpiadų turinys, pavyzdžiui, uždavinių įdomumas, kai jų sąlyga būna istorija, pasakojimas, kai prašoma išspręsti ne sausus uždavinius, o susijusius su labai žemiškais dalykais – automobilių akumuliatoriais, narkotiko ar vaisto sinteze. Dar labiau abiturientės azartą pabudina netikėtai pasiektas, bet logika grįstas teisingas atsakymas: „Atrodo, bandei spėti nežinodama, o pasirodo – atspėjai, nes mąstei logiškai. Aišku, pasitaiko, kad išsprendi neteisingai, priveli aritmetinių klaidų, tada jausmas, žinoma, ne toks geras. Vis dėlto olimpiadose tarp nugalėtojų rezultatų būna ryškus skirtumas, vadinasi, vienas blogai išspręstas uždavinys retai būna lemtingas“, – paaiškina Inga.

Nors vien šiemet alytiškė dalyvavo keliose tarptautinėse olimpiadose, ir visose labai sėkmingai, respublikinėje chemijos olimpiadoje ji niekada nepelnė pirmos vietos. Tačiau tai toli gražu nereiškia, kad trečia vieta yra kur kas mažesnis pasiekimas nei iškovotas auksas.

„Pirma, antra, trečia vieta 11–12 klasės olim­piadose rodo unikalius vaiko gebėjimus. Visus šiuos prizininkus galima siųsti į pasaulio olimpiadą, kurioje jie dalyvautų taip pat sėkmingai“, – paaiškina Ingos mokytoja, Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos chemijos mokytoja ekspertė Janė Liutkienė.

Kryžkelė tarp meno ir mokslo

Vardydama reikšmingiausius savo pasiekimus Inga mini ir pergales muzikiniuose konkursuose: 2012 m. tarptautiniame Noras No­vikas kamerinės muzikos konkurse Rygoje skambindama kanklėmis ji laimėjo pirmą vietą, o kitame tarptautiniame muzikiniame konkurse-festivalyje „Giovanni virtuosi“ pelnė antrą vietą.

Nacionalinėje moksleivių akademijoje, kuriai priklausau, ko gero, kiekvienas mokinys, kuris yra gabus tiksliųjų mokslų srityje, turi ir meninių talentų.

Nepaisant muzikinių gebėjimų ir pasiekimų, ge­riausiai Ingai juk sekasi gamtos mokslai, ypač chemija, todėl ir jos bendramoksliai, gimnazijos paskutinio skambučio šventėje išvydę Ingą su instrumentu, gerokai nustebo, kad ji, pasirodo, dar ir muzikuoja.

„Gal kitiems ir atrodo keista, tačiau, pavyzdžiui, Nacionalinėje moksleivių akademijoje (NMA), kuriai priklausau, ko gero, kiekvienas mokinys, kuris yra gabus tiksliųjų mokslų srityje, turi ir meninių talentų“, – patikina Inga.

J.Liutkienė taip pat neabejoja, kad chemija ir menas tarpusavyje susiję labiau, nei gali pasirodyti. Be to, gabūs chemijai mokiniai dažniausiai būna talentingi visapusiškai. „Žmogus, ku­riam svetimas menas, niekada iš esmės nesuvoks mikropasaulio, nevisapusiška asmenybė iki galo jo nesupras, – aiškina J.Liutkienė. – Yra muzikinis, aktorinis talentas, o kad perprastum chemiją, turi turėti visko po truputį. Pavyzdžiui, juk fizikai dažnai būna ir muzikantai, ir politikai.“

Žinoma, be talento, reikia ir sistemingo dar­bo, o Inga, pasak pedagogės, puikiai pati planuoja savo darbus ir laiką. „Nors klasėje yra santūri, Inga turi labai stiprių vidinių ambicijų ir išugdytą gebėjimą dirbti savarankiškai. Pagal planą su mano pagalba Inga tvarkingai dirba būrelyje, skaito mano rekomenduotą literatūrą, taip pat mokosi NMA, baigė neakivaizdinę jaunųjų chemikų mokyklą „Pažinimas“, ir niekur jai nebuvo per daug darbo ar per daug žinių. Visų rezultatų pasiekta sistemingu ir nuosekliu darbu“, – patikina J.Liutkienė.

Laisvalaikiu, nors 12 klasėje jo gerokai sumažėjo, Inga dar ir fotografuoja. O instrumentą į rankas muzikos mokyklos absolventė paima ir dabar – kaip priemonę atsipalaiduoti. Tačiau galėjo susiklostyti ir taip, kad būtent menas – muzika – taps pagrindiniu Ingos pasirinkimu.

Ji pa­­­sakoja nuo pat darželio buvusi gamtos mokslų vaikas, nes su didžiausiu susidomėjimu narsty­­davo užduotis.

Nieko nuostabaus, juk muzika alytiškę lydėjo nuo tada, kai tapo laisvalaikio užsiėmimu, ku­ris dar ir labai gerai sekėsi. O chemija ji la­biausiai susidomėjo pirmoje gimnazijos klasėje, tad galima sakyti, kad didžiausių pergalių šioje srityje jai ir pavyko pasiekti įdirbiu nuo 9 klasės.

Iki gimnazijos chemija, kaip ir kiti gamtos mokslai, Ingai buvo įdomūs ir sekėsi lengvai. Ji pa­­­sakoja nuo pat darželio buvusi gamtos mokslų vaikas, nes su didžiausiu susidomėjimu narsty­­davo užduotis, kuriose minimi gyvūnai ir reikia pasitelkti matematinius veiksmus, – tokias, ku­­riose galima rasti kažką apčiuopiamo ir logiško.

Vėliau potraukis prie chemijos tik stiprėjo. Inga pasakoja skaitydavusi straipsnius apie kintančias medžiagų savybes ir galvodavusi, kaip būtų galima logiškai paaiškinti aplink vykstančius dalykus: kodėl vos bent kiek pasikeitus komponentui akimirksniu kardinaliai pasikeičia ir jo savybės, pavyzdžiui, kvapas.

Nemažas indėlis, pasak merginos, priklauso ir jos tėvams, kurie nesuprantamas užduotis aiš­­kino plačiau ir išsamiau, nei reikalauja mo­kyklos kursas.

„Iki gimnazijos dar nežinojau, kad pasuksiu mokslo, o ne menų kryptimi. Pradėjusi mokytis gimnazijoje, kai stipri chemijos mokytoja sudomino rodydama eksperimentus ir leisdama juos išbandyti patiems mokiniams, supratau, kad tikrasis mano pašaukimas yra chemija. Taip ir įsisuko ratas: ėmiau lankyti papildomus užsiėmimus, domėtis, nors dar aštuntoje klasėje chemija buvo tiesiog įdomus ir lengvas mokytis dalykas“, – pasakoja Inga.

Jei vaikas domisi, jam reikia visko, o tada jau paaiškės, ką jis renkasi: vieni susidomi tiriamąja veik­la, kiti pasuka olimpiadų keliu.

Chemija ją sudominusi Alytaus Adolfo Ra­ma­nausko-Vanago gimnazijos chemijos mo­ky­toja ekspertė J.Liutkienė, paklausta apie sa­vo metodus, kaip ugdytinius sužavėti šiuo da­ly­ku, paaiškina, jog pirmas žingsnis yra organizuo­ti veiklą pamokose taip, kad mokiniai į jas ateitų, o tada jau apgalvoti, kokių dalykų jie ga­lėtų nuveikti. „Negali pasiūlyti vien spręsti už­da­vinių arba daryti vien eksperimentus. Jei vaikas domisi, jam reikia visko, o tada jau paaiškės, ką jis renkasi: vieni susidomi tiriamąja veik­la, kiti pasuka olimpiadų keliu“, – paaiškina chemikė.

Iš tiesų šioje Alytaus gimnazijoje yra visos sąlygos sudominti mokinius bent jau eksperimentine veikla – nuo 2013 m. Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijoje veikia mo­der­ni gamtos mokslų laboratorija, todėl gimnazistai įvairiuose konkursuose ir olimpiadose pelno aukštus įvertinimus būtent eksperimentinėje dalyje.

„Mokiniai „atidirbę“ eksperimentus, nes tu­rime laboratoriją, visas priemones. O juk būtent praktinėje veikloje įsijungia visi pojūčiai – lietimo, klausos, regos“, – apie susiformavusius gimnazistų įgūdžius kalba mokytoja J.Liut­kienė.

Svajonė jau laukia Škotijoje

Šiemet, be puikių rezultatų, pasiektų net keliose chemijos olimpiadose, išsipildė ir Ingos svajonė: nuo 10 klasės ji norėjo studijuoti chemiją ir būdama abiturientė gavo patvirtinimą, kad jau įstojo į medicininę ir biologinę chemiją. Tiesa, šį kvietimą ji gavo iš Edinburgo universiteto, todėl dar svarsto, ar likti studijuoti Lietuvoje, ar vykti į Škotiją ir nusiteikti viskuo rūpintis pačiai.

Svarsčiusi ir apie medicinos studijas Lie­tuvos sveikatos mokslų universitete abiturientė pripažįsta, kad net persikelti gyventi iš Alytaus į Kauną jai jau būtų gana didelis įvykis ir savarankiškumo išbandymas, o ką jau kalbėti apie užsienį.

„Iki 12 klasės pradžios, kol užpildžiau prašymą Edinburgo universitetui, galvojau likti Lietuvoje, nes mokslo kokybė čia gera, daug pasaulyje žinomų savo srities specialistų mokslus baigė Lietuvoje, – sako Inga. – Tačiau kai sužinojau, jog, galima sakyti, jau esu priimta į šį universitetą, jaučiausi įvertinta, kad manimi domisi užsienio universitetas, kuriame konkurencija didelė. Vadinasi, kažkas man pavyko geriau negu kitiems.“

Būtent tie, kurie nenuleido rankų, nužengė tokį pat kelią, kokį pradėjo ji pati, – nuo respublikinių iki tarptautinių olimpiadų, geriausių universitetų ir pasiekimų moksle ar praktinėje veikloje, ir yra Ingos motyvacijos šaltinis. „Man daro įspūdį tie, kurie niekada nesustoja“, – apibendrina Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos abiturientė.

BFL

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Legendomis apipintas prekybos tinklas „Lidl“ pagaliau pasirodė Lietuvoje. Pirkėjams, iškankintiems kelionių po Lenkijos bazes ir žiedinių kopūstų kainų lyginimo, pasiūlyta mėsos faršo už eurą, bananų už 60 centų bei kitų produktų neregėtomis kainomis. Kitaip, nei nuolaidomis, Lietuvos pirkėjus vargiai sugundysi. Dėl pigesnių prekių jie pirkinių vežimėliais taranuoja duris, nakvoja prie parduotuvių. Žadama, kad jau netrukus išvysime kūrybiškesnių būdų, kuriais prekybininkai sieks pirkėjų širdžių ir piniginių.

Kai konservatorė Irena Degutienė nusistebėjo, kaip lietuviai Kovo 11-ąją traukia pigiau apsipirkti į Lenkijos parduotuves, netrukus turėjo tikslinti savo mintį, nes sulaukė priekaištų dėl to, kad bruka nuomonę, kaip demokratijos sąlygomis leisti laisvadienį. O kai dalis pirkėjų, daugiausia pensinio amžiaus ir smulkiųjų verslininkų, išsirikiavo į pusdienio trukmės eiles, kad pigiau apsipirktų jau Lietuvos „Lidl“ parduotuvėse, jie sulaukė pasidygėjimo ir patyčių: „stovi kaip sovietmečiu prie duonos“, „bananų nevalgę“ ir t.t.

Tai yra tiesiog didžiulis vartojimo sindromas, bet Lietuvoje jis kyla ir todėl, kad perkamoji galia mažesnė, žmonės linkę pirkti prekes su nuolaida.

Panašių vaizdų, kai pirkėjai gaivališkai medžiojo nuolaidas, eilėse trypdami kitus akcijų medžiotojus, būta ir daugiau. Pavyzdžiui, per vieną pirmųjų didžiųjų išpardavimų, 2009 m. „Juodojo apsipirkimo naktį“, sostinės „Akropolio“ įėjimus šturmavo vežimėliais ginkluoti ir dėl grūsties viduje už durų likę pirkėjai, nes tąnakt „Maximoje“ visoms pramoninėms prekėms buvo taikoma 40 proc. nuolaida. Tada, jau prasidėjus sunkmečiui, naktibaldos per naktį išleido apie 1,5 mln. litų.

„Vokietijoje, JAV ir kitose šalyse taip pat yra didžiulis apsipirkimo bumas. Pirkėjų antplūdžio sulaukia vadinamieji juodieji penktadieniai ir kitos akcijos, į kurias atėjęs be džinsų gali įsigyti kelnes pigiau, ir panašiai. Tai yra tiesiog didžiulis vartojimo sindromas, bet Lietuvoje jis kyla ir todėl, kad perkamoji galia mažesnė, žmonės linkę pirkti prekes su nuolaida“, – nesistebėti pirkėjų budėjimu dėl nuolaidų ragina Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Verslo vadybos fakulteto dekanė prof. dr. Jelena Stankevičienė.

Per penkerius metus, nepaisant maisto kainų didėjimo, išlaidos maistui sumažėjo nuo 27 iki 23 proc., bet iki ES vidurkio (15 proc.) Lietuvai dar toli.

Kad lyginti prekių kainas Lietuvoje (bent jau iki tam tikros ribos) yra normalu, patvirtina ir „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto Lietuvoje vadovė Odeta Bložienė. Lietuviai labai jautrūs nuolaidoms – 40 proc. pirkėjų yra nuolaidų medžiotojai. Be to, nors sulig kiekvienais nepriklausomybės metais džiaugiamasi, kad pajamų dalis maistui ar būtinosioms išlaidoms mažėja, išlaidos maistui vis dar sudaro šiek tiek mažiau nei ketvirtadalį lietuvio pirkėjo pajamų. Per penkerius metus, nepaisant maisto kainų didėjimo, išlaidos maistui sumažėjo nuo 27 iki 23 proc., bet iki ES vidurkio (15 proc.) Lietuvai dar toli.

Nuolaidų ar pirkinių vergai?

Vis dėlto vargu ar pirmiesiems „Lidl“ pirkėjams, apimtiems euforijos pagaliau patekus į vokišką parduotuvę, prie kurios pasitinkama nemokamomis spurgomis, pavyko smarkiai sutaupyti.

Ar tikrai verta pirkti daugiau ir įšaldyti pinigus, ar viską suvartosi? Manau, kad ta euforija paskatino žmones išleisti daugiau, nei jie galėtų sau leisti.

„Ėjimas į parduotuvę iš smalsumo nėra nemokamas. Nuėjęs tik apsidairyti pirkėjas vis tiek ką nors išsineš maišelyje, ir nežinia, ar tai bus labai reikalinga. Racionalus pirkimas nėra didžiausia mūsų stiprybė, nes spontaniški pirkiniai sudaro apie 30 proc. pirkinių krepšelio, – sako O.Bložienė. – Be to, „Lidl“ orientuojasi į didelius pirkinius, parduotuvėse nėra krepšelių, produktų pakuotės didelės. Tačiau ar tikrai verta pirkti daugiau ir įšaldyti pinigus, ar viską suvartosi? Manau, kad ta euforija paskatino žmones išleisti daugiau, nei jie galėtų sau leisti.“

J.Stankevičienė tvirtina, kad svarbiausias Lietuvos vartotojų motyvas pirkti tebėra nuolaidos: dauguma renkasi prekes pagal geriausią kainos bei kokybės santykį ir stengiasi išsirinkti tą produktą, kuriam bus taikoma akcija, o atsiskaitydami dar pasiteirauja, ar nebus papildomos nuolaidos su lojalumo kortele. Pasak profesorės, nemaža dalis pirkėjų planuoja pirkinius tada, kai tai prekių grupei bus taikoma nuolaida. Pavyzdžiui, tikėtina, kad prireikus palapinės žmogus palauks vasaros sezono, kol bus taikoma nuolaida iškylos prekėms.

„Vakarų Europoje nuolaidų motyvas nėra toks svarbus, o Lietuvoje jis itin reikšmingas. Lietuvoje lojalumas tam tikram prekės ženklui ar prekybos tinklui nėra svarbus, nes pirkėjai turi visas įmanomas nuolaidų korteles“, – paaiškina J.Stankevičienė.

Pavyzdžiui, pagrindiniuose prekybos tinkluose maždaug nuo ketvirtadalio iki pusės parduodamų prekių yra su akcijomis: „Maximoje“ jos sudaro 50 proc., „Iki“ – 25 proc.

Ji pritaria, kad pirkėjų prielankumą nuolaidoms lemia ir mažesnė nei Europoje perkamoji galia bei suvokimas, kad nuo kainų kilimo jie niekur nedings, todėl bandoma išsisukti ieškant prekių su akcijomis.

Juolab kad patys prekybininkai pripratino pirkėjus prie vienokių ar kitokių nuolaidų. Štai, pavyzdžiui, pagrindiniuose prekybos tinkluose maždaug nuo ketvirtadalio iki pusės parduodamų prekių yra su akcijomis: „Maximoje“ jos sudaro 50 proc., „Iki“ – 25 proc.

Pirkimo psichozės nėra unikalios

„Lidl“ parduotuvių atidarymas Lietuvoje buvo prilygintas cirkui, nes sulaukė nesuvokiamo žmonių antplūdžio, tačiau tai nebuvo pirmas toks galvos pametimas dėl prekės ženklo ar pigesnių produktų. Nemaža psichozė kilo 2013 m., kai Vilniuje buvo atidaryta pirmoji Lietuvoje „H&M“ drabužių parduotuvė. „Akropolis“ buvo užtvindytas pirkėjų gerokai iki ją atidarant, nes pirmieji, kurie atsistojo į eilę iki atidarymo likus 29 valandoms (taip, likus daugiau kaip parai), gavo 350 litų dovanų kuponą. Tokių entuziastų atsirado pusantro tūkstančio. O štai 2012 m. į „Oze“ esančią „House“ parduotuvę pirkėjai bėgo pusnuogiai – pirmieji 20 pirkėjų buvo aprengti nuo galvos iki kojų, kiti gavo 50 proc. nuolaidą.

Viena vertus, masinis pirkimas ir nuolaidų vaikymasis lietuvius apima ne iš gero gyvenimo, kita vertus, juos veda ir smalsumas, būdingas viso pasaulio pirkėjams, kai pasirodo naujas ar pigus produktas. Pavyzdžiui, kai 2005-aisiais Didžiojoje Britanijoje buvo atidaryta tuo metu didžiausia „Ikea“ parduotuvė, jos durys aistringiems pirkėjams užsivėrė jau po 40 minučių, o 20 iš jų dėl sužeidimų buvo išvežti į ligoninę.

Lietuvoje tikrai didelė dalis žmonių yra priversti skaičiuoti kiekvieną eurą, tad puiku, jei yra kas jiems padės užtikrinti savo poreikius įsigyti įvairesnių maisto produktų.

„Apsipirkimo psichozės Lietuvoje nėra kuo nors išskirtinės. Manau, kad toks elgesys būdingas mažesnes pajamas ir galimybes turintiems vartotojams, tiems, kurių dienotvarkė nėra visiškai užpildyta, – sako O.Bložienė. – Nematau, kodėl būtų galima smerkti eilėse stovėjusius žmones, juk kiekvienas pasirenka – kažkam galbūt smagu toje eilėje su kaimynu aptarti aktualijas. Be to, Lietuvoje tikrai didelė dalis žmonių yra priversti skaičiuoti kiekvieną eurą, tad puiku, jei yra kas jiems padės užtikrinti savo poreikius įsigyti įvairesnių maisto produktų. Aišku, antplūdis ėmė virsti cirku, kai pirkėjai stumdėsi dėl vežimėlių, bet tokių pavyzdžių yra visame pasaulyje.“

„Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė pastebi, jog daugelis akcijų, kurios dar prieš kelerius metus sulaukdavo pirkėjų antplūdžio, šiandien jau išsikvėpė vien todėl, kad nuolaidų dienos tapo įprasta prekybininkų rutina ir nebėra vienintelė proga apsipirkti gerokai pigiau.

Be to, net ir apimti nuolaidų svaigulio naudą skaičiuoja ir patys vartotojai. Pasak J.Stan­kevičienės, pirkėjai suvokia, kad net per didžiausią išpardavimą prekių dykai negauna, todėl įvertina, kiek įsigytų dalykų pajėgs suvartoti, ar iki tol, kol reikės papildyti savo atsargas, nepasitaikys kitų nuolaidų.

„Gali nusipirkti dešimt porų batų, bet sudėvėsi dvi, o kitos aštuonios morališkai pasens. Taip pat ir dešimties televizorių, kad ir kokie pigūs jie būtų, ant sienos nesukabinsi, – lygina profesorė. – Žmonės supranta, kad prekės jiems neatiduodamos nemokamai, nuolaidos irgi turi ribą, todėl jie skaičiuoja. Be to, gali grįžti į parduotuvę ir vėl pirkti su nuolaida. Nebūtina per didžiąją akciją nusipirkti 20 indelių grietinės, nes po savaitės tai gali būti savaitės prekė, kuriai taikoma 40 proc. nuolaida.“

„Lidl“ atėjimas anaiptol ne genialus

Pirkėjų eiles, kurios netrumpėjo tris dienas, išsirikiavusias prie „Lidl“ parduotuvių, specialistai aiškina paprastai – nugalėjo žmonių smalsumas, noras sutaupyti ir tai, kad „Lidl“ pasirodė laiku ir vietoje. Rinkodaros ekspertas Mindaugas Lapinskas sako, kad prieš pat pasirodant „Lidl“ Lietuvoje jau buvo kilę daug klausimų dėl maisto produktų kainų, pirkėjai masiškai vyko apsipirkti į Lenkiją, todėl situacija pasirodyti mažmeninės prekybos tinklui, kuris geriausiai žinomas dėl mažų kainų, buvo palanki. O kai ir produktas geras, ir dar jo kaina maža, sėkmė ateina dar lengviau.

„Žinoma, kažkam gali atrodyti, kad komunikuoti nekomunikuojant yra ypač didelės išminties požymis, nors akivaizdu, jog neplepėti apie tai, ką darys, buvo „Lidl“ strategijos dalis. Sakyčiau, ta strategija buvo gana šabloniška ir standartinė, reklamos kampanija gana paprasta ir nuspėjama, – komentuoja M.Lapinskas. – Teoriškai galima pasvarstyti, kad jei „Lidl“ savo rinkodaros dalimi būtų pasirinkęs kalafiorą, šį atvejį po 10 metų dar studijuotų universitetų studentai. Tačiau reklamos kampanijos „Taip gyventi verta“ su Arvydu Saboniu universitetuose tikrai neatsimins, ji vienkartinė – atsirado ir dingo.“

Iš tiesų, apie „Lidl“ pasirodymą bent dvejus metus kalbėjo kiti – būsimi konkurentai, žiniasklaida, kai kurie pirkėjai, tačiau pats Vokietijos mažmeninės prekybos tinklas apie save nesakė nieko, nors pirmuosius sklypus Lietuvoje įsigijo prieš dešimtmetį.

Pirkėjo rinkodaros srityje dirbančios įmonės „Sorbum“ vadovas Giedrius Oliškevičius sako, kad tokia pozicija – nieko nekomentuoti, o ramiai statyti parduotuves, nėra labai įspūdinga, bet vis dėlto kitokia. „Nors „Lidl“ nieko nesakė, manau, rezultatą pasiekė visu šimtu procentų, o gal net dviem šimtais. Šio tinklo pasirodymą Lietuvoje galima palyginti su „Prisma“ atėjimu į rinką: vienas atidarė didžiulius prekybos centrus, kitas – 15 mažų parduotuvėlių, bet pasiekė visai skirtingą efektą“, – aiškina G.Oliškevičius.

Tik kvailiai moka brangiau

Specialistai svarsto, kad pirkėjai į „Lidl“ parduotuves, vos tik jos atsidarė, plūdo iš smalsumo, dėl konkrečių gerokai pigesnių produktų, net internautų pirkinių kasos čekių iš Lenkijos nuotraukų, kuriose buvo būtent „Lidl“ logotipas.

Tačiau nuolaidų įaudrintiems lietuviams dar būdingas ir psichologinis bruožas – nusipirkti pigiau ir pasirodyti geriau nei kaimynas, kuris sumokėjo brangiau, todėl jam nepasisekė.

Rinkodaros konsultantas M.Lapinskas siekį bet kokia kaina gauti gerokai pigiau ir per išpardavimą nusiaubti parduotuvę prilygina emocijoms, dėl kurių jau ne vienas gyventojas solidžias santaupas patikėjo telefoniniams sukčiams: „Esama įsivaizdavimo, kad visi kvaili, o aš protingas: vieni moka pinigus telefonu, kad „išsuktų“ anūką, nes tik kvailiai moka baudas, o kiti mano, kad tik kvailiai perka brangiai. Savotiškai bandoma nukirsti kampą: visi elgiasi pagal taisykles, o aš pasielgsiu gudriau. Tačiau toks mąstymas kartais atima protą net racionaliems žmonėms, nes jie negali paaiškinti, kodėl per „Jamam“ nusipirko dulkių siurblį.“

Nepaisant akcijų išprovokuoto neracionalumo ir spontaniškų pirkinių, M.Lapinskas kategoriškas: smerkti iš tyčiotis iš pirmųjų „Lidl“ pirkėjų yra absurdas: „Tai rodo, kaip kai kurie veikėjai nesupranta konteksto. Beje, tie patys fotografavo save eilėse per Muziejų naktį, kai įėjimas vietoj bilieto už du eurus buvo nemokamas.“

Pirkėjų kvietimas keisis

Kažkada norėdami būti geresni už konkurentus prekybininkai ėmėsi įvairiausių nuolaidų, tada kiti, norėdami būti dar aktyvesni ir geresni, ėmė taikyti vis didesnes akcijas, kol įsisuko užburtas ratas ir patys pardavėjai užsinėrė sau kilpą, nes pripratino pirkėjus prie nesibaigiančių akcijų.

Nors akcijos – efektyvi priemonė paskatinti pirkti, „Sorbum“ vadovas G.Oliškevičius primena, kad lazda turi du galus. Atsitiko taip, kad 80 proc. ir daugiau kai kurių kategorijų prekių lietuviai perka tik su nuolaida. „Pavyzdžiui, skalbimo miltelių kategorija visiškai sužlugdyta. Jei atliktume apklausą, ko gero, aštuoni iš dešimties pirkėjų pasakytų, kad perka ne konkrečios rūšies ar prekės ženklo skalbimo miltelius, bet tuos, kuriems taikoma nuolaida“, – sako G.Oliškevičius.

Jis paaiškina, kad išpardavimai padidina prekybininkų apyvartą, tačiau mažina pelningumą. „Lengviausia perkelti nuolaidas ant tiekėjų pečių, dalytis akcijas su jais, tačiau taip automatiškai mažėja pelningumas. Patys mažmenininkai nepatenkinti nuolatinėmis nuolaidomis, tačiau bent kol kas mažmeninės prekybos rinkoje trūksta kūrybiškumo, nedrąsu imtis kitų, naujų idėjų, kurios padėtų pasiekti pirkėją, – aiškina „Sorbum“ vadovas. – Tačiau reikia naujai pasiekti pirkėją, atsirado net nauja rinkodaros šaka, vadinama pirkėjo rinkodara, kuri kalba apie tai, kad vartotojas perka ne tik kainą, bet ir emociją, pojūčius, kitus dalykus. Juos sujungus jis taip pat paveikiamas išleisti daugiau pinigų. Tad naujų kelių pasiekti vartotoją yra: tie, kurie juos pasirenka, išlošia, o tie, kurie ne – verkia, kad nieko neuždirba.“

G.Oliškevičius svarsto, kad netruks praeiti metai, dveji ir nuolaidas pakeis kūrybiškesni sprendimai, kaip labiau pažinti vartotoją, jiems mažmenininkai jau ruošiasi. Vienas tokių svetur jau taikomų būdų pavyzdžių – mobilioji programėlė, per kurią draugai atsiunčia, tarkim, gabalėlį šokolado, o kai surenki pakankamai virtualių plytelių, gali eiti į tam tikrą parduotuvę ir nusipirkti šokolado su didele nuolaida. Arba telefonu nuskenavus „McDonald’s“ lauko reklamos QR kodą telefono ekrane pradeda tirpti ledai – jei suspėsi nubėgti į artimiausią greitojo maisto restoraną, gausi ledų su didele nuolaida.

„Įdomiausia, kad eidamas gatve neužsinorėtum nusipirkti tų ledų ar šokolado“, – apibendrina G.Oliškevičius.

"Dreamstime" nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

85 proc. baigusiųjų pedagogikos studijas mokykloje nedirba. Darbo biržoje užsiregistravę tūkstantis mokytojų dalykininkų, kurie gali taikyti į pusšimtį laisvų darbo vietų mokyklose. Nors mokytojų perteklius skaičiuojamas dešimtimis tūkstančių, po kelerių metų esą gali nelikti kam mokyti mokinių.

Lietuvoje yra 171 bedarbis kūno kultūros mokytojas, nors mokyklose šiuo metu jų reikia dešimt kartų mažiau – 16, o 111 darbo neturinčių dailės mokytojų gali užimti 23 laisvas vietas mokyklose. Tačiau yra specialistų, kurių jau dabar reikia daugiau, nei jų galėtų dirbti: kaip rodo Lietuvos darbo biržos (LDB) duomenys, penki darbo ieškantys fizikai gali rinktis iš 14 laisvų vietų.

Lietuvoje dabar dirba 10 tūkst. daugiau mokytojų, nei jų reikėtų, tačiau 7–8 metų prognozė ne perteklinė, greičiau apokaliptinė.

Skaičiuojama, kad Lietuvoje dabar dirba 10 tūkst. daugiau mokytojų, nei jų reikėtų, tačiau 7–8 metų prognozė ne perteklinė, greičiau apokaliptinė: esą gali apskritai nebelikti kam mokyti Lietuvos vaikų. Pasirodo, daugiau kaip trečdalis mokytojų yra vyresni kaip 55 metų amžiaus, o 67 proc. matematikos ir fizikos mokytojų (būtent tiksliųjų dalykų pedagogų trūksta jau dabar) perkopė penktąją dešimtį.

Pedagogų senėjimo problemą Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) sprendžia iki 3,2 mln. eurų padidėjusiu pensinio amžiaus sulaukusių pedagogų išeitinių išmokų fondu: tikimasi, kad šiemet gavę solidžias kompensacijas į pensiją išeis daugiau mokytojų. Pernai, kai gavę išmokas pasitraukė 900 pedagogų, jų vietas užėmė 150 jaunų specialistų.

Per trejus metus chemijos ir fizikos mokymo studijuoti įstojo vienas galbūt būsimasis mokytojas, atsirado penki drąsuoliai, panorę studijuoti matematikos ir informatikos pedagogiką.

Viena vertus, jauni šiuolaikiški mokytojai gaus progą išlydėti pedagogus senjorus ir užimti jų vietas, kita vertus, jų vargiai atsiranda. Štai per trejus metus chemijos ir fizikos mokymo studijuoti įstojo vienas galbūt būsimasis mokytojas, atsirado penki drąsuoliai, panorę studijuoti matematikos ir informatikos pedagogiką.

Kūno kultūros mokytojų nebereikia

Mokytojų poreikį, kiek, kada ir kur jų reikės, valstybė gali prognozuoti kone tiksliai, tačiau viena iš profesijų, kurias sureguliuoti ji gebėtų, dabar yra visiškai išsibalansavusi. Pernai kūno kultūros pedagogikos studijas vėl pradėjo 220 pirmakursių, matematikos ir informatikos mokymo – aštuoni.

„Nebereikia rengti kūno kultūros mokytojų, nes praėjusiais metais jų parengta 200 ir tik apie 10 įsidarbino. Nebegalime ruošti bedarbių“, – pristatant pedagogų rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo kaitos gaires spaudos konferencijoje sakė švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė.

Nebereikia rengti kūno kultūros mokytojų, nes praėjusiais metais jų parengta 200 ir tik apie 10 įsidarbino.

Todėl šiemet pedagogikos studijoms pirmą kartą bus skiriamas tikslinis finansavimas. Tikslinės studijų vietos paskirstytos pagal konkrečių dalykų mokytojų poreikį ir savivaldybių analizę, kiek ir kokių mokytojų joms reikia. Tačiau tikslinį finansavimą gavęs pirmakursis, baigęs pedagogikos studijas, trejus metus turės atidirbti toje savivaldybėje, kurioje bent jau prieš jam pradedant studijas trūko mokytojo. Tad šiemet maždaug pusė valstybės studijų krepšelių paskirta tiksliniam finansavimui, o į kitą pusę dar gali pretenduoti norintieji būti kūno kultūros mokytojais – nėra įsipareigojimo atidirbti konkrečioje savivaldybėje, be to, galima rinktis kurią tik nori studijų programą.

Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) studijų prorektorė prof. dr. Vilija Salienė svarsto, kad stojantysis, kuris gali įstoti į valstybės finansuojamą vietą, rinksis nemokamas studijas su galimybe laisvai pasirinkti programą ir be įsipareigojimų atidirbti, o ne tikslinę vietą pagal poreikį. „Be to, savivaldybės negali garantuoti, kad po ketverių metų jos turės laisvą darbo vietą tam absolventui. Jos neprisiima atsakomybės, nes nežino, ar po kelerių metų mokinių mažėjant ta mokykla apskritai išliks“, – komentuoja V.Salienė.

Ji įsitikinusi, kad tinkamos tiksliųjų mokslų (ne tik pedagoginių studijų) finansavimo metodikos reikėjo imtis bent prieš kelerius metus, kai universitetai kartojo, kad nebeliko studijuojančiųjų fundamentaliuosius mokslus.

Visiems reikia fizikos, chemijos mokytojų, kurių neturime, tačiau iki tol niekas nesirūpino, kad jų atsirastų ar bent jau būtų užtikrintas jų parengimas.

LEU Edukologijos katedros asistentė dr. Rasa Nedzinskaitė stebisi, kodėl šiųmetis tikslinis pedagogikos studijų finansavimas laikomas naujiena, nes dar 2004 m. jos bendrakursė studijavo vien savivaldybės, į kurią taip pat įsipareigojo grįžti dirbti, lėšomis. Tačiau R.Nedzinskaitė nepritaria desperatiškam pedagogų rengimo reguliavimui vien tiksliniu finansavimu. Jei nematant tolesnės perspektyvos visos jėgos bus metamos tam tikrų dalykų mokytojų rengimui, gali būti, kad po 5–10 metų paaiškės, jog trūksta jau visai kitų pedagogų. Juk ir dabartinį mokytojų stygių buvo galima numatyti gerokai anksčiau.

„Dabar, atrodo, visiems reikia fizikos, chemijos mokytojų, kurių neturime, tačiau iki tol niekas nesirūpino, kad jų atsirastų ar bent jau būtų užtikrintas jų parengimas. Tai spraga, apie ją reikėjo galvoti bent prieš 5–10 metų, o ne dabar, kai padėtis mokyklose jau yra kritinė“, – sako R.Nedzinskaitė.

Chemijos ir fizikos mokymui, kurį LEU per trejus metus pasirinko vienas studentas, šiemet skirta 17 tikslinio finansavimo vietų, o, pavyzdžiui, naujai Šiaulių universiteto integruotų gamtos mokslų pedagogikos programai, kurios absolventai galės mokyti kelių dalykų, skirta 14 vietų. Nemažai tikslinio finansavimo vietų skiriama ir ikimokyklinio ugdymo pedagogų rengimui. Šalyje jiems siūloma 347 laisvos darbo vietos, o LDB užsiregistravusių tokios srities pedagogų yra 168.

Didesnė parama galėtų būti skiriama tiems, kurie pedagogais tapti siekia nuo pat pirmo kurso.

136 valstybės finansuojamas vietas planuojama skirti laipsnio nesuteikiančioms studijoms – norintiems gauti pedagogo kvalifikaciją po dalyko bakalauro studijų. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų fakulteto Edukologijos katedros docentė dr. Lina Kaminskienė svarsto, kad tokia dalis atrodo per didelė. Didesnė parama galėtų būti skiriama tiems, kurie pedagogais tapti siekia nuo pat pirmo kurso.

„Jei tam tikrų dalykų mokytojų reikėtų dabar, nekiltų klausimų dėl valstybės finansuojamų laipsnio nesuteikiančių studijų vietų norintiems tapti pedagogais. Tačiau žinome, kad mokytojų, ypač tiksliųjų mokslų srities, pritrūks maždaug po šešerių metų, todėl dabar galbūt logiškiau būtų finansuoti studijas būsimiesiems mokytojams, kurie jas pradeda dabar ir į mokyklas ateis kaip tik po 5–6 metų“, – svarsto L.Kaminskienė.

Mokytojų rengimu užsiims LEU ir VDU

Kad mokytojų rengimas Lietuvoje pagerėtų iš esmės, esą reikia vieno specializuoto edukologijos ir didaktikos centro, kurį galėtų sukurti apie susijungimą iki 2019 m. pranešę LEU ir VDU. ŠMM teigimu, šie universitetai turi potencialo įsteigti stiprų darinį, kuris galėtų vadintis pedagogų rengimo centru ar būsimojo mokytojo akademija.

Šio darinio pagrindu išliks LEU patirtis – bus rengiami visų mokomųjų dalykų mokytojai ir stiprinamos artimų dalykų programos: istorijos ir lietuvių filologijos, fizikos ir matematikos. Būtent tokių mokytojų, kurie dėstytų kelis dalykus, trūksta mažoms mokykloms.

Planuojama, kad ir pedagogai galėtų būti rengiami remiantis VDU artes liberales principu: studentai galėtų įgyti bendresnį pasirinktos srities išsilavinimą, apsispręsti, ar tikrai nori tapti mokytojais, nebūtų reikalaujama jau pirmame kurse, nes įgyti pedagogo specializaciją būtų galima vėliau.

„Šiuolaikiniam mokytojui be galo reikalingas platesnis išprusimas, nes kalbame apie mokytoją intelektualą, eruditą. VDU ir siūlo skirti didelį dėmesį užsienio kalboms, kurių mokėjimas išplečia mokytojo galimybes dalyvauti konferencijose, skaityti literatūrą ir tobulėti“, – sako L.Kaminskienė.

Šiu metu LEU ir VDU ŠMM pavedimu kuria nacionalinę mokytojų rengimo koncepciją. Kaip sako VDU atstovė L.Kaminskienė, jos sudarytojai remiasi tarptautinėmis tendencijomis ir siekia užtikrinti šiuolaikinių pedagogų rengimą. Todėl LEU ir VDU pajėgomis būtų siekiama įtvirtinti bent kelių mokomųjų dalykų mokytojų rengimą, daugiakalbystės koncepciją, inovacijų kultūrą, platų jų diegimą mokyklose, šiuolaikinės modernios didaktikos kūrimą ir taikymą.

Kaip tik remiantis tarptautinėmis tendencijomis siūloma, kad ir Lietuvoje tapti mokytoju truktų ilgiau, nes pedagogui, ypač dirbančiam gimnazijoje, reikėtų įgyti magistro laipsnį. Pedagogams magistro laipsnis privalomas 17-oje Europos šalių, kitur pedagogikos studijos trunka 4–7 metus, dar trijose šalyse programa trunka trejus metus.

Patrauklumą rinktis pedagogiką esą turėtų užtikrinti studijų formų įvairovė: lygiagretusis modelis (vientisosios magistro studijos), nuoseklusis (bakalauras, tada – magistras) gretutinės studijos ir laipsnio neteikiančios studijos.

„Susidaro įspūdis, kad mokytojus norima rengti labai plačiai, lyg dabar nebūtų pakankamai studijų formų. Tačiau moksliniai tyrimai rodo, kad kol valstybėje nėra aiškios mokytojų rengimo sistemos, tol mokinių pasiekimai gali būti žemesni. Tarkime, aukštais mokinių pasiekimais EBPO tyrimuose pasižyminti Suomija turi labai mokytojų rengimo aiškų modelį, tokios laisvės, kokią norima įteisinti pas mus, ten nėra. Mokslininkų teigimu, kol valstybė nėra apsibrėžusi konkretaus pedagogų rengimo modelio, tol negalima pasakyti, kad valstybė apskritai supranta, kokio mokytojo, kokių kompetencijų nori“, – siūloma pedagogikos studijų formų įvairove abejoja LEU Edukologijos katedros atstovė R.Nedzinskaitė.

Sujungus universitetų infrastruktūrą, planuojama, atsiras ir vietų, kuriose bus galima taikyti studijų dalykus. V.Salienės teigimu, jau nuo šio rudens turėtų pradėti veikti LEU darželis, dar bus kuriama universitetinė mokykla, šiose įstaigose atsiras vietos studentų praktikai atlikti ir tyrimams pritaikyti.

„Būsimų mokytojų rengimas būtų susijęs su realia praktika mokykloje, ne tik auditorijose. Tam, žinoma, reikia sujungti abiejų universitetų infrastruktūros ir žmogiškuosius išteklius, – sako V.Salienė. – Be to, pradėjome kurti bazę didaktikos tyrimams atlikti, kuri yra labai svarbi edukologijos mokslams. Lietuvoje turime įvairių technologinių slėnių, bet nė vieno švietimo slėnio. Mūsų vizija tokia, kad būtina atkurti pedagogikos tyrimų institutą, ką galėtų padaryti du universitetai, arba kurti švietimo tyrimams skirtą slėnį. Švietimo tyrimai, susiję su mokykla, yra specifiniai, fundamentiniai tyrimai, jie ne visada gali atliepti bendrojo ugdymo poreikius.“

Dovana Mokytojo dienos proga – prestižas

Šiemet skyrusi tikslinį finansavimą būsimųjų pedagogų studijoms, ŠMM užsimojo spręsti ir kitas pedagogų rengimo bei vėlesnės karjeros problemas, todėl suformulavo pedagogų rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo kaitos gaires. Numatomi pokyčiai ir renkantis studijas, ir studijuojant, ir jau dirbant mokykloje.

Pavyzdžiui, siekiant atrinkti labiausiai motyvuotus studentus planuojama, kad gal jau 2017 m. atranka į pedagogikos studijas vyks anksčiau, dar 11 klasėje, o mokinys, padedamas profesionalų, iki studijų dar turės laiko „pasimatuoti“ specialybę ir nepadaryti klaidos pasirinkdamas pedagogo karjerą.

R.Nedzinskaitė tvirtina, kad dabar atsirinkti motyvuotų studentų nesugebama: stojantysis laiko motyvacijos vertinimą žodžiu prieš komisiją ir atlieka motyvacinį testą. Daugelyje šalių motyvacijos vertinimo procedūra sudėtingesnė jau vien dėl to, kad joje dalyvauja tos srities ekspertai iš didžiųjų kompanijų, personalo atrankos specialistai.

„Be to, valstybinėse mūsų švietimo strategijose įrašytas siekis pritraukti gabiausius. Ar tikrai gabiausius? Mano disertacijos tyrimas rodo, kad geriausių rezultatų pasiekia ne gabiausieji, o tie, kurie turi daugiausiai motyvacijos“, – pastebi R.Nedzinskaitė.

Kad studentai suprastų, ar tikrai gali ir nori dirbti mokytojais, daugiau studijų laiko turi užimti praktika, studentai turi išbandyti realų darbą mokykloje, bendradarbiauti su patyrusiais mokytojais – mentoriais. Planuojama, kad metus po studijų absolventas turėtų dirbti mokykloje padedamas mentoriaus. Ir jei per tuos metus gerai pasirodytų, iškart galėtų gauti vyr. mokytojo kvalifikaciją, kuri garantuotų ir didesnį atlyginimą.

Pagal kvalifikaciją turėtų keistis ir mokytojų darbo specifika: metodininko ar eksperto vardą turintiems pedagogams sumažėtų pamokų, bet atsirastų kitos veiklos – jie taptų mentoriais, konsultantais, vertintojais, ekspertai galėtų kurti vadovėlius, vertinti mokymo priemones.

R.Nedzinskaitė apgailestauja šiose gairėse neišvydusi konkrečių problemų sprendimo būdų, greičiau – populistinį skaudžių vietų įvardijimą, bet ne priemones, kaip spręsti opiausią pedagogo profesijos nuvertėjimo problemą.

„Tarptautiniuose tyrimuose konkrečiai įvardijama, kad mokytojo darbo prestižas yra tiesiogiai susijęs su atlyginimu. Kol švietimo politikos lygmeniu nebus įvertintas mokytojas, kuris yra vertas gauti solidų atlyginimą, kol normaliai nebus investuojama į naujų mokytojų rengimą, vargiai galime kalbėti apie prestižą. Žinoma, galima bandyti jį kelti papildomomis priemonėmis“, – svarsto R.Nedzinskaitė.

ŠMM pažadėjo iki Mokytojo dienos parengti ir pedagogų prestižo kėlimo programą. Vis dar planuojama, kad nuo šio rugsėjo iki vidurkio pakils minimalūs pedagogų atlyginimų koeficientai, vadinasi, didės algos tų pedagogų, kuriems dabar jos skaičiuojamos taikant minimalų koeficientą. Nuo 2017 m. rugsėjo žadama atsisakyti vidutinių koeficientų ir visų pedagogų atlyginimams taikyti maksimalius koeficientus.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Ar atsimenate penktoką, kuris laimėjo pirmąjį televizijos viktorinos „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ finalą 2009-aisiais? Šiemet jau Ignalinos gimnazijos abiturientas Giedrius Pakalka per tuos septynerius sėkmės metus toliau skynė pergales – ir šalies, ir pasaulio olimpiadose.

Prasidėjus egzaminų sesijai Giedrius ruošiasi ir pasaulinei geografijos olimpiadai – rugpjūtį Kinijoje su lietuvių geografų komanda jaunuolis sieks antro medalio Lietuvai. Praėjusią vasarą iš tos pačios olimpiados, vykusios Rusijoje, Tvėrėje, jis jau parsivežė sidabrą.

Tačiau prizinės vietos ir medaliai už geriausius pasiekimus abiturientui iš Ignalinos nėra naujiena, be to, aukščiausius įvertinimus Giedrius gauna ne tik už geografijos žinias.

Šį mokinį pelnytai galima vadinti daugkartiniu įvairių olimpiadų ir konkursų nugalėtoju: trejus metus iš eilės (2014–2016 m.) Giedrius laimėjo 9–12 kl. lietuvių kalbos ir literatūros olimpiadą, keliskart buvo vienas iš geriausiai parašiusiųjų nacionalinį diktantą, antrus metus iš eilės jis gauna bilietą į pasaulinę geografijos olimpiadą, šiemet, kaip ir pernai, I laipsnio diplomą pelnė ir respublikinėje geografijos olimpiadoje, trejus metus iš eilės gavo „Lietuvos Maximalisto“ stipendiją, o „Lietuvos tūkstantmečio vaikų“ konkurse, kuriame būdamas penktokas debiutavo ir iškart triumfavo, jis bendraamžius nugalėjo dar du kartus – 9 ir 11 klasėje.

Be nuostabos, Giedrius patyrė ir suvokimą, kad galbūt jam iš tiesų sekasi geriau ir žino jis daugiau už bendraamžius.

Jei reikėtų rinktis įsimintiniausią pasiekimą, Giedrius neabejoja, kad netikėčiausias ir rimčiausias buvo tas pats tūkstantmečio penktoko titulas. Būtent nuo šio įvertinimo prasidėjo ignaliniečio kelionės po skirtingų konkursų olimpus. Be to, tą kartą, be nuostabos, Giedrius patyrė ir suvokimą, kad galbūt jam iš tiesų sekasi geriau ir žino jis daugiau už bendraamžius.

„2009-aisiais, kai buvo pirmasis konkurso „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ sezonas,  laida sulaukė daug dėmesio. O penktokui laimėti tokį populiarų televizijos konkursą, būti pakviestam pas prezidentą buvo gana didelis įvykis, – prisimena dabar jau abiturientas Giedrius. – Be to, kai kas nors iš aplinkinių sakydavo, kad esu protingas, pats to žinoti negalėjau, nes negalėjau palyginti savęs su visos Lietuvos penktokais. Todėl, kai laimėjau šį konkursą, ir didžiavausi, ir gavau paskatą mokytis bei domėtis toliau.“

Prie didelių laimėjimų „prisipratinęs“ jau penktoje klasėje, dabar Giedrius, kaip pasakoja jo mokytojai, prieš olimpiadas atrodo visiškai ramus. Nors įvairiuose konkursuose laimėtais medaliais gali pasipuošti keliomis eilėmis, vaikinas patikina, kad prie pergalių nepriprato – kiekvienas laimėjimas jam vis dar yra įvykis, juk niekada negali būti tikras, ką pavyks pasiekti, ypač tada, kai į konkursus vyksti neturėdamas konkrečių užmojų.

Jis tiesiog nuoširdžiai domisi daugeliu skirtingų dalykų, o pergalės – tarsi jo smalsumo įvertinimas.

Iš kukliai ramaus skirtingų prizinių vietų, medalių, stipendijų ir kitų įvertinimų vardijimo atrodo, kad Giedrius savo laimėjimų pernelyg nesureikšmina. Jis tiesiog nuoširdžiai domisi daugeliu skirtingų dalykų, o pergalės – tarsi jo smalsumo įvertinimas.

Nepaisant to, kad Ignalinoje šiam abiturientui nėra su kuo galynėtis, Giedrius paaiškina, kad tai joks argumentas stengtis mažiau: juk varžovai laukia ne vien klasėje ar rajone, todėl esą nereikia pasitikėti vien išskirtiniais savo gebėjimais ir amžina sėkme, kurios olimpiadų maratonuose taip pat reikia.

„Visoje Lietuvoje, šalies, o dabar net ir pasaulio olimpiadose yra mokinių, su kuriais norisi varžytis, todėl užmigti ant laurų ir nepavyktų. Ir Ignalinoje atsiranda protingų žmonių, su kuriais galiu rungtyniauti, tačiau jei respublikinėje olimpiadoje laimiu pirmą vietą, tikėtina, rajono etapą įveikti nėra labai sunku“, – paaiškina olimpiadininkas, įsitikinęs, kad be pastangų ir darbo gabumai mažai ką reikštų.

Filologas, fizikas, muzikas

Geriausius įvertinimus Giedrius pelnė gimtosios kalbos ir geografijos konkursuose, tačiau tai anaiptol nereiškia, kad jis humanitaras ar linkęs tik į socialinius mokslus, nes mokykloje jam puikiai sekasi visi dalykai. Giedriaus pažymių vidurkis – tiesiog 10 be jokių kablelių ir apvalinimų, o studijuoti jis planuoja ne filologiją ir ne geografiją: bus fizikas. Be to, anksčiau Nacionalinėje moksleivių akademijoje Giedrius priklausė būtent fizikos sekcijai, vėliau perėjo į filologijos, bet net kai trejus metus iš eilės už aukštus pasie­kimus jis gaudavo „Lietuvos Maximalisto“ stipendiją, dalį pinigų paskyrė mokslams papildomo ugdymo mokykloje „Fizikos olimpas“.

Universitete norisi mokytis ir įgyti konkrečių žinių, todėl renkuosi fiziką, kuri yra ir įdomi, ir, manau, perspektyvi.

„Sunku ką nors pasakyti apie dar tolesnę ateitį, bet po studijų savo karjerą planuoju sieti su fizika, galbūt imsiuosi akademinės veiklos, – svarsto būsimasis pirmakursis. – Kodėl nesirenku, pavyzdžiui, geografijos? Man geografija įdomi, bet ji labiau susijusi su bendru išprusimu, o universitete norisi mokytis ir įgyti konkrečių žinių, todėl renkuosi fiziką, kuri yra ir įdomi, ir, manau, perspektyvi.“

Tai dar ne visi Giedriaus gebėjimai, kuriais galime stebėtis. Pasirodo, muzikos mokyklą baigęs jaunuolis kuria muziką pianinui. Tai stebina net ir visai neseniai apie mokinio, kaip kompozitoriaus, gebėjimus sužinojusią jo lietuvių kalbos mokytoją Žydrę Juodagalvienę: „Per ketverius metus, kol mokau Giedrių gimnazijoje, nė nežinojau, kad jis moka skambinti pianinu, ir dar kuria muziką.“

Tiesiog Giedrius yra nepakartojamas mokinys, pasižymintis išskirtiniu smalsumu, intelektu ir požiūriu į gyvenimą.

O pats Giedrius, lituanistas, fizikas, muzikas, savo gebėjimų deriniu nesistebi ir svarsto kaip tikras tūkstantmečio mokinys. „Yra žmonių, kurie domisi įvairiais, ne vien siauros srities dalykais“, – sako Giedrius ir, kad būtų dar įtikinamiau, priduria, jog ir vienas jo mėgstamiausių autorių Ričardas Gavelis pagal išsilavinimą – irgi fizikas.

Giedriaus talentas apima skirtingas sritis, tačiau dar sudėtingiau būtų sukonkretinti, kokiomis temomis jis domisi: skaito vadovėlius rengdamasis olimpiadoms, domisi fizika ir naujausiais mokslo pasiekimais, kultūros naujienomis ir taip toliau.

Ignalinos gimnazijos lituanistės Ž.Juo­dagalvienės vertinimu, Giedrius labiausiai ir išsiskiria savo žinių alkiu: be programinių kūrinių, skaito ir savo malonumui, ne tik kūrinius, bet ir kritikų atsiliepimus, tačiau per literatūros pamokas savo žinių pernelyg nedemonstruoja – žino gerokai daugiau, nei pasako.

„Jau daug kartų sakiau, kad dėl to, jog jis laimi lietuvių kalbos olimpiadą, medalis priklauso tikrai ne man. Sutapimas, kad jį mokau aš, bet vietoj manęs galėjo būti kiti mokytojai. Tiesiog Giedrius yra nepakartojamas mokinys, pasižymintis išskirtiniu smalsumu, intelektu ir požiūriu į gyvenimą. O didžiausias indėlis yra tėvų, ne mokytojų, – įsitikinusi Ž.Juo­dagalvienė. – Pats Giedrius sako, kad geografija susižavėjo tada, kai dar vaikystėje jam tėvai pradėjo skaityti apie kalnus ir ežerus, o domėtis ir mokėti savo gimtąją kalbą, jo įsitikinimu, piliečiui būtina.“

Niekas nežino, kiek Giedrius žino

Kad dar penktokas G.Pakalka suprastų daug žinąs, jam reikėjo nugalėti kitus bendraamžius televizijos konkurse, tačiau jo mokytojai, ugdytinio gabumus ir išskirtinumą kaipmat pastebėjo. Maža to, pedagogai sako, kad nors „genijaus“ epiteto vartoti ir nesinori, panašius į Giedrių mokinius per daugelį darbo mokykloje metų jie galintys suskaičiuoti rankos pirštais, o tokių kaip Giedrius – nebuvo.

„Pirmoje gimnazijos klasėje visiems būna sudėtinga su šalutiniais sakiniais, kūriniais, o Giedriui paaiškini lentoje, ir jis iškart supranta. Taip pat – ir kūrinių skaitymas: kai trečiokai antrąjį pusmetį turėjo skaityti Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“, Giedrius šį kūrinį buvo perskaitęs gerokai anksčiau. Jis kuo puikiausiai skaito Albert’o Camus, Franzo Kafkos kūrinius, kurie kitiems neįveikiami, nes jam įdomu“, – pasakoja Ignalinos gimnazijos lietuvių kalbos vyr. mokytoja Ž.Juodagalvienė.

Kad fenomenalius jaunuolio gebėjimus perprasti ir įsiminti naujus dalykus vos tik išgirdus pedagogai pastebėjo dar pradinėse klasėse, patvirtina Ignalinos gimnazijos geografijos mokytoja metodininkė Violeta Kreivėnienė. Ji pasakoja, kad Giedrius ne tik akimirksniu išsiaiškina naujus dalykus, bet dar ir pats juos sužino – olimpiadoms ruošiasi pagal savo sudėliotą veiksmų ir laiko planą.

„Giedrius yra labai gabus, galbūt tiek daug ruoštis jam ir nereikėtų, bet jis dirba labai nuosekliai, yra pats sau vadybininkas, – sako V.Kreivėnienė. – Jis individualistas, todėl būdavo sunku atspėti, kokių dalykų olimpiadoms jam reikia išmokti, ir baisu perkrauti darbais. Tačiau mūsų bendro darbo rezultatai iškalbingi – šiemet Giedrius vėl dalyvaus pasaulio geografijos olimpiadoje ir, tikėkimės, kaip ir pernai, parveš medalį.“

Be ruošimosi rugpjūtį Kinijoje vyksiančiai pasaulinei geografijos olimpiadai Giedrius dabar šį tą kartojasi ir egzaminams. Tačiau penki valstybiniai brandos egzaminai, kuriuos jis laiko, vaikino negąsdina – juk sako ruošęsis ne savaitę, bet visus 12 metų: „Nejaučiu labai didelio jaudulio, žinau tai, ką žinau.“

O žino Giedrius daug. Pernai, „Lietuvos tūkstantmečio vaikų“ vienuoliktokų finale, kai Giedrius nežinojo atsakymo į jo varžovui užduotą klausimą, kas yra posakio „Te maistas būna tavo vaistas ir vaistas būna tavo maistas“ autorius, salė nuščiuvo, nes Giedrius tiesiog negali nežinoti teisingo atsakymo.

"Dreamstime" nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Marijos žemėje su vaikais apie seksą nekalbama, bet net naujienų portaluose pilna instrukcijų, kaip pasiekti ilgesnį orgazmą. Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) kuria naują lytiškumo ugdymo programą, o jos kritikai negali atsistebėti, kiek daug joje krikščioniškųjų vertybių ir kiek mažai sveiko proto. Ar pavyks atsikratyti vieno iš Lietuvai dar likusių tabu, ypač kai kilo tokios batalijos – esą mokiniai bus skatinami tik susilaikyti nuo lytinių santykių iki santuokos ir žūtbūt nesužinoti apie apsisaugojimo priemones?

Choreografas Šarūnas Kirdeikis ir jauna besilaukianti mergina – tokia nuotrauka pasirodė garsenybių medžiotojų mėgstamo šokėjo feisbuke ir netruko pasklisti visuose naujienų portaluose. Komentatoriai sveikino porą, lyg netyčia užsimindami, kad merginai dar reikia baigti mokyklą.

Be skrupulų kelią skinasi nauja lytiškumo ugdymo programa, kuri niekaip nespręs ypač prastos ankstyvų gimdymų ir lytiškai plintančių tarp jaunimo infekcijų problemos.

Po kelių dienų paaiškėjo, kad intriguojanti pramogų rubrikos naujiena iš tikrųjų buvo puiki Lietuvos žmogaus teisių centro ir Š.Kirdeikio inicijuota akcija. „Be skrupulų kelią skinasi nauja lytiškumo ugdymo programa, kuri niekaip nespręs ypač prastos ankstyvų gimdymų ir lytiškai plintančių tarp jaunimo infekcijų problemos. Vienintelė siūloma tinkama alternatyva apsisaugojimui – susilaikymas iki santuokos“, – drastiškos akcijos kilmę gegužės pradžioje paaiškino Lietuvos žmogaus teisių centro portalas „Manoteisės.lt“, pridurdamas, kad ŠMM visuomenininkams neleido susipažinti su rengiamos programos juodraščiu, todėl portalas siūlė pakeisti ŠMM pavadinimą ir vadinti ją Religinio švietimo ministerija.

Netrukus šis portalas pats paskelbė programos juodraštį. Tada švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė pareiškė, kad paviešintas dokumentas nebūtinai yra tikras, kažkodėl norima sudaryti išankstinę nuomonę šia tema, o jį paskelbusieji turi tam tikrų tikslų. Paskui keliasdešimt nevyriausybinių organizacijų raštu kreipėsi į ministrę dėl kuriamos lytiškumo programos, kuri, jų nuomone, neatitinka realijų ir nėra moksliškai pagrįsta.

Juodraštyje teigiama, kad informavimas apie kontraceptines priemones neturi būti reklama, tapti paskata ankstyviems lytiniams santykiams ar alternatyva susilaikymui nuo jų, o vienas iš lytiškumo ugdymo rezultatų – susilaikymas nuo lytinių santykių paauglystėje. Tai – tik keletas teiginių, dėl kurių ir įsiplieskė diskusija, kai viena pusė kaltina kitą religinių dogmų laikymusi ir mokslo žinių nepaisymu, kita – neaiškiais interesais ar kapitalo krovimusi prieš rinkimus.

„Aš asmeniškai irgi nepritariu šiam kelių žmonių parašytam kūriniui, – apie programos juodraštį sako švietimo ir mokslo viceministrė Natalija Istomina. – Tai yra praėjusių metų, visiškai nesuderintas senos darbo grupės kūrinys.“

Dabar žingsnis po žingsnio sutarėme dėl vertybinių nuostatų ir to, kas kelia nerimą – kontracepcijos, abortų, homoseksualumo: kada ir kaip tai pranešti vaikams.

Viceministrė tvirtina, kad paviešintas dokumentas – jokiu būdu ne galutinė ugdymo programa, kurią jau buvo rengiamasi patvirtinti, ir pasakoja jo atsiradimo istoriją. Kai buvo sumanyta sujungti dvi programas – lytiškumo ir rengimo šeimai bei sveikatos ugdymo, praėjusių metų darbo grupė jas sujungė, bet mechaniškai, o ne turiniu. Kai susirinko nauja grupė, jos nariai nusprendė ne pradėti darbą nuo nulio, bet pagrindu laikyti jau esamą juodraštį. Todėl ministerija stebisi, kodėl kai kurie darbo grupės nariai skelbia pradinį variantą, kurio esą visi sutarė neviešinti.

„Dabar žingsnis po žingsnio sutarėme dėl vertybinių nuostatų ir to, kas kelia nerimą – kontracepcijos, abortų, homoseksualumo: kada ir kaip tai pranešti vaikams, – tvirtina N.Istomina. – Aišku, kad vaikai kai kurių žinių gauna gana anksti, bet reikia, jog autoritetai būtų šeima, mokytojas, ir vaikas neieškotų žalingos informacijos internete.“

Kruopščiai kurpiamą programą pati ŠMM žada paskelbti birželio 6 dieną – tada jau būsiąs metas pasiūlymams ir diskusijoms. Viceministrė tvirtina, kad geriausiu atveju programa mokyklas pasieks 2017 m. rugsėjį, nors tikėtasi, jog tai bus dar šį rudenį.

Bus ir kontraceptinių priemonių

Birželį pasirodysiantis programos variantas turėtų būti liberalesnis, tačiau kai kurių žodžių iš dainos neišmesi: vertybinės nuostatos, kad iš pradžių užgimsta meilė, o tik vėliau santykiai, arba kad kontraceptinės priemonės nėra sprendimas visais gyvenimo atvejais, liks.

Pirmiausia atsiranda meilė, o tam, kad ji būtų visavertė, vėliau atsiranda santykiai.

„Juodraštyje reikia daug ką taisyti, tačiau skaitydama jį nematau to, kas buvo pasakyta, pavyzdžiui, kad santykiai būna tik šeimoje. Jame kalbama apie normą, kurią turi suvokti vaikai: pirmiausia atsiranda meilė, o tam, kad ji būtų visavertė, vėliau atsiranda santykiai. Tačiau skatinti paauglių santykius būtų nusikaltimas, juk seksualinius santykius su vaikais draudžia Baudžiamasis kodeksas, – primena viceministrė. – Tačiau kalbame, kad šioje programoje bus viskas apie kontracepciją, bet tokia informacija nebus skatinimas.“

Vis dėlto viena naujosios darbo grupės narių, Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos vadovė Esmeralda Kuliešytė staigų programos virsmą vertina skeptiškai: grupėje yra per daug konservatyvių narių ir per mažai besiremiančių žmogaus teisėmis. „Matome, kad niekas nesikeičia. Siūlome, tačiau žaidimas vyksta į vienus vartus, balsuojama taip, kaip atrodo, o ne taip, kaip reikėtų ginant žmogaus teises, – sako E.Kuliešytė. – Nors pastabų ir išklausoma, kai vyksta balsavimas, dauguma nubalsuoja prieš, ir tie sprendimai nieko nekeičia.“

Ginekologė E.Kuliešytė pasakoja, kad nustebo, kai prisidėjusi prie grupės paklausė, kuo gi remsis jos nariai, kurdami naująją programą, ir gavo atsakymą: vertybėmis ir panašiai. „Kai paklausiau, ar remsimės teisiniais dokumentais – Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO), Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO), gavau teigiamą atsakymą, bet tas „taip“ buvo pasakytas, nes reikėjo. Kasdieniame darbe į tokius dokumentus nebuvo atsižvelgiama.“

Susilaikymas yra rekomendacija, skatinimas nekeisti partnerių, o tai normalu ir atitinka lietuvišką gyvenimo būdą – nepaleistuvauti.

Ankstyva lytinių santykių pradžia, didėjantys jaunuolių, užsikrėtusių lytiškai plintančiomis infekcijomis, skaičiai, dukart daugiau nepilnamečių gimdymų nei kai kuriose Europos šalyse – akivaizdūs argumentai, kad Lietuvai reikia kokybiško lytiškumo ugdymo, lytinio švietimo. Ką jau kalbėti apie tai, kad Lietuva neatlieka išsamių tyrimų šiomis temomis ir, priešingai nei kitos šalys, E.Kuliešytės įsitikinimu, mažai ką težino apie savo gyventojų reprodukcinę sveikatą, o liūdną statistiką tikimasi sumažinti vien atgrasant nuo lytinių santykių iki santuokos.

Kitas karštosios darbo grupės narys, Lietuvos tėvų forumo atstovas Renaldas Jančiauskas sako nesuprantantis, kodėl keli nariai ėmė taip peikti kuriamą programą, spausti ministeriją, todėl užduoda senovės romėnų klausimą: kam tai naudinga? R.Jančiauskas tvirtina, jog išsakyti kaltinimai dėl to, kad programoje pabrėžiama religijos įtaka, skatinamas susilaikymas iki santuokos ir neigiama kontracepcijos svarba, – laužti iš piršto.

„Lietuvoje beveik 90 proc. katalikų, todėl normalu, kad vienas iš 20-ies darbo grupės narių yra katalikiškos organizacijos atstovas. Nemanau, kad dėl to darbo grupė būtų sudaryta religiniu pagrindu. Kai kalbama apie susilaikymą, jis minimas kaip vienas saugiausių būdų nenorint pastoti ar užsikrėsti lytiškai plintančiomis ligomis, jokiu būdu nekalbama apie susilaikymą iki vestuvių ir panašiai, – aiškina Lietuvos tėvų forumo atstovas. – Todėl man ir nepatinka, kad keliamas triukšmas manipuliuojant tuo, ko nėra. Susilaikymas yra rekomendacija, skatinimas nekeisti partnerių, o tai normalu ir atitinka lietuvišką gyvenimo būdą – nepaleistuvauti.“

Lytinis švietimas mokyklose: visur po truputį

Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programa patvirtinta dar 2007 m. Dabar mokyklose įgyvendinama programa gali būti integruota į kelis dalykus, pavyzdžiui, per biologijos pamokas dėstoma fiziologinė jos pusė, per etikos – kalbama apie santykius. Dar tai gali būti pasirenkamasis dalykas ar privalomasis vienos savaitinės pamokos dalykas, vertinamas įskaita, arba viena iš neformaliojo švietimo veiklų. Taigi formaliai lytiškumo ugdymo formų yra įvairių, tačiau ar Lietuvos mokyklose lytinis švietimas realiai egzistuoja?

Lietuvos edukologijos universiteto mokslininkai, 2008 m. ŠMM užsakymu atlikę tyrimą apie rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programos įgyvendinimo galimybes, nustatė, kad įgyvendinimas nėra nuoseklus ir sistemingas. 60 proc. mokyklų šios programos temos buvo aptariamos per klasės valandėles, bet per jas aptariamos tik atskiros, o ne visos programoje išdėstytos temos.

Pagrindinės kliūtys, kodėl programa neįgyvendinama kokybiškai, – nepasirengimas. Beveik 40 proc. ugdymo įstaigų neturėjo asmens, atsakingo už šios programos įgyvendinimą, tik penktadalyje veikė tam sudarytos metodinės grupės. Taip pat kvalifikacijos trūkumas – ne visi respondentai žinojo rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo bei lytinio švietimo skirtumus, o pateikdami mokiniams lytiškumo klausimus vadovavosi asmeninėmis vertybinėmis nuostatomis. 88,5 proc. pedagogų nuostatos šeimos atžvilgiu tradicinės: tai vyro ir moters santuokos pagrindu sukurta bendruomenė.

Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos vadovė E.Kuliešytė sako, kad tarptautiniame kontekste lytinio švietimo neturinti Lietuva atrodo keistai. Kai įvairios reprodukcine gyventojų sveikata besirūpinančios tarptautinės organizacijos rengia apklausas ir sužino, kad sistemingo lytinio švietimo Lietuvoje nėra, nustemba ir klausia, kas dėl to daroma.

Taigi Lietuvoje lytiškumo ugdymas „išmėtytas“, o kitose šalyse, kaip pasakoja E.Kuliešytė, jo įgyvendinimo scenarijų gali būti įvairių, skirtumas tas, kad yra sistema. Kai kuriose Vakarų šalyse lytiškumo ugdymu užsiima daugiausia nevyriausybinių organizacijų specialistai, su kuriais mokyklos susitaria, kitur rengiami specialūs mokytojai, dar kitur, pavyzdžiui, Švedijoje, užsiėmimai vyksta jaunimo centruose, Rytų ir Centrinės Europos šalyse tokias pamokas veda mokytojai arba pakviesti medikai – pasirinkimų yra įvairių, dėstymo būdas daugiausia priklauso nuo mokyklos bendruomenės sprendimo.

„Lietuvoje dar tik pradžių pradžia. Sudėtinga numatyti, kas šią programą galėtų dėstyti. Jei ji konservatyvi, tokia, kai nereikia nieko pasakyti, kaip planuojama pagal naująją programą, tada ir dėstyti gali bet kas. Tačiau jei reikia kalbėti apie lyčių lygybę, lytiškumą, kas toks esi, kaip lytis gali tavyje išsikeroti, kokios yra žmogaus reprodukcinės teisės, kokia tavo lytiškumo vizija, apie lytinį priekabiavimą, prievartą, prekybą žmonėmis dėl lyties, tam jau reikia daug žinoti ir pasirengti. Kol kas mokykloje nematau nė vieno žmogaus, kuris galėtų perteikti tokias žinias“, – vardija E.Kuliešytė ir plečia lytiškumo ugdymo sampratą, kuri neapsiriboja žiniomis apie lytinius santykius.

Ji sako, kad visuomenė turi suprasti, jog lytiškumo ugdymas nėra žinios apie seksą, – tai kalba apie asmenybės ugdymą, formavimąsi: aiškinama, kaip kurti santykius su tėvais, draugais, atsispirti neigiamai įtaka, nugalėti stereotipus, mitus.

„Būtent lytiškumo, santykių psichologijos dabar mokyklose ir trūksta“, – patvirtina Lietuvos biologijos mokytojų asociacijos pirmininkas Romas Darafėjus.

Mokytojas sako, kad ši sritis yra fragmentuota, o ugdymas epizodinis – tam skiriama nedaug pamokų, temos gali būti integruojamos į skirtingus dalykus. O jei dar mokytojas nelinkęs apie tai kalbėti ar jam šis kursas atrodo nesvarbus, vieną kitą skyrelį mokiniams paliekama persiskaityti patiems. Todėl biologijos mokytojai tikisi, kad ministerija, kalbanti apie papildomą valandą lytiškumo ugdymui, tokio plano neatsisakys.

Dabar vos per kelias pamokas išdėstomi daugiausia fiziologiniai dalykai, kalbama apie lytinę reprodukcinę sistemą, o štai psichologijai, kuri mokiniams ne tik svarbi, bet ir įdomi, laiko nėra. Biologas R.Darafėjus patikina, kad ypač jaunesniems mokiniams reikia pokalbių su saugusiaisiais, o jei žinių alkį jie kompensuos internete, gali susiformuoti labai iškreiptas požiūris į lytinį švietimą.

„Fiziologijos ir anatomijos neužtenka, reikia psichologinių dalykų, kurie aiškintų lyčių skirtumus. Pavyzdžiui, kodėl atsiranda tokie didelė priešprieša tarp vaikų šeštoje klasėje ir kolektyvas vėl susitupi tik 9–10 klasėje? Vaikai to nesuvokia, tarkime, mergaitės nesupranta, kad berniukai dėmesį joms rodo tampydami už kasų. Vaikai nori tokių žinių, bet kliudo rėmai – turi tiek pamokų ir užbaigi temą“, – sako pedagogas.

Paklaustas, ar 2007-aisiais patvirtinta rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programa remiasi katalikiškomis vertybėmis, kaip, kritikų teigimu, konstruojama naujoji, mokytojas patikina, kad nuo pedagogo priklauso ir tai, kiek jo perduodamos žinios bus persmelktos katalikiška dvasia, o kiek paremtos mokslu. „Mano supratimu, kalbėti apie susilaikymą iki santuokos yra utopija. Reikia kalbėti kuo realiau, apie tai, kad vyksta dabar, – sako R.Darafėjus. – Lytiškumo ugdymo programa integruojama daug kur – į biologijos pamokas, klasės valandėles, tačiau kai jos visur yra po truputį, iš to jokios naudos.“

Biologas prisimena, kad apie lytiškumą mokyklose pradėta kalbėti maždaug prieš dvidešimtmetį, o kol nesumažėjo pamokų, šioms temoms buvo skiriama gerokai daugiau dėmesio – nuo penktos iki pat dvyliktos klasės po dvi savaitines pamokas, dar atskirai mokytasi asmens higienos.

O štai ginekologė Vaiva Eringytė, kurios konsultacijos „Panelės“ žurnalo raudonajame puslapyje per daugiau nei dvidešimtmetį padėjo subręsti ne vienai kartai ir tapo kone įdomiausia leidinio skiltimi, pastebi, kad informacijos apie lytiškumą, santykius poreikis šiuo metu sumažėjo. Gydytoja svarsto, kad klausimų antplūdį 1991-aisiais lėmė Lietuvoje prasidėjusi seksualinė revoliucija, o dabar lytiškumo klausimas nebėra taip akcentuojamas, ši tema tapo įprasta gyvenimo dalimi, todėl apie intymius dalykus žmonės sužino patys.

„Per 25 metus atsirado visai kitų galimybių pasiekti informaciją. Aišku, informacijos sraute gali būti ir žalingų šaltinių, tačiau yra gydytojai, tėvai, mokykla, kuri, mano galva, ugdo labai gerai, nes paauglių nėštumų, palyginti su kitomis šalimis, turime labai mažai“, – sako V.Eringytė

Paklausta apie statistiką, kad pusė penkiolikmečių pastarųjų lytinių santykių metu nesisaugojo, ginekologė paaiškina, kad tokios statistikos nereikia vertinti pernelyg rimtai: „Lietuvos paaugliai nepasižymi ankstyvais lytiniais santykiais, todėl santykiavusių penkiolikmečių nėra tiek daug, o nesisaugojusių dar mažiau.“

V.Eringytės nuomone, reikia atskirti lytiškumo ugdymą ir mokymą, instruktavimą, todėl ji nepritaria pernelyg liberaliam požiūriui į lytiškumo ugdymą: „Aš kategoriškai nusiteikusi prieš kontracepcijos priemonių kišimą, ypač nepilnametėms, juolab kad nepilnamečių kontracepcijos vartojimas neužtikrina apsaugos – jos arba neišgeria tablečių, arba geria jas netinkamai. Taip pat reikiamu metu neturi prezervatyvų arba užsimauna juos netaisyklingai. Geriausia, kai nepilnamečiai dar negvildena šios problemos. Per 25 metus nepakeičiau nuomonės dėl to, kad esą reikia paleisti vaikus ir įduoti jiems visas priemones.“

Garbės nedaranti statistika – lytinio švietimo trūkumo pasekmė

PSO 2013–2014 m. apklausos duomenys rodo, kad lytinių santykių jau turėjo 7 proc. penkiolikmečių merginų ir 22 proc. vaikinų. Statistikos departamento duomenimis, 2014 m. Lietuvoje pagimdė beveik 300 nepilnamečių, 100 merginų iki 17 metų amžiaus nėštumą nutraukė abortu.

„Pati Lietuva tyrimų apie jaunuolių lytinius santykius neatlieka, tačiau PSO, JTO apklausos rodo, kad ketvirtadalis nepilnamečių ir pusė septyniolikmečių jau yra pradėję lytinį gyvenimą. Tai rodo, kad jie nebūna tam pasirengę, o to pasekmės – Lietuvoje gimdo dukart daugiau paauglių nei kitose Europos šalyse, – statistiką apžvelgia ginekologė E.Kuliešytė. – PSO tokius rodiklius vienareikšmiškai vertina  neigiamai, nes paaugliai neturi gimdyti vaikų ir demografinių rodiklių kelti paauglių sąskaita negalima. Tai ne tik neetiška, bet ir rodo visišką nesirūpinimą nei strategijomis, nei politikomis.“

Kita garbės nedaranti statistika, arba lytinio švietimo trūkumo pasekmė, – lytiškai plintančios infekcijos tarp jaunimo. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, 2014 m. daugiau kaip pusė naujai užsikrėtusiųjų chlamidioze (55,3 proc.) ir gonorėja (50,1 proc.) buvo 20–29 metų amžiaus žmonės, tarp visų užsikrėtusiųjų sifiliu jaunimas sudarė trečdalį, ŽIV – penktadalį.

„Situacija blogėja, jau reikėtų šaukti S.O.S, todėl man net keista, kad valstybinės organizacijos į tai nekreipia dėmesio. Pamenu, 2009 m. buvo kalbama apie sifilio protrūkį mokyklose, bet tuo ir baigėsi. O dabar daugėja kitų lytiškai plintančių ligų“, – stebisi E.Kuliešytė.

Gydytoja pastebi, kad į tokią statistiką nereaguojama, priešingai, manoma, jog  mokiniams nieko nesakant, skatinant juos susilaikyti nuo lytinių santykių galima sustabdyti liūdną statistiką, nors esą turėtų būti priešingai – jaunimas turi žinoti apie galimas infekcijas ir kokiomis priemonėmis jų išvengti.

E.Kuliešytė tikina, jog užsienyje atlikti tyrimai rodo, kad jei pagal įgyvendinamas lytiškumo ugdymo programas su jaunimu kalbama apie lytinę reprodukcinę sveikatą, laukiantį lytinį gyvenimą, galimas pasekmes ir prevenciją, tada jaunimas į tai ir žiūri daug atsakingiau – atideda lytinį gyvenimą, naudoja apsaugą.

„O Lietuvoje, drąsiai galiu sakyti, taip galvoja mažuma. Ir gaila, kad grupė, kuri dirba su gimstančia lytiškumo ugdymo programa, mano, jog viską sustabdyti galima kalbant apie susilaikymą iki santuokos, kas yra visiškai nerealu, apie kontracepcijos nenaudojimą, kas yra pavojinga paauglystėje, nes paauglėms kyla dvigubai didesnė rizika mirti dėl nėštumo ir gimdymo komplikacijų. Tad į ką mūsų jaunimą stumia gerbiami saugusieji?“ – klausia Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos vadovė.

Besilaukiančioms nepilnametėms padedančių organizacijų atstovės vienareikšmiškai pasisako už lytiškumo ugdymą. Jos paaiškina, kad didžioji dalis paauglių pastojo dėl to, kad nesisaugojo, o nesisaugojo todėl, kad nemanė, jog lytiniai santykiai gali turėti kokių nors pasekmių.

„Manau, jog merginos užmegzdamos santykius negalvoja, kad jų pasekmė gali būti nėštumas. Žinoma, pirmiausia joms trūksta meilės ir švelnumo. Lytinio švietimo  reikia vienareikšmiškai, tačiau ne tik mokyklose, bet ir šeimoje“, – įsitikinusi globos namų „Užuovėja“ direktorė Gytė Bėkštienė.

Nors į šią įstaigą su savivaldybių ar Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos žinia pakliūva besilaukiančios nepilnametės iš globos namų ar socialinės rizikos šeimų, tai, kad pastoja tik nepilnametės iš probleminės aplinkos, tėra mitas. Statistikos departamento duomenimis, nepilnamečių nėštumų kaime ir mieste yra tiek pat.

VšĮ Krizinio nėštumo centro vadovė Zita Tomilinienė patvirtina, kad neplanuotas nėštumas nepriklauso nuo šeimos socialinio ar ekonominio statuso. Dažnai iš smalsumo ar dėl hormonų audrų lytinį gyvenimą pradėjusiems jaunuoliams trūksta elementarių žinių apie lytinio gyvenimo pasekmes.

„Matome, jog trūksta žinių, kaip apsisaugoti nuo lytiškai plintančių ligų, neplanuoto nėštumo, naiviai tikimasi, kad galbūt vienas kartas neturės pasekmių, – sako Z.To­milinienė. – Trūksta ne tik brandaus emocinio pasiruošimo tapti mama ar tėvu, bet ir suvokimo, kad reikia neskubėti pradėti lytinių santykių, atsakingai rinktis partnerį, nes net saugantis galima pastoti. Jokių abejonių, jog mokykloje reikia lytiškumo ugdymo, kad jaunuoliai būtų rengiami atsakingiems santykiams ir šeimai, tačiau svarbu, kad tai nevirstų seksualinio švietimo programa.“

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako psichologas, „Jaunimo linijos“ vadovas Paulius Skruibis

– „Jaunimo linija“ – viena iš keliasdešimties organizacijų, kurios kreipėsi į švietimo ir mokslo ministrę Audronę Pitrėnienę dėl naujos sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai programos. Kodėl?

– Perskaitę programos juodraštį supratome, kad ji neatsako į daugumą paaugliams kylančių klausimų, dėl kurių labai daug jaunimo skambina į „Jaunimo liniją“. Nors  grupė, į kurią orientuojamės, yra 16–30 metų amžiaus žmonės, lytiškumo klausimais kreipiasi ir jaunesni paaugliai, kuriems jau seniai rūpi įvairūs klausimai apie seksualumą, apsisaugojimo priemones, nėštumą ir t.t. Iš to, ką girdime telefonu, suprantame, kad neretai jie nė neturi šaltinių, iš kurių galėtų gauti patikimos informacijos. Tiesa, dažnai telefoninius pokalbius su mūsų savanoriais jie pradeda juokaudami, kikendami, kurdami istorijas, tačiau jei savanoriui pavyksta rasti bendrą kalbą, netrukus paaiškėja, kad tai rimti klausimai, į kuriuos tas žmogus nori gauti atsakymus ne tik internete. Mums atrodo, kad tokie pokalbiai turėtų vykti ir mokykloje, todėl ir pasirašėme kreipimąsi.

O kuriamoje programoje yra ir naudingų dalykų, pavyzdžiui, daug rašoma apie mankštą. Mankšta nėra blogai, bet lytinio švietimo temų toje programoje kaip tik ir nėra. Be to, keista, kai kartais kalbama, kad lytinis švietimas neva skatintų lytinius santykius pradėti per anksti, tačiau, kiek žinau, mokslinių tyrimų duomenys rodo atvirkščiai: pirmiausia dar iki lytinių santykių žmonėms reikia suprasti savo lytiškumą, kas vyksta, kokių pasekmių gali būti.

– Diskusijoje dėl kuriamos ugdymo programos, atrodo, daugiausiai prieštaravimų kyla dėl to, kaip pateikti mokiniams informaciją apie lytinius santykius, kontracepciją, bet ar skambinantieji į „Jaunimo liniją“ klausia vien tik apie tai?

– Būtent, kad jaunimą domina ne tik tai. Pavyzdžiui, sulaukiame klausimų, kada pradėti lytinius santykius. Tai galimybė jaunam žmogui pasikalbėti su neutraliu suaugusiuoju, mūsų savanoriu, kuris tikrai neskatins pradėti jų anksti, bet ir nemoralizuos – pirmiausia padės suprasti, ar iš tikrųjų jis to nori. Jei nori, bet klausia, vadinasi, abejoja, galbūt kažkas paauglį spaudžia. Labai gerai, kad apie tai galima pasikalbėti telefonu, bet, mūsų nuomone, ir mokykloje turi būti erdvės tokiems pokalbiams.

Lytinio tapatumo, seksualinės orientacijos klausimai taip pat yra dažna tema, aktuali jaunam žmogui. Šie klausimai irgi turėtų būti švietimo dalis, kuri padėtų susivokti, kaip būna, kas yra normalu ar kas nors yra nenormalu.

– Ar dėl atsakymų į lytinio tapatumo klausimus paieškų pats paauglys gali sulaukti neigiamų pasekmių, pavyzdžiui, patyčių?

– Didžioji dalis klausimų yra natūralūs, kasdieniai, kylantiems visiems paaugliams, tačiau pasitaiko ir ekstremalių situacijų. Pavyzdžiui, iš mažo provincijos miestelio skambina mergina, kuri nuo pat vaikystės nesijaučia mergina. Dėl to jai kyla daugybė problemų, ne tik patyčių. Ji pati ieškojo pagalbos, kas tik su ja nedirbo – specialistai ir mokykloje, ir už mokyklos ribų, tačiau tai nepadėjo. Tos merginos skambučių sulaukėme ne vienus metus, tai buvo tikrai labai ilga ir sudėtinga istorija. Kuo ji susijusi su lytiniu švietimu? Tokių žinių trūksta ir patiems vaikams, ir aplinkiniams, todėl ypatingesniais atvejais tai tampa didžiule problema.

Susidaro įspūdis, kad lytinis švietimas kraupiai vėluoja. Kaip anekdote: „Mama, o ką tu norėtum apie tai sužinoti?“ Iš tiesų, mokiniai jau būna radę informacijos internete, gavę jos iš savo draugų. Kyla klausimas, ar mums patinka informacijos šaltiniai, būdai, kuriais jie gauna žinių apie lytiškumą.

BFL

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Lietuvos universitetai, jau apšilę kojas pasauliniame „U-Multirank“ reitinge, per metus spėjo pagerinti bent po keletą rodiklių. Nors ir ne septynmyliais žingsniais, pakilo mokslinės veiklos ir žinių perdavimo rodikliai: daugiau lėšų mokslui vykdyti, daugiau verslo užsakymų, daugiau studentų įkurtų įmonių. Tačiau klausimų kelia paties reitingo „U-Multirank“ metodika ir logika.

Vos pasirodžius pirmajam Europos Ko­mi­si­jos inicijuotam reitingui, jo organizato­riai prisaikdino nekarūnuoti aukštųjų mokyklų ir neieškoti autsaiderių, nerikiuoti jų pagal geriausius įvertinimus ar kokį kitą dirbtinai iš reitingo ištrauktą kriterijų. Tokioms rekomendacijoms, suprantama, pritarė ir pa­čios aukštosios mokyklos: juk „U-Mul­ti­rank“ ir sukurtas tam, kad būtų atsvara tradiciniams reitingams: užuot baksnojęs į jų bėdas, at­skleistų aukštųjų mokyklų specifiką ir įvairovę, o ne girtų ir peiktų nepalyginamas institucijas.

Vis dėlto kasmet, paskelbus nors ir alternatyvų, bet vis tiek reitingą, žiniasklaida ir patys universitetai puola sumuoti nepalyginamus pasiekimus rodančių įvertinimų, pavyzdžiui, kiek studentų atlieka praktiką regione ir kiek universitetas uždirba iš verslo užsakymų.

Kaskart paskelbus „U-Multirank“ ar bet kokį kitą reitingą, universitetai nepuola perbraižyti savo strateginių planų.

Grynai įdomumo dėlei galima apskaičiuoti ir suminį „U-Multirank“ reitingą – kiek aukščiausių A įvertinimų, reiškiančių „labai gerai“ (prasčiausias įvertinimas „silpnai“ yra E), gavo konkretus universitetas. Įvertinimais nuo E iki A aukštosios mokyklos pristatomos penkiose srityse: studijų, mokslinių tyrimų, žinių perdavimo, tarptautiškumo ir poveikio regionui, o šios išskiriamos dar į kelis kriterijus, kurių instituciniame „U-Multirank“ iš viso yra 31.

Daugiausiai aukščiausių įvertinimų A šiemet, kaip ir pernai, surinko Vilnius Gedimino technikos universitetas (VGTU), antras geriausias įvertinimas priklauso Kauno technologijos universitetui (KTU), surinkusiam devynis aukščiausius įvertinimus. Beje, tiek pat aukščiausių įvertinimų (9) surinko ir Lietuvoje dėl prastos kokybės atvirai kritikuojamas Lietuvos edukologijos universitetas (LEU), o Vilniaus universitetas (VU) pelnė triskart mažiau nei LEU – tris aukščiausius įvertinimus.

Lietuvos universitetų, kurie „U-Multirank“ dalyvavo ir pernai, ir šiemet, atstovai pritaria, kad šis, kaip ir kiti reitingai, yra subjektyvus, be to, kai kurie jų kolegos gali pasipuikuoti nurodydami gražesnius skaičius, nei yra iš tiesų. Vis dėlto, kaskart paskelbus „U-Multirank“ ar bet kokį kitą reitingą, universitetai nepuola perbraižyti savo strateginių planų. Reitingo informacija jie tvirtina besinaudojantys kaip viena iš priemonių, kad įvertintų, kaip po įgyvendintų darbų pasikeičia konkretūs rodikliai, palygintų savo situaciją ir pokyčių tempą su užsienio universitetais.

Lietuvos universitetai – neva lyderių lyderiai

VU, kuris, kalbant reitingų žargonu, naujausiame „U-Multirank“ buvo „nukarūnuotas“, šią reitingavimo sistemą vertina remdamasis oficialiai pareikšta Europos universitetų tinklo – Koimbros grupės valdybos pozicija: „U-Multirank“ sudarytojai turėtų pergalvoti kri­terijus, pasirinkti svarius bei palyginamus ir su­prantamai juos paaiškinti aukštojo mokslo institucijoms.

Duomenys interpretuojami laisvai, taip pat savarankiškai pasirenkami ir pjūviai, žaidžiama neobjektyvia informacija.

Be to, kai kurie Koimbros tinklo universitetai priklauso ir kitam tinklui – LERU, o šio nariai yra ir prestižiniai Oksfordo, Kembridžo universitetai, kurie dar 2013 m. ne tik viešai kritikavo „U-Multirank“ metodologiją, bet ir atsisakė teikti jam duomenis. LERU šiuos reitingus peikė už tikslių kriterijų nebuvimą, problemišką duomenų lyginimą ir pernelyg laisvo jų interpretavimo galimybę, juolab kad „U-Multirank“ universitetų teikiama informacija yra netikrinama. Būtent šio reiškinio padariniai, VU partnerystės prorektorės prof. Gretos Drūteikienės teigimu, yra matomi ir Lietuvoje: duomenys interpretuojami laisvai, taip pat savarankiškai pasirenkami ir pjūviai, žaidžiama neobjektyvia informacija.

„Jeigu tikėtume reitingo duomenimis, pagal kai kuriuos kriterijus ne viena Lietuvos aukštojo mokslo institucija lenkia pasaulyje aukščiausiai vertinamus ir į geriausiųjų šimtuką pa­ten­kančius Europos universitetus, nors visi suprantame, kad tai negali būti tiesa“, – reitingo nesusipratimus paaiškina G.Drūteikienė.

Prasčiausiai įvertinas VU iš Lietuvos universitetų, „U-Multirank“ duomenimis, turi daugiausiai mokslinių publikacijų, skelbiamų „Thomson Reuters Web of Science“ duomenų bazėje, vienintelis gavo aukščiausią balą už mokslinių publikacijų, parengtų su užsienio autoriais, dalį ir kt. Per metus šiek tiek sumažėjo universiteto daugiausiai cituojamų mokslinių publikacijų, iš išorės gaunamų pajamų už mokslinę veiklą ir kitų rodiklių reikšmės.

Iš viso VU pavyko šiek tiek pagerinti 19 ro­diklių, o reikšmingiausi pokyčiai, G.Drū­tei­kie­nės teigimu, matyti mokslo produkciją ir tarptau­tiškumą atspindinčiuose rodikliuose. „Thom­son Reuters Web of Science“ indeksuoja­mų publikacijų skaičiaus trejų metų vidurkio įvertinimas pagerėjo nuo C iki B, taip pat – tarpdisciplininių publikacijų dalis nuo bendro jų skaičiaus per ketverius metus, meninės veiklos produkcijos vertinimas pasikeitė nuo E (silpnai) iki B (gerai), o didesnį skaičių užsienio kalba vykdomų magistrantūros studijų prog­ramų „U-Multirank“ įvertino C (pernai – D).

Daugiausiai geriausių įvertinimų – VGTU

Šiemet, kaip ir pernai, daugiausiai aukščiausių įvertinimų pelnė VGTU, labiausiai pagerinęs kai kuriuos mokslinės veiklos, žinių perdavimo, tarptautiškumo sričių rodiklius. Šiek tiek sumažėjo sėkmingai studijas baigiančių magis­trantūros studentų dalis, daugiausiai cituojamų ir tarpdisciplininių mokslinių publikacijų ro­dik­lių reikšmės.

VGTU Strateginio planavimo, kokybės vadybos ir analizės centro vedėjos Lidijos Kraujalienės teigimu, šiemet reitingo sudarytojai įvertino padidėjusį mokslinių publikacijų skaičių, jų citavimo indeksą, taip pat – magis­trantūros programų užsienio kalba ir laipsnio siekiančių užsienio studentų pagausėjimą.

Iš tiesų visų šių rodiklių reikšmės pakilo, tačiau bent jau „U-Multirank“, priešingai nei VGTU, nurodo, kad universiteto publikacijų „Thomson Reuters Web of Science“ duomenų bazėje sumažėjo nuo 1041 iki 1032. Vis dėlto, VGTU skaičiavimais, šis rodiklis (bendras ketverių metų publikacijų skaičius) esą turėtų siekti maždaug 1,1 tūkst. publikacijų.

„Skirtumų gali būti dėl institucijos pavadinimų gausybės. Gali būti, kad kai kurie VGTU pavadinimai buvo neįvertinti, tačiau bendras universiteto publikacijų skaičius didėjo, taip pat ir „Thomson Reuters Web of Knowledge“ platformos „Web of Science“ tarptautinėje duomenų bazėje“, – tvirtina L.Kraujalienė.

O štai padidėjęs VGTU mokslinių publikacijų citavimo indeksas matyti ir „U-Multirank“: pernai jis buvo 0,95, šiemet siekia 1,14. VGTU nuo 33,39 2015 m. iki 56,27 2016 m. padidino ir iš išorės gautų pajamų už mokslo veiklą ir akademinio personalo santykio rodiklio reikšmę. L.Kraujalienė paaiškina, kad šis rodiklis padidėjo, nes universitetas gavo daugiau tarptautinių ir nacionalinių lėšų įvairiems projektams įgyvendinti. Pavyzdžiui, nacionalinės mokslo programos „Ateities energetika“ projektams – „Energiją tausojančių medžiagų kūrimas, tyrimai ir taikymas pastatų atitvarose“, „Pastato ir atsinaujinančios energijos vartojimo tvarumo modelis“ ir kitiems.

Didėjo ir VGTU uždirbtos pajamos iš verslo užsakymų (privataus kapitalo pritraukimo rodiklis) – tai universitetui pelnė aukščiausią įvertinimą. L.Kraujalienė paaiškina, kad daugiausia Lietuvos ir užsienio įmonių užsakomi darbai yra susiję su naujų medžiagų, skaitinio intelekto algoritmų, informacinių technologijų tyrimų sritimis.

„Labai gerai“ VGTU įvertintas ir pagal nuo universiteto atskilusių, „pumpurinių“ įmonių skaičių: naujausiame „U-Multirank“ šis įvertinimas pelnytas už 16 naujų universiteto startuolių.

Rodikliams pagerinti reikia kelerių metų

KTU per metus labiausiai pagerino mokslinės veiklos ir žinių perdavimo sričių rodiklius, šiek tiek sumažėjo mokslinių publikacijų citavimo indeksas, absoliutus jų skaičius bei kartu su verslo partneriais parengtų publikacijų dalis procentais. Išorinių mokslinių tyrimų pajamų rodiklio reikšmė išaugo nuo 26,24 iki 34,96. Reitingo sudarytojai šį rodiklį apskaičiuoja remdamiesi 2012–2014 m. duomenimis, o kaip tik tuo metu KTU padaugėjo 7-osios bendrosios programos įgyvendinamų projektų, kitų mokslo darbų.

„Tikimės ir toliau išlaikyti tokį rodiklį, nes 2015 m. duomenys, kurie bus pateikti artimiau­siu metu, taip pat gerėja: auga aukšto lygio tarptautinių mokslo publikacijų, patentų skaičius, daugėja laimėtų „Horizontas 2020“ projektų“, – prognozuoja KTU strateginio plana­vimo ir kokybės direktorė Solveiga Buo­žiū­tė.

KTU jau pasirašė 12 programos „Ho­ri­zon­tas 2020“ dotacijos sutarčių ir tapo strateginio pro­jekto „Sveiko senėjimo mokslo ir technologijų kompetencijos centras“ koordinatoriumi. Šį programos „Horozintas 2020“ projektą KTU įgyvendins drauge su Lietuvos sveikatos moks­lų universitetu, VU, Švedijos Lundo universitetu, VTT Suomijos techninių tyrimų centru.

KTU pajamos padidėjo ir žinių perdavimo srityje – už privataus kapitalo pritraukimą šis universitetas įvertinas „labai gerai“. Didesnes pajamas iš verslo užsakymų lėmė 2012 m. įsteigto KTU Nacionalinio inovacijų ir verslo centro (NIVC) veikla, o 2015 m. atsirado ir jo koordinuojama atviros prieigos sistema APCIS, kurioje verslas paprastai gali iš tūkstančio universiteto siūlomų paslaugų išsirinkti reikalingą darbą ir jį užsakyti.

„Anksčiau verslininkai sakydavo, kad nežino, į ką kreiptis dėl tam tikrų darbų, nes universitetas didelis, nėra „vieno langelio“ principo. O NIVC ir atviros prieigos sistema sujungė verslo ir mokslo žmones – technologijų perdavimas verslui suaktyvėjo. Taigi trejų metų įdirbis šiandien jau duoda matomų rezultatų – pajamos iš privataus sektoriaus, Lietuvos ir užsienio rinkų didėja“, – apibendrina S.Buožiūtė.

Per metus nuo praėjusio „U-Multirank“ KTU gerokai padidino ir nuo universiteto atskilusių įmonių skaičių. Startuolių skatinimas KTU prasidėjo 2012 m., kai universitetas įsteigė akademinį jaunimo verslumo centrą „KTU Statup Space“, o dabar KTU kasmet įkuriama apie 12 jaunųjų įmonių. Pavyzdžiui, 2014 m. studentai įsteigė įmones, kad galėtų gaminti pragulų prevencijos lovas su šoninio pavertimo funkcija, komercializuoti sintetinį kaulo pakaitalą ir t.t.

„Strateginė kryptis, kurios idėja buvo suteikti pagalbą ir erdvę jaunojo verslo plėtrai, šiandien duoda rezultatų, net geresnių nei Suomijos Aalto, Nyderlandų Delfto technologijos ar Danijos technikos universitetų“, – KTU rodiklį su panašių užsienio aukštųjų mokyklų situacija lygina S.Buožiūtė.

KTU rezultatas šių užsienio universitetų pa­sie­kimams prilygsta ir studijų srityje pagal sėkmingai bakalaurą baigiančiųjų dalį (61,84 proc.) –  jų KTU per metus padaugėjo daugiau nei dešimtadaliu. Toks rezultatas gali atspindėti studijų programų pertvarkos, naujojo dėstytojų edukacijai skirto KTU centro EDU-LAB veiklos, pirmosios Lietuvoje 2014 m. atsiradusios kompleksinės mentorystės programos naudą. Šios programos dalyviams, maždaug trečdaliui universiteto studentų, susidoroti su studijų metais kilusiais sunkumais padeda jų mentoriai.

Pajamų už mokslą jau gauna ne tik techniniai universitetai

Padidėjusios iš išorės gautos pajamos už mokslą – nacionalinės, tarptautinės lėšos moks­linei veiklai 2012–2014 m. – aukščiausią įver­ti­nimą pelnė ir Vytauto Didžiojo universitetui (VDU).

VDU Ekonomikos ir vadybos fakulteto (EVF) dekanė doc. dr. Rita Bendaravičienė paaiškina, kad žymų rodiklio reikšmės (nuo 63,03 iki 154,12) padidėjimą lėmė universiteto įgyvendintų projektų gausa. 2012–2014 m. vien Lietuvos mokslo taryba (LMT) finansavo 52 universiteto įgyvendinamus projektus, o 2014-aisiais VDU pritraukė 56,8 proc. daugiau įvairių fondų paramos mokslo projektams vykdyti. Pajamų didėjimo tikimasi ir toliau, nes praėjusiais metais taip pat augo LMT skiriamos lėšos, 20 proc. padidėjo tarptautinių projektų finansavimas.

„2014 m. prasidėjo paraiškų teikimas programos „Horizontas 2020“ projektams įgyvendinti, todėl tikimės, kad šis rodiklis gerės ir toliau, jo pokytis bus matomas, kai „U-Multirank“ pateiksime duomenis apie 2013–2015 m. laikotarpio mokslinės veiklos pajamas, – prognozuoja R.Bendaravičienė. – Didelio šuolio nebus, bet pajamos nuosekliai turėtų didėti, nes ir pats universitetas investuoja į šią strateginę kryptį. Pavyzdžiui, VDU Pasaulio lietuvių universiteto idėjos realizavimas skatina mokslininkų ir studentų bendradarbiavimą, kūrybinius mainus ir yra gera platforma pritraukti lėšų.“

Kitas gerokai pasikeitęs VDU rodiklis – nuo universiteto atskilusių „pumpurinių“ įmonių skaičius: per metus šio rodiklio reikšmė išaugo nuo nulio iki 4,87 (B).

R.Bendaravičienė paaiškina, kad naujų įmonių atsiradimą lėmė Verslo praktikų centro įkūrimas, nes viena iš jo veiklų – gerinti studentų verslumo kompetencijas: „Dėl centro kompetencijos, teikiamos pagalbos steigiant įmones, teikiamų konsultacijų ir kitų veiklų faktiškai atsirado įkurtų įmonių.“

Atskilusių įmonių gerokai padaugėjo ir Mykolo Romerio universitete (MRU), už šį rodiklį MRU „U-Multirank“ gavo aukščiausią A įvertinimą. Taip pat didėjo pajamos iš privataus kapitalo, tačiau, nors šio rodiklio reikšmė padidėjo nuo 1,14 pernai iki 7,78 šiemet, už jį universitetas gavo C įvertinimą.

MRU Komunikacijos ir rinkodaros centro direktorius Šarūnas Sakalauskas abu pagerėjusius rodiklius sieja su MRU LAB įsteigimu: 19 laboratorijų, sutelktų atskirame universiteto padalinyje, įgyvendina trečiąją universiteto misiją – bendradarbiauja su verslu. Tarp universiteto teikiamų paslaugų verslui didžiausią dalį užima mediacijos mokymai, nacionaliniu mastu atliekami kibernetinio saugumo tyrimai.

„Siekiame, kad mūsų mokslinių tyrimų darbotvarkę formuotų ne tik mokslininkai, bet ir verslininkai, – sako Š.Sakalauskas. – Nors laboratorijų korpusas atidarytas 2015 m. rugsėjį, jų veikla buvo prasidėjusi jau anksčiau: pastato atidarymo dieną jau turėjome 10 MRU LAB partnerių – įmonių, organizacijų, todėl tikimės, kad kitąmet reitinge bus matyti dar didesni privataus kapitalo pritraukimo skaičiai.“

Š.Sakalauskas, kaip ir kitų universitetų atstovai, patvirtina, kad vienas iš motyvų dalyvauti „U-Multirank“ yra galimybė pasitikrinti, kaip universitetui sekasi siekti strateginių tikslų, be to, šis reitingas kaip tik akcentuoja žinių perdavimo sritį – gana detaliai, skirtingais rodikliais įvertina universitetų bendradarbiavimą su verslu.

Nors „U-Multirank“ sulaukia kritikos, Š.Sakalausko teigimu, šio reitingo stiprybė yra ta, kad, be institucinio vertinimo, jame galima palyginti palyginamus dalykus – skirtingų aukštųjų mokyklų siūlomas studijų programas ar jų kryptis, bet ne gretinti ir panašumų ieškoti tarp nepalyginamų skirtingos specializacijos universitetų, kaip dalyje kitų reitingų.

„Jei stipriausi pasaulio universitetai toliau kvestionuos „U-Multirank“ metodiką, reitingo sudarytojams reikės rasti būdų, kaip apsiginti“, – apibendrina Š.Sakalauskas. Jis prognozuoja, kad ilgainiui patikimesnėmis reitingavimo sistemomis bus laikomos tos, kurios, užuot pasikliovusios vien universitetų pateikiamais skaičiais, remsis atvirai prieinamais duomenimis.

„Visi reitingai yra subjektyvūs, visuose taikoma vienokia ar kitokia perspektyva, vienur skaičiuojami išvestiniai dydžiai, kitur – absoliutūs skaičiai. Tai nėra nei gerai, nei blogai. Mano nuomone, problemų atsiranda tada, kai lyginami nepalyginami dalykai“, – sako VDU EVF dekanė R.Bendaravičienė, kuri „U-Multirank“ tyrinėjo dar iki jo pasirodymo.

Ji priduria, kad į profiliavimą nukreiptas „U-Multirank“ vis tiek yra viena iš priemonių, kurios padėtų universitetui įvertinti stipriąsias ir tobulintinas sritis, ir nėra blogesnis už kitus reitingus.

Kitąmet „U-Multirank“ gali nebūti VU

Išorines mokslinių tyrimų pajamas smarkiai pa­didino ir Klaipėdos universitetas (KU). KU plėt­ros prorektorius dr. Saulius Gulbinskas tokį rezultatą sieja su sėkminga Jūrinio slėnio veikla ir struktūrine universiteto pertvarka: technologijos ir gamtos mokslai sutelkti viename fakultete, smulkūs jūrinių krypčių mokslo padaliniai sujungti viename Jūros tyrimų atviros prieigos centre ir kt.

„Didesnes mokslo pajamas lėmė mokslinių tyrimų laivo „Mintis“ ir Jūros tyrimų ir atviros prieigos centro laboratorinė įranga, leidžianti atlikti stambesnės apimties mokslinius tyrimus. Be to, sukurta mokslinių tyrimų projektų administravimo paslauga, kuri mokslininkams leidžia labiau koncentruotis į mokslines veiklas, taip pat pradėta vykdyti aktyvesnė mokslinių tyrimų rinkodara“, – vardija KU prorektorius.

Tarptautiškumo srityje KU gerokai padidėjo užsienio kalba vykdomų magistrantūros studijų programų dalis (nuo 1,75 proc. 2015 m. iki 11,86 proc. 2016 m).

KU studijų prorektorius prof. dr. Kęstutis Du­činskas paaiškina, kad didinti tarptautiškumą ir studijų užsienio kalba plėtrą yra strateginiai KU uždaviniai. Naujų magistrantūros studijų už­sie­nio kalba atsiranda ir todėl, kad į KU atvyksta studijuoti daugiau užsienio studentų, kuriuos KU prisikvietė ėmęsis aktyvesnės tarptautinių studijų rinkodaros.

Magistrantūros studijų užsienio kalba padaugėjo ir Lietuvos sporto universitete (LSU), už šį rodiklį LSU šiemet gavo aukščiausią įvertinimą, taip pat – ir už tarpdisciplinines mokslo publikacijas. LSU šiek tiek kilstelėjo ir privataus kapitalo rodiklį, nors jo įvertinimas ir šiemet yra D.

Šiemet „U-Multirank“ pasirodė ir Lietuvos svei­katos mokslų universitetas (LSMU), LEU bei Šiaulių universitetas (ŠU).

Devynis A įvertinimus susižėręs LEU geriausiai įvertintas studijų srityse už numatytų laiku studijas baigiančių bakalaurų ir magistrų dalį, meninės veiklos produkciją, aukščiausią įvertinimą ga­vo visi poveikio regionui srities rodikliai – regione dirbančių bakalauro ir magistrantūros absolventų, studentų, regione atlikusių praktiką, mokslo publikacijos su regiono autoriais, taip pat – pajamos iš regiono šalinių. Įvertinimą „silpnai“ LEU gavo už mokslo publikacijas, parengtas su verslo partneriais, nuo universiteto atskilusias įmones ir kt.

ŠU šešis geriausius įvertinimus pelnė už panašius rodiklius – numatytu laiku studijas baigiančių bakalaurų ir magistrų dalį, meninės veiklos produkciją, pajamas iš nuolatinio profesinio tobulėjimo veiklos, užsienio kalba vykdomų bakalauro studijų programų dalį, regione dirbančius bakalauro ir magistrantūros absolventus.

Šešis kartus „labai gerai“ LSMU „U-Mul­ti­rank“ buvo įvertintas už sėkmingai studijas baigiančių bakalaurų dalį, pajamas iš nuolatinio profesinio tobulėjimo, iš regioninių šaltinių, taip pat – už regione dirbančių bakalaurų ir magistrų dalį.

Kitąmet šiame reitinge dalyvaujančių Lie­tu­vos aukštųjų mokyklų (šiemet skaičiuojant su kolegijomis jų yra 19) gali ir sumažėti – VU svarstys galimybę jau nuo kitų metų nebedalyvauti „U-Multirank“.

BFL

Aušra LĖKA, Gabija SABALIAUSKAITĖ

Tarp liberalų elito, pasirodo, ne tik Antanas Guoga buvo patyręs pokerio lošėjas. Lošėjas ir Eligijus Masiulis.

A.Guoga girdavosi per dieną išlošdavęs penkis milijonus dolerių. E.Masiulis, neoficialiais duomenimis, praėjusią savaitę „išlošė“ ketvirtį milijono eurų. „Išlošė“, nes priešingu atveju iš kur garsaus politiko namuose būtų atsiradusi tokia didžiulė suma grynųjų?

Tiesa, reikia patikslinti: tiek A.Guoga, tiek E.Masiulis, per vieną pastarąją savaitę abu pabuvę partijos pirmaisiais asmenimis, – šiandien nebe Liberalų sąjūdžio elitas, A.Guoga jau net ne liberalas, E.Masiulis taip pat sustabdęs narystę partijoje.

Iki rinkimų likus mažiau nei pusmečiui: laiko mundurui išsiplauti – akivaizdžiai per mažai.

Šaipytis, žinoma, galima ir toliau – iš E.Masiulio mažakalbystės ir A.Guogos daugžodžiavimo, propaguojant demokratinio pasaulio politikoje dar neišbandytus išradimus – melo detektoriumi pertikrinti visų partijų lyderius, liberalų „grietinėlę“ ir dar TV laidų vedėją Edmundą Jakilaitį. Galime kikenti, kad naktį iš penktadienio į šeštadienį tos savaitės, kai E.Masiulis ir Liberalų sąjūdis dar buvo vieni iš artėjančių Seimo rinkimų favoritų, girtuoklėlis vairuotojas įkalė į STT automobilį, naktį be šviesų būdravusį prie liberalų būstinės. Tad jei liberalai būtų budresni, gal būtų išvengę juos ištikusio kracho.

Bet toks juokas pro ašaras iš beviltiškumo, kad Liberalų sąjūdis, bene moderniausia, pažangias vakarietiškas reformas remianti ir politikos skaidrumą deklaruojanti politinė jėga, tapo ketvirta iš penkių didžiųjų parlamentinių partijų, išsimaknojusių galimos korupcijos purvyne. Ir dar iki rinkimų likus mažiau nei pusmečiui: laiko mundurui išsiplauti – akivaizdžiai per mažai.

E.Masiulio politinė žvaigždė nusileido?

O juk dabar 41-erių E.Masiulis buvo bene daugiausiai vilčių Lietuvos politikos padangėje teikiantis naujosios kartos politikas. Ne kokio politikos patriarcho sūnus ar anūkas, vos 24-erių jis 2000-aisiais buvo išrinktas į Seimą ir tapo jauniausiu Seimo nariu. Bet jau turėdamas politinės patirties: dar studijuodamas Klaipėdos universiteto politikos mokslų magistrantūroje jis tapo tuomečio uostamiesčio mero Eugenijaus Gentvilo patarėju. E.Gentvilą galima vadinti E.Masiulio politiniu krikštatėviu: kaip pats pasakoja, pastebėjęs E.Masiulio sveiką protą, darbštumą ir universalumą paskatino jį siekti politinės karjeros.

E.Masiulis buvo ne tik pirmasis Klaipėdos universiteto studentų sąjungos prezidentas, bet, 1996 m. įstojęs į Liberalų sąjungą, tapo Klaipėdos liberalaus jaunimo, paskui ir viso skyriaus pirmininku, po dešimtmečio – jau Liberalų sąjūdžio pirmininko pavaduotoju, o 2008 m. – pirmininku.

Dar studentas pirmąkart išrinktas į Klaipėdos miesto tarybą, nuo 2000-ųjų visuose Seimo rinkimuose sugeba laimėti mandatą.

Tad po jo aštuonerių metų opozicijoje centro dešiniesiems laimėjus rinkimus niekas per daug nesistebėjo, kad E.Masiulis tapo Vyriausybės nariu – jam buvo patikėta Susisiekimo ministerija.

Po 2004-ųjų, kai liberalai su A.Zuoku priešaky buvo įklimpę į „Rubicon Group“ kyšių skandalą, E.Masiulio pavardė patekdavo nebent į smulkius skandalu.

Liberalai, vėtyti ir mėtyti skilimų, jungimųsi, vėl skilimų, atsikratę ankstesnių EBSW, vėliau „Rubicon Group“ korupcinių skandalų šleifo, kaip ir prieštaringai vertintų partijos lyderių Rolando Pakso ir Artūro Zuoko, pastaruosius dešimt metų, iš kurių aštuonerius vadovaujami E.Masiulio, iki praėjusio ketvirtadienio pamažu kopė aukštyn. Pastaruosius porą metų Liberalų sąjūdžio reitingai ėmė kilti tiek, kad pralenkė konservatorius, o merų rinkimuose jie laimėjo prestižiškiausią Vilniaus vadovo postą. Pirmaujančią tarp dešiniųjų partiją imta vertinti kaip vos ne šimtaprocentinę būsimos valdančiosios koalicijos partnerę, kad ir kaip baigtųsi 2016 m. rinkimai, mat ji nespjovė ant koalicinės brolybės nei su konservatoriais, nei su socialdemokratais.

E.Masiulio populiarumas taip pat tik didėjo – jis įsiveržė tarp populiariausių valstybės politikų. Po 2004-ųjų, kai liberalai (tuomet Liberalų ir centro sąjunga) su A.Zuoku priešaky buvo įklimpę į „Rubicon Group“ kyšių skandalą, E.Masiulio pavardė patekdavo nebent į smulkius skandalus: kai sykį pamiršo įrašyti į atnaujinamą deklaraciją įsigytą butą Vilniuje ar kai su savo dvyniais Elze ir Viliumi taip ir nepasivažinėjo Anykščių vasaros rogučių trasa, mat vietos valdininkai bandė tuomečio ministro vaikus prastumti be eilės, tačiau laukiantieji pakėlė triukšmą.

Bet ar tikrai lyg plyta iš dangaus ant E.Masiulio galvos nusileido žinia apie jo namuose rastus 106 tūkst. pažymėtų eurų (vėliau minėta jau ketvirtis milijono), esą gautų iš „MG Baltic“ viceprezidento Raimondo Kurlianskio? Gandų, užuominų ar, kad ir kaip tai pavadintum, nuogirdų apie glaudžius liberalų ir „MG Baltic“ ryšius pasigirsdavo ir anksčiau.

Gintautas Babravičius priminė, kad jau anuomet, partijoje bręstant skilimui, E.Masiulis, Gintaras Steponavičius būdavę labai jau dažni svečiai „MG Baltic“ būstinėje.

Po paslaptingo lagamino su eurais kažkada buvę liberalų partijos kolegos neoficialiai, o Gintautas Babravičius ir viešai „Lietuvos ryte“ priminė, kad jau anuomet, partijoje bręstant skilimui, E.Masiulis, Gintaras Steponavičius būdavę labai jau dažni svečiai „MG Baltic“ būstinėje ir, neva jokia paslaptis, „Liberalų sąjūdis buvo ir yra „MG Baltic“ projektas, remiamas ir finansiškai, ir LNK žiniasklaidos grupės teigiamu dėmesiu“.

Pavyzdžiui, 2010 m., TV3 skaičiavimu, „MG Baltic“ per savo įmones Liberalų sąjūdį parėmė 200 tūkst. litų. Dabartinė minima suma – ketvirtis milijono eurų – tik įrodytų, kad Lietuvoje brangsta ne tik kalafiorai.

Nors dabar liberalai – Seimo opozicijoje, bet valdžia Vilniuje – ne mažiau riebus kąsnis. Sostinės meras ir, tikėtina, būsimas Liberalų sąjungos pirmininkas Remigijus Šimašius tikina pertikrinęs visas sutartis dėl naujų projektų ir tik viename nedideliame dokumente radęs paminėtą „MG Baltic“ įmonę. Tačiau prielaidų pastaruoju metu kyla įvairių: gal, pavyzdžiui, Vilniaus savivaldybės sprendimas sumažinti stadiono žiūrovų vietų skaičių reiškia, kad šalia planuojamame statyti gyvenamųjų namų rajone padaugės gyvenamųjų namų ir gal ten turi savo interesų „MG Baltic“, be to, naujų projektų bus ir daugiau. O gal solidi sumelė įduota norint užsitikrinti savo interesų lobizmą po Seimo rinkimų, juk liberalams prognozuota vieta valdančiojoje daugumoje ir net premjero postas.

Procesiniai veiksmai leidžia daryti prielaidą, kad byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių pareikšti įtarimus „MG Baltic“ viceprezidentui R.Kurlianskiui ir jį suimti.

Tad, kad ir kaip sunku daliai politologų ir žurnalistų, prijaučiančių (ar prijautusių?) liberalams, susitaikyti, jog charizmatiškasis modernusis E.Masiulis „čemodanėliais“ galėjo nešiotis šimtus tūkstančių grynųjų, nelabai padoru dabar jį daryti vos ne teigiamu herojumi, mat jis atsisakė partijos pirmininko ir Seimo nario postų, suspendavo savo narystę partijoje. Juk jei nebūtų sukėlęs įtarimų, nereikėtų nė atsistatydinti.

Antra vertus, Seimo nario, anksčiau – STT Panevėžio valdybos vadovo Povilo Urbšio vertinimu, procesiniai veiksmai leidžia daryti prielaidą, kad byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių pareikšti įtarimus „MG Baltic“ viceprezidentui R.Kurlianskiui ir jį suimti.

Taip, E.Masiulio pozicija trauktis iš Seimo – vakarietiška. Tačiau, kaip pastebi P.Urbšys, yra ir kita to dalyko pusė: „Jei paaiškės, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie liudytų ne E.Masiulio naudai, likus keliems mėnesiams iki Seimo rinkimų naudinga padėti parlamentaro mandatą, kad nesudarytum galimybės oponentams per laikinąją komisiją svarstymo metu susipažinti su byloje esančiais duomenimis ir vykstant politinei rinkimų kampanijai tai panaudoti. Bet būtent Seimo laikinojoje komisijoje Seimo nariui yra maksimali galimybė įrodinėti, kad jis nekaltas. Atsisakydamas mandato kartu užkerti kelią visuomenei susipažinti, kas yra byloje.“

Buvusį STT pareigūną stebina ir E.Masiulio mažakalbystė: pasak jo, jei žmogus apkaltintas be pagrindo, niekas negali jam uždrausti pakomentuoti savo pozicijos ir kuo jis ją grindžia, juo labiau kad politikas tai pareiškė dar nė nebuvęs apklaustas.

Patikėkite: ateis laikas ir aš tiek daug papasakosiu, kad Lietuvoje bus įdomu gyventi.

Į konkretų klausimą, ar ėmė kyšį, E.Masiulis atsakė: „Aš norėčiau jums labai daug ką pasakyti ir aš jums pasakysiu, kai ateis tam tikras laikas. Šiandien dėl proceso reguliavimo dalykų to negaliu, bet galiu užtikrinti, kad sieksiu teisinėmis priemonėmis įrodyti savo teisingumą ir paneigti man mestus įtarimus. Patikėkite: ateis laikas ir aš tiek daug papasakosiu, kad Lietuvoje bus įdomu gyventi.“

Tačiau kodėl jis, jei tiek daug žino, kas svarbu Lietuvai, nepapasakojo iki to lemtingo ketvirtadienio?

Politiko olimpinė ramybė pavydėtina. Tačiau ar pavyks jam tesėti viešai duotą pažadą apsiginti? Gal jis turi omeny, kad, kaip ir kitos didžiosios žuvys (kad ir naujausias pavyzdys – Druskininkų mero Ričardo Malinausko Vijūnėlės dvaro skandalas), sulauks vienintelės bausmės – jų savanaudiškumo paviešinimo. Deja, tai labai galimas atvejis.

Vis dėlto buvęs STT pareigūnas, dabar Seimo narys P.Urbšys pagal procesinius veiksmus daro prielaidą, kad pagrindo tam teisėsauga šįsyk turėjo turėti pakankamai. Tačiau jei pritrūktų įrodymų patraukti baudžiamojon atsakomybėn tiek vieną, tiek kitą asmenį, susijusį su šiuo galimu kyšiu, būtų didelis skandalas: STT diskredituotų save kaip valstybės institucija. Tokiu atveju, matyt, tektų spręsti ir vadovo atsakomybės klausimą.

Ar tikrai sveiko proto dešinieji

Kad E.Masiulis minimą ketvirtį milijono būtų paėmęs asmeniškai, turbūt tiek pat tikėtina, kiek ir tai, kad išlošė juos žaisdamas pokerį. Ir tik iš pirmo žvilgsnio kelia nusistebėjimą, kaip tokia gudri politikos lapė pati įkliuvo. Bet, korupcinius nusikaltimus tyrusio P.Urbšio aiškinimu, tai įprastas atvejis, nes siekiant maksimaliai užtikrinti slaptumą tokius sandorius atlieka pirmieji asmenys, taip sumažindami galimybę, kad nutekės informacija, o užklupus teisėsaugai vienas kitą išduos.

Tad, ko gero, E.Masiulis bando prisiimti visą ugnį į save, tikėdamasis bent kiek sušvelninti smūgį visai partijai. Tačiau tik keturių dienų laikinojo liberalų vedlio A.Guogos politinės inovacijos sukėlė tiek juoko, kad beveik užgožė ir E.Masiulio nuodėmes, ir dar labiau pakenkė liberalams.

Yra dalis liberalų, kuri priklauso nuo magnatų ir vykdė veiklą, naudingą tiems magnatams. (…) Čia yra mafijos struktūra, ir ji didžiulė.

Laikinuoju partijos pirmininku tapęs ligšiolinis pirmasis pirmininko pavaduotojas išspinduliavo tokių demokratinėse šalyse dar neišbandytų politinių atradimų, kad kvapą gniaužė: pasiūlė visų partijų pirmininkams, taip pat liberalų elitui pasitikrinti melo detektoriumi, jau tarėsi su britų bendrove, kad ji patikrintų pačių liberalų vadovybę antikorupciniu auditu. Dar A.Guoga gyrėsi pastatysiąs bažnyčią, savo verslą Lietuvoje paaukosiąs savo paties labdaros fondui. A.Guoga tiek daug šnekėjo ir tiek daug painiojosi atsakinėdamas, kandidatuos į nuolatinius partijos pirmininkus ar ne, kad nuomonės keitimu net pranoko premjerą Algirdą Butkevičių. Į konkrečius klausimus atsakinėjo senovės išminčių citatomis, bet kai ką pridurdavo ir nuo savęs. Pavyzdžiui, „Yra dalis liberalų, kuri priklauso nuo magnatų ir vykdė veiklą, naudingą tiems magnatams. (…) Čia yra mafijos struktūra, ir ji didžiulė.“

Po keturių dienų tokio A.Guogos karo su „mafija“ partija prispaudė savo laikinąjį vadovą trauktis iš posto, o šis nutarė trauktis ir iš partijos. Tiesa, A.Guogos intencijos lyg ir buvo teisingos – apvalyti partiją nuo korumpuotų partiečių (nes sunku patikėti, kad E.Masiuliui verslininkai ketvirtį milijono būtų dovanoję asmeniškai). Bet A.Guogos veiklos forma ir retorika buvo tokia, kad kai kurie senieji partijos nariai prašneko, jog jis per keturias dienas laikinajame poste padarė vos ne tiek žalos partijai, kiek ir E.Masiulis, nes kas balsuos už partiją, kurios net vadovai arba korumpuoti, arba kažkokie demokratijos neišmanantys ufonautai.

Tiesa, kaip pasakoja senieji liberalai, jie gavo A.Guogos atsiprašymo žinutes. Beje, jis atsiprašinėja nebe pirmą kartą. Kai laimėjo Europos Parlamento rinkimus, o jo reitingai vienu metu ėmė lenkti net liberalų pirmininko, nauja politinė žvaigždė taip susireikšmino, kad ėmėsi save pozicionuoti kaip būsimą premjerą. Tuomet jo viešųjų ryšių akcija baigėsi mušimusi į krūtinę, kad gal ką ir ne taip suprantantis politiniuose procesuose. Ir tai nebuvo vienintelis jo nesusivokimas politiniuose procesuose.

A.Guoga ne jėga užėmė Liberalų sąjūdžio pirmojo pavaduotojo postą – ypač tarp regionuose gyvenančių liberalų jis turėjo nemažai rėmėjų.

O meilės tarp A.Guogos ir E.Masiulio, kaip ir kitų partijos senbuvių, seniai nebuvo. Didėjančio populiarumo varžovas partijoje kvėpavo ligšioliniams lyderiams į nugarą, tačiau liberalai virsti populistine A.Guogos reklamine partija nenorėjo. Antra vertus, juk A.Guoga ne jėga užėmė Liberalų sąjūdžio pirmojo pavaduotojo postą – ypač tarp regionuose gyvenančių liberalų jis turėjo nemažai rėmėjų.

Vis dėlto kaip apskritai tarp sveiko proto dešiniųjų (taip per 2012 m. Seimo rinkimų reklamos kampaniją save vadino liberalai) atsiduria tokie žmonės kaip A.Guoga, liberalus pavertęs pajuokos objektu?

Tai kaina, kurią liberalai, kaip ir visos kitos partijos, moka už populiarių žmonių vaikymąsi, kurių jiems labai trūko. Iškalbingas faktas: liberalai per 2012 m. Seimo rinkimus sugebėjo laimėti vos tris mandatus vienmandatėse apygardose, Europarlamento rinkimus 2009 m. laimėjo jų kviestinė žvaigždė – nepartinis filosofas prof. Leonidas Donskis, o 2014 m. antras sąrašo numeris buvo partijos debiutantas A.Guoga.

Beieškodami populiarių žmonių ar tiesiog populistų liberalai kartais elgėsi labai liberaliai: kaip liberalų rinkimų sąrašo būsima kandidatė ėmė puikuotis seksperte prisistatanti Milda Bartašiūnaitė, vėliau dar pagarsėjusi patarimais, kad garinant balkone actą galima išsklaidyti lėktuvų teršalus, o dar vėliau – kaip Rusijos propagandistė Lietuvoje.

Dabar Šilalės liberalai kandidatu siūlo TV prodiuserį Kristupą Krivicką, dėl kurio laidų neetišku buvo pripažintas TV3 kanalas.

Liberalai vis lipa ant to paties grėblio, dėl populiarumo net partijos vairą atiduodami prieš­taringai vertinamoms personoms. A.Guogos, jei jis būtų tapęs liberalų pirmininku, atvejis nebūtų buvęs unikalus: 1999 m. liberalai iš konservatorių importavo į savo vadovus Rolandą Paksą. Taip, jis padovanojo liberalams 34 Seimo mandatus, bet netrukus jo ir liberalų keliai išsiskyrė. Tada sužibo nauja – A.Zuoko žvaigždė. Bet ir toji neilgam.

Liberalai vis laižėsi praradimų žaizdas, bet nepasimokė iš klaidų ir vėl buvo susivilioję neo­pranašu.

Kas laimės iš liberalų pralaimėjimo

Vis dėlto kas sudėliojo šį politinį pokerį ir kas iš jo laimės? Ar STT nežaidžia politinių žaidimų? „Rinkimų kampanijos metu padidėja poreikis turėti neapskaitytų pinigų, ir tas suaktyvėjimas padidina galimybę įkliūti, – tokią prielaidą švelnina buvęs STT pareigūnas, dabar parlamentaras P.Urbšys. Bet pripažįsta: – Jei dviejų potencialių įtariamųjų R.Pakso ir Gedvydo Vainausko istorija nešviežia, o jų susitikimas vos ne tiesiogiai transliuojamas internetu, tai tik patvirtina, kad tikslas buvo ne išaiškinti tiesą byloje, bet viešinti veiksmus, tarsi STT dalyvautų politiniame šou.“

O gal priešrinkiminiai STT politiniai tyrimai – Prezidentės, kuriai STT atskaitinga, kerštas už jai nepalankią nuomonę „Lietuvos ryte“ ar „MG Baltic“ valdomoje žiniasklaidoje?

Viešojoje erdvėje diskusijų daug. Bet net jei, kaip daroma prielaida, E.Masiulis pateko į teisėsaugos akiratį vykdant kad ir Prezidentės inicijuotą „MG Baltic“ skaidrumo tyrimą, garbė jai, kad kovoja su korumpulais, kas jie bebūtų, ir garbė teisėsaugai, kad nepaiso, kurios ideologijos partijos valstybės vadovei labiau prie širdies. Tiesa, reikia tikėtis, kad teisėsaugos pareigūnai šįsyk bylą išnarplios iki pabaigos, o ne tik švaistysis ginklais prie politiko namų, lyg šis būtų iki dantų ginkluotas mafiozas.

Teisėsauga daugiau informacijos žada pateikti kitą savaitę, bet mažai kas abejoja, kad užfiksuotas faktas – tai tas pats liberalų rėmimas prieš rinkimus, koks vykdavęs iki uždraudžiant remti partijas juridiniams asmenims.

Beje, Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ vadovas sociologas dr. Vladas Gaidys ne kartą yra atkreipęs dėmesį, kad liberalų rezultatas rinkimuose dažnai būdavęs geresnis nei skaičiai apklausose. Turtingų žmonių partija laikomi liberalai prieš rinkimus mobilizuodavosi, mesdavo visus pajėgumus, taip pat ir finansinius. Kaltinti, kad tie pajėgumai būdavę nelegalūs, pagrindo nėra, nes Vyriausioji rinkimų komisija tikrina ne tik rinkimų agitacijos laikotarpio, bet ir kasmetines partijų finansines ataskaitas. Kiek gerai tikrina, jei vis išlenda kokie aukotojai, kurių aukos didesnės nei jų metinės pajamos, – kitas klausimas.

Kaip ir klausimas, ar draudimas remti partijas juridiniams asmenims suteikė partijų veiklai daugiau skaidrumo. Tačiau toks įstatymas tebegalioja, be to, partijos gauna solidžią valstybės paramą, plius turi galimybę sulaukti piliečių paramos ne tik prieš rinkimus, bet ir kasmet skiriant 1 proc. pajamų mokesčio. Tad teisinti liberalų, jei tie tūkstančiai buvo skirti rinkimams, nėra jokio pagrindo.

Šiek tiek sunkiau atsakyti į klausimą, kas laimės iš liberalų pralaimėtos (tolesni įvykiai parodys, kokiu mastu) politinio pokerio partijos.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė dr. Ainė Ramonaitė pasakoja, kad 2012 m. atliekant tyrimą respondentų buvo klausiama, kiek kuri partija jiems patinka, ir daugelis minėjo liberalus. Tačiau net tarp tų, kurie už juos balsavo, ir ne vieną kartą, prisirišusiųjų prie šios partijos buvo nepalyginti mažiau nei prie konservatorių ir socialdemokratų, ir net Darbo partija turėjo didesnę ištikimų rinkėjų dalį. Vadinasi, liberalų potencialas didelis, bet rinkimų rezultatai labai priklauso nuo to momento aplinkybių.

Dabar, politologės vertinimu, ir tie ištikimieji rinkėjai gali nusisukti: „Liberalai apeliuodavo į sveiko proto rinkėjus. Bet politikoje, jei kas nutinka blogo, tai nelabai padeda, nes racionaliai mąstantis elektoratas atgręžia nugarą. Kiti ieškotų pateisinimo – gal kas meluoja, gal provokuoja, bet sveiko proto liberalų rinkėjai taip negalvoja. Kitos partijos per tokius skandalus sugebėdavo išlaviruoti apysausės, tačiau liberalams toks skandalas pavojingiausias iš visų partijų. Žinoma, dar daug kas priklausys nuo to, kas taps partijos pirmininku, kokia bus bylos pabaiga.“

Konservatorių drąsinimasis, kad po liberalų fiasko jie susižers dešiniųjų balsus, gali būti per ankstyvas. Tiesa, tai jau davė jiems naudos – bent jau pasitarnavo tuo, kad konservatorių lyderis Gab­rielius Landsbergis pagaliau ryžosi atsisakyti milžiniškos europarlamentaro algos ir grįžta į Lietuvą vadovauti partijos pasirengimui rinkimams.

Tačiau „Vilmorus“ / „Valstybės“ tyrime liberalų rėmėjai savo antruoju pasirinkimu nurodė praktiškai po vienodai socialdemokratus (23 proc.) ir konservatorius (22 proc.), taip pat 13 proc. jų būtų linkę balsuoti už Valstiečių ir žaliųjų sąjungą, kuri tyrimo metu dar nebuvo pasie­kusi dabartinių aukštumų.

Vis dėlto E.Masiulio pokerio partija sukrėtė ne tik Liberalų sąjūdį ir ne tik liberalių pažiūrų rinkėją paliko be pasirinkimo (pasitikėjimo A.Zuoku limitai seniai išnaudoti, tad jo Laisvės sąjunga kažin ar išloš iš liberalų dramos). Neabejotinas smūgis suduotas visai partinei sistemai.

Apmaudu ir tai, kad taip laukta politiniame elite jaunesnė, moderni, nebe sovietmečio nomenklatūros likučių karta pasirodė nė kiek ne geresnė. A.Zuokas, R.Paksas ar „darbiečių“ jaunimėlis, jau sėdėjęs kaltinamųjų suole nagrinėjant partijos juodosios buhalterijos bylą, tokių iliuzijų nepalieka.

„Priešingai: pirmasis nepriklausomybę atgavusios Lietuvos politinis elitas, atėjęs su Sąjūdžiu, turėjo daugiau idealizmo, buvo gerokai švaresnis, nes į politiką ėjo dėl idealistinių paskatų. Vėliau, po 2000-ųjų, į politiką atėjo naujoji banga politikų, kurių paskatos gana pragmatiškos: jie mano, kad politika – neblogas užsiėmimas, leidžiantis pragyventi, susitvarkyti savo reikalus, gauti naudos“, – apgailestauja A.Ramonaitė.

Politologė priduria, kad ir kitose šalyse situacija nėra geresnė, ką neseniai dar kartą patvirtino ir „Panamos dokumentų“ skandalas. „Kad ir kokia demokratiška būtų valstybė, nereikia įsivaizduoti, kad politikai savaime bus kažkokie supermoralūs. Klausimas tik toks: ar institucinė struktūra, demokratija su savo mechanizmais, įskaitant ir viešąją nuomonę, pajėgia tuos procesus suvaldyti, kad politikams neapsimokėtų klimpti į korupciją. Mūsų šalyje tai dar vis apsimoka, net baimė būti pagautiems nėra tokia didelė kaip nauda. Čia pagrindinė bėda“, – diagnozuoja A.Ramonaitė.

Kai iš penkių didžiųjų parlamentinių partijų trijų vadovai, o vienos tuometis vicepirmininkas įklimpę į korupcinius skandalus – tai jau sisteminis brokas. Tad, pasak politologės, šiame politiniame pokeryje vienintelis džiaugsmas, ir tas pro ašaras: jei įtarimai E.Masiuliui pagrįsti, galėsime džiaugtis, kad institucijos, kurios turi rūpintis skaidrumu, dirba nepriklausydamos nuo politikų.