SPSF nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

3,3 mln. – tiek europiečių turi šį tą bendra: studijų metais jie dalyvavo didžiausiame ir brangiausiame Europos aukštojo mokslo projekte – „Erasmus“ mainų programoje. Nuo 1999-ųjų joje dalyvaujanti Lietuva pasimokyti ar atlikti praktikos svetur jau išsiuntė daugiau kaip 36 tūkst. studentų. Lietuvoje studijuoti 1999 m. panoro 36 užsienio studentai, pernai – 2,5 tūkstančio.

„Aukštojo mokslo tarptautiškumą kurti nuo nulio pradėjome praėjusiame tūkstantmetyje, o dabar galime sakyti, kad šioje srityje jau esame pažengę“, – baksnojantiems į vos kelis procentus užsienio studentų Lietuvos universitetuose ir kolegijose atsako „Erasmus+“, Mokymosi visą gyvenimą programas ir kitas švietimo iniciatyvas įgyvendinančio Švietimo mainų paramos fondo direktorė Daiva Šutinytė.

– Kaip pasikeitė 1987 m. atsiradusi Europos Komisijos (EK) „Erasmus“ mainų programa, dabar žinoma naujuoju „Erasmus+“ pavadinimu ir skirta ne tik aukštajam mokslui?

– Nors ir ne tokiu masteliu, ir ne tokiomis lėšomis kaip „Erasmus“, EK nuolat rėmė ir kitus švietimo sektorius. Be aukštojo mokslo, ne mažiau reikšmingos programos buvo skirtos ir bendrajam ugdymui, ir profesiniam mokymui, ir suaugusiųjų švietimui. 2007 m. visi sektoriai buvo sujungti į Mokymosi visą gyvenimą programą.

2014 m. programos architektūra pasikeitė, dabar ji dalijama ne pagal sektorius, bet pagal veiklos tipus. Pavyzdžiui, studijų, praktikos, dėstytojų mobilumą numatanti dalis vadinasi pirmuoju „Erasmus+“ programos veiksmu. Strateginius programos tikslus dabar sustiprino tai, kad paraiškas teikti ir mobilumą įgyvendinti gali tik institucijos, jos numato ir individų mobilumą. Institucija, teikdama paraišką, turi numatyti, kaip stažuotė prisidės prie tolesnės jos plėtros ar strateginių tikslų įgyvendinimo. Be abejo, tarptautinės patirties naudą labiausiai jaučia pats žmogus, tačiau jį svetur mokytis ar stažuotis siunčiančios organizacijos tikslas yra gauti naudos institucijos lygiu.

Parama ES struktūrinių fondų projektams gali siekti milijonus, o 3 metų trukmės „Erasmus+“ strateginės partnerystės projektas negali būti brangesnis kaip 450 tūkst. eurų.

Antrasis „Erasmus+“ veiksmas taip pat taikomas visiems sektoriams. Jis numato strateginę institucijų partnerystę. Antrajame programos veiksme svarbiausia yra ne institucija, teikianti paraišką, bet sektorius, į kurį nukreipiama nauda, pavyzdžiui, universitetas pateikia paraišką, kad sukurs ugdymo programą mokyklai. Svarbiausia, kad strateginių part­nerysčių projektuose numatyta prievolė sukurti intelektinį produktą, o jam skiriami ištekliai – palyginti nedideli. Pavyzdžiui, parama ES struktūrinių fondų projektams gali siekti milijonus, o 3 metų trukmės „Erasmus+“ strateginės partnerystės projektas negali būti brangesnis kaip 450 tūkst. eurų.

– 2014–2020 m. „Erasmus+“ programai visoms valstybėms skirta 14,7 mlrd. eurų, 40 proc. šios sumos – aukštajam mokslui. Kodėl Europai reikia tokios programos?

– EK visada pasisakė už laisvą žmonių, prekių, kapitalo judėjimą, tai galioja ir studijoms – jos turi būti tarptautinės, nes vien savo aukštojoje mokykloje pranašu nebūsi.

Studentai, dalyvavę mobilumo programoje, geriau įsidarbina, jų gyvenimo kokybės lygis aukštesnis.

Mobilumas aukštajame moksle sukūrė daug gerų dalykų: atsirado jungtinių, dvigubo diplomo studijų programų. Be to, studentų patirtis, įgyta užsienyje, vertinga juos išsiuntusiai institucijai: sugrįžę į savo aukštąją mokyklą beveik 100 proc. studentų kelia didesnius reikalavimus studijų, dėstymo kokybei.

– Kaip EK pamatuoja „Erasmus“ naudą?

– Vienas programos integravimo, visų sektorių sujungimo į vieną bendrą programą, tikslų buvo bendras ES tikslas mažinti jaunimo nedarbą, spręsti užimtumo problemas. EK atliekami išsamūs dabartinio ir ankstesnio programos laikotarpio tyrimai rodo, kad mainų programa padeda gerinti šiuos rodiklius: studentai, dalyvavę mobilumo programoje, geriau įsidarbina, jų gyvenimo kokybės lygis aukštesnis.

– Ar Europa turi kitą, didesnį, brangesnį projektą, skirtą aukštajam mokslui, nei „Erasmus“?

– Ne, tokio nėra. Tai didžiausia EK švietimo, mokslo, o nuo 2014 m. – dar ir jaunimo bei sporto programa. „Erasmus+“ yra unikali, joje gali dalyvauti visos tikslinės grupės nuo darželinukų iki senjorų. Toks modelis, kai įtraukiami įvairaus amžiaus žmonės, visų švietimo sektorių dalyviai, – labai geras. Kartais stebimasi, iš kur į aukštąsias mokyklas ateina tokie nepasirengę studentai, bet juk jie ne iš mėnulio, jie ateina iš mokyklos, o į ją – iš darželio. Todėl tarptautiškumas ikimokyklinio ugdymo įstaigose yra taip pat nuostabi iniciatyva, įgaunanti mastą ir Lietuvoje.

– Ar EK niekada nesuabejojo „Erasmus“ programos vertingumu, jos poreikiu ar tęstinumu?

– Svarstymų, ar toks programos žanras yra tinkamas, girdėjusi nesu. Žinoma, pasitaiko ir problemų, susijusių su tokios didelės programos administravimu. Yra šalių, kuriose stringa biudžeto suvaldymas, lėšų paskirstymas, yra atvejų, kai EK kuriam laikui suspenduoja valstybės dalyvavimą, kol ji ištaisys klaidas. Lietuva į tokių šalių sąrašą nepatenka, priešingai, pirmaujame pagal tai, kiek pinigų gauname ir kiek jų panaudojame, todėl rudeniop kitų šalių nepanaudotų lėšų likučius EK gausiai paskiria Lietuvai.

Būna tokių aukštųjų mokyklų, kurios labai daug nori, bet skirtų pinigų nepanaudoja, – tai mūsų galvos skausmas ir vargas.

Tai reiškia, kad šalių, kurios nesugeba panaudoti viso joms skirto programos biudžeto, krepšelis vėliau būna perskirstomas kitoms valstybėms, kuriose poreikis yra didesnis nei joms skirtas finansavimas. Kol kas Lietuva yra tame sąraše. Pavyzdžiui, pernai rudeniop gavome papildomų pinigų – 30 proc. pradinio biudžeto – mokykliniam ugdymui, todėl negalėjusieji dalyvauti programoje dėl finansavimo trūkumo labai džiaugėsi. Juolab kad norinčiųjų turime labai daug, o sėkmės rodiklis, kiek paraiškų galime finansuoti, kartais būna labai žemas, apie 20 proc. Be to, geras lėšų panaudojimas sukuria precedentą kitų metų skirstymui – krepšelis gali būti didesnis.

– Kaip programos pinigai padalijami aukštosioms mokykloms?

– Aukštosios mokyklos pateikia paraiškas, jose įvardija ir pagrindžia savo poreikius, kurie paprastai būna labai dideli, tiek pinigų nėra. Tada vertinami, greta kitų kriterijų, dvejų metų mobilumo pasiekimai ir dvikryptiškumas – kiek studentų, dėstytojų universitetas ar kolegija iš­siuntė, kiek priėmė. Formulė gerokai sudėtingesnė, bet pagal ją gana mechaniškai apskaičiuojama, kiek lėšų galime skirti vienai ar kitai aukštajai mokyklai. Atsižvelgiame ir į tai, kiek lėšų jos anksčiau grąžino. Būna tokių aukštųjų mokyklų, kurios labai daug nori, bet skirtų pinigų nepanaudoja, – tai mūsų galvos skausmas ir vargas.

Kai kuri nors institucija pinigus grąžina, likusias lėšas perskirstome mokykloms, kurioms vis dar reikia papildomų pinigų. Likučius bandome panaudoti maksimaliai, tačiau pinigus galima perdalyti tik iki nustatyto termino. Kai jis ateina, turime grąžinti visus likučius.

1999 m., kai pirmą kartą dalyvavome „Erasmus“, į Lietuvą atvyko 36 studentai iš užsienio, o pernai jų buvo 2,5 tūkst. 1999 m. pasimokyti svetur išvyko 361 Lietuvos studentas, 2015 m. – 4,3 tūkst.

Kol kas Lietuva grąžina mažiau kaip 0,5 proc. pradinio biudžeto, vadinasi, lėšų panaudojimo rodiklis viršija 99,5 proc. Įprastai mažiau kaip pusę procento sudaro pinigai, likę nepanaudoti dėl nenumatytų aplinkybių, pavyzdžiui, jei pasikeičia projekto partneriai.

– Ar nuo 1999 m. „Erasmus“ dalyvaujanti Lietuva visiškai išnaudojo jos suteikiamas galimybes?

– Manau, kad pasiėmėme maksimaliai tiek, kiek galėjome. Be to, esame viena iš vos kelių valstybių, kurios pačios remia mainų programas: iš EK nuo 1999 m. aukštojo mokslo mainams gavome per 72 mln., iš Lietuvos biudžeto – dar apie 40 mln. eurų.

– Kokią įtaką didinant Lietuvos aukštojo mokslo tarptautiškumą turi „Erasmus+“?

– Kuo daugiau studentų ir dėstytojų išvažiuoja, tuo daugiau įtakos jie sugrįžę daro Lietuvos studijų kokybei, kultūrai, ypač regioniniuose universitetuose ir kolegijose. Pavyzdžiui, dabar Alytaus kolegijoje studijuoja per 100 užsieniečių. Mano galva, regionui tai daro nemenką poveikį keičiant požiūrį, pergalvojant stereotipus.

1999 m., kai pirmą kartą dalyvavome „Erasmus“, į Lietuvą atvyko 36 studentai iš užsienio, o pernai jų buvo 2,5 tūkst. 1999 m. pasimokyti svetur išvyko 361 Lietuvos studentas, 2015 m. – 4,3 tūkst. Be to, turime dar apie 5 tūkst. užsienio studentų, kurie atvyko ne per mainų programą ir už studijas moka patys. Tai reiškia, kad Lietuva tampa patrauklesnė ir patikimesnė.

– Užsienio studentų dalį Lietuvos aukštosiose mokyklose vis dar galima skaičiuoti keliais procentais. Jūsų vadovaujamas fondas nuo 2007 m. administruoja įvairias tarptautines švietimo programas ne tik aukštojo mokslo srityje, matote, kaip Lietuvos institucijos bendradarbiauja su užsienio partneriais, kiek žmonių tais ryšiais pasinaudoja. Ar sutinkate, kad tarptautiškumą reikia kurti nuo nulio, kaip siūlo kai kurie kritikai?

– Aukštojo mokslo tarptautiškumą kurti nuo nulio pradėjome praėjusiame tūkstantmetyje, o dabar galime sakyti, kad šioje srityje jau esame pažengę. Kai važiuojame svetur pristatyti Lietuvos ir Lietuvos aukštųjų mokyklų, jau nebereikia aiškinti, kurioje pasaulio dalyje esame, kad priklausome ES ir suteikiame plačiai pripažįstamus aukštojo mokslo diplomus.

Ispanija, Portugalija, Skandinavijos šalys pakliūva tarp populiariausių „Erasmus+“ šalių, nes siūlo studijas anglų kalba. ­

Tačiau yra ir daugiau mitų. Pavyzdžiui, neva mainų programoje dalyvaujantys studentai svetur nutraukia studijas ir į Lietuvą nebegrįžta. Per visą programos laikotarpį buvo vienas toks atvejis. Galima palyginti šį skaičių su dalimi studentų, kurie nutraukia studijas studijuodami čia, Lietuvoje, ir pamatysime mastelį. Visiškas mitas, kad studentai meta mokslus: jie privalo grįžti, kad studijų laikotarpis būtų įskaitytas, surinkti studijų kreditus, priešingu atveju turi sumokėti „Erasmus+“ stipendiją, kurią buvo gavę.

– Daugiausiai „Erasmus+“ dalyvių renkasi Ispaniją, o programa dar kartais vadinama akademiniu turizmu. Ar tai irgi mitas?

– Tai dar vienas mitas, kaip ir kalbos, kad studentai negrįžta. „Erasmus+“ nėra turizmas. Studijuoti kitoje šalyje yra žavu: kita kultūra, kita gamta, tačiau faktas, kad neretai studentai ten dirba sunkiau, nei studijuodami Lietuvoje.

Lengva paaiškinti, kodėl Ispaniją renkasi daugiausiai studentų. Ši šalis turi labai daug aukštųjų mokyklų, jos įmonės aktyviai kviečia studentus atlikti praktikos, be to, Ispanijoje galima studijuoti anglų kalba. Antra populiariausia šalis yra Vokietija, bet, nors siūloma daug programų anglų kalba, pravartu kalbėti ir vokiškai, Prancūzijoje – prancūziškai. Taigi Ispanija, Portugalija, Skandinavijos šalys pakliūva tarp populiariausių „Erasmus+“ šalių, nes siūlo studijas anglų kalba. ­

– Kokia „Erasmus+“ ateitis: ar EK svarsto nutraukti šį projektą, mažinti finansavimą?

– Ji šviesi iki 2020 ir iki 2023 m., kol bus baigti paskutiniai to laikotarpio projektai. Kiek plius ženklų programos pavadinime bus po 2020-ųjų – atspėti negalime, tikriausiai apie tai dar nelabai galvoja ir EK, tačiau likus porai metų iki programos pabaigos bus ir tyrimų, ir europarlamentarų debatų. Vis dėlto, kai visuomenė senėja, valstybių sienos dar labiau atsiveria, o europiečiai jaučia poreikį dar stipriau vienytis, manau, kad programa turėtų įgauti dar didesnį mastą ir pasiūlyti dar daugiau galimybių jaunimui. Situacija Europos darbo rinkoje yra įtempta, todėl EK kaip įmanydama didins jaunimo galimybes įsidarbinti. Savo horizonte nematome galimybės ir negirdime kalbų, kad „Erasmus+“ mainų programą reikėtų nutraukti.

BFL

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Kai kurios aukštųjų mokyklų turinčios savivaldybės bando užtvenkti išvažiuojančių studentų srautą pinigais. Štai šiauliečiai – gerai besimokantys studentai ir abiturientai – gali pretenduoti į stipendijas, jei stoja į Šiaulių uni­versitetą. Ką gelbėja savivaldybė, įsteigusi 30 tūkst. eurų fondą – vietinį jaunimą ar konkrečią aukštąją mokyklą?

Šiaulių miesto savivaldybė, neseniai sukirtusi rankomis su regioniniu universitetu dėl stipendijų fondo įkūrimo, yra ne pirmoji kviečianti savo abiturientus ne išvykti studijuoti kitur, o verčiau gerai mokytis ir tada „ateiti ir pasiimti“ papildomų pinigų.

Papildomais pinigais Šiauliai bandys sulaikyti vietinį jaunimą, kad šis neišvyktų studijuoti į Kauną ar Vilnių.

Šiaulių miesto garbės piliečių vardinių stipendijų fonde – 30 tūkst. eurų savivaldybės biudžeto lėšų, o šie pinigai bus skirti pažangiausiems Šiaulių universiteto studentams. Savivaldybė siekia paskatinti šiauliečius likti studijuoti Šiauliuose ir prisidėti prie miesto plėtros. Kitaip tariant, papildomais pinigais Šiauliai bandys sulaikyti vietinį jaunimą, kad šis neišvyktų studijuoti į Kauną ar Vilnių (šiuos miestus studijoms renkasi daugiausiai Šiaulių apskrities abiturientų) ar neemigruotų svetur.

Nors Šiauliuose yra daugiau aukštųjų mo­kyklų, kurios, matyt, irgi sulaiko jaunimą nuo išvykimo, – į skatinamąją stipendiją po šiųmečio priėmimo galės pretenduoti tik pasirinkusieji Šiaulių universitetą.

Nuostatų, kam ir už ką bus skiriamos savivaldybės stipendijos, dar nėra, tačiau Šiaulių uni­versiteto rektorius prof. dr. Donatas Jur­gaitis paaiškina, kad į fondo stipendijas bus ­galima taikyti pagal du pagrindinius kriterijus: jas galės gauti labai gerai (90–100 balų) valstybinius brandos egzaminus išlaikę ir į Šiaulių universitetą stojantys jaunuoliai bei gerai besimokantys, nusipelnę Šiaulių universiteto studentai. Beje, pernai į šį universitetą įstojo trys šimtukininkai.

Turi valstybinio brandos egzamino šimtuką – gali gauti 100 eurų per mėnesį, o jei turi du geriausius įvertinimus, suma galėtų ir padvigubėti.

Kol kas neaišku, ir į kokią stipendijos sumą bus galima „iškeisti“ šimtukus – kiek eurų per mė­nesį iš nemažos 30 tūkst. eurų sumos fondo galės tikėtis studentai. Planuojama, kad stipendijos bus skirtingo dydžio, kuris priklausys ir nuo gabių studentų skaičiaus, ir nuo jų pasiekimų.

„Sumos maždaug tokios: turi valstybinio brandos egzamino šimtuką – gali gauti 100 eurų per mėnesį, o jei turi du geriausius įvertinimus, suma galėtų ir padvigubėti. Tačiau tai bus aišku, kai matysime priėmimo rezultatus, – sako rektorius D.Jurgaitis. – Pagrindinius kriterijus turime, mokėsime tiek, kiek galėsime, o jei visos sumos išnaudoti nepavyks, tarsimės su savivaldybe, kam tuos pinigus būtų galima panaudoti kitur. Ti­kėkimės, taip nebus, be to, esame apskaičiavę, kad maždaug tokios sumos ir reikėtų geriausiems studentams stipendijomis pa­skatinti.“

Tikimasi, kad 30 tūkst. eurų, kuriuos skiria savivaldybė, nėra balandį įkurto fondo dugnas: jį galėtų papildyti ir privatūs asmenys, ir rajono verslas, juolab kad įmonės dabar apdovanoja studentus, remia universiteto renginius ir t.t.

Paklaustas, ar garbės piliečiai, kurių vardai papuoš stipendijas, prisidės ir įnašu į fondą, meras patikina, kad jų indėlis nebūtinai bus materialinis.

„Be to, šios stipendijos bus susietos su garbės piliečių vardais. Kviečiausi juos pasikalbėti jų gimtadienio dieną ir įsitikinau, kad mūsų garbės piliečiai yra kupini entuziazmo, unikalūs žmonės, dažnas klausė, kaip gali prisidėti“, – pasakoja Šiaulių miesto meras Artūras Vi­sockas.

Paklaustas, ar garbės piliečiai, kurių vardai papuoš stipendijas, prisidės ir įnašu į fondą, meras patikina, kad jų indėlis nebūtinai bus ma­terialinis – nusipelniusieji savo kraštui dalysis su studentais patirtimi ir žiniomis.

Šiaulietis – pagal aukštąją mokyklą

„Mintis paprasta ir prasminga – sulaikyti jau­nimą Šiauliuose ir Lietuvoje“, – fondo idėją apibendrina Šiaulių meras.

Tik kad jaunimą Šiauliuose sulaiko ne vien universitetas. Be jo, Šiauliuose yra dar dvi aukštosios mokyklos – Šiaulių valstybinė kolegija ir privati Šiaurės Lietuvos kolegija. Šiaulių universitete mokosi 2884, kolegijoje – 2307 studentai. Va­di­nasi, abi valstybinės aukštosios mokyklos sulaiko panašiai vietinio jaunimo, abi gali turėti pa­žangių studentų, bet į savivaldybės eurais iš­reikštą paskatinimą pretenduoti gali tik vienos iš jų studentai.

Beje, Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) sudaryta 2015 m. bendrojo priėmimo į aukštąsias mokyklas apžvalga rodo, kad Šiaulių kolegiją renkasi daugiau vietinio jaunimo nei universitetą.

Šiaulių biudžeto eilutėje „su Šiaulių universitetu bendradarbiauti“ – 48 tūkst. eurų (30 tūkst. iš jų – fondui, kiti – tyrimams).

Pernai iš įstojusiųjų į universitetus 14,5 proc. pirmakursių iš Šiaulių apskrities pasirinko ŠU (3,1 proc. mažiau nei 2014 m.), maždaug po 40 proc. jų išvyko mokytis į Kauną ir Vilnių. Šiaulių kolegiją pernai pasirinko 6,7 proc. mažiau vietinių pirmakursių, tačiau beveik pusė (46,7 proc.) iš visų Šiaulių apskrities abiturientų, įstojusių į kolegijas, rinkosi Šiaulių kolegiją.

Priežastį, kodėl stipendijos numatytos bū­tent universiteto studentams, meras A.Visockas grindžia tradicija: taip jau susiklostė, kad savivaldybė bendradarbiauja konkrečiai su universitetu ir kasmet skiria jam lėšų, o kitąmet gal bus ir kitaip.

2016 m. Šiaulių biudžeto eilutėje „su Šiaulių universitetu bendradarbiauti“ – 48 tūkst. eurų (30 tūkst. iš jų – fondui, kiti – tyrimams), 2015-ųjų – 37,6 tūkst. eurų, 2014-ųjų – 100 tūkst. litų.

„Tiksliai negaliu pasakyti, kodėl lėšos judėjo tik į universitetą, gal kitais metais bus kitaip“, – sako Šiaulių meras.

Jo aiškinimu, savivaldybė pagal bendradarbiavimo sutartį jau daug metų skiria lėšų universitetui, tad, jei kalbama apie fondą, skirtumas tik toks, kad, kaip ir kasmet skiriant pinigų, šį kartą sutarta dėl jų tikslo: „Visada reikalaujame pinigus išleisti tikslingai. Žiūrint formaliai, mes skiriame pinigus be nurodymų – pats universitetas sprendžia, kaip juos paskirstyti. Uni­versitetas juk turi autonomiją, nurodinėti negalime, bet stengiamės bendradarbiauti ir universi­tetas į tai atsižvelgia. Manau, iš to bus bendroji nauda.“

Mes taip pat sulaikome studentus mieste, jie čia dirba studijuodami, atlieka praktiką, dažnai lieka dirbti Šiauliuose ir baigę studijas, ta­čiau jie nėra matomi.

Šiaulių valstybinės kolegijos direktorė dr. Natalija Šedžiuvienė sako, kad jos vadovaujama kolegija pernelyg nesisieloja, tačiau studentai nuoskaudą gali jausti. Juolab kad gabius kolegijos studentus (iš 2,3 tūkst. kolegijos studentų beveik 90 proc. yra iš Šiaulių apskrities) nuo 2009-ųjų remia beveik visi rajonai, iš kurių jie kilę, o šiauliečiai paramos iš savo savivaldybės ir toliau negaus.

„Mes taip pat sulaikome studentus mieste, jie čia dirba studijuodami, atlieka praktiką, dažnai lieka dirbti Šiauliuose ir baigę studijas, ta­čiau jie nėra matomi, – sako kolegijos direktorė. – Nuo 2009 m. turime sutartis su visomis Šiau­lių apskrities savivaldybėmis, beveik visos jos remia pas mus studijuojančius, gerai besimo­­kančius savo studentus. Po semestro skel­bia­­me konkursą ir kelių geriausių studentų kandidatūras pateikiame konkrečiai savivaldybei. Stipendija nėra didelė, apie 30 eurų per mėnesį, bet studentas gali gauti ir kitą paramą, skatina­mąsias stipendijas.“

Pagal šias sutartis pažangius savo rajono studentus remia Kelmė, Pakruojis, Joniškis, Rad­vil­iškis, Šiaulių rajonas.

Pavyzdžiui, Kelmės rajono savivaldybė kelmiškius remia konkrečiose aukštosiose mokyklose: sutartys kol kas sudarytos su dviem aukštosiomis mo­kyk­lomis – Šiaulių valstybine kolegija ir Šiaulių uni­­versitetu. Tačiau jei savivaldybės taryba nu­spręs, gali būti, kad vienkartines išmokas už tam tikrus darbus, rajonui reikalingus tyrimus iš Kelmės biudžeto galės gauti dviejose Šiaulių aukštosiose mokyklose studijuojantys ir kitų ra­jonų studentai.

„Šiaulių universitetas ir Šiaulių valstybinė kolegija patys kreipėsi į savivaldybę dėl bendradarbiavimo, – sako Kelmės rajono savivaldybės So­cialinės paramos skyriaus vedėja Reda Kaž­dailienė. – Taip pat remiame paskutinių dviejų kursų studentus, kurie būtų reikalingi mūsų rajonui – dirbtų mūsų įstaigose, ir medicinos re­zidentus, kad baigę mokslus trejus metus dirbtų Kelmėje, tačiau šiuo metu tokių studentų neturime.“

Rimta paskata rajonuose – ir 30 eurų

Kad paskatintų jaunimą likti savo rajone, studijų rėmimo fondą dar prieš kelerius metus įsteigė ir Marijampolės savivaldybė: pirmąsias savivaldybės stipendijas keturi Marijampolės kolegijos studentai gavo jau 2013–2014 mokslo metų pavasario semestrą. Tad Šiauliai – ne pirmoji savivaldybė, nusprendusi paskatinti vietinius studentus, tačiau Marijampolės fondo su­ma nėra tokia solidi.

Marijampolės kolegijos studentams skiriamos stipendijos dydis – 1,5 bazinės mėnesinės algos, maždaug 53 eurai per mėnesį, o per pusmetį ją gauna 5–6 studentai. Fondo tikslas – remti Marijampolės jaunuolius, studijuojančius šios savivaldybės teritorijoje esančių aukštųjų mokyklų nuolatinių studijų skyriuose.

Dar vienas skirtumas: Marijampolė, nuostatuose mininti „aukštąsias mokyklas“, tik vieną tokią – Marijampolės kolegiją ir teturi, bet, ne­paisant to, taisyklėse nesukonkretina stipendijos gavėjų mokslo įstaigos iki vienintelės savivaldybėje aukštosios mokyklos pavadinimo, o Šiauliai turi tris aukštąsias, bet renkasi vieną.

„Su savivaldybe sutariama, kokią sumą ji gali skirti mūsų krašto jaunimui skatinti, o tada darbą atlieka kolegijos stipendijų skyrimo ko­misija – pasitaria su fakultetų vadovybe, ka­tedromis ir atrenka kelis labiausiai nusipelniusius studentus. Atsižvelgiama į tai, kad tie studentai gerai mokytųsi, būtų aktyvūs visuomeninėje ar kitoje veikloje“, – paaiškina Ma­ri­jam­po­lės kolegijos direktorius dr. Vaidotas Viliūnas.

Kita sąlyga – studento gyvenamoji vieta turi būti deklaruota Marijampolės savivaldybėje.

Marijampolės kolegijos direktorius, pats įkal­­binėjęs merą skatinti studentus, sako, kad sa­vivaldybės skiriama suma stipendijoms per kelerius metus nesumažėjo, greičiau priešingai – augo. „Norime paskatinti geriausius jaunuolius ir todėl, kad jie jaustų moralinę pareigą sa­vo miestui“, – teigia V.Viliūnas.

Nors Marijampolės studentai stipendijas gauna nebe pirmus metus, išsiaiškinti, ar papildomi pinigai motyvuoja abiturientus likti savame mieste studijuoti, vargiai pavyktų.

„Kadangi stipendijos nedidelės ir ne tiek daug studentų jomis apdovanojama, tyrimų sta­tistinis patikimumas, ko gero, būtų nelabai pa­grįstas, tačiau kiekviena panaši priemonė at­kreipia studentų dėmesį, nes jiems reikia pa­galbos – pusė besimokančiųjų moka už mokslą pa­tys arba už jį moka jų tėvai, kiti ieško galimybių kuo greičiau derinti studijas ir darbą“, – teigia Marijampolės kolegijos vadovas.

V.Viliūnas ir jo kolegos kituose rajonuose ne­abejoja, kad bet koks piniginis paskatinimas geriausiems studentams – tik į naudą. Juolab kad neretai abiturientai neišvažiuoja studijuoti į didmiesčius būtent dėl ribotų finansinių galimybių.

„Reikia remti ir palaikyti liekančiuosius studijuoti gimtajame mieste, pirmiausia, žinoma, dėl patriotizmo, skatinančio kurti pridėtinę vertę sa­vo miestui. Juk studentai ją kuria dar nė ne­pra­dėję dirbti, o studijų metais – atlikdami prak­tiką, rašydami kursinius, baigiamuosius darbus, – įsitikinusi Alytaus kolegijos direktorė Da­nutė Remeikienė. – Dauguma jaunuolių iš sa­vo miesto neišvyksta kaip tik dėl sunkios ma­terialinės pa­dėties. Yra daug šeimų, kuriose tik vienas iš tė­vų dirba ar, tarkime, turi neįgalumą, tad negali išlaikyti studento. Taip pat studijuoti savo mieste likę jaunuoliai neretai dar prižiūri ir sergančius senelius. Taigi geriausiems studentams, likusiems gimtajame mieste, finansinis paskatinimas gy­vybiškai svarbus, net jei ta suma ir nėra didelė.“

Alytaus miesto savivaldybė, kaip ir rajonas, skatinamąsias stipendijas skiria ne tik alytiškiams, studijuojantiems Alytuje. Stipendijas pagal gerus studijų rezultatus, aktyvią visuomeninę veiklą iš savo savivaldybių gali gauti besimokantieji profesinėse mokyklose, kolegijose, universitetuose bet kuriame Lietuvos mieste.

„Taip pat kasmet savivaldybės skatinamosiomis stipendijomis apdovanojame geriausių baigiamųjų diplominių darbų autorius“, – apie 300 eurų siekiančias premijas pasakoja Alytaus kolegijos direktorė ir priduria, kad visi baigiamieji darbai yra studentų indėlis miestui, nes tai – konkretūs produktai ar tyrimai, atlikti pagal miesto įmonės ar savivaldybės užsakymus.

Gali būti, kad Šiaulių savivaldybės stipendiją (beje, irgi papildomą, nes studentai galės pretenduoti į kitą paramą – valstybės finansuojamą studijų vietą, skatinamąją ar socialinę stipendiją) galės gauti ne tik iš Šiaulių kilę Šiaulių universiteto studentai. Rektorius D.Jurgaitis svarsto, kad pretenduoti į mėnesines šio fondo stipendijas galės ir iš kitų rajonų atvykę studentai: „Mano nuomone, jeigu jaunuolis jau pasiryžo atvykti studijuoti į mūsų universitetą, tai jau mūsų, universiteto, reikalas studijų, praktikų metu jam įrodyti, kad ir po studijų jis galėtų ir norėtų likti Šiauliuose. Tad manau, kad nevertinsime studentų tik pagal geografiją. Pa­vyz­džiui, rudenį ga­li­me sulaukti pirmakursės, kuri dabar mokosi Vil­niuje ir planuoja atvažiuoti pas mus studijuoti specialiosios pedagogikos, nes susidomėjo kon­krečiai mūsų universiteto studijų programa.“

Tačiau Šiaulių miesto meras A.Visockas planuoja priešingai: į stipendiją galės pretenduoti tik šiauliečiai. „Tiksliai atsakyti negaliu, bet ma­nau, kad šios stipendijos skirtos šiauliečiams. Mano nuomone, tai gera pamoka univer­sitetui, kaip jis turi veikti. Ką daro Europos aukštosios mokyklos? Jos nelaukia egzaminų, o po pirmo pusmečio priima gabiausius mokinius. Kodėl mes negalime daryti panašiai – at­kreipti dėmesį į abiturientus, kurie gerais pa­žymiais baigė pusmetį, ir su jais bendradarbiauti? Turime grynuolių panosėje, bet nieko nedarome. Tai milžiniška klaida, nes vėliau juos su­geba nuvilioti nebūtinai geriausios kokybės universitetas ar koledžas iš tolimos šalies“, – siūlo Šiaulių meras.

"Dreamstime" nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Šiemet standartizuotus testus laiko pirmoji banga aštuntokų, kurie savo žinias galės palyginti su tuo, ką mokėjo būdami ketvirtokai. Tokia ir buvo testų idėja – matuoti mokinio pažangą kas dvejus metus, o ne šokiruoti dvyliktokus, kai valstybino brandos egzamino išvakarėse jie supranta, kad dar daug ko nemoka.

Bendros sistemos, kuri leistų palyginti rezultatus, nėra, mokyklos pačios gali su­gal­voti, kaip tai padaryti, jei stalčiuose dar pasiliko 2012 m. testų rezultatus. Jos savo nuožiūra sprendžia ir daugiau klausimų: kada testai vyks, kas juos taisys, ko­kių pamokų mokiniai ne­teks, nes bendrų žaidimo taisyklių taip pat nė­ra.

Utenos Krašuonos pro­­gimnazija standartizuotus testus laikė nuo pat jų atsiradimo pradžios 2012 m., o dar anksčiau jau dalyvavo nacionaliniuose pasiekimų tyrimuo­se, nes norėjo palyginti savo mokinių žinias ir gebėjimus su jų bendraamžių, besimo­kan­čių kitur. Paaiškėjo, kad Kra­šuonos progimnazijos ug­dytiniams pras­čiau sekasi skaityti ir suprasti tekstus. Tada skaitymu susirūpino ne tik lietuvių kalbos mo­kytojai, bet visa mo­kyk­la – mokiniai dalyvavo skaitymo renginiuose, mokytojai tobulino kvalifikaciją, o po metų mokinių skaitymo įgūdžiai pagerėjo.

Po testų laikymo, kai mokykla gauna mokinių rezultatus, prasideda kitas darbas – kiekvieno mokinio pasiekimai aptariami su mokytoju ir tėvais.

„Pamatę ketvirtokų testo rezultatus atkreipėme dėmesį į mokinių skaitymo ir teksto suvokimo gebėjimus, kurie buvo prastesni, ir standartizuotų testų rezultatus pritaikėme praktiškai: įsitraukėme į atitinkamus projektus, mokiniams organizavime su skaitymu susijusias veiklas, mokytojai tobulino savo žinias, ir kitąmet mokykla patobulėjo“, – pasakoja Utenos Krašuonos progimnazijos direktorius Rolandas Gruodinskas.

Jis paaiškina, kad po testų laikymo, kai mokykla gauna mokinių rezultatus, prasideda kitas darbas – kiekvieno mokinio pasiekimai aptariami su mokytoju ir tėvais. Šiemet Kra­šuonos progimnazija taip pat planuoja aštuntokų rezultatus palyginti su jų pademonstruotais gebėjimais prieš ketverius metus.

Balandžio 19–gegužės 6 d. standartizuotus testus laiko 2, 4, 6 ir 8 klasių mokiniai. Pra­dinukų žinios tikrinamos rašymo, skaitymo, matematikos, pasaulio pažinimo testais, aštuntokai gali įvertinti ir socialinių bei gamtos mokslų žinias. Šiemet Nacionalinio egzaminų centro (NEC) organizuojamuose testuose dalyvauja 52 savivaldybės, vadinasi, ir visos jų mokyklos, testus iš viso laiko 99 tūkst. mokinių, 976 mokyklos.

Tačiau tokio populiarumo standartizuoti testai sulaukė tik 2014 m., kai juose dalyvauti panoro jau 23 savivaldybės. O vos jiems atsiradus 2012 m. norą pareiškė 6 mokyklos, po metų atsirado dvi savivaldybės – Utenos ir Jonavos.

Šiemet Nacionalinio egzaminų centro (NEC) organizuojamuose testuose dalyvauja 52 savivaldybės, vadinasi, ir visos jų mokyklos, testus iš viso laiko 99 tūkst. mokinių, 976 mokyklos.

Taigi, nors standartizuoti testai suteikia galimybę ne tik pamatyti nuotrauką, kaip mo­kinio, klasės ar mokyklos rezultatai atrodo Lie­tuvos mastu, palyginti su kitų mokinių, bet ir stebėti vaiko pa­žangą, ką mokiniui pa­vyko nuveikti per ketverius metus, jų rezultatus palyginti galės šešios mokyklos. Ir tai, jei jos, prieš ketverius metus testais tikrinusios ketvirtokus, šiemet tikrins aštuntokų žinias.

„Ketvirtokai, 2012 m. laikę standartizuotą testą, šiemet yra aštuntokai, ir jau galima pamatyti jų pažangą. Tačiau nėra jokios na­cio­nalinės duomenų ba­zės, kurioje būtų kaupiami jų rezultatai, NEC nėra duomenų saugotojas. Jų savininkas yra mokykla, tad jei ji išsaugojo duomenis apie 2012 m. testo rezultatus, pati galės pažiūrėti, kokią pa­žangą mokiniai padarė, – paaiškina NEC įgyvendinamo projekto „Stan­dar­tizuotų mokinių pa­sie­kimų vertinimo ir įsivertinimo įrankių bend­rojo lavinimo mo­kykloms kūrimas. II etapas“ vadovė Eglė Melnikė. – Manau, kad mokyklos tikrai pasiliko rezultatus, ypač jei vaikai liko mokytis toje pačioje mokykloje. Ka­dangi šiemet yra pirmoji karta mokinių, ku­rie būdami jaunesni jau laikė šį testą, galvojame, kaip pasiūlyti mokykloms palyginti jų rezultatus, pridėti kokių nors aspektų ataskaitose.“

Mokyklos dalyvauti standartizuotuose testuose gali dvejopai: pačios iš uždaros NEC KELTO sistemos pa­imti testų užduotis ir jas įvertinti; arba mo­kykla (savivaldybė) pa­teikia paraišką NEC, iš jo gauna iš­spaus­dintas testų už­duo­tis, o vėliau ir išsamią trijų lygių – mokinio, klasės ir mokyklos – ataskaitą. Ataskaitose matyti konkretaus vaiko ar klasės pasiekimų lygis, kitų Lietuvos mokinių pasiekti lygiai, berniukų ir mergaičių rezultatų skirtumai, užduočių sunkumas, kokių gebėjimų reikalaujančiose užduotyse mokinys pasirodė geriausiai ir t.t.

Mokytojas ir tėvai gauna informacijos, į ką orientuotis: gal rašydamas vaikas puikiai plėtoja temą, bet daro rašybos klaidų ir atvirkščiai.

„Vaikui pateikiama dviejų puslapių ataskaita, taip pat parengėme paaiškinimus tėvams. Pirmoje ataskaitos dalyje vaiko pasiekimai lyginami su šalies, mokyklos, klasės, o antroje dalyje, kuri gal net svarbesnė, atskleidžiamas pasiekimų turinys. Pavyzdžiui, iš ko susideda 20 jo gautų taškų matematikos teste – kaip sekasi algebra, kaip uždavinių sprendimas. Gal ne visos sritys stiprios, gal šlubuoja aukštesnio mąstymo gebėjimai ir t.t. Tad mokytojas ir tėvai gauna informacijos, į ką orientuotis: gal rašydamas vaikas puikiai plėtoja temą, bet daro rašybos klaidų ir atvirkščiai, – apie išsamią informaciją, kurią galima panaudoti ugdymui gerinti, pasakoja E.Melnikė. – Tačiau kai buvo pati testų pradžia ir paraiškas pateikė 6 mokyklos, ataskaitos buvo paprastesnės, nebuvo galimybių sugeneruoti tokias, kokias pateikiame dabar.“

Organizavimas standartų neturi

Kol kas standartizuoti testai vadinami neprivalomais, tačiau jei savivaldybė nusprendžia juose dalyvauti, testus laiko visos jos mokyklos, o mokiniai tėvų sutikimu gali atsisakyti dalyvauti tokiame žinių patikrinime.

Tačiau bendrų taisyklių mokykloms ar savivaldybėms, kaip organizuoti – vykdyti ir taisyti testus, nėra. Pradedant testų laikymo laiku, baigiant jų vertinimu, viską galima nuspręsti savo nuožiūra.

„Jei savivaldybė nusprendžia dalyvauti, vadinasi, dalyvauja ir visos jos mokyklos, ji pati įsipareigoja visus klausimus derinti su mokyklomis. Pavyzdžiui, vertinimas yra savivaldybės sprendimas – galima jį atiduoti mokykloms, galima sudaryti vertinimo  centrus, komisijas, variantų yra įvairių. NEC įtakos tam nedaro“, – komentuoja E.Melnikė.

Mokytojai, kurie vykdo testus ir juos taiso, gauna atlyginimą už pamokas, kurių neveda, bet papildomo atlyginimo už testų darbus negauna.

Vis dėlto testų vykdytojai ir taisytojai, pedagogai, bendrų taisyklių pasigenda, nes baigiantis mokslo metams greta kitų darbų – įvertinti mokinių pusmečio rezultatus, išeiti programas – turi paaukoti ir pamokų, kad galėtų vykdyti testus, paskui juos ištaisyti.

Istorijos mokytojas ir Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas Audrius Jurgelevičius standartizuotų testų organizavimo tvarką vadina lietuviška: „Maksimaliai mažomis sąnaudomis norima padaryti neva didelį darbą. Mokytojai, kurie vykdo testus ir juos taiso, gauna atlyginimą už pamokas, kurių neveda, bet papildomo atlyginimo už testų darbus negauna.“

Jis pats jau du kartus vietoj istorijos pamokų vykdė lietuvių kalbos ir matematikos testus, bet tiksliai nė nežino, kas jį įpareigojo tai padaryti – greičiausiai savivaldybės Švietimo skyriaus įsakymas, nors tai nėra tiesioginis jo darbdavys, galintis nurodinėti. Šiaip ar taip, iš meilės mokiniams A.Jurgelevičius dviejų istorijos pamokų iš vaikų neatims ir jas ves, tačiau gali to ir nedaryti: testams paaukotas pamokas teoriškai atidirbti reikia, o praktiškai galima jų ir nevesti.

„Dalyje mokyklų taip ir baigiasi: mokytojas vykdo testus, taiso juos, o pamokų, per kurias jis užsiėmė standartizuotų testų darbais, taip ir neatidirba. Bet yra mokyklų, kurios iš jo praleistas pamokas reikalauja atidirbti, tai reiškia, kad testų metu jis verčiamas dirbti nemokamai. Taip pat ir juos vertindamas: vienur reikia ištaisyti tiek darbų, kiek skiriama pamokų, kitur – tiek, kiek jų yra“, – apie testų organizavimo skirtumus mokyklose pasakoja švietimo profsąjungos atstovas.

Problema ta, kad norima kažką padaryti neskiriant pinigų, tad viskas suvedama į savanorystę.

Už šių testų taisymą mokytojams atskirai nemokama, nes nei savivaldybės, nei mokyklos tam lėšų negauna, tačiau atsiranda direktorių, kurie skiria kažkiek pinigų sumokėti už papildomą darbą pedagogams, kaip A.Jurgelevičiaus darbovietėje. Bet  pinigai – iš to paties mokyklos biudžeto, vadinasi, lėšų pristigti gali kitur.

„Problema ta, kad norima kažką padaryti neskiriant pinigų, tad viskas suvedama į savanorystę: jei mokykla ar savivaldybė prisiima dalyvauti patikrinime, tai pasveria savo finansines ir organizacines galimybes. O NEC juk nesuka galvos, kaip viskas vyksta, ar mokytojai už tai gauna atlyginimą, svarbu, kad nebūtų pažeistos taisyklės, mokiniai nenusirašinėtų“, – apibendrina A.Jurgelevičius.

Dar paraiškose NEC prašo savivaldybių ar mokyklų pagalvoti apie darbo organizavimo ir, jei nori, net apmokėjimo tvarką.

„Krūvis testų metu padidėja, ypač mokyklose, kuriose daug mokinių. Tačiau sprendimas dalyvauti testuose priimamas iš anksto, todėl tam galima pasiruošti ir suplanuoti veiklas gerokai anksčiau. Be to, testai tarnauja ir kaip mokytojų kvalifikacijos tobulinimo įrankis – gebėjimas vertinti, susitarti, naudoti bendrus kriterijus, tai patvirtina ir savivaldybės, – apie naudą mokytojams kalba NEC atstovė E.Melnikė. – Mes suprantame, kad tai nemažas darbas mokykloms, todėl kai teikiamos paraiškos, prašome aprašyti bent 10 aspektų: kam taikys testus, kaip organizuos vertinimą, duomenų į sistemą įvedimą, taigi iš anksto skatiname apgalvoti darbo organizavimą, pasidalijimą, kad organizaciniai klausimai neliktų paskutinei dienai.“

Ką tikrina – mokinį ar mokytoją?

Oficialiai standartizuotų testų tikslas – sudaryti sąlygas mokykloms ir mokytojams savarankiškai ir objektyviai įsivertinti savo mokinių mokymosi pasiekimus, rinkti grįžtamojo ryšio informaciją, reikalingą ugdymo kokybei ir vadybai gerinti, neoficialiai – pratinti mokinius prie egzaminų, kad nusiteiktų laukiantiems abitūros metais, dar neoficialiau – įvertinti mokyklas ir mokytojus, o pagal mokinių, klasių, mokyklų rezultatus sudaryti reitingą.

A.Jurgelevičius sako pastebintis tendenciją, kad ypač kai kurie savivaldybių politikai džiaugiasi, nors ir apsirinka: 20 metų laužius galvą, kaip sukurti mokytojų darbo vertinimo mechanizmą, dabar neva atsirado panacėja.

„Žinoma, tai yra mokinių rezultatų vertinimas, bet juos juk moko mokytojai. 20 metų svarstoma, kaip įvertinti mokytojo darbą, kad būtų galima objektyviai diferencijuoti atlyginimus, tačiau niekas tokio įrankio nesukuria, nes paaiškėja, kad mokytojo darbas įvairiabriaunis ir sunkiai pasveriamas. Užtat savivaldybėse atsiranda tarybos narių ar šiaip aukštesnes pareigas užimančių entuziastų, kurie remdamiesi testų rezultatais daro išvadas apie pačią mokyklą ar ten dirbančius mokytojus. Ypač tai pastebima mažesniuose miestuose, kur nedaug mokyklų, visi žino, kokie mokytojai moko testus laikančius vaikus, – svarsto Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas. – Neoficialiai, bet manau, kad jau vertinami mokytojų darbai, formuojama tėvų nuomonė apie mokyklas, atskirus mokytojus. Juk konkurencija tarp mokyklų milžiniška, o viešoji opinija – svarbus jos aspektas.“

Kritikuojantieji tuos, kurie pagal standartizuotų testų rezultatus, tarsi pagal vieną kurpalį, nori išmatuoti mokytojus ir mokyklas, juokauja, kad tada ne tik testai, bet ir mokiniai turi būti vienodi, antraip lyginami nepalyginami dalykai.

„Tarkime, aš turiu labai gerą, elitine vadinamą klasę, o tokių, beje, būna, dirbu puse kojos, ir testas parodo, kad mano mokinių rezultatai labai geri. Kitas mokytojas turi klasę, kurioje daug mokinių iš probleminių šeimų, bet dirba dvigubai ilgiau nei aš, ir jo mokinių rezultatai gerokai prastesni nei manųjų. Ir ką iš to galima pasakyti – kad aš dirbu geriau už jį? Taip pat ir mokyklų skirtumai – Vilniaus Žvėryno gimnazijos aštuntokų rezultatai, tikėtina, bus geresni nei Elektrėnų rajono mokyklos, kurios 60 proc. auklėtinių yra iš globos namų. Taigi rezultatai negali būti vienodi ir lyginami tiesiogiai“, – socialinių bei ekonominių veiksnių įtaką mokinių pasiekimams iliustruoja A.Jurgelevičius.

2012 m. atsiradęs vertinimo ir įsivertinimo įrankis neleidžia išmatuoti visos įmanomos kokybės – pasiekimų, mokyklos veiklos, mokytojo darbo ir kt., nors kai kam atrodo, kad toks prietaisas atsirado. Istorikas A.Jurgelevičius sako, kad šiais testais galima patikrinti tam tikrus aspektus – faktų žinojimą ir tai, kaip mokiniai geba taikyti tam tikrus įgūdžius, kaip moka naudotis gauta teorine medžiaga. O štai į ugdymo programas įtrauktus reikalavimus ugdyti vertybes, patriotizmą ir panašias, testų užduotimis vargiai įvertinsi. Pastarosios, nors ir turėtų būti kruopščiai atrinktos, perėjusios nacionalinių pasiekimų tyrimų filtrą, kelia klausimų kad ir dėl šaltinių parinkimo. Pavyzdžiui, pernai aštuntokams skaityti ir analizuoti pateiktas tekstas, parengtas pagal interneto svetainės laikas.lt medžiagą, 2013 m. – pagal gamtininkai.lt.

"Dreamstime" nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Vyriausybė savo programoje, kituose strateginiuose dokumentuose pažadėjo sukurti baigiamųjų egzaminų pertvarkos ir kaupiamojo kriterinio vertinimo koncepciją. Kitaip tariant, jau turėjo atsirasti kažkas panašaus į abituriento portfolio – kompetencijų aplanką su formaliojo ir neformaliojo ugdymo pasiekimais, su 12 metų darbais ir nuopelnais. Vietoj to – privalomas matematikos valstybinis brandos egzaminas. Išvengti jo nebeįmanoma, o ką galima laimėti matematikos egzaminą išlaikius?

Kad jau šiemet matematikos egzaminas bus privalomas, jei nori pretenduoti į valstybės finansuojamą studijų vietą, buvo aišku dar prieš dvejus metus. O šių mokslo metų išvakarėse reikalavimas sušvelnėjo – pakanka šį egzaminą išlaikyti. Nepaisant palengvinimo nuo 36 iki 16 balų ribos, likus geram mėnesiui iki abiturientų brandos egzaminų maratono prabudo nematantieji jo naudos, o tik sukeliamą stresą: egzaminui dar reikia pasiruošti, būtina jį atidėti.

Be matematikos balo galimybių pasirinkti studijų programą gerokai sumažėja.

Tačiau specialistai ramina, kad išlaikyto matematikos egzamino nauda bus didesnė, nei vien galimybė studijuoti už valstybės lėšas. Pats abiturientas, turėdamas jo įvertinimą, kovoje dėl svajonių karjeros ar studijų gali laimėti daugiau. Pagal reikalaujamą konkursinį balą, jo dalykų įvertinimų sandarą, matyti, kad be matematikos balo galimybių pasirinkti studijų programą gerokai sumažėja. Ką jau kalbėti apie tai, kad nelaikius ar neišlaikius matematikos valstybinio brandos egzamino užsiveria durys į valstybės finansuojamą studijų vietą (išskyrus menų studijas).

„Nesinori, kad jaunas žmogus mąstytų ciniškai: einu studijuoti į mokamą vietą, tad įveiksiu slenkstį vien su metiniais dalykų pažymiais, nes į mokamas studijas priima visus. Juk kalbame apie aukštąjį mokslą, išsilavinimą ir stiprią karjerą“, – matematikos egzamino nauda neabejoja Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO) prezidentas prof. Pranas Žiliukas.

Po to, kai neva 34 proc. abiturientų neišlaikė bandomojo matematikos egzamino, atvirą laišką išplatino Nacionalinis aktyvių mamų sambūris: „Abejojame, kad privalomas matematikos egzaminas atneš naudos, adekvačios patiriamam papildomam stresui“, „korepetitorių samdymas tėvams kainuoja nemažus pinigus, o vaikai eikvoja laiką, kurį turėtų skirti kitų žinių tobulinimui“.  Suprask, valstybei pirmame bakalauro studijų kurse mokyti matematikos ant rankų pirštų nekainuoja.

Iš tiesų, tie 34 proc. neišlaikiusiųjų, skaičiuojant nuo 4 tūkst. prisistačiusiųjų dvyliktokais, galėjo būti visi norintieji pasitikrinti matematikos žinias. Vienas iš „Egzami­natorius.lt BANDOMASIS“ partnerių – Lietuvos moksleivių parlamentas, o vienas iš mokinių pageidavimų buvo sudaryti galimybę registruotis anonimiškai, tad, bandomojo egzamino sudarytojų teigimu, dalis internete laikiusiųjų šį egzaminą yra tiesiog „Tomas Tomas“.

Šiemet egzaminą laikys 18,7 tūkst., arba 55,7 proc., abiturientų, bet pernai jį laikė ne stulbinamai mažiau – 41 proc. abiturientų.

Palyginti su praėjusių metų „Egza­minatorius.lt BANDOMASIS“ dalyvių patirtimi, bandančiųjų neišlaikiusių šio patikrinimo internete ir iš tiesų neišlaukusių realaus matematikos brandos egzamino dalis buvo panaši: interneto platformoje minimalios ribos pasiekti nepavyko 12,7 proc. abiturientų (358), o per tikrąjį matematikos valstybinį egzaminą susikirto 9,25 proc., skaičiuojant nuo maždaug 15 tūkst. jį laikiusių kandidatų. Šiemet egzaminą laikys 18,7 tūkst., arba 55,7 proc., abiturientų, bet pernai jį laikė ne stulbinamai mažiau – 41 proc. abiturientų.

„Egzaminatorius.lt BANDOMASIS“ sudarytojų teigimu, pagrindinė nuo 2014 m. veikiančio įrankio nauda – ne sužinoti, kokia dalis abiturientų neišlaikė bandomųjų egzaminų, bet gauti išvadas ir analizę, kurias galima panaudoti siekiant geriau pasiruošti tikriesiems brandos egzaminams. Iš viso šioje sistemoje yra užsiregistravę 85,6 tūkst. vartotojų, o  statistinė informacija kaupiama apie kiekvieną užduotį ir jos atlikimą.

Nežinia, ar tikrojo egzamino šiemet neišlaikys trečdalis mokinių, bet kad mokantis matematikos tobulėti dar yra kur – faktas. Pavyzdžiui, 10 klasėje atliekami pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimai rodo, kad 2014 m. tik vienoje savivaldybėje jų įvertinimų vidurkis pasiekė 7 balus iš 10-ies. Bendras šio patikrinimo vidurkis 2015 m. – 5,59 balo, o dažniausiai pasitaikantis pažymys – ketvertas.

Vis dėlto Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) nepersigalvojo: nuo šių metų matematikos egzaminas tapo privalomas, tik palengvėjo, įvertinus praėjusių metų mokinių rezultatus.

Matematikos mokytojai pritaria nuo 36 iki 16 balų nuleistai reikalavimų kartelei – reikia prašyti to, kas mokiniams įveikiama, tačiau stebisi, kad, užuot nukreipus energiją į priemones, kaip pagerinti matematikos mokymą ir mokinių žinias ne tik laikant abitūros egzaminus, bet dar ankstesnėse klasėse, vis dar sukylama prieš patį egzaminą. Todėl į tėvų nuogąstavimus jie atsako paprastai: reikia mokytis visus 12 metų, o ne pažvelgus į kalendorių ieškoti būdų išsisukti.

Mūsų visuomenėje pasitaiko, kad kilus triukšmui kažkas pasikeičia. Tad gal ir šį kartą bandoma keisti situaciją triukšmu.

„Matematikos egzamino specifika tokia, kad reikia mokytis sistemingai ir nuosekliai. Žinoma, yra daug mokinių, kurie turi spragų, tad kai kurie bando ieškoti lengvesnio kelio, – apie siūlymus dar atidėti matematikos egzaminą svarsto Lietuvos matematikos mokytojų asociacijos prezidentė Regina Rudalevičienė. – Mūsų visuomenėje pasitaiko, kad kilus triukšmui kažkas pasikeičia. Tad gal ir šį kartą bandoma keisti situaciją triukšmu, nes realiu darbu jos pakeisti jau nebeliko laiko: per mėnesį 12 metų kurso išmokti negalima. Sakyčiau, tai dėmesio nukreipimas iš nevilties: mamos, užuot paskatinusios mokytis vaikus nuo pirmos klasės ir prašiusios jų atsakomybės, 12 klasėje kelia triukšmą.“

Išlaikiusiems matematiką – daugiau studijų programų

Nors dalis abiturientų (ar jų tėvų) jaučiasi į matematikos egzaminą lyg varu varomi, patys stojantieji, turėdami šio egzamino įvertinimą (kuo daugiau balų – tuo geriau), gali laimėti daugiau. Ne tik pretenduoti į valstybės finansuojamas studijas, bet ir suplanuoti stipresnę karjerą – rinktis iš daugiau studijų programų. O nepaisant jų gausos aukštosiose mokyklose tokių, į kurias stojant konkursiniame bale nebūtų matematikos dalyko įvertinimo, likę nedaug.

Neturintieji matematikos įvertinimo gali rinktis humanitarinių mokslų programas – daugiausia kalbas.

Matematikos egzamino balas ar metinis pažymys, stojančiojo pasirinkimu, kaip trečiasis dalykas, kai reikia nurodyti bet kurio dalyko, nesutampančio su kitais pateiktais, įvertinimą, gali būti skaičiuojamas stojant į visas studijų programas.

Neturintieji matematikos įvertinimo gali rinktis humanitarinių mokslų programas – daugiausia kalbas. Iš humanitarinių mokslų, kaip antro dalyko, matematikos reikia tik stojant į filosofiją. Iš menų studijų, į kurias stojančiųjų nereikalaujama laikyti matematikos egzamino, matematikos reikia tik stojant į architektūrą.

Socialiniuose moksluose be matematikos įvertinimo konkursiniame bale galima apsieiti stojant į leidybos, informacijos, žurnalistikos, komunikacijos ir pedagogikos krypčių studijų programas. Taip pat šio įvertinimo skaičiuojant konkursinį balą nereikalaujama iš stojančiųjų į politikos mokslų, teisės, sociologijos, socialinio darbo, viešojo administravimo, turizmo ir poilsio, viešojo saugumo krypčių studijų programas, tačiau antrasis dalykas yra matematikos arba informacinių technologijų įvertinimas, kaip ir stojant į pedagogikos krypčių studijų programas, išskyrus dalyko pedagogiką, kai konkursinis balas skaičiuojamas iš atitinkamo dalyko (matematikos, fizikos ir t.t.) studijų krypčiai nustatytų konkursinių dalykų įvertinimų.

Matematika konkursiniame bale yra pirmasis dalykas stojantiesiems į verslo krypties studijų programas – verslo, vadybos, finansų, apskaitos, žmonių išteklių vadybos, ekonomikos. Šioms studijų kryptims konkursiniame bale nustatytas 0,4 svertinis koeficientas, toks pat – į psichologiją.

Daugumoje biomedicinos mokslų studijų sričių programų matematika gali būti skaičiuojama kaip antrasis dalykas. Stojant į fizikos ir technologijos mokslų studijų programas matematika yra pirmasis pagrindinis dalykas, lemiantis konkursinį balą.

„Matematikos įvertinimo konkursiniame bale reikia ir stojant į daugelį socialinių mokslų studijų programų, kai kur – tai net pirmasis dalykas, kuris sudaro 40 proc. konkursinio balo. Aišku, matematikos įvertinimas svarbiausias stojant į visas fizinių mokslų, technologijos, inžinerines studijų programas. Taigi išlaikius matematikos egzaminą šansai įstoti išauga. Šio egzamino reikalavimas nėra vien papildomas barjeras, konkurencinėje kovoje jis tikrai veikia“, – didesnę laisvę rinktis ir aplenkti konkurentus apibendrina P.Žiliukas.

Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) duomenimis, 2010 m., kai apie privalomą matematikos egzaminą dar nebuvo kalbama, 41 proc. gerai jį išlaikiusių (surinkusių 90–100 balų) abiturientų pasirinko studijuoti socialinius mokslus ir tik 24 proc. – fizinius. O pernai iš gerai išlaikiusiųjų matematikos egzaminą socialinius mokslus pasirinko tik 16 proc., fizinius – 37 proc.

Po dvejų metų reikės išlaikyti gerai

Apie privalomą matematikos egzaminą garsiau imta kalbėti pastebėjus, kaip teigiama, socialinių mokslų absolventų perprodukciją, ilgą kelią iki darbo pagal įgytą kvalifikaciją vietos, bet trumpą kelionę nuo diplomo iki darbo biržos. Privalomo matematikos egzamino ėmė reikalauti pramonininkų atstovai, verslo bendruomenė, argumentuodama, kad mokiniai verčiami rinktis mokomuosius dalykus pernelyg anksti, o pasirinkę matematiką paskutinėse klasėse mokytis bendruoju kursu dvyliktoje esą susizgrimba nežinantys, ką studijuoti, jei nelaiko matematikos egzamino. Nusprendus, kad šis patikrinimas bus privalomas, netrūko kritikos, o paskutinę minutę, prisiminus, kad jau tikrai bus, – bandymų jį dar atidėti.

Tačiau pašnekovai atkreipia dėmesį, kad daugelyje šalių dilemos, ar matematikos egzamino reikia, nekyla. Ir jo reikalaujama ne tik siekiant aukštojo išsilavinimo, bet ir norint baigti mokyklą.

Iš tiesų, dar 2011 m., „Eurydice“ duomenimis, maždaug pusėje ES šalių matematikos egzaminas buvo privalomas norint gauti mokyklos baigimo pažymėjimą. O štai Lietuvoje, kad gautum brandos atestatą, pakanka dviejų brandos egzaminų, beje, jie gali būti ir mokykliniai.

P.Žiliukas pastebi, kad kai nėra sąlygos laikyti valstybinius egzaminus, kone pusė abiturientų nė vieno tokio ir nelaiko: „Tad lyg ir turime dvi abiturientų kategorijas: vieni nori, kad jų žinios būtų įvertintos, audituotos, o kiti bando tai apeiti, bet paskui kalbama apie aukštus siekius.“

Profesoriaus teigimu, aukštųjų mokyklų atstovai viliasi, kad ilgainiui matematikos žinių ir gebėjimų patikrinimas taps privalomas ir bendrajame ugdyme.

Kad matematikos egzaminas įeis į privalomų išlaikyti egzaminų rinkinį norint gauti brandos atestatą, kol kas drąsiai dar nekalbama. Tačiau patys specialistai įsitikinę, kad tokio žinių patikrinimo reikėtų ir norintiesiems gauti atestatą.

„Vienareikšmiškai – matematikos valstybinis egzaminas turėtų tapti privalomas visiems. O štai mokytis jos 11–12 klasėse – tikrai neprivaloma. Juk yra daugybė specialybių, kurias galima įgyti po 10 klasės, tiesa, kartu gauti ir vidurinį išsilavinimą“, – apie profesinio rengimo alternatyvą užsimena Nacionalinės moksleivių akademijos Matematikos sekcijos vadovas, Kauno technologijos universiteto gimnazijos mokytojas Leonas Narkevičius.

Jis paaiškina, kad matematika nėra atskiras mokomasis dalykas, – tai abstraktaus mąstymo koncentras, kurio bent jau pagrindų reikia kiekvienam. Matematika skirta proto mankštai, ji padeda gerinti loginį mąstymą ir priimti ja pagrįstus sprendimus. „Jei sakoma: aš moku pinigus susiskaičiuoti, tai man matematikos ir gana, vadinasi, matematikos supratimas yra visiškai siauras. Nes tai – tik dalis aritmetikos, kuri yra įžanga į platesnę ir gilesnę matematiką“, – skeptikams atkerta L.Narkevičius.

Aukštesnis slenkstis

Prieš egzaminų sesiją sujudę mokiniai raminami, kad 40 proc. matematikos valstybinio brandos egzamino užduočių yra iš bendrojo kurso, tad didelė tikimybė, kad pavasarį intensyviau pazubrinęs egzaminą išlaikysi. Tačiau kai kurių pedagogų tikinimu, laisvė pasirinkti ir mokymosi lygį – bendruoju ar išplėstiniu kursu dvejus metus mokysiesi matematiką – kartais ne į naudą, nes mokiniai pervertina savo gebėjimus.

„Yra šalių, kuriose mokiniai laiko tą egzaminą, pagal kurio programą mokėsi. Ir šią pasirenka ne jie patys – programa nustatoma pagal jų gebėjimų lygį. Pas mus mokinys renkasi pats, nors ilgainiui paaiškėja, kad pridėtinės vertės iš tokio pasirinkimo nėra. Be to, neretai į egzaminą, kurį reikia laikyti tada, kai esi pasiruošęs, mokiniai eina kaip į loteriją. Kartais abiturientams susidaro įspūdis, kad pakankamai gerai moka matematiką, nes mokėsi jos nuo pat pirmos klasės, bet jie įsivaizduoja geriau, nei yra iš tikrųjų“, – pasakoja Matematikos mokytojų asociacijos vadovė R.Rudalevičienė.

Būtent įvertinus realius mokinių gebėjimus, kurių situaciją galima matyti nuo 8 klasės, iš standartizuotų pasiekimų testų, reikalavimas išlaikyti matematikos valstybinį brandos egzaminą sušvelnintas nuo 36 iki 16 balų. Švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė sako, kas diskusijos partneriai – LAMA BPO, Nacionalinio egzaminų centro, studentų atstovai nepritarė reikalavimui išlaikyti matematikos egzaminą pagrindiniu pasiekimų lygiu jau 2016 m.: „Visi darbo grupės nariai sutiko, kad mokykloms reikia duoti daugiau laiko pasirengti ir atitinkamai paruošti mokinius. Todėl visų sutarimu buvo įvestas palengvinimas: svarbu tik išlaikyti egzaminą.“

Vis dėlto 2018 m. abiturientams, kurie norės studijuoti socialinius, biomedicinos, fizikos ir technologijų mokslus, matematikos egzaminą jau reikės išlaikyti pagrindiniu pasiekimų lygiu, stojantiems į humanitarinius ir pedagogikos mokslus liks ta pati 16 balų riba, o pasirinkusieji menų studijas matematikos egzamino galės nelaikyti.

R.Rudalevičienė pasakoja pati sulaukusi diskusijos dalyvių, mokinių, tėvų atstovų kreipimųsi. Tiesa, jie labiau priminė ne pagalbos norint pasirengti šauksmą, bet pritarimo paieškas: arba kad bandomojo egzamino užduotys buvo per sunkios, arba kad reikia lengvinti artėjantį egzaminą.

„Kaip matematikos mokytoja galiu pasakyti, kad jau nebėra kur dar labiau supaprastinti. Jei pasirinksime kryptį užduotis dar labiau lengvinti, mūsų mokiniai nebegalės konkuruoti su kitų šalių jaunimu. Yra dar ir kitas kelias – stiprinti mokymąsi, keisti jo metodus, trukmę, bet apie šią galimybę mokiniai kažkodėl nekalba“, – sako R.Rudalevičienė.

Stojantiesiems į valstybės finansuojamas studijų programas reikalavimas išlaikyti matematikos brandos egzaminą pagrindiniu pasiekimų lygiu atidėtas iki 2018 m., tačiau kartu su šiuo tikslu, be savieigos, kad po dvejų metų mokiniai jau bus geriau pasirengę, kitų priemonių jam pasiekti neatsirado.

„Vaikai nori greito rezultato, tačiau dirbti savarankiškai namie nelabai nori. Pagrindinis mokymasis vyksta pamokose, bet nei tėvai, nei mokiniai nekelia klausimo, kad reikėtų daugiau pamokų. Mes, mokytojai, matome, kad išmokyti sunku ir mokiniui trūksta laiko pačiam išbandyti, įtvirtinti žinias. Kalbame apie tai ir su ministerijos atstovais, bet jie atsako, kad reikia keisti mokymo metodus. Vis dėlto psichologiškai pačiam besimokančiam žmogui reikia atlikti tam tikrus veiksmus, kad galėtų išmokti matematiką. Man labai svarbu, kad mokiniai turėtų pakankamai laiko mokytis pamokose, galėtų pasirinkti, kiek dalykų jiems mokytis“, – pasakoja matematikos mokytojų atstovė R.Rudalevičienė.

Tarptautinio penkiolikmečių pasiekimų tyrimo PISA duomenys rodo, kad vidutiniškai Lietuvos mokiniai matematikos per savaitę mokosi 171,8 minutės, estai – 222,8, latviai – 224,4, lenkai – 198,1 minutės. Palyginimui: pusė Holivudo filmų trunka nuo 96 iki 120 minučių. Čilės mokiniai mokosi 397,6 minutės, bet pagal matematinio raštingumo rezultatus yra penkiolikti nuo pabaigos iš 65-ių 2012 m. PISA tyrime dalyvavusių EBPO šalių. Tad mokymosi trukmė toli gražu nėra vienintelis ar svarbiausias veiksnys, lemiantis matematikos pasiekimus.

BFL

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Broliai dvyniai Kristijonas ir Augustinas Vizbarai (31 m.) studijas pradėjo Vilniaus universiteto (VU) Fizikos fakultete, o po doktorantūros studijų Vokietijoje drauge su vyresniuoju broliu Dominyku (35 m.) įkūrė puslaidininkių technologijų įmonę „Brolis Semiconductors“. Mokykloje nejautę išskirtinio potraukio fizikai, vos pradėję studijuoti, dvyniai patys pasirinko puslaidininkių fizikos kryptį ir tapo šios srities lyderiais. Šiandien jų sukurtomis lazerių sistemomis naudojasi Prancūzijos ir kitų NATO šalių kariai.

Kad susiklostytų panaši sėkmės istorija, pasak Kristijono Vizbaro, svarbiausia yra pasirinkti tai, kas sekasi geriausiai, kam esi gabiausias, o tada – ne plūduriuoti, bet pasinerti į savo sritį. Ir daug dirbti.

– 2012 m. „Brolis Semiconductors“ turėjo šešis darbuotojus ir džiaugėsi ką tik pristatytu molekulinių pluoštelių epitaksijos reaktoriumi. Kaip per kelerius metus pasikeitė jūsų kolektyvas, įranga, produkcija?

– Pradinį etapą sudėtinga palyginti su dabartimi, tačiau jau treji metai, kai viskas veikia: įmonėje vyksta kūrimo, gamybos procesai, labiau patobulėjome technologijų požiūriu, „Brolis Semiconductors“ dirba 16 darbuotojų. O pagrindinis pokytis per šiuos kelerius metus – vertikaliai integravomės į pridėtinės vertės kūrimo grandinę. Savo veiklą pradėjome nuo atskirų komponentų kūrimo, o šiandien tuos komponentus patys integruojame į sistemas ir sukuriame galutinį produktą, gatavą daiktą, kuris ir keliauja pas klientus.

– Kokius „gatavus daiktus“ gaminate, kas naudojasi jūsų sukurtomis sistemomis?

– Kadangi gaminame optoelektroninius komponentus, ar tai būtų lazeriniai diodai, ar kiti optoelektroniniai komponentai, ir sistemos yra optoelektroninės – stebėjimo, lazerių, atliekančios tam tikras funkcijas.

Ko gero, pati paprasčiausia sistema yra vadinamasis taikymosi lazerinis žymeklis, kuriuo gynyboje naudojasi atakos koreguotojai, įprastai NATO kariuomenės. Tai gana modernus padalinys, dirbantis su artilerija arba oro pajėgomis, kuris padeda nukreipti ugnį į priešišką taikinį, jį slapta pažymėdamas taip, kad matytų tik draugiškos pajėgos. Teoriškai Lietuvai tai irgi turėtų būti aktualu. Kol kas revoliucija kariuomenėje dar neįvyko, bet gal kada nors tas supratimas ateis.

O anksčiau ar vėliau tos naujos technologijos pasieks ir kasdienį vartojimą.

Kiti produktai – slaptos stebėjimo sistemos, kurios „mato“ ir dieną, ir naktį, per rūką ir sniegą, blogomis oro sąlygomis, kai standartinėmis sistemomis negali nieko pamatyti. Mūsų kuriamos sistemos geba identifikuoti objektus, jei yra naudojamos žvalgyboje – atpažinti tam tikrus bruožus. Jos veikia kelių ar keliolikos kilometrų atstumu, priklauso nuo pritaikymo poreikių. Daugiausia šios sistemos tarnauja gynybos pramonės rinkai, nes naujos technologijos visada pradedamos taikyti būtent šioje srityje – ir mobiliųjų telefonų pradžia buvo gynyboje. O anksčiau ar vėliau tos naujos technologijos pasieks ir kasdienį vartojimą.

– Ar komercinėje, mokslinėje veikloje buvo koks nors lūžio taškas, įvertinimas, kai supratote, kad iš idėjos kažkas išeis?

– Galbūt įvertinimas iš dabartinės, komercinės veiklos. Neseniai Prancūzijos karinė laboratorija tyrinėjo mūsų stebėjimo sistemą ir įvertino ją kaip geriausią, palyginti su jų pačių ar kitų tiekėjų, pavyzdžiui, JAV, gaminamomis sistemomis. Malonu, kai apie Lietuvoje pagamintą produktą tokia organizacija pasako: tai geriausia, ką esame matę.

Matyt, geriausias įvertinimas ir yra grįžtamasis ryšys. Kai atlieki užduotį, o po kiek laiko sulauki įvertinimų, kurie kuria reputaciją, tai ir motyvuoja. Nesame susidūrę su nusivylusiais klientais, kurie sakytų, kad kas nors neveikia, kažką sugadinome.

Įdomu buvo ir studijuojant doktorantūroje: Vokietijoje išgyvenome ir lengvų, ir sunkių laikų. Tačiau kai atsirado rezultatų, pasiekimų, mums, kaip jauniems žmonėms, buvo smagu sulaukti dėmesio. Būtent tai vėliau ir buvo motyvacija įkurti savo įmonę ir technologijas komercializuoti.

– Studijavote doktorantūroje, bet mokslų daktaro laipsnio trumpinio prie pavardžių nerašote?

– Studijas baigėme, bet kol kas darbų neapsigynėme. Galbūt kažkada ir tapsime mokslų daktarais, tačiau nematau reikalo skubėti. Manau, kad 90 proc. atvejų trumpinys dr. prie pavardės kompetencijos neprideda, apie ją turi kalbėti darbai. O aš neturiu ko slėpti: mano moksliniai darbai yra viešai prieinami, akivaizdu, kad už juos būtų galima gauti net ne vieną daktaro laipsnį.

Manau, kad 90 proc. atvejų trumpinys dr. prie pavardės kompetencijos neprideda, apie ją turi kalbėti darbai.

Tikrai nesakau, kad reikia sekti mano pavyzdžiu, bet taip susiklostė, kad įmonę įkūrėme dar nebaigę doktorantūros, tad ir „nuvažiavome“ į komercializaciją. Be to, šis laipsnis svarbiausias siekiant akademinės karjeros – jei esi dėstytojas ar mokslininko kelią pradedi akademinėse institucijose.

– Kaip kilo nuosavos puslaidininkių lazerių gamybos įmonės idėja?

– Viskas prasidėjo, kai su broliu dvyniu įstojome į VU Fizikos fakultetą, nors mokykloje specifinio pašaukimo fizikai nejautėme, – mus paragino tėvas, sakydamas, kad ten mokytis bus įdomu. Mokykloje gerai sekėsi visi dalykai, aukšti buvo ir egzaminų įvertinimai, todėl galėjome įstoti, kur norėjome, bet pasirinkome fiziką.

Fizika, konkrečiai puslaidininkių fizikos kryptimi, susidomėjome jau pradėję studijuoti. Patys ėmėme gilintis į šią sritį ir jau antrame kurse žinojome, kad norime tęsti studijas konkrečiai puslaidininkių prietaisų gamybos srityje. Tada pradėjome ieškoti, kur galėtume studijuoti toliau, o trečiame kurse faktiškai jau buvome įstoję į Švedijos karališkąjį technologijų institutą – reikėjo tik baigti bakalauro studijas.

Būdavo, prieina žinomų žmonių iš žinomų universitetų ir sako: broliai, gal jau komercializuokite, ko laukiate, gal jau atėjo laikas?

Baigę bakalaurą Vilniuje išvykome į Švediją, bet ten buvo sudėtinga pakliūti į laboratorijas – magistrantų į jas nelabai įsileidžia, o tai mūsų netenkino, todėl greitai radome, kur būtų galima save realizuoti, ir taip atsidūrėme Vokietijoje. Ten mūsų magistro darbai buvo įvertini labai geri – turėjome ir mokslinių publikacijų, ir rezultatų, todėl mums pasiūlė likti Miuncheno technikos universitete. Tad ir likome pusketvirtų metų, studijavome doktorantūroje. Per tą laiką subrendo mūsų žinios, o doktorantūros karjera tikrai buvo aukšto lygio: per trejus metus parašėme maždaug 20 publikacijų, buvo ir patentų, skaitėme kviestinių pranešimų, brolio straipsnį publikavo „Nature“, prestižinis mokslo žurnalas.

Kai keliaudavome po konferencijas JAV, skaitydami pranešimus, būdavo, prieina žinomų žmonių iš žinomų universitetų ir sako: broliai, gal jau komercializuokite, ko laukiate, gal jau atėjo laikas? Pagalvojome: jei ne dabar, tai kada? Ir pabandėme.

– Retą idėją įgyvendinsi be pinigų. Kur jūs gavote investicijų?

– Pirmiausia radome rizikos kapitalo fondą, kuris sutiko investuoti, o vėliau pasinaudojome trijų ES projektų parama. Finansavimo šaltinius derinome vieną su kitu, nes be investuotojų nebūtume galėję pretenduoti į europinę paramą ir atvirkščiai. Kai sugalvojome, kad norime komercializuoti technologiją, pradėjome intensyviai ieškoti investuotojų. Jų paieškos užtruko pusmetį.

– Brolis Dominykas, vadovaujantis „Brolis Semiconductors“, yra arčiau verslo?

– Taip, jis baigė inžinerijos krypties studijas, bet labiau susijusias su vadyba. Pats dirbęs pramonėje, vėliau jis įkūrė savo medienos gaminių įmonę. Taigi jis buvo verslininkas, o mes su broliu Augustinu – mokslininkai. Turėjome technologinių žinių, idėjų, bet kad jas komercializuotum, paverstum verslu, reikia suprasti daug gerokai žemiškesnių dalykų. Tad vyresnis brolis puikiai papildė mūsų komandą, pavyzdžiui, lėšų, investuotojų paieška yra jo įdirbis. Mokslininkui fizikui susikalbėti su finansų žmonėmis – nelengva, jų pasaulius skiria nemaža praraja. O trise sudarėme neblogą komandą – turime savo sritis, bet vienas kitą papildome.

– Iš Švedijos į Vokietiją vykote dėl darbo laboratorijose, praktinio taikymo patirties. Kokias sąlygas šiuo požiūriu turi Lietuvos studentai, kai atsirado mokslo slėniai, moderni įranga laboratorijose, VU fizikai gali dirbti Nacionaliniame fizinių ir technologijos mokslų centre Saulėtekyje?

– „Geležies“, ar technologinės platformos, požiūriu sąlygos pasikeitė. Maždaug 2007-aisiais, kai išvykome iš Vilniaus, nebuvo nieko. Dabar yra įrangos, nors ji galėtų būti ir geriau suderinta, bet tikrai įvyko ne pablogėjimas. Tačiau svarbiausia yra ne įranga, bet psichologiniai dalykai: ar yra vadovas, kuris gali įkvėpti studentą, nukreipti jį tam tikra kryptimi. Įranga pati savaime inovacijų nekuria, turi būti kažkas, kas žino, ką nori su ja padaryti – turi ambicingą tikslą ir jo siekia. Šiuo požiūriu Lietuvoje dar prastai, todėl visas viltis sieju su jaunąja karta – jaunais tyrėjais, mokslų daktarais, kurie patys išsikels sau tikslų, turės vidinės motyvacijos ir išvėdins kambarį. Tai svarbiausias indėlis, kurio reikia, kad Lietuvoje atsirastų tai, kas yra svetur.

Lietuvoje to nematau, labiau pasireiškia požiūris, kad kaip nors pavyks, kažkas bus, per galvą verstis nereikia.

Pavyzdžiui, Vokietijoje vyrauja skatinimas, keliami aukšti reikalavimai, ugdomos ambicijos konkuruoti su pačiais geriausiais – pasiekti ne tokių pat rezultatų kaip geriausieji, bet daug geresnių. Ten sakoma: esi mokslininkas ir viskas priklauso nuo tavęs, privalai arti, kad kažkas pasikeistų. Lietuvoje to nematau, labiau pasireiškia požiūris, kad kaip nors pavyks, kažkas bus, per galvą verstis nereikia. Bet reikia pripažinti: kol nesiverti per galvą, tol esi vidutinybė. Taigi viskas priklauso nuo vidinių ambicijų: jei studento, tyrėjo ambicijos neužgesins koks nors kunigaikštis „iš viršaus“, čia pasiekti galima labai daug.

– O savo kolektyve turite jaunų žmonių – studentų, absolventų?

– Visi žmonės pas mus labai jauni, nes Lietuvoje puslaidininkių technologijų srityje nėra kompetencijos, tad ir darbo rinkoje nėra žmonių, kurie turėtų reikalingų žinių ir patirties. Šios pramonės Lietuvoje nėra jau 25 metai, todėl normalu, kad darbo rinkoje susidarė vakuumas.

Mes stebime žmones universitetuose, einame į jų baigiamųjų darbų gynimus, klausinėjame profesorių, kurie studentai geresni, talentingesni, ir bandome nugriebti tą grietinėlę. Pritraukiame pačius geriausius, kurie pas mus atlieka baigiamuosius bakalauro ar magistro darbus ir vėliau tampa mūsų darbuotojais.

– Ką patartumėte mokiniams, abiturientams, besirenkantiems studijas, – kaip žinoti, kur gali pasisekti?

– Jaunam žmogui tai padaryti sunku, bet geriausia yra kritiškai save įvertinti – suprasti, ką sugebi geriausiai. Jei matematika nelabai įdomu ir nelabai sekasi, bet įstosi jos mokytis – bus košmaras. Reikia įvertinti, kam esi gabiausias ir „stumti“ tą kryptį, kad sužibėtum. Kitaip visų skylių neužkamšysi ir geriausiu atveju visose kitose srityse būsi vidutinybė, todėl reikia išsirinkti dalykus, kurie sekasi geriausiai, ir juos tobulinti. O geriausiai sekasi tai, dėl ko dega akys ir yra motyvacijos.

– Ką dar reikia veikti studijų metais, kad karjera susiklostytų?

– Kiekvienas pasirenka individualiai, bet mums padėjo tai, kad įsitraukėme į mokslinį darbą laboratorijoje. Jei kažką pradedi, negali plūduriuoti, reikia pasinerti ir daryti. Jei darbas kryptingas, pastangos anksčiau ar vėliau atsipirks.

– Esate mokslininkas, bet ir verslininkas, o daug verslininkų, pasakojančių sėkmės istorijas, neretai abejoja diplomo nauda, suprask, jei darai tai, ką nori ir sugebi, nė vidurinės baigti nereikia. Pritariate tokiai nuomonei, kad diplomas – tik popierius, o išsilavinimas – irgi abejotinos reikšmės?

– Diplomas savaime yra popierius, o svarbiausias klausimas, kiek darbo ir pastangų įdėjai, kad jį gautum. Viena didžiausių ydų Lietuvoje yra akademinis nesąžiningumas – sukčiavimas, nusirašinėjimas. Dažnas studentas baigdamas bakalauro studijas turi aštuoneto vidurkį, bet iš tiesų jo galvoje žinių nėra nė penketui. Tokiu atveju diplomas – tik popierius. Bet jei jis užtarnautas, jei po tuo „popieriumi“ yra žinios, į kurias įdėta asmeninių pastangų, tada diplomas yra įrodymas, kad kažką žinai. O tuos, kurie sukčiavo, gyvenimas atrūšiuoja greitai.

Neįsivaizduoju situacijos, kuriai esant diplomas būtų trūkumas, užtat jo neturėjimas bus trūkumas visada. Tačiau siekti reikia ne diplomo, o žinių.

Universitetas duoda didelį žinių bagažą, panašiai kaip knyga ar biblioteka: kiek joje perskaitysi, tiek ir bus tavo. O tai juk priklauso nuo žmogaus, ne nuo įstaigos. Jei universitetas geras, jis motyvuos ir nukreips teisingai. Ne veltui JAV Stanfordo, Harvardo universitetų alumnų klubai yra elitinės organizacijos, galinčios nulemti visą karjerą.

Kartais po diplomu nesislepia gabesnis žmogus, tačiau jam atsiveria daugiau durų. Neįsivaizduoju situacijos, kuriai esant diplomas būtų trūkumas, užtat jo neturėjimas bus trūkumas visada. Tačiau siekti reikia ne diplomo, o žinių.

"Dreamstime" nuotr.

Dovaidas PABIRŽIS, Gabija SABALIAUSKAITĖ

Apsisprendus dėl studijų krypties, abituriento dilema dar nesibaigia: lieka išnarplioti rebusą, kuriame universitete ar kolegijoje mokytis. Juk aukštųjų mokyklų yra 43, viena už kitą gražesniais pavadinimais studijų programų – 1,8 tūkst., o norimą neretai siūlo kelios ar keliolika aukštųjų mokyklų. Į kurias iš jų taikyti, jei renkiesi populiariausias ar perspektyviausias studijas?

Būsimasis režisierius greičiausiai rinksis Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, dailininkas – Vilniaus dailės akademiją, medikas – Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakultetą arba Lietuvos sveikatos mokslų universitetą, tačiau kur mokytis, jei nori tapti teisininku, istoriku, ekonomistu, darbo rinkoje taip laukiamu inžinieriumi ar programuotoju – specialistais, kuriems vis gausinama ir nemokamų studijų vietų?

Lietuvoje yra aukštųjų mokyklų, kurias baigusius kai kurių sričių absolventus į darbo pokalbius kviestų paskutinius, suprask, jei jau visai nebūtų iš ko rinktis.

Darbdaviai prasitaria, kad Lietuvoje yra aukštųjų mokyklų, kurias baigusius kai kurių sričių absolventus į darbo pokalbius kviestų paskutinius, suprask, jei jau visai nebūtų iš ko rinktis. O štai kiti pasakoja į darbą, kuriam reikėtų turėti tiksliųjų mokslų išsilavinimą, priimantys ir filosofus – juk kai nėra kito kandidato, šį išmokyti galima per keletą mėnesių.

Ne veltui 58 proc. studentų įsitikinę, kad aukštoji mokykla juos tinkamai parengia darbo rinkai, tačiau su tuo sutinkančių darbdavių yra 27 proc. Tai Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) apklausų duomenys.

Geriausias kelias humanitarams – mokytis kalbų

Jau ne pirmus metus darbo rinkos ekspertai, darbdaviai ir ekonomistai kartoja: Lietuvoje yra akivaizdžiai per daug socialinių mokslų studentų ir gerokai per mažai besirenkančiųjų tiksliųjų mokslų specialybes. Šią neigiamą tendenciją pastebi ir politikos formuotojai, mėgindami studentų srautus pakreipti su privalomu matematikos egzaminu.

Rinkoje pirmoje vietoje – skandinavų kalbos, šiandien šių specialistų poreikis yra didžiausias.

Tačiau nuo pat pradinių klasių ir mokytojai, ir mokinių tėvai įvertina vaikų gebėjimus, stipriąsias puses ir besimezgančius talentus. Vieniems labiau sekasi užsienio kalbos, kiti pasuka į menų pasaulį, treti yra nepralenkiami derybose. Kokios pakraipos studijas ir jas siūlančias aukštąsias pasirinkti abiturientams, kuriems artimi socialiniai arba humanitariniai mokslai, tikintis, kad vėliau nereikės konkuruoti darbo rinkoje su neturinčiais aukštojo išsilavinimo varžovais ar ieškotis bet kokio, kad ir nekvalifikuoto, darbo?

Personalo paieškos ir atrankos įmonės „Alliance for Recruitment“ vystymo direktorius Andrius Francas tokiu atveju siūlo koncentruotis ties kalbomis, nes šiuolaikiniame globaliame pasaulyje nemokant bent kelių užsienio kalbų daug pasiekti nepavyks.

„Yra universitetų, kurie dabar siūlo dviejų užsienio kalbų programas. Tai labai geras reiškinys, pavyzdžiui anglų ir ispanų, anglų ir prancūzų ar anglų ir vokiečių kalbų studijų programos. Išmoksti dvi kalbas, prie to dar būna papildomų pasirinkimų pagal jauno žmogaus interesus – ar tai ekonomika, ar finansai, ar kokius IT modulius galima prisidėti. Rinkoje pirmoje vietoje – skandinavų kalbos, šiandien šių specialistų poreikis yra didžiausias ir jau po trečio kurso tokie žmonės turi didelę tikimybę susirasti darbą“, – sako A.Francas.

Jo teigimu, šiandien anglų kalba nebėra ta, kuria gali ką nors nustebinti, todėl tokių studijų tikrai nepakanka. O norintiesiems rinktis lietuvių filologijos studijas pašnekovas siūlo visų pirma susipažinti su situacija valstybinių įstaigų siūlomų darbo vietų rinkoje. Būtent institucijos yra pagrindinis šių specialistų darbdavys, todėl tam tikras filologų poreikis rinkoje yra, bet jų skaičius nėra didelis.

Mažiausiai uždirbo baigę rusų filologijos studijas, Šiaulių universitete ir Vytauto Didžiojo universitete studijavę lietuvių kalbą.

Remiantis MOSTA sudaryta specialistų kvalifikacijos žemėlapio pirmine analize, 2013-aisiais iš 1068 filologijos absolventų darbą per 12 mėnesių susirado 76 proc., jų atlyginimo vidurkis siekė apie 490 eurų. Daugiausiai uždirbo VU anglų filologijos, lingvistikos, prancūzų filologijos bei vokiečių filologijos absolventai. Mažiausiai – baigę rusų filologijos studijas, Šiaulių universitete (ŠU) ir Vytauto Didžiojo universitete (VDU) studijavę lietuvių kalbą. Dvylika skandinavų filologijos specialistų, baigusių bakalauro studijas 2012-aisiais, vidutiniškai uždirbo per tūkstantį eurų.

Iš karto dviejų kalbų bakalauro filologijos studijos šiandien yra vykdomos VDU (anglų ir vokiečių, Skandinavijos šalių), VU Kauno humanitarinis fakultetas ir Lietuvos edukologijos universitetas (LEU) anglų kalbą siūlo mokytis su kita užsienio kalba, o Klaipėdos universitetas (KU) vykdo anglų ir vokiečių/prancūzų kalbos studijas.

Būsimiems istorikams – trys galimybės

Antra pagal populiarumą tarp studijų programų humanitarinė mokslų kryptis – istorijos studijos. 2013-aisiais šią studijų programą baigė 274 absolventai, iš kurių darbą per metus rado 74 proc., vidutinis jų uždarbis siekė apie 488 eurus.

Istorijos studijas siūlo penki Lietuvos universitetai bei Europos humanitarinis universitetas. Lietuvos istorijos instituto direktoriaus Rimanto Miknio vertinimu, bendrosios istorijos programoje, kurioje vyrauja politinės istorijos mokymasis, lyderis išlieka VU, sudaręs nuosekliausią studijų programą. Be to, universitete yra labai stipri kultūros istorijos mokykla, kurios iniciatorius ir palaikytojas – istorikas Alfredas Bumblauskas.

„Iš čia išėję žmonės gali puikiai dirbti kultūros paveldo srityje. Kalbant iš Istorijos instituto pozicijų – darbo vietų ir galimybių sukuriame labai mažai, tačiau bendrai vykdome doktorantūros studijas. Čia ir pamatome, kad ateina labai daug aktyvių ir kultūros istorijos srityje stiprių žmonių. Kita stipri grupė yra besidomintieji diplomatijos, tarptautinių santykių istorija. Pasigendame sovietinio laikotarpio tyrinėtojų“, – sako R.Miknys.

VDU ilgą laiką garsėja savo karo istorijos studijomis, kurios dėl suprantamų priežasčių buvo apleistos sovietinės okupacijos metais.

Lietuvos istorijos instituto direktorius atranda stiprias ir kitų universitetų istorijos studijų pakraipas, kurios išryškėja jau magistro studijų lygyje. Pasak istoriko, VDU ilgą laiką garsėja savo karo istorijos studijomis, kurios dėl suprantamų priežasčių buvo apleistos sovietinės okupacijos metais. Kita šio universiteto stiprybė, pasak R.Miknio, – išeivijos studijos (magistrantūros programa „Migracijos politikos ir lietuvių diasporos istorija“).

„Lietuvių išeivijos centras yra labai reikšmingas pasiekimas, nes čia ne tik tyrinėjama, kas buvo, bet ir formuojamos tam tikros dabartinio bendravimo su išeivija strategijos. Taip atsiranda konkretus kontekstas, valstybės institucijose dirbantys žmonės, baigę šias studijas, taip pat išeivijos ir kultūros paveldo specialistai, kurie yra reikalingi ir gali dirbti dirbti daug platesniame kontekste“, – teigia istorikas.

Palankiai jis atsiliepia ir apie KU vykdomas Baltijos regiono studijas, kurios parengia puikių kultūros paveldo specialistų, dirbančių visame Klaipėdos krašte: Šilutėje, Palangoje, Nidoje ir kitur. Prasčiau R.Miknys vertina studijas LEU ir ŠU. Pasak jo, abiejuose universitetuose programos sudarytos ir pavadintos gražiai, tačiau tiesiog trūksta kompetentingų žmonių, kad jos būtų sėkmingos, o lėšų kviestis specialistų iš užsienio taip pat nėra. Todėl geros šių universitetų iniciatyvos – magistro studijų programos „Taikomoji istorija“ ar „Istorija ir politika“ lūkesčių nepateisina.

Patarimas: venkite bendrų vadybos studijų

Socialinių mokslų srityje tarp lyderių visuomet yra vadybos studijos, kurias baigus karjeros galimybės taip pat dažnai būna miglotos. Šias studijas siūlo kone kiekviena Lietuvos aukštoji mokykla – tiek kolegijos, tiek universitetai. Personalo atrankos įmonės „Indigroup“ vadovas Karolis Blaževičius pabrėžia, kad labiausiai studentams reikėtų vengti per plataus išsilavinimo, kuris vėliau apsunkina darbo paieškas, nes tiesiog neatrandama tinkamos nišos.

Todėl jis visų pirma siūlo rinktis ne bendras vadybos studijas, o konkretų sektorių, kuriame dažnai ir specializuojasi atskiri universitetai.„Žinoma, ir pasirinkti reikia teisingai, nes jei susiaurinsime studijas visai ir pasirinksime tai, kas nėra įdomu, tuomet dar blogiau. Tačiau patarimas būtų rinktis pagal save: jei esi orientuotas į bendrą verslą – tuomet verslo vadyba, jei nori dirbti komercijos sektoriuje, tačiau labiau IT srityje – tiktų informacijos vadyba, jei artimesni techniniai dalykai – gamybos vadyba. Reikėtų visų pirma rinktis ne universitetą, o kokią konkrečiai vadybą norima studijuoti“, – pataria ekspertas, kartu siūlydamas vengti bendrų vadybos studijų.Lygindamas skirtingų universitetų siūlomas programas K.Blaževičius išskiria studijas, per kurias gaunama daugiausiai praktikos. Jo nuomone, šiandien tokios visų pirma siūlomos ISM – būtent čia studijų metais studentai yra labiau įtraukiami į projektus verslo įmonėse, jiems dėsto daugiau versle dirbančių dėstytojų. Nuo šio universiteto nedaug atsilieka ir VU.

„Verslo vadyba pirmiausia yra susijusi su verslu. Jei per ketverius metus studentas to verslo nemato, tai jam paskui sunkiau jį įžvelgti ir darbo pokalbiuose, suvokti verslo procesus, suprasti, kaip mąsto įmonės vadovas, kokie jo poreikiai“, – aiškina personalo atrankos specialistas.

Miglotos socialinių mokslų perspektyvos

Kaip sako A.Francas, pasakyti kažką teigiamo ne tik apie socialinių mokslų studijų programų turinį, bet ypač apie vėliau laukiančias perspektyvas yra labai sunku ir situacija šiandien tikrai nėra dėkinga. Pasak jo, egzistuoja nemažas socialinių darbuotojų poreikis, kuris neturėtų mažėti ir ateityje, bet ši profesija negarantuoja tokio gyvenimo lygio, kokio paprastai tikisi jauni žmonės.Kalbėdamas apie ekonomikos ir finansų studijas A.Francas perspektyvų įžvelgia programose, kuriose vystoma didelių duomenų („Big Data“) analizė, nes šioje srityje susipina ir rinkodara bei vartotojų elgsenos tyrimai, kurie šiandien yra tikrai paklausūs.

Naują tokios pakraipos studijų programą siūlo Kauno technologijos universitetas (KTU).„Žinoma, yra ir finansai, bet prie šių mokslų visada pridedu kalbas. Nes be jų šios žinios nieko neduoda. Šiandien technologijos leidžia įdėti sąskaitą-faktūrą į aparatą ir jis visą informaciją pats sudėlioja, skaičius nuskaito ir darbą atlieka. „Pliko“ žmogaus net informacijai suvedinėti nebereikia, tačiau reikia tų, kurie ją analizuoja ir priima tam tikrus sprendimus“, – aiškina A.Francas.Liūdniausias perspektyvas ekspertas numato ketinantiems studijuoti teisę – šias studijas šiandien siūlo bent penki šalies universitetai ir kai kurios kolegijos.

Ne paslaptis, kad Lietuvoje pastebimas akivaizdus advokatų perteklius, pagal šį rodiklį pirmaujame tarp Baltijos šalių ir, A.Franco žodžiais tariant, vejamės tas šalis, kurios gyvos tik šia sritimi. Pasak jo, šiandien įstoję į teisę jaunuoliai darbo rinką papildys po penkerių ar pusketvirtų metų. Kasmet Lietuvoje teisę baigia iki pusantro tūkstančio absolventų. Taigi vien iki studijų baigimo šią bendruomenę papildys dar bent 5 tūkst. žmonių.„Jei jaunuoliai, ar jie studijuotų VU, ar Mykolo Romerio universitete (MRU), ar kur kitur, iki kaulų smegenų įsitikinę, kad jie patys susikurs darbo vietą, nes tik taip ir turės būti, tuomet studijuoti verta. Kasmet teisės srityje reikia apie 70 naujų žmonių, o mes jų parengiame maždaug 20 kartų daugiau už rinkos poreikį“, – skaičiuoja darbo rinkos ekspertas.

MOSTA duomenys, kad 70 proc. teisės absolventų randa darbą, – trejų metų senumo. Prasčiau sekasi baigusiems kolegijas – kai kur šis rodiklis tesiekia 40 proc. Akivaizdus skirtumas ir atlyginimų grafoje: baigusieji kolegijas gali tikėtis 300–400 eurų, MRU bakalauro studijas – kiek daugiau nei 500 eurų, o antrosios pakopos MRU, VU ar kitų universitetų programas – ir iki 700 eurų mėnesinio atlyginimo. Renkantis aukštąją mokyklą verta sekti specialistų profilius socialiniuose tinkluose.

Dubliavimu pasižymi socialinių mokslų srities programos.

Šios studijos pigesnės, norint jas vykdyti nereikia specifinės įrangos, o kai ir tarp stojančiųjų populiarumo nestokoja, dabar vargiai rastum aukštąją mokyklą, kurioje nebūtų vadybos ar ekonomikos studijų.Tačiau pastaraisiais metais stojantiesiems atkreipus dėmesį į reikalingas ir, kaip žadama, itin perspektyvias fizinių ir technologijos mokslų srities studijas, kurių absolventus darbo rinka priima išskėstomis rankomis, o darbdavys, radęs specialistą iš džiaugsmo net ir diplomo pamiršta paprašyti, jas jau siūlo ne tik keli „techniškieji“ universitetai.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas pritaria, kad skirtumų tarp aukštųjų mokyklų kokybės ir net darbdavių požiūrio į jų pavadinimą esti, o štai objektyvios informacijos, pagal ką išsirinkti aukštąją mokyklą, beveik nėra. „Aš pats rinkčiausi pagal tam tikrą informaciją, kurios šiandien vargiai galiu gauti viešojoje erdvėje: kiek žmonių įsidarbina pagal specialybę, kiek jie uždirba, kiek dėstytojų yra iš verslo, kokių mokslinių tyrimų atlikta, ar jie daryti „į stalčių“, ar praktiškai pritaikyti“, – vardija pramonininkų atstovas.Nebe pirmus metus darbdavių išsakomas godas apie IT specialistų trūkumą, potencialių investuotojų praradimą dėl to, kad neturime programuotojų, ir panašias  patvirtina ir faktai. MOSTA atliktos specialistų kvalifikacijos žemėlapio pirminės analizės duomenimis, geriausiai darbo rinkoje sekėsi visų pakopų matematikos ir kompiuterijos mokslų studijų absolventams: per metus nuo studijų sėkmingai įsidarbina ir gauna didesnį nei vidutinį atlyginimą ir baigusieji kolegijas, ir bakalaurą įgiję universitetuose, ir turintieji magistro laipsnį. Tokias studijas kasmet pasirenka ir daugiau stojančiųjų: pernai tarp populiariausių studijų pakliuvo dvi programų sistemų studijų programos – VU ir KTU, o 2014 m. į dešimtuką iškopė viena.

IT specialistams – eiti ten, kur daug studentų

Informatikos, informacijos sistemų, programų sistemų krypčių studijas siūlo VGTU, Šiaulių universitetas, MRU, KU, LEU, Klaipėdos ir Vilniaus kolegijos, nevalstybinės Socialinių mokslų bei Lietuvos verslo kolegijos ir kitos aukštosios mokyklos.Šių krypčių absolventų darbdavių atstovas, informacinių ir ryšių technologijų (IRT) sektoriaus asociacijos „Infobalt“ inovacijų vadovas Andrius Plečkaitis vardija penkias aukštąsias mokyklas, kurias kasmet renkasi vis daugiau stojančiųjų: KTU, VU ir VGTU, Vilniaus ir Kauno kolegijos. Pasak jo, renkantis, kur studijuoti, reikia atkreipti dėmesį į priimtųjų ir absolventų skaičius: kad užtikrintų studijų kokybę, aukštoji mokykla į šios krypties studijas turi priimti bent pusšimtį studentų.

Esą didžiausioms mokykloms, ilgai kūrusioms kokybę, ją užtikrinti lengviau, be to, yra ir pakankamai išteklių.„IT studijose pastebime stiprią konsolidaciją. Aukštosios mokyklos, kurios priima apie 50 pirmakursių, ką jau kalbėti apie tas, kurios į šios krypties studijų programas priima šimtus studentų, išlaiko ir studijų kokybę, – konstatuoja A.Plečkaitis. – Kitos aukštosios mokyklos pamažu traukiasi ir priima mažiau studentų. Be to, IT studijos aiškiai susitelkusios Vilniuje ir Kaune, taigi ypač mažesnėse kolegijose kokybę išlaikyti sudėtinga, nebent studijos vykdomos sostinėje ir Kaune.“

A.Plečkaitis renkantis vis populiarėjančias kompiuterijos studijas pataria ieškoti darbdavių atsiliepimų, socialiniuose tinkluose peržvelgti IT srities specialistų išsilavinimą ir, žinoma, detaliai palyginti studijų programas, nors jų specifika ir skirtinga. „Manau, kad aukštosios mokyklos atstovai turi aiškiai atsakyti į klausimą, kuo viena studijų programa skiriasi nuo kitos, ką tu gali veikti ją baigęs. Karjeros, atvirų durų dienų renginiai ir yra tam, kad galėtum gauti atsakymus į šiuos klausimus“, – pataria „Infobalt“ inovacijų vadovas.

Kadangi Lietuvoje IT specialistų trūksta, 2015 m. jie sudarė vos 1,7 proc. visų dirbančiųjų, o penkerių metų prognozė dar niūresnė – jų stygius gali pasiekti 10 tūkst., darbdaviai ieško ne tik baigusiųjų kompiuterijos mokslus. Kaip pasakoja A.Plečkaitis, pasitaiko, kad į darbą priimami net ir turintys istorijos ar filosofijos diplomą jaunuoliai, kuriems darbdaviai per keletą mėnesių suteikia pradinę kvalifikaciją.

Siekiant patenkinti rinkos poreikius kasmet daugėja valstybės finansuojamų studijų vietų IT studijose: universitetuose informatikos, informacijos sistemų, programų sistemų, sveikatos informatikos, matematikos ir kompiuterių mokslo studijų kryptims numatyta skirti per 1 tūkst., kolegijose fizinių mokslų studijų sričiai – 300 krepšelių. Nors įmonių vadovai džiaugiasi išaugusiu dėmesiu šiai sričiai ir tikisi, kad studijuoti šiuos mokslus pasirinks daugiau jaunuolių, kurie taps jų įmonių specialistais, neaišku, ar visos aukštosios mokyklos susidorotų su didesniu studentų skaičiumi, jei sulauktų pirmakursių antplūdžio. „Yra nerimo ir abejonių, ar padidinus priėmimą į šias studijas aukštosios mokyklos sugebės su tuo susidoroti, ar surinks pakankamai dėstytojų. Tačiau mokykla blaiviai įvertina galimybes ir limitus, kurių neviršydama gali užtikrinti kokybiškas studijas. Manau, kad atsakingos mokyklos ir į studentų skaičiaus didėjimą žiūrės atsakingai“, – viliasi „Infobalt“ atstovas.

Jis ir kiti „Veido“ kalbinti pašnekovai sako, kad kai kurios aukštosios mokyklos ne tik pristigus dėstytojų, bet ir kasdieniame darbe jau vis dažniau atsigręžia į verslą ir pasitelkia daugiau praktikų – ir dėstyti, ir pasitarti, ir sudaryti studijų programai. Jei aukštoji mokykla jaučia rinkos pulsą ir, be teorinių pavyzdžių, gali pakviesti praktikų, laimi studentai, kuriems būti graibstomiems darbdavių yra vienas svarbiausių gerų studijų požymių. Verslo ir aukštųjų mokyklų bendradarbiavimo kokybė, S.Besagirsko tvirtinimu, pagerėjo: prieš kelerius metus ryšys buvo tarsi imituojamas, o dabar praktikų iš verslo indėlis į studijas ir dėstymą yra tikras.

„Anksčiau, kuriant, pavyzdžiui, mechanikos programą, kaip verslo atstovas, kuris pasirašytų, kad studijų programa labai gera, būdavo pakviečiamas kad ir greitojo maisto užkandinės savininkas. Aišku, tai verslas, nesvarbu, kad nelabai susijęs su studijų programa. Dabar tai pasikeitė: į studijų programų rengimą įtraukiami realaus verslo atstovai iš pažangiausių įmonių, – sako S.Besagirskas. – Bendradarbiavimas labiausiai nukreiptas į tai, kad studijos atitiktų rinkos lūkesčius. Aukštosios mokyklos organizuoja naujas studijų programas, pavyzdžiui, KTU prieš pradedant vykdyti naują studijų programą rengia kelių valandų trukmės apskritojo stalo diskusiją su darbdaviais ir akademikais, geras pavyzdys ir aukštųjų mokyklų organizuojamų Karjeros dienų renginiai.“

A.Plečkaitis sako, kad IT srities darbdaviai į jaunų specialistų rengimą įsitraukia ne tik sudarant studijų programas: jie patys dėsto studentams, nes ieško naujų talentų savo įmonėms. „Universitetai ir kolegijos, kurios pastaraisiais metais gerokai didino priėmimą, kviečiasi daugiau dėstytojų iš verslo. Gerai, kai pas studentus ateina daugiau praktikų, kurie papasakoja apie verslo pasaulį, nes IT daugiausia yra labai konkretūs, versle ar viešajame sektoriuje realizuojami dalykai“, – pabrėžia „Infobalt“ atstovas.

Inžinerija – ten, kur jau yra studijų patirties

Šiemet gali padaugėti ir stojančiųjų į inžineriją. Vien universitetuose informatikos inžinerijos, sausumos transporto inžinerijos, energijos inžinerijos, statybos inžinerijos, aeronautikos inžinerijos, jūrų inžinerijos, elektronikos ir elektros inžinerijos krypčių studijoms numatyta skirti 1245 valstybės finansuojamas vietas.Tačiau skirtingų sričių inžinerijos (gamybos, mechanikos, elektros ir elektronikos ir kt.) studijas siūlo daug šalies aukštųjų mokyklų. Pavyzdžiui, į mechanikos inžinerijos krypties studijas kviečia VGTU, KTU, ŠU, KU, LEU, Panevėžio, Kauno technikos, Klaipėdos valstybinė kolegijos ir t.t.

Besirenkantiems šių krypčių grupės studijas Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos „Linpra“ direktorius Gintaras Vilda pataria pasidomėti, ar šios kryptys universitete ar kolegijoje yra naujos, ar jau turi susiformavusias tradicijas. „Nuo to priklauso, kokių dėstytojų, kokios mokymo medžiagos aukštoji mokykla turi, – paaiškina jis. – Jei kalbame apie Lietuvos universitetus, lyderiai šioje srityje vienareikšmiškai yra KTU, VGTU, Kauno technikos kolegija, Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija (VTDK), su jūrine industrija dirba KU. Tai yra lyderiai, kurie vienaip ar kitaip sukaupė didžiausią patirtį.“

LPK atstovas S.Besagirskas ragina aukštosioms mokykloms užduoti klausimų, kiek jų absolventų dirba konkrečiose pažangiausiose inžinerinėse įmonėse. „O jei paaiškės, kad absolventai įsidarbina pagalbiniais darbininkais autoservise, galima preziumuoti, kad ta aukštoji mokykla nėra pati stipriausia. Pavyzdžiui, jei Vakarų laivų gamyklos inžinierius baigęs vieną ar kitą universitetą, man tai jau būtų pliusas, nes gera įmonė išsirinko žmogų būtent iš tos aukštojo mokslo įstaigos, – aiškina LPK atstovas. – Jei įsidarbina 80 proc. absolventų ir po pirmųjų metų jau uždirba didesnį nei vidutinį atlyginimą rinkoje, manyčiau, kad tai gera aukštoji mokykla, kurią baigęs, jei tik stengsiuosi mokytis, galiu patekti į darbą pagal specialybę radusių ir uždirbančių absolventų skaičių.“

MOSTA duomenimis, per metus įsidarbino 89 proc. 2013 m. inžinerijos krypčių grupės absolventų, baigusių bakalauro studijas universitetuose, o jų vidutinis atlyginimas buvo maždaug 650 eurų. Beveik tūkstančio eurų atlyginimą gavo baigusieji aeronautikos inžinerijos studijas VGTU, 950 eurų – baigusieji elektronikos ir elektros inžinerijos studijas KU.Iš 2013 m. kolegijų absolventų įsidarbino 88 proc. baigusiųjų inžinerijos studijas, o vidutinis jų atlyginimas buvo apie 640 eurų. Apie 670 eurų uždirbo baigusieji elektros ir elektronikos inžineriją Vilniaus kolegijoje ir VTDK, kurių per 90 proc. absolventų rado darbą. Baigusieji mechanikos inžinerijos studijas Klaipėdos valstybinėje kolegijoje uždirbo vidutiniškai 720 eurų, Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos jūrų inžinerijos absolventų vidutinis atlyginimas – 950 eurų, bet per metus iš jų darbą rado 67 proc. Prastai sekėsi kai kurių regioninių kolegijų absolventams: 59 proc. darbą gavusių Utenos kolegijos inžinerijos studentų uždirbo 470 eurų, 64 proc. Žemaitijos kolegijos studentų – 405 eurus.

Tačiau „Linpra“ direktorius G.Vilda patikina, kad darbdaviams institucijos tipas –ar tai universitetas, ar kolegija, ne taip svarbu: „Mes sakome, kad svarbūs arčiau žemės stovintys žmonės. Tie, kurie geba kurti ir gaminti gerus daiktus, o ne ilgiau trynė suolą.“Kiekvienoje absolventų grupėje gali pasitaikyti ir lyderių, ir nelabai gerų absolventų, kurie patys nieko nesimokė, tad dėl jų neišmanymo negalima kaltinti aukštosios mokyklos.

Tačiau G.Vilda sako, kad darbdaviai pastebi žalingą savybę: besirūpinant profesinių žinių suteikimu nebeliko darbo saugos kultūros. „Universitetai, kolegijos, net profesinės mokyklos pamiršta, kad profesionalas yra tas, kuris moka dirbti saugiai ir tausoja sveikatą. Tačiau darbo sauga ir sveikata nesulaukia mokyklų dėmesio, todėl darbdavys to mokyti turi papildomai. Nors ir mokykloje, ir universitete žinių apie saugą darbo vietoje žmonės gauna, neišugdoma pati kultūra“, – pastebi G.Vilda. Jis svarsto, kad ir diplome nepažymima, ar absolventas yra išmokytas dirbti saugiai ir  tausodamas sveikatą, o jei ši sritis būtų sustiprinta ir apie tai žinotų darbdavys, būtų galima greičiau įsidarbinti. „Darbdavio akyse jaunas žmogus būtų solidesnis ir patrauklesnis darbuotojas, jei būtų aišku, kad jis moka dirbti saugiai“, – dar kartą pabrėžia G.Vilda.

Galimybių išsiaiškinti, kuo studijos viename universitete ar kolegijoje skiriasi nuo tokių pat vykdomų kitur arba koks kelių labai panašių studijų programų skirtumas, yra: tereikia užduoti kelis klausimus aukštajai mokyklai ir pasidomėti, kur išsilavinimą įgijo geriausi savo srities profesionalai.

Gabija Sabaliauskaitė

Baisu nesurinkti konkursinio balo, kurio reikia stojant tiek į valstybės, tiek į iš savo kišenės finansuojamas studijų vietas? Gali būti, kad ketvirtadalį ar net pusę jo bus galima pelnyti ir už baigtą mokyklą, ir už žemės sklypą.

Šiemet 2016 m. stojantieji į universitetus turės surinkti ne mažiau kaip 2 konkursinį balą, į kolegijas – peržengti šiek tiek mažesnį 1,2 konkursinio balo slenkstį.

Pernai, nepaisant susitarimų taikyti minimalaus konkursinio balo slenkstį, skambių studijų kokybės deklaracijų vykdyti kruopščią būsimųjų studentų atranką ir į pirmą bakalauro kursą priimti tik pasiruošusius ir motyvuotus studentus, paaiškėjo, kad kai kurios aukštosios mokyklos tokį sukirtimą rankomis interpretavo labai liberaliai: vienos iškėlė dar aukštesnį konkursinį balą, nei sutarė su kolegomis, kitos kartelę šiek tiek nuleido, o trečiose kelią bakalauro diplomo link pradėjo ir nelaikiusieji nė vieno valstybinio egzamino.Tačiau aukštosios mokyklos, priimdamos į valstybės nefinansuojamas studijų vietas, gali apsidrausti, kad susirinks pirmakursių ir nepažeis susitarimo dėl minimalaus balo. Juk susirinkti minimalų konkursinį balą galima padėti skiriant papildomų balų. Priimdami į mokamas studijas, universitetai ir kolegijos gali skirti papildomų balų savo nuožiūra: kokius stojančiųjų nuopelnus jos įvertins, nurodo savo priėmimo tvarkos taisyklėse.

Juk susirinkti minimalų konkursinį balą galima padėti skiriant papildomų balų.

Pagal Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintą geriausiųjų eilės sudarymo tvarkos aprašą papildomų balų pridedama visiems tarptautinių (21 olimpiada) ir šalies olimpiadų, konkursų (20) I–III vietos laimėtojams, tarptautinių ir šalies vizualaus meno olimpiadų ir konkursų I–III vietos laimėtojams, kurie priimami į dailės, dizaino, amatų, fotografijos ir medijų krypčių studijų programas, stojantieji į koleginių studijų programas gali gauti papildomų balų už profesinę patirtį.

O priimdamos į valstybės nefinansuojamas studijų vietas daug aukštųjų mokyklų prideda jų stojantiesiems, kurie atliko nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą ar baigė karinius mokymus, tai pat – Lietuvos „Junior Achievement“ programas, baigė tos aukštosios mokyklos užsiėmimus, pavyzdžiui, dalyvavo Jaunojo filologo akademijos veikloje ar dar iki studijų užsiėmė kita papildoma veikla, kuri liudija apie motyvaciją studijuoti.

Tačiau, be šių dažniausiai taikomų kriterijų, yra ir gerokai siauresnių. Tad stojantiesiems į valstybės nefinansuojamas studijų vietas verta peržvelgti aukštųjų mokyklų priėmimo taisykles. Gali būti, kad sužinosi kada nors padaręs ką nors tokio, kas dabar gali padidinti galimybes įstoti į aukštąją mokyklą. Pavyzdžiui, jei baigei dailės mokyklą, gali gauti 0,5 balo stodamas į kosmetologijos studijas Šiaulių valstybinėje kolegijoje.

Į naudą „pagūglinti“, ar mokyklos, kurią netrukus baigsi, pavadinimas neminimas kurio nors universiteto ar kolegijos priėmimo taisyklėse kaip kriterijus, už kurį taip pat gali gauti papildomų balų. Galbūt ta mokykla yra viena iš kelių dešimčių kurios nors aukštosios mokyklos partnerių, nors joje mokantis minčių apie glaudų bendradarbiavimą ir nekilo. Pavyzdžiui, Šiaulių universitetas 0,5 papildomo balo prideda baigusiems 50 partnerių mokyklų.

Įdomumo dėlei – Šiaulių mieste ir rajone yra keliolika vidurinių mokyklų ir gimnazijų, tad papildomų balų gali gauti ir kai kurių Kupiškio, Mažeikių, Biržų, Jurbarko, Klaipėdos ir kt. rajonų gimnazijų absolventai. Be kitų papildomų balų – už karinius mokymus, jaunųjų fizikų, matematikų ar kompiuterininkų mokyklų diplomus, už baigtą mokyklą 1 papildomą balą Šiaulių universitetas skiria Šiaulių universiteto gimnazijos abiturientams. O štai Vytauto Didžiojo universiteto partnerių mokyklų, kurias baigusieji gali gauti 0,5 papildomo balo, sąraše – 75 mokyklos.

Stojant į Miškų ir ekologijos fakulteto studijų programas papildomų balų gauna Miškininkų sąjungos Jaunųjų miško bičiulių sambūrio nariai.

Aleksandro Stulginskio universitetas (ASU) stojant į keturis iš penkių šio žemės ūkio universiteto fakultetų 0,5 balo suteikia tiems, kurie yra įregistravę žemės ūkio ir kaimo valdas Žemės ūkio ir kaimo verslo registre arba tokią valdą turi tėvai. Viena vertus, jei turi žemės sklypą ir renkiesi studijas žemės ūkio universitete, tikėtina, ruošiesi ją dirbti, kita vertus, priemonių parodyti motyvaciją gali būti ir kitokių. Štai, pavyzdžiui, stojant į Miškų ir ekologijos fakulteto studijų programas papildomų balų gauna Miškininkų sąjungos Jaunųjų miško bičiulių sambūrio nariai – ir abejonių dėl domėjimosi miškininkyste nekyla.

ASU iš visų stojančiųjų į valstybės nefinansuojamas studijų vietas prašo surinkti 1 konkursinį balą, be papildomų. Visos aukštosios mokyklos savo priėmimo taisyklėse raginamos nurodyti, ar į minimalų reikalaujamą konkursinį balą įskaičiuos papildomus balus, ar jį prašys surinkti iš konkursinių dalykų – brandos egzaminų rezultatų, pažymių – įvertinimų, o tada jau pridės ir papildomų balų.

Tačiau šią aritmetiką priėmimo taisyklėse nurodo dar ne visi universitetai ir kolegijos. Įmanoma, kad papildomas balas gali būti dalis minimalaus balo, reikalaujamo stojant į aukštąją mokyklą. Tačiau jei du kandidatai turės vienodus konkursinius balus, valstybės nefinansuojamą studijų vietą turėtų laimėti tas, kuris labiau nori ten studijuoti – studijų programą nurodė pirmesniu pageidavimu. O jei šių kandidatų ir pageidavimo numeris sutampa – studijas rudenį pradės tas, kuris geriau išlaikė pagrindinio dalyko, kurio svertinis koeficientas konkursiniame bale yra 0,4, egzaminą.

Įsivaizduokite dešimtmetį vaiką, kurio koncerto klausosi tikra karalienė. Tuometei Nyderlandų karalienei Beatričei kaunietis Stasys Makštutis grojo būdamas vos dešimties. Bet kuris scenos artistas pavydėtų tokio debiuto. Ir pavydėjo: „Kam koncerte reikalingas tas mažas vaikas, juk yra geresnių muzikantų.“

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Septyniolikmetis klarneto meistras, M.Rostropovičiaus paramos ir labdaros fondo auklėtinis įvairiuose tarptautiniuose konkursuose jau spėjo pelnyti 9 pirmąsias vietas ir 4 „Grand Prix“.

Koks buvo pirmasis jo koncertas prieš didelę auditoriją? Solo klarnetu tuometei Nyderlandų karalienei Beatričei.

„Tada šio pasirodymo nesureikšminau, žinoma, jaudinausi prieš koncertą, bet ir dabar jaučiu jaudulį. O tada atrodė, kad vyksta įprastas koncertas. Bet kai po jo karalienė priėjo su manimi pasikalbėti, supratau, kad jis ne visai įprastas, – prisimena S.Makštutis. – Manau, kad pasirodymas jai patiko.“

Apie ką berniukas kalbėjo su karaliene?

Apie ką padedant vertėjui monarchė kalbėjosi su dešimtmečiu kauniečiu, Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos auklėtiniu? S.Makštutis sako, kad ji klausinėjo įprastų dalykų – kiek laiko per dieną skiria klarnetui, nuo kada groja?

Klausimai gal ir tradiciniai, bet atsakymai ir jaunojo gabaus muzikanto istorija neįprasta. S.Makštutis – ketvirtos kartos muzikantas. Jo mama – pianistė, kaip ir seneliai, tėtis – birbynininkas, o prosenelė buvo dainininkė. Visi trys Makštučių sūnūs – Antanas, Stasys ir Rokas – groja klarnetu.

„Man atrodo, kad jis girdėjo muziką nuo pat gimimo ir dar prieš gimstant“, – S.Makštučio pažintį su muzika apibendrina jo mama pianistė Jolita Makštutienė.

Tais pačiais metais, kai jaunasis klarnetininkas grojo Nyderlandų karalienei, jis laimėjo ir pirmąjį iš savo didžiųjų apdovanojimų sąrašo. Iki dabar jis jau yra pelnęs 4 „Grand Prix“, tačiau pirmasis, iškovotas  tarptautiniame konkurse „Olimpo Musicale“, yra įsimintiniausias ir gal net svarbesnis įvykis muzikanto gyvenime nei solo jos didenybei.

„Dabar, kai pasižiūriu to koncerto įrašą, matau mažą, bet palyginti gerai grojantį vaiką, kurio turėtų laukti šviesi ateitis“, – iš šalies savo septynerių metų senumo pasirodymą įvertina S.Makštutis.

Panašu, kad būtent tokia ateitis jo ir laukė.

Kelias veda į Lioną

Be penkių minučių abituriento, kuriam sekasi ir bendrojo ugdymo dalykai, ypač kalbos ir istorija, galima paklausti ir netrukus mokyklą baigsiantiems jaunuoliams įprasto klausimo: o ką veiksi po mokyklos?

„Ir toliau būsiu muzikantas“, – juokiasi kaunietis klarnetininkas ir pasakoja, kad ruošiasi stoti į Nacionalinę Liono aukštosios muzikos ir šokio konservatoriją Prancūzijoje.

Jos profesorius, klarneto virtuozas Nicolas Baldeyrou jau įvertino S.Makštučio meistriškumą. Scenos žvaigždė tik stebėjosi, kad jo paties atliekamų ir net aranžuotų kūrinių į Paryžių atvyko pagroti kažkoks muzikantas iš Lietuvos, o ne būsimasis Liono konservatorijos auklėtinis. „Jis ir jo kolegijos įvertino mane gerai. N.Baldeyrou sakė palaikyti kontaktus ir nebijoti stoti į konservatoriją, nes tikrai yra galimybių, kad įstosiu į šią mokyklą Prancūzijoje“, – pokalbį su muzikantu, į kurį norėtų lygiuotis, pasakoja klarnetininkas.

Prizinės vietos tarptautiniuose konkursuose, Nyderlandų karalienės plojimai dar vaikystėje, Lietuvos prezidentės padėkos raštai trečius metus iš eilės, pasirodymai su scenos grandais, reali galimybė tapti prestižinės menų mokyklos auklėtiniu – tiek muzikantas, kuris groja nuo ketverių, spėjo nuveikti iki 18-ojo gimtadienio. Smulkmena, bet lemtinga, kad visa tai neatsirado savaime.

S.Makštučio apdovanojimų skaičius būtų lygiavertis anksti įgytoms ir ne visai vaikiškoms muzikos pasaulio pamokoms: perprasti artistų konkurenciją, nereaguoti į jų pavydą ir nekreipti dėmesio į nepelnytą kritiką.

Panašiai kaip ir mokytojų vaikai, audžiami gavę geresnį pažymį neva dėl tėvų autoriteto, taip ir profesionalių muzikų šeimos atžalą S.Makštutį nuo pat vaikystės supo apkalbos dėl neva pernelyg dažnų pasirodymų ir esą nesąžiningų atrankų. Jos žavų  kostiumu ir varlyte pasipuošusį klarnetą pučiantį berniuką atlydėjo ir į koncertą Nyderlandų karalienei Beatričei.

„Net kai buvau vaikas, netrūko kalbų, kad tame koncerte reikia leisti dalyvauti ne man, o kažkam kitam. Ir vėliau, kai turėjau daug koncertų, buvo kalbų, kad mano pasirodymai jau nusibodo, reikia parodyti ir kitų jaunų muzikantų“, – prisimena S.Makštutis.

Jis sutinka, kad, kai buvo vaikas, darbo įdėti reikėję mažiau, tačiau tokia prabanga į didžiąsias Europos scenas greit užlipęs klarnetininkas džiaugėsi neilgai.

„Tada dėl jauno amžiaus daug kas „ėjo iš vidaus“, dirbti ir ką nors aukoti reikėjo mažiau. O dabar kūriniai yra vis sudėtingesni, didesnės apimties, – svarsto S.Makštutis. –  Vis dėlto, matyt, nepradėjau daugiau groti. Muzikoje dienos darbas nieko nelemia. Jei grosi 9 valandas per dieną, tikrai netapsi superinis. Groju nuolat, nes visąlaik reikia dirbti.“

S.Makštučiui įdėti reikėjo būtent darbo ir pastangų. Kitaip ir nebūna, kai turi dalyvauti ne viename konkurse per savaitę ar net per dieną, o spėti puikiai pagroti keliuose pasirodymuose. Smulkmena, bet maloni: visi jie laukia tą pačią dieną. Todėl klarnetininkas puikiai žino, ką reiškia aukoti laisvalaikį, pamokų ruošą dėl muzikos arba, kaip sako pats, dėl ateities.

„Tikrai ne visu 100 proc. visi laimėjimai buvo pelyti vien sėkme ar talentu. Per vieną savaitę dalyvavau keliuose konkursuose, turėjau po kelis koncertus per dieną, įgijau nemalonių pažinčių. Nesame kitokie žmonės, kaip ir kiekvienam, toli gražu ne viskas pavyksta iškart“, – tikina septyniolikmetis klarnetininkas.

Klarnetą įsiūlė tėvai

Ne 100 proc. sėkmės ir apdovanojimų lėmė vien talentas, bet 90 proc. visko, ką S.Makštutis patyrė ar išmoko, jam buvo įdomu. Tiesa, muzikų šeimoje užaugęs vaikas neslepia, kad kadaise instrumentas jam buvo pasiūlytas.

„Galima sakyti, kad iš pradžių šis kelias man buvo parodytas. Bet aš apie tai negalvojau, pasitikėjau savo tėvais ir žinojau, kad jie manimi gerai pasirūpins. Be to, turėjau labai gerą mokytoją“, – pirmąsias dienas muzikos gimnazijoje prisimena Kauno J.Naujalio muzikos gimnazijos mokytojo eksperto Vitalio Žemaičio ugdytinis.

„Jis yra gabus ir motyvuotas mokinys, gebantis planuoti laiką. Todėl spėja ir mokytis, ir dalyvauti konkursuose. Apskritai visa Makštučių šeima yra pavyzdinė: tėvai rūpinasi, kad jų sūnus kuo daugiau pamatytų ir kuo daugiau koncertų sudalyvautų“, – teigia lietuvių kalbą S.Makštučiui dėsčiusi Kauno J.Naujalio muzikos gimnazijos direktoriaus pavaduotoja bendrajam ugdymui Rusnė Marija Voverienė.

Pianistė J.Makštutienė ne tik rūpinasi savo vaikų pasirodymais koncertuose, bet ir pati akompanuoja. Makštučių vidurinysis sūnus sako, kad ji nepamainoma pagalbininkė – ir dėl patogumo, ir dėl visada pavykstančio šeimos pasirodymo.

„Be mamos niekaip neapsieiname. Stengiamės, kad ji kuo dažniau akompanuotų, nes galime repetuoti namuose, be to, suprantame vienas kitą, šeimos ryšys veikia“, – tvirtina S.Makštutis.

Būsimasis abiturientas jau planuoja kelis žingsnius į priekį – bakalauro studijos Nacionalinėje Liono aukštosios muzikos ir šokio konservatorijoje, vėliau – magistro laipsnis ir darbas orkestre arba pedagogo kelias. Klarnetas iš S.Makštučio rankų niekur nedings, kaip jis liko ir vyresniojo brolio Antano, Londono karališkosios muzikos akademijos absolvento, rankose, kaip jo iš rankų nepaleidžia ir jaunėlis Rokas.

VU nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Už kiekvieną Saulėtekyje išleistą centą atsiskaityti turėję mokslininkai neįsivėlė į korupciją – reagentų savo daržų gėrybėms tręšti nepanaudojo, tad Nacionalinis fizinių ir technologijos mokslų centras (NFTMC) bei Jungtinis gyvybės mokslų centras (JGMC) duris atvėrė, o Lietuva dar niekada nebuvo taip arti Nobelio premijos. Prof. Virginijus Šikšnys – pirmasis Lietuvos mokslininkas, įvertintas Warreno Alperto fondo premija. Ją už reikšmingą indėlį į bakterijų CRISPR antivirusinės apsaugos sistemos pažinimą pasidalijo penki mokslininkai, o Nobelio premija gali tekti trims.

„Veido“ pokalbis apie mokslo ir universiteto vietą moderniame pasaulyje – su Vilniaus universiteto rektoriumi prof. Artūru Žukausku.

– NFTMC ir JGMC atidaryti, CERN paroda atvežta. Ką daryti planuojate dabar?

– Administracijos siekis ir vienas iš strateginio plano uždavinių – kuo greičiau įveiklinti abu centrus. Jau veikia daugiau kaip pusė JGMC, o NFTMC – dar vos kelios laboratorijos, tad išgyvename įprastus kraustymosi džiaugsmus: studentai nešioja dėžes, perkeliami elektros lizdai, jungiami prietaisai, keiksnojami projektuotojai ir statybininkai.

Jei statome pasaulinio lygio mokslo centrus, tai ir prie pasaulinių standartų reikėtų bent kiek priartėti – atlyginimai negali būti mažesni nei Kenijoje.

Palyginti su tuo, kas iki šiol buvo pristatyta Lietuvoje, šie centrai bus labai gyvybingi. Galiu patvirtinti, kad nebuvo investuojama vien į betoną, nes daugiau kaip pusė pinigų skirta įrangai ir žmonių darbo sąlygoms. Vadinasi, investuojama ir į žmones. Žinoma, norėtųsi, kad valstybė daugiau investuotų į tų žmonių atlyginimus, nes kol kas nelabai matome ir kartais nesuprantame valstybės strategijos, ji fragmentiška. Jei statome pasaulinio lygio mokslo centrus, tai ir prie pasaulinių standartų reikėtų bent kiek priartėti – atlyginimai negali būti mažesni nei Kenijoje.

– Saulėtekyje mokslininkų darbo aplinka puiki, tačiau koks yra jaunų mokslininkų, doktorantų atlygis?

– Geras doktorantas gyvena ne taip ir blogai. Stipriame padalinyje, kur gera mokslinė aplinka, kur institutas turi lėšų mokėti atlyginimą už pusę etato, doktorantas gali dirbti jaunesniuoju mokslo darbuotoju ar inžinieriumi – tokia įprasta praktika. Tad vien atlyginimo galima uždirbti ir 600 eurų, o pagal mūsų valstybės standartus tai nėra visai blogai. Dar yra daug projektų, iš kurių galima prisidurti, gauti paramą kelionėms ir keliems mėnesiams išvykti padirbėti į užsienį.

Dabar, kur pastreikuoja – ten padidinama, kitur paaiškėja, kad kažkas jau baigia išvažiuoti, tai ir ten pakeliama.

Kur kas blogiau yra jaunam mokslų daktarui, kuris jau apsigynė disertaciją. Pradedantis mokslo darbuotojas, lektorius, turintis daktaro laipsnį, po mokesčių gauna 525 eurus. Valstybė atlyginimus kelia fragmentiškai – padidina doktorantams, tai jie gauna daugiau nei daktarai. Nėra tvarkos, kad valstybės apmokamų darbuotojų atlyginimai kiltų proporcingai – vienu, dviem, trimis procentais. Dabar, kur pastreikuoja – ten padidinama, kitur paaiškėja, kad kažkas jau baigia išvažiuoti, tai ir ten pakeliama.

Tik deklaruojama, jog mokslas, aukštosios technologijos, inovacijos yra prioritetas, nes aiškiai matyti, kad valstybė šioje srityje strategijos neturi, sprendimai priimami lopymo principu, negalvojant apie visumą. Taigi tvarkytis su viešuoju valdymu, valstybės lėšomis sekasi prastai.

Ką rodo mokytojų streikai? Tiesiog netvarką, nes nemažos dalies pedagogų pajamos yra normalios, bet dalis jų iš tiesų skursta dėl netvarkos. Klasėje mokosi trys vaikai, vienam mokiniui tenka 40 kv. metrų ploto – tai yra prasto valdymo rodikliai.

VU buvo siūloma mokėti akademines išmokas, bet taryba nepritarė „pašalpoms“, tad dabar bandysime jauniems žmonėms skirti priemokas už lojalumą. Jei žmogus dirba tik VU, iki tam tikro amžiaus jis gautų priedą, kuris leistų įsitvirtinti – gauti projektų, lėšų iš skatinimo fondo už publikacijas.

Darbo užmokesčio problemos – vienas strateginių VU uždavinių, tačiau šie klausimai, kaip ir struktūros, darbo krūvio, yra sudėtingi. Bet jauniems žmonėms, kurie aukojasi akademiniam darbui, sėdi universitete iki išnaktų, šiemet tikrai bandysime bent 10 proc. padidinti pajamas.

– Vadinasi, jaunas mokslų daktaras, lektorius, galėtų gauti beveik 600 eurų į rankas?

– Apie 580–600 eurų, žiūrint, kiek būtų lojalių. Tačiau tai vis tiek labai maži pinigai. Nors valstybėje stringa milžiniški europiniai pinigai, maždaug milijardas eurų, skirti Sumanios specializacijos strategijai įgyvendinti. Kažkokios ministerijos nesusitaria dėl kažkokių aprašų, talentai tuo metu išvažiuoja į užsienį, o sąskaitose guli šimtai milijonų, kurie leistų pradėti projektus, o tie projektai leistų pasiekti kitų lėšų.

– Ar valstybė ir visuomenė apskritai supranta, kaip veikia mokslas?

– Nelabai. Vyrauja kažkoks archajinis supratimas, matyt, paveldėtas iš sovietinės okupacijos metų, kad universitete akademinį darbą dirbantis mokslininkas yra kažkokios gamybinės grandinės elementas. Tačiau JAV atlikti tyrimai rodo, kad mokslo, akademinių mokslo centrų paskirtis kitokia. Didžiausias poveikis ekonomikai ir visuomenei yra žmonės, kurie išeina iš tų mokslo centrų, universitetų. Būtent jie, išmokę pažinti ir giliai suprasti dalykus, išsineša iš universiteto ne tik profesines kompetencijas, bet ir tai, kas vadinama išsilavinimu, ir atėję į verslo subjektus kuria vertę – čiumpa inovacijas, imasi daryti naujus dalykus.

Pavyzdžiui, startuolių, iš kurių išgyvena vienas kitas iš dešimties, indėlis BVP yra minimalus, – išskyrus vienetus, kurie tampa garsiomis kompanijomis. Absolventams jie labiau reikalingi kaip verslo mokykla – išmokti dirbti konkurencinėje aplinkoje, apsaugoti idėjas. Įrodyta, kad akademinių struktūrų sukurtų inovacijų efektas yra mažas, poveikį daro tai, ką jaunos jėgos sukuria versle. Jei pats verslas neinvestuoja į tyrimus, neturi idėjų, jokie mokslininkai jam nepadės.

Iš mokslininkų reikalaujama to, ko jie neturi daryti: sukurkite technologijas ir duokite jas verslui.

Universitetai žmonėms suteikia žinių ir išsilavinimą – gebėjimą suprasti, gilintis ir sukurti produktą verslui, bet mūsų valstybėje šio supratimo dar nėra. Iš mokslininkų reikalaujama to, ko jie neturi daryti: sukurkite technologijas ir duokite jas verslui. Niekur pasaulyje, nei JAV, nei kitose labiausiai išsivysčiusiose šalyse, to nėra – tai verslas kuria technologijas, inovacijas ir taip prisideda prie BVP. Ten visi džiaugiasi mokslo centrais, o prie jų absolventų, magistrų, doktorantų eilėje tyko verslo kompanijos, finansuoja jų tyrimus universitete, kad tik jie ateitų dirbti į tas įmones.

Kita vertus, yra ir tiesioginis akademinis indėlis į verslą. Pirma, jei verslas užsako mokslinius tyrimus, aišku, ne už dyką, akademinė bendruomenė negali jam atsakyti, nes tokia yra universiteto socialinė atsakomybė. Antra, jei tyrinėdamas mokslininkas aptiko kažką praktiška, jis negali sakyti: man neįdomu, toliau tik rašysiu straipsnius. Jis turi apsaugoti intelektinę nuosavybę ir stengtis, kad praktiški dalykai būtų perduoti verslui suteikiant licencijas, reklamuojant ar paskatinant kolegas kurti startuolį.

Yra daug pavyzdžių, kai sukuriama praktiškų dalykų, bet jų autorius neatsakingai teigia: toliau tik rašinėsiu lygtis ir dirbsiu su savo projektais.

Realizuoti praktines idėjas – tokiuose centruose dirbantys mokslininkai tai iš tikrųjų turi daryti, padėti verslui ir nenusišalinti, jei pavyksta atrasti ką nors praktiška. Šitai Saulėtekyje tikrai darysime, to mūsų kultūroje trūksta. Yra daug pavyzdžių, kai sukuriama praktiškų dalykų, bet jų autorius neatsakingai teigia: toliau tik rašinėsiu lygtis ir dirbsiu su savo projektais.

– Atrodytų, norima, kad mokslininkai, universitetai garantuotų įmonėms naujų dalykų „tiekimą“?

– Manęs klausia: ką jūs tuose centruose žadate išrasti? Aš atsakau: iš kur aš žinau? Ką pavyks, tą ir išrasim. Iš anksto nežadame ten nieko išrasti, bet jei gilinantis, aiškinantis, tiriant pavyks ką nors aptikti, žinoma, tai patentuosime ir stengsimės perduoti verslui.

Išradimai atsiranda iš gilaus supratimo, o jis pasiekiamas pažinimo aistra, kai pažadinamas žmogaus instinktas gilintis į dalykus. Toks ir yra universiteto darbas – sutelkti gabius žmones, pažadinti jų instinktą aiškintis, tirti, o tada jie tampa aktyviais visuomenės nariais, kurie ir stumia į pažangą.

Paskutiniai Europoje buvome pakrikštyti, paskutiniai gavome raštą ir iki šiol nelabai suprantame dalykus, kurie modernioms šalims yra aiškūs.

Norėčiau, kad toks mokslo supratimas būtų propaguojamas, nes esame labai atsilikę: paskutiniai Europoje buvome pakrikštyti, paskutiniai gavome raštą ir iki šiol nelabai suprantame dalykus, kurie modernioms šalims yra aiškūs. Matome tik ledkalnio viršūnę, bet giliai dar nesuvokiame, kaip veikia universitetų, mokslo centrų sistema.

– Vis dėlto, jei kalbėtume apie jūsų norus, koks išradimas turėtų priklausyti Vilniaus mokslininkams?

– Kaip pavyzdį turime nuostabų atradimą, patentuotą prof. Virginijaus Šikšnio, – genų redagavimo technologiją. Beje, ji irgi buvo sukurta atsitiktinai: V.Šikšnys nesiekė sukurti genų redagavimo technologijos ir išrasti naujo metodo. Jam buvo įdomu, kaip bakterija apsisaugo nuo viruso, todėl jis tyrinėjo šį reiškinį ir atrado, kaip bakterija perkerpa viruso DNR reikalingoje vietoje. Profesorius suprato, kad tai galima pritaikyti, todėl patentavo šią technologiją ir paskelbė viešai.

Šiandien yra 60 proc. tikimybė, kad VU Biotechnologijos instituto profesorius V.Šikšnys per kelerius metus gaus Nobelio premiją. Yra žinių, kad pernai Nobelio komitetas svarstė galimybę suteikti Nobelio premiją už šį atradimą, bet buvo per daug pretendentų. Tačiau šiemet Harvardo universiteto Medicinos mokyklos Warreno Alperto fondas suteikė premiją penkiems mokslininkams, iš kurių vienas – V.Šikšnys. Nobelio premija skiriama ne daugiau kaip trims. Taigi tai – ne tušti žodžiai, o didesnė kaip 50 proc. tikimybė.

Šiandien yra 60 proc. tikimybė, kad VU Biotechnologijos instituto profesorius V.Šikšnys per kelerius metus gaus Nobelio premiją.

Tai mokslininko tarnystės žmonijos pažangai ir šiuolaikiškai suprantamo mokslo veikimo pavyzdys: atliekami aukščiausio lygio tyrimai, ir kai atrandami dalykai, kurių niekas anksčiau nežinojo, kai pastebima, kad galima juos pritaikyti, pasirūpinama, jog tai įvyktų.

V.Šikšnio genomo redagavimo technologijos licencija parduota didžiulei JAV augalų genetikos vystymo ir plėtros kompanijai „DuPont Pioneer“, ir tai – tik pradžia. „DuPont Pioneer“ nori, kad profesorius kartu su instituto mokslininkais toliau gilintųsi į kitokius atvejus, ir finansuoja jų tyrimus.

Pažangus verslas nereikalauja jų kažko išrasti, bet duoda pinigų, kad aiškintųsi išsamiau. Taip dirba JAV verslas, taip veikia aukštųjų technologijų kompanijos pasaulyje. Kad ir mūsų „Thermo Fisher Scientific Baltics“, priklausanti didelei JAV korporacijai, – neprašo ko nors išrasti, sudėti staklių į liniją, kad galėtų kažką gaminti. Ši įmonė mūsų mokomąsias laboratorijas aprūpina reagentais, kad studentai turėtų sąlygas kūrybingai dirbti, o kai jie nueis dirbti į įmonę, sukurs jai ir mūsų šaliai didžiulę pridėtinę vertę. Taigi turime pavyzdžių, kaip verslas turi dirbti su mokslo centrais, bet pas mus ateina kas nors iš ministerijos ir sako: kokias kreives čia paišot, duokit verslui ką nors.

– Tačiau universitetai kritikuojami, kad jų bendradarbiavimas su verslu fragmentiškas arba jo iš viso nėra.

– Kaip tai nėra? „DuPont Pioneer“ – ne verslas? „Thermo Fisher Scientific Baltics“ – ne verslas? Lazerių pramonė – ne verslas?

Yra verslo, kuris žino, jog pelno gaus be inovacijų, bet supranta, kad šalis iš to negyvens, todėl remia mokslą, o ne reikalauja jo vinims nanotechnologijas pritaikyti.

Jei verslininkas sako: aš gaminu vinis, sukurkite inovaciją ir tada gaminsiu kosminius laivus, tai šito nebus, toliau vinių nenueisi. Jei nori, pirma savo įmonėje sukurk mokslo, tyrimų ir plėtros padalinį, ir universitetas kalbėsis su jo žmonėmis. Visai kas kita, jei paprasčiausia prekyba užsiimantis verslininkas sako: uždirbau kalną pinigų ir supratau, kad kažkaip reikia juos įprasminti, noriu panaudoti visuomenės labui ir 300 tūkst. eurų investuoju į VU neliečiamojo kapitalo fondą. Yra verslo, kuris žino, jog pelno gaus be inovacijų, bet supranta, kad šalis iš to negyvens, todėl remia mokslą, išsilavinimą, o ne reikalauja jo vinims nanotechnologijas pritaikyti.

– Buvo net stebimasi, kad Saulėtekio mokslo slėniui pritarė visos Vyriausybės, amžiaus projektą palaikė ir kairieji, ir dešinieji. Ar baigiamajame etape valdantiesiems dar buvo kuo padėti, ar iki tol jautėte jų indėlį?

– Baigiamajame jau nejautėme nieko (galva svaigo), dabartinė Vyriausybė mažai kuo galėjo padėti, nes reikėjo tik baigti statybas, o pradžia buvo labai sunki. Kai viena Vyriausybė patvirtino programą, kita ilgai delsė pradėti finansavimą, todėl turėjome problemų, vos spėjome baigti darbus, nes atsiskaityti už europinius pinigus reikėjo dar iki Kalėdų.

Šis projektas buvo labiausiai kritikuojamas įvairiausio plauko „ekspertų“. Galima sakyti, jo popieriai buvo patys blogiausi, o rezultatas, mano galva, geriausias iš visų slėnių. Taip ir būna: kai mokslo nėra, popieriai sutvarkomi labai gerai, o kai tikri mokslininkai imasi iniciatyvos, jiems sunkiau rašyti popierius. Tad mus visur kritikavo – blogai tas, anas ne taip.

Ko pasigendame iš visų Vyriausybių, tai pagalbos valdant slėnį. Slėnių programose buvo įrašyta, kad slėnius valdytų Slėnių asociacija, ji gautų kažkokių išteklių. Vilniaus slėnių asociacija buvo įkurta, bet praktiškai liko be Vyriausybės paramos. Verčiamės, kaip galime, visų vilčių dėti į Vyriausybę neverta, bet nedidelė kelių milijonų pagalba būtų veiksminga.

– Nereikia tiek, kiek Japonijos vyriausybė skyrė 2014-ųjų Nobelio premijos laureatui inžinieriui Shuji Nakamurai?

– Tai kas kita. Žadama padėti dėl prof. V.Šikšnio, juk reikia viešinimo, kad jis visur važiuotų ir kalbėtų visose konferencijose, bet nematyti net mechanizmų, kaip būtų galima skirti pinigų (išlaidos „netinkamos“).

Japonijos vyriausybė S.Nakamurai davė 10 mln. dolerių, nepaisant to, kad jis išvažiavo dirbti į JAV. Jis buvo japonų mokslininkas, todėl jį rėmė 20 metų, ir jis pagaliau gavo Nobelio premiją.

Juk yra didesnė kaip 50 proc. galimybė, kad pirmą kartą Nobelio premiją gaus Lietuvoje dirbantis, o ne tik čia gimęs mokslininkas.

Mes tokio dėmesio kol kas nesulaukėme, nors galbūt, kai paaiškinome, jog šansai gauti Nobelio premiją labai rimti, jau daug kas suprato, kad paramos reikia. Juk yra didesnė kaip 50 proc. galimybė, kad pirmą kartą Nobelio premiją gaus Lietuvoje dirbantis, o ne tik čia gimęs mokslininkas, kaip iki šiol.

Kalbamės su valdžios atstovais, daug kas linksi galva, bet, matyt, viešinimu teks pasirūpinti patiems, o gal atsiras verslininkas, kuris norės prisidėti. Nedaug reikia, lietuviui premiją duotų greitai, 20 metų laukti nereikės. Bet jei šiemet ar kitąmet neinvestuosime į prof. V.Šikšnio darbų viešinimą, keliones, iš 60 proc. tikimybės gauti Nobelį gali likti 40 proc. nesėkmės.

– NFTMC ir JGMC atidarymo išvakarėse sakėte, kad yra nematomos rankos, kurios nori, kad Lietuva liktų atsilikusi šalis. Kieno jos?

– Susidaro įspūdis, kai žlugdomas finansavimas, delsiama jį pradėti. Niekaip nesupratome, kodėl daugiau kaip metus nuo Slėnių programos Vyriausybėje pasirašymo buvo delsiama pradėti statybas, kai visi žinojo, kad viešųjų pirkimų konkursai yra siaubingai sudėtingi.

Arba stebi viešųjų pirkimų procesą, regis, pagal tą pačią ES direktyvą, bet Nyder­landuose, Vokietijoje mokslininkams jokių bėdų nekyla, o Lietuvoje atsiranda įvairiausių ribojimų, atrodo, kad „korumpuoti“ mokslininkai reagentus nusipirks už trigubą kainą ir susiveš juos į savo daržus pomidorams tręšti. Kokia dar korupcija gali būti, kai visa įranga, medžiagos perkamos iš tarptautinių kompanijų, siekiant konkuruoti pasaulyje?

Kai stabdomi didžiuliai projektai, atsiranda nepaaiškinamų taisyklių, apima jausmas, kad valstybė žlugdoma tyčia.

Arba keleri metai nenaudojamos sumaniai specializacijai skirtos lėšos (dabar po truputį pradedamos leisti antraeiliams dalykams, bet tik ne prioritetams – mokslui ar projektams su verslu), bet niekas netrenkia kumščiu į stalą. Kai stabdomi didžiuliai projektai, atsiranda nepaaiškinamų taisyklių, apima jausmas, kad valstybė žlugdoma tyčia. Tai valstybės lygio problema – nežinau, ar nereikėtų to klausti atsakingų už valstybės saugumą. Jei atsiranda tokių stabdžių, visai gali būti, kad yra įtakos agentų, kurie į ratus kaišioja pagalius.

Kiek metų buvo stabdomi energetikos projektai? Bet valstybė susiėmė ir pasakė, kad tai strateginis uždavinys: reikia terminalo, reikia jungčių, rado gerus vadovus ir sutvarkė. Dabar svarbiausia yra išsilavinimas, todėl, jei valstybė nesutelks strateginių pajėgų jai spręsti, iš atsilikimo neišbrisime.

– Kiek kainuos NFTMC ir JGMC išlaikymas, ar valstybė skirs tam pinigų?

– VU lėšų jų išlaikymui turi. Aišku, esame skriaudžiami, nes studijų krepšelyje nenumatyta administracinių, ūkio išlaidų, jos yra skirstomos iš po kilimo. Tačiau didžiuliai studentų neturinčių universitetų tušti pastatai stovi, o kai sakome, kad VU reikia pinigų, išgirstame, kad mes ir taip turtingi. Tad lėšos administracinėms išlaidoms yra iš to paties studijų krepšelio, studijų kokybės sąskaita, nes dėstytojams mokame mažiau.

Tačiau mokslininkai uždirba vis daugiau pinigų. Be to, universitete pereiname prie sąnaudų modelio. Padalinių vadovus skatinsime skaičiuoti išlaidas, nes daug pinigų iššvaistoma, kai dekanas mano, jog kiek elektros ar šilumos fakultetas išnaudos, tiek centrinė administracija ir apmokės, ir neskaičiuoja, kad į ką nors galima investuoti ir sutaupyti.

Turime planą, kad šis modelis kasmet ūkio išlaidas leistų sumažinti bent keliais procentais. O šiemet, kol vyko kraustymasis į NFTMC ir JGMC, teko pasinaudoti universiteto biudžeto lėšomis, bet tos išlaidos nėra milžiniškos, nes nauji centrai gana modernūs ir ekonomiški. Pastatai apšiltinti, uždara prietaisų aušinimo sistema leis sutaupyti daug geriamojo vandens. Ketiname apšvietimui naudoti vos kelių vatų šviesos diodų lemputes. Tai pigiausia šviesa, bet reikia investuoti.

– Kai prieš metus pradėjote dirbti šiame kabinete, jau radote taupiąsias lemputes?

– Jas iškart ir įsuko, matyt, žinojo, kad šito paprašysiu.

Taigi NFTMC ir JGMC nebus pinigų švaistymo šildymui ar vandeniui – tai modernus projektas, naujos sistemos leidžia sutaupyti, tad abiejų centrų išlaikymas per metus kainuos mažiau nei milijoną eurų. Tai keliskart mažiau, nei išleistume senose, nepritaikytose patalpose. Taigi, atsiperka ir „investicijos į betoną“.

Valstybė prie centrų išlaikymo tiesiogiai neprisidės. Yra parengtos gairės, kad ūkio išlaidos būtų įskaičiuotos į studijų krepšelį, bet nežinau, kiek pavyks jas realizuoti, nes pasipriešinimas bus milžiniškas. Niekas nesiryžta iš tuštėjančių universitetų atimti pastatų, viešojo valdymo efektyvumo stinga, prieš rinkimus atsirita populizmo banga.

Tačiau tikimės gauti šiek tiek lėšų adminis­travimui iš sumanios specializacijos projektų, aktyvesnės veiklos su verslu. Per penkerius metus pajamas iš verslo pavyko padidinti nuo 200 tūkst. litų, ir šiemet kalbame apie 1 mln. eurų. Turime specialių partnerystės projektų, kad pritrauktume ne tik Lietuvos verslą, daug dirbame šioje srityje, tad tikimės, kad pajamos iš verslo, licencijavimo padidės, kaip ir visame pasaulyje. Suprantame, kad turime potencialo, bet jis neišnaudojamas.

– Ar norėtumėte, kad lietuviai mokslininkai grįžtų dirbti į Saulėtekį?

– Jie grįžta. Ką tik laimėtos trys Europos Komisijos skiriamos Marie Skłodowskos-Curie stipendijos, kurias gavę lietuviai paraiškose pirmą kartą pasirinko Lietuvą. Susigrąžinome pasaulinės klasės fiziką Jogundą Armaitį, neurobiologę Urtę Neniškytę, molekulinės biologijos atstovą Liną Mažutį. Pastarajam verslininkas prof. Arvydas Janulaitis iš savo lėšų įrengė laboratoriją ir šis dirbs NFTMC.

Norinčiųjų grįžti į Lietuvą yra ne tik technologijų, bet ir socialinių mokslų srityje – Harvardo absolventai nori dirbti Lietuvoje.

Pavyzdžių yra, bet norėtųsi, kad jų būtų daugiau ir kad atvykstantys mokslininkai nebūtų vien lietuviai. Bandome atgaivinti podoktorantūros stažuočių programą, kurią vienu metu lyg ir rėmė valstybė. Dabar tą darysime už savo pinigus, nes turime tikslą, kad bent trečdalyje fakultetų būtų bent po vieną užsienietį stažuotoją. Mano dukra, fizikė, stažuoja Vokietijoje ir taip pat svajoja grįžti dirbti į Saulėtekį.

Norinčiųjų grįžti į Lietuvą yra ne tik technologijų, bet ir socialinių mokslų srityje – Harvardo absolventai nori dirbti Lietuvoje.  Užsienyje padirbėjęs jaunimas grįžta verslesnis, pramokęs rašyti projektų paraiškas, žinantis daugiau galimybių, ne vien ES struktūrinius fondus. Visus juos žadame priimti išskėstomis rankomis.

"Shuttrestock" nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Jei darbo paieškos portale atsiranda skelbimas rinkodaros specialistui, per dieną atplūsta 50 CV, o jei inžinieriui technologui – keli CV atsiunčiami per ištisą mėnesį, nors darbdaviai skelbia 300 pasiūlymų. Ką daryti, kad netaptum vienu iš šimtų vienodų potencialių darbuotojų, neturinčių potencialo laimėti kovą dėl darbo vietos?

Nors netrukus abiturientų laukia egzaminų maratonas, o žinoti, kuo bus užaugę, mokiniai turi dar 9–10 klasėse, kovo mėnesį apsisprendę dėl specialybės, kurią pasirinks studijuoti, būna tik 43 proc. abiturientų. Tai rodo Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) duomenys. Kaip nuspręsti, ko mokytis, kad po mokslų nebūtum pakeičiamas robotu, o ką veikti dar studijų metais, kad galėtum tikėtis gauti darbą ir padorų atgynimą?

Daugiausia 2015 m. laidos absolventų, užsiregis­travusių darbo biržoje, yra baigę teisės, socialinio darbo, verslo vadybos, ekonomikos studijas.

Beje, nors aukštosios mokyklos jau ruošiasi priimti šiųmetę būsimų bakalaurų bangą, darbo dar neturi 1,8 tūkst. pernykščių absolventų. Daugiausia 2015 m. laidos absolventų, užsiregis­travusių Lietuvos darbo biržoje (LDB), yra baigę teisės, socialinio darbo, verslo vadybos, ekonomikos studijas. Iš viso LDB registruota 36,7 tūkst. bedarbių, turinčių aukštąjį išsilavinimą.

MOSTA duomenimis, pusė 2014-ųjų absolventų ieškodami darbo užtruko ne ilgiau kaip dvi savaites, beveik pusė jų išsiuntė ir ne daugiau kaip 10 CV. Tačiau praėjus pusmečiui po studijų baigimo darbo neturėjo ketvirtadalis.

Sukantiems galvą, kokias studijų programas rinktis, darbo rinkos ekspertai dar kartą patvirtina, kad perspektyvu viskas, kas susiję su informacinėmis technologijomis (IT), o jau bent kelerius metus girdimi pareiškimai apie pavydėtinus šių specialistų atlyginimus ir vis didėjantį jų poreikį – anokia mada, greičiau užtikrinta prognozė. Juolab ir Švietimo ir mokslo ministerija, atrodytų, šiemet žada imtis rimtos intervencijos ir skirti 50 proc. daugiau studijų vietų būtent IT srities studijų programoms. Jų populiarumas kasmet po truputį didėja.

MOSTA duomenimis, pirma pagal didžiausią darbo užmokestį studijų programa – programų sistemos – 2015-ųjų priėmime pagal populiarumą buvo šešta, antra pagal darbo užmokestį – informacinės technologijos – pagal stojančiųjų pasirinkimą buvo 55-a, o štai elektros inžinerijos ir skrydžių valdymo studijos, patenkančios į darbo užmokesčio reitingo dešimtuką, populiarumo reitinge užima 286-ą ir 266-ą vietas.

Prognozuojama, kad daniškai, švediškai, norvegiškai ar suomiškai mokančių darbuotojų Lietuvoje reikės vis daugiau.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas, paklaustas, ką studijuoti pasirinkęs neprašausi, svarsto, kad perspektyviausių specialybių rinkinys nesikeičia: įmonėms trūksta IT specialistų, įvairių sričių inžinierių.

Apie IT specialistų paieškas neseniai paskelbė ir SEB, „Swedbank“, „Danske Bank“. Didelę pastarųjų specialistų – programuotojų, projektų vadovų, net pardavimo vadybininkų, išmanančių būtent IT sektorių, paklausą patvirtina ir internetinės personalo paieškos ir atrankos įmonės „CV-Online“ rinkodaros vadovė Rita Karavaitienė.

O jei fiziniai, technologijų mokslai – ne prie širdies, verčiausia mokytis skandinavų kalbų. Prognozuojama, kad daniškai, švediškai, norvegiškai ar suomiškai mokančių darbuotojų Lietuvoje, kurioje kuriasi užsienio kapitalo klientų aptarnavimo centrai, plečiasi skandinaviški bankai, reikės vis daugiau.

Reikėtų turėti „kietą“ specialybę, pavyzdžiui, technologijų mokslų srities, bet ne vadybos.

Personalo paieškos ir atrankos įmonės „Alliance for Recruitment“ partneris Andrius Francas patarimą, kaip planuoti ateities karjerą, paprastai prilygina sumuštinio, kurio pagrindas būtų rimtas išsilavinimas, sluoksniavimui: „Reikėtų turėti „kietą“ specialybę, pavyzdžiui, technologijų mokslų srities, bet ne vadybos. Vadyba, finansai, rinkodara ar tarptautinis verslas gali būti sviesto sluoksnis ant duonos, kuri būtų bioinžinerija ar kas nors panašaus. Na, o dar užbarstęs minkštųjų gebėjimų – darbo komandoje, lyderystės, gauni visą sumuštinį ir tampi pusfabrikačiu, kuris jau gali išeiti į darbo rinką.“

Architektams nebėra projektų

LDB prognozuoja, kad daugiausia ieškančių darbo šiemet bus administratorių, pardavimo vadybininkų, buhalterių ir apskaitininkų, žinoma, teisininkų, socialinių darbuotojų. Tos pačios specialybės vyrauja ir ilgalaikių bedarbių sąraše. Dar pernai buvo paskelbti ir vis žadamo sudaryti specialistų kvalifikacijų žemėlapio pirminės analizės rezultatai, bet juose su minuso ženklu paminėtos studijos kažkodėl nepraranda aukščiausių pozicijų pagal populiarumą tarp stojančiųjų.

Matematikos ir kompiuterių studijų absolventams, atvirkščiai, įsidarbinti lengva, o atlyginimai didesni už šalies vidurkį.

„Su didžiausiomis problemomis susiduria teisės absolventai: jiems sunku įsidarbinti, o jei ir pavyksta – atlyginimai maži. Taip pat nedidelius atlyginimus gauna baigusieji menų, gyvybės mokslų studijas, istorijos, filologijos, komunikacijos absolventai, – absolventų įsidarbinimo rezultatus primena MOSTA Studjų politikos ir analizės skyriaus metodininkas Gintautas Jakštas. – O matematikos ir kompiuterių studijų absolventams, atvirkščiai, įsidarbinti lengva, o atlyginimai didesni už šalies vidurkį. Nesunkiai darbą randa ir inžinieriai, nors jų atlygis šiek tiek mažesnis, panašiai sekasi ir technologijų absolventams.“

Ekspertai tvirtina, kad baigusiųjų teisės studijas perprodukcija yra milžiniška. Ir nors „Sodros“ duomenys rodo, kad vidutinės teisėjų pajamos yra antros didžiausios Lietuvoje po skrydžių vadovų, pastarųjų metų absolventams mantijos apsivilkti nesiseka: A.Francas skaičiuoja, kad apskritai teisininkams per metus atsiranda 60–70 naujų darbo vietų, o universitetus kasmet baigia 1–1,5 tūkst. teisės absolventų. Iš 2015-aisias diplomą gavusių, bet kovo 1 d. darbo vis dar ieškojusių absolventų daugiausia turi būtent teisininko išsilavinimą.

Įsidarbinti sudėtinga ir rinkodaros specialistams: „CV-Online“ atstovė R.Karavaitienė sako, kad, panašiai kaip ir finansų, reklamos, statybos, logistikos, transporto sričių atstovams, darbo pasi­ū­l­ymų pasitaiko, bet darbdavių pasiūlymų, priešingai nei šių specialistų, nėra tūkstančiais.

„Paskelbus pasiūlymą rinkodaros specialistui, per dieną sulaukiame 50-ies kandidatų CV, ir visi jie stiprūs, visi turi patirties. Konkurencija didžiulė, o pasiūlymas tik vienas, tad daug žmonių lieka už borto. Rinkoje jų labai daug, kaip ir žmogiškųjų išteklių specialistų, turizmo, viešbučių sektoriaus atstovų“, – vardija R.Karavaitienė.

Ypač teisininkai jau seniai tapo televizinių parodijų ir anekdotų herojais, bet ekspertai pastebi, kad perpildytų profesijų sąrašas nesibaigia. Miglota ateitis laukia ir dar vienos prestižinės ir rimtos specialybės – architektūros absolventų.

Absolventai, ko gero, tikisi, kad baigę studijas projektuos Nacionalinę dailės galeriją, bet dažnai daugiausia, ką jie gali daryti, yra sandėliukų projektavimas.

„Matyti, kad ir architektūros srityje yra didelė perprodukcija, kad ir kaip būtų keista, nes jų skaičius nereguliuojamas. Latviai per metus parengia 20, estai – 15, o mes – 200 architektų. Mūsų absolventai, ko gero, tikisi, kad baigę studijas projektuos Nacionalinę dailės galeriją ir panašius objektus, bet dažnai daugiausia, ką jie gali daryti, yra sandėliukų prie namo projektavimas. Kon­kurencija šioje srityje – didžiulė“, – nauja tendencija stebisi A.Francas.

Ketvirtojoje pramonės revoliucijoje administratorių nebereikia

Ateitis priklauso programuotojams, sistemų analitikams, programinės įrangos inžinieriams ir kitiems šios šiuolaikinės gildijos nariams. Trumpai tariant, viskas, kas susiję su informacinėmis technologijomis, po kelerių ar keliolikos metų bus tik dar labiau reikalinga, todėl šiems specialistams atsiras ne tik darbo vieta, bet ir geras atlygis. Šviesi ateitis žadama matematikams, didžiųjų duomenų analitikams, biotechnologams, robotikos, automatikos specialistams, galintiems programuoti robotus, taip pat medikams.

Šiuo metu vyksta ketvirtoji pramonės revoliucija: viskas skaitmeninama, apdorojamų duomenų kiekiai tik didėja, procesus valdo nebe rankos, o sistemos ir kompiuteriai. „Alliance for Recruitment“ partneris A.Francas baiminasi, kad jaunimas kol kas lieka šio virsmo šešėlyje ir nesupranta, jog turi įgyti išskirtinę (pavyzdžiui, emociniu intelektu) specialybę, turėti skirtingų sričių gebėjimų derinį, antraip juos pakeis robotai.

„Šiandien administratoriumi jau gali dirbti mašina, kuri atsako į elektroninius laiškus, bend­rauja su žmonėmis. Neseniai viena Jungtinės Karalystės laikinojo įdarbinimo kompanija, teikianti žemesnės kvalifikacijos darbuotojų įdarbinimo paslaugas, apskaičiavo, kad apie 66 proc. tokių profesijų yra rizika išnykti dėl robotizacijos. Sandėlyje robotas dėžę perkrauna per 8 sekundes, o jis juk gali dirbti visą parą, be pertraukų pavalgyti ar parūkyti. Tad technologijos paveiks daug darbų. Neaišku, ar greitai jos pasieks Lietuvą, tačiau žinome, kad jų sparta didelė“, – prognozuoja A.Francas ir priduria, kad jei studijų programoje nėra nė žodžio apie IT, ją rinktis – daugiau nei rizikinga.

Futuristai prognozuoja, kad visos įmonės per artimiausius 10–20 metų taps IT įmonėmis, kuriose visus procesus valdys kompiuteriai, todėl bent kokių IT žinių reikės įvairiausių profesijų atstovams. Taigi specialistai pabrėžia svarbą ne tik įgyti paklausią profesiją, bet ir nusiteikti turėti neišvengiamą gebėjimų derinį. „Ateities profesijos reikalaus specialistų, kurie, be tradicinių savo srities žinių, gebės valdyti ir joje naudojamas sistemas“, – prognozuoja Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto (VU KHF) Informatikos katedros lektorius dr. Darius Dilijonas.

Jis paaiškina, jog specialistų gebėjimų poreikis bus susijęs su automatizacija, technologijomis, kurios jau dabar yra taip išsivysčiusios, kad galima taikyti dirbtinio skaitinio intelekto metodus ir kai kuriuos anksčiau žmonių atliekamus darbus perduoti mašinoms. Pavyzdžiui, viena Nyderlandų įmonė, kurioje technologu dirba D.Dilijonas, atlieka projektą, skirtą sukurti sistemai, kuri pagal skirtingus duomenis automatiškai prognozuotų pastatų būklę ateityje.

„Kadangi Nyderlanduose daug pastatų stovi ant polių, arti vandens, kuriame sistemą, kuri pagal skirtingus duomenis leistų prognozuoti jų būklę: pagal palydovo duomenis matome polių nukrypimus, iš kadastro sistemų gauname duomenis apie vandens lygį, iš registrų centrų ir mokesčių inspekcijos – apie turto vertę, iš inžinerijos įmonių – informaciją apie atliktus polių priežiūros darbus. Taip galime sukurti modelį, pagal kurį identifikuojama būklė ir prognozuojama, kurių namų pamatai ateityje suges. Juk dabar šiuos darbus rankiniu, spėjimo būdu atlieka žmonės – tikrina, matuoja, gręžia, o ateityje sistemos leis pakeisti šias pozicijas: bus galima prognozuoti, numatyti ir užsiimti prevencija. Nyderlanduose ši tema labai aktuali, nes pamatų griovimas gali kainuoti šimtus tūkstančių eurų“, – pasakoja VU KHF lektorius.

D.Dilijonas pritaria, kad kokybės, precizikos ir kūrybos nereikalaujančios, mechaniškai atliekamos užduotys bus automatizuotos, tad reikės specialistų, kurie prižiūrėtų ir tobulintų šias technologijas.

„Tai bus persikvalifikavimas iš mechaninio darbo į didesnės pridėtinės vertės kūrimą“, – apibendrina mokslų daktaras ir priduria, kad kai kurios profesijos, pavyzdžiui, apskaitininko, neišnyks, tačiau atsiras kitokių darbo principų, todėl reikės dirbti su darbą automatizuojančiomis sistemomis. Tarkime, gydytojas diagnozę turės nustatyti remdamasis ne tik tradiciniais metodais, bet ir pasitelkdamas išmaniuosius laikrodžius, kurie gali nustatyti pirminius kai kurių ligų simptomus – širdies, miego sutrikimus.

„Kai kalbama apie perspektyvias specialybes, orientuotis galima nesunkiai: gerų galimybių turi visos specialybės, susijusios su informatika, informacinių sistemų kūrimu ir jų vystymu. Prog­nozuojama, kad šių specialistų trūks dar 10 metų, tad pasirinkęs tokią specialybę neprašausi“, – neabejoja D.Dilijonas.

Didėjant duomenų srautams šiuo metu paklausūs duomenų analitikai, o ateityje prognozuojamas dar didesnis jų stygius, nes įmonėse informacijos tik daugės. Todėl D.Dilijonas tvirtina, kad itin graibstomi bus specialistai, gebantys dirbti su didžiaisiais duomenimis, juos apdoroti, kurti modelius ir rasti įžvalgų. „Duomenų analitikai šiuo metu geriausiai apmokami specialistai Europoje ir jų trūksta, todėl universitetai pastaruoju metu ėmė siūlyti daugybę šių studijų programų“, – komentuoja VU KHF lektorius.

Būtent dėl didžiųjų duomenų analizės šviesią ateitį jis prognozuoja ir matematikos, ekonometrijos absolventams.

Užsienietiškose „Forbes“, „Business Insider“ ir kitų žiniasklaidos priemonių sudaromose daug žadančių profesijų prognozėse įvardijami ir visų sričių gydytojai, slaugai ir t.t. Specialistai tvirtina, kad tarptautinės prognozės nėra tolimos ir Lietuvai.

„Kaip ir visa Europa, Lietuva sensta, todėl manau, kad medikų, globos specialistų paklausa didės. Be to, šios paslaugos linkusios migruoti į pigesnes šalis: vokiečiai senjorai gyvena Ispanijoje, suomiai – Talino apylinkėse, nes ten medicinos, priežiūros paslaugos kainuoja mažiau. Lietuvoje tokios tendencijos dar nėra ryškios, bet jei pavyktų pritraukti skandinavų, vokiečių ar prancūzų kalbas mokančio medicinos personalo, atsirastų gera niša. Kita vertus, turint tokią specialybę bus lengva įsidarbinti bet kur pasaulyje“, – svarsto S.Besagirskas.

Tačiau neseniai MOSTA paskelbtoje lentelėje matyti, kad nors medicinos studijų programos praėjusiais metais tarp stojančiųjų buvo populiariausios, darbo užmokesčio reitinge jos užima 264-ą ir 267-ą vietas, o, pavyzdžiui, odontologija, ketvirta pagal populiarumą tarp stojančiųjų, yra 55-a pagal darbo užmokestį.

Studijos nėra tikslas

IT ir ryšių asociacijos „Infobalt“ duomenimis, pagal IT darbuotojų skaičių Lietuva stipriai atsilieka: pernai šie specialistai sudarė vos 1,7 proc. visų dirbančiųjų, o kvalifikuotų IT specialistų trūkumas Lietuvoje iki 2020 m. gali pasiekti 10 tūkst., Europoje – 750 tūkst.

Perspektyvi IT sritis neretai atrodo nepasiekiama ir reikalaujanti tiksliųjų mokslų gabumų. Tačiau S.Besagirskas sako, jog toks įspūdis gali būti klaidingas vien todėl, kad mokyklose nėra galimybių prisiliesti prie šių mokslų: kai nebandei, ir nežinai, kad gabumų užtektų. Nors mokyklose pasitaiko verslo, universitetų iniciatyvų sudominti mokinius robotika, programavimu, skaičiuojant pagal visą mokyklų tinklą jos nesudaro nė vieno procento ir toli gražu nėra sistema.

„Mokyklose trūksta techninių, tiksliųjų mokslų mokytojų, nes neretai jie būna persikvalifikavę iš kitų dalykų, todėl silpnesni. Vaikams tiesiog neatskleidžiamas šių mokslų žavesys, juk per 90 proc. neformaliojo ugdymo būrelių yra šokiai, dainos ir sportas. Vaikai neturi galimybės programuoti, tad sako, kad neturi tam gabumų, nors iš tiesų nė nebandė, nebent paviršutiniškai“, – svarsto LPK atstovas.

S.Besagirskas svarsto, kad jei daugiau abiturientų studijuotų tiksliuosius, technologijų mokslus ir rinktųsi jų specialybę, sumažėtų spaudimas socialiniams mokslams – nebūtų tokios didelės konkurencijos, kiltų atlyginimai. „Dabar, kai visi bando išgyventi iš socialinių ir humanitarinių mokslų, darbdaviai gali siūlyti ir mažesnius atlyginimus, nes darbuotoją pakeisti kitu yra lengva“, – pastebi S.Besagirskas.

Už aktyvų bendradarbiavimą su verslu sudarant studijų programas, kuriant ES finansuojamus projektus ir kitas partnerystės formas LPK atstovas giria Vilniaus Gedimino technikos ir Kauno technologijos universitetus. Pasak jo, visai gali būti, jog kai kurios aukštosios mokyklos pagaliau pasišovė bendradarbiauti su darbdaviais ir tam, kad galėtų išlaikyti mokslo slėnius, nes jei ilgainiui valstybinio finansavimo jiems nebeliks, išlaikyti šiuos darinius universitetams bus didelė prabanga arba nepakeliama našta.

„Manau, kad poreikis įveiklinti slėnius yra vienas apsektų, spaudžiančių juos iš apačios. Be to, reikia konkuruoti dėl studentų  lengviau techninėse specialybėse, nes galima abiturientus sugundyti darbu ir atlyginimu, o socialiniuose moksluose tai gerokai sudėtingiau“, – paaiškina S.Besagirskas.

Dabartiniams studentams ekspertai pataria studijų metais ieškotis nefiktyvios praktikos ir apsispręsti, į kokį darbą taikys gavę diplomą.

„Kuo anksčiau jaunuoliai „susitepa rankas“ ir išbando save tikrame darbe, tuo lengviau jiems bus realiai įvertinti situaciją. Bakalaurams, neturintiems nei praktikos, nei patirties, pasakome, kad jie per vėlai prisiruošė ieškoti darbo: jų bendrakursiai jau turi patirties, nes jai įgyti paskyrė visas vasaras“, – pasakoja A.Francas.

57 proc. abiturientų, kurie, tikėtina, dar nėra apsisprendę dėl studijų pasirinkimo, „Veido“ kalbinti pašnekovai pataria nepasikliauti vien draugų ir artimųjų patarimais ir domėtis ne tik studijų programa, bet ir darbo vieta.

„Pirmiausia reikia pagalvoti, kam reikalingos studijos. Studijuoti reikia tam, kad pasiektum tikslą. Pačios studijos negali būti tikslas. Pirmiausia galima išsirinkti norimą darbą, o tada domėtis, kokių studijų reikia šitai pozicijai gauti“, – apibendrina MOSTA metodininkas G.Jakštas.

"Shutterstock" nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Pamenate dramatiškus televizijos realybės šou, kuriuose nutukusiems amerikiečiams širdis ima daužytis, kai raumeningi treneriai netikėtai atveža svarstykles?

Kokia baisi akistata buvo to centnerio kito matavimas energinius gėrimus gurkšnojantiems, iš skardinių mintantiems herojams. Televizija mokė juos gaminti maistą namie, paprastai, kaip dukart du, kad neišsigąstų: kuo lengviau nuskusti bulves (aišku, su instrukcija ant maišelio, kaip jas išvirti), vištieną nebūtinai paskandinti gruzdintuvėje, bet kepti suvilgius lašu aliejaus, pjaustyti pomidorą ir agurką lengvoms salotoms, o ne prisimaišyti esą vienintelių egzistuojančių – Cezario salotų.

Lietuviai juokėsi iš apvalainų amerikiečių ir pagal tukimo tempus juos lenkiančių britų. Juk lietuviai niekada nevalgė mėsainių ir dešrainių. Tačiau kai sveiko gyvenimo būdo ir mitybos mados bei patarimai pasiekė ir mus, jie čia pasirodė esantys ne tik reikalingi, bet ir stebuklingi, kartais net balansuojantys ties sveiko proto riba.

Lietuviai visada gamino namie, kartais, ne iš gero gyvenimo, virtuvėje neįtikėtinai improvizuodami, todėl elementoriaus, kaip elgtis su puodais, nereikėjo. Tik kad gamybos rezultatas dažnai buvo kotletas su bulvėmis, neišsemiamas sriubos puodas savaitei, o ypatingomis progomis ar bent savaitgaliais – sodrus spirgučių padažas, jei ne ant cepelinų, tai bent ant kito bulvinio patiekalo.

Tad atprasti nuo „buterbrodų“ visais gyvenimo atvejais ir bet kuriuo paros metu užsikepė ir lietuviai: subalansuoti mitybą, daugiau judėti, atsisakyti žalingų įpročių.

Bet atsirado ir kitokių, legendinių patarimų, kurie kai kam užvaldo visas gyvenimo sritis ir labiau primena fanatizmą nei siekį puikiai jaustis.

„Pasitaiko, kad svorio ir mitybos idėjomis pradedama „sirgti“. Svorio metimas tampa azartu. Aišku, reikia stebėti, ką valgome kasdien, mityba yra svarbi, bet negerai, kai žmogus pradeda gyventi tik tuo“, – perspėja Vilniaus dietologijos centro vadovė gydytoja dietologė Eglė Kliukaitė.

Sporto treneriai taiko paprasčiausią formulę: jei nori lieknėti – 80 proc. sėkmė priklauso nuo maisto, penktadaliu – nuo sporto. Bet, pasirodo, gali būti paprasčiau – tereikia mėnesį badauti ir negerti vandens ar pasikliauti užkalbėjimais, atgrasančiais nuo netinkamo maisto.

JAV išpopuliarėjo asmeniniai treneriai, jogos mokytojai, greitai pagalbininkų kariauna išaugo iki mediumų. Dalies amerikiečių sąmonės lūžį paskatino ta pati televizija, pavyzdžiui, daktaro Ozo laidos, kai kuriems tapusios ir savigydos informacijos šaltiniu, nors medikai apskaičiavo, kad 36 proc. žavaus gydytojo patarimų neturi mokslinio pagrindo, o 15 proc. tiesiogiai prieštarauja mokslui. Na, ir kas: 2011–2012 m. dr. Ozo laidą žiūrėjo 3,8 mln. amerikiečių.

O Lietuvoje apie gyvenimo būdo ir mitybos pokyčius ėmė kalbėti specialistai, kurie išsiūbavo tradicinės maisto piramidės pagrindus ir įpročius, patarę stokojantiesiems fizinio aktyvumo miltus keisti daržovėmis ir panašiai. Kaipmat išpopuliarėjo sporto klubai, įvairiausios treniruotės, į keliasdešimt bėgimų per metus kviečia ir vaistinės, ir bankai, ir sportbačių gamintojai, o populiariausių knygų sąrašuose atsidūrė mitybos ir sporto balansavimo patarimų rinkiniai.

Pamokos, kaip sveikai gyventi, atskira verslo šaka tapo ir įvairiausiems guru, siūlantiems kraštutinumų: galima pasitikėti užkalbėjimais, gerti eliksyrų, badauti egzotiškuose kraštuose. Medikai tvirtina, kad informacijos apie sveiką ir nesveiką maistą gausa – į naudą, bet kraštutinumai gali atvesti ir į paribį, kai, užuot tapus sveikesniam, galima prisidaryti žalos.

„Kraštutinumai gąsdina, nes pokyčiai visada prasideda nuo mąstymo keitimo, tai yra svarbiausia. Dažniausiai kiekvienas gali pasakyti, kad pats žino, kaip maitintis, todėl neieško rimtų specialistų. O kartais amžini ieškojimai tampa ir mados reikalu: vieną kartą skelbiami vieni superproduktai, kitą kartą jau kiti. Pavyzdžiui, badavimas yra priimtinas tik su griežta medikų kontrole, specialiose klinikose. Bet atsiranda žmonių, kurie badauja savavališkai, namie“, – alternatyvius, bet neaiškius metodus aptaria E.Kliukaitė.

Išpopuliarėjus iki tol neregėtai, bet svetur jau gerai pažįstamai programai – mitybos ir sporto konsultavimui internetu, kurio sumanytojas treneris Andrius Pauliukevičius jau išleido kelias bestseleriais tapusias knygas apie sveiką gyvenimo būdą – sportą ir mitybą, atsirado ir daugiau norinčiųjų perimti jo idėją. Atseit tokio pat veikimo principo programų ar valgiaraščių „dėliotojų“, savo paslaugas siūlančių už simbolinę kainą, – per akis, tik neaišku, kuriais jų, sutiktais interneto forumuose, galima pasitikėti.

Gydytoja E.Kliukaitė primena, kad tokie mentoriai dažniausiai pasikliauna savo asmenine patirtimi, kuri nebūtinai yra pagrįsta mokslu, todėl nežinia, ar taip pat puikiai tiks visiems.

„Be to, kiekvienas, stebėdamas savo organizmą, pats gali ką nors suprasti. Pavyzdžiui, jei prisivalgome riebaus ar saldaus maisto, nė vienas nesijausime gerai“, – svarsto dietologė ir priduria, kad verta pasitikrinti sveikatą dar iki pradedant eksperimentuoti. Polinkio storėti nepanaikinsi, ir jei nesirinksi tinkamo maisto, rezultatai bus trumpalaikiai – grįši prie senų įpročių.

Kalendoriniam pavasariui prasidėjus sunku išsirinkti „stebuklingą“ dietą, nes juk tai įmanoma neva akimirksniu: svorio numesite dar iki reikės nusimesti storą paltą, slepiantį jūsų mėgstamus žiemos užsiėmimus. Tokio iššūkio rimtai galite ir nepriimti – savaitė kita, ir gausite dar daugiau patarimų: kaip neprisivalgyti prie Velykų stalo ir kaip baltą mišrainę išmaišyti be majonezo, nes koks gi švenčių stalas be jos.

BFL

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Mokytojų, kurie per savaitę turi 27 kontaktinių valandų ar didesnį krūvį ir gali pretenduoti į didžiausius gildijos atlyginimus, šalyje yra apie tūkstantį. Bet didžioji dalis (62 proc.) pedagogų dirba turėdami 18–27 kontaktines valandas per savaitę ir uždirba nuo 518 eurų iki mokesčių. Mažiau kaip 18 valandų per savaitę dirba net ketvirtadalis pedagogų, o mažiausią krūvį – iki 9 valandų – turi beveik dešimtadalis. Kurie iš jų streikuoja?

Švietimo sistemoje kai kur dar kliaunamasi lygiavos principu: mažesnį pamokų ar mokinių skaičių siekiama padalyti nesumažėjusiam skaičiui pedagogų. Streiko priežastis, galima sakyti, yra fakto, kad per dešimtmetį mokinių šalyje sumažėjo 253 tūkst., arba trečdaliu, ignoravimo ir neefektyvios vadybos pasekmė. Mokinių sumažėjo, vadinasi, sumažėjo ir darbo. Tačiau kai kas nusprendė, kad jį gali dirbti ir daug žmonių, tik atlyginta bus po mažiau.

Mokyklų tinklo, infrastruktūros pertvarkų šaukiamasi ne vienus metus, tačiau šie esminiai darbai vis paliekami kitoms ir kitų kadencijoms. Patys mokyklų direktoriai sako, kad kol tinklas nebus optimizuotas, tol mokytojų situacija nesikeis, o vienkartinės finansinės injekcijos padės nebent tam kartui.

Mokyklų tinklo optimizavimas – politinės valios klausimas, tačiau ji pastarųjų derybų metu ryškiausiai pasireiškė, kai Ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius tarstelėjo, kad pedagogų profsąjungoms įtaką daro jėgos iš Rusijos. Premjeras pernakt persigalvojo ir kitą rytą reabilitavosi: teigė nemanantis, kad pedagogai galėtų pasiduoti svetimoms įtakoms.

Kaip uždirbti bent 400 eurų?

Kuo didesnis darbo krūvis, tuo didesnį pedagogų bendruomenės masteliais atlyginimą galima gauti. Dar jį lemia kvalifikacinė kategorija, stažas ir išsilavinimas. Žinoma, krūvio – darbo valandų skaičiaus – patys mokytojai sau nepasiskiria. Pakankamu krūviu laikoma 18 kontaktinių valandų – pamokų per savaitę. Už tiek dar skiriama 4 valandos pasiruošti pamokoms, taisyti sąsiuviniams. Kuo kontaktinių valandų daugiau, tuo didesnis bendras jų skaičius.

Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) duomenimis, vidutinis mokytojo krūvis šalyje yra panašiai tiek – 18,25 kontaktinės valandos. Pakankamą krūvį turi du trečdaliai mokytojų, tačiau šalies vidurkio nesiekia net 40 proc. kaimuose dirbančių mokytojų savaitės darbo krūvis.

ŠMM duomenimis, už 18 kontaktinių valandų per savaitę mokytojas dalykininkas priklausomai nuo darbo stažo, kvalifikacinės kategorijos uždirba 518–952 eurus iki mokesčių. Vadinasi, jei dirbi pirmus metus ir dar nespėjai apsiginti pedagoginio vardo, realiai gausi tik apie 415 eurų. O tai labai mažai.

Lietuvos švietimo profesinės sąjungos (LŠPS) pirmininkas Audrius Jurgelevičius sako, kad 18 kontaktinių valandų krūvis yra nepakankamas. Be to, jo teigimu, kita problema, kurią siekia spręsti mokytojai, – išsiaiškinti, už kokius darbus, kurie nėra nei pamokos, nei mokinių darbų taisymas, jiems sumokama.

„Klasikinė formuluotė, kad darbuotojas nori kuo mažiau dirbti ir kuo daugiau uždirbti, gali būti taikoma ir mokytojams, tačiau netiesiogiai. Mokytojai nori dirbti ir gauti atlyginimą, kad galėtų gyventi daugmaž normaliai. Dabartinė darbo apmokėjimo tvarka tokį atlyginimą laiduoja esant didesniam pamokų krūviui. Tačiau mokytojų bendruomenė mano, kad šią sistemą reikėtų keisti ir susitarti, kokie darbai įeina į mokytojo pareigas, – aiškina A.Jurgelevičius. – Tarkime, budėjimas per pertraukas ar dalyvavimas po kelias valandas trunkančiuose tarybos posėdžiuose, kurį mes laikome mokytojų teise dalyvauti savivaldoje, bet daugelis mokyklų vadovų tai traktuoja kaip pareigą.“

Tačiau kai kurie ekspertai įsitikinę, kad pačios pedagogų profsąjungos, reikalaudamos oresnių atlyginimų ar jų apskaičiavimo tvarkos, paklodę tempia į savo pusę – mažesnį krūvį siekia padalyti kuo didesniam skaičiui pedagogų. Pavyzdžiui, nuo rugsėjo 1-osios reikalaujama sumažinti mokinių skaičių klasėse, nors vidutiniškai Lietuvoje mokytojas moko tik 10 mokinių, o kaimo pagrindinėje mokykloje – vos 5 mokinius.

„Didžioji problema šio streiko fone yra ta, kad dalis mokytojų neturi darbo krūvio. O jo nėra todėl, kad nėra mokinių. Tačiau priemonės, kurias siūlo profsąjungos, yra kitais žodžiais pasakyta mintis, kaip didesniam skaičiui mokytojų pasidalyti vis mažėjantį skaičių mokinių“, – sako Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas.

Daugiausia mokytojui galima turėti 36 kontaktines valandas, o didžiausias leistinas darbo krūvis su visomis, ne tik kontaktinėmis valandomis yra 48 valandos per savaitę. Jei šios „lubos“ bent valanda viršijamos, reikia prašyti savivaldybės Švietimo skyriaus leidimo.

Kiek mokytojų Lietuvoje dirba daug ir gali gauti orų atlyginimą? 27 ir daugiau kontaktinių valandų per savaitę turi 3,4 proc., arba maždaug tūkstantis, pedagogų. ŠMM duomenimis, už 27 kontaktinių valandų krūvį galima uždirbti nuo 777 iki 1350 eurų popieriuje, arba nuo 600 iki 1 tūkst. eurų po mokesčių.

Už didžiausią leistiną krūvį – 36 pamokas per savaitę – galima gauti didžiausią 1900 eurų (neatskaičius mokesčių) atlyginimą. Kadangi jį lemia ir kvalifikacinė kategorija, į didžiausią atlygį gali pretenduoti mokytojai ekspertai. Tokių Lietuvoje yra apie 800, mažiau kaip 3 proc.

„Problema nėra mokytojų atlyginimai apskritai. Esama daug mokytojų, kurie dirba pagal mokinių skaičių normaliose mokyklose, turi darbo krūvį. Didelis ar mažas tas atlyginimas, jau kita diskusija. Tačiau problemą kelia kita dalis pedagogų, sakančių, kad uždirba minimumą, nes turi mažiau kaip 8 pamokas per savaitę. Žinoma, kad su tokiu darbo krūviu nieko neuždirbsi“, – kelias mokytojų grupes išskiria LLRI prezidentas Ž.Šilėnas.

Jis paaiškina, kad mokytojų atlyginimai tiesiogiai susiję su mokyklos situacija, mokinių skaičiumi, krepšelių lėšomis. Tad jei mokykla valdoma gerai, pritraukia daug mokinių ir sukomplektuoja ne pustuštes klases, joje bus ir normalus darbo krūvis mokytojams. Bet jei mokinių nėra, nebus ir lėšų pakankamiems atlyginimams. Dėl svarbiausios priežasties Ž.Šilėnas primena ir švietimo sistemos esmę – tikslas yra mokyti mokinius, o ne turėti mokyklų.

„Puikiai suprantame, kad už ne visą darbo savaitę mokytojui niekada niekas nemokės tiek, kiek panašios kvalifikacijos darbuotojams už visą darbo savaitę, – sako LŠPS pirmininkas A.Jur­gelevičius. – Mano, kolegų, kai kurių švietimo ekspertų nuomone, mokytojas, kaip ir kiekvienas žmogus, turi dirbti normalią darbo savaitę. Šiuo atveju mokytojo darbo savaitė trumpesnė, 36 valandų.“

Vis dėlto krūvio paskirstymo tvarka, anot A.Jurgelevičiaus, yra džiunglės, kuriose teisė nuspręsti, kokį krūvį, vadinasi, ir atlyginimą, gaus kuris mokytojas, priklauso išimtinai mokyklos direktoriui, o šis gali pamokų skaičių skirti „iš akies“ arba pagal simpatijas ir antipatijas.

„Nėra jokio reglamento, kaip ir pagal kokius kriterijus skirstyti krūvį. Mokytojai yra bejėgiai, todėl netrūksta baimės, noro įtikti ar bent neišsišokti, kad nebūtų atimta turimo krūvio. Galimybes jo gauti pakankamai riboja mokinių skaičius. Tarkime, pagrindinėje provincijos mokykloje chemikas ar fizikas, kuriam vadovas geranoriškai atiduotų visas pamokas, vis tiek turės tik 10–13 kontaktinių valandų“, – komentuoja LŠPS pirmininkas.

Panašiai jis atsako ir į klausimą, kodėl didelį darbo krūvį, ne mažiau kaip 27 kontaktines valandas, turi tik apie tūkstantį pedagogų. Tokia prabanga prieinama tik didmiesčių mokyklose, kur yra mokinių.

„Toks krūvis įmanomas mokyklose, kurių vadovai laikosi pozicijos aprūpinti pamokomis savo kolektyvo narius. Yra daug vadovų, kurie dėl įvairių priežasčių neduoda krūvio jau dirbantiems mokytojams, bet priima naujus. Tai gali lemti ir noras duoti darbo pažįstamam arba išguiti nepatinkantį mokytoją, – aiškina profsąjungos lyderis. – Vadybos požiūriu tai „balaganas“, neskatinantis motyvacijos dirbti.“

Kiek iš tikrųjų uždirba mokytojai

6954 eurai – toks gėdingas ir paskutinis Europoje yra Lietuvos mokytojo gaunamas metinis atlyginimas. Kai šį grafiką, kuriame matyti, kad geriau atlyginamas net Rumunijos mokytojų darbas, feisbuke paskelbė „Swedbank“ ekonomistas Nerijus Mačiulis, jis netruko tapti diskusijų objektu ir įspėjamojo švietimo profsąjungų mitingo pirmų eilių plakatu.

Statistikos departamento duomenimis, 2015 m. trečiąjį ketvirtį vidutinis mokytojo atlyginimas po mokesčių buvo 632, iki mokesčių – 823 eurai. Palyginimui, universitetų dėstytojai 2015-aisiais po mokesčių gavo ne ką daugiau – 670 eurų.

Tačiau bendroje statistikoje išnyksta skirtingai apskaičiuojamo ir kelių veiksnių lemiamo atlyginimo skirtumai. Kokie yra realūs pedagogų atlyginimai tipinėje Lietuvos mokykloje?

Joniškio „Aušros“ gimnazijoje mokosi 497 mokiniai. Joje nėra mokytojų, kurių krūvis būtų mažesnis kaip 20 kontaktinių valandų per savaitę. Beje, ši mokykla buvo viena iš kelių, sutikusių atskleisti, kiek uždirba jos pedagogai.

1106 eurus neatskaičius mokesčių šioje gimnazijoje uždirba mokytojas ekspertas, turintis 27 kontaktines valandas per savaitę ir didesnį kaip 15 metų darbo stažą. O štai technologijų mokytojas, kurio krūvis yra 23 kontaktinės valandos, uždirba 572 eurus, galbūt todėl, kad neturi jokios kvalifikacinės kategorijos, o jo stažas – 10 metų.

Lituanistas metodininkas, turintis 15 metų stažą ir 23 kontaktines valandas, uždirba 900 eurų popieriuje. Jį trimis valandomis lenkiantis matematikas metodininkas, turintis 10 metų pedagoginio darbo patirties, popieriuje gauna 960 eurų. O štai kitas matematikas dirba daugiau metų, bet turi trimis pamokomis mažiau, ir iki mokesčių uždirba 882 eurus. Tad nepaisant to, kad atlyginimą lemia keli veiksniai, lemiamas jų yra darbo krūvis.

Joniškio „Aušros“ gimnazijos direktorius Vidmantas Sutnikas situacijos dėl savo vadovaujamos mokyklos pedagogų atlyginimų nevadina bloga, bet patikina, kad ji nėra tokia gera, kaip norėtųsi. Juolab mokinio krepšelio lėšų lyg ir pakaktų, tačiau metų pabaigoje dalis juk grąžinama į savivaldybės biudžetą. Šiemet, kai neformaliojo švietimo lėšos buvo „išimtos“, gimnazija prarado dar 14 tūkst. eurų. „Krepšelis sumažėjo, taigi šiemet nebegalėjome mokytojams mokėti tarnybinių koeficientų vidurkio“, – sako direktorius.

Vienas iš profsąjungų reikalavimų šias tarnybinių atlygio koeficientų „žirkles“ iš viso panaikinti ir taikyti viršutinę jų ribą. Kaip dabar pagal jas skiriasi atlyginimas? Pavyzdžiui, lietuvių kalbos mokytojas metodininkas už pakankamu laikomą 18 kontaktinių valandų krūvį taikant maksimalų koeficientą gautų 743, minimalų – 705 eurus. Jei jis turi 24 kontaktinių valandų krūvį, atitinkamai 990 arba 940 eurų iki mokesčių.

Joniškio „Aušros“ gimnazijos vadovas sako, kad stengiasi mokytojams sudaryti sąlygas gauti kuo didesnį darbo krūvį, taigi ir didesnį atlyginimą: „Nesistengiame daryti dirbtinės lygiavos. Yra mokytojų, kurie gauna daugiau krūvio, kartais reikia prašyti mokytojo, kad jis prisiimtų dar vieną klasę. Tačiau tokių, kurie neturėtų 20 kontaktinių valandų, nėra. Neturime tokių silpnų mokytojų, kuriais nepasitikėtume ar skriaustume neduodami pamokų. Atmosfera ir mokytojo nuotaika mokykloje geresnė, kai jis turi kaip įmanoma didesnį krūvį. Todėl nesistengiame turėti daug mokytojų ir dalyti jiems po mažai krūvio, priešingai, siekiame kad tie, kurie dirba, būtų aprūpinti pamokomis.“

Vis dėlto gimnazija jau repetuoja ir liūdnesnį ateities scenarijų: jau nuo rugsėjo mokykloje dviem klasių komplektais bus mažiau (18), o dar po metų kitų jų liks 16. Vadinasi, teks atsisveikinti su kai kuriais mokytojais.

„Turime antraeilininkų, ne pagrindinėse pareigose dirbančių mokytojų, kuriuos pirmiausia pamažu ir turėsime atleisti. Taigi pagrindinėse pareigose dirbančių mokytojų atlyginimai taip nenukentės, tiesiog liks mažiau mokytojų“, – atvirai kalba direktorius.

Taikytis prie egzistuojančios sistemos, bet dirbti taip, kad vaikai norėtų eiti į Klaipėdos „Smeltės“ progimnaziją, ir sukomplektuoti po 3–4 klases – tokį sau, kaip mokyklos vadovui, uždavinį kelia Klaipėdos „Smeltės“ progimnazijos direktorius Edmundas Kvederis. Jei pavyks laikytis šios linijos, mokant atlyginimus bus galima taikyti „žirklių“ koeficientų vidurkį.

„Finansavimo sistema paremta mokinio krepšeliu, tad jei mokykla turi mokinių, 1–8 klasėse yra po 3–4 klasių komplektus, klasėje vidutiniškai mokosi 25 vaikai, tada galima mokytojams mokėti koeficientų vidurkius arba taikyti viršutinę jų ribą. Tarkime, jei tokioje mokykloje mokytojas turi 24–25 pamokų krūvį (bendras krūvis siekia 36 valandas), jo atlyginimas į rankas viršija 600 eurų, o mokytojo metodininko – 700 eurų“, – komentuoja E.Kvederis.

Jo teigimu, maksimalų 36 valandų krūvį galima sukurti, jei mokytojas turi 23–24 kontaktines valandas. Už jas dalykininkas atskaičius mokesčius gali gauti 646 eurus (skirtumai priklausys nuo kvalifikacinės kategrijos). O, pavyzdžiui, antraeilėse pareigose dirbantis mokytojas metodininkas, turintis 8–9 valandų krūvį per savaitę, gaus apie 200 eurų atlyginimo.

Trečiasis pavyzdys – rajono mokykla: Kelmės r. Pakražančio gimnazijoje daugiausia uždirba mokytoja, dėstanti ir matematiką, ir informacines technologijas. Įskaičius ir pamokų, ir papildomas valandas, ji dirba 32 valandas per savaitę ir gauna 834 eurus neatskaičius mokesčių.

O štai už 18 valandų darbą etikos ir anglų kalbos pradinių klasių mokytoja, turinti 9 metų darbo stažą, bruto gauna 419 eurų. Lituanistė vyr. mokytoja, kurios krūvis yra 24–25 valandos, o darbo stažas viršija 15 metų, gauna 660 eurų neatskaičius mokesčių. Chemikas, dėstyti į Pakražančio gimnaziją atvažiuojantis vieną dieną per savaitę, už 8 valandų krūvį gauna 201 eurą iki mokesčių. Ketvirtadalis iš 24 šios gimnazijos mokytojų dirba ne visu krūviu ir važinėja per dvi tris mokyklas.

„Su kitų mokyklų direktoriais deriname tvarkaraščius, kad mokytojai galėtų dirbti keliose vietose“, – sako Pakražančio gimnazijai vadovaujanti Nijolė Čepauskienė.

Direktorės teigimu, jos vadovaujamoje gimnazijoje pedagogų atlyginimų situacija yra kaip visoje Lietuvoje: vieni gauna visą krūvį ir uždirba, kiti turi tenkintis mažesniu pamokų skaičiumi. Vis dėlto direktorė pripažįsta, kad kai kurių mokytojų padėtis pagerėtų, jei jų kolegos, jau pasiekę pensinį amžių, atsisveikintų su mokykla. Tokiu atveju vietoj dviejų to paties dalyko mokytojų likęs vienas gautų didesnį nei 30 valandų darbo krūvį. Tačiau N.Čepauskienė paaiškina lengva ranka atleisti tų mokytojų negalinti, o savo noru, nors ir skatinami išeitinėmis kompensacijomis iš specialaus ŠMM fondo, jie neatsisveikina.

„Ir pernai Vyriausybė buvo numačiusi tokį fondą, bet mokytojai nepageidauja juo pasinaudoti ir palikti mokyklą. Jie žino savo teises, įstatymus. Pavyzdžiui, bibliotekininkė dirbo iki 74-erių metų, kol praėjusį pavasarį pavyko susitarti“, – pasakoja Pakražančio gimnazijos direktorė ir priduria, kad atleisti iš darbo šių mokytojų, jei jiems atsiranda 18 valandų krūvis, ji negalėtų, tad tik įsuktų teismų karuselę.

„Mokytojo pedagoginis etatas yra 18 valandų. Pensinio amžiaus mokytojas, turintis tokį krūvį, dirbti gali, o per tris mokyklas juk važinėja tik jauni mokytojai“, – sako N.Čepauskienė.

Kitas streikas – užprogramuotas

Ekspertai sako, kad jei sistema nebus tvarkoma iš esmės, papildomi pinigai bus tik vienkartinis geros valios mostas, bet ne išeitis.

Pavyzdžiui, Joniškio „Aušros“ gimnazijos vadovas V.Sutnikas išskiria tris problemas, išryškėjusias ilgiau nei savaitę trukusio mokytojų streiko fone. Pirma, švietimo finansavimas Lietuvoje, palyginti su kitomis ES narėmis, yra per menkas. „Mokesčių sistema nėra orientuota surinkti didelio biudžeto, tad nėra galimybių viešajame sektoriuje mokėti didesnius atlyginimus“, – svarsto V.Sutnikas.

Antra, direktoriaus teigimu, reikėtų susitarti, kad mokytojo atlyginimas turėtų būti didesnis nei vidutinis darbo užmokestis šalyje.

Trečia problema – būtinybė sutvarkyti sistemą. „Mokinių mažėja, pamokų mažėja, yra per daug mažų mokyklų, todėl vidutinis mokytojo atlyginimas šalyje yra mažesnis, nei galėtų būti, jei mokyklų tinklas būtų racionaliai sutvarkytas“, – neabejoja V.Sutnikas ir priduria, kad sutiktų, jei tinklą optimizuojant kelios mažos mokyklos būtų jungiamos į didesnius darinius.

O štai Klaipėdos „Smeltės“ progimnazijos vadovas E.Kvederis baiminasi, kad profsąjungoms išsiderėjus pinigų 70 proc. jų bus paskirta mažoms mokyklėlėms, kuriose nėra vaikų. Beje, ir dabar mokinių stokojančioms mažoms kaimo mokykloms mokinio krepšelis apskaičiuojamas pagal kitokią metodiką ir yra didesnis, tad miesto mokyklos, kurios sugeba išsilaikyti, lyg ir nukenčia.

„Jei šie pinigai nukeliaus mažoms mokykloms, jos po dvejų metų vėl neturės vaikų ir imsis streiko, nes neišgyvens. O tų, kurios išsilaiko pačios ir gali mokėti mokytojams daugiau ar mažiau orius atlyginimus, tai nepalies. Aš nesakau, kad mokytojų atlyginimų kelti nereikia, atlyginimai turėtų būti didesni, palyginti ir su Europos šalimis, tačiau be optimizavimo to pa­siekti nepavyks“, – dėsto E.Kvederis.

Panašios nuomonės laikosi ir LLRI prezidentas Ž.Šilėnas. Pasak jo, nepaisant to, ar švietimas gaus daugiau, ar mažiau pinigų, sistema turi būti efektyvi: „Antraip tik atidedame problemą. Profsąjungos iš pradžių reikalavo 18 mln. eurų. Jei šią sumą padalytume visiems mokytojams per mėnesį, atmetus mokesčius, vienas pedagogas gautų 30 eurų. Tačiau tai ne problemos sprendimas – reikia optimizuoti tinklą. Vertybinis pasirinkimas, kam išleidžiame pinigus – mokiniams ar pastatams. Mano vertybių skalėje mokiniai yra svarbiau.“

Kalbant apie mokyklų tinklo optimizavimą mažos kaimų mokyklos dažniausiai apginamos dviem argumentais: pirma, tai kultūros židinys kaimo vietovėje, antra, mokykla turi būti kuo arčiau ugdytinio namų.

Šiaip ar taip, 75 tūkst. Lietuvos mokinių gyvena toliau nei 3 km atstumu nuo savo mokyklos, iš jų 25,5 tūkst. važiuoja ne į pačią artimiausią mokyklą. „Kitaip tariant, bent trečdalis tėvų mokyklą renkasi pagal kitus kriterijus, ir tai normalu. Kuo toliau, tuo labiau jie mokyklą rinksis ne pagal atstumą“, – komentuoja Ž.Šilėnas, kuris, aplenkdamas tris artimesnes mokyklas, pats eidavo į dabartinę Šiaulių Didždvario gimnaziją.

LLRI neseniai suskaičiavo tai, ko su savo turtu nepadarė savivaldybės ar ministerija, ir atrado, kad 2014 m. ugdymui buvo išleista 476 mln., o mokyklų aplinkos priežiūrai – 193 mln. eurų.

Ž.Šilėno teigimu, kuo prasčiau savivaldybė tvarkosi su mokyklų tinklu, tuo didesnę dalį švietimui skirtų pinigų, kurie teoriškai galėtų būti paskirti ir mokytojų atlyginimams, suėda aplinka. Maža to, be sąskaitų už šildymą ir kitus patarnavimus, be pedagoginio personalo, šalies švietimo įstaigose dirba apie 20 tūkst. pagalbininkų – sargų, ūkvedžių, kūrikų…