BFL

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Kiekvieną kartą, kai Birutė Vėsaitė sėda skrebenti klaviatūra socialiniame tinkle, ji jau žino: sentencija bus pagarsinta visų žiniasklaidos kanalų, o apie ją išgirs tiek žmonių, kiek net vaišingiausi jos kolegos nesulauks susitikime su rinkėjais kultūros namų salėje. Tiesiog nėra tokių didelių salių kaip auditorija, kokią pavergia ši socialdemokratė.

„Tikrai, laikas Tau Algirdai grįžti ir sustiprinti kairįjį sparną“, – feisbuke parašė B.Vėsaitė. Šis politikės sveikinimas už Sausio 13-osios nusikaltimų neigimą nuteistam Algirdui Paleckiui akimirksniu nuraibuliavo ir naujienų portaluose, kurie pripažino, kad B.Vėsaitė pranoko pati save, o nuo kvietimo buvusiam socialistinio fronto vadovui jungtis prie kairiojo sparno kaipmat atsiribojo socialdemokratai.

B.Vėsaitė tokiu įrašu internetą susprogdino ne pirmą kartą. Veikiau – atvirkščiai: bene kiekvieną kartą, kai tik politikė ima tarškinti klaviatūrą, populiarumas būna garantuotas. Pavyzdžiui, kad ir tada, kai politikė sumaišė valiutas ir paskelbė, jog šiluma Kaune atpigo šešis kartus (pačios B.Vėsaitės versija: ji tikrino komentatorių budrumą). Net ir tą kartą, kai politikė nusifotografavo laikydama rankose popieriaus lapą su mėgėjiškai kaligrafišku užrašu, skirtu pabėgėliams, „Mūsų namai – jūsų namai!!!“, svetingos politikės kvietimas žiniasklaidai pasirodė vertas atskiro aptarimo.

Feisbuke pasauliai susidvejina

Nors B.Vėsaitės pasisakymais vienu po kito galima turtinti feisbuko tautosakos lobynus, perliukų, gimusių socialiniuose tinkluose, turi ir daugiau politikų, apsijuokusių ir savo, ir partijos vardu. „Žmogų iš Afrikos nėra sunku perkelti. Bet kaip iš žmogaus iškelti Afriką?“ – retoriškai feisbuke klausė konservatorius Kęstutis Masiulis. Dėl panašių konotacijų aiškintis turėjo ir jo partijos kolegė Rasa Juknevičienė, kuriai oro uoste „kilo įvairių minčių“, kai pamatė besimeldžiantį musulmoną.

Liberalų sąjūdžiui, kurio nariai – feisbuko meru vadinimas Vilniaus meras Remigijus Šimašius, partijos pirmininkas Eligijus Masiulis ar europarlamentaras Antanas Guoga – neretai pagiriami už įdomų turinį socialiniuose tinkluose, svetimos gėdos jausmą sukėlė buvęs Vilniaus tarybos narys Markas Adamas Haroldas. Jis, po JAV Aukščiausiojo teismo sprendimo pripažinti homoseksualių porų santuokas visose valstijose angliškai iškeikęs Lietuvą, liepė jai legalizuoti gėjų santuokas, priimti tūkstantį pabėgėlių, ir dar pridūrė, kad kitokio viešumo Lietuva negali įpirkti.

„Matau keistą dalyką, kad uždaresnio būdo žmonės ar vyresnio amžiaus politikai, kažkieno įkalbėti, kad turi būti socialinėje erdvėje, ima painioti realų gyvenimą su eksponuojamu, skirtu masiniam vartojimui. Toks supainiojimas kartais virsta juokingomis ir saldžiomis emocijos apraiškomis“, – paklaustas apie komunikacijos klaidų kilmę svarsto komunikacijos konsultantas, agentūros „PR Service/Edelman Afiliate“ direktorius Linas Kontrimas.

Kaip ir realiame gyvenime, jo veidrodžio atspindyje – feisbuke dauguma problemų kyla iš nežinojimo, nes dalis politikų nežino, kam jiems reikalingas feisbukas ir kokiam tikslui jie naudojasi šiuo socialiniu tinklu. Atsakymas, kad feisbuko reikia, nes jį turi kiti politikai, ir netinka, ir neįtikina.

„Labiausiai feisbuke įtikina nuoširdumas, – neabejoja skaitmeninės reklamos ir komunikacijos paslaugas teikiančios įmonės „Socialus marketingas“ vadovas Arijus Žakas. – Sekasi tiems, kurie tai daro nuoširdžiai. Ne todėl, kad kažkoks komunikacijos specialistas pasakė, jog reikia būti feisbuke, bet todėl, kad supranta, jog tai duoda realios naudos.“

Kaip galima pamatuoti feisbuko naudą politikams? A.Žakas pasitelkia milžiniško stadiono su 1,4 mln. žiūrovų pavyzdį: „Politikas išeina į centrą ir pradeda kažką pasakoti. Jei pasakojimas labai įdomus, žiūrovai pirmose eilėse jį išgirsta, ima pasakoti sėdintiems už nugarų, taip informacija plinta ir pasiekia kažkiek žmonių. Panašiai ir socialiniuose tinkluose, jei juos išnaudosi tinkamai. Vadinasi, stadione gavai mikrofoną ir gali kalbėti visiems, o jei kalbi nesąmones, gali turėti ir 15 mikrofonų – vis tiek niekas nesiklausys.“

Nors feisbuke užmezgamas virtualus ryšys niekada nepakeis bendravimo akis į akį, pavyzdžiui, jei politiko įrašas patiks tūkstančiui feisbuko vartotojų, nebūtinai politikas pavergs rinkėjų širdis bendraudamas tiesiogiai, vis daugiau politikų ima ieškoti savo elektorato socialinėje erdvėje.

Buvo laikai, kai L.Graužinienės feisbuke nebuvo

Per 2009 m. prezidento rinkimų kampaniją iš septynių kandidatų feisbuku naudojosi tik Dalia Grybauskaitė (dabar turi 317,5 tūkst. gerbėjų), Algirdas Butkevičius (dabar turi 5,5 tūkst. gerbėjų) ir Česlovas Jazerskas (dabar feisbuko neturi). Tai savo darbe „Politinė komunikacija socialinių tinklų svetainėse“ suskaičiavo Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakulteto (KF) Medijų tyrimų laboratorijos vedėjas doc. dr. Andrius Šuminas.

Dabar D.Grybauskaitė feisbuke yra vienvaldė lyderė ne tik tarp politikų – Prezidentė gali konkuruoti kad ir su prekių ženklais, nes turi trečdalį milijono gerbėjų.

Įdomu, kad visuomenėje populiariausių lyderių karūnas feisbukas šiek tiek pareguliuoja. Pavyzdžiui, nuomonės apklausos rodo, kad premjeras ir vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis populiarumu netgi aplenkė Pre­zidentę. Atrodytų, ir jų feisbuko paskyrose gerbėjų turėtų būti apylygiai, bet D.Gry­bauskaitė patinka 317,5 tūkst. vartotojų, o A.Butkevičius turi 57 kartus mažiau gerbėjų, Prezidentės profilio nuotrauka patinka 23 tūkst. žmonių, premjero – 230 žmonių.

„Prezidentės D.Grybauskaitės komunikacija feisbuke yra vienas pirmųjų socialinės erdvės panaudojimo pavyzdžių. 2009-ųjų rinkimų kampanijos metu kiti kandidatai profiliais, nors juos ir turėjo, nelabai naudojosi. O D.Grybauskaitė iš tiesų komunikavo – nuolat buvo kuriamas įvairus turinys“, – pasakoja A.Šuminas.

Paklaustas, ar dabartinį D.Grybauskaitės populiarumą galėjo lemti tai, kad rūpintis savo įvaizdžiu socialiniame tinkle ji ir jos komanda pradėjo gana anksti, VU KF docentas priduria, kad 317,5 tūkst. gerbėjų ji dabar turi ne tik dėl pavyzdinės komunikacijos, bet ir dėl posto: „Kokiam nors ministrui pelnyti tokį populiarumą būtų gerokai sunkiau.“

Vis dėlto feisbuko statistika gali būti apgaulinga, nes yra perkama: gali turėti vos 20 gerbėjų, bet sumokėti 500 eurų, kad konkretų įrašą pamatytų, tarkime, 5 tūkst. žmonių. Tiesa, tokią reklamą galima pirkti tik turint oficialų puslapį, o ne asmeninę paskyrą.

2009-aisiais Loreta Graužinienė prezidento posto siekė be feisbuko. Dabartinė Seimo pirmininkė šiuo metu turi 2,8 tūkst. gerbėjų ir socialiniame tinkle reiškiasi gana aktyviai. Nežinia, ar savo paskyrą administruoja pati Seimo pirmininkė, ar jos patikėtiniai, tačiau L.Graužinienė iš feisbuko atrodo tikra darbo bitė: visi jos įrašai susiję tik su politine veikla, jokių asmeniškumų, ir jokie konsti-tu-ti-ta ar transatlantiniai skrydžiai į Japoniją feisbuko eterin neprasprūsta.

O štai jos kolega Darbo partijos pirmininkas Valentinas Mazuronis, kuris 2009-aisiais taip pat kandidatavo prezidento rinkimuose, šiuo metu turi tiek sekėjų, kiek L.Graužinienė ir A.Butkevičius kartu sudėjus. V.Mazuronis aktyviai komentuoja aktualijas, pasisako pabėgėlių bei vaikų teisių apsaugos tematika ir pasižymi mandagumu atsakydamas kritikams, nes iš pradžių juos pagiria, o savo sienoje net dalijasi savo paties karikatūromis.

Ir 2016-aisiais feisbuku nesinaudoja visi politikai. Pavyzdžiui, trys Vyriausybės nariai – ūkio ministras Evaldas Gustas, energetikos ministras Rokas Masiulis ir užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius feisbuko neturi (L.Linkevičius naudojasi užsienyje populiariu tviteriu).

Kitų ministrų paskyrose daugiausia darbiniai reikalai – sveikinimai, pranešimai apie išvykas, naujienos, nors pasitaiko ir viena kita laisvalaikio su šeima nuotrauka. Ministrų aktyvumas feisbuke šiemet panašus: aktyviausi – krašto apsaugos ministras Juozas Olekas ir švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė. Jie socialinę erdvę išnaudojo ir tam tikrai krizių komunikacijai: J.Olekas aiškinosi, kodėl nusprendė Patriotų premijos neskirti Nerijai Putinaitei, o A.Pitrėnienė virš straipsnio apie savo ir sutuoktinio kelionę į komandiruotę Londone tikslino: „Važiavo už savo lėšas – ne už ministerijos, ne už mokesčių mokėtojų, o už savo pinigus.“

Visai neaktyvi feisbuke socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė. Ji feisbuke lyg ir yra, tačiau per pusantro mėnesio paskelbė tik tris įrašus: sveikinimą Vasario 16-osios proga, kitą dieną ministrės asmeniniame profilyje buvo galima pasigrožėti apšerkšnijusios šakelės nuotrauka, dar kitą – atnaujinta profilio nuotrauka, kuri patiko tūkstančiui vartotojų, o komentatoriai negailėjo komplimentų A.Pa­bedinskienės išvaizdai.

Kita detalė, kuri nepuošia skurdaus šios ministrės feisbuko, buvo ta, kad po Saviečių tragedijos, kai šulinyje žuvo du vaikai, o ant kojų buvo sukeltos už tragediją atsakingos tarnybos ir politikai, socialinės apsaugos ir darbo ministrė savo profilyje pasidalijo žuvėdrų nuotrauka (vėliau šį įrašą pašalino).

Koks turi būti politiko vardu feisbuke skelbiamas turinys, kad neatrodytų nei juokingas, nei nuobodus? Komunikacijos ekspertai sako, kad ši formulė daugiausia priklauso nuo tikslo, kaip politikas nori pasirodyti. Tačiau nerimtai atrodys, jei 8 iš 10 politiko įrašų feisbuke bus kačiukų, šuniukų ar gėlyčių vaizdai.

„Turinį galima skirstyti pagal temas, tačiau jis priklauso nuo keliamų tikslų – ar politikas nori pasirodyti kaip šeimos žmogus, ar labai atsidavęs darbui. Panašiai kaip ir prekių ženklų atveju – pirmas klausimas yra tikslas, – komentuoja A.Žakas. – Žinoma, yra politikų, kurie socialiniais tinklais naudojasi, nes reikia, nes kiti politikai jais naudojasi. Bet tai, kaip ir, pavyzdžiui, gerinti įvaizdį, nėra tikslas, nes neįmanoma pamatuoti ir patikrinti, kaip sekasi siekti tikslo ir uždavinių.“

Nieko blogo pasitarti su profesionalais

Kas lemia šiurkščias komunikacijos klaidas feisbuke ir ko reikia, kad ji būtų sėkminga? Komunikacijos konsultantas L.Kontrimas, pirmiausia pataręs nepainioti realaus ir tariamo feisbuko pasaulio, prie patarimų prideda saiką – politikui nevertėtų komunikuoti feisbuke nuo pat „labas rytas“ iki „labanakt“: „Kaip sako indėnų patarlė, jei neturi ko pasakyti, geriau patylėk. Na, o jei turi ką pasakyti – geriau trumpai ir aiškiai.“

Jis priduria, kad politikai, ypač aktyvioje politikoje dalyvaujantys nebe pirmus metus ir mokantys bendrauti su skirtingomis auditorijomis, pamiršta, jog galima pasitelkti ir profesionalų pagalbą, kuri, kuriant feisbuko turinį, gali nemažai pagelbėti.

„Pastebėjau, kad visi jau suprato, jog investuoti į drabužį būtina, bet į komunikaciją – ne. Komuni­kabilumas nėra duotybė visam amžiui, nes viskas – socialinė aplinka, raktinių simbolių rinkiniai – keičiasi. Politikams tai ypač svarbu“, – konsultuotis su specialistais rekomenduoja L.Kontrimas.

Komunikacijos specialistai gali ne tik konsultuoti, bet ir administruoti politiko paskyrą – asmeninę ar oficialų puslapį. „Socialaus marketingo“ direktorius A.Žakas sako dažniausiai susiduriantis su atvejais, kad administruoti oficialų puslapį imasi pats politikas arba jo asistentas, dar kiti samdo agentūras administruoti ar bent jau strateginėms ar pagrindinėms komunikacijos kryptims planuoti, nes tonas feisbuke nesiskiria nuo bendros komunikacijos linijos.

„Negalima sakyti, kad jei politikas pats neadministruoja savo paskyros, tai būtinai yra blogai. Politikams, kurie patektų į blogiausiai komunikuojančių feisbuke trejetuką, sakyčiau, jau seniai reikėjo pasikviesti asistentą. Kita vertus, tas asistentas turėtų būti lyg neatskiriama politiko dalis ir žinoti viską 24 valandas per parą 7 dienas per savaitę, nes kitaip jis negali kokybiškai ir tinkamai reaguoti į įvykius“, – komentuoja A.Žakas.

Jis rizikuoja atimti duoną iš savęs ir pataria galutinį sprendimą palaiminti patiems politikams. Kitaip tariant, geriausia, kad komunikacijos agentūra būtų patariamasis, konsultacinis organas, perduodantis patirtį, bet galutinis sprendimas (kaip ir atsakomybė už komunikaciją) turėtų priklausyti patiems politikams, nes tai susiję su jų reputacija.

Prie sėkmės arba nesėkmės gali prisidėti ir tas žmogus, kuris iš tiesų kuria turinį po politiko pavarde ir fotografija feisbuko paskyroje. Nuo patikėtinio, atrodo, nudegė ir buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas, kai „Meras Zuokas“ parašė, kad Rusija turi leidimą karinei intervencijai į Ukrainą. Po tokio geopolitinio nesusipratimo A.Zuokas teisinosi, kad tai jo patikėtinio, kuris savaitgalį buvo atsakingas už mero profilį feisbuke, darbas.

Būtent apsistatymą būreliu samdomų žmonių, kurie politiko vardu reiškiasi feisbuke, L.Kontrimas laiko viena iš keturių galimų klaidų. Ne tik todėl, kad per juos galima žiauriai prašauti pro šalį.

Specialistas aiškina, jog socialinė erdvė atsirado tam, kad priartintų žmones vieną prie kito, kai masinė medija juos atskyrė. Tačiau perdėtas familiarumas, kaip ir saiko praradimas, atsirandantys iš noro pernelyg priartėti, irgi yra klaidos, kurių politikai neturėtų daryti.

„Būtinos sąlygos yra asistento ir politiko psichologinis pažinimas bei saiko jausmas, nes agentūros irgi negali imituoti tikro gyvenimo įvykių gausos per atstumą. Tai apgaulė“, – perspėja L.Kontrimas.

Jis sako, kad dar viena meškos paslauga, kurią gali padaryti asistentai, – tai politiką pristatyti tokį, koks jis nėra. Pavyzdžiui, kalbėdamas į kamerą šis vargiai surezga sakinį, o feisbuke sklandžiai žarsto kalbos lobius.

Reikia bendrauti, bet ne atsiskaitinėti

Prezidentė D.Grybauskaitė viename interviu yra sakiusi, kad kartais pati paskaito komentarus savo paskyroje ir pati atsako feisbuko vartotojams.

Būtent dialogas, kaip pabrėžia „Veido“ kalbinti ekspertai, yra feisbuko vertybė. Socialinė erdvė, kurią A.Žakas vadina moderniu laikraščiu, nuo tradicinės medijos skiriasi dviem dalykais. Pirma, joje gali atsisakyti erzinančio turinio ir susikurti tokį, kokio nori, antra – priešingai nei radijo, lauko reklamos ar dar kokios tradicinės medijos atveju, gali įsitraukti į diskusiją, o ne tik gauti informaciją.

„Jei platforma, kurią galima naudoti dialogui, yra naudojama monologui, – tai vienas didžiausių absurdų, – pastebi A.Žakas. – Bet absoliutinti, kad mūsų politikai tik taip elgiasi, negalime, turime puikių politikų komunikacijos socialinėje erdvėje pavyzdžių.“

Feisbuko duotybę – megzti dialogą – išnaudoja ne visi politikai. Panarsčius, pavyzdžiui, minis­trų profilius matyti, kad retas įsitraukia į diskusijas su komentatoriais. Viskas vyksta paprasčiau: kelios rankos paspaudimo nuotraukos iš darbinių susitikimų, oficialaus tono aprašas, ir viskas.

Tiesa, pastaruoju metu, kai Vyriausybę krėtė apokaliptinės nuotaikos, atsirado ministrų, kurie savo oficialias paskyras išnaudojo kone krizių komunikacijai. Tarkime, apie sprendimą dėl buvusios sveikatos apsaugos ministrės Rimantės Šalaševičiūtės atstatydinimo premjeras pranešė ir feisbuke, pareikšdamas, kad asmenys, einantys aukštas pareigas, turi būti nepriekaištingos reputacijos. Po šiuo įrašu – 20 komentarų ir klausimų, bet atsakymų – nė vieno. O štai R.Šalaševičiūtė dar būdama ministre savo oficialioje paskyroje pakvietė „darbais ir rūpesčiais“ nuo šiol dalytis jos asmeniniame profilyje. Ir padėkojo kiekvienam komentatoriui, pasveikinusiam ją gimtadienio proga.

Dar 2011-aisiais, rašydamas disertaciją „Interaktyvios rinkiminės komunikacijos siekinių raiška: 2011 m. savivaldybių tarybų rinkimų atvejis“, A.Šuminas pastebėjo, kad dalis politikų socialinį tinklą bando išnaudoti kaip dar vieną vienos krypties kanalą informacijai transliuoti. Kitaip tariant, užuot įsitraukę į diskusiją, bendravimą, gavę grįžtamąjį ryšį, kai kurie politikai tiesiog kuria ir stumia informaciją viena kryptimi. O kuo rinkimų diena arčiau – tuo informacijos daugiau.

Seimo rinkimams artėjant galėsime papildyti draugų ar sekamųjų sąrašus feisbuke – netrukus kandidatai čia puls pelnyti rinkėjų širdžių ir patiktukų („like’ų“).

„Galima pastebėti tendenciją, jog politikai suaktyvėja artėjant rinkimams – susikuria feisbuko profilį, kad pakomunikuotų prieš rinkimus, o po jų baigiasi ir komunikacija. Tačiau manau, kad jie vis labiau supranta, jog vienkartinis suaktyvėjimas nėra toks naudingas kaip nuolatinis bendravimas“, – sako „Socialaus marketingo“ direktorius A.Žakas.

Interaktyvią rinkiminę komunikaciją tyrinėjęs A.Šuminas pritaria, kad politikai jau suprato, jog socialinėse medijose, konkrečiai ir feisbuke, yra didelė potencialių rinkėjų dalis. Nors mokslas dar neįrodė tiesioginio ryšio tarp feisbuko ir rinkimų rezultatų, socialiniame tinkle tikrai galima įtikinti auditoriją ar paskatinti potencialius rinkėjus rinkimų dieną eiti balsuoti.

Suvokimas, kad rinkėjus galima pasiekti ir per feisbuką, atsirado tada, kai šis socialinis tinklas išaugo. Pavyzdžiui, 2009-ųjų prezidento rinkimų kampanijos metu feisbuke buvo užsiregistravę 130 tūkst. Lietuvos vartotojų, o 2016-aisiais kažkada buvusi nišinė medija išaugo iki 1,4 mln. vartotojų Lietuvoje. Ir nebėra taip, kad feisbuke rinkėjų ir palaikymo gali rasti tik tos partijos, kurių rinkėjai yra jaunesni.

„Feisbukas nebėra tik jaunų žmonių erdvė, komunikacijos kanalas. Šiame tinkle daugėja vyresnio amžiaus vartotojų, kurie čia praleidžia nemažai laiko, yra aktyvūs. Amžiaus skirtumas dingo, bet pirmiausia reikia kalbėti apie tai, ar pradėję naudotis socialinėmis medijomis politikai ar partijos supranta, ko siekia. Jie turi turėti tikslą ir suprasti šios medijos žaidimo taisykles, – komentuoja A.Šuminas. – Kai kalbama apie komunikacijos socialinėje erdvėje įtaką rinkimų rezultatams, ją išmatuoti ir įvertinti sunku. Politikai komunikuoja ne tik feisbuke, yra daugybė kitų kanalų, tad vien jau todėl sudėtinga pamatuoti skirtingų veiksnių daromą įtaką. Galima sakyti, kad kampanija feisbuke lėmė rinkimų rezultatus, bet moksliškai bent jau kol kas to įrodyti neįmanoma, tai labiau spekuliacija arba bandymas parodyti, kad kažkas labai gerai dirba. Žinoma, vertinti sėkmę, įsitraukimą ir rasti tam tikrų sąsajų su rinkimų rezultatais tam tikra prasme galima.“

Feisbuko gerbėjai gali suklaidinti politikus ypač prieš rinkimus. Jei šie patikės, kad visi jų sekėjai ir naujas profilio nuotraukas giriantys žmonės rinkimų dieną atiduos savo balsą būtent už juos, gali būti, kad lūkesčiai žlugs nė nepradėję pildytis. A.Šuminas paaiškina, kad interneto auditorija gali būti aktyvi prie kompiuterio – mėgti, komentuoti, dalytis, bet kai reikia imtis realių veiksmų – nueiti į rinkimų apygardą, aktyvumas gali baigtis. „Aktyvumas virtualioje erdvėje ir realiame gyvenime nėra tapatūs dalykai. Todėl kai kuriais atvejais burbulai atsiranda feisbuke, o sprogsta realybėje“, – apibendrina komunikacijos specialistas.

B.Vėsaitė feisbuke daug laiko nepraleidžia, nes dažniau renkasi internetinę žiniasklaidą, o feisbuko profilyje nebent pakomentuoja joje aptiktas aktualijas. Politikė prisipažįsta, kad socialiniame tinkle nelabai bendrauja ir su rinkėjais: nebent koks laiškas prasprūstąs į elektroninio pašto dėžutę, o į tulžies pilnus komentarus neatsakinėjanti.

„Neplanuoju konsultuotis. Anksčiau, jei ir konsultuodavo, viskas būdavo priešingai. Tad ačiū, nereikia. Kol kas pasikliausiu savo galva“, – sakė politikė, paklausta, ar neplanuoja pasitelkti komunikacijos ekspertų paslaugų – patarti ar administruoti jos paskyrą feisbuke.

"Shutterstock" nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas užsimojo padėti vaikams, kurių gyvenamoji aplinka, šeimos situacija yra nepalanki siekti gerų mokymosi rezultatų, – elitinių mokyklų turinį perkelti į įprastas mokyklas, kad ne tik pasiturintieji, bet didžioji dalis vaikų įgytų tokį išsilavinimą, kuris suteiktų galimybę gauti puikų darbą. Inves­tuojant į ateities kartas atsiras stipri visuomenė, kuria britai galės didžiuotis.

O Lietuvoje nepalankios socialinės ekonominės sąlygos dar labiau atrodo neišsipildžiusios ekonominės gerovės faktas, su kuriuo reikia susitaikyti, nors vos kelios savivaldybės pernai sugebėjo išugdyti bent po vieną klasę abiturientų, per 12 suole praleistų metų iš tikrųjų perkandusių matematiką ar lietuvių kalbą.

Mokykloje mums buvo kartojama, kad kiekviena pamoka svarbi, nes reikia mokytis visų dalykų. Bet štai Didžiosios Britanijos švietimo ekspertas Johnatanas Simonsas, švietimo klausimais patarinėjęs ir konservatorių premjerui D.Ca­meronui, ir leiboristų vyriausybės vedliui Gordonui Brownui, svarbiausių mokomųjų dalykų aibę susiaurino. Ypatingą dėmesį, anot jo, pirmiausia reikia skirti gimtajai kalbai, matematikai, taip pat gamtos mokslams. Jo tikinimu, neįvaldęs šių dviejų dalykų – matematikos ir gimtosios kalbos, neaprėpsi visų kitų.

„Žinoma, reikia turėti supratimą apie istoriją, geografiją, mokytis kalbų. Savaime suprantama, kad vaikams reikia ir sporto, muzikos, dailės bei vaidybos. Tačiau kol jie neturi svarbiausių pagrindų – rašymo, skaitymo ir skaičiavimo, visi kiti dalykai jiems ir nesiseks, ir nepatiks“, – paprastai „Veidui“ paaiškino neseniai Lietuvoje viešėjęs J.Simonsas.

Geriausias nacionalinis standartas, kurpalis mūsiškių mokinių matematikos ir lietuvių kalbos žinioms pamatuoti yra valstybiniai brandos egzaminai (VBE). Iš pernykščių jų rezultatų matyti, kad daugiausia gimnazijas ir vidurines mokyklas palieka vidutiniokai. Kitaip tariant, 12 metų zubrinę lietuvių kalbą ir matematiką, šiuos dalykus geriausiam įvertinimui (86–100 VBE balų) išmoksta vienas kitas.

Kodėl pernai Birštone neatsirado nė vieno abituriento, kuris aukščiausiais balais būtų išlaikęs lietuvių kalbos ir literatūros ar matematikos egzaminą? Kodėl iš mažesniųjų savivaldybių daugiausia mokinių aukščiausius įvertinimus gavo Marijampolėje, Jonavoje per 15 proc. abiturientų gerai išmoko matematiką, o Kėdainiuose ir Raseiniuose panašiai tiek mokinių perkando lietuvių kalbą? Kodėl trečdalyje savivaldybių geriausio matematikos egzamino įvertinimo negavo nė 5 proc. visų jį laikiusiųjų?

Pagal procentinę dalį mokinių, brandos egzaminuose parodžiusių aukštojo pilotažo lietuvių kalbos ir matematikos žinias, į „topus“, neskaičiuojant didmiesčių, pakliūva ir rajonų, ir visai mažų savivaldybių. Pavyzdžiui, Neringa laurus skina tik dėl dydžio: nors pagal statistiką beveik penktadalis Neringos abiturientų puikiai išlaikė lietuvių kalbos egzaminą, tokių mokinių iš tikrųjų buvo tik du, o matematikos – vos vienas. Tačiau kitos dydžiu palyginamos savivaldybės – Jonavos, Mažeikių, Utenos, Marijam­polės, Kretingos – parengė bent dešimtadalį (arba maždaug 30 mokinių klasę) stiprių matematikų.

Lituanistinių gebėjimų abiturientai nestokojo Raseiniuose, Kėdainiuose, Pakruojyje, Lazdi­juose, Ukmergėje, Jurbarke, Širvintose, Varė­noje, Druskininkuose, Jonavoje, Anykš­čiuose, Marijam­polėje. Šiose savivaldybėse aukščiausius įvertinimus gavo per 11 proc. abiturientų.

„Galbūt labiau orientuojamės į vidutinius mokinius. Aukštesnieji pasiekimai užima mažesnę dalį, iš tiesų į tai reikia atkreipti dėmesį ir nacionaliniu, ir savivaldos lygiu“, – paklausta, ar šitokios geriausių rezultatų disproporcijos nėra požymis, kad mokyklose daugiau dėmesio skiriama vidutinių ir žemesniųjų gebėjimų ugdymui, pripažįsta švietimo ir mokslo viceministrė Genoveita Kra­sauskienė.

Kodėl skirtingose savivaldybėse geriausių įvertinimų yra taip nevienodai: kai kur – nulis, kitur – bent keli ar kelios dešimtys? Gal per brandos egzaminus matematika ir lietuvių kalba, kurių, beje, visų savivaldybių mokiniai mokėsi 12 metų, visose savivaldybėse pagal tą pačią ugdymo programą, visose savivaldybėse rengėsi tos pačios programos egzaminui, pasirodo esantis raketų mokslas? O gal vaikai Kalvarijoje gabesni matematikai nei Pagėgiuose?

Geri mokytojai į pakraštį nevažiuos

Gauti geriausius valstybinio brandos egzamino įvertinimus – aukštasis pilotažas. Jei nepasisekė dėl rajono situacijos, nesimokai prestižinėje ar bent pagrindinėje miesto gimnazijoje, o dalyko mokytojas nėra savo srities žvaigždė, kelias į didžiausius balus gali būti duobėtas, nes yra asmeninio pasirengimo, na, gal dar repetitorių ir tėvų reikalas, – į tokią priežasties ir pasekmės seką galima sudėti iš anksto nulemtas ir lemiamas priežastis.

Socialinė ir ekonominė situacija – tokia, ekspertų teigimu, yra pagrindinė priežastis, kodėl vienoje vietovėje egzaminų šimtukų pasipila daugiau, kitoje jų būna mažiau, o gal ir nė vieno. Šios sąlygos turi įtakos ne tik asmeninei motyvacijai mokytis ar šeimos interesui atžalą paskatinti. Savivaldybės gerovės lygis lemia ir profesionalių pedagogų sprendimą: puikus savo srities dalykininkas vargiai kraustysis dirbti į mažą užkampio mokyklą.

O stiprūs mokytojai gauna svarbiausią vaidmenį siekiant geriausios kulminacijos – sublizgėti brandos egzaminuose. Nacionalinio egzaminų centro (NEC) direktorės pavaduotojas dr. Pranas Gudynas kalba atvirai: ne visi dalykų mokytojai turi užtektinai kompetencijos parengti mokinius aukščiausiems įvertinimams. Tie mokytojai, kurie gerai padeda mokiniui pasirengti egzaminui, ne tik yra puikūs dalykininkai, bet ir atidžiai domisi egzaminų turinio, pokyčių, sudarymo ir kitomis naujovėmis. Bėda ta, kad tokių pedagogų daugelyje savivaldybių tėra vienetai.

„Vidutinėje savivaldybėje yra 2–3 geri matematikai, 2–3 geri lituanistai, 1–2 fizikai ir panašiai tiek kitų dalykų pedagogų. Jie žinomi ir gerbiami rajonuose. Žinoma, kartais jų iš viso nėra – būna visko. Pasitaiko, kad stiprieji mokytojai važinėja dirbti į kelias mokyklas, – saujelę pedagogų suskaičiuoja P.Gudynas. – Pavyzdžiui, keliose nedidelėse Vilniaus rajono mokyklose mokiniai puikiai, vienais geriausių rezultatų Lietuvoje, išlaiko istorijos egzaminą. Paaiškėjo, kad į tas mokyklas važinėja dirbti vienas istorikas iš Vilniaus, kuris tuos gerus rezultatus ir „padaro“.“

Kaip atskirti, kuris mokytojas geras?

Bent formaliai didžiausias jo kokybės matas yra aukščiausia – eksperto kvalifikacinė kategorija. Tačiau mokytojai ekspertai Lietuvoje nesudaro nė 3 proc. Kitaip tariant, iš 28 tūkst. mokytojų eksperto laipsnį turi per 800 pedagogų.

P.Gudyno pasiūlyta formulė, kad tipinėje savivaldybėje rastume iki trijų geriausių dalykininkų, pasitvirtina, jei skaičiuosime juos pagal kvalifikacinę kategoriją. Kazlų Rūdos savivaldybėje nėra nė vieno mokytojo eksperto, o Alytaus, Ignalinos, Joniškio, Kelmės, Plungės, Panevėžio, Rietavo rajonai turi po vieną mokytoją ekspertą. Laipteliu žemesnę – metodininko kvalifikaciją turintys mokytojai sudaro 38,7 proc. visų mokytojų, tad jų visos savivaldybės turi dešimtis.

Ar pedagogų kvalifikacinė kategorija susijusi su aukščiausiais VBE įvertinimais?

Birštone nėra nė vieno mokinio, gavusio 86 balus iš matematikos ar lietuvių kalbos egzamino, bet ten dirba vienas mokytojas ekspertas, o pusė visų mokytojų yra metodininkai. Iš mažesniųjų savivaldybių daugiausia ekspertų (16) yra Radviliškyje. Čia matematikos laurus nuskynė 17 abiturientų, arba 8,7 proc., lietuvių kalbos ir literatūros – beveik dešimtadalis, 26 abiturientai. „Didžioji dalis mokytojų yra profesionalai, bet dauguma jų pasirengę dirbti XX a. mokykloje, o dabar ateina Z kartos mokiniai, jie reikalauja visai kitokių metodų, – sako viceministrė G.Kra­sauskienė. – Mokytojas yra pagrindinis variklis, tačiau negalime visko suversti tik pedagogui, nes jis turi dirbti su skirtingais mokiniais.“

Taigi kurpti atsakymą į klausimą, kodėl 20 savivaldybių liko bent be 5 proc. abiturientų, matematiką išlaikiusių 86 balais ir daugiau, galima pradėti nuo savivaldybės šaunumo. Retas puikus pedagogas, baigęs mokslus Vilniuje ar Kaune, norės vykti dirbti į pakraščio savivaldybės kaimo mokyklą. Nebent „iš idėjos“. O jo idėjiškumą paskatinti gali savivaldybės, jei tik rūpinasi didžiausia vertybe – gyventojų išsilavinimu ir savivaldybės ateitimi.

P.Gudynas pasakoja, kad kai kurios savivaldybės išsisuka investuodamos į gerus ir reikalingus mokytojus. Žinoma, jos investuoja ne ką kita, o pinigus, nes stengiasi, kad mokiniai sugebėtų pa­siekti kuo geresnių rezultatų.

„Tyrimai rodo, kad kompetentingi mokytojai retai važiuoja dirbti į kaimą. Jie ieško geresnės, ramesnės vietos, kurioje būtų gerbiami, dirbtų su tokiais mokiniais, kad galėtų save realizuoti. Tiesa, kad pakraščio rajonui yra kur kas sunkiau pritraukti gerų mokytojų“, – komentuoja P.Gudynas.

Kad pačios savivaldybės galėtų pasirūpinti mokytojų motyvacijos didinimu, sukurti geresnes sąlygas mažose rajono mokyklose, neabejoja ir G.Krasauskienė: „Galbūt savivaldybės skiria per mažai dėmesio kaimiškosioms mokykloms. Jose dirbti sunkiau, todėl mokytoją reikia sudominti.“

Kupiškio rajono savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotojas Vytautas Knizikevičius atvirai pripažįsta: galima tik pasvajoti, kad Vilniuje mokslus baigęs mokytojas dabar atvažiuotų dirbti į Kupiškio mokyklą. Tačiau jis neskirsto mokytojų į sostinės ir Kupiškio – mitas, kad Vilniuje ar kitame didmiestyje mokytojai geresni. O štai kad Kupiškyje kai kuriais metais pasitaiko mokinių, gaunančių net po kelis egzaminų šimtukus, – ne mitas ir ne legenda.

V.Knizikevičius tvirtina, kad savivaldybėje yra bent po kelis kiekvieno dalyko pedagogus profesionalus, todėl mokymosi pasiekimai labiausiai priklauso nuo mokytojo ir mokinio pareigų ir mokyklos administracijos pastangų, kiek ši aiškinasi sėkmių ar nesėkmių egzaminuose priežastis ir rūpinasi mokymosi kokybės gerinimu.

„Žinoma, galbūt didmiestyje vaikas turi didesnį repetitorių pasirinkimą, daugiau galimybių dirbti individualiai, tačiau ir Kupiškyje tokios sąlygos norintiesiems yra, ypač jei savo iniciatyva prisideda ir tėvai“, – sako V.Knizikevičius.

Kupiškyje nėra pramonės, savivaldybėje vidutiniškai 31,9 proc. mokinių gauna nemokamą maitinimą, tačiau skaičiuojant tik rajono mokyklas, nemokamą maitinimą jose gauna per 60 proc. visų mokinių. Tačiau tokia ekonominė aplinka nėra pretekstas nedrumsti vandens: V.Knizikevičius pasakoja, kad žygių gerinti švietimo kokybę imasi neseniai įkurta darbo grupė, skirta švietimo kokybei stiprinti, ugdymo įstaigose diegiant geros mokyklos požymius.

Socialinė ekonominė situacija svarbi mokinių pasiekimams ne tik dėl to, ar tokios sąlygos sudomins atvykti dirbti mokytojus. Mokymosi aplinka, galimybės gauti pagalbą, bendruomenės skatinimas siekti mokslo, tėvų išsilavinimas ir daug panašių dalykų yra tiesiogiai susiję su pasiekimais.

„Ten, kur žmonės neturi darbo, kur jų išsilavinimas prastesnis, rezultatai yra blogesni. Juk esama savivaldybių, kuriose aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių yra du kartus mažiau nei vidutiniškai Lietuvoje, o jei lyginsime šią dalį su Vilniaus gyventojų išsilavinimu, jis kai kuriose savivaldybėse skiriasi ir 3–4 kartus“, – priežastį, kodėl aukščiausių egzaminų įvertinimų dalis savivaldybėse gerokai skiriasi, nurodo P.Gudynas.

Vis dėlto jis nuramina, kad jei egzaminų rezultatus lygintume pagal kitą metodiką, skaičiuojant bendrą vidurkį – visų abituriento laikytų egzaminų vidutinį įvertinimą, žinių skirtumai nebūtų tokie dideli, nors ir išliktų.

Pavyzdžiui, penkios prasčiausios mokyklos pagal šį vertinimą nuo penkių geriausių skiriasi penkiskart. O jei norėtume iliustruoti rezultatą, kas būna, kai visi galimi veiksniai – gera ekonominė aplinka, puikūs mokytojai ir stiprūs mokiniai – palankūs, būtų galima paminėti prestižines, mokinius atsirenkančias Lietuvos ugdymo įstaigas – Vilniaus licėjų ar Kauno technologijos universiteto gimnaziją.

Kiek kartų įprasta Lietuvos gimnazija skiriasi nuo šių mokyklų? Tris.

„Rezultatai skiriasi savivaldybėse, o atskirose mokyklose jie yra dar ryškesni. Kaimo mokyklos skiriasi nuo miestų, o miestų mokyklos skiriasi tarpusavyje: vienos mokinius atsirenka, o kitos moko visus vaikus. Juk aplinka, iš kurios mokiniai ateina į mokyklą, socialiniai, ekonominiai, kultūriniai skirtumai, šeimos gerovės lygis turi nemažai įtakos mokymosi rezultatams“, – neabejoja ir viceministrė G.Krasauskienė.

Gabumai matematikai nepriklauso nuo socialinės padėties

Bent paviršutiniškai ekonominę socialinę savivaldybių situaciją galima aprėpti rodikliu, kokia dalis rajono mokinių gauna nemokamą maitinimą. Šią statistiką lyginant su egzaminų įvertinimais matyti, kad tos savivaldybės, kuriose nemaža dalis mokinių gauna nemokamą maitinimą, nepasižymi geriausių rezultatų gausa.

Tarkime, tose 20-yje savivaldybių, kuriose aukščiausių matematikos balų negavo nė 5 proc. abiturientų, nemokamą maitinimą (be kelių išimčių – Palangos, Birštono, Trakų r. savivaldybių) gauna maždaug trečdalis mokinių. Tačiau santykinai nemažą dalį gaunančiųjų nemokamą maitinimą mokinių rastume ir tose savivaldybėse, kurios pagal geriausių įvertinimų pastarojoje brandos egzaminų sesijoje kiekį sužibėjo.

„Tikrai galiu pasakyti, kad bet kuriame socialiniame sluoksnyje gabių matematikai vaikų dalis procentais yra tokia pati, – sako P.Gudynas, pagal išsilavinimą ir ilgametę patirtį – matematikas. – Manau, kad didžiausias iššūkis švietimui yra galvoti, kaip realizuoti galimybes tų vaikų, kurių sąlygos siekti gerų mokymosi rezultatų dėl šeimos situacijos, gyvenamosios aplinkos yra blogesnės.“

Ar prastesnės ekonominės rajono, šeimos gyvenimo sąlygos mokiniui, norinčiam įgyti aukščiausio lygio žinių ir gebėjimų, yra praradimas be kaltės, kurio neįmanoma kompensuoti?

„Kartais girdime, kad vaikai yra nemotyvuoti. Tai ne visai teisinga, nes atrodytų, lyg nieko nebūtų galima pakeisti. O pakeisti galima, reikia tam tikra prasme „perprogramuoti“ žmones, kad pasiekimus lemia ne vien gabumai, bet ir darbas, mąstymas, kaip dirbti. N kartų įrodyta, kad ir iš kaimo kilusios neturtingų šeimų atžalos gali pa­siekti labai daug“, – tvirtina P.Gudynas.

Mentalitetas. Toks yra kitas atsakymas į klausimą, kodėl vieni mokiniai lengviau pasiekia gerų rezultatų, o kitiems iš mirties taško pajudėti daug sunkiau, bet įmanoma.

„Mentaliteto, kaip reiškinio, svarba itin išryškėjo pastaraisiais metais. Apie regionų kultūrinius, mentaliteto skirtumus kalba britai, amerikiečiai. Mentalitetas gali būti fiksuotas, duotybės, ir augimo – ugdomas. Nuo jo priklauso ir mokymosi rezultatai“, – dar vieną aukščiausių pasiekimų skirtumų priežastį nurodo NEC direktorės pavaduotojas P.Gudynas.

Dvejopo mentaliteto skirtumus suprantamai galima paaiškinti jiems priskirtomis nuostatomis: duotybės mentalitetas remiasi mąstymu, kad intelekto pakeisti negalima, tobulėjimą lemia įgimti dalykai, o augimo, priešingai, – kad intelektą galima išugdyti, daug pasiekti gali kiekvienas.

Šias teorijas nagrinėjanti Jeilio universiteto absolventė, JAV psichologė Carol Dweck tyrimais įrodė, kad augimo mentalitetas gali pranokti prigimtinį mentalitetą. Psichologės tyrime dalyvavo dvi grupės mokinių – vieni nusiteikė sunkiai dirbti ir tikėjo galį išmokti, kiti kliovėsi nuostata, kad smegenų pakeisti negalima. C.Dweck įrodė, kad per metus pirmųjų rezultatai pagerėjo, o antrieji, kurie netikėjo, kad gali išmokti daugiau, degradavo.

Jei realių šios teorijos atitikmenų ieškotume Lietuvoje, P.Gudynas sako, kad augimo mentalitetu, nuostata stengtis ir išmokti pasižymi Panevėžio miesto, Utenos rajono savivaldybės. „Tarkime, Panevėžyje žmonėms atrodo svarbu įgyti išsilavinimą, jie tam skiria daug dėmesio, todėl ir rezultatai geri. Jei skaičiuotume pridėtinę vertę, Panevėžys, ko gero, būtų viena geriausių savivaldybių, labiausiai dėl požiūrio į švietimą. Juk yra tokių regionų, kur požiūris skiriasi kardinaliai: neva kam iš viso reikia mokslo – ir be jo galima puikiausiai gyventi, galbūt net negarbinga tiek stengtis ir dirbti“, – sako P.Gudynas.

Utenos švietimo centro direktorė Vitalija Bujanauskienė svarsto, kad mokinių tėvų požiūrį į švietimą keičia šiuolaikinio gyvenimo reikalavimai ir realijos, nes bendruomenės išsilavinimo struktūra lyg ir nepasikeitė: „Kadangi Utena – pramoninis miestas, daugumos tėvų lūkesčiai buvo, kad vaikai sugrįžtų, dirbtų pramonėje.“

Įspūdį apie švietimo mentalitetą savivaldybės gali susidaryti iš klausimyno, pateikiamo prie standartizuotų pasiekimų testų. Pavyzdžiui, 8 klasės klausimyne mokinių klausiama, kiek knygų jie turi savo namuose, ar turi enciklopediją, žodyną, ar kas nors iš namiškių vaikystėje sekė pasakas, ar tėvams svarbu, kad įgytum aukštąjį išsilavinimą.

Utena viena pirmųjų Lietuvoje ėmėsi tikrinti savo ugdytinių pasiekimus standartizuotais testais, kol šie, leidžiantys patikrinti 4, 6, 8 klasės mokinių žinias, dar nebuvo taip plačiai taikomi Lietuvos mokyklose. Kaip sako Utenos švietimo centro direktorė, svarbiausia buvo tinkamai panaudoti šių testų rezultatus – ne ieškoti kaltų, bet aiškintis, kaip vaikų pasiekimus gerinti.

„Be to, mokyklos gražiai dirba dėl kvalifikacijos tobulinimo, jis taip pat pagrįstas duomenimis. Tarkime, neparengiame 120 kvalifikacijos kėlimo programų, iš kurių mokytojai galėtų pasirinkti. Pirmiausia klausiame, ko reikia mokyklai, metodinėms grupėms, ir pagal tai rengiame programas, ieškome lektorių“, – komentuoja V.Bu­janauskienė.

Augimo mentalitetas lemia geresnius pasiekimus, todėl net ir sunkesnėmis ekonominėmis socialinėmis sąlygomis jį galima ugdyti, jei tik yra tikslas ir nusiteikimas. Tačiau, kaip pasakoja P.Gudynas, kai kurios mokyklos remiasi nuostata, lyg ir atmetančia tikimybę mentalitetą išauginti.

„Sakai, kad jūsų vaikai gali daug pasiekti, bet turite mokyti juos mąstyti, nes iš šeimos jie to neatsineša, neturi mąstymo strategijos, o mokykla sako: ką jūs kalbate, ar žinote, kokie ten vaikai, koks dar gali būti mąstymas, kad jie bent ateitų į mokyklą ir ramiai išsėdėtų. Vadinasi, pačios mokyklos mentalitetas yra toks, kad ji negali tobulėti ir tų vaikų išmokyti. Tokio mentaliteto yra ne tik mokyklų, bet ir savivaldybių. Sakyčiau, iki ketvirtadalio“, – nemotyvuotų mokyklų požiūrį į nemotyvuotus mokinius atskleidžia P.Gudynas.

Mentalitetą galima keisti, gebėjimus ir žinias – ugdyti. Žinoma, tai neįvyks spragtelėjus pirštais ar vienam mokytojui ėmusis iniciatyvos.

„Mačiau daug vaikų, kuriems ugdyti socialinius gebėjimus reikia daug metų. O kai esi vieno dalyko mokytojas, tarkime, fizikas, negali vienu metu mokyti ir ugdyti socialinių gebėjimų. Šiuo darbu turi užsiimti visi – savivaldybė, mokykla, sistema“, – apibendrina P.Gudynas.

Pustuštės erdvės su daug mokytojų

20 mln. eurų – tiek būtų galima sutaupyti ir paskirti ugdymo reikmėms, o ne šildymo sąskaitoms ir sienų lopymui. Tai atskleidė Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) atliktas tyrimas.

Apskaičiuota, kad turime mokyklų, kuriose mokiniui tenka daugiau kaip 80 kv. metrų erdvės. LLRI apskaičiuotas išlaidų skirtumas atskleidžia abejotinus lietuviško švietimo prioritetus: 2014 m. ugdymui buvo išleista 476 mln. eurų, o mokyklų priežiūrai kone pusė tiek – 193 mln. eurų. Savivaldybėse, kuriose vienam mokiniui tenka didelis plotas, vienam mokytojui – mažai mokinių (8–9).

LLRI daro išvadą, kad didelės erdvės gerų mokinių rezultatų per valstybinius brandos egzaminus nelemia. Panašiai galima pasakyti ir apie mokinių skaičių: daug aukštų įvertinimų yra tose savivaldybėse, kuriose mokytojui vidutiniškai tenka daugiau mokinių, nepaisant to, kad dirbant su mažiau mokinių galima siekti geresnės ugdymo kokybės mokymą individualizuojant – reaguojant į kiekvieno ugdytinio poreikius.

LLRI parodyta matematika, kad sutvarkius mokyklų tinklą būtų galima sutaupyti pinigų ir juos, užuot išleidus per kaminą, paskirti kad ir geresniems vadovėliams, Švietimo ir mokslo ministerijos pernelyg nenustebino ar bent jau nešokiravo. Viceministrė G.Krasauskienė sako, kad kai kurios savivaldybės jau nemažai nuveikė efektyvindamos mokyklų tinklą, o kitos pertvarkos planams parengti dar turi laiko iki 2020-ųjų.

„Ne paslaptis, kad tuščia patalpa išlaikymą padaro labai brangų. Savivaldybių šeimininkiškumo reikalas – tvarkyti mokyklų tinklą taip, kad kuo mažiau pinigų būtų panaudota ūkio lėšoms. Galimybių yra įvairių: mokyklos gali tapti skyriais, kai kurias patalpas galima panaudoti daugiafunkciams centrams“, – vardija viceministrė G.Krasauskienė ir priduria, kad tvarkytis savivaldybės imsis pačios, bent jau tada, kai tikrai nebeišgalės išlaikyti pustuščių mokyklų.

Sausį D.Cameronas savo kalboje apibendrino JAV psichologės C.Dweck tyrimų išvadas: nesvarbu, koks protingas būtum, jei netiki nuolatiniu sunkiu darbu, neišnaudosi savo potencialo. Lietuvoje tokių augimo mentaliteto nuotaikų dar trūksta: ištisos savivaldybės nesugeba išugdyti nė vienos klasės mokinių, gerai perkandusių matematiką ar gimtąją kalbą.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Klaipėdietis Karolis Misiūnas (27 m.) yra vienas iš 300 perspektyviausių europiečių iki 30-ies metų amžiaus. Į tokį prestižinį sąrašą Kembridžo doktorantą, kaip mokslo ir sveikatos apsaugos srities lyderį, įtraukė milijonus skaitytojų turintis „Forbes“.

Dar šią vasarą lietuvis turėtų tapti fizikos mokslų daktaru, tačiau fizikos – tik techniškai: „Laipsnis maišytas, liko nedaug žmonių, kurie užsiima grynąja fizika. Mano atveju daug motyvacijos yra iš biologijos, šiek tiek iš chemijos. O tai, ką aš darau, sakyčiau, yra nanotechnologijos ir fizika.“

Už kokius, kaip pats K.Misiūnas sako, trumpo gyvenimo nuopelnus jauną mokslininką į prestižinį sąrašą įtraukė milijonus skaitytojų turintis „Forbes“? K.Misiūnas neabejotinai nuskynė laurus. Tiesa, tas laurų vainikas jam uždėtas anonimiškai, galima spėti – dėl rekomendacijų, kurias išsakė dar perspektyvesni mokslininkai.

„Manau, kad kažkas pamatė vieną iš mano prezentacijų ir mane nominavo. Už kokius nuopelnus? Matyt, už visą darbą, atsižvelgiant į mano amžių, už fundamentalius tyrimus mūsų srityje“, – svarsto K.Misiūnas.

O ta sritis, arba K.Misiūno tyrimų objektas, yra nanokanalai, dar vadinami nanoporomis. K.Misiūnas paaiškina, kad tai – viena iš nanotechnologijų sričių, kuri vystosi labai greitai. 15-os mokslininkų grupė Kembridžo universitete aiškinasi, kaip tais nanokanaliukais juda ir sąveikauja dalelės.

„Nanotechnologijos vystosi tik tam tikrose srityse, kuriose turime įrankių dirbti. Vienas iš tų įrankių – maži kanaliukai. Kuriame daug metodų, naudojame iš stiklo išgaubtus nanokanaliukus, aš juos konstruoju iš tam tikros medžiagos, polimero, sudaryto iš silicio. Šio proceso tikslas yra mokslinis, bendras – suprasti, kaip veikia gamtoje ar biologijoje egzistuojantys kanaliukai. Visos ląstelės turi proteinų kanaliukus, per kuriuos komunikuoja su kitomis ląstelėmis, per juos taip pat patenka vaistai“, – kuo paprasčiau savo kasdienį darbą bando nupasakoti K.Misiūnas.

Kuo praktiškai medicinoje, be vaistų pritaikymo, dar naudingi lietuvio mokslininko ir jo bendradarbių tyrimai? Mokslininkai siekia sukurti naujos kartos biosensorius, jutiklius, kurie atpažintų ligas iš bet kokio mėginio, pavyzdžiui, mažo kraujo lašo. Tokius sukūrus, medikai akimirksniu galės pasakyti, ar žmogaus organizme yra netinkamas cukraus kiekis, ar jis, tarkime, užsikrėtė virusu.

„Vienas didžiausių šiuo metu vykdomų projektų yra atpažinti DNR kodus, naudojant nanoporas. Mes šiek tiek prisidedame prie šio projekto, bet jis trunka apie 15 metų, daug ilgiau nei mūsų laboratorijos istorija. Jo tikslai labai ambicingi, nežinau, ar mes, ar kas kitas juos įgyvendins, nes dėl to konkuruoja daug mokslininkų“, – pasakoja būsimasis fizikos mokslų daktaras.

Jei mokslininkai įgyvendins šį projektą ir sugebės atpažinti, kas – virusai ar bakterijos kamuoja organizmą, tokį atradimą bus galima vadinti istoriniu. K.Misiūnas pasakoja, kad kažkada buvo paskelbtas prizas už tikslaus laikmačio laivų navigacijai jūroje išradimą. Tąkart buvo išspręsta judėjimo jūroje problema, kad būtų galima tiksliai pamatuoti laiką, kada reikia keisti laivo kryptį. O dabar reikia spręsti medicinoje aktualią problemą, kad gydytojai žinotų, kokių vaistų pacientui paskirti. K.Misiūnas paaiškina, kad ankstyvoje stadijoje ir viruso, ir bakterijos sukeliami simptomai būna panašūs, todėl medikai dėl viso pikto paskiria antibiotikų, kurie organizmui nepadės išgyti. Maža to, jei bėdų kelia virusas, bakterijos gali įgyti imunitetą antibiotikams.

„Azijoje jau egzistuoja bakterijų, kurios yra atsparios praktiškai visų rūšių antibiotikams. Ačiū Dievui, jos retos, bet įsipjovus ir netyčia užkrėtus viena iš tokių bakterijų praktiškai nėra ką daryti – tai mirtinas atvejis, kaip prieš šimtą metų, kai bakterijos žmones žudydavo vieną po kito“, – problemą paaiškina K.Misiūnas.

Vienas iš jaunojo mokslininko darbų, kuriuo jis pats prisipažįsta galintis didžiuotis, yra atradimas, kad dalelės nanokanaliukuose juda priklausomai viena nuo kitos, jų sąveika nepriklauso nuo atstumo. Toks K.Misiūno atradimas buvo naujiena mokslo bendruomenei, nes dauguma jėgų gamtoje, fizikoje blėsta, jei jas skiria didesnis atstumas, pavyzdžiui, magnetų trauka.

„Tai įvyko netyčia: ieškojome vieno dalyko, o aš pastebėjau, kad dalelės sąveikauja, ir pabandžiau tai išmatuoti“, – sako K.Misiūnas ir priduria, kad nors jis pats yra šio tyrimo iniciatorius, nuopelnai priklauso visai mokslininkų grupei.

Šio stebėjimo išvados išdėstytos moksliniame straipsnyje, netrukus šia tema mokslininkas paskelbs dar vieną publikaciją.

Dalelių sąveika nanokanaliukuose aktuali ne tik medicinoje, perduodant vaistus: šie tyrimai vertingi ir kitose srityse. Pavyzdžiui, jau netrukus automobilių, telefonų baterijas bus galima įkrauti kur kas greičiau – telefono įkrovimas truks 20 minučių.

„Eureka!“ pasitaiko retai

15-os mokslininkų grupėje lietuviui K.Misiūnui tenka garbė dirbti su savo srities lyderiais, autoritetais, kurių taikomus darbo metodus mokslinėje veikloje siekia derinti ir jis pats. Pavyzdžiui, prancūzas Lydéricas Bocquet taiko fizikos teorijos ir eksperimentų derinį, artimą ir K.Misiūnui.

„Ypač fizikoje kai kurie žmonės taiko tik teoriją, kiti – eksperimentus. Dalis žmonių taiko abu dalykus ir dėl to nuveikia nuostabių dalykų. Kažkiek galvoja apie teoriją, kad suprastų, kas vyksta fundamentaliai, ir iš to daro eksperimentus kaip L.Bocquet. Aš taip pat bandau sieti teoriją su eksperimentais ir mokytis iš tokių pavyzdžių“, – apie mokslo autoritetus pasakoja K.Misiūnas.

Kitas lyderis, arba tiesiog „geras vaikinas“, kaip sako K.Misiūnas, yra jo dėstytojas dr. Ulrichas F.Keyseris, kurio laboratorijoje jaunasis mokslininkas ir dirba.

Lietuvio kelias į Kembridžo doktorantūrą vingiavo iš Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos: po abitūros egzaminų jis įstojo mokytis į Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą, bet bakalauro laipsnį įgijo Edinburgo universitete Škotijoje. Iš ten atvyko į Kembridžą, kur įgijo magis­tro laipsnį, ir mokslus tęsia doktorantūroje.

Tapti fiziku K.Misiūnui lėmė kone jaunatviškos ambicijos. Studijas jis rinkosi iš ekonomikos, fizikos ir matematikos, nes šiuos dalykus mokykloje dėstė geri pedagogai, tad jie buvo įdomūs ir sekėsi geriausiai. Pirmuoju numeriu abiturientas K.Misiūnas pasirinko studijuoti ekonomiką ir net buvo įstojęs nemokamai studijuoti į Stokholmo aukštąją ekonomikos mokyklą Rygoje (SSE Riga). Tačiau dar iki studijų pradžios nuvykęs į Rygą susipažinti su mokslais jis susimąstė, ar tokios studijos jam mes pakankamą iššūkį.

„Todėl apsisukau į Vilnių studijuoti fizikos. Būdamas jaunas, esi labai naivus: norėjosi, kad mokslai atrodytų sunkūs, kad būtų ką veikti, kad iš tikrųjų kažko išmoktum. Viskas susiklostė gerai, bet kartu, galbūt dar ne visai suprasdamas, aš pasirinkau gyvenimo kelią“, – pasakoja K.Misiūnas.

Kembridžo doktorantas mokykloje dar nežinojo norįs tapti fiziku, viena po kitos neraškė ir pergalių respublikinėse ar tarptautinėse olimpiadose. „Žaidimas, kurį mes žaidžiame, mano supratimu, yra ilgalaikis“, – svarsto jis.

Kur mokslai pateisino jaunatviškas ambicijas ir buvo tikras iššūkis? Pasak K.Misiūno, visi studijų etapai buvo skirtingi: atvažiavus į Vilnių reikėjo atprasti nuo rūpestingų mokytojų ir atsakomybę prisiimti pačiam, Edinburge laukė malonus šokas pradėti mokytis anglų kalba ir perimti kitokią darbo kultūrą, kai studentai daugiau laiko praleidžia bibliotekoje, Kembridže – perprasti konkurenciją. „Gabių studentų dalis čia didesnė, bet visi jie dirba, stengiasi ir nori be galo daug. Tad visi čia studijuojantys yra nuostabūs ir daug pasiekę, bet tik todėl, kad dirba“, – bendramokslius įvertina K.Misiūnas.

Doktorantas dvejus metus pats dėstė tiems motyvuotiems ir žinių alkstantiems Kembridžo studentams. Nors pedagoginė veikla, palyginti su moksline, neabejotinai lieka antrame plane, jis sako grįšiąs prie dėstymo, „Mokslas man teikia daug pasitenkinimo, ypač kai būna „Eureka!“ akimirkos, bet jų pasitaiko nedažnai, o dirbdamas su studentais patiri nuolatinį malonumą, nors jis ir mažesnis“, – lygina klaipėdietis.

Kas lėmė, galima sakyti, tarptautinę jaunojo mokslininko sėkmę? Kiek procentų sudarė prigimtiniai gabumai, o kiek – juodas darbas ir pastangos? K.Misiūnas šypsosi, kad norėtų sakyti, jog tai – vien sunkaus darbo vaisiai, tačiau bent kol kas moksliniai tyrimai rodo priešingai: svarbu ir aplinka, ir genai, ir dar daug dalykų. Todėl, kaip ir dera mokslininkui, K.Misiūnas žada, kad darbo ir talento proporciją galės pateikti galbūt po dvidešimtmečio, kai mokslas jau turės pakankamai žinių.

Slėniai vertingi ir Lietuvos politikų išsilavinimui

Pastarąjį kartą Lietuvoje lankęsis prieš mėnesį, K.Misiūnas sako, kad pažangi įranga, laboratorijos „Saulėtekio slėnyje“ jam sukėlė pasididžiavimą. Be to, jis neatmeta galimybės atvykti į Vilnių ir padirbėti, juolab kad viena iš „Saulėtekyje“ planuojamų plėtoti sričių yra nanotechnologijos.

Mokslininkas iš Kembridžo pažangios Lietuvoje plečiamos infrastruktūros vertę įžvelgia ne tik mokslo kūrimui ir jo garsinimui pasaulyje. Mokslo traukos centras rodo pažangą auginant ir priviliojant talentų, todėl galima tikėtis, kad Lietuvoje atsiras garsių mokslininkų, kurie galbūt pasuks į verslą ar politiką.

„Pagyvenęs Didžiojoje Britanijoje didžiuojuosi, kad Lietuvoje yra politikų, kurie turi mokslinį išsilavinimą. Panašiai kaip Vokietijoje yra politikų, turinčių skirtingų sričių, pavyzdžiui, inžinerijos, išsilavinimą. O Didžiojoje Britanijoje politikai yra profesionalai, mokantys gražiai kalbėti, bet ar jie moka galvoti?“ – lygina K.Misiūnas, nors ir prasitaria ilgai svarstęs, kam skirti savo balsą per praėjusius Seimo rinkimus.

Ko reikia, kad į Lietuvą atvyktų tokių jaunų tyrėjų, kaip K.Misiūnas? „Veido“ „Mini Nobelio“ laureatas svarsto, kad pamažu turi nunykti Europos ir Lietuvos atlyginimų skirtumai, nors neretai akademikas rinksis mažesnę algą dėl prestižo ar aplinkos, kurioje dirba. Tam, kad sukurtum prestižą, reikia daug metų sunkiai ir gerai dirbti, tačiau Vilnius, kaip patvirtina ir K.Misiūnas, kai kuriose biotechnologijų ir fizikos mokslų srityse jau palyginti gerai žinomas.

Todėl, pasak Karolio, svarbiausia sukurti aplinką, kad užsienio mokslininkus priimtų ne tik akademinė bendruomenė, bet ir visuomenė, o čia atvykę užsieniečiai nesijaustų žirafomis ir rastų daugiau tarptautinių profesionalų, besiremiančių šiek tiek kitokiomis sąvokomis ir vertybėmis.

„Aš stengsiuosi ir galbūt, jei pakankamai sunkiai dirbsiu, pavyks pasikalbėti dar kartą“, – atsisveikina šiuo metu Kanadoje darbo reikalais viešintis be penkių minučių mokslų daktaras K.Misiūnas, Lietuvoje vis prašomas duoti interviu po to, kai išgarsėjo užsienyje.

"Dreamstime" nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Neseniai gausi Vyriausybės migracijos klausimų komisija, vadovaujama Vyriausybės pirmojo vicekanclerio Rimanto Vaitkaus, iškilmingai turistavo po Švediją. Skelbta, kad Miarstos sulaikymo centre buvo detaliai susipažinta su Švedijos migracijos tarnybos darbu ir patirtimi, pažintinis vizitas pratęstas Stokholme. Be R.Vaitkaus, patirties sėmėsi socialinės apsaugos ir darbo, švietimo ir mokslo viceministrai, Pabėgėlių priėmimo centro Rukloje direktorius, daug kitų Vidaus reikalų, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valdininkų.

Gražu? Taip. O kiek tai kainavo? Ar dalis valdininkų negalėjo tos patirties pasisemti iš interneto? Kita vertus, ar ne­buvo galima nusiųsti į Švediją poros žmonių, kurie kaip reikiant pasidomėtų ir po to jau visai Tarpvyriausybinei migracijos klausimų komisijai surengtų mokymus?

Valdininkų, kartais ir politikų komandiruotės labiau primena paslėptą premiją už darbą, o ne valstybei reikalingus darbinius vizitus. Pastarųjų sąskaita galima išlaidauti ir vykti su didesne, nei reikėtų, kompanija ar apsistoti „Hilton“ ar kitame viešbutyje, kuriame už ke­lias nakvynes negaila ir 5 tūkst. eurų – juk pinigai valstybės.

Papiktinusių komandiruočių buvo ne vie­na, tačiau jos sulaukė nebent triukšmo ži­nia­sklaidoje.

Susirūpinusieji kita pošventine komandiruote – švietimo ir mokslo ministrės Audronės Pitrėnienės ir jos sutuoktinio išvyka į Londone vykusį Pasaulio švietimo forumą – buvo nuraminti, kad ministrės sutuoktinis Aurelijus Pitrėnas į Londoną skrido savo lėšomis. Nei lėktuvo bilietas, nei viešbutis, už kurį, kaip sakė Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai, teko primokėti maždaug 13 eurų, mokesčių mokėtojams nekainavo.

Už sutuoktinio gimtadienio proga įvykusią kelionę sumokėta iš ministrės pinigų, todėl teisinio pagrindo pradėti tyrimą dėl tokio minis­trės elgesio nėra. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) teigimu, ministrė nepasinaudojo tarnybine padėtimi, kad gautų asmeninės naudos, kelionės išlaidas apmokėjo pati, be to, nepriėmė jokių sprendimų, kurie būtų susiję su jos sutuoktiniu, vadinasi, nekilo ir interesų konflikto.

Vis dėlto VTEK priminė politikams keliamus aukštus tarnybinės etikos reikalavimus ir rekomendavo A.Pitrėnienei ateityje elgtis taip, kad nekiltų abejonių dėl interesų konflikto galimybės.

Panašiai partijos kolegei patarė ir Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, paragindama ministrę su vyru verčiau keliauti per atostogas. Vasario pabaigoje pati Seimo pirmininkė vyks į Japoniją, o skrydžio bilietai ir draudimas 6 delegacijos nariams verslo klase kainuos apie 15 tūkst. eurų. „Tai – transatlantinis skrydis, ilgas, su persėdimais, atitinkamai ir kainuoja“, – kelionės išlaidas pateisino L.Grau­­žinienė, bet netruko būti pašiepta dėl geografinės nuovokos.

Nors Seimo pirmininkė pagrindžia tokias kelionės išlaidas, jos bendrakeleivis, opozicijos lyderis konservatorius Andrius Kubilius prieš kelionę rūpinasi, ar Seimo kanceliarija pakeis lėktuvo bilietą į pigesnį, kaip jis ir prašė. „Ne­žinau, sąmoningai ar ne, bet visai delegacijai buvo nupirkti verslo klasės bilietai“, – piktinasi A.Kubilius.

Paklaustas, ar jam pakaktų ekonominės klasės, A.Kubilius tikino tik ja visada ir skraidantis, o problemų dėl to neturėjęs: „Gal praėjusių metų pabaigoje buvo sutaupyta lėšų komandiruotėms ir nutarta jas taip išleisti vienu mostu.“

Sutuoktiniui lydėti leidžiama

Už ministrės sutuoktinio kelionę, kaip ir pridera, sumokėjo patys Pitrėnai, liko tik moralės ar etikos klausimas, ar galėjo ministrės antroji pusė vykti su oficialia ministerijos delegacija. Galėjo – patikina protokolo specialistas liberalas Arminas Lydeka.

Seimo narys A.Lydeka paaiškina, kad politikų vizitus pagal jų lygį nuo aukščiausio galima skirstyti į valstybinius (aukščiausio rango), oficialius, o žemesniam rangui priklauso darbiniai, vadinamieji vizitai pakeliui ir neoficialūs vizitai.

Per valstybinius vizitus reikalaujama, kad politikas vyktų su antrąja puse. Tokiais atvejais sutuoktiniams sudaromos atskiros programos, rengiami susitikimai. Kiti, oficialūs vizitai dažniausiai taip pat vyksta su antrąja puse, tačiau tai nėra prievolė.

„Tai yra labiau kviečiančiosios ir vykstančiosios šalių susitarimo reikalas, kiek ir kokių renginių numatyta programoje, galbūt tai – daugiašalis vizitas, tad svarbu, ar kitų valstybių po­litikus lydės sutuoktiniai, ar patogiai jausis kiti svečiai. Bet dažniausiai ir į šiuos vizitus vykstama su sutuoktiniais“, – paaiškina etiketo žinovas ir priduria, kad antroji pusė įvairiose šalyse traktuojama skirtingai: vienur tai politiką lydintis artimas žmogus, o kitur – griežtai tik su­tuoktinis.

Protokolas nevaržo laipteliu žemiau esančių darbinių vizitų. Pasak A.Lydekos, ar sutuoktiniui reikėtų vykti drauge, labiau lemia organizatorių sąlygos, ar jie numato atskirą programą sutuoktiniams. „Jei tokios nenumatyta, išsiskirti, būti baltai varnai nereikėtų“, – sako A.Lydeka.

Skrydžio kaina – ministro portfelis

Nors žiniasklaidoje kasmet nuskamba ne­mažai politikų ir valdininkų komandiruočių, iš aprašymo primenančių keliones savo malonumui, tyrimai pradedami dėl mažumos jų. Pa­vyzdžiui, nuo 2012 m. pradžios VTEK yra ty­rusi ir priėmusi sprendimus tik dėl kelių ko­man­diruočių – savivaldos atstovų išvykų.

Bene garsiausia, brangi visomis prasmėmis ir verta ministrės portfelio, buvo tuometės ūkio ministrės socialdemokratės Birutės Vėsaitės kelionė bendrovės „Arvi“ užsakytu skrydžiu į Astaną, Kazachstane vykusį verslo forumą. Nors B.Vėsaitė posto neteko, jos pakeleiviams – Vilniaus savivaldybės mero patarėjui Benui Renatui Baltusiui bei administracijos direktoriui Valdui Klimantavičiui užsakomasis reisas pasekmių neturėjo: nesant įrodymų VTEK ty­rimą nutraukė.

Be B.Vėsaitės, buvo ir daugiau ministrų, kurie postą palikti turėjo po nevykusių komandiruočių. Pavyzdžiui, 1999–2001 m. Ūkio ministerijai vadovavęs Eugenijus Maldeikis postą prarado po kelionės į Maskvą, kurioje susitikimuose su Rusijos naftos ir dujų bendrovių vadovybe dalyvavo privataus verslo atstovai, su­interesuoti „Lietuvos dujų“ privatizavimu.

Nors tuometis skandalas net buvo pavadintas „maldeikiada“, VTEK konstatavo, kad E.Mal­deikio elgesys per vizitą nesukėlė viešųjų ir privačių interesų konflikto, tačiau ministras pažeidė vizitų organizavimo bei vedimo tvarką, numatytą Vyriausybės nutarime.

Po VTEK nuosprendžio 1998-aisiais susisiekimo ministro kėdę palikti turėjo ir konservatorius Algis Žvaliauskas, vyriausybiniu lėktuvu „JetStar“ skridęs į Švediją pamedžioti.

Vėlesnės komandiruotės, dėl kurių tyrimus pradėjo VTEK, buvo susijusios su savivaldos atstovų žygiais.

Štai 2012-aisiais VTEK tyrimo veikėju tapo tuometis Kauno meras Andrius Kupčinskas. Jis bei dar du tarybos nariai Valius Venclovas ir Vygantas Gudėnas į tarnybinę komandiruotę Balstogėje vežėsi ir savo sutuoktines. Nustatyta, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų politikai nepažeidė.

Dar anksčiau, 2009-aisiais, VTEK nusprendė, kad įstatymą pažeidė tuometis Mažeikių rajono meras Vilhelmas Džiugelis, kuris priėmė rajono verslininkų dovaną – jam bei jo su­tuoktinei užsakytus ir apmokėtus lėktuvo į Lon­doną bilietus ir viešbučio paslaugas.

Kiek anksčiau komisija „išteisino“, bet ne­etišku pripažino ir Vilniaus mero Viliaus Na­vicko elgesį. Jis komandiruotės Kanuose, Pran­cūzijoje, pabaigoje pasiėmė nemokamų atostogų ir į Vilnių grįžo už savo pinigus.

Komandiruočių, sukėlusių šurmulį, bet ne daugiau, pastaraisiais metais būta ne vienos. Šiemet kliuvo ir jau buvusiai Nacionalinės že­mės tarnybos (NŽT) vadovei Daivai Ginei­kaitei. Ji Seimo Kaimo reikalų komitete turėjo pasiaiškinti, kodėl į Jungtinių Tautų sesiją JAV skrido drauge su patarėju Gintaru Fur­ma­na­vi­čiumi. Tiesa, šiai tarnautojai brangiau nei transatlantinis skrydis atsiėjo kelionė Kau­no gatvėmis – „darbietė“ neteko NŽT direktoriaus pos­to, kai, įtariama, neblaivi sukėlė avariją ir dar galbūt bandė nuslėpti girtumą.

2009 m., nepaisant tuomečio premjero An­driaus Kubiliaus ir Seimo pirmininko Arūno Valinsko skatinimų taupyti sunkmečiu, tuometis aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas še­šioms dienoms „išsikomandiravo“ į Kenijos sostinę Nairobį. Į Jungtinių Tautų aplinkos pro­gramos Valdančiosios tarybos sesiją ministras keliavo net su dviem kompanionėmis – patarėja Laura Dzelzyte ir Aplinkos strategijos departamento vadove Vilija Augutavičiene.

Bergždžios kelionės brangsta

Kitas dalykas – komandiruočių terminai, kai tolimos penkių žmonių komandiruotės pailgėja iki kelių savaičių. Kartais abejonių kelia ir kelionės išlaidos, tenkančios vienam žmogui. Tarkime, Europos sostinėse galima rasti įvairių viešbučių – nuo „Hilton“ ir „Kempinski“ iki pi­giausių. Pasitaikė atvejų, kad kaina vienam žmo­gui viešbutyje siekė maždaug 5 tūkst. eurų už 2–3 paras. Pagaliau – kelionės tikslingumas: dažnai skrendama į įvairiausias konferencijas.

Sutinku, kad reikia domėtis tuo, kas vyksta pasaulyje, tačiau ten gali skristi ir vienas žmogus, kuris grįžęs padarytų pranešimą ir supažindintų kolegas. O pasitaiko, kad į tą patį renginį skrenda trise, po poros mėnesių į to paties pa­vadinimo konferenciją vėl skrenda keletas politi­kų. Kai analizuojame tokias situacijas, aki­vaizdžiai matome, kad tai yra premija darbuotojams, kuri iškreipia darbo apmokėjimo sistemą“, – dažniausiai pasitaikančius komandi­ruo­čių nesusipratimus įvardija Seimo Audito komiteto pirmininkė „tvarkietė“ Jolita Vaickienė.

Pernai Audito komitetas atliko išsamią 2014 m. komandiruočių analizę ir rekomendavo mi­nistrams nustatyti kelionių prioritetus, kontroliuoti, kad lėšos būtų naudojamos taupiai.

„Kadangi iš esmės analizavome, kaip ir už kiek buvo skraidoma, svarstant biudžetą mūsų komitetas siūlė išlaidas mažinti. Bet Finansų ministerija į tai nekreipia dėmesio, esą kelionės ir lėktuvų bilietai brangsta. Žodžiu, ko­man­diruočių išlaidas reikia didinti, bet apie jų efektyvumą nekalbama“, – sako J.Vaickienė.

O štai Seimo valdybai, kuri tvirtina parlamentarų komandiruotes, kritikos negaili jos narys A.Kubilius. Politiko teigimu, lėšos komandiruotėms skirstomos be aiškaus plano. Tai lemia, kad, užuot finansavus valstybei naudingas komandiruotes, politikai vyksta ten, kur visai nevertėtų. Opozicijos lyderis sako, kad Seimo valdyba di­desnę įtaką sprendžiant, kurias komandiruotes tvirtinti, turėtų perduoti tiems, kurie išmano už­sienio politiką ir tarptautinius ryšius.

A.Kubilius svarsto, kad išmintinga būtų daugiau lankytis Rytų partnerystės šalyse – Gru­zijoje, Moldovoje, Ukrainoje, o pastarojoje aplankyti ne tik Kijevą, bet ir regionus nuo Odesos iki Charkovo. Taip pat stengtis nuvykti ten, kur priimami Lietuvai ir visam regionui reikšmingi sprendimai, – į didžiąsias Europos sos­tines, Vašingtoną.

„Dalis komandiruočių nepatvirtinama, nes nėra lėšų, bet metų pabaigoje pasirodo, kad bendrai komandiruotėms sutaupyta, ir imamasi tuos pinigus leisti bet kokioms kelionėmis. Didelė dalis pinigų skiriama patvirtintoms delegacijoms, pavyzdžiui, Baltijos Asamblėjai. Kai kurios jų yra solidžios, ten dirbti reikia intensyviai, o kitos – šiaip sau. Tad taip ir nutinka, kad vykstama į įvairiausius, kartais tuščius seminarus, bet nenuvykstama į svarbius delegacijos renginius, nes neva baigėsi pinigai“, –  skylėtą komandiruočių „politiką“ apibendrina A.Kubilius.

Seimo Pirmininkės pirmasis pavaduotojas Vytautas Gapšys išskrido į Niujorką dalyvauti Jungtinių Tautų Ekonominės ir socialinės tarybos Jaunimo forume, Seimo narys Domas Pe­trulis buvo Vašingtone, Majamyje ir Floridoje, kur vyko NATO Parlamentinės Asamblėjos Gynybos ir saugumo komiteto posėdžiai, štai o Mečislovas Zasčiurinskas penkias dienas Irane dalyvavo gyvulininkystės parodoje „Iran Plex 2015“, – tai tik kelios šios kadencijos parlame­n­tarų kelionės.

Tuo metu, kai gausi Tarpvyriausybinė migracijos klausimų komisija, vadovaujama Vy­riau­sybės pirmojo vicekanclerio R.Vaitkaus, keliavo po Švediją ir domėjosi pabėgėlių iš Sirijos bei Irako priėmimu, jos sudėtyje delegatų buvo gerokai daugiau nei pabėgėlių Lietuvoje. Kol kas Lietuva yra priėmusi tik 4 asmenų šeimą, ir ta per mėnesį jau spėjo į teis­mą paduoti Mig­racijos departamentą.

Taigi, kol vieni, pabėgėliai, keldami siaubą Europai, šimtais tūkstančių už savo pinigus mig­ruoja į Vokietiją, Švediją ir Daniją, kiti, Lie­tuvos valdininkai, dešimtimis už mūsų pinigus migravimo, ir ne tik, proga migruoja po Švediją, Londoną ir vietas su ištaigingais viešbučiais. Bet viskas teisėta.

Lituanistika. Kodėl makaronai vadinami tik makaronais? Koks gali būti vienintelio pavadinimo šampanas? Tokių ir kitų pusiau rimtų klausimų pažeria dalį atostogų lietuvių kalbos mokslams paskyrę užsieniečiai, jau beveik dvidešimtmetį atvykstantys į lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursus Lietuvos universitetuose. Tiesa, pramokti lietuviškai daliai jų pavyksta ne be dosnios valstybės paramos, tačiau atrodo, kad ši investicija atsiperka.

Iš šių intensyvių vasaros kursų ir semestro studijų Vilniuje Estebanas Kwaśniewskis parsivežė „suvenyrą“. Tokį pat amžiną, kokie buvo ir pusmečio Lietuvoje įspūdžiai. Lenkiškų šaknų turintis prancūzas išsitatuiravo geležinį vilką Lietuvos žemėlapio fone. „Po semestro studijų buvo liūdna palikti miestą, tapusį antraisiais namais, nes neradau darbo, kad būčiau galėjęs likti ilgiau“, – paaiškina E.Kwaśniewskis ir patikina, kad jei tik atsirastų galimybė grįžti į Lietuvą ne tik atostogų, su malonumu grįžtų.

Studento iš Šiaurės Prancūzijos pasakojimas apie Lietuvą prasideda Valansjene, kur jis, pasinaudojęs „Erasmus+“ mainų programa, nutarė atvykti studijuoti į Vilnių.

„Įprastai žmonės renkasi Ispaniją ar Jungtinę Karalystę, bet tik ne aš“, – pasakoja prancūzas ir priduria, kad vasaros lietuvių kalbos ir kultūros kursai buvo geriausias viešnagės Lietuvoje mėnuo.

Pašnekovas vardija lietuviškus pavadinimus ir sako dar negalintis pamiršti keptos duonos su sūriu ir alaus skonio, o vos išgirdus „Biplan“ dainą „Labas rytas“ jį užplūsta prisiminimai. Pusmetį istoriją Lietuvos edukologijos universitete studijavęs prancūzas pasakoja, kad jam labai patiko Lietuvos iškovotos laisvės istorija, o mažai ką iki tol težinojęs apie Lietuvą suprato, kaip svarbu prisiminti sunkiausią – okupacijos laikotarpį.

E.Kwaśniewskio paskyrą socialiniame tinkle puošia Jano Matejkos paveikslo „Žalgirio mūšis“ nuotrauka. Prancūzas paaiškina, kad šio paveikslo fragmentas susieja jo lenkišką kilmę ir šalies, tapusios antraisiais namais, istoriją.

„Dėstytojas pasakojo apie šį mūšį. Man atrodo, kad Lietuvos viduramžiai, kurių didžiausia figūra buvo Vytautas Didysis, yra vienas šauniausių Lietuvos istorijos laikotarpių. Kaip turbūt jau supratote iš mano pavardės, turiu lenkiškų šaknų, todėl šis paveikslas – savotiška mano kilmės ir šalies, kurią įsimylėjau, sąjunga“, – Lietuvos prisiminimus įprasmina rugpjūtį atostogų čia sugrįšiantis prancūzas.

E.Kwaśniewskis pripažįsta, kad jam, mokančiam tik prancūziškai ir angliškai, lietuvių kalba pasirodė labai sudėtinga. Kartais sako net nesuprasdavęs kalbos logikos.

Vis dėlto ir šią vasarą istoriškai unikalios lietuvių kalbos gramatiką krims beveik šimtas svečių iš užsienio, gavusių valstybinę stipendiją. Lietuvos universitetų organizuojamuose vasaros kursuose mokosi ir kitomis priemonėmis remiami įvairių projektų dalyviai ar iš savos kišenės už mėnesį mokslų susimokantys studentai.

Į lituanistinius vasaros kursus užsieniečiai atvyksta ne tik iš JAV, bet ir iš Kinijos universitetų, o dar įvairesnės esti jų mokslų priežastys. Pavyzdžiui, vakariečiai studentai, ypač vokiečiai, mėnesį praleisti pokomunistinėje šalyje laiko tolima egzotika. Mokslininkai, jau mokantys po keliolika užsienio kalbų, nori pramokti lietuviškai, kad įskaitytų Jono Basanavičiaus raštus. Niujorkiečiui studentui atrodo būtina išmokti valstybinę kalbą, kad taptų Kauno meru ir sutvarkytų jam artimą miestą. Kolumbietis, norėjęs aplankyti senelio gimtinę, staiga joje užsibūna ilgiau – sukuria šeimą ir tampa kryždirbiu.

„Mano istorija prasidėjo nuo Jeronimo Miliaus. Dėl šio dainininko kūrybos pirmą kartą susidomėjau Lietuva. Tuo metu rašiau straipsnius portalui apie sunkiąją metalo muziką, ieškojau egzotiškų grupių, vėliau susipažinau su keliais lietuvių metalistais, tapome draugais. Kuo daugiau sužinojau apie Lietuvą, šalies kultūrą, tuo įdomesnė ji man atrodė. Na, o kiek vėliau, kai 2012-aisiais ekonominė krizė prislėgė Ispaniją, netekau darbo, grįžau gyventi į tėvų namus. Man tai buvo sunkus metas, tad gydytojas rekomendavo užsiimti mėgstama veikla. Tada ir atradau lietuvių kalbos mokytoją Ispanijoje, pradėjau mokytis kalbos intensyviau. O po kelių mėnesių mano mokytoja Erika papasakojo apie lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursus Lietuvoje. Iš pradžių ši mintis gąsdino, bet klausiau jos patarimų ir taip atsidūriau pirmuosiuose vasaros kursuose Lietuvos edukologijos universitete“, – savo istoriją, prasidėjusią nuo J.Miliaus grupės „Soul Stealer“, pasakoja Laura Lokkie iš Ispanijos.

Už lietuvių kalbos pamokas Laura kelerius metus mokėjo iš savos piniginės. Pagaliau šiemet ji, kaip ir daugiau nei 90 užsieniečių, gaus valstybinę stipendiją ir toliau gilins lietuvių kalbos žinias.

Netikėčiausių asmeninių motyvų turintiems studentams ir mokslininkams valstybinę stipendiją Lietuva suteikia jau beveik dvidešimt metų. Įgyvendindami Švietimo mainų paramos fondo administruojamą valstybinių stipendijų programą šiemet užsieniečius priims Vytauto Didžiojo universitetas (VDU), Vilniaus universitetas (VU), Lietuvos edukologijos universitetas (LEU), Klaipėdos universitetas (KU) ir LCC tarptautinis universitetas.

Tiesa, patys universitetai vasaros kursuose sulaukia daugiau studentų: be valstybės stipendininkų, finansuojama ir dalis „Erasmus+“ mainų ar kitų projektų dalyvių išlaidų, be to, universitetai studentų pritraukia ir savarankiškai. Vis dėlto didžiausia, 1996 m. Vyriausybei priėmus nutarimą „Dėl valstybinių stipendijų ir išmokų studijoms ir mokslinėms stažuotėms skyrimo“, skiriama parama lituanistinių vasaros kursų dalyviams šiemet siekia 116 tūkst. eurų.

Vidutiniškai vieno dalyvio mėnesio mokslas kainuoja 1,2 tūkst. eurų. Didžiąją dalį išlaidų sudaro universiteto nustatomas kursų mokestis. Pavyzdžiui, KU kursų kaina yra 610 eurų, registracijos mokestis – 50 eurų, VDU – 579 eurai, o kursų registracija kainuoja 29 eurus, VU – 666 eurus. Šį konkursą laimėję užsienio studentai gauna 570 eurų mėnesinę stipendiją, o dėstytojams, mokslininkams mokama po 950 eurų.

Atrodytų, tokios vasaros stovyklos, kurių tikslas yra populiarinti lietuvių kalbą pasaulyje, skatinti užsieniečius domėtis ir pažinti Lietuvą, – brangiai kainuojanti privilegija nedidelei šaliai. Net jei ir taip, toks yra vakarietiškas gero tono ženklas. Be to, prabanga dar ir atsiperka, kaip nukerta „Veido“ kalbinti pašnekovai.

Per vasaros kursus, kaip ir per kitus tarptautinius projektus, Lietuvos universitetai randa užsienio partnerių, mokslinių interesų į šiuos kursus atvesti tyrėjai vėliau mūsiškės kultūros ir kalbos tematiką narplioja savo moksliniuose straipsniuose, kuriuos skaito plačioji akademinė bendruomenė, o valstybinę stipendiją gavę studentai po semestro parvyksta nuolatinių studijų, už kurias moka patys.

Taip ne tik garsinamas šalies vardas – šios programos skatina ir savanaudiškesnius, bet kilnius tikslus: protėvių gimtine sužavėti lietuviškų šaknų turinčius šiuolaikinio pasaulio gyventojus, kurie pasimokę nemokamuose kursuose mielai pagyventų Lietuvoje ilgėliau.

„Iš pretendentų užpildytų paraiškų matyti, kad studentus, ypač turinčius lietuviškų šaknų, domina ne tik vienkartinė galimybė pasimokyti lietuvių kalbos vasaros kursuose, bet ir ateities perspektyva grįžti į Lietuvą dirbti ir gyventi. Kai vis dar išvyksta nemažai gyventojų, puikiai žinome, kad lietuviškos kilmės žmonės tikrai gali kurti Lietuvoje. Tai privalumas. Pavyzdžiui, pretendentai paraiškose nurodo, kad norėtų siekti karjeros diplomatinėje tarnyboje, kitų darbo perspektyvų, tai rodo, kad savo ateitį bent dabar jie sieja su Lietuva“, – kasmet populiarėjančios valstybės paramos naudą aptaria šią programą organizuojančio Švietimo mainų paramos fondo (ŠMPF) Aukštojo mokslo programų skyriaus projektų koordinatorė Donata Pečiukėnienė.

ŠMPF duomenimis, daugiausiai paraiškų šiemet sulaukta iš Ukrainos (15 proc.), Lenkijos (14 proc.) ir Baltarusijos (11 proc.), o populiariausi buvo LEU vasaros lietuvių kalbos ir kultūros kursai. Į juos pakliūti pageidavo 35 proc. pretendentų, dar apie 28 proc. vasaros mokslams rinkosi KU.

LEU, vasaros kursus organizuojantis nuo 2004 m., šiemet priims pagal skirtingas programas atvyksiančius 65 užsieniečius, iš kurių 98 proc. gaus visišką arba dalinį finansavimą. „Tai ambasadorystė, iš kurios neuždirbsi“, – patikina LEU Lietuvių kalbos ir kultūros centro vadovė Vilma Leonavičienė, kuruojanti LEU vasaros kursus užsieniečiams.

Ji skaičiuoja, kad didžiausią dalį, beveik pusę, kursų kainos sudaro dėstytojų atlygis, sudėtingos kalbos mokymo metodikos parengimas, kursų programos sudarymas, kitos išlaidos – pažintinių savaitgalio išvykų organizavimas, logistika, apgyvendinimas.

Nors tokių pažintinių mokyklų nauda neabejojama, dalyvavimas remiamas ir biudžeto, ir europiniais pinigais, jas organizuojant neapsieinama be biurokratinių trukdžių, kad ir vykdant viešuosius pirkimus: studentus su etnokultūra reikia supažindinti pigiausioje, dirbtinėmis gėlėmis apkaišytoje sodyboje, bet ne autentiškoje žemaitiškoje troboje ir t.t. Be tokių detalių, tolimas kelias į Lietuvą dėl mėnesio trukmės kursų jų dalyviams neretai būna nuklotas sunkesnėmis kliūtimis.

„Viskas prasideda nuo vizų. Jų išdavimo tvarka, ypač trečiosiose šalyse, yra problemiška. Šri Lankoje, Peru, Kinijoje studentai turi spėti konkrečiai paskirtomis dienomis įveikti didžiulius atstumus, kad galėtų gauti vizą. Siekiame, kad tie, kurie atvyksta studijų tikslais, nepatektų į bendrą laukiančiųjų eilę, tam reikėtų patvirtinimo raštų. Tačiau dėl nesutvarkytos vizų sistemos studentai, ypač iš Kinijos, kitų tolimų kraštų, vėluoja arba lėktuvo bilietus turi pirkti paskutinę minutę, kai jie gerokai pabrangsta, ir kursų tenka atsisakyti. Juk net jei kelionės išlaidos ir apmokamos, jos vis tiek turi ribas“, – komentuoja V.Leonavičienė.

Pasak V.Leonavičienės, universitetas laikosi politikos pasinaudoti įvairių programų finansavimo šaltiniais, kad tik studentams reikėtų primokėti kuo mažiau. Vis dėlto, net ir nesurinkęs tiesioginių mokesčių iš šių kursų dalyvių kišenės, realią naudą universitetas gauna. Mat nemaža dalis studentų sugrįžta mokytis į nuolatines magistrantūros studijas, ne ES šalių studentai atvyksta studijuoti kokio nors modulio, kad jų diplome atsirastų europinių studijų kreditų.

Ukrainos Černovicių universitete jau veikia centras, kuriame vyksta lietuvių kalbos paskaitos, o Vroclavo universiteto studentai rengia paskaitas apie lietuvių ir lenkų santykius. „Maždaug trečdalis mūsų universiteto vasaros kursų dalyvių lieka studijuoti Lietuvos universitetuose arba sugrįžta į kitais metais organizuojamus kursus“, – skaičiuoja V.Leonavičienė.

Ji priduria, kad, priešingai nei pirmaisiais vasaros mokyklų gyvavimo metais, jau aštuonis jų sezonus nebereikia investuoti į kursų reklamą ir informacijos sklaidą, nes pati geriausia reklama – iš lūpų į lūpas – pasklinda savaime. Iš paskos vasaros kursų dalyviams į kitąmet organizuojamus kursus atvyksta jų bendrakursiai ir bičiuliai.

„Vakarų Europos studentai, ypač vokiečiai, prancūzai, nori ne iš pasakojimų patirti, kaip iš tiesų gyvename posovietinėse šalyse. Sulaukiame daug studentų iš Lenkijos – Vroclavo, Silezijos, nes jiems Lietuva dar neatrasta šalis, – su kursų dalyvių geografija supažindina LEU atstovė. – Žinoma, kai į vieną grupę susiburia studentai iš 25 šalių, tenka suderinti ir politinius interesus. Pavyzdžiui, kai reikia dirbti grupėse, studentas iš Azerbaidžano gali pasakyti, kad nebus vienoje grupėje su studentu iš Armėnijos, arba ukrainietis gali atsisakyti bendradarbiauti su studentu iš Rusijos. Tokių diplomatinių uždavinių iškyla.“

Populiarumo nestokoja ir kitų šalies universitetų siūlomi vasaros kursai. Pavyzdžiui, KU vasaros lituanistikos mokykla per trylika gyvavimo metų išaugo dešimt kartų, todėl šiemet universitete organizuojama ir analogiška žiemos mokykla.

KU Humanitarinių mokslų fakulteto Kalbų ir kultūrų centro direktorė, lietuvių kalbos kursų koordinatorė Jūratė Derukaitė vieną po kitos pasakoja kursų dalyvių istorijas ir sako, kad be vargo galėtų sudėti jas į novelių knygą: tiek per daugiau nei dešimtmetį nutiko ir jausmingų, ir nepakartojamų istorijų. Visus tuos pasakojimus sieja užsimezgęs ryšys, nesvarbu, profesinis, šeiminis ar idėjinis, ir, savanaudiškai kalbant, nauda Lietuvai. J.Derukaitė apibendrina, kad nors daugiausiai vasaros kursų dalyvių atvyksta gavę valstybines stipendijas, KU kursuose mokosi verslininkai, įsikūrę Klaipėdos regione, čia pat šeimas sukūrę užsieniečiai.

Pavyzdžiui, Kolumbijoje gimęs Aleksas Eugenijus Kulvietis į pirmąją KU stovyklą atvyko 2002 m., mokėdamas vos kelis lietuviškus žodžius. Vasaros kursuose jis susipažino su mergina ir sukūrė šeimą. Vėliau, KU baigęs kalbotyros magistrantūrą, A.E.Kulvietis tapo ispanų kalbos dėstytoju, o šiandien kartu su žmona organizuoja KU vasaros kursų kultūrinę programą, dirba ispaniškai kalbančių kruizinių laivų keleivių gidais Klaipėdoje.

„Jis yra puikus Lietuvos ambasadorius – Pasaulio lietuvių bendruomenės narys. A.E.Kulvietisyra kryždirbys, jau surengęs kelias parodas Lietuvoje“, – sako J.Derukaitė.

Italas Flaviano Bertaina, kuris kursams KU šiemet jau trečią kartą paskirs dalį savo atostogų, kaip patikina J.Derukaitė, jau laisvai kalba lietuviškai ir išmano Lietuvos istoriją bei kultūrą. Šis Pavijos universiteto filosofijos magistrantas KU atliko ir „Erasmus“ praktiką, vedė italų kalbos kursus, o pernai padėjo organizuoti vasaros mokyklą ir buvo svečių gidas kelionėje po Lietuvą.

Po dviejų vasarų kursų Klaipėdoje lietuvių kalbos dėstymą į Kijevo Taraso Ševčenkos valstybinio universiteto darbotvarkę stengiasi įtraukti ir Igoris Koroliovas, Bendrosios kalbotyros katedros ir Klasikinės filologijos instituto dėstytojas, kurio prosenelis buvo lietuvis.

Svarbus šiuose kursuose yra dėstytojų ir tyrėjų dalyvavimas. Tarptautines gijas su užsienio partneriais jau kurį laiką mezgantys Lietuvos universitetai būtent per akademinės bendruomenės narius atranda naujų partnerystės formų. Pavyzdžiui, kad VDU pradėtų bendradarbiauti su Bulgarijos mokslų akademija, pakako dviejų jos mokslininkų vizito į VDU vasaros kursus. „Jie mokėsi lietuvių kalbos, kad galėtų perskaityti J.Basanavičiaus raštus. Kaip pasakojo jie patys, per tą mėnesį pramoko tiek, kad galėtų juos suprasti, vėliau rašė iš to mokslinį straipsnį“, – pasakoja VDU tarptautinių programų vadovė Žydrūnė Žemaitytė-Kviklienė.

VDU valstybinių stipendijų programoje dalyvaujantieji nuo pat jų atsiradimo įgyvendina ir kitas programas, pavyzdžiui, su JAV lietuvių bendruomene. Per beveik dvidešimtmetį VDU vien vasaromis lietuvių kalbos išmokė apie 600 kitataučių.

„Veido“ pašnekovai sutartinai tvirtina, kad užmegzti tarptautinius ryšius padeda atvykusiųjų motyvacija. Tiesa, kiek lietuvių kalbos jie pramoks per intensyvius mėnesio kursus, taip pat, žinoma, lemia gimtosios kalbos panašumas į lietuvių. Įprastai kitataučiai, atvykę su A1 kalbos mokėjimo lygio žiniomis, po kursų pasiekia A2, B1 kalbos mokėjimo lygį.

VU šiemet į penkias vasaros kursų grupes pagal kalbos mokėjimo lygį priims 55 studentus, 17 iš jų yra gavę valstybines stipendijas. VU Lituanistinių studijų katedros dėstytoja, lietuvių kalbos kursų vadovė Virginija Stumbrienė paaiškina, kad kursų dalyvių tikslai, tad ir kalbos mokėjimo lygis, skiriasi: „Kursai yra intensyvūs: per mėnesį 80 valandų skiriama kalbos, 10 – kultūros paskaitoms. Kalbos kasdien mokomasi po 4–6 akademines valandas. Mokymosi būdas yra komunikacinis, kad studentai ne tik sugebėtų linksniuoti, asmenuoti, bet ir išmoktų gramatikos, kuri reikalinga vienaip ar kitaip bendraujant, pavyzdžiui, apsiperkant parduotuvėje. O besimokantieji aukštesniuoju lygiu diskutuoja, skaito grožinę literatūrą.“

VDU atstovė Ž.Žemaitytė-Kviklienė patvirtina, kad dėl kursų intensyvumo per vieną vasaros mėnesį galima išmokti daugiau nei per semestrą, turint kelias kalbos paskaitas. Pasak jos, svarbiausia, kad karštuoju metų laiku vykstančios paskaitos būtų ne nuobodžios, bet interaktyvios. VDU užsienio studentai mokosi parke, parduotuvėje, kartu su mokytojais eina į kavinę aiškintis patiekalų ir prieskonių pavadinimų.

„Galima sakyti, visi jau po poros savaičių mokslų gali papasakoti apie savo dieną, savaitgalio įspūdžius, o po visų mėnesio kursų gali palaikyti lengvą pokalbį, susikalbėti parduotuvėje, mieste, –  apibendrina VDU tarptautinių programų vadovė ir pasakoja, kaip įdomiai užsieniečiai atranda lietuvių kalbą: Italai visada pastebi, kodėl turime tik vieną žodį „makaronai“, nes juk makaronai turi turėti pavadinimą. Prancūzai tą patį sako apie šampaną. Italams dar patinka jų kalbos kilmės žodis „pomidoras“, kartais jie atranda ir savo vardus, pavyzdžiui, vokiečiai – vardą Silkė.“

Gabija Sabaliauskaitė

"Mattel"

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Per 57 metus Barbė, kurią dar 1985-aisiais aprengė ir Oscaras de la Renta, įkūnijo apatinių šonkaulių atsisakiusią dainininkę Cher, buvo juodaodė, kandidatavo prezidento rinkimuose, nusipigino iki 10 dolerių, bet stora niekada nebuvo. Iki šiol.

Žaislų kompanija „Mattel“ drąsiai ir dramatiškai pareiškė nuo šiol gaminsianti 4 figūros tipų, 7 skirtingų odos ir 22 akių atspalvių bei 24 šukuosenų Barbes. Svarbiausia – be įprastos Barbės, bus galima įsigyti ir aukštą, ir labai liekną, ir žemą, ir apvalių formų.

„Mattel“ rizikuoja, nes Barbė nėra tik žaislas. Blogiausiu atveju apvalaina Barbė liks „ta kita Barbe“, o visų laikų lėle dar kartą įrodys esanti originalioji Barbė, kuri neturi nei plačių klubų, nei storų šlaunų. „Ar jau galime nustoti kalbėti apie mano kūną?“ – iškart po „Mattel“ pranešimo nuo žurnalo „Time“ viršelio klausia apvalutė Barbė.

Kitas, svarbesnis klausimas, kurį kelia „Ti­me“, – ką naujos Barbės formos sako apie ame­rikietišką grožio supratimą?

92 proc. 3–12 metų amžiaus mergaičių JAV namie turi bent vieną Barbę. Kai kur skaičiuojama, kad JAV Barbių yra daugiau nei gyvų žmonių, o kas tris sekundes kažkas pasaulyje nuperka po Barbę. Tiesa, tokia prieinama lėlė tapo tada, kai „Mattel“ suteikė galimybę ją įsigyti už 10 dolerių. Palyginimui, „Armani“ aprengta Barbė, pasirodžiusi 2003-iaisiais, kainuoja 135 dolerius.

Nors Barbės užima penktadalį pasaulio žais­lų rinkos ir „Mattel“ kasmet 150-yje pasaulio šalių uždirba milijardą dolerių, 2012–2014 m. šių lėlių pardavimas susitraukė penktadaliu. Kom­panija turėjo sugalvoti stebuklingą projektą, o ne laukti stebuklo, tad pasiryžo di­džiau­­siam įvykiui per 57-erius lėlės gyvavimo metus – jos išvaizdos pokyčiams.

Daugiau kaip 5 dešimtmečius žaislų gamintojai buvo kritikuojami už tai, kad nuo pat mažens žaloja mergaičių sąmonę, brukdami nerealaus liek­numo kultą ir siūlydami nesveiko grožio siekiamybę. Tokio kūno, kokio gamtoje būti negali, nes į jį netilptų žmogui gyvybiškai būtini organai. Vis dėlto būtent toks įvaizdis prigijo trims su Barbėmis žaidusioms kartoms. 2015-aisiais mergaitės, kurios dalyvavo apklausoje kuriant naujų formų lėles, naująją Barbę pavadino stora.

Tačiau tobulėti dar yra kur: Barbės gamintojų teigimu, ji keisis taip, kaip keičiasi išvaizda ar grožio supratimas. Juk „Mattel“ pasiryžo ap­­rėpti „platesnį grožio vaizdą“, kad mergaitės at­rastų į save panašias lėles ir matytų tokią Bar­bę, kokias „barbes“ mato aplink.

Ko gero, svarbiausias šios istorijos klausimas yra tas, kurį pateikė „Time“: ar tikrai ameri­­kietiškas grožis, gyvuojantis nuo Pamelos An­derson šlovės laikų, pasikeitė? JAV popkultū­roje iškilo visai netipinės ikonos – Kim Kar­dashian, Beyonce, feministė ir serialo žvaigždė Le­na Dunham, ekscentriškoji atlikėja Nicki Mi­naj. Visos jos populiarios ir visos pasižymi la­­bai moteriškomis formomis, kokių Barbė nie­­kada neturėjo.

Barbę jos autorė, žydė imigrantė iš Lenkijos Ruth Handler, sukūrė pagal vokišką lėlę Lilli, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, buvo gaminama pa­gal prostitutės iš vokiečių animacinio filmo su­augusiesiems modelį. Pagal savo grožio ka­nonus sukūrusi Barbę, R.Handler pavadino ją dukters Barbaros garbei ir 1959 m. pristatė Niu­jorko žaislų mugėje.

R.Handler kūrinys ten tik iš pradžių sukėlė juoką, esą niekas nenorės žaisti su lėle, kuri turi krūtis. Norėjo. 1965-aisiais kompanijos „Ma­ttel“ pardavimas perkopė 100 mln. dolerių ir ji atsirado „Fortune“ 500 pasaulio kompanijų sąraše.

Vaikai norėjo žaisti su Barbe, jie nenorėjo „alternatyvių“ lėlių. Kol „Mattel“ buvo kritikuo­jama už grožio iškraipymą, atsirado galybė pro­jektų – nutukusių lėlių, sveiko kūno lėlių, strazdanotų, spuoguotų Barbių be makiažo. Nė viena netapo mėgstama vaikų. Nė vienos ne­­­aprengė „Burberry“, „Versace“ ar kiti žy­miau­si dizaineriai.

E. Virkiečio nuotr.

Mokslo ir technologijų populiarinimo centras bus Kaune, Nemuno saloje. Ką tik nuskambėjusi žinia paglostė kauniečių savimeilę, kai Vilnius pralaimėjo Kaunui dėl maždaug 23 mln. eurų vertės projekto. Darbų, leisiančių Kaunui pasistiebti, yra ir daugiau, o kur dar kasdienę buitį palengvinantys pokyčiai: gatvės, tapusios klasikiniu Kauno anekdotu, lyginamos, rekonstruotas Panemunės tiltas, kurio pabaigtuvių reikalauti kauniečiai buvo atvykę net prie Vyriausybės. Ambicingų planų daug, tik kai kurie jų iš po staltiesės, kaip „uabe“.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Naujų planų ir baigiamų „užkonservuotų“ projektų priešaky – nuo balandžio Kaunui vadovaujančio mero Visvaldo Matijošaičio figūra. Jam ir jo komandai liaupsių negaili ir kauniečiai, ir „Veido“ apklausti Metų mero rinkimų respondentai.

Pirmąją kadenciją dirbančiam merui miesto vairininko kėdė buvo matuojama dar po 2011-ųjų savivaldos rinkimų, kai daugiausia kauniečių simpatijų pelniusios partijos buvo rimtai nutarusios vadovavimą Kaunui patikėti būtent šiam verslininkui, visuomeninio rinkimų komiteto „Vieningas Kaunas“ lyderiui.

Tiesioginiuose mero rinkimuose 2015-aisiais  V.Matijošaitis pats užtikrintai laimėjo, o lauko reklama Kaune „Kartą milicininkas – amžinai milicininkas“ konservatoriams nepadėjo. Laimėjo „milicininkas“.

„Veido“ kalbinti pašnekovai svarsto, kad per rinkimus kauniečiai nematė „milicininko“ ir „patrioto“, kaip jiems bruko oponentų reklaminiai stendai. Greičiau jie lygino sėkmingą verslo imperiją nuo pamatų pastačiusį milijonierių, įkūrusį 80 įmonių 17-oje šalių, ir dvi kadencijas su pertrauka Kauną valdžiusį kandidatą, kuris jau „praleisdavo detales“, ką nors „pražiūrėdavo“. Didžiausia baimė, kuri galėjo kaustyti dėl rinkimų laimėtojo, tikrai nebuvo milicininko praeitis – greičiau rūpintasi, kad milijonierius neproteguotų savo verslo. Kitaip tariant, kad nedarkytų gražiausių miesto vietų picerijomis ir panašiai.

Nuogąstavimai per pirmuosius kadencijos metus nepasiteisino: nuo balandžio jokių įtarimų nekilo nei žiniasklaidai, nei Kauno savivaldybės Etikos komisijai. O ir „Vičiūnų grupės“ pavadinimas nuskambėjo tik tada, kai ši įsigijo „Respublikos“ viešbutį, todėl buvo linksniuojamas nebent teigiama prasme, nes kažkas pagaliau įsigijo daugiau kaip 20 metų neliestą ir gėdą kauniečiams dariusį vaiduoklį miesto centre.

Naujasis meras, savo ferariu perlėkęs pagaliau rekonstruotą Panemunės tiltą, atnešė į miestą naujo vėjo? „Pagreičio tai tikrai“, – sako kauniečiai.

„V.Matijošaitis visai neplanavo tapti meru. Juk jis valdė puikų verslą, sėkmingai veikiantį keliuose žemynuose. Kai mes, „Vieningo Kauno“ nariai, po pirmosios kadencijos miesto taryboje svarstėme, kas galėtų kandidatuoti į merus, buvo tik vienas pasiūlymas, nes miestui reikėjo gero šeimininko“, – apie visuomeninio rinkimų komiteto „Vieningas Kaunas“ narių apsisprendimą pasakoja jo narė Jūratė Elena Norvaišienė. Ji priduria, kad sėkmingai dirbančiam verslininkui nereikėjo jokio „blato“, pinigų ar kitokios asmeninės naudos iš miesto.

„Atrodo, kad naujojoje valdžioje mažiau politikavimo, intrigų. Nors tai – socialdemokratų šūkis, centre iš tikrųjų yra žmogus“, – šypsosi pakaunėje gyvenantis Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų generalinis direktorius dr. Vytautas Šileikis.

„Ko gero, neteko girdėti neigiamų atsiliepimų apie dabartinio Kauno mero darbą. Jei žmonės važiavo duobėtais keliais, o dabar važiuoja lygesniais, jei mato, kad gali patogiai ir paprastai vaiką nuvežti į darželį ir iš jo pasiimti, jie ir vertina tai teigiamai“, – sako kaunietė socialdemokratė Seimo narė Orinta Leiputė, paklausta, ar girdėjusi nusiskundimų naujuoju meru.

Nauji vadybos vėjai ir taupymas

O.Leiputė, apibendrindama devynis naujosios Kauno tarybos darbo mėnesius, tvirtina, kad pokyčių mozaika padeda atsirasti miesto veido, strategijos kontūrams, kurių anksčiau stigo.

„Bandoma atgaivinti miesto centrą, remiantis ne tik verslo bendruomenės sąskaita, bet ir naujais projektais. Nemažas pasiekimas – Mokslo centras Nemuno saloje, kuris kartu su šalia esančia „Žalgirio“ arena sudarys modernų kompleksą. Taip pat ruošiamasi atgaivinti Ąžuolyno parką, nes šioje vietoje bus rekonstruojamas lengvosios atletikos maniežas, Sporto halė, Dainų slėnis, – planuojamus įgyvendinti projektus vardija O.Leiputė. – O dabar matome, kad gerėja kelių būklė. Žinoma, tvarkyti reikia visas gatves, tačiau kol kas pasirenkamos tos, kuriose eismas intensyviausias. Iš esmės peržiūrėta daugiabučių įvažų politika, pradedama tvarkyti jas nuo ten, kur yra ikimokyklinio ugdymo, socialinės, kultūrinės įstaigos.“

Politikė prie naujosios koalicijos nuopelnų priskiria ir daugiau Kaune pagerėjusių reikalų: beveik išspręsta vaikų patekimo į darželius problema, peržiūrima socialinių paslaugų teikimo tvarka, efektyviau naudojami savivaldybei priklausantys pastatai, aktyviau bendrauja miesto ir rajono savivaldybės.

O.Leiputė svarsto, kad impulsą tokiems darbams suteikia būtent meras V.Matijošaitis, jo visuomeninių patarėjų komanda, tačiau reikšmingas vaidmuo tenka ir „Vieningo Kauno“ lyderio reiklumui – jis reikalauja kitokios darbo kokybės.

Apie reiklumą ir valingumą V.Matijošaitis pranešė vos prasidėjus kadencijai, kai pernai vasarą paskelbė apie administracijos reformą ir ėmė laisvinti savivaldybės klerkų kabinetus. Birželį paskelbtas planas nurėžti valdininkų skaičių penktadaliu su kaupu įgyvendintas nebuvo: sudėjus apkarpytus ir naujus etatus, praėjusių metų pabaigoje skaičiuota, kad iš buvusių 780 savivaldybės darbuotojų liko 654, o šis 16 proc. sumažėjimas šiemet Kaunui leis sutaupyti apie 1,7 mln. eurų.

J.E.Norvaišienė primena, kad „Vieningo Kauno“ nariai, spręsdami, kas turėtų kandidatuoti į mero postą, rėmėsi vienu kriterijumi – rasti miestui gerą, turintį patirties šeimininką. Kai V.Matijošaitis laimėjo, ėmė elgtis, kaip ir dera šeimininkui, ieškoti kiaurų plyšių, kur išeina pinigai: tada pertvarkytas administracinis aparatas, peržiūrėtos sutartys su miestą aptarnaujančiomis įmonėmis. „Sudarėme naują sutartį dėl gatvių tvarkymo ir sutaupėme 30 proc. kainos, vadinasi, ketvirčiu galime padaryti daugiau, nei buvome planavę“, – sako J.E.Norvaišienė.

Būtent už savivaldybės vadybą naują miesto valdžią giria ir Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų vadovas V.Šileikis. Jis pamini ir tai, kad vos ėmė dirbti nauja komanda, kaipmat skaidresnis tapo ir savivaldybės įmonių valdymas – nuo paremto politiniu pasitikėjimu pereita prie grįsto kompetencija.

„Miestas buvo konservatyvus, o dabar jaučiama dinamika, matome teigiamą savivaldybės vadybą, šiuo požiūriu, matyt, ir įvyko daugiausia pokyčių. Mes, kaip verslo atstovai, nuo seno ieškojome ryšio su savivaldybe, ne vienus metus rengėme verslo pusryčius, tik mažai kas keitėsi, – pasakoja V.Šileikis. – Manau, kad bet kuris verslininkas pripažintų, jog pokyčiai, vykstantys dėl dabartinės vadybos, yra į gerąją pusę. Padaryti reikia dar labai daug, nes per nemažai metų kai kurios bėdos įleido šaknis. Tačiau mero komanda siekia proveržio, remiasi ekspertiniu vertinimu.“

V.Šileikis patikina, jog Kauno valdžia ir verslas sutaria dėl bendros krypties – siekti proveržio visose srityse, kurti įvairius traukos centrus, kad Kaunas atsisakytų „miesto donoro kortelės“ – užuot išlydėjęs kapitalą ir protus į sostinę, jų pritrauktų.

„Tarkime, Kaune itin trūksta kvalifikuotos darbo jėgos. Jos atsiras, kai mieste bus traukos centrų: ateis vartotojas, o paskui jį – ir investicijos. Ši valdžia tai supranta ir situaciją bando judinti iš mirties taško, – bendru tikslu neabejoja V.Šileikis. – Anksčiau buvo manoma, kad kažkoks vienas objektas, pavyzdžiui, „Žalgirio“ arena, „ištrauks“ visą Kauną. Arena yra puiku, bet reikia sisteminio požiūrio: traukos centrų turi būti daug, jie turi būti susiję tarpusavyje. Juk miestas – labai sudėtingas organizmas, todėl reikia veikti išvien, o ne draskytis dėl partijų ir interesų.“

Verslininkų atstovas prisimena, kaip po dviejų mėnesių nuo naujosios valdžios darbo pradžios Kauno meras V.Matijošaitis su visa komanda atvyko į susitikimą: „Iš anksto uždavėme 10 klausimų, jie buvo išspręsti per 45 minutes.“

Jam antrina ir O.Leiputė: „Teko girdėti, kad pristačius visuomenei vieną projektą jau kitą dieną pasitarime buvo pateikta dar 12 darbų, kuriuos reikia padaryti netrukus.“

Socialdemokratė priduria, kad Kauno meras sukalbamas net tuo atveju, kai jo idėjos nesutampa su kitų politikų nuomone: net ir tada V.Matijošaitis išklauso argumentus, suburia komandą idėjai įvertinti.

Didžiausi projektai kurpiami „po staltiese“

Bendras tikslas – išjudinti Kauną – vienija ir daugiau kauniečių, tiesa, ne visi jie jaučia tokį pat verdantį dialogą dėl didesnio gėrio. Kai kurie „Veido“ kalbinti pašnekovai sako, kad naujojo mero, sukūrusio 8 tūkst. darbo vietų, vadovavimo stilius greičiau primena tvirtos rankos principą, tačiau ne reiklumo kokybei, bet absoliutaus ignoravimo požiūriu.

Be jokio balso jaučiasi palikti tie, kurie bene labiausiai turėtų prisidėti prie miesto veido kaitos, – architektai. Kaunietis architektas Audrys Karalius sako, kad jo atstovaujama gildija prie miesto vizijos, projektų ir plano prisidėti negali, nes jų balsas – nei laukiamas, nei girdimas: „Dingo bet kokie miesto valdžios ir miestiečių, architektų pasitarimai, diskusijos. Savivaldybė tapo dar hermetiškesniu indu, kuriame viskas gaminama vidaus sultyse.“

Pavyzdžiui? Kad ir pastarasis laimėjimas, iškovotas garbingose rungtynėse su Vilniumi, Mokslo muziejus Nemuno saloje. Architekto teigimu, idėja, kurią dar vargiai galima vadinti projektu, įdomi ir intriguojanti, tačiau bent kol kas gaubiama sutemų. Ir tai – ne vienintelis Kauno projektas, su kuriuo susijusią tamsą miestiečiams reikėtų išsklaidyti.

„Iki šiol Nemuno sala buvo numatyta laikyti žaliąja teritorija, skirta poilsiui, laisvalaikiui. Tai dar viena priežastis, kodėl bet koks joje atsirasiantis pastatas turėtų būti sąžiningai aptartas ir patikrintas konkursiniu, architektūriniu ir urbanistiniu atžvilgiu. Žinoma, kol kas vertinti neskubame, laukiame daugiau informacijos. Tačiau jau dabar labai aiški atskirtis tarp „mes“ ir „jūs“. „Mes“ žinome ir darome, o „jūs“ tiesiog džiaukitės, kad darome“, – komentuoja A.Karalius.

Kiti projektai, įtraukti į planuojamų darbų skiltį naujojoje Kauno savivaldybės interneto svetainėje, yra daugiafunkcis sporto ir laisvalaikio kompleksas Ąžuolyne, lengvosios atletikos maniežas tūkstančiui žiūrovų (9,5 mln. eurų vertės), S.Dariaus ir S.Girėno stadiono rekonstrukcija (iki 14 mln. eurų vertės), leisianti sutilpti ten 20 tūkst. žiūrovų, ir istorinės Kauno sporto halės rekonstrukcija (7 mln. eurų vertės). Tiek informacijos, kiek čia pateikta – žiūrovų skaičius bei apytikrė kaina, ir tėra, tvirtina „Veido“ kalbinti pašnekovai.

„Informacinis vakuumas. Nepaisant to, kad šalia tokių objektų turi atsirasti ir 1,5–2 tūkst. vietų automobilių stovėjimo aikštelės, kurioms Ąžuolyno prieigose vietos nėra, – tokiam automobilių srautui nei išvažiuoti, nei atvažiuoti. Miestas patenka į keistą būseną: lyg ir reikėtų ploti atsistojus dėl tokių darbų, bet tada būtume panašūs į Minską. Ploti netraukia, nes nėra diskusijos, informacinės sklaidos, bent kokio profesionalesnio pristatymo (ne atvirukinių vizualizacijų), – komentuoja architektas. – Viena vertus, norisi pagirti už tai, kad kažkas savivaldybės kabinetuose vyksta, kita vertus, ambicingą Rytų ir Vidurio Europos miestą traktuoti kaip kažkokį baudžiauninkų klasterį yra nelabai mandagu. Ir aš, ir mano aplinkos žmonės nesijaučiame komfortiškai, o taip būti neturėtų.“

Kauno savivaldybės tarybos narė konservatorė Edita Gudišauskienė sako, kad jos frakcija nė nebuvo įtraukta į Ąžuolyno projekto pasiūlymo svarstymą: „Miestui reikia tokių stambių projektų, tačiau vos juos pradedant reikia kalbėtis su bendruomene, tai – demokratinės savivaldos požymis. Pamenu, 2007-aisiais radome prancūzų parengtą „Žalgirio“ arenos projektą už 800 mln. Lt, bet diskutavome, įvertinome daugiau variantų, ir arenos statyba keliskart atpigo.“

O gal nieko nevyksta ir dar nėra ko aptarinėti? „Veido“ kalbinti kauniečiai sako, kad yra priešingai – vyksta, ir intensyviai, tad gal nesitariant ir norima išvengti papildomos gaišaties.

„Delegacija su meru bandė kalbėtis ir dėl žiniasklaidos dėmesio sulaukusių dambos Santakoje statybų. Buvo paaiškinta, kad mes nieko nesuprantame, viskas yra gerai, kaip ir turi būti. Priešais Kauno pilį statoma 9 metrų aukščio šlaitinė betono konstrukcija, kuri, kaip mes manėme, Lietuvą amžiams paliko dar Brežnevo laikais“, – apie tuščias architektų pastangas stabdyti architektūrinę išmonę mieste, kuris neseniai tapo pirmuoju Rytų ir Vidurio Europos miestu, gavusiu UNESCO dizaino miesto statusą kartu su Singapūru, Detroitu ir kitais, pasakoja A.Karalius.

Savitas vadovavimo stilius

E.Gudišauskienė tvirtina, kad ir kiek projektų – dėl mokyklų jungimo, sekmadieninio automobilių stovėjimo neapmokestinimo Rotušės aikštėje mišių laiku, pigesnių verslo liudijimų tam tikroms veikloms – pateikė opozicija, visi jie buvo atmesti, panašiai, kaip atsisakyta ir kai kurių ankstesnės valdžios darbų. Pavyzdžiui, greičio matuoklių Kauno gatvėse. „Ko gero, meras važinėja tokia mašina, kad jos greičio matuoti nereikia“, – šypteli E.Gudišauskienė.

Pasak šios Kauno tarybos narės, simboliška, kad saugumui gatvėse atidėti pinigai buvo paskirti ryšiams su visuomene. Nepaisant to, Kauno amžiaus projektais susidomėję miestiečiai informacijos apie juos vis tiek stokoja.

„Naujojo mero vadovavimo stilius turi keletą niuansų, nes kartais susidaro įspūdis, kad esame ne gyventojams atstovauti jų pačių išrinkti savivaldos nariai, o uždarosios akcinės bendrovės darbuotojai, kai koalicijos nariai yra verslo partneriai. Norėtume daugiau kalbėtis apie viešąjį interesą, naudą visuomenei, atsižvelgti į gyventojų lūkesčius, o tada priimti tarybos sprendimus“, – sako konservatorė.

Ji priduria, kad šioje Kauno valdžioje girdimas tik vienas argumentas – pinigai ir nauda, ir primena, kad dar yra ir viešasis interesas, ir socialinė nauda, kuriems negali galioti vien atsipirkimo ar uždarbio matas.

„Miestas yra sunkiasvoris laivas, kuris staiga pasikeisti negali. Manau, kad po 2–3 metų bus galima pamatyti vaisių, tačiau dabar labiausiai nerimą kelia nenoras kalbėtis, aiški riba – „mes“ ir „jūs“. Nori to ar ne, toks santykis primena feodalinius papročius. Atrodo, skubama daryti bet ką, kad tik pavyktų kažką realizuoti, užuot laikiusis nuoseklios strategijos. Nesakau, kad ankstesnė valdžia tuo pasižymėjo. Smulkių džiaugsmų yra, bet man, miestui rūpi, kad Kauno gyvenimas pagerėtų ne vienos kadencijos trumpo metro filme“, – miesto, kuris 2022-aisiais siekia tapti Europos kultūros sostine, vargus ir planus apibendrina architektas A.Karalius.

Scanpix nuotr.

Po 20 metų Vroclavas bus trečias Lenkijos miestas pagal gyventojų skaičių. Ambicija? Greičiau kryptis. Po Antrojo pasaulinio karo su žeme sulygintas, sugriautas ir fiziškai, ir psichologiškai, kiek atsitiesęs, bet 1997-aisiais Oderio užtvindytas, daugiakultūris Vroclavas šiandien klesti, priima pažangiausias pasaulio įmones ir gali sau leisti gerokai daugiau nei kiti Lenkijos miestai.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Specialiai „Veidui“ iš Vroclavo

„Kai 1997-aisiais, Vroclavą užtvindžius potvyniui, vroclaviečiai nešė iš universiteto bibliotekos knygas, norėdami jas išsaugoti, jau buvo aišku, kad miestą valdo jo žmonės“, – per konferenciją, skirtą Europos kultūros sostinės pradžiai didžiausiame Vakarų Lenkijos mieste paskelbti, rėžė Didžiosios Britanijos teatro režisierius prof. Christianas Baldwinas.

Britų žvaigždė, sustygavęs kai kuriuos svarbiausius Londono olimpiados reginius, pastaraisiais metais dirbantis Ispanijos scenose, atvyko į Vroclavą kuruoti performanso.

Iki 1945 m. Vroclavas priklausė Vokietijai ir buvo vadinamas Breslau. Po Antrojo pasaulinio karo, nugalėtojams perbraižius Europos ir ypač Lenkijos sienas, miestas tapo komunistinės Lenkijos Liaudies Respublikos dalimi, o naujieji jo gyventojai, daugiausia iš sovietų užgrobto Lvovo pabėgę lenkai, pakeitė išvykusius ir išvarytus vokiečius ir savo rankomis sukūrė naują miestą: nuo pastatų pamatų iki paties giliausio vidaus – kultūros.

Pirmasis Ch.Baldwino darbas buvo Euro­pos kultūros sostinės atidarymo savaitgalį sujungti ir „išbudinti“ keturias Vroclavo istorijas, keturias miesto dvasias – Potvynio, Daugybės tikėjimų, Inovacijų ir Atstatymo, gimusias iš gyventojų lūpomis papasakotų istorijų apie tai, ką išgyveno jų rankomis sukurtas miestas.

„Įdomu, koks bus tas pabudimas, jei Vroclavas niekada nemiegojo“, – per iškilmingą Europos kultūros sostinės atidarymą publikos klausė žurnalistė Katarzyna Janowska.

Ir Vroclavas nubudo. 120 tūkst. žmonių dalyvavo „Pabudime“ – Potvynį, Daugybę tikėjimų, Inovacijas ir Atstatymą įkūniję persirengėlių paradai iš skirtingų miesto vietų patraukė į Turgaus aikštę, kurioje keturios dvasios susijungė, o apie Europos kultūros sostinės pradžią ir miesto pabudimą pranešė skambantis varpas ir plunksnų pūga. Vroclavas pasitiko metus, per kuriuos laukia 400 projektų, 1 tūkst. įvairių renginių.

Investuoja dėl matematikų

K.Janowska teisi: Vroclavas, kurio istorija prasideda X amžiuje, nemiegojo visus 70 metų, kol miestelėnai jį, visiškai sugriautą, prikėlė naujam gyvenimui ir klestėjimui.

Netoli muziejaus, darbo dienomis dirbančio nuo devintos ryto iki devintos vakaro, kuriame eksponuojama garsioji Raclavicų panorama (vienas didžiausių pasaulyje karo vaizdų paveikslų), iliustruojanti Tado Kosciuškos vadovaujamų lenkų sukilėlių kovą su Rusijos kariuomene, jau baigiamas statyti „Hilton“ viešbutis.

Žinoma, iki tol, kol atsirado, kam apsistoti „Hiltone“, Vroclave pirmiausia įsikūrė IBM, „Google“, „Amazon“, „Siemens“ ir kitų geriausių planetos bendrovių padalinių.

„Mūsų universitetų matematikai yra geriausi arba antri Lenkijoje“, – į klausimą, kodėl Vroclavą pasirenka tokios įmonės, atsako vroclavietis Wojciechas Zalewskis. Jis priduria, kad Vroclavo technikos universitete susiformavo labai stiprios matematikos tradicijos. Tai irgi istorijos pasekmė, kai visiškai pasikeitus miesto gyventojams iš Lvovo persikėlė jo universiteto matematikos mokyklai atstovaujantys profesoriai.

Vroclavo mero Rafalo Dutkiewicziaus, kuris, kaip ketvirto didžiausio Lenkijos miesto vadovas, yra vadinamas prezidentu, klausiu, kas lėmė, kad su žeme sulygintam, buvusiam vokiškam Breslau pavyko suklestėti taip, jog tapo klestinčiu ne tik Lenkijos, bet ir Europos miestu. „Žmonės“, – iškart atsako R.Dutkiewiczius, pastarąjį kartą Vilniuje lankęsis prieš porą savaičių.

Vroclavo prezidentu R.Dutkiewiczius tapo anksčiau, nei Lenkija įstojo į Europos Sąjungą, – nuo 2002-ųjų jis renkamas be pertraukų. 2010-aisiais, kai laimėjo miestą trečią kartą, R.Dutkiewiczius surinko 72 proc. balsų.

„Nuo 1990-ųjų Vroclavas neturėjo mero, kuris būtų socialdemokratas ar kitas kairysis. Turėjome tik tris merus, ir visi jie nepriklausė jokiai partijai“, – vroclaviečių požiūrį nusako kartografas Wojciechas Zalewskis ir priduria, kad jei kalbėtume apie Lenkijos valdančiųjų sprendimus, toks vroclaviečių požiūris irgi šį tą reiškia.

W.Zalewskis dirba Vroclavo universitete, turi gido pažymėjimą dirbti keliuose Europos miestuose ir puikiai išmano istoriją.

„Tame name bus Pono Tado muziejus“, – W.Zalewskis moja ranka į trijų aukštų renovuotą pastatą brangiausioje Vroclavo vietoje, Turgaus aikštėje. Jame įsikurs Adomo Mickevičiaus poemos personažui ponui Tadui skirtas muziejus. Toks muziejus veikia ir dabar, tik kitoje vietoje. O naujojo atidarymas balandį pažymės  UNESCO Pasaulio knygų sostinės metų pradžią. Taip, Vroclavas tais pačiais metais gali didžiuotis dviem iškiliais kultūros titulais.

Skatinti kultūros plėtrą Vroclave buvo ir paties prezidento R.Dutkiewicziaus idėja.

Jis pažįsta žmones, žino, ko jiems reikia, nes yra buvęs „galvų medžiotojas“. W.Zale­wskis paaiškina: prezidentas sumanė skatinti Vroclavo kultūrinį gyvenimą, kad čia kurtųsi jauni talentai – IT specialistai, matematikai. Tokiems specialistams reikia kultūros, ji svarbi, nes skatina kūrybiškumą.

R.Dutkiewicziaus idėjos siekia toli, bet po kiek laiko jau galima apskaičiuoti jų rezultatus: nedarbą pavyko sumažinti nuo 17 iki 4,5 proc., Vroclavo BVP vienam gyventojui – 14,7 tūkst. eurų, Lenkijos – tik 11,7 tūkst. eurų.

„Mūsų prezidentas – vizionierius, ir Vroclavui, žinoma, reikia tokio vadovo. Tačiau tiesa ir tai, kad kai vadovauji ilgai ir planuoji didelius darbus, kartais praleidi detales. Pavyzdžiui, mieste reikia pertvarkyti tramvajų tinklą“, – apie buitinius vroclaviečių rūpesčius prasitaria W.Zalewskis.

Geriausios operos per 20 metų titulas

Vroclave veikia per 30 muziejų (kai kurie, pavyzdžiui, architektūros ar telekomunikacijų, yra vieninteliai tokie Lenkijoje), 12 meno galerijų – iš viso daugiau kaip 70 kultūros erdvių. Šiųmetėje kultūros sostinėje visos sritys – Ch.Baldwino kuruojamas performanso – atlikimo menas, muzika, architektūra, vizualieji menai, teatras, opera, literatūra, kinas patikėtos aštuoniems kuratoriams, savo srities profesionalams, „žvaigždėms“.

Pavyzdžiui, kai operos srities kuratorė Eva Michnik 1995-aisiais iš Krokuvos atvyko dirbti į Vroclavą, miestas jau 8-erius metus neturėjo operos, nebuvo nė kur repetuoti. Jau po metų, skaičiuojant nuo E.Michnik atvykimo, prasidėjo operos pastato renovacija. „O pernai Vroclavo opera buvo 16-ta pasaulyje“, – proveržį nusako W.Zalewskis.

Kodėl Europos kultūros sostinė turi 8 vizionierius, menininkus, kuratorius, kurie, beje, yra ne šiaip keli kultūros darbuotojai entuziastai, norintys pateisinti kultūros sostinės vardą, o pavydėtinai gyvybingi menininkai, sugebantys įtraukti visą miestą?

Iš tiesų visą: ruošiantis „Pabudimui“ treniravosi, instaliacijas gamino daugybė vroclaviečių – nuo vaikų iki kalinių. Per atidarymo kulminaciją „Pabudime“ dalyvavo 120 tūkst. žmonių, o į nedidukę galeriją, kurioje buvo eksponuojama Ispanijos baskų skulptoriaus ir grafiko Eduardo Chillidos paroda, bandė susigrūsti 700 lankytojų. Architektūros muziejuje, kuriame eksponuojami 25 metų Europos architektūros perlai (tarp jų ir lietuvių architektų realizuoti „Žalgirio“ arenos, Ąžuolyno sporto komplekso ir kt. projektai) jau pirmąjį vakarą apsilankė tūkstantis žmonių.

„Todėl, kad kultūra, demokratija atspindi asmenybę“, – kultūros „dalybų“ aštuoniems kuratoriams prasmę per iškilmingą atidarymo ceremoniją nusakė renginio vedėja žurnalistė K.Janowska.

Valdžios „demokratijos stabilumas“ kelia juoką

Kartografas W.Zalewskis pritaria, kad Vroclavas – turtingas. Trumpiau galima pasakyti, kad jis gali sau leisti gerokai daugiau nei kiti Lenkijos miestai. Pavyzdžiui? Pastatyti Nacionalinį muzikos forumą, kurio vertė – 331 mln. zlotų, o 30 proc. šios sumos paklojo pats miestas. Dabar Vroclavas turi didžiausią koncertų salę Lenkijoje.

Šalia pastato – Vroclavo simbolis, naujų 25 nykštukų grupė. Nykštukus mieste įkurdino būtent menininkai – „Oranžinė alternatyva“, protestuodami prieš komunistų valdžią po karinio perversmo. Naujajame muzikos forume vyko ir iškilminga Europos kultūros sostinės atidarymo ceremonija.

„Vroclavas – vienintelis miestas, kurio gyventojai buvo visiškai pakeisti“, – per atidarymo ceremoniją pareiškė miesto vadovas ir priminė, kaip XX a. 7-ojo dešimtmečio viduryje Vroclavo kardinolas Boleslawas Kominekas viešu laišku atsiprašė iš Vroclavo iškeldintų vokiečių.

„Mūsų bendravimo tonas turi būti europietiškas, o ne nacionalistinis. Nacionalizmas – praeitis“, – po šios frazės Vroclavo prezidentas bent minutei turėjo nutilti, kol pritilo publikos plojimai.

Tačiau europinės vertybės, neva kartais rizikingos ir reikalaujančios kruopštaus apsvarstymo, kažkodėl tapo naujojo Lenkijos kultūros ministro, priklausančio Jaroslawo Kaczynskio „Teisei ir teisingumui“, Piotro Glinskio sveikinimo kalbos siužetine linija. Toks politinis intarpas žiūrovų neįtikino. „Demokratija Lenkijoje yra stabili“, – tespėjo pasakyti Lenkijos kultūros ministras, ir salė ėmė kvatoti.

„Kai šis ministras norėjo uždrausti Vroclave rodyti spektaklį „Mirtis ir mergelė“, kuriame neva turėjo būti sekso scena, jo net nematęs, ministro buvo prašoma net atsistatydinti, bet kur tau“, – pasakoja kūrybinio rašymo studentė iš Vroclavo Joanna.

Tačiau bent jau nuo sausio 17-osios Vroclavas labiau gyvena kultūra nei politika. Ir naujais tikslais. „Dabar vyksta sunkios varžybos su Krokuva. 1999-aisiais varžėmės su Poznane, bet ją jau aplenkėme“, – šypsosi kartografas W.Zalewskis ir patikina, kad Vroclavas, kuriam praeities skriaudos tapo impulsu suklestėti, taps trečiuoju Lenkijos miestu.

"Shutterstock" nuotr.

Pernai Lietuvoje užregistruota 50 tymų atvejų. O štai per septynerius metus iki 2009-ųjų, arba iki kol tapo madinga bijoti skiepų, nustatyta dešimt kartų mažiau – 5 susirgimai tymais. Vos skiepijimų sumažėjo – susirgimų padaugėjo. Nuo sausio tėvai, norintys leisti vaikus į darželį, privalės pateikti pažymas, kad jų vaikai paskiepyti nuo tymų, raudonukės ir poliomielito. Tačiau supermamytės Lietuvoje bei kitur Europoje juokiasi ir iš medikų, ir iš vienos didžiausių žmonijos pergalių – vakcinų, kurios, dar prieš du šimtmečius sukurtos Edwardo Jennerio ir Louis Pasteuro, išgelbėjo milijonus, o jų atsisakius iš užmaršties prikeliamos, kaip manyta, jau pergyventos ligos.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Begemotas, kuris bijojo skiepų ir pabėgęs iš gydytojo kabineto susirgo gelta, atsirado 1966 m. Tuoj po to, kai 1964-aisiais Lie­­­­tuvoje buvo pradėta skiepyti nuo tymų. 1974 m. Pasaulio sveikatos organizacijai (PSO) pa­­skelbus imunizacijos programą, maždaug 1980-aisiais Europai ir pasauliui pavyko atsisvei­­kinti su daugeliu infekcijų, kurios iki skiepų kas­met nusinešdavo milijonus gyvybių. 2002 m. Eu­ropa išsilaisvino nuo poliomielito, panašiai be­veik pavyko nugalėti tymus ir raudonukę.

Tikslą nukauti dvi pastarąsias infekcines li­gas PSO tikisi įgyvendinti 2020-aisiais. Kelią su­­sidoroti su tymais ir raudonuke pastojo an­ti­v­ak­­cininio judėjimo šalininkai: sumažėjus skie­­pijimo apimtims, susirgimų padaugėjo, tad tikslas likviduoti šias užkrečiamąsias ligas – nu­keltas.

Šios PSO programoje išvardytos infekcinės ligos linksniuojamos ir sausį įsigaliojusiame dar ankstesnio sveikatos apsaugos ministro Vy­tenio Povilo Andriukaičio pasirašytame įsakyme. Pagal jį, į ikimokyklinio ugdymo įstaigas ne­­galės pakliūti nauji vaikai, kurie nėra paskiepyti nuo tymų, raudonukės ir poliomielito. Šis reikalavimas netaikomas, jei vaikas negali būti skiepijamas dėl tam tikros sveikatos būklės.

„Todėl šis įsakymas nėra kategoriškas, absoliutus. Yra tam tikrų išlygų“, – sako sveikatos ap­saugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė, kuri, nors ir kaip įkalbinėta nevyriausybinių organizacijų, šiam įsakymui kelio neužkirto.

Gyvybę išgelbėjo slapta nuo tėvų

Neigiantieji skiepus savamoksliai, saugantys nuo vakcinų savo vaikus, mojuoja, jų įsitikinimu, pritrenkiančiais, internete rastais tyrimais, ci­tuoja „garsius Rusijos mokslininkus“ ir ne­mirk­­sėdami vardija rykštes, kurias sukelia vakci­­nos: nuo alergijos visiems maisto produktams iki autizmo ar neįgalumo.

Kitoje pusėje – medikai, uoliai bandantys aiš­kinti, pagrįsti, įrodyti teiginius apie vakcinas mokslo argumentais. Jie skėsčioja rankomis ir prisipažįsta besijaučiantys lyg ringe, kuriame kovoja balerina ir boksininkas. Dalies tėvų ne­jau­dina nei mokslo sukurtos žinios, nei me­di­ci­ninio išsilavinimo neturintiems suvokiami palyginimai, kad gyvename ne uždaroje gentyje, ku­rioje nėra ligų bent jau tol, kol nėra atvykė­lio, nes nėra ir imuniteto.

45 metų praktikos turintis Lietuvos infektolo­gų draugijos vicepirmininkas prof. Alvydas Laiš­­konis prisimena maždaug XX a. 8-ojo de­šimt­mečio atvejį, kai jis drauge su dar dviem me­­­di­kais išgelbėjo vaikui gyvybę. Tąkart jie pa­si­prie­šino tėvams ir slapta perpylė vaikui kraują, nors tėvai, priklausantys sektai, dėl religinių įsi­ti­­ki­ni­mų iškart perspėjo šios procedūros ne­at­likti.

Kaip tikina specialistai, antivakcininis judėji­mas Europoje pirmiausia atsirado būtent religi­­nėse bendruomenėse, vėliau plito ir šiaip tarp savito gyvenimo būdo šalininkų.

Dalis skeptiškai vertinančiųjų vakcinas pa­teikia ir kitą argumentą – esą kam skiepytis nuo ligų, kurios liko užmarštyje, praėjusiame ne­­­išsivysčiusios medicinos amžiuje. Tačiau dėl skir­tingo požiūrio ar priežasčių sumažėjusios skie­pijimo apimtys būtent ir lėmė kai kurių in­fekcijų sugrįžimą, protrūkius.

Pavyzdžiui, tymai, su kuriais Europa lyg ir su­sidorojo, PSO duomenimis, pernai kas 13 va­landų pasaulyje nusinešė po gyvybę. Iki 1980 m., kol pasaulyje masiškai buvo imta skiepyti nuo šios ligos, dėl tymų kasmet mirdavo 2,6 mln. žmonių.

Vilniuje susirgimų tymais nuo 2002-ųjų ne­buvo registruojama keliolika metų. Tačiau 2013-aisiais kilo šios ligos protrūkis, buvo už­fik­suoti 35 tymų atvejai, 34 iš jų – Vilniaus ap­skri­tyje. Ne­­­galutiniais duomenimis, pernai Lie­tuvoje už­registruota 50 tymų atvejų. Pagal su­sir­gimų gau­są Lietuva Europoje – devinta tarp ša­lių, ku­rio­se pernai būta susirgimų tymais. Ven­­grijoje, kur skiepai privalomi norint ateiti į ko­­lektyvą, nebuvo užfiksuota nė vieno tymų at­vejo.

Sveikatos apsaugos ministrė primena, kad tam tikrų skiepų reikalavimai yra įprasta dauge­lio Europos valstybių praktika. Štai 2010 m. atliktas tyrimas, kuriame, be 27 ES šalių, dalyvavo Norvegija ir Islandija, rodo, kad bent vienos vakcinos skiepai buvo privalomi 14 šalių, 12 šalių privaloma skiepyti nuo poliomielito, o rei­kalavimą skiepyti nuo tymų ir raudonukės tai­­kė 8 šalys. Visi šie skiepijimai vaikams privalo­­­mi 4 šalyse – Vengrijoje, Rumunijoje, Bul­ga­ri­joje ir Kroatijoje.

Į darželį – tik paskiepyti vaikai

Sausio 1-ąją įsigaliojusiu įsakymu pasipiktinę tėvai atšauna, kad vaikai yra diskriminuojami, atimama jų teisė į mokslą, ir klausia, kokią ug­dymo alternatyvą turi neskiepyti vaikai. O mi­nistrė nukerta pozicijos nekeisianti, nes prio­ri­tetas – vaikų sveikata.

„Kai kurios nevyriausybinės organizacijos kelia klausimą, kad bus pažeista vaiko teisė į ug­dymą. Penkerius metus dirbusi vaiko teisių ap­saugos kontroliere, sakyčiau, kad svarbiausia yra vaiko teisė į sveikatą. Jei nepaskiepytas vai­kas susirgs viena iš šių infekcinių ligų, jis gali lik­ti neįgalus, gali neišgyventi, juk tokių pavyzdžių Europoje yra, – įspėja R.Šalaševičiūtė. – Jei tėvai principingai nusistatę prieš skiepus, vai­ko ugdymą gali patikėti auklei, kitam žmogui, kuris tai padarytų geriausiai. Tačiau jei ne­paskiepytas vaikas lankys darželį, jis susirgs ir užkrės kitus vaikus, neskiepytus dėl kontraindikacijų. Mano pozicija tokia ir aš jos nekeisiu, nebent tam nepritartų Seimas ar Vyriausybė.“

Medikai tokiu sprendimu džiaugiasi, bet pri­duria, kad jis galėjo būti priimtas gerokai anks­čiau. Be to, dalis medikų tikisi, kad jį lydės ir priemonės, numatančios tėvų atsakomybę už tai, kad šie atsisako skiepyti vaikus. Apie atsako­mybę, net baudžiamąją, buvo daug kalbama 2012 m., kai mirus kūdikiui po daugiau nei me­tus trukusio tyrimo paaiškėjo, kad jis mirė nuo kokliušo, nuo kurio skiepytas nebuvo, nes tam prieštaravo jo mama.

R.Šalaševičiūtė, primena, kad netrukus dėl tėvams numatomos administracinės atsakomybės atsisakant skiepyti vaikus – iki 115 eurų bau­­dos – svarstys Vyriausybė.

Ikimokyklinio ugdymo įstaigų vadovų asocia­cijos prezidentė ir Vilniaus darželio-mokyklos „Dainorėliai“ direktorė Liucija Milašaus­kienė sako, kad kol neprasidėjo priėmimas naujiems mokslo met­ams, dar anksti prognozuoti, kaip reaguos vai­kų skiepyti neketinantys, bet vietos darželyje norintys tėvai. „Bet šio nutarimo reikėjo – ke­liaujame, migruojame, daug ligų galime parsi­vežti, – sako direktorė. – Juolab kad iki nepriklau­somybės atgavimo darželyje turėjome specia­listų, kurie skiepijo vaikus pagal grafiką, slau­gių, kurios juos apžiūrėdavo.“

Skiepai – žemiau rekomenduojamos ribos

Pernai nuo tymų ir raudonukės buvo paskiepyta 93,4 proc. vaikų (1,6 proc. mažiau, nei tu­rėtų būti). Bet dar 2008-aisiais Lietuvos rezulta­tą buvo galima laikyti pavyzdiniu: 97 proc. vak­cina nuo tymų, raudonukės ir epideminio pa­rotito paskiepytų vaikų.

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) Imunoprofilaktikos skyriaus vedėja gydytoja epi­demiologė Daiva Razmuvienė sako, nemažai neskiepytų vaikų yra ne tik nacionaliniu ly­giu: apskrityse ir savivaldybėse skiepijimo ap­im­­tys dar mažesnės nei šalies vidurkis: „Todėl įsa­­kymas, kad norintys lankyti darželius vaikai tu­ri būti paskiepyti nuo tymų, raudonukės ir po­liomielito, įsigaliojo labai laiku. Toks reikala­vimas yra būtinas norint suvaldyti infekcijas.“

D.Razmuvienė primena, kad neigiamas lū­žis dalies tėvų sąmonėje įvyko 2009-aisiais, kai kilus gripo pandemijai viešojoje erdvėje pasklido daug negatyvios informacijos apie skiepus ir dalis žmonių nusistatė prieš bet kokius skiepus, ne tik saugančius nuo gripo. Būtent šiuos me­tus galima laikyti atskaitos tašku, kai dalis visuomenės ėmė neigti bet kokių skiepų nau­dą. Iki pirmojo tymų protrūkio Vilniuje laukti reikėjo ketverius metus.

„Būtent vakcinos padaro, kad žmonės ne­serga, o tada dalis jų ima galvoti, kam skiepytis, jei ligos nėra. Dėl tokio požiūrio po 11 metų per­traukos Vilniuje turėjome tymų protrūkį, pra­sidėjusį šeimoje. Kai susirgo pirmas vaikas, ma­ma puolė skiepyti kitas atžalas, bet laikas, kad vakcina suveiktų, buvo per trumpas, tad vi­si šeimos vaikai susirgo. Medikams, nors ir sunkiai, pavyko juos išgelbėti. Tymų virusas yra la­kus, neturint imuniteto tikimybė juo užsikrėsti ly­gi 100 proc. Be to, jis plinta labai greitai: gali at­­keliauti iš kitoje patalpoje esančio užsikrėtusio žmogaus per ventiliacijos angą“, – komentuo­­­ja Vilniaus visuomenės sveikatos centro Už­­­kre­­čiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės sky­­riaus vedėjo pavaduotoja Biruta Zda­ne­vi­čie­nė.

Ligos, jei nuo jų nesisaugoma vakcinomis, ga­­­li grįžti. Ne veltui PSO iškėlė siekiamybę 2018–2020 m. likviduoti raudonukę ir tymus, kaip dar 2002-aisiais pavyko nugalėti poliomielitą, kai Europoje buvo užregistruotas paskutinis šios ligos atvejis. Tačiau visiškai saugūs jaustis negalime: rizika parsivežti šios infekcijos su­kė­lėją išlieka, nes Afganistane, Pakistane vis dar registruojamas laukinio poliomielito virusas, šiose šalyse susirgimo atvejai dažni, o skiepi­jimo apimtys mažos.

„Tai galioja kalbant ir apie raudonukę, ty­mus. Europoje nebuvo registruojama šių ligų at­­vejų, kol prieš aštuonerius metus tapo ma­din­ga neskiepyti vaikų dėl religinių ar kitokių įsi­tikinimų. Nepaskiepytų vaikų daugėjant, su­sir­gimus tymais imta registruoti dešimtimis tūks­tan­čių, tarp jų yra ir mirties atvejų. 90 proc. su­sir­­gusiųjų, nepriklausomai nuo amžiaus, ne­buvo paskiepyti nuo šių užkrečiamųjų ligų nei vaikystėje, nei vėliau. Taigi nutraukiant skie­­­pus, kai nepasiekiama 95 proc. (tokios skie­pijimosi apimtys gali suvaldyti tymų plitimą) paskiepytų gyventojų riba, sergamumas pa­kyla, atsiranda li­­gos protrūkių ir mirties at­vejų“, – kaip iš už­marš­ties pavyko prikelti kai ku­rias ligas, paaiškina D.Razmuvienė.

Jos teigimu, Lietuvoje tėvų, kurie žūtbūt ven­­gia skiepų, yra gal 1 proc. Nepaisant to, kad to­kių tėvų nėra daug, jie remiasi vien tik iš­anks­tinėmis nuostatomis ir jų nejaudina jokie moks­lu paremti argumentai.

Tiesa, patys skiepų neigėjai nuo 1998 m. turėjo vieną moksliniu argumentu laikytą publikaciją iš rimto Jungtinės Karalystės mokslinio žur­nalo „Lancet“, kurioje dr. Andrew Wa­ke­fiel­­­das pateikė tyrimo duomenis, esą vakcina nuo tymų, raudonukės ir autizmas yra susiję. Vė­­liau atlikus tyrimus, kurių metu buvo stebima daug skirtingų duomenų vaikų, šio gydytojo, beje, gastroenterologo, o ne imunologo ar epidemiologo, išvados buvo išdėtos į šuns dienas. Žinoma, klaidingų teiginių paneigimas vi­suomenėje nesulaukė tokio atgarsio, kokį su­kė­lė pirminės tyrimo išvados.

„Gydytojų kompetencija yra skirtinga: kardiologas negali operuoti apendicito, taigi ir gas­­­­troenterologas neišmano epidemiologo, imu­nologo srities. Tad banalūs teiginiai „skaičiau mediko straipsnį“ dar nieko nereiškia, – apie „Lancet“ publikuoto straipsnio žalą ir ne­kri­tišką požiūrį į įvairiausią abejotiną informaciją kalba D.Razmuvienė.

Argumentų prieš skiepus nėra

Specialistai, paprašyti bent vieno argumento, esančio „arti tiesos“, kodėl būtų galima ne­skiepyti vaiko, tokio neranda. Žinoma, nebent naujagimio medicininė būklė neleistų to daryti, bet tokių atvejų pasitaiko nedaug.

O štai komplikacijos, kuriomis antivakcininio judėjimo šalininkai gąsdina visuomenę, iš viso neegzistuoja. Specialistų teigimu, pasireiškia nebent vietinio ar bendro pobūdžio reakcija į skiepą. ULAC atstovė gydytoja epidemiolo­gė D.Razmuvienė pateikia tokių reakcijų skai­čių, tiksliau, prieš jį pateikiant reikia parašyti tris nulius – 0,001 proc., nes iš 800 tūkst. skiepų dū­rių, kasmet Lietuvoje atliekamų vaikams ir su­augusiesiems, būna 60 povakcininių reakcijų.

„Nenoras skiepyti vaikus yra egoistinis tėvų sprendimas, – nukerta D.Razmuvienė. – Po­vak­­cininių reakcijų yra šitiek nedaug, nes kol va­k­cina patenka į žmogaus organizmą, klinikiniai jos tyrimai trunka metų metus. Kiekviena vakcina yra biologinis preparatas, kuris, kaip ir vaistai, turi pereiti įvairias tikrinimo stadijas – nuo gamybos iki patekimo į rinką. Įvairiausios komisijos, mokslo ekspertai jį tiria, stebi reakci­jas – tai ištisas mokslas. Bet pasisakantieji prieš skiepus sako kad vakcinos netiriamos, ti­ria­mi tik vaistai. Ir kaip paneigti tokį teiginį, jei tai žmonių įsitikinimas?“

„Mamos aktyvios, bet kai paskaitai jų diskusijas interneto forumuose, darosi liūdna. Kaž­ko­­dėl žmonės linkę klausyti kaimynų, internau­tų, bet nepasitiki moksliniais straipsniais, ku­­riuose nėra nurodyta atvejų, ligų, kurias bū­tų sukėlusi vakcina. Tačiau visuomenėje gajūs mitai. Tikinčiųjų bendruomenės, sugalvojusios „sveiką“ gyvenimo būdą be vakcinų ir vaistų, at­­­­­sirado Prancūzijoje ir Nyderlanduose, ten pir­­­­­­miausia ir ėmė kilti tymų protrūkiai“, – iš kur Europoje kilęs skiepų neigimas pasiekė Lie­­tuvą, pasakoja B.Zdanevičienė.

Medikai negali suprasti, kaip tėvai, norintys sa­vo vaikams viso, kas geriausia, prisiima atsako­­­mybę atsisakyti juos skiepyti bendraisiais skie­­pais, kurie, nors ir rekomenduojami, dauge­­­lyje valstybių yra privalomi. Jau nekalbant apie galimą medicininę būklę, vakcinų atsisaky­mas gali padaryti vaikams meškos paslaugą ir ki­­tose srityse. Štai ULAC gydytoja D.Raz­mu­vie­nė pasakoja sulaukusi skambučio iš vaiki­no, kuris negali pradėti studijuoti universitete JAV, nes ten privaloma pateikti įrodymus apie skiepus nuo tam tikrų užkrečiamųjų ligų. Tė­vai jaunuolį, kol jis buvo dar vaikas, skiepyti at­s­isakė, o dabar tam tikriems skiepams jau per vėlu.

„Labai sudėtinga, kai tėvai sprendžia už vai­ką, tai yra įsikišimas. Panašiai nutinka ir dėl mi­ty­bos, kai subrendę, normaliai maitinęsi tė­vai nu­sprendžia, kad jų vaikui nebereikia mė­sos, nes ji neva nesveika, ir neužtikrina visavertės vai­­­ko mitybos. Tėvų išmonė, kad jų vaikas ne­val­­gys mėsos ar nesiskiepys, atrodo labai ne­rim­­tai“, – palygina B.Zdanevičienė.

Dalis tėvų „saugo“ vaikus nuo skiepų, o štai PSO pasauliniame 2011–2020 m. vakcinacijos veiksmų plane primena, kad skiepai yra ir turi būti pripažįstami ne tik kaip esminė žmogaus teisės į sveikatos priežiūrą dalis, bet ir kaip as­mens, visuomenės ir valdžios pareiga, nes bū­tent skiepai kasmet padeda išvengti 2,5 mln. žmonių mirčių.

Dreamstime nuotr.

Aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimas dėl geresnės kokybės, studentų mažėjimas – ne vien Lietuvos aukštojo mokslo, bet ir Europos bėdos. Tik Lietuva įklimpusi giliau. Šiemet reikės lipti iš balos, nors ir nesausiems.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Jau kelinti metai atvirai kritikuojamas 47 aukštųjų mokyklų tinklas, kurį reikia retinti ar optimizuoti taip, kad būtų efektyvesnis – ir dėl geresnės kokybės, ir dėl padoraus finansavimo. Pa­galiau, kad neatrodytume juokingai Europos masteliais, kai Lie­tuvoje 1 mln. gyventojų tenka 14,5 aukštosios mo­kyklos, o Europoje kone trigubai mažiau – 4,6.

Šaukiantis aukštojo mokslo pertvarkos kartojamas jau beveik magiškas tapęs skaičius 47. Kitas jau chrestomatinis skaičius – 53 proc. 30–34 metų amžiaus žmonių, turinčių aukštojo mokslo diplomą. Gausiai diplomuota Lietuva jau perspjovė 2020 m. Europos tikslą, tik kad tas statistinis išsilavinimas nebūtinai yra europinio lygio.

„Pagal darbingiausios visuomenės dalies, 30–34 metų amžiaus gyventojų, išsilavinimą pirmaujame Europoje, lenkiame senbuves: ES vidurkis yra apie 40 proc. aukštąjį išsilavinimą turinčių gyventojų, mūsų – 53 proc. Įsivaizduojame, kad esame labiausiai išsilavinę. Sutinku, kad diplomų turime, bet išsilavinimo – ne. Jis ne tokio lygio, kokio reikia. Juo­lab pačioje Europoje yra aiški aukščiausios kvalifikacijos perprodukcija. Mitai apie žinių ekonomiką, neva išugdysime daug išsilavinusių žmonių ir tada atsiras žinių ekonomika, jau sugriuvę. To žinių ekonomikai nepakanka“, – kad Lietuvai vargiai yra kuo girtis, paaiškina didžiausio Lietuvoje Vilniaus universiteto (VU) rektorius prof. habil. dr. Artūras Žu­kauskas.

Tikslaus recepto, kiek žmonių turi studijuoti ar tu­rėti aukštojo mokslo diplomą, nėra, tik aišku, kad ne tiek, kiek Lietuvoje suskaičiuojama dabar.

Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius prof. habil. dr. Petras Baršauskas įsitikinęs, kad vals­ty­bei nereikia 70 proc. ar dar daugiau piliečių, kurie neva ves tautą, nes tikrųjų talentų būna gerokai mažiau.

„Universiteto pareiga yra išgrynintini tą kristalą iš talentų. Visi absolventai gal nebus 100 proc. talentai, bet jei iš baigusiųjų 50 proc. bus talentai – fantastika. Jei norime tokio rezultato, sistema turi būti orientuota į talentų paiešką ir kūrybiškumo gryninimą“, – kokybišku turiniu, o ne forma puikius skaičius ap­žvelgia Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius prof. habil. dr. Petras Baršauskas.

Būtent kokybės siekis – sutelkti geriausią mokslo ir studijų potencialą, paskatino KTU ir ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto (ISM) partnerystę. 2015-ųjų pabaigoje KTU perėmė ISM kontro­linio akcijų paketo valdymą. Šį sandorį galima laikyti ir aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo pradžia.

Metų laimėjimas – branda keistis

2015-ieji visai gali būti lūžio metai švietimo srityje, nes opios problemos „nebemuilinamos“, o pertvarkų alkstama. Daugybė švietimo dalyvių, pradedant mokytojais ir tėvais, baigiant akademine bendruomene ir darbdaviais, neapsikentę ne tik rėžia, kad aukštasis mokslas esą devalvuotas, bet ir garsiau kalba apie tai, kad švietimo pamatai dar mokykloje yra gerokai apirę. Jei sėkmingai neįveiksi 12-os vidurinio ugdymo laiptelių, ką jau kalbėti apie aukštąjį mokslą, kuris, pastaraisiais metais tapęs diskusijų objektu ir kritikos taikiniu, nebėra toks aukštas: užtenka parašyti laišką ministrei apie neįtikusias studijas, ir štai jau yra pagrindo jį drebinti. Apie pertvarkas kalba studentai, akademinė bendruomenė, darbdaviai. Praėjusiais metais pritrūko tik politinės valios.

„2015-ieji nepasižymėjo itin ryškiai pokyčiais. Svar­biausia, mano nuomone, kad per praėjusius me­tus aukštojo mokslo sistema tik dar labiau subrendo pokyčiams“, – esminę praėjusių metų žinią formuluo­ja Lietuvos universitetų rektorių konferencijos pre­zidentas ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) rektorius prof. dr. Alfonsas Daniūnas.

Jis, kaip ir kiti „Veido“ kalbinti rektoriai, perspėja, kad pertvarkos, kurių taip alksta aukštasis mokslas, negali būti suprantamos siaurai, be pokyčių visoje švietimo sistemoje, bendrajame ugdyme: „Juk aukštasis mokslas neegzistuoja pats sau – mes naudojamės vidurinio mokslo vaisiais, mūsų absolventų yra visose veiklos srityse, esame gyva valstybės ląstelė.“

Vis dėlto VGTU rektorius nelinkęs pritarti pastaraisiais metais transliuojamai žiniai, neva aukštasis mokslas Lietuvoje niekam tikęs, todėl įvardija ir jo laimėjimus apibendrinantį pasiekimą – QS universitetų reitinge šiemet pasirodė keturių Lietuvos universitetų pavadinimai. Tai reiškia, kad turime kelis lyderius, kurie pakliūva tarp 5 proc. geriausių pasaulio universitetų.

A.Daniūnas nurodo svarbų šių metų uždavinį – aiškiai įvardyti universitetams ir kolegijoms keliamus kokybės reikalavimus. Jie, beje, nebūtinai turi būti žymiai griežtesni, bet tikrai tikslesni.

O štai KTU rektorius P.Baršauskas įsitikinęs, kad formuluojant reikalavimus dar reikia išnarstyti bendrą aukštojo mokslo kratinį ir tiksliai išaiškinti, kas yra kas: kas yra universitetas, kas yra kolegija, o kas – profesinė mokykla. „Nuo to ir turime pradėti, tada bus aišku, kokių pokyčių reikia. Yra universitetų, kurie nori kokybės, už jų reikia kabintis, bet patys, be valstybės paramos, proveržio jie nepadarys“, – aiškina P.Baršauskas.

VGTU rektorius pokyčių gaires regi dokumente – aukštojo mokslo pertvarkos koncepcijoje, kurią parengti dar iki šių metų vidurio galėtų Vyriausybė, aukštosios mokyklos, socialiniai partneriai. „Tai būtų koncepcija, atitinkanti nūdienos vidinius ir išorinius reikalavimus“, – paaiškina A.Daniūnas.

Rektorius pabrėžia, kad jei tokie reikalavimai at­si­ras, svarbiausia, kad jie būtų taikomi ir universitetams, ir kolegijoms: „Aukštojo mokslo sistema yra bendra, todėl ir kokybės reikalavimai turi būti taikomi visiems.“

Pasak A.Daniūno, jei tokia koncepcija bus pernelyg detali ir perkrauta smulkmenomis, ji vargiai turės po­veikį. „Studijų kokybė, mokslo tarptautiškumo di­dinimas ir  jo valdymas, poveikis regionui – šie ir daugiau svarbių dalykų turėtų joje atsidurti“, – vardija VGTU rektorius.

47 mokyklos ar 47 universitetai?

Ateinantys metai, rektorių įsitikinimu, yra laikas pradėti diskusiją dėl pamatinių dalykų – įstaigų tinklo racionalizavimo ir aukštojo mokslo finansavimo. O tankus institucijų tinklas su finansiniu nepritekliumi universitetuose susijęs panašiai kaip didelis, bet skylėtas bendrojo ugdymo mokyklų tinklas su neseniai streikais išreikštomis mokytojų bėdomis – mažu mokinio krepšeliu, mažu pedagogų atlyginimu. Abiem atvejais, be finansavimo didinimo, yra kita alternatyva – peržiūrėti, ar visos išlaidos pagrįstos.

„Šiemet reikia sprendimų ir dėl 47 aukštųjų mo­kyklų tinklo. Tačiau šis skaičius yra ir kolegijos, ir universitetai, ir valstybinis, ir privatus sektorius“, – kaip ir dėl kokybės reikalavi­mų, patikslina VGTU rektorius.

Neretai kalbant apie tinklo dydį skaičiuojamos 47 aukštosios mokyklos, o keliant reikalavimus masteliai siaurėja – linksniuojami tik universitetai.

Jau bent kelerius metus kuriant scenarijus, kaip reikėtų pertvarkyti universitetų tinklą, buvo pateikiamos lyg ir dvi galimybės: politinis, brutalus scenarijus – kažkokiu būdu uždaryti kai kurias aukštąsias mo­kyklas, realesnis – apsieiti be valstybinės prievartos, bet sukurti motyvaciją aukštosioms mokykloms, kad jos jungtis pradėtų pačios, „iš apačios“.

Brutalaus universitetų tinklo išdraskymo prievarta galimybę atmetantis VU rektorius A.Žukauskas pa­brė­žia, kad pernelyg sureikšminamas ir didelis įstaigų skaičius, tačiau ne jis, o jų veiklos kokybė yra svarbiausia. Viena iš išeičių dėl studentų mažėjimo merdinčiam tinklui būtų virtuali universitetų tinklaveika.

„Kai yra tokios informacinių technologijų galimybės, galima sukurti bendras modulines sistemas, kurios veiktų šalies mastu, kaip Švedijoje. Tada vieno universiteto studentai gali paklausyti vieno modulio ir grįžti į savo universitetą. Taip sutaupoma lėšų, – aiš­kina A.Žukauskas. – Mažesnės institucijos galėtų veikti efektyviau: universitetų įtinklinimas leidžia judėti studentams, susitelkti į  kompetencijų mokymą, kai vienų modulių moko vienas universitetas, ki­tų – kitas, stipresnis toje srityje. Tačiau tokioms sistemoms sukurti reikia investicijų. Manau, kad pirmiausia universitetai tai turi spręsti savo iniciatyva, nes prievarta sukeltų tik pasipriešinimą ir sąmyšį.“

Aukštųjų mokyklų tinklo pertvarka – ne tik Lie­tuvos mėgstama tema. Skirtumas, kad kitos valstybės ją ne tik aptarinėja. P.Baršauskas mini pavyzdžius Eu­­­ropoje ir netolimos, gera švietimo ir mokslo vadyba pasižyminčios Estijos patirtį: 2000–2012 m. Estijoje iš 41-os liko 22 aukštosios mokyklos.

„Dabar estai sako: Estijoje bus trys universitetai – du Taline, vienas Tartu, visi kiti bus asocijuoti, prijung­ti prie trijų, nes tiek užtenka. Aukštojo mokslo ins­titucijų tinklą, jų skaičių optimizuoja Prancūzija, Vokietija, Suomija, Švedija, net Velsas. O mes, ignoruo­dami tarptautines tendencijas, einame priešinga kryp­timi“, – vardija KTU rektorius.

Priešinga kryptimi reiškia tai, kad kolegijos nori stieb­tis iki universitetų lygio ir kai kuriose srityse bando su jais supanašėti. Pripažinimas, kad kolegijos gali bandyti imituoti universitetų funkciją ar darbą kuriant žinias, mokslą, atsilieptų joms ir dosnes­niu finansavimu, galbūt universitetų sąskaita.

„Kolegijos nori tapti beveik universitetais, lyg siekiama, kad aukštosios mokyklos suvienodėtų. Pir­miausia to būti negali, nes mokslo kūrimas yra univer­siteto esmė. Antra, turime turėti ir universiteto, ir ­kolegijos absolventų, nes skirtingi jų gebėjimai ir yra privalumas“, – paaiškina A.Daniūnas.

„Mums reikia kriterijų, kas yra universitetas, kas yra kolegija, kas yra profesinė mokykla, kas kokius ta­lentus ugdo, ir pagal tai skirstyti finansavimą. Pa­prasčiausia apibūdinti universitetą – tai mokslu pa­remtos studijos, o studijos kolegijose paremtos prak­tika, nes jas baigęs žmogus turi būti pasirengęs dirbti. Bet kolegijos absolventas nėra lyderis, jis kito profilio žmogus, kurio labai reikės. Tačiau dabar sumaišyta viskas, mokslas duodamas ir kolegijoms“, – tęsia P.Baršauskas.

Kad universiteto ir kolegijos sąvokas bei joms ke­liamus tikslus reikia atskirti, neabejoja ir ­A.Žu­kaus­kas. Jis detaliau apibrėžia skirtingų aukštųjų mokyklų sąvokas ir paaiškina, kad universitetas absolventui suteikia du dalykus: be specialybės, kuri leistų įsilieti  į darbo rinką, jis išugdo instinktą suprasti, pažinti da­ly­k­us, gilintis į problemas ir domėtis naujovėmis. Su­si­domėjimas sukeliamas atliekant mokslinę veiklą. O ko­­legija gali suteikti aukščiausią kvalifikaciją, kuri kai kuriais atvejais gali viršyti universiteto suteikiamą specialybę, bet šioje institucijoje neturi būti atliekami mokslo tyrimai, kuriamos žinios.

„Užuot skatinus, kad kolegijos stiprintų specialistų profesinių gebėjimų ugdymą, joms atveriamas langas į mokslinius tyrimus: jos tokiomis pat teisėmis dalyvauja mokslinių tyrimų projektų konkursuose. Neaišku, kodėl taip elgiamasi, normaliomis sąlygomis valstybėje to būti neturėtų, nes tai per didelė prabanga“, – tvirtina VU rektorius.

Kai žmogiškieji ir materialiniai ištekliai riboti, ne­galima subalansuoti to, kad skirtingų tipų aukštosios mokyklos dubliuotų viena kitą ir prisiimtų sau net pa­gal teorinį apibrėžimą netinkančias funkcijas. Vis dėlto įmanomas ir toks modelis, bet tada jam reikia ir atitinkamų sąlygų – skirtingų strategijų.

„Reikėtų atrinkti universitetus, kurie, kaip norima, pasiektų pasaulinį lygį, juos vienaip finansuoti ir gerinti jų kokybę. Jei valdžia nori masiškumo, kita strategija turėtų būti taikoma kitiems universitetams, kurie suteiktų masinį pigų išsilavinimą, ir būtų daug diplomų. Tai galėtų būti kolegijų vaidmuo“, – paaiškina VU rektorius.

Žinoma, sunku įsivaizduoti dvi skirtingiems tikslams sudarytas strategijas, nes nėra vienos geros. Užuomazgos formuluoti bendrą strategiją kol kas labiau apsiriboja skirtingų institucijų pageidavimais.

Greičiau faktas nei prognozė yra tai, kad Lietuvos mokslas turės tapti globalesnis. VGTU rektorius primena, kad srityje, kurioje globalizacija neišvengiama, universitetai negali bandyti išsilaikyti tik nacionalinėje rinkoje.

„Studijų globalizacija jau įvyko: studentas gali studijuoti, kur tik nori. Tačiau apie mokslo globalizaciją viduje kalbame nedaug. Žinoma, mokslas niekada ir nebuvo nacionalinis, tačiau dabar tarptautiniai mokslo projektai stambėja, pakliūti į juos darosi sunkiau. Lietuvos universitetams svarbu tapti didelių projektų dalyviais, tačiau tai yra iššūkis net geriausiems mūsų universitetams, nes į didelius projektus pretenduoja labai stiprūs mokslo centrai. Kita vertus, Lietuva ry­žosi mokslo slėniams, sumaniajai specializacijai, o tai yra galimybė Lietuvos mokslui gerai at­ro­dyti tarptautinėje arenoje“, – komentuoja A.Da­niūnas.

VU imsis šantažo

2015-aisiais žiniasklaidą sugraudino ir priėmimo į aukštąsias mokyklas rezultatai. Nors antraštėse „pa­siektas dugnas“ ir priėmimo rezultatai tampa ko­ne si­no­­nimais skelbiant jau kelių priėmimų rezultatus, kai šie­met į aukštąją mokyklą įstojo abiturientai, ne­lai­kę nė vieno valstybinio egzamino, už galvos su­si­ėmė visi. Smulk­mena, bet maloni, kad tai įvyko metais, kai mi­nis­terija prisakė nepriimti bet ko – laikytis kon­kur­si­nio balo reikalavimų, kurie lyg ir nustato ko­kybės kartelę.

Prezidentė pateikė Mokslo ir studijų įstatymo pataisas, pagal kurias stojantieji į aukštąją mokyklą turi būti išlaikę bent vieną valstybinį egzaminą. Su­tarė ir universitetų rektoriai: šiemet visi prašys stojančiųjų surinkti ne mažesnį kaip 2 konkursinį balą, svarbiausia – tai galios ir mokantiems už mokslą, ir siekiantiems diplomo valstybės lėšomis. Po šiųmetės patirties, kai atsirado aukštųjų mokyklų, kurios konkursinio balo netaikė arba jį sumažino vėlesniuose priėmimo etapuose, nežinia, kaip tas kilnus kokybės siekis suveiks.

„Jei į Mokslo ir studijų įstatymą bus įtrauktas Pre­zidentūros siūlymas, tai bus žingsnis siekiant kokybės, tik kad ne visi to laikosi. Nėra arbitro, mi­nis­te­ri­jos, kuri tai prižiūrėtų“, – praėjusių metų priėmi­mo į aukštąsias mokyklas patirtį primena KTU va­dovas P.Bar­šauskas.

O VU rektorius kalba atvirai: universitetas net ėmėsi savotiško „šantažo“: jei kolegos ignoruos reikalavimą, VU taip pat atsisakys kartelės. „Jei universitetai nesilaikys susitarimo, mes irgi nuleisime kartelę ir neleisime kitiems priimti studentų mūsų sąskaita. Kai kartelės nebus, jie ateis pas mus. Ilgiau tai tęstis nebegali: studijų krepšelio kaina universitete, kuris neturi jokių reikalavimų, ir universitete, kuris turi aiškius kokybės kriterijus, yra ta pati“, – piktinasi A.Žu­kauskas.

Rektorių konferencijos prezidentas A.Daniūnas sako, kad dar šiemet planuojama tobulinti priėmimo į aukštąsias mokyklas sistemą: „Daugiausia kalbame apie konkursinio balo kėlimą, egzaminų reikalavimus, tačiau priėmimas yra daug platesnis. Ir mes pa­tys, universitetai, siūlysime, ką daryti, kad tvarka bū­tų geresnė, nepaisant to, kad ir dabartinė sistema veikia tikrai neblogai.“

Įdomių dalykų gali nutikti ir per priėmimą į antrosios pakopos – magistrantūros studijas. 2015-aisiais pri­­imtas nutarimas, leidžiantis universitetams savo nuožiūra priimti kolegijų absolventus tiesiai į magistran­tūros studijas (be išlyginamųjų studijų, kaip anksčiau). Rektoriai dar kartą aiškina universitete įgyto ba­ka­lauro ir kolegijos suteikiamo laipsnio skirtumus ir bai­minasi, kad kai kurie studentų praradę universitetai gali netaikyti tankaus egzaminų rėčio kolegijų studentams.

„Universitetas spręs, ar priimti kolegijoje bakalauro diplomą įgijusį studentą tiesiai į magistrantūrą. Anksčiau kolegijų absolventams, norintiems pretenduoti į magistro diplomą, reikėjo arba studijuoti pa­pil­domai, arba išlaikyti egzaminus, – paaiškina A.Da­­­­­niūnas. – Magistrantūra universitete turi būti aukš­to ly­gio. Antrosios pakopos studijoms reikia ba­zinio universitetinio išsilavinimo. Net labai gerai pa­rengtų kolegijų studentų išsilavinimas yra orientuotas į praktinį rengimą, tad dėl fundamentalaus išsilavinimo trūkumo studentas negali iškart sėkmingai studijuoti magistrantūroje. Tai ypač ryšku tiksliuosiuose, inžineriniuose moksluose.“

Pavyzdžiui, VU atmeta galimybę, kad kolegijos ab­solventams suteiks galimybę siekti magistro laipsnio, laikomo pirmuoju moksliniu, automatiškai. Rek­torius A.Žukauskas patikina, kad profesinis bakalauras negali būti prilygintas universiteto, mokslo tyrimų institucijos, suteikiamam bakalaurui. Be to, juk stojant į kolegiją studentui keliami mažesni reikalavimai, o kartais tokių iš viso nėra.

„Bet jei gabus jaunuolis išlaiko tam tikrus egzaminus, kodėl gi ne? Vėliau jis gali studijuoti ir doktorantūroje. Pasaulyje daug pavyzdžių, kai gabūs žmonės iškart tiesiog negalvojo apie studijas universitete“, – sako A.Žukauskas.

Talentas už 500 eurų

„Šiemet turi būti kalbama ir apie aukštojo mokslo fi­nansavimo indeksavimą. Tarkime, mokytojai kalba apie per mažus atlyginimus, tai suprantama, bet nenorėdamas supriešinti ir gerbdamas sunkų mo­kytojo dar­­bą, tik pasakysiu, kad kai kuriais atvejais jų darbo už­mokestis didesnis nei docento, kuris, be pe­da­­go­ginio darbo, dar kuria ir mokslą“, – sako A.Daniūnas.

Statistikos departamento duomenimis, universitetų dėstytojų atlyginimas „į rankas“ 2015 m. buvo 670, o mokytojų – 610 eurų. Vadinasi, konkrečiais atvejais bakalauro laipsnį turintis pedagogas gali uždirbti daugiau už mokslinius ir pedagoginius laipsnius tu­rintį dėstytoją.

KTU rektorius P.Baršauskas sako, kad universiteto galva gali keliems žmonėms pasiūlyti gerą atlyginimą, atitinkantį tokį, kokį specialistas gautų versle. Tačiau taip pakelti darbo užmokestį įmanoma vienetams, „žvaigždėms“, o ne keliems šimtams dėstytojų.

„Kad užsidirbtų pragyvenimui, dėstytojas laksto per kelis universitetus, o tai kokybės neprideda. Nėra sistemos, kad būtų, pavyzdžiui, kaip Stanfordo universitete, kai dėstytoju tampa vienas talentas iš 60 kandidatų, jis gauna fantastišką atlyginimą ir siekia kokybės. Universitetai sprendžia žmonių problemą, nes į talentų mokyklas ateina vidutinybės. Kaip pritraukti talentą už 500 eurų?“ – svarsto P.Bar­šauskas.

Laimingi 2016 metai aukštajame moksle neapsieis be vertybinio požiūrio į talentų kalves ir aukščiausios kvalifikacijos visuomenės dalį – akademinę bendruomenę.

Požiūrį galima pristatyti VU rektoriaus A.Žu­kaus­ko atviro laiško statistika: Kenijos (vienam gy­ventojui tenkantis BVP – 1,3 tūkst. JAV dol.) Ke­nya­t­tos universitete profesorius gauna 1,5 tūkst. eurų at­lyginimą bei butpinigių ir kelionpinigių. Lietuvoje (BVP – 16,5 tūkst. JAV dol.) Vilniaus universitete pro­­­­­fesorius gauna mažesnį kaip 1,2 tūkst. eurų atlyginimą ir jokių priedų.

Kuris universitetas patenka tarp 550 pasaulio ge­riausiųjų?

Mokiniai su didele įmone imasi kurti bendrą organizaciją: vaikai beria idėjas, kaip tobulinti jau pagamintus produktus arba gaminti naujus, galvoja įmonės nuostatus ir tariasi, kaip balsuodami akcininkai ją valdys. Atrodytų, geroji privačios didmiesčio mokyklos patirtis, kai realaus verslumo ir kūrybiškumo moko savo srities profesionalai.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Nieko panašaus, visa tai vyksta Kaišiadorių rajono pakraštyje, Paparčių pagrindinėje mokykloje.

Paskutinis autobusas į Paparčius iš miesto atvažiuoja 14 valandą, darbą šioje seniūnijoje turi mažiau kaip trečdalis gyventojų. 60 proc. Pa­parčių mokyklos ugdytinių gauna socialinę paramą, ketvirtadalis jų yra iš vaikų globos na­mų, o 20 mokinių – iš socialinės rizikos šeimų.

„Vienas vaikas sugalvojo, jog ant grindų šepečio reikėtų paminkštinimo, kad ant delnų neatsirastų nuospaudų. Išgirsti tokią idėją ir supranti, kad jis pasakoja savo patirtį, kai daug dirbantis kaimo vaikas šlavė tol, kol pritrynė pūsles. Tokiu nuoširdumu ir idėjomis galima žavėtis“, – apie projekte „Verslo vaikai“ gimstančias idėjas ir jų prasmę pasakoja „Tegra“ įmonių grupės valdybos narys Rinardas Goda.

Maždaug kas dvi savaites skirtingos „Tegra“ atstovų komandos vyksta į Paparčių mokyklą ir su mokiniais aiškinasi pamatinius dalykus apie verslą: kas yra bendrovė, kaip vyksta akcininkų susirinkimas, kas yra notaras. Nors dabar šie terminai mokiniams skamba lyg atklydę iš tolimos planetos, sąvokų prireiks, nes drauge su „Tegra“ vaikai steigs bendrą įmonę. „Ji gyvuos 356 metus“, – su šypsena, bet užtikrintai prognozuoja R.Goda, paklaustas, ar dar ilgai verslininkai važinės į Paparčius.

Ryšys su Vilniaus bendrove toli gražu nėra vie­nintelė įdomi detalė apie šią mokyklą, o jos part­nerių ar draugų sąraše – ir Kauno technologi­jos universitetas, ir Kauno miškų aplinkos inžinerijos kolegija, ir „Mokytojų mokyklos“ projektas, ir į Paparčius atvežama tapybos ant vandens, ebru meno, terapija, ir daug kitų iniciatyvų įdomesniam mokinių bei bendruomenės gyvenimui.

Pasirodo, vertingų dalykų Paparčiuose ėmė daugėti prieš šešerius metus, kai pradėjo dirbti naujoji mokyklos direktorė, istorikė Akvilė Grigienė (45 m.).

Kasdien į darbą Paparčiuose ir atgal namo į Žiežmarius ji sukaria per pusšimtį kilometrų, bet pasibaigus pamokoms mokykla, kurioje nė­ra nė vieno vietinio mokytojo, neužsidaro. Pa­par­čių gyventojai prisipažįsta kartais atsidūstantys, kad ši direktorė jiems – net per didelė dovana.

Per šešerius šios direktorės darbo metus mo­kykla jau galėjo būti uždaryta, juk joje mokosi 101 vaikas, neretai turintis specialiųjų poreikių arba atėjęs iš skurstančios šeimos. Tačiau tokios socialinio ekonominio paveikslo detalės A.Gri­gie­nei, kuri svarstė įkurti savo mokyklą, dvejonių ne­kėlė.

„Vaikai manęs niekada negąsdino. Dirb­da­ma su jais matau prasmę, nes maži žmonės mo­kyk­loje kuria savo ateitį, – įsitikinusi ji. – San­tykis su mažu žmogumi man labai svarbus, o vai­kams reikia erdvės, kurioje jie galėtų reikštis ir pamatyti kitokio gyvenimo, – tokią mo­kyklą ir kuriame. Kai mokyklos sienas dažėme šviesiomis spalvomis, kiti direktoriai juokavo, kad vaikai sienas išteplios, bet taip nenutiko, nes vaikams reikia šviesos.“

Tokių direktorių Lietuvoje vienetai

„Veido“ kalbinti švietimo eks­pertai, susipažinę su šia vadove per įvairius projektus ir apstulbę nuo didžių jos darbų bei ateities pla­nų įprastoje, kai kam gal net pras­­­­toje, mokykloje, sako, kad tokių di­rek­torių kaip ji Lie­tuvoje yra vienetai: dėl vaikų ji galinti padaryti viską.

Ne tik dėl vaikų, bet dėl visos bendruomenės, nes A.Grigienė savo darbais ir planais jau ištrynė ribas tarp švietimo ir geresnio socialinio viso rajono gyvenimo.

Dabar ji užsidegusi nauja idėja – mokykla turi tapti daugiafunkciu centru, kuriame būtų ir mokykla, ir biblioteka, ir kultūra. Dar nedrąsiau pati direktorė užsimena apie kitas šio centro paslaugas – socialinės reabilitacijos, kad specialiųjų poreikių rajono vaikai Paparčiuose gautų įvairią terapiją.

Tačiau šis pasakojimas ne toks, kuriame direktoriaus aktyvumą ir mokyklos pažangą galima pamatuoti vien dalyvavimu projektuose, gau­to finansavimo skaičiais, mo­kinių akademine pažanga ar dar kitais mokyklose įprastais matais. Gal todėl, kad A.Gri­gie­nės rūpestis – ne vien vaikų ug­dymas ir pamokos nuo skam­bučio iki skambučio, jos dar­bai rajono gyventojams matomi plika akimi.

Pavyzdžiui, vieną moterį visas kaimas jau buvo nurašęs – geria, keturiais vaikais nesirūpina, o naujoji direktorė pakvietė ją dirbti mokyklos valytoja. „Dabar į tą moterį gražu žiūrėti: kas rytą išsipuošusi eina į darbą ir, svarbiausia, rūpinasi savo vaikais“, – nuostabos neslepia viena Paparčių gyventoja.

O štai jaunas vyras liko vienas su dviejų mė­ne­­sių dukra ant rankų. Bendruomenėje žinomam kaip nagingam darbininkui A.Grigienė pa­siū­lė dirbti meistru: ne tik įtaisė į darbą, bet ir lei­do perpiet trumpam grįžti namo dukters pa­mig­dy­ti.

„Turime ir naujakurių, šeimą su septyniais vaikais, kurie atsikraustė į Paparčius neturėdami kur gyventi. A.Grigienė rado jiems namelį, kuriame galėtų gyventi nemokamai, susitarė su Maltos ordinu, kad atvežtų jiems maisto“, – mokyklos direktorės gerų darbų sąrašą tęsia Paparčių seniūnė Lina Balandienė.

„Veido“ kalbinti Paparčių seniūnijos gyventojai sako, kad padėtis jų miestelyje nėra tragiška – tai greičiau tipinis provincijos vaizdas, ta­čiau neneigia, jog tądien, kai atėjo dirbti to­kia direktorė, bendruomenei pasisekė.

„Paparčiai yra labiausiai nutolę nuo rajono centro, tad kultūrinis gyvenimas čia skurdus, bet direktorė rūpinasi ne tik švietimu, – argumentuoja Kaišiadorių rajono savivaldybės Švie­timo skyriaus vyriausioji specialistė Edita Na­vickienė. – A.Grigienė pradėjo nuo bendruomenės, kolektyvo telkimo, ėmė dalyvauti įvairiuose projektuose, o dabar mato platesnę viziją – įkurti daugiafunkcį centrą. Manome, kad pakeisti mokyklos tipą būtų geras sprendimas, nes įvairią veiklą koordinuotų vienas žmogus, nereikėtų spręsti veiksmų suderinamumo problemų.“

„Direktorė kuria santykius su tėvais, bend­ruo­mene, kaimynais – kultūros namų filialu, se­niūnija, vaikų globos namais. Kartais net pagalvoju, kad tiek daug informacijos, kiek ji pristato apie pinigus, jų panaudojimą, mokinių tėvams net nereikia, – antrina greta Paparčių mokyklos esančių Šv. Juozapo vaikų globos namų direktorė Rūta Kanclerytė. – Mokykloje yra įvairaus neformaliojo ugdymo, daug projektų, daug išvykų. Direktorė nori sudaryti sąlygas, kad vaikai kuo daugiau pajustų ir pačiupinėtų, bet tam reikia ir tėvų paraginimo, o kartais, atrodo, geriau pažaisti kompiuteriu, nei pasukti galvą.“

Ji priduria, kad mokykloje pradėjus dirbti naujajai direktorei vaikų globos namų ir mokyklos bendravimą per pastabas pažymių knygelėse ir auklėtojų iškvietimus dėl drausmės pakeitė įprasti susitikimai ir pokalbiai apie rūpesčius ir svajones.

A.Grigienė pritaria, kad jos vadovaujama mokykla yra atvira, juk vienam vaikui išauginti reikia viso kaimo pastangų. Vis dėlto ji tvirtina nedaranti nieko neįprasta, juk visuose strateginiuose dokumentuose įrašyta mokyklos misija ugdyti atvirą, atsakingą ir kūrybingą žmogų, tad kodėl šitaip ir nesielgti, kodėl neparodyti kitokio gyvenimo, nei artimiausia vaikų aplinka?

Kitokį gyvenimą Paparčių mokiniams rodo ir „Tegra“, kuri, beje, jau pagamino ir į Lietuvos parduotuvių lentynas greitai pristatys šiame projekte sukurtą produktą – mokytojo pasiūlytus dviračių dažus. R.Goda, paklaustas, kodėl randa noro, laiko ir darbuotojų nuvykti į mokyklą rajono pakraštyje, nukerta, kad jų iniciatyva – anokia labdara, greičiau abipuse nauda paremtas sandoris: „Vykstame ten, kad gautume pridėtinės vertės ir tokios pat naudos suteiktume vaikams. Ga­li­ma manyti, kad jų gyvenimas turi nuspėjamą atei­tį, tačiau kai įsimaišome mes, ta ateitis nebėra tokia užprogramuota. Lygiai taip pat tikimės nau­dos sau – kad ir idėjų, pasiūlymų. Grįžęs iš Pa­parčių jautiesi kitoks, turi naujų minčių, ką jau kal­bėti apie energiją, kurios įsikrauni. Didelė do­vana – pamatyti savo klaidas. Kai vaikai ima nuobodžiauti, supranti, kad jau kurį laiką nieko įdomaus nepasakei, o juk suaugusieji, kai su jais bendrauji, kad ir kaip nuobodu būtų, linksi galva.“

„Paklausiau vaikų, kokios būtų jų svajonės, jei turėtume milijoną eurų. O jie svajoja apie daiktus, kuriuos mato artimoje aplinkoje, – televizorių, žaidimų kambarį. Man buvo liūdna, kad jie neturi tikrų svajonių, pavyzdžiui, kodėl nori tik keturkampių stalų. Paraginti jie ėmė įsivaizduoti daugiau galimybių. Tiesa, du berniukai norėjo akvariumo su krokodilais“, – apie užduotį „Verslo vaikų“ projektui pasakoja direktorė A.Grigienė.

Paparčių mokiniai per metus išvyksta į daugiau kaip 20 edukacinių kelionių, kurių vertė didesnė, nei nueiti į kiną didmiestyje, nes vaikai patiria naujų įspūdžių. Tiesa, direktorė baiminasi, ar galės taip dažnai kur nors išvežti savo vaikus, jei mokyklinis autobusiukas, kaip planuojama, bus perduotas autobusų parkui. Viena vertus, jai, kaip direktorei, nereikės sukti galvos, kai automobilis sugenda, tačiau nežinia, ar mokykla galės įpirkti pažintines keliones.

Netrukus mokiniai svarstys, ką norėtų įsigyti už 268 eurus, – tiek pavyko surinkti iš 2 proc. pajamų mokesčio paramos. Norėtųsi daugiau, bet dauguma tėvų gyvena tik iš socialinių išmokų. Tokių pinigų neužtenka sėdmaišiams, kurių vaikai norėtų, bet tai ne bėda – galima juos pripilti grikių.

„Vieno ūkininko paprašėme grikių, kitas verslininkas, baldų gamintojas, padės mums medžiaga, ir pasisiūsime patys“, – kad vaikai sėdmaišius vis tiek turės, patikina direktorė.

Aišku, apie laiką, kurį užtrunka ieškodama verslininkų kontaktų ar siūdindama vaikams sėdmaišius su grikiais, direktorė negalvoja. „Kartais svarstau, kad darbas mokykloje ir yra mano gyvenimas. Mano sūnui jau 24-eri, tad turiu laiko gyventi darbu. Ko gero, kitaip ir neturėtų būti, – svarsto A.Grigienė. – Būna, kad pagalvoju, ar man to reikia, bet kol esu, vadinasi, reikia.“

Pas vaikus – 7 kilometrus pėsčiomis

Paparčių pagrindinės mokyklos sėkmės istorija priklauso nuo vadovo. Kaip ir visų kitų ugdymo įstaigų sėkmė. A.Grigienė įsitikinusi: kad ir ką sakytų mokyklų direktoriai, daug ką lemia jų požiūris ir drąsa veikti. O drąsos šiame darbe reikia kasdien.

Kas mokykloje svarbiau – kimšti žinias pusryčių nevalgiusiam vaikui ar prisiimti socialinę funkciją ir kurti jam geresnę aplinką? A.Grigienė renkasi abu dalykus tuo pat metu. Daugelis gimnazijų susvetimėjusios, nes orientuojasi vien į žinias, nepaisant to, didelės jos ar mažos.

Nė vieno nuopelno sau neprisiimanti direktorė mini savivaldybės Švietimo skyriaus pagalbą, nes į jo darbuotojas dėl bet kokio dokumento gali kreiptis po darbo valandų, ir savo komandą. Mokytojams Paparčių pagrindinės nokyklos vadovė dėkinga už tai, kad jie dirba ilgiau, nei turėtų, ir ne dėl minimalaus atlyginimo, bet dėl vaikų.

„Dailės mokytoja iki kelio, nuo kurio ją paveža į mokyklą, eina 7 km. Ats­tumas nuo jos na­mų iki mūsų mokyklos į vieną pusę – apie 40 km. Pro­fe­sio­nali menininkė, dir­bant keliose vie­tose, Pa­par­čiuo­se dirba tikrai ne dėl atlyginimo, ku­rį gauna už 5 va­lan­das“, – kolektyvu ža­vi­si direktorė.

Vaikų globos namų di­rektorė R.Kanclerytė sa­ko, kad Paparčiuose iš­moks­ta rašyti net tie, ku­rie, atrodytų, jau nieko nesugeba. Ži­noma, to­kia sutrikimų turinčių vaikų pažanga yra ne tik dėl mokytojų, bet ir dėl mažų klasių, kai pedagogai daugiau dėmesio gali skirti konkrečiam vaikui.

„Mūsų vaikai mokytojams tikrai yra iššūkis. Daugiau kaip pusė turi specialiųjų poreikių, raidos, kalbos sutrikimų. Tačiau yra kelios pradinių klasių mokytojos, kurios padaro stebuklus: nemokytinais laikyti vaikai skaito ir rašo“, – stebisi Šv. Juozapo vaikų globos namų direktorė.

O tame pačiame kieme esančios mokyklos direktorė džiaugiasi vaikų globos namų administracijos kontaktais: vaikai išvyko į Briuselį, vienas vaikas, besimokantis pagal pritaikytą programą, ten net skaitė savo parengtą pranešimą anglų kalba. „Įsivaizduokite, ką jam reiškia atstovauti Lietuvai“, – ugdytinių patirtimi džiaugiasi A.Grigienė.

Kad dirbs mokykloje, A.Grigienė prisimena žinojusi dar pirmoje klasėje. Taip nusprendė todėl, kad turėjo pavyzdį – gerą pradinių klasių mokytoją. Vėliau, įkvėpta geros rusų kalbos mo­ky­tojos, skaitė klasiką rusų kalba, o aštuntoje klasė­je, sužavėta chemijos mokytojos, norėjo stu­dijuoti farmaciją. Vėliau chemikė pa­si­keitė, todėl vienuoliktokė grįžo prie pirminės idėjos – mokytojauti.

Kokia pedagogė ji bus, sako nežinojusi. Bet dabar tvirtina, kad yra bloga istorijos mokytoja, nes vadybinį direktorės darbą labai sunku derinti su savo dalyko pamokomis. „Turiu sau priekaištų, kad vadybinis darbas užgožia dėstymą, rimtai galvoju, kaip tai suderinti. Juk net ir prašydamas mokytojų taikyti kažkokią metodiką pirmiausia pats turi ją išbandyti. Bet kai užsispiriu, man pavyksta“, – savo idėjų ir energijos priežastį atskleidžia Pa­par­čių pa­grin­dinės mokyklos direktorė A.Gri­gienė.

Shutterstock nuotr.

2010-aisiais Seimo kanceliarija bandė nuspėti, kaip 2014-aisiais atrodys Seimo interneto svetainė. Pranašystė kainavo 292 tūkst. eurų ir visuomenės kritikos pliūpsnį dėl morališkai pasenusio dizaino ir vėl nežinia kur išleistų pinigų.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Kone karščiausia technologijų skilties naujiena pastarosiomis savaitėmis tapo Seimo interneto svetainė, o šalia buvo linksniuojama sunkiai suvokiama, bet su šiuo produktu kažkodėl gretinama 4 mln. eurų suma. Geroji žinia – į šuns dienas išdėta interneto svetainė be feisbuko ir versijos anglų kalba tiek nekainavo. Mokesčių mokėtojams ji atsiėjo 292 tūkst. eurų.

Bet 4 mln. eurų suma apdainuojama ne be reikalo. Būtent tiek kainavo visas projektas „Elektroninės demokratijos plėtojimas Lietuvos Respublikos Seime“. Naujoji Seimo interneto svetainė yra viena ir, kaip sako šio projekto ekspertai, pigiausia jo dalis. Brangesnė prailgusio projekto pusė – 6 informacinių sistemų modernizavimas ir dviejų naujų sukūrimas – atsiėjo 1,43 mln. eurų, o daugiau kaip pusę projekto išlaidų surijo aukšto patikimumo dubliuotų duomenų centrų įranga.

„Keturi milijonai eurų išleisti, bet atsakymų nėra. Nedirbame su šešiomis informacinėmis sistemomis, jos neveikia taip, kaip turėtų veikti. Gali būti, kad teisės aktų registrui dar prireiks papildomų pirkinių, kad būtų baigtas teisės aktų paieškos sistemos kūrimas“, – kritikos kitoms projekto „E. Seimas“ dalims, kuriomis neva abejoti negalima, nes ne profesionalams jas vertinti, negaili Seimo Audito komiteto pirmininkė Jolita Vaickienė.

Projektas „E. Seimas“ sulaukė ne tik internautų pašaipų: J.Vaickienės žiniomis, Seimo kanceliarijos informacinių technologijų vidaus audito išvados turėtų būti paskelbtos dar šį mėnesį. Galimybės atskleisti daugiau šio projekto detalių neatmeta ir Audito komitetas, tik nežinia, kada jis pats gaus atsakymus.

Į Seimo kanceliariją šis komitetas kreipėsi dar 2014-aisiais, kai projektas „E. Seimas“ pernelyg užsitęsė, bet atsakymų negavo iki šiol. Skaičiuojant nuo 2011-ųjų sutarties su viešojo pirkimo konkurso laimėtoju pasirašymo, technologinį stebuklą užtikrinsiantis projektas turėjo baigtis per trejus metus – pernai.

Vis dėlto 2015-ųjų spalį pagaliau buvo pristatyta naujoji Seimo interneto svetainė. Prie ką tik iškeptos ir ne tik nuo kritikos, bet ir nuo tobulinimo dar karštos svetainės „suaktualinimo“ pluša 13 Seimo kanceliarijos darbuotojų. Maža to, dar iki jos pasirodymo, pristatant bandomąsias versijas, Seimo atstovai jau svarstė, kaip ją reikės priartinti prie šiandienos.

Vienu pirmųjų, bet svarbiu tobulinimo pasiekimų, ko gero, galima laikyti tai, kad nuo praėjusios savaitės lankytojai jau galėjo pasidalyti svetainėje skelbiamomis naujienomis socialiniuose tinkluose – feisbuke, tviteryje. Kitaip tariant, 2015-aisiais atsiradusia svetainės informacija su draugais nebuvo galima pasidalyti, nors ji atnaujinta tam, kad stiprintų Seimo ir visuomenės sąveiką.

2010 m., kuriant reikalavimus ateities projektui, buvo numatyta sukurti ir rubriką vaikams, bet tokios Seimas.lt nėra. Pasirodo, rubrika mažiesiems sukurta buvo, tik Seimo pirmininkė jau ne ta. Vaikams parengtoje skiltyje informacija paseno, nes buvo sukurta pagal praeities projektą, o ne pagal realijas.

„Pristačius atnaujintą svetainę buvo įvairių nuomonių. Daug parlamentarų pasigedo integracijos su socialiniais tinklais. Viena iš paslaugų, kurios iki šiol nėra, – svetainės pritaikymas mobiliesiems telefonams, planšetiniams kompiuteriams. Kai tik galės, mūsų informatikai tai padarys. Nepaisant to, atnaujintoje Seimo interneto svetainėje atsirado privalumų, pavyzdžiui, elektroninės paslaugos“, – Seimo interneto svetainės turinį ir būsimus darbus apžvelgia jos tobulinimo darbo grupės vadovė, Seimo kanceliarijos Komunikacijos departamento direktorė Loreta Raulinaitytė.

Neišpranašavo, ko reikės po penkerių metų

Seimo kanceliarijos Informacijos technologijų ir telekomunikacijų departamento direktorius Jurgis Bridžius aiškina, kad bepigu komentuoti Seimo interneto svetainės dizaino subtilybes, remiantis principu gražu-negražu, nes dizainas pritaikomas greitai ir paprastai. Pasak jo, sudėtingiausia sukurti ir užtikrinti mechanizmo veikimą, kad įvairūs duomenys į svetainę suplauktų iš skirtingų informacijos šaltinių.

J.Bridžius skaičiuoja, kad maždaug trys ketvirtadaliai Seimas.lt arba Lrs.lt esančios informacijos ateina iš kitų duomenų bazių. Tarkime, informacija apie Seimo narius suplaukia bent iš dviejų informacinių sistemų: parlamentaro vardas ir pavardė atkeliauja iš personalo sistemos, nuotrauka – iš kitos, Seimo nario pateikti projektai – iš teisės aktų informacinės sistemos. Todėl už akiai patrauklų dizainą gerokai svarbiau yra informacijos surinkimo mechanizmas.

Vis dėlto J.Bridžius pripažįsta, kad kai kurias Seimo interneto svetainės detales jau galima laikyti „nebemadingomis“. Priežastis paprasta – projektas užsitęsė ilgiau, nei planuota, o jį įgyvendinant kaitalioti reikalavimų ir konkursų sąlygų jo vykdytojams Seimo kanceliarija jau nebegalėjo dėl viešųjų pirkimų tvarkos.

„Kai svarstėme dizainą, niekas neplanavo, kad projektas užsitęs, o vėliau pagal viešojo pirkimo konkurso sąlygas nebegalėjome nieko keisti. Kita vertus, nematau nieko, kas būtų labai pasenę. Svarbiausia, kad yra sukurtas puikiai veikiantis informacijos surinkimo mechanizmas, o turinį „pakišti“ po dizainu galima palyginti greitai“, – viešojoje erdvėje išsakytą kritiką atremia J.Bridžius.

Tačiau toks pasiteisinimas neįtikina Audito komiteto pirmininkės J.Vaickienės. Ji įsitikinusi, kad dar projekto pradžioje iš karto reikėjo formuluoti pagrįstus uždavinius ir tinkamas konkurso sąlygas, kitaip tariant, žinoti, ką nori nusipirkti.

„2014 m. pabaigoje Audito komitetas paprašė Seimo kanceliarijos išsamių šio projekto vykdymo planų, nes projektas jau buvo užsitęsęs ir nebetilpo į jokius terminus. Atsakymo nesame gavę iki šiol, – penkmetį trukusio projekto organizavimu stebisi Seimo Audito komiteto pirmininkė. – Niekas neturi atsakymų į konkrečius klausimus. Net neaišku, kas formulavo projekto užduotis, visi trūkčioja pečiais.“

J.Bridžius patvirtina, kad projektas jau baigtas – visos informacinės sistemos jau sukurtos ir veikia. Tačiau informacinių sistemų naudotojai dar neišnaudoja visų įdiegtų galimybių, pavyzdžiui, funkcijų su elektroniniu parašu, tačiau tai laikina.

Visą projektą „E. Seimas“ planuota įgyvendinti per trejus metus – užbaigti 2014 m. Viešojo pirkimo konkursas dėl informacinių sistemų, finansuojamų iš ES struktūrinių fondų, kūrimo ir diegimo paslaugų buvo paskelbtas dar 2010-ųjų gruodį. O sutartis su laimėtoja – „Affecto Lietuva“ pasirašyta 2011 m. vasarį.

Kaip sako „Affecto Lietuva“ verslo plėtros vadovas Romualdas Budriūnas, pagrindinės projekto gairės buvo nustatytos dar 2006-aisiais, kai buvo parengtas investicinis projektas, o techninės sąlygos ir reikalavimai baigti detalizuoti 2010-aisiais.

„Be abejo, ilgas laikotarpis (šio projekto atveju – ypač ilgas) tarp reikalavimų nustatymo ir projekto įgyvendinimo itin mažina galimybes atsižvelgti į besikeičiančią aplinką ir įgyvendinti inovacijas“, – sako „Affecto Lietuva“ atstovas.

Nė viena pusė – nei užsakovas, nei vykdytojas negali atsakyti, kodėl projekto įgyvendinimas užtruko tiek, kad net Seimo ir Vyriausybės atstovai, turėję būti vaikams skirtoje rubrikoje, spėjo pasikeisti. Viena iš priežasčių, bet ne pagrindinė, yra projekto darbą pakoregavęs 2012 m. priimtas Teisėkūros pagrindų įstatymas.

Štai 2012 m. Seimo kanceliarijos veiklos ataskaitoje minima, kad Seimo kanceliarijos prašymu pratęsta projekto „E. Seimas“ vykdymo trukmė ir skirtas papildomas finansavimas naujai veiklai vykdyti. Tokios nuolaidos padarytos, nes 2012 m. priimtame Teisėkūros pagrindų  įstatyme Seimo kanceliarijai pavesta nauja funkcija – teisės aktų registro tvarkymas.

„Veido“ kalbinti šio projekto ekspertai aiškina, kad tai, kas plika akimi matyti naujoje Seimo interneto svetainėje, visai nieko nerodo apie darbo apimtis ir projekto sudėtingumą. Neva, nors labiausiai sureikšminama interneto svetainė, pagrindinė projekto dalis buvo sukurti būtent Teisėkūros pagrindų įstatymo įgyvendinimo priemones, kurios reikalingos Seimo, Seimo kanceliarijos ir visų teisėkūroje dalyvaujančių institucijų darbui.

„Affecto Lietuva“ atstovas R.Budriūnas pabrėžia, kad projekte „E. Seimas“ buvo kuriamos ir vidinės darbo organizavimo, informacijos valdymo, apdorojimo ir saugojimo sistemos, reikalingos Seimo kanceliarijai.

„Pateikiamos informacijos įvairovė yra didžiulė. Įvairiose vidinėse sistemose ją kuria, tvarko ir saugo daug žmonių, vėliau tik dalis informacijos pateikiama visuomenei interneto svetainėje. Paprastai elektroninių paslaugų projektuose tai, kas matoma visuomenei, būna tik ledkalnio viršūnė, palyginti su organizacijos viduje vykstančių procesų ir sistemų apimtimi bei sudėtingumu“, – apibendrina projektą „E. Seimas“ įgyvendinusių įmonių konsorciumo atstovas R.Budriūnas.

1,5 tūkst. punktų reikalavimų

„Affecto Lietuva“ Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje minima kaip vienintelė viešojo pirkimo konkurso dalyvė, su kuria ir pasirašyta 1,53 mln. eurų vertės sutartis. Tačiau, nors sutartyje figūruoja tik vienos įmonės pavadinimas, pasirodo, kad ji pagal jungtinės veiklos sutartį konkurse dalyvavo kartu su „Sintagma“ ir dar dviem subrangovais.

„Affecto Lietuva“ verslo plėtros direktorius R.Budriūnas, paklaustas, kuo specifinės buvo konkurso sąlygos, kad laimę jame bandyti panoro vos viena įmonė, atsako, jog nemažai įmonių domėjosi galimybe drauge dalyvauti viešojo pirkimo konkurse, tačiau pasiūlymo nepateikė. Kitas įmones atbaidyti esą galėjo itin specifiniai įvairių sričių reikalavimai, kurie buvo nurodyti techninėje užduotyje: teisėkūra, dokumentų ir užduočių valdymas, vaizdo ir garso įrašų, nuotraukų apdorojimo ir saugojimo sprendimai, Seimo interneto portalas (įskaitant ir interneto svetainę) su sudėtingomis elektroninėmis paslaugomis. Be to, Seimo kanceliarija iškėlė ir daugiau reikalavimų – el. dokumentų ir el. parašo sprendimų, lietuvių kalbai specialiai pritaikyto indeksavimo ir paieškos sprendimų su atitinkamų LRS kanceliarijos specifikai pritaikytų žodynų pateikimu.

Vienas tiekėjas šių visų sprendimų įgyvendinti negalėjo, tad norėdama įvykdyti įvairiausias užduotis „Affecto Lietuva“ į konsorciumą pasitelkė bendrovę „Sintagma“ ir kitų subrangovų, kurie atsakomybę pasiskirstė pagal savo kompetencijas. R.Budriūnas skaičiuoja, kad iš viso reikėjo įgyvendinti per 1,5 tūkst. punktų funkcinių ir nefunkcinių reikalavimų.

„Akivaizdu, kad tokie projektai imlūs tiek laikui, tiek žmogiškiesiems ir finansiniams ištekliams. Tenka tik apgailestauti, kad viešumoje pradėta diskusija neįvertinus viso projekto apimties, jo sudėtingumo ir nesuvokiant, jog svetainė – tai tik projekto ledkalnio viršūnė“, – „Veidui“ atsiųstame atsakyme teigia „Affecto Lietuva“ atstovas.

2014 m. Seimo interneto svetainės kūrimą iš „Affecto Lietuva“ perėmė „Sintagma“, šiai bendrovei atiteko ir vadovavimas Seimo kanceliarijos informacinių sistemų kūrimo konsorciumui.

„Nors projekto pradžioje „Affecto Lietuva“ dirbo prie Lrs.lt svetainės koncepcijos, galutiniame svetainės sprendime nėra jokių tiesiogiai naudotojams matomų „Affecto Lietuva“ sukurtų komponentų“, – patikslina R.Budriūnas.

Tačiau dabar interneto svetainės tobulinimu rūpinasi tik kanceliarijos darbuotojai, o ne visą „E. Seimas“ projektą įgyvendinusios įmonės. L.Raulinaitytė svarsto, kad sprendimas patiems darbuotojams kurti svetainės turinį yra geriausias. Pavyzdžiui, už Danijos parlamento Folketingo interneto svetainės kūrimą buvo atsakingas vienas darbuotojas Monginas Forrestas, kuris dirbo kartu su rangovu: tris dienas jo įmonėje, dvi – parlamente.

Pagal lietuvišką Seimas.lt svetainės versiją netrukus planuojama bent kai kurias jos dalis pristatyti ir anglų kalba. Dalį rubrikų planuojama papildyti, kad, pavyzdžiui, renginių rubrikoje informaciją apie posėdžius skelbtų ir frakcijų vadovai. Planuojama lankytojus supažindinti ir su intensyviu Seimo darbu tarptautinių ryšių srityje: Seimo Užsienio reikalų komiteto biuras ir Tarptautinių ryšių departamentas turėtų suaktualinti, iliustruoti savo informaciją tarptautinių ryšių rubrikai, o Seimo Europos reikalų komitetas ir Europos informacijos biuras turėtų padėti tobulinti rubriką „Seimas ir Europos Sąjunga“.

O abejones dėl atnaujintoje Seimo interneto svetainėje išlaikyto „valdiškumo“ L.Raulinaitytė išsklaido kitų valstybių patirtimi. Ji aiškina, kad visų ES parlamentų interneto svetainėse pirmiausia turi būti matoma svarbiausia, parlamento darbą pristatanti informacija, todėl šios tvarkos jaukti negalima. Dėl darnos ir įpročio išsaugotas ir tamsiai raudonos bei pilkšvos spalvos derinys – pilkas fonas dera prie Seimo logotipo, o tamsiai raudona interneto svetainės aplinka atrodo kur kas geriau nei žalia, kuri buvo išbandyta.

„ES nacionalinių parlamentų interneto svetainių centre visada yra informacija apie plenarinius posėdžius, nes juose priimami sprendimai viso parlamento vardu. Antra labai svarbi rubrika yra komitetai ir komisijos, tada – frakcijos. Naujoje svetainėje frakcijos nuspalvintos skirtingomis spalvomis. Artimiausiu metu šią iliustraciją patobulinsime ir nurodysime, kas sėdi kiekvienoje kėdėje“, – komentuoja L.Raulinaitytė.

Sunku būtų detaliau suskaičiuoti, kiek pinigų išleista valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų informacinių technologijų poreikiams – sistemoms, svetainėms ir kitoms priemonėms.

Elektroninėms ir viešosioms paslaugomis kurti 2007–2013 m. finansiniu laikotarpiu buvo skirta 96 mln. eurų ES paramos lėšų. Kaip anksčiau apskaičiavo „Veidas“,  nors šios investicijos turėjo apkarpyti valdininkų skaičių, jis išaugo 10 tūkst.

Praėjusį birželį Seimo Audito komitetas atkreipė dėmesį į brangiai kainuojančių, bet abejotinos naudos informacinių sistemų kūrimą, įrangos, kuri turėtų palengvinti gyvenimą žmonėms ir verslui, pirkimą. Seimo Audito komitetas birželį skelbė, jog, nepaisant 1 mlrd. Lt valstybės investicijų į informacines technologijas, prireikus pasinaudoti kokia nors sistema paaiškėja, kad ji neveikia.

„Yra sukurta arti 100 įvairių informacinių sistemų ir registrų, kuriuos valdo skirtingos institucijos. Ir nors teisės aktuose numatyta, kad valstybė negali reikalauti pakartotinai teikti informaciją, kuri jau yra pateikta, realiai dėl sąveikų trūkumo tai neveikia. Ir atrodo, kad tai tenkina informacijos valdytojus, savo sistemų palaikymui ir tobulinimui reikalaujančius nuolatinių investicijų. Be to, nėra vieno atsakingo asmens ar institucijos, kuri disponuotų visa informacija apie tai, kokie duomenys turimi registruose ir informacinėse sistemose. Neturint bendro vaizdo neįmanoma pagrįsti sprendimų nei dėl informacijos poreikio, nei dėl jos valdymo, nei dėl reikalingų investicijų“, – birželį komentavo Audito komiteto pirmininkė J.Vaickienė.

Per pusmetį aktualijos mažai tepasikeitė. Atrodo, kad šių metų pabaigos „E. Seimas“ trileryje taško padėti dar negalima. „Šis projektas ne tik kelia klausimų. Į juos nėra atsakymų tą pačią dieną ir tą pačią minutę“, – apibendrina J.Vaickienė.