lukas

Kai mama ketverių metų Lukui Baltramaičiui pasiūlė knygyne išsirinkti vaikišką knygelę, turėjo sūnui nupirkti Latvijos atlasą. Būdamas penkerių darželinukas auklėtoją nustebino piešiniu – Europos žemėlapiu, žinoma, su pažymėtomis sostinėmis. O šešerių pirmokas namie pripildavo ištisus sąsiuvinius, kad tik raštas pagražėtų. Šiandien jau šešiolikmečiam Lukui Joniškyje nėra lygių. Kad ir į kokią olimpiadą nueitų, joje vis tiek laimi.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Lukas – Joniškio „Aušros“ gimnazijos dešimtokas. Šiemet jis laimėjo pirmas vietas visose šešiose Joniškio rajono olimpiadose, kuriose tik dalyvavo – matematikos, lietuvių kalbos, geografijos, chemijos, biologijos, fizikos. Pernai – taip pat: šešios rajono olimpiados ir šešios pirmosios vietos. Lukui sekasi visi dalykai, jis laimi visose savo rajono olimpiadose, bet to visiškai nesureikšmina.

Tačiau pedagogai Luko tėvai, rusų kalbos mokytoja ir geografas, patvirtina, kad daug tokių vaikų dirbdami mokykloje nesutiko. Juolab kad tokius talentus pastebėti ir deramai ugdyti provincijoje yra sudėtinga. Todėl tėvai baiminasi, kad sūnus nesustotų, nes miesto olimpiadose jam nebėra su kuo pasigalynėti, o į papildomus užsiėmimus Vilniuje 300 km atstumo dažnai nesukursi.

„Bijome, kad Joniškyje jam nėra konkurentų. Jei gyventume Vilniuje ar Kaune, stimulų pasitempti, ko gero, būtų daugiau, – svarsto Luko mama Dalia Baltramaitienė. – Todėl džiaugiamės, kad jis priklauso Nacionalinei moksleivių akademijai, taupome pinigus, kad tik galėtų išvykti į visus užsiėmimus, sesijas, susitikti su bendraminčiais ir įdomiais dėstytojais.“

Ji priduria, kad jei ne geri pedagogai, kurie stengiasi užimti ir dar labiau sudominti gabų dešimtoką, kažin ar jis raškytų pergales kad ir vietinėse olimpiadose.

Joniškio „Aušros“ gimnazijos matematikos mokytoja metodininkė Janina Dauparienė patvirtina, kad Lukas tą patį, ką kiti bendraklasiai, veikia nebent per kontrolinius darbus. Kadangi šiam mokiniui suprantamas programos kursas didesnių iššūkių nekelia, mokytoja turi daugiau dėmesio skirti sudėtingesnėms užduotims, o kartais ir primygtinai pasisiūlyti padėti, nes užsispyręs Lukas pirmiausia savarankiškai bando viską tol, kol pavyksta.

„Mokau Luką nuo šeštos klasės, todėl galiu pasakyti, kad jis subrendęs ne pagal metus. Pirmiausia jis labai savarankiškas, stengiasi padaryti pats, kiek tik įmanoma, todėl aš ateinu į pagalbą, jei jis tikrai įstringa, – sako matematikė. – Jei nepasiūlau pati, Lukas paklausia, ar turiu sudėtingesnių uždavinių, kitokių vadovėlių. Tokią medžiagą jis studijuoja namie, o aš primygtinai prašau, kad atneštų parodyti, kaip jam sekasi su ja tvarkytis. Taigi turiu puikią galimybę per Luką patikrinti kai kurias užduotis devintokams ir dešimtokams, prie kurių prakaituoja ir abiturientai.“

Dalyvauja visose olimpiadose

Vis dėlto šio gabaus jaunuolio nepavadinsi tik Joniškio žvaigžde. Šiemet jis jau bandė pakliūti į „antrąją“ Lietuvos komandą, vykusią į Europos Sąjungos gamtos mokslų olimpiadą Austrijoje. Lukas sėkmingai įveikė du atrankos etapus.

Skirtingų dalykų olimpiados tapo Luko kasdienybe, todėl paprašius suskaičiuoti, keliose kasmet dalyvauja, jam lengviau pasakyti, kad dalyvauja tose, kurias jam pasiūlo. Tiesa, istorijos olimpiadą turėjo praleisti, nes tuo pat metu vyko kitas konkursas, tad nusprendė bent šį dalyką palikti kokiam kitam mokiniui.

Olimpiadininko kelią Lukas pradėjo antroje klasėje, kai pirmą kartą dalyvavo matematikos konkurse „Kengūra“, o jaudinosi nebent prieš pirmąją nacionalinę olimpiadą. Dabar įprastai apie rajono olimpiadą jis sužino likus dviem dienoms, o po dviejų dienų gauna žinią, kad laimėjo ir pakliuvo į nacionalines varžybas.

Akivaizdu, kai sekasi ir įdomu visi arba beveik visi mokomieji dalykai, dešimtokui turėtų būti sudėtinga sukurti individualų mokymosi planą, kurio dalykus išsamiau mokysis iki brandos egzaminų. Tad Lukas, gabus ir tiksliesiems, ir humanitariniams mokslams, išsirinko jam įdomiausius ar reikalingiausius dalykus, kitus, nors ir gerai besisekančius, palikdamas už brūkšnio, ir susidėliojo mažiausią įmanomą 28 valandų pamokų per savaitę planą.

„Pasirinkti buvo sunku, bet atmečiau dalykus, kurių man nereikės. Nenoriu apsikrauti papildomais mokslais, kad geriausiai pasirengčiau svarbiausiems egzaminams“, – racionaliai dėsto Joniškio „Aušros“ gimnazijos trečiokas.

Jis priduria, kad daugiausia pasėdėti tenka mokantis kalbų, kai reikia rašyti rašinius, pasirengti rimtiems atsiskaitymams. Todėl, kai pernai pirmą kartą dalyvavo miesto lietuvių kalbos olimpiadoje ir laimėjo, pats buvo nustebęs. Juolab kad į pirmą vietą išsiveržė surinkęs 40 taškų daugiau nei antrasis prizininkas.

Luko mama, paklausta, ar pati nepasiūlė sūnui nenuvertinti ir humanitarinių dalykų, atsako brukte jų nebrukusi, bet patarusi išmanyti ir kitus dalykus, įgyti bendrųjų kompetencijų, ne tik kelių sričių žinių: „Nestūmiau jo mokytis kalbų, bet gražiai, kaip humanitarė, paaiškinau, kad gyvenime reikia ne vien matematikos ir tiksliųjų mokslų.“

Penkerių mokėjo Europos sostines

Paprašytas išvardyti įdomiausius dalykus, Lukas linksta prie tiksliųjų mokslų – fizikos ir matematikos, bet ir kiti jam sekasi be didelių pastangų. Pats joniškietis įsitikinęs, kad persistengti mokantis jam netenka, nes turi gerą girdimąją atmintį. Juk, kaip pasakoja mokinys, apie rajono olimpiadą mokytojai praneša prieš dvi dienas, bet praleisti nakties palinkus prie knygų jam nereikia.

„Aš atsimenu viską, ką mokytoja pasakoja per pamoką, todėl namie didelių pastangų nereikia. Žinoma, prieš kontrolinį darbą, atsiskaitymą šiek tiek pasimokau, pakartoju tam tikrus dalykus, bet viską prisimenu“, – apie mokymosi be didesnio vargo metodiką pasakoja Lukas, norintis studijuoti inžinerinę specialybę Vilniaus universitete arba Vilniaus Gedimino techniko universitete.

Gabumai ir puiki atmintis yra tik du Luko sėkmės elementai. Trečia dedamoji – natūralus jo smalsumas. „Pamenu, geografija susidomėjau dar lankydamas darželį. Kadangi mano tėtis yra geografijos mokytojas, nuo pat mažens sklaidydavau žemėlapius. Matematika mane sudomino dar pradinėse klasėse, o vėliau, kai tik tvarkaraštyje atsirado fizika, susidomėjau ir ja – juk fizika labai panaši į matematiką“, – pažintį su tiksliaisiais mokslais prisimena Lukas.

D.Baltramaitienė pasakoja, kad smalsumas sūnui buvo tarsi įgimtas. Tad pedagogai tėvai ilgainiui priprato prie keisčiausių sūnaus klausimų – nuo rusų kalbos vadovėlio turinio iki teatro pastate įrengtų vamzdžių.

„Jis buvo smalsus nuo pat mažų dienų, manau, ši savybė jam ir padėjo pasiekti tokių rezultatų. Jis neduodavo ramybės, kol viską detaliai paaiškindavai, kol jo smalsumas būdavo patenkintas, – prisimena Luko mama. – Pamenu, ruošdavausi pamokomos, o jis traukia iš rankų rusų kalbos vadovėlį ir klausia, kas ten parašyta. Arba grįžtu iš Estijos, mokytojų išvykos, rodau skaidres, nuotraukas, o jis klausia, kokie ten gatvėje elektros stulpai, kurių pati nė nepastebėjau. Kai važiuodavome į teatrą, iš šešiamečio buvo keista išgirsti ir klausimų apie pastato savybes, kokie jame vamzdžiai išvedžioti. Tokių istorijų ir klausimų buvo labai daug, taip jis norėjo pažinti visą aplinką.“

Šešiolikmetis nepaliauja domėtis naujais dalykais ir šiandien. Lukas žaidžia šachmatais, lanko tinklinio treniruotes (šiemet drauge su komanda laimėjo trečią vietą vyrų tinklinio varžybose), savo kambaryje turi teleskopą – naktį keliasi iš lovos stebėti dangaus.

Šią vasarą istorinės ir fantastinės literatūros mėgėjas Lukas suskaičiuoja perskaitęs 10 knygų ir suskumba patikinti, kad visos jos neplonos – po 300–400 puslapių.

Svarbiausi L.Baltramaičio pasiekimai

2015 m.

Joniškio r. matematikos olimpiada, I vieta

Joniškio r. lietuvių kalbos olimpiada, I vieta

Joniškio r. geografijos olimpiada, I vieta

Joniškio r. fizikos olimpiada, I vieta

Joniškio r. chemijos olimpiada, I vieta

Joniškio r. biologijos olimpiada, I vieta

Šiaurės Lietuvos matematikos olimpiada, II vieta

Šiaulių universiteto matematikos olimpiada, I vieta

2014 m.

Nacionalinė fizikos olimpiada, pagyrimo raštas

Rokiškio r. matematikos olimpiada, I vieta

Rokiškio r. lietuvių kalbos olimpiada, I vieta

Rokiškio r. geografijos olimpiada, I vieta

Rokiškio r. fizikos olimpiada, I vieta

Rokiškio r. chemijos olimpiada, I vieta

Rokiškio r. biologijos olimpiada, I vieta

A. Ruginio nuotr.

Bloga žinia: pieniški šokoladai nebūtinai gaminami iš Alpių karvių pieno. Gera žinia: saldumynų sudėtinė dalis – Vaidutės ir Vytauto Stankevičių ūkyje Biržų rajone primelžtas pienas.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Metų ūkininko apdovanojimą pelniusių ūkininkų gyvulių banda pastaraisiais metais išaugo taip, kad Stankevičiai ekologinio ūkio statusą turėjo išmainyti į gyvulių sotumą – ekologiško pašaro iš savų laukų 800 galvijų bandai nebeužteko. Tačiau ūkininkai didžiausiu metų pasiekimu laiko ne augantį ūkį ir ne Metų ūkininko apdovanojimą, o vaikų sprendimą minti tėvų pradėtus takus žemės ūkyje.

„Sūnus, studijuojantis Aleksandro Stulginskio universitete, yra pagrindinis mūsų kombainininkas, o viena dukra šiemet įstojo į agronomiją, kita studijuoja gydomąją mediciną. Tai mūsų gyvenimo tikslas: vaikai po truputį suka mūsų pėdomis, taigi galime matyti savo ūkio perspektyvą, gyvenimą ateityje“, – didžiausiu šeimos džiaugsmu dalijasi Parovėjos kaimo (Biržų r.) ūkininkė V.Stankevičienė.

Stankevičių pieno ūkyje dirba 32 žmonės, veikia du gamybiniai kompleksai, 8 fermose auginama 800 karvių, kasdien primelžiama 10 tonų pieno, o metinė apyvarta 2012 m. sudarė 11,2 mln. Lt (su investicijomis, 2014 m. be investicijų apie 4,5 mln. Lt.).

Lietuviškos ūkininko svajonės – Biržų rajono laukuose klestinčio ūkio paveikslas sulipdytas per 17 metų. Galima sakyti, sulipdytas beveik tiesiogine prasme: pirmąjį kaimyno padovanotą nebevažiuojantį traktorių 1998 m. Stankevičiai surinko iš metalo laužo. Padegėlių šeima su mažais vaikais, kažkada rankomis sėjusi javus, dar šiandien atsimena nerimą imant pirmąją paskolą, kelis hektarus dovanotos žemės ir 9 nuomotas telyčias, už kurių pieną nesumokėtų pinigų iš bendrovės jauni smulkieji ūkininkai reikalavo net su karstu.

„Šis ūkis – šeimos pasiaukojimo pavyzdys. Stankevičiai jį išpuoselėjo tik savo darbu. Dabar, kai visą pieno sektorių apėmusi krizė, pas juos vis tiek gražu ir tvarkinga. Be to, mes, asociacijos nariai, kartais pasisakome kietai, kategoriškai, o V.Stankevičius, mano pavaduotojas, ir jo žmona kalbasi žmogiškai“, – Stankevičius visaip giria Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos pirmininkas Jonas Vilionis.

Ūkininkavimo pradžia – kolchoze

800 ha gyvulininkystės ir 400 ha ploto ganyklų ūkis Biržų rajone suklestėjo po neįsivaizduojamų pastangų. Bet nuo nulio jį kūrė profesionalai – agronomė ir zootechnikas. V.Stankevičius sako, kad darbo kultūrą jiems įdiegė tėvai. Abu užaugę kaime, jie dar vaikystėje buvo išmokyti džiaugtis prinokusiu obuoliu.

Studijas baigusią V.Stankevičienę paskyrimas atvedė į „Vienybės“ kolchozą. Tačiau kolchozų griūties metais padalinio vadovės karjera truko tik kelis mėnesius. Jau birželį kolchozas ėmė skirstytis į žemės ūkio bendroves. Septynių jaunuolių kompanija atsiskyrė į Spalviškių kaimo žemės ūkio bendrovę, kurioje jauna agronomė buvo pasiūlytas vadovo postas.

„Tačiau buvau jauna, neturėjau praktikos, todėl nesiryžau vadovauti tam, kuo nebuvau tikra“, – tuometį sprendimą paaiškina pašnekovė. Ji pasirinko studijų grupės draugės pasiūlymą ir išvyko į komercinę ekspediciją – rinkti bičių nuodų į Sibirą. Altajaus krašte 4 jaunų absolventų grupė dideliame bitininkystės ūkyje pririnko nemažai šios vaistams naudojamos medžiagos. Tačiau maždaug pusės kilogramų bičių nuodų tą sezoną parduoti nepavyko – rinka buvo perpildyta.

Nors kelionė materialiai ir nepavyko, ji su kaupu atsipirko asmeniniame gyvenime: Altajuje susipažinę Stankevičiai vos grįžę iš kelionės iškėlė vestuves.

„Netrukus susilaukėme trijų vaikų, visi jie pametinukai. Dirbau virėja kavinėje, kai 1996 m. sudegė mūsų namas Anykščiuose. Kaip padegėliai atvykome į mano gimtinę, Biržus, kur tėvai mums padovanojo namą ir kelis hektarus žemės. Nuo tų kelių hektarų ir prasidėjo mūsų ūkis. Iš pradžių neturėjome nieko, prašėme kaimynų ūkininkų pagalbos, trąšas barstėme ir javus sėjome rankomis. O rudenį, kai nukūlėme miežius, net ir tų negalėjome parduoti, nes jie buvo drėgni“, – apie sunkius augalininkystės ūkio bandymus pasakoja V.Stankevičienė.

1998 m. pavasarį Stankevičiai įsigijo kelias kiaules – tokia buvo gyvulininkystės ūkio pradžia. „Pradėjome kurtis nuo nulio, neturėdami nieko“, – priduria ji.

Vėliau Biržų žemės ūkio akcinė bendrovė išnuomojo ūkininkams 9 veislines telyčias, nuo jų ir prasidėjo pienininkystės ūkis: atsirado veršelių, ūkis augo. Ūkininkė sako, kad geras vadovavimas ir gyvulininkystės išmanymas yra vyro zootechniko nuopelnas. Pienininkystės imtis juos paskatino tuometis „Rokiškio sūrio“ vadovas Antanas Trumpa, suteikęs ūkininkams ir pirmąsias paskolas. Rokiškio pieno bendrovės pageidavimu Stankevičiai ir tiekė ekologišką pieną.

Nors ūkininkauti pradėta tinkamai – banda veisiama iš gerų veislinių telyčių, primilžiais smulkieji ūkininkai nesiskundė, tačiau pirmieji bandymai parduoti ne nuosavų karvių pieną nebuvo sėkmingi. „Bendrovė neatsiskaitė už pieną, ūkis turėjo skolų. Važiavome į pieninę, prašėme sumokėti, nes mūsų ūkis kaipmat gali žlugti. Bendrovė atsiskaityti nenorėjo, o gal neturėjo galimybių, nes buvo sunki ekonominė situacija. Tada prie pieninės vartų nusivežėme „grabą“, sakydami, kad tai – mūsų gyvybės ir mirties klausimas“, – šiandien jau šypseną keliančią 15 metų senumo istoriją pasakoja V.Stankevičienė.

V.Stankevičius detaliai pasakoja karsto istoriją ir priduria, kad jų ūkis buvo vienintelis atgavęs pinigus iš bankrutavusios Biržų žemės ūkio akcinės bendrovės. „Nuo pavasario mums nemokėjo pinigų, kažkaip sugebėjome išgyventi vasarą, pramisti, jau turėjome ir samdomų darbuotojų. Be jokių pajamų sulaukėme rudens, aš nuvykau pas tuometį Biržų rajono merą Vytautą Zurbą ir paprašiau leidimo streikuoti. Pasirinkau streiko formą be rėksmų, be minios žmonių. Ant traktoriaus pasikabinau plūgą, ant jo galo – karstą ir vyžas. Karsto idėja kilo atsitiktinai, kai uošvių sodyboje radau du rankų darbo karstus ir sužinojau, kad mūsų tautos tradicija buvo iš anksto pasiruošti įkapes ir karstą, kuris būdavo laikomas ant viršugryčio. Taigi 4 valandą ryto vienas nuvykau prie pieninės vartų. Atėjo darbuotojai, vieni sakė, kad patys negauna atlyginimo, tad ko čia aš dar reikalauju, o kiti prisidėjo prie manęs. Po poros valandų atėjo bendrovės direktorė ir paprašė važiuoti iš čia, kol nesusirinko žurnalistai. Ji atnešė pinigus grynaisiais, aš pasirašiau, kad atgavau skolą. Apie 40 tūkst. litų“, – pasakoja ūkininkas.

Smetoniška skolininkų rizika

2001 m. Stankevičių atžalos dar buvo mažos, todėl ūkininkai įdarbino pirmuosius samdomus darbuotojus. „Vaikai buvo maži, negalėjau labai aktyviai įsitraukti į ūkio darbą, – prisimena V.Stankevičienė. – O šiandien ūkyje dirba 32 žmonės. Pieno ūkis – pagrindinė mūsų kaimo ir aplinkinių gyvenviečių darbovietė. Nedarbas Biržų rajone didelis, todėl stengiamės mokėti gerus atlyginimus, padėti savo žmonėms ir kitais būdais: padedame įsikurti, nusipirkti namus, duodame technikos jų asmeniniams ūkiams, skiriame telefonus, gelbstime nelaimės atvejais. Matyt, todėl darbuotojų turime net su atsarga. Jei vienas susirgtų ar išvyktų į užsienį, iškart pasisamdytume kitų žmonių.“

Stankevičiai laikosi pozicijos, kad ūkio stiprybė – ne technika ir ne karvės, o žmonės. Ūkininkai netaupo atlyginimų ir pagalbos darbuotojams sąskaita „Todėl, kad patys patyrėme sunkaus gyvenimo“, – trumpai nukerta V.Stankevičienė.

V.Stankevičius prisipažįsta, kad jam ne kartą kilo minčių viską mesti ir pradėti paprasto žmogaus gyvenimą – be paskolų, didelių investicijų ir atsakomybės už kitus: „Bet ryte atsikeli, vaikštai basomis po veją ir pagalvoji, kad reikėtų dar daug darbų padaryti. Po tą veją vaikščioti pradedi pavasarį, o rudenį, kai jau galima skaičiuoti viščiukus, pamatai, kiek žingsnių nuėjai ir kad viskas pavyko visai neblogai.“

Suklestėti moderniam ūkiui padėjo ir europinė parama (2004–2006 m. su ES parama įgyvendintų projektų vertė siekia 1,9 mln. Lt, 2007–2013 m. – 6,3 mln. Lt.). V.Stankevičienė dar prisimena, su kokia baime jie ėmė pirmąją paskolą. Nepaisant sėkmingo ūkininkavimo, paskolų jų ūkis neatsikrato: grąžinus vieną, atsiranda kita. „Siekdamas sukurti pažangų ūkį, be jų neapsieisi, nebent turi didelį pradinį kapitalą, – paaiškina ūkininkė. – Atsimenu, kaip 1998-aisiais buvo baisu pirmą kartą skolintis pinigų. Bankui tada įkeitėme tėvų dovanotą žemę. Tėtis sakė: „Smetonos laikais ūkininkai imdavo paskolas, o paskui jų ūkius parduodavo iš varžytynių. Vaikai, ar nebijote?“ Mes savimi pasitikėjome, skaičiavome, kad tikrai sugebėsime pinigus grąžinti. Bet vis tiek nerimo buvo, nes užstatėme brangiausią turtą – žemę.“

Skolinti ir iš ES struktūrinių fondų gauti pinigai nebuvo paleisti vėjais. Kiekvienas europinių pinigų lydimas projektas buvo ne šiaip paramos „įsisavinimas“, bet kilstelėdavo šeimos ūkį į aukštesnį lygį. „Pagal investicinę 2004–2006 m. programą mūsų ūkio modernizavimo projektas buvo pripažintas geriausiu šalyje. Po to, kai modernizavome pirmąją fermą, įsigijome traktorių, kombainą, iš šeimos ūkio tapome pramoniniu pieno ūkiu. Naujausias projektas – robotizuoti melžimo fermą – taip pat pakėlė ūkį į aukštesnį lygį. Po kiekvieno naujo projekto priimama dirbti daugiau žmonių“, – aiškina ūkininkė.

Iki Lietuvos įstojimo į ES Stankevičių ūkis buvo per smulkus, kad galėtų pasinaudoti  „Phare“ programos parama, tačiau Stankevičiai, kaip žinodami, dar gerokai iki paskelbtų paramos programų prioritetų ekologiniams ūkiams pasirinko teisingai – ekologinį ūkininkavimą. „Dar iki praėjusių metų buvome ekologinis ūkis. Bet kai gyvulių banda išaugo, savo žemėse užauginamais pašarais jau nesugebame išmaitinti visų gyvulių, todėl perėjome prie įprastinės gamybos“, – paaiškina V.Stankevičienė.

Robotai ir dešimt traktorių

Jau trejus metus Stankevičių ūkyje dirba didžiausias pieno melžimo robotas. Šeimos ūkis buvo pirmasis, kuriame įdiegta tokios apimties moderni melžimo technologija. Stankevičiai pirmieji Lietuvoje vienoje fermoje įkurdino net keturis tokius robotus. Robotų projektas kartu su kitomis išlaidomis – fermos įrangai, srutų rezervuarams, grūdų bokštams, pašarų ruošimo technikai – atsiėjo 4 mln. Lt. „Bet per trejus metus padidėjo primilžiai, taigi robotai atsipirko“, – džiaugiasi ūkininkė.

Sėkmingą pienininkystės verslą auginantys Stankevičiai siekia, kad ir kiti, net smulkiųjų pieno ūkių savininkai nebūtų skriaudžiami. V.Stankevičienė pasakoja, jog su vyru Vytautu, kuris, beje, yra Parovėjos kaimo bendruomenės pirmininkas, pasiūlė karvių augintojams burtis į kooperatyvą, kad smulkiųjų ūkininkų primelžiamas pienas perdirbėjus pasiektų kartu.

„Manau, kad pienas yra vienodai baltas ir už tokios pat kokybės pieną mokėti reikia vienodai. Žinoma, gali skirtis transportavimo, šaldymo išlaidos, bet už patį pieną skirtingai mokėti neteisinga, – apie smulkiųjų pieno ūkių diskriminavimą kalba V.Stankevičienė. – Labai blogai, kad nėra stiprių kooperatyvų, todėl kaimo bendruomenę raginame siekti, kad visų ūkininkų pienas būtų parduodamas kartu. Tada būtų galima uždirbti vien iš kainų skirtumo, dalį pelno skirti bendruomenės projektams, plėtrai.“

Parovėjos seniūnė Gailutė Tamulienė sako, kad ūkininkai padėjo įkurti bendruomenės namus sename savivaldybės pastate, padeda gyventojams rašyti projektus bendruomenės aplinkai ir gyvenimo kokybei gerinti, rengia jaunimo stovyklas, organizuoja seminarus, pataria gyventojams žemės ūkio klausimais „Bendruomenei visada gerai turėti gerų ūkininkų“, – pripažįsta seniūnė.

Visą produkciją, kuri perdirbama į pieno miltelius, Stankevičių ūkis parduoda UAB „Hochdorf Baltic Milk“ (buvusi „MGL Baltija“, pervadinta pagal akcininkės Šveicarijoje pavadinimą), įsikūrusiai už 3 km nuo Stankevičių ūkio. „Anksčiau, kai gaminome ekologišką pieną, produkciją parduodavome kitoms įmonėms. O pažintis su šia bendrove prasidėjo natūraliai: atvykę jų vadovai norėjo pažiūrėti, kaip gyvena Lietuvos ūkininkai, todėl užsukdavo į mūsų ūkį. Nuo tokių vizitų ir prasidėjo europietiškas, draugiškais santykiais paremtas bendravimas“, – apie bendradarbiavimą su kaimynine įmone pasakoja ūkininkė.

Ši įmonė gamina ingredientus šokolado gaminiams, todėl visai gali būti, kad pieniškų šokoladų, gaminamų iš Alpių karvių pieno, ištakas galima rasti Biržų rajono ganyklose. Šeimai, artimiesiems ir pagal užsakymus ūkininkė spaudžia ir sūrius. Ypatingo recepto V.Stankevičienė neturi, bet sako labiau mėgstanti gaminti didelius proginius sūrius: „Atrodo, darai pagal tą patį receptą, bet kiekvienai šeimininkei sūriai išeina skirtingi. Turime savo krašto receptą, bet mažas ir didelis piršlienės sūriai skiriasi skoniu.“

Pramokę sūrių spaudimo paslapčių Stankevičiai ilgainiui planuoja atidaryti ir sūrinę.

Paklausta apie laisvalaikį, V.Stankevičienė užsimena, kad jie su vyru nėra poilsinių kelionių entuziastai – kelionės svetur pirmiausia būna susijusios su ūkio reikalais. Vytautas, Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos pirmininko pavaduotojas, prieš dvejus metus lankėsi Izraelyje, stebėjo, kaip ūkininkaujama dykumoje. Vaidutė ne taip seniai kartu su asociacijos nariais vyko į Portugaliją. Tačiau Stankevičiai, kurdami ūkį, į užsienio patirtį nesidairė ir laikėsi savo plano.

„Anksčiau nebuvo ir tokių galimybių išvažiuoti pasižvalgyti svetur – ir dėl pinigų, ir dėl laiko stokos“, – priduria ūkininkė.

Šie metai V.Stankevičiui pirmi, kai ūkio galva gali planuoti atostogas ir laisvalaikį. Zootechniko išsilavinimą turintis ūkininkas neturėjo kam patikėti svarbiausių ūkio reikalų iki šio kovo, kai Stankevičiai į Biržų kraštą prisiviliojo du jaunus veterinarijos gydytojus, ūkyje atlikusius praktiką. Jauni specialistai ir perėmė dalį V.Stankevičiaus rūpesčių ūkyje.

„Jau galėčiau sau leisti pailsėti, bet turiu ydą – jaučiu lengvą stresą, noriu ranką pridėti, pamokyti. Tiesa, šiemet turėjau parą atostogų – su šeima nuvykome į Jūrmalą, – sako V.Stankevičius. – Manau, kad užsiauginsime specialistų. Labai nenoriu, kad žmonės emigruotų. Ne todėl, kad ūkyje nebus kam dirbti, bet todėl, kad jaunimui išvažiavus lieka tuštuma.“

Paklausta, kokia yra per 17 metų nuo nulio užauginto ūkio vertė, V.Stankevičienė sako, kad neaišku, pagal kokius kriterijus jį būtų galima įkainoti. Patiems ūkininkams jis brangus, bet pieno krizės metais vargu ar kas norėtų tokį ūkį įsigyti. „Jį galėtų paimti nebent už dyką. Kai būna ekonomikos pakilimas, niekas negalvoja apie ūkio likvidavimą, bet šiandien nei gyvuliai, nei pienas daug neverti“, – pripažįsta ūkininkė.

Prieš 17 metų kaimyno atiduotas nusidėvėjęs traktorius, kurį ūkininkai sulipdė iš atskirų varžtų, šiandien dar važiuoja. Pradėję nuo tokio metalo laužo Parovėjos kaimo ūkininkai jau turi 10 brangių „John Deere“ ir „Kreiss“ traktorių.

„Pirmasis traktorius tikrai keliaus ant pjedestalo – kaip mūsų ūkio pradžios simbolis“, – šypsosi „Veido“ ir Žemės ūkio rūmų 2014 m. ūkininkais išrinkti Stankevičiai. Jie laukia dar daug pavasarių, kad nuveiktų ūkyje tiek, kiek nori padaryti.

BFL

Vytautas Jakštas laukia sprendimo, ar jo kartu su bičiuliu sukurta piramidė iš milijono monetų yra verta atsidurti Guinnesso rekordų knygoje. Kol gaus atsakymą, V.Jakštas jau paskyrė milijoną centų, arba 10 tūkst. Lt, arba 3 tūkst. Eur, gabiesiems Lietuvos vaikams – Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo stipendijoms.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Vytautas Jakštas – Vilniaus universiteto Fizinių ir technologijos mokslų centro (FTMC) doktorantas. Šiauliečio akademinės karjeros ištakų galėtume ieškoti Nacionalinėje moksleivių akademijoje (NMA). V.Jakštas įsitikinęs, kad skolą už neįkainojamą šios institucijos indėlį į gabiųjų vaikų ugdymą turėtų grąžinti visi alumnai, o formų tam yra įvairių. Pats V.Jakštas, galima sakyti, skolą įvertino labai jau tiesiogiai ir ilgai nesuko galvos, kur dėti tą milijoną monetų, mintis dėl kurių jam kilo dar bakalauro studijų metais.

„Nors mintis buvo kilusi seniai, ilgai užtruko centų rinkimas. Norėjome juos gauti ne paprastu būdu, ne nusipirkti banke, bet surinkti iš žmonių“, – pasakoja doktorantas.

Žmonės, pakviesti baltais centrais prisidėti prie projekto, reagavo įvairiai. Labiausiai idėjos sumanytojus nustebino pasiūlymas eiti ir užsidirbti patiems. „Todėl, kad viskas būtų skaidru, su bičiuliu Domu Jokubausku nusprendėme pinigus padovanoti M.Rostropovičiaus fondo stipendijoms“, – sako V.Jakštas.

Jo pakviesta, prie piramidės statybos keliomis monetomis prisidėjo ir NMA įkūrėja, Kauno technologijos universiteto Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto dekanė doc. dr. Bronė Narkevičienė. „Tai, kad surinkti pinigai buvo padovanoti M.Rostropovičiaus fondo stipendijoms, akivaizdžiai rodo, jog Vytauto darbai ir žodžiai nesiskiria, – sako dekanė. – Kadaise pats davęs priesaiką ir kasmet ją priimdamas iš NMA naujokų, savo pažadą „tobulėti siela, protu ir kūnu bei padėti tobulėti kitam savo, Lietuvos ir pasaulio labui“ vykdo nepriekaištingai. Tautos išmintis byloja: ant tokių žmonių laikosi pasaulis.“

Neformalaus ugdymo institucijos, padedančios gabiems Lietuvos vaikams, veikloje V.Jakštas dalyvauja jau dešimtus metus: pirmus dvejus – kaip NMA ugdytinis, o dabar jau aštuoneri metai padeda ugdyti kitus ir, kaip pats sako, toliau ugdo save.

Šiuo metu V.Jakštas vadoviuko amplua Nidoje su daugiau kaip 60 gabių vaikų dalyvauja NMA vasaros sesijoje. Kitaip tariant, dirba tai, kuo turi pasirūpinti vadoviukas, – padaryti viską, kad sesija įvyktų ir pavyktų. Kalbėdamasis su „Veidu“ jis jau audė mintis, kaip parengs mokinių žygio trasą.

„Labai svarbu, kad grąžintume skolą akademijai. Absolventų turime ir Nidoje, vasaros sesijoje. Martynas Budriūnas, dėstantis informatikams, rado laiko atvykti į Nidą iš „Google“. Tokie pavyzdžiai rodo, kad sistema veikia“, – komentuoja NMA mokinių vasaros sesijos vadoviukas.

NMA įkūrėja B.Narkevičienė patikina, kad prie NMA veiklos prisideda daug įvairių žmonių, tačiau tokių, kurie savanoriautų ilgiau kaip penkerius metus, yra daugiausia dešimt.

„Vytautas yra žmogus, kurio gyvenimo moto – ne imti, bet duoti. Kiekvienam iš mūsų turėti tokį žmogų tarp savo draugų yra didžiulė dovana. Tik turėdamas draugų, kolegų, grindžiančių savo veiklą dalinimusi, gali išsaugoti savo paties tikėjimą, kad ir tu pats gali gyvenime kažką gero nuveikti“, – sako B.Narkevičienė.

Pats V.Jakštas, paklaustas, kodėl 2005-aisiais įstojęs į NMA fizikos sekciją nepalieka jos dar ir šiandien, tvirtina, kad negali pamiršti NMA indėlio jam mokyklos metais: „NMA man labai daug davė. Padėjo plėsti akiratį, susipažinti su naujais žmonėmis. Dėl to paties – bendravimo, asmenybės ugdymo joje ir likau.“

Jis įsitikinęs, kad ši neformalaus ugdymo mokykla – puiki galimybė realizuoti save ypač mažesnių miestų moksleiviams, kurių gabumai įprastose pamokose nebūtinai lavinami. „Didesniuose miestuose yra ir garsesnių gimnazijų, mokytojų, turinčių patirties, o mažesniuose vaikai tarsi įkalinti – jie neturi į ką kreiptis, kad galėtų lavinti savo gabumus toliau, todėl turi sėdėti pamokose, kurių lygis gabiesiems gali būti per žemas. O NMA jie randa bendraminčių, užmezga ryšius su dėstytojais, toliau bendrauja su jais internetu“, – komentuoja V.Jakštas.

Šaltas dušas nacionalinėje olimpiadoje

Pats pašnekovas į NMA fizikos sekciją pakliuvo 2005 m., būdamas Šiaulių Didždvario gimnazijos vienuoliktokas. Nors savo gabumus, kaip ir dauguma talentingų jaunuolių, kuriems aprašyti ir skirtas šis rašinių ciklas, gilino NMA, patikina, kad iki tol buvo ne viena proga suabejoti savo gabumais ir jau pasiektais rimtais laimėjimais.

Kai turėjo galimybę palyginti savo jėgas ir gabumus fizikos srityje su visos šalies bendraamžių, šaltas dušas mokinį nutvilkė taip, kad suprato, jog reikės pasistengti labiau. Atrodo, kad susidūrimas su realybe rimtoje olimpiadoje pasiteisino ir įdėtos pastangos atsipirko: FTMC doktorantas, nagrinėjantis terahercų temą, iki trečiosios pakopos studijų jau spėjo įveikti tankų atrankos rėtį ir sėkmingai stažavosi Japonijoje.

V.Jakštas pasakoja, kad prieš pasirinkdamas fiziką, kaip ir dauguma tiksliukų, dar pradinėse klasėse susidomėjo matematika. Trečioką V.Jakštą, kaip geriausią mokinį, mokytoja jau siuntė į Šiaulių miesto olimpiadą, kurioje pirmą kartą dalyvaujantis pradinukas laimėjo antrą vietą. Vėliau, vos pamokų tvarkaraštyje atsirado fizika, jos uždaviniai kaipmat sudomino tiksliuką.

Dalyvavęs daugybėje miesto ar rajono olimpiadų, praėjus kone dešimtmečiui nuo mokyklos baigimo, Vytautas pripažįsta, kad tada atrodė, jog Šiauliuose jam nėra lygių. Tačiau po pirmosios nacionalinės olimpiados devintoje klasėje šiaulietis suprato, kad Šiauliais viskas nesibaigia.

„Respublikinė olimpiada buvo pirmas šaltas dušas, kai supratau, kad Šiauliuose galiu būti „kietas“, bet Lietuvoje nesu toks geras. Juk geriau būti prasčiausiam tarp geriausių, nei geriausiam tarp prasčiausių. Šiauliuose nebuvo tokios konkurencijos. Be to, daug kas kažkodėl mano, kad fizika yra sudėtingesnė nei matematika, todėl fizikų olimpiadininkų, galima sakyti, buvo mažiau“, – svarsto pašnekovas.

Jis įsitikinęs, kad, nepaisant uždavinių ir pačių mokomųjų dalykų įdomumo, susižavėjimą tiksliaisiais mokslais lėmė ir pedagogų darbas. Jis prisimena, kad fizikos ir matematikos mokytojai nedirbo su klase kaip su mase mokinių, – daug dėmesio skyrė gabiesiems, kurių poreikiai didesni nei bendraklasių. Būtent pedagogų paskatintas vienuoliktokas ir pradėjo minti kelią į NMA. Susidomėjo mokytojų paskatintas, bet gabumų šaknų galima ieškoti ir šeimoje: V.Jakšto tėvas – inžinierius, mama – ekonomistė.

„Bet neblogai man sekėsi ir kiti mokslai. Gal humanitariniai šiek tiek prasčiau, nes kartais skirdavau jiems mažiau dėmesio. Mokydamasis gimnazijoje priklausiau ir papildomo ugdymo mokyklai „Fizikos Olimpas“, todėl pasitaikydavo, kad NMA sesijos, konkursai kirsdavosi su mokslo metais. Tada darydavau tai, kas man patinka, kartais kiek apleisdamas, pavyzdžiui, anglų kalbą“, – tiksliųjų mokslų mokymąsi kitų dalykų sąskaita prisimena V.Jakštas.

Baigęs gimnaziją abiturientas įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą, kompiuterinės fizikos studijų programą, o magistrantūroje žinias gilino optoelektronikos medžiagų srityje. Paklaustas, ar, būdamas gabus jaunuolis, nenorėjo studijuoti geruose užsienio universitetuose, V.Jakštas sako, kad 2006-aisias, kai jis baigė mokyklą, dar nebuvo tokios mados rinktis užsienio universitetus, be to, ir Vilniaus universitete jis rado ką įdomaus nuveikti.

„Bakalauro studijose buvo naujų dalykų, pavyzdžiui, kompiuterinės fizikos sritis, kurioje buvo ir programavimo, ir kompiuterių sandaros. Ši dalis man patiko. Žinoma, palyginti su patirtimi mokykloje, tikslieji mokslai universitete tapo sudėtingesni. Pavyzdžiui, matematika juk visai kitokia nei „mokyklinė“, – pirmakursio dalią prisimena Vytautas.

„Cheminė“ fiziko stažuotė Japonijoje

Baigęs magistrantūros studijas V.Jakštas per tarptautinę ES ir Japonijos pramonės bendradarbiavimo centro koordinuojamą programą „Vulcanus in Japan“ metams išvyko į stažuotę Japonijoje. Tais metais programoje dalyvauti bandė per tūkstantį europiečių. Briuselyje buvo atrinkta apie 150 galimų pretendentų, o Japonijos įmonės išsirinko 20 laimingųjų, iš kurių du buvo lietuviai.

Per tokias atrankos girnas V.Jakštas pateko į „Mitsubishi Chemical“ gamyklą. Dar iki stažuotės gamykloje nuo rugsėjo iki gruodžio jis, kaip ir kiti programos dalyviai, mokėsi japonų kalbos. „Faktas, kad rašyti per kelis mėnesius neišmoksi, bet kalbėti pramokome. Galėjome susikalbėti, paklausti kelio nuorodų“, – įgytas japonų kalbos žinias apžvelgia V.Jakštas.

„Mitsubishi Chemical“ gamykloje jis dirbo su šviestukų (LED lempų) fosforais. Pašnekovas paaiškina, kad šviestukas yra mėlynas, o baltas fosforas padaro iš jo sklindančią šviesą tokios spalvos, kokios reikia vartotojams.

Paklaustas, ar „Mitsubishi“ atstovai įvertino lietuvišką darbštumą ir jauno fiziko gabumus, jis sako sulaukęs pagyrų, tačiau jų nesureikšminąs: japonų kultūra, šiaip ar taip, neleistų peikti. „Be to, galima sakyti, kad jie prisibijo užsieniečių. Japonai sunkiai kalba angliškai, o atvykėliai nekalba japoniškai. Todėl jie linkę girti, niekada nepasakys, kad dirbi blogai. Kiek objektyviai galiu įvertinti savo patirtį, manau, kad dirbau neblogai ir kažkokių rezultatų pasiekiau“, – sako V.Jakštas ir priduria, kad, japonų visuomenei sparčiai senstant, darbdaviai tiesiog gaudo studentus iš universitetų.

Vis dėlto šiaulietį nustebino šios įmonės pasirinkimas fiziką pasikviesti dirbti į tokią sritį, kurioje labiau reikėtų chemiko. Jis pasakoja tiesiogiai paklausęs savo vadovo, kodėl, žinodami apie jo išsilavinimą, matydami aiškiai fizikos srities bakalauro baigiamojo darbo temą, jie lietuvį vis tiek pakvietė į tokią poziciją, kurioje tiktų chemikas.

„Vadovas atsakė, kad ir jis yra ne chemikas, o fizikas, bet kadangi turi išsilavinimą, žinių, man, kaip ir jam, turėtų pasisekti“, – šypteli iš Šiaulių iki Japonijos nuvykęs jaunasis mokslininkas V.Jakštas.

Shutterstock

Jau kelerius metus įsiūlyti studijuoti magistrantūroje nepavyksta net ir nemokamai. Tačiau studentų, po bakalauro studijų tęsiančių antrosios pakopos studijas, nemažėja taip drastiškai, kaip skelbiama. Tiesiog dalis jų, neradę, ką studijuoti nemokamai, už aukštesnio laipsnio studijas susimoka patys.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Surinkti į nemokamas magistrantūros studijas studentų nepavyko nei pernai, nei užpernai, nei 2012 m. Pernai į valstybės finansuojamas magistrantūros studijų vietas priimta 4,4 tūkst. studentų, nors valstybė skyrė jiems daugiau vietų (4,6 tūkst.). 2012 m. tuščių nemokamų magistrantūros studijų vietų liko per 800, nors per 4 tūkst. studentų įstojo į magistrantūrą ir sutiko už studijas mokėti iš savo kišenės.

„Veido“ kalbinti ekspertai aiškina, kad tokį skirtumą ir tuščias studijų vietas magistrantūroje iš dalies lemia ir tų vietų bei kvotų apskaičiavimo metodika. Vietos apskaičiuojamos pagal konkrečios mokslų krypties mokslinę produkciją (šis veiksnys turi didžiausią reikšmę) ir toje kryptyje universiteto turimą valstybės finansuojamų bakalauro vietų skaičių.

„Veido“ pašnekovai tokią formulę kritikuoja, o jos netobulumu paaiškina neišgraibstytas magistrantūros vietas. Pagal tokią matematiką valstybės finansuojamas studijų vietas lemia taškais apskaičiuotas mokslas, bet ne valstybės interesai. Todėl neretai pasitaiko, kad universitetas gauna daug magistrantūros vietų, nes turi daug tos srities mokslininkų, nors bakalaurų beveik nėra.

Antrosios pakopos studijų vietos tiesiogiai susijusios ir su pirmąja, bakalauro studijų pakopa. Pavyzdžiui, kelerius metus dėl absolventų pertekliaus mažinant krepšelių skaičių socialinių mokslų studijose, mažiau jų pasiekia ir magistrantūrą. Tačiau mažiau galimybių gauti nemokamą vietą neatbaido socialinių mokslų absolventų, ir baigusiųjų juos kolegijose, siekti magistro laipsnio, kad ir iš savo kišenės.

Magistrantūros prestižas nesmuko?

Stojančiųjų į magistrantūrą kasmet mažėja, tačiau nubyrėjimą lemia ir demografinė šalies padėtis, be to, dalis studentų mokslus tęsia užsienyje, dar kiti netrunka įnikti į darbą. Todėl „Veido“ kalbinti pašnekovai tikina, kad keliasdešimties studentų nubyrėjimas universitetui tikrai nėra skaudus praradimas.

Vis dėlto mažėjimo tendencija rodo, kad aukštosios mokyklos turėtų pasirūpinti didesne trauka į kokybiškas magistrantūros studijas. Priešingu atveju vis mažiau stojančiųjų gali būti rimtas perspėjimas apie per menką mokslo kokybę ir dar rimtesnis signalas apie pačios institucijos ateitį, kuri, be universitete dirbti liekančių magistrų ir doktorantų, yra daugiau nei miglota.

Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius prof. hab. dr. Petras Baršauskas svarsto, kad priežastys, kodėl studentai vangiau pasirenka tęsti studijas, gali būti per silpnas universitete kuriamas mokslas, be kurio negali būti kokybiškų studijų. Be to, niekas nenori pirkti katės maiše: jei studentui neaišku, kokią naudą mainais už papildomus studijų metus gaus, vargiai po ketverių bakalauro studijų metų jis ryšis dar metus kitus skirti magistrantūrai.

„Magistrantūros programos stokoja pokyčių, pridėtinės vertės. Jei jaunas žmogus nemato, kokią pridėtinę vertė magistro studijos sukurs jo gyvenimui, karjerai, jis ir nesirenka jų. Galima sakyti, kad bakalauro studijas abiturientai pasirenka dėl išsilavinimo, tačiau magistrantūrai jie kelia didesnius reikalavimus“, – aiškina P.Baršauskas.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) studijų prorektorius prof. dr. Romualdas Kliukas sako, kad stojančiųjų į magistrantūros studijas mažėjimą galima pagrįsti įvairiomis priežastimis. Natūralu, kad mažėjant bakalauro absolventų skaičiui mažiau studentų tęsia ir magistro studijas. Kita vertus, trūksta valstybės finansuojamų vietų, o net ir patekus studijuoti nemokamai reikia gauti pinigų, nes stipendijos yra per mažos.

Prorektorius priduria, kad iš dalies galima kaltinti ir jauną verslo kultūrą, nes darbdaviai ne visada linkę mokėti daugiau aukštesnę kvalifikaciją turintiems specialistams. Magistrantūros studentai būna priversti dirbti, o derinti darbą ir antrosios pakopos studijas nėra lengvas uždavinys.

„Kai kalbama apie technologinių ir fizinių mokslų sritis, reikia pabrėžti, kad, pavyzdžiui, Vokietijoje visi inžinieriai turi magistro kvalifikacinį laipsnį. Juk kartais inžinieriaus klaida gali kainuoti šimtus gyvybių. Tokios sistemos reikėtų siekti ir pas mus. Jau dabar valstybės mastu kuriami kai kurių profesijų standartai, kai, norint užimti atsakingas pareigas projektavimo ar gamybos srityje, bus reikalingas magistro laipsnis“, – komentuoja R.Kliukas.

Didesnė alga ir išradimai

Kaip rodo Mokslo ir studijų analizės ir stebėsenos centro (MOSTA) absolventų stebėsenos tyrimo apklausos duomenys, kas penktas studentas tęsia mokslus, nes nori gilinti žinias jam įdomioje srityje. Beveik tiek pat studentų tęsia studijas ir dėl didesnės tikimybės gauti darbą, o penktadalis magistro laipsnio siekia dėl prestižo.

Tokie lūkesčiai, pasirodo, pagrįsti: be galimybės nuspręsti, ar verta siekti akademinės karjeros, detaliau panagrinėti dominančią sritį, magistro laipsnis studentui duoda ir „žemiškesnės“ naudos – didesnį atlyginimą ar darbo vietą apskritai. MOSTA tyrimo rezultatai rodo, kad bent 2013 m. laidos magistrai įsidarbino geriau nei bakalaurai. Praėjus metams po studijų baigimo darbą turėjo 88 proc. magistro ir vientisųjų studijų absolventų, o įsidarbinusių bakalaurų buvo 82 proc.

Aukštesnį išsilavinimą turintys universitetų absolventai gavo ir didesnį atlyginimą: 2013 m. laidos magistro ir vientisųjų studijų absolventų draudžiamosios pajamos po metų nuo studijų baigimo siekė 742 eurus, bakalaurų – 555 eurus, o bakalauro studijas baigusiųjų kolegijose – vidutiniškai 470 eurų.

Aukšto lygmens specialistų ir vadovų paieškos įmonės „Indigroup“ vykdomasis partneris Karolis Blaževičius tvirtina, kad magistro laipsnis dažniausiai reikalingas tose pozicijose ir srityse, kuriose dauguma konkurentų jį turi: „Tarkime, atrankoje užimti vadovo poziciją įvertinama, jei kandidatas turi magistro laipsnį. Tai nėra nei gerai, nei blogai, tiesiog aukštesnis jo išsilavinimo lygis yra pastebimas. Lietuvoje žmonės labiau vertinami pagal patirtį. Pats bakalauras jau bus prielaida manyti, kad žmogus yra išsilavinęs. O pakankamas tas išsilavinimas ar nelabai – subjektyvi nuomonė.“

K.Blaževičiaus teigimu, atsisakyti samdyti įmonės vadovą vien todėl, kad jis neturi magistro laipsnio, gali nebent 50 Lietuvos įmonių. Kitos negali sau leisti tokios prabangos. K.Blaževičius atkreipia dėmesį, kad dauguma vadovų jau dirbdami baigia magistrantūros studijas už įmonės lėšas.

„Veido“ kalbinti pašnekovai neigia mitą, esą magistro laipsnis nuvertėjo ir prarado savo prestižą. Be apčiuopiamos naudos darbo rinkoje, nesunkiai galima pamatuoti ir antrosios pakopos studijų reikšmę visuomenei bei pačiai institucijai. KTU rektorius P.Baršauskas sako, kad, žvelgiant iš valstybės pozicijų, bakalaurai turi bendrąjį išsilavinimą, bet technologijas, išradimus kuria specifinių detalių žinių turintys magistrai. O universitetui kokybiškos magistrantūros studijos yra jo ateities, jo mokslinio potencialo didinimo pamatas.

„Magistrantūros ir doktorantūros programos yra pasirengimas ateities universitetui. Dalis šių žmonių turi likti universitete, o jei tokių žmonių nėra – ateitis nekokia, – perspėja KTU rektorius. – Studijų pakopos susijusios tarpusavyje: jei magistrantūros metais pavyko kažką „užkabinti“, galbūt tos temos tęsinys bus doktorantūroje. Todėl magistrantūra turi būti aukšto lygio. Net bakalauro studijos turi turėti mokslinį pradą, o magistrantūra, baigiamasis darbas, turi būti tik tiriamojo, probleminio pobūdžio, sprendžiant aktualią, iki tol netyrinėtą problemą.“

Siekiant antrosios studijų pakopos kokybės svarbu užkrinti, kad magistrantūroje studijuotų ir jai pasirengę studentai. KTU rektoriaus manymu, magistrantūros studentų net padaugėtų, jei universitetas atvertų duris visiems norintiesiems, tačiau KTU neketina atsisakyti kokybės reikalavimų – reikiamų bakalauro studijų rezultatų, specializuotų testų.

Reikalavimų stojantiesiems į magistrantūrą nemažins ir VGTU. Nepaisant universiteto keliamų reikalavimų ir nemažos atrankos, į naują statinio informacinio modeliavimo magistrantūros studijų programą šiemet stojo daugiau bakalaurų, nei universitetas galėjo priimti. „Norime rengti aukšto lygio specialistus, daug dirbame gerindami studijų kokybę, – paaiškina VGTU prorektorius R.Kliukas. – Taip pat didelį dėmesį skiriame bendradarbiavimui su verslu, deramės ar jau bendradarbiaujame su nemažai užsieniečių profesorių – siekiame, kad kiekviena studijų programa turėtų bent po vieną pedagogą iš kitos šalies.“

Magistrantūros studijų tikslas sensta

P.Baršauskas neabejoja, kad stiprinant antrosios pakopos studijų trauką pokyčių reikia ir pačiose magistrantūros studijų programose, kurios nuo bakalauro studijų turi skirtis iš esmės. Dabar kai kuriais atvejais jos ne tik yra labai panašios, bet ir paskaitas skaito tie patys dėstytojai. „Programas reikia atnaujinti, reaguoti į išorės – verslo, pramonės poreikius. Galbūt magistrantūra gali būti specializuota“, – svarsto KTU rektorius.

Idealiu atveju, pasak jo, magistrantūros studijos neturėtų būti to paties bakalauro tęsinys, o juolab dublis. Jei skirtingas institucijas baigę bakalauro absolventai rinktųsi studijuoti artimą, bet ne identišką studijų programą (pavyzdžiui, menų krypties mokslų absolventas tęstų menų technologijų studijas), P.Baršausko manymu, didelė tikimybė, kad tokios studijos kūrybiškumo ir naujų žinių požiūriu būtų dar efektyvesnės.

„Tarkime, visi įsivaizduoja, kad Masačusetso technologijų institute (MIT) yra tik technologijos. Be technologijų, dar 30 proc. ten sudaro menas, tiek pat – dizainas. Ne todėl, kad MIT daro kažką ne taip, o todėl, kad skatina kūrybiškumą. Esant tokioms sudėtinėms dalims atsiveria galimybių padaryti ką nors kita, sukurti ką nors nauja“, – prestižinio MIT mokslų turinio pavyzdį pateikia KTU rektorius.

Tačiau dabar magistrantūroje taikyti madingą ir reikalingą tarpkryptiškumą, absolventams suteikiant ne tik vienos specifinės srities žinių, yra sudėtingas uždavinys. Renkantis magistrantūros studijas daug vietos improvizacijai ir fantazijai nelieka, nes jos turi derėti su bakalauro studijomis, o universitetai dėl reglamentų, klasifikatorių negali laisvai įregistruoti naujų, skirtingas studijų sritis apimančių programų. Griežti jų rėmai išliko nuo pat magistrantūros studijų Lietuvoje atsiradimo 1993–1994 m.

„Šie metai buvo labai įdomūs, tada tikrai su entuziazmu viską vežėmės iš Europos ir greitai įdiegėme savoje aukštojo mokslo sistemoje. Apskritai 1990–2000 m. buvo didelio proveržio laikotarpis, tačiau po pakilimo vėl atėjo stagnacija, – prisimena KTU rektorius. – Tąkart susiformavo panašūs tikslai, kurie išliko iki dabar: bakalauro studijose siekiama parengti išsilavinusią asmenybę, turinčią bendrųjų žinių, o jas gilinti ir specializuoti – magistrantūros studijų tikslas. Taip buvo Europoje, tą taikėme ir Lietuvoje. Tais laikais nejautėme didelio poreikio diegti tarpdiscipliniškumą, kurį padiktavo šiuolaikinis gyvenimas.“

Žinoma, per dvidešimtmetį aktualijos pasikeitė: elektronikos inžinieriui nebepakanka išmanyti vien inžineriją ir apsieiti be informatikos, verslo žinių.

Trumpasis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė.

– Kelerius metus skelbiama, kad bakalaurai nebenori tęsti studijų. Ar iš tiesų mažėja antrosios pakopos studijų populiarumas?

– Mane stebina tokie teiginiai, nes statistika yra kitokia. Jei skaičiuotume studentus vienetais, žinoma, stojančiųjų į antrosios pakopos studijas yra mažiau. Pavyzdžiui, 2012 m. į magistrantūros studijas stojo 8,3 tūkst. bakalauro absolventų, 2013 m. jų buvo 8,4 tūkst., o pernai stojančiųjų skaičius nukrito iki 7,7 tūkst. Tačiau negalime pamiršti demografinės Lietuvos situacijos. Mokinių, abiturientų, taigi ir bakalauro absolventų, mažėja.

2012 m. jų buvo 32,5 tūkst., o pernai – tik 24 tūkst. Kadangi absolventų skaičius mažėja dar bakalauro studijose, norėdami įvertinti magistrantūros populiarumą turime remtis procentine išraiška. Štai 2012 m. į magistrantūrą stojo 26 proc. bakalauro absolventų, 2013 m. tokių buvo 29 proc., o 2014 m. – net 32 proc. Taigi darau išvadą, kad bakalaurų, pasirinkusių magistro studijas, tikrai nemažėja. Skaičiuojant vienetais, jų mažiau, bet procentais – daugiau.

– Nuo 2012 m. į nemokamas magistrantūros studijas nesusirenka tiek pirmakursių, kiek valstybė vietų jiems pasiūlo, tačiau stojančiųjų į mokamas magistrantūros studijas nemažėja. Ką siūloma studijuoti nemokamai?

– Jei stojantieji dalies programų nesirenka, vadinasi, tokios magistrantūros studijos jiems nereikalingos. Universitetai, siūlydami magistrantūros programas, turi galvoti, kurią jų baigę magistrai turės daugiau galimybių rasti darbo. Magistrai juk turi daugiau galimybių įsidarbinti ir gauti didesnį atlyginimą nei bakalaurai.

– O kaip valstybė turėtų skirstyti studentams nemokamas magistrantūros studijų vietas?

– Vietų skirstymas turi būti paremtas valstybės užsakymu, glaudžiai susijusiu su rinkos pasiūla ir pareikalavimu. Kol neišmoksime reaguoti į rinkos poreikius, tokių neatitikimų tikrai gali būti. Tačiau duomenys apie rinkos poreikius, absolventų įsidarbinimą jau renkami, todėl manau, kad turint daugiau informacijos šie dalykai spręsis.

Nors priėmimas į aukštąsias mokyklas dar nesibaigė, matome, kad anksčiau labai populiarių socialinių mokslų abiturientai aklai jau nesirenka ir svarsto, kokias studijas baigę jie gaus darbo, kokių specialistų trūksta.

– Pernai į valstybės nefinansuojamas magistrantūros studijų vietas priimta 4,4 tūkst. studentų, nors liko 180 tuščių nemokamų studijų vietų. Kodėl kasmet atsiranda tokių skirtumų?

– Numatyti iš anksto, kiek tiksliai vietų bus užpildyta, labai sudėtinga. Neužpildytų vietų lieka ne tik magistrantūros, bet ir bakalauro studijose. Tos lėšos vis tiek nueina į aukštąsias mokyklas, jos paskiriamos studijoms, jų kokybei gerinti. Iš anksto apskaičiuoti, kiek bakalauro absolventų pasirinks magistrantūrą, kad neliktų valstybės finansuojamų vietų, nepavyks, reikia susitaikyti, kad šioks toks neatitikimas vis tiek bus.

– Kalbama, jog itin aktualus yra tarpkrypiškumo poreikis, kad specialistas išmanytų ne tik vieną sritį, bet turėtų daugiau kompetencijų. Tačiau renkantis magistrantūros studijas laisvė pasirinkti naują sritį yra ribota.

– Susitarimas yra toks, kad bakalauro studijos suteikia platų išsilavinimą, o magistro –  siauresnį. Antrosios pakopos studijos skirtos gilinti, specializuoti tam tikros srities žinioms. Nemanau, kad tokia siaurėjimo tendencija keisis. Be to, magistrantūra orientuota į mokslinį darbą, studentas gali nuspręsti, ar po jos sieks mokslininko karjeros, ar imsis profesinės veiklos. Tačiau šiandien svarbu, kad aukštoji mokykla būtų lanksti. Tarkime, jei matome, kad poreikiai keičiasi, stinga kitų studijų programų, jų turi atsirasti.

Gilbertui Umbražūnui dar tik 17 metų, bet paieškos sistema „Google“ jo vardu randa per 500 rezultatų, jis jau triskart iš penkių turėtų progų Prezidentūroje susitiko su Prezidente, tris kartus iš penkių laimėjo ir žinių viktoriną „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Be penkių minučių Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos vienuoliktokas gegužę pajuokavo ir gimnazijos koridoriais vaikščiojo pasipuošęs medaliu. Žinoma, ne šokoladiniu. Aukso medalį jis parsivežė iš Austrijoje vykusios Europos Sąjungos gamtos mokslų olimpiados. Joje pelnytas medalis G.Umbražūnui – jau antras auksinis šiemet.

Be dviejų aukščiausių įvertinimų respublikinėje chemijos olimpiadoje ir ES gamtos mokslų olimpiadoje, kurioje dalyvavo pirmą kartą ir iškart buvo įvertintas auksu, mokiniui praėję mokslo metai buvo turtingi ir kitų įvertinimų. Nacionalinėje fizikos olimpiadoje jis užėmė antrą vietą, geografijos – taip pat, o fizikos čempionate iškovojo trečią vietą.

Paklaustas, kurie iš visų nuskintų laurų (pats G.Umbražūnas sako, kad juos verčiau derėtų dėti į jo mėgstamą sriubą) jam reikšmingiausi, netrunka įvardyti patirties Austrijoje vykusioje ES gamtos mokslų olimpiadoje. Būtent ši jam buvo pirmoji tokio lygio tarptautinė olimpiada, į kurią jį atvedė net trys atrankos etapai, o užduočių atsakymai turėjo būti preciziškai tikslūs. Be to, iškovota sėkmė – ne tik jo, bet komandinio darbo nuopelnas.

„Komandoje, galima sakyti, buvau atsakingas už fiziką. Nors ir pasiskirstėme sritis, reikėjo bendro, komandinio darbo. Pavyzdžiui, gavome užduotį – detektyvą ir turėjome išsiaiškinti, kas pavogė paveikslą. Biologai tyrinėjo spyglius ant drobės, chemikai – netikro kraujo dėmes, o mes, fizikai, pasitelkę šviesos stiprinimą, tyrinėjome skystį: kiek taškelių atsiranda, drobę pašvietus lazeriu. Vėliau visi turėjome apibendrinti atsakymą, nors nuomonės buvo skirtingos: vieni manė, kad vagis yra A variantas, kiti buvo linkę rinktis kitą atsakymą. Tad komanda buvo svarbiausia“, – apie bendro Lietuvos mokinių komandos darbo Austrijoje nuopelnus pasakoja G.Umbražūnas.

O tokios komandos nariai buvo gerai pasirengę. Geriau už Liuksemburgo gamtamokslius, kurių vadovas perspėjo, kad mokiniai gali nežinoti potencinės energijos formulės. Jos Lietuvoje mokomasi 8 klasėje.

Kitas pasiekimas jaunuolio atmintin įsirėžė dar 6 klasėje, kai jis pirmą kartą „Lietuvos tūkstantmečio vaikų“ šeštokų finale tapo nugalėtoju – laimėjo įspūdingą skrydį oro balionu ir pirmą kartą buvo pasveikintas Prezidentūroje.

„Štai ir dabar sėdžiu senelių svetainėje ir žvelgiu į priešais, garbingoje vietoje, esančią mūsų su Prezidente nuotrauką“, – šypteli G.Umbražūnas ir priduria, kad labiau vykęs kadras Prezidentūroje buvo užfiksuotas po to, kai jis pernai laimėjo Konstitucijos egzaminą 8–10 klasių kategorijoje.

Kokia pilis pavaizduota gaublyje?

Atostogaudamas pas senelius būsimasis vienuoliktokas suskaičiavo, kad šią vasarą perskaitė jau 8 knygas. Jam patikęs kūrinys – Goethe‘s „Faustas“. Nors tai yra privaloma lietuvių kalbos ir literatūros programos knyga, G.Umbražūnas sako, kad programiniai kūriniai įdomūs, be to, stengiasi juos perskaityti iš anksto, nes kai ateis mokslo metai, viskam laiko neužteks – reikės ruoštis olimpiadoms.

„Jei kalbėsime apie šiuolaikinius rašytojus, man labai patinka Juozo Erlicko kūryba, skaitau istorines knygas nuo pat senovės. Ankstesnėje Simono Dacho mokykloje buvau bibliotekos bičiulis, neretai pertraukas ir laisvas pamokas leisdavau bibliotekoje skaitydamas istorines knygas. Jei tuo pat metu ateidavo mano istorijos mokytojas, jis išsivirdavo puodelį kavos ir diskutuodavome, – prisimena dabar jau Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos auklėtinis. – Ir pernai jį aplankiau buvusioje mokykloje, visą pamoką prakalbėjome apie prezidento ir Europos Parlamento rinkimus.“

Iš to, kokią literatūrą skaito ir kokiose olimpiadose prizines vietas laimi, nesunku suprasti, kad G.Umbražūnui patinka mokytis arba visus, arba beveik visus dalykus. Kaip jis pats sako, mokykloje nėra svarbių ar ne tokių reikšmingų dalykų. Pavyzdžiui, atsakymą į klausimą LRT organizuojamos „Lietuvos tūkstantmečio vaikų“ viktorinos finale apie Benjamino Franklino, kuris labiau žinomas ne kaip mokslininkas, išradimą, jis sužinojo etikos pamokoje.

O geografija, kurios konkurse tris kartus tapo čempionu, o šiųmetėje olimpiadoje iškovojo sidabro medalį, G.Umbražūnas susidomėjo, kai mama nupirko gaublį. Pasirodo, pamatęs žodžio „pusiasalis“ trumpinį „p-lis“, susidomėjo, kas per daiktas yra Kamčiatkos pilis.

Gilbertas paaiškina, kad net dalyvaujant konkrečių sričių olimpiadose gali būti klausimų iš visai kitų dalykų, ką jau kalbėti apie LRT žinių viktoriną „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“, kurioje klausiama „apie viską“.

Štai šiemet geografijos olimpiadoje pasitaikė labiau literatūros dalyko klausimas: kokiai lietuvių rašytojai skirtas šventinis „Google“ logotipas, kuriame pavaizduotas Vingių Jono ir Katrės vakarienės troboje motyvas. Prieš Konstitucijos egzaminą, kuriame pernai 8–10 klasių kategorijoje G.Umbražūnas laimėjo pirmą vietą, neužtenka perskaityti Konstitucijos. Mokinys patikina, kad dar reikia žiūrėti „Panoramą“ ir „Dviračio šou“.

„Jei turėčiau išskirti įdomiausią ar svarbiausią dalyką mokykloje, sakyčiau – fizika. Kadangi mokausi papildomose mokyklose – Nacionalinėje moksleivių akademijoje, „Fizikos olimpe“, sutinku daug įdomių dėstytojų, kurie savo paskaitomis tiesiog užburia. Fizikai žino viską. Pavyzdžiui, profesorius ką nors pasakoja ir netikėtai įterpia kokią įdomią detalę: ar žinote, kai Leninas nuo tanko kalbėdavo, kamera buvo tiek ir tiek hercų dažnio?“

G.Umbražūnas svarsto, kad dėl jo susidomėjimo „kalti“ įdomūs mokytojai, per kurių pamokas gali nė neišsitraukti vadovėlio, ir jo nenuvylusi girdimoji atmintis. „Jei ne tik klausausi, bet ir perskaitau, būna iš viso gerai“, – patikina klaipėdietis.

O štai pedagogai dėl gabaus ugdytinio sėkmės „kaltina“ auklėjimą, šeimos požiūrį, namie išugdytą vidinę kultūrą ir, žinoma, paties mokinio charakterį.

Klaipėdos Simono Dacho progimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė, buvusi G.Umbražūno klasės auklėtoja Eugenija Valauskienė vadina buvusį ugdytinį universaliu, o jo pasiekimus grindžia smalsumu ir žinių alkiu. Ji priduria per 30 pedagoginio darbo metų mačiusi nedaug tokių vaikų: kad ir ką į rankas paimtų, akys žiba.

„Gilbertas buvo kolegiškas, puikiai sutarė su bendraklasiais, mokiniai džiaugėsi kiekvienu jo laimėjimu, nors dažnai gabūs ir motyvuoti vaikai jaučiasi vieniši, – svarsto lituanistė. – Be to, jis niekada nebuvo sutelkęs dėmesio tik į vieną sritį, domėjosi įvairiausiais dalykas, kurie jam nebuvo būtini. Pavyzdžiui, po įdomesnio istorijos kurso į rankas imdavo istorinę knygą, paskui įnikdavo į  geografiją. Juokaudavome, kad mokytojai, ruošdamiesi pamokoms, ruošiasi ir Gilbertui, nes iš jo galima tikėtis bet kokio, su tema tiesiogiai nesusijusio klausimo. Pedagogai jau 5–6 klasėje į jį žiūrėjo kaip į rimtą vyrą.“

Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos fizikos mokytojas ekspertas, padedantis G.Umbražūnui rengtis olimpiadoms, sako, kad į daugelį konkursų – geografijos, istorijos, lietuvių kalbos ir kitų – mokinys eina savo malonumui. Todėl kai kurie mokytojai baiminosi, ar jis savo gebėjimų neiššvaistys kitur fizikos sąskaita.

„Ir dabar nežinia, ar vėliau jis pasirinks konkretų mokslą, ar domėdamasis įvairiais dalykais ir turėdamas daug bendrųjų žinių pasirinks, pavyzdžiui, politiką, – svarsto fizikas. – Gilbertas noriai mokosi visko. Tokie vaikai mokytojui yra ir laimė, ir atsakomybė, kad pavyktų suteikti tiek daug žinių, kiek tik leidžia mokinio gabumai. Tiesa, šiam mokiniui sėkmę lemia ne vien gabumai. Prisimenu, kai prieš 30 metų pradėjau dirbti mokykloje, buvo prievolė bent kartą per metus aplankyti auklėtinį namuose, pažiūrėti, kokia ten aplinka, kodėl galbūt jis nepriima pagalbos mokantis. Žinoma, dabar tai atgyvena, be to, į Gilberto namus eiti nereikia – šeima tik skatina. Jo atveju sėkmę lemia ir šeimos požiūris, ir gamtos dovana, ir charakterio bruožai.“

Pamokų limitas išseko dar neįpusėjus

Tokiems „universaliems“, kaip pasakoja pats G.Umbražūnas, labai sunku būna 10 klasėje. Ne todėl, kad mokslai sudėtingėja, o todėl, kad reikia pasirinkti, ko mokytis kitus dvejus metus. „O ką daryti, jei noriu beveik visko? Nežinau, kaip dešimtokas gali nuspręsti, kuo norės būti užaugęs“, – profiliavimo sistemos netobulumu stebisi Gilbertas.

Mokytis išplėstiniu kursu jis pasirinko geografiją, chemiją, matematiką, fiziką, lietuvių, anglų ir rusų kalbas. Mielai būtų pasirinkęs ir istoriją, ir dar papildomų modulių, bet ir taip vos sutilpo į didžiausią leistiną pamokų valandų skaičių.

Itin gabus tiksliesiems ir gamtos mokslams jaunuolis pernai spėjo baigti ir muzikos mokyklą, kurioje grojo gitara, lankė pianino pamokas. Būdamas šeštokas „Lietuvos tūkstantmečio vaikų“ kūrėjams jis sakė esantis Michaelo Jacksono gerbėjas, šio atlikėjo dainų neišjungtų ir šiandien.

„Man patinka klasikinė muzika, džiazas. Tačiau šiuolaikinė populiarioji muzika yra netoleruotina. Taip nuleidžiama kokybės kartelė. Nenustebčiau, jei po 50 metų puodo daužymu į asfaltą išgaunamas garsas būtų vadinamas muzika. Tik, žinoma, asfaltas bus išpuoštas, o puodas – auksinis“, – ironizuoja G.Umbražūnas.

Humoro jausmu ir gana kritišku požiūriu pasižymintis jaunuolis neslepia pasitikintis savo jėgomis, tačiau tik tada, kai tikrai yra teisus. Pavyzdžiui, jei ginčytųsi, kad a nėra b, jaustųsi užtikrintai, nes tai – faktas. „Bet jei bočius išvarytų mane į lauką lygiai išvagoti žemės – nepasitikėčiau“ – šypteli Gilbertas.

Bent kol kas būsimasis vienuoliktokas planuoja studijuoti fiziką Lietuvoje. „Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus“, – apibendrina Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos auklėtinis.

Svarbiausi Gilberto Umbražūno pasiekimai

2015 m. 10 klasė. Pelno Europos Sąjungos gamtos mokslų olimpiados aukso medalį.

Trečią kartą laimi Lietuvos radijo ir televizijos rengiamą viktoriną „Tūkstantmečio vaikai“.

Antra vieta respublikiniame prof. J.Matulionio jaunųjų matematikų konkurse.

Lietuvos fizikos olimpiadoje laimi antrą vietą.

Lietuvos chemijos olimpiadoje laimi pirmą vietą.

2014 m. Konstitucijos egzamino 8–10 klasių kategorijos laimėtojas.

BFL

Prieš 24 metus, 1991-ųjų rugpjūčio 24-ąją, Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas (AT) sudarė Laikinąją tyrimo komisiją SSRS slaptosios policijos KGB veiklai Lietuvoje ištirti. Iškart po Rugpjūčio pučo komisijos narys Jurgis Jurgelis per naktį ištuštintame KGB rūmų kabinete pulkininko paklausė, ar jam ne baisu. Šiam užteko įžūlumo priminti prieš porą dienų buvusio pučo siaubą. Tada KGB atrodė monstras, kuris turėjo likti praeityje. „Nes ir KGB darbuotojai, agentai, ir pionieriai, komjaunuoliai vis tiek yra viena Lietuva“, – įsitikinęs buvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadas Jurgis Jurgelis.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

– Kaip įvertintumėte komisijos KGB veiklai Lietuvoje tirti darbą po dvidešimties metų?

– Praėjus laiko daug ką imi vertinti kritiškai, be to, tam yra pagrindo. 1991 m. tokia komisija buvo reikalinga. Nepriklausomybė jau buvo paskelbta, tačiau Lietuvoje dar buvo sovietų kariuomenė, o KGB veikė visu pajėgumu – buvome kiaurai perregimi, mūsų pokalbių vis dar buvo klausomasi. Tad vienas iš komisijos tikslų (beje, tą darė ir AT) buvo kiek įmanoma neutralizuoti KGB veiklą.

Svarbiausia KGB dalis buvo agentūra – žmonės. Nieko nuostabaus: iš užsienio ekspertų žinau, kad visame pasaulyje specialiosios tarnybos 80–90 proc. informacijos gauna iš žmonių, o maždaug 10 proc. juos pasiekia per techniką.

Dabar galiu pasakyti, kad mums trūko kvalifikacijos, supratimo, kaip veikia KGB. Atrodė, kad tai monstras, bet kokia jo jautriausia vieta – nežinojome. Neturėjome nė vieno KGB karininko, kuris būtų dirbęs mums, neturėjome metodikos, nelabai konkretūs buvo ir mūsų tikslai. Mūsų darbas nukrypo į agentūrą: kas buvo agentai, o kas – ne.

Pasinėrėme į agentų paiešką, ir manau, kad čia išryškėjo mums, lietuviams, būdingas bruožas – iškelti juos į viešumą, demaskuoti. Bausmės gal ir nebūtų, bet iškėlimas jau yra bausmė. Be to, pasitaikė ir tendencingumo. Agentų buvo visur – su KGB bendradarbiavo ir religingi žmonės, ir tremtiniai, ir kunigai. Jie buvo verbuojami ten, kur cirkuliuoja informacija. Todėl atsirado pozicija: jei, pavyzdžiui, dešinieji aptinka agentą savo gretose, jį slepia, o jei oponentų – demaskuoja.

Kita vertus, turėjome kuklią informaciją, tik jos fragmentus. Darbo, asmens bylos buvo išvežtos arba sunaikintos. Atsimenu, archyve techniniam darbui sudarytos mums pavaldžios komisijos pirmininko paprašiau duoti Pirmojo KGB skyriaus darbo sąsiuvinį. Jis atsakė, kad neturi. O aš buvau tikras, kad sąsiuvinis išlikęs, net dalį jo turinio žinojau. Pagaliau man atnešė sąsiuvinį, bet kitą. Vadinasi, žmogus, atliekantis tik techninį darbą, jau sprendžia, kokią medžiagą pateikti. Natūralu, kad dėl tokių dalykų komisijos darbas negalėjo būti labai produktyvus.

Na, o vėliau kai kurie bendradarbiavusieji su KGB prisipažino patys. Tarp jų buvo įvairaus likimo žmonių, bet jie pasitikėjo, manė, kad apie juos niekas nesužinos. O vėliau, pasirodo, atsiranda maišai dokumentų, kažkokios pavardės paviešinamos. Nepateisinome lūkesčių, negarantavome jų saugumo.

– Esate rašęs, kaip klausėte komisijos nario, kodėl jis slepia savus ir kelia aikštėn galimus KGB agentus tarp oponentų. Ar ilgai truko tokios provokacijos?

– Kolega turėjo medžiagos apie vieną agentą ir sakė, kad paskelbs ją prieš rinkimus. Ir paskelbė, bet laikas jau buvo praėjęs. Pirmosiomis dienomis agentų tema visuomenėje, žiniasklaidoje tiesiog skambėjo, bet aktualijos greitai pasikeitė. Pavyzdžiui, aš, dalyvaudamas rinkimuose, nuvykęs į Pabradę ėmiau kalbėti kažkokia politine tema, o mane tildo: „Ne tą kalbate. Uždaro „Modulio“ gamyklą, žmonės darbo netenka. Sakykite, ką darysite?“

Netrukus į pirmą vietą iškilo ekonominės ir socialinės problemos. Spekuliacijos tarp politikų dėl bendradarbiavimo su KGB dar išliko, tačiau į rinkimus nešti tokią vėliavą jau nebuvo verta.

Dabar manau, kad, užuot priėmę realybę, siekėme susipriešinti. Visi jie – KGB darbuotojai, agentai, komunistai, komjaunuoliai, politiniai tremtiniai – vis tiek yra viena Lietuva. Turėjome siekti vienintelio tikslo – sugyventi ir eiti į perspektyvą. Tačiau net ir dabar grįžtame į praeitį ieškoti ne tautos, bet politinių priešų. Manau, latviai ir estai greičiau nužengė pirmyn.

– Lenkijoje kaltinimų sulaukė net prezidentas Lechas Valęnsa. Kaip šis procesas atrodė kitose šalyse?

– Žinau, kad lenkai buvo apskaičiavę, kiek pakišta padirbtų dokumentų. KGB turėjo du aukšto lygio klastotojus, kurie galėjo atkartoti braižą, parašą, perimti susirašinėjimą, išsiųsti žmogaus vardu kokius tik nori laiškus. Padirbti dokumentus tikrai buvo įmanoma. Nežinau, kiek ši praktika buvo paplitusi Lietuvoje, bet kad tokių specialistų buvo, tikrai žinau.

Ir šiandien dar atsigręžiame į praeitį. Pavyzdžiui, skaitau, kad Algirdas Mykolas Brazauskas, atsiradęs gėdos lentoje, būdamas aukštas Centro komiteto (CK) pareigūnas važinėdavo į užsienį. Bet normalu, kad CK atstovai vyko į kitas šalis. Anoks čia kompromatas. Ir menininkai, ir dainininkai važiavo, Lionginas Šepetys savo knygoje atvirai rašo apie tuometes keliones.

– Ne kartą esate sakęs, kad Lietuvoje liko tie KGB dokumentai, kuriuos KGB norėjo palikti. Ko šiandien verta ta informacija?

– KGB dokumentus – asmens, darbo bylas išvežė sunkvežimiais. Pavyzdžiui, Vokietija perėmė visus dokumentus, todėl galėjo dirbti visai kitaip. Pas mus KGB, jau išmokęs pamokas, ruoštis pradėjo iš anksto. Dokumentai buvo išvežami, sudaryta darbo grupė juos peržiūrėjo, KGB pirmininko pavaduotojo Stanislavo Caplino nurodymu juos naikino arba išpjaustydavo jų dalis. Man teko kalbėtis su vienu KGB pareigūnu, buvome sutarę pasitikėti vienas kitu ir sakyti tik tai, ką nori, bet nemeluoti. Jis man pasakė, kokių agentų pasižadėjimus sunaikino pats.

Taigi, bylos išvežtos, sunaikintos. Pagaliau, kai iškart po Rugpjūčio pučo nuėjome į KGB pastatą, ten degė laužai – vasarą krosnys buvo karštos nuo dokumentų deginimo. Užėjęs į vieną kabinetą radau užvertas langines, iššluotas lentynas ir nuorūkų piramidę lėkštėje. Paklausiau pulkininko: „O jums baisoka?“ Jis, turėdamas galvoje pučo įvykius, ir sako: „O kaip jums – prieš dvi dienas baisu nebuvo?“ Kitame kabinete vyrukui nervai neišlaikė – jis rėkė buvęs Afganistane ir esąs niekuo dėtas. Jiems iš tiesų buvo baisu, nes nežinojo, ko tikėtis, tad buvo pasiryžę sunaikinti viską, ką tik įmanoma.

Be to, į Vilnių turėjome suvežti medžiagą iš visos Lietuvos. Pamenu, Anykščiuose randu beveik tuščią kabinetą, šiaip sau sklaidau stalinio kalendoriaus lapelius, o ten buvęs viršininkas pastveria iš rankų kalendorių ir mano akyse ima jį plėšyti. Taip buvo. Kai kur, žinoma, gavome tvarkingai supakuotus dokumentus.

Turime pripažinti, kad dokumentų atranką darė ir mūsų žmonės. Juk prasidėjo svarstymai: jei įrašai ne apie mane, gal apie mano artimą? Jokios apskaitos nebuvo, todėl nieko nereiškė parsivežus pusmaišį dokumentų iš kokio nors Rokiškio juos per naktį perversti.

Pasitaikė ir juokingų atvejų. Žmogaus pavardės minėti nenoriu, skambėjo daug kartų, kai dokumentai, nešami po skvernu, pabiro. Juk iš pradžių buvome tik mes ir KGB pareigūnai, jie vis tiek buvo gudresni. Pamenu, kai vyko dokumentų perėmimas, vienas majoras juokėsi, kad net dokumentų tvarkingai išnešti nemokame.

Taigi sunku pasakyti, kas buvo palikta tyčia, bet kad tai nebuvo aktualijos – aišku. Žinoma, galėjo būti klaidų, kas nors galėjo praslysti. Bet faktas, kad KGB pasitvarkė taip, kaip jiems reikėjo, ir paliko tai, ko nebereikia. O mes iš to keliame vajų.

Dauguma tų, kurie neprisipažino patys, bet pagal išlikusius dokumentus buvo pripažinti agentais, kreipėsi į teismą ir bylas laimėjo. Aišku, koks nors kolchozo buhalteris, greičiausiai jau pensininkas, į teismą nesikreipė, nes jam nesvarbu. Bet jei inteligentas paskelbiamas agentu – jo reputacija suteršta.

Taigi tie žmonės laimėjo todėl, kad nėra rimtų įrodymų, tik fragmentai. Nelaimėjo Virgilijus Čepaitis, bet, mano įsitikinimu, jis nebuvo piktybinis bendradarbis. Pas jį vykdavo arbatėlės, jis kažką parašydavo. Skaičiau tuos dokumentus, juose nėra nieko, iš ko KGB galėtų padaryti kokias nors išvadas, turėtų pagrindo apkaltinti kitą žmogų. Taigi žmonės, kurių bendradarbiavimo pasekmių nebuvo, buvo pripažinti agentais, o tų, kurių bendradarbiavimas pasekmių turėjo, bylų čia nebeliko.

– Ar pats esate išklausęs tiesioginių kaltinimų ar gandų, kad Jurgelis buvo KGB agentas?

– Tokių pareiškimų sulaukiu po kiekvieno savo komentaro žiniasklaidoje. Anksčiau labai dėl to išgyvenau, o dabar jau nebe. Man net įdomu, kiek dar atsiras taip manančiųjų. Dabar vyksta Marijono Misiukonio (KGB pulkininkas, vėliau milicijos generolas ir buvęs pirmasis atkurtos Lietuvos vidaus reikalų ministras) teismas, ką nors parašau šia tema, ir mane jau puola: „Tu toks ir anoks, rasime tavo dokumentus Amerikoje.“ Aš sakau: „Vyrai, išgerkime kavos, pasikalbėkime. Dokumentų nerasite. Jei ir buvo, sunaikinau. Manykite ką norite, bet jų nėra.“

– Ar KGB bandė jus verbuoti?

– Gal porą kartų. Bet istorija nėra pikantiška, tiesiog klasikiniai KGB metodai stengiantis sudominti. Mano dėdė gyveno Kanadoje ir norėjo atvykti į svečius. Pirmojo KGB skyriaus viršininkas man sako: „Tavo dėdė atvažiuos, ką pasakys – parašysi. Jei sutinki, atvažiuoti leisime, jei nesutinki – galime ir neleisti.“

Aišku, gali pasirašyti kad ir po išgalvotais dalykais, bet tu – jau agentas. Tada dirbau Mokslų akademijoje, tad vėliau už mano dėdės vizitą galėjo būti įdomesni kitų žmonių pasakojimai. Taigi dėdė Lietuvoje nesilankė dar kelerius metus. Žinoma, nebūtų sakę pasirašyti „Jurgeliu“. Pasakojo žmogus: meno srities atstovas grįžta iš užsienio, nori pasirašyti vardu ir pavarde, o KGB darbuotojas žvilgt pro langą: „Kokia graži liepa.“ Ir viskas, tu jau agentas.

Kitą kartą, kai dirbau mokykloje, mane išsikvietė kažkoks žmogus, pavardės nesakė, o vardu gali netikėti, ir tiesiai šviesiai siūlo: „Dirbk pas mus, gausi, ką norėsi, po pasaulį pavažinėsi, tik buto neprašyk, mums patiems trūksta.“ O vėliau mokykloje Vasario 16-osios proga mergaitės skelbimų lentoje prikabino trispalvių. Praveriu vieno kabineto duris, o ten – tas pats tipas, kuris mane kalbino, pasidėjęs krūvą sąsiuvinių tikrina braižą.

Taigi nieko įdomaus. Jokio spaudimo, jokių grasinimų, aišku, ir kompromato nebuvo. O aš dar sakydavau verbuotojams, kad esu nepatikimas: nebuvau pionierius, komjaunuolis. Man atsakydavo, kad taip dar geriau, nes žmonės tokiais labiau pasitiki nei aktyvistais.

– Kaip nupieštumėte agento portretą?

– Ateina kartą žmogus, kokių 60 metų amžiaus, prisipažįsta buvęs agentu ir pasakoja savo istoriją, kaip su kelių vaikų šeima grįžo iš Sibiro, apsigyveno vidutiniame Lietuvos mieste, neturėjo darbo. KGB jam padėjo įsidarbinti. Jis man pasakė, kad nenorėtų, jog vaikai ir anūkai apie tai sužinotų.

Bet gyvenimas įdomus. Po kiek metų sutikau jo sūnų. Aišku, jis nežinojo, kas aš toks. Tas sūnus užima svarbias pareigas ir labai profesionaliai dirba savo darbą. Gal net galima kelti klausimą: kas, jei žmogus padirbo agentu, bet jo sūnus baigė mokslus ir šiandien dirba naudingą darbą. Tai buvo sprendimas dėl situacijos, ne dėl idėjos. Arba mokslininkas, kuris,  standartiškai, negalėjo išvažiuoti į konferencijas.

Vieno KGB karininko esu klausęs, kiek buvo iniciatyvių bendradarbių. Jis sakė, kad tokių „stukačių“ iš idėjos – daugiausia kokie 5 proc.

– Prieš kelerius metus paskelbtos agentų – pensininkų, ūkininkų ar neįgaliųjų pavardės. Ar žinote, kad kas nors iš tų 5 proc. būtų praslydę pro filtrą ir užimtų svarbias valstybėje pareigas?

– Tiems, kurie prisipažino, viskas dovanota ir jie gali tokias pareigas eiti. Žinau tokių, kurie tikrai buvo agentai, neprisipažino, bet dokumentų nėra likę, tad jų bendradarbiavimas neįrodomas. Kiek žinau, yra žmogus, užimantis aukštas pareigas. Bet bijočiau sakyti, kad jis buvo piktybinis. Tiesiog įvyko virsmas, jis neprisipažino, gal pasirūpino, kad dokumentų neliktų. Bet iš to, ką aš žinau, o mano žinojimas nėra didelis, nežinau atvejo, kad buvęs agentas ir toliau dirbtų blogą, žalingą darbą.

Be to, senųjų agentų šiandien jau nepanaudosi: kas, jei jie prisipažino ir liko dvigubi agentai? Agentų Gariūnų turguje jau nereikia. Jie reikalingi kitose sferose – ministerijose, specialiosiose tarnybose, ten, kur yra reikalų su NATO, kur prieinama prie strateginių dalykų, ginkluotės klausimų. Čia reikia naujų žmonių, o ne seno bagažo.

– Ar verta toliau eskaluoti KGB agentų temą?

– Dar 2005–2007 m. rašiau, kad iki Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio (2009 m.) turime padėti tašką šioje temoje. Neturime medžiagos, tik fragmentus, žmonės sensta, miršta. Jei žmogus buvo agentas, jis turėjo būti brandus, padaręs šiokią tokią karjerą. Taigi prie 35 pridėkime dar 25 metus. Nebelaikau KGB agentų temos šių dienų problema.

– Koks liustracijos proceso efektyvumas?

– Viskas geso ir užgeso. Komisijų veikla oficialiai lyg ir nenutraukta, lyg ir nepatogu pripažinti, bet, pasirodo, komisijos nebedirba, bylų gal nebėra. Nuspręsta pratęsti bylų įslaptinimą, bet kai žmonės prisipažino, jokio termino nebuvo. Laikykimės žodžio. Kaip sakė tas žmogus: „Nenorėčiau, kad vaikai ir anūkai sužinotų.“ O anūkai sužinoti dar gali.

– 1993 m. tapote VSD generaliniu direktoriumi. Kaip iš griuvėsių pavyko sukurti profesionalią tarnybą?

– Iki mano atėjimo veikė ta pati valdžia, bet jau buvo pasikeitę 6 vadovai. Tai rodė nestabilumą ir interesą šioje tarnyboje. Blaškymosi buvo. Jei manęs paklaustų, ką daryčiau kitaip nei tada, greičiausiai ieškočiau kvalifikuotų žmonių, konsultanto iš užsienio. Teoriškai įmanoma, kad ir aukšto KGB pareigūno. Kaip jį patikrinti – nežinau.

Žmonių, kurie palankiai žiūrėjo į Lietuvos nepriklausomybę, buvo. Bet kaip juos patikrinti? Čekija, pavyzdžiui, turėjo gerą kriterijų – apsisprendimą 1968 m. Pas mus taip pat buvo žmonių, kurie pradėjo teikti informaciją dar iki 1991 m. pučo, bet vėliau buvo atleisti. Vis dėlto manau, kad tarp jų buvo bent pora S.Caplino iš KGB žmonių.

Kurdami VSD bendradarbiavome su Vakarų tarnybomis, tačiau jos ilgai ir atsargiai mus tikrino: ar patikima tarnyba, susikūrusi bala žino iš kur atsiradusioje valstybėlėje. Generolas Sergejus Stepašinas, buvęs FSB vadovas, siūlė bendradarbiauti pasirašius pačią nekalčiausią sutartį. Bet negalėjome, nes tai – Rusija. Be to, kokioje situacijoje būtume atsidūrę, jei latviai ir estai tokios sutarties nepasirašo.

– Kaip, pasikeitus politiniams vėjams, būrėte patikimą VSD kolektyvą, kuo jo darbas, funkcijos skyrėsi nuo dabartinių?

– Po savaitgalio sekmadienį jau norėdavosi eiti į darbą, o jei prireikdavo dirbti naktį, niekas nereikalaudavo mokėti už viršvalandžius. Žinoma, trūko technikos, profesionalumo, bet noras padaryti darbą buvo didelis. Žinoma, reikšmingas indėlis priklauso mano pavaduotojams – Andriui Tekoriui ir Kaziui Pėdnyčiai. Drauge sukūrėme struktūrą, išgryninome funkcijas. Pavyzdžiui, man nesuprantama šiandieninė kaita, kai naujas direktorius atsiveda savo kompaniją ir šluoja visus lauk. Taip nieko nebus –  gali keisti atskirus žmones, bet branduolys turi likti.

Dirbant VSD nebuvo konfrontacijos, rimų konfliktų. Vienas kitas pasitaikė, nes buvo žmonių, kurie norėjo ne Jurgelio. Nuvažiuoju pas kolegas į Panevėžį, verčiu storą bylą ir randu neįsegtą lapą: „Jurgelis geria, Jurgelis dainuoja rusiškas dainas, Jurgelis negali būti skiriamas VSD vadovu.“ Data nubraukta, visas tekstas ištaisytas raudonai, smetoniško tvarkingumo rašysena.

Aišku, tas popierius Prezidentūrą turėjo pasiekti dar iki mano darbo VSD pradžios. Pasakiau, kad informacija rimta, būtų gerai užbaigti tyrimą, o tada aš asmeniškai suorganizuosiu tam pareigūnui susitikimą su Prezidentu. Praėjo keli mėnesiai, jis pasakė, kad šaltinis atsisakė suteikti daugiau informacijos. Vėliau sutikęs tą vargšą šaltinį gatvėje paklausiau, kodėl jis tai darė. Jis įvardijo, kas jam liepė.

Nesureikšminu šios istorijos. Mane paskyrė Prezidentas A.Brazauskas, buvo žmonių kurie jautėsi nustumti į šalį ir norėjo atsigriebti. Bet apskritai konfrontacijos tarnyboje nebuvo, mes nedirbome partijoms ar Prezidentui. Kartą Prezidentas man pasiūlė pavaduotoją, aš atsisakiau, ir kas čia blogo: Brazauskas turi savo nuomonę, Jurgelis – savo.

Aišku, jaučiau tam tikrų politinių jėgų nepasitenkinimą, neva Jurgelis vis tiek Maskvai medžiagą pardavinėja. O dabar štai sunku būtų įsivaizduoti, kaip nepriimti Prezidentės pasiūlymo, apskritai dauguma dirba tiems, kuriems yra atskaitingi. Tada to nebuvo. Prezidentas niekada neprašė pateikti informacijos, kuri būtų susijusi su jo ar partijos interesais. Kažkada vienos partijos vadovas paprašė informacijos, aš pasakiau, kad partijoms neteikiame, taip ir baigėsi kalba.

Jei pareigūnas už paskyrimą turi atidirbti tam tikram asmeniui, tai jau nebe visai valstybė. Tada žmonės dirbti norėjo iš entuziazmo, kartais iš pradžių ir be atlygio. Bet vėliau jau vertinau magistrus, pasakiau, kad mums neužtenka bakalaurų.

Ar buvo priėmimo į tarnybą klaidų? Aišku, buvo. Tada nebūdavo tokios atrankos, psichologinių testų, tik pokalbis. Pavyzdžiui, atėjo graži moteris, labai energinga, didelių mostų – pasakiau, kad tarnyboje ji nedirbs, nenusėdės, netilps į rėmus, nors nebuvau psichologas.

– Psichologas nebuvote, bet žmones pažinti teko. Ar padėjo tam aktorystės studijos?

– Pažinti gal ir nepadėjo. Bet manau, kad aktoriai, režisieriai, kurie pasirenka tokias studijas, net jei vėliau ir nueina kitur, jau turi polėkį, galbūt net gabumų, kuriuos gali panaudoti kitose srityse. Apskritai šios studijos man išėjo į naudą. Mūsų kurso vadovė buvo Irena Vaišytė. Nežinau, ar literatūros studentai kūrinius nagrinėja taip giliai, kaip mes nagrinėjome pjeses: koks yra aukščiausias tikslas, kaip prieiti prie vaidmens. Man tai kažką paliko. Dabar Kovo 11-ąją mokyklose kalbuosi su mokiniais ir jie manęs klausosi, neturiu problemų bendraudamas su publika.

– Esate poezijos gerbėjas?

– Jaunystėje man patiko Sergejus Jaseninas. „Baltąją obelų knygą“ mokėjau atmintinai. Patiko Vincas Mykolaitis-Putinas, šiek tiek ir Jurgis Baltrušaitis. Ir, žinoma, atmintinai mokėjau Antoine‘o de Saint Exupery kūrybą. Jei sutiktumėte mano mokinių, beveik visi pasakytų, kad esu jiems skaitęs „Mažąjį princą“. Jie neatsimena matematikos, bet „Mažąjį princą“ pamena puikiai.

Po mokslinės stovyklos Kalifornijoje – mokslinė konferencija Monrealyje. Tiesiai iš Kanados – kelionė į Sietlą, iš ten – į namus Long Ailande, Niujorke, o rugsėjį laukia kita konferencija Japonijoje. Taip šią vasarą vinguriavusį fiziko Alekso Mazeliausko maršrutą galima pateikti manantiems, kad tyrėjų, arba moksliukų, gyvenimas nuobodus. Kaip jis bus nuobodus, kai pažįsti tikrąjį elitą – geriausių pasaulio universitetų absolventus, o su JAV mokslininkais gali pasikalbėti apie Lietuvoje gaminamus lazerius.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Iš Mažeikių rajono kilęs fizikas Aleksas Mazeliauskas, įpusėjęs doktorantūros studijas Stony Brooko universitete, gyvena apie 90 km nuo Niujorko. Paprastai kalbant, doktoranto tyrimo objektas – sunkiųjų elementų, aukso ar švino, jonų susidūrimas dalelių greitintuvuose, kai išsilydo jų branduoliai.

Dar suprantamiau galima pasakyti, kad A.Mazeliauskas tiesiog mina dar nepramintus kelius teorinėje fizikoje. Ir pradėjo šį kelią jau senokai: pirmą kartą „Veidas“ su A.Mazeliausku susipažino lygiai prieš dešimt metų, kai Mažeikių Gabijos gimnazijos vienuoliktokas vasaros atostogų birželio atokaitoje gliaudė fizikos uždavinius Nacionalinės moksleivių akademijos (NMA) vasaros sesijos užsiėmimuose.

Kas įvyko per dešimtmetį gabaus jaunuolio gyvenime? Kryptingas darbas dėl tikslo tapti mokslininku lėmė puikiai susiklosčiusią akademinę karjerą.

Kol laukė, kaip sako pats pašnekovas, loterijos dėl Kembridžo rezultatų, metus studijavo Vilniaus universiteto Fizikos fakultete. Po pirmo kurso studijų Lietuvoje atsidūręs Kembridže, jis viename suole sėdėjo su keturiais lietuviais, o jo egzaminų rezultatai buvo vieni geriausių visame kurse.

„Labai geras jausmas asmeniškai pažinoti bent keliolika lietuvių, baigusių Kembridžo universitetą ar Masačusetso technologijų institutą, ir žinoti, kad jei norėsi suburti Lietuvos mokslininkų grupę, žinosi, į ką kreiptis, kas turės patirties, kurią galės parsivežti iš geriausių pasaulio aukštųjų mokyklų“, – sako Stony Brooko universiteto doktorantas A.Mazeliauskas.

Ar jis pats savo patirtimi prisidės ir sugrįš į Lietuvą? Tai nutiks tada, kai jam ir pačiai Lietuvai jo indėlis bus naudingiausias.

Iššūkis padaryti tai, ko kiti dar nepadarė

Po studijų Kembridže A.Mazeliauskas nusprendė išbandyti savo jėgas ir stoti į doktorantūrą JAV, kur susitelkusi didelė mokslininkų bendruomenė, o doktorantūros studijos trunka ilgiau nei Europoje.

Paklaustas, ar už Atlanto jaunieji tyrėjai skatinami išskirtinai patraukliomis sąlygomis, gal ten doktorantų atlygis, priešingai nei Lietuvoje, nėra lyginamas su valytojų, A.Mazeliauskas šypteli ir prisipažįsta nesantis tikras, kad jo atlyginimas tikrai didesnis už vietinių valytojų. Bet tai nesvarbu, nes į doktorantūrą veda kiti motyvai, jo atveju – siekiamybė tapti mokslininku.

„Doktorantūra ir mokslinis darbas apskritai nėra lengviausias pasirinkimas, nes jam reikia stiprios motyvacijos. Negaliu pasakyti, kad JAV pasižymi ypač geromis sąlygomis doktorantams, bet privalumų yra: stipri ir didelė mokslinė bendruomenė, galimybė dirbti su geriausiais savo srities ekspertais, patirtis mokslinėse konferencijose“, – vardija trečio kurso doktorantas.

Laimėjimai olimpiadose mokyklos metais, sėkmė ne tik įstoti į prestižinį Kembridžo universitetą, bet ir jį baigti geriausiais įvertinimais, pranešimai mokslinėse konferencijose, geriausio dėstytojo asistento apdovanojimas Stony Brooko universitete ir dar daug kitų pasiekimų. Kas per šią akademinę karjerą A.Mazeliauskui buvo sunkiausia? Pasirodo, sunkiausia apsispręsti buvo pasiekus trečiąjį akademinės karjeros laiptelį, kai reikėjo sugalvoti, ką tokio galėtum padaryti, ko niekas kitas dar nėra daręs.

„Bakalauro ir magistrantūros studijose svarbu lankyti paskaitas, gerai išlaikyti egzaminus, bet man tai sekėsi. Tačiau didžiausias iššūkis manęs laukė JAV, kai reikėjo pasirinkti mokslinę sritį. Iki magistrantūros stengiesi išmokti tai, ką padarė kiti, o doktorantūroje pats turi padaryti tai, ko niekas kitas pasaulyje dar nepadarė. Be to, šiuo etapu itin svarbu ir nauja yra darbas su moksliniu vadovu. Tai bendravimas su konkrečiu žmogumi, jis skiriasi nuo studijų, kai vieną dieną mokaisi iš vieno vadovėlio, o kitądien atsiverti kitą knygą. Sugalvoti temą, susirasti mokslinį vadovą man užtruko dvejus metus“, – skaičiuoja pašnekovas.

Vis dėlto dveji doktorantūros metai Niujorko valstijoje nepraėjo veltui. Privaloma doktorantūros universitete dalis – pedagoginė veikla. Ir ji A.Mazeliauskui sekėsi puikiai: studentai, kuriems lietuvis doktorantas vesdavo laboratorinius darbus, įvertino jo asmeninį indėlį, kad jie sužinotų ką nors nauja, o manais už savo pastangas pašnekovas gavo geriausio dėstytojo asistento apdovanojimą.

Talentas nėra retas, bet pats nepabus

Pedagoginis darbas ir kitų fizikų ugdymas mažeikiškiui nebuvo nauja patirtis. NMA pristato jį kaip ugdytinį, aktyviai dalyvavusį gabiųjų vaikų akademijos veikloje nuo pat jos įkūrimo: A.Mazeliauskas buvo ir NMA moksleivis, ir „vadoviukas“, ir dėstytojas, ir kuratorius. Kol studijavo Kembridžo universitete, fizikas rengė užduotis NMA auklėtiniams, atvykdavo į jų užsiėmimus. Trumpai tariant, jei ne Atlanto vandenynas, atskyręs jį nuo Europos, A.Mazeliauskas ir šiandien taip pat aktyviai ir asmeniškai rūpintųsi gabiųjų Lietuvos mokinių ugdymu, kuris, kaip sako pats doktorantas, yra gerokai svarbesnis nei prigimtinis talentas.

Pats Mažeikių Gabijos gimnazijos absolventas tiksliaisiais mokslais, konkrečiai matematika, susidomėjo dar pradinėse klasėse, o būdamas devintokas jau dalyvavo keturiose rajoninėse olimpiadose – chemijos, fizikos, matematikos ir biologijos. Todėl jis svarsto, kad tada galėjo rinktis gilinti savo žinias bet kurioje iš šių sričių, tačiau išradinga mokytoja jame „pažadino“ būtent fiziką.

„Aš esu iš Mažeikių rajono, Užlieknės kaimo, ir mokiausi Mažeikių Gabijos gimnazijoje. Jei suskaičiuotume, kiek per pastarąjį dešimtmetį ši gimnazija išugdė olimpiadininkų, ir skaičius palygintume su didmiesčio mokyklomis, pamatytume, kad talentas nėra retas dalykas. Žinoma, gali pasirodyti, kad tik Mažeikiuose ir Vilniaus licėjuje galime rasti fizikos talentų, bet taip nėra, – dėsto A.Mazeliauskas. – Pavyzdžiui, mano talentą pažadino mokytoja, lemiamu metu, vos tik pradėdama mokyti fizikos, daug dėmesio skyrusi įdomiems papildomiems užsiėmimams. Svarbiausia yra pradžia ir talento pažadinimas. Vėliau jau atsiras kitų papildomų mokymosi galimybių – NMA, „Fizikos olimpas“, „Fotonas“. Mano talentas nėra išskirtinis. Lietuvoje daug gabių vaikų, bet ar jų talentas pažadinamas? Kitaip juk negalime paaiškinti, kodėl vienos mokyklos kasmet turi talentų, olimpiadų prizininkų, o kitos – ne. Negi tik kai kuriose Lietuvos vietose gimsta talentingi vaikai?“

Buvusi A.Mazeliausko klasės auklėtoja ir fizikos mokytoja Genovaitė Meinorienė sako, kad po aktyvesnio darbo devintoje klasėje pats jos mokinys susiejo savo darbą, pastangas ir prigimtinius gabumus į gražų derinį.

„Kad pasiektum tokių rezultatų, kokių pavyko Aleksui, vien darbo nepakanka, reikia ir gabumų. Žinoma, yra vaikų, kuriems gabumų pakanka, bet labiau jie nepasistengia, – komentuoja mokytoja. – O Aleksas labai susidomėjo fizika. Pastebėjau, kad jis išsiskyrė įžvalgumu ir atidumu teorinei fizikos daliai. Pavyzdžiui, perskaitai uždavinio sąlygą ir viskas atrodo gerai, tačiau jis pastebi, kad formuluotė netiksli, kuri, kaip pasirodo panagrinėjus giliau, iš tiesų yra netinkama.“

„Fermento“ medžiagos Kembridžo laboratorijose

O gabiųjų Lietuvoje yra. Įstojęs į Kembridžo universitetą A.Mazeliauskas priklausė lietuvių bendruomenei, kurią šiuo metu prestižiniame universitete sudaro maždaug 50 lietuvių. Jis patikina, kad Lietuvos mokslo jaunojo elito tinklas pasaulyje jau susiformavo, o tai itin svarbu, kad savarankiškai ar per tokias programas, kaip „Kurk Lietuvai“, žymiausių mokslo kalvių absolventai parsivežtų savo patirtį į Lietuvą.

A.Mazeliauskas priduria, kad glaudi bendruomenė atsirado ne be NMA ar kitų vaikų ugdymo programų indėlio. Būtent jose sudaromos galimybės susitikti su skirtingo amžiaus bendraminčiais ir apie pasaulio aukštąjį mokslą išgirsti iš pirmų lūpų dar iki abitūros.

Tačiau garsas apie Lietuvos mokslą sklinda ir kita kryptimi. „Kembridžo laboratorijose draugai chemikai rasdavo „Fermento“ pagamintų medžiagų, o kai JAV kalbuosi su lazerių fizikais, pasirodo, kad jie žino apie Lietuvoje gaminamus lazerius. Galbūt per toli juos parsigabenti iš Europos, bet Lietuvos lazeriai žinomi Amerikoje“, – pasakoja A.Mazeliauskas, kuris prie pasaulio akademinei bendruomenei jau regimo Lietuvos mokslo pasiryžęs prisidėti ir savo jėgomis.

„Jei mano karjera klostysis sėkmingai, baigęs doktorantūrą noriu atlikti vieną ar dvi podoktorantūrines stažuotes, vieną iš jų – tikrai Europoje. O Lietuva mano planuose irgi yra. Kadangi mano mokslinė sritis palyginti siaura, Lietuvoje trūksta tokių mokslininkų, gali būti, kad grįžęs turėčiau burti savo mokslinę grupę“, – ateities planus dėlioja Stony Brooko fizikos doktorantas ir patikina greičiausiai grįšiantis tada, kai ir jam, ir Lietuvai bus naudingiausia: tapęs profesoriumi, sukaupusiu platų pažinčių ratą, kuriame netrūks lietuvių mokslininkų.

Lietuvoje yra net 46 aukštosios mokyklos, bet stojantieji renkasi vos kelias iš jų. Šiųmečio priėmimo aukštąsias mokyklas pirmojo etapo statistika netrukus viešojoje erdvėje buvo pakrikštyta trileriu. Įtemptas siužetas atvedė universitetus į aklavietę? Faktas, kad per dešimtmetį studentų Lietuvoje sumažėjo trečdaliu, o aukštųjų mokyklų tinklas išliko toks pat tankus, buvo aiškus jau seniai, tik jį mokykloms vis pavykdavo ignoruoti.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Pasibaigus pirmajam priėmimo į šalies aukštąsias mokyklas etapui, akis bado kuklūs pakviestųjų studijuoti į valstybės finansuojamas, vietas pirmakursių skaičiai. Tik kelios aukštosios mokyklos – Vilniaus Universitetas, Vilniaus Gedimino Technikos Universitetas, Kauno Technologijos Universitetas (KTU) ir didžiausios Lietuvos kolegijos – Vilniaus ir Kauno, sugebėjo išlaikyti solidžius, nuo praėjusių metų nepakitusius skaičius, ar net padidino pirmakursių srautą.

Paveikslas yra dar prastesnis

Net kelių nevalstybinių universitetų pakviestuosius studijuoti į valstybės finansuojamas studijų  vietas galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, o dalyje universitetų šie skaičiai, palyginti su praėjusiais metais, sumažėjo itin ryškiai.

Žinoma, kai kuriems universitetams dideli pirmakursių praradimai atsilieps finansiškai, tačiau ne viskas prarasta: aukštosios mokyklos pasidalys 518 tikslinio finansavimo studijų vietų, iš kurių 496 numatytos universitetuose. Be to, galima pakviesti studijuoti daugiau pirmakursių, kurie už studijas mokėtų iš savo kišenės. Kai kurios aukštosios mokyklos, vykdančios labiau ekstensyvią nei intensyvią kokybės plėtrą, gali priimti studijuoti bet ką, kas tik turi vidurinio išsilavinimo pažymėjimą ir pinigų. Jei susiklosto toks scenarijus, tiksliųjų mokslų dėstytojai turi mokyti skaičiuodami studentus ant rankų pirštų.

„Pakviestųjų studijuoti skaičiai tikrai nėra dramatiški. Galima sakyti, kad jie net dar per švelnūs, nes aukštojo mokslo sistema yra nugyventa katastrofiškai“, – nevynioja žodžių į vatą KTU rektorius prof. habil. dr. Petras Baršauskas

Rektorius patikina, kad siekdami išspręsti sistemą alinančias problemas negalime apsieiti be valstybės priemonių ir aukštojo mokslo strategijos. Priešingu atveju, šviesesnės ateities perspektyvos tikėtis neverta, nes situacija kasmet tik blogės. Pasak KTU rektoriaus, valstybės vaidmuo, taikomos skatinimo priemonės svarbios ir reikalingos ne tik kalbant apie aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimą, kuris savaime neįvyks. Be kitų spręstinų klausimų, reikia ir vienodų konkurencinių sąlygų – universitetai turėtų laikytis bendros pozicijos priimant pirmakursius.

Geriausia dvigubų standartų iliustracija – šįmetis priėmimas, kai pirmąkart kai kurios aukštosios mokyklos nustatė kokybės kartelę stojantiesiems – minimalų konkursinį balą, kurio nesurinkusiųjų studijuoti nepriims. Kitos susilaikė nuo tokio slenksčio arba nustatė jį sunkiai neįveikiamo žemumo.

„Kai kurių universitetų minimali riba yra 2 balai, bet kai kur yra pakviestųjų studijuoti ir su 0,35 konkursiniu balu“, – skirtingų universitetų taikomų sąlygų pavyzdį pateikia KTU rektorius.

Tačiau tarp stojančiųjų populiariausi buvo universitetai, kuriems nesmogė pirmakursių skaičiaus mažėjimas, buvo iškėlę didžiausią 2–3 balų kartelę. Pavyzdžiui, Vilniaus kolegija, kuri iš neuniversitetinių aukštųjų mokyklų buvo nustačiusi ambicingiausią 1,1 balo ribą, pirmakursių skaičių padidino. Kaip „Veidą“ patikino šios kolegijos direktoriaus pavaduotoja akademinei veiklai Žymantė Jankauskienė, Vilniaus kolegija turėjo progą įsitikinti, kad ją renkasi stiprūs abiturientai, todėl neatmeta galimybės konkursinį balą kilstelėti dar aukščiau.

Studentų mažėja, o studijų pasiūla – tarpsta

Ir dėl kokybės, ir dėl racionalumo sutankinto aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimas, institucijų skaičiaus mažinimas jau kurį laiką laikomas pagrindiniu sisteminiu uždaviniu. Visi „Veido“ kalbinti pašnekovai, kalbėdami apie šią neišvengiamą būtinybę, taiko jai du epitetus: pirmiausia reformos imtis vis delsiama, antra, be valstybės įsikišimo ir politinės valios reforma ir neįvyks.

„Akivaizdu, reorganizuoti aukštųjų mokyklų tinklą reikia,  tačiau kol kas matau atvirkščias šiam procesui priemones, kuriomis siekiama, kad vegetuojančios aukštosios mokyklos išgyventų“, – sako VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė, buvusi švietimo ir mokslo viceministrė dr. Nerija Putinaitė.

Ji priduria, kad šiųmečius sumažėjusius pakviestųjų studijuoti skaičius galima paaiškinti ir politinių priemonių pasekmėmis: sumažinus valstybės finansuojamų studijų vietų socialiniuose moksluose, ryškius praradimus patyrė būtent tie universitetai, kurie daugiausia ir organizuoja socialinių mokslų studijas.

Mažesniems pakviestųjų į privačius universitetus skaičiams, pašnekovės teigimu, turėjo įtakos ir kitas politikų žingsnis – mažinti studijų stipendijų vietas nevalstybinėse aukštosiose mokyklose. Tuo metu tikslinio finansavimo studijų vietų didinimas argumentuojant specialistų trūkumu ir valstybės užsakymu, N.Putinaitės teigimu, gali būti ne visai pagrįstas, kitaip tariant, bandymas paremti konkrečias aukštąsias mokyklas.

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis, reziumuodamas šių metų priėmimo į universitetus ir kolegijas statistiką, tvirtino, kad per 10 metų studentų skaičius sumažėjo trečdaliu, nesumažėjo tik aukštųjų mokyklų skaičius, o jų siūlomų studijų programų gausybė tik išaugo.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, mokinių ir studentų skaičius nuo 2004-ųjų iki 2014 m. sumažėjo 253 tūkst. Vadinasi, dabar jaunuolių yra net 31 proc. mažiau. O nuo 2009 metų mažėjantis studentų skaičius per metus susitraukia vos keliolika tūkstančių studentų. Pavyzdžiui, 2013–2014 mokslo metais aukštosiose mokyklose studijavo 11 tūkst. mažiau studentų nei metais anksčiau.

Anot ekonomisto, dėl šių skaičių ignoravimo turime situaciją, kad kai kuriuose universitetuose dirba trigubai daugiau darbuotojų nei jiems pavyksta pakviesti pirmakursių: „Manau, kad visiems akivaizdu, jog tokia situacija yra nenormali – jau seniai reikėjo optimizuoti aukštųjų mokyklų skaičių. Nebūtinai reikia tinklą ardyti uždarant aukštąsias mokyklas. Yra ir kitų optimizavimo formų – jos gali susijungti, taip sumažėja infrastruktūros išlaikymo išlaidos, darbuotojų skaičius. Kai kurias aukštąsias mokyklas, nesugebančias parodyti adekvačios kokybės ir pritraukti studentų, galima paversti sėkmingesnių universitetų filialais.“

Tokioms reformoms, jo nuomone, reikėjo ruoštis tuoj po įstojimo į Europos Sąjungą. Juk jau tada buvo aišku, į kokią pusę krypsta demografinės tendencijos, kilo ekonomika, buvo galima numatyti lėšų reformai. „Mes dešimt metų ignoruojame faktą, kad jaunų žmonių Lietuvoje mažiau nei jų buvo praėjusio amžiaus pabaigoje“, – apibendrina ekonomistas.

N.Mačiulis viliasi, kad šiųmetė statistika pagaliau atvers akis Švietimo ir mokslo ministerijos atstovams, Vyriausybei, ir bus imtasi greitesnių reformų, nes situacija nei kitąmet, nei dar po kelerių metų, akivaizdu, nepagerės. Tik kažin, kaip tas reformas pavyks paskatinti artėjant rinkimams.

Aukštųjų mokyklų be politinės valios nesumažės

Jau kurį laiką keliant aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo klausimą, sutariama, kad toks procesas neprasidės be politinės valios. Paskatinti universitetų jungimąsi reikia koalicijos, Seimo, kaip  steigėjo, palaikymo, nes pačios aukštosios mokyklos „iš apačios“ bent kol kas jungtis nelinkę.

Kai kurie universitetai bendradarbiauja tarpusavyje, vykdo jungtines studijų programas, lyg ir jungiasi turiniu, bet tai – tik atskiri pavyzdžiai, o ne bendra tendencija. KTU rektorius P.Baršauskas sako, kad audžia rimtus ateities planus su LSMU: universitetai pradėjo nuo turinio integracijos, pasiūlė studentams daug bendrų studijų programų, o kitąmet duris ali atverti bendras jų darinys – fakultetas ar centras.

Panašių partnerystės pavyzdžių rastume ir daugiau, tačiau didesnės apimties bandymai, nors tokių ir būta: Kauno universitetų siekis atkurti istorinį Lietuvos universitetą, Vilniaus universitetų konsorciumo tikslai, įtvirtinti sutartimi, kūnu taip ir netapo.

Nereikia stebėtis, kad patys universitetai be atskiro paraginimo nesijungia, juk autonomiškų universitetų statutuose įrašyta rektorių pareiga – turinti universitetą, tad kažkurių fakultetų uždarymas, suprantama, būtų priešingas veiksmas tokiai idėjai.

Vienintelis sėkmingo susijungimo pavyzdys – LSMU sukūrimas iš Kauno medicinos universiteto ir Lietuvos veterinarijos akademijos. Tikslumo dėlei reikia pasakyti, kad šio universiteto jungimosi tikslas ar priežastis buvo sustiprėti. O dabar, abejojant kai kurių aukštųjų mokyklų likimu, jos jungtis turėtų dėl išlikimo, o ne dėl to, kad tvirtai stovi ant kojų ir dar nori kelti kokybę.

Jungiantis dviem Kauno universitetams, bendro darinio formavimui buvo panaudota ir ES struktūrinių fondų lėšų. Jomis pasinaudoti tam pačiam reikalui XV Vyriausybė siūlė ir kitiems universitetams. Atspėti nesunku: pinigai liko nepaliesti.

„Universitetų jungimąsi turėtų paskatinti valstybė. Ji turėtų motyvuoti aukštąsias mokyklas, skatinti jų sinergiją. Jėgos principu universitetų niekada nesujungsi, šiam procesui  reikalinga ekonominė ar su rezultatu susieta trauka, motyvacinės priemonės“, – apie galimus stimulus, kurie paragintų jungtis aukštąsias mokyklas ir taip optimizuotų jų tinklą, svarsto KTU rektorius P.Baršauskas.

Universitetų jungimo pradmenys Danijoje

Universitetų jungimosi procesas yra lėtas, brangus ir neapsieina be valstybės paramos ir kitose šalyse, kurios šį darbą jau „užkūrė“. Ryškiausiu universitetų tinklo reformos pavyzdžiu dažnai pristatoma Danija, kur per mažiau nei metus iš 12 universitetų liko tik 8, o štai Suomijoje 2006–2011 m. universitetų skaičius sumažėjo nuo 20 iki 16.

Už skatinamąsias priemones iš valstybės pusės pasisakantis KTU rektorius primena, kad pirmiausia reikia pradėti nuo strategijos ir finansinių priemonių plano. Be šių elementų reikalai nepajudėjo nė vienoje šalyje, kuri universitetų tinklą jau praretino: „Pirmiausia, valstybė turi turėti strategiją, tarkime, nori, kad universitetas pakliūtų į geriausiųjų Europoje šimtuką. Tada, pavyzdžiui, reikia stambaus ir stipraus universiteto, kuriame būtų užtikrintas tarpkryptiškumas. Pavyzdžiui, iš trijų mokyklų atsiradęs Suomijos Alto universitetas – geras pavyzdys, kai sujungiamos geriausios technologijų, verslo, bei meno ir dizaino mokyklos. Būtent tokios yra trys dedamosios, nes šiandien svarbiausia yra kūrybiškumas.“

Pasak pašnekovo, Danijos universitetų jungimo sistema buvo radikaliausia, bet jos idealizuoti nereikėtų, vėliau panašių veiksmų ėmėsi suomiai, o dabar reformą masiškai jungiant universitetus įgyvendina net Prancūzija.

„Europos šalys modeliuoja tuos procesus, apsvarsto, ką valstybė turėtų daryti, ko siekti. Bet tai daro valstybė. Tarkime, Danijoje apsisprendė visa koalicija, Vyriausybė, buvo skirta lėšų šiai reformai, kad tik pasipriešinimas būtų mažesnis. Konkursine tvarka universitetuose liko dirbti geriausieji, dauguma žmonių turėjo palikti universitetus, bet jie turėjo dvejus metus susirasti darbą. Žinoma, Lietuvoje tokių pinigų neturime, bet be valstybės injekcijos, galbūt ES struktūrinių fondų lėšų panaudojimo toks procesas yra neįmanomas“, – dėsto prof. P.Baršauskas.

Tačiau be atskirų politikų pritarimo ar skirtingų Vyriausybių pritarimo, kad Lietuvai keliasdešimties aukštųjų mokyklų yra per daug, ryškesnių politinės valios apraiškų kol kas dar nebuvo. Buvusi švietimo ir mokslo viceministrė N.Putinaitė sako, kad dabartinė Vyriausybė ne tik nepadėjo ant darbo stalo aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo priemonių plano, bet dar ir bando ištrinti ankstesnės Vyriausybės sprendimus, kuriais naudojantis būtų galima šį procesą pradėti.

„Mažėja stojančiųjų, tad akivaizdu, kad aukštųjų mokyklų tinklas yra per didelis. Geriausieji studentai, gavę valstybės finansavimą, studijų krepšelius nusineša į kelis universitetus. Yra vienas legalus būdas išlaikyti stabilią situaciją – įstatyme įrašyta, kad jei aukštoji mokykla du kartus įvertinama neigiamai, ji yra reorganizuojama arba likviduojama. Tačiau dabartinė Vyriausybė iš naujos Studijų ir mokslo įstatymo redakcijos šią nuostatą bando išbraukti, kad vertinimo rezultatas neturėtų įtakos akreditavimui. Pagal dabar galiojančią tvarką neigiamai įvertinta mokykla yra neakredituojama. Reikėtų ieškoti priemonių universitetų tinklo optimizavimui, tačiau matau priešingą politiką – nesinaudoti jau esančiomis priemonėmis“, – paaiškina N.Putinaitė.

Pašnekovė priduria, kad aukštųjų mokyklų gaunamas finansavimas neapsiriboja studijų krepšelio lėšomis, nes jos gauna ir bazinį finansavimą, skirtą studijoms, mokslui, administracinėms, ūkio išlaidoms. Todėl aukštoji mokykla teoriškai gali išgyventi ir neturėdama studentų.

„Studentų mažėjo, tačiau universitetų pastatai liko visi, nemačiau judėjimo, kad aukštosios mokyklos atsisakytų dalies pastatų dėl studentų mažėjimo ir imtųsi panašių priemonių, – sako N.Putinaitė. – Mano nuomone, tinklo optimizavimo klausimas yra esminis, palyginti su visais aukštojo mokslo klausimais, kad lėšos būtų skiriamos mokslo ir studijų kokybei didinti, o ne pastatams šildyti ar administracijai išlaikyti, kuri, matyt, jau nelabai turi to darbo.“

Šiemet apie vidines pertvarkas – kai kurių padalinių jungimą, personalo skaičiaus mažinimą, prabilęs Šiaulių universitetas (ŠU) į pirmą kursą valstybės finansuojamose vietose pakvietė studijuoti 89 pirmakursius, dar numatytos 25 tikslinio finansavimo vietos. Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO) duomenimis, pernai šis universitetas studijuoti pakvietė  169 studentus į valstybės finansuojamas studijų vietas, 54 pirmakursiams buvo skirtos tikslinės studijų vietos.

ŠU studijų prorektorius dr. Remigijus Bubnys  aiškino, kad statistika nėra tokia dramatiška, nes 2014 m. 54 pirmakursiai iš 169, pakviestų į valstybės finansuojamas studijų vietas, buvo gavę tikslinį finansavimą. Vadinasi, be tikslinių studijų vietų ŠU šiemet nemokamai studijuoti pakvietė 89 pirmakursius, pernai – 115. Matematika paprasta: nubyrėjo 26 studentai.

„Be to, 10 proc. buvo sumažinta studijų vietų socialinių mokslų studijose, dar pridėkime demografines tendencijas. Taigi 10–15 proc. mažiau pirmakursių tikrai buvo  galima tikėtis“, – sako R.Bubnys. Tačiau ir į valstybės nefinansuojamas vietas ŠU kvies maždaug šimtu pirmakursių mažiau nei pernai.

ŠU prorektorius patikina, kad studentų mažėjimas įkvėps ir tolesnes pertvarkas. Pavyzdžiui, po priėmimo pabaigos planuojama mažinti dėstytojų, kurių etatai kol kas apskaičiuoti pagal optimistinę studentų skaičiaus prognozę. Dabar ŠU yra maždaug 200 vien akademinio personalo etatų, kitaip tariant daugiau nei į pirmą kursą kviečiamų bakalaurų. Prorektoriaus teigimu, planuojama atsisakyti ir nerentabilių studijų programų.

Panašu, kad dalis šiemet studentams pasiūlytų naujų studijų programų taip pat gali būti nerentabilios. LAMA BPO duomenimis, šiemet pirmakursiams buvo pasiūlytos 39 naujos bakalauro programos. Į 5 iš jų nebuvo pakviestas studijuoti nė vienas pirmakursis, o į 11 pakviestųjų skaičius svyruoja nuo 1 iki 7 studentų.

P.Baršauskas svarsto, kad dauguma aukštųjų mokyklų nesiima vykdyti nerentabilių studijų programų, kuriose yra vos keli studentai. Pavyzdžiui, KTU į sociologijos studijas jau trejus metus nepavyko surinkti akademinės grupės, todėl šios programos atsisakyta. KTU rektorius perspėja, kad nereikia smerkti aukštųjų mokyklų, jei jos kai kurias studijas vykdo vos keliems studentams. Anot jo, gali būti, kad universitetas sąmoningai rizikuoja: apskaičiavęs, kad vienais metais nesurinko pakankamo studentų skaičiaus, galbūt jis kitąmet tikisi sulaukti dešimteriopai daugiau pirmakursių.

Galima svarstyti įvairius scenarijus, pasikliauti užsienio studentais, kurių nors ir nežymiai, bet daugėja,  tik demografinės tendencijos – negailestingos: prieš dešimt metų Lietuvos universitetuose ir kolegijose mokėsi 190 tūkst. studentų, o dar iki krizės aukštojo mokslo diplomo siekė net 210 tūkst. studentų, o šiemet Lietuvoje studentų liko tik 140 tūkstančių.

Sužavėti savo produkcija Italijos vartotojus taip, kad italai imtų kopijuoti lietuvišką gaminį, pasisekė „Norvelitai“. Įmonė, kurią Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK) paskelbė geriausia 2014 m. eksportuotoja, kasmet perdirba 14 tūkst. tonų lašišų, o jos žuvies produktų prekybos žemėlapis driekiasi nuo Baltijos šalių iki JAV.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

„Norvelita“ sukuria daug darbo vietų, darbuotojams moka didesnį nei vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje ir sukuria sąlygas dirbti vietos žmonėms. Lietuvos siekiamybė – tokių įmonių turėti daugiau“, – šią žuvies perdirbimo įmonę keliais žodžiais pristato LPK Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas.

Apdovanojimai už kokybę Vakarų rinkose, 1 000 darbuotojų, tik per metus 45 proc. išaugęs eksportas, kurio vertė 2014 m. siekė 127 mln. eurų, ir prabanga pasirinkti, kuriuos iš visų gaunamų užsakymų įmonė norėtų įgyvendinti. Tokio reziumė pavydėtų ne tik statistinis lietuvis, bet ir dažnas sėkmingu laikomas verslininkas.

Iš šeimos verslo augusi ir vietinės rinkos marškinėlius išaugusi Jordano ir Viktorijos Kenstavičių bendrovė „Norvelita“ kadaise turėjo tik 5 darbuotojus. Įmonės įkūrėjas ir valdybos pirmininkas J.Kenstavičius prisipažįsta ne kartą klausęs savęs, kodėl vis bando „daryti verslą“, bet yra toks nesėkmingas.

Jei narstytume 1995 m. įkurtos „Norvelitos“ istoriją nuo pradžių, kaip sako pats J.Kenstavičius, šis verslas buvo netikėtas. Prekybą žuvimi verslininkas pradėjo atsitiktinai, kai prieš 20 metų gabenant įvairias prekes, kaip buvo įprasta pradėti šiandien sėkmingiems stambiems šalies verslininkams, nereikėtų vežiotis grynųjų pinigų.

Verslo pradžia – supuvę obuoliai

„Galima sakyti, kad tokio verslo pobūdžio šaknis mūsų šeima turėjo. Tėvas ilgai dirbo „Raseinių  žuvininkystės“ vadovu, tačiau jo veikla nebuvo susijusi su „Norvelitos“ atsiradimu. Viskas prasidėjo netikėtai, kai iš Ukrainos gabenome galvijų odas ir, kad nereikėtų vežiotis grynųjų pinigų, mūsų paprašė atvežti žuvies. Pradėjome jos ieškoti, užmezgėme ryšių Norvegijoje, taip viskas ir prasidėjo: iš pradžių pirkome ir pardavėme žaliavą, o tada nutarėme ir gaminti. Pastatėme įmonėlę – kelis mažus cechus, pasamdėme penkis darbuotojus“, – drauge su Norvegijos investuotojais pradėto verslo ištakas prisimena pašnekovas.

1990–aisiais baigęs tuometį Vilniaus pedagoginį institutą (dabar Lietuvos edukologijos universitetą) jis sako spėjęs išbandyti įvairiausių verslų: ir lapes augino, ir obuolius vežė, bet ir tie supuvo.

„Buvo nelengva. Svarsčiau, kodėl esu toks nesėkmingas, kodėl bandau kažką daryti, bet nepavyksta. Galvodavau, kad nepataikiau į laikmetį, galbūt sezoniškumas kaltas, nes vienais metais tą pačią prekę parduoti lengva, kitais sunku, – kažkada kamavusius apmąstymus prisimena pašnekovas. – Kartą parsivežėme daug obuolių, iš pradžių juos parduoti sekėsi gerai, o vėliau nebebuvo kur dėti, dalis supuvo. Kodėl? Supratome, kad atsivežėme beveik rudenį, kai Lietuvoje netrūko savo derliaus, o ne pavasarį, kai jų trūksta. Tokių ir panašių kuriozų tada, prieš 20 metų, nutiko ne vieną kartą.“

Įgijęs geografijos ir fizinio lavinimo mokytojo specialybę, verslininkas sako, kad dar praktikos keliose mokyklose metu suprato, jog mokytoju tikrai nedirbs. Nors pamokos praktikantui sekėsi, su mokiniais taip pat neblogai sutardavo, verslininkui pedagoginiame darbe trūko galimybės pamatuoti to darbo pradžią ir pabaigą. Kaip dirbti, kai negali išsikelti tikslo, o vėliau įvertinti jo rezultato? Pačiam susikurti tokią ataskaitos sistemą vargiai buvo įmanoma, kai kūno kultūrai skiriamos vos dvi pamokos per savaitę.

Svarbiausia – neapgauti pirkėjo

Ar „pradžios ir pabaigos“ principas, kurio verslininkas kažkada pasigedo mokykloje, veikia įmonėje? Tai ne visai tas pats, sako J.Kenstavičius, nes čia svarbiausia – geras produktas:

„Svarbiausia yra pagaminti kokybišką produktą. Žinoma, yra planai, finansai, skaičiai, bet pirmiausia turi rimtai žiūrėti į produkto gamybą. Ir darbuotojų dažnai klausiu, kaip jie jaustųsi nusipirkę netinkamą produktą, todėl gaminame taip, kad neapgautume mūsų produkciją jau pamėgusių vartotojų ir nebūtų gėda.“

Vis dėlto, „Norvelitos“ sėkmės istorija – ne ta, kurią galima pateikti kaip vien juodo darbo ir nepamatuojamų pastangų pavyzdį. Pats verslininkas sako, kad be laiko, sėkmės ir įdirbio daug kas priklauso ir nuo kitų faktorių, kad ir politinės situacijos ar krizių. Pavyzdžiui, Lietuvai tapus ES nare, reikėjo pasverti rimtą sprendimą – pasinaudoti didele Europos rinka ar sukti į Rusijos pusę.

„Tačiau mūsų prioritetas buvo patikimumas, todėl visas ateities perspektyvas siejome tik su Europa. Tuo metu daug dirbome, bandėme vakarietiškas technologijas, vežėmės maisto technologus iš užsienio, lyginome produkciją su kitų šalių, daug mokėmės“, – pasakoja J.Kenstavičius.

Panašu, kad tuometis sprendimas pasiteisino, o vakarietiškos maisto pramonės pamokos atsipirko. Pernai Vokietijos vartotojų žurnalas „Stiftung Warentest“, atlikęs profesionalų 20 produktų tyrimą, „Norvelitos“ pagamintą šaltai rūkytos lašišos gaminį, prekybos milžino „Lidl“ privataus ženklo produktą, paskelbė šio tyrimo nugalėtoju.  O Italijoje, kur „Norvelitos“ gaminiai kelerius metus pripažįstami geriausiu produktu, net pradėtos bylos dėl jo plagiavimo.

„Norvelita“ savo produkciją eksportuoja į Vokietiją, Belgiją, Italiją, Baltijos šalis, Daniją, Švediją, Graikiją, JAV, tačiau reikėjo patirti išbandymų, kol užsienio partneriai įvertino raseiniškių produkciją ir nustojo į „Norvelitą“ žiūrėti kaip į posovietinės šalies įmonę.

Antai kadaise gaminio, skirto Vokietijos rinkai, etiketėje bendrovė iš nežinojimo etiketėje nenurodė cukraus kiekio. Nors jis sudarė tik 0,001 proc., nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės ir įmonės, kaip sako J.Kenstavičius, buvo gražiai paprašyta pasitraukti. Tačiau produktą jau spėjo pamėgti pirkėjai, tad po pusmečio jis sugrįžo į Vokietijos parduotuvių lentynas.

“Vieną kartą sandėlyje graužikai įlindo į šaldytuvą, iš kurio tris mašinas produkcijos jau buvome išsiuntę į Vokietiją. Mūsų žmonės turėjo greitai ten nuvažiuoti ir išrankioti siuntą po vieną pakelį. Bet nieko nepadarysi – šis verslas yra atsakingas, maisto pramonė – specifinė sritis. Juolab kai dirbi užsienyje, turi įgyvendinti visus aukštus ir skirtingus reikalavimus, – paaiškina pašnekovas. – Bet kai turi stiprų kolektyvą, kuriame dirba daug jaunų entuziastingų žmonių, tai padaryti yra lengviau. Kartais net stebiuosi, kodėl mes patys linkę save taip nuvertinti. Norvegijoje sutinkame daug lietuvių, faktas, kad jie gali dirbti ne tik juodą darbą.“

Būtent dėl produkto kokybės, paklaustas apie savo vadovavimo stilių, J.Kenstavičius prisipažįsta įmonėje galintis pabūti ir baubu, nes yra paskutinė grandis, kuriai tenka didžiausia atsakomybė ir kuri privalo sustyguoti visą procesą.

Prieš 2005 m. viename interviu J. Kenstavičius sakė, kad jo žmona Viktorija įmonės vadybininke dirba ne taupumo sumetimais, nes jis mielai mokėtų atlyginimus keliems žmonėms, jei tik jie galėtų nudirbti tokius darbus: „Per 10 metų ši mintis nė kiek nepasikeitė.“ Verslininkas patikina, kad įvairiausioje verslo veikloje dalyvauja, diskutuoja, priima sprendimus tik kartu su žmona.

Nuo šeimos verslo prasidėjusi „Norvelita“ ir šiandien apsupta visos Kenstavičių šeimos. J.Kenstavičius pasakoja, kad jų dukros jau susipažino su įmonės darbu ir perėjo išbandymą – nuo gamybos operacijų stebėjimo iki vasaros darbo ceche ar šeimai priklausančioje „Karpynės“ sodyboje.

„Norėjome, kad dukros patirtų, kaip uždirbami pinigai, pamatytų ne tik gerąją pusę, bet susipažintų ir su sunkesniąja, suprastų, ką kasdien reikia padaryti dėl gerų rezultatų. Dabar gyvenime dažnai matome „netikras“ situacijas, kai iš vienos pusės viskas atrodo gerai, tvarkingai, bet kita vertus, kažko lyg ir trūksta, keliame klausimus, kodėl vienam pasiseka, o kitame ne“, – svarsto verslininkas.

Kažkada to paties klausęs, kodėl vis nepasiseka, savęs, dabar J.Kenstavičius sako, kad pirmiausia reikia klausti kitko – ar viską padarei, ar negailėjai savęs, ar idėjai pakankamai pastangų? Jei atsakymas į visus šiuos klausimus yra teigiamas, vadinasi, nesisekti gali tik kurį laiką.

Sėkmė politikoje priklauso nuo tikslo

„Veido“ kalbintas Raseinių gyventojas, paprašytas prisiminti J,Kenstavičiaus, kaip politiko, rajono tarybos nario, nuopelnus, patikina, kad ryškiausias jo indėlis – sutvarkytas Raseinių Maironio parkas, o tai padaryta daugiausia šio verslininko iniciatyva. Tačiau miestelėnai, šio raseiniškio teigimu, verslininką vertina skirtingai: vieni neslepia dėkingumo, kiti nesibodi pakritikuoti.

Pats J.Kenstavičius, paklaustas apie karjerą savivaldoje, prisimena ir nemalonių epizodų, žiniasklaidoje aptartus jam mestus įtarimus, kurių iki bandymo atstovauti rajono žmonėms taryboje jis nebuvo sulaukęs. Nepaisant dviprasmiškos patirties, verslininkas įsitikinęs, kad kiekvienas mąstantis ir idėjų turintis žmogus turėtų bandyti siekti pokyčių ir politiniu keliu.

„Mūsų įmonėje dirba tūkstantis raseiniškių, tai buvo viena priežasčių, kodėl ėjau į politiką. Siekiau sumažinti šilumos kainą gyventojams, kurti gražią aplinką bendruomenei ir, svarbiausia, mažinti korupcijos lygį. Sakoma, kad yra valdiški pinigai ir savi. O man toks požiūris yra svetimas, nes esu įsitikinęs, kad, nepaisant to, ar dirbi privačiame, ar valstybiniame sektoriuje, į darbą žiūrėti reikia taip pat, – motyvus, kodėl pasuko į politiką, dėsto „Norvelitos“ savininkas. – Buvo sunku, nes žmonėms galima pateikti įvairiausią informaciją. Turėjau nemalonumų ir su Specialiųjų tyrimų tarnyba, nors vėliau viskas praėjo, pasirodė, kad nieko tokio nebuvo. Bet tokia patirtis atsirado dėl politinės veiklos. Jei eini į politiką tam, kad patenkintum asmeninius poreikius, gal viskas būtų ir gerai, bet mano tikslai buvo visai kitokie.“

2005 m. Kenstavičiai įkūrė „Karpynės“ kompleksą, kuriame šiandien treniruojasi krepšinio „Rasų“ (jos prezidentas – J.Kenstavičius) ir tinklinio „Raseinių–Norvelita“ komandos.

Komplekso idėja daug keliaujantiems Kenstavičiams subrendo aplankius įdomias vietas svetur. Todėl verslininkai pagalvojo, kad patogią vietą, įsikūrusią šalia tvenkinių, netoli automagistralės, galima paversti patrauklia vieta poilsiui ir susibūrimams, kurioje būtų patogu apgyvendinti ir įmonės svečius iš užsienio.

„Bet nemanėme, kad šis verslas taip išaugs“, – prisipažįsta verslininkas. Kalbant apie verslo sėkmę, nereikia siekti skaičių. Niekada gyvenime neplanavau, kiek turėčiau pasiekti, ar kiek per metus padaryti, ar kiek pinigų uždirbti, kiek turto sukaupti. Esu įsitikinęs, kad jei darai gerai, viskas ateina savaime“, – apibendrina jis.

Paklaustas, ką veiktų, jei nebūtų „Norvelitos“ savininkas, J.Kenstavičius atsako apie tai negalvojęs, bet patikina, kad ilgai netruktų ir sugalvotų kitą įdomų užsiėmimą. Verslininkas, iki maisto pramonės išbandęs įvairią veiklą – nuo prekybos galvijų odomis iki prekybos obuoliais, ko gero, idėjų nepristigtų ir dabar.

RM

Neformaliojo ugdymo situacija Lietuvoje neaiški: nesuskaičiuojama, kiek lėšų iš įvairių šaltinių jam skiriama, tik apgraibomis nustatoma, kiek mokinių jame dalyvauja. Skaičiai apytikriai, bet kuklūs: vieno vaiko neformaliajam švietimui per mėnesį savivaldybėms rekomenduojama skirti apie 1,45 euro ir spėjama, kad jame dalyvauja tik apie 28 proc. Lietuvos mokinių.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Tačiau prognozė optimistinė: atsiradus neformaliojo ugdymo krepšeliui, neformaliajame švietime  dalyvaus pusė Lietuvos mokinių. Užuot lankę įprastų meno ar sporto mokyklų pamokas, kurios savo vertinimo ir atsiskaitymų sistema primena privalomąjį ugdymą, mokiniai galės rinktis naujus netradicinius užsiėmimus.

Pavyzdžiui, dalyvaudami pasitikėjimo savimi stiprinimo gamtoje kursuose, mokiniai taps ne žygeiviais, bet imsis veiklos, kuri būtų ne šiaip maloni prasiblaškyti po pamokų, bet formuotų visą gyvenimą reikalingus įgūdžius. Nors asmenybės, socialinių įgūdžių ugdymas yra vienas iš pamatinių neformaliojo švietimo tikslų, šiandien ne vienas tėvas stebisi, kaip jo atžalos, jau kurį laiką lankančios sporto treniruotes, vis dar nežino bendramokslių vardų.

250 mokinių pažino robotiką ir susižavėjo šia veikla, kai tik gavo progą pasimokyti išmaniajame būrelyje nemokamai. Pustrečio šimto – tik menka dalis visų, kurie norėjo mokytis ankstyvosios, smagiosios arba taikomosios robotikos programose. Po pavykusio bandymo sudominti netradicine veikla robotai iš 4 savivaldybių niekur neišvažiavo: pedagogai, pramokę robotikos įvado kurso, toliau organizuoja robotikos būrelius, jų ugdomi jaunieji išradėjai kaunasi respublikinėse robotų varžybose, o tėvai ėmė dairytis net mokamų vaikų dėmesį prikausčiusios robotikos užsiėmimų savo miestuose.

„Robotas – tik pretekstas sudominti vaiką. Tai yra priemonė, kurią pasitelkę bendraujame su vaiku, kuri pritraukia jo dėmesį ir skatina priimti iššūkius. Keturių etapų metodikoje visi veiksmai siejami su praktika. Trumpai tariant, jei norime įtraukti vaiką į žaidimą, turime sukurti įtraukiančią istoriją, dėl kurios, panašiai kaip suaugusiajam, būtų prasmė ką nors daryti.  Dar reikia socialinės priemonės – roboto, aplink kurį suburiama komanda, tada reikia sukurti pasiekiamą iššūkį, kad vaikas galėtų pasidalyti džiaugsmu, ir aptarimo, kaip dar galima viską patobulinti. Tokia sistema „užveda“ ir įtraukia vaikus“, – apie skirtingo amžiaus mokinius sužavėjusius robotikos užsiėmimus pasakoja VšĮ Robotikos akademijos įkūrėjas Saulius Vasiliauskas.

Robotikos akademija 2011–2013 m. dalyvavo Anykščių, Klaipėdos, Panevėžio rajonų ir Panevėžio miesto savivaldybėse išbandytame pasirenkamojo vaikų švietimo projekte „Pakis“, kurio principas – „pinigai paskui vaiką“.

Jei ne kvotų ribos, kurios buvo nustatytos projekto lėšas skirsčiusiose savivaldybėse, S.Vasiliausko manymu, į robotikos programas būtų susirinkę dešimteriopai daugiau vaikų. Robotikos akademija bandomajame projekte dalyvavo, kad atrastų ir pamokytų „kitokius“ mokytojus – ne informacijos šaltinius, kurie dabartiniam jaunimui nebereikalingi, bet trenerius, kurie iš vaikų neatima atradimo džiaugsmo.

Panašu, kad Robotikos akademija savo siekį įgyvendino: į kartu su asociacija „Infobalt“ organizuojamą „Robotiadą“, nacionalinį išradėjų renginį, šįmet atvyko per 2 tūkst. dalyvių – 80 komandų. Pavyko tai, kas ir buvo svarbiausia, –  ištraukti vaikus iš virtualaus pasaulio ir išlaisvinti jų kūrybinį polėkį.

„Norėjome rasti mokytojų, nebijančių parodyti, kad ir mokyklose gali vykti netradicinė veikla. Siekėme sugriauti stereotipą, kad negalima pritraukti vaiko dėmesio, bandėme įrodyti, kad pasitelkus žaidimą galima mokyti ne tik techninių disciplinų, bet ir „švelniųjų“ gebėjimų – spręsti problemas, kūrybiškumo, komandinio darbo, reprezentavimo“, – paaiškina S.Vasiliauskas.

Neformaliojo ugdymo poreikį ir naudą, jei tik jis tampa atviras ir ranka pasiekiamas, nustatyti galima ne tik kelių Lietuvos savivaldybių masteliu. JAV atlikus tyrimus paaiškėjo, kad vargingiau gyvenančių šeimų atžalos po vasaros atostogų, per kurias nedalyvavo jokioje veikloje, sunkiau kimba į mokslus ir turi spėriai pasivyti bendraklasius, kurie vasarą leido stovyklose, dalyvavo pažintinėje veikloje.

Po šių išvadų Čikagos miesto municipaliteto galvoms kilo nebloga mintis – juk vaikai gali mokytis ir vasarą, be to, nemokamai ir netoli namų. Tad miestas skyrė pinigų neformaliojo švietimo veikloms ir kartu su įvairiomis organizacijomis atvėrė miestą vasaros ugdymui: muziejai, laboratorijos ir kitos įstaigos organizavo kelių savaičių trukmės programas. 2013 m. prie šios iniciatyvos prisijungė pusantro šimto įstaigų.

„Puikią idėją perėmė ir kiti didieji miestai. Čikagos iniciatyva „Summer of Learning“ (mokymosi, pažinimo vasara) tapo projektu „Cities of Learning“ ( mokymosi, pažinimo miestų)“, – neformaliojo švietimo sklaidos pavyzdį įvertina neformaliojo ugdymo asociacijos narys Laimonas Ragauskas.

Prie Čikagos idėjos prisijungė Dalasas, Pitsburgas ir Vašingtonas. Be pradinio tikslo – išvengti žinių praradimo vasarą, atsirado ir kitų siekių – sukurti infrastruktūrą neformaliajam švietimui, ugdyti gebėjimus, kurių vėliau reikės darbe. Be įdomios veiklos, dalyviai dar renka ir ženkliukus, liudijančius apie jų aktyvumą, neformaliojo švietimo veiklą.

Lietuvoje, nors ir yra prasmingų iniciatyvų, pavyzdinių įstaigų ar neformaliojo ugdymo entuziastų, bendras vaizdas yra labiau miglotas nei aiškus.

Neformalusis ugdymas nepasiekia kaimų

Valstybės kontrolės atliktas auditas, kuriuo įvertintas neformaliojo ugdymo organizavimas  2011–2013 m., parodė, kad šio švietimo įstaigų tinklas yra netolygus ir nepakankamai platus.

2013 m. 23-ose savivaldybėse buvo po dvi neformaliojo švietimo įstaigas, o  90 proc. jų buvo susitelkusios didžiuosiuose miestuose arba rajonų centruose. Kontrolieriai taip pat pabrėžė, kad jau kelerius metus pateikiami duomenys, jog 27 proc. Lietuvos mokinių dalyvauja neformaliajame švietime, yra per daug optimistiniai ir netikslūs.

Nustatyta, kad atskirose savivaldybėse mokinių, dalyvaujančių neformaliajame ugdyme, dalis skiriasi nuo 4 iki 61 proc. Pačios savivaldybės, neformaliajam mokinių švietimui turėjusios skirti ne mažiau kaip 50 proc. rekomenduojamos mokinio krepšelio lėšų sumos – 5 litus (1,45 euro) vienam mokiniui per mėnesį, vis mažiau lėšų panaudojo tikslingai. Pasak Valstybės kontrolės ataskaitos, 2013 m. 12 savivaldybių neformaliajam švietimui skyrė tik iki 15 proc. rekomenduotos sumos.

„Dabartinis finansavimo mechanizmas neskatina siūlyti daugiau veiklų ir šio švietimo įstaigų tinklo plėtros“, – po audito konstatavo Valstybės kontrolė.

Spalį įvedus neformaliojo ugdymo krepšelį neformaliajame švietime dalyvaujančių mokinių padaugės iki 50 proc., į jį galės įsitraukti dar 67 tūkst. mokinių, o neformalusis švietimas taps geresnės kokybės ir įvairesnis. Trims šių metų mėnesiams savivaldybėms pagal vaikų skaičių bus padalyta 3,24 mln. eurų. Taigi, prie pusantro euro rekomenduojamos sumos galima pridėti dar 15 eurų, kuriuos savivaldybės panaudos apmokėti neformaliojo švietimo paslaugas. Žinoma, toms, kurias rinksis vaikai.

„Savivaldybė, panaudojusi visą jai skirtą valstybės dotaciją, turės pasiekti, kad neformaliojo ugdymo įstaigas lankančių vaikų skaičius padidėtų 20 proc.“, – patikslina Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Neformalaus švietimo skyriaus laikinai einantis pareigas vedėjas Algimantas Šimaitis.

Įregistravę savo sukurtas programas, jei tik šios bus akredituotos, siūlyti vaikams galės įvairiausi šios paslaugos teikėjai – nevyriausybinės organizacijos, laisvi mokytojai, kultūros, sporto įstaigos. Į šias lėšas negalės pretenduoti formalųjį švietimą papildančios dailės, muzikos, menų ir sporto mokyklos bei bendrojo ugdymo mokyklos. Bet jų patalpose galėtų vykti neformaliojo ugdymo užsiėmimai ir tam tikri jų kolektyvo nariai galėtų kurti, registruoti naujas neformaliojo ugdymo programas.

Pinigai paskui vaiką eina ir Islandijoje

Valstybės kontrolės ataskaitoje pabrėžiama, kad Europos Sąjungos šalių praktika rodo, jog suvienodinus sąlygas gauti finansavimą neformaliojo švietimo paslaugoms, jų pasiūla tampa įvairesnė, atsiranda daugiau jų teikėjų.

Lietuvoje planuojamas modelis, nors ir visiškai nenusižiūrėtas, panašus į daugelyje šalių taikomą principą „pinigai paskui vaiką“. Pavyzdžiui, Estijoje visos privačios sporto mokyklos ir sporto klubai gali gauti finansavimą iš savivaldybių. „Taikant tokį modelį, Estijoje neformaliojo švietimo veikloje dalyvauja 49 proc. vaikų“, –  pabrėžiama Valstybės kontrolės ataskaitoje.

Islandijos sostinėje Reikjavike, pasirinkus būdą „pinigai paskui vaiką“, per 3 metus vaikų dalyvavimas neformaliojo ugdymo veikloje padidėjo nuo 20 iki 83 proc.  Islandijoje kiekvienam 6– 8 m. amžiaus vaikui skiriama maždaug 200 eurų suma, kurią tėvai gali paskirti neformaliojo ugdymo veiklai. Įdiegus tokią vaikų ir jaunimo laisvalaikio kortelę, ŠMM atstovo A.Šimaičio teigimu, panašią į rengiamą neformaliojo švietimo krepšelį, Islandijoje per dešimtmetį alkoholio vartojimas tarp jaunimo sumažėjo nuo 30 iki 5 proc.

Apskritai valstybėse, kuriose neformalusis ugdymas yra ne vien tėvų rūpestis, dažnai taikomas „pinigai paskui vaiką“ principas, kai tėvai gauna konkrečią sumą ar mokesčių lengvatų, kad jų vaikai galėtų dalyvauti neformaliajame švietime.

„Pažangios šalys taiko panašius modelius, rūpinasi neformaliu vaikų ugdymu, siekia apsaugoti juos nuo žalingų įpročių. Manau, kad ir mes esame tam subrendę“, – įsitikinęs Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys, buvęs švietimo ir mokslo ministras liberalas Gintaras Steponavičius.

„Jungtinėje Karalystėje neformaliojo švietimo veiklą organizuoja savivaldybių įkurti centrai ar nevyriausybinės organizacijos. Savivaldybė apmoka jų veiklą, tarsi perka iš jų paslaugą, o centras ar organizacija turi organizuoti įvairiausias programas, gali pirkti įrangą, reikalingą didžėjams, šokiams, nes užsiėmimų kryptys priklauso nuo bendruomenės pasirinkimo. Veikla gali padėti spręsti ir socialines problemas: įtraukti į veiklą imigrantų, vargingiau gyvenančių šeimų. Centruose dirbantys profesionalūs darbuotojai turi padėti tobulėti siūlydami neformalųjį ugdymą“, – pasakoja artimai su Jungtinės Karalystės neformalaus švietimo praktika susipažinęs L.Ragauskas.

Tikimasi, kad, įvedus atskirą neformaliojo ugdymo krepšelį, atsiras ir didesnė veiklų pasiūla. Juolab kad modelis, kurį ruošiamasi taikyti jau šį spalį, Lietuvoje buvo išbandytas 2011–2013 m.  Taip pat jis parodė proveržio požymių. Keturiose savivaldybėse atsirado daugiau kaip 300 naujų neformaliojo ugdymo programų ir tik maždaug 10 iš jų buvo netinkamos vykdyti, neakredituotos.

„Tai yra geriausias pavyzdys, kas gali nutikti išlaisvinus iniciatyvą. Atsiranda daug įvairių būrelių, kurie vyksta ne tradicinėje mokyklos erdvėje, bet įdomioje, pavyzdžiui, muziejaus, aplinkoje. Juk šias neformaliojo švietimo paslaugas gali teikti laisvi mokytojai, nevyriausybinės organizacijos, privačios ir savivaldybės įstaigos“, –  išbandytą modelį primena G.Steponavičius.

Neformalusis ugdymas – ne šokių ratelis

Neformaliojo ugdymo specialistas L.Ragauskas įsitikinęs, kad bandomasis projektas „Pakis“ buvo puikus kurti atvirą neformaliojo ugdymo sistemą. Tokią, kurioje vaikas gali ugdyti pačius įvairiausius savo gebėjimus ir poreikius, o nebūtinai eiti į muzikos mokyklą, kur jo gebėjimai ir pasiekimai vertinami formaliai: „Bendrojo ugdymo mokyklų pedagogams, ką tik mokiusiems ir vertinusiems vaiką pamokoje, po pamokų būrelyje sunku „pereiti“ į kitokį, ne vertinimo, santykį.“

Pasak L.Ragausko, Lietuvoje iš nežinojimo sumaišius terminologiją, visus įmanomus užsiėmimus, tokius kaip meniniai būreliai mokykloje, buvo imta vadinti neformaliojo ugdymo paslaugų teikėjais. Lygiai taip pat, kaip besikuriančias nevyriausybines organizacijas, kurios savo filosofiją grindė Vakarų Europos humanistinės ar socialinės pedagogikos principais.

Painiavą L.Ragauskas išsklaido paaiškindamas vieną ryškiausių skirtumų – neformaliame ugdyme nėra vertinimo, o ugdančiojo ir besiugdančiojo santykis yra lygiavertiškesnis, mažiau paremtas vertinimu ar išoriniu pasirodymu: „Neformalus ugdymas yra ne vien tik teatro ar piešimo būrelis, kuriame dėmesys kreipiamas tik į pačią veiklą. Tai veikla, skatinanti asmeninį ir socialinį tobulėjimą, kai vaikas gali komunikuoti, įgyti socialinių įgūdžių.“

Į spalį planuojamą skirstyti paramą pretenduoti negalės bendrojo ugdymo mokyklos, taip pat – formalųjį švietimą papildančios įstaigos – muzikos, dailės, menų ir sporto mokyklos. Tačiau prasmingų neformaliojo ugdymo veiklos pavyzdžių galima rasti ir bendrojo ugdymo mokyklose.

Šakių „Varpo“ pagrindinė mokykla mokiniams siūlo šokti liaudiškų šokių grupėje „Pynė“, aktorystės mokytis dramos studijoje, miestelėnams – išbandyti įvairias dailės technikas vasaros meno dienose, pleneruose, į kuriuos atvyksta „Varpo“ sukviesti pripažinti menininkai.

„Varpo“ direktoriaus pavaduotojas Stanislovas Grušys paaiškina, kad 1990 m. įsikūrusioje  mokykloje dingus diktatui jaunas kolektyvas panoro kurti savo tradicijas, o ne demonstruoti meistriškumą standartiniuose renginiuose, nuleistuose „iš viršaus“. Kilniomis idėjomis pagrįsta istorija, žinoma, įdomi, bet dar svarbiau, kaip mokyklai, negaunančiai atskiro finansavimo savo meno užsiėmimų egzistencijai pateisinti, pavyko šiuos būrelius išlaikyti daugiau kaip dvidešimtmetį.

Pasirodo, lituanistė, turinti kelias savaitines pamokas ir kelias valandas, skirtas teatro studijai, keliskart per savaitę iš Kauno į Šakius sukaria po 100 kilometrų. Ko gero, į Šakius ją atveda ne vien automobilio kuras, bet ir entuziazmas. Kaip aiškina ŠMM atstovas A.Šimaitis, bendrojo ugdymo mokyklose neformaliojo ugdymo veikloms organizuoti kiekvienai klasei skiriama po 2 neformaliojo ugdymo valandas per savaitę. Šis laikas būreliams finansuojamas mokinio krepšelio lėšomis.

„Varpo“ dramos studija yra stiprus, daugelyje festivalių pripažintas kolektyvas, pelnęs ir Lietuvos liaudies kultūros centro „Aukso paukštės“ apdovanojimą. Šiemet į tarptautinį jaunimo antikinio teatro festivalį Sicilijoje,  Palacolo Akreidės mieste, būtume išvykę jau dešimtą kartą, bet pirmąkart dėl pinigų stygiaus to  padaryti nepavyko“, – pasiguodė direktoriaus pavaduotojas Stanislovas Grušys.

Įvedus neformaliojo ugdymo krepšelį, Šakių „Varpo“ mokykla į papildomas lėšas pretenduoti negalėtų. Bet jei dramos studijai vadovaujanti mokytoja parašytų neformaliojo ugdymo programą ir ši būtų akredituota, – kelias atviras.

Tam tikras ugdymo krepšelio skirstymo tvarkas turėtų parengti ir patvirtinti pačios savivaldybės.

„Veido“ kalbinti pašnekovai sutartinai tvirtina, kad visa veikimo schema turėtų būti kuo paprastesnė.

„Metodika yra labai svarbu. Ruošiantis išbandyti šią metodiką projekte „Pakis“, būta įvairiausių interesų, bandymų daryti įtaką ir kuo labiau suvelti neformaliojo ugdymo krepšelio metodiką. Projektas išbandytas, todėl šį kartą dviračio išradinėti nereikia, svarbiausia minimaliai pritaikyti jau išgrynintą metodiką“, – sako Lietuvos tėvų forumo vadovas Audrius Murauskas. Anot jo, geriausias kokybės įvertinimas – vaiko pasirinkimas ir perpildytas būrelis. „Ko gero , tautodailininkas, puikiai žiedžiantis puodus, puodžiaus amato vaikus gali pamokyti ir be trijų aukštojo mokslo diplomų“, – apibendrina A.Murauskas.

Bandomajame „Pakis“ projekte vieni populiariausių buvo robotikos, konstruktorių užsiėmimai. Robotikos akademijos steigėjas S.Vasiliauskas laukia aiškios neformaliojo ugdymo krepšelio tvarkos, tačiau, kad ir kokia ji būtų, Robotikos akademija ir toliau sieks pristatyti įdomiąją robotiką mokiniams. Tik dėl populiarumo bandomajame projekte, matyt, šį kartą vaikų gali būti daugiau nei robotų.

BOX Trumpasis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė

– Kokia yra neformaliojo ugdymo situacija, jo prieinamumas?

– Geresnė padėtis didžiuosiuose miestuose. Ten didesnė veiklos pasiūla lemia ir didesnį mokinių užimtumą. Kai kuriuose regionuose neformaliajame švietime oficialiai dalyvauja iki 30–50 proc. vaikų. Neformaliojo ugdymo krepšelio tikslas – į šio ugdymo veiklą įtraukti dar 20 proc. vaikų. Tai – prevencinė programa, ir, žinoma, galimybė mokiniams atrasti pomėgius, taikyti gebėjimus, augti.

– Neformaliojo ugdymo krepšeliui skirta 3,24 mln. eurų. Kiek teks vieno mokinio ugdymui?

– Lėšos savivaldybėms bus skirstomos pagal mokinių skaičių, registrų duomenis. Gali būti, kad vienoje savivaldybėje atsiras daug neformaliojo ugdymo veiklų, o kitoje pasiūla vaikams bus maža. Manyčiau, kad, įgyvendinant patvirtintą neformaliojo ugdymo programą, vienam mokiniui teks 15 eurų per mėnesį.

– Į šias papildomas neformaliojo ugdymo krepšelio lėšas negalės pretenduoti bendrojo ugdymo mokyklos?

– Mokykla pretenduoti negali, bet mokytojas, pedagogų grupė gali kurti neformaliojo ugdymo programas. Be to, galima pasirinkti mokyklos patalpas kaip vietą, kurioje vyks neformalus ugdymas. Savivaldybės baseine galėtų vykti plaukimo pamokos, kultūros namų scenoje – teatro studija, užsiėmimus galima organizuoti muziejuose ir bibliotekose. Pagaliau, kodėl medikai negalėtų pasiūlyti neformaliojo ugdymo programų? Jei tik programos pritraukia vaikų, jas kurti ir siūlyti gali ir mokytojai, ir socialiniai pedagogai, kad tik mokiniai įsitrauktų į neformalųjį ugdymą.

– Ar neformaliojo ugdymo krepšelis skatins ir įvairesnes jo formas – ne vien muzikos ir sporto mokyklų užsiėmimus?

– Taip. Todėl ir yra numatyta, kad programas rengti gali įvairių sričių atstovai. Kodėl kalvis negalėtų parašyti programos ir savo amato pamokyti jaunų vyrukų, kurie nenori dainuoti ar šokti? Neformaliojo ugdymo veiklų gali pasiūlyti ir medikai, ir audėjai. Tikimės, kad atsiras naujesnių, įdomesnių neformaliojo ugdymo formų, todėl ir atveriame galimybę jį vykdyti visiems.

– Dabar mokinių, kurie dalyvauja neformaliajame ugdyme, dalis įvairiose savivaldybėse smarkiai skiriasi. Ar įvedus krepšelį gali atsirasti daugiau šių paslaugų teikėjų provincijoje?

– Neformalusis švietimas reikalingas visur, nes nėra savivaldybės, kurioje visi vaikai jame dalyvautų 100 proc. Kaip ir minėjau, tikimės, kad į šią veiklą įsitrauks tautodailininkai, į pensiją išėję pedagogai, galbūt mokytojai, kurie neteko darbo uždarius mokyklą. Jie gali organizuoti užsiėmimus bendruomenės namuose, daugiafunkciuose centruose. Pastaruosius reikia išnaudoti, nes jie, kaip ir mokykla, vos pasibaigus mokslo metams užveria duris, nors turėtų būti atvirkščiai.

– Kaip užtikrinsite lėšų paskirstymo skaidrumą?

– Kai buvau susitikusi su savivaldybių švietimo skyrių vedėjais, specialistais, prašiau, kad jie, rengdami savivaldybės tvarkas, jose numatytų saugiklius. Iš tiesų reikia stebėsenos, priežiūros, kad pinigai atliktų savo misiją, o ne pasiektų kieno nors kišenes. Iš švietimo skyrių vedėjų išgirdau, kad jie rūpinsis pinigų skirstymu, numatys priežiūros mechanizmus, programų registravimo sistemą.

Programų registracija, irgi labai svarbi, nes atsiras žmonių, kurie anksčiau nėra rašę ir registravę programos. Reikia jiems padėti, kad geri specialistai neatsisakytų savo idėjos vien todėl, kad pasirodys per sudėtinga parengti ir įregistruoti neformaliojo ugdymo programą. Todėl tariamės, kad švietimo skyriai paskirtų specialistų, padėsiančių parengti dokumentus, užregistruoti programas.

Kalbame ir apie specialius kursus žmonėms, neturintiems pedagoginio pasirengimo. Su švietimo skyrių atstovais lyg ir viską aptarėme, lieka tikėtis, kad savivaldybės galės tvarką patvirtinti dar rugpjūtį ar rugsėjo pradžioje.

– Bendrojo ugdymo mokykloms taip pat reikia neformaliojo švietimo paslaugų, jos organizuoja tradicinius būrelius. Gal ir joms reikėtų finansinių paskatų? Kai kurioms mokykloms turint vos porą savaitinių valandų, skirtų neformaliajam ugdymui, išlaikyti šią veiklą – prabanga.

– Manau, kad neformaliojo ugdymo krepšelis atveria galimybių ir mokykloms, jei jose yra mokytojų, turinčių idėjų, bet negaunančių neformaliojo ugdymo valandų. Jie gali rašyti programą ir pretenduoti į paramą. Tą galima daryti ne tik bendrojo ugdymo mokyklose. Ir meno, sporto mokyklose turės atsirasti papildomos veiklos ir užsiėmimų.

Shutterstock

Medikais nori tapti tiek stojančiųjų, kiek žmonių gyvena Lietuvos kultūros sostinėje Žagarėje, arba kiek žiūrovų telpa į „Lietuvos ryto“ areną. Po pagrindinio priėmimo į Lietuvos aukštąsias mokyklas prašymų registravimo paaiškėjo, kad net 1,7 tūkst. stojančiųjų prioritetu pasirinko medicinos studijas Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU), Vilniaus universitete (VU) bei odontologiją LSMU.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

„Žinojau, kad vien į medicinos studijas dviejuose universitetuose kasmet stoja per 1000 abiturientų, bet kadangi jau seniai norėjau studijuoti būtent čia, supratau, kad didelio konkurso vis tiek neišvengsiu, todėl, jei labai noriu, turiu atiduoti visas jėgas ir stengtis, tą ir dariau“, – sako vilnietė abiturientė Viltė Jankauskaitė.

Ji patikina medicinos studijas pirmuoju pageidavimu pasirinkusi kaip tikrąją svajonę, o ne dėl prestižo, todėl jos, jau kelerius metus stebėjusios priėmimo statistiką, šiemet išaugę stojančiųjų skaičiai nenustebino.

Abiturientų įpročiai keičiasi lėtai

Be trijų „medicininių“ studijų programų, populiariausiųjų universitetinių studijų dešimtuke savo pozicijų jau kelerius metus neapleidžia teisės, ekonomikos studijos. Tačiau nebe pirmus metus taip abiturientams patinkančius socialinius mokslus vis bandoma nukarūnuoti, jaunuoliams kalant į galvą, kad nereikia susižavėti lengvesniais mokslais ar šių specialybių prestižu, nes darbas po jų, jei apskritai tokio atsiras, mažai tikėtina, kad bus prestižinis.

Taigi kasmet kad ir keliais procentais mažiau stojančiųjų pasirenka socialinius mokslus ir jie palengva traukiasi iš savo aukso amžiaus. Šiemet universitetuose pirmuoju pageidavimu juos studijuoti panoro 39,45 proc. (2014 m. 41 proc.) stojančiųjų, kolegijose – 37,65 proc. O dar 2012 m. socialinius mokslus rinkosi arti pusės – 47 proc. stojančiųjų į universitetus ir 45 proc. į kolegijas.

Profesijas, kurias bent jau darbdaviai prilygina auksinėms, priskiriamas technologijos ir fizinių mokslų sričiai, neretai susijusias su informacinėmis technologijomis, abiturientai renkasi dažniau, bet jų populiarumas auga vangiai. Tiesa, į populiariausiųjų dešimtuką šiemet pateko abi programų sistemų, siūlomų VU ir Kauno technologijos universiteto (KTU), studijų programos.

Kaip pabrėžė Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO) prezidentas, KTU studijų prorektorius profesorius Pranas Žiliukas, fiziniai ir technologiniai mokslai tarp populiariausių studijų universitetuose atsirado tik prieš metus, iki tol jų vietą dešimtuke užėmė medicinos arba socialiniai mokslai. Nepaisant  raginimų rinktis šiuos mokslus, viliojimo solidžiu atlyginimu dar studijų metu, šių studijų populiarumas kaip ant mielių neauga: fizinius mokslus pirmuoju pageidavimu šiemet ir pernai rinkosi apie 9 proc. stojančiųjų, technologijos – 15 proc.

„Kasmet biomedicinos mokslų populiarumas auga po 2–3 procentus. Galima sakyti, kad konkursai į šias studijas pasiekė svaiginamas aukštumas, bet net ir jie stojančiųjų neatbaido, beveik kas ketvirtas nori studijuoti mediciną ar su ja susijusius mokslus“, – apie antrus metus populiarumo rekordą mušančias biomedicinos mokslų studijas svarsto P.Žiliukas.

Abejoti medicinos srities studijų perspektyva, tad ir abiturientų pasirinkimu, būtų sunku. Būtent šios srities specialistai, prognozuojama, bus paklausiausi artimiausiais metais. Skirtingos praktikos medikus į globalias perspektyviausių profesijų prognozes įtraukia ir „Forbes“, Europos profesinio mokymo plėtros centras (CEDEFOP) taip pat numato, kad 2013–2025 m. viename iš labiausiai augsiančių sveikatos ir socialinio darbo sektorių darbuotojų padaugės 8,1 proc. Net vietinėje Lietuvos darbo biržos (LDB) šiųmetėje prognozėje gydytojai ir slaugos specialistai priskiriami prie turinčių daugiausiai įsidarbinimo galimybių.

Be šios prestižinės ir perspektyvios specialybės, iš TOP dešimtukų nesitraukia ir kitos, prestižinėmis laikomos, bet daugumai absolventų nebent praeityje perspektyvios buvusios ekonomikos ir teisės studijos. Tiesa, jos patenka ir į kitą TOP sąrašą. LDB duomenimis, 2015 m. daugiausia darbo ieškančių asmenų kaip tik ir buvo teisininkai, ekonomistai, buhalteriai ir apskaitininkai. Tačiau ne tik šių sričių, bet socialinių mokslų apskritai populiarumas pamažu išsikvepia.

„Stojančiųjų mažėjimą gali lemti bendra visuomenės nuomonė, kad turime socialinių mokslų absolventų perteklių, įsidarbinimo tyrimų rezultatai, darbdaviai taip pat neslepia esantys skeptiški dėl šių sričių atstovų,  bei daug kitų dalykų. Tačiau kadaise 60 proc. pirmųjų pageidavimų buvo būtent į socialinius mokslus“, – socialinių mokslų aukso amžių primena profesorius P.Žiliukas.

Lengva pasiklysti renkantis studijas

Lietuvos pramonininkų asociacijos (LPK) Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas apgailestauja, kad Lietuvoje nėra profesinio orientavimo, nes tada lengviau pasiklysti renkantis studijas. Kai mokykloje jaunuoliai nežino, ką reiškia humanitariniai mokslai, arba nesupranta, kad ne visus baigusius istoriją, teisę ir žurnalistiką rodys per televiziją, tada ir socialiniai mokslai neapleidžia populiarumo viršūnių, natūralu, proveržio nėra ir renkantis technologinius, fizinius mokslus.

„Dalis abiturientų studijas renkasi beveik tik pagal tai, ką mokytis lengviau – socialinius, humanitarinius mokslus. Kartais net matematikos ar fizikos olimpiadininkai pasitarę su tėvais nutaria, kad baigę matematiką neras darbo, todėl pasirenka studijuoti istoriją, nes neva galės dirbti Seimo nario padėjėju ir panašiai, – stebisi LPK atstovas. – Anksčiau Švietimo ir mokslo ministerija svarstė profesinio orientavimo idėją, kad mokinys iki 12 klasės spėtų susipažinti su 10 skirtingų profesijų: aplankyti tėvų darbus, pagelbėti senelių namuose, nuvykti į kaimo ūkį, aplankyti inžinerinę įmonę, mokslo institutą. Bet ir toliau abiturientai renkasi nežinodami, nei ką studijos reiškia, nei ką galės veikti po jų.“

S.Besagirskas priduria, kad dažniausiai jaunimą orientuoja tėvai, draugai, pažįstami, kurių patarimus ir abituriento pasirinkimą galima palyginti su ilgu valgiaraščiu restorane – kai nežinai, kas skanu, pasirenki tai, ką ragavo bičiulis.

Kad pasirinkus „prastą patiekalą“ šaukštai nebūtų po pietų ir patys abiturientai laiku žinotų, kuria kryptimi pasukti po mokyklos, jau kelerius metus žadama sukurti specialistų kvalifikacijų žemėlapį. Švietimo, Ūkio, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų rengiamame žemėlapyje būtų galima įvertinti konkrečių specialistų sėkmę darbo rinkoje, atlyginimą, kilimą karjeros laiptais.

Tokia panorama, planuojama, padėtų ir renkantis studijas. Tačiau kol kas nei šio žemėlapio, nei kitų prognozių, analizių ar tyrimų, kurie padėtų susiorientuoti ar tris kartus įsitikinti savo pasirinkimu, nėra.

Pirmosios kregždės, Mokslo ir studijų analizės ir stebėsenos centro (MOSTA) tyrimai, taip pat nežada pavasario, greičiau jais įvertinama, kaip įsidarbinti sekėsi konkrečių metų laidos absolventams. Paskutinis MOSTA tyrimas, 2014–2015 m. atliekama absolventų karjeros stebėsena pagal skirtingus „Sodros“, Valstybinės mokesčių inspekcijos ir kt. duomenis, parodė, kad 82 proc. absolventų, bakalauro studijas baigusių 2013 m., po metų turi darbą.

Maždaug penktadalis absolventų dirba žemesnės kvalifikacijos, aukštojo mokslo nereikalaujantį darbą. Daugelyje savivaldybių jų vidutinės draudžiamosios pajamos, gaunamos praėjus metams po studijų baigimo, yra 434–579 eurų, tik sostinėje jos kiek didesnės – 592 eurai.

Kolegijos pralaimi universitetams

Daugiausia uždirba kompiuterijos magistrai. Labiausiai „apsimoka“ vientisąsias ir magistro studijas baigti socialinių mokslų ir fizinių mokslų studijų srities atstovams, o mažiausi atlyginimai fiksuojami tarp koleginių studijų paslaugų asmenims programų absolventų.

Anot MOSTA direktorės Jurgitos Petrauskienės, beveik du trečdaliai respondentų dirba jų išsilavinimą atitinkančiose darbo vietose. Dažniau tai yra aukštesniais balais besimokę absolventai, dažniau baigę universitetus nei kolegijas. Daugiausiai jų išsilavinimą atitinkančiose darbo vietose dirba technologijos, mažiausiai – humanitarinius ir socialinius mokslus studijavę studentai.

Šių metų pradžioje pristatytoje MOSTA pirminėje specialistų kvalifikacijos žemėlapio analizėje pagal įsidarbinimą labiausiai išsiskyrė kompiuterijos specialistai, kurie praėjus metams po studijų baigimo gavo didesnį darbo užmokestį nei yra vidutinis šalyje. Nesvarbu, ar baigė studijas kolegijoje, ar įgijo magistro laipsnį universitete, šios švietimo srities specialistų įsidarbinimo rodikliai buvo geresni nei vidutinis užimtumo lygis šalyje. Toje pačioje analizėje buvo aptartos ir teisės studijų absolventų galimybės: bakalaurai uždirbo mažiau nei vidutinis lietuvis ir darbą rado sunkiai, lengviau įsidarbino ir daugiau uždirbo nebent teisės magistrai.

„Dar prieš 7 metus gavau pažįstamo vokiečio patarimą, kad jei norime, jog iš Lietuvos neišvažiuotų žmonės, turime jiems parodyti sritis, kuriose galima gerai uždirbti. Informacinių technologijų sektoriuje, technologijos ar fizinių mokslų srityse, po studijų galima uždirbti daugiau kaip dvigubai nei vidutinis darbo užmokestis, apie 1,5 tūkst. eurų, – apibendrina S.Besagirskas. – Mums trūksta informacijos apie konkrečius atlyginimus. Taigi žmonės dabar renkasi specialybes, kurios kažkada buvo populiarios. O jei šiandien jos tokios tebėra, tai įsidarbina labai nedaug jų absolventų. Gal keli procentai teisininkų dirba pagal specialybę, o jei jie baigė kolegijas, matyt, procentas, o gal ir nė vieno.“

V.Jankauskaitė, belaukdama atsakymo, ar pavyko įstoti į svajonių specialybę, apskaičiavo savo konkursinį balą, kuris yra „ant ribos“. Svajojanti studijuoti mediciną, ji apgalvojo ir kitus variantus, todėl po pirmų dviejų pageidavimų savo prašyme įrašė ir akušerijos bei genetikos studijas.

Gabieji. Aido Kildos gyvenimą pakeitė matematikos uždavinio klausimas: „Metro ilgio pagalį atsitiktinai dviem pjūviais dalijame į tris gabalus. Kokia tikimybė, kad iš gautų dalių galėsime sudėti trikampį?“ Išsprendęs šį uždavinį, Aidas kartu išsprendė svarbiausią jo amžiaus jaunuoliams rebusą – ką gi veikti po mokyklos?

Gabija Sabaliauskaitė

Šių metų pasakojimus apie gabiausius šalies jaunuolius „Veidas“ paskyrė alumnams – anksčiau aprašytiems mokiniams, kurie ir šiandien džiaugiasi talento ir darbo vaisiais. Ką šiandien veikia talentingas matematikas, kuris kadaise buvo jauniausias  respublikinės matematikų olimpiados dalyvis?

2013 m. Aidas – dar būsimas Kauno technologijos universiteto gimnazijos (KTUG) abiturientas, rengėsi netrukus vyksiančiai Vidurio Europos šalių matematikos olimpiadai. Anksčiau ten buvo pelnęs sidabro medalį ir „Veidui“ sakė, kad vėl nori pasirodyti ne ką prasčiau. Paklaustas apie ateities planus, jis kalbėjo apie norą studijuoti su informacinėmis technologijomis susijusią specialybę kuriame nors Didžiosios Britanijos universitete.

Nuo pokalbio su „Veidu“ praėjo dveji metai. Dabar Aidas – būsimas Oksfordo universiteto matematikos ir kompiuterių mokslo antrakursis. Toje olimpiadoje, kurios taip laukė prieš dvejus metus, jis pelnė bronzą.

Aidui yra tekę gliaudyti ne vien europinės olimpiados uždavinius. Baigęs gimnaziją jis su Lietuvos komanda dalyvavo pasaulio matematikos olimpiadoje, kurioje irgi pelnė bronzą.

Respublikinėse ir tarptautinėse matematikos olimpiadose Aido pelnyti laurai liudija apie jo gabumus, kuriuos mokytojai pastebėjo dar tada, kai trečiokas puikiai pasirodė tarptautiniame matematikos konkurse „Kengūra“. Jau ūgtelėjusį ketvirtoką Nacionalinės moksleivių akademijos direktorius, KTUG matematikos mokytojas ekspertas Leonas Narkevičius pasikvietė į šeštadieninę matematikos mokyklėlę, kurioje Aidas niekuo nenusileido vyresniems penktokams. Tiesa, vyresnius už save vaikinas aplenkė ir vėliau, kai buvo pirmasis septintokas, kada nors pakliuvęs į respublikinę matematikos olimpiadą rungtis su devintokais.

„Manau, kad Aido pasiekimus lėmė ir darbas, ir talentas, juk puikiai žinome posakį apie 99 proc. darbo ir 1 proc. talento. Be to, Aidas turi ir matematinę nuojautą, nes olimpiadiniai uždaviniai yra ne tokie kaip mokykloje, kuriems išspręsti reikia taikyti schemą. Olimpiadoje reikia galvoti, žinoti papildomų dalykų, turėti nuojautą. O Aidas tokią uoslę visada turėjo, tačiau kartu išsiskyrė darbštumu, – apie Aido asmeninį indėlį siekiant aukščiausių rezultatų svarsto jo mokytojas L.Narkevičius. – Apskritai tarp mokinių, pasiekusių tarptautinių įvertinimų, nedarbščių nėra. Yra gabių ir dar gabesnių už juos vaikų, bet jie nedirba ir nieko nepasiekia. Daugiausia, ką gali laimėti vien tik dėl gabumų, – trečią vietą respublikinėje olimpiadoje, bet nedirbant laimėti ar bent pakliūti į pasaulinę – neįmanoma.“

Mokytojas paneigia mitus, kad geriausiems šalies matematikams pakako vien prigimtinių gabumų. Tad ir Aidas turėjo stengtis: netgi dėl to, kad patektų į olimpiadą, ką jau kalbėti apie laimėjimus.

Nors Aidas pelnydavo prizines vietas respublikinėse ir tarptautinėse varžytuvėse, į geriausiųjų komandą, vykstančią į pasaulio matematikos olimpiadą, jam pavyko pakliūti tik po dvyliktos klasės. „Sakyčiau, jam buvo lengviau laimėti bronzą pasaulinėje olimpiadoje, nei į ją patekti“, – svarsto L.Narkevičius.

Pats Aidas, paklaustas, ar išgyveno, kai kelerius metus iš eilės nepakliuvo į pirmąją matematikų komandą, nors su antrąja Vidurio Europos olimpiadoje laimėjo ir sidabrą, ir bronzą, atsako pernelyg nesisielojęs. Tiesa, kai jo bendraklasis iškart pakliuvo į dvi pasaulines olimpiadas – chemijos ir matematikos, buvę šiek tiek apmaudu. „Dvejus metus iš eilės, kai nepavykdavo pakliūti į pasaulinę olimpiadą, likau pirmas už brūkšnio, – per žingsnį nuo mini pergalės atrankoje likęs pasakoja Aidas. – Šiek tiek liūdna buvo, bet didelės tragedijos iš to nedariau, juk dalyvaudavau Vidurio Europos olimpiadoje.“

„Nežinau, kodėl nepavyko iškart. Matyt, jam kažko pritrūkdavo: gal sėkmės, o gal uždaviniai būdavo ne jo tipo. Matematikoje taip jau būna – gauni vieną geometrinį uždavinį, kurį moki išspręsti kaip saldainį, o kito gali ir nesukramtyti. Tad jei atrankoje gavai 3–4 uždavinius ir kuris nors buvo sunkesnis, o kitam kandidatui visi uždaviniai pasitaikė pagal jo stilių, tavęs neatrenka“, – aiškina L.Narkevičius.

Laimei, stojant į universitetą Aidui pasitaikė „jo stiliaus“ uždaviniai. Jis papasakoja, kad įvairiuose renginiuose – Nacionalinės moksleivių akademijos sesijoje, „Academic Buddy“ jau buvo girdėjęs geriausių pasaulio universitetų studentų patarimų, todėl perprato ir universitetų specifiką, ir priėmimo tvarką.

Jau būdamas abiturientas A.Kilda sėkmingai įstojo į vieną iš Oksfordo koledžų. Tačiau kelias į pasaulio elito kalvę nebuvo toks lengvas, koks, atrodytų, galėtų būti gabiausiems pasaulinių olimpiadų prizininkams.

Aidas pasakoja laikęs egzaminus, kurių reikalauja būtent šis universitetas. Vėliau jo laukė pokalbis, į kurį kandidatai pakviečiami pagal egzaminų rezultatus. Įdomu, kiek taškų pavyko surinkti Aidui, kad pakliūtų į pusvalandžio pokalbį su Oksfordo atstovų komisija? Šito skaičiaus matematikas ir pats nežino. Rezultatus sužinoti gal ir būtų įmanoma, tačiau jie neskelbiami.

Antroji pakopa kelyje į prestižinį universitetą – pokalbis. Po jo paaiškėja, ar kelias išties veda į auditorijas. „Per interviu manęs klausė apie motyvaciją, kodėl pasirinkau studijuoti būtent ten, būtent tokią specialybę. Tačiau pagrindinis universiteto tikslas – įvertinti, kaip moku įsisavinti informaciją. Taigi, gaunu uždavinį, ir jei komisija pamato, kad einu netinkama linkme, pataria, kaip spręsti kitaip. Dažniausiai tie uždaviniai yra loginio tipo, primenantys patirtį olimpiadose“, – prisimena Aidas.

Oksfordo studentas vardija ir kitus reikalavimus. Be universiteto egzamino ir pokalbio su būsimais dėstytojais, jis turėjo išlaikyti tarptautinį anglų kalbos egzaminą IELTS ir už visas jo dalis – klausymo, skaitymo, rašymo ir kalbėjimo gauti po 7 balus (didžiausias balas – 9), ir turėti devyneto mokyklos pažymių vidurkį.

Žinoma, Aidas turėjo užtikrintą įvertinimą mokykloje, bet tarptautinį anglų kalbos egzaminą jam teko laikyti net tris kartus.

„Kitaip nei, pavyzdžiui, Kembridžo universitete, Oksforde vis dėlto svarbiausia yra pokalbis su komisija – būsimais dėstytojais, kuratoriais“, – aiškina būsimas Oksfordo universiteto antrakursis.

Pagaliau Aido kelionė nuo trečios klasės „Kengūros“ konkurso, vinguriavusi per europines ir pasaulines olimpiadas, baigėsi viename iš Oksfordo universiteto koledžų.

„Jei kalbėsime apie dėstymą, yra džiugių dalykų ir nelabai džiugių. Viskas priklauso nuo dėstytojo: kai kurie yra labai geri, visada pasirengę padėti, o kitiems (laimei, tokių mažuma) labiau rūpi jų mokslinis darbas, todėl dėstymas, studentai keliauja į antrą planą. Bet man labai patinka efektyvi sistema, kurią taiko Oksfordo ir Kembridžo universitetai, kai per savotiškas konsultacijas dirbama su daugiausia penkiais studentais“, – įspūdžius apie pirmą kursą pasakoja Aidas.

„Ar sunku mokytis?“ – galima paklausti bet kurio ką tik iškepto studento. Aidas atsako į šį klausimą pasverdamas įdirbį gimnazijoje ir olimpiadose: „Tai, ko mokiausi olimpiadoms, universitetiniame kurse nepasikartojo, bet man pravertė bendras matematinis mąstymas, logika. Žinoma, pradžia nebuvo visai lengva – man buvo sunku tiksliai aprašyti užduoties sprendimus. Olimpiadose vertintojai linkę ieškoti kabliukų, detalių, ir nors sprendimas aprašytas ne visai tiksliai, „gražiai“, vis tiek galima surinkti maksimalų taškų skaičių, o studijose reikia tikslumo. Beje, toks yra vienas pirmo kurso tikslų – supažindinti su pamatine medžiaga ir jos pateikimu.“

Kaip atrodo įprasta studento diena Oksforde? Aidas pasakoja, kad ryte, dar prieš paskaitas, jei turi laiko, pasimoko savarankiškai, po jų eina į individualias konsultacijas, skirtas keliems studentams, ir dar spėja pažaisti krepšinį. „Sportas – geras būdas pravėdinti galvą nuo mokslų“, – priduria studentas.

Nors, atrodytų, žaidžia savo malonumui, Aidas yra koledžo krepšinio komandos narys, be to, neseniai prisidėjo ir prie antrosios Oksfordo universiteto komandos. „Bet tai nėra taip gerai, kaip gali atrodyti. Dauguma čia atvažiuoja mokytis, o ne žaisti krepšinio, matyt, todėl ir pavyko pakliūti į komandą. Lietuvoje buvau mėgėjas, nors krepšinio treniruotes esu lankęs“, – apie laisvalaikio pomėgį pasakoja Aidas.

Kaip sako jo mokytojas matematikas L.Narkevičius, genai gerai „sukrito“ abiem Kildų vaikams. Aido brolis – fizikas, būsimas Kembridžo universiteto doktorantas. O Aidas po studijų sako galvojantis pasukti į finansų arba programavimo sritį. „Manau, kad pabandysiu ir ten, ir ten“, – tvirtina.

Pirmiausia jis išbandys šias sritis atlikdamas praktiką įmonėje, nes Oksforde studijų metu dirbti draudžiama. „Bet ir nebūtų laiko“, – priduria gabus matematikas.

Aido Kildos pasiekimai matematikos srityje

7 klasė

Tampa jauniausiu mokiniu, kada nors pakliuvusiu į respublikinę Lietuvos moksleivių  matematikos olimpiadą.

8 klasė

Aplenkia vyresnius moksleivius ir Lietuvos moksleivių matematikos olimpiadoje pelno bronzos medalį.

9 klasė

Lietuvos moksleivių matematikos olimpiadoje iškovoja sidabro medalį.

10 klasė

Antrus metus iš eilės respublikinėje matematikos olimpiadoje apdovanojamas sidabru.

11 klasė

Vidurio Europos šalių matematikos olimpiadoje laimi sidabrą. Sidabro medalį trečius metus iš eilės pelno ir Lietuvos matematikos olimpiadoje.

12 klasė

Iš Vidurio Europos šalių matematikos olimpiados parsiveža bronzą. Pirmą kartą vyksta į pasaulio matematikos olimpiadą, kurioje jo gebėjimai iškart įvertinami bronzos medaliu.