Shutterstock

Nesėkmė. Vienintelio privalomojo mokyklinio lietuvių kalbos ir literatūros egzamino šiemet neišlaikė beveik dešimtadalis abiturientų – palyginti su ankstesniais metais, rekordiškai daug. Atrodo, kad dėl tokio masinio lengvesnį egzaminą laikiusiųjų susikirtimo nekalta nei Salomėja Nėris, nei kiti privalomi egzamine pasiūlyti autoriai, nei ta vienintelė rašinio užduotis. Jei neskiri e ir ė raidžių, nebelieka ir ko kaltinti.

„Man atrodo, nėra taip buvę, – nutęsia Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas metodininkas Petras Gedvilas, paklaustas, ar pamena metus, kai tokia dalis abiturientų būtų neišlaikę gerokai lengvesnio nei valstybinis – mokyklinio lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino. – Intuityviai sakyčiau, kad priežastis yra raštingumas. Jis prastėja – tai besikartojanti tendencija.“

Žinoma, apie tolydžio prastėjantį mokinių ir visos visuomenės raštingumą kalbama nebe pirmus metus, tačiau šiemet, bent jau sprendžiant apie jo mastą iš mokyklinio egzamino rezultatų, šuolis didžiulis. „Jis turėjo ateiti“, – pritaria Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas Mindaugas Bučinskas.

Nors išsamesnių studijų apie raštingumo pokyčius stinga, patys pedagogai, kasdien matantys, kaip mokiniai reiškia mintis ir popieriuje, ir žodžiu, sako, kad kalbinė raiška formuojasi pagal interneto, socialinių tinklų turinį, kuriame nėra jokių taisyklių.

Iš mokinių rašto darbų nosinės raidės dingsta net vienaskaitos galininko linksnyje, šiaip jau netrumpinami žodžiai pameta galūnes, balsės „e“ ir „ė“ mokiniams atrodo vienodos, nors didžioji dalis šių taisyklių pradedama kalti dar pradinėse klasėse.

„Tos klaidos kartojasi. Pavyzdžiui, būtojo kartinio laiko dalyvyje vietoje „ę“ rašoma arba „a“ su minkštumo ženklu, arba „e“, bet be nosinės. Prasti reikalai su skyryba – mokiniai neskiria šalutinių sakinių. Na, o po raštingumo rikiuojasi stiliaus klaidos: nederinama linksniais, giminėmis, moteriškoji giminė tame pačiame sakinyje staiga tampa vyriškąja ir t.t. Jau kelinti metai, kai už rašybą ir skyrybą mokiniai surenka nulius, geriausiu atveju – vieną tašką“, – „išmanųjį“ mokinių žodyną toliau pildo lituanistas M.Bučinskas.

Tendenciją, kad klaidų kasmet vis daugėja, iliustruoja ir kalbininko doc. Broniaus Dobrovolskio atliktas eksperimentas: 2013 m. kai kurių Lietuvos gimnazijų devintokai gavo tą patį diktanto tekstą, kokį prieš 21 metus, 1992 m., rašė devintokai, šiandien esantys maždaug tokio pat amžiaus kaip dabartinių gimnazistų tėvai. Per šią gimnazistų kartą rašybos klaidų vidurkis padidėjo dvigubai – nuo 3,53 1992 m. iki 7,14 klaidos 2013 m.

Atrodytų, pagerinti rašymo įgūdžius būtų galima pamokose skiriant daugiau diktantų, atidžiau kartojant rašybos ir skyrybos taisykles. Bėda ta, kad besirengiantiems egzaminams vyresnių klasių mokiniams raštingumo pamokų oficialiai nėra – visos taisyklės turėjo būti išmoktos iki 10 klasės. Nepaisant tokio liberalaus požiūrio, egzamino vertinimo instrukcijoje pabrėžiama: „Atsižvelgiant į visuomenės lūkesčius ir visuomenės interesą, kad mokyklą baigę mokiniai būtų raštingi, raštingumo vertinimo normos kasmet bus griežtinamos.“

„11–12 klasėje pagal programą nėra nė vienos raštingumo, gramatikos pamokos. Laikomasi nuostatos, kad iki 10 klasės mokiniai viską turėjo išmokti puikiai. 11–12 klasėje mokytojai nebent gali dienyne įrašyti vieną pamokos temą, o mokytis visai ką kita. Tą jie ir daro. Bet tokia situacija yra nenormali. Tikrai turime mažaraščių vaikų, be to, mažai tikėtina, kad šešiolikmečiam paaugliui pavyktų užkrauti atsakomybę būti sąmoningam ir iki 10 klasės išmokti visą gramatiką. Žinoma, jis gali susigriebti būdamas vienuoliktokas, bet tokių dalykų išmokti per tą trumpą laiką nėra galimybių“, – apie beveik nelegalų gramatikos mokymą pasakoja Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Regina Dilienė.

Nors smunkantis raštingumas – ne naujiena, anksčiau nepasitaikė, kad kone dešimtadaliui abiturientų nepasisektų pirmuoju bandymu išlaikyti mokyklinio lietuvių kalbos ir literatūros egzamino. Per trejus metus neišlaikiusiųjų dalis procentais išaugo daugiau kaip dvigubai – nuo 3,7 proc. 2013 m. iki 8,5 proc. šiemet. Nacionalinio egzaminų centro (NEC) direktorė Saulė Vingelienė pabrėžia, kad tiksliausia lyginti būtent pastarųjų trejų metų rezultatus, kai egzamino struktūra buvo vienoda ir gimtosios bei valstybinės kalbos egzaminai tapo vienu bendru egzaminu.

Beje, lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas, kurį galima pasirinkti laikyti mokyklinį ar sudėtingesnį valstybinį, yra vienintelis privalomas norint gauti brandos atestatą. Vadinasi, daugiau kaip tūkstančio abiturientų 12 metų mokymosi ar mokymo įrodymas pakibo ant plauko: jei vėl nieko nepešę jie grįš iš pakartotinės egzaminų sesijos, į karštąją kėdę teks sėsti kitąmet.

„Ką žmogui reiškia šeima?“, „Kodėl svarbu turėti viltį?“ – tokiais klausimais šiemet mokyklinio egzamino užduotys kvietė samprotauti abiturientus. Jie galėjo pasirinkti vieną iš literatūrinio rašinio temų: apie moters vaidmenį lietuvių literatūros kūriniuose arba pareigos sampratą Lietuvos literatūroje. Taigi šiemet nieko ypatinga, kas galėtų lemti prastesnius rezultatus, neįvyko. Egzaminas toks pat, privalomi jo autoriai žinomi iš bendrosios programos bendrojo kurso, pagal kurį mokosi pasirinkusieji laikyti mokyklinį egzaminą, abiturientų darbus vertina tie patys savivaldybės į vertinimo komisiją sukviesti pedagogai.

Maža to, kad galėtų laikyti šį privalomąjį egzaminą, iki tol abiturientai turi būti išlaikę kalbėjimo įskaitą žodžiu ir turėti patenkinamą šio dalyko įvertinimą. Vadinasi, prie egzamino prileisti turėtų būti tik turintys šansų jį išlaikyti: pramokę rašyti ir reikšti mintis.

Lituanistas M.Bučinskas priduria, kad neišlaikyti kalbėjimo įskaitos praktiškai yra tik vienas būdas – joje nedalyvauti. Mokiniai nusiperka jos kalbas internete, retas mokytojas liepia perrašyti pačiam, o išmokti šią kalbą mintinai per mėnesį geba net ir silpniausi mokiniai. O teigiamas dalyko pažymys uždirbamas už įvairius atsiskaitymus, aktyvumą pamokoje. Tad tokia dviejų laiptelių kartelė užtikrina, kad egzaminą laiko ne visai nemokytini kandidatai.

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos lituanistas P.Gedvilas atvirai kalba ir apie krepšelių svertą: mokyklos stengiasi išlaikyti mokinius iki pat paskutinio skambučio, nes, silpnesniems mokiniams išėjus į profesines mokyklas arba pasitraukus iš švietimo sistemos po pagrindinės mokyklos, jos prarastų tų mokinių krepšelio lėšas.

Tad ką reikia padaryti, kad susikirstum šiame egzamine? Pagal vertinimo kriterijus rašinys nevertinamas tada, kai parašyta mažiau nei pusė reikalaujamos apimties (mažiau kaip 200 žodžių), rašinys parašytas ne ta tema ar neanalizuojamas nė vienas iš trijų nurodomų autorių. S.Vingelienė pabrėžia, kad taškus egzaminui išlaikyti mokiniai renka už turinį, kalbos taisyklingumą, teksto raišką ir formalųjį vientisumą. Kad išlaikytum mokyklinį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, šiemet, kaip ir pernai, reikėjo surinkti 27 proc. visų užduoties taškų – aštuonis iš 30 galimų.

„Didžiausia problema – nulis taškų už rašybą ar skyrybą, vidutiniškai surenkami du taškai už stilių ir dar nedidelę dalį galima susigraibyti už temą, problemą, argumentavimą. Tad jei daug rašybos, skyrybos klaidų, nėra kaip surinkti tų aštuonių taškų“, – kuklius abiturientų egzamino krepšelius pasveria M.Bučinskas.

Visų „Veido“ kalbintų pedagogų teigimu, svarbiausia egzamino darbe remtis bent vienu iš privalomų autorių. M.Bučinskas tokią sąlygą vadina skaudžia ir sako, kad, nors mokinys pelno daugiau taškų vertinant kitas sritis, bet autorių pamini abstrakčiai, tik jo pavardę, neanalizuoja jo kūrinio, jo egzamino darbas gali būti nevertinamas. „Tai gali būti atsakymas, kodėl mokiniai neišlaiko egzamino. Nepamini autoriaus. Neskaitymas lemia labai daug“, – apibendrina Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos pedagogas.

Šiuo pagrindinio reikalavimo – remtis bent vienu privalomu autoriumi pagrįstumu abejoja ir Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė R.Dilienė. Ji svarsto, kad egzaminui besirengiantis mokinys turi „atspėti“ autorių, o gavęs temą savo rašinį „pritempinėti“ prie temos ir to autoriaus kūrybos. Beje, egzamino temas parenka literatūrologai, o abiturientai egzamine lyg ir turėtų samprotauti apie gyvenimą, bet užduotis ir vertinimo kriterijai juos nubloškia narstyti meninio literatūrinio pasaulio.

„O jei supainioji autorius, gauni absoliutų nulį. Galiu papasakoti pavyzdį iš praktikos. Ankstesniais metais jau apeliacinėje komisijoje gavome taisyti šimtuko vertą valstybinio egzamino darbą. Tai buvo fantastiškas rašinys, be jokių klaidų. Tačiau mokinys ar mokinė Jurgį Savickį supainiojo su Jurgiu Kunčinu ir parašė: J.Savickio „Tūloje“. Deja, autoriai supainioti, nulis taškų, ir jokios apeliacijos nepadeda. Normaliai žiūrint tai yra nenormalu. Ką mes tikriname?“ – apie egzamino metodikos netobulumą pasakoja Marijampolės lituanistė.

Ji tęsia, kad svetur vargiai rastume taip sukomponuotą privalomą atsiskaitymą. Pavyzdžiui, Škotijoje taip pat rašomas samprotavimo ar literatūrinis rašinys, tačiau jo apimtis – gerokai mažesnė. „Ten mokinys gali pasirinkti turbūt iš kokių trisdešimties autorių. Pasirinkimas plačiausias, koks tik gali būti, ir niekas „negaudo“, kad kažką supainiojai“, – pabrėžia pedagogė.

O štai Lietuvoje bendrojo kurso programoje yra per 20 privalomų autorių, išplėstinio – per 30 privalomų, o egzamine nurodomi trys, iš kurių bent vienu privaloma remtis.

„O kur dar autoriai, kurių nėra egzamino programoje, bet jie vertingi ir privalomi ne kaip laikysiančiam egzaminą abiturientui, bet kaip žmogui – Šekspyras, Getė? Silpnesni abiturientai namie neskaito, todėl įsimena tiek autorių ir kūrinių, kiek analizuojama pamokoje. Patys vaikai pripažįsta, kad išmoko šešis pagrindinius, bet daugiau nesimokys, nes neišmoks“, – komentuoja M.Bučinskas.

Kaip anksčiau rašė „Veidas“, labiausiai per brandos egzaminų istoriją keistas ir perkeistas buvo būtent vienintelis privalomasis lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas. 2000 m. paskutinį kartą laikytas egzaminas žodžiu, tada atsirado rašinys, po metų – teksto suvokimas, testas, toliau – interpretacija arba rašinys, tada testas buvo panaikintas, liko teksto suvokimas ir gramatika, kurios paskui egzamine nebeliko, dar vėliau panaikintas teksto suvokimas.

Nepaisant šitiek turinio ir formos pokyčių, nuolatinio egzamino gludinimo, atrodo, kad tobulos atsiskaitymo formos vis dėlto nebuvo išrasta.

„Lietuvių kalbos egzaminas yra vienintelis privalomas, kad abiturientas gautų brandos atestatą. Pagal visus europinius dokumentus, privalomas gali būti tik kalbos egzaminas. Tačiau Lietuvoje šiuos reikalavimus pavyko apeiti sujungus kalbą ir literatūrą, tad šis brandos egzaminas tapo lietuvių kalbos ir literatūros. Galima sakyti, ką nori, bet literatūra yra menas. Niekur pasaulyje menų egzaminas nėra privalomas“, – paaiškina R.Dilienė.

Filosofinis, sociologinis, psichologinis – šiais aspektais mokiniai turėtų nagrinėti programinių autorių kūrinius, kuriais privalomai remdamiesi jie kurpia savo rašto darbą egzamine. Atrodytų, puiku: rašinyje jie gali pademonstruoti savo apsiskaitymą, minties gylį, raštingumą, vaizdingą kalbą, problemos formulavimą ir t.t., juk gramatikos testu tokio plataus išmanymo nepatikrinsi. Akivaizdu, bet neįtikėtina – šių dalykų jie vargiai mokosi pamokose. Ypač tokios temos tolimos silpnesniems, mažiau skaitantiems mokiniams, kurie pasirinko lietuvių kalbą ir literatūrą mokytis bendruoju kursu ir laiko paprastesnį – mokyklinį lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą.

„Pati tema prašo samprotauti, kas yra šeima ir t.t., tačiau bet koks samprotavimas yra filosofija, kurios „mokyklinukas“, pasirinkęs laikyti mokyklinį egzaminą, nesimoko. Jis gali atsakyti į testo klausimą, kaip jis tai supranta. Bet plėtoti, pilstyti, ieškoti problemos, kuri, beje, turi būti, nors rašinio tema ir neprobleminė, norint surinkti daugiau taškų, jis negali. Vertinimo kriterijus – tema, problema. Bet iš kur vaikui žinoti, kad jis rašinyje turi kelti problemą, jei vadovėlyje to nėra. Ir tokių nerašytų reikalavimų yra daug“, – komentuoja lietuvių kalbos mokytoja ekspertė.

Nebe pirmi metai, kai ši Marijampolės lituanistė neturi mokinių, laikančių mokyklinį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą. Visi jos mokomi abiturientai renkasi laikyti valstybinį egzaminą. Kaip ji juos parengia loteriją primenančiam egzaminui? Vadovėlių, metodinės medžiagos, kaip pasirengti egzaminui, kaip parašyti egzamino užduoties rašinį, parsiveža iš Škotijos, Anglijos, nes pas mus jos tiesiog nėra. O bandymai kurti nuorodas į egzamino užduotį tik prasideda.

„Koks tai žanras, jei apie jį nėra nė puslapio vadovėlyje? Nėra teorijos, aprobuotų pavyzdžių, padedančių pasirengti tokiai egzamino užduočiai. Aš naudoju anglakalbius gimtosios kalbos vadovėlius. Ten parodyta, kaip atrodo žemiausio lygmens rašinys, ir rašoma: „jei norite pasiekti aukštesnį nei C ar D lygmenį, turėtumėte rašyti taip:…“ Ir pateikiamas tas pats teksto fragmentas, bet jau kitaip parašytas. Visur nurodomi pavyzdžiai, ugdomi tam tikri gebėjimai, pavyzdžiui, „šis jūsų gebėjimas egzamine bus tikrinamas maždaug tokiais klausimais“, kad vaikas atpažintų, kur ir kada jis to mokėsi“, – anglakalbius vadovėlius cituoja R.Dilienė.

Gabija Sabaliauskaitė

BFL

Racionas. Išmaitinti maždaug 83 tūkst. nemokamą maitinimą gaunančių mokinių – nelengvas uždavinys. Tačiau išradingumo netrūksta: įmonės siūlo aprūpinti mokyklas ir nieko nekainuojančiu maistu. Pasaką apie sriubą iš kirvio žinome, bet kaip pagaminti didžkukulius iš mėsos už vieną centą – mįslė kiekvienai šeimininkei.

Nors įmonės aprūpina mokyklas preke – maistu, atrodo, kad preke tampa mokiniai. Verslo organizacijos kainas mažina iki sunkiai suprantamų žemumų – kad tik laimėtų konkursą tiekti maistą ugdymo įstaigoms. Nors sunku susitaikyti su vieną buhalterinį centą kainuojančių porcijų kainodaros pagrįstumu, iš maisto saugos inspektorių išvadų aišku, kad mokinių mityba ir be to nėra be priekaištų. Pamačius keliais centais įmonių įkainotus pietus, kyla klausimas, kas jį juos sudėta.

„Rasta atšaldytos kiaulienos nugarinės ir lašinių vakuuminiame įpakavime, kurių tinkamumo vartoti terminai jau penkios dienos pasibaigę“, „rasta žalių morkų su puvimo požymiais ir pelėsių apnašu, jos tą dieną buvo naudojamos plovui gaminti“, – tai kelios iliustracijos iš VMVT radinių per mokyklų maisto tvarkymo skyrių patikrinimą. Vis dėlto dažniausiai nustatoma bendrų higienos (tinkamo inventoriaus trūkumas, pasenę šaldytuvai ir t.t.), pažeidimų, kurie sudaro 30 proc. visų inspektorių užfiksuotų pažeidimų.

„Tarnyba vykdo sistemingą mokyklų ir darželių kontrolę, tai reiškia, kad kiekviena įstaiga kasmet patikrinama bent po vieną kartą. Iš patikrinimų matyti, kad daugiau nei 81 proc. mokyklų priklauso vidutinės rizikos grupei, 14 proc. šių įstaigų priskiriamos prie mažos rizikos grupės ir maždaug 3 proc., apie 80 darželių ir mokyklų, yra didesnės rizikos. Kas antrame darželyje ar mokykloje randame vieną iš keturių galimų pažeidimų grupių – bendrųjų higienos, savikontrolės, produktų, jų atsekamumo ir personalo higienos“, – vardija VMVT Maisto skyriaus vedėja Aušra Išarienė.

Kitų pažeidimų, kai, pavyzdžiui, ugdymo įstaigas pasiekia maistas su draudžiamais priedais – sausainiai, prisotinti konservantų, ar dešrelės su draudžiamais priedais, šiemet buvo rasta 6 proc. mokyklų (trimis procentiniais punktais daugiau nei pernai). O, pavyzdžiui, virtuvės personalo higienos pažeidimų fiksuojama apie 2 proc. „Tai tikrai nėra daug, ir šis skaičius nedidėja“, – patikslina A.Išarienė.

Nors kai kurie ekspertai nesibodi mokinių maitinimo situacijos pavadinti tragiška, ypač šiurpdami dėl mokinių, gaunančių nemokamą maitinimą, raciono, „Veido“ kalbinti pašnekovai sutartinai tvirtina, kad maisto sauga, o ir atsakomybė, priklauso nuo visų suinteresuotų šalių susitarimo ir aktyvumo.

Maitinimo paslaugas atskiros mokyklos ar savivaldybės perka iš išorės – privačių įmonių, taigi konkurso būdu gali pasirinkti sau tinkamiausią tiekėją. Tačiau dėl pagrindinio viešųjų pirkimų principo konkursus dažniausiai laimi įmonės, siūlančios mažiausią paslaugos kainą, tačiau jau ne vieną kartą į maisto saugos inspektorių akiratį pakliuvusios už kokius nors pažeidimus.

A.Išarienė pasigenda aiškiau reglamentuotų kriterijų, kas galėtų organizuoti mokinių ir darželinukų maitinimą. „Dabar Viešųjų pirkimų įstatymo projekte jau yra minima, kad konkurse negali dalyvauti nepatikimos ir didesnės rizikos įmonės, jei jos savo įmonėje nesugebėjo laikytis taisyklių ir išvengti pažeidimų“, – sako VMVT atstovė ir priduria, jog panašūs aiškiau apibrėžti reikalavimai, pavyzdžiui, koks gali būti didžiausias patiekalo maistinės vertės neatitikimas, užtikrintų, kad konkurse dalyvautų įmonės, kurios atidžiai laikosi reikalavimų.

Dabar konkursuose dalyvaujančios įmonės ne visada užima vienodas starto pozicijas. Nors smulkiosios individualios įmonės, kad tik laimėtų konkursą, dalį patiekalų pasiūlyme skaičiuoja pagaminsiančios tik už savikainą, greta atsiranda didelių įmonių, kurios analogiškas porcijas pasišauna patiekti kone nemokamai.

Kaip rodo „Veidui“ pateiktos vienos įmonės apskaičiuotos porcijų kainos, konkursų pasiūlymuose tikrai galima rasti patiekalų, gaminamų „už dyką“: burokėlių salotos su grietine – 1 centas, virtų bulvių cepelinai su mėsa – 1 centas, burokėlių salotos su aliejumi – 12 centų, virtų bulvių cepelinai su varške – 15 centų. Koks skirtumas tarp šių patrauklių kainų? Keliolika centų kainuojantys patiekalai siūlomi už savikainą, o simbolinės cento vertės patiekalus įmonė šiaip jau gamina už kelis centus, bet skirtumą yra pasirengusi padengti iš savo pelno, kad tik galėtų pasiūlyti mažiausią kainą.

Viešųjų pirkimų tarnybos aiškinimu, patvirtintos taisyklės nustato, kokius kainodaros būdus – fiksuotos kainos, fiksuoto įkainio ir t.t., gali nurodyti perkančioji organizacija. Tačiau šios taisyklės nenustato pačių įkainių ar kainų dydžių, todėl tiekėjai siūlo kainas atsižvelgdami į pirkimo dokumentuose nustatytas sąlygas. Tad jei tiekėjo pasiūlyta kaina yra neįprastai maža, užsakovas gali pareikalauti ją pagrįsti.

Vis dėlto patrauklius pasiūlymus pusvelčiui teikia ne labdaros, bet verslo organizacijos. Juolab kad verslą daryti ir iš valstybės užsakomo nemokamo maitinimo galima. Kai kainą stengiamasi numušti iki nesuvokiamų žemumų, prekė, atrodytų, yra nebe patiekalas, o mokiniai, ant kurių stalo patiekti pietus, pasirodo, teoriškai įmanoma ir už centą, kad tik mokykla ar savivaldybė sudarytų maitinimo paslaugų sutartį. O tokios sutarties vertė neprimena pasiūlymuose nurodomų nuliukų. 1,1 mln. eurų – tokia yra 35 mėnesių trukmės nemokamo maitinimo paslaugų su viena Lietuvos savivaldybe vertė. Į šią kainą preliminariai įskaičiuojama apie 14 tūkst. pusryčių ir per 900 tūkst. pietų porcijų. Valstybės skiriama suma nemokamam maitinimui reikalingiems produktams įsigyti sudaro beveik tris eurus: pusryčiams ar pavakariams – 0,49–0,84, pietums – 1,06–1,52 euro (savivaldybėse ji yra skirtinga).

Žinoma, simbolinės maisto kainos iš konkurso dalyvių pasiūlymų valgyklos prekystalio nepasiekia. Nemokamo maitinimo paslaugų konkursą laimėjusi įmonė aptarnauja ir kitus valgyklos klientus, atsiskaitančius už patiekalus ne nemokamo maitinimo talonais, bet eurais. Be to, paslaugos vykdytojas vėliau jų kainas gali kilstelėti, pagrįsdamas žaliavų brangimu ir t.t.

Atrodytų, kad jei vienur maistas neskanus ar per brangus, gali eiti pas kitą virėją, tačiau ugdymo įstaigose toks pasirinkimas lengva ranka nedaromas. Lietuvos tėvų forumo vadovas Audrius Murauskas sako, kad kai kuriais atvejais mokinių tėvai, vaikų kišenpinigiais sumokantys už paslaugą verslo organizacijai, tampa sutarties pančių įkaitais. Jei nėra rimtų priežasčių, nors ir būtų nepatenkinta paslaugos kokybe, laisvai pasirinkti kitos įmonės įstaigos bendruomenė negali. A.Murausko teigimu, vaikų maitinimo kokybę pagerintų ir nuo piktnaudžiavimo jo kokybės sąskaita arba kainų šokinėjimu apsaugotų lengvesnė tvarka ir didesnė bendruomenės balso teisė pasirenkant ar keičiant paslaugos teikėją.

„Kai paslaugą pagal nustatytus nemokamo maitinimo įkainius perka savivaldybė ar mokykla, vaikai iš socialiai remtinų šeimų rinktis negali ir valgo tokį maistą, koks jiems patiekiamas. O laisvas pirkėjas, kuriam mokyklos valgykloje neskanu, nueina į artimiausią kebabų kioską ar prekybos centrą, – sako A.Murkauskas. – Šiek tiek absurdiška, kad esame priversti pirkti paslaugą, kurios kokybe nesame patenkinti. Jei pačios mokyklos kartu su bendruomene turėtų daugiau galimybių nutraukti sutartį su maitinimo paslaugos teikėju, būtų galima mažiau piktnaudžiauti, bendruomenė galėtų aktyviau dalyvauti kokybės užtikrinimo procese. Tarkime, galėtų būti taikomos sutarties nutraukimo sąlygos, kai to nori, pavyzdžiui, trečdalis įstaigos bendruomenės narių. Dabar norint nutraukti sutartį kai kuriuos pažeidimus formaliai įrodyti sunku. Juk maistas gali būti skanus arba ne, o patiekalo kaloringumą iki normos kilstelėti galima pridėjus papildomo cukraus ar riebalų mišinio.“

A.Murauskas sako, kad žingsnis pirmyn tėvams, besirūpinantiems tuo, ką mokykloje valgo jų atžalos, – neseniai atsiradusi galimybė neplaniniuose maisto tvarkymo skyrių patikrinimuose dalyvauti darželių ir mokyklų tėvų komitetų ar tėvus vienijančių nevyriausybinių organizacijų atstovams.

Pasak A.Išarienės, ir šioje srityje reikėtų konkrečiau įvardyti maisto tiekėjams keliamus reikalavimus. Jos teigimu, konkurso sąlygose reikia aiškiau ir skaidriau padalyti finansus, nurodant, kokia dalis sumos skiriama produkto užsakymui, kiek kainuos patiekalo gamyba ir kokia dalis jo kainos būtų skiriama darbuotojo, virėjo atlyginimui. VMVT atstovės manymu, neprošal būtų ir privalomas atvirumas: kad įmonė nurodytų savo žaliavų tiekėjus, o ugdymo įstaiga – įmonę, kurios paslaugas perka.

„Pirmiausia reikia tikslesnių skaidraus konkurso reikalavimų. Pavyzdžiui, kad viešuosiuose pirkimuose dalyvaujantis paslaugos teikėjas nurodytų perkamų produktų sąrašą, gamybos išlaidas ir kt. Dabar tik nurodoma, už kokią sumą bus maitinami vaikai, tačiau tą kainą reikėtų aiškiai paskirstyti, kad nebūtų siūloma gaminti patiekalą už nulį lėšų“, – svarsto A.Išarienė.

Vilniaus Viršuliškių progimnazijai vadovaujanti Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos direktorė Ramutė Mečkauskienė sako, kad konkurso organizavimo procedūra pačioms mokykloms yra sudėtinga. Mokyklų vadovams kyla klausimų dėl bendros pirkimo sumos, nes ji susijusi su konkurso procedūra.

„Trūksta informacijos, kaip parengti taisykles, kaip tinkamai atlikti pirkimą. Sudėtinga apskaičiuoti bendrą sumą, kokia ji bus su perkamu maistu (ne tik nemokamo maitinimo paslauga), nes nuo jos dydžio priklauso konkurso sąlygos, parengti technines specifikacijas, kiek ir kokių produktų reikia“, – komentuoja R.Mečkauskienė ir priduria, kad informacijos stokojantys mokyklų vadovai konsultuojasi tarpusavyje.

Jos vadovaujama mokykla netrukus pati ketina skelbti konkursą dėl mokinių maitinimo paslaugų, nes praėjus trejiems metams baigėsi sutartis su ankstesne mokinių „maitintoja“ individualia įmone, kuria mokyklos bendruomenė buvo patenkinta. R.Mečkauskienė patvirtina, kad smulkios įmonės bendruomenėms kartais būtų priimtinesnis pasirinkimas, nes jos aptarnauja mažiau mokyklų, veikia viename rajone, renkasi vietinių ūkininkų produkciją, yra suinteresuotos užtikrinti kokybę, kad išsaugotų darbo vietą, tačiau turi mažiau galimybių laimėti konkursus. Esą net ir pasiryžusios dalį patiekalų mokyklai tiekti už savikainą, jos vis tiek negali nukauti didžiųjų įmonių, kurios kainas numuša iki nulio.

„Veido“ kalbinti pašnekovai teigiamų pokyčių mokinių racione tikisi, kai valgiaraščių derinimą iš visuomenės sveikatos centrų liepos 1 d. perims VMVT. Šios tarnybos atstovė A.Išarienė sako, kad parengtos rekomendacijos padės suderinti verslo, ugdymo įstaigų ir mokinių tėvų pageidavimus, kurie, beje, dabar gerokai pakitę. VMVT Maisto skyriaus vedėja pasakoja, kad, pavyzdžiui, iš angliavandenių gaunamas kalorijas būtų galima perkelti į baltymų turinčius produktus, kaip pageidautų sveika savo atžalų mityba besirūpinantys tėvai.

Dabar verslas turi laisvę pats pasiūlyti valgiaraščius ir juos suderinti pagal Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) rekomendacijas. 80 proc. ugdymo įstaigų naudojasi įmonių pasiūlytais ir suderintais valgiaraščiais, o penktadalis juos sudaro pačios, pagal SAM reikalavimus. „Tai rodo, kad verslas nelinkęs naudotis rekomendacijomis arba jos yra netinkamos, neišsamios“, – svarsto A.Išarienė ir priduria, kad netrukus bus galima pasinaudoti VMVT rekomenduojamu valgiaraščiu.

Pasak jos, keblumų verslui kelia ir tikslesnis patiekalo maistinės vertės nustatymas. Pavyzdžiui, produkto gamintojas, etiketėje nurodantis kaloringumą, privalo jo laikytis. Tačiau jį deklaravusiam verslui užtikrinti, kad kiekvienoje mokykloje galutinio patiekalo maistinė vertė bus tokia pat, kaip nurodyta valgiaraštyje, gerokai sunkiau. A.Išarienė paaiškina, kad galutinio produkto maistinė vertė gali pakisti dėl naudojamų produktų sudėties. Pavyzdžiui, padažo, pagaminto iš grietinės arba grietinės su augaliniais riebalais, kaloringumas skirsis. Be to, nėra aišku, koks kaloringumo nuokrypis – 5, 15 proc. ir t.t. gali būti leidžiamas.

VMVT planuoja, kad vertinga būtų nustatyti ir produktų, kurie galėtų pakliūti ant moksleivių stalų, riebumą bei kokius patiekalus kiek kartų per savaitę galima įtraukti į jų racioną. Tokiu atveju būtų aišku, ar šaltibarščiams naudoti 7 proc. riebumo šaltibarščių kefyrą, ar įprastą 2,5 proc. kefyrą.

„Kai nėra panašių konkretesnių reikalavimų, verslas sudaro valgiaraštį ir remiasi tik kaloringumu. Todėl reikia naujo požiūrio, kuris atitiktų ir tėvų, ir vaikų, ir įstaigų pageidavimus, o verslui būtų aiškiau, iš kokių produktų gaminti, kokius reikalavimus vykdyti“, – apibendrina VMVT Maisto skyriaus vedėja A.Išarienė.

Gabija Sabaliauskaitė

Shutterstock

Vieta žemėlapyje. Nors Lietuvoje kolegijos neretai laikomos kažkuo tarp universiteto ir profesinės mokyklos, atrodo, kad jos pačios savo misiją supranta geriau. Mūsiškių kolegijų pasiekimai mažai kuo skiriasi nuo užsienio atitikmenų – taikomųjų mokslų universitetų Europoje.

Reitingavimo sistemos „U-Multirank“ duomenys rodo, kad Lietuvos kolegijos pasižymi aukštais studijų rodikliais – daug studentų sėkmingai baigia mokslus. Kaip ir derėtų kolegijoms, jos aktyviai veikia regione, kur praktiką atlieka (o vėliau ir dirba) jų auklėtiniai. Beje, kai kurios kolegijos į Lietuvos regioną pritraukia ir išsiunčia svetur praktiškai tiek pat studentų, kiek Suomijos ar Nyderlandų taikomųjų mokslų universitetai. O štai pagal pasiekimus meno srityje Lietuvos kolegijos aplenkia savo kolegas Europoje ir dar, pasirodo, išugdo dalyvių europiniam „Eurovizijos“ dainų konkursui.

„Veidas“, remdamasis „U-Multirank“ duomenimis, įvairiose srityse palygino jame dalyvaujančių lietuviškų kolegijų rodiklius su panašių užsienio institucijų rezultatais. Jos, žinoma, taip pat yra binarinės aukštojo mokslo sistemos – į mokslą, akademines žinias orientuotų universitetų ir praktinius įgūdžius savo auklėtiniams diegiančių kolegijų, taikomųjų mokslų universitetų, dalyvės. Daug „Veido“ pasirinktų mūsiškėms kolegijoms giminingų Vakarų mokslo įstaigų yra jų partnerės, su kuriomis Lietuvos kolegijos keičiasi studentais, dėstytojais, o ir jų studijų apimtis, matuojama kreditais, sutampa. Tokioje panoramoje mūsų kolegijos žiba studijų ir regioniškumo srityse, tačiau vargiai savo jėgomis pelno pajamų iš privačių užsakymų ir mokslo taikomąja veikla bent kol kas aktyviau neužsiima.

Pamatinius Lietuvos kolegijų skirtumus nuo panašių institucijų užsienyje dėl pajamų, mokslo taikomosios veiklos ar kitų parametrų gali lemti ir kitokia jų kūrimosi istorija. Lietuvoje binarinė sistema ir kolegijos atsirado 2000 m., Jungtinėje Karalystėje – keliais dešimtmečiais anksčiau. Vokietijoje kolegijų atitikmenų – ~Fahoschule~ dėstytojams doktorantūros studijos buvo nemokamos.

Iš technikumų kilusios, palyginti dar menką istoriją skaičiuojančios ir, kaip dažnai mėgstama sakyti, podukros vietoje laikomos Lietuvos kolegijos tikina išgyvenusios nuolat besikeičiančius reikalavimus, jų funkcijos gryninimą. O štai jų kolegos užsienyje, priešingai, esą nuo pat pradžių jautė valstybės pagalbos ranką. Pačios kolegijos tikina kai kur pasiekiančios panašių rezultatų kaip ir jų partnerės užsienyje, nors pastarąsias ir valstybė labiau skatina, ir verslas dažniau prisimena, kai reikia pagalbos įgyvendinti kokius nors užsakomuosius darbus.

Didžiausios Lietuvos neuniversitetinės aukštosios mokyklos – Vilniaus kolegijos direktorius doc. dr. Gintautas Bražiūnas, paklaustas apie Lietuvos kolegijų padėtį Europos kontekste, atsako, kad ne tik „U-Multirank“, bet ir „Webometrics“, ir kiti reitingai liudija, jog Lietuvos kolegijų padėtis yra gera. Trumpai tariant, už mažiau joms pavyksta padaryti tiek pat ar daugiau nei užsienio kolegoms.

„Ko gero, galime didžiuotis kainos ir kokybės santykiu: kur kas pigiau, turėdami mažiau išteklių, darome tai, kas užsienyje kainuoja gerokai brangiau. Pavyzdžiui, dėstytojų atlyginimai, kad ir Estijoje, yra beveik dvigubai didesni. Pigiau nei užsienyje Lietuvoje atsieina nebent išlaikyti pastatus, tačiau mūsų infrastruktūra yra pasenusi. Jei važiuotume per Europos aukštąsias mokyklas, pamatytume, kaip per pastarąjį dešimtmetį jos pasikeitė: arba pasistatė naujus rūmus, arba iki blizgesio renovavo senuosius. Vis dėlto turime prietaisų, įrangos, kurios pažangumu prilygstame ar net lenkiame kitas Europos aukštojo mokslo institucijas“, – Lietuvos kolegijų panoramą Europoje apžvelgia Vilniaus kolegijos vadovas ir priduria, kad reitinguose nematomas, bet svarbiausias veiksnys kokybei užtikrinti yra dėstytojai. Kitaip tariant, jei nėra gerų dėstytojų, nepadės nei gražiausi rūmai, nei geriausi studentai.

„U-Multirank“ studijų kriterijų grupėje pagal sėkmingai ir numatytu laiku bakalauro studijas baigiančių absolventų dalį Lietuvos kolegijos įvertintos aukščiausiais A ir B (labai gerai ir gerai) įvertinimais. Tiesa, kai kurios kolegijos nurodo, kad numatytu laiku bakalauro laipsnį įgyja 100 proc. absolventų. Jei jų pateikti skaičiai atitinka realybę, vadinasi, visi pirmakursiai po trejų metų, kiek trunka profesinio bakalauro studijos kolegijoje, ją baigia be menkiausio nubyrėjimo.

Analogiškus gerus įvertinimus Lietuvos kolegijos gauna ir poveikio regionui srityje: labai gerai (A) vertinama didelė absolventų, dirbančių regione, taip pat studentų, čia pat atlikusių praktiką, dalis. Dvi kolegijos – Vilniaus ir Šiaulių šioje srityje gauna aukščiausius įvertinimus ir už pajamas iš regioninių šaltinių.

Penkios iš septynių „U-Multirank“ dalyvaujančių kolegijų nuskynė laurus ir pagal sukuriamą meninę produkciją, kūrybos rezultatus. Vilniaus kolegijos direktorius G.Bražiūnas svarsto, kad šį rodiklį būtų galima taikyti ir universitetams, ir kolegijoms, kurių menų padaliniai, kaip matyti iš „U-Multirank“ duomenų, gali pasiekti aukštų rezultatų ir be papildomo finansavimo.

„Mes turime daug meno profesionalų, tad šioje srityje galime varžytis su universitetais. Jei turime įžymybių, nesvarbu, ar tai džiazo, ar populiariosios muzikos ekspertai, juk profesionalai vertinami vienodai gerai, – tvirtina aukščiausią įvertinimą už meninę produkciją gavusios kolegijos vadovas. – Net turime šūkį: jei nori dalyvauti „Eurovizijoje“, studijuok Vilniaus kolegijoje. Daug šio konkurso dalyvių – Vilija Matačiūnaitė, Jeronimas Milius, Erica Jennings, Vaidas Baumila yra mūsų absolventai.“

Pagal meninės produkcijos įvertinimą Lietuvos kolegijos prilygsta Suomijos Savonijos ir Seinejokio taikomųjų mokslų universitetams, lenkia ~Lillebaelt~, VIA universitetų koledžus Danijoje, Nyderlandų ~Hanze~ taikomųjų mokslų universitetą.

Esminis Lietuvos kolegijų ir panašių į jas užsienio institucijų skirtumas – pajamos. Vakarų taikomųjų mokslų įstaigoms įprasta uždirbti iš įmonių, kitų partnerių užsakymų – suprojektuoti kokią nors automobilio detalę ar parengti miesto viešojo transporto galimybių studiją. O Lietuvos kolegijose dar tik randasi tokios praktikos užuomazgų. „U-Multirank“ skaičiuojant pajamas iš privačių šaltinių (be mokesčių už studijas), visos kolegijos įvertintos prasčiau nei vidutiniškai. Tiesa, panašių neblizgančių įvertinimų sulaukia ir kai kurie užsienio taikomųjų mokslų universitetai.

„Pagal „U-Multirank“ duomenis įdomu stebėti savo ir kolegų situaciją, atrasti tendencijas, patvirtinančias bendras problemas. Pajamos nėra vien mūsų bėda – su panašiais sunkumais susiduria ir užsienio aukštosios mokyklos. Tad pasiguosti negalime, bet turime progą sau tai patvirtinti ir ieškoti kitų variantų, kaip sustiprinti šią veiklą“, – tvirtina Šiaulių valstybinės kolegijos direktorės pavaduotoja strateginės plėtros klausimais Lina Tamutienė. Ji pasakoja, kad neseniai kolegija įsitraukė į dviejų klasterių – Baltijos baldų ir Lietuvos plastiko – veiklą, nes iš naujos veiklos tikisi ir daugiau galimybių bendradarbiauti su regiono verslu.

L.Tamutienė svarsto, kad kolegijoje kuriamas žinias, produktus komercializuoti sunku, nes iki konkretaus užsakymo, už kurį galima gauti papildomų pajamų, reikia įdirbio, pasitikėjimo ir rekomendacijų. „Todėl, – priduria ji, – turime daug sutarčių visuomeniniais pagrindais, nors finansinio atlygio dar negauname.“

Taigi pagrindinis lėšų šaltinis kolegijoms vis dar yra valstybė. Papildomų pajamų aukštosios mokyklos gauna nebent iš nuolatinio profesinio tobulėjimo veiklos – kvalifikacijos kėlimo, perkvalifikavimo kursų, tęstinių studijų, suaugusiųjų mokymo. Pagal šį kriterijų labai gerai ir gerai įvertintos Alytaus, Marijampolės ir privati Socialinių mokslų kolegija.

Alytaus kolegijos direktorė doc. Danutė Remeikienė paaiškina, kad pastaruoju metu kolegija vykdė daug svarbių regione darbų: kvalifikaciją čia kėlė visi Alytaus pedagogai, praėjusiu ES finansiniu laikotarpiu 2 tūkst. alytiškių kolegijoje mokėsi kompiuterinio raštingumo, ji taip pat turi licenciją teikti valstybės tarnautojų mokymo paslaugas, o apie 200 vaikų mokosi Jaunųjų informatikų akademijoje.

„Turime ir verslo užsakymų: pagal iš anksto suderintas programas mokome įmonių darbuotojus. Tai būna specializuoti kursai, pavyzdžiui, kelių tiesėjams ar statybos inžinerinių tinklų specialistams. Kadangi turime pažangų regioninį technologijų centrą, naudojamės baze, tinkama alternatyviesiems energijos ištekliams – saulės baterijoms, vėjo jėgainėms ir kt. lyginti“, – vardija Alytaus kolegijos vadovė.

Klaipėdos valstybinės kolegijos (KVK) direktoriaus pavaduotoja strateginės plėtros klausimais Nijolė Galdikienė svarsto, kad Lietuvoje dar nesusiformavo tradicija verslui paslaugas užsakyti iš aukštųjų mokyklų. Tokių užsakymų stygių jaučia ne tik kolegijos: užsakomosios veiklos pavyzdžių dar palyginti nedaug turi ir universitetai, kurių įranga bei priemonės įgyvendinti įvairius įmonių užsakymus, tikėtina, yra geresnės nei kai kurių kolegijų.

N.Galdikienės įvardijamos kolegijų teikiamos paslaugos, iš kurių uždirbama papildomų pajamų, – suaugusiųjų mokymo, švietimo ir konsultavimo, taip pat kolegijai priklausančio turto nuoma.

„Pavyzdžiui, mūsų kolegijos vadovybė vyko į Vakarų Lietuvos savivaldybes ir įmones, gavome užsakymų organizuoti kvalifikacijos kėlimo kursus, konsultacijas. Pajamos iš šios veiklos sudaro didžiausią kolegijos uždirbamų papildomų lėšų dalį“, – komentuoja N.Galdikienė. Jos teigimu, Lietuvos kolegijos kasmet iš tokios veiklos uždirba nuo 1,5 tūkst. iki 0,5 mln., skaičiuojant litais, o sumos dydis tiesiogiai susijęs su įstaigos dydžiu.

„Veido“ kalbinti pašnekovai tikisi, kad jei, kaip svarstoma, bus taikomos skirtingos konkursinės finansavimo sąlygos universitetams ir toms institucijoms, kurių pagrindinė veikla yra ne mokslinė, tarp jų ir kolegijoms, nauja tvarka galėtų paskatinti proveržį kolegijų mokslo taikomojoje veikloje. Dabar „U-Multirank“ visų kolegijų išorinės mokslinių tyrimų pajamos vertinamos prasčiau nei vidutiniškai.

„Jei kalbame apie mokslinę veiklą, mes leidžiame tarptautinį žurnalą, vykdome konsultacinę veiklą. Bet mokslinė veikla yra apysilpnė, nes arba negauname finansavimo, arba gauname jo nedaug. Šiemet Švietimo ir mokslo ministerija Vilniaus kolegiją pagal atitinkamus kriterijus įvertino geriausiai ir skyrė 23 tūkst. eurų mokslinei veiklai. Taigi manome, kad labai pasisekė. Juk kiekvieno straipsnio spausdinimas rimtame žurnale kainuoja, be to, dėstytojas turi skaityti paskaitas ir neturi laiko mokslinei veiklai – tai problema, nes šiuo metu be pinigų mokslo nesukursi“, – komentuoja G.Bražiūnas.

Vilniaus kolegijos direktorius paaiškina, kad su ribotomis kolegijų galimybėmis pritraukti užsakymų ir uždirbti papildomų pajamų susijusi ir didelė aukštųjų mokyklų koncentracija ne tik Lietuvoje, bet ir konkrečiame regione. Pavyzdžiui, įmonė, norinti užsakyti kokį nors darbą, Vilniuje ar Kaune renkasi iš galybės variantų, kuriuos kolegijoms nurungti gali būti sudėtinga.

„Lietuvoje aukštųjų mokyklų yra per daug. Nesakau, kad jas reikia naikinti, bet jei jas sujungtume – pajamų rodikliai pagerėtų, nes institucija turėtų daugiau erdvės teikti konsultacijas, įgyvendinti užsakymus. Kiek dabar Vilniuje yra universitetų, kolegijų, institutų, centrų ir kitų darinių. Jei koks nors darbdavys nori užsakyti tiriamąją analizę ar kvalifikacijos kėlimo kursus, jis turi aibę galimybių rinktis, ir Vilniaus kolegijai sunku pirmauti prieš tokią mokslinės produkcijos pasiūlos įvairovę“, – aiškina G.Bražiūnas.

Gali būti, kad būtent dėl riboto mokslo taikomąją veiklą vykdančių institucijų skaičiaus geriausius rodiklius pagal pajamas iš nuolatinio profesinio tobulėjimo veiklos demonstruoja Alytaus ir Marijampolės kolegijos.

Vis dėlto Vilniaus kolegijos direktorius primena, kad dabar egzistuojantį Lietuvos kolegijų atotrūkį pagal pastangas pritraukti privataus kapitalo pajamų lėmė ir jų formavimosi istorija. Pavyzdžiui, Vokietija nuo pat taikomųjų mokslų universitetų (vok. ~Fahoschule~) kūrimosi pradžios investavo į dėstytojų kvalifikacijos kėlimą – apmokėjo doktorantūros studijas, o apsigynusieji disertaciją turėjo grįžti į ~Fahoschule~. Todėl šiai gerovės valstybei per dešimtmetį pavyko pasiekti, kad tokiose mokslo įstaigose dirbtų 80 proc. mokslų daktarų. Airija koledžų kokybę pagerino panašiu finansiniu stimulu – dotacijomis, konkursais finansavimui gauti, taip skatindama mokslinę taikomąją veiklą.

„O mes į doktorantūrą savo žmones siunčiame patys. Krepšeliuose nenumatyta lėšų dėstytojo kvalifikacijai kelti, vadinasi, reikia rasti pinigų kieno nors sąskaita. Be to, neretai apsigynę disertacijas, perspektyvūs ir gabūs žmonės viliojami likti universitetuose“, – sako G.Bražiūnas.

Dabar galiojantis normatyvas, kad kolegijoje dirbtų 10 proc. mokslų daktarų, seniausiai viršytas. Tačiau šios „lubos“ nesiejamos su konkrečios kolegijos situacija ir poreikiais. Vadinasi, kolegijoms finansiškai nenaudinga turėti kuo daugiau mokslų daktaro laipsnį turinčių dėstytojų, kuriems reikia mokėti didesnius atlyginimus.

KVK direktoriaus pavaduotoja N.Galdikienė sako, kad besiformuojant binarinei sistemai, vis kylant reikalavimams kolegijoms, šios priprato prie pokyčių tempo, tad ir dabar supranta poreikį nuolat tobulėti ir konkuruoti su universitetais. Juolab kad, universitetinių ir neuniversitetinių aukštojo mokslo įstaigų pobūdžiui skiriantis, jų veikla daugeliu atvejų yra labai panaši.

„Jei valstybė priėmė sprendimą, kad Lietuvoje yra binarinė aukštojo mokslo sistema, jos dalyviai turi prisitaikyti ir dirbti savo darbą. Pavyzdžiui, aš ginuosi disertaciją Suomijoje, kur taip pat yra binarinė aukštojo mokslo sistema. Ten taikomųjų mokslų universitetai, kolegijos vykdo bakalauro studijas, kurios yra tik kai kuriuose universitetuose, nes šie vykdo magistrantūros ir doktorantūros studijas“, – lygina N.Galdikienė.

Paklausta apie Lietuvos ir Vakarų kolegijų skirtumus, KVK direktoriaus pavaduotoja svarsto, jog Skandinavijos šalyse vyrauja didesnis dėmesys taikomųjų mokslų universitetams, kad šie įgyvendintų pagrindinę savo funkciją – praktinių įgūdžių diegimą. Pavyzdžiui, kiekvienoje praktikos vietoje studentams paskiriami mokytojai: jei slaugytojas priima praktikantą, sumažėja jo darbo krūvis, kad jis galėtų studentą apmokyti ir pan.

Kolegijų atstovai, nepaisant „U-Multirank“ rodiklių, labiausiai linkę sureikšminti mažus bedarbių absolventų skaičius. Gegužės 1 d., Lietuvos darbo biržos duomenimis, darbo neturėjo mažiau nei dešimtadalis, arba per septynis šimtus kolegijų absolventų, iš 9,9 tūkst. baigusiųjų kolegijas 2014 m. Tokie skaičiai – palyginti saujelė su pernai „Veido“ suskaičiuotais 5 tūkst. 2013 m. laidos universitetų ir kolegijų bedarbių, kurie darbo nerado iki 2013 m. pabaigos.

Gabija Sabaliauskaitė

Shuttrestock

Ikimokyklinis ugdymas. Jo prieinamumas ir nedidelė kaina turėtų būti į blogą demografinę padėtį klimpstančios valstybės prioritetai. Tačiau daug kur pakliūti į savivaldybės darželį gali būti prabanga. Dar didesnė prabanga – leisti vaiką į privatų darželį.

Dalį privataus darželio kainos sumažintų savivaldybės kompensacija tėvams, kurių vaikai lanko privačius darželius. Vilniuje, Klaipėdoje, Kaune ir Kauno rajone eilėje į darželius laukia apie 6,3 tūkst. vaikų. Savivaldybės, tapusios gyventojų traukos centrais, ikimokyklinio ugdymo prieinamumo klausimą gvildena kaip išmanydamos: moka kompensacijas, pusvelčiui siūlo patalpas privatiems darželiams, pigina verslo liudijimus auklėms, buvusią policijos nuovadą užleidžia darželio grupėms ir pan. Ikimokyklinis ugdymas – savivaldos funkcija, todėl savivaldybės, nesančios demografinėje duobėje, supranta jo svarbą ekonominiams, socialiniams rodikliams ir savivaldybės patrauklumui apskritai.

Sostinėje vietų darželiuose trūkumas, pasirodo, kur kas dramatiškesnis, nei viešai įrodinėjo ankstesnė miesto valdžia. Skaičiuojama, kad rugsėjį „už brūkšnio“ liks 4 tūkst. vaikų, nepakliuvusių į savivaldybės darželius, o ne pusantro tūkstančio, kaip skelbta metų pradžioje. Vadinasi, šios šeimos turi kone vienintelę alternatyvą – privatų darželį, o toks pasirinkimas gali kainuoti ir kelis šimtus eurų.

Palengvinti šią naštą, šimtu eurų papildyti tėvų, kurių vaikai lanko privačius darželius, pinigines, nuo šios vasaros jau apsisprendė Kaunas ir Klaipėda, jau metus tai daro ir Kauno rajono valdžia. Praėjusią savaitę tokiai tvarkai pritarė ir sostinės savivaldybės taryba. Šios savivaldybėse, priešingai nei kitur, ugdymo įstaigos netuštėja, bet stokoja vietos naujiems darželinukams. Tikimasi, kad dėl tokios paramos tėvams daugiau vaikų galės lankyti ugdymo įstaigas, „įpirkti“ ir privataus darželio paslaugas.

Apsisprendusieji šimtu eurų paremti darželinukų išlaidas sako, kad vien kompensacijos nepakanka. Siekiant padidinti ikimokyklinio ugdymo prieinamumą, reikia ir kitų priemonių. Pavyzdžiui, naujų darželių. Todėl savivaldybės, kurios iš biudžeto skirs lėšų kompensacijoms, skatina ir ikimokyklinio ugdymo įstaigų plėtrą: lengvatinėmis sąlygomis siūlo privatininkams savo turtą – patalpas, kurias būtų galima pritaikyti ugdymo įstaigoms, rekonstruoja buvusių darželių ir mokyklų patalpas ir t.t.

Vis dėlto privačių darželių plėtrą kai kur gali paskatinti ir kompensacija. Vieniems tėvams esą papildomas šimtas eurų gali būti ta įperkamumo riba, kurios reikia, kad jie nuspręstų vaiką leisti į privatų darželį, tad tokie darželiai, atsakydami į didėjantį poreikį, turėtų didinti vietų skaičių. Daliai šeimų pasirinkus privačius darželius, jų atžalų vietos savivaldybės ugdymo įstaigose atsilaisvintų. Kiti, laukiantys eilėje, negavę vietos į pigesnį, savivaldybės darželį, galėtų vaiką leisti į privačią įstaigą, o su kompensacija toks malonumas atsieitų šimtu eurų pigiau. Bet kokiu atveju laukiančiųjų eilė į darželius pajudėtų: „už brūkšnio“ liktų mažiau vaikų, nepatekusių į darželį.

Privačių darželių Vilniuje „Klaužada“ įkūrėja Vilma Grigoraitienė svarsto, kad bent sostinėje šimto eurų kompensacija gali paskatinti didesnį privačių ikimokyklinio ugdymo įstaigų lankymą. Pasak jos, nurėžus dalį darželio mokesčio, kai kurie tėvai tikrai nuspręstų vaiką leisti į privatų darželį.

„Pavyzdžiui, mūsų darželių kaina yra 300 eurų per mėnesį. Ji atitinka rinkos vidurkį, – sako V.Grigoraitienė. – Tikrai yra tėvų, kuriems šimtas eurų – lemiama suma priimant sprendimą. Girdžiu, jog kai kurie tėvai laukia, kad įsigaliotų ši kompensacija. Žinoma, girdime ir komentarų, kad ta suma galėtų būti didesnė, pavyzdžiui, pusantro šimto eurų, tačiau bent toks žingsnis – darželio kainą tėvams kompensuoti šimtu eurų – yra naudingas.“

Darželio vadovė svarsto, kad ilgainiui privačių ir savivaldybių darželių kainos galėtų suvienodėti. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse valstybės ir privatūs darželiai kainuoja tiek pat, todėl ikimokyklinio ugdymo įstaigos konkuruoja kokybe. O dabar, kai valstybės ir privačių darželių kainos skirtumas ryškus, konkurencija vyksta tik tarp privačių ikimokyklinio ugdymo įstaigų.

Kompensacijos mokėjimo tvarka šiek tiek skiriasi: Kaune ir Kauno rajone ją gali gauti tik tie tėvai, kurių vaikams vietos savivaldybės darželiuose neatsirado. O, pavyzdžiui, vienintelė sąlyga, kurią kompensacijos gavėjams kelia Klaipėdos savivaldybė, – vaikas turi gyventi Klaipėdoje. Vilniuje planuojama, kad kompensaciją gavę tėvai vis tiek galės laukti eilėje į savivaldybės darželį, o sulaukę vietos pasirinkti: likti brangesniame, privačiame darželyje ir toliau gauti kompensaciją, ar pereiti į pigesnį, savivaldybės darželį.

„Tokiu atveju Vilniaus miesto vaikų, laukiančių eilės į darželius, sąrašas turėtų būti bendras. Nes dabar atsitiktų taip, kad vaikas lanko privatų darželį, į priėmimą nepakliūva, bet vis tiek pretenduoja į savivaldybės darželį. Jei privatūs darželiai naudojasi valstybės mokyklinio krepšelio lėšomis ir dar gauna savivaldybės kompensaciją, padengiančią dalį mokesčio kainos, nereikėtų taip stipriai atskirti privačių ir savivaldybės įstaigų, privatūs darželiai turėtų būti bendrose eilėse“, – kad vienoda priėmimo sistema būtų teisingesnė, svarsto Lietuvos ikimokyklinio ugdymo įstaigų vadovų asociacijos direktorė, Vilniaus darželio „Dainorėliai“ vadovė Liucija Milašauskienė.

Kai kurie tokios tvarkos kritikai – kategoriški: savivaldybės biudžeto lėšos yra dotacija privatininkams, kurie, be didelių mokesčių iš tėvų, iš valstybės lėšų gauna dar ir ikimokyklinuko krepšelį. Tačiau savivaldybių atstovai atsako, kad kas mėnesį atseikėti tėvams šimtą eurų yra kur kas pigiau, nei patiems pristatyti naujų darželių, kurie vėliau, gimstamumui mažėjant, ištuštės. Be to, vaiko išlaikymas savivaldybės darželyje atsieina du tris kartus brangiau nei šimto eurų kompensacija tėvams. O ir ta parama ne amžina: gali būti mokama tol, kol trūks vietų darželiuose.

„Jei vietų darželiuose trūktų kasmet, būtų galima galvoti apie vienus sprendimus, savivaldybė investuotų į darželių plėtrą, statytų naujus pastatus ir t.t. Bet matome, kad jau po kelerių metų tokios problemos gali nebelikti, nes gimstamumo rodikliai traukiasi. Taigi, jei būtume investavę į naujų darželių statybą, liktume įsprausti į kampą. Neužtenka vien pastatyti pastatą, kuris kainuoja, – vaiko išlaikymas darželyje savivaldybei dar atsieina mažiausiai 800 litų (apie 230 eurų)“, – teorinius būdus spręsti darželių trūkumą aptaria Kauno vicemeras Simonas Kairys.

Klaipėdoje, Kaune, jo rajone sprendimo mokėti privačius darželius lankančių vaikų tėvams kompensaciją priežastys tokios pat kaip Vilniuje – ilga šeimų, laukiančių galimybės patekti į darželį, eilė ir vietų juose trūkumas. „Veido“ kalbinti šių savivaldybių atstovai sutaria, kad ikimokyklinio ugdymo funkciją turinčios savivaldybės negali vietų darželinukams trūkumo problemos spręsti trumparegiškai: brangiai pristatyti naujų darželių, o vėliau, kai jie liks pustuščiai, vėl galvoti, ką daryti. Todėl reikėtų pasitelkti privačią iniciatyvą, kad daugiau ikimokyklinio ugdymo vietų pasiūlytų privatūs darželiai.

Vilniuje, svarstant privačios kompensacijos galimybę ir aiškinantis nevalstybinių darželių poreikius, paaiškėjo, kad pagrindinė kliūtis, stabdanti jų tinklo plėtrą, yra tinkamų patalpų trūkumas.

„Klaužados“ Vilniuje įkūrėja V.Grigoraitienė sako, kad patalpų trūkumas yra bene didžiausia kliūtis privačių darželių plėtrai, todėl bet kokios savivaldybių pastangos –  išnuomoti tinkamas patalpas už mažesnį nuomos mokestį ar lengvatinėmis sąlygomis pasiūlyti naudoti joms priklausantį turtą turėtų būti paskata naujiems darželiams kurtis.

„Patalpos – didžiausia tokių įstaigų problema. Jos turi atitikti visas higienos normas, turi būti tinkamos, kad galėtum jas visiškai sutvarkyti ir pritaikyti vaikų poreikiams. Tačiau higienos normos, reikalavimai jau supaprastinti. Jie nebėra tokie bauginantys, kokie buvo prieš penkerius metus iki pokyčių, todėl svarbiausia yra tinkamos patalpos“, – primena V.Grigoraitienė.

Paklausta, ar Lietuvoje darželių trūkumo klausimą būtų galima spręsti šeimos darželiais, centrais, kai gyvenvietėse kuriasi mini grupės, kuriose yra po kelis vaikus, „Klaužados“ įkūrėja sako, kad šis scenarijus visai realus. Lietuvoje jau yra legaliai veikiančių tokių mini darželių. Taigi, nors ikimokyklinio ugdymo įstaigai įsteigti keliami ir griežti reikalavimai, norint įkurti tokį mini darželį, juos įgyvendinti tikrai įmanoma. Svarstydama apie tradicinių darželių alternatyvas, įvairesnes ugdymo įstaigų formas, V.Grigoraitienė užsimena ir apie kitą galimybę. Ji, nors Vakaruose ir populiari, Lietuvoje dar neįprasta: tai darželiai, vaikų dienos centrai, įkuriami verslo centruose, ten pat, kur dieną leidžia darželinukų tėvai.

Iš savivaldybių, apsisprendusių dėl kompensacijos, kuri sumažintų privačių darželių mokestį, mažiausiai vaikų, negaunančių darželio, yra Klaipėdoje. Čia ikimokyklinio ugdymo įstaigas lanko beveik 8,8 tūkst. darželinukų, o eilės laukia 600 vaikų. Uostamiestyje veikia aštuoni privatūs darželiai, kuriuos lanko apie 250 vaikų. Skaičiuojama, kad šiemet jie galėtų priimti beveik trečdalį tų, kurie į savivaldybės darželius nepatenka, – 129 vaikus.

„Kompensaciją esame numatę visiems tėvams, kurių vaikai lanko privačius darželius: ir tiems, kurie juos jau lanko, ir tiems, kurie užimtų tas 129 laisvas vietas, esančias privačiuose miesto darželiuose. Žinoma, norėtųsi dalį darželio kainos kompensuoti tik naujiems, tiems, kurie privačius darželius ims lankyti nuo šių mokslo metų, tačiau atsirastų nelygybė“, – komentuoja Klaipėdos miesto savivaldybės Planavimo ir analizės skyriaus vedėja Jolanta Ceplienė.

Klaipėdos biudžetui kompensacija šiais metais – už keturis mokslo metų mėnesius – kainuotų 152 tūkst. eurų. Kokios išlaidos daliai privataus darželio kainos padengti laukia 2016 m. – dar neaišku, bet apytikriai tai galėtų atsieiti beveik pusę milijono eurų. J.Ceplienė skaičiuoja, kad tokios išlaidos vis tiek mažesnės nei vaiko išlaikymas savivaldybės darželyje. Todėl neatsitiktinai pasirinkta ir būtent tokia kompensacijos suma. Pernai 352 litus iš 664 litų vaiko darželio kainos kompensavo savivaldybė, todėl ir pasirinktas savivaldybės skiriamai sumai artimiausias dydis – 345 litai, arba šimtas eurų.

Kol kas Klaipėdos savivaldybė laukia rugsėjo, kad pamatytų tokio sprendimo naudą: kiek vaikų užims laisvas privačių darželių siūlomas vietas. Tačiau jau dabar matyti, kad sprendimas buvo naudingas ir kitam tikslui – privačių darželių skaičiaus didinimui. Pasak J.Ceplienės, yra bent du neįregistruoti darželiai, kurie šiuo metu ieško patalpų ir netrukus planuoja pradėti veiklą, todėl visai gali būti, kad privačiuose darželiuose vaikams atsiras dar daugiau vietų, nei esama dabar veikiančiuose aštuoniuose.

„Be to, privatiems darželiams steigti siūlome dar vienas patalpas, kurios priklausė Moksleivių saviraiškos centrui. Kai kurios privačios įstaigos norėtų įkurti darželius, bet neranda jiems patalpų. Taigi privatiems darželiams ar mokykloms mes leidžiame naudotis jiems tinkamomis patalpomis ir nemokėti nuomos mokesčio. Jie prižiūri turtą ir atsiskaito tik už komunalines paslaugas. Tokiu tarybos sprendimu siekiama paskatinti, palaikyti privačias ugdymo įstaigas, kurios gauna mokinio krepšelio pinigus, bet lėšų iš savivaldybės biudžeto negauna“, – kitas savivaldybės paskatas privatiems darželiams steigti aptaria J.Ceplienė.

Nuo liepos 1 d. šimto eurų kompensaciją lankančių privačius darželius vaikų tėvams įteisinusi Kauno miesto savivaldybė eiles į darželius trumpina ir kitais būdais. Prie buvusių mokyklų įkuriami daugiafunkciai centrai, sumažinta verslo liudijimo kaina auklių veiklai, kad tėvai, be savivaldybės ir privataus darželio, turėtų dar vieną vaikų priežiūros ir ugdymo alternatyvą.

Kauno vicemeras S.Kairys sako, kad planuojama atlikti ir išsamią savivaldybės darželių vietų apžiūrą, po kurios gali paaiškėti, jog savivaldybei priklausančiuose darželiuose yra daugiau laisvų vietų, nei manyta. „Esu girdėjęs atvejų, kad Vilniuje po tokios inventorizacijos atsirado dar nemažai laisvų vietų“, – komentuoja S.Kairys.

Kauno savivaldybė 700 vaikų, laukiančių eilės į darželį, sąrašą taip pat tikisi sumažinti šimto eurų kompensacija. Tačiau ji būtų skiriama tik tiems vaikams, kurie nepateko į savivaldybės darželį. „Numatyta, kad pretenduoti į paramą gali tik tie vaikai, kurie negavo vietos savivaldybei priklausančiame darželyje. Taip yra todėl, kad didėtų vaikų, kurie pakliūva į ugdymo įstaigas, skaičius, – paaiškina Kauno vicemeras. – Nemanau, kad dėl to kiltų problemų. Žmonės vis tiek sieks patekti pirmiausia į savivaldybės darželį. Siekiame ne paremti tuos, kurie privačius darželius jau lanko, bet kad daugiau vaikų lankytų ikimokyklinio ugdymo įstaigas.“

Kauno rajono savivaldybė mažesnę, 72 eurų kompensaciją taiko jau nuo 2014 m. rugpjūčio. Pirmoji savivaldybė, pasitelkusi kompensaciją privačius darželius lankančių darželinukų tėvams paremti, galėtų patvirtinti, kad 70–80 tūkst. eurų per metus kainuojanti priemonė pasiteisino: darželius ne tik lanko daugiau vaikų, bet ir kuriasi daugiau privačių darželių. Per pusantrų metų Kauno rajone – Karmėlavos, Akademijos, Domeikavos seniūnijoje ir Ringaudų kvartale buvo įkurti keturi privatūs darželiai, kurių devynios grupės priėmė šimtą vaikų.

„Kiek kalbėjausi su šių privačių įstaigų atstovais, grupių komplektavimas vyksta. Ir tėvai, ir pedagogai kompensaciją vertina gerai, – sako Kauno rajono savivaldybės meras Valerijus Makūnas. – Jau matome paramos rezultatus, todėl ir toliau su verslu ieškome būdų, kaip naujuose gyvenamųjų namų kvartaluose atrasti erdvės socialinėms švietimo paslaugoms. Juk jų prieinamumas lemia savivaldybės patrauklumą, gyvenimo kokybę, patogumą.“

Iš viso Kauno rajone per metus atsirado 22 darželio grupės, kurios priėmė 300 vaikų, o palyginti su 2008 m., ikimokykliniame ugdyme dalyvauja beveik tūkstančiu vaikų daugiau. Tačiau eilėje į darželį dar laukia apie tūkstantį vaikų. Pavyzdžiui, vien tankiai apgyventoje Noreikiškių seniūnijoje darželių vietų trūksta 500 vaikų.

V.Makūnas pasakoja, kad kompensacija nebuvo vienintelė priemonė darželių prieinamumui didinti. Savivaldybė taip pat ieškojo vietų, kuriose būtų ugdomi vaikai. Pavyzdžiui, bendrojo ugdymo mokyklose įkurtos priešmokyklinio ugdymo erdvės, Ringauduose, Liučiūnuose, Kačerginėje prie mokyklų pradėjo veikti rekonstruoti daugiafunkciai centrai, kuriuos planuojama įrengti dar dviejose seniūnijose.

„Siekiame pritaikyti savivaldybės turtą, jau esančias patalpas darželiams. Aleksandro Stulginskio universitetui priklausančiose patalpose spalį planuojame atidaryti keturias grupes, Garliavoje, buvusiose nuovados patalpose, – dar penkias grupes, Mastaičiuose planuojame įkurti daugiafunkcį centrą, – vardija Kauno rajono savivaldybės meras. – Tokias problemas galima spręsti tik kompleksinėmis priemonėmis, todėl tikiuosi, kad ir Vyriausybė prisidės prie darželių prieinamumo didinimo tokiuose rajonuose, kuriuose demografinė padėtis yra kitokia nei visoje Lietuvoje. Turime gyvenviečių, kuriose gyventojų daugėja, todėl spręsti švietimo, ikimokyklinio, priešmokyklinio ugdymo prieinamumo klausimą – svarbus iššūkis.“

Gabija Sabaliauskaitė

BFL

„Švietimo ir mokslo ministrės paskyrimas – daugiau nei akivaizdus patvirtinimas, kad ši Vyriausybė yra tarsi dublerių rinktinė: maža, kad nuo kadencijos pradžios pasikeitė šeši iš keturiolikos ministrų, dalies jų skyrimas dažnai vyko iš antro ar trečio karto, nes Prezidentė pirmuoju bandymu Darbo partijos kandidatus stengėsi atmesti“, – pastebi Kauno technologijos universiteto Viešosios politikos ir administravimo instituto direktorius prof. dr. Algis Krupavičius.

O antras ar trečias kandidatas dažnai būna silpnesnis nei pirmasis. A.Krupavičiaus vertinimu, ir dabar „darbiečių“ pirmasis pasirinkimas – Seimo vicepirmininkas Vydas Gedvilas buvo kur kas stipresnis kandidatas, turintis ir dalykinės, ir politinės, ir vadybinės patirties. Taip, kelią tapti ministru jam užkirto slapta specialiųjų tarnybų pažyma. „Bet argumentus, kodėl netinka kandidatas, reikėtų paskelbti, o ne palikti versijoms. Lietuviškai politinei kultūrai būdinga kaltumo prezumpcija, nors turi būti nekaltumo prezumpcija. Viešumas čia – vienintelis tikras vaistas“, – neabejoja  A.Krupavičius.

Tiesa, antras „darbiečių“ pasirinkimas – Radijo ir televizijos komisijos pirmininkas Edmundas Vaitekūnas, politologo vertinimu, buvo visai prastas: kandidatas neturi jokio pasirengimo tokiam postui, tad pagal tokį ministrų parinkimo modelį kiekvienas baigęs universitetą asmuo drąsiai gali pretenduoti į švietimo ir mokslo ministrus.

Vis dėlto tai, kad A.Pitrėnienė buvo tik trečiasis, o įskaičiuojant ir jos pirmtako skyrimo peripetijas – penktasis pasirinkimas, yra neginčijamas įrodymas, kad ji partijos nebuvo laikoma labai tinkama į šį postą. Žinoma, jos privalumas – kompetencija švietimo, tiesa, tik bendrojo lavinimo, srityje (juk yra dirbusi mokytoja, mokyklų direktore, savivaldybės švietimo skyriuje). Didelis pliusas, kad ji, kaip Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkė, žino švietimo ir mokslo politikos darbotvarkę. Čia ji pranašesnė ir už savo pirmtaką Dainių Pavalkį, kuris ministrauti atėjo neturėdamas nei administracinės, nei politinės patirties ir privalėjo susivokti ne tik švietimo politikoje, bet ir politikoje apskritai.

„Ministro postas – ne ta vieta, kurioje reikia pradėti mokytis. D.Pavalkis – puikus bendravimui žmogus, bet ne specialistas: Seimo Švietimo ir mokslo komiteto posėdžiuose pateikdavo specialistų pateiktas ataskaitas, bet savo žinojimo ir patirties tikrai neturėjo“, – prisimena Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narė, Valstiečių ir žaliųjų sąjungos narė Rima Baškienė.

Tačiau, pasak A.Krupavičiaus, nors A.Pitrėnienė turi ir kompetencijos švietimo srityje, ir politinės patirties, bet politinio autoriteto – mažokai. Ji Seime antra kadencija, vadovauja Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui, bet toli gražu nėra pirmo ryškumo politinė žvaigždė nei partijoje, nei parlamente. Ji gana menkai matoma viešojoje erdvėje, nors pagal savo pareigas – juk vadovauja tokiam svarbiam komitetui – galėjo būti matomesnė. Be to, naujame poste jos darbą apsunkins ir tai, kad ministerijos komanda labai išretėjusi, o aukštojo mokslo klausimais, kuriais ministrė patirties neturi, ministerijos vadovybėje nelikus viceministro Rimanto Vaitkaus, nelabai daug kas galės padėti.

Nors abejojančiųjų naujosios ministrės kompetencija ir tinkamumu tokiam svarbiam postui nemažai, tenka konstatuoti, kad ji, deja, neiškris iš Algirdo Butkevičiaus Ministrų kabineto konteksto.

„Kai pasitraukė aplinkos ministras Valentinas Mazuronis ir sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis (nors kaip liberalas ir nepritariau pastarojo iniciatyvoms sveikatos apsaugos srityje), Vyriausybėje neliko ministrų, kurie turi viziją, planą, didesnių savo kuruojamos srities pertvarkų ambicijų, kurie gali pateikti naujų įžvalgų, naujų siūlymų“, – vertina parlamentaras, Liberalų sąjūdžio pirmininkas Eligijus Masiulis, beje, Andriaus Kubiliaus Vyriausybės susisiekimo ministras.

Jo nuomone, profesionaliai savo pareigas atlieka, puikiai savo sritį išmano užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, o kiti ministrai – arba einamųjų techninių klausimų sprendėjai, arba jų tikslas yra pabūti valdžioje, tačiau jokių didesnių tikslų pertvarkant, modernizuojant jų kuruojamus sektorius, efektyvinant viešųjų finansų naudojimą nematyti. Pasak liberalo, plaukimas pasroviui tapęs Vyriausybės gyvenimo būsena ir kažkokių didesnių siekių šioje kadencijoje nei iš premjero, nei iš ministrų nematyti.

Maža to, ši Vyriausybė tapusi ir koalicijos partnerių politinių batalijų įkaite. Tą iliustruoja Darbo partijos viražai dėl švietimo ir mokslo ministro, kai be didesnių argumentų atšaukiamas ministras ir gauname naują, kuri didesnės kokybės nei pirmtakas nesuteiks. Kartelė ministrams nuleista labai žemai ir tai labai silpnina Vyriausybės kokybę.

Štai V.Mazuronį Aplinkos ministerijos vadovo poste pakeitęs „tvarkietis“ Kęstutis Trečiokas jau spėjo atsidurti opozicijos taikiklyje. Pasak E.Masiulio, jis labai arti interpeliacijos, nes priiminėja sprendimus, kurie neparemti teisės aktais: įsteigiamos įvairios aplinkos apsaugos struktūros, atsiranda nauji 42 etatai. „Apskritai ministerijos kuruojamose srityse padidėjo sumaišties – nė iš vieno sektoriaus negauname tiek nusiskundimų apie prieštaringą veiklą, kaip iš Aplinkos ministerijos. Neaišku, kokie ministro siūlomų reformų tikslai, o kartais susidaro įspūdis, kad prisidengiant efektyvesnio valdymo siekiu kišami ir partiniai interesai“, – pasakoja E.Masiulis.

Seimo narė R.Baškienė pritaria: „V.Mazuronio asmenyje matėme specialistą, o K.Trečiokui sudėtingiau dirbti. Negalima buvo ir pradėti vykdyti aplinkos centrų reformos neturint įstatyminių dokumentų, neišdiskutavus su regionais.“

Kukliai vertinama ir socialdemokratė Rimantė Šalaševičiūtė: pasak E.Masiulio, su ja, atėjusia į Sveikatos apsaugos ministeriją po įvairių V.Andriukaičio pasažų, buvo siejamos viltys, kad tai žmogus, galintis priimti sprendimus. Tačiau aplinka, kuri yra Sveikatos apsaugos ministerijoje, ministrės entuziazmą sutvarkyti V.Andriukaičio pridirbtas problemas smarkiai sumažino.

A.Krupavičius primena, kad ministraujant V.Andriukaičiui bent buvo aišku, kur link jis ketina veikti, o dabar tai nėra aišku. Maža to, R.Šalaševičiūtė vis dar patenka į įvairias kontroversijas.

Kadencijos pradžioje Vyriausybės silpnąja grandimi vadintai socialinės apsaugos ir darbo ministrei „darbietei“ Algimantai Pabedinskienei prireikė poros metų, kol įsigilino į šią sritį. Ji į šį postą atėjo neturėdama ir politinės, ir bent kiek platesnio masto dalykinės patirties. Bet, kaip primena A.Krupavičius, pasirinko kolektyvinį veiklos stilių, susidėliojo komandą ir štai jos vadovaujamos ministerijos iniciatyva pateiktas naujo socialinio modelio projektas. Tiesa, tai dar ne įstatymų projektai, o tik diskusijoms pateiktos idėjas, tačiau jos pirmtakai ir to nesugebėjo padaryti.

Ūkio ministras socialdemokratas Evaldas Gustas – beveik nežinomas Lietuvoje žmogus. Pasak E.Masiulio, rimtesnių jo projektų nematyti, kaip ir jo paties. Seime projektus, neretai menkai reikšmingus, dažniausiai pristatinėja viceministrai. Kažkokių esminių pokyčių verslo sąlygoms palengvinti, investicinei aplinkai pagerinti nelabai esama. E.Masiulis pripažįsta: „Gal ūkio ministras – puikus vadybininkas, bet nebūtinai ši savybė svarbiausia ministrui. Man atrodo, kad ministras turi būti vizionierius, turėti viziją, kurios ateina įgyvendinti. Manau, E.Gustui tai nelabai būdinga.“

Politologas A.Krupavičius ūkio ministrą taip pat vertina kaip gerą vadybininką, žmogų, kuris girdi ir klausosi, nes jei nesi srities, už kurią atsakai, specialistas, bet užimi tam tikrą politinį postą, turi būti komunikatorius ir moderatorius, turi veikti komandoje, sugebėti girdėti ir mokėti atsirinkti.

Teisingumo ministras Juozas Bernatonis vertinamas kaip politikos grandas, bet ir jo mažai girdėti. A.Krupavičius primena, kad ir kitose Vyriausybėse buvo tylių ministrų, o garsieji nebūtinai padarė gerų reformų. Pavyzdžiui, praėjusios kadencijos švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius buvo matomas, bet jo reforma lig šiol kritikuojama. O teisingumo ministro pareigos – tylios ir saugios, be to, jokia paslaptis, kad J.Bernatonis ir ministro kabinete dirba partinį darbą socialdemokratams.

Finansų ministro socialdemokrato Rimanto Šadžiaus antrąjį ministravimą A.Krupavičius vertina geriau nei pirmąkart – Gedimino Kirkilo Vyriausybėje jis buvo silpnas ministras. Ministerija labai gerai įgyvendino euro įvedimo procesą. Politologo vertinimu, apskritai profesiniu požiūriu Finansų ministerija stipri. Tačiau didžiausias priekaištas finansų ministrams – kad ši ministerija tėra valstybės buhalterija, nors turėtų būti ministerija, galvojanti, kaip uždirbti pajamų, iš kur gauti pridėtinę vertę. To nė vienas finansų ministras nesugebėjo suvokti, gal tik pirmasis – Romualdas Sikorskis buvo išimtis. Tad ir finansų ministrai – buhalteriai, kasininkai, biudžeto balanso skaičiuotojai, nors turėtų mąstyti plačiau.

Kiti ministrai sulaukia šiek tiek geresnių vertinimų. Net opozicijos atstovai vertina užsienio reikalų ministro L.Linkevičiaus profesionalumą. Teigiamai atsiliepiama ir apie „antrosios bangos“ ministrus: viduryje kadencijos į ją įsiliejusius ne iš politinio sluoksnio atėjusius vidaus reikalų ministrą Saulių Skvernelį, energetikos – Roką Masiulį. Naujieji vidaus ir energetikos ministrai puikiai išmano savo sritį, bet, kaip nuogąstauja E.Masiulis, jų pastangos pakeisti situaciją gali atsimušti į politinės valios priimti sprendimus stoką. Nors, pavyzdžiui, S.Skvernelis nuosekliai ir energingai imasi sistemos pertvarkos.

Beje, S.Skvernelis – ne tik dabar tarp populiariausių politikų: ir anksčiau, kaip policijos generalinis komisaras, jis buvo matomas ir iš teigiamos pusės. Anksčiau policija buvo tarp korumpuočiausių institucijų, o dabar pagerino savo įvaizdį – ir ne be S.Skvernelio įtakos. „Jis – ne tik savo srities profesionalas, bet ir strategiškai mąstantis, besirūpinantis savo sistemos garbės principais ministras. O štai į jo pirmtaką Dailį Barakauską buvo liūdna žiūrėti, nes ministro poste jis buvo kaip ne savo rogėse“, – lygina R.Baškienė.

Prie sėkmingesnių priskiriama taip pat „antrosios bangos“ Vyriausybės narė Virginija Baltraitienė. Tai patyrusi politikė, buvusi Seimo vicepirmininkė. Politikoje ji viską daro pamatuotai, nuosaikiai, stengdamasi išlaikyti pusiausvyrą. Kai kyla problemų jos kuruojamoje srityje, bando reaguoti, įsiklausyti į žemės ūkio organizacijas. A.Krupavičius pastebi, kad ji – viena iš „darbiečių“, turinčių autoritetą. Ir nors nėra iš ministrų revoliucionierių, atėjusių daryti sisteminių reformų, bet gali tęsti svarbius tai sričiai darbus.

„V.Baltraitienė baigusi žemės ūkio mokslus, sistemiškai dirbo Seime ir yra labai darbšti“, – giria kolegę Seime R.Baškienė ir priduria, kad geru ministru leidžia būti visuma – ir savo srities išmanymas, ir politinė bei vadybinė patirtis, ir darbštumas, veiklumas.

Atitinkančių tokius reikalavimus šioje Vyriausybėje nedaug. D.Pavalkis,  A.Pabedinskienė, R.Masiulis, S.Skvernelis vienus svarbiausių politinių postų valstybėje gavo net nebūdami bent kiek aktyvesni politikai, o pastarieji du – nė nebūdami partijų nariai. D.Barakauskas, K.Trečiokas, R.Šalaševičiūtė turi politinės patirties, tačiau ne ką nutuokia apie sritį, už kurią yra atsakingi.

Tačiau politologas A.Krupavičius retoriškai klausia: ar jų pirmtakai buvo geresni? Tik partinės lesyklėlės puoselėjimu garsėjo aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas. Tragikomišku personažu taip ir liko kultūros ministras Remigijus Vilkaitis. Už premjero visą laiką slėpėsi vienos kadencijos politikas – energetikos ministras Arvydas Sekmokas. Į skandalą dėl diplominio darbo autorystės ir europinių pinigų saviems skirstymo pateko ūkio ministras Dainius Kreivys. Taip reformų ir nesugebėjo nė pradėti du per kadenciją socialinės apsaugos ir darbo ministrai – Rimantas Dagys ir Donatas Jankauskas. Skandalai privertė atsistatydinti ir vidaus reikalų ministrą Raimundą Palaitį. Krizės akivaizdoje abejotinų sprendimų priėmęs finansų ministras Algis Šemeta išsiųstas į auksinę tremtį Briuselin. Rasai Juknevičienei vadovaujant šalies krašto apsaugai labiausiai sumažėjo šiai sričiai skiriamas BVP procentas. G.Steponavičius darė reformą, bet ji lig šiol kritikuojama. O kuris stipresnis užsienio reikalų ministras – L.Linkevičius ar jo pirmtakas Audronis Ažubalis?

Beje, ir A.Kubiliaus Vyriausybėje kai kurie ministrai padarė atvirkštinę, nei Vakaruose priimta, karjerą – pirma tapo ministrais, o paskui įsitraukė į partinę veiklą, kaip kad D.Kreivys ar Remigijus Šimašius. Ir į vieną svarbiausių – finansų ministro postą valdančiosios partijos neturėjo tinkamo kandidato, tad pasirinko nepartinę Ingridą Šimonytę.

Ir praėjusios kadencijos Vyriausybę krėtė perturbacijos: likus metams iki rinkimų praradimų buvo lygiai tiek pat, kiek išgyveno dabartinė, – buvo pasikeitę šeši iš keturiolikos ministrų, rinkimų metais pakeistas dar vienas.

O jei lyginsime Vyriausybių galvas, A.Kubilius buvo vizionierius, bet sunkiai suvokiantis kasdienybės realijas, o Algirdas Butkevičius, atvirkščiai, neužsimerkia prieš nūdienos žmonių rūpesčius, bet idėjų ateičiai net nebando formuluoti.

A.Kubiliaus Vyriausybės narys E.Masiulis pripažįsta: neideali nei ankstesnė, nei dabartinė Vyriausybės, apskritai visos koalicinės Vyriausybės pasmerktos būti margos, nes skirtingi koalicijos partneriai kelia ministrams skirtingus standartus. Bet eksministras ankstesniojo Ministrų kabineto pranašumu laiko tai, kad ambicijos ir  tikslai buvo didesni, buvo veikiama aktyviau. „Nebūtini visais atvejais sprendimai buvo teisingi, bet dabar sprendimų tiesiog visai nėra“, – lygina E.Masiulis.

Jo manymu, didžioji vyriausybių problema – kad partijos, eidamos į kiekvienus rinkimus, turėtų būti įvardijusios žmones, kuriuos sėkmės atveju deleguotų į atskiras kuravimo sritis, bet dabar to nėra. Tad paskui taip, kaip dabar Darbo partija, ir traukia iš rankovės bet kokius ministrus.

Lietuvoje vis dar imponuoja vadinamieji ministrai ekspertai. Tačiau tik atkūrus nepriklausomybę natūralu, kad politikų nebuvo, o per ketvirtį amžiaus partijos jau privalėjo jų išsiugdyti. Senas demokratijos tradicijas turinčiose šalyse tik maža dalis ministrų būna nepartiniai, o ministrai politikai vyriausybėse net rotuojami, keičia savo atsakomybės sritį.

„Partija turi politinę valią, o kaip ji bus vykdoma, jei remsimės tik ekspertais? Partijos siunčia savo prižiūrėtoją, kad ministerijos gerai vykdytų valdančiosios partijos ar koalicijos programą. Pasak Maxo Weberio, anksčiau valstybės tarnautojai būdavo iš aukštuomenės, bet įsigaliojus visuotinei rinkimų teisei atsirado renkami partiniai politikai, kurie galėjo būti iš darbininkų, mažiau išsilavinę, bet jie ėmė nurodinėti aristokratams valdininkams. Tai konfliktas nuo tų laikų, kai atsirado rinkimai, bet tai demokratijos logika, – aiškina politologas dr. Vytautas. Dumbliauskas. – Jei pripažįstame atstovaujamąją, parlamentinę demokratiją, partijas, jei laikomės taisyklės, kad ministrų postai – politiniai, pasirinkdami specialistų vyriausybes kirstume per demokratiją. Kam tada parlamentai, kurių dauguma formuoja vyriausybę, – rinkime ministrus pagal kompetenciją, skelbkime konkursus. Bet tokiu atveju turėtume daug vyriausybių, tačiau neturėtume vienos vyriausybės, nes kiekviena ministerija dirbtų sau. O kažkas turi matyti valstybę globaliai.“

Iš tiesų anomalija, kad Lietuvoje partijos turi po keliolika tūkstančių narių, bet tarp jų neatsiranda penkių šešių tinkamų į ministrus. Tad, pasak V.Dumbliausko, partijos nevykdo vienos esminių savo funkcijų – atrinkti, ugdyti, parengti tinkamus kadrus valstybei valdyti.

Aušra Lėka, Gabija Sabaliauskaitė

Scanpix

Kultūra ir politika.  Ar „Eurovizijos“ žiuri nariai iš Lietuvos ignoravo europiečių simpatijas pelniusią Poliną Gagariną vien tam, kad demonstratyviai neskirtų balsų Rusijai? Riba tarp kultūros ir politikos mūsų šalyje neaiški. Lietuvos žiniasklaidoje esama rusofobiškų nuotaikų, netrūksta iracionalumo vertinant Rusijos piliečius.

Austrijos „Wiener Stadthalle“ scenoje rusė Polina Gagarina su žemę siekiančia balta suknele jausmingai dainuoja apie taiką, išgijimą, svajones. Ranką ji glaudžia prie širdies. Už jos lengvučio balto apdaro, kuris atrodo akytas dėl prožektorių šviesos, boluoja pritariančios figūros. Tyriausių žmogiškųjų vertybių nuoširdumą įtvirtina ilgaplaukis būgnininkas – jis prisimerkęs, nes įsijautė į tokią sielovadą.

2015 m. „Eurovizijos“ finale nereikėjo įjungti švilpimą ir panašias publikos emocijas slopinančios aparatūrą, kuria dainų konkurso organizatoriai pasirūpino po praėjusių metų rusaičių dvynių Tolmačiovų nušvilpimo. Jos irgi dainavo apie šviesą tamsoje, kuri skirta lyg ir meilės objektui, lyg ir Krymui. Polina iš pradžių bijojo, kad ir šiemet publika ims baubti. Šįkart atlikėjos fone iškyla pasaulio vaizdas, ir perstumdytų Rusijos sienų tenai nematyti. Daina baigiasi, Polina darkart rėkte išrėkia frazę apie „milijonus balsų“, kurie tarsi palaiko šviesius dainos simbolius. Publika ploja, prestižinę teatro mokyklą baigusi aktorė keliskart sukūkčioja: „Spasibo“ – ačiū.

P.Gagarina išties gavo tuos „milijonus balsų“, apie kuriuos dainavo. Kaip sako televizijos projektų žiuri nariai – atlikėja „įtikino“. Už Rusijos atstovę „Eurovizijos“ dainų konkurso finale teigiamai nebalsavo tik trys šalys iš 41-os. Nė vieno balo Polinai neskyrė Lietuva. Kita šalis – San Marinas, pagal gyventojų skaičių prilygstantis Kaišiadorių rajono savivaldybei. Trečioji – Rusija, nes už savo dalyvę balsuoti negali.

Ar Lietuva ignoravo Europą įtikinusio Rusijos pasirodymo profesionalumą vien tam, kad demonstratyviai prieš visą Europą neskirtų jai balsų? Ar paneigiame šalies kultūrą, nes manome, kad net ir devintas vanduo nuo kisieliaus yra blogis, jeigu kilo iš Rusijos?

Vertinimo komisijos narių nuomonė ne tokia primityvi. „Asmeniškai aš svarsčiau, koks Rusijos pasirodymas dabartiniame kontekste, kad ir politiniame, man padarytų įspūdį. O tai galėjo būti būtent jaudinantis, gilus rusų meninės kultūros motyvas, daina. Kažkas, kaip mes klasikine prasme įsivaizduojame šios kultūros klodus. Bet šis pasirodymas visai ne tas atvejis. Rusijos pasirodymas „Eurovizijos“ finale buvo visiška ir absoliuti komercija. Ir emocinė, ir muzikinė, ir politinė – kokia tik nori komercija. Apie rusų kultūrą nekalbame, nes čia jos nebuvo nė kvapo“, – kategoriškai nukerta „Liepaičių“ choro vadovė Jolita Vaitkevičienė, įvertinusi stiprų atlikėjos vokalą ir Rusijos pasirodymui skyrusi 13 vietą – gerokai aukštesnę nei kai kurie lietuviškos komisijos nariai.

2009-aisiais pasikeitus balsavimo sąlygoms, pusę šaliai skiriamų balsų lemia iš profesionalų sudaryta nacionalinė komisija. Žiūrovų balsai telefonu duoda kitą pusę galutinių balų. Rusijos kosmoso didvyrio Jurijaus Gagarino pavardė P.Gagarinai visiškos sėkmės negarantavo, ji liko antroje vietoje. Pergalę iš panosės nuskynė kitas herojus – Švedijos atstovas Mansas Zemerlowas ir jo daina „Heroes“. Daugiausiai žiūrovų simpatijų pelnė Italijos atstovai, kurie profesionalams padarė mažesnį įspūdį.

Lietuvoje telefoniniai balsai ir profesionalų nuomonės smarkiai išsiskyrė. Žiūrovai Rusijos atstovei skyrė trečią vietą, komisija – dvidešimtą. Du iš penkių komisijos narių – muzikos vadybininkas Lauras Lučiūnas ir žurnalistė, tekstų autorė Jurga Čekatauskaitė Rusijai skyrė paskutinę vietą – 26-ą iš 26-ių galimų.

Analogišką sprendimą, kad Rusijos daina nusipelnė paskutinės vietos, priėmė tik dar vienas komisijos narys iš Gruzijos. Iš viso – trys nariai iš keliasdešimties šalių komisijų, kurias sudaro po penkis narius. Dvidešimtmetis San Marino komisijos narys Rusiją nuleido į 25 vietą, nors ši valstybė neturi su Rusija nesuvestų sąskaitų.

Organizatorių sumanymu, profesionalų komisija turi vertinti profesionaliuosius aspektus ir pasiekti lygsvarą tarp subjektyvių žiūrovų simpatijų ir profesionalaus vertinimo. Žinoma, net ir profesionalų vertinimas yra subjektyvus, bet profesionalams „Eurovizijos“ organizatoriai nubrėžia gaires. Nacionalinės komisijos narių prašoma įvertinti vokalą, dainos kompoziciją ir originalumą, pasirodymą scenoje ir, žinoma, bendrą įspūdį. Šie atskaitos taškai, atrodytų, turėtų neleisti vyrauti politinėms nuostatoms, bet būna visaip. Kaip sako profesionalai, vertinant pasirodymą negalima sureikšminti vien vokalo.

Iš tiesų nuo 1956 m. organizuojamas Europos dainų konkursas nebent pirmaisiais savo gyvavimo metais buvo vien tik muzikinis. Kuo toliau, tuo labiau simpatijas ir antipatijas lemdavo politiniai motyvai, o balsai, skiriami dainai, prilygo balsavimui už šalis – artimas, kaimynines, priešes ir t.t.

Tikroji politika prasidėjo jau po „Eurovizijos“ rezultatų paskelbimo. Kitą dieną  internete išplito Rusijos eurovizinė daina, kurios originalų klipą pakeitė nesurežisuoti realybės vaizdai iš Ukrainos. Rusijos tankų vikšrai, degantys daugiabučiai, siaubo perkreipti Mariupolio gyventojų veidai nebuvo tokie tyri kaip P.Gagarinos akys ar perregima suknelė.

Tokia reakcija į Rusijos siunčiamą žinią apie taiką ir naują pradžią yra anokia naujiena pačiai Rusijai. 2008 m. „Euroviziją“ laimėjo Rusijos atstovas Dima Bilanas. Praslinkus vasarai po jo pergalės Rusija įsiveržė į Gruziją. Vėliau Gruzija svarstė ir persigalvojo dėl dalyvavimo 2009 m. Maskvoje vykusioje „Eurovizijoje“. Galiausiai Gruzija pristatė savo eurovizinę dainą „We Don’t Wanna Put In“ (pagal turinį jos pavadinimas būtų „Mes nenorime Putino“), pašiepiančią Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Bet Europos transliuotojų sąjunga (EBU) kūrinį diskvalifikavo: konkurso sąlygos numato, kad „?urovizijoje“ negali būti politinio ar panašaus pobūdžio žodžių. Tad Gruzija tąkart nepasirodė, o šiemet į „Euroviziją“, suprantama, neatvyko Ukraina, kuri 2004-aisiais su Ruslanos daina „Wild Dances“ laimėjo šį konkursą.

Lietuva šiemet daugiausiai balsų skyrė Latvijos atstovei Aminatai, dešimt balsų gavo 2015 m. „Eurovizijos“ nugalėtojas – M.Zelmerlowas, aštuonis balsus Lietuva atidavė Estijos atstovams. Kaip sako žemiausią vietą Rusijai skyręs komisijos pirmininkas L.Lučiūnas, Lietuva šiemet pademonstravo puikų muzikinį skonį, daugiausiai balų skirdama Latvijai. Ir politiškai korektiška paremti „broliukus“, ir skoninga muzikiniu požiūriu.

Latvija ir Estija Rusijai skyrė atitinkamai 12 ir 10 balsų, tad Lietuva išsišoko. Skaičiuojant balsus iš Vilniaus paaiškėjo, kad iš Baltijos šalių Rusijos pasirodymas nepavergė tik Lietuvos. Ši smulkmena nepaliko abejingų viešojoje erdvėje.

Žiniasklaidoje pasipylė žiūrovų komentarai, kad jie, balsavę už gerą Rusijos dainą ir pakėlę ją į trečią vietą, jaučiasi apgauti. Gali būti, kad Lietuvoje siekiant išlaikyti „lygsvarą“ bent jau Rusijos pasirodymo atžvilgiu nutiko atvirkščiai, nei tikisi „Eurovizijos“ organizatoriai. Žiūrovai laikėsi politinių nuostatų arba principingai jas metė šalin, bet komisija nuo konteksto atsiriboti negalėjo.

Dėl politikos pergalės žiniasklaidoje apgailestavo ir dainininkė Rosita Čivilytė. Ji skyrė Rusijos atstovei aukščiausią iš komisijos narių 10 vietą, nes vertino muziką ir dainą.

13 vietą Rusijai paskyrusi „Liepaičių“ choro vadovė sako, kad iš keturių profesionalų įvertinti prašomų kriterijų stipriausias buvo P.Gagarinos vokalas. J.Vaitkevičienė pasakoja pasirodymą iš pradžių mintyse, o vėliau popieriuje vertinusi brėždama kreivę tarp „taip“ ir „ne“. Pasirodo, tikrai buvo už ką rašyti „taip“, nes Rusijos daina nebuvo blogiausia. „Daina buvo efektinga savo muzikine forma, emocija. Vokalas stiprus ir nekeliantis abejonių“, – aiškina J.Vaitkevičienė.

Nepaisant muzikinių kriterijų, vokalo duomenų, „Liepaičių“ vadovė primena, kad vertinant profesionaliuosius aspektus neįmanoma atsiriboti nuo bendro kūrinio, jo atlikimo, pasirodymo įspūdžio. Šis pasirodymas, pasak jos, yra puikiai supakuotas produktas, tačiau žmogiškoji ir prasminė jo emocija visiškai neįtikina.

„Bendrą įspūdį sudaro viskas: ir šou elementai, ir siunčiama žinia, ir daug kitų dalykų. Tad man buvo nemalonu žvelgti į tokią atidirbtą kaukę. Pati emocija, susigraudinimas dainos pabaigoje yra gerai išdirbta klišė. Todėl man kyla mintis, kad tai gerų specialistų puikiai supakuotas produktas, bet aš juo patikėti negaliu, – komentuoja J.Vaitkevičienė. – Kai žmogus kaskart lieja gražias ašaras, tai jau verčia suabejoti. Rumuno žinia niekuo neypatingoje dainoje apie laimės ieškoti ir duonos uždirbti išėjusius tėvus, vaiko laiškas mane sujaudino kur kas labiau nei gražios rusaitės šauksmas pasauliui, kad nutiesus naujus tiltus viskas bus gerai. Tarsi bus gerai tada, kai pasakys Rusija. Ir dar tas pasaulio vaizdas jai už nugaros. Ne.“

Paklausta apie Rusijos atstovės pasirodymą ir muzikalumą, palyginti su kitais finalo dalyviais, J.Vaitkevičienė tikina, kad daina tikrai nebuvo pati prasčiausia. Bet, tarkim, nėra kaip jos palyginti su nugalėtojo, nes Švedijos atstovo pasirodymas geresnis visais požiūriais.

Vis dėlto dviem Lietuvos komisijos nariams atrodė, kad Rusija nusipelnė prasčiausios vietos. Žemiausią vietą jos dainai skyręs muzikos vadybininkas L.Lučiūnas taip pat neabejoja, kad narių nuomonės subjektyvios, jų matematiškai lygiai atspindėti negali visi keturi vertinti kriterijai. Komisijos pirmininkas savo asmeninį pasirinkimą paaiškina paprastai – dirbtinė daina ir neįtikinanti vaidyba. „Man nepatinka, kai daina ne dainuojama, bet vaidinama. Manau, tai buvo toks atvejis. Ispanijos atstovė irgi bandė tą daryti, bet jai nepavyko taip gerai, kaip P.Gagarinai“, – apie režisūrinį dainos atlikimą svarsto L.Lučiūnas.

Jo teigimu, Rusija pasirinko Europai siųsti būtent tokią žinią, tad, natūralu, turi būti pasirengusi priimti ir įvairias komisijų narių nuomones. „Kiekviena šalis sprendžia, kaip išmano, ir kai kuriuos komisijos narius suvaidinta daina paperka, kai kuriuos – priešingai“, – priduria L.Lučiūnas.

Rusijoje, kitaip nei Lietuvoje, žiūrovai eurovizinės dainos nerenka. Rusijai atstovausiančią dainą per vidinę atranką išrinko valstybinis nacionalinis transliuotojas „Pervyj kanal“.

L.Lučiūnas sako, kad Rusija, užuot pasiuntusi į Vieną angliškai sugebančius dainuoti atlikėjus, pavyzdžiui, „Tesla Boy“ ar kitus artistus, kurių pasirodymai, kaip paaiškėjo Rusijos TV projekte „Balsas“, galėtų atitikti pasaulinius standartus, pasirinko pigiausią variantą. Esą Rusijoje įprasta parinkti dainininką, parašyti jam dainą, kuriai palaikymą turėtų garantuoti ir plati diaspora. Tačiau toks šalies pasirinkimas nebūtinai sutaps su profesionalų komisijų narių nuomonėmis.

„Manau, kad kiekvienas esame subjektyvus ir turime vienokių ar kitokių simpatijų. Nesvarbu, ar kalbame apie dainas, ar apie šalis. Mano galva, Rusija pasirinko primityvų, pigų kelią“, – komentuoja L.Lučiūnas.

Alternatyvios muzikos gerbėjas sako turintis priekaištų ne tik Rusijai. Didžiausius balus jis skyrė Latvijos ir Gruzijos dainoms, bet priekaištų turėtų ir joms, ir laimėtojo dainai, kuri primena Švedijos didžėjaus Avicii formatą ir tos pačios Švedijos išpopuliarintą stilių, kuriuo šį kartą tos šalies atstovui puikiai pavyko pasinaudoti.„Saldainių masėje buvo ir anyžinių“, – vaizdingai palygina pašnekovas.

Jau kitą dieną po „Eurovizijos“ paskelbus balsavimo rezultatus, Lietuvos nacionalinės komisijos nariai žiniasklaidos buvo paprašyti pasiaiškinti, kodėl tokius balsus skyrė Rusijai. Juos toks ažiotažas nustebino, nes nuomonių skirtumų pasitaikė balsuojant ir už kitas šalis, pavyzdžiui, Italiją. Juolab kad šių metų „Eurovizijoje“ buvo kur kas didesnių įvykių už Rusijos dalyvavimą. Pirmą kartą ne kaip viešnia konkurse dalyvavo ir gerai pasirodė Australija, konkurso transliaciją stebėjo Kinija, žiūrimumo reitingai pakilo ir Lietuvoje. Nereikia niekam atsiskaitinėti: Rusija atsiuntė dainą, tekstą, atlikėją, bet nieko baisaus, jei pasirodymas nepatiko.

„Ažiotažas per didelis. Manęs klausia, kodėl neskyriau balsų Rusijai, bet nesulaukiau nė vieno prancūzo ar ispano skambučio su klausimu, kodėl balso nedaviau jiems. Tos dainos man buvo vienodai blogos. Bet Rytų kaimynai išsiuntė prastą dainą ir ėmė jaudintis. Jei, mano nuomone, daina yra prasta, aš nebijau tos nuomonės pasakyti. Mums nereikia niekam teisintis. Laikas atsikratyti komplekso: visada turėti poną virš galvos ir jam aiškintis. Ką padarysi, kad ponas nepatenkintas“, – apibendrina L.Lučiūnas.

Gali būti, kad P.Gagarina Lietuvos ilgai nepamirš – ne vien teigiamu požiūriu. Galėtume paklausti: ar prastas Rusijos vertinimas yra ženklas, kad dėl pablogėjusių dvišalių santykių, nuolatos eskaluojamos įtampos lietuviai po truputį ima atmesti viską, kas rusiška, taip pat ir kultūrą?

Nereikia pamiršti, kad kultūra dažnai tampa vadinamosios minkštosios galios ar net šiurkščios propagandos įrankiu. Dėl patrauklių kultūros dalykų palankiau vertiname ir pačią valstybę, jos politinius sprendimus. Rytų Europos studijų centro l.e.p. direktorius, politologas dr. Laurynas Kasčiūnas įsitikinęs, kad Rusijoje politika ir kultūra yra glaudžiai susijusios. Kai Kremliui patogu ir naudinga, nevengiama manipuliuoti kultūra, panaudoti to kaip politinio įrankio. „Kai kalbama apie Rusiją, kultūros joje negalima vertinti tik kaip kultūros. Tai ypač gerai matoma pažiūrėjus į pagrindines Rusijos politikos koncepcijas. Kultūra čia visada atlieka labai svarbų vaidmenį. Rusišką politiką ir kultūrą matau tame pačiame rinkinyje“, – pabrėžia politologas.

Jo teigimu, „Eurovizijos“ konkurso kontekste svarbiausia ne pati Rusijos atstovės daina, o tai, į ką būtų galėjusi išvirsti Rusijos pergalė, politinė, ideologinė tokios pergalės potekstė. „Akcentuočiau ne pasirodymą, o kokie naratyvai apie pergalę būtų kuriami: būtų pasiųsti tam tikri signalai Rusijos visuomenei, pavyzdžiui, apie europiečių pripažįstamą rusų kultūrinę viršenybę; taip pat žinios ir mums: „pažiūrėkite, kaip, nepaisant Vakarų sankcijų Rusijai, esame palankiai priimami“, „mūsų vis tiek nesužlugdysite“, – sako ekspertas.

Filosofas ir kultūros teoretikas prof. Gintautas Mažeikis kultūros ir politikos sąsajos Rusijoje klausimu yra nuosaikesnis. Pasak jo, ne paslaptis, kad Kremlius norėtų, kad ypač populiarioji kultūra eitų koja kojon su jo siekiais ir pasitarnautų vykdomai politikai, bet, kita vertus, negalima nurašyti Rusijos meno ir akademinio pasaulio intelektualų. „Čia esama daug oponentų, kurie priešinasi Kremliaus vizijai. Sakyčiau, tai yra ta terpė, kuri suburia daugiausiai balsų prieš prezidentą V.Putiną. Žinoma, veikiausiai didžioji dalis Rusijos menininkų, atlikėjų yra nusiteikę konformistiškai dėl Kremliaus politikos, o kai kurie net aktyviai ją palaiko. Būtent juos Lietuvoje daugiausia ir girdime“, – svarsto G.Mažeikis.

Aiškiai reikia pasakyti ir kitą dalyką: prie Kremliaus kurso prisitaikantiesiems gyvenimas yra lengvesnis. Antraip menininkas gali negauti valstybinio finansavimo, jam bus sunkiau dalyvauti įvairiose atrankose, knygos ar kiti darbai apskritai gali niekada neišvysti dienos šviesos. G.Mažeikis apie įvairius cenzūrinius suvaržymus žino iš pačių Rusijos intelektualų ir kūrėjų, kurie išvažiuoja į Ukrainą, Baltijos šalis ar kur kitur – tokių yra gana daug. „Žinoma, pataikaujant šansai gauti paramą yra didesni“, – neabejoja filosofas.

Tai gerai iliustruoja ir Rusijos atstovės P.Gagarinos pavyzdys. Ši atlikėja, europiečiams dainavusi apie taiką, žmonių vienybę ir toleranciją, yra sukūrusi dainą ir bendram Rusijos, Ukrainos filmui „Mūšis dėl Sevastopolio“, pasakojančiam apie raudonosios armijos 25-ojoje pėstininkų divizijose tarnavusią ukrainiečių snaiperę Liudmilą Pavličenko. Dėl to, ar tai propagandinis įrankis, ar tiesiog biografinė drama, daug diskutuota ir Lietuvoje.

Kaip žinome, Rusija labai prisirišusi prie Sovietų Sąjungos laikmečio, ten idealizuojamas Antrasis pasaulinis karas, rusų vadinamas Didžiuoju tėvynės karu, – rusų visuomenė tam labai imli. Juolab kad juostą stengtasi užbaigti būtent iki gegužės 9 dienos, kada Rusija minėjo pergalės prieš nacistinę Vokietiją septyniasdešimtmetį.

Vieną kartą (po to, kai 1942 m. buvo sužeista), L.Pavličenko propagandos tikslais keliavo po JAV, Kanadą, Jungtinę Karalystę (netgi tapo pirmąja Sovietų Sąjungos piliete, kurią priėmė Amerikos prezidentas), tad kodėl negalėtų panašiai pasitarnauti ir antrą kartą – šįkart kaip filmo herojė? Po Krymo aneksijos Sevastopolis ukrainiečiams yra susijęs su nacionaliniu pažeminimu. Ukrainoje filmas vadinamas ne „Mūšis dėl Sevastopolio“, o „Nepalaužiamoji“.

Kad Rusija nevengia panaudoti propagandai vienos populiariausių medijų, pabrėžia ir L.Kasčiūnas: „Bandoma kurti visokius filmus, kurie dažnai dar būna supakuojami į vakarietišką saldainio popierėlį, nors parodoma rusiška istorijos interpretacija, pavyzdžiui, menkinanti Vakarų vaidmenį Antrajame pasauliniame kare.“

Beje, reikėtų pabrėžti, kad šiuo metu rusams peršamas Sovietų Sąjungos įvaizdis iš esmės skiriasi nuo to, kurį kritikuojame mes, ir to, kurį pateikia sovietologai. Vakaruose tai vadinama kūrybiniu arba ideologiniu revizionizmu. Kremlius perdaro Sovietų Sąjungos vaizdą, pasitelkdamas kūrybines industrijas, ir paverčia jį iš ideologinio fenomeno vaizdiniu. Vadinasi, jis užgožia buvusią ideologiją ir yra pateikiamas kaip labai patrauklus kūrinys.

Žinoma, globaliame pasaulyje esant lengvai informacijos sklaidai, tai ne visada lengva, būtent todėl Rusija netgi turi ambicijų susikurti atskirą internetą. Nežinia, ar planas bus įgyvendintas, bet tam tikra prasme tai jau pavyko dėl Rusijoje plačiai taikomos interneto cenzūros. Galima apskųsti ne tik interneto puslapius, bet ir atskiras dideles kompanijas (netgi „Facebook“ ar „Twitter“). Joms grasinama: jeigu nesielgs „tinkamai“ – sulauks sankcijų.

Kaip, žinodami tokius dalykus, į rusišką kultūrą apskritai reaguoja lietuviai?

„Manau, kad Lietuvos žiniasklaidoje gana ryškios rusofobinės nuotaikos ir netrūksta iracionalumo vertinant Rusijos piliečius. Apskritai nesugebama atskirti demokratinės Rusijos sąjūdžio nuo Kremliaus ar tiesiog paprastų šalies gyventojų. Dažnai viskas suplakama į vieną krūvą. Nesutikčiau su tvirtinančiais, kad šalies intelektualai, siekiantys demokratijos Rusijoje, neturi galimybių. Dažniausiai žiūrima į Maskvą, bet pamirštama plačioji Rusijos diaspora, kurioje kaip tik dominuoja arba yra ryški Rusijos opozicinė mintis. Vadinamoji „Bolotnaja opozicija“ masiškai emigruoja pirmiausia į Baltijos šalis ir Suomiją. Sakyčiau, jos įtaka bent tų šalių elitui gana didelė. Galbūt to nėra matoma oficialiojoje Maskvoje, rinkimų metu, tačiau ryškiau pastebima Sankt Peterburge, Kaliningrado srityje ir politinės emigracijos lauke (taip pat ir Lietuvoje). Kitas dalykas, kad pasireiškia vadinamasis buitinis nacionalizmas, buitinė rusofobija. Anksčiau labiau dominavo sovietinių laikų nostalgija“, – pastebi G.Mažeikis.

Kad politika ir kultūra nevaikšto po vieną, parodė ir tai, jog pernai Lietuvos rusų dramos teatro aktoriai atsisakė važiuoti į Sankt Peterburge vykusį teatrų festivalį „Baltijskij dom“, kuriame tradiciškai dalyvaudavo. Šio teatro vadovas režisierius Jonas Vaitkus atvirame laiške rašė, kad atsisakymo dalyvauti priežastis – festivalio „Baltijskij dom“ direktoriaus Sergejaus Šubo parašas Rusijos kultūros ministerijos išplatintame laiške, kuriame išreiškiama parama Rusijos prezidento V.Putino politikai dėl Ukrainos ir Krymo.

Kaip pasakoja šio teatro aktorius Aleksandras Špilevojus, teatro aktorių kolektyvas didelis (apie penkiasdešimt žmonių), todėl beveik neįmanoma, kad visi vienbalsiai pritartų bet kokiam sprendimui. Be abejonės, po susirinkimo, surengto dėl šio klausimo, liko ir nepatenkintų tokiu sprendimu, abejojančių, ar reikia painioti kūrybinį darbą su politika, tačiau dauguma vis dėlto pritarė siūlymui atsisakyti vykti į „Baltijskij dom“ festivalį.

„Manyčiau, tas atsisakymas teatrui buvo gana didelis praradimas. Tradiciškai kiekvienais metais į Sankt Peterburgą veždavome parodyti geriausiai parengtą to sezono spektaklį, todėl natūralu, kad aktoriams kilo šioks toks nusivylimas. Kitas blogas dalykas – kad tai paskatino virtinę kitų dalykų. Turėjome keliauti į šį festivalį, – tam mūsų aktoriams buvo parengtos vizos, – o po to gastroliuoti kituose miestuose, bet kadangi nevažiavome į „Baltijskij dom“, automatiškai anuliavo mūsų vizas, ir negalėjome surengti kitų suplanuotų pasirodymų. Aišku, tai ne katastrofa, bet buvo gana nemalonu“, – prisimena aktorius.

Jo tikinimu, teatre tikrai nėra prorusiškų nuotaikų, ir Rusijos agresijos nepalaikymo tendencijos aiškios. Nors tokie klausimai nėra dažnai eskaluojami, galima sakyti, kad teatre labiau jaučiamos proukrainietiškos nuotaikos. Tai puikiai matyti iš to, kaip palaikoma kolektyvui priklausanti ukrainietė aktorė Jevgenija Gladij, kurios šeima gyvena Ukrainos sostinėje, kaip domimasi, ar jos šeimai nieko nenutiko.

Paklaustas, ar pablogėję Rusijos ir Lietuvos santykiai kaip nors paveikė į spektaklius ateinančią auditoriją, A.Špilevojus sako to nepajutęs. Pasak jo, problema yra ta, kad Lietuvos rusų dramos teatras dar nėra „užsiauginęs“ didesnės lietuvių auditorijos. „Tai vienas mūsų siekiamų tikslų – kol kas mūsų auditoriją sudaro daugiausia rusai. Galbūt tai pristabdė tokią galimybę“, – svarsto aktorius.

Vis dėlto intelektualų sluoksnį tokios nuotaikos paprastai aplenkia ir jie sugeba kritiškai mąstyti apie Rusiją, neatmesdami jos kultūros. Dr. Pavelas Lavrinecas, Vilniaus universiteto docentas, Rusų filologijos katedros vedėjas, sako, jog paaštrėję dvišaliai santykiai nekeičia to, kad studentai taip pat noriai domisi rusų literatūra ir suvokia, jog kiekvienas išsilavinęs žmogus turi žinoti ir apie Fiodorą Dostojevskį, ir apie Levą Tolstojų, apie šiuolaikinę rusų literatūrą. Tokio populiariosios kultūros įvykio, kaip „Eurovizija“, ir su juo susijusių aspektų jis siūlo per daug neišpūsti, nors ir sutinka, kad saviems interesams įgyvendinti labiausiai tinka priemonės, sutraukiančios didžiausias auditorijas. Be to, ne paslaptis, kad tokie žmonės yra kokybiškai žemesnė auditorija negu geros literatūros skaitytojai, rimtų filmų žiūrovai ar dailės gerbėjai, todėl natūralu, kad būtent pirmieji dažniau bus pasirenkami taikiniais.

„Masės yra labiau paveikiamos propagandos, tokie žmonės paprasčiausiai nėra įpratę kritiškai vertinti pasisakymų, analizuoti naujienų. Dažniausiai kaip naujiena pateikiama, taip ją ir priima“, – prideda P.Lavrinecas.

Kaip „Veidui“ patvirtino viešosios įstaigos „Vasaros teatro festivalis“ direktorius Edgaras Briedys, tarptautinis Rimo Tumino vardo teatro festivalis Druskininkuose „Vasara“, nepaisant paaštrėjusios politinės situacijos, liepos ir rugpjūčio mėnesiais vėl bus rengiamas. Jame, be lietuvių teatrų, savo spektaklius žada rodyti svečiai iš Latvijos, Gruzijos ir Rusijos.

Gabrielė Tuminaitė-Radvinauskienė, viename ankstesnių „Vasaros“ festivalių pelniusi pagrindinį konkursinį prizą, skiriamą iš lietuvių ir rusų teatralų sudarytos komisijos, užsimena, kad tokio festivalio pageidauja jį remiantys kurorto sanatorijų ir SPA centrų savininkai. „Nors teigiama, jog turistų iš Rusijos Druskininkuose sumažėjo, tai juk nereiškia, kad jų vietą užima amerikiečiai. O nepasitikėti kitų šalių menininkais – tas pats, kas ligoninėse nepasikliauti kitataučiais chirurgais. Argi ligoniui labai svarbi jį operuojančio daktaro tautybė?“ – klausia pašnekovė ir priduria, kad vasarą Druskininkuose arba Neringoje sutikusi poilsiaujančius pažįstamus rusų aktorius tikrai nežada jų šalintis ar bėgti į priešingą gatvės pusę „dėl politinių sumetimų“.

„Painioti meną su politika – neprofesionalu. Kultūrinių įtakų baimes Lietuvoje kursto kultūrininkais apsimetantys neprofesionalai. Pirmajame „Vasaros“ festivalyje buvo padaryta klaida, rusakalbiams spektakliams nepateikus lietuviško vertimo, bet ji viešai pripažinta, dėl jos atsiprašyta ir jos daugiau nežadama kartoti“, – pabrėžia režisieriaus R.Tumino dukra.

Žymus Klaipėdos menininkas Anatolijus Klemencovas, daug metų kūręs masiškiausio Lietuvoje kasmetinio renginio – Jūros šventės dekoratyvinius akcentus, taip pat teigia, kad valstybių politinių nuostatų nederėtų tiesmukai perkelti į kultūros sritį. Tiesa, pati rusų kultūros sąvoka Lietuvoje dažnai suprantama groteskiškai, sutapatinant ją vien su rusiškais „bumčikais“.

„Esu etninis rusas, bet man neatrodo, kad, tarkim, Filipo Kirkorovo spygavimai arenose tikrai atstovauja rusų kultūrai. Kas kita – Maskvos Didžiojo teatro ar Sankt Peterburgo Marijos teatro artistų pasirodymai. Bet netgi dirigentui Valerijui Gergijevui Lietuvos žiniasklaida nepamiršdavo prikišti jo politinių pasisakymų prezidento V.Putino atžvilgiu“, – primena A.Klemencovas, svarstantis, kad menininkas, kaip ir bet kuris kitas žmogus, turi teisę savo nuožiūra vertinti politinius įvykius ir tai neturėtų būti pretekstas nepelnytai menkinti ar didinti jo profesinių laimėjimų. Nes pirmapradė kultūros paskirtis – griauti įvairių tautų žmones skiriančias sienas, o ne pabrėžti jau egzistuojančias arba tuo labiau ręsti naujas.

Ar menininkas pastebėjo, kad politinė situacija būtų kaip nors paveikusi dviejų kaimyninių Klaipėdos ir Karaliaučiaus miestų kultūrininkų santykius? „Kadangi mano draugai – menininkai, kaip ir anksčiau bendraujame tolerantiškai, ypatingų pokyčių nesu pastebėjęs. Tiesa, girdėjau, kad kolegoms iš Rusijos ryškų įspūdį padarė anksčiau jų besąlygiškai garbinto režisieriaus Eimunto Nekrošiaus išpažintis apie besikeičiantį požiūrį į rusų kultūrą. Jie nesuprato, kodėl taip įvyko“, – prisimena Karaliaučiuje lankęsis klaipėdietis.

Neseniai „Boriso Godunovo“ premjerą Vilniuje pristatęs E.Nekrošius rusų liaudį pavaizdavo įkalintą aukštuose primityvaus kampuoto silueto mediniuose veltiniuose. Nuteikti tokią liaudį palaikyti naują apsišaukėlį carą – vienas juokas…

„Pastaruoju metu mano požiūris labai smarkiai keičiasi. Ir nieko negali sau padaryt. Keičiasi nuomonės ir apie rusų teatrą, ir apie rusų kiną, visą rusų kultūrą. Nors aš pats galbūt nenorėčiau, bet jausmas pradeda priešintis. Tai sunku paaiškinti. Pradedi laikytis distancijos. Nuo to, ką anksčiau aklai, vienareikšmiškai aukštino ne tik Lietuva, bet ir Baltijos bei kitos šalys. Rusų kultūrą aukštinome net nužemindami savo kultūrą. Žiūrėdavom į rusų kultūrą iš liokajaus, iš mažesniųjų pozicijos“, – pripažino režisierius E.Nekrošius.

Rusų folkloro ansamblio „Arinuška“ vadovė Irena Zacharova nesistebi „Eurovizijos“ pasirodymų vertinimo skirtumais Lietuvoje. Jos ir kolektyvo narių, kurių dauguma kilę iš mišrių, pusiau lietuviškų šeimų, nuomone, nedidelės komisijos nariai tiesiog pabijojo objektyviai vertinti P.Gagarinos pasirodymą, nes suprato, kad jo pripažinimas galėtų neigiamai atsiliepti pačių tolesnėje karjeroje. Tarkim, tuomet, jei kiltų klausimas dėl valstybinės paramos privačiai mokyklai, knygų arba įrašų leidybai.

Teiginį, jog rusų mažumos kultūrinei veiklai remti lėšų Lietuvoje belieka vis mažiau, I.Zacharova iliustruoja faktu, kad penkiolika metų gyvavusiai tarptautinei programai „Kultūrų dialogas“, rengiančiai ir kalėdinės muzikos festivalius, šiemet lėšų Kultūros taryba nebesurado. Tiesa, kol kas valstybine parama dar gali džiaugtis dešimtą kartą šį lapkritį organizuojamas slavų muzikos festivalis „Pokrovskije kolokola“.

„Jei paraiškoje būtume nurodę, kad jame viešės vien lenkų ir ukrainiečių kolektyvai, tikriausiai būtume sulaukę dosnesnės paramos, – spėja festivalio organizatorė. – Tačiau nenorėjome spekuliuoti ir dėl politinių tendencijų nutraukti ryšių su niekuo dėtais rusų folklorininkais, su kuriais draugiški ryšiai mus sieja daugelį metų. Turime draugų ir Ukrainoje, nuolat susirašome, pasitikriname, ar jie sveiki gyvi. Apskritai kuo dažniau kalbėtų mūzos, tuo rečiau šaudytų patrankos.“

„Arinuška“ stengiasi Lietuvoje išlaikyti ir propaguoti senąją, su sentikių tradicijomis siejamą rusų muzikinę kultūrą. Tačiau kartais, mėgindami prisitaikyti prie publikos skonio, folklorininkai kartu su lietuvių atlikėjais dalyvauja rusiškų romansų programose. Tarkim, pernai „Arinuška“ dalyvavo Gyčio Paškevičiaus inicijuotame rusiškų romansų programos koncertiniame ture.

„Vilniuje, Klaipėdoje pasirodymai praėjo sėkmingai, o štai Gyčio gimtuosiuose Šiauliuose publika, susirinkusi į rusų romansų koncertą, solistui pradėjo šaukti: „Dainuok lietuviškai!“ Tada G.Paškevičius nutraukė dainą ir paskatino to pageidaujančius savo nuomonę išreikšti viešai, nuo scenos. Tačiau norinčių neatsirado“, – prisimena I.Zacharova.

Ji tvirtina žinanti atvejų, kai Lietuvoje veikiančių muzikos mokyklų vadovai, vengdami galimų nemalonumų, neišleisdavo savo mokinių į garsaus smuikininko Vladimiro Spivakovo fondo Rusijoje organizuojamus meistriškumo kursus, nors garsių atlikėjų rengiamos pamokos jauniems muzikantams neturi nieko bendra su karinėmis jaunimo stovyklomis. Tiesa, ne visus jaunuolius administratorių draudimai įstengia sulaikyti.

Prieš porą mėnesių Vilniuje, „Compensa“ salėje, kartu su savo vadovaujamu kameriniu orkestru „Maskvos virtuozai“ jubiliejinį pasirodymą surengęs V.Spivakovas Lietuvoje žiniasklaidos buvo išvadintas Krymo aneksijos rėmėju, nes jo pavardė figūravo tarp pasirašiusiųjų garsųjį kultūros veikėjų pareiškimą, remiantį V.Putino politiką. Nepaisant to, klausytojų jubiliejiniame muzikanto koncerte Vilniuje susirinko daugiau kaip pusantro tūkstančio.

„Lietuviai greiti smerkti, tačiau nė nemėgina domėtis, kokiomis aplinkybėmis parašai po propagandiniu pareiškimu Rusijoje buvo renkami, ar tikrai visi jį pasirašę asmenys yra nuoširdūs V.Putino rėmėjai, ar tiesiog pasidavė valdžios šantažui. Apskritai tiek Vilniuje, tiek Maskvoje valdžios atstovai menininkus teprisimena tuomet, kai prireikia jų autoriteto abejotinoms politinėms iniciatyvoms palaikyti. Nebūtų tokių  iniciatyvų, neatsirastų ir menininkų „pilkųjų sąrašų“, – svarsto I.Zacharova, apgailestaudama, kad rimtų, „nepopsinių“ Rusijos atlikėjų pasirodymų Lietuvoje matysime vis rečiau.

Gabija Sabaliauskaitė, Renata Baltrušaitytė, Vaiva Sapetkaitė

„Nekalta“ operetė

Birželio 11 d., Rusijos dienos proga, Klaipėdos žvejų rūmuose vyks Kaliningrado artistų operetės spektaklis „Sevastopolio valsas“. Viačeslavo Leonidovo režisuota operetė pristatoma kaip Antrojo pasaulinio karo meilės istorija. (Sevastopolis – Rusijos aneksuoto Krymo uostamiestis.) Renginį organizuojanti Klaipėdos rusų bendrija LADA pripažįsta, kad tokį reginį Klaipėdai pasiūlė Rusija. Bilietai į operetę kainuoja 8–11 eurų.

Informacinio karo ekspertas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas dr. Nerijus Maliukevičius abejoja, kad operetė Klaipėdoje yra atsitiktinumas. Pasak jo, „rusiško pasaulio“ legenda apie Sevastopolį teigia to pasaulio vertę, perša Rusijos Krymo ideologiją (pusiasalis – istorinė Rusijos dalis, aplaistyta rusų krauju) ir puikiai tinka rodyti Rusijos dienos proga: birželio 12-oji minima kaip diena, kai 1990 m. Rusija paskelbė deklaraciją apie valstybės suverenumą.

„Manau, kad tokia operete tikslingai siekiama rezonanso, – komentuoja N.Maliukevičius. – Turime suprasti, kad politiniai ir kūrybiniai pojūčiai auditorijose paaštrėję. Kai vyksta agresija, į kūrybą, dainas apie taiką negalima reaguoti neutraliai. Komunikacijos požiūriu siuntėjas supranta, kokias emocijas gali sukelti auditorijai. O Sevastopolio mitas „rusiško pasaulio“ kontekste yra iliustratyvus. Tai dalis politikos, dalis kūrybos.“

Ekspertas paaiškina, kad tokia jau Kremliaus politika – ieškoti „rusiško pasaulio“ salelių ne tik Klaipėdoje. „Svarbiausia mums patiems neužaštrinti konflikto. Esminis Kremliaus politikos tikslas – remiantis tėvynainių politika, „rusiško pasaulio“ koncepcija, skaldyti visuomenes. Mūsų iššūkis yra integruoti tautines bendrijas, pasakyti, kad tai yra ne Vladimiro Putino tėvynainiai, o mūsų. Tai aliarmo skambutis mums patiems, kad pagaliau aktyviai dirbtume su tautinėmis bendrijomis“, – apie Rusijos darbotvarkės sujaukimą integruojant taurines mažumas į visuomenę kalba politologas.

Nuo gegužės 1 d. Lietuvos kino teatruose rodytas ir filmas, atkuriantis Antrojo pasaulinio karo istoriją, – „Mūšis dėl Sevastopolio“. Ukrainos ir Rusijos filmas buvo pradėtas kurti dar iki karinio konflikto tarp Rusijos ir Ukrainos.

Shutterstock

Mokykla. Apsėsti egzaminų kaitaliojimo manijos mūsų švietimo strategai kasmet reformuoja egzaminų tvarką. Tai dar nebūtų blogai, jei pokyčiai nesiaurintų erdvės ugdyti tuos jaunimo gebėjimus, kurie svarbiausi šiuolaikinio pasaulio sėkmei.

Sostinės abiturientė Viltė Jankauskaitė mokyklos slenkstį peržengė tais metais, kai pripažinta, kad eilinė su egzaminais susijusi reforma – ankstyvas griežtas profiliavimas žlugdo jaunuolių svajones rinktis vieną ar kitą profesiją. Klaidą, kad ir vėluojant, bandyta atitaisyti – leista laikyti egzaminus ir tų dalykų, kurių moksleivis nesimokė. Bet praėjus dvylikai metų ir šiųmetė abiturientė susidūrė su panašiomis problemomis: iš anksto rinkosi mokytis tas disciplinas, kurių reikės jos išsvajotoms studijoms, bet prieš porą metų vėl nutarta keisti privalomų abitūros, o kartu ir stojamųjų egzaminų meniu.

Kai Viltė buvo pirmokė, kaip tik nuo penkių iki keturių buvo sumažėję privalomų  atestatui gauti egzaminų, visiems privalomas lietuvių gimtosios kalbos egzaminas buvo dviejų dalių ir vyko skirtingomis dienomis. Šis egzaminas – perturbacijų rekordininkas. Pavyzdžiui, 2008 m. panaikinus gramatikos testo dedamąją ir įvedus interpretaciją, gerokai pasikeitęs vertinimas sulaužė ne vieno visus dvylika metų puikiai besimokiusio, tik gal mažiau literatūrinių gebėjimų turinčio jaunuolio likimą, nes juk nesvarbu, kokias pasirinksi studijas, gimtosios kalbos balas visur reikalingas.

Alytiškė medikė Violeta pasakoja, kad pakitęs vertinimas jai kainavo labai brangiai tikrąja to žodžio prasme – neužteko balo įstoti į nemokamas medicinos studijas, tad šeimai teko labai stipriai susiveržti diržus. O kita tų metų kaunietė abiturientė Monika, visus dvylika metų iš lietuvių kalbos ir literatūros turėjusi tik puikius pažymius, dėl netikėtai menkesnio, nei buvo galima tikėtis, balo netekusi šansų studijuoti geidžiamą teisę, dabar padariusi svaiginamą karjerą. Bet ne Lietuvoje – ji  tiesiog emigravo.

Kitai abiturientų kartai teko dvigubas stresas dukart laikant lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, mat paaiškėjo, kad buvo nutekintos jų užduotys. Tačiau nors dabar jos turi valstybės paslapties statusą, jų ilgametis rengėjas jas pardavinėjo už pusantro šimto litų kainavusias papildomas pamokas savo mokinėms. O ką jau kalbėti apie pasitaikančias užduočių vertinimo ar rezultatų perskaičiavimo klaidas, dėl kurių dalis vienos laidos abiturientų gavo atestatus be lietuvių kalbos ir literatūros mokyklinio brandos egzamino pažymio.

Per Viltės kartos abiturientų dvylika metų mokykloje nekintama egzaminuose išliko viena – kad praktiškai kasmet kito: jei ne privalomų egzaminų skaičius, tai vertinimo kriterijai ar egzamino turinio struktūra. Jei nesugalvodavo revoliucijos, tai, pavyzdžiui, bent perkrikštijo egzaminus dešimtoje klasėje į pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimą (PUPP).

Turbūt nė viena kita sritis Lietuvoje nėra tiek reformuota, kiek švietimas, ir nė vienoje tos reformos nėra davusios tokio atvirkštinio deklaruojamam rezultato. Aukštosios mokyklos muša pavojaus gongą, kad kasmet ateina vis silpniau studijoms pasirengę pirmakursiai, o po vienintelio visą ketvirtį amžiaus visiems privalomo daugiausiai kartų reformuoto lietuvių kalbos ir literatūros egzamino kasmet daugėja praktiškai beraščių abiturientų.

Prasminga iliustracija, atskleidžianti, kad mokyklose netrūksta mažaraščių, pasirodė 2013 m., kai kalbininkas dr. Bronius Dobrovolskis keturiems šimtams devintokų pakartojo 1992 m. diktantą, kurį prieš daugiau kaip dvidešimtmetį rašė jų tėvai, būdami tokio pat amžiaus, tokioje pat klasėje. Pasirodo, vaikai suklydo dvigubai dažniau nei jų tėvai: nuo 3,53 klaidos 1992 m. iki 7,14 klaidos 2013 m.

Akivaizdu: pokyčiai buvo nepasverti ir skuboti. Gal pernelyg lengva pakeisti egzaminų tvarką? Kaitos, kartais reikalingos, bet labai skubotos, priežastis nesunku nuspėti. Štai nepriklausomybės pradžioje pagal reformų greitį Lietuva buvo tarp pasaulio lyderių, nors švietime reformos paprastai daromos labai laipsniškai ir gerai pasvėrus. Pavyzdžiui, esminis pokytis – valstybinių egzaminų įvedimas, sukūrus valstybinių ir mokyklinių brandos egzaminų sistemą, sujungiant į vieną abitūros ir stojamuosius egzaminus, įgyvendintas rekordiškai greitai. Maždaug 2001 m. jau su visais šalies universitetais buvo sutarta, kad šie baigiamuosius egzaminus įskaitys kaip stojamuosius. Tad papildomų slenksčių liko tik studijose, reikalaujančiose specifinio pasirengimo, pavyzdžiui, fizinio, meninio.

Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Ugdymo mokslų fakulteto docentė dr. Ramutė Teresė Bruzgelevičienė prisimena kodėl: „Kiek pamenu, PHARE programos linija Lietuva gavo pinigų, kuriuos reikėjo skubiai panaudoti. Manau, dėl to nerasta laiko geriau apsvarstyti, diskutuoti, ar tikrai toks valstybinio egzamino modelis nuosekliai derės su Lietuvos švietimo reformos modeliuota kryptimi – humanistiniu ugdymu, kurio esmė yra bendruomeniškumas, o ne konkurencija, su tuo metu modeliuotu daug pasirinkimų žadėjusiu, taigi gana demokratišku profilinio mokymo modeliu, kuris galop buvo pakeistas dviejų profilių – humanitarinio ir realinio idėja.“

Mokslininkės vertinimu, tuomet pasirinktas toks valstybinio egzamino modelis tikrai turėjo įtakos konkurencijos švietimo srityje stiprėjimui: juk iki šiol visą mokyklos veiklą vainikuoja arba nuvainikuoja tai, kaip vaikai išlaiko valstybinius egzaminus, pagal juos sudarinėjami reitingai, pagal juos tėvai stengiasi parinkti savo vaikams mokyklas. Tačiau mokytojai orientuoti į rengimą valstybiniam egzaminui, o ne į asmenybės ugdymą, nes ir jų reitingai priklauso nuo to, kaip jų rengti egzaminui (ne ugdyti) mokiniai jį išlaikys, ir t.t.

Vienas valstybinių egzaminų sistemos kūrėjų ir pirmųjų Nacionalinio egzaminų centro (NEC) vadovų dr. Algirdas Zabulionis, per pastaruosius keliolika metų dirbęs daugiau nei dvidešimtyje įvairių pasaulio šalių, dabar – „Anglia Assessment“ (Didžioji Britanija), teikiančios švietimo matavimo, vertinimo paslaugas Vyriausybei, įvairioms institucijoms, vyresnysis konsultantas egzaminų ir priėmimo į universitetus sistemos klausimais, interviu „Veidui“ apgailestavo: „Seniai praėjo laikas, kai švietimo kaita buvo suprantama kaip sisteminis procesas su savo filosofiniu ir analitiniu pagrindimu, taktiniais ir strateginiais sprendimais. Toks kaitos procesas buvo tais gerais – „prieš-ES-projektiniais“ laikais, kai buvo rašomi teoriniai tautinės mokyklos dokumentai, Lietuvos švietimo koncepcijos, kuriamos Lietuvos švietimo reformos gairės. Dabar bandome švietimą reformuoti fragmentiškai, pagal atskirų politinių grupuočių prioritetus. Nusižiūrėję gražių sau patinkančių pavyzdžių kitose rimtose šalyse, vis ką nors bandome namuose prisitaikyti.“

Skubą nuolat kaitaliojant egzaminų tvarką didina ir dar viena aplinkybė. Viena vertus, ačiūdie, kad apie egzaminų pokyčius informuoti privalu prieš dvejus metus, – tai bent kiek gelbėja moksleivius nuo dar didesnio streso. Tačiau švietimo ir mokslo ministrai karštligiškai skuba, nes jų kadencija – ketveri metai, ir reikia suskubti realizuoti reformą iki kitų rinkimų, kad būtų galima pasidabinti reformatorių karūna.

O egzaminų tvarkai pakeisti užtenka ministro parašo. Tiesa, dar yra Bendrojo ugdymo taryba, kurioje turėtų vykti naujovių aprobacija. Tokia patariamoji institucija ir įsteigta skatinti visuomenės dalyvavimui formuojant švietimo politiką ir priimant  sprendimus šioje srityje. Tačiau, kaip parodė nuo šios savaitės jau eksministro prof. Dainiaus Pavalkio vienasmenis ir vasarinis (atostogos, visi pastebėjo po kelių dienų) sprendimas palengvinti lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą nacionalinių mažumų mokyklose (vėliau teismo pripažintas pažeidžiančiu konstitucinį lygybės principą), egzaminus kiekvienas ministras gali kraipyti ir klaipyti pagal savo užgaidas, ir tą daro.

D.Pavalkis tarybos nuomonės nė neklausė, nors ši vargu ar būtų pasipriešinusi, mat ją ministras pats ir susiformuoja pagal savo skonį. Pagal tarybos nuostatus, ministrui tvirtinant naują jos sudėtį turi būti pakeisti mažiausiai trys penktadaliai visų jos narių. Tačiau D.Pavalkis nepaliko nė vieno ankstesnio. Neliko nei tėvų, nei moksleivių atstovų. Mokytojams ir savivaldybėms atstovauti „darbietis“ pasirinko savo atstovaujamos partijos korposto Kėdainių rajono savivaldybės ir vienos šio rajono mokyklos atstoves, taryboje vietos atsirado ir valdančiosios koalicijos partnerių valdomų Raseinių, rusakalbių sostinės bei Klaipėdos mokyklų pedagogams, ir nuo ministro priklausomiems ministerijos ar jai pavaldžių įstaigų darbuotojams. Tad koks svoris lieka kelių ne pagal partinę liniją parinktų ekspertų ar pedagogų nuomonei?

Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys Valentinas Stundys pripažįsta: ugdymo tyrinys periodiškai turi būti atnaujinamas, nes turi integruoti atsirandančias naujoves, bet pati egzaminų sistema iš tiesų per daug kintanti, vis norima ką padaryti privalomą, po kiekvienos egzaminų sesijos randama ką tikslinti.

LEU docentė R.T.Bruzgelevičienė mano, kad apskritai kai kurių pradėtų strateginių pokyčių pernelyg greitai atsisakoma, užuot tobulinus, kai ne iš karto sėkmingai pavyksta įtvirtinti: „Tai pokyčių valdymo, tiksliau – nevaldymo ydos. O kartais – paprasčiausi politiniai traukuliai. Na, nepatinka kuri iš idėjų kuriai nors naujai išrinktai daugumai – pradėtas pokytis atšaukiamas arba net apšaukiamas didžiausia klaida.“

Be aiškių argumentų kaitaliota ir egzaminų vertinimo tvarka. Kai buvo pakeista iš sovietmečio paveldėta abiturientų žinių ir gebėjimų patikrinimo tvarka su atskiromis dviem egzaminų sesijomis – mokyklos baigiamųjų ir stojamųjų, daugelis džiaugėsi, kad sumažės gležnus abiturientų pečius slegiantis didžiulis psichologinis ir fizinis krūvis. Valstybinių egzaminų sistemos sukūrimas, pasak nuo pat pradžių ją stebėjusios R.T.Bruzgelevičienės, turėjo ir daugiau tikslų: kad mokyklos abitūros egzaminus priimtų kaip pagrindą aukštosios mokyklos – patikėtų egzaminų  objektyvumu, pasitikėtų realiu mokinių pasiekimų pamatavimu, kad objektyviai būtų pasverta balo reikšmė. Paprastai tariant, kad ir mažo miesteliuko, kur visi savi, ir, tarkime, Vilniaus licėjaus dešimtukas reikštų tą patį, tai yra kad būtų objektyviai pamatuojami ir palyginami visos Lietuvos visų mokinių pasiekimai ir pagal juos aukštosios mokyklos objektyviau galėtų pasirinkti studentus. Dėl to ir norminis (proporcinis, ranginis) vertinimas buvo pasirinktas pagrindu.

Bet netrukus grįžta prie kriterinio vertinimo. R.T.Bruzgelevičienės manymu, jis palankesnis mokiniams, nes jie turi daugiau šansų, pavyzdžiui, atsidurti įvertinimo skalėje lygyje, kuri žymi „aukštesnįjį pasiekimų lygmenį“, jei per egzaminą jų parodyti pasiekimai to lygmens kriterijus atitinka. O norminio vertinimo atveju asmeninius rezultatus, tai yra vietą skalėje, netgi egzaminų išlaikymo/neišlaikymo ribą dažnai nulemdavo 1 proc. stipriausiai išlaikiusiųjų.

Perėjus prie kriterinio vertinimo, iškart viešai buvo diskutuojama tų kriterijų sudarymo problema: kiek jie gali būti objektyvūs, ar aukštosios mokyklos pritars, patikės įvertinimo objektyvumu, ar negrįš prie atskirų stojamųjų egzaminų ir pan. Bet, kaip pastebi R.T.Bruzgelevičienė, aukštosios mokyklos ir toliau tęsia bendrą priėmimo tvarką, savo stojamųjų neorganizuoja, taigi reikėtų manyti, kad tokiu – kriteriniu valstybinio egzamino vertinimu pasitikima.

Parlamentarui V.Stundžiui teisingesnis atrodo kriterinis vertinimas, nes taip bandoma įvertinti kiekvieno moksleivio gebėjimus individualiai, o ne sudėti į matematinę loginę schemą.

Tačiau pasirinkimas, pasak švietimo konsultanto A.Zabulionio, turėtų priklausyti nuo egzamino tikslų. Anksčiau buvo kriterinis, nes egzaminų tikslas buvo brandos įtvirtinimas. Valstybinio brandos egzaminų tikslas – ir atranka į aukštąsias mokyklas. Kadangi laikančiųjų egzaminą daug, pasirinktas procentinis pasiskirstymas.

Egzaminų tikslas nepasikeitė, tad kodėl pakeistas vertinimas? „Gal kad daug kas išvažiuoja į Didžiąją Britaniją ir vietų aukštosiose per daug pasidarė? Lietuvoje gimsta mažiau vaikų, nei yra vietų aukštosiose mokyklose. Jei nėra atrankos poreikio, tada iš tiesų galima grįžti prie kriterinio vertinimo. Bet jo esmė – išlaikytas ar neišlaikytas egzaminas, tai geriausiai tinka įskaitai, silpnesniems mokiniams, bet nemotyvuoja gerai besimokančiųjų. Reikia sudėti laiptelius, o šimto laiptelių niekas nesudės. Kriterinės šimto balų sistemos analogų pasaulyje nežinau“, – interviu „Veidui“ sakė A.Zabulionis.

Galima sakyti, kad nei vienas, nei kitas vertinimo būdas didelių revoliucijų lyg ir nesukėlė. Tad kam tada reikėjo kaitalioti ir trikdyti moksleiviją ir mokytojus?

O labiausiai keistas ir perkeistas – lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas. 2000  m. paskutinį kartą laikytas egzaminas žodžiu, atsirado rašinys, po metų – teksto suvokimas, testas, toliau interpretacija arba rašinys, tada testą panaikino, liko teksto suvokimas ir gramatika, kurios paskui egzamine nebeliko, vėliau panaikintas teksto suvokimas ir dabar liko tik naujo tipo rašinys – samprotaujamasis arba literatūrinis, žūtbūt remiantis bent vienu iš kelių nurodytų autorių. Juo turėtų būti patikrinamas ir raštingumas, ir kultūrinis išprusimas, ir literatūriniai gabumai, ir  gebėjimas mąstyti.

Po tiek pokyčių (čia išvardyta tik dalis) egzaminas turėtų būti tobulas. Tačiau, Kauno rajono Ugnės Karvelis gimnazijos direktoriaus pavaduotojo, septynerius metus buvusio lietuvių kalbos ir literatūros egzamino vyr. vertintojo Kęstučio Juškos nuomone, yra daug diskutuotinų dalykų. Pavyzdžiui, įvertinant, kad vaikai mažai skaito, rašinio reikalavimai gal net peržengia jų galimybes. Be to, rašinio standartizuoti neįmanoma: vienam jis gali atrodyti geras, kitam prastas. Vertintojai būna du, jei jų nuomonė nesutampa, tada skaito trečias, bet subjektyvumo vertinant tokį darbą vis tiek išlieka nemažai.

„Viskas, taip pat ir egzamino užduotys, gali modernėti. Bet yra dalykų, kurie būtini kiekvienam išsilavinusiam žmogui. Tad nemažai mokytojų lituanistų mano, kad geriau būtų ne rašinys, o diktantas“, – sako K.Juška, prisimindamas, kaip vienoje abituriento darbo eilutėje rasdavęs po keturias klaidas, o penkiuose šimtuose valstybinio egzamino žodžių buvo leidžiama padaryti dvidešimt penkias klaidas. Dabar reikalavimai šiek tiek sugriežtinti, bet jaunimo raštingumas vis tiek tragiškai menksta.

Amžina diskusija, pasak parlamentaro V.Stundžio, kiek tų privalomų egzaminų reikia. Jų buvo ir penki, ir du. Kitąmet matematikos egzaminą privalomai laikys visi abiturientai. Nors V.Stundžio, beje, buvusio mokytojo ir mokyklų direktoriaus, nuomone, tai nebus tas veiksnys, kuris lems matematinio raštingumo kokybinį pokytį, mat ir taip apie 70 proc. abiturientų jį rinkdavosi, nes žinojo, kad jo reikia formuojant jų pasirenkamų programų sąrašą. O ar taps matematiškai raštingesnis tas, kuriam matematikos nereikės aukštojoje mokykloje? Kažin, bet jis patirs spaudimą, eikvos intelektines jėgas rengdamasis šiam egzaminui, kuris jam minimaliai reikalingas, o minimalių gebėjimų baigdamas mokyklą jis vis tiek įgyja.

Štai ir istorikai kelia klausimą, kodėl, įvertinus istorinio mąstymo ir istorinės savimonės svarbą, negalėtų būti privalomas ir istorijos egzaminas. Parlamentaro nuomone, privalomas, ir dar visiems valstybinis, o ne mokyklinis, turėtų būti lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas, o kiti turėtų būti moksleivio laisva valia pasirenkami.

Beje, tarp kitų galimų naujovių – diskutuojama, gal bandyti rengti labiau integruotų disciplinų egzaminus, pavyzdžiui, gamtamokslinių.

Ekspertai pripažįsta, kad egzaminus visi kaitalioja, kaip išmano, nes nepavyksta susitarti, kas yra branda ir kaip ją patikrinti. V.Stundys svarsto: „Kai kas mano, kad brandos egzaminų esmė deformuojama bandant juos iš esmės padaryti ir stojamaisiais. Mokymosi procesas paskutinius dvejus metus mokykloje ar gimnazijoje iš tiesų patiria didžiulį egzaminų programos ir egzaminų technologijų spaudimą. Tampa neaišku, koks mūsų dvylikos metų mokykloje tikslas: pasiekti pilietinę, moralinę brandą, bent minimalų raštingumo (matematinio, kalbos ir kt.) standartą ar tik išlaikyti egzaminą. Kai bandoma nušauti du zuikius, kažkas nukenčia: svoris perkeliamas ne į brandos įvertinimą, o į stojimą į aukštąją mokyklą.“

Lietuva, atrodo, blaškosi, kuris iš egzaminų tikslų – brandos patvirtinimas, atranka į universitetus, įrankis kovoje su korupcija, o gal mokyklų/mokytojų darbo vertinimas – turėtų būti prioritetas. LEU atstovė R.T.Bruzgelevičienė samprotauja: „?r egzaminai patikrina brandą? Teoriškai – turėtų. Mat vadinasi brandos egzaminais. Bet vėlgi – kas yra asmens branda? Geras akademinių žinių iškalimas? Jei taip, tuomet aukščiausiais balais egzaminus išlaikiusieji yra brandžiausi? Anaiptol. Tokiu atveju problema – koks egzamino turinys sukuriamas: ar tik į akademines žinias orientuotas,  ar tikrai vertinantis ir asmens kompetencijas (bendriausia prasme – gebėjimą veikti tomis žiniomis remiantis, vertybines nuostatas, o šitas pjūvis – per visą bendrųjų kompetencijų įvairovę: mokėjimo mokytis, komunikavimo, pažinimo, socialinę, pilietinę, kultūrinę, asmeninę, iniciatyvumo ir kūrybingumo kompetencijas). Ar tai įvertinama, ar įmanoma tai užkoduoti egzamino užduotyse? Veikiausiai yra pagrindo dvejoti, juk ne šiaip sau švietimo politikų rutuliojama brandos darbo idėja, jau ir projektinis variantas diskutuojamas.“

Ar egzaminai įvertina mokytojų darbą? Mokslininkės nuomone, iš dalies taip. Kai nedidelio miestelio mokytojos lituanistės mokiniai pripažįstami sėkmingiausiai laikiusiais valstybinį lietuvių kalbos egzaminą, supranti, ką gali mokytojas. Bet jei kitų metų valstybinis egzaminas tai pačiai mokytojai ir jos vaikams nebūtų toks sėkmingas, ar tikrai priežastis būtų tik mokytojos darbas?

Ar egzaminai įvertina mokinių darbą? Štai toks kasdienis epizodas iš gyvenimo. Po pedagoginės praktikos studentė klausia, kaip jai, kaip klasės mokytojai, reikėtų elgtis, kai devintokas ar dešimtokas sėdi klasėje ir dirba tik su mobiliuoju, išmaniuoju telefonu. Mėgina įtraukti į veiklą – „jūs neturite teisės iš manęs reikalauti, jei aš to nenoriu, apskritai kokia čia ta Lietuva, dėl ko turėčiau mokytis, vis tiek į užsienį dirbti po mokyklos išvažiuosiu“. Jei tai tik poza, įmanomi įvairiausi psichologiniai žingsniai. Jei tai esminė nuostata, o toks mokinys eis iki dvyliktos klasės, privalės bent lietuvių kalbos valstybinį laikyti, ir jei egzamino rezultatas bus nekoks, kieno darbas čia bus įvertintas ir ar tikrai kaltas mokytojas? Taigi kiekvienas atvejis, mokslininkės manymu, veikiausiai individualus.

Kita vertus, jei egzamino rezultatas puikus, o jam rengia korepetitorius, tai kieno darbas čia įvertinamas? R.T.Bruzgelevičienė pasakoja, kad kai kurie LEU dėstytojai labai nudžiugo išgirdę, kad matematikos valstybinis egzaminas taps privalomas, – duonos, sakė, ilgai turės. „Neneikime – valstybinių egzaminų didis nuopelnas, kad klesti korepetitoriaus profesija“, – primena edukologė.

Mokslininkė abejoja, ar centralizuotas egzaminas išgelbės Lietuvą ir nuo korupcijos, kaip rodo ir įvairiausi per valstybinio egzamino vykdymo istoriją atskleisti faktai. „O jei priimsime brandos darbo idėją, kas jį rašys – mokinys, tėvų pasamdytas mokslininkas ar kooperatyvas? Realus klausimas? Taip, – svarsto R.T.Bruzgelevičienė. – Bet… Bijai vilko – neik į girią. Dėl to, kad gerai idėjai gresia būti sukompromituotai, reikėtų jos net nesiimti? Ar ne dėl to Lietuva ir laikoma žemo inovatyvumo šalimi? Mes dažnai numušame sau sparnus net nepradėję skristi.“

Vis dėlto centralizuota egzaminų sistema bent iš dalies pasiekė tikslą sumažinti korupciją: iki tol į prestižines specialybes universitetuose įstodavo daugiausia tik vilniečiai ir kauniečiai, o abiturientus ėmus vertinti anonimiškai visos Lietuvos mastu, pirmais metais buvo šokas, kai visų pirma įstojo vaikai iš provincijos.

Tačiau ir centralizuotą sistemą kuria ne robotai. Nors įvedus centralizuotą egzaminų sistemą jiems organizuoti 1996 m. įsteigta net speciali įstaiga – Nacionalinis egzaminų centras, praktiškai kasmet nugriaudi skandalų dėl užduočių nutekėjimo ar klaidų jose. 2000 m. gimtosios kalbos egzamino išvakarėse į internetą nutekėjo, kokie kūrinių tekstai bus pateikti analizei. Vėliau išsiaiškinta, kad Marijampolės 6-ojoje vidurinėje mokykloje vokai su egzamino raštu užduotimis per klaidą abiturientams buvo išdalyti, kai jie pasirinktinai laikė lietuvių kalbos egzaminą žodžiu. Beveik milijoną valstybei kainavę egzaminai tapo farsu.

Po poros metų paaiškėja, kad Švenčionėliuose per egzaminą nusirašė net du trečdaliai moksleivių. 2005 m., artėjant egzaminų sesijai, internete plinta mobiliųjų laisvųjų rankų įrangos nuomos skelbimai. 2006 m., pasklidus informacijai, kad dalis abiturientų iš anksto turėjo lietuvių kalbos testo užduotis, kurias po vidurnakčio buvo galima įsigyti už šimtą litų, o paryčiais – beveik nemokamai, nusprendžiama, kad abiturientams teks perlaikyti valstybinį lietuvių kalbos testo egzaminą. Tąkart keliasdešimt abiturientų kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydami priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kilo jaunuolių nepasitenkinimo banga. Politikai net pasiūlė abitūros egzaminų rengėjus bei organizatorius tikrinti melo detektoriumi.

Vėliau, 2007 m., egzaminų saugumui užtikrinti skiriama 200 tūkst. Lt, užduotys gabenamos plombuotose pakuotėse, bet laikant lietuvių kalbos įskaitą vėl pasigirsta kalbų, kad šias užduotis – potemes buvo galima gauti išvakarėse. Vėliau siūloma įstatymų pataisa, kad egzamino užduočiai būtų suteikiamas tarnybinis slaptumas. Dar vėliau, norint išvengti anksčiau pasitaikydavusių tuščių lapų, spausdinimo klaidų, egzaminų užduotys spausdinamos ir segamos nauja 1,5 mln. Lt kainavusia uždarąja spausdinimo linija ir t.t.

2009 m. brandos egzaminai jau organizuojami vadovaujantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nuostatomis. Tačiau pernai išsiaiškinta, kad nuo 1999 m. su NEC bendradarbiavęs Matematikos brandos egzaminų vertinimo komisijos pirmininkas  policijos pareigūnams prisipažino išdavęs valstybinio matematikos brandos egzamino užduotis savo papildomai mokomoms abiturientėms (nors tą daryti užduočių rengėjams draudžiama).

O klaidos užduotyse privesdavo iki absurdiškų situacijų ištisas abiturientų laidas: 2009 m. NEC pripažįsta, kad dėl „klaidelių“ 1400 abiturientų keičiasi pakartotinės egzaminų sesijos kai kurių mokyklinių egzaminų rezultatai. Užduotys nuolat kelia abejonių, nes tai stebuklingai dauguma kokį egzaminą išlaiko labai gerai, tai suklumpa kas penktas abiturientas.

Maža to, kasmet brandos egzaminų sesijos metu turėjo darbo psichologai ir psichiatrai. Dar 2005 m. pradėta informacinė kampanija „Egzaminai.Nesiparink.lt“, sunkmečiu perkrikštyta taisyklingiau – į „Egzaminai.Nesinervink“: trumpuoju numeriu paskambinę abiturientai gali gauti informaciją, kaip nesibaiminti, pasirengti egzaminui ir t.t. Tačiau tuo pačiu metu dauguma žemės drebėjimų egzaminų sistemoje tik prisidėjo prie to, kad abiturientai su mokykla atsisveikintų išvesti iš psichologinės pusiausvyros.

Štai parlamentaro V.Stundžio jaunėlė Vaiva šiemet abiturientė. Politikas nedramatizuoja, bet pripažįsta, kad krūvis pastaruosius dvejus mokslo metus tikrai didelis. Jei vieną savaitgalio popietę dukra leidžia sau pailsėti, tai gerai.

Kitos sostinės abiturientės V.Jankauskaitė ir Gintarė Jansonaitė pasakoja, kad jei pasirenki mokytis penkis išplėstinius kursus, miegi po keturias valandas, išimties atveju – šešias. Galų gale ką sveikatos specialistai mano apie egzaminų trukmę: matematikos egzaminas – trys valandos, lietuvių – keturios.

O dar tie amžini pokyčiai. Moksleivės pasakoja, kad egzaminų kaitaliojimas trikdo nuoseklų mokymąsi. Norisi pasilyginti su ankstesnių metų darbais, įsivertinti, kur gali tikėtis įstoti, ar užteks tiek dalykų egzaminų, kiek pasirinkai. Bet kai viskas taip keičiasi, negali projektuoti savo ateities. Galų gale niekad nežinai, kokias disciplinas profiliuojantis pasirinkti, nes būna, kad aukštoji mokykla prieš metus pakeičia reikalaujamus egzaminus. Paskui nuo vienuoliktos klasės norėdamas pakeisti B lygį į A turi išlaikyti įskaitą, vadinasi, per mėnesį reikia išmokti visą papildomą metų kursą. Išeitis – rinktis mokytis daugiau dalykų. Bet paroje valandų juk nepadaugėja.

Abiturientės tikina, kad mokiniai nebepatempia krūvio, o reikalavimai vis didėja. Pavyzdžiui, abiturientės pabandė spręsti chemijos 1997 m. egzamino užduotis – jos daug lengvesnės ir apimtis mažesnė. O, tarkime, į biologijos egzaminą kiekvienais metais vis įtraukiama kažkas nauja, bet nieko neišimama. O juk mokslo metai tokios pat trukmės.

Programa tokia plati, kad kritinio mąstymo, kūrybiškumo ugdymui, diskusijoms mokykloje laiko ir nelieka. Mokytojai spėja rengti tik egzaminams. Egzaminai neva taip pat turėtų tikrinti mąstymą, bet, abiturienčių nuomone, tą jie mažiausiai tikrina.

Abejotina, ar kas girdi moksleivių, edukologų, psichologų balsą, jei deklaruojama, kad mokykla nuo kalimo kultūros eina prie kritinio mąstymo ir kūrybiškumo ugdymo, bet egzaminai ėjo priešinga kryptimi – mokymo procesas koncentravosi į moksleivių rengimą standartizuotam žinių patikrinimui.

O kaip žinias ir gebėjimus tikrina sėkmingo švietimo valstybės? A.Zabulionis pabrėžia, kad viskas priklauso nuo egzaminų tikslų. Vakarų šalyse daugiau vyrauja brandos patvirtinimas. Tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek Vokietijoje pasitikima pažymiu, kurį parašo moksleivį mokęs mokytojas. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje labai aišku: jei moksleivis pasirinko mokytis kursą, šis baigiasi egzaminu, nes tai natūrali didesnio kurso mokymo pabaiga.

Per visą pasaulį – didžiulė egzaminų sistemų įvairovė, bet yra šalių, kurios baigiamųjų egzaminų neturi, o demonstruoja sėkmingą švietimą. Daugelis šalių stengiasi jaunuoliui duoti kuo daugiau alternatyvų pasirinkti vertinimo būdą. Danijoje, Belgijos flamiškoje dalyje išorinių egzaminų visai nėra, bet mokslas labai aukštos kokybės. Geriausių švietimo rezultatų Europoje pasiekiančioje Suomijoje vienintelis išorinis egzaminas – gimtosios kalbos. Kai kuriose šalyse vaikas pats apsisprendžia, laikyti juos mokykloje ar centre (jei neplanuoja studijuoti universitete, jam užtenka ir egzamino mokykloje). Bet dažnai net laikant egzaminą išoriniame centre skaičiuojamas ir mokykloje jam parašytas įvertinimas, pavyzdžiui, Nyderlanduose tai sudaro pusę vertinimo. Tiesa, olandai kritikuojami, kad nuo jaunesnių klasių pagal vaikų gebėjimus juos „selekcionuoja“. Vokiečiai taip pat turėjo panašią sistemą, bet ją jau koreguoja. O Suomijoje, kitose sėkmingo švietimo šalyse mokykla yra ir socialinis liftas, kuris kaip tik vaikus iš žemesnės socialinės aplinkos pakelia į aukštesnį lygį.

Gal Europai ne visai tinka švietimo srityje dabar pirmaujančių Azijos šalių sistema, kur taip ir sakoma – egzaminų pragaras, vaikai jaučiasi nelaimingi, o jų svajonė – kuo greičiau išvykti į JAV.

Danijoje iki septintos klasės net nerašomi pažymiai, ir šios šalies švietimo sistema tikrai gana sėkminga. Kitos šalys vertina raidėmis ar prieveiksmiais, mokytojai prašomi labiau recenzuoti mokinių darbus, o ne rašyti pažymius. Bet dešimtuką parašyti lengviau nei recenziją. Taisyklė viena: sėkmė ateina, kai koncentruojamasi į aukšto lygio nuolatinį ugdymo procesą ir jo profesionalumą.

Baigiamieji egzaminai pasaulyje tampa praeities paveldu. Negalima dvylikos metų darbo sufokusuoti į vieną egzaminą, kuriame gali ir nepasisekti dėl įvairių priežasčių, be to, jie neparodo nei pasiekimų, nei pažangos – tik fotografuoja momentinę nuotrauką. Tačiau tas momentinis įvertinimas per egzaminą dabar lemia tavo gyvenimą. Vertinimas – vienas svarbiausių dalykų mokymosi procese, bet vertinimu galime suklaidinti, stigmatizuoti žmones. Vertinime turi būti didelė skalė su daug kintamųjų.

„Momentinis vertinimas – labai senamadiškas, pasenęs dalykas. Tai bandoma švelninti. Pasaulyje einama prie to, kad nuosekliai per tarpinius vertinimus stebima vaiko pažangą mažais laikotarpiais, o vaikas informuojamas apie savo pasiekimus. Net jei jam nesiseka, negalima jo iš karto priskirti prie nevykėlių, nes yra daugybė pavyzdžių, kai mokyklos vidutiniokas ar net prastas mokinys universitete tiesiog pražydo. Būna ir atvirkščiai. Kai šnekame apie žmones, nėra vidurkio. O mes skaičiuojame vidurkius“, – pasaulines tendencijas komentuoja Tarptautinės švietimo vertinimo asociacijos IEA generalinės asamblėjos narė dr. Rita Dukynaitė.

Šiandien visas pasaulis kalba apie tokius iššūkius – kūrybiškumą, inovatyvumą, gebėjimą dirbti komandoje. Matematikos išmokti galima ir mokantis individualiai, tačiau vienas neišmoksi bendrauti. O ką mes matuojame egzaminu?

Tyrimus, kaip mokymąsi orientuoti į rezultatus, kaip skatinti kūrybiškumą, atlikusios bendrovės „Visionary Analytics“ ekspertas Simonas Gaušas pripažįsta, kad vertinimas yra neatskiriama efektyvaus mokymosi dalis, tačiau, jo manymu, Lietuvoje pernelyg daug dėmesio sulaukia suminis vertinimas, kai įvertinama bendra asmens pažanga per nustatytą laikotarpį, pavyzdžiui, brandos egzaminai baigiant vidurinę mokyklą ar gimnaziją. Brandos egzaminai šiuo metu prilygsta stojamiesiems – jie reikalingesni aukštosioms mokykloms, ne patiems asmenims. Tačiau mokytis labiausiai padeda formuojamasis vertinimas, tai yra nuolatinis ir iš karto mokiniui pateikiamas grįžtamasis ryšys. Mokyklose jis vangiai taikomas dėl keleto priežasčių, pavyzdžiui, nepakankamos mokytojų kompetencijos, neadekvataus jų darbo krūvio ar netinkamų kitų darbo sąlygų.

Gera žinia ta, kad technologijoms žengiant į priekį mokymosi pažangos vertinimas vis labiau automatizuojamas ar perkeliamas į išorę – išoriniams paslaugų teikėjams ar el. vertinimo sistemoms, remiantis pažangiomis IT technologijomis, taip paliekant mokytojui daugiau laiko dirbti su mokiniu – jam konsultuoti ir orientuoti žinių bei informacijos sraute. Dabar išsivysčiusiose šalyse efektyviausiu ir laikomas nuolatinis nuoseklus vertinimas, kai taikomos tokios mokymo(-si) technikos, kaip ugdomasis vadovavimas (angl. „couching“), projektais grįstas mokymasis (angl. „project-based learning“) ar rimti žaidimai (angl. „serious games“).

R.Dukynaitė pasakoja, kad tikrinant vaikų gebėjimus tarptautiniuose PISA tyrimuose bandoma įvertinti, ar vaikas moka dirbti bendradarbiaudamas su kitais, nes individualiai sėkmė retai pasiekiama, labai svarbus komandinis darbas. Vaikas prie kompiuterio gauna užduotį, bando rasti sprendimą, o du virtualūs draugai jam patarinėja. Bet vienas jų pateikia klaidingus siūlymus, kaip nutinka ir realiame gyvenime. Tad tyrime atsiskleidžia, ar vaikas moka mokytis bendradarbiaudamas ir geba mąstyti kritiškai. Mes to egzaminais nematuojame, nors gyvenime to labai reikia.

Švietimo analitikas A.Zabulionis pastebi dar vieną mūsų skirtumą nuo Vakarų valstybių: pažiūrėjus į žemėlapį, kuo toliau į Rytus, tuo mažėja pedagoginiai egzaminų tikslai, o didėja antikorupciniai, egzaminai darosi išoriniai – reikia kažkur eiti jų laikyti, atsiranda vardo ir pavardės kodavimas, ko Vakaruose nėra, o  egzaminai tampa kovos su korupcija įrankiu, atrenkant mokytis aukštosiose mokyklose. Lietuva, eksperto vertinimu, nepasiekė tokio lygio kaip Užkaukazėje ar Centrinėje Azijoje, bet esame toli ir nuo vakarietiško modelio, kai pasitikima mokiniu ir mokykla.

Beje, nors visose šalyse švietimo, taip pat ir egzaminų, sistemos skirtingos, visas geriausias sistemas vienija pagarba ir pasitikėjimas mokytoju, dėmesys jo kvalifikacijos kėlimui. Lietuva prie tokių šalių savęs priskirti negali.

Dažną dabartinių mūsų brandos egzaminų ydą bandoma aiškinti tuo, kad tai kartu ir stojamieji egzaminai. Tačiau norint įstoti į pasauliniu mastu prestižinį universitetą į egzamino vertinimus dažnai nė nežiūrima. Pavyzdžiui, JAV daugybė universitetų duoda šansą visiems – priima visus norinčiuosius, bet jau po pirmo semestro labai daug jų iškrinta. Bet jei nori įstoti į prestižinį universitetą, reikia parašyti motyvacinį laišką, parodyti savo nuoseklaus darbo rezultatą, turėti kaupiamąjį vertinimą – pristatyti savo darbų aplanką („portfolio“), kai kurie universitetai reikalauja, kad jaunuolis būtų įvertintas ne tik mokyklos, bet ir sertifikuotų išorinių centrų, kuriuose jis turi parodyti, kokią pažangą darė pamečiui, kai kur vyksta pokalbis žodžiu. Anot R.Dukynaitės, sėkmei svarbu maratono bėgimas, o ne spurtas.

Pažangus pasaulis žino: kas laimės kovą dėl švietimo, laimės valstybių konkurencinį karą. Tam reikia, kad augtų kūrybinga, kritiškai mąstanti, mokanti dirbti komandoje karta. Į tai protingos šalys nukreipia ir moksleivijos žinių bei gebėjimų patikrą. Klaidos kainuoja brangiai. Štai, kaip pasakoja R.Dukynaitė, Švedija panaikino kokybės tobulinimo instituciją, sustiprino kontrolės inspekciją ir TILS tarptautiniuose moksleivių gebėjimų tyrimuose, kuriuose pirmavo, patyrė didžiausią nuokrytį. Kai daugiau investuojama ne į švietimo kokybės didinimą, o į vertinimą ir kontrolę, laukia neišvengiamas fiasko.

Beje, R.Dukynaitė prisimena, kad Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos raporte Lietuvos švietimo reformos dokumentai nepriklausomybės pradžioje buvo pripažinti vienais geriausių Rytų ir Vidurio Europoje. Net juokaujama, kad tikrai didelį spurtą švietimo srityje padarę estai „nusirašė“ mūsų geriausias švietimo reformos idėjas, tik, skitaip nei mes, jas ir įgyvendino. Be to, jie nesiblaškė ieškodami gerų pavyzdžių daugelyje šalių, o orientavosi į vienos giminingos jiems šalies – Suomijos pavyzdį.

R.Dukynaitė primena dar vieną faktą: kai Lietuva pradėjo dalyvauti tarptautiniuose moksleivių pasiekimų tyrimuose, mūsų rezultatai buvo menki, bet šuolis –   didžiausias pasaulyje, tik nuo 1997 m. rezultatai nustojo augti, o nuo 2003 m. ėmė smukti. Paaiškinimų gali būti įvairių – kad nuo dugno lengva atsispirti, bet nenuneigsi, jog nepriklausomybės atkūrimo euforija, noras viską padaryti gerai prie to taip pat prisidėjo. Vis dėlto PISA, TILS tyrimai rodo, kad didžiausia dalis mūsų moksleiviukų – vidutiniokai.

Bet ar prie to neveda ir lietuviškų egzaminų pokyčių ~perpetuum mobile~ pažangai priešinga kryptimi?

Aušra Lėka, Gabija Sabaliauskaitė

Shutterstock

Analizė. Tarptautiniai mokslo ekspertai pirmą kartą nuodugniai įvertino visų Lietuvos mokslo institucijų kuriamo mokslo kokybę. 49 iš 126 vertintų mokslinių vienetų – universitetų padalinių, institutų buvo įvardyti kaip silpni, arba patenkinami  nacionalinio lygio žaidėjai. Maža to, 46 užsienio ekspertai, „parašę pažymius“ mokslo institucijoms, pakartojo nemažai tų pačių patarimų, kuriuos dar prieš 20 metų išdėstė užsienio ekspertai.

Balandį pristatytas mokslinės veiklos palyginamasis tyrimas atskleidė, kad devyni universitetų padaliniai iš visų 126 vertintų vienetų pasirodė esantys silpni net nacionaliniu lygmeniu ir galutiniame vertinime gavo 1 balą, o aukščiausio galutinio įvertinimo – 5 balų negavo niekas. Vis dėlto Lietuvos mokslas turi žvaigždžių, kurias galima laikyti stipriais tarptautiniais žaidėjais. Tokį titulą pelnė šeštadalis iš 20 vertintų vienetų, kuriems užsienio ekspertai skyrė po 4 balus.

Tokia išsami mokslinės veiklos analizė Lietuvoje atlikta pirmą kartą. 46 nepriklausomi užsienio ekspertai, atvykę iš prestižinių užsienio institucijų, tokių kaip Oksfordo universitetas, Berlyno technikos universitetas ir kt., vertino, kaip Lietuvos mokslininkų grupėms sekasi kurti mokslą visose mokslų – fizinių, biomedicinos, technologijos, žemės ūkio, humanitarinių, socialinių kryptyse.

Svarbiausia, kad šis dvejus metus trukęs vertinimas neapsiribojo mokslinių publikacijų skaičiavimais: kiek kartų buvo pacituotas kuris autorius ar kiek publikacijų jis išspausdino. Šis tyrimas mokslinę veiklą vertino išsamiau, įtraukdamas kokybės mastelius: buvo vertinama ir mokslininkams prieinama infrastruktūra, kuriamo mokslo vadyba, net mokslinės produkcijos ekonominis ir socialinis poveikis.

Kitaip tariant, Lietuvos mokslas pirmą kartą buvo įvertintas pagal kokybinius kriterijus, kurių stigo ankstesniuose vertinimuose. Pagal penkių balų skalę vertinti 126 vienetai – mokslininkų grupės, veikiančios universitetuose, institutuose, net universitetų mokslų kryptys, buvo įvertintos daugiausiai 5 balais pagal penkis kriterijus.

Jie apėmė mokslinės veiklos – tyrimų, publikacijų kokybės; kuriamo mokslo ekonominio ir socialinio poveikio – bendradarbiavimo su verslu, naudos visuomenei; mokslinių tyrimų infrastruktūros; mokslo vadybos – žmogiškųjų išteklių potencialo, ateities strategijos modeliavimo ir plėtros potencialo sritis.

Galutinis įvertinimas, daugiausiai 4 iš penkių galimų balų, buvo ne matematinis visų vertintų sričių balų vidurkis, bet atskiras balas, atitinkantis bendrą įspūdį apie vertintą vienetą. Todėl negalima lyginti skirtingų mokslų, pavyzdžiui, humanitarinių ir fizinių, galutinių balų. Prasmingiausia būtų lyginti balus, kuriuos suteikė ta pati vertintojų grupė, kitaip tariant, tos pačios mokslų krypties vertintus vienetus.

„Veido“ pašnekovų teigimu, galima sakyti, institucijos pirmą kartą gavo kompetentingų ekspertų išvadas, kokia yra jų situacija, patarimų „iš šalies“, ką reikėtų daryti kuriant strategiją. Visa tai atlikta nemokamai. Na, o valstybė, įsiklausiusi į užsienio ekspertų išvadas, iš tyrimo sužino apie jos finansuojamų mokslinių tyrimų lygį ir naudą visuomenei.

„Pirmiausia tyrimas yra didelė paslauga, darbas, atliktas už „ačiū“, kuris kitais atvejais vertinamiesiems vienetams kainuotų nemažai pinigų. Jie gali sužinoti, ką ir kaip pertvarkyti, į ką vertėtų atkreipti dėmesį. Antra, tai yra parama institucijos vadovybei: patariama, kur imtis reformų, ką reikėtų sujungti, kam skirti lėšų, kokia turėtų būti strategija. Ir, žinoma, ne mažiau reikšmingas šis tyrimas yra šalies mastu, jo rezultatai reikšmingi Švietimo ir mokslo ministerijai (ŠMM), Lietuvos mokslo tarybai (LMT), iš dalies Seimui ir Vyriausybei. Taigi norėtųsi, kad tyrimo išvados būtų rimtai išanalizuojamos ir paskatintų imtis tam tikrų priemonių“, – Mokslinės veiklos palyginamojo tyrimo naudą apžvelgia LMT Mokslo politikos ir analizės skyriaus vedėjas dr. Eugenijus Stumbrys.

Pasak jo, pavyzdžiui, 24 vertinamuosius humanitarinių mokslų vienetus vertinę ekspertai susidarė įspūdį, kad humanitariniai mokslai yra labai gerai finansuojami. Juk priešingu atveju mokslininkai negalėtų sau leisti tokios tyrimų fragmentacijos, kokia vyrauja dabar. O iš tiesų toks įspūdis klaidingas, juk yra atvirkščiai – išteklius reikia koncentruoti.

„Kaip pabrėžia daugelis ekspertų, humanitarinių mokslų finansavimas yra labai menkas, o kitos krypties ekspertai sako tiesiai šviesiai: be didesnio finansavimo integracija į tarptautinę mokslo erdvę sunkiai įmanoma. Taigi politikai turi dvi išeitis: arba rasti lėšų, o tai sudėtinga, arba mažinti mokslininkų skaičių“, – apie panašių politinių sprendimų galimybę paskelbus šio tyrimo išvadas svarsto E.Stumbrys.

46 ekspertų vertinimas ir rekomendacijos savo apimtimi kol kas yra didžiausias ir ryškiausias mokslinės veiklos tyrimas, tačiau prieš 20 metų panašią analizę atliko Norvegijos mokslo taryba. Tada Lietuvos mokslininkus vertino keturis kartus mažiau ekspertų, nors, žinoma, 1995–1996 m. ir tokia užsienio atstovų sauja buvo reikšminga. Vis dėlto, praėjus dvidešimtmečiui, kol sulaukėme nuodugnesnio tyrimo, matyti, kad Norvegijos ekspertų rekomendacijos tuo metu padėjo nebent konstatuoti faktą, bet, užuot pagerinusios mokslo kokybę ir organizavimą, nugulė stalčiuose.

1996 m. detaliai apibendrintos Norvegijos ekspertų rekomendacijos kartojasi ir šiųmečiame 46 užsienio ekspertų patarimų sąraše. Pavyzdžiui, prieš dvidešimt metų norvegai, padarę pastabą dėl universitetų padalinių, tyrimų fragmentacijos ir dubliavimosi, patarė reorganizuoti universitetus ir mokslo institutus, sujungti fakultetus ir skyrius, suformuojant stambesnius vienetus. Po dvidešimties metų balandį išgirdome beveik identiškas išvadas: panašios institucijos ir padaliniai, vykdantys tokius pat tyrimus, turėtų aptarti jungimosi galimybes ir spręsti dubliavimosi klausimus.

„Yra nemažai mokslininkų grupių, kurios dubliuoja viena kitos veiklą. Pavyzdžiui, du universitetai turi mokslininkų grupes, kurios užsiima tais pačiais tyrimais, nagrinėja tą pačią tematiką. Viena vertus, jos abi daro lygiai tą patį, kita vertus, valstybė atlyginimus sumoka abiem, todėl vienodas jų darbas kainuoja dvigubai. Vertinant strategiškai tai nėra naudinga“, – komentuoja Mokslo ir studijų analizės ir stebėsenos centro (MOSTA) Inovacijų politikos analizės skyriaus vedėjas Ramojus Reimeris.

Jis priduria, kad tokios praktikos pasitaiko ne tik socialiniuose ir humanitariniuose moksluose, kurie įprastai kaltinami dubliavimu ir apskritai menka moksline produkcija. Pasak R.Reimerio, net ir fizinių mokslų srityje pasitaiko atvejų, kai vienas universitetas turi du skirtingus padalinius, o tie skirtingi padaliniai daro visiškai tą patį.

E.Stumbrys atkreipia dėmesį, kad per dvidešimtmetį nuo norvegų pateiktų rekomendacijų pokyčių vis dėlto įvyko: dalis institutų susijungė, tad sumažėjus bendram jų skaičiui turėjo sumažėti ir dubliavimo apraiškų.

„Jei kalbame apie institutus, dabar fragmentacija pasireiškia mokslinių tyrimų atžvilgiu. Pagal tyrimų kryptis kartais atrodo, kad mūsų yra ne trys, o dešimt ar dvidešimt milijonų. Nedidelėje rinkoje reikia pasirinkti siaurą nišą. Pavyzdžiui, mūsų lazerininkai lazerius gamina bet kam, bet kuria siauros juostos, didelio galingumo lazerius, dažniausiai skirtus moksliniams tyrimams. Jie negamina bet kokių lazerių, skirtų bet kam, nes Lietuvai to daryti neįmanoma. Taigi reikia atrasti siaurą nišą ir joje vykdyti priešakinius tyrimus“, – apie aiškesnės mokslinių tyrimų krypties paieškas svarsto LMT atstovas.

Šiemet, paskelbus Mokslinės veiklos palyginamąjį tyrimą, pasikartojo ir kitas prieš 20 metų nuskambėjęs leitmotyvas: reikia didinti mokslo tarptautiškumą. 2014–2015 m. užsienio ekspertai, negalėję perskaityti dalies pačių institucijų jiems pateiktų įvertinti geriausių savo publikacijų, nes šios buvo parašytos lietuviškai, pataria skelbti darbus užsienio kalba ir publikuoti juos ne nacionaliniuose, o tarptautiniuose mokslo žurnaluose. 1996 m. Norvegijos mokslo tarybos atstovai tokį pageidavimą paaiškino paprastai: reikia gerinti akademinės bendruomenės ir studentų anglų kalbos žinias, publikuoti straipsnius tarptautiniuose pripažintuose žurnaluose.

Atrodo, per dvidešimtmetį užsienio kalbos, kad ir anglų, į akademinės, mokslo bendruomenės kūrinius giliau neįsiskverbė. Vis dėlto, kaip pasakoja R.Reimeris, negalima nuneigti ir mokslininkų, raginamų rašyti anglų kalba, argumento, kad jie nori išsaugoti lietuvių kalbą ir lietuvišką moksliniuose darbuose vartojamą terminiją.

„Tačiau apskritai Lietuvos mokslo tarptautiškumas yra gana mažas, – apibendrina MOSTA atstovas. – Mokslininkų argumentus, kodėl jie linkę spausdinti lietuviškas publikacijas, reikia gerbti, tačiau nemaža dalis jų kuria lietuvių kalba ir darbus spausdina lietuviškuose mokslo žurnaluose. Tokia praktika turi net savotišką sistemą: universitetai yra sukūrę daug savo mokslo žurnalų, kuriuose paskelbti darbus gana nesudėtinga. Žinoma, jiems patogu tai daryti, todėl mes turime sukūrę mažą savo mokslo pasaulėlį, kuris egzistuoja visame globaliame mokslo pasaulyje, o taip būti neturėtų.“

Tarp rizikos ir privalumo pakibo ir doktorantų klausimas. Viena iš problemų, pasak užsienio ekspertų, yra doktorantų trūkumas, todėl rekomenduojama pritraukti doktorantų ir ypač podoktorantūros stažuotojų iš užsienio, skatinti doktorantų straipsnių bendraautorystę su užsienio mokslininkais, privalomai bent pusmetį praleidžiant užsienio institucijoje. Tačiau R.Reimeris pabrėžia, kad doktorantai gali lemti ir geras ateities mokslo perspektyvas, jei tik mokslo bendruomenė bus atviresnė ir leis į savo gildijas pakliūti jauniems tyrėjams entuziastams: dalyvauti universitetų valdyme, dalytis konkursinėmis pozicijomis.

„Su doktorantų klausimu susijęs ir kitas neigiamas aspektas – mokslininkų amžiaus piramidė. Matyti, kad kai kuriuose intervaluose, mokslininkų amžių suskirstant, pavyzdžiui, dešimtmečiais, „kupra“ yra pakrypusi į vyresnio amžiaus pusę. Jei galvosime apie sistemos atsinaujinimą ateityje, tai rizikinga“, – prognozuoja MOSTA atstovas.

Jis pabrėžia, kad daugeliui vertintų institucijų koją pakišo prasta mokslo vadyba. Tarkime, daug žemiausiais 1–2 balais įvertintų vienetų kitose srityse – mokslinių tyrimų kokybės, infrastruktūros ar socialinio ekonominio poveikio pelnė geresnius balus, tačiau dėl prastos vadybos galutinis įvertinimas smuko iki 2 balų.

R.Reimeris pasakoja, kad atliekant tyrimą pasitaikė net puikių mokslininkų grupių, kuriančių aukštos kokybės mokslą, tačiau nežinančių, kas yra jų konkurentai, kas – jų srities pasauliniai lyderiai, ką jie veiks po penkerių ar dešimties metų ir t.t.„Pavyzdžiui, buvo užduotas klausimas, ką mokslininkai darytų, jei dabar pat gautų 25 proc. didesnį finansavimą. Keista, kad didžioji dalis vertintų vienetų neparodė ryškių ambicijų. Kažkas atsakė, kad nusipirktų daugiau reagentų ir panašiai, bet vertintojai nustebo, nes tikėjosi visai kitokių, kur kas ambicingesnių, strategiškesnių atsakymų“, – komentuoja MOSTA atstovas.

Būtent paradoksas tarp gerų mokslinės veiklos kokybės rezultatų ir prastos vadybos, lėmęs menkesnį galutinį balą, E.Stumbrio įsitikinimu, atskleidžia ir kitą svarbų motyvą. Kai kurių vertintų vienetų, pavyzdžiui, Lietuvių kalbos instituto, Vilniaus universiteto (VU) Matematikos ir informatikos fakulteto mokslinių tyrimų kokybė buvo įvertinta gana aukštu balu (3), tačiau mokslo vadybos srityje šie vertinamieji vienetai gavo prasčiausią balą. Pasak E.Stumbrio, tai rodo, kad, nepaisant menkų vadovybės pastangų, institucija, jos mokslininkai dirba gerai.

„Tai krinta į akis. Matyt, vadovybė ar taryba, galbūt steigėjas – ŠMM, galėtų padaryti tam tikras išvadas. Kiek bus ryžto – sunku pasakyti“, – svarsto E.Stumbrys.

Galima sakyti, su vadybos klausimais susijusi ir kita svarbi sritis – mokslinės veiklos finansavimas. Vertindami finansines mokslininkų galimybes ir lėšų šaltinius ekspertai padarė išvadą, kad finansavimas yra per menkas, bazinis tyrėjų atlyginimas nepatrauklus, taigi neužtikrina mokslinių tyrimų vykdymo stabilumo. Tačiau, nepaisant riboto finansavimo, šalies mokslininkai nepasitelkia didesnių jų klodų – ES lėšų. Esą pagal mokslinių tyrimų kokybę Lietuvos mokslininkai galėtų gauti gerokai daugiau ES lėšų konkursuose, jei tik paliktų savo „komforto zoną“.

„Žinoma, mokslininkai ir dabar dalyvauja tarptautiniuose konkursuose, projektuose, tačiau per vangiai. Gana geras ir patogus finansavimas jiems prieinamas per Lietuvos šaltinius. Panaudojami tie patys ES struktūrinių fondų pinigai, tačiau juos paskirsto Lietuvos institucijos – ŠMM, LMT. Taigi mokslininkams patogu konkuruoti nacionaliniu mastu, nereikia dalyvauti Europos mokslininkų konkurencinėje kovoje. Žinoma, tai, kad jie neišeina į platesnius vandenis, kenkia tyrimų kokybei ir pritraukiamų pinigų kiekiui“, – polinkio remtis vietiniu finansavimu žalą paaiškina R.Reimeris.

Vis dėlto atskiriems vertintiems vienetams galima taikyti toli gražu ne visas kritikos strėles. Nors aukščiausio galutinio balo – penketo Lietuvoje negavo nė viena institucija, penktadalis vertintų vienetų gavo ketvertą ir buvo pripažinti stipriais tarptautiniais žaidėjais, turinčiais stiprų plėtros potencialą.

Daugiausiai aukščiausių įvertinimų yra fizinių ir medicinos mokslų srityse, o štai socialinių ir humanitarinių mokslų galutiniai balai pastebimai mažesni. Jei rezultatus išdėliotume MOSTA sudarytoje kreivėje pagal mokslinių tyrimų kokybę ir vadybą, socialinių mokslų kryptyje visi vertinti vienetai atsiduria neaiškios ateities lauke, daugiausiai, 3 balus, čia pelno ISM akademiniai darbuotojai, Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, Lietuvos sporto universiteto Sporto edukologijos fakultetas, Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos, Socialinių mokslų fakultetai, Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetas, Šiaulių universiteto edukologijos kryptis.

Humanitarinių mokslų srityje pasiskirstymas tolygesnis: gerų vertinimų sulaukė Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Lietuvos istorijos institutas, Vytauto Didžiojo universiteto menotyros mokslo kryptis, VU Istorijos fakultetas, VU kalbos ir literatūros mokslai.

Atrodytų, skirtinga fizinių, medicinos mokslų padėtis paaiškinama šių mokslų tyrimų pritaikymu rinkoje, paklausa versle, tačiau MOSTA Inovacijų politikos analizės skyriaus vedėjas paaiškina, kad socialinių mokslų, nors ir specifinių, negalima pateisinti vien tokiu argumentu.

Pasak jo, humanitariniai ir socialiniai mokslai nebūtinai turi būti pritaikomi, „parduodami“ rinkoje, bet būtinai turi spręsti kokias nors socialines problemas. O dabar šių sričių atstovai lyg ir bando nagrinėti problemas, skatinti jų sprendimą, tačiau neretai veikia pernelyg uždarai ir viską, ką sukuria, skelbia tik lietuvių kalba ir tik savo bendruomenėje. R.Reimeris paaiškina, kad dėl tokio užsiskleidimo nukenčia Lietuva, nes jei Lietuvos ambasadoriai tarptautinėje akademinėje bendruomenėje – socialinių ir humanitarinių mokslų atstovai nesiima pristatyti darbų apie valstybės istoriją, kultūrą, identitetą, šių temų imasi kitų šalių tyrėjai, ir šalies istorija kartais iškraipoma.

„Negali būti taip, kad mokslininkas sugaišo kažkiek valandų jam įdomiam darbui, už kurį sumokėjo valstybė, jis sužinojo tai, kas jam įdomu, bet niekas kitas to nepamatė, jo tyrimas nesukėlė jokių diskusijų, nepasiūlė problemos sprendimo būdų. Specifinių humanitarinių ir socialinių mokslų atstovai nebūtinai tiesiogiai uždirba pinigus – jie sprendžia problemas, tiria visuomenę, skatina veikti. Tad šį poveikį jų darbai tikrai galėtų turėti, bet kol kas jis per menkas“, – komentuoja R.Reimeris.

E.Stumbrys pasakoja, kad užsienio ekspertus, vertinusius Lietuvos mokslo institucijas, nustebino nacionalinių mokslo žurnalų gausa. Kai kuriais atvejais savas mokslo žurnalas institucijai garbės nedaro, nes galima pamanyti, kad ji neturi ko pasiūlyti pripažintiems tarptautiniams aukšto citavimo indekso moksliniams žurnalams. LMT atstovas priduria, kad „nematomiems“ socialinių ir humanitarinių mokslų atstovams patariama integruotis į tarptautinę erdvę, jungiantis į tinklus ir pasiūlant tarptautinei bendruomenei platesnius tyrimus, apimančius regiono – ne tik 3 mln. gyventojų problematiką. Dabar, ypač socialinių mokslų srityje, kur kas populiariau spausdinti monografijas, o ne straipsnius tarptautinėje mokslinėje spaudoje. Tokia socialinių mokslų monografijų „liga“ užsienio ekspertus, E.Stumbrio žodžiais, nustebino, nes šiuo požiūriu socialiniai mokslai, nors ir specifiniai, niekuo nesiskiria nuo, pavyzdžiui, gamtos mokslų.

„Jei mokslininkai jungtųsi į tinklus, jų darbai būtų įdomūs ir pastebimi. Tinklinėms struktūroms integruotis į pasaulinį mokslą gerokai lengviau nei vienam mokslininkui ar jų grupelei. Socialinių mokslų požiūriu Lietuvos aprėptis yra per maža, bet, pavyzdžiui, jei su kaimynėmis – Estija, Latvija, Čekija, Lenkija ir kitomis šalimis nagrinėjame virsmo iš socializmo į kapitalizmo temą, pristatome palyginamąjį tyrimą, atsiveria visai kiti horizontai“, – komentuoja E.Stumbrys.

Vis dėlto apčiuopiamesnio, rinkoje „parduodamo“ mokslo kryptyse žvaigždžių su žymiu plėtros potencialu Lietuvoje netrūksta jau dabar. Pavyzdžiui, gerais balais (4–5) visose penkiose srityse buvo įvertinti Fizinių ir technologijos mokslų centro (FTMC) optoelektronika ir lazeriai, visose srityse 4 balus, išskyrus trejetą už infrastruktūrą, pelnė VU Fizikos fakultetas. Medicinos mokslų srityje laurus nuskynė trys Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) padaliniai – Neuromokslų ir Kardiologijos institutai, Medicinos fakultetas (klinikinė medicina), VU Medicinos fakultetas. Biomokslų srityje iškilo Vytauto Didžiojo universiteto Biomedicinos mokslų sritis, pelniusi 4 balus, Klaipėdos universiteto Jūros mokslų ir technologijų mokslų jungtinis padalinys, taip pat įvertintas aukščiausiu galutiniu balu (4). O, pavyzdžiui, kito regioninio universiteto – Šiaulių toje pačioje kryptyje vertinti biomedicinos ir žemės ūkio mokslai gavo 2 balus.

FTMC direktorius prof. habil. dr. Gintaras Valušis sako, kad naujausio tyrimo išvados daugiausia tik patvirtino FTMC jau žinomus dalykus: buvo aišku, jog optoelektronika ir lazeriai yra pirmaujančios sritys, o jų lyderiai, FTMC mokslininkai, matomi pasaulyje. FTMC viduje žinojo ir apie santykinai silpnesnes sritis: tyrime Chemijos institutas buvo įvertintas 3 balais, o FTMC medžiagų mokslas – 2 balais. Vis dėlto, G.Valušio teigimu, 2 balais įvertinto medžiagų mokslo elektros inžinerijos skyriuje dirba labiausiai cituojamas Lietuvos mokslininkas, pasaulinio lygio žvaigždė prof. habil. dr. Kęstutis Pyragas. Todėl FTMC vadovas svarsto, jog tokie ir panašūs pavyzdžiai rodo, kad kai kurie nedidelių mokslininkų grupių atliekami nedideli, bet labai svarbūs projektai bendroje vertinimo panoramoje išnyksta.

„Tarp chemikų iš dalies vyksta kartų kaita, todėl moksliniu požiūriu galėjome „nukentėti“. Kita vertus, chemikai labai stiprūs taikomuoju, verslo užsakymų pobūdžiu. Tai reiškia, kad jei žmonių skaičius yra ribotas, jie negali vienu metu visko daryti taip pat gerai – kurti mokslo ir atlikti verslo užsakymų. Tai sudėtinga. Manau, kad bendras tokių centrų kaip FTMC, kurių pobūdis labiau taikomasis, įvertinimas turėtų būti paremtas ne tik moksliniais straipsniais, bet ir projektine veikla, kitais kriterijais. Juk verslas yra reiklus, pinigai uždirbami sunkiai, taigi tokie įsipareigojimai kai kuriais atvejais gali atsiliepti mokslinių tyrimų kokybei“, – FTMC vertintų vienetų skirtumus paaiškina G.Valušis.

2012–2014 m. vien FTMC lazerių skyrius su įmone „Ekspla“ turėjo daugiau kaip 600 tūkst. Lt vertės sutarčių, su įmone „Altecha“ jų vertė siekė per 520 tūkst. Lt.

FTMC vadovas centro tyrėjus vadina „projektiniais“ ir svarsto, kad mokslininkų grupėms būtų sunku įsivaizduoti kasdienį savo darbą neturint jokio projekto, tarptautinės konferencijos ar lėšų reikalingoms medžiagoms įsigyti. Pavyzdžiui, FTMC koordinuoja ES 7FP programos 11 mln. eurų vertės projektą „Taikomųjų tyrimų laboratorijų centras pramonei skirtos lazerinės įrangos įvertinimui“ (APPOLO), kuriam vadovauja dr. Gediminas Račiukaitis, o Optoelektronikos skyriaus vadovas prof. habil. dr. Arūnas Krotkus su grupe, dalyvaudami programoje, atkreipė pasaulio mokslo spaudos dėmesį sukūrę naujos kartos GaAsBi puslaidininkinius lazerius. Šio projekto vertė – per 320 tūkst. eurų.

„Lietuviški lazeriai ateina į industriją, tai, ką bando daryti G.Račiukaitis, yra labiau ne pačių lazerių kūrimas, bet jų taikymas. Optoelektronikoje apskritai vyrauja vientisa prietaiso ar koncepcijos idėja, pavyzdžiui, saugumo sistemos ar infraraudonoji spektroskopija, kuriai reikia ir puslaidininkių lazerių, ir specialios optikos komponentų, ir mokėti užrašyti vaizdus, ir atpažinti medžiagas. Taigi kuriasi visa serija mūsų tyrimų, kurie ir apauga skirtinga veikla“, – komentuoja G.Valušis ir priduria, kad kai bendruomenėje yra pasaulinio mokslo žvaigždžių, iš užsienio grįžusių jaunų tyrėjų, bendradarbiavimo su verslu, atsiranda kažkas tokio, ką daro kūrybingi žmonės, nuolat aptariantys pasaulinio mokslo aktualijas ir besistengiantys spėti kartu su juo.

„Netrukus atidarysime LITEK klasterį, kuriame yra gausybė lazerių įmonių, – tai mokslo ir verslo sąveikos pavyzdys. Kita vertus, kai mokslo ir verslo bendradarbiavimas įsisuka taip stipriai, kyla pavojus, kad išseks mokslas, juk reikia stiprių mokslininkų grupių, kurios užsiimtų fundamentiniais tyrimais, palaikančiais aukštą mokslo lygį“, – apie FTMC partnerystę su šalies verslu pasakoja G.Valušis.

LSMU, kurio trys vertinti vienetai gavo aukščiausius galutinius balus (4) mokslo prorektorė prof. habil. dr. Vaiva Lesauskaitė įsitikinusi, kad pirmasis bruožas, kuriuo pasižymi visi vertinti vienetai, yra kokybiškas mokslas – mokslinės publikacijos prestižiniuose pasaulio mokslo leidiniuose, aukšti jų citavimo indeksai, gera mokslinė infrastruktūra, be kurios savęs realizuoti negalėtų net ir puikūs mokslininkai.

Mokslo kokybę įvertinus ekspertams, jo konkurencingumą galima įvertinti ir universiteto požiūriu: 2014 m. LSMU tiesioginiai biudžeto asignavimai mokslui sudarė mažiau nei pusę, 38 proc. (2014 m. – 42 proc.), visų mokslui skirtų lėšų, likusią dalį LSMU laimėjo konkursuose. „Tai įrodo universitete kuriamo mokslo konkurencingumą: mūsų mokslininkai rengia gerus projektus ir geba pritraukti lėšų“, – apibendrina LSMU prorektorė.

Ji pabrėžia, kad visi padaliniai glaudžiai bendradarbiauja ir tarpusavyje, nes šiuolaikinis mokslas be kompleksinio požiūrio vargiai įmanomas. „Svarbus bruožas – glaudžios padalinių sąsajos su klinikine medicina, klinikine praktika. Visi tyrėjai – fundamentinių, klinikinių sričių mokslininkai dirba drauge. Taip generuojamos naujos idėjos, kurias galima panaudoti klinikinėje praktikoje, – komentuoja V.Lesauskaitė. – Šiuolaikiniame moksle būtinas kompleksinis požiūris, kai tą pačią problemą analizuoja biochemikai, biofizikai, epidemiologai, klinicistai.“

LSMU prorektorės teigimu, mokslinės veiklos palyginamasis tyrimas pasirodė esantis naujas todėl, kad visuose vertinimuose iki jo buvo vertinama universiteto, kaip institucijos, veikla, mokslas ir studijos. Šis tyrimas padalijo institucijų padalinius į vertinamuosius vienetus ir giliau vertino tik jų mokslą, atskirtą nuo studijų. V.Lesauskaitė sako, kad LSMU planuoja remtis jo rezultatais ir išvadomis priimdamas tolesnius vidinius sprendimus. Pavyzdžiui, viena iš rekomendacijų, kurią išgirdo visi trys ketvertais įvertinti LSMU vienetai, – daktaro disertacijas rengti anglų kalba.

Gabija Sabaliauskaitė

Shutterstock

Tapatybė. Palyginimo principu sukomponuotas „U-Multirank“ reitingas leidžia pačiam susidaryti universitetų reitingą. „U-Multirank“ padarė beprasmes iki tol buvusias varžybas siekti aukščiausių vietų universitetų turnyrinėse lentelėse. Nėra prasmės veržtis aukštyn vien dirbtinai gerinant tradiciškai reitinguose vertinamus veiklos rodiklius.

Lygiai prieš metus pasirodęs ir Europos Komisijos (EK) remiamas aukštųjų mokyklų reitingas „U-Multirank“, pagal surinktus balus išrikiuojantis aukštąsias mokyklas į bendrą eilę, savo patogumu ir pažangumu pranoko Šanchajaus universitetų reitingavimo sistemą, pasaulio universitetų reitingą „QS World University Rankings“, „Guardian“, „Times“ ir kitos įtakingos žiniasklaidos sudaromas geriausių universitetų eiles. Sugalvotas atskleisti Europos įvairovei, kuri yra jos stiprybė, „U-Multirank“ išlaikė savo liniją įprasminti universitetų unikalumą ir skirtybes, tačiau iš Europos marškinėlių jau išaugo. Antrajame projekto etape – per 1,8 tūkst. institucijų iš 83 valstybių: penktadalis institucijų iš JAV, 17 proc. – iš Azijos šalių.

Žinoma, „U-Multirank“ duomenys nėra gera žaliava tai žiniasklaidai, kuriai norėtųsi juos „apdoroti“ paprastai: antraštėse kelioms aukštosioms mokykloms užmaukšlinti karūną, pranešti, kas nusileido į žemas vietas, ir pirštu parodyti į prasčiausias aukštąsias mokyklas. Būtent tokio absoliutinimo ir supriešinančių bandymų žūtbūt „pelus atskirti nuo grūdų“ atsisakymas – didžiausia „U-Multirank“ vertybė.

Alternatyva, kurią pasiūlė „U-Multirank“, – ne geriausių ir blogiausių universitetų reitingas, suskirstantis skirtingo dydžio bei profilio universitetus į vieną bendrą eilę, o galimybė pačiam susidaryti savo aukštųjų mokyklų reitingą pagal asmeninius poreikius ir palyginti, kaip kuri aukštoji mokykla atrodo pagal skirtingas studijų kryptis arba skirtingus kriterijus – dėstymą ir mokymąsi (studijų), mokslinės veiklos, žinių perdavimo, tarptautiškumo, poveikio regionui. Iš viso šias kriterijų grupes sudaro 31 rodiklis. Pavyzdžiui, tarptautiškumas matuojamas studentų mobilumu, tarptautinėmis mokslinėmis publikacijomis ir kt., o mokslinę veiklą apibūdina citavimo indeksas, mokslinių publikacijų skaičius ir t.t. Kiekvienas iš 31 rodiklio patogiai grafiškai įvertinamas raidėmis nuo E iki A (aukščiausias A įvertinimas atitinka „labai gerai“, žemiausias E – „silpnai“).

Dinamiškas ir patogus internetinis įrankis leidžia universitetus apžiūrėti pagal kelias funkcijas: galima lyginti pasirinktus universitetus kaip institucijas, pagal norimas kriterijų grupes, galima pažiūrėti, kaip kurioms aukštosioms mokykloms sekasi konkrečiose septyniose studijų srityse – verslo studijų, elektros inžinerijos, mechanikos inžinerijos, fizikos (buvo vertinamos pirmame etape, pasirodė 2014 m. gegužę), medicinos, psichologijos ir kompiuterijos (prisidėjo antrame etape, 2015 m. balandį). Taip pat prieinamas ir kitas įrankis: pažiūrėti, kaip atrodo konkreti aukštoji mokykla, kai galima susipažinti net su jos siūlomomis studijų programomis (tomis, kurias institucija pateikė „U-Multirank“), taip pat pamatyti, kaip pagal skirtingas sritis jos rodikliai išsidėsto panašių institucijų kreivėje: kur didžiausia reikšmių koncentracija, koks vidurkis ir t.t.

„Šios sistemos niuansas yra tas, kad nepasakysi, kuris universitetas geriausias. „U-Multirank“ nesudaro geriausiųjų eilės, nesumuoja rodiklių, nes visi jie yra savarankiški: nė vienas iš 31 rodiklio neturi prioritetinės eilės, nors ir pristato skirtingas sritis, – svarbiausią europinio reitingo principą apžvelgia Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) direktorės pavaduotoja Laura Stračinskienė. – Jame pamatai aukštosios mokyklos profilį, strateginės veiklos kryptį. Svarbiausia, kad gali palyginti obuolius su obuoliais, o ne su slyvomis. „U–Multirank“ tikslas yra užtikrinti, kad pasirinkęs rūpimus aspektus pagal lyginamuosius pjūvius gausi informaciją apie tas institucijas, kurias gali palyginti. Kitaip tariant, čia nėra jokio bendro sąrašo ir jokių apibendrinimų.“

Jei jau labai knieti sudaryti bendrą reitingą, galima pasinaudoti funkcija, kuri išrikiuoja aukštąsias mokyklas pagal daugiausiai geriausių įvertinimų, tačiau bus skaičiuojami tik A įvertinimai. Vadinasi, jei konkreti institucija nepateikė duomenų, jų stygius įtakos rikiavimui pagal A rezultatus neturės.

Apie reitingo rengėjų tikslus pasakojanti L.Stračinskienė pabrėžia, kad „U-Multirank“ rengėjai deklaruoja siekiantys atskleisti institucijų įvairiapusiškumą, kurio įprasminti nepajėgdavo visi kiti reitingai, orientuoti į mokslinės veiklos vertinimą. Ne mažiau svarbus motyvas buvo visuomenės interesas. Pasak pašnekovės, reitingo organizatoriai, pripažinę, kad aukštųjų mokyklų reitingais domisi visuomenė, į juos reaguoja ir pačios institucijos, ir aukštojo mokslo aplinka apskritai, norėjo atsakyti į visuomenės susidomėjimą reitingais ir nutarė siekti pateikti teisingiausią bei reikalingiausią informaciją.

„Į dabar esančius reitingus įtraukiama tik maždaug 3 proc. visų pasaulio aukštojo mokslo institucijų. Europoje tai dažniausiai universitetai, kurie pirmauja vertinant mokslinius tyrimus, tačiau didžioji dalis studentų mokosi kitose institucijose. Reitingai vertina mokslinių tyrimų lygį, bet ignoruoja kitus svarbius aukštojo mokslo institucijų veiksnius, ypač mokymą ir mokymąsi“, – taip MOSTA periodiniame leidinyje „Agenda“ pernai „U-Multirank“ poreikį apibūdino Gero Federkeilas, „U-Multirank“ projekto koordinatorius.

„U-Multirank“ pateikiami absoliutūs skaičiai, o ne išvestiniai dydžiai – sudėtiniai balai ir t.t., todėl šios sistemos duomenys leidžia matyti realią situaciją. Be to, duomenys kone apie visus rodiklius pateikiami santykiu – procentine dalimi, todėl, pateikiant skaičius, priklausančius nuo bendro skaičiaus, institucijos dydžio, deramai galima pristatyti ir mažų, ir didelių institucijų padėtį.

„Dalis kitų reitingų yra gana subjektyvūs. Pavyzdžiui, 50 proc. vietos QS pasaulio universitetų reitinge lemia akademinė reputacija, kurią savo subjektyvia nuomone vertina išorės bendruomenė, darbdaviai. Be to, tradiciniuose reitinguose daugelis realių institucijos duomenų yra „po vandeniu“, jie nematomi. Tarkime, tame pačiame pasaulio universitetų reitinge galima pamatyti daugiausiai pirmų 300 aukštųjų mokyklų profilius, kai kuriuos jų įvertinimus. O „U-Multirank“ yra skaidrus: matomi realūs duomenys, o ne sukaupti taškai. Realūs duomenys pagal įvairius parametrus pateikiami bendroje atskaitos skalėje, todėl toks išdėstymas leidžia suvokti kitų institucijų rodiklius ir atrasti savo vietą tarp jų“, – metodikos ir duomenų pateikimo pranašumą aptaria Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) tarptautinių ryšių prorektorė dr. Asta Radzevičienė.

Pirmoji Lietuvos aukštoji mokykla, kuri dalyvavo dar bandomajame „U-Multirank“ projekte, buvo Vilniaus kolegija. Jos direktorius dr. Gintautas Bražiūnas sako, kad pažangi europinio reitingo metodika, priešingai nei tradicinių reitingų komponavimo principas, apsaugo ir nuo pavojaus dirbti vien dėl aukštesnės vietos reitinguose. Dirbinai keliant rodiklius, už kuriuos skiriama vieta reitinguose, bendra kokybės gerinimo sistema praranda prasmę.

„Tyrimai parodė, kad nors kai kurie reitingai vertinami su pašaipa ir ironija, aukštosios mokyklos į juos vis dėlto reaguoja: nors veidrodis ir kreivas, į jį vis tiek žiūrima. Taigi Europos universitetų asociacija, svarsčiusi šį klausimą, padarė išvadą, kad nereikėtų kreipti dėmesio į masinės žiniasklaidos rengiamus reitingus, nes, kaip rodo praktika, tada pradedama dirbti rodikliams ir apie jokią kokybės kultūros kūrimo sistemą negali būti nė kalbos“, – apie iškreiptą vaizdą pasakoja G.Bražiūnas.

Direktorius paaiškina, kad dėl šių priežasčių, kuriant „U-Multirank“ sistemą, ir buvo nutarta parodyti rodiklių reikšmes, bet šiukštu jų nesumuoti, nesudėti jokių bendrų balų ir nerikiuoti geriausiųjų eilės.

„Visa sistema paremta galimybe pamatyti, kas yra aukščiau vidurkio, kas žemiau, bet sumavimas yra klaida. Kitaip tariant, tai aukštosios mokyklos profilio parodymas pagal pasirinktus rodiklius. Galbūt studentas yra silpnas, jis nenori stoti į mokslo instituciją, todėl ieško universiteto, kuriame svarbiausia studijos ir galintys jam suteikti žinių dėstytojai“, – patogumą gauti informaciją pagal vartotojui aktualias sritis apžvelgia Vilniaus kolegijos vadovas.

Atrodytų, kriterijų grupės, juolab visi smulkesni rodikliai, tarpusavyje skiriasi savo turiniu ir verte: tarkime, aukštą citavimo indeksą „uždirbti“ sunkiau nei laiku studijas baigiančių bakalaurų procentinę dalį. Nepaisant to, pabrėžiama, kad visi rodikliai yra vienodai svarbūs ir jiems negalima skirti jokios pirmumo teisės.

Kaip pasakoja „Veido“ kalbinti pašnekovai, reitingo metodikos galimybių studijos buvo rengiamos nuo 2008 m., o per tą laiką dėl kiekvieno rodiklio detaliai diskutavo ekspertai – CHERPA aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų institucijų konsorciumas, kuriam vadovavo Aukštojo mokslo centras (CHE, Vokietija), Aukštojo mokslo politikos tyrimų centras (CHEPS, Nyderlandai), pačios aukštosios mokyklos. Pavyzdžiui, vien institucijos tarptautiškumui iliustruoti buvo pasirinkti 186 rodikliai.

L.Stračinskienės teigimu, „U-Multirank“ rengėjai viliasi, kad dalyvaujančioms valstybėms aktualūs visi rodikliai, aukštojo mokslo institucija pati pasirenka, apie kokias kryptis pateikti duomenis, taip pat pati sprendžia ir kokias sritis tobulinti. Juolab studentas pats renkasi, kas jam svarbiau: galbūt jis nori studijuoti universitete, kuris nedemonstruoja pačių geriausių mokslinės veiklos pasiekimų, bet didžiausią dėmesį skiria bakalauro studijoms. Taigi vienintelis ir svarbiausias tokios metodikos argumentas – galimybė rinktis pačiam. Bet kokiu atveju, kad ir kokius rodiklius pasirinks „U-Multirank“ įrankyje, naudos gauna kelios suinteresuotos šalys – visuomenė, studentas, institucija ir valstybė, turinti progą įvertinti savo universitetų situaciją, bendrą vietą tarptautinėje panoramoje.

„Trumpai tariant, jei niekada negalvojai studijuoti X universitete, pasidomėjęs rūpimais klausimais „U-Multirank“, galbūt jį ir pasirinksi, – apibendrina L.Stračinskienė. – Vertybė yra ta, kad jame nėra svarbiausių rodiklių. O jei tokių bandoma ieškoti arba stengiamasi informacijos srautą pakreipti kažkuria linkme, šis įrankis praranda prasmę.“

„U-Multirank“ duomenų turinys ir patogus jų pateikimo formatas – dinamiškas internetinis įrankis, leidžiantis susipažinti su skirtinga informacija vienoje vietoje, yra proveržis informacijos apie aukštojo mokslo institucijas sraute. Įprastai informacijos apie studijų, mokslo ir bet kokius kitus rodiklius reikia ieškoti. „Veido“ pašnekovai vardija institucijas, kurios kaupia ir sistemina tam tikrus duomenis. AIKOS sistemoje galima rasti institucijų sąrašą, studentų skaičius, daug duomenų apie konkrečias sritis, atsižvelgiant į aktualią tematiką, pateikia ir MOSTA. Na, o pagrindinis informacijos šaltinis – pačių aukštųjų mokyklų pateikiama informacija. Tiesa, ir „U-Multirank“ informaciją pateikia pačios aukštosios mokyklos, galinčios pasirinkti, kurių studijų krypčių vertinime dalyvauti. Tačiau viena yra universiteto lankstinuke perskaityti, kad kasmet dešimtadalis studentų išvyksta pasimokyti svetur, ir kas kita pamatyti, daug ar mažai tie 10 proc. išvykstančių studentų yra panašiose aukštosiose mokyklose ar konkrečiose jų studijų kryptyse.

„Daug informacijos buvo prieinama ir Lietuvoje, įrankių tam turime. Tačiau „U-Multirank“ atveju valia supažindinti su veikla, informacija yra išreikšta pačios institucijos. Lietuvoje visose srityse galime gauti duomenų apie metinius rezultatus, stojamuosius balus, efektyvumą ir kt., bet šiuo atveju mes kalbame apie tarptautinę erdvę, pasaulinę pasiūlą“, – paaiškina MOSTA atstovė L.Stračinskienė.

Nepamainomas šis įrankis ir pačioms aukštosioms mokykloms, kurie gali įvertinti savo rezultatus, juos palyginti su kolegų pasiekimais ir kurti strategiją, kaip tobulinti atskiras sritis. Dar svarbiau siekiantiems pagerinti savo studijų ir mokslo kokybę yra plati reitingo geografija, leidžianti Lietuvos aukštosioms mokykloms suvokti savo vietą tarptautinėje – Europos ar pasaulio universitetų erdvėje. „U-Multirank“ sistema, kurios kilmę kai kurie ekspertai tiesiogiai siejo su atsvara JAV ir Azijos universitetams, jau peraugo Europos ribas. „Tai tarptautinis, o ne europinis įrankis. 21 proc. institucijų yra JAV, 17 proc. – Azijos šalyse“, – patikslina MOSTA direktorės pavaduotoja.

Atrodo, kad pačios aukštojo mokslo institucijos, kurios aktyviai jungiasi prie „U-Multirank“ tinklo, taip pat aktyviai linkusios naudotis ir jo medžiaga priimdamos sprendimus. Vilniaus kolegijos direktorius G.Bražiūnas, neseniai dalyvavęs metinėje Europos aukštojo mokslo institucijų asociacijos (EURASHE) konferencijoje, pasakoja, kad renginyje buvo pristatyti aukštųjų mokyklų apklausos rezultatai, kaip universitetai vertina „U-Multirank“. Pasirodo, 60 proc. universitetų teigė pasinaudosiantys jo medžiaga partnerių paieškai ar vidiniams sprendimams, 30 proc. teigė dar svarstantys, kaip panaudoti šiuos duomenis, o 10 proc. sakė, kad į „U-Multirank“ duomenis nereaguos ir niekaip jų nepanaudos.

Lietuvos aukštosios mokyklos gali numanyti, kokią vietą užima regione ar Europoje, bet, ko gero, sunkiai įsivaizduoja savo pozicijas pasaulinėje aukštojo mokslo erdvėje. „U-Multirank“, kaip tikina „Veido“ pašnekovai, vertingas ir tarptautinei partnerių paieškai, pačių Lietuvos aukštųjų mokyklų pokyčiams, integracijai į europinę aukštojo mokslo erdvę.

„Ši sistema, mano nuomone, yra labai gera galimybė Lietuvai, kurios, kaip šalies, pozicija pasaulio aukštojo mokslo erdvėje yra neaiški. Vertinant Europos mastu, žinome, kokią vietą užima mūsų aukštasis mokslas, kokių galimybių jis turi. Tačiau jam vis labiau globalėjant, skverbiantis į Azijos, Pietų Amerikos šalis, reikia pasakyti pasauliui, kas tu esi, kokia yra ši aukštojo mokslo institucija. „U-Multirank“ ir yra priemonė tą tapatybę parodyti. Galime pykti, ignoruoti faktą, kad sudaroma daug įvairių reitingų, tačiau ši per pasaulį besiritanti mada ir toks savęs pozicionavimo būdas neišvengiamas. Taip gali atskleisti stipriąsias savo savybes“, – svarsto VGTU prorektorė A.Radzevičienė ir priduria, kad „U-Multirank“ yra ne faktus konstatuojantis reitingas, bet darbo priemonė aukštajai mokyklai, padedanti priimti sprendimus, kurti strategiją.

Pasak jos, tai strateginio valdymo priemonė. Pavyzdžiui, aukštoji mokykla, pamačiusi platų spektrą parametrų, gali planuoti, kaip toliau sieks gerų rezultatų prioritetinėse srityse. „Pavyzdžiui,  šiuo metu visoms aukštosioms mokykloms aktualu būti matomoms regione. Ši sritis svarbi ir VGTU, todėl paskelbus naujausius „U-Multirank“ duomenis galėjome įvertinti, ar pasiteisino mūsų pastangos. Paaiškėjo, kad pagal poveikio regionui kriterijų grupę trys iš penkių šios srities įvertinimų buvo A. vadinasi, gerai suprantame ir vykdome šią savo misiją“, – universiteto įžvalgas aptaria prorektorė.

Ji pasakoja, kad būtent „U-Multirank“ duomenys paskatino vidinius debatus ir planuojamą sprendimą – didinti anglų kalba vykdomų magistrantūros studijų programų skaičių aktualioje tarptautiškumo srityje.

Paklausta, ar VGTU ieškojo „atitikmenų“, panašių užsienio universitetų, A.Radzevičienė sako, kad rasti tikslius universitetus vargiai įmanoma, nes „U-Multirank“ suteikia laisvę panašius kolegas rinktis pagal 31 kriterijų iš 1,8 tūkst. dalyvių, vertinant penkias veiklos sritis.

„Panašūs veiklos bruožai geriausiai išryškėja atskirose vertinimo srityse, dar tiksliau – vertinant pagal atskirus kriterijus. Matome VGTU veiklos profilį panašų į mūsų partnerių – RMIT (Australija), Turino technikos universiteto (Italija), Aalto universiteto (Suomija), Dublino universiteto (Airija), ypač ir regioninio įsitraukimo, poveikio regionui srityse“, – vardija VGTU tarptautinių ryšių prorektorė.

„Manau, kad „U-Multirank“ pakeis situaciją, atsiras jungtinės studijų programos, partnerystė, kursis jungtinis mokslas. Juk jei bendradarbiausi su tomis organizacijomis, kurių prioritetas yra žinios, gebėjimai, išsilavinimas, savaime keisiesi ir pats. Juk užmegzti bendradarbiavimą su geromis institucijomis nėra lengva: jos taip pat atsakingai vertina ir renkasi partnerius“, – prognozuoja MOSTA direktorės pavaduotoja L.Stračinskienė ir priduria, kad sekdamos savo rodiklius „U-Multirank“ aukštosios mokyklos gali analizuoti rodiklių prastėjimą ar gerėjimą ir ieškoti pokyčių priežasčių.

„U-Multirank“ duomenys reikšmingi ir sprendimų priėmėjams. Tiesa, įrankio nauda valstybei, kaip primena „Veido“ kalbinti pašnekovai, priklauso nuo jos įsitraukimo, investicijų,. Be to, neaišku, ar ilgainiui pačios reitinge dalyvaujančios institucijos ar valstybės neturės prisidėti prie šios sistemos rengimo.

Planuojama, kad dabar septynias studijų kryptis siūlantis palyginti įrankis trečiame etape pridės dar penkias: matematiką, biologiją, chemiją, istoriją, sociologiją ir socialinį darbą, ragins nuolat atnaujinti vertinamus rodiklius. Vis dėlto neaišku, kas užtikrins jo tęstinumą. L.Stračinskienė pasakoja, kad jau pirmuoju „U-Multirank“ kūrimo etapu institucijos svarstė, kokia ateitis laukia pažangaus projekto, kai baigsis jam numatyta EK komisijos parama. Klausimas, kas prisiims naštą – valstybė ar institucija, yra atviras.

Pasirodo, „U-Multirank“, kuriam 2014–2017 m. numatyta 4 mln. eurų EK parama, kūrėjai jau mąsto apie finansinį ateities scenarijų, nes vėlų rudenį visoms dalyvaujančioms institucijoms išsiuntė anketą su klausimu, ar šios įsivaizduoja „U-Multirank“ ateitį, jei būtų taikomas narystės mokestis.

„Akivaizdu, kad kaupiami duomenys ir bandoma kurti alternatyvią EK finansavimui strategiją. Juolab kad šis reitingas nebėra vien Europos, jis vis labiau tampa pasaulinis, – komentuoja VGTU prorektorė. – Nors narystės mokesčio idėją galima vertinti kontroversiškai. Jei reitingas linkęs pats save išlaikyti, generuoti pajamas, įprastai tokiu atveju plečiamas perkamų paslaugų paketas, dingsta grynumas. Ilgainiui, priklausomai nuo finansavimo šaltinių, gali atsirasti informacijos prieinamumo klausimas. Nežinia, ar tokia praktika būtų gera, nes dabar atvirumas, dialogas ir yra ta geroji praktika, kuria pasižymi „U-Multirank“.“

Vis dėlto kai kurie ekspertai šio reitingo duomenų tikslumu abejoja jau dabar: esą negalima patikrinti visų universitetų, o jie gali nurodyti tokius skaičius, kokius tik nori. Tačiau, „Veido“ kalbintų pašnekovų tikinimu, šios abejonės mažai pagrįstos. „U-Multirank“ naudojasi bent kelių šaltinių duomenimis – ne vien institucijos, kuri juos pateikia.

Pavyzdžiui, Kembridžo ir Oksfordo universitetai „U-Multirank“ nedalyvauja. Kyla klausimas, kodėl elitiniai universitetai nelinkę atvirai pasakoti apie savo veiklą, bet faktas, kad dalis duomenų – mokslinės veiklos, žinių perdavimo – prieinami kitais kanalais, todėl informacijos apie šias lyderių kalves atsirado ir „U-Multirank“.

„Naudojami įvairūs šaltiniai: klausimynas institucijoms, studentų apklausa, „Thomson Reuters“ duomenų bazė ir t.t. Kadangi kalbėjausi su specialistais, kurie apdoroja duomenis, iš jų žinau, kad gauti skaičiai lyginami su kitų šaltinių, pavyzdžiui, Eurostato, duomenimis. Jei esama neatitikimų, duomenys grįžta į instituciją ir kiek įmanoma tikslinami. Žinoma, paklaida visada yra, bet nemanau, kad universitetai sąmoningai juos iškreiptų ir sakytų netiesą. O patys „U-Multirank“ rengėjai linkę nuolat tobulinti šį įrankį. Tarkime, dabar jie pripažino, kad dėl duomenų sudėtinga buvo lyginti studijų, dėstymo ir mokymosi sritis“, – komentuoja MOSTA direktorės pavaduotoja.

Kad neatitikimų gali būti, įsitikinęs ir Vilniaus kolegijos direktorius G.Bražiūnas. Pavyzdžiui, nurodoma, kad studentų apklausa laikoma įvykusia, kai joje dalyvauja 10 proc. visų apklaustųjų, arba ne mažiau kaip 15 studentų. G.Bražiūnas skaičiuoja, kad yra aukštųjų mokyklų, kurios iš viso turi 15 studentų, vadinasi, dalyvavimas apklausoje bus šimtaprocentinis?

„Arba kitas rodiklis – kiek absolventų nuo įstojusiųjų baigia studijas. Gali rašyti realų skaičių, gali nurodyti, kad baigė visi. Žinoma, galbūt buvo 30 pirmakursių, 30 gavo ir baigimo pažymėjimus. Bet ar tai tikrai tie patys studentai? Juk nubyrėjimas yra, – pavyzdį pateikia didžiausios šalies kolegijos vadovas. – Galima suklysti, bet galima kitokius skaičius ir sąmoningai nurodyti. Juk mes apytikriai žinome vieni kitų skaičius, todėl galiu pasakyti, kad kai kurie kolegos blefuoja.“

Plačios „U-Multirank“ galimybės gauti informaciją apie rūpimas sritis ilgainiui turėtų keisti ir vartotojų – būsimų studentų, jų tėvų įpročius. Lietuvoje vyraujant kone visuotiniam aukštajam mokslui, kai didžiausia vertybe dalis jo siekiančiųjų laiko ne išsilavinimą, bet diplomą, daugiadimensis įrankis leis įvertinti aukštojo mokslo institucijos kokybę ir pagal kai kuriuos parametrus daryti prielaidas, kokia kultūra – diplomo ar išsilavinimo yra vyraujanti toje institucijoje.

Gabija Sabaliauskaitė

Įsipareigojimai. Lietuvos aukštojo mokslo kryptis, kaip ir už slenksčio laukiantys svarbiausi uždaviniai, nesiskiria nuo platesnės Europos aukštojo mokslo perspektyvos. Pastaraisiais metais išrinkti naujieji šalies universitetų rektoriai, kuriems jų bendruomenės patikėjo projektuoti ateities kryptį, laikosi vienos nuomonės: Lietuvos aukštasis mokslas negali formuotis nepriklausomai nuo globalių realijų. Todėl pasitikdami ateities pokyčius, jų gaires pašnekovai sieja su integracija, kai nuo geografinės nuorodos į Europos universitetų erdvę pereisime prie tikrosios integracijos – įtvirtinsime europinius standartus, kurie dabar vargiai tenkinami.

Užsienio žiniasklaida, gvildenanti aukštojo mokslo perspektyvas, įvardija kelis svarbiausius dėmenis: studijų kokybę, aplinką ar net kintančią metodiką, institucijų atsakomybę ir atskaitomybę bei finansinius klausimus, ypač aktualius tose valstybėse, kuriose aukštasis išsilavinimas neatsiejamas nuo paskolų naštos.

Panašias temas aptaria ir Lietuvos aukštųjų mokyklų vadovai: universitetai turės atsiliepti į studento lūkesčius ir gebėjimus, kone asmeniškai atsakyti už tai, kad įgūdžius ir žinias šis galės pritaikyti realiame gyvenime, pergalvoti mokymo metodus, jog šie užtikrintų ne tik diplomą, bet išsilavinimą.

„Pagal kokybinius rodiklius reikėtų priartėti prie vidutinio europinio standarto. Mūsų aukštajame moksle šiandien jis nėra toks prastas, bet ypač kokybės srityje dar tikrai yra ką nuveikti. O kai kuriose srityse dar turime darbų ne tik kiekybės požiūriu“, – įsitikinęs balandį inauguruotas naujasis didžiausios šalies aukštosios mokyklos Vilniaus universiteto (VU) rektorius prof. habil. dr. Artūras Žukauskas.

ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto (ISM) rektorius doc. dr. Alfredas Chmieliauskas įsitikinęs, kad Lietuvos aukštasis mokslas toliau formuosis pagal pasaulines tendencijas, kitaip ir būti negali. Procesai, artinantys lietuviškus mastelius prie užsienio standartų, kaip ir bet kokia integracija, vienodins sistemą, kurioje kiekviena institucija turės atrasti savitą identitetą, o tiek studentas, tiek universitetas – išsiugdyti atsakomybę.

„Institucijos, kurios nori išlikti, turės orientuotis į kokybę ir suformuoti ryškų identitetą. Tai organizacijų vadybos klasika. Jei visi siūlys tas pačias paslaugas ir galimybes, šiame žaidime išliks tos institucijos, kurios užtikrins išskirtinę kokybę ir aiškią tapatybę“, – tikina ISM rektorius.

Mykolo Romerio universiteto (MRU) rektoriumi išrinktas MRU Vadybos ir politikos fakulteto dekanas, buvęs švietimo ir mokslo ministras doc. dr. Algirdas Monkevičius mūsiškio aukštojo mokslo kryptį taip pat regi Europos šalių kontekste. Todėl, pasak jo, pasitinkant ateitį reikia remtis globaliomis tendencijomis, pasinaudoti bendra ES strategijos ir politikos srove. Pavyzdžiui, naudojantis ES parama projektams ne šiaip pasidalyti prieinamus išteklius, bet drauge su ES senbuvėmis įgyvendinti bendrus projektus, kuriuos vienija į aukštojo mokslo misiją orientuota kokybės sistema.

„Lietuva, galbūt dar nepriskiriama prie sėkmingai besitvarkančių senųjų narių, yra ES šalis, artėjanti prie jų gyvenimo kokybės standartais. Juk ES inicijuoja bendros erdvės kūrimo strategiją, kuri įtraukia ne tik nares, bet ir kitas šalis. Todėl Lietuvos aukštojo mokslo panašėjimas su kitomis ES valstybėmis ir suvienodėjimas pagal įvairius rodiklius yra neišvengiamas“, – prognozuoja A.Monkevičius.

Vis dėlto, nepaisant didžiausių stulpų, su kuriais siejama globali aukštojo mokslo vizija, Lietuva turi savų realijų ir atidėliojamų klausimų, su kuriais teks susidoroti.

VU rektorius A.Žukauskas primena, kad kai kurie klausimai, susiję su moksline veikla, tarptautiškumu, šiandien tik pradedami nagrinėti, o motyvai, kodėl, pavyzdžiui, studentai patraukia mokytis į mažai studijų ir mokslo kokybe besiskiriančius užsienio universitetus, tik pradedami aiškintis. Vadinasi, kad būtų galima projektuoti kryptį, ateities aukštojo mokslo strategiją, pirmiausia būtų pravartu išsiaiškinti dabartinę jo būklę, o nustačius „diagnozę“ – modeliuoti galimus sprendimo būdus.

„VU planuojame samdyti užsienio konsultantus, kurie pasakytų, kaip mūsų universitetas atrodo, palyginti su vidutiniu Europos universitetu. Šiandien turime daug tyrimų, ekspertizių, kurios tarpusavyje lygina Lietuvos universitetus, bet nematome, kaip atrodome Vakarų Europos kontekste“, – pastebi A.Žukauskas ir priduria, jog daugeliu klausimų, kad integruotumės į Europos aukštojo mokslo erdvę, tik pradedama dirbti.

Nepaisant to, atsakyti į juos, pasiekti tą erdvę reikės, kaip ir patraukti tarptautinių studentų dėmesį. „O tam tikro protų importo neišvengsime dėl prastos demografinės situacijos“, – lietuviškas demografines realijas primena VU rektorius.

Jis svarsto, kad abiturientų mažėjimas gali lemti ir kitą iššūkį: studijuoti bus priimami vis prastesni studentai. Tiesa, siekiant geresnio būsimų studentų pasirengimo studijuoti, šiemet pirmą kartą dalis šalies aukštųjų mokyklų įtvirtino minimalią kartelę, kurios nepasiekusių pretendentų studijuoti nepriims. Kol kas ambicingiausią trijų balų ribą pasirinkusio universiteto vadovas sako, kad planuojama įtvirtinti skirtingą stojamąjį balą pagal studijų kryptis. Esą jų įvairumas lemia tai, kad ne visose kryptyse mokyklos pažymius galima laikyti lemiamu rodikliu.

„Tarkime, yra studijų krypčių, kuriose reikia ypač gabių žmonių, nes pagrindinis vartotojas ar sritis yra aukštosios, kūrybinės technologijos. Tačiau yra ir tokių sričių, kuriose motyvacija tikrai svarbesnė už mokyklos balus. Pavyzdžiui, socialinį darbą gali pasirinkti geriausias mokinys, bet jei jis stokos vidinės motyvacijos, šias studijas pasirinks penktu pageidavimu, vargiai taps geru specialistu“, – iliustruoja A.Žukauskas ir priduria, kad papildomų balų priimant studijuoti būtų prasminga skirti ir už tam tikrus gebėjimus ar prigimtines savybes.

„Gali kiek nori mokyti verslumo dešimtukininką, bet jei jis, net ir turėdamas aukščiausius balus, neturės prigimtinės verslumo gyslelės, nieko iš to neišeis. Kalbant apskritai, priėmimo studijuoti sistemą reikia tobulinti: šiandien joje yra problemų“, – apibendrina A.Žukauskas.

Paklaustas, ar demografiniai rodikliai ateityje pagaliau lems universitetų skaičiaus mažėjimą, VU rektorius perspėja, kad prieš kalbant apie universitetų tinklo pokyčius reikėtų išspręsti finansinius klausimus. Jei finansavimo sistema būtų deramai sutvarkyta, kai kurie universitetai, neužtikrinantys reikiamo studijų lygio, tiesiog neišliktų. O jei universitetų mažinimas ir jų jungimas būtų vykdomas prievarta, nuleistas „iš viršaus“, tik kiltų konfliktų.

Rektorius primena Danijos pavyzdį, kai universitetų tarybos buvo įgaliotos tarpusavyje ieškoti susijungimo naudos ir susitarti. „Manau, šio tikslo reikia siekti natūraliai. Pirmiausia finansavimo sistema turi būti tokia, kad universitetai, kurie nėra panašūs į universitetus, neturėtų išlikti. Turi būti finansuojamos tik aukštos kokybės studijos, rimtai finansuojamas mokslas, kad universitetai, gaunantys įgyvendinti mokslinius projektus, iš to laimėtų daugiau. Pavyzdžiui, šiandien pridėtinių išlaidų problema nesutvarkyta: universitetai, gaunantys daug mokslo projektų, yra alinami, o juk turėtų būti atvirkščiai, – svarsto A.Žukauskas. – Kad ir studijų kainos krepšelio optimizavimas: kodėl universitete, kuriame minimalus stojamasis balas yra 0,5, ir kitame, kuris stojantiesiems taiko 3 balų slenkstį, krepšelio kaina tokia pati? Viename gabiems jaunuoliams dėsto geri profesoriai, bet studijų kaina tokia pati kaip kito, kuris priima pusiau raštingus studentus, o jiems dėsto bet kas.“

Rektorius mano, kad ilgainiui į universitetus turėtų būti priimama mažiau studentų, o stojančiųjų struktūros persiskirstymas galbūt spręstų ir aukštųjų mokyklų tinklo išlaikymo problemas. A.Žukausko nuomone, nors Lietuvoje aukštasis išsilavinimas yra kone visuotinis, valstybei galbūt neverta investuoti į žmones, kurie negali būti lyderiai, juolab kad daugelyje išsivysčiusios ekonomikos šalių į universitetus studijuoti patraukia apie 20 proc. gyventojų. „Jei visi darbo rinkos dalyviai bus universitetuose išauginti lyderiai, ar liks kam dirbti: vadovų juk esti mažiau nei tų, kuriems reikia vadovauti“, – retoriškai klausia VU rektorius ir primena, kad yra ir kitų galimybių – profesinis rengimas, koleginės studijos, o ką jau kalbėti apie ateityje dar labiau įsivyrausiančią nuotolinių studijų galimybę.

„Mūsų universitetas orientuojasi į tuos 20 proc. abiturientų. Panašiai kaip pagal Pareto dėsnį, 20 proc. priežasčių lemia 80 proc. pasekmių. Tačiau yra ir kitos koncepcijos: pigus išsilavinimas, kai dėstyti ir mokytis galima internetu. Bet esu įsitikinęs, kad internetu elito nesukursi ir išsilavinimo nesuteiksi. Kažko išmokti, žinoma, galima, tačiau netikiu, kad internetu galima gauti kažką, kas vadinama išsilavinimu ir kultūra“, – teigia VU rektorius.

ISM rektorius A.Chmieliauskas, minintis studijų adekvatumo, aktualumo motyvus, pastebi, kad vienodėjant aukštajam mokslui didėja ir jo prieinamumas įvairiomis formomis. Tarkime, šimtmečiais aukštojo mokslo reiškinys ar paslauga buvo prieinama tik daliai studentų, kurie gaudavę žinių, nepasiekiamų daugumai. O šiandien šis vaizdas pasikeitęs kardinaliai: prieinamumas didėja, pasiūla ne tik vienodėja, bet ir darosi patogesnė – tai įrodo nuotolinių studijų galimybė. Virtualus mokymasis stiprina integraciją, nes formaliai studijuodamas vienoje institucijoje žmogus gali dalyvauti ir už tūkstančių kilometrų esančių geriausių pasaulio universitetų kursuose. A.Chmieliauskas pabrėžia, kad tokio ateities reiškinio svarbiausia įtaka yra ne atstumų trynimas, bet patogesnių alternatyvų sudarymas. Didėjančios galimybės leidžia studijuojančiajam pasirinkti patogų mokslų laiką ir formą.

Taigi tokiame fone A.Chmieliauskas primena didėjantį abipusės atsakomybės jausmą: atsakomybė pagrįsti savo motyvus tenka besirenkančiajam, tokią pat atsakomybę už stojančiojo lūkesčius prisiima ir institucija. „Trumpai tariant, raktiniai universitetų krypties žodžiai yra studijų aktualumas, adekvatumas (angl. ~relevance~), kaip tikslas, ir dalijimasis, atvirumas (angl. ~sharing~), kaip priemonė tam tikslui pasiekti“, – apibendrina ISM rektorius.

Jis paaiškina, kad siekiantis pamatinio tikslo – aktualių, pritaikomų, šiuolaikiškų studijų universitetas pirmiausia turi pateisinti visų suinteresuotų šalių – studento, visuomenės, verslo, valstybės lūkesčius. „Studijų adekvatumas yra kelrodė žvaigždė, į kurią turi orientuotis aukštosios mokyklos. Šis tikslas, žinoma, daugialypis. Pavyzdžiui, iš darbdavių organizacijų atstovų dažnai girdime, kad universitetai nebūtinai gerai parengia specialistus profesijai, kita vertus, patys studentai nori vis konkrečiau įsivaizduoti, ką jie gaus studijuodami, ką veiks po studijų. Taigi nuolat girdėdamos skirtingas nuomones aukštojo mokslo institucijos turi į jas įsiklausyti, o būdų tam yra įvairių“, – komentuoja A.Chmieliauskas.

Kaip pagrindinę priemonę jis išskiria atvirumą: sistema turi būti panaši į dabar vyraujančius informacijos keitimosi, socialinių tinklų veikimo principus – paremta dalijimosi idėja. ISM vadovas sako, kad universitetas tokioje sistemoje šiandien užima tarpininko vaidmenį. O tam tarpininkui vien analizuoti skirtingus lūkesčius neužtenka: būtina visas šalis įtraukti ir į studijų, ir į mokslo procesus.

A.Chmieliauskas pastebi, kad suvienodėjusioje sistemoje ieškantys savito identiteto universitetai turi ir sugebėti jį pertekti suprantamai jaunam žmogui, gyvenančiam socialinių tinklų, informacijos dalijimosi kultūroje. Į kultūrą, kuri skiriasi nuo vienpusio transliavimo, aukštosios mokyklos turi įsitraukti ir kurdamos bei perduodamos žinias. „Jaunimas nebenori klausytis abstrakčių kalbų. Kiekviename susitikime su jaunimu išgirsime pageidavimą kalbėti konkrečiai, – primena ISM vadovas. – O dalijimasis nereiškia vien dėstytojų atvirumo studentams. Taip pat turime atsisakyti vienos tiesos ar vienintelio teisingo požiūrio.“

Tęsdamas individo atsakomybės pasirinkti ir institucijos atsakomybės už tą pasirinkimą liniją, A.Chmieliauskas kelia ir kitą klausimą: ką besirenkantysis nori gauti iš sistemos – konkrečią profesiją, ar tai, kas ilgą laiką buvo vadinama išsilavinimu. „Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: Lietuvos premjerai – buvę fizikai. Rinkdamasis studijas gali manyti, kad nori tapti tos srities specialistu, bet gali galvoti ir kitaip: įvertinti neapibrėžtumą ir rinktis artimą sritį, kurios studijos pravers, kad ir ką gyvenime veiktum. Pagrindinis studijų tikslas – padėti išgyventi vis spartėjančių pokyčių sąlygomis, kai užsivėrus vienoms galimybėms atsiveria kitos“, – apie gebėjimų ir siekiamos savirealizacijos derinį kalba A.Chmieliauskas.

MRU rektoriumi išrinktas A.Monkevičius pastebi, kad jau dabar universitetai, formuojantys studijų programas, rengdami jų aprašus – kompetencijų, gebėjimų ir įgūdžių sąrašus, panašiai kaip daroma kitose šalyse, tariasi su darbdaviais, prognozuojančiais, kokių gebėjimų reikės ne tik šiandien. Suprantama, jog visas pasaulis sutinka su perspektyva, kad reikės vis mažiau siauro profilio specialybių, o gebėjimų rinkiniai, neapsiribojantys viena specialybe, taps neišvengiami. A.Monkevičius pabrėžia, kad ateityje pats žmogus galės sumodeliuoti tokį gebėjimų portfelį, kurio reikės jo savirealizacijai, taigi aukštoji mokykla, kaip ir visas aukštasis mokslas, nori to ar ne, bus priverstas skirti didesnį dėmesį asmeniui, prisitaikyti prie jo gebėjimų ir lūkesčių. Kitaip tariant, institucijos turės prisiimti atsakomybę, kad suteiks ne diplomą, bet parengs žmogų karjerai.

„Aukštoji mokykla turės dėmesingiau pasitikti žmogų ir kartu su juo įvertinti, kokios programos labiausiai atitinka sėkmingą jo asmenybės kryptį: kur jis mano galėsiąs realizuoti save, kuriose srityse jo savirealizacija būtų naudinga valstybei. Universitetas neturėtų sprausti žmogaus į tam tikrus rėmus, bet leisti jam susivokti ir užtikrinti paramą studijų metu, kad žinios, kompetencijos būtų siejamos su praktika, pritaikant visa tai darbui toje srityje, – prognozuoja MRU rektorius. – Reikia pabrėžti socialinio kapitalo svarbą – terpę bendravimui su darbdaviais, kurie dažniausiai yra ne kas kita, kaip to universiteto alumnai. Vadinasi, universitete atsiranda erdvė žmogui formuoti savo socialinį kapitalą – ugdyti gebėjimą dirbti komandoje, psichologiją, elgseną daugiatautėje aplinkoje. Tokioje aplinkoje tampa daug svarbiau susirasti žinių, o jų radus pritaikyti. Šis poreikis nesikeis, tik vis labiau didės.“

Kalbėdamas apie užsienio studentų pritraukimą, kuris, tikimasi, kompensuotų Lietuvos demografinius studentų praradimus, MRU vadovas neabejoja jog ne tik aukštoji mokykla, bet ir valstybė turi būti suinteresuota, kad proveržio kryptyse atsirastų kuo daugiau talentingų žmonių. Dėl bendro uždavinio pasinaudojant tarptautinėmis programomis, taikant atitinkamas mokesčių lengvatas reikia kviesti kuo daugiau studentų, jaunų doktorantų, tyrėjų.

„Dažnai kalbame apie tai, ko norime. Bet klausimas, kaip to pasiekti, yra ne mažiau svarbus, nors jį kartais bandoma apeiti. Apskritai reikia kalbėti apie aukštojo mokslo politiką, kaip viešąją politiką. Mano nuomone, svarbu tą ateitį matyti strategiškai. Galbūt dalis tų vizijų šiandien atrodo futuristinės, tačiau jos būtinos, nes kito kelio viešajame valdyme nėra. Svarbu, kad ta ateities strategija būtų suprantama kuo daugiau žmonių. Tarkime, suomiai, kalbėdami apie švietimo ir aukštojo mokslo plėtrą, sako, kad Suomija yra nuostabi šalis, bet ji verta būti nuostabiausia pasaulyje, o Estija turi dar trumpesnę ir suprantamesnę viziją – pralenkti Suomiją“, – krypties projektavimo svarbą apibendrina A.Monkevičius.

Savo vizijas „Veidui“ pateikę ir pagrindinius iššūkius įvardiję rektoriai Lietuvos aukštojo mokslo perspektyvą regi teigiamai. Jie sutaria, kad nors kai kurie sprendimai ar atidėliotos problemos pažers klausimų ateityje, nereikia pamiršti ir to, kas jau nuveikta. Juk tolesnės krypties paieškos neprasideda tuščiame lauke.

ISM vadovas A.Chmieliauskas pataria įvertinti jau pasiektus milžiniškus pokyčius ir drauge su Europos šalimis per pastarąjį dešimtmetį nuveiktus darbus, todėl modeliuojant ateities kryptį pirmiausia būtų vertinga atsisakyti „jaunesniojo brolio“ komplekso.

VU rektorius A.Žukauskas viliasi teigiamos perspektyvos ir priduria, kad pakilus gyvenimo lygiui mažės ir gyventojų nutekėjimas į užsienį grynai dėl materialinių priežasčių. Tuo metu kitus, kurie ieško studijų svetur vien todėl, kad ten geriau jaučiasi, atgal parvilios Lietuvos universitetai, tad vienintelis motyvas siekti išsilavinimo svetur liks vien tik noras pamatyti pasaulio ar įgyti tokią kvalifikaciją, kurios Lietuvoje nėra.

„Taip pat daugiau studentų atvyks pas mus. Jau pradėjome rengti medikus Vakarų Europos šalims, tad ateityje į Lietuvą kryps ir biotechnologijų, kitų sričių būsimų specialistų srautas. Sulauksime gabių studentų – ne tik tų, kurie reikalingi norint parodyti taškus už tarptautinį bendradarbiavimą. Studentų judėjimo asimetrija išsilygins, ir mūsų laukia geros ateities perspektyvos, jei vadovausimės tikrais dalykais, o ne akių dūmimu“, – prognozuoja A.Žukauskas.

Gabija Sabaliauskaitė

SMM

Permainos. Švietimo ir mokslo ministras prof. Dainius Pavalkis, projektuodamas aukštojo mokslo ateitį Lietuvoje, „Veidui“ išdėsto septynis svarbiausius pokyčius. Nors kai kurie šiandien dar sunkiai įsivaizduojami, praėjus dešimtmečiui apie kelis, o ne keliasdešimt universitetų, kelis, o ne keliasdešimt mokslo žurnalų kalbėsime jau nebe puse lūpų. Septynių pokyčių laimingas skaičius, tikėtina, ilgainiui lems daugiau sėkmės Lietuvos aukštajam mokslui.

VEIDAS: Kaip įsivaizduojate Lietuvos aukštojo mokslo sistemą po 15–20 metų: koks galėtų būti universitetų tinklas, jų kuriamo mokslo ir studijų kokybė?

D.P.: Pirmiausia manau, kad po 15–20 metų turėsime tris keturis įvairaus profilio universitetus Vilniuje, Kaune, galbūt ir Vakarų Lietuvoje, tačiau jų struktūra, veiklos pobūdis bus labai aiškus. Jei vienas universiteto padalinys vykdys socialinius mokslus, kitas to paties universiteto padalinys negalės vykdyti tų pačių socialinių mokslų programos. Dabar egzistuojančio dubliavimo ateityje likti neturėtų. Šiandien ypač socialinių mokslų srityje turime daug mažų mokslininkų grupių, kurios kuria ir mažą, praktiškai beveik nematomą produkciją.

Įsivaizduoju, kad ateityje mūsų mokslas taps globalesnis, moksliniai darbai bus rašomi Europos kalbomis. Dabar Lietuvos mokslinę veiklą vertinę tarptautiniai ekspertai negalėjo įvertinti 46 publikacijų, nes jos parašytos lietuviškai. Kai kurie mokslininkai tuo naudojasi: esą čia Lietuvoje jie labai geri.

Ketvirta, manau, kad ateityje turėsime du, tris, gal net keturis mokslo žurnalus, skirtus biomedicinai, fizikai, elektronikai, informacinėms technologijoms. Dabar jų turime gerokai per 50, bet jų kokybė yra nepakankama, jie nematomi tarptautinėje erdvėje. Nepaisant to, kad yra nematomi, Lietuvos mokslininkai renkasi pliusiukus už publikacijas, gauna grantus ir atrodo, kad viskas gerai. Bet nėra, nes mokslas yra globalus, vadinasi, jis turi būti matomas pasaulyje.

Taip pat galiu pasvajoti, kad po 15–20 metų universitetai susitars su valstybe. Bus aišku, ką ir kaip daro universitetai, kas pavyksta ir ką už tai jiems duoda valstybė. Šią nuostatą kaip tik ir bandome įtvirtinti nauja Mokslo ir studijų įstatymo redakcija. Sutartys su universitetais ilgainiui įtvirtins universitetų atskaitomybę pagal tam tikras taisykles, dėl kurių bus iš anksto susitarta.

Tiesą sakant, iš perdėtos mūsų universitetų autonomijos užsienio ekspertai, patys buvę rektoriais ir vadovavę autonomiškiems universitetams, švelniai tariant, šaipėsi. Šaipėsi, nes Lietuvoje universitetų autonomija suprantama panašiai kaip viduramžiais, kai universitetai buvo atskirti nuo Bažnyčios, kad galėtų nepriklausomai kurti mokslą. Pavyzdžiui, buvęs vieno Vokietijos universiteto rektorius, dabar išėjęs į pensiją ir dirbantis kaip ekspertas, pasakojo, kad kasmet turėdavo atsiskaityti ir universiteto, ir mokslo tarybai. Jis sakė: „Jei būčiau daręs kažką ne taip, mūsų autonomija būtų pasibaigusi tais pačiais metais. Mano karjera – taip pat.“

Tai reiškia, kad jei universitetas parengia gerus specialistus, kuria kokybišką mokslo produkciją, dirba su verslu, visuomene ar socialiniais partneriais, viskas yra gerai, jis atlieka savo misiją visuomenei, už kurią gauna valstybės pinigus. Jeigu taip nėra, jis gali egzistuoti, veikti, bet valstybės pinigus kaipmat praranda. Manau, Lietuvoje tokia nuostata kol kas sunkiai įsivaizduojama, bet po 15 metų panašios diskusijos tikrai galėtų kilti.

Na, o paskutinis dalykas, apie kurį galėčiau pasvajoti, – kad į universitetus studijuoti ateis 30–35 proc. žmonių, likusieji savo karjerą pradės nuo profesinio rengimo ir kartu su juo įgis vidurinį išsilavinimą. Dalis stojančiųjų į aukštąją mokyklą bus baigę profesines mokyklas, bet aiškiai žinos savo tikslą ir neis į universitetą ar kolegiją vien tam, kad gautų diplomą. Dažnai viešojoje erdvėje pašiepiama ar kritikuojama vadinamoji Z karta, manau, racionaliai ir pragmatiškai vertins ir mokslus, ir politinius procesus. Taigi jaunimas teikia gražesnės ateities viltį.

VEIDAS: Autonomijos teisė turėtų reikšti, kad universitetas yra savarankiškas susimokėti mokesčius, mažinti biurokratiją, lengviau priimti kitus jam reikalingus sprendimus. O kas, jūsų nuomone, šiuolaikinėmis sąlygomis yra universitetų autonomija – vertybė ar istorinė tradicija?

D.P.: Liūdna sakyti, bet jie to nedaro. Galbūt šiek tiek parodijuoju, bet universitetų šūkis, deja, yra toks: jūs mums duokite pinigų, o ką su jais daryti, mes autonomiškai nuspręsime patys. Nori nenori gali pajusti, kad tokios nuostatos laikosi net geri, efektyviai įsijungiantys į rinką, su verslu dirbantys universitetai. Autonomija turi dvi puses: jei nori valstybės pinigų, dalį autonomijos turi atiduoti.

VEIDAS: Lygiai prieš metus, svarstydamas apie aukštojo mokslo kryptį, „Veidui“ sakėte tikintis, kad sulauksime universitetų jungimosi procesų, kurie užtikrins geresnę kokybę, didesnį matomumą pasaulyje bei geresnes vietas reitinguose. Ar per praėjusius metus pamatėte tokių procesų?

D.P.: Pamatėme tik tai, kad jei nebus politinės valios jiems sujungti, nieko nebus. Ko gero, vienintelis kelias to pasiekti yra vadovautis Danijos, Švedijos pavyzdžiu ryžtis sujungti universitetus ir padaryti juos dideliais centrais. Taip pakyla mokslo lygis, sprendžiasi finansiniai klausimai, o tada universitetas tegu jau ir naudojasi autonomija, tvarkosi viduje. Dabar, kai kiekvienas universitetas grynai kaip rinkodaros priemonę siūlo panašią ar labai panašią studijų programą, drumsčia jaunų žmonių protus ir jausmus sakydamas, kad tik jų universitete ši specialybė yra nepakartojama, manau, ne visada elgiasi sąžiningai.

Prieš metus girdėjome trijų Kauno universitetų pareiškimus dėl jungimosi, Vilniaus universitetai kalbėjo apie konsorciumą, bet manau, kad jungtis jie negali dėl savo prigimties. Kas pjautų šaką, ant kurios sėdi? Juk universitetai turi vadovus, ką jau kalbėti apie rektorius, fakultetų dekanus, institutų direktorius, kurie, vadovaudami mažesniam ar didesniam, prastesniam ar geresniam padaliniui, jaučiasi esantys patys geriausi, o staiga pasirodo, kad mokyti kalbų į tą padalinį ateina kažkas iš kito universiteto, turintis geresnę patirtį.

Sujungti universitetus nebus lengva, nes jie patys to padaryti negali. Nemanau, kad be politinės diskusijos galėtume ko nors pasiekti. Žinau, kad šios kadencijos Seime universitetų jungimo klausimo nesvarstysime, tai jau sakiau prieš porą metų. Tačiau pats faktas, kad apie tokią galimybę jau diskutuoja visuomenė, pramonininkai, ją svarsto patys universitetai, yra teigiamas.

Praėjusią savaitę Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) pristatytas mokslo vertinimas parodė, kurie karalaičiai mokslo požiūriu yra nuogi. Ilgainiui tokių duomenų atsiras vis daugiau, sulaukiame ir Europos Komisijos „U-Multirank“ reitingavimo sistemos rezultatų apie studijas. Taigi universitetų mokslo ir studijų situaciją parodys objektyvūs duomenis, to vaizdo nelems vieno ar kito ministro simpatijos kažkuriam universitetui. Ir šį kartą įvertinti mokslo situacijos kvietėme nepriklausomus ekspertus, neturinčius jokio ryšio su Lietuva, net bendrų mokslinių publikacijų su Lietuvos autoriais.

VEIDAS: Ar galima tikėtis, kad artimiausiais metais mokslo padėtis ir vadyba bus vienas didžiausių iššūkių universitetams?

D.P.: Pagal mokslo finansavimą, ko gero, galima išskirti tris jo rūšis. Visose mokslų srityse turime užtikrinti tam tikrą potencialą, kad bakalaurai, magistrantai, doktorantai turėtų darbo ir būtų nauji ugdymo pedagogai, mokysiantys ateities kartas.

Kitą mokslo segmentą, kai žinios yra panaudojamos gamybai, technologijoms ir paverčiamos verslu, demonstruoja Kauno technologijos universitetas (KTU), Fizinių ir technologijos mokslų centras, žengiantys koja kojon su verslu, pramone, naujomis technologijomis.

Kitas klausimas, kiek turime turėti bazinio, tiriamojo mokslo, kuris būtų skirtas mokslo kūrimui, domėjimuisi, bet ne pakartojimui to, kas jau padaryta. Manau, kad ateityje kiekviena iš šių trijų sričių turėtų sudaryti po 30 proc. mokslo. Sakyti, kad reikia tik taikomojo mokslo, nes jei negalima jo pritaikyti, įdiegti, kaip girdime iš Ūkio ministerijos, pramonininkų, tai jis bevertis, yra neteisinga. Mums reikia ir mokslo infrastruktūros, reikalingos studijoms, taikomiesiems mokslams ir baziniams fundamentiniams mokslams.

VEIDAS: Sakoma, kad Europos universitetai pagaliau perima verslumo ugdymo metodus, kuriuos JAV universitetai taikė prieš 10 metų. Kaip sekasi Lietuvos universitetams: vis dar perimame Europos ar iškart taikome JAV patirtį?

D.P.: Universitetai nedirba kaip JAV. Bandymai kartoti JAV Stanfordo universiteto, MIT (Masačusetso technologijos instituto) patirtį neveikia ir, ko gero, neveiks. Kad ir kaip būtų, mes, europiečiai, esame labiau socialistai, o amerikiečiai – kapitalistai. Europoje vyrauja valstybės vaidmuo, šalių narių investicijos į mokslą, infrastruktūrą, o JAV plėtra paremta privačiu kapitalu. Valstybiniam europietiškam kapitalui konkuruoti su laisvu privačiu amerikietišku šansų beveik nėra.

Pavyzdžiui, privačioje kolegijoje kvadratinio metro ploto įrengimo, apdailos darbų kaina buvo apie 2,5 tūkst. Lt, o valstybinių universitetų tokios pat kokybės darbų kainos vidurkis, ko gero, būtų apie 5 tūkst. Lt. Klausimas, kodėl susidaro toks skirtumas? Jį lemia viešieji pirkimai, įvairios istorijos, valdiškas požiūris pastatyti daugiau ir brangiau, nei mažiau, bet efektyviau. Šioje vietoje mes ir pralošiame JAV, Pietų Korėjai ir net, ko gero, Kinijai. Per daug dalykų užkraunama valstybei, nors ji negali jų visų kontroliuoti. Bet tai yra ne tik Lietuvos, o visos Europos bėda.

VEIDAS: Tikitės, kad ateityje į aukštąsias mokyklas stos trečdalis abiturientų, kiti iš pradžių pasirinks profesinį mokymą. O kokie reikalavimai bus keliami tai daliai būsimų studentų: ar didės minimalus stojamasis balas, ar keisis studijų kokybė?

D.P.: Taip, Lietuvoje jau atsiranda profesinio ugdymo kultūra, pakeitusi senus stereotipus apie „profkes“. Tai be galo svarbu, nes Lietuvoje vidurinį išsilavinimą kartu su profesija įgyja apie 30 proc. žmonių, o Vokietijoje – per 50 proc., Austrijoje – gerokai per 70 proc. Neretai jaunam žmogui sunku nuspręsti, ką jis nori veikti, todėl galimybė padirbėti, kol apsispręs, labai naudinga. Juolab kad ketverius metus vis daugėja žmonių, baigusių universitetus, kolegijas ir einančių mokytis į profesines mokyklas. Taigi, nors mūsų ekonomika priskiriama prie išsivysčiusių, turime daugiausiai aukštąjį išsilavinimą turinčių gyventojų, ES masteliais vis tiek esame prie silpnesnių narių. Vadinasi, kažkas su mūsų sistema ne taip.

O stojamasis balas visoje studijų kokybės užtikrinimo sistemoje yra tik viena nedidelė dalis. Universitetai savo autonomija ginasi nuo visuomenės, todėl faktas, kad bent pusė universiteto tarybos narių dirba ne universitete, jau duoda teigiamą postūmį, kurį matėme ir per Vilniaus universiteto, ir per Klaipėdos universiteto rektoriaus rinkimus, žinome, kaip intensyviai dirba KTU taryba.

Kokybės motyvas – ne vien stojamasis balas: turime pamatuoti, ką universitetas priima ir už ką mes, kaip visuomenė, valstybė, mokame jam pinigus. Nesvarbu, ar tai privatūs, ar valdiški pinigai. Juk jei nusiperkame supuvusį greipfrutą, galime pasiskųsti vartotojų teisių gynėjams, o jei nusiperkame nieko vertą studijų programą, iš kurios diplomo juokiasi visi darbdaviai, nėra kam pasiskųsti.

Pavyzdžiui, net jei atitinki reikalavimus, įstoji į universitetą, bet grupėje mokosi keturi penki studentai, kokios tai studijos? Nei profesūra dirba su keliais studentais, nei jų studijų kokybė užtikrinama. Juk jei programų krypčių grupėje universitetas turi vieną profesorių, jis negali vykdyti tos krypties studijų. Jei įstatymas bus priimtas, tarsimės su universitetais, ko mokyti jie gali, o ko – ne. Tarkime, jei socialinio profilio universitetas nori dėstyti technologijų vadybą, jis nebent galės tartis su kitu universitetu, kuris dėstytų technologijas, o socialinių mokslų universitetui liktų vadybos dalis.

Kitas svarbus dalykas – absolventų kokybė: kaip jie įsidarbina, koks jų pirmas atlyginimas, kaip jie kyla karjeros laiptais. Absolventų kelią po studijų atskleis specialistų kvalifikacijų žemėlapis, tada ir pamatysime, ką visuomenei duoda aukštoji mokykla.

VEIDAS: Lietuva ne vieną šalį pralenkia studijų trukme. Ar per artimiausius metus studijos trumpės: ar bakalauro diplomą universitete bus galima įgyti ne per ketverius, o per trejus metus?

D.P.: Politinis sprendimas yra trumpinti studijas – gal ne iki trejų, o iki trejų su puse metų. Pažįstu daug žmonių, baigusių studijas užsienyje, ir galiu pasakyti, kad mūsiškiai per ketverius metus neišeina tokios programos, kuri kai kuriuose užsienio universitetuose ar koledžuose užtrunka dvejus. Žinoma, ten nėra laiko žaisti šachmatais. Klasikinis pavyzdys – Stokholmo aukštoji ekonomikos mokykla Rygoje: jokių šansų turėti papildomą darbą, nes reikia mokytis. Taigi, manau, trumpinsime ne tik bakalauro, bet profesinio mokymo programas.

VEIDAS: Kai kurios šalyje veikiančios aukštosios mokyklos prieš kelerius metus gavo neigiamą išorinės veiklos įvertinimą. Koks bus jų likimas, jei paaiškės, kad pakartotinio vertinimo išvada ta pati?

D.P.: Tos aukštosios mokyklos turi problemų, jos stebimos pro didinamąjį stiklą, bet aš visada pasisakau už tai, kad reikia suteikti antrą šansą. Jei kalbama apie visą sistemą, negalima demonstratyviai uždaryti vienos aukštosios mokyklos. Turime priimti sisteminį sprendimą, kokio universitetų modelio siekiame, ir nuspręsti. Dėl to susitarti turi visuomenė, politikai, akademinė bendruomenė.

Tarkime, aš nemanau, kad Šiaulius turėtume palikti be jokios aukštosios mokyklos: gal ten gali būti universitetas, gal kolegija, o gal universitetas su kolegija. Bet manau, kad dviejų aukštųjų mokyklų Šiauliai turėti neišgali nei pagal ekonominius, nei pagal demografinius rodiklius. Taip pat ir Klaipėdos, jūrinio miesto ir Lietuvos, formuojančios jūrinės valstybės įvaizdį, uosto, nepaliksime be aukštosios mokyklos, kuri užsiimtų jūriniais mokslais. Taigi reikia atrasti balansą įvertinant regiono dimensiją, net geopolitinę. Tai politiniai sprendimai.

Gabija Sabaliauskaitė

Švietimas. Jei mokslo metai Lietuvoje bus ilginami, jų trukme beveik pasivysime Suomiją, kuri karūnuojam už švietimo sistemą ir mokinių pasiekimus. Ar prilygę suomiams mokslo laiku prilygsime ir rezultatais?

Pasiekimus lemia ne tik laikas, praleistas mokyklos suole, bet ugdymo trukmė apskritai: pamokos, mokslo dienos, namų darbų laikas turi įtakos mokymosi rezultatams. Pamoka yra šventas dalykas: keliskart į ją pavėlavęs mokinys nuo bendraklasio, kuris dirbti pradeda sulig skambučiu, ima atsilikti žiniomis.

Teoriškai Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklose mokslai trunka iki birželio 5 d., bet praktiškai nesunku rasti mokyklų, kurios ištuštėja anksčiau: negalima triukšmauti, nes už sienos vyksta egzaminas, nėra kam vesti pamokos, nes mokytojai taiso egzamino darbus, kitas argumentas – mokiniams, „įstiklintiems“ tvankiuose kabinetuose, mokytis birželį tiesiog per karšta. Nereikia net vasaros: kai kuriose mokyklose, jei pamokų laiką sutrikdo įvairios šventės, už jas vėliau nebūtinai atidirbama. Mokykloms, kurios leidžia sau tokią laisvesnę darbotvarkę, ilgesni mokslo metai gali būti vien formalumas, nes kelios papildomos birželio dienos visų mokslo metų praradimų nekompensuotų.

Užtat kitoms ugdymo įstaigoms ilgesni mokslo metai leistų paskirstyti mokymosi krūvį, išbandyti įvairesnes ugdymo formas, pagaliau stabtelėti prie sudėtingesnių ugdymo programos dalių, o tai, tikėtina, ilgainiui turėtų įtakos ir geresniems akademiniams rezultatams. Juolab kad mokslų trukmė, nors ir ne vienintelė gerų rezultatų priežastis, poveikį jiems daro. Tiesa, mokinių pasiekimus veikia daugiau susijusių veiksnių: pamokos efektyvumas, mokslo dienos organizavimas, „minkštieji“ rodikliai – savijauta mokykloje, vidinė motyvacija ir t.t.

34 savaičių mokslo metai dabar yra vieni trumpiausių ir Lietuvos švietimo istorijoje, ir šiandieninėje Europoje, kurioje įprastai mokyklą ugdytiniai lanko 37–40 savaičių. „Euridyce“ duomenimis, ilgiausios vasaros atostogos Europos žemėlapyje trunka 12–13 savaičių, tiek jų skaičiuojama Lietuvoje, dar taip pat ilgai poilsiauja Estijos, Latvijos, Italijos, Portugalijos, Airijos, Rumunijos, Turkijos mokiniai, o štai vokiečiai, anglai ir danai mokyklos duris vasarą užveria mažiau kaip septynioms savaitėms.

Vis dėlto pritarus ilgesnių mokslo metų idėjai, kitąmet jie pailgėtų simboliškai – iki birželio 10 d., o 2017 m. jie baigtųsi pirmojo vasaros mėnesio 10 d. Nors mokslo dienos pernelyg neprailgtų, planuojama, kad ilgesni mokslo metai leistų paskirstyti mokymosi krūvį ir ramiau, „neforsuojant“ įgyvendinti numatytas ugdymo programas. Pagaliau kelios papildomos dienos mokykloje daliai šeimų būtų naudingos ir dėl socialinių sumetimų, kai vasaros dienos stovyklos neprieinamos dėl didelių kainų ar jų stygiaus regionuose.

Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vedėjos pavaduotoja Audronė Šuminienė paaiškina, kad net simbolinis mokslo metų ilginimas savaite (2016 m. – 172, 2017 m. – 182 mokslo dienos) reikštų penkias papildomas lietuvių kalbos ir keturias matematikos pamokas. Vadinasi, pedagogai galėtų daugiau laiko skirti konkrečiai mokinio pažangai.

Kitaip tariant, pradėdamas mokslo metus, mokytojas jau galėtų planuoti, kurioms sunkiausiai įtvirtinamoms „duobėms“ užpildyti skirs daugiau laiko, nes, kaip paaiškina A.Šuminienė, kai kuriems mokinių pasiekimams, numatytiems bendrosiose ugdymo programose, praktiškai reikia daugiau laiko, nei numatyta skirti pamokose. Tiesa, papildomas pamokas, vadinamąsias valandas ugdymo poreikiams tenkinti, mokyklos gali taikyti ir dabar. Pavyzdžiui, progimnazijos dažniausiai papildomas valandas išnaudoja konsultacijoms, ilgosios gimnazijos – papildomoms lietuvių kalbos ir matematikos pamokoms. Vis dėlto tokiu atveju didesnis dėmesys skiriamas konkretiems dalykams, bet kitų mokomųjų dalykų pamokų skaičius lygia greta nedidėja.

„Galima sakyti, horizontaliai padaugėjus pamokų kiekvienai klasei, tai bus investicija į visą sistemą, o vertinant vertikaliai daugiau pamokų teks konkrečiam mokiniui. Pavyzdžiui, atėjęs į šeštą klasę vaikas po dvejų metų bus turėjęs dešimt papildomų pamokų. Tai yra investicija į to vaiko augimą, asmeninę jo pažangą. Žinoma, pokyčių per kelias savaites nesulauksime, bet pailgėjus mokslo metams, tai reiškia padidėjus pamokų skaičiui, po kelerių metų naudą tikrai pajusime“, – tvirtina ŠMM atstovė.

„Veido“ kalbinti švietimo ekspertai, sutartinai palaikantys ilgesnių mokslo metų idėją, užsimena apie ne mažiau reikalingus mokymosi turinio ir metodikos pokyčius. Esą nepaisant to, kiek laiko turėsi mokymuisi, jis nebus efektyvesnis, jei bus mokomasi ne to, ko reikia.

„Manau, laikas peržiūrėti ugdymo turinį, tačiau nežinau, kaip jį analizuoti ir keisti kuo objektyviau, kad nebūtų sureikšminami kai kurie mokomieji dalykai ir t.t. Tarkime, lituanistai visada sako, kad lietuvių kalbos mokymuisi skiriama per mažai valandų. O aš vis galvoju, kodėl niekaip negalime išmokti lietuvių kalbos, kuriai nuo pradinės mokyklos skiriama po penkias pamokas per savaitę. Matyt, problema ar priežastis susijusi ne su laiku, bet su mokymo turiniu ir metodais“, – komentuoja Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos (LMVA) prezidentė, Vilniaus Viršuliškių mokyklos direktorė dr. Ramutė Mečkauskienė.

Pasak jos, dalis ugdymo programų turinio apima viduriniam ugdymui pernelyg detalius dalykus arba medžiagą, kurios vėliau mokiniai nesugeba pritaikyti. Žinoma, toks ugdymas neformuoja gebėjimų, o juk kaip tik pagal gebėjimų taikymą Lietuva tarptautiniuose PISA tyrimuose „žaidžia“ vidutinėje lygoje. Direktorės manymu, šiandien kiekvienas pedagogas, užuot dėstęs teorines žinias, turėtų kurti instrumentą, kuriuo naudodamasis mokinys sugebėtų taikyti žinias ir išspręsti problemas, nes vien žinių be vargo galima pasisemti kad ir internete.

„Reikia ugdyti kompetencijas, gebėjimus ir kūrybiškumą. Kartais būdama, tarkime, biologijos pamokose, stebiuosi, kai mokytoja aiškina tokius smulkius dalykus, kurių, manau, turėtų būti mokoma universitete“, – priduria R.Mečkauskienė.

Asociacijos Lietuvos tėvų forumo pirmininkas Audrius Murauskas perspėja, kad jei mokslo metai užims tik daugiau kalendorinių dienų, o mokiniai nebus sudominami vertingu turiniu ir pažangiais mokymo metodais, toks ilginimas greičiau reikš formalumą, o ne kokybės proveržį.

„Kitu atveju tai būtų pripažinimas, jog ugdymo programų apimtis yra per didelė, todėl, kad būtų įmanoma spėti jas įgyvendinti, reikia pratęsti mokslo metus. Jei kitų pokyčių, išskyrus daugiau mokslo dienų, nebus, ko gero, naudingiau iškart pripažinti, kad taikomos netinkamos priemonės ir ugdymo metodai“, – neabejoja A.Murauskas.

Viena vertus, kartu su mokslų trukme reikia koreguoti ir jų turinį, kita vertus, daugiau laiko mokymuisi leistų individualizuoti dėmesį mokiniams ir taip pagerinti asmeninę mokinio pažangą. R.Mečkauskienė sako, kad papildomas birželio dienas būtų galima išnaudoti mokiniams, kuriems sekasi prasčiau. Pagaliau, pasak jos, jei tarptautiniuose tyrimuose, kuriuose Lietuva nedemonstruoja pačių aukščiausių rezultatų, kitų dalyvių, rodančių geresnius rezultatus, mokslo metai ar pamokų laikas ilgesnis, tikėtina, tai ne atsitiktinumas, o ryšys tarp tarp laiko ir pasiekimų.

„Tarptautinių tyrimų rezultatai rodo, kad mūsų mokinių pasiekimai prastesni nei kitų valstybių, todėl reikia ieškoti priežasčių, kodėl taip yra. O trumpesni mokslo metai kaip tik ir gali būti viena jų, nors ir ne pagrindinė priežastis“, – svarsto LMVA prezidentė.

Vis dėlto pagal vieno iš tarptautinių tyrimų – penkiolikmečių pasiekimų tyrimo PISA rezultatus matyti, kad mokslo metų trukmė nėra lemiamas kriterijus ar sąlyga pasiekti geriausių rezultatų. Tarkime, jei palygintume du dvidešimtukus: valstybių, kurių matematinio raštingumo (pagrindinė 2012 m. tirta sritis) pasiekimai aukščiausi, ir šalių, kuriose mokslo metai trunka ilgiausiai, sutaptų tik penkios dviejų eilių vietos. Azijos regionas pasižymi aukščiausiais pasiekimais, didžiausiu pamokų skaičiumi, net ir namų darbų ruošos trukme, tiesioginį teigiamą ryšį tarp ilgesnių mokslo metų ir geresnių rezultatų demonstruoja ir Kanada bei Australija. Vis dėlto daugumoje matematinio raštingumo pirmūnių mokslo metų trukmė panaši kaip Lietuvoje: tai Estija, Airija. Žinoma, didžiausia mįslė – Suomija, kur ir mokslo metai neprailgsta, ir mokinių pasiekimai neapkarsta.

ŠMM Strateginių programų skyriaus vedėjo pavaduotoja dr. Rita Dukynaitė svarsto, kad viena priežasčių, kuriomis galima įminti Suomijos paslaptį, yra didelis pamokos efektyvumas: mokiniai susikaupia ir dirba tada, kai reikia dirbti. Pasak jos, PISA tyrimo metodininkai ir analitikai, detaliai aiškindamiesi testų rezultatus, mokslo trukmę skatina matuoti ne tik kalendoriniais mokslo metais. Yra bent keli kriterijai, turintys įtakos mokinių pasiekimams: pamokos efektyvumas, arba kiek pavyksta nuveikti mokymuisi skirtu metu mokykloje, mokslo dienos trukmė ir jos organizavimas matuojant ne tik formalųjį ugdymą, pamokas, bet ir saviraiškos, neformaliojo ugdymo galimybes, galiausiai mokslo dienų trukmė per metus.

Tikimasi, kad ilgesni mokslo metai galėtų išspręsti kai kuriuos mokslo dienos organizavimo, pamokos efektyvumo klausimus. Pavyzdžiui, dabar, kai pedagogus ir mokinius itin spaudžia laikas, per kurį žūtbūt reikia išeiti ugdymo programą, tai, ko nespėjama arba kas nesuprantama konkrečiam mokiniui, lieka savarankiškai išsiaiškinti namie. Dabar Lietuvos penkiolikmečiams namų darbų ruoša, ko gero, suryja nemažai laiko, o atsiradus daugiau pamokų krūvis pamokoje ir namuose, tikėtina, pasiskirstytų tolygiau.

Pagal namų darbų ruošą namuose Lietuva rikiuojasi greta Rusijos, Kazachstano, Rumunijos. PISA duomenimis, lietuviai namų darbus ruošia kiek daugiau kaip 400 min. per savaitę. Daugiausiai laiko namų darbai užima Šanchajaus, vieno PISA lyderių, mokiniams – apie 850 min. per savaitę, Estijos penkiolikamečiai namų darbams skiria apie 420 min., Latvijos – 380 min. Na, o lyderės Suomijos mokinių laikas, praleidžiamas palinkus prie sąsiuvinių namie, ir vėl mįslė – 180 min. per savaitę, o rezultatai patys žinote kokie.

Nors Lietuvos mokiniai namų darbams skiria tikrai ne mažiausiai laiko, dar įdomesnis skirtumas tarp mergaičių ir berniukų: mokinės namų darbams skiria 8,1 val., o mokiniai – 5,3 val. per savaitę. Tokio ryškaus beveik trijųvalandų skirtumo tarp mergaičių ir berniukų nėra jokioje kitoje PISA tyrime dalyvaujančioje šalyje.

Nors apibendrintai teigti, kad mokslo metų trukmė lemia pasiekimus, negalima, iš to paties PISA tyrimo duomenų labai aiškiai matyti, kokią įtaką tiems pasiekimams daro pamokos organizavimas ar jos trukmė.

Pavyzdžiui, nė karto į pamoką nepavėlavęs mokinys matematinio raštingumo tyrime (priminsime, pagrindinė sritis, tirta 2012 m. PISA tyrime) surenka 487 taškus, o jo bendraklasis, kuris per paskutinės savaitės iki testo pavėlavo penkis kartus, – 441 tašką. „Toks statistiškai reikšmingas 46 taškų skirtumas rodo, kad vėlavęs mokinys žiniomis nuo nevėlavusiojo atsilieka daugiau nei vienais mokslo metais“, – atotrūkio reikšmę paaiškina R.Dukynaitė.

Tokia pati neigiamo augimo tendencija lydi ir praleistų pamokų skaičių. Remiantis PISA duomenimis, kuo daugiau pamokų praleidžiama, tuo prastesni rezultatai: penkias pamokas be pateisinamos priežasties praleidęs penkiolikmetis PISA tyrime surenka 416, nepraleidęs nė vienos – 490 taškų.

Kaip pasakoja „Veido“ kalbinti pašnekovai, daugelis šalių siekia ilginti mokslo dienos trukmę arba pasiūlyti kuo įvairesnių veiklų mokykloje, kad mokinys būtų kuo užimtesnis. Čia galima paminėti ir neformalųjį ugdymą bei individualią saviraišką, kuri padeda ugdyti socialinius įgūdžius ir kompetencijas, ne vien matematikos pamokoje zubrinant Pitagoro teoremą.

Be to, individualizuoti mokslo dieną pagal kiekvieno mokinio poreikius siekiama ne tik turinio požiūriu, pasiūlant jam kuo įvairesnės veiklos, bet ir sudarant lanksčias mokymosi sąlygas pagal jo poreikius, pavyzdžiui, amžių. Kaip pasakoja R.Dukynaitė, kai kuriose JAV mokyklose paaugliai į mokyklą susirenka tik nuo trečios ar ketvirtos pamokos, nes būtent paauglystėje ankstyvą rytą būna sunkiau susikaupti, Nyderlanduose minusu laikoma, jei mokinio dienotvarkėje nėra laisvų pamokų ir t.t.

ŠMM atstovė priduria, kad mokinio užimtumo mokykloje klausimas aktualiausias paauglystėje, kai mažėja pamokos efektyvumas, nes tarptautinio skaitymo gebėjimų tyrimo PIRLS rezultatai rodo, jog pradinėse klasės pamokos efektyvumas yra vienas didžiausių, o vyresnėse klasėse jis mąžta. „Būtent tokiu metu ir reikia ilgesnių mokslo metų ar mokslo dienos“, – tvirtina R.Dukynaitė.

Nors Lietuvos mokinių įsitraukimas į neformalųjį švietimą palyginti nėra labai aktyvus, (pavyzdžiui, tik 6,7 proc. Lietuvos penkiolikmečių nurodo priklausantys matematikų klubui, o Lenkijoje, PISA tyrimo duomenimis, tokių mokinių dalis yra 20 proc.), įvairios veiklos, kuri telpa į dieną mokykloje, bet nėra vien privalomos pamokos, galima rasti ir Lietuvoje. Taip pat atsiranda mokyklų, kurios savitai organizuoja ir mokslo dieną.

Pavyzdžiui, Vilniaus „Saulės“ privačioje gimnazijoje skambutis į pirmą pamoką nuskamba 8 val. 40 min., tačiau mokytojai dirba jau nuo aštuntos valandos ir konsultuoja mokinius. Šios gimnazijos direktorė Irena Baranauskienė pasakoja, kad mokykla siekia visą dieną išnaudoti kuo patrauklesnei ir naudingesnei mokiniams veiklai: laisvų pamokų metu mokiniai iš gimnazijos neišeina, nes ir joje pakanka užsiėmimų, dėl jau susiformavusios skaitymo kultūros pilnos palangės nuklotos knygomis, kurias mokiniai į rankas paima net per pertraukas, gimnazijoje veikia pagilinto ugdymo centras, kurio veikla remiasi būtent personalizacija konkrečiam vaikui. „Tačiau daugelis darbo organizavimo metodų didelėms mokykloms neprieinami, o mažose mokyklose, atvirkščiai, galima skirti kuo didžiausią dėmesį kiekvieno vaiko užimtumui ar problemoms“, – teigia I.Baranauskienė.

ŠMM atstovė A.Šuminienė pasakoja, kad dauguma šalių dėl didesnio mokinių užimtumo ir jų pasiekimų ilgina mokslo dieną. Ypač pasiekimams atsiliepia ilgos vasaros atostogos, dėl kurių žinių praranda ypač mokiniai, gyvenantys socialiai nepalankiomis sąlygomis. „Jų įgūdžiai nėra tvirti, mokiniai per vasarą pamiršta, ko išmoko, ir naujais mokslo metais reikia skirti daug laiko žinių kartojimui. Todėl mokyklose gilinamas ugdymo procesas kuriant neformalųjį švietimą: kai kur organizuojami namų darbų klubai, kad mokiniai iš socialiai nepalankių sąlygų namų darbus galėtų atlikti padedami mokytojų. Tad kai kurios šalys, mažindamos socialiai nepalankių veiksnių įtaką, ilgina ugdymo procesą“, – tvirtina  A.Šuminienė.

„Veido“ pašnekovų teigimu, ilgesnius mokslo metus būtų galima išnaudoti įvairesnei veiklai mokykloje, kuriai per mokslo metus pristinga laiko dėl privalomo išmokti turinio, formalaus ugdymo. Kita vertus, naujas, mokiniams patrauklesnes ugdymo formas, ilgesnį birželį gali lemti ir orų sąlygos. „Pagal ugdymo turinį kultūrinei veiklai numatyta iki 10 mokslo dienų, projektams – iki 30 proc. ugdymo turinio, kurį galima organizuoti kitokiais metodais. Taigi birželį bus galima nebūtinai sėdėti kabinetuose, bet paįvairinti pamokas išeinant už mokyklos ribų“, – prognozuoja LMVA vadovė R.Mečkauskienė.

Lietuvos tėvų forumo atstovas A.Murauskas neabejoja, kad ilgesnius mokslo metus būtų galima pagrįsti ugdymo formų įvairove, kurios galbūt ir mokiniams patrauklesnės, ir žinioms bei gebėjimams kurti būtų efektyvesnės, tačiau neretai dėl intensyvios privalomojo turinio programos pedagogams taikyti neįkandamos stingant laiko. „Pedagogai, lankę seminarus ir konferencijas, matę įvairių mokymo pavyzdžių, pripažįsta, kad norėtų taikyti daug gerosios patirties metodų, vykdyti projektus, išeiti su mokiniais už mokyklos sienų, tačiau nespėja, nes ugdymo programose numatyta medžiaga yra per didelė“, – komentuoja A.Murauskas.

Vis dėlto jis įsitikinęs, kad savaime įdomesnis mokymo turinys neatsiras, o daliai mokytojų, nors jų rankos ir bus laisvesnės taikyti įvairesnius ugdymo metodus, persiorientuoti bus sudėtinga. Todėl, A.Murausko manymu, būtų prasminga šį projektą atidėti dar vieniems metams ir deramai pasirengti išnaudoti jo pranašumus. Lietuvos tėvų forumo vadovo teigimu, kiekviena mokykla galėtų gauti krepšelio lėšų organizuoti pedagogų mokymams, per juos nevyriausybinės organizacijos supažindintų su pažangiais metodais, kuriuos būtų galima taikyti ilgesniais mokslo metais.

I.Baranauskienė svarsto, kad nors ilgesniais mokslo metais galima laisviau dirbti ir taikyti įdomesnius mokymo metodus, tačiau vargu ar tai pavyks padaryti ne didmiesčių ugdymo įstaigoms. „Ne visada pasiruošiame panašiems pokyčiams. Tarkime, pamatome, kas veiksminga daroma užsienyje, ir griebiamės tos patirties, tačiau kaip ją taikysime, ką veiksime per tuos ilgesnius mokslo metus, dar gerai nežinome. Vis dėlto ilginti mokslo metus reikia. Pažiūrėkime, kiek mokslo diena, mokslo metai trunka kitose valstybėse. Taigi galime su tuo nesutikti, pykti, tačiau juos ilginti teks“, – apibendrina Vilniaus „Saulės“ privačios gimnazijos direktorė.

Gabija Sabaliauskaitė