Karas ir taika. Šalyje laikinam penkerių metų laikotarpiui būtina grąžinti šauktinių kariuomenę. Tokią žinią visuomenei vasario pabaigoje paskelbė Valstybės gynimo taryba. Netrukus šiam sprendimui skubos tvarka pritarė Vyriausybė.

Jeigu pavasario sesijoje pritars ir Seimas, pirmieji jaunuoliai į privalomąją karinę tarnybą vėl bus kviečiami jau šį rudenį. Iš viso planuojama pašaukti 3–3,5 tūkst. šauktinių.

Paskelbus apie poreikį ir galimybę grąžinti šauktinių kariuomenę, kurios atsisakyta 2008 m., viešojoje erdvėje prasidėjo motinų nuogąstavimai, kad jų atžalas prievarta, nelyginant sovietmečiu, ims į kariuomenę, įduos į rankas ginklą, gal net padarys „patrankų mėsa Ukrainoje“. Verkšleno ir pačiame jėgų žydėjime esantys jaunuoliai: geriau emigruosią, nei prievarta išbrauksią ir jauno gyvenimo devynis mėnesius, per kuriuos, beje, atliktų kiekvieno piliečio pareigą savo valstybei.

Sąmoningoji visuomenės pusė tokiems atsakė, kad niekas jų nuo šiltos krosnies nenuvarys, nes bent pirmaisiais metais Lietuvoje atsiras pusketvirto tūkstančio savanorių, kurie užpildys praretėjusias šauktinių gretas.

„Turėjome šauktinius iki 2008 m. ir manėme, kad to daugiau niekada nebereikės. Bet aplink mūsų sienas pasikeitus geopolitinei situacijai supratome, kad grėsmės yra labai realios. Grėsmės realios visam mūsų regionui, Baltijos šalims. Mūsų kaimynystė tapo mažiau prognozuojama ir agresyvesnė“, – kalbėjo Prezidentė Dalia Grybauskaitė, pasak kurios, NATO greitojo reagavimo pajėgos gali pradėti veikti mažiausiai po 72 valandų, tad karinio konflikto atveju iki tol privalome apsiginti patys.

Tokie tikslai numatomi ir 2012-aisiais priimtoje Lietuvos karinėje strategijoje: Lietuvos, kaip NATO narės, saugumą užtikrina NATO kolektyvinės gynybos garantijos, tačiau karinio užpuolimo atveju mūsų kariuomenė turi būti rengiama gintis savarankiškai, kol bus suteikta sąjungininkų karinė pagalba. Be to, strategijoje iškelti reikalavimai kariuomenei turėti parengtą rezervą, užtikrinti gebėjimą veikti su NATO sąjungininkų pajėgomis ir kt. O dabar šalies kariuomenės padėtis tokia, kad kai kurių batalionų komplektacija siekia vos penktadalį.

Lietuvos kariuomenės vado Jono Vytauto Žuko teigimu, būtina pabrėžti, kad šalies kariuomenė išlieka mišri, niekas neketina naikinti profesionalių, jau sukomplektuotų dalinių. Tokios išliks greitojo reagavimo bei specialiosios pajėgos. Tačiau, pasak kariuomenės vado, šiandien egzistuojantį didelį kareivių ir aktyviojo rezervo trūkumą būtina panaikinti.

„Privalome parengti aktyvųjį rezervą, kurio yra per mažai, sukomplektuoti kitus kariuomenės dalinius ir pradėti daug intensyvesnį kariuomenės rengimą. Tokie yra tikslai. Tai bus mišrus variantas, kuris pasiteisina daugelyje šalių, nes šauktinių kariuomenė yra pati geriausia aktyvaus rezervo rengimo mokykla. Po metų karių turėsime gerokai daugiau, po dvejų metų tą skaičių dar padvigubinsime. Ir su kariais, kurie tarnaus visą tą laiką, toliau pasirašinėsime kontraktus. Tokių karių, kurie atitarnauja būtinąją karinę tarnybą ir nori pasilikti kariuomenėje, pasirašyti kontraktą dėl ketverių metų tarnybos kaip profesionalai, remiantis ankstesne patirtimi, yra pakankamai daug“, – teigia J.V.Žukas

2008-aisiais šauktinių Lietuvoje atsisakyta laikinai, atsižvelgiant į tuometę šalies geopolitinę situaciją ir į faktą, kad Lietuvai tuo metu nekilo realių grėsmių. Tuo metu numatyta pereiti pro profesionalios kariuomenės ir palikti savanoriškus trijų mėnesių trukmės bazinius karinius mokymus. Šaukimą į kariuomenę panaikino, o dabar ir vėl grąžino tas pats krašto apsaugos ministras – socialdemokratas Juozas Olekas.

„2009–2012 m. mes praradome kariuomenės komplektaciją, o per trumpą laiką ją galutinai sukomplektuoti vien iš profesionalų nėra galimybių. Todėl nusprendėme laikinai atnaujinti šaukimą į kariuomenę, toliau tęsiant kariuomenės profesionalizaciją. Tada galėsime parodyti mūsų sąjungininkams, kad padarėme viską – padidinome finansavimą, sukomplektavome kariuomenę, ją modernizuojame. Ir esu įsitikinęs, kad visas šis kompleksas iš tikrųjų gali padidinti mūsų žmonių ramybę bei saugumą“, – „Veidui“ sakė krašto apsaugos ministras.

Tačiau pats J.Olekas tebėra profesionalios kariuomenės šalininkas. Pasak jo, šauktinių kariuomenė turi tik vieną pliusą – kareiviai tarnauja trumpai, todėl įgiję tam tikrų žinių lieka rezerve ir esant reikalui gali būti greitai vėl parengti. Tačiau, ministro manymu, šiuolaikinės gynybos realijos rodo, kad profesionalai – tinkamesni, nes į kariuomenę ateina savo noru ir yra labiau nusiteikę tarnybai. Be to, šiuolaikinės technologijos reikalauja ilgesnio kario pasirengimo ir įgūdžių.

Grąžinus šauktinius bazinių karinių mokymų ketinama atsisakyti, tačiau juos baigusiųjų kviesti antrą kartą, jau į devynių mėnesių tarnybą, neplanuojama. Teigiama, kad trijų mėnesių laikotarpis yra nepakankamas rezervo kariui parengti: per šį laiką atliekamas tik bazinis rengimas, kai karys yra mokomas veikti vienas, bet jis neįgyja karinės specialybės – ryšininko, kulkosvaidininko, snaiperio ir pan. Po devynių mėnesių tarnybos šauktiniai jau žino, kaip veikti komandoje – kariuomenės būrio ar kuopos sudėtyje.

Vis dėlto vien pati kariuomenės formavimo sistema jos efektyvumo neužtikrina: turima šauktinių kariuomenė gali būti labai profesionali, o blogai parengti profesionalai, priešingai, neduos siekiamo rezultato. Pasak Lietuvos karo akademijos profesoriaus Valdo Rakučio, šiandieninė situacija yra tokia, kad kareivių labai trūksta, o veikianti sistema į profesionalią tarnybą nepritraukia reikiamo skaičiaus norinčiųjų.

„Kiekviena valstybė gali turėti tokią kariuomenę, kokiai turi potencialo, ir ne didesnę. Šiuo atveju mes tiesiog išnaudotume savo turimą potencialą gynybai. Nereikia tikėtis, kad Lietuva viena įveiks Rusiją, bet sąjungininkų kare ji galėtų atrodyti normaliai, o ir sąjungininkus įtikintumėme, kad patys rūpinamės savo saugumu, ne vien tik ieškome, kaip mums už dyką apsirūpinti savo sienų apsauga. Tai yra konkreti priemonė, akivaizdžiai rodanti kažkokį veikimą šioje vietoje“, – sako V.Rakutis.

Profesoriaus teigimu, šauktiniai kareiviai geriausiai tinka savo šalies gynybai, tačiau visiškai nėra tinkami tolimiems, „svetimiems kolonijiniams“ karams kariauti. Kilus būtinybei ginti valstybę tokia kariuomenė yra pati efektyviausia, nes taikos metu ji leidžia turėti santykinai nedideles pajėgas, o karo metu suteikia didžiulius rezervus. Profesorius pateikia Prancūzijos revoliucijos, kai ir atsirado šauktinių kariuomenė, pavyzdį: tuo metu tokia kariuomenė sugebėjo pasipriešinti visoms Europos profesionalioms kariuomenėms iš karto, nes turėjo didžiulių mobilizacijos išteklių, o priešininkės vis dar kliovėsi profesionaliomis armijomis ir papildomų mobilizacijos išteklių neturėjo.

Profesionalus kareivis, V.Rakučio žodžiais tariant, baigęs tarnybą 17 valandą eina namo, ir tai tik iš pažiūros atrodo labai gerai. Iš tiesų į tarnybą jis atėjo uždirbti pinigų, o karo metu jis tų pinigų neuždirbs, tad ir jo pagrindinės motyvacijos nebeliks: jis kariaus tiek, kiek turės patriotizmo – lygiai taip pat kaip šauktiniai kareiviai. Todėl itin svarbu ne tik profesionalus, bet ir propagandinis karių parengimas.

„Prancūzų revoliucijos kariuomenės pranašumas ir buvo tas, kad jie dainuodavo dainas, jiems tos idėjos buvo svarbios. Tuomet kariuomenė yra galinga, stipresnė už profesionalią. Jeigu šito elemento nėra, jeigu kariams neaišku, dėl ko jie kariauja, tuomet jie virsta sovietinio tipo vergų armija. Tai esminės atskirtys, kurios ir lemia kariuomenės sėkmę. Jeigu kraštui kyla pavojus, šauktinių kariuomenė yra efektyvesnė, jeigu jo nėra ir kovojama tik dėl kažkokių interesų, tuomet tai visiškai beprasmiškas dalykas“, – pabrėžia Lietuvos karo akademijos profesorius.

Daugelis NATO narių per pastarąjį dešimtmetį nusprendė atsisakyti šauktinių ir pereiti prie profesionalų kariuomenės. 2004–2011 m. laikotarpiu tokį sprendimą priėmė net 13 NATO valstybių, įskaitant Lietuvą. Nuolat ar laikinai pereiti prie profesionalų nusprendė visos Rytų ir Vidurio Europos valstybės, išskyrus Estiją, prisijungusios prie Aljanso trimis bangomis 1999, 2004 ir 2009 metais.

Šiuo metu, be Lietuvos, oficialiai šauktinius į kariuomenę kviečia penkios mišrią kariuomenę turinčios NATO narės: Estija, Norvegija, Danija, Turkija ir Graikija. Tiesa, kai kur galimybė būti pašauktam yra labiau teorinė nei praktinė: Danijoje teoriškai visi aštuoniolikmečiai yra šauktiniai, tačiau iš keleto tūkstančių kasmet pakviečiamų į kariuomenę jaunuolių daugiau nei 90 proc. nuo keturių iki dvylikos mėnesių trukmės karinę tarnybą renkasi savanoriškai.

Panašiai ši sistema veikia ir Norvegijoje: iš pradžių atrenkami kandidatai būti pakviestiems į tarnybą, o vėliau iš jų atrenkami patys tinkamiausi ir labiausiai motyvuoti šauktiniai. Kasmet iš daugiau nei 60 tūkst. 19–44 metų amžiaus kandidatų, atlikus fizinius, psichologinius ir motyvacijos testus, tarnybai atrenkama 8–10 tūkstančių. Be to, nuo 2016 m. Norvegijoje bus šaukiamos ir moterys. Reikia pabrėžti, kad toks sprendimas priimtas ne tiek dėl karinių pačios šalies poreikių, kiek siekiant įgyvendinti lyčių lygybę ir teisingumą.

NATO kontekste išsiskiria kaimyninė Estija: valstybės Konstitucijoje nurodyta, kad visi fiziškai ir psichiškai sveiki piliečiai vyrai privalo tarnauti Estijos kariuomenėje. Šiuo metu tarnybos trukmė siekia nuo 8 iki 11 mėnesių – ji priklauso nuo būsimosios šauktinio tarnybos vietos ir turimo išsilavinimo. Kariai Estijoje šaukiami teritoriniu principu: šauktiniai iš to paties regiono tarnauja tame pačiame dalinyje, o nusiųsti į rezervą sudaro vieną rezervo dalinį, vadovaujamą to paties dalinio vado. Kas penkerius metus rezervą sudarantys vyrai kviečiami į apmokymus, per kuriuos supažindinami su naujausia ginkluote ir ekipuote.

Nors pastaruoju metu dauguma NATO valstybių perėjo prie profesionalios kariuomenės, tačiau su Rusija besiribojančios Europos valstybės to nepadarė: šauktinius išlaikė minėtos Turkija (turinti siena su Armėnija, kurią saugo Rusijos kariuomenė), Norvegija ir Estija, taip pat NATO nepriklausanti Suomija, kurios kariuomenėje privalo tarnauti visi suaugę vyrai. Prasidėjus karui Ukrainoje, apie šauktinių grąžinimą intensyviai diskutuojama ir Latvijoje bei Lenkijoje.

„Yra šalys, kurios turi patirties, pinigų ir kurioms nėra tikimybės, kad jų teritorijoje gali būti kokio nors karo – hibridinio ar kitokio veiksmai. Jos dažniausiai turi profesionalias kariuomenes, bet tai yra kiti pinigai ir kitos aplinkybės. Mums reikia tokio dydžio kariuomenės, kokios reikia. Yra nustatytas teritorijos dydis, grėsmių sąrašas ir kt. Jei visada išlaikytume tokio dydžio kariuomenę, kokios reikia grėsmės atveju – apie 60–75 tūkst. karių, tai apskritai neturėtume lėšų jokioms kitoms išlaidoms: užmirškime pensijas, švietimą ir kt. Mūsų sąlygomis geriausias Danijos, Suomijos, Estijos, Norvegijos pavyzdys. Jos turi mišrias kariuomenes, kurių pagrindą sudaro profesionalai. Ir jį reikia dar stiprinti“, – sako Seimo narė, buvusi krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė.

Unikalus šauktinių kariuomenės pavyzdys yra Izraelis: čia tarnauja kiekvienas suaugęs šalies pilietis (išimtis taikoma arabams, kurie sudaro apie penktadalį Izraelio piliečių), taip pat ir moterys. Vyrai kariuomenėje, kurios dydis siekia per 150 tūkst. karių, privalo tarnauti trejus metus, moterys – dvejus. Baigęs tarnybą kiekvienas iki 45 metų amžiaus pilietis dar turi mėnesį per metus būti kariuomenės rezerve. Taigi iš rezervo Izraelis bet kurią minutę gali surinkti maždaug milijoną karių.

Galbūt ir Lietuvos kariuomenei, kuriai dabar itin trūksta karių, vertėtų pradėti visuotinį moterų šaukimą? Pasak J.Oleko, šiuo metu priimamos moterys savanorės sudaro 11 proc. šalies kariuomenės pajėgų ir turi įvairiausių laipsnių – nuo eilinės iki pulkininkės leitenantės. Tačiau, ministro manymu, trūkstant vos kelių tūkstančių šauktinių Lietuvai kol kas nėra poreikio įvesti visuotinį moterų šaukimą.

Savanoriškumo principą palaiko ir V.Rakutis, kurio teigimu, karo atveju tauta privalo toliau funkcionuoti ir išsaugoti tęstinumą, net jeigu karas ir būtų pralaimėtas. Profesorius pateikia Čečėnijos pavyzdį: per daugelį metų nesibaigiančius konfliktus ten žūva labai daug vyrų, tačiau moterys nekariauja ir gimdo vaikus, todėl čečėnų tauta išlieka. Jeigu moteris būtų pradėta visuotinai imti į kariuomenę, jos taip pat taptų karo objektu ir tautai kiltų pavojus apskritai išnykti.

Gyventojai, kurie yra prievolininkai ir gali būti šauktiniai, detaliai aprašyti Karo prievolės įstatyme, kurio naujausia redakcija įsigaliojo 2011 m. Prabilus apie šauktinių grąžinimą į Lietuvos kariuomenę, naujų atrankos ir šaukimo principų niekas nesugalvojo. Nepaisant to, pasigirdo klausimų, kodėl reikalavimai šauktiniams nevienodi. Pavyzdžiui, kodėl studentams tarnyba atidedama, nors, pavyzdžiui, Izraelyje studijų faktas neapsaugo nuo prievolės nei vyrų, nei moterų (tiesa, joms tarnyba trumpesnė), kodėl aukštąjį išsilavinimą turintys absolventai yra prievolininkai iki pat 38 metų amžiaus, trumpai tariant, kuo viena gyventojų grupė pagal amžių, išsilavinimą ar net lytį, yra „blogesnė“ už kitą?

Lietuvos kariuomenės vadas J.V.Žukas primena, kad planas jau antroje metų pusėje kviesti šauktinius nereiškia visuotinės mobilizacijos, todėl nuogąstavimai, kad į kariuomenę varu suvarys 38 metų amžiaus gyventojus, niekuo nepagrįsti. Karių reikia santykinai nedaug – vos 1,7 proc. visų potencialių šauktinių. Nesulaukus pakankamai savanorių, atlikti pradinės privalomosios karo tarnybos pirmiausia būtų kviečiami 19–26 metų amžiaus prievolininkai.

„Tikrai nedarysime taip, kad 38 metų amžiaus gyventojai būtų statomi į vieną rikiuotę su devyniolikmečiais. Tai būtų beprasmiška. Juk tai ne visuotinė mobilizacija ar visuotinis šaukimas visų, kurie kaip prievolininkai įvardijami įstatyme“, – tvirtina Lietuvos kariuomenės vadas ir priduria, kad, net ir be šiai šauktinių grupei numatytų išimčių, komisija nagrinės individualius atvejus ir tik tada bus sprendžiama, iš kurios grupės rinktis būsimus karius.

Pasak buvusios krašto apsaugos ministrės R.Juknevičienės, kone daugiausiai diskusijų sukėlė faktas, kad šauktiniais pagal įstatymą gali tapti ir 38 metų amžiaus jau tvirtai ant žemės stovintys aukštųjų mokyklų absolventai. Kita vertus, kol sukaks 39 metai, gyventojai karinę tarnybą gali atlikti savanoriškai. O 38 metų amžiaus riba, skirta aukštųjų mokyklų absolventams, leidžia prievolininkui pasirinkti, kada jis atliks privalomąją karo tarnybą: savanoriškai eis dar studijų metais ar baigęs aukštąją mokyklą spręs, kada norėtų baigti devynių mėnesių trukmės tarnybą, kol jam sukaks 39-eri. „Studentui sudaroma galimybė pasirinkti: ar jis atliks tarnybą dabar, ar baigęs studijas jam patogiu metu iki 38 metų amžiaus“, – patikslina R.Juknevičienė.

Pasak jos, kada nors būtų galima paankstinti šauktinių amžių – nuo 18 iki 24 metų, pavyzdžiui, taikant tarnybos atidėjimo išlygas aštuoniolikmečiams mokiniams „Žinoma, geriausia tarnybą žmogui atlikti iškart baigus mokyklą“, –  komentuoja eksministrė.

Kalbėdama apie galimus šaukimo tvarkos pakeitimus ji priduria, kad yra ir kai kurių anksčiau numatytų išlygų, kurios dabar jau tapo nebeaktualios, taigi jų būtų galima atsisakyti: „Pavyzdžiui, sudarytos išlygos savivaldybių tarybų nariams, Seimo nariams ir t.t. Tačiau jos atsirado dar 1992 m., priimant Konstituciją, kai, matyt, buvo visai kitokia situacija. Siekiant jų atsisakyti reikėtų keisti Konstituciją, taigi, žinoma, tai užtruktų, tačiau aš pasisakyčiau už panašių išlygų panaikinimą.“

Tam tikras studentams įstatymo numatomas išlygas – atidėti karinę tarnybą iki 38 metų amžiaus, jei jie pirmą kartą studijuoja bakalauro ar magistro studijose, paaiškina V.Rakutis. Pasak jo, karo metu arba atliekant tarnybą gali būti pravarti didesnė kario kvalifikacija, kurią jis įgyja būtent studijuodamas. Todėl lyg ir skatinama pirma sklandžiai, be pertraukų baigti mokslus, o vėliau atlikti prievolę. Juolab kad aukštojoje mokykloje jaunuolis įgyja specifinių žinių, kurias vėliau gali taikyti nebūtinai kaip kariškis: tarkime, būdamas atsargos karininku pasinaudoti kompiuterijos mokslų žiniomis. Profesorius taip pat pabrėžia, kad studentai nuo karinės prievolės nėra atleidžiami, tiesiog ji jiems pavėlinama, todėl nustatyta 38 metų specialistų riba kariuomenė pasilieka sau teisę pakviesti tokio amžiaus žmones, jei jų reikėtų.

„Atrodo, kad kariuomenė yra tuščias laiko gaišimas, tačiau jei ta kariuomenė buriama karui ir skirta jam pasirengti, galvojama visai kitaip. Žiūrima, kaip racionaliausiai panaudoti turimą žmonių potencialą: kuriuos paimti, kuriuos palikti, kad valstybė funkcionuotų toliau, nes ji turi veikti, nesvarbu, vyksta karas ar ne. Kariuomenė pasilieka didesnius rėmus ir jais naudojasi, jei prireikia. Taip buvo visada. Pavyzdžiui, jei britams reikėdavo lakūnų, tai būdavo mobilizuojami įvairių aeroklubų nariai. Karo metu reikia išnaudoti viską, kas įmanoma, nes jei karą pralaimėsi – nieko neliks, žmonės praras savo turtą, įtaką visuomenėje, o jei laimėsi – klestėsi toliau“, – motyvus dėl tarnybos atidėjimo studentams paaiškina V.Rakutis.

Krašto apsaugos ministras svarsto, kad būtent šiuos dėl amžiaus ir studijų Karo prievolės įstatyme numatytus principus dar būtų galima šiek tiek pakeisti. Pavyzdžiui, paklaustas, kodėl logiška atidėti tarnybą aukštųjų mokyklų studentams, J.Olekas primena, kad yra sakęs, jog būtų verta diskutuoti su švietimo sistemos atstovais ir nuspręsti, ar į devynių mėnesių tarnybą tikrai lengviau išeiti dirbančiajam nei studentui, kuriam tie devyni mėnesiai neva labiau sutrikdytų studijas.

„Tie sprendimai buvo priimti prieš dešimtmetį. Ar šiandien jie dar galioja? Aišku, yra rimtų argumentų – sveikata, vaikai, dar ir kitas priežastis galima svarstyti, – sako krašto apsaugos ministras. – Manau, pavasario sesijoje diskutuosime dėl normų, kurios kažkada, kai šaukimo sistema neveikė, buvo surašytos, ar tikrai viskas toje tvarkoje yra taip, kaip turėtų būti dabar.“

Naujo įstatymo projekto galimybės neatmeta ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas, tačiau priduria, kad vienodesnės atrankos siekiamybė ir neapsvarstytos pataisos gali atsiliepti priešingai – atsirastų dar daugiau išlygų.

„Manau, priimant įstatymą, jog reikia grąžinti šauktinius, jei bus pasiūlymų ar idėjų, galėtų atsirasti ir įstatymo projektas, kad šauktiniams keliami reikalavimai būtų vienodi. Bet vėlgi tokiu atveju gali būti ir abejonių dėl asmeninių klausimų, neva kažkas nori apsaugoti savo sūnų ir t.t.“, – primena A.Paulauskas.

Visi „Veido“ kalbinti pašnekovai pabrėžia, kad šauktiniai bus kviečiami su savanoriais, todėl 3–3,5 tūkst. karių, kuriais dar šiemet pasipildytų kariuomenė, tikėtina, nesudarys vien „prievarta“ pakviesti šauktiniai. Pavyzdžiui, A.Paulauskas viliasi, kad, pastaruoju metu atlikti tarnybą pasišaunant net merginoms, šiemet šauktinių gali prireikti visai nedaug. Jis priduria, kad patriotinį nusiteikimą savanoriams atlikti devynių mėnesių trukmės karinę tarnybą galėtų sustiprinti papildomos motyvacijos priemonės: lengvesnės sąlygos įgyti karinį laipsnį ar gauti tam tikros kategorijos vairuotojo pažymėjimą.

„Galima sudaryti sąlygas anksčiau bandyti įgyti vairuotojo pažymėjimą tos kategorijos, kuriai reikia būti vyresnio, tarkime, 23 metų, amžiaus. Kita vertus, dabar šauktiniai negali turėti jokio laipsnio, nebent eilinio, taigi galbūt verta svarstyti, kaip sudaryti jiems sąlygas įgyti seržanto laipsnį, – tai irgi sustiprintų jų asmeninę motyvaciją. Žinoma, lieka ir aukštojo mokslo lengvatos, pirmenybė priimant į statutines organizacijas. Tai tik pasvarstymai, tačiau reikėtų plėsti tų priemonių pasiūlą, kad šaukimas nebūtų panašus į prievartą ir žmogus nemanytų, jog nieko negavo ir prarado devynis mėnesius laiko“, – svarsto Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas.

Atlikusiems devynių mėnesių privalomąją pradinę karo tarnybą numatomos tokios pat lengvatos ir motyvacinės priemonės, kokios iki šiol buvo taikomos trijų mėnesių trukmės bazinių karinių mokymų dalyviams. Numatytas dalies faktiškai sumokėtos studijų kainos kompensavimas (už studijas sumokėtos kainos dalis nuolatinę privalomąją karo tarnybą atlikusiems ar bazinius karinius mokymus baigusiems asmenims kompensuojama nuo 2013 m.), subsidijos privalomąją pradinę karo tarnybą atlikusiųjų darbdaviams, taip pat gali būti taikomos papildomos lengvatos stojantiems į aukštąsias mokyklas, pretenduojantiems į valstybės tarnybą ir kt. Krašto apsaugos ministerija pabrėžia dėsianti pastangas, kad esant finansinių galimybių motyvacinės priemonės ir socialinės garantijos būtų plečiamos.

Iš Valstybinio studijų fondo duomenų matyti, kad dalies studijų kainos kompensavimas galėjo kilstelėti jaunuolių motyvaciją baigti trijų mėnesių trukmės bazinius karinius mokymus, nes pasinaudojusiųjų lengvata dėl studijų kainos per metus padaugėjo trigubai. 2013 m. kompensacija už dalį studijų kainos, kurią studentai jau buvo sumokėję, buvo skirta dešimčiai asmenų ir sudarė beveik 55,9 tūkst. Lt, o pernai ja pasinaudojo 35 asmenys, kuriems buvo išmokėta beveik 20,2 tūkst. Lt. 2013–2014 m. šiems asmenims buvo kompensuota pusė faktiškai sumokėtos studijų kainos.

R.Juknevičienės teigimu, atlikusieji privalomąją karo tarnybą galėtų gauti ryškesnę pirmumo teisę priimant į statutines pareigas ar valstybės tarnybą. Pasak Seimo narės, įstatyme būtų galima aiškiau įtvirtinti ir jiems suteikiamas socialines garantijas, pavyzdžiui, paskolų įmokų bankams atidėjimą.

„Vis dėlto visko įstatyme nesurašysi. Yra daug atvejų, kai žmogus gali kreiptis į ministrą, o šis nukreiptų į kompetentingą ir autoritetingą komisiją. Būtent tokia komisija pagal įstatymą ir turi būti, kad nuspręstų dėl individualių atvejų“, – sako R.Juknevičienė.

Lietuvos kariuomenės vadas J.V.Žukas teigia, kad dabar nustatytos motyvacinės priemonės ir socialinės garantijos mažinamos nebus, tačiau socialinį paketą galima dar labiau papildyti keičiant Karo prievolės įstatymą. „Nesu nusiteikęs prieš lengvatų didinimą. Atvirkščiai, manau, kad žmonėms, kurie atlieka pareigą savo šaliai, socialines garantijas reikia didinti“, – apibendrina J.V.Žukas.

Dovaidas Pabiržis, Gabija Sabaliauskaitė

Švietimas. Lietuvoje, kuri vadinama vadybininkų šalimi, šios profesijos absolventai įsidarbina visai pakenčiamai. Tikėtina, kad rezultatas būtų dar geresnis, jei patys absolventai suprastų, ko mokėsi ir į kokį darbą gali taikyti.

Iš beveik 4 tūkst. pernai šalies universitetuose ir kolegijose baigusiųjų verslo ir vadybos studijas šių metų sausio 1 d., arba praėjus pusmečiui nuo studijų baigimo, darbo galėjo neturėti apie 200 absolventų. Tai atskleidžia šalies aukštųjų mokyklų ir Lietuvos darbo biržos (LDB) „Veidui“ pateikti duomenys apie verslo, vadybos bei verslo ir vadybos studijas.

Skaičiavimai rodo, kad apie 5 proc. šias studijas baigusių bakalauro ar magistro absolventų praėjus pusmečiui po diplomo gavimo tebeieškojo darbo. Žinoma, neaišku, kokia dalis šių absolventų dirba pagal specialybę arba įgytą kvalifikaciją, nežinia ir tai, ar visi užsiregistravusieji LDB iš tikrųjų neturi darbo, kad ir nelegalaus.

Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo santykinai nebrangias studijas organizuoti ėmėsi įvairiausios aukštosios mokyklos, net profesinio rengimo centrai. Juk atsirado nauja profesija, jos atstovai tada vakarietiškai vadinti „menedžeriais“, naujadaru, nevartotu buvusioje santvarkoje. Ilgainiui keliems tūkstančiams žmonių kasmet įgyjant vadybos kvalifikacinį laipsnį sąvoka nuvertėjo, pasikeitė ir vadybos įvaizdis. Pusiau juokais, pusiau rimtai tvirtinta, kad dalies aukštųjų mokyklų absolventai, jei nestovi prie prekystalių turgeliuose, tai dirba prekybos centrų kasose ir vadinasi pardavimo vadybininkais.

„Tai tapo savotišku priedėliu prie bet kokios veiklos, kurią atlieka kažkuris žmogus organizacijoje: pardavimo vadybininkas, finansų vadybininkas ir t.t. Taip ir yra, galima išskirti kelis vadybos lygius – nuo žemiausio lygio vadybininkų iki aukščiausio lygio vadovų, nes žmogus, turintis bent kelis pavaldinius, jau yra tam tikro statuso vadovas. Taigi visur vadybininkai – vadybininkai ten, vadybininkai šen, ir šis žodis prarado reikšmę, tapo kone keiksmažodžiu“, – apie pasikeitusį šios profesijos atstovų įvaizdį svarsto Klaipėdos universiteto (KU) Socialinių mokslų fakulteto Vadybos katedros vedėjas doc. dr. Rimantas Stašys.

Reikia rasti vadybos sritį

Kelerius metus įvairiausiais kanalais transliuojama, kad „prigaminta“ per daug vadybininkų, teisininkų, ekonomistų, ir apskritai socialinių mokslų atstovų perprodukcija pasiekė lubas. To paneigti, aišku, negalima, todėl tokie pareiškimai turi įtakos ir valstybės finansuojamų studijų vietų mažėjimui, ir kai kurių aukštųjų mokyklų pasirinkimui perregistruoti studijų programas iš vadybos krypties į verslo kryptį arba kitaip keičiant jų pavadinimus ar formą nusikratyti neigiamo atspalvio. Tačiau AIKOS sistemoje pagal studijų kryptis – vadyba, verslas bei verslas ir vadyba galima rasti beveik pusantro šimto šių krypčių studijų programų, kurias vykdo šalies aukštosios mokyklos.

„Jei verslo vadybą baigęs žmogus neturi patirties, žinoma, tai problema, nes jis yra vienas iš tų tūkstančių verslo vadybininkų be patirties. Šią bėdą žino ne vienas vadybos studentas, taigi, manau, studentai puikiai supranta riziką baigti bakalauro, tada magistro studijas ir nesukaupti jokios darbo patirties. Na, o tada, žinoma, kaltinama darbo rinka, esą ji nesugeba priimti magistro išsilavinimą turinčių absolventų. Reikia suprasti, kad verslo vadybos magistras nebus pirminis kandidatas, nes yra jau dirbančių vadybininkų, baigusių bakalauro studijas“, – vadybininkų gausybės sunkumus darbo rinkoje patvirtina personalo paieškos ir atrankos įmonės „Indigroup“ vadovas Karolis Blaževičius.

Nors LDB prognozuoja, kad pardavimo vadybininkai ir giminiškų profesijų atstovai 2015 m. bus tarp tų daugiausiai darbo ieškančių asmenų, užsiregistravusių LDB, tarptautinės prognozės jiems brėžia šviesias perspektyvas. Pavyzdžiui, žurnalas „Forbes“, remdamasis JAV darbo statistikos biuro duomenimis, prognozuoja, kad 2010–2020 m. įvairių sričių vadybininkams atsiras daug naujų darbo vietų.

ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto (ISM) studijų dekanė prof. dr. Viltė Auruškevičienė paaiškina, kad daugelyje šalių, taip pat ir JAV, dideli atlyginimai kelerių metų perspektyvoje prognozuojami verslo vadybos specialistams, analitikams, kurie geba dirbti su dideliais duomenų masyvais ir remdamiesi ta informacija priimti bei pagrįsti sprendimus.

„Pasaulinė patirtis yra tokia, kad žmonės renkasi verslo studijas gerose mokyklose, moka didelius pinigus už mokslus. Vadinasi, jie tikisi, kad ta investicija atsipirks. Žinoma, universitetai, atsirenkantys geriausius studentus, taikantys dideles studijų kainas, rengia specialistus ne konkrečiai funkcijai atlikti, bet platesnei – vadovavimo karjerai“, – komentuoja ISM atstovė.

„Indigruop“ vadovas tikina, kad visi vadybininkai turi žinoti, kokia jų sritis ir ką jie išmano, nes bendrosios vadybos nėra, nebent bendros pagrindinės finansų, rinkodaros, verslo administravimo žinios, vienijančios visas verslo ir vadybos krypčių studijas. Juk šių studijų absolventai gali dirbti ir pardavimo vadybininkais, ir IT projektų vadovais. Tačiau ką gali dirbti IT absolventas, yra labiau nei akivaizdu, o ką vadybos – neaišku. Kai vadybos absolventų kasmet į rinką išleidžiama labai daug, išskyrus „agro“ specialybes, kurios yra tikslinės, absolventai privalo pasirinkti vieną sritį, kurioje praktikuosis, galbūt tęs ir magistrantūros studijas. Viskas tik tam, kad išsiskirtų iš masės. Pavyzdžiui, ketvirtakursis, dirbdamas pardavimo vadybininku, greičiausiai ir baigęs mokslus judės pardavimo vadybininko kryptimi, o štai komercijos vadybininkas ilgainiui gali pasukti į rinkodarą.

Taigi, pasak K.Blaževičiaus, svarbiausia išgryninti savo sritį, nes vien vadybos – nėra. „Dažnai absolventai nurodo to paties kaip studijų pavadinimo poziciją „verslo vadybininkas“ ir ieško verslo administravimo darbo. Bet tokio darbo nėra, nes apskritai nėra tokios pozicijos. Yra pardavimo, komercijos, rinkodaros ir t.t. vadybininkai. Taigi patarčiau panagrinėti skelbimų turinį, kokių vadybininkų ieškoma“, – komentuoja personalo paieškos ir atrankos ekspertas.

Beje, iš tos masės vadybininkų, kuriems darbdaviai suteikia progą padirbėti, gana greitai išsikristalizuoja geriausi. „Reikia darbdaviui įrodyti, kurioje srityje tas vadybininkas yra geras. Nes jei jis sako esantis geras verslo vadybininkas, tada jis geras lyg ir visur“, – sako K.Blaževičius.

Pašnekovas priduria, kad masiškai vadinti vadybininkais plačią auditoriją žmonių, nežinant, ką reiškia šis terminas, imta maždaug 1998–2003 m. Iš šio laikotarpio galima kildinti ir epitetą „vadybininkų šalis“. Tada, kaip primena K.Blaževičius, atsirado pirmieji darbo skelbimų portalai ir pasipylė siūlymai užimti vadybininko pozicijas, o dabar tiesiog vadybininkų niekas neieško.

Kita vertus, bendrąją vadybą išmanantys specialistai dirba aukščiausio lygio vadovais ir styguoja didžiausių įmonių veiklą. Žinoma, tokių reikia nedaug, be to – pačių geriausių. O Lietuvoje jų trūksta. K.Blaževičius sukonkretina, kad vadybos asų ypač reikia finansų valdymo, gamybos, komercijos, IT srityse.

„Galima skaičiuoti tik antrąją vadovų kartą, kuri turi nepriklausomos Lietuvos patirtį, tačiau tokių žmonių atsiranda, jie auginami, tad tarptautinio lygio vadovų stygius yra laiko klausimas“, – pabrėžia „Indigroup“ atstovas.

Žinoma, visų savybių, būtinų geram vadybininkui, vien aukštojoje mokykloje neįgysi. Be išsilavinimo, reikia patirties ir bent B2 lygio gebėjimų komunikuoti užsienio kalba. Svarbiausia šios srities specialistams, darbo rinkos ekspertų teigimu, suprasti, kaip veikia verslas, gebėti užmegzti dialogą su aukščiausios grandies vadovais, suvokti, koks yra asmeninis tavo tikslas toje įmonėje ir kokie bendrieji įmonės siekiai.

„Trečias dalykas – komunikaciniai įgūdžiai. Kadangi vadybininkai nėra programuotojai, daug ką jų karjeroje lemia pirminis kontaktas ir bendravimo, derybų patirtis – su ja atsiranda supratimas ir apie verslo procesus. Jei žmogui kas nors gyvenime jau pasakė „ne“, jis patirties jau turi, o jei dėstytojai jį tik gyrė – „šaunuolis, dešimtukas“, tai jau blogai. Reikia dinamiškumo“, – vadybininkų savybes, kurių pageidauja darbdaviai, vardija K.Blaževičius.

Universiteto kokybės veidrodis – alumnai

Taigi ne visi įgūdžiai įgyjami aukštojoje mokykloje. Nepaisant to, aukštosios verslo mokyklos nuolat lyginamos skirtinguose reitinguose: „Forbes“, „Business Week“, „The Economist“ kasmet lygina geriausius MBA (liet. „verslo administravimo magistras“) universitetus. Nauja universitetų apskritai lyginimo sistema kuriasi ir profesiniame tinkle „LinkedIn“, kur visą informaciją apie aukštosios mokyklos gerumą suteikia užsiregistravusių alumnų nurodoma darbovietė ir pareigos. Lietuvoje kol kas tokios informacijos stinga, o profesiniame tinkle užsiregistravę dar palyginti nedaug aukštųjų mokyklų absolventų.

Pavyzdžiui, „Financial Times“, kasmet sudarančio geriausią verslo mokyklų reitingą,  „žemėlapyje“ suskaičiuota, kiek kuri geriausia mokslo įstaiga išleido geriausių įmonių, patenkančių tarp to paties „Financial Times“ didžiausių 500 pasaulio įmonių, vadovų. Absoliutus lyderis šioje turnyrinėje lentelėje – Harvardo universiteto verslo mokykla, kuriai priklauso 25 aukščiausio lygio vadovai, dirbantys didžiausiose įmonėse – „General Electric“, „Procter & Gamble“, „Thermo Fisher Scientific“, „Vodafone“ ir kt., INSEAD verslo lyderių kalvei Prancūzijoje ir Stanfordo verslo mokyklai priskiriami aštuoni aukščiausio lygio vadovai. Vis dėlto atsiranda net 16 mokslo įstaigų, kurios išleido po vieną didžiausių 500 kompanijų aukščiausios grandies alumną. Pavyzdžiui, Timas Cookas, „Apple“ vadovas, yra Diuko universiteto Verslo mokyklos absolventas, nors daugiau šios mokyklos alumnų penkiuose šimtuose didžiausių kompanijų nedirba.

Įdomumo dėlei panašią metodiką galima taikyti ir peržvelgiant didžiausių Lietuvos įmonių vadovų gyvenimo aprašymus. Pavyzdžiui, „Veido“ sudarytame 2013 m. vertingiausių Lietuvai ir jos piliečiams bendrovių trisdešimtuke reikšmingą dalį užima vadovai, baigę Vilniaus universitetą. Tačiau detalesnės informacijos apie konkretaus laikotarpio alumnų darbo vietas Lietuvoje dar stinga, nors jų „kalvės“ turi informacijos apie savo absolventus ir žino, ką jie veikia po studijų.

Didžioji dalis aukštųjų mokyklų, pateikusių duomenis „Veidui“, nurodė, kokia dalis 2009–2015 m. laidų absolventų įkūrė savo verslą arba kiek jų rado darbą per šešis mėnesius po studijų baigimo. Vis dėlto tiksli stebėsena esą brangiai atsieina, o dalis informacijos apie absolventus ne visada gali būti reprezentatyvi.

Visa mokslo paslaptis – dėstymas

Be absolventų karjeros sėkmės, minėtuose reitinguose reikšmingas dėmuo tenka dėstymui ir akademiniam personalui. Taigi ir „Veidas“ šį kartą, beje, lygindamas trijų krypčių studijas, ne surikiuoja aukštąsias mokyklas į geriausiųjų eilę skaičiuojant reitingą, bet pateikia duomenis apie svarbiausias studijų sritis, o aukštosios mokyklos rikiuojasi nuo mažiausio darbo sausio 1 d. neturėjusių 2014 m. laidos absolventų skaičiaus.

Panašią metodiką naudoja ir Europos Komisijos universitetų reitingavimo sistema „U-Multirank“, kurioje pateikiami duomenys apie skirtingus studijų krypties rodiklius ir pažymimi geriausi rezultatai, tačiau universitetai nekomponuojami į geriausiųjų eilę, „nekarūnuojant“ geriausių ir į užribį nenustumiant prasčiausių.

Verslo ir vadybos krypčių studijos, priklausančios socialinių mokslų sričiai, nereikalauja įmantrios materialinės bazės ar neribotų technologinių galimybių. Taigi svarbiausia jose, pasak „Veido“ kalbintų pašnekovų, – dėstymas arba mokymas.

Ką dėsto, kas dėsto ir kaip dėsto – tokius pagrindinius verslo ir vadybos studijų turinio kokybės matus, ypač bakalauro pakopoje, formuluoja ISM studijų dekanė V.Auruškevičienė. Ji paaiškina, kad studijų procesui reikšminga metodinė medžiaga: viena yra mokytis iš šiuolaikinių kūrinių, kuriais remiasi pirmaujantys verslo universitetai, ir visai kas kita – nagrinėti senstelėjusią verstinę literatūrą, kuri labiau primena ne autoritetingo autoriaus darbą, o kompiliatą.

„Žinoma, galima naudotis puikiais vadovėliais, bet jei nebus gerai žinias perteikiančio dėstytojo, profesoriaus, nebus ir kokybės. Dėstytojo darbas, jo mokymo ryšys su praktinių žinių perteikimu yra labai svarbus. Juk žinome, kad mokėti teoremą nepakanka – reikia ją ir taikyti. Taigi turinio atžvilgiu svarbiausi trys dalykai – kas dėstoma, kas dėsto ir kaip dėsto“, – dar kartą pabrėžia V.Auruškevičienė.

Ir priduria, kad ta pati atvejo analizė (angl. „case study“) gali būti taikoma šimte aukštųjų mokyklų, tačiau ne visose studentai įgis tokių pačių žinių, išgirs tiek įžvalgų ar modelių, kaip galima išspręsti analogišką situaciją. „Svarbiausia yra metodas, kuriuo tos žinios perduodamos. Juolab kad dabar jas galima pasiekti vienu spragtelėjimu. Niekas nebeina į paskaitas vien tam, kad kažką sužinotų. Šiandien paskaita nebėra ta, kurioje dėstytojas pusantros valandos kalba. Atsiranda nauji metodai, projektai, diskusijos, klausimai, dėstymas. Tai ir yra visa paslaptis“, – komentuoja ISM studijų dekanė.

Svarbus verslo ir vadybos studijų elementas – ne tik žinių, bet ir praktinės patirties perdavimas ir įgūdžių formavimas. Todėl ypač šių krypčių studijose reikalingi dėstantys praktikai. „Veido“ kalbinti aukštųjų mokyklų atstovai pasakoja, kad formatas, kai studentams dėstyti pakviečiamas sėkmingai dirbantis verslininkas, naudojamas beveik visur, nes taip geriausiai atskleidžiamos verslo paslaptys, studentai motyvuojami ir svarbiausia – tokiuose užsiėmimuose jie dalyvauja interaktyviai. Visose aukštosiose mokyklose, pateikusiose duomenis „Veidui“, yra nuolat dėstančių praktikų, kurie turi realios verslo organizavimo patirties. Net regionuose esančios kolegijos nurodė turinčios dėstytojų, kurie dirba stambiausiose to regiono įmonėse.

Daugiausiai praktikų verslo srities studijose dirba ISM bei baltarusiškame Europos humanitariniame universitete. Vadybos krypties studijose daugiausiai verslo patirties turinčių dėstytojų turi Klaipėdos universitetas, ISM bei privatus Kazimiero Simonavičiaus universitetas. Studijų programose, kurios pakliūva į „verslo ir vadybos“ klasifikaciją, daugiausiai praktikų, matuojant procentais nuo bendro dėstytojų skaičiaus, tenka Lietuvos sporto universitetui.

Kolegijose, kurių pobūdis yra taikomoji, praktinė veikla, daugiausiai praktikų verslo ir vadybos studijose turi privati Socialinių mokslų kolegija, Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla, Alytaus kolegija.

Vis dėlto reikia išlaikyti balansą tarp dėstytojų praktikų ir grynųjų akademikų. Pasak V.Auruškevičienės, organizuojant verslo ir vadybos studijas negalima perlenkti lazdos nė į vieną pusę, o idealus atvejis, kai akademikas turi verslo patirties. Pasak ISM studijų dekanės, praktikai visada gali ateiti į paskaitas kaip svečiai, bet vienas praktikas labai retai gali nuo pradžių iki pabaigos parengti visą mokomąjį dalyką, o dėstyti jį visą semestrą – iššūkis. Dekanė primena, kad darbas su studentais nėra „užklasinė“ veikla, kaip neretai manoma.

KU Socialinių mokslų fakulteto Vadybos katedros vedėjas R.Stašys vertina praktinius užsiėmimus, svečių paskaitas ar net studentų ekskursijas į įmones, tačiau pamini ir kitas metodikas, pavyzdžiui, praktinius mokymus simuliacinėje sistemoje „Simulith“, padedančius studentams įsigilinti į verslo paslaptis, „pasimatuoti“ skirtingas kėdes įmonėje ir pasirengti realiai profesinei praktikai. R.Stašys pasakoja, kad šioje sistemoje už atitinkamą mokestį aukštosios mokyklos registruoja įmones, kuriose studentai, pasidaliję pareigomis – finansininkų, rinkodaros ekspertų, personalo vadovų ir t.t., priima sprendimus, analizuoja jų pasekmes, klaidas ir daro viską, ką veikia tikrų įmonių darbuotojai.

„Vien darbas auditorijose negarantuoja kokybiško verslininko parengimo, praktinių situacijų reikia kaip įmanoma daugiau. Iš pradžių jie dirba virtualioje organizacijoje, o tada atlieka praktiką tikroje įmonėje“, – praktinių įgūdžių formavimąsi aptaria R.Stašys.

Vilniaus kolegijoje esančio „Simulith“ centro vedėjos Rimos Bačiulytės teigimu, šiuo metu simuliaciniame tinkle veikia 51 Lietuvos įmonė: sistemoje dalyvauja 25 kolegijos, virtualias įmones turi du universitetai – KU ir Aleksandro Stulginskio universitetas (ASU).

„ASU buvo vienas pirmųjų universitetų, prisijungusių prie šio tinklo. Projekto metu jis keturioms specialybėms įrengė agroverslo korporaciją, kuri sėkmingai veikia jau kelerius metus. KU prisijungė palyginti neseniai. Anksčiau įmones šiame tinkle turėjo daugiau universitetų –  VU, Šiaulių universitetas“, – komentuoja R.Bačiulytė.

Trečioji sritis, aktuali verslo ir vadybos krypčių studijų kokybei užtikrinti – tarptautiškumas, užsienio reitinguose neretai įvardijamas kaip tarptautinė orientacija. „Veidas“, lygindamas verslo ir vadybos studijų programas, tarptautiškumui „pamatuoti“ pasitelkė užsienio dėstytojų dalį nuo visų šių programų dėstytojų, mokslinių publikacijų, parengtų kartu su užsienio autoriais, ir studentų, atvykusių mokytis iš užsienio, skaičių.

Galima sakyti, kad Lietuvos universitetai, vykdantys šių krypčių studijas, savo studentams sukuria tarptautinį foną: užsienio dėstytojų verslo ir vadybos krypčių studijose šiemet neturi nebent Lietuvos sporto universitetas, tuo metu kiti universitetai užsienio dėstytojų turėjo bent vienos krypties verslo ar vadybos studijose. Taip pat visi universitetai turėjo ir šios krypties tarptautinių mokslinių publikacijų, parengtų drauge su užsienio autoriais.

Žinoma, daugiausiai užsienio dėstytojų ir studentų turi specifiniai universitetai: LCC tarptautinis universitetas ir baltarusiškas Europos humanitarinis universitetas.

ISM studijų dekanė paaiškina, kad darbas daugiakultūrėje komandoje svarbus bendram universitetiniam išsilavinimui, bendrosioms kompetencijoms ugdyti. Juolab kai visi verslais seniai peržengė nacionalines ribas, tarptautiškumo negalima ignoruoti ir verslo studijose. Vis dėlto V.Auruškevičienė sako, kad svarbiausias motyvas, kodėl ISM nemažą dalį sudaro užsienio dėstytojai, – kokybė ir kvalifikacija, nes Lietuvoje kompetentingų kai kurių sričių specialistų tiesiog dar nėra. Todėl ji pabrėžia, kad ilgainiui ir ISM užsienio dėstytojų dalis gali sumažėti, nes daugėja savo srities profesionalų lietuvių, užsienyje apgynusių daktaro disertaciją, tapusių profesoriais, kurie galėtų dėstyti.

„Pavyzdžiui, jei turime mokomąjį dalyką apie verslo kūrimą Rusijoje, ko gero, geriausiai jį dėstytų žmogus, atvykęs iš Rusijos. O, pavyzdžiui, matematikos puikiai mokyti gali ir Lietuvos matematikas. Tačiau kartais, net jei ir turime konkrečios srities praktikų, jie būna dirbę lokaliuose regionuose, bet dar ne globaliose kompanijose, – paaiškina ISM atstovė. – Žinoma, studentams universitetas tuo ir žavus, kad ne tas pats dėstytojas dėsto visus dalykus nuo pat pirmo iki paskutinio kurso.“

„Veido“ kalbinti pašnekovai apibendrina, kad technologiniai, inžineriniai mokslai, kurių atstovų ypač reikia valstybei, žinoma, turi perspektyvią ateitį, tačiau jiems klestėti reikės ir tokių žmonių, kurie stovėtų priekyje jų, nes prastai valdomos tokio pobūdžio įmonės naudos neduos.

„Ko gero, yra kelios grupės žmonių: tie, kurie turi verslo idėją, turi pinigų ir gali padėti ją įgyvendinti, tie, kurie sugeba organizuoti, sukurti verslą, ir tie, kurie tokioje įmonėje geba dirbti. Taigi nuo tų žmonių, kurie turi idėją, lėšų jai realizuoti ir sukuria verslą, priklauso šalies ekonominis rezultatas“, – apibendrina KU vadybos katedros vedėjas R.Stašys.

Gabija Sabaliauskaitė

Abiturientai. Šiųmečiai abiturientai dar būdami dešimtokai žinojo, kad stodami į aukštąsias mokyklas turės peržengti keletą slenksčių. 2015 m. priimant į šalies universitetus ir kolegijas atsirado pokyčių, kurie, žadama, padidins reikalavimus, tad ir aukštojo mokslo sieks tik tie, kuriems ir mokykloje sekėsi neprastai.

Vis dėlto atrodo, kad kai kurie pokyčiai labiau kosmetiniai, nei kokybiški.

Didžioji dalis šalies aukštųjų mokyklų jau priėmė sprendimą dėl mažiausio stojamojo balo, kurio nesurinkusių stojančiųjų studijuoti nepriims.

Būtina, kad aukštosios mokyklos nedalytų diplomų visiems, kurie gali sumokėti už mokslą. Sugebančius studijuoti pretendentus reikia atsirinkti iškart – tai geriau, nei atsisveikinti su vos apšilusiais kojas pirmakursiais, kai paaiškėja, kad jie nesugeba studijuoti. Tokie argumentai skambėjo aptariant minimalių reikalavimų poreikį. Vis dėlto dalis aukštųjų mokyklų reikalavimų kartelės aukštai neiškėlė.

Kita vertus, šiemet atsiras dar vienas slenkstis, kurio neperkopę pretendentai, įskaitant turinčiuosius pakankamą konkursinį balą, negalės taikyti net į iš paties kišenės apmokamą studijų vietą.

„Galima sakyti, kad universitetai atsižvelgė į mūsų pasiūlymus nustatyti minimalų stojamąjį balą, o kolegijos į šias rekomendacijas atsižvelgė minimaliai. Tačiau pirmasis žingsnis, kad minimalus balas apskritai atsirado, sakyčiau, yra teigiamas. Iki šiol tokios ribos nebuvo, tad aukštosios mokyklos priimdavo beveik visus, kurie tik gali pateikti prašymą. O dabar, aišku, bus daugiau motyvuotų studentų“, – aukštųjų mokyklų nustatytų mažiausių stojamųjų balų naudą vertina švietimo ir mokslo viceministras Rimantas Vaitkus.

Iš Švietimo ir mokslo ministerijai (ŠMM) pateiktų duomenų (kol kas jie negalutiniai, nes dar ne visos aukštosios mokyklos apsisprendė dėl minimalaus balo, kurį taikys) matyti, kad ambicingiausias – Vilniaus universitetas, kuris jau nebe pirmus metus nustatys tą pačią trijų balų ribą. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas kaip konkursinį numatė 2,5 balo, kurio neįveikusiųjų studijuoti nepriims, nors dar pernai mažiausias konkursinis balas į valstybės nefinansuojamą vietą šiame universitete buvo 1,32.

Didžioji dalis universitetų pasirinko dviejų balų minimalią ribą, bet dalis jų iš stojančiųjų į menų specialybes paprašys surinkti tris balus. Žemiausią vieno balo ribą pasirinko Aleksandro Stulginskio universitetas ir privatus Kazimiero Simonavičiaus universitetas.

Kolegijos gana solidariai pasirinko žemiausią stojamąjį balą – 0,8. Kol kas „išsišoko“ tik Vilniaus kolegija (1,1 balo) ir Šiaulių valstybinė kolegija (1 balas).

„Gali būti, kad iškart orientuojamasi į studentus, nelaikiusius kokio nors dalyko, kuris sudaro konkursinį balą, egzamino ar neturinčius jo pažymio“, – svarsto Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO) prezidentas ir Kauno technologijos universiteto studijų prorektorius prof. Pranas Žiliukas.

Paklaustas, ar 0,8 balo minimali riba ką nors keičia, jis sako, kad tokios vertės stojamasis balas praktiškai yra formalumas.

Vilniaus kolegijos, kurios minimalus balas didesnis už nustatytą kai kurių universitetų, direktorius dr. Gintautas Bražiūnas paaiškina, kad svarstydama mažiausią stojamąjį balą kolegijos bendruomenė skaičiavo, kiek pirmakursių galėtų nubyrėti. Kadangi ši aukštoji mokykla priima daug studentų „su krepšeliais“ į valstybės finansuojamas vietas, 1,1 balo reikalavimas, prognozuojama, paveiks tik už mokslą mokančius studentus, kurių šiemet gali sumažėti nebent keliomis dešimtimis.

„Yra studijų programų, pavyzdžiui, Sveikatos priežiūros fakultete, į kurias studentai stoja su gerokai aukštesniais balais, todėl galėjome rinktis iš kur kas didesnių stojamųjų balų, kurie būtų taikomi konkrečiam fakultetui. Tačiau radome visiems optimalų sprendimą. Be to, yra studijų programų, kuriose studentų nubyrėjimas labai menkas, nors studentai ten įstoja ir su žemais balais. Tarkime, Verslo vadybos fakultete yra ryškus atotrūkis tarp aukštų ir žemų stojančiųjų balų, tačiau studentų beveik neiškrinta. O štai Elektronikos ir informatikos fakultete, į kurį priimami turintys aukštus balus studentai, jų nubyra daugiau nei pusė. Žinoma, nes jame mokytis gerokai sunkiau, o „girnų“ vis tiek nepakeliame“, – bendro balo pasirinkimą visoms studijų programoms komentuoja Vilniaus kolegijos direktorius.

Paskaičiuokime, ką reikia daryti, kad pavyktų užsidirbti vieneto vertės minimalų konkursinį balą. Konkursinio balo skaičiuoklėje atsitiktinai pasirinkę socialinių mokslų sritį ir vadybos studijų kryptį (didžiausią svertinį koeficientą turi matematika), suvedame, ko gero, žemiausius šiemet stojančiųjų įvykdyti prašomus reikalavimus. Lietuvių kalbos ir literatūros mokyklinio egzamino rezultatas – 4, užsienio kalbos ir matematikos valstybinių egzaminų rezultatai – 16 (išlaikyti), dar įrašome po patenkinamą (4) B lygiu mokytųsi dalykų metinį pažymį (lietuvių kalbos ir literatūros, matematikos istorijos, geografijos). Tokios režisūros rezultatas – 1,22 konkursinio balo, kuris gali atverti duris bent į valstybės nefinansuojamą studijų vietą ir viename kitame universitete.

„Vienetui taikomi reikalavimai labai kuklūs. Reikėtų išlaikyti vieną valstybinį brandos egzaminą ir minimaliu balu – lietuvių kalbos ir literatūros (stojant į kolegines studijų programas pakanka mokyklinio). Taip pat reikia minimalių antrojo ir trečiojo dalyko pažymių. Taip ir gausime vienetą. Nežinau, koks balas būtų dar žemesnis“, – mažiausio  konkursinio balo turinį apžvelgia LAMA BPO prezidentas.

Bet gali pasitaikyti ir taip, kad jei geriau pasiseka išlaikyti kitus – antrojo ir trečiojo dalykų egzaminus, teoriškai mokinys gali nelaikyti svarbiausio dalyko jo konkursinio balo sandarai egzamino.

Tarkime, net jei mokinys paskutiniaisiais metais mokykloje nesimokė chemijos, vadinasi, ir nelaikė šio dalyko egzamino, jis vis tiek gali bandyti laimę stoti į chemijos studijų programas. Gal ir pavyktų, tik valstybė už mokslą, žinoma, jau nemokėtų.

„Skamba paradoksaliai, bet tokių studentų pasitaiko, jie įstoja. Pirmojo dalyko, kurio reikšmė konkursiniam balui yra 40 proc., jis turi nulį, bet jei kitus reikalingus dalykus mokėsi, užtenka ir žemesnio jų įvertinimo. Todėl kai universitetų rektoriai tarėsi dėl minimalios ribos, jie kalbėjo apie mažiausiai du balus, kurie reikštų, kad bent vienas egzaminas būtų išlaikytas pagrindiniu lygiu“, – paaiškina P.Žiliukas.

Žinoma, mažiausi surinkti balai tikrai neužtikrins kelerių metų bakalauro studijų valstybės finansuojamoje vietoje, nes pastaraisiais metais priimtųjų į valstybės finansuojamas vietas konkursinis balas svyravo apie keturis: LAMA BPO duomenimis, 2014 m. mažiausias pagrindinio ir papildomo priėmimo konkursinis balas į valstybės finansuojamas vietas ar nefinansuojamas, bet su studijų stipendija, buvo 3,6, į kolegijas – 1,94.

„Turime rekordininkų, į valstybės finansuojamas vietas kolegijų studijų programose įstojusių ir su kiek didesniu nei vienu konkursiniu balu. Skaičiavome, kad jei būtų taikoma minimali dviejų balų riba, kolegijos prarastų vieną kitą dešimtį krepšelį gaunančių studentų, bet jei tokia riba būtų taikoma mokantiems už mokslą, šių studentų galėtų nubyrėti maždaug 3,5 tūkst.“, – komentuoja P.Žiliukas.

Vilniaus kolegijos direktorius prognozuoja, kad griežtesnę atranką, kurią šiemet turėtų įkvėpti minimalus stojamasis balas, kitąmet dar labiau sustiprinti galėtų privalomasis matematikos egzaminas, jei tik jis bus įteisintas. Tokiu atveju stojantiesiems vieneto vertės konkursinį balą pelnyti esą būtų gerokai sunkiau.

„Matematikos egzaminas taptų rimtu slenksčiu. Juolab kad dabar technologinėse studijų programose atsiranda studentų, kuriems trūksta vidurinės mokyklos žinių, bet mes neturime nei išteklių, nei laiko tam nežinojimui kompensuoti. O studentai paniškai bijo matematikos, ir prieiname iki to, kad tiksliuosius mokslus reikia dėstyti pasitelkus rankų pirštus“, – dėl gėdingo vidurinės mokyklos parengimo apgailestauja G.Bražiūnas.

Minimalaus balo kartelę sunkiau įveikti gali būti nebent anksčiau nei 2015 m. vidurines mokyklas ir gimnazijas baigusiems abiturientams, kurie neturi jų konkursiniam balui reikalingo dalyko įvertinimo ir už vieną dedamąją jiems būtų skaičiuojamas nulis. Juolab  stojantiesiems, taikantiems į valstybės finansuojamas studijų vietas, iškilo daugiau slenksčių. Bet ir jie nėra labai aukšti.

Stojantieji į universitetus privalo išlaikyti valstybinį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą – surinkti bent 16 balų, o siekiant pakliūti į kolegijas pakanka išlaikyti mokyklinį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą. Tačiau kuris nors lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas, šiaip ar taip, jau buvo privalomas norint gauti brandos atestatą.

Pasirinktinas, bet privalomas šiemet taps užsienio kalbos valstybinis egzaminas, kurį privalės išlaikyti visi abiturientai, siekiantys konkuruoti dėl valstybės finansuojamos studijų vietos. Išlygų universitetinėms ir koleginėms studijoms čia nėra: reikia mokėti užsienio kalbą – anglų, vokiečių ar prancūzų – B1 lygiu pagal bendruosius Europos kalbų metmenis. Išlaikytas valstybinis egzaminas (16 balų) rodo, kad pretendentas moka kalbą B1 lygiu.

Bet užsienio kalbos egzaminas nepatenka į konkursinio balo sandarą (jei jo nereikalauja konkreti studijų kryptis), o lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas yra privalomas ir kaip slenkstis, ir kaip 20 proc. vertės konkursinio balo dalis.

Vadinasi, nors konkursinis balas būtų ir aukštas, geresnis už konkurentų, bet valstybinis užsienio kalbos egzaminas ne(iš)laikytas, – galimybių pakliūti į valstybės finansuojamą studijų vietą nėra.

„Išlaikyti egzaminą, gauti 16 balų pakanka, kad pasiektum B1 lygį. Anksčiau buvo diskusijos dėl B2, bet kol kas nuspręsta dėl žemesnio B1 lygio, – komentuoja LAMA BPO vadovas. – Užsienio kalbos egzaminas konkursiniame bale gali būti trečias dalykas, kurį sudaro daug alternatyvų. Jei mokiniui palankus jo rezultatas, skaičiuojant konkursinį balą gali būti įtraukiamas užsienio kalbos egzaminas, bet jei jis turi geresnių kitų dalykų įvertinimų, kurie atitinka jos pasirinktą studijų programą, bus skaičiuojamas stojančiajam palankiausias variantas.“

Pernai valstybinį užsienio kalbos – anglų egzaminą laikė mažiau nei pusė (apie 46 proc. stojančiųjų), o šiemet ši dalis turės padidėti iki bene šimto. Padaugės, tikėtina, ir abiturientų, laikančių lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, kuriame pernai dalyvavo apie 57 proc. dvyliktokų.

„Žinoma, galima daryti prielaidą, kad jei apie 60 proc. abiturientų stoja į aukštąsias mokyklas, gali būti, kad 2014 m. šių kalbų valstybinius egzaminus ir laikė visi tie, kurie pretendavo tais pačiais metais tapti aukštųjų studentais. Tačiau neabejoju, kad šiemet dėl reikalavimo išlaikyti šiuos egzaminus stojantiesiems į valstybės finansuojamas vietas jų  tikrai padaugės“, – prognozuoja P.Žiliukas.

Užsienio kalbos egzaminas nebuvo naujiena – šiųmečiai abiturientai apie jį žinojo dar būdami dešimtokai. Todėl, kaip teigia „Veido“ kalbintos pedagogės, mokinių motyvacijos papildomas slenkstis nepadidino, juolab kad ir reikalavimai gana nesunkiai įkandami.

„Pavyzdžiui, mūsų mokykloje nėra B lygio anglų kalbos pamokų, todėl nejutome ir „perėjimo“. Mokiniai, šiaip ar taip, mokosi šį dalyką A lygiu, todėl natūraliai rengiasi valstybiniam ar tarptautiniam, pavyzdžiui, IELTS, egzaminui, kurį laiko dauguma mūsų abiturientų, – svarsto Kauno Jono Jablonskio gimnazijos anglų kalbos mokytoja ekspertė Romualda Liutkuvienė. – Manau, kad jį ir laikys visi abiturientai. Pavyzdžiui, kai ankstesniais metais organizuodavome bandomąjį anglų kalbos egzaminą, dalis mokinių jame nepasirodydavo. Šiemet bandomajame egzamine dalyvavo 100 proc. abiturientų.“

Pasak anglų kalbos mokytojų, šiemet gali būti taip, jog savo sėkmės išbandyti per valstybinį anglų kalbos egzaminą eis ir tie mokiniai, kurie nėra užtikrinti, kad egzaminą išlaikyti pavyks. Žinoma, būgštauti dėl to neverta, nes visuomet atsiranda tokių, kurie, nepaisydami bet kurio dalyko pedagogų atkalbinėjimų, egzaminą vis tiek laiko.

Vienas užsienio kalbos egzamino stojantiesiems į valstybės finansuojamas studijų vietas motyvų buvo geresnis pasirengimas studijų procesui: mokėdami vieną iš ES kalbų studentai galėtų pasinaudoti tarptautinėmis mainų galimybėmis, rašto darbams naudoti akademinę literatūrą užsienio kalba ir t.t. Bet ir šis slenkstis, kai kurių „Veido“ kalbintų specialistų nuomone, negarantuoja siekiamybės, kad į valstybės finansuojamas vietas paklius gerai užsienio kalbą mokantys pirmakursiai, nes B1 reikalavimas yra labai menkas.

„Aš, matyt, esu iš tų mokytojų, kuriems atrodytų, kad B1 yra per žemas laiptelis įstoti į valstybės finansuojamą vietą aukštojoje mokykloje. Juk norisi, kad studijuoti pakliūtų motyvuoti jaunuoliai, – komentuoja Tauragės „Versmės“ gimnazijos mokytoja ekspertė Elmyra Jurkšaitienė. – B1 yra mokyklos žinių lygis, jis reiškia, kad sugebama orientuotis aplinkoje, susikalbėti, bet B1 žinių nepakanka norint skaityti rimtesnę literatūrą originalo kalba, remtis ja bakalauro darbui. Mokykloje tikrai būtų galima įgyti B2 lygio žinių.“

Vilniaus kolegijos direktorius G.Bražiūnas sako, kad užsienio kalbos egzamino slenkstis turės nebent minimalios įtakos 2015 m. priėmimui į aukštąsias, nes reikalaujama pademonstruoti patį paprasčiausią užsienio kalbos mokėjimo lygį. Bet kokiu atveju, jo nuomone, toks reikalavimas baigus vidurinę mokyklą naudingas, nes esą atsiranda vienas kitas studentas, nežinantis, kokios kalbos mokėsi mokykloje: studijuodamas ateina lankyti anglų kalbos kurso, nors mokykloje mokėsi vokiečių…

Kiti šiemet stojančiuosius pasitiksiantys pokyčiai yra procedūriniai. Nors jie ne tokie reikšmingi kaip keliamos sąlygos stojant į aukštąsias, vis dėlto sukėlė diskusijų dėl neva ribojamo mokinių pasirinkimo ir siauresnių galimybių įstoti.

Šiemet stojančiųjų pageidavimo sąrašas sutrumpės iki devynių pasirinkimų ir vieno kvietimo studijuoti. Dar pernai buvo galima užpildyti 12 eilučių – įrašyti 12 studijų programų ir sulaukus dviejų kvietimų studijuoti pasirinkti patrauklesnį iš dviejų variantų.

LAMA BPO atstovo P.Žiliuko teigimu, vienas kvietimas vietoj dviejų stojančiajam nieko nekeičia. Nepaisant to, kad nuo 2010 m. jis gaudavo du kvietimus, tai nereiškė didesnės pasirinkimo laisvės, nebent sukurdavo jos iliuziją. Esą dažniausiai stojantieji vis tik priimdavo pasiūlymą studijuoti valstybės finansuojamoje vietoje. Su retomis išimtimis abiturientai, pavyzdžiui, stojantys į odontologijos, kitas su medicina susijusias studijas, pirmenybę teikdavo studijų programai, o ne pinigų šaltiniui ir pasirinkdavo valstybės nefinansuojamą vietą. LAMA BPO duomenimis, 2014 m. valstybės finansuojamos vietos atsisakė ir sutartį dėl mokamos vietos pasirašė tik 2,7 proc. visų pakviestųjų studijuoti.

Be to, daugiausiai maišaties dėl dviejų kvietimų studijuoti patirdavo aukštosios mokyklos, negalėdamos prognozuoti, kiek studentų galiausiai surinks. KTU prorektoriaus P.Žiliuko teigimu, pirmakursių skaičių aukštosios mokyklos bandydavo atspėti remdamosi grynai tikimybių teorija, nes priėmimo rezultatai nesusiklostydavo taip sklandžiai, kad visos studijų vietos būtų užimamos per pagrindinį priėmimą, o papildomame liktų tik kosmetiniai pokyčiai ir studijų vietų likučių dalybos.

Tiksliai apskaičiuoti, kiek bus pirmakursių, itin svarbu studijose, kurioms reikalinga materialinė bazė, pavyzdžiui, ta pati odontologija, nes čia užimti valstybės nefinansuojamas vietas gali panorėti kur kas daugiau studentų nei per pagrindinį priėmimą. Pasak P.Žiliuko, vienas kvietimas panašias problemas išsprendžia, nes studijuoti pakviečiama tiek asmenų, kiek jiems yra vietos.

Trimis vietomis sutrumpėjęs pageidavimų sąrašas taip pat neturėtų nuskriausti stojančiųjų, juolab kad pastaraisiais metais jų motyvacija stiprėja: LAMA BPO duomenimis, daugiau kaip du trečdaliai prašyme nurodytų studijų programų yra iš vienos studijų srities, o pernai studijų programas, nurodytas sąrašo gale, 10–12 vietoje, studijuoti pasirinko tik 2,9 proc. visų pasirašiusiųjų sutartis su aukštosiomis mokyklomis.

„Pageidavimų skaičių riboja visos bendrojo priėmimo sistemas turinčios šalys. Pavyzdžiui, Suomijoje prašyme galima nurodyti iki šešių eilučių, Jungtinėje Karalystėje – iki penkių. Argumentas – aukštoji mokykla laukia motyvuotų studentų“, – sutrumpėjusio pageidavimų sąrašo prasmę nurodo P.Žiliukas.

Galima nuraminti ir besibaiminančiuosius, kad vienas kvietimas atims galimybę iš studentų įstoti tais metais į aukštąją mokyklą. Šiemet atsiranda trys stojimo etapai per LAMA BPO sistemą. Vadinasi, naujas priėmimas yra ir nauja galimybė, tiksliau, trys galimybės. Atsiradus trečiajam priėmimo etapui, jame gali dalyvauti ir tie stojantieji, kurie nedalyvavo pirmuose dviejuose priėmimo etapuose.

„Dabar galimybės studijuoti išdėstytos nuosekliai: trečiajame etape rinktis iš to, kas liko, arba siekti valstybės nefinansuojamos studijų vietos gali ir nauji pretendentai, o anksčiau buvo taip, kad jei nepateikei prašymo birželį ar liepą, tie metai norint įstoti į aukštąją yra prarasti, likdavo nebent galimybė bandyti ieškoti valstybės nefinansuojamos studijų vietos pačioje aukštojoje mokykloje. Šiemet bus galima dalyvauti trečiajame etape ir pateikti naują prašymą“, – komentuoja P.Žiliukas.

Papildomu priėmimu rugpjūčio 7–10 d. tikimasi pritraukti ir daugiau užsienio lietuvių, kurie svetur, ypač Airijoje, brandos atestatus gauna vėliau. Tad šiemet jie neprarastų galimybės stoti į Lietuvos aukštąsias mokyklas vien todėl, kad nespėjo gauti brandos atestato. Kuo vėlesnis terminas įstoti į aukštąją mokyklą naudingas ir iš užsienio atvykstantiems, dažniausiai trečiųjų šalių piliečiams, kuriems užtrunka visos reikalingos procedūros – Studijų vertinimo ir kokybės centro išsilavinimo vertinimas, laikino leidimo gyventi Lietuvoje išdavimas ir kt. Tai trunka ir iki rugsėjo pabaigos, todėl jie įprastai dalyvauja tik instituciniame priėmime.

Nors sutrumpėjęs pageidavimų sąrašas ir tik vienas kvietimas studijuoti yra procedūriniai, o ne gerokai reikšmingesni sąlygų ar reikalavimų pokyčiai, P.Žiliukas pataria abiturientams prioritetus devyniuose langeliuose išdėstyti preciziškai. Pavyzdžiui, jei pagrindinis tikslas – valstybės finansuojama vieta, pirma reikia rašyti jas, o tik tada mokamas. Jei svarbiau programa, o ne pinigai, reikia pradėti nuo svajonės – galima dėlioti kas antrą valstybės finansuojamą vietą ir t.t.

Pasak P.Žiliuko, dalis stojančiųjų, jaučiančių, kad konkurencinės kovos, kuri iš esmės vyksta tik dėl finansuojamų studijų vietų, nelaimės, iškart pirmuoju pageidavimu nurodo valstybės nefinansuojamą vietą. Tačiau nemažai jų dalyvauja ir kituose stojimo etapuose, tad pasirašytų sutarčių skaičius po pagrindinio priėmimo labai sumažėja.

Dar įdomiau, kad visiškai motyvuotų studentų, kurie nurodo vieną ar dvi vietas, beveik neatsiranda, ne viena dešimtis užpildo keturias penkias prašymo vietas. Net patys geriausi abiturientai, olimpiadininkai, sugeba užpildyti didžiąją vietų dalį, nors „laimi“ pirmu ar antru numeriu nurodytą specialybę.

Viceministro R.Vaitkaus teigimu, abiturientų mažėja sparčiau, nei traukiasi valstybės finansuojamos studijų vietos, tačiau 2015 m. ŠMM vis tiek numato finansuoti tiek pat kiek pernai – 14,6 tūkst. studijų vietų, o apie 600 studentų gaus tikslines studijų vietas.

Siekiant padidinti priėmimą į informatikos studijas išskiriama atskira studijų krypčių grupė, kuriai planuojama skirti 700 valstybės finansuojamų studijų vietų, arba 20 proc. daugiau nei pernai. Į atskirą grupę išskirtos ir socialinio darbo studijų vietos.

„Įvertinus pastarųjų metų priėmimo rezultatus suplanuota tiek studijų vietų, kiek pageidavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kiti socialiniai partneriai, pabrėžiantys, kad socialinio darbo grupė konkuruoja su ekonomika, psichologija ir kitais gana paklausiais mokslais. Todėl visi stoja į tas specialybes, kurios pritraukia krepšelių, o socialinio darbo studijos belieka mokantiems už mokslą, nors už šias studijas mokėti nėra taip patrauklu, nes ir atlyginimai nėra dideli. Išskirdami socialinį darbą į atskirą grupę taikome valstybės užsakymo principą“, – paaiškina švietimo ir mokslo viceministras.

Valstybės finansuojamų studijų vietų socialinių mokslų srityje šiemet mažinama apie 10 proc., bet dešimtadaliu didinamas ir jų finansavimas: valstybės skiriama suma vienai socialinių mokslų studijų vietai pakyla nuo 1127 iki 1248 eurų universitetuose, nuo 935 iki 1053 eurų kolegijose.

Gabija Sabaliauskaitė

Parengtis. Ar ištikus blogiausiam – karinio konflikto scenarijui, ar susiklosčius ekstremaliai nelaimės situacijai gyventojai žinotų, kaip pasitraukti į saugesnę vietą, išvengti pavojaus, o gal patrauktų į parduotuvę pirkti konservų ir užuovėjos ieškotų pas karius?

Pastarųjų metų įvykiams parodžius, kad šiuolaikiniame kare vis dar pasitelkiamos klasikinės kovos priemonės – ginklai, aktualūs saugumo klausimai atgaivino diskusiją, ar deramai ekstremalioms situacijoms pasirengę Lietuvos gyventojai. Kur jie gali ieškoti tokių žinių, pagaliau ar bent jų pagrindų negalėtų gauti dar mokykloje?

Lietuvos mokyklose veikia šaulių organizacijos, aktyviai vykdančios neformalią veiklą, nuo 9 klasės mokoma pilietinio ugdymo, vyresnieji gali pasirinkti kūno kultūros dalyko krašto gynybos modulį, tačiau pastaraisiais metais patys pedagogai, karininkai ir įvairios organizacijos kalba apie pilietinio, patriotinio ar net karinio rengimo mokyklose galimybę. Neseniai į Švietimo ir mokslo ministeriją (ŠMM) dėl patriotinio ugdymo gilinimo kreipėsi ir Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas.

Atrodo, kad tokia pakraipa visai įmanoma, juolab kad Lietuvoje yra mokykla, jau keliolika metų bendrajame ugdyme taikanti pilietinio-gynybinio ugdymo programą. Joje veikia ir „vyriškumo mokykla“, į kurią mokiniai atvyksta iš kitų miestų, o mokyklos bendrabutyje taisyklingos karių laikysenos juos moko choreografijos mokytoja.

„Manęs susitikimuose nuolat klausia, kur prisistatyti, ką daryti, jei kiltų karas. To paties aš vis paklausiu ir kariuomenės vadų, bet įdomu, kad ekspertų atsakymai neretai būna skirtingi. Ką jau kalbėti apie sudėtingesnius klausimus“, – sako Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas, dar rudenį pradėjęs kalbėti apie karinio rengimo mokyklose poreikį.

Karinį ugdymą mokyklose jis pirmiausia sieja su geresniu pasirengimu krašto gynybai, tačiau priduria, jog negalima kategoriškai nukirsti, kad toks ugdymas militarizuotų mokyklas ir jaunimą rengtų kovai. A.Paulauskas paaiškina, kad gyvybiškai svarbių žinių pagrindai, orientaciniai įgūdžiai, gebėjimas suteikti pirmąją pagalbą ir kt. viduriniame ugdyme užtikrintų geresnį pasirengimą orientuotis esant bet kokiai kritinei situacijai – stichinės nelaimės, cheminės avarijos ir kt.

„Man neramu, kad jei įvyktų karinis konfliktas, mūsų jaunimas, pavyzdžiui, 25–35 metų amžiaus gyventojai, kurie ir būtų mobilizuoti, pakviesti į kariuomenę, neturėtų jokio supratimo apie karybą. Jie nelankė kursų ir nėra laikę rankose ginklo, todėl jų parengimas gerokai užtruktų“, – prognozuoja A.Paulauskas.

Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas pamini Izraelio pavyzdį, kuris įrodo, kad karinio pasirengimo pagrindus pradėti diegti galima dar mokykloje, ir visai neprimityviai, o patraukliomis formomis – bendraujant su kariais, jų šeimomis, praktikuojantis stovykloje ir t.t.

„Lankydamasis Rukloje mačiau jaunuolius, kurie baigę 11 klasių vasarą dalyvauja baziniuose kariniuose mokymuose, tačiau jų tikslas – ne toliau tęsti karinę tarnybą, bet pretenduoti į mažesnes studijų kainas. Girdėjau apie galimybę, kad pasirinkusieji karinius bazinius mokymus turi tęsti tarnybą pagal kontraktą. Žinoma, tai yra gerai, tačiau, kai atsisakėme šauktinių, kurie būdavo parengiami, dabar turime tik tuos žmones, kurie po kontrakto išeina iš kariuomenės. Taigi dabar mūsų rezervas, kuris yra pajėgus kautis, deja, labai nedidelis“, – apgailestauja A.Paulauskas.

Pasak jo, dabar vykstantys trijų mėnesių trukmės baziniai kariniai mokymai taip pat nėra panacėja, nes jų metų gaunami minimalūs įgūdžiai. Todėl parlamentaras svarsto, kad jei tų trijų mėnesių bazinės žinios būtų perkeliamos į mokyklas, vėliau jaunuoliai jau ne taip sunkiai galėtų įgyti karinę specialybę. Nesibaigiant svarstymams, ar Lietuvai reikia šauktinių kariuomenės, tokia „dvipakopė“ sistema leistų užtikrinti, kad turėsime rimčiau parengtą rezervą.

A.Paulauskas, kaip ir kiti „Veido“ kalbinti pašnekovai, pasigenda žinių, kaip civiliams elgtis esant kritinėms situacijoms. Neseniai Krašto apsaugos ministerija su Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentu prie Vidaus reikalų ministerijos sudarė leidinį „Ką turime žinoti apie pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms ir karo metui“. Tiesa, šios atmintinės tiražas yra 5 tūkst. egzempliorių, na, o daugiau žinių galima gauti prisidėjus prie skautų, šaulių ar krašto apaugos savanorių.

Tačiau kitos alternatyvos, tarkime, komerciniai mokymai, Lietuvos karininkų sąjungos Jonavos skyriaus pirmininko atsargos majoro Dariaus Antanaičio įsitikinimu, labiau skirtos pramogai.

D.Antanaitis pastaraisiais metais, paklaustas, kaip elgtis, jei Lietuvą užpultų priešas, prasidėtų karas, vis patarinėdavo savo bičiuliams, kaimynams ir artimiesiems. Sulaukęs klausimų lavinos, atsargos majoras sumanė, užuot pasakojus, ką reikia daryti, geriau parodyti, taigi vasarą Jonavos rajone organizavo mokymus, skirtus šeimoms.

Karininko pasakojimu, iš mokymų dalyvių žinių matyti, kad jų supratimas, kaip elgtis esant ribinėms situacijoms, prasilenkia su realybe. Pavyzdžiui, paaiškėjo, kad dauguma karinio konflikto atveju pagalbos ieškotų pas karius, lauktų, kol jais pasirūpins valstybė. Paneigus tokius lūkesčius, kursų dalyvius šiek tiek šokiravo žinia, kad kariuomenė dirba savo darbą – kovoja, o civiliams karinio konflikto atveju reikia laikytis kuo atokiau nuo bet kokių kovos veiksmų ir karių. Jie turi vykdyti nurodymus civiliams, pavyzdžiui, jei nurodytas saugus kelias, judėti juo į saugesnę vietą ir, bene svarbiausia taisyklė, – neieškoti draugų, o pasitikėti vien savo jėgomis.

D.Antanaitis pasakoja, kad mokant tokių įgūdžių kursuose buvo surežisuota situacija, kaip prasidėjus karui išgyventi kelias dienas, iš pavojingos vietos persikelti į santykinai saugesnę. Žinoma, kelionėje reikia prasimanyti vandens, maisto, susiręsti ir laikiną pastogę, todėl kursų dalyviai buvo mokomi filtruoti vandenį, gaminti maistą ir, galiausiai, įveikti minų lauką, nes toks tikrai būtų.

„Matyti, kad žmonės nori išmokti tokių įgūdžių, bet nežino, kur gauti reikiamų žinių. Mokymai jiems padėjo, o žinių stygių su kaupu kompensavo iniciatyva bei noras išmokti. Įdomu, kad  mokymuose dalyvavę gydytojai plikomis rankomis bijojo darinėti karpį, o štai 14–15 metų amžiaus paaugliai be baimės mielai ruošdavo maistą, išgaudavo ugnį ar valydavo vandenį. Galima sakyti, kad noras mokytis šių įgūdžių ir pilietiškumas vyrauja tarp jaunesnių – 25–35 metų amžiaus šeimų. Tai pilietiškai aktyvesni žmonės, pagaliau bundanti Lietuva“, – išgyvenimo pamokų šeimoms dalyvius apibūdina atsargos majoras.

Mokymų organizatoriaus teigimu, pirmas ir svarbiausias kursų tikslas buvo ne tinkamai parengti šeimas karo atvejai, bet apskritai apmokyti verstis esant ribinėms situacijoms. Pavyzdžiui, kaip suteikti pirmąją pagalbą, pasiklydus orientuotis turint žemėlapį. Atrodytų, paprastos, bet gyvybiškai svarbios žinios mokykloje neretai gali būti ir nedėstomos.

„Praėjusiais metais buvo atvejis, kai pasiklydęs žmogus vos mirtinai nesušalo būdamas automobilyje. Tai apgailėtinas dalykas, kai žmogus nenori išgyventi“, – svarsto D.Antanaitis ir priduria, kad gynybos karo atveju sėkmingu pavyzdžiui galima laikyti Šveicariją, kuri Antrojo pasaulinio karo metu liko saugi, nes visi gyventojai buvo pasirengę kovoti. Nepaisant valstybės neutraliteto, šveicarai ir šiandien turi ginklus ar slėptuves po gyvenamaisiais namais.

Kalbėdami apie užsienio šalis, kurios dar mokykloje skiria laiko kariniam rengimui, pašnekovai pamini JAV ir Didžiąją Britaniją. Tiesa, artimesnis pavyzdys Lietuvai būtų Gruzija, kurioje bent 2010 m. planuota į mokyklas grąžinti karinį patriotinį ugdymą. Atsargos majoras D.Antanaitis neabejoja, kad karybos žinios yra būtinos, tačiau mokykloje jos neturi būti kremtamos privalomai.

ŠMM duomenimis, 9–10 klasėje vyksta pilietinio ugdymo pagrindų pamokos, kuriose nagrinėjamos ir Lietuvos gynybos politikos, nacionalinio saugumo temos, o 11–12 klasėje mokiniai gali rinktis kūno kultūros modulį „Krašto gynyba“. Be to, šiuo metu rengiamas pilietinio, lituanistinio, tautinio ugdymo tarpinstitucinis veiksmų planas, kuriame bus numatytos priemonės pilietiniam, patriotiniam mokinių ugdymui stiprinti, kuriama ir nacionalinio lygio nacionalinio saugumo bei pilietiškumo ugdymo kvalifikacijos tobulinimo programa, skirta mokytojams.

Lietuvoje yra maždaug 147 mokyklos, kuriose veikia šaulių organizacija. Lietuvos šaulių sąjungos pirmininkas atsargos pulkininkas leitenantas Liudas Gumbinas patvirtina, kad tokią neformalią veiklą mokyklose kur kas aktyviau remia ŠMM, pačios mokyklos, o itin aktyvia šaulių veikla pasižymi Alytaus miesto ir rajono ugdymo įstaigos. L.Gumbinas pabrėžia, kad šaulių veiklos mokyklose misija kur kas platesnė nei karyba: ja norima stiprinti pilietinę visuomenę.

Paklaustas apie veiklos turinį, Lietuvos šaulių sąjungos vadas pabrėžia, kad jaunieji šauliai nerengiami kovos veiksmams, nes tai prieštarautų organizacijos misijai ir tarptautinei teisei, todėl mokoma išgyvenimo gamtoje, orientavimosi, šaudymo iš orinių ginklų, žinoma, patrauklių jaunimui dalykų, susijusių su karine simbolika, uniforma ir t.t.

„Aš nepalaikau primityvaus karinio pasirengimo, tokio prievartinio dalyko, kurio buvo mokoma sovietmečiu, grąžinimo į mokyklas. Manau, kelias, kai žmonės jį renkasi patys ir į šią veiklą įsitraukia motyvuotai, yra kur kas geresnis“, – įsitikinęs Lietuvos šaulių sąjungos vadas.

Pasak jo, Šaulių sąjunga nori plėsti savo veiklos žemėlapį: planuojama, kad po kelerių metų kiekviename mieste veiktų po šaulių būrelį. Dabar esą šaulių organizacija patrauklesnė rajonuose – galbūt todėl, kad ten yra mažiau neformalios veiklos alternatyvų nei didesniuose miestuose.

„Rinktinių vadams sakau, jog svarbu, kad mokiniai burtųsi mokyklose, o ne karinio dalinio pagrindu. Esu šalininkas to, kad šaulių būreliai atsirastų mokyklose. Tačiau palyginti vangų jų būrimąsi gali lemti dvi priežastys: mokykla neturi noro ar išteklių, nes reikia mokytojo, reikia skirti tokiam darbui valandų, ne visi direktoriai žiūri į tai geranoriškai, o kita vertus, ne visi mokytojai ir sugeba organizuoti tokią neformalią veiklą. Tai užtrunka, tačiau esu įsitikinęs, kad svarbiau siekti kokybės nei kiekybės“, – tvirtina L.Gumbinas ir priduria, kad Lietuvos mokyklose galima rasti keletą šio ugdymo programų, tačiau metodiniu požiūriu jos tobulintinos.

Pirmosios pagalbos teikimas, taktika, rikiuotė, ginklai, orientacinis sportas, išlikimas gamtoje, karinė topografija, plaukimas, slidinėjimas, pilietinis ugdymas ir istorija – kol vieni diskutuoja, kaip praturinti mokyklų ugdymo programų turinį patriotine ar net karine pakraipa, tokių dalykų Plungės rajono Alsėdžių gimnazijos mokiniai gali mokytis jau keturioliktus metus.

„Auklėtoja mokyklos bendrabutyje dirba choreografijos mokytoja, kad išmokytų laikysenos, kaip taisyklingai vaikščioti vyresnius, karinę pakraipą, „vyriškumo mokyklą“ pasirinkusius mokinius. Mokiniai sakydavo, kad vienas atsargos leitenantas, anksčiau vadovavęs pilietiniam-gynybiniam ugdymui, atrodo „pasikėlęs“, bet aš juos nuramindavau, kad jis tiesiog moka vaikščioti“, – pasakoja Alsėdžių gimnazijos direktorius Leonas Mockūnas.

Ši mokykla dar 2001 m. tapo pirmąja bendrojo ugdymo mokykla Lietuvoje, turinčia pilietinio-gynybinio ugdymo pakraipą. Prieš keturiolika metų ši mokykla pasirašė sutartį su Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, kurios dėstytojai parengė integruotas gynybinio-pilietinio ugdymo programas.

Alsėdžių gimnazijos direktorius pasakoja, kad neformaliajame ugdyme gali dalyvauti ir žemesnių klasių mokiniai, o kaip pasirenkamąjį dalyką ugdytiniai mokosi nuo 11 klasės. Direktorius skaičiuoja, kad pilietinio-gynybinio ugdymo populiarumas padidėja kas antrus metus. Pavyzdžiui, praėjusiais metais jį pasirinko 12 iš 29 mokinių, iš kurių aštuoni tapo krašto apsaugos savanoriais, o du stojo į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją. Šiemet šį ugdymą pasirinko visi vienuoliktokai.

Mokykloje veikia ir dar viena pilietinio-gynybinio ugdymo forma, kurią dažniausiai pasirenka mokiniai, atvykę iš kitų savivaldybių – Jonavos, Klaipėdos ir gyvenantys mokyklos bendrabutyje.

„Tokiu atveju visa programa yra sukarinta. Mokiniai būna užimti nuo ryto iki vakaro: rikiuotė, patikrinimai, kariniai ir sportiniai užsiėmimai“, – paaiškina L.Mockūnas ir priduria, kad iš kitų savivaldybių atvyksta ir „sunkesnių“ mokinių, kurių tėvai ieško drausmės ir disciplinos.

Direktorius apgailestauja, kad dabar girdimi sveikinimai kitoms ugdymo įstaigoms, susidomėjusioms šaulių klasėmis ir besiimančioms panašios veiklos, o štai jo mokyklos idėja nuo pat 2001 m. didesnio palaikymo ir finansinės paramos nesulaukė. Visa pilietinio-gynybinio ugdymo veikla, instruktoriaus paslaugos finansuojamos tik iš mokinio krepšelio lėšų, o mokyklos bendrabutį išlaiko savivaldybė.

L.Mockūnas pasakoja tokią „karinę“ pakraipą sugalvojęs dar dirbdamas vienoje Telšių mokykloje, tačiau susidūrė su neigiama reakcija, neva grąžino sovietmečiu prievarta diegtą mokomąjį dalyką.

„Iš pradžių, kai dalis mokytojų prisidėjo prie šaulių veiklos, buvo vienetai besipriešinančiųjų. O šiaip dauguma tėvų sveikina ir dėkoja, kad gali atvežti vaikus, su kuriais nesusitvarko. Tarkime, vienišoms mamoms išėjus į darbą, jų vaikas atsisako lankyti pamokas, o mūsų mokykloje reikalaujama griežtos drausmės. Žinoma, turime ir problemų, nes sulaukiame „sunkių“ vaikų, tačiau į mūsų gimnaziją mokytis atvyksta ir tie mokiniai, kurie be korepetitorių paslaugų nori gauti gerus egzaminų įvertinimus, nes pasižymime ir aukštais akademiniais pasiekimais. Kita vertus, atliekame ir socialinę misiją: dalyvaujame „Maisto banko“ programoje, kai gyvenantys bendrabutyje vaikai iš nepasiturinčių šeimų patys gaminasi valgyti, gali nuolat lankytis pas socialinį pedagogą, psichologą“, – apie skirtingas gimnazijos funkcijas pasakoja L.Mockūnas.

Girdėdamas vis daugiau pavyzdžių ir pats kitų mokyklų prašomas padėti pakartoti jo pradėtą patirtį pilietinio-gynybinio ugdymo srityje, šiandien jis dar labiau nei prieš 14 metų neabejoja, kad toks ugdymas mokyklose reikalingas. Tiesa, ne vien todėl, kad pasirengti šalies gynybai įpareigoja pastarųjų metų įvykiai ar trapios paliaubos Ukrainoje. Direktoriaus teigimu, nereikia apsiriboti vien karyba, nes tokio ugdymo prasmė gerokai gilesnė: tai pilietiškumo ir drausmės pamokos, skirtos užauginti fiziškai tvirtam, sveiką gyvenseną propaguojančiam jaunimui, kuris pirmiausia nuo galimų grėsmių apsaugotų artimiausią aplinką.

Nuo šio rudens Lietuvos edukologijos universitetas ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija planuoja pradėti vykdyti jungtinę studijų programą, skirtą istorijos ir pilietinio ugdymo dalyko pedagogams rengti.

Gabija Sabaliauskaitė

Vartojimas. Lietuviams neatsispiriant traukai ir kasdienio vartojimo prekių, ir  brangesnių pirkinių įsigyti Lenkijoje, pirkėjams randasi naujų paslaugų, o ekspertai sako, kad kraunantis vežimus prekių jau galima ir apsiskaičiuoti.

Pirmą kelionę į pigiąją Lenkiją po 220 kilometrų pirmyn ir atgal tik dabar sukorė ir vilnietės Linos šeima. Kai lietuviai sunkmečiu masiškai plūdo į Lenkiją ir centneriais pirko mėsą, cukrų, galonais – aliejų, Linos šeima produktais apsirūpindavo vietinėse parduotuvėse. „Bičiulių pasakojimai apie geras kainas Suvalkuose įtikino tik dabar, ir smalsumas nugalėjo“, – pasakoja ji ir skaičiuoja, kad patyrė pusdienį laiko sąnaudų – kur kas mažiau, nei sugaištų mėnesį varstydama parduotuvių duris netoli namų.

Pirmąją pigių pirkinių kelionę Lina planavo atsakingai: iš anksto sudarė reikalingų produktų sąrašą ir pasidomėjo, į kokias parduotuves verta vykti. Taigi kelionė iš Vilniaus vingiavo į Suvalkų „Tesco“ ir „Kauffman“ parduotuves, o, pavyzdžiui, prie „Biedronkoje“ Linos šeima nė nestabtelėjo, nes iš nuolatinių pirkėjų pasakojimų girdėjo apie žemą šio tinklo produktų kokybę.

„Žinojome, kad pirksime būtent tokius produktus, kokius vartojame įprastai, o ne pigiausius. Juk ir Lietuvoje gali pirkti „Hellmann’s“ majonezą, o gali išsirinkti ir pigiausią bet kokio gamintojo padažą“, – lygina Lina.

Visas šeimos pirkinių krepšelis, tiksliau, keli prekių vežimėliai su kaupu, kokius, Linos pamatavimais „iš akies“, aplankytose parduotuvėse šeštadienio rytą stumdė mažiausiai trečdalis pirkėjų iš Lietuvos, kainavo 197 eurus. Už mažiau nei 700 Lt Lenkijos prekybos centruose išėjo apie 20 kg šviežios mėsos, rūkytų mėsos gaminių, marinuotų, šaldytų daržovių, pusgaminių, pieno produktų ir t.t.

Kruopščiai sudarytame pirkinių sąraše po kelionės Lina surašė lietuviškas ir lenkiškas kainas, kad suskaičiuotų, kurie produktai kainavo pigiau, o kurių už tą pačią sumą, kokią sumokėtų Lietuvoje, Lenkijoje pavyko įsigyti daugiau. Paaiškėjo, kad sutaupyti pavyko maždaug 54 eurus, ir tai jau atmetus kelionės išlaidas benzinui.

„Tokią sumą suskaičiavau įvertinusi maždaug pusės sąrašo produktų kainas. Kai pamačiau, kad sutaupėme kone du šimtus litų, nusiraminau, kad važiavome ne veltui, ir kitų kainų nebelyginau“, – apibendrina Lina.

Didžiausią įspūdį jai padarė šviežios mėsos kainos. Pavyzdžiui, kilogramas vištienos filė Suvalkuose atsiėjo 1,31 euro, o Lietuvos didžiuosiuose prekybos centruose jo kaina siekia 5,21 euro, kilogramo kiaulienos sprandinės kaina skiriasi bene dvigubai.

Pašnekovė juokiasi, kad, kaip ir kiti lietuviai, automobilių stovėjimo aikštelėse krovė ir cukrų, ir aliejų. Juk kilogramas Panevėžyje gaminamo cukraus Vilniaus parduotuvėse kainuoja 0,92 euro, arba 3,18 Lt. Žinoma, pasitaiko akcijų, kai jo kaina krinta iki 0,58 euro (2 Lt) ir vienas pirkėjas gali įsigyti ribotą kiekį cukraus pakuočių. Na, o Lenkijoje įprasta cukraus kaina ne per išpardavimą – 0,49 euro (1,70 Lt).

„Kelionę pirmoje parduotuvėje pradėjome pusę dešimtos ryto, bet šviežios vištienos jau beveik nebuvo, iš lentynų buvo iššluota ir lygiai pusė kiaušinių“, – prisimena Lina.

Maždaug nuo 2009 m. virtinės lietuvių, traukiančių į Lenkiją, šiek tiek apmažėjo. Pavyzdžiui, internete jau apmirė „konsultacinės“ svetainės, kuriose buvo pateikiama informacija apie Lenkijos prekybos centrus, konkrečias jų taikomas akcijas ir t.t. Tačiau vis dar kybo daugybė skelbimų, kuriuose už 20 eurų siūloma patogiais autobusais važiuoti po parinktas ar pageidaujamas apsipirkimo vietas, o vienas keleivis nemokamai gali vežtis pusės kvadratinio metro ploto bagažą.

Visai gali būti, kad išradingi lietuviai atrado ir kitų būdų, kaip parsigabenti pirkinių iš Lenkijos, arba skaičiuodami kainas nepasiduoda Lenkijos parduotuvių rinkodarai.

Pasirodo, prekių iš Lenkijos lietuviai įsigyja ir patys nevykdami į varginančias savaitgalio keliones po prekybos sales.

Interneto svetainę „PirkLenkijoje.lt“ valdančios „Idėjų imperijos“ direktorius Tomas Kanapeckas pastebi, kad vis daugiau pirkėjų, kurie iš Lietuvos traukdavo į Lenkiją pirkti ne tik maisto, bet ir pramoninių prekių, supranta, kad nėra prasmės, pavyzdžiui, važiuoti į Balstogę įsigyti drabužių. Esą pirkėjai pasirenka lengvesnį kelią: išsirenka pirkinius iš lenkiškų katalogų, o tarpininkams pristačius juos į Lietuvos sandėlius gali gauti kad ir tiesiai į namus.

„Pirkimo procedūrą palengvina šiuolaikinės technologijos, leidžiančios palyginti produktų, kad ir automobilio detalių, kainas skirtingose prekybos vietose“, – sako T.Kanapeckas ir pasakoja, kad mikroautobusai su pirkiniais jo klientams į Lietuvą kursuoja mažiausiai kartą per savaitę. Pirkiniai, pasak jo, būna įvairūs – nuo drabužių ir avalynės, iki namų apdailos medžiagų, keraminių plytelių.

„Važiuodami į Suvalkus puikiai matome lauko reklamas lietuvių kalba. Lenkijos verslininkai siekia kuo labiau palengvinti apsipirkimą lietuviams. Pavyzdžiui, pavadinimai rašomi lietuviškai, solidesnės įmonės net įdarbina pasienyje gyvenančius ir lietuviškai kalbančius žmones, dideli prekybos centrai taip pat pateikia skirtingus klientų aptarnavimo telefonų numerius: vieni skirti lietuviams, kiti – lenkams. Taigi daroma viskas, kad atvažiuotų kuo daugiau pirkėjų ir pavyktų realizuoti kuo daugiau lenkiškos produkcijos“, – apie sumanią pasienio prekybos centrų rinkodarą pasakoja „Idėjų imperijos“ direktorius.

Jis priduria, kad interneto svetainės komanda planuoja pirkėjams sudaryti detalų žemėlapį, kur geriausia įsigyti skirtingas prekes. Savotiškoje duomenų bazėje, planuojama, atsiras mėsos, pieno produktų turgaviečių vietos, bus įtraukti prekybos taškai, kuriuose vietinės produkcijos galima įsigyti tiesiai iš ūkininkų, gamintojo kainomis, nepermokant artimiausiose pasienio parduotuvėse.

Vis dėlto geriausias metas pirkti Lenkijoje jau praėjo, o lietuvių pirkinių mastai per kelerius metus smarkiai susitraukė. Pavyzdžiui, 2012 m. Lietuvos prekybos įmonių asociacijos užsakymu RAIT atlikta apklausa parodė, kad vieno apsipirkimo metu vidutiniškai išleidžiama apie 440 Lt. Skaičiuota, kad per metus suma, lietuvių paliekama Lenkijos prekybininkams, sudarytų 391–588 mln. Lt.

Šiandien sumažėjus kainų skirtumams ir zloto kursui nebevarijuojant kaip pokriziniais metais, tokių praradimų Lietuvos prekybininkams skaičiuoti jau nebegalima.

„Šiuo metu važiuojančių apsipirkti į Lenkiją gyventojų dalis yra gana pastovi, bet nebe tokia didelė kaip krizės metais. Žinoma, vis tiek gaila, kad kenčia ne tik Lietuvos verslas, bet ir valstybės biudžetas. Juolab kad prekių kainų skirtumas neretai susidaro ne dėl mokesčių lengvatų, taikomų Lenkijoje, bet dėl skirtingos produktų kokybės. Net ir reklamose dažnai tekdavo matyti gana žemos kokybės produktus, kurie esą kuo geriau išryškintų kainų skirtumus Lietuvoje ir Lenkijoje“, – paaiškina Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomasis direktorius Laurynas Vilimas.

Be to, jis svarsto, kad Lietuvos vartotojų įpročiai nesikeičia: kaina yra svarbus, bet ne galutinis kriterijus. „Manau, kad bus lūžis, kai ieškodami geriausio kainos ir kokybės santykio vartotojai įsiskaitys į produkto sudėtį, jo saugumo kriterijus, gamybos metodus. Todėl ne visada konkuruoti galima vien kaina“, – teigia L.Vilimas.

DNB banko vyriausioji analitikė Indrė Genytė-Pikčienė primena, kad, be kitų veiksnių, įtakos mažesnėms kainoms Lenkijoje turi valiutos kurso svyravimas. Pavyzdžiui, 2009 m. Lenkijos centrinis bankas leido zlotui stipriai atpigti euro atžvilgiu ir tai itin padidino lenkiškų prekių konkurencingumą ir patrauklumą ne vietos pirkėjams. „Tačiau pastaraisiais metais ryškių svyravimų euro ir zloto poroje nėra, todėl dėl šios priežasties važiuoti į Lenkiją apsipirkti nėra ko“, – apibendrina G.Genytė-Pikčienė.

Ji paaiškina, kad reikšmingi kainų skirtumai atsiranda tam tikrose prekių grupėse, o juos lemia mokesčių skirtumai, gamybos grandinės efektyvumas, didelėje rinkoje veikianti masto ekonomija, skirtingos žaliavų kainos ir t.t.

„Pagal Eurostato skaičiuojamus kainų lygius ES valstybėse, Lietuvos kainų lygis sudaro 59 proc., o Lenkijos – 53 proc. ES vidurkio. Tad vidutiniškai tas atotrūkis nėra toks didelis ir reikšmingas“, – komentuoja DNB atstovė.

Bene patraukliausia prekių grupė, genanti lietuvius į Lenkiją, – mėsa. Būtent jai prieš kelerius metus lietuviai per metus Lenkijoje išleisdavo apie 15 mln. Lt. Šviežiai mėsai Lenkijoje taikomas 5 proc. PVM tarifas, jos gaminiams – 8 proc. (Lietuvoje – bendras 21 proc. PVM tarifas).

Gabija Sabaliauskaitė

Vaikų teisės. Laimingiausi Europos vaikai auga Norvegijoje, Lietuva, deja, augina pačius nelaimingiausius. Tačiau atrodo, kad lietuvius erzina, net siutina vakarietiško vaikų auklėjimo pamokos.

Norvegijoje – panika, Lietuvoje – protestai. Jau antra savaitė tautiečiams protą temdo septynmečio berniuko drama, kurioje didvyrės ir kankinės vaidmuo tenka Norvegijoje gyvenančiai lietuvei, bandžiusiai slapta pargabenti į Lietuvą globėjams perduotą sūnų. Neigiamas nuo sausio pabaigos besirutuliojančios istorijos herojus – Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnyba „Barnevernet“.

Apie šią tarnybą girdėjo ir net savo nuomonę turi daugelis lietuvių, net tų, kurie niekada nebuvo Norvegijoje ar patys neturi vaikų. „Barnevernet“ klijuojami žiauriausi epitetai – nuo šeimas žudančio monstro iki gestapo. Norvegijoje savo atžalas auginantys lietuviai gyvena jausdami nuolatinę įtampą, pakurstydami vieni kitus gąsdinimais, neva „Barnevernet“ vaikus atiminėja ir atiduoda globėjams (netgi lesbiečių poroms!) dėl tokių niekų, kaip neužrištas šalikas, ar net visiškai be priežasties.

Lietuvių emigrantai, beje, jau ne pirmą kartą imasi drastiškų priemonių norėdami susigrąžinti savo vaikus ir sprukti iš šalies. Anksčiau jau buvo nuskambėję keli sėkmingai įgyvendinti pagrobimo atvejai. Septynmečio Gabrieliaus drama tik sustiprino tautiečių nerimą: svarstymai, gal jau metas palikti Norvegijoje susikurtą gerovę ir traukti namo, vis dažnesni.

Tautiečių nuotaikos pasiekė ir diplomatus. Lietuvos ambasados Norvegijoje tinklalapyje bėga eilutė su nurodytu karštuoju telefonu, kuriuo teikiamos konsultacijos vaiko teisų apsaugos klausimais.

Tuo metu Gabrieliaus motina Gražina Leščinskienė užsitikrino tarptautinę paramą – praėjusią savaitę į protesto akcijas būrėsi ir vilniečiai, ir jos likimui neabejingi emigrantai. Vilniuje kelios Lietuvoje veikiančios nevyriausybinės organizacijos kvietė rinktis prie Norvegijos ambasados Lietuvoje pastato. Protestuotojai linkėjo Norvegijai tapti civilizuota šalimi ir reikalavo imtis priemonių grąžinant septynmetį lietuvį į Lietuvą. Su plakatais „Aš esu Gabrielius“ tautiečiai protestavo ir prie Norvegijos ambasadų Londone bei Dubline, ir prie Stortingo, Norvegijos parlamento, Osle.

Tarptautiniu mastu keliamas triukšmas galėtų sudaryti įspūdį, kad lietuviai yra nuožmiausi vaiko teisių pažeidėjai Norvegijoje. Tačiau taip nėra. Viešai skelbiama „Barnevernet“ statistika rodo, kad iš visų šios institucijos tiriamų atvejų lietuviams tenka tik 1,3 procento. Iš viso į šios tarnybos socialinės rizikos grupę šiuo metu yra įtraukta 50 tūkst. vaikų, tėvų globą praradę devyni tūkstančiai. Be to, lietuviai, palyginti su kitomis emigrantų bendruomenėmis Norvegijoje, šios šalies vaiko teisių sergėtojams kelia kone mažiausiai rūpesčių.

Praėjusią savaitę per specialų susitikimą su Prezidente Dalia Grybauskaite, kuriame kalbėta apie Lietuvos vaikų interesų gynimą Lietuvoje bei už jos ribų, dalyvavęs užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius teigė, kad per pastaruosius dvejus metus buvo 13 atvejų, kai iš lietuvių Norvegijoje buvo atimtos vaikų globos teisės. Dešimt iš jų baigėsi biologinių tėvų naudai (iš viso Norvegijoje gyvena apie 60 tūkst. lietuvių). Tačiau informacijos, kokiu pagrindu šiais konkrečiais atvejais buvo paimami vaikai, oficialiai nėra gavusi nė viena mūsų šalies institucija. Vadovaudamasi Norvegijos įstatymais, „Barnevernet“ neatskleidžia absoliučiai nieko, kas susiję su jų stebimomis šeimomis ir jų vaikus. Laikomasi aukščiausio lygio konfidencialumo.

„Dokumentus gauname tik tuos, kuriuos pateikia tėvai, todėl jie dažnai būna neišsamūs“, – „Veidui“ patvirtino ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė Odeta Tarvydienė.

Tad priežastys, dėl kurių konkrečiais atvejais „Barnevernet“ imasi radikalių priemonių, paprastai prasilenkia su tikrove ar net visiškai jos neatitinka. Nukentėjusios šeimos yra linkusios jas slėpti, tvirtindamos, kad buvo nubaustos dėl niekų.

Oficialiai skelbiama, kad vaikai iš tėvų atimami tik ypatingais atvejais, tai yra jei prieš juos taikomas fizinis ar psichologinis smurtas, jei jie seksualiai išnaudojami, jei tėvai nesirūpina atžalomis, vartoja narkotikus, girtauja. Vis dėlto vaikus Norvegijoje auginantiems lietuviams kyla gerokai daugiau neaiškumų. Klausimai, į kuriuos jie ieško atsakymų, stulbina: arba norvegai kuria utopinę visuomenę su taisyklėmis, prie kurių neįmanoma prisitaikyti, arba lietuvių atsivežama vaikų auklėjimo kultūra neturi nieko bendro su civilizuotu pasauliu ir garantuoja konfliktą su juo.

Be abejo, „Barnevernet“, itin didele galia išsiskirianti, nuo kitų valdžios institucijų nepriklausoma tarnyba, stebi ne tik imigrantus – patys norvegai lygiai taip pat rizikuoja patirti didelių problemų, jei nesirūpins savo atžalomis. Tik problemų išvengti jiems paprasčiau, nes šiandien auga trečia norvegų karta, auklėjama be diržo.

Vaiko teisių apsaugos įstatymas, ginantis juos nuo fizinių ir psichologinių bausmių, buvo priimtas 1953 m. Tad jau daugiau nei pusę amžiaus Norvegijoje niekas nedrįsta manyti, kad beržinė košė vaikams sveika, nors anksčiau ir šioje šalyje auklėjimo diržu būdas buvo savaime suprantamas. Rezultatas – Norvegija (kartu su Olandija, Suomija, Islandija ir Švedija), kaip matyti 2013 m. balandį UNICEF paskelbtoje Vaikų gerovės turtingose šalyse lyginamojoje apžvalgoje, yra vaiko gerovės sąrašo viršuje. O štai Lietuva jau daugelį metų atsiduria tarp nelaimingiausių vaikų šalių sąrašo rekordininkių.

Jau daug metų tarp Norvegijos ir Lietuvos gyvenančiai žurnalistei, rašančiai švietimo temomis, Jurgitai Kirkilaitei neatrodo keista, kad mūsų emigrantus reikia supažindinti su vaikų auklėjimo ir rūpinimosi jais pradžiamoksliu. Moteris gerai pažįsta gausią lietuvių bendruomenę Tionsbergo kurorte Pietų Norvegijoje bei jos gyvenimo modelį.

„Tionsberge daugiausia iš Klaipėdos, Biržų krašto atvykusių lietuvių – vilniečių ar kauniečių beveik nėra. Tai statistiškai vidutinės šeimos su vaikais, nėra tarp jų nusikaltėlių, piktybiškai nusiteikusių žmonių, bet nėra ir aukštos klasės specialistų, inteligentų. Prieš ketverius ir daugiau metų čia dirbo beveik vien lietuviai vyrai, o dabar jie jau atsivežę ir žmonas, vaikus, kai kurie – ir senus tėvus. Dauguma mano pažįstamų lietuvių Norvegijoje gyvena seniai – 8–10 metų“, – socialinį lietuvių bendruomenės portretą piešia J.Kirkilaitė.

Lietuviai vyrai dažniausiai randa nekvalifikuoto darbo statybose, išvežioja naktimis spaudą, moterys dirba auklėmis, valytojomis, šiek tiek pramokusios kalbą eina į slaugos namus, privataus verslo parduotuvėles. Vienas kitas yra įkūręs nedidelį verslą, dažniausiai susijusį su statybomis. Regionas, kuriame įsikūręs Tionsbergas, nelaikomas turtingu, čia nėra pramonės, didelių žuvų fabrikų, tačiau lietuvių šeimoms tai netapo kliūtimi susikurti sotų gyvenimą. Vis dėlto nuo vietos gyventojų juos skiria praraja.

„Dauguma lietuvių nėra priaugę iki norvegų pilietiškumo, sąmoningumo. Reikia pripažinti, kad daugeliu atžvilgių lietuviai yra labai neteisūs. Dažnai būdama tarp jų kalbu, kad jie negali burnoti prieš valstybę, kurią patys pasirinko, prieš jos pasiekimus, sukurtas organizacijas. Norvegai – labai visuomeniški žmonės, mums toli iki jų. Mes sakome – paskundė, o jiems nesuvokiama, kaip galima nepranešti valdžiai apie prasižengusį asmenį. Nemanau, kad reikia labai gailėtis ten gyvenančių emigrantų“, – tikina pašnekovė.

Lietuvio įvaizdis Norvegijoje per pastaruosius metus pasikeitė į gera. Anksčiau garsėjome plėšimais, vagystėmis, dabar norvegai jau vertina lietuvių darbštumą, nagingumą. Bet mūsų mentalitetas tebėra gana žemas, beveik negirdėti, kad kas išsiveržtų iš savos aplinkos, padarytų karjerą. Dalis lietuvių tebegyvena iš kontrabandos ir – itin lietuviška! – smaugia vieni kitus konkuruodami dėl darbų ir uždarbių. Taisyklė, kad žmogus žmogui – vilkas, čia pagrindinė. Jų laisvalaikis – žemo lygio linksmybės su daug alkoholio.

J.Kirkilaitė prisimena, kaip ją vos atvykusią į šią šalį stebino norvegų vaikai – labai savarankiški, laisvi, turintys savo nuomonę ir nebijantys jos pasakyti, nesuvaržyti, spartietiškai auklėjami, užgrūdinti, bet kokiu oru basi lakstantys pajūryje… Mažieji lietuviai prieš juos atrodė kaip atvykėliai iš kitos planetos.

„Dažnai pasikalbu su lietuviais apie „Barnevernet“ agentūrą. Jie visi labai daug apie tai galvoja. Tos šeimos, kurios atvyko neseniai ir nespėjo apsiprasti, yra gana įsitempusios. Jos įpratusios vaikus auklėti lietuviškai: „valgyk-nevalgyk, eik ruošti pamokų, gausi diržo, jei neklausysi“… Mūsų auklėjamas, deja, paremtas muštro pedagogika, ypač vidutiniame statistiniame sluoksnyje, iš kurio daugiausia ir emigruojama. O Norvegijoje yra atvirkščiai – ne vaikai muštruojami, o tėvus muštruoja valstybė, kad jie aprūpintų, prižiūrėtų ir t.t., nors ir pati valstybė labai daug duoda vaikams“, – dviejų auklėjimo sistemų skirtumus vardija J.Kirkilaitė, pabrėždama, kad toje šalyje sudarytos idealios sąlygos būti gerais tėvais.

Dauguma seniau Norvegijoje įsitvirtinusių lietuvių, nors kartais ir sukandę dantis, integruojasi, prisitaiko prie naujų taisyklių, prie beribės laisvės, kuri vaikams suteikiama ir šeimose, ir švietimo įstaigose. Bet jiems nėra lengva priprasti, kad nuosavam vaikui negalima nieko drausti: nori eiti į lauką, o ne ruošti pamokas – negali prieštarauti ir pan. Net tarp savo keturių sienų jie turi galvoti, ką sako ir kaip elgiasi su savo vaiku. Norvegai įpratę, kaip mes sakytume, skųsti – jie raportuoja valdžiai, švietimo įstaigoms, ką kaimynai daro ne taip, – neduok Dieve, išgirs triukšmą, pamatys mėlynę ar įbrėžimą.

Atvykę į Norvegiją emigrantai nepaliekami vieni su savo baimėmis. Pavyzdžiui, pirmais mėnesiais darželiuose, mokyklose atvykėliams leidžiama apsiprasti, jie tik supažindinami su tvarka, aiškinama ir angliškai, žodžiu ir raštu, kad tik tėvams būtų suteikta kuo daugiau informacijos. Tad susivokti, išmokti taisykles sudarytos visos sąlygos.

„Neseniai bendravau su viena mama. Darželyje buvo susirinkimas, į kurį ji privalėjo ateiti kartu su sūnumi. Bet jis tuo metu, per vasaros atostogas, buvo pas savo senelius Ispanijoje. Motina buvo labai išsigandusi, kad atsidurs „Barnevernet“ akiratyje. Bet sūnaus auklėtoja po ilgo pokalbio įsitikino, kad vaikui su seneliais yra gerai, kad jis ten ne dėl to, jog tėvai norėjo jo atsikratyti, ir problemų nekilo. Bet motina buvo labai įsibaiminusi. Didžiausia įtampa ir kyla iš to, kad tėvai nežino, kaip pedagogai sureaguos esant vienai ar kitai situacijai“, – pasakoja lietuvė.

Ji pažįsta Tionsberge gerą darbą turinčią, niekada jokioms institucijoms neužkliuvusią moterį, kuri netrukus gimdys, bet vaiką ketina auginti Lietuvoje. „Barnevernet“ jai atrodo kaip monstras, nors Norvegijoje gyvena jau beveik dešimt metų.

„Vis dėlto man sunku būtų nesutikti su norvegų požiūriu, kad svarbiausia yra vaikas. Be jokios abejonės, norvegiška sistema yra gerokai labiau pajėgi išauginti laimingą žmogų negu lietuviška. Taip, kartais ten pasitaiko atvejų, kai vaikas iš šeimos atimamas klaidingai, bet kiek pas mus našlaičių, kiek šeimose apleistų, smurtą patiriančių vaikų. Norvegijoje tokių dalykų apskritai nėra. Laimės, pilnatvės požiūriu vaikams ten tikrai geriau. Bet Lietuvoje – lengviau tėvams“, – ironizuoja J.Kirkilaitė.

„Veidas“ susisiekė su keliomis šeimomis, auginančiomis vaikus Norvegijoje, tačiau pasikalbėti sutiko tik dvi pašnekovės. Kiti Norvegijoje gyvenantys lietuviai atsisakė kalbėti ir pakeistais vardais, ir be jokios nuorodos, kuri leistų juos atpažinti.

„Supraskite, mes čia gyvename ir turime vaikų. Be to, jau patyrėme problemų“, – būgštavo viena šeima.

Iš tiesų gali atrodyti, kad kelių motinų kova su Norvegijos vaiko teisių apsaugos sistema parodė, kaip beatodairiškai mylinti motina gali kautis dėl savo atžalų, ir atskleidė šaltų šiauriečių sistemos piktžaizdes. Skaudi tema pasėjo baimę ir lietuvių bendruomenėse. Kaip televizijos reportaže sakė viena piketo Norvegijoje dalyvė: „Na, kažkokia baimė tai vis tiek yra, nes kalbos eina, kad čia vos ne be reikalo atiminėja vaikus.“

„Aš esu Norvegijos valstybės pusėje. Suprantu, kad žmonės reaguoja, ir džiaugiuosi, jog vieningai palaikome savus, bet gal reikia turėti daugiau faktų ir apie kitą istorijos pusę“, – pokalbio pabaigoje pripažins Osle penkiolika metų gyvenanti Laura.

Iš pradžių ji sako maniusi, kad visa nepagrįsto vaikų atėmimo Norvegijoje tema taps viena iš progų žiniasklaidai sukurti sensaciją, kurios nori auditorija. Tiesa, taip jai atrodė tol, kol į šį reikalą nebuvo įtraukti europarlamentarai ir valstybės diplomatai.

Paklausta, kaip ši tema pateikiama Norvegijos žiniasklaidoje, Laura sako, kad kai buvo ieškoma dingusio vaiko, ko gero, buvo pritaikyta išimtis: grynai paieškos tikslams paskelbta jo nuotrauka ir vardas, o vėliau pasirodė pranešimas, kad vaikas rastas. Tik tiek, ir jokių spekuliacijų ar prielaidų.

Laura pasakoja per daug metų svetur įgijusi įvairių draugų: bendraujanti ir su lietuvių, ir su norvegų, ir su mišriomis šeimomis, pažįstanti ir vienišų tėvų, kurie vaikus nuo pat mažumės užaugino ir į mokslus išleido Norvegijoje. Nė iš vieno negirdėjusi, kad vaiko teisių apsaugos tarnyba „Barnevernet“ būtų troliai, grobiantys vaikus. O ir pati tikina nepajutusi, kad būtų akylai stebima ar kad Norvegijos vaikų gerovės sargai būtų susirūpinę jos dukra.

Vaiko priežiūra ir rūpinimasis, natūralu, Norvegijoje yra svarbiausios sąlygos, kurias vaikų auklėjimui ir auginimui kelia visuomenė ir valstybė. Tad kodėl nutinka taip, kad dalis lietuvių, nuvykusių į šią šalį, ne tik patenka į vaiko teisių apsaugos tarnybos akiratį, bet vėliau dar ir turi grobti savo nuosavus vaikus?

Tiesa, toje žiniasklaidoje nuskambėjusioje istorijoje vienas pagrindinių linksniuojamų argumentų buvo, kad vaikas yra Lietuvos pilietis. „Veido“ kalbintos pašnekovės nukerta: vienintelis argumentas Norvegijoje yra vaiko gerovė. Gal tuo ir skiriasi norvegiška sistema nuo lietuviškos? Pašnekovės purto galvą ir sako, kad norvegai nereikalauja nieko neįprasta, o, pavyzdžiui, žinoti, kad vaikų mušti negalima, visiems jau būtų pats laikas. Na, o kitos sąlygos gana paprastos ir visai netolimos Lietuvos įstatymams: rūpintis vaikais, nepalikti jų be priežiūros, negirtauti.

Laura paaiškina, kad jei yra bent menkiausia tikimybė, kad su vaiku elgiamasi netinkamai, į gautą pranešimą vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovai reaguoja iškart. „Ar tam skundui yra pagrindo, geriau patikrinti nedelsiant, nei praleisti pro akis, – teigia ji. – Neduok Dieve, tai gali būti seksualinis išnaudojimas ar fizinis smurtas. Net jei panašių įtarimų motyvas būtų vaiko fantazijos, tokius atvejus aiškinamasi iškart.“

O pranešimų apie galimą netinkamą elgesį su vaikais bendruomeniškoje Norvegijoje netrunka pateikti bet kas – nuo susirūpinusių kaimynų iki gydytojų. „Tarkime, jei žmogus medikui pasako, kad namie dažni barniai, kad kenčia sutuoktinio smurtą, medikas privalo pranešti vaiko teisių apsaugos tarnybai. Tai yra aukščiau už Hipokrato priesaiką“, – apie siekį apsaugoti vaikus nuo smurto šeimoje pasakoja pašnekovė iš Oslo.

„Man ši problema atrodo šiek tiek išpūsta. Kita vertus, lietuviai labiau nei norvegai yra linkę išgerti vaikų akivaizdoje. Norvegijoje tai netoleruojama: taurė vyno, ir ne daugiau. Jei namie nuolat vyksta šventės, prieš vaiką keliamas balsas, girdėti jo rėkimas, jis gali būti skriaudžiamas, neabejokite, kad kaimynai apie tai praneš vaiko teisių apsaugos tarnybai. Jei namie smurtaujama – apie tai sužinos policija. Patarčiau visiems bendradarbiauti su vaiko teisių apsaugos tarnyba, nes ji pirmiausia nori padėti vaikui. Ne tėvams, o vaikui. Toks vienintelis jų tikslas“, – aiškina kita pašnekovė, Dramene mokytoja dirbanti Indra, į Norvegiją atvykusi prieš dvidešimtmetį.

„Veido“ kalbintos pašnekovės paaiškina, kad Lietuvoje visuomenės linčiuojama „Barnevernet“ negali pateikti savo istorijos versijos, nes susilaikyti nuo bet kokių komentarų ir temos eskalavimo ją įpareigoja griežti įstatymai.

Tylos įžadai kalbant tokiomis temomis Norvegijoje saisto ir daugiau žmonių. Pavyzdžiui, pedagogė Indra yra viena iš tų žmonių, kurie Norvegijoje vaiko teisių sergėtojams turi pranešti apie bet kokias abejones dėl vaiko gerovės. Jei ji, kaip mokytoja, įtaria, kad su vaiku elgiamasi netinkamai, turi informuoti mokyklos direktorių. Tada mokykla, kaip institucija, privalo pranešti apie galimus pažeidimus vaiko teisių apsaugos atstovams.

„Nėra jokio kito pasirinkimo. Dažniausiai tai būna ilgas stebėjimas, vaiko teisių apsaugos tarnyba per kažkurį laiką privalo ištirti skundą. Nereaguoti į jį negalima. Šis procesas niekuo nesiskiria nuo Lietuvos sistemos: bandoma susisiekti su vaiko šeima, kuri toliau stebima ir tiriama. O to pranešimo priežastys gali būti įvairios: vaikas nelanko mokyklos, yra neprižiūrimas, šeimoje smurtaujama. Tarkime, kalbuosi su vaiku ir jis pasakoja, kaip naktį miegojo autobusų stotelėje. Iš pradžių, aišku, turiu jį nuraminti, o tada iškart eiti pas direktorių. Suprantama, nes vaikas neturi miegoti gatvėje, nepaisant to, kad tėvai laiko jį suaugusiu ir galinčiu savimi pasirūpinti“, – pasakoja Dramene gyvenanti lietuvė.

Tačiau Norvegijoje įsitvirtinusios lietuvės tikina, kad savavališkai, be jokio įspėjimo vaikų iš jų šeimos niekas neišplėšia. Prasidėjus stebėjimui ar net priėmus sprendimą perduoti vaiką laikiniems globėjams daroma viskas, kad tik patys tėvai išmoktų tinkamai auklėti savo vaiką. Beje, vaiko perdavimas globėjams yra paskutinė priemonė, iki kurios veda ilgas procesas.

Žinoma, yra du atvejai – fizinis smurtas ir seksualinis išnaudojimas, dėl kurių norvegai nepripažįsta jokių diskusijų. „Jei nustatomi tokie atvejai, vaikas paimamas iškart. Jei, pavyzdžiui, pats vaikas pasako, kad nenori grįžti namo, kad yra prievartaujamas, jis paimamas tą pačią dieną, tačiau tokie atvejai – išimtys, priežastys turi būti labai rimtos. Vis dėlto net ir šiais blogiausiais atvejais įvykis tiriamas, apklausiami tėvai, aplinkiniai, mokytojai“, – paaiškina Dramene gyvenanti pedagogė.

Ji priduria, kad vaiko perdavimas globon yra laikinas ir jokiu būdu nereiškia įvaikinimo. Pavyzdžiui, net jei tėvai turi narkotikų ar alkoholio priklausomybės problemų, tai nėra pats blogiausias scenarijus, nes jiems paskiriamas gydymas, o jei pavyksta pasveikti – jie gali susigrąžinti ir patys auginti savo vaikus. Mokytoja pasakoja, kad dažniausiai globėjais tampa vaikui artimi žmonės, kuriais jis pasitiki ir jau spėjo užmegzti emocinį ryšį: giminaičiai, seneliai ar mokytojai.

Lankę kursus, mokymus, kad taptų globėjais, jie gauna kompensacijas, bet globodami vaiką nedirba. Žinoma, tokia integracija į šeimas Norvegijai kainuoja gerokai brangiau nei kiti būdai, pavyzdžiui, grupė beglobių vaikų, kuriems paskirtos dvi auklėtojos. Kompensacija skiriama pagal konkretų atvejį, todėl jos dydis ir forma skiriasi, tarkime, gali būti taikoma ir lengvata būstui įsigyti.

„Nemačiau, kad kas iš globėjų taptų milijonieriais, – patikėjusius vaikų pardavimo teorijomis nuramina Indra. – Tai nėra atostogos, o darbas visą parą, nes laiko sau turi tik tada, kai vaikas būna kitur, pavyzdžiui, susitinka su savo biologiniais tėvais, nes laikinai perėmus jo globą vis tiek reikia palaikyti ryšį su tikrąja šeima. Tokie susitikimai neorganizuojami tik labai išskirtiniais atvejais. Globėjų šeima daugiausiai gali priimti du vaikus, kurie nėra jaunesni nei jų atžalos. Supraskite, jie negali prisirišti prie vaiko, nes jis bet kada gali grįžti pas tikruosius tėvus. Tai sunkus darbas, nes neretai vaikai pas globėjus pakliūva iš sudėtingų šeimų, turėdami emocinių sutrikimų.“

Pašnekovė iš Oslo svarsto, kad panašių problemų, kai lietuviai ir norvegai nesusitaria, kas geriausia vaikams, atsiranda kone dėl vienintelės priežasties: jei atvykėliai nesilaiko šalies įstatymų ir ignoruoja jiems keliamas sąlygas. Vėliau, prasidėjus ginčams, skersai kelio susitarimui ir deryboms, kaip pastebi ji, gali stoti ir kalbos barjeras. Esą lietuviai dažnai naudojasi vertėjais, kaip atstovais ar advokatais. Tokiu atveju, užuot tiksliai pateikus faktus, prasideda jų interpretacija.

„Kadangi daug metų gyvenu Norvegijoje, nuo pat pradžių stengiausi integruotis, bet bendruomenėje, deja, yra ir kitokių pavyzdžių. Jei pasirenki kitą šalį, kurioje nori kurti savo gerovę, turi nusiteikti laikytis jos įstatymų ir prisitaikyti prie kultūros. Pavyzdžiui, daug lietuvių mėgsta slidinėti Norvegijoje. Bet juk nė vienas lietuvis nėra gimęs su slidėmis, kaip sakoma apie norvegus. Jei to galima išmokti, kodėl negalima priimti ir kitos kultūros dalies, užuot elgusis, kaip patinka? Žinoma, yra kultūrinių, istorinių skirtumų, bet nesakyčiau, kad nuo šiauriečių labai skiriamės. Nuo kinų ar kitų tolimų egzotiškų tautų skiriamės kur kas labiau“, – svarsto Laura.

Ji pateikia pavyzdį, iliustruojantį, kaip galima tiesiog iš principo ignoruoti norvegų keliamus pageidavimus. Mokyklose vyrauja cukraus „psichozė“ – visi kaip įmanydami stengiasi išvengti šio nereikalingo „nuodo“. Ir štai viena lietuvė kasdien vaikui į pietų dėžutę įdeda po lietuvišką glaistytą sūrelį. Norvegai tą sūrelį, žinoma, supranta kaip šokoladą. Mamos buvo paprašyta to daugiau nedaryti jau vien dėl bendraklasių. Žinoma, ji gali sūrelį vaikui patiekti namie vakarienei, bet ne, ji užsispyrusi vis tiek įdeda jį pietums…

Pastarosiomis savaitėmis aistringai besiliejančios emocijos lyg ir neleistų kaltinti lietuvių abejingumu vaikų interesams. Deja, mūsų visuomenės elgesys nepaaiškinamas jokia žmogiška logika: giname vieną, bet nemokame pažadinti savo atjautos, geraširdiškumo, pilietiškumo kenčiant tūkstančiams. Apie tai prakalbo organizacijos „Gelbėkit vaikus“ vadovė Rasa Dičpetrienė.

Jos vadovaujama organizacija domėjosi lietuvių vaikų padėtimi Norvegijoje ir žino, kad jokio sąmokslo prieš lietuvių ar apskritai kitataučių šeimas šioje šalyje nėra. Tačiau visuotinių protestų fone jai rūpi paskelbti ir kitą žinią. „Turiu tik vieną prašymą; jeigu visi Lietuvos žmonės gali sukilti į kovą dėl vieno lietuvio vaiko Norvegijoje, tai gal nors keletas žmonių galėtų padėti vaikams, esantiems Lietuvoje?“ – klausia R.Dičpetrienė atvirame laiške Lietuvos žmonėms.

Emocijos, kuriomis visuomenė reaguoja į Norvegijoje vaiką praradusios lietuvės pastangas jį susigrąžinti, jai primena „violetinę“ istoriją, kai vadinamojo pedofilijos skandalo epicentre atsidūrusios mergaitės stojo ginti visa Lietuva.

„Pasiimam šakes į rankas, ir varom! Net nelabai svarbu – kur ir dėl ko. Ir anoje, ir šioje situacijoje vaikas tampa suaugusiųjų manipuliacijų įrankiu. Ir mažai kam rūpi, kaip jis pats jaučiasi, galų gale ką išgyvena jo motina. Labai abejoju, kad kas nors teikia jai psichologinę pagalbą, kol per visus informacijos kanalus ji ir jos vaikas narstomi po gabaliuką. Pasigendu mūsų visuomenės brandos. Kokia mūsų branda – tokia ir reakcija į problemą: liejasi emocijos, bet nėra sprendimų, nėra dialogo“, – apgailestauja R.Dičpetrienė.

Prieš kritikuojant Norvegijos socialinę sistemą ji siūlo bent pasidomėti, kokia ši yra Lietuvoje: į ką gali atsiremti į ribinę situaciją patekę žmonės, iš ko jiems tikėtis pagalbos. Iškalbingas pavyzdys: vienai mūsų šalies savivaldybei pavyko atkovoti vaiko teisių apsaugos tarnybų iš emigrantės lietuvės atimtą vaiką. Jis buvo grąžintas į Lietuvą ir dabar auga… vaikų globos namuose.

O kokie yra skaičiai, ne emocijos?

Penkeri kūdikių namai ir 97 globos namai yra perpildyti – iš viso šiose Lietuvos įstaigose auga daugiau nei 20 tūkst. vaikų. Norvegijoje nėra kūdikių namų, taip pat ir tokio tipo globos namų kaip mūsų šalyje.

Lietuvoje iš viso gyvena pusė milijono vaikų, Norvegijoje – milijonas. Mūsų šalyje šeimose, kurioms trūksta socialinių tėvystės įgūdžių, auga apie 20 tūkst., Norvegijoje – 50 tūkst. vaikų. Taigi abiejų šalių problemos tos pačios. Bet čia panašumai baigiasi. Norvegai daro viską, kad vaikas būtų išsaugotas biologinėje šeimoje, mūsų šalyje, nors skelbiamas tas pats tikslas, jam pasiekti trūksta visko – priemonių, žmonių, metodikos, net tinkamo požiūrio.

„Lietuvoje vaikas iš šeimos paimamas tik pačiu kraštutiniu atveju, kai jo gyvybei gresia pavojus. Norvegijoje apie tai, kad vaikas mušamas, psichologiškai žeminamas, apskritai nešnekama. Ten to negali būti. Pas mus net ir šeimose, kurios tikrai nėra laikomos socialiai rizikingomis, normalu auklėti vaikus bausmėmis, baime, bendrauti su jais liepiamąja nuosaka. Ir štai tokie žmonės kerta sieną ir atsiduria visiškai kitoje kultūroje su jiems svetimais santykiais – ten negalima pliaukštelėti, o jei taip atsitiks, liudininkai būtinai sureaguos. Mes tai vadiname skundimu, jie – pilietine pareiga, nes vaikas pats negali apsiginti, jam reikia padėti“, – skirtumus aiškina R.Dičpetrienė.

Vaiko teisių apsaugos tarnyba, vadovaudamasi Vaiko teisių konvencija, viena ar kita šeima pradeda domėtis sulaukusi pranešimo, kad galbūt joje netinkamai elgiamasi su vaiku. Įtarimų gali kilti bet kam – socialinei darbuotojai, medikei, darželio auklėtojai, mokytojai, kunigui, kaimynams… Tada tarnybos atstovai apsilanko šeimoje, kad galėtų įvertinti situaciją, nustatyti, kokie yra jos socialinės tėvystės įgūdžiai. Sudaromas trijų arba šešių mėnesių darbo su šeima planas. Stoja į darbą visas būrys specialistų, suteikiama kompleksinė pagalba. Jei per pusmetį padėtis negerėja, teismo sprendimu vaikas laikinai perduodamas į profesionaliai parengtą globėjų šeimą, o tėvai stiprinami toliau. Pagrindinis ir vienintelis tikslas – grąžinti vaiką į biologinę šeimą, kai tik ji bus pasirengusi.

Ir Norvegijoje būna atvejų, kai vaikas yra paimamas tą pačią akimirką, bet jie labai reti. Lietuvoje, priešingai, beveik visi paėmimai yra drastiški.

„Šventai tikiu, kad norvegai neima vaikų šiaip sau, tik šovus į galvą. Yra ilgas šeimos stebėjimas, atkaklus darbas su ja“, – neabejoja organizacijos „Gelbėkit vaikus“ vadovė.

Aktualusis komentaras

Dainius Pūras: „Sąmokslo teorijos klaidina patiklius žmones“

Apie tai, kaip itin jautrios vaikų, šeimos temos tampa įrankiu propagandiniame kare šmeižiant Vakarų valstybes, „Veidui“ pasakoja vaikų ir paauglių psichiatras prof. Dainius Pūras.

„Juvenaline justicija“ Rusijoje buvo pavadinti vaiko teisių apsaugos principai ir praktikos, kurias rekomenduoja Jungtinės Tautos ir kurias nuosekliai įgyvendina dauguma pasaulio ir Europos valstybių.

Jau pats terminas yra klaidingas. Nors iš tikrųjų terminas „juvenile justice“ (angl.)  reiškia šiuolaikinį požiūrį į tai, kaip reikia spręsti nusikalsti linkusių paauglių problemas, šioje sąmokslo teorijoje juvenaline justicija vadinamas visas kompleksas šiuolaikinių būdų veiksmingai ginti vaiko teises.

Kaip ir dauguma sąmokslo teorijų, ši teorija remiasi nepatikrintomis ir subjektyviai bei tendencingai pateiktomis istorijomis apie tai, kaip esą Vakarų ir Šiaurės Europos valstybėse griaunamas šeimos institutas. Kovotojai prieš „juvenalinę justiciją“ kuria ir skleidžia istorijas apie tai, kad Vakarų ir Šiaurės Europos valstybėse vaikai skatinami nepaklusti tėvams, kad dėl menkiausios smulkmenos „grobiami“ atvykėlių iš Rytų Europos vaikai. Taip pat ši sąmokslo teorija klaidina patiklius žmones, netinkamai informuodama apie rekomendacijas lytinio švietimo srityje (prisiminkime Lietuvoje sukeltą ažiotažą dėl „Estrelos“ projekto, kai žmonės buvo klaidinami, esą  vaikai nuo mažumės bus verčiami  masturbuotis).

Bet dažniausiai šiais išpuoliais stengiamasi ginti vadinamųjų normalių šeimų teisę auklėti vaikus be jokios valstybės institucijų galimybės įsikišti esant įtarimui dėl prievartos prieš vaikus ar nepriežiūros. Laikomasi požiūrio, kad visi būdai, kuriuos tėvai taiko augindami ir auklėdami vaikus, yra tinkami. Šio judėjimo atstovai nepaaiškina, kas ir kokiu būdu turėtų surūšiuoti šeimas į tas, kurias reikia prižiūrėti, ir tas, kurių negalima prižiūrėti. Kaip žinome, šeimose vaikai dažnai patiria akivaizdų smurtą ir nepriežiūrą, ir kai matomos žiaurios pasekmės, jau patys kovotojai prieš bet kokią vaiko teisių priežiūros galimybę piktinasi, kad nieko nebuvo daroma.

Šie kovotojai prieš „juvenalinę justiciją“ kartais informuoja apie tikrus faktus, kai užsienio vaiko teisių apsaugos tarnybos padaro klaidą. Tačiau tos išimtys iš taisyklių pristatomos kaip taisyklės, ir visuomenė nekorektiškai dezinformuojama, esą Šiaurės ir Vakarų Europoje yra labai prastai su šeimų ir vaikų gerove. Tačiau daug objektyvių rodiklių rodo, kad kaip tik tose valstybėse vaikų ir šeimų gerovės rodikliai yra itin aukšti, o tokiose valstybėse, kaip Lietuva ar juo labiau Rusija, jie prasti. Šitų  įrodymų kovotojai prieš tai, ką jie vadina „juvenaline justicija“, komentuoti nenori.

Kovos prieš „juvenalinę justiciją“ tikrieji autoriai nėra žinomi, kaip tai dažnai būna su sąmokslo teorijomis apie geriausių gyvenimo kokybės standartų pasiekusias  liberalios demokratijos valstybes.

Aš apie visas šias negrabiai sukurtas juodąsias technologijas pirmą kartą išgirdau 2010–2011 m., būdamas Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto narys ekspertas. Tuo metu komitetas siūlė Ukrainai nuosekliai įgyvendinti JT rekomendacijas vaiko teisių srityje, atsisakyti sovietinio požiūrio į vaikų globą, nuolatinio vaikų globos įstaigų protegavimo ir diegti naujas bendruomenines paslaugas šeimoms stiprinti, mokyti šeimas tinkamai ir be prievartos auklėti vaikus, kartu stiprinant vaiko teisių apsaugą.

Tuo metu UNICEF kvietimu nuvykęs į Ukrainą padėti šiai valstybei įgyvendinti rekomendacijas, iš ukrainiečių sužinojau apie nežinia kieno sukeltą panikos dėl „juvenalinės justicijos“ bangą ir kad Jungtinių Tautų bei Europos Tarybos ir Europos Sąjungos rekomendacijos skirtos „mūsų vaikams grobti ir tvirkinti“ bei „mūsų šeimoms ardyti“. Į Lietuvą šios gąsdinimų kopijos atėjo šiek tiek vėliau, 2012–2013 m.

Instrukcija, kaip nemušti vaiko

Kad emigrantams būtų lengviau prisitaikyti prie norvegiškos tvarkos, ir įvairiuose Norvegijos lietuvių, ir ambasados tinklapiuose skelbiamos tėvų elgesio su vaikais atmintinės. Štai ~norvegija.org~ pateikia dažniausiai užduodamus klausimus ir atsakymus į juos.

„Ar galima vaiką mušti, papurtyti, šaukti ant jo?

Negalima. Bet koks fizinis ar psichologinis smurtas yra kriminalinis nusikaltimas. Bet Jūs galite leisti vaikui rėkti. Vaiko teisių tarnyba nevažiuos patikrinti, jei kaimynas paskambins ir pasakys, kad vaikas apačioje rėkia jau valanda laiko. Jei rėktų nuolat, tarkime, savaitę, mama pasirodytų kieme su mėlyne ant veido, jei būtų girdėti riksmai, indų daužymas ir pan., tada tarnybos darbuotojai atvyktų iš karto. Svarbu suvokti, kur auklėjimas prasilenkia su smurtavimu.

„Nuo kokio amžiaus vaikas gali padėti namų ruošoje?“

Amžiaus ribos nėra. Tai priklauso nuo vaiko ir nuo darbo. Jis gali padėti namų ruošoje tol, kol tai netrukdo atlikti namų darbus, lankyti būrelį, susitikti su draugais ir pan. Jei vaikas mokykloje pasakys, kad negalėjo vakar žaisti futbolo, nes turėjo sutvarkyti visus namus, nuplauti mašina ir dar atlikti kitų darbų, tai jau gali atkreipti vaiko teisių apsaugos dėmesį. Vaikas turi teisę į savo laisvalaikį, tad negalite jo visos dienos užkrauti ruošos darbais ar brolio/sesės priežiūra.

„Ar galima vartoti alkoholį per šventes, pas draugus?“

Vieną kitą taurę gali gerti ir mama, ir tėtis, bet su sąlyga, kad vaiku bus pasirūpinta. Švęsti galima ir kai vaikai yra namie, bet saikingai, nes svarbiausia yra vaiko saugumas, miegas ir pan. Jei švenčiate pas draugus, nieko bloga, jei paryčiais grįšite taksi su miegančiais vaikais ant rankų.

„Ar vaikas privalo eiti į darželį vis su kitais drabužiais?“

Nieko baisaus, jei vaikas drabužius išsitepė iš pat ryto ar vakar vakaro. Tačiau vaikų darželio darbuotojai pasikviečia tėvus pokalbio, jei drabužiai neskalbiami savaitę, vaikas taip pat nepraustas. Jei tėvai nepasitaiso, iškviečiama vaiko teisių apsaugos tarnyba.

„Nuo kada vaikas gali būti vienas namie?“

Nėra nustatytos amžiaus ribos, tai priklauso nuo vaiko sąmoningumo, sugebėjimo pasirūpinti savimi. Tačiau jei norite palikti vaiką vieną, jis turėtų būti sulaukęs 16–17 metų. Ir Jūs turite būti garantuoti, kad jis elgsis atsakingai, nevartos alkoholio ir pan.“

Jūratė Kiliulienė, Gabija Sabaliauskaitė

Specialistų kvalifikacijos žemėlapis turėtų informuoti apie specialistų poreikį ir jų galimybes darbo rinkoje. Tačiau kol remiantis tokiu įrankiu bus galima prognozuoti paklausių profesijų panoramą, praeis dar keleri metai.

Gabija Sabaliauskaitė

Vis dėlto jau matyti kelios sėkmės prielaidos, leidžiančios rasti gerai atlyginamą darbą, baigus konkrečius mokslus, ar bent nusiimti rožinius akinius. Tokių vilčių teikia pirminė specialistų kvalifikacijos žemėlapio analizė.

Mokslo ir studijų analizės ir stebėsenos centras (MOSTA), naudodamasis „Sodros“ duomenimis, neseniai atliko pirmąją kvalifikacijos žemėlapio analizę ir ištyrė 2013 m. absolventų, kurie baigė šalies aukštąsias ir profesines mokyklas, darbo istoriją.

Kaip tikina MOSTA specialistai, kol kas negalima sakyti, kad pirminės analizės duomenys yra patikimos išvados ar nuolatinės tendencijos. Tai greičiau vienų metų absolventų laidos „nuotrauka“, kol kas neiliustruojanti bendro vaizdo.

Vis dėlto darbo rinkos ekspertai mano, kad kai kurie MOSTA teiginiai, pavyzdžiui, kurių paklausių profesijų absolventai patyrė sėkmę darbo rinkoje po studijų baigimo, arba kad esama ir tokių, kurių sėkmė lauka be studijų, arba kad kolegijos absolventas lengvai neužsivilks teisininko mantijos, – toli gražu ne pirmo šviežumo darbo rinkos naujienos, ir jos veikia anaiptol ne vien pastarųjų metų absolventų laidą.

MOSTA direktorės pavaduotoja Laura Stračinskienė aiškina, kad skirtingose pakopose – bakalauro ir magistrantūros studijų – išryškėja ir skirtingos profesijos, kurių absolventams sekėsi įsidarbinti ir gauti didesnį nei vidutinį atlyginimą (2013 m. tai sudarė 2231,7 Lt). Tokių skirtumų esama ir tarp kolegijų bei universitetų absolventų.

Tačiau, kaip parodė analizė, yra profesijų, kurių atstovams nelabai svarbu, ką baigti – universitetą ar kolegiją, įgyti bakalauro ar magistro laipsnį. Tiek kolegijų absolventai, tiek universitetų magistrai, baigę kompiuterijos ir transporto paslaugų srities studijas, patenka į „žaliąją zoną“, kuri palanki įsidarbinimui. Pavyzdžiui, 2013 m. baigusieji kompiuterijos, transporto paslaugų studijas kolegijose uždirbo per 2,4 tūkst. Lt, universitetiniai kompiuterijos bakalaurai – apie 2,8 tūkst. Lt, magistrai – 4,8 tūkst. Lt.

Lietuvos darbo biržos (LDB) duomenimis, informacinių technologijų (IT) ir transporto paslaugų specialistai (ypač logistikos vadybininkai ir tarptautinio krovinių veržimo transporto priemonių vairuotojai) tarp paklausiausių profesijų matomi jau kelerius metus.

Transporto paslaugų specialistai darbo rinkoje yra paklausūs. Kad toks pirminės specialistų kvalifikacijos žemėlapio signalas neklaidingas, neabejoja ir personalo paieškos bei atrankos įmonės „Indigroup“ vadovas Karolis Blaževičius, bet, pasak jo, nors įsidarbinti palyginti nesunku, pozicijos šiame sektoriuje greitai kinta. Jis aiškina, kad specialistų poreikį lemia ir transporto, logistikos sektoriaus šalyje svarba – ekspedicinių, logistikos įmonių Lietuvoje gausu, todėl specialistai paklausūs. Šioms įmonėms reikia ir praktikantų, dalis jų lieka nuolatiniam darbui, tik nebūtinai iškart dirba, pavyzdžiui, vadybininko darbą, kuris tiesiogiai susijęs su transporto paslaugomis.

„Pavyzdžiui, ekspeditoriaus pozicija Lietuvos darbo rinkoje gana nepastovi. Šie žmonės, priešingai nei, tarkime, auditoriai, dešimtmetį toje pačioje įmonėje nedirba. Dažna kaita susijusi ir su rinkų nepastovumu. Pavyzdžiui, pokyčiai Rusijos, Ukrainos rinkose, su kuriomis tiesiogiai susijusi kone kiekviena transporto sektoriuje dirbanti Lietuvos įmonė, irgi lemia tai, kad įsidarbinti palyginti nesunku, bet darbo vieta nėra itin pastovi“, – komentuoja K.Blaževičius ir priduria, kad transporto specialistams pranašumo suteikia ne tik tiesiogiai su jų darbu susijęs diplomas, bet ir kelių užsienio kalbų mokėjimas.

Žinoma, tokiais papildomais gebėjimais labiau pasižymi ne ką tik mokslus baigę ir į darbo rinką siekiantys įsilieti absolventai, bet ilgamečiai transporto sektoriaus darbuotojai.

Transporto įmonės „Finėjas“ personalo grupės vadovė Jolanta Zamorskienė patvirtina, kad užsienio kalbų mokėjimas – kone svarbiausias reikalavimas darbuotojams: būtina kalbėti rusų kalba ir bent viena kita – vokiečių ar anglų. „Ne paslaptis, kad lietuvių vairuotojų rinkoje trūksta, taigi samdome vairuotojus iš trečiųjų šalių, todėl rusų kalba būtina, – paaiškina J.Zamorskienė. – Svarbiausia, kad jauni darbuotojai patys žinotų, ko nori, ir turėtų aukštąjį išsilavinimą – būtų baigę transporto inžinerijos arba transporto vadybos studijas.“

Ji pabrėžia, kad esant transporto paslaugų specialistų paklausai įmonė įdarbina ir jaunus, patirties neturinčius specialistus, ir dar besimokančius, bet galinčius dirbti visą darbo dieną. Vis dėlto, jei susidaro kandidatų pasiūla, pasak J.Zamorskienės, pasirenkami darbuotojai, baigę universitetą, tačiau kolegijų absolventai esą toli gražu „nenurašomi“. „Dažnas jaunuolis nežino, ko nori, tačiau nori gerokai daugiau – atsakingų pareigų, didelio atlyginimo, nors dar nežino, kas su kuo valgoma“, – apie perdėtus ką tik aukštąsias mokyklas baigusių absolventų lūkesčius kalba įmonės „Finėjas“ atstovė.

Vis dėlto, nors darbą rado ir didesnį nei vidutinį atlyginimą gavo mažiau nei trečdalis (28 proc.) magistrų ir mažiau nei pusė (45 proc.) kolegijų transporto paslaugų absolventų, jie dirbo pagal darbdavio nurodytą kvalifikacijos lygį.

„Mažiausiai universitetinio išsilavinimo reikia transporto paslaugų srityje. Nors ši sritis ir tarp kolegijų absolventų, ir tarp magistrų pasižymi didžiausiu darbo užmokesčiu. Gali būti ir taip, kad darbdavys nori, jog darbuotojas turėtų universitetinį išsilavinimą, bet kai nurodo to darbuotojo funkcijas (pagal pernai įsigaliojusį Lietuvos profesijų klasifikatorių), jos apima žemesnę klasifikatoriaus kategoriją ir yra priskiriamos koleginiam išsilavinimui“, – komentuoja MOSTA direktorės pavaduotoja I.Stračinskienė.

Kodėl tik trečdalis 2013 m. transporto paslaugų srities magistrų panaudojo savo išsilavinimą? K.Blaževičius aiškina, kad nereikia įsivaizduoti, jog jauni specialistai iškart pradeda dirbti vadybininkais, ekspeditoriais. Pasak jo, transporto paslaugos apima daugiau bendresnių sričių: tai vadyba, pardavimas, logistika, sandėliavimas. Taigi nauji darbuotojai pirmiausia užsiima techniniu darbu ir popierizmu, o vėliau, pasimokę iš kolegų, tampa vadybininkais.

„Indigroup“ vadovas svarsto, kad, matyt, būtų naivu tikėtis, jog ką tik kolegiją baigęs žmogus gali tapti atsakingu už visą Rusijos rinką ir organizuoti stambius sudėtingus pervežimus. „Vadybininku iškart jis netaps, tačiau įsidarbinti galima greitai, tik dažniau tai bus pagalbinis, asistuojamasis darbas, o ne iškart aukštos pareigos“, – aiškina K.Blaževičius.

Transporto bendrovės „Finėjas“ atstovė patvirtina, kad daugelis jaunų darbuotojų karjerą įmonėje pradeda nuo transporto vadybininko asistento, tampa vadybininko mokiniais, ilgainiui – vadybininkais, tačiau pareigas, nuo kurių įmonėje startuoja jauni darbuotojai, lemia ir jų asmeninės savybės.

O štai kompiuterija, kurios didžioji dalis ir kolegijų, ir universitetų absolventų dirbo pagal kvalifikacinį laipsnį – 76 proc. kolegijų, 81 proc. universitetų bakalauro ir 91 proc. magistrantūros absolventų, visose pakopose buvo žymima kaip „žalioji zona“. Šios srities absolventai galėjo džiaugtis ir geru įsidarbinimu, ir didesniu nei vidutinis atlyginimu. Nieko nuostabaus, kad bene perspektyviausia jau kelerius metus karūnuojama IT sritis įsileidžia ir kolegijų, ir universitetų absolventus.

K.Blaževičius sako, kad šiems specialistams kelerių metų darbo patirtis geroje šios srities įmonėje ieškant darbo dažnai praverčia labiau nei keleri metai, praleisti bakalauro ar magistrantūros studijose. Nacionalinio informacinių ir ryšių technologijų sektoriaus asociacijos „Infobalt“ duomenimis, 50 proc. studentų „nubyrėjimas“ studijuojant būdingas ir kolegijoms, ir universitetams.

IT įmonės „NFQ grupė“ direktorius Paulius Insoda sako, kad nėra didelio skirtumo tarp kolegijų ir universitetų absolventų atlyginimų. Pagrindų esą išmokstama visur, o mažus skirtumus gali lemti nebent dėstytojai. Vis dėlto, P.Insodos nuomone, dažnas teiginys, kad IT specialistas gali dirbti ir be diplomo, yra šiek tiek perdėtas.

„Teoriškai mums iš darbuotojo diplomo nereikia, tačiau savamokslių problema – teorinių pagrindų ir komandinio darbo įgūdžių trūkumas. Be diplomo gyventi galima, bet tiems, kurie baigė mokslus, yra lengviau. Žinoma, jei diplomas gaunamas tik dėl „popieriaus“, niekas nepadės, tačiau aukštoji mokykla suteikia pagrindų. Aišku, vien tų pagrindų neužtenka, bet kai jų nėra, irgi negerai“, – komentuoja inovatyvios įmonės vadovas.

„NFQ grupė“ turi ir praktikai įgyti skirtą akademiją, kurioje „savamoksliai“ gilina žinias, perkvalifikuojami ir kitų specialybių atstovai. P.Insoda priduria, kad „NFQ grupėje“ netrūksta gabių programuotojų, gaunančių solidžius atlyginimus, kurie jau dirbdami neakivaizdžiai baigė universitetus.

„Be to, jų darbo grafikas lankstus – galima dirbti po studijų. IT yra sritis, kurioje nuotolinio darbo galimybės itin didelės. Šiems specialistams nereikia bendrauti su klientais tiesiogiai, kai kurias užduotis jie atlieka internetu, o vėliau kiti specialistai „online“ gali pakomentuoti jų įgyvendinimą. Todėl Lietuvoje pilna žmonių, kurie iš namų dirba Australijos įmonėms, dukart per metus nuskrisdami į tą šalį susitikti su vadovais“, – pasakoja „Indigroup“ vadovas.

Kaip parodė MOSTA analizė, integracija į darbo rinką apkarto teisės studijas kolegijose baigusiems absolventams. MOSTA atstovė L.Stračinskienė pabrėžia, kad kolegijų parengtų teisininkų įsidarbinimas buvo mažesnis nei Lietuvos užimtumo lygis, o tie, kuriems pavyko integruotis į darbo rinką, gavo mažesnį nei vidutinį atlyginimą.

MOSTA duomenimis, kolegijų teisės absolventai atsidūrė „raudonojoje zonoje“, kuri reiškia, kad įsidarbinti sunku: tik 41 proc. dirbo pagal kvalifikacinį lygį, o jų atlyginimas kreivėje nesiekė 1,4 tūkst. Lt ribos.

„Tai tolesnio tyrimo tema, – sako L.Stračinskienė. – Verta detaliau patyrinėti, kaip po studijų baigimo sekasi kolegijų teisės absolventams: galbūt darbo rinka juos kitaip vertina, galbūt rinkoje yra pakankamai magistro laipsnį turinčių teisininkų. Kol kas negalime atsakyti į klausimą, kodėl taip įvyko, nes šie duomenys – tik vienų metų.“

Viena vertus, teisininkų profesijos reguliuojamos valstybės, o iš siekiančiųjų pakliūti į kai kurias teisininkų gildijas įstatymas reikalauja magistro kvalifikacinio laipsnio. Kita vertus, net jei dėliotume paprastesnį scenarijų – konsultacinių paslaugų teikimą ar įmonių teisininkų pozicijas, pirmieji pretendentai užimti šias vietas yra universitetų absolventai, baigę vientisąsias teisės studijas ar atskirai įgiję magistro laipsnį. O tokių Lietuvos darbo rinkoje tikrai netrūksta.

Personalo paieškos ir atrankos ekspertas K.Blaževičius patvirtina, kad su panašiais sunkumais kolegijų parengti teisininkai susiduria nebe pirmus metus, o teisinių darbų pasiūla jiems ypač ribota. Ekspertas perspėja, jog studijuojantieji teisę kolegijose turi nusiteikti, kad anksčiau ar vėliau bakalauro laipsnį turės įgyti universitete. Priešingu atveju perspektyvos nekokios.

K.Blaževčius pastebi, kad teisininkų perpildytoje rinkoje gerų šios srities specialistų pasirinkimas vis tiek nėra didelis, tačiau į gerųjų teisininkų titulą kolegijų absolventai nepretenduoja. Pasak jo, natūralu, kad net ir konsultacijoms baziniais klausimais darbdavys rinksis tą žmogų, kuris mokėsi universitete ir jo studijos buvo išsamesnės.

„Aš manau, kad studijuojantieji teisę kolegijose tai supranta, – svarsto „Indigroup“ vadovas. – Lemiamas veiksnys yra jų tikslas: jei žmogus nori siekti aukštų pozicijų, galbūt jam reikės perlaikyti egzaminus, kad galėtų įstoti į universitetą. Vis dėlto, siekiant tų aukštų pozicijų, kolegija gyvenimo aprašyme tikrai nėra teigiamas dalykas. Ko gero, kolegijų teisės studentų svajonė tikrai nebuvo teisė, greičiau vienas iš likusių variantų. Atvirai sakant, retas žmogus, baigęs neuniversitetines teisės studijas, savo ateitį sieja su aukščiausiomis pozicijomis šioje srityje. Galbūt jis gali dirbti asistentu, vėliau baigti išlyginamąsias studijas, bet iš pradžių jo kelias bus tikrai sudėtingas.“

MOSTA duomenimis, 2013 m. teisę kolegijose baigė 586 absolventai (kartu su universitetų bakalaurais ir magistrais – 2339), o LDB užsiregistravo daugiau nei trečdalis – 244 absolventai, iš kurių padedant LDB sėkmingai įsidarbino 148.

Kaip pasakoja MOSTA atstovė, gerokai didesnė arba didžiausia yra švietimo sričių grupė, kurių absolventai pasižymėjo geru įsidarbinimu, bet mažesniu nei vidutinis darbo užmokesčiu. Vadinkime tai „geltonąja zona“.

Tarp universitetų bakalauro absolventų iki 2 tūkst. Lt uždirbo architektūros ir statybos, meno, sveikatos priežiūros, mokytojų rengimo ir pedagogikos, matematikos ir statistikos, socialinių paslaugų, fizinių mokslų ir kt. švietimo sričių absolventai. Tarp kolegijų absolventų „geltona šviesa“ ir iki 2 tūkst. siekiantis atlyginimas užsidegė sveikatos priežiūros, meno, mokytojų rengimo ir pedagogikos, veterinarijos ir kt. švietimo sričių absolventams.

MOSTA atlikta pirminė specialistų kvalifikacijos žemėlapio analizė reabilitavo ir magistrantūros studijų poreikį. Magistrantūros absolventų „žalioje zonoje“ matyti ir kur kas daugiau švietimo sričių: pagal gerą įsidarbinimą ir didesnį nei vidutinį atlyginimą joje rikiuojasi saugos paslaugos, architektūra ir statyba, matematika ir statistika, verslas ir administravimas, inžinerija ir inžinerinės profesijos, fiziniai mokslai, aplinkosauga.

„Pirmosios tendencijos parodė, kad visų magistrantūros ir vientisųjų studijų absolventai, integravęsi į darbo rinką, pasižymi geru įsidarbinimu ir atlyginimu. Bakalaurų atlyginimai šiek tiek mažesni, bet čia yra išlygų: dalis bakalaurų tęsia studijas magistrantūroje, dalis dirba studijuodami. Taigi šiame etape negalime pasakyti, kad bakalauro studijų absolventai uždirba mažiau už magistrus“, – apibendrina MOSTA direktorės pavaduotoja L.Stračinskienė.