Partijų viršūnėse – lyderių kaita. Nuo 2015 m. pavasario, kai Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininku pirmąkart išrinktas Gabrielius Landsbergis, iki šių metų pavasario – lygiai per dvejus metus visos didžiosios partijos pakeis savo pirmininkus. Bet ne visas tai išgelbės.

Aušra LĖKA

„Ar ištrauks socialdemokratus į lyderius kuris iš kandidatuojančiųjų į partijos pirmininkus? Tikrai ne. Artimiausioje perspektyvoje nei patiems socialdemokratams, nei piliečiams nereikia tikėtis, kad socialdemokratai pakiltų į vienos iš dviejų stipriausių partijų poziciją, net nepaisant, koks talentingas ir vizionieriškas lyderis bus išrinktas“, – tokia politologės ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto profesorės dr. Irminos Matonytės nuomonė.

Net patys pretendentai į socialdemokratų vedlius sako, kad šiandien kai kurie partijos bičiuliai gėdijasi prisipažinti priklausą socialdemokratams (LSDP). Bet kas iš kandidatų į pirmininkus ne tik nori, bet ir gali išvesti partiją iš akligatvio? Ir kuris jų turi šansų sulaukti didžiausio partijos bičiulių palaikymo pirmąkart tiesioginiuose pirmininko rinkimuose balandžio 6–8 d., o jei prireiks antrojo turo – 28–29 d.?

Socialdemokratų rinkimų lyderių –  du su puse

„Konkurencija dėl socialdemokratų pirmininko posto kaip niekad didelė – šios partijos istorijoje būtų sunku rasti, kad pirminiame kandidatų iškėlimo etape būtų buvę tiek kandidatų“, – atkreipia dėmesį Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas prof. dr. Algis Krupavičius.

Socialdemokratų skyriai iškėlė net vienuolika kandidatų, bet Seimo nariai Julius Sabatauskas, Algirdas Sysas ir Mindaugas Bastys, taip pat Europos Parlamento (EP) narė Vilija Blinkevičiūtė atsisakė varžytis dėl lyderio pozicijos. Galutinį savo sprendimą kandidatai turi pareikšti iki kovo 12 d.

Bene didžiausiu praradimu laikomas favorite vadintos V.Blinkevičiūtės pasitraukimas. Jos apsisprendimą lėmė tai, kad ji buvo išrinkta į kitą atsakingą postą – tapo EP Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininke. Tačiau, teisybės dėlei, ją buvo iškėlę tik keturi iš 60 partijos skyrių, tad jos šansai laimėti nebuvo didžiausi. I.Matonytės vertinimu, politiniame Lietuvos peizaže jos pasitraukimas iš kovos – nuostolis lyčių lygybės požiūriu, nes kai Lietuvoje politikai susėda diskutuoti, tai tikrai nebūna tas vaizdas, koks turėtų būti XXI a., – beveik vieni vyrai. Bet, politologės nuomone, Socialdemokratų partijos požiūriu V.Blinkevičiūtė nebūtų galėjusi padaryti kokio stebuklo, prikelti ją, užvesti, išpopuliarinti labiau nei kuris iš kandidatuojančių dviejų jaunų lyderių.

Taigi kol kas kandidatų likę septyni – tikrai daug, tačiau, cituojant vieną jų, Mindaugą Sinkevičių, antro Brazausko partija neužaugino. Apie kiekvieno jų šansus būti išrinktam leidžia spręsti ir skaičiai, kiek partijos skyrių kurį iškėlė: Vilniaus vicemerą Gintautą Palucką – 20, ūkio ministrą M.Sinkevičių – 18, Seimo narį Andrių Palionį – 6, EP narį Zigmantą Balčytį – 5, atsisakiusią kandidatuoti V.Blinkevičiūtę – 4, kitus (Kristiną Miškinienę, Artūrą Skardžių, Mantą Varašką, taip pat pasitraukusius iš rinkimų kovos M.Bastį, J.Sabatauską ir A.Sysą) – vos po vieną skyrių.

Beje, rėmėjų tebeturi ir ligšiolinis LSDP pirmininkas Algirdas Butkevičius, bet po LSDP pralaimėjimo Seimo rinkimuose jis pažadėjo trauktis iš partijos pirmininko posto ir skyrių prašė jo kandidatūros nebekelti.

„Kelių kandidatų galimybės panašios, bet nė vienas nėra akivaizdus favoritas. Viešose diskusijose teigiamą įspūdį daro M.Sinkevičius. Vienas jo privalumų – jis žino vietos organizacijas, jų darbotvarkę, nes buvo Jonavos rajono meras. M.Sinkevičių remia ir nueinantis partijos pirmininkas A.Butkevičius – nepaisant to, kad jo autoritetas partijoje sumažėjęs, jo balsas partijos pirmininko rinkimuose nėra visai nesvarbus“, – mano A.Krupavičius.

G.Palucką A.Krupavičius išskiria kaip aktyvų kandidatą, labai aiškiai dėstantį kairiąją socialdemokratinę kryptį, visų pirma galimybes Lietuvai pritaikyti skandinavišką modelį: paremtą ne tuo, kad reikia atimti iš turtingesnių ir padalyti skurdesniems, o solidarumo principu, kai moka visi, bet visi ir gauna.

A.Krupavičius nenurašo ir vyresnei kartai atstovaujančio Z.Balčyčio šansų: „Jis – konkurencingas kandidatas: keliskart laimėjo per Seimo rinkimus vienmandatėje apygardoje, prezidento rinkimuose pateko į antrąjį turą ir surinko pakankamai daug balsų. Beje, socialdemokratų istorijoje esama epizodo, kai Z.Balčytis buvo numatomas į ministrus pirmininkus, bet Gediminas Kirkilas ir jo komanda paėmė viršų. Tad Z.Balčytis turi vidinių ambicijų parodyti, ką gali. Jis būtų nuosaikus ir labiau jungiantis, gana pragmatiškas lyderis, kuris galėtų padėti partijai atgauti autoritetą.“

Kiti keturi kandidatai, A.Krupavičiaus nuomone, turi kur kas mažiau galimybių. Gal ir skirtingų tikslų kandidatuoti. Pavyzdžiui, M.Varaška gal nori pasitikrinti, kokių karjeros galimybių gali turėti šioje partijoje. Galutiniam rinkimų rezultatui, pasak politologo, įtakos gali turėti ir aktyvumas – pasyvumas naudingesnis labiausiai patyrusiems ir žinomiems kandidatams, visų pirma Z.Balčyčiui ir M.Sinkevičiui.

I.Matonytė neabejoja, kad rinkimuose pergalę švęs jaunesnės kartos socialdemokratai, kuriems būdinga kitoks mąstymas, elgsena, kiti bendradarbiavimo tinklai ir kitokie įpročiai, kitokia retorika nei vyresnės kartos politikams. „Ar nurašau Z.Balčytį? Taip. Manau, kad tik-roji kova – tarp M.Sinkevičiaus ir G.Palucko. Žinoma, sunku pasakyti, kiek griaučių iš kokios spintos bus ištraukta, bet tai jauni politikai, neturintys labai neigiamos praeities šleifo“, – mano politologė.

Tiesa, ji primena: „G.Paluckas turi teistumą dėl piktnaudžiavimo tarnyba viešųjų pirkimų konkurse. Bet tai nėra toks didelis triukšmas, kad kvestionuotų jo moralinį geranoriškumą, nors antikorupcinis diskursas ir veiksmai Lietuvoje ir labai reikalingi.“

I.Matonytė mano, kad daugiau šansų būti išrinktas turi M.Sinkevičius: jei jis yra gavęs ministro poziciją, vadinasi, yra pelnęs pripažinimą, ministro postas leidžia būti ir šiek tiek labiau matomam. Bet ir G.Paluckas – sostinės vicemeras, tad taip pat gana matomas, turi valdžios pozicijas, tegu ir ne nacionalinėje politikoje. Vadovėliniu požiūriu kairiajai partijai G.Paluckas net būtų vertingesnis, vertinant pagal tai, ką ir kaip jis komunikuoja, kokias sritis kuruoja.

Politologė prof. dr. Jūratė Novagrockienė, paklausta, kas tinkamiausias vadovauti socialdemokratams, neabejoja: „G.Paluckas, nes turi labai aiškią socialdemokratinę viziją atkurti partijos prestižą per konkrečią veiklą, susijusią su socialine politika, kuri parduota derybose dėl koalicijos.“

J.Novagrockienė nepateisina, kad derybose dėl koalicijos socialdemokratai Valstiečių ir žaliųjų sąjungai (LVŽS) atidavė Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, nors čia jie galėjo reabilituotis prieš rinkėją. G.Palucko trūkumas tas, kad jis nėra Seimo narys, nes parlamentarai labiau matomi. Taip, jis teistas dėl viešųjų pirkimų konkurso, tai gali būti panaudota rinkimų kovoje. Bet ilgesnėje perspektyvoje, J.Novagrockienės vertinimu, jis būtų tinkamesnis lyderis.

Bet, politologės prognozėmis, klausimas, ar ne M.Sinkevičius bus laimėtojas: „Jis – neblogas kandidatas, turintis tam tikrą vyresnę ir naujesnę kartą vienijantį veiksnį. Ideologiniu simboliniu požiūriu geriau būtų G.Paluckas, pragmatiškai – gal ir M.Sinkevičius.“ 

 Kita vertus, priduria politologė, galima visai nerimtai žiūrėti į Z.Balčytį, kuris vis kandidatuoja, bet nelaimi, tačiau nežinia, kas pažadėta senajai gvardijai, kuri pakankamai stipri, užima pagrindinius postus socialdemokratų vadovybėje. Be to, Z.Balčytis turi ir vyresnių provincijos rinkėjų paramą.

Kad ir kas laimėtų socialdemokratų pirmininko rinkimus, I.Matonytė sako nematanti perspektyvų socialdemokratams atsitiesti tiek, kiek norėtųsi partijai, kuri kadaise diktavo politikos sprendimus. Pasak politologės, susiklostė tokia konjunktūra, kad pastaruoju metu kairioji darbotvarkė Lietuvoje nebuvo labai sėk-minga, o potencialo ir noro ją įgyvendinti tarp tradicinio politinio elito irgi nebuvo. Dabar tą nišą užima LVŽS, ji perėmė tas temas, kurios seniai galėjo ir turėjo būti socialdemokratų. O pačioje Socialdemokratų partijoje buvo matyti blaškymasis, trintis, sutrikimas, vidinės kovos, didesnės ar mažesnės intrigos. Nors partija turi skyrius, kitas struktūras, atrodo, kad organizacinė struktūra tiek mieste, tiek regionuose silp-nėja. I.Matonytė giria, kad bent jau šiuo metu partijoje vyksta atsinaujinimas.

Dar vienas klausimas, kokią įtaką permainos socialdemokratų viršūnėje turės tolesniam valdančiosios daugumos darbui. „Linkėčiau, kad koalicijos sutartis būtų peržiūrėta, nes ji nėra optimali Lietuvai viešojo gėrio požiūriu. Sutartis labai formali, trumpa, tikrai nesanti reikšminga koalicinės Vyriausybės kokybės didinimui. Reikia nuosekliau išdiskutuoti kai kurių sričių politikos įgyvendinimo prioritetus, sutartis turėtų būti išgryninta, patobulinta“, – neabejoja I.Matonytė.

Visi trys pagrindiniai konkurentai dėl social-demokratų lyderio posto kritikuoja koalicijos sutartį, bet siūlo dėl jos persiderėti, o ne ją nutraukti. G.Paluckas socialdemokratų poziciją valdančiojoje daugumoje apibūdina kaip spąstus ir žada siekti ją pakeisti, kad socialdemokratams būtų suteiktas didesnis vaidmuo sprendžiant „socialdemokratines“ socialinių reikalų, sveikatos apsaugos ar švietimo problemas.

M.Sinkevičius mano, kad ministerijų negalima skirstyti į socialdemokratines ir kitokias. Na, kitaip M.Sinkevičiui kalbėti neišeina, nes jis tapo ūkio ministru, kai socialdemokratai Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją iškeitė į Ūkio, dėl to sulaukdami netylančios kritikos.

Ar tikrai socialdemokratai turėtų kautis, kad susigrąžintų Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją? „Daug kas priklauso nuo to, kaip seksis dirbti socialinės apsaugos ir darbo ministrui. Atrodo, kad jis pelnė tą populiarumą, kurio LVŽS nenorės aukoti, o socialdemokratai nesiryš į jį pretenduoti. Bet „socialdemokratiškesnės“ ir kitos ministerijos, pavyzdžiui, Sveikatos apsaugos, Švietimo ir mokslo, arba yra Seimo komitetų pirmininkų postai, kurių svoris keičiantis valdžios sampratai didėja“, – galimą postų perdalijimą modeliuoja I.Matonytė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-8-2017-m

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininku vasario 12 d. perrinktas 35 metų Seimo narys Gabrielius Landsbergis. Prieš rinkimus būta kivirčo partijos viduje dėl G.Landsbergio siūlymo trumpinti partijos pavadinimą – išbraukti nuorodą į Lietuvos krikščionis demokratus ir palikti vien žodžius „Tėvynės sąjunga“. Kai kurie Lietuvos krikščionių demokratų bendrijos, TS-LKD struktūrinio padalinio, nariai čia įžvelgė provokaciją, siekiant skatinti partijos skilimą. Po perrinkimo G.Landsbergis pareiškė, kad dėl pavadinimo nuspręs partijos suvažiavimas.

Prieš rinkimus TS-LKD patriarchas Vytautas Landsbergis, G.Landsbergio senelis, parašė partijos krikščionių demokratų bendrijai laišką, kuriuo bandė apginti G.Landsbergį. Politikos veteranas įžvelgė, kad kiti partijos pirmininko rinkimų kandidatai – Žygimantas Pavilionis, Mykolas Majauskas, Paulius Saudargas yra susimokę prieš jo anūką. V.Landsbergis rašė: „Kol kas atrodo, kad trijulė turi bendrą uždavinį. Tai Gabrieliaus eliminavimas. Juk nepanašu, kad Žygimantas varžytųsi su Paulium, ar Paulius su Mykolu. Puldinėjamas, priekabiaujamas Gabrielius. Schemos žinomos: jokiu būdu neleisti nepageidautinojo pergalės pirmame rate. O paskui – jau trys resursai prieš vieną. Matėm. Šio manevro sėkmės atveju Tėvynės sąjunga netenka turėto visuomeninio proveržio. Nė vienas trijų pavienių pretendentų netemps kaip vilties vardas. Esamo atsisakius partija liktų neadekvati, pavargusi mišrainė.“

G.Landsbergio pergalė įspūdinga – jis surinko 5539, arba 62 proc., balsų. Antroje vietoje liko Seimo narys P.Saudargas, gavęs 1696, arba 19 proc., balsų, trečias – buvęs diplomatas parlamentaras Ž.Pavilionis, surinkęs 1065, arba 12 proc., balsų, ketvirtas – Seimo narys M.Majauskas su 577, arba 7 proc., balsų. Rinkimuose dalyvavo 8987, arba 57,83 proc., balsavimo teisę turinčių konservatorių. Pagal partijos įstatus lyderio rinkimai laikomi įvykusiais, jeigu balsavo daugiau kaip pusė galinčiųjų balsuoti ir jeigu kuris nors kandidatas surinko daugiau nei pusę jų balsų.

Ankstesnei kadencijai G.Landsbergis buvo išrinktas 2015-ųjų balandį. Tada jo rimčiausia konkurentė buvo Irena Degutienė. Rinkimai vyko dviem turais. Kiti kandidatai – Laima Andrikienė, Jurgis Razma, Mantas Adomėnas, Emanuelis Zingeris surinko dešimtis kartų mažiau balsų už G.Landsbergį ir I.Degutienę. Pastaroji antrajame ture pralaimėjo – surinko 44 proc. balsų.

G. Landsbergis Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute yra įgijęs tarptautinių santykių ir diplomatijos magistro laipsnį, Vilniaus universitete – šiuolaikinės istorijos bakalauro laipsnį.

Jis yra profesionalus diplomatas. 2007–2011 m. dirbo Lietuvos diplomatinėje atstovybėje Belgijoje, paskui įsidarbino Andriaus Kubiliaus vadovaujamos Vyriausybės kanceliarijoje, buvo Regionų skyriaus vadovas. Nuo 2011 m. Vyriausybės kanceliarijos Užsienio ir Europos Sąjungos reikalų skyriaus darbuotojas, atsakingas už Lietuvos strateginį bendradarbiavimą su JAV ir Lenkija, viena iš atsakomybės sričių – Vyriausybės ir Krašto apsaugos ministerijos darbo koordinavimas.

2014 m. G.Landsbergis buvo išrinktas į Europos Parlamentą. 2016-ųjų gegužę europarlamentaro mandato atsisakė.

G.Landsbergis

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos tarybos posėdyje svarstant, kaip interpretuoti konservatorių rezultatus rinkimuose, pirmininkas Gabrielius Landsbergis pareikalavo surengti naujus lyderio rinkimus, o jei tam būtų kliūčių, jis sakė esąs pasirengęs atsistatydinti ir sulaukti naujų rinkimų, kuriuose ketina dalyvauti.

Tokį pareiškimą sukritikavo prof. Vytautas Landsbergis, sakydamas, kad partijai turi rūpėti darbas Seime, „nėra taip svarbu ardytis tarpusavyje“. Kaip skelbė portalas „Delfi“, pirmininko sprendimas reikalauti kuo skubiau surengti lyderio rinkimus ir jo ryžtas atsistatydinti, V.Landsbergio teigimu, siunčia blogą žinią apie partiją, esą konservatoriai rinkimus katastrofiškai pralaimėjo. Konservatorių patriarchas klausė, kaip atrodytų, jei aukso medalio olimpinėse žaidynėse nelaimėjusi Rūta Meilutytė draskytų marškinius ant krūtinės ir apgailestautų, kad iškovojo tik sidabro medalį. „Įsivaizduokite, kad R.Meilutytė, kuri nelaimėjo aukso medalio (daug žmonių Lietuvoje nusivylė), o laimėjo tik sidabro medalį, draskosi marškinius ant krūtinės ir kaltina save, kad nelaimėjo aukso medalio. Jinai yra rimta mergaitė. Norėčiau, kad mes būtume bent jau tokia rimta mergaitė kaip R.Meilutytė“, – sakė V.Landsbergis.