Kultūra ir politika. Ar „Eurovizijos“ žiuri nariai iš Lietuvos ignoravo europiečių simpatijas pelniusią Poliną Gagariną vien tam, kad demonstratyviai neskirtų balsų Rusijai? Riba tarp kultūros ir politikos mūsų šalyje neaiški. Lietuvos žiniasklaidoje esama rusofobiškų nuotaikų, netrūksta iracionalumo vertinant Rusijos piliečius.
Austrijos „Wiener Stadthalle“ scenoje rusė Polina Gagarina su žemę siekiančia balta suknele jausmingai dainuoja apie taiką, išgijimą, svajones. Ranką ji glaudžia prie širdies. Už jos lengvučio balto apdaro, kuris atrodo akytas dėl prožektorių šviesos, boluoja pritariančios figūros. Tyriausių žmogiškųjų vertybių nuoširdumą įtvirtina ilgaplaukis būgnininkas – jis prisimerkęs, nes įsijautė į tokią sielovadą.
2015 m. „Eurovizijos“ finale nereikėjo įjungti švilpimą ir panašias publikos emocijas slopinančios aparatūrą, kuria dainų konkurso organizatoriai pasirūpino po praėjusių metų rusaičių dvynių Tolmačiovų nušvilpimo. Jos irgi dainavo apie šviesą tamsoje, kuri skirta lyg ir meilės objektui, lyg ir Krymui. Polina iš pradžių bijojo, kad ir šiemet publika ims baubti. Šįkart atlikėjos fone iškyla pasaulio vaizdas, ir perstumdytų Rusijos sienų tenai nematyti. Daina baigiasi, Polina darkart rėkte išrėkia frazę apie „milijonus balsų“, kurie tarsi palaiko šviesius dainos simbolius. Publika ploja, prestižinę teatro mokyklą baigusi aktorė keliskart sukūkčioja: „Spasibo“ – ačiū.
P.Gagarina išties gavo tuos „milijonus balsų“, apie kuriuos dainavo. Kaip sako televizijos projektų žiuri nariai – atlikėja „įtikino“. Už Rusijos atstovę „Eurovizijos“ dainų konkurso finale teigiamai nebalsavo tik trys šalys iš 41-os. Nė vieno balo Polinai neskyrė Lietuva. Kita šalis – San Marinas, pagal gyventojų skaičių prilygstantis Kaišiadorių rajono savivaldybei. Trečioji – Rusija, nes už savo dalyvę balsuoti negali.
Ar Lietuva ignoravo Europą įtikinusio Rusijos pasirodymo profesionalumą vien tam, kad demonstratyviai prieš visą Europą neskirtų jai balsų? Ar paneigiame šalies kultūrą, nes manome, kad net ir devintas vanduo nuo kisieliaus yra blogis, jeigu kilo iš Rusijos?
Vertinimo komisijos narių nuomonė ne tokia primityvi. „Asmeniškai aš svarsčiau, koks Rusijos pasirodymas dabartiniame kontekste, kad ir politiniame, man padarytų įspūdį. O tai galėjo būti būtent jaudinantis, gilus rusų meninės kultūros motyvas, daina. Kažkas, kaip mes klasikine prasme įsivaizduojame šios kultūros klodus. Bet šis pasirodymas visai ne tas atvejis. Rusijos pasirodymas „Eurovizijos“ finale buvo visiška ir absoliuti komercija. Ir emocinė, ir muzikinė, ir politinė – kokia tik nori komercija. Apie rusų kultūrą nekalbame, nes čia jos nebuvo nė kvapo“, – kategoriškai nukerta „Liepaičių“ choro vadovė Jolita Vaitkevičienė, įvertinusi stiprų atlikėjos vokalą ir Rusijos pasirodymui skyrusi 13 vietą – gerokai aukštesnę nei kai kurie lietuviškos komisijos nariai.
2009-aisiais pasikeitus balsavimo sąlygoms, pusę šaliai skiriamų balsų lemia iš profesionalų sudaryta nacionalinė komisija. Žiūrovų balsai telefonu duoda kitą pusę galutinių balų. Rusijos kosmoso didvyrio Jurijaus Gagarino pavardė P.Gagarinai visiškos sėkmės negarantavo, ji liko antroje vietoje. Pergalę iš panosės nuskynė kitas herojus – Švedijos atstovas Mansas Zemerlowas ir jo daina „Heroes“. Daugiausiai žiūrovų simpatijų pelnė Italijos atstovai, kurie profesionalams padarė mažesnį įspūdį.
Lietuvoje telefoniniai balsai ir profesionalų nuomonės smarkiai išsiskyrė. Žiūrovai Rusijos atstovei skyrė trečią vietą, komisija – dvidešimtą. Du iš penkių komisijos narių – muzikos vadybininkas Lauras Lučiūnas ir žurnalistė, tekstų autorė Jurga Čekatauskaitė Rusijai skyrė paskutinę vietą – 26-ą iš 26-ių galimų.
Analogišką sprendimą, kad Rusijos daina nusipelnė paskutinės vietos, priėmė tik dar vienas komisijos narys iš Gruzijos. Iš viso – trys nariai iš keliasdešimties šalių komisijų, kurias sudaro po penkis narius. Dvidešimtmetis San Marino komisijos narys Rusiją nuleido į 25 vietą, nors ši valstybė neturi su Rusija nesuvestų sąskaitų.
Organizatorių sumanymu, profesionalų komisija turi vertinti profesionaliuosius aspektus ir pasiekti lygsvarą tarp subjektyvių žiūrovų simpatijų ir profesionalaus vertinimo. Žinoma, net ir profesionalų vertinimas yra subjektyvus, bet profesionalams „Eurovizijos“ organizatoriai nubrėžia gaires. Nacionalinės komisijos narių prašoma įvertinti vokalą, dainos kompoziciją ir originalumą, pasirodymą scenoje ir, žinoma, bendrą įspūdį. Šie atskaitos taškai, atrodytų, turėtų neleisti vyrauti politinėms nuostatoms, bet būna visaip. Kaip sako profesionalai, vertinant pasirodymą negalima sureikšminti vien vokalo.
Iš tiesų nuo 1956 m. organizuojamas Europos dainų konkursas nebent pirmaisiais savo gyvavimo metais buvo vien tik muzikinis. Kuo toliau, tuo labiau simpatijas ir antipatijas lemdavo politiniai motyvai, o balsai, skiriami dainai, prilygo balsavimui už šalis – artimas, kaimynines, priešes ir t.t.
Tikroji politika prasidėjo jau po „Eurovizijos“ rezultatų paskelbimo. Kitą dieną internete išplito Rusijos eurovizinė daina, kurios originalų klipą pakeitė nesurežisuoti realybės vaizdai iš Ukrainos. Rusijos tankų vikšrai, degantys daugiabučiai, siaubo perkreipti Mariupolio gyventojų veidai nebuvo tokie tyri kaip P.Gagarinos akys ar perregima suknelė.
Tokia reakcija į Rusijos siunčiamą žinią apie taiką ir naują pradžią yra anokia naujiena pačiai Rusijai. 2008 m. „Euroviziją“ laimėjo Rusijos atstovas Dima Bilanas. Praslinkus vasarai po jo pergalės Rusija įsiveržė į Gruziją. Vėliau Gruzija svarstė ir persigalvojo dėl dalyvavimo 2009 m. Maskvoje vykusioje „Eurovizijoje“. Galiausiai Gruzija pristatė savo eurovizinę dainą „We Don’t Wanna Put In“ (pagal turinį jos pavadinimas būtų „Mes nenorime Putino“), pašiepiančią Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Bet Europos transliuotojų sąjunga (EBU) kūrinį diskvalifikavo: konkurso sąlygos numato, kad „?urovizijoje“ negali būti politinio ar panašaus pobūdžio žodžių. Tad Gruzija tąkart nepasirodė, o šiemet į „Euroviziją“, suprantama, neatvyko Ukraina, kuri 2004-aisiais su Ruslanos daina „Wild Dances“ laimėjo šį konkursą.
Lietuva šiemet daugiausiai balsų skyrė Latvijos atstovei Aminatai, dešimt balsų gavo 2015 m. „Eurovizijos“ nugalėtojas – M.Zelmerlowas, aštuonis balsus Lietuva atidavė Estijos atstovams. Kaip sako žemiausią vietą Rusijai skyręs komisijos pirmininkas L.Lučiūnas, Lietuva šiemet pademonstravo puikų muzikinį skonį, daugiausiai balų skirdama Latvijai. Ir politiškai korektiška paremti „broliukus“, ir skoninga muzikiniu požiūriu.
Latvija ir Estija Rusijai skyrė atitinkamai 12 ir 10 balsų, tad Lietuva išsišoko. Skaičiuojant balsus iš Vilniaus paaiškėjo, kad iš Baltijos šalių Rusijos pasirodymas nepavergė tik Lietuvos. Ši smulkmena nepaliko abejingų viešojoje erdvėje.
Žiniasklaidoje pasipylė žiūrovų komentarai, kad jie, balsavę už gerą Rusijos dainą ir pakėlę ją į trečią vietą, jaučiasi apgauti. Gali būti, kad Lietuvoje siekiant išlaikyti „lygsvarą“ bent jau Rusijos pasirodymo atžvilgiu nutiko atvirkščiai, nei tikisi „Eurovizijos“ organizatoriai. Žiūrovai laikėsi politinių nuostatų arba principingai jas metė šalin, bet komisija nuo konteksto atsiriboti negalėjo.
Dėl politikos pergalės žiniasklaidoje apgailestavo ir dainininkė Rosita Čivilytė. Ji skyrė Rusijos atstovei aukščiausią iš komisijos narių 10 vietą, nes vertino muziką ir dainą.
13 vietą Rusijai paskyrusi „Liepaičių“ choro vadovė sako, kad iš keturių profesionalų įvertinti prašomų kriterijų stipriausias buvo P.Gagarinos vokalas. J.Vaitkevičienė pasakoja pasirodymą iš pradžių mintyse, o vėliau popieriuje vertinusi brėždama kreivę tarp „taip“ ir „ne“. Pasirodo, tikrai buvo už ką rašyti „taip“, nes Rusijos daina nebuvo blogiausia. „Daina buvo efektinga savo muzikine forma, emocija. Vokalas stiprus ir nekeliantis abejonių“, – aiškina J.Vaitkevičienė.
Nepaisant muzikinių kriterijų, vokalo duomenų, „Liepaičių“ vadovė primena, kad vertinant profesionaliuosius aspektus neįmanoma atsiriboti nuo bendro kūrinio, jo atlikimo, pasirodymo įspūdžio. Šis pasirodymas, pasak jos, yra puikiai supakuotas produktas, tačiau žmogiškoji ir prasminė jo emocija visiškai neįtikina.
„Bendrą įspūdį sudaro viskas: ir šou elementai, ir siunčiama žinia, ir daug kitų dalykų. Tad man buvo nemalonu žvelgti į tokią atidirbtą kaukę. Pati emocija, susigraudinimas dainos pabaigoje yra gerai išdirbta klišė. Todėl man kyla mintis, kad tai gerų specialistų puikiai supakuotas produktas, bet aš juo patikėti negaliu, – komentuoja J.Vaitkevičienė. – Kai žmogus kaskart lieja gražias ašaras, tai jau verčia suabejoti. Rumuno žinia niekuo neypatingoje dainoje apie laimės ieškoti ir duonos uždirbti išėjusius tėvus, vaiko laiškas mane sujaudino kur kas labiau nei gražios rusaitės šauksmas pasauliui, kad nutiesus naujus tiltus viskas bus gerai. Tarsi bus gerai tada, kai pasakys Rusija. Ir dar tas pasaulio vaizdas jai už nugaros. Ne.“
Paklausta apie Rusijos atstovės pasirodymą ir muzikalumą, palyginti su kitais finalo dalyviais, J.Vaitkevičienė tikina, kad daina tikrai nebuvo pati prasčiausia. Bet, tarkim, nėra kaip jos palyginti su nugalėtojo, nes Švedijos atstovo pasirodymas geresnis visais požiūriais.
Vis dėlto dviem Lietuvos komisijos nariams atrodė, kad Rusija nusipelnė prasčiausios vietos. Žemiausią vietą jos dainai skyręs muzikos vadybininkas L.Lučiūnas taip pat neabejoja, kad narių nuomonės subjektyvios, jų matematiškai lygiai atspindėti negali visi keturi vertinti kriterijai. Komisijos pirmininkas savo asmeninį pasirinkimą paaiškina paprastai – dirbtinė daina ir neįtikinanti vaidyba. „Man nepatinka, kai daina ne dainuojama, bet vaidinama. Manau, tai buvo toks atvejis. Ispanijos atstovė irgi bandė tą daryti, bet jai nepavyko taip gerai, kaip P.Gagarinai“, – apie režisūrinį dainos atlikimą svarsto L.Lučiūnas.
Jo teigimu, Rusija pasirinko Europai siųsti būtent tokią žinią, tad, natūralu, turi būti pasirengusi priimti ir įvairias komisijų narių nuomones. „Kiekviena šalis sprendžia, kaip išmano, ir kai kuriuos komisijos narius suvaidinta daina paperka, kai kuriuos – priešingai“, – priduria L.Lučiūnas.
Rusijoje, kitaip nei Lietuvoje, žiūrovai eurovizinės dainos nerenka. Rusijai atstovausiančią dainą per vidinę atranką išrinko valstybinis nacionalinis transliuotojas „Pervyj kanal“.
L.Lučiūnas sako, kad Rusija, užuot pasiuntusi į Vieną angliškai sugebančius dainuoti atlikėjus, pavyzdžiui, „Tesla Boy“ ar kitus artistus, kurių pasirodymai, kaip paaiškėjo Rusijos TV projekte „Balsas“, galėtų atitikti pasaulinius standartus, pasirinko pigiausią variantą. Esą Rusijoje įprasta parinkti dainininką, parašyti jam dainą, kuriai palaikymą turėtų garantuoti ir plati diaspora. Tačiau toks šalies pasirinkimas nebūtinai sutaps su profesionalų komisijų narių nuomonėmis.
„Manau, kad kiekvienas esame subjektyvus ir turime vienokių ar kitokių simpatijų. Nesvarbu, ar kalbame apie dainas, ar apie šalis. Mano galva, Rusija pasirinko primityvų, pigų kelią“, – komentuoja L.Lučiūnas.
Alternatyvios muzikos gerbėjas sako turintis priekaištų ne tik Rusijai. Didžiausius balus jis skyrė Latvijos ir Gruzijos dainoms, bet priekaištų turėtų ir joms, ir laimėtojo dainai, kuri primena Švedijos didžėjaus Avicii formatą ir tos pačios Švedijos išpopuliarintą stilių, kuriuo šį kartą tos šalies atstovui puikiai pavyko pasinaudoti.„Saldainių masėje buvo ir anyžinių“, – vaizdingai palygina pašnekovas.
Jau kitą dieną po „Eurovizijos“ paskelbus balsavimo rezultatus, Lietuvos nacionalinės komisijos nariai žiniasklaidos buvo paprašyti pasiaiškinti, kodėl tokius balsus skyrė Rusijai. Juos toks ažiotažas nustebino, nes nuomonių skirtumų pasitaikė balsuojant ir už kitas šalis, pavyzdžiui, Italiją. Juolab kad šių metų „Eurovizijoje“ buvo kur kas didesnių įvykių už Rusijos dalyvavimą. Pirmą kartą ne kaip viešnia konkurse dalyvavo ir gerai pasirodė Australija, konkurso transliaciją stebėjo Kinija, žiūrimumo reitingai pakilo ir Lietuvoje. Nereikia niekam atsiskaitinėti: Rusija atsiuntė dainą, tekstą, atlikėją, bet nieko baisaus, jei pasirodymas nepatiko.
„Ažiotažas per didelis. Manęs klausia, kodėl neskyriau balsų Rusijai, bet nesulaukiau nė vieno prancūzo ar ispano skambučio su klausimu, kodėl balso nedaviau jiems. Tos dainos man buvo vienodai blogos. Bet Rytų kaimynai išsiuntė prastą dainą ir ėmė jaudintis. Jei, mano nuomone, daina yra prasta, aš nebijau tos nuomonės pasakyti. Mums nereikia niekam teisintis. Laikas atsikratyti komplekso: visada turėti poną virš galvos ir jam aiškintis. Ką padarysi, kad ponas nepatenkintas“, – apibendrina L.Lučiūnas.
Gali būti, kad P.Gagarina Lietuvos ilgai nepamirš – ne vien teigiamu požiūriu. Galėtume paklausti: ar prastas Rusijos vertinimas yra ženklas, kad dėl pablogėjusių dvišalių santykių, nuolatos eskaluojamos įtampos lietuviai po truputį ima atmesti viską, kas rusiška, taip pat ir kultūrą?
Nereikia pamiršti, kad kultūra dažnai tampa vadinamosios minkštosios galios ar net šiurkščios propagandos įrankiu. Dėl patrauklių kultūros dalykų palankiau vertiname ir pačią valstybę, jos politinius sprendimus. Rytų Europos studijų centro l.e.p. direktorius, politologas dr. Laurynas Kasčiūnas įsitikinęs, kad Rusijoje politika ir kultūra yra glaudžiai susijusios. Kai Kremliui patogu ir naudinga, nevengiama manipuliuoti kultūra, panaudoti to kaip politinio įrankio. „Kai kalbama apie Rusiją, kultūros joje negalima vertinti tik kaip kultūros. Tai ypač gerai matoma pažiūrėjus į pagrindines Rusijos politikos koncepcijas. Kultūra čia visada atlieka labai svarbų vaidmenį. Rusišką politiką ir kultūrą matau tame pačiame rinkinyje“, – pabrėžia politologas.
Jo teigimu, „Eurovizijos“ konkurso kontekste svarbiausia ne pati Rusijos atstovės daina, o tai, į ką būtų galėjusi išvirsti Rusijos pergalė, politinė, ideologinė tokios pergalės potekstė. „Akcentuočiau ne pasirodymą, o kokie naratyvai apie pergalę būtų kuriami: būtų pasiųsti tam tikri signalai Rusijos visuomenei, pavyzdžiui, apie europiečių pripažįstamą rusų kultūrinę viršenybę; taip pat žinios ir mums: „pažiūrėkite, kaip, nepaisant Vakarų sankcijų Rusijai, esame palankiai priimami“, „mūsų vis tiek nesužlugdysite“, – sako ekspertas.
Filosofas ir kultūros teoretikas prof. Gintautas Mažeikis kultūros ir politikos sąsajos Rusijoje klausimu yra nuosaikesnis. Pasak jo, ne paslaptis, kad Kremlius norėtų, kad ypač populiarioji kultūra eitų koja kojon su jo siekiais ir pasitarnautų vykdomai politikai, bet, kita vertus, negalima nurašyti Rusijos meno ir akademinio pasaulio intelektualų. „Čia esama daug oponentų, kurie priešinasi Kremliaus vizijai. Sakyčiau, tai yra ta terpė, kuri suburia daugiausiai balsų prieš prezidentą V.Putiną. Žinoma, veikiausiai didžioji dalis Rusijos menininkų, atlikėjų yra nusiteikę konformistiškai dėl Kremliaus politikos, o kai kurie net aktyviai ją palaiko. Būtent juos Lietuvoje daugiausia ir girdime“, – svarsto G.Mažeikis.
Aiškiai reikia pasakyti ir kitą dalyką: prie Kremliaus kurso prisitaikantiesiems gyvenimas yra lengvesnis. Antraip menininkas gali negauti valstybinio finansavimo, jam bus sunkiau dalyvauti įvairiose atrankose, knygos ar kiti darbai apskritai gali niekada neišvysti dienos šviesos. G.Mažeikis apie įvairius cenzūrinius suvaržymus žino iš pačių Rusijos intelektualų ir kūrėjų, kurie išvažiuoja į Ukrainą, Baltijos šalis ar kur kitur – tokių yra gana daug. „Žinoma, pataikaujant šansai gauti paramą yra didesni“, – neabejoja filosofas.
Tai gerai iliustruoja ir Rusijos atstovės P.Gagarinos pavyzdys. Ši atlikėja, europiečiams dainavusi apie taiką, žmonių vienybę ir toleranciją, yra sukūrusi dainą ir bendram Rusijos, Ukrainos filmui „Mūšis dėl Sevastopolio“, pasakojančiam apie raudonosios armijos 25-ojoje pėstininkų divizijose tarnavusią ukrainiečių snaiperę Liudmilą Pavličenko. Dėl to, ar tai propagandinis įrankis, ar tiesiog biografinė drama, daug diskutuota ir Lietuvoje.
Kaip žinome, Rusija labai prisirišusi prie Sovietų Sąjungos laikmečio, ten idealizuojamas Antrasis pasaulinis karas, rusų vadinamas Didžiuoju tėvynės karu, – rusų visuomenė tam labai imli. Juolab kad juostą stengtasi užbaigti būtent iki gegužės 9 dienos, kada Rusija minėjo pergalės prieš nacistinę Vokietiją septyniasdešimtmetį.
Vieną kartą (po to, kai 1942 m. buvo sužeista), L.Pavličenko propagandos tikslais keliavo po JAV, Kanadą, Jungtinę Karalystę (netgi tapo pirmąja Sovietų Sąjungos piliete, kurią priėmė Amerikos prezidentas), tad kodėl negalėtų panašiai pasitarnauti ir antrą kartą – šįkart kaip filmo herojė? Po Krymo aneksijos Sevastopolis ukrainiečiams yra susijęs su nacionaliniu pažeminimu. Ukrainoje filmas vadinamas ne „Mūšis dėl Sevastopolio“, o „Nepalaužiamoji“.
Kad Rusija nevengia panaudoti propagandai vienos populiariausių medijų, pabrėžia ir L.Kasčiūnas: „Bandoma kurti visokius filmus, kurie dažnai dar būna supakuojami į vakarietišką saldainio popierėlį, nors parodoma rusiška istorijos interpretacija, pavyzdžiui, menkinanti Vakarų vaidmenį Antrajame pasauliniame kare.“
Beje, reikėtų pabrėžti, kad šiuo metu rusams peršamas Sovietų Sąjungos įvaizdis iš esmės skiriasi nuo to, kurį kritikuojame mes, ir to, kurį pateikia sovietologai. Vakaruose tai vadinama kūrybiniu arba ideologiniu revizionizmu. Kremlius perdaro Sovietų Sąjungos vaizdą, pasitelkdamas kūrybines industrijas, ir paverčia jį iš ideologinio fenomeno vaizdiniu. Vadinasi, jis užgožia buvusią ideologiją ir yra pateikiamas kaip labai patrauklus kūrinys.
Žinoma, globaliame pasaulyje esant lengvai informacijos sklaidai, tai ne visada lengva, būtent todėl Rusija netgi turi ambicijų susikurti atskirą internetą. Nežinia, ar planas bus įgyvendintas, bet tam tikra prasme tai jau pavyko dėl Rusijoje plačiai taikomos interneto cenzūros. Galima apskųsti ne tik interneto puslapius, bet ir atskiras dideles kompanijas (netgi „Facebook“ ar „Twitter“). Joms grasinama: jeigu nesielgs „tinkamai“ – sulauks sankcijų.
Kaip, žinodami tokius dalykus, į rusišką kultūrą apskritai reaguoja lietuviai?
„Manau, kad Lietuvos žiniasklaidoje gana ryškios rusofobinės nuotaikos ir netrūksta iracionalumo vertinant Rusijos piliečius. Apskritai nesugebama atskirti demokratinės Rusijos sąjūdžio nuo Kremliaus ar tiesiog paprastų šalies gyventojų. Dažnai viskas suplakama į vieną krūvą. Nesutikčiau su tvirtinančiais, kad šalies intelektualai, siekiantys demokratijos Rusijoje, neturi galimybių. Dažniausiai žiūrima į Maskvą, bet pamirštama plačioji Rusijos diaspora, kurioje kaip tik dominuoja arba yra ryški Rusijos opozicinė mintis. Vadinamoji „Bolotnaja opozicija“ masiškai emigruoja pirmiausia į Baltijos šalis ir Suomiją. Sakyčiau, jos įtaka bent tų šalių elitui gana didelė. Galbūt to nėra matoma oficialiojoje Maskvoje, rinkimų metu, tačiau ryškiau pastebima Sankt Peterburge, Kaliningrado srityje ir politinės emigracijos lauke (taip pat ir Lietuvoje). Kitas dalykas, kad pasireiškia vadinamasis buitinis nacionalizmas, buitinė rusofobija. Anksčiau labiau dominavo sovietinių laikų nostalgija“, – pastebi G.Mažeikis.
Kad politika ir kultūra nevaikšto po vieną, parodė ir tai, jog pernai Lietuvos rusų dramos teatro aktoriai atsisakė važiuoti į Sankt Peterburge vykusį teatrų festivalį „Baltijskij dom“, kuriame tradiciškai dalyvaudavo. Šio teatro vadovas režisierius Jonas Vaitkus atvirame laiške rašė, kad atsisakymo dalyvauti priežastis – festivalio „Baltijskij dom“ direktoriaus Sergejaus Šubo parašas Rusijos kultūros ministerijos išplatintame laiške, kuriame išreiškiama parama Rusijos prezidento V.Putino politikai dėl Ukrainos ir Krymo.
Kaip pasakoja šio teatro aktorius Aleksandras Špilevojus, teatro aktorių kolektyvas didelis (apie penkiasdešimt žmonių), todėl beveik neįmanoma, kad visi vienbalsiai pritartų bet kokiam sprendimui. Be abejonės, po susirinkimo, surengto dėl šio klausimo, liko ir nepatenkintų tokiu sprendimu, abejojančių, ar reikia painioti kūrybinį darbą su politika, tačiau dauguma vis dėlto pritarė siūlymui atsisakyti vykti į „Baltijskij dom“ festivalį.
„Manyčiau, tas atsisakymas teatrui buvo gana didelis praradimas. Tradiciškai kiekvienais metais į Sankt Peterburgą veždavome parodyti geriausiai parengtą to sezono spektaklį, todėl natūralu, kad aktoriams kilo šioks toks nusivylimas. Kitas blogas dalykas – kad tai paskatino virtinę kitų dalykų. Turėjome keliauti į šį festivalį, – tam mūsų aktoriams buvo parengtos vizos, – o po to gastroliuoti kituose miestuose, bet kadangi nevažiavome į „Baltijskij dom“, automatiškai anuliavo mūsų vizas, ir negalėjome surengti kitų suplanuotų pasirodymų. Aišku, tai ne katastrofa, bet buvo gana nemalonu“, – prisimena aktorius.
Jo tikinimu, teatre tikrai nėra prorusiškų nuotaikų, ir Rusijos agresijos nepalaikymo tendencijos aiškios. Nors tokie klausimai nėra dažnai eskaluojami, galima sakyti, kad teatre labiau jaučiamos proukrainietiškos nuotaikos. Tai puikiai matyti iš to, kaip palaikoma kolektyvui priklausanti ukrainietė aktorė Jevgenija Gladij, kurios šeima gyvena Ukrainos sostinėje, kaip domimasi, ar jos šeimai nieko nenutiko.
Paklaustas, ar pablogėję Rusijos ir Lietuvos santykiai kaip nors paveikė į spektaklius ateinančią auditoriją, A.Špilevojus sako to nepajutęs. Pasak jo, problema yra ta, kad Lietuvos rusų dramos teatras dar nėra „užsiauginęs“ didesnės lietuvių auditorijos. „Tai vienas mūsų siekiamų tikslų – kol kas mūsų auditoriją sudaro daugiausia rusai. Galbūt tai pristabdė tokią galimybę“, – svarsto aktorius.
Vis dėlto intelektualų sluoksnį tokios nuotaikos paprastai aplenkia ir jie sugeba kritiškai mąstyti apie Rusiją, neatmesdami jos kultūros. Dr. Pavelas Lavrinecas, Vilniaus universiteto docentas, Rusų filologijos katedros vedėjas, sako, jog paaštrėję dvišaliai santykiai nekeičia to, kad studentai taip pat noriai domisi rusų literatūra ir suvokia, jog kiekvienas išsilavinęs žmogus turi žinoti ir apie Fiodorą Dostojevskį, ir apie Levą Tolstojų, apie šiuolaikinę rusų literatūrą. Tokio populiariosios kultūros įvykio, kaip „Eurovizija“, ir su juo susijusių aspektų jis siūlo per daug neišpūsti, nors ir sutinka, kad saviems interesams įgyvendinti labiausiai tinka priemonės, sutraukiančios didžiausias auditorijas. Be to, ne paslaptis, kad tokie žmonės yra kokybiškai žemesnė auditorija negu geros literatūros skaitytojai, rimtų filmų žiūrovai ar dailės gerbėjai, todėl natūralu, kad būtent pirmieji dažniau bus pasirenkami taikiniais.
„Masės yra labiau paveikiamos propagandos, tokie žmonės paprasčiausiai nėra įpratę kritiškai vertinti pasisakymų, analizuoti naujienų. Dažniausiai kaip naujiena pateikiama, taip ją ir priima“, – prideda P.Lavrinecas.
Kaip „Veidui“ patvirtino viešosios įstaigos „Vasaros teatro festivalis“ direktorius Edgaras Briedys, tarptautinis Rimo Tumino vardo teatro festivalis Druskininkuose „Vasara“, nepaisant paaštrėjusios politinės situacijos, liepos ir rugpjūčio mėnesiais vėl bus rengiamas. Jame, be lietuvių teatrų, savo spektaklius žada rodyti svečiai iš Latvijos, Gruzijos ir Rusijos.
Gabrielė Tuminaitė-Radvinauskienė, viename ankstesnių „Vasaros“ festivalių pelniusi pagrindinį konkursinį prizą, skiriamą iš lietuvių ir rusų teatralų sudarytos komisijos, užsimena, kad tokio festivalio pageidauja jį remiantys kurorto sanatorijų ir SPA centrų savininkai. „Nors teigiama, jog turistų iš Rusijos Druskininkuose sumažėjo, tai juk nereiškia, kad jų vietą užima amerikiečiai. O nepasitikėti kitų šalių menininkais – tas pats, kas ligoninėse nepasikliauti kitataučiais chirurgais. Argi ligoniui labai svarbi jį operuojančio daktaro tautybė?“ – klausia pašnekovė ir priduria, kad vasarą Druskininkuose arba Neringoje sutikusi poilsiaujančius pažįstamus rusų aktorius tikrai nežada jų šalintis ar bėgti į priešingą gatvės pusę „dėl politinių sumetimų“.
„Painioti meną su politika – neprofesionalu. Kultūrinių įtakų baimes Lietuvoje kursto kultūrininkais apsimetantys neprofesionalai. Pirmajame „Vasaros“ festivalyje buvo padaryta klaida, rusakalbiams spektakliams nepateikus lietuviško vertimo, bet ji viešai pripažinta, dėl jos atsiprašyta ir jos daugiau nežadama kartoti“, – pabrėžia režisieriaus R.Tumino dukra.
Žymus Klaipėdos menininkas Anatolijus Klemencovas, daug metų kūręs masiškiausio Lietuvoje kasmetinio renginio – Jūros šventės dekoratyvinius akcentus, taip pat teigia, kad valstybių politinių nuostatų nederėtų tiesmukai perkelti į kultūros sritį. Tiesa, pati rusų kultūros sąvoka Lietuvoje dažnai suprantama groteskiškai, sutapatinant ją vien su rusiškais „bumčikais“.
„Esu etninis rusas, bet man neatrodo, kad, tarkim, Filipo Kirkorovo spygavimai arenose tikrai atstovauja rusų kultūrai. Kas kita – Maskvos Didžiojo teatro ar Sankt Peterburgo Marijos teatro artistų pasirodymai. Bet netgi dirigentui Valerijui Gergijevui Lietuvos žiniasklaida nepamiršdavo prikišti jo politinių pasisakymų prezidento V.Putino atžvilgiu“, – primena A.Klemencovas, svarstantis, kad menininkas, kaip ir bet kuris kitas žmogus, turi teisę savo nuožiūra vertinti politinius įvykius ir tai neturėtų būti pretekstas nepelnytai menkinti ar didinti jo profesinių laimėjimų. Nes pirmapradė kultūros paskirtis – griauti įvairių tautų žmones skiriančias sienas, o ne pabrėžti jau egzistuojančias arba tuo labiau ręsti naujas.
Ar menininkas pastebėjo, kad politinė situacija būtų kaip nors paveikusi dviejų kaimyninių Klaipėdos ir Karaliaučiaus miestų kultūrininkų santykius? „Kadangi mano draugai – menininkai, kaip ir anksčiau bendraujame tolerantiškai, ypatingų pokyčių nesu pastebėjęs. Tiesa, girdėjau, kad kolegoms iš Rusijos ryškų įspūdį padarė anksčiau jų besąlygiškai garbinto režisieriaus Eimunto Nekrošiaus išpažintis apie besikeičiantį požiūrį į rusų kultūrą. Jie nesuprato, kodėl taip įvyko“, – prisimena Karaliaučiuje lankęsis klaipėdietis.
Neseniai „Boriso Godunovo“ premjerą Vilniuje pristatęs E.Nekrošius rusų liaudį pavaizdavo įkalintą aukštuose primityvaus kampuoto silueto mediniuose veltiniuose. Nuteikti tokią liaudį palaikyti naują apsišaukėlį carą – vienas juokas…
„Pastaruoju metu mano požiūris labai smarkiai keičiasi. Ir nieko negali sau padaryt. Keičiasi nuomonės ir apie rusų teatrą, ir apie rusų kiną, visą rusų kultūrą. Nors aš pats galbūt nenorėčiau, bet jausmas pradeda priešintis. Tai sunku paaiškinti. Pradedi laikytis distancijos. Nuo to, ką anksčiau aklai, vienareikšmiškai aukštino ne tik Lietuva, bet ir Baltijos bei kitos šalys. Rusų kultūrą aukštinome net nužemindami savo kultūrą. Žiūrėdavom į rusų kultūrą iš liokajaus, iš mažesniųjų pozicijos“, – pripažino režisierius E.Nekrošius.
Rusų folkloro ansamblio „Arinuška“ vadovė Irena Zacharova nesistebi „Eurovizijos“ pasirodymų vertinimo skirtumais Lietuvoje. Jos ir kolektyvo narių, kurių dauguma kilę iš mišrių, pusiau lietuviškų šeimų, nuomone, nedidelės komisijos nariai tiesiog pabijojo objektyviai vertinti P.Gagarinos pasirodymą, nes suprato, kad jo pripažinimas galėtų neigiamai atsiliepti pačių tolesnėje karjeroje. Tarkim, tuomet, jei kiltų klausimas dėl valstybinės paramos privačiai mokyklai, knygų arba įrašų leidybai.
Teiginį, jog rusų mažumos kultūrinei veiklai remti lėšų Lietuvoje belieka vis mažiau, I.Zacharova iliustruoja faktu, kad penkiolika metų gyvavusiai tarptautinei programai „Kultūrų dialogas“, rengiančiai ir kalėdinės muzikos festivalius, šiemet lėšų Kultūros taryba nebesurado. Tiesa, kol kas valstybine parama dar gali džiaugtis dešimtą kartą šį lapkritį organizuojamas slavų muzikos festivalis „Pokrovskije kolokola“.
„Jei paraiškoje būtume nurodę, kad jame viešės vien lenkų ir ukrainiečių kolektyvai, tikriausiai būtume sulaukę dosnesnės paramos, – spėja festivalio organizatorė. – Tačiau nenorėjome spekuliuoti ir dėl politinių tendencijų nutraukti ryšių su niekuo dėtais rusų folklorininkais, su kuriais draugiški ryšiai mus sieja daugelį metų. Turime draugų ir Ukrainoje, nuolat susirašome, pasitikriname, ar jie sveiki gyvi. Apskritai kuo dažniau kalbėtų mūzos, tuo rečiau šaudytų patrankos.“
„Arinuška“ stengiasi Lietuvoje išlaikyti ir propaguoti senąją, su sentikių tradicijomis siejamą rusų muzikinę kultūrą. Tačiau kartais, mėgindami prisitaikyti prie publikos skonio, folklorininkai kartu su lietuvių atlikėjais dalyvauja rusiškų romansų programose. Tarkim, pernai „Arinuška“ dalyvavo Gyčio Paškevičiaus inicijuotame rusiškų romansų programos koncertiniame ture.
„Vilniuje, Klaipėdoje pasirodymai praėjo sėkmingai, o štai Gyčio gimtuosiuose Šiauliuose publika, susirinkusi į rusų romansų koncertą, solistui pradėjo šaukti: „Dainuok lietuviškai!“ Tada G.Paškevičius nutraukė dainą ir paskatino to pageidaujančius savo nuomonę išreikšti viešai, nuo scenos. Tačiau norinčių neatsirado“, – prisimena I.Zacharova.
Ji tvirtina žinanti atvejų, kai Lietuvoje veikiančių muzikos mokyklų vadovai, vengdami galimų nemalonumų, neišleisdavo savo mokinių į garsaus smuikininko Vladimiro Spivakovo fondo Rusijoje organizuojamus meistriškumo kursus, nors garsių atlikėjų rengiamos pamokos jauniems muzikantams neturi nieko bendra su karinėmis jaunimo stovyklomis. Tiesa, ne visus jaunuolius administratorių draudimai įstengia sulaikyti.
Prieš porą mėnesių Vilniuje, „Compensa“ salėje, kartu su savo vadovaujamu kameriniu orkestru „Maskvos virtuozai“ jubiliejinį pasirodymą surengęs V.Spivakovas Lietuvoje žiniasklaidos buvo išvadintas Krymo aneksijos rėmėju, nes jo pavardė figūravo tarp pasirašiusiųjų garsųjį kultūros veikėjų pareiškimą, remiantį V.Putino politiką. Nepaisant to, klausytojų jubiliejiniame muzikanto koncerte Vilniuje susirinko daugiau kaip pusantro tūkstančio.
„Lietuviai greiti smerkti, tačiau nė nemėgina domėtis, kokiomis aplinkybėmis parašai po propagandiniu pareiškimu Rusijoje buvo renkami, ar tikrai visi jį pasirašę asmenys yra nuoširdūs V.Putino rėmėjai, ar tiesiog pasidavė valdžios šantažui. Apskritai tiek Vilniuje, tiek Maskvoje valdžios atstovai menininkus teprisimena tuomet, kai prireikia jų autoriteto abejotinoms politinėms iniciatyvoms palaikyti. Nebūtų tokių iniciatyvų, neatsirastų ir menininkų „pilkųjų sąrašų“, – svarsto I.Zacharova, apgailestaudama, kad rimtų, „nepopsinių“ Rusijos atlikėjų pasirodymų Lietuvoje matysime vis rečiau.
Gabija Sabaliauskaitė, Renata Baltrušaitytė, Vaiva Sapetkaitė
„Nekalta“ operetė
Birželio 11 d., Rusijos dienos proga, Klaipėdos žvejų rūmuose vyks Kaliningrado artistų operetės spektaklis „Sevastopolio valsas“. Viačeslavo Leonidovo režisuota operetė pristatoma kaip Antrojo pasaulinio karo meilės istorija. (Sevastopolis – Rusijos aneksuoto Krymo uostamiestis.) Renginį organizuojanti Klaipėdos rusų bendrija LADA pripažįsta, kad tokį reginį Klaipėdai pasiūlė Rusija. Bilietai į operetę kainuoja 8–11 eurų.
Informacinio karo ekspertas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas dr. Nerijus Maliukevičius abejoja, kad operetė Klaipėdoje yra atsitiktinumas. Pasak jo, „rusiško pasaulio“ legenda apie Sevastopolį teigia to pasaulio vertę, perša Rusijos Krymo ideologiją (pusiasalis – istorinė Rusijos dalis, aplaistyta rusų krauju) ir puikiai tinka rodyti Rusijos dienos proga: birželio 12-oji minima kaip diena, kai 1990 m. Rusija paskelbė deklaraciją apie valstybės suverenumą.
„Manau, kad tokia operete tikslingai siekiama rezonanso, – komentuoja N.Maliukevičius. – Turime suprasti, kad politiniai ir kūrybiniai pojūčiai auditorijose paaštrėję. Kai vyksta agresija, į kūrybą, dainas apie taiką negalima reaguoti neutraliai. Komunikacijos požiūriu siuntėjas supranta, kokias emocijas gali sukelti auditorijai. O Sevastopolio mitas „rusiško pasaulio“ kontekste yra iliustratyvus. Tai dalis politikos, dalis kūrybos.“
Ekspertas paaiškina, kad tokia jau Kremliaus politika – ieškoti „rusiško pasaulio“ salelių ne tik Klaipėdoje. „Svarbiausia mums patiems neužaštrinti konflikto. Esminis Kremliaus politikos tikslas – remiantis tėvynainių politika, „rusiško pasaulio“ koncepcija, skaldyti visuomenes. Mūsų iššūkis yra integruoti tautines bendrijas, pasakyti, kad tai yra ne Vladimiro Putino tėvynainiai, o mūsų. Tai aliarmo skambutis mums patiems, kad pagaliau aktyviai dirbtume su tautinėmis bendrijomis“, – apie Rusijos darbotvarkės sujaukimą integruojant taurines mažumas į visuomenę kalba politologas.
Nuo gegužės 1 d. Lietuvos kino teatruose rodytas ir filmas, atkuriantis Antrojo pasaulinio karo istoriją, – „Mūšis dėl Sevastopolio“. Ukrainos ir Rusijos filmas buvo pradėtas kurti dar iki karinio konflikto tarp Rusijos ir Ukrainos.
Loading ...