Lyginant tarpukario ir dabarties lietuvių vertybes, nuotaikas ar vadinamąjį laimės jausmą, aiškėja, kad mūsų tautiečiams niekada nebuvo būdingas depresyvumas, nors tokiu teiginiu ir mėgstama spekuliuoti. Apie tai, kur šio laimės jausmo ir kasdienių džiaugsmų Lietuvos gyventojai sėmėsi tarpukariu, o kur – šiuolaikinėje Lietuvoje, kalbamės su sociologu, visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“  direkoriumi Vladu Gaidžiu.

VEIDAS: Optimizmas, ko gero, labai susijęs su finansiniu saugumu. Kurioje Lietuvoje žmonės jautėsi finansiškai stabiliau?
V.G.: Ekonominių parametrų vertinimas ir laimės jausmas yra du atskiri dalykai. Pavyzdžiui, pastarosios krizės laikotarpiu laimingais besijaučiančiųjų sumažėjo vos keliais procentais, bet ir tie greitai atsistatė. Iš esmės lietuviai, priešingai nei dažnai teigiama, niekada nebuvo per daug depresyvūs.

VEIDAS: O kaip skiriasi valdžios vertinimas – gal tarpukariu valdžios institucijomis buvo labiau pasitikima nei dabar?
V.G.: Čia didelio skirtumo neįžvelgčiau. Tiek dabar, tiek anuomet ir valdžios institucijos, tokios kaip Seimas, ir atski
ri politikai sulaukdavo kritikos, pasitikėjimo nebuvo itin daug. Kita vertus, tiek tarpukariu, tiek dabar visuomet buvo daugiau institucijų, kuriomis pasitikima, nei tų, kuriomis nepasitikima. Pavyz džiui, juk ir dabar iš esmės nepasitikima tik Seimu, užtat pasitikima prezidentu, kariuomene, policija, švietimo sistema, sveikatos apsauga, pagaliau Bažnyčia. Galima sakyti, kad pasitikėjimo ir yra, ir buvo daugiau nei nepasitikėjimo ir nepasitenkinimo.

VEIDAS: Kad ir kiek būtų to nepasitenkinimo, lietuviai jo nelinkę reikšti demonstracijomis. Gal 1918–1940 m. protestų būta daugiau?
V.G.: Viena vertus, tada nebuvo stipraus proletariato – juk gamyklų būta vos kelios, ant Nemuno kranto Vilijampolėje, o daugiausiai dirbančių miestiečių buvo žydų tautybės. Kita vertus, dėl to, kad net ir dabar turbūt 60 proc. gyventojų yra iš kaimo, lietuviui genuose užkoduota, jog negalima sunkiai uždirbtų, paties pasigamintų materialinių gėrybių daužyti, deginti, niokoti taip, kaip daroma Graikijoje ar Prancūzijoje. Lietuviui visais laikais atrodė, kad tai kvaila, todėl nepasitenkinimas valdžia dabar reiškiamas per rinkimus, o Smetonos laikais, kai rinkimai nebuvo organizuojami, netrūko valdžios atstovus pašiepiančių karikatūrų, valdžia buvo kritikuojama uždaruose susibūrimuose.

VEIDAS: Daugelis mano, kad tarpukariu lietuviai buvo didesni optimistai nei dabar. O kaip yra iš tikrųjų?
V.G.: Praeitį kur kas lengviau idealizuoti, negu ištirti. Abiejose Lietuvose žmonės jautėsi laimingi, bet tarpukariu jie puoselėjo daugiau ateities lūkesčių.
Tačiau iš tiesų optimizmo lietuviams netrūko nei anuomet, nei dabar, nors tai ir keista girdėti.
Skirtumas tas, kad tarpukariu ne tik lietuviai, bet ir visi pasaulio gyventojai turėjo daug daugiau vilčių, o dabar žmonės yra realistai ir iš ateities nebesitiki stebuklų. Pavyzdžiui, tiek tuomet, tiek dabar itin svarbią reikšmę žmogui turėjo technologinis progresas, bet pasitenkinimo šiomis naujovėmis dabar mažiau.
Prisiminkime Antano Smetonos laikų nuotraukas, kuriose užfiksuoti įvairūs technologiniai momentai – vis didesni ir galingesni automobiliai, lėktuvai, gamyklos. Tuomet gyvenusiems žmonėms buvo labai būdingas tikėjimas dinamiška ateitimi, manyta, kad žmogus nugalės gamtą, kad jo laukia tiesiog stebuklinga ateitis, kai viską darys mašinos.
Pastaraisiais dešimtmečiais vyksta analogiškas technologinis proveržis: atsirado kompiuteriai, GPS įrenginiai, mobilieji telefonai, genetiškai modifikuoti produktai. Tačiau žmogus, nesvarbu, ar lietuvis, ar kitos tau tos atstovas, nors ir sugebėjo įveikti gamtą, suprato, kad gyvenimas nuo to netapo geresnis, kad nors ir iš tiesų viską gali atlikti mašinos, žmogui gyventi netapo paprasčiau. Taigi dabar tiesiog nebėra aniems laikams būdingos vilties. Tačiau ekonominių parametrų vertinimas – jau visai kas kita, ir čia tarp smetoniškos ir šiuo laikinės Lietuvos yra didžiulis skirtumas.
Dabar itin būdingas nepasitikėjimas ekonominiais parametrais, pesimistinis šeimos materialinės padėties vertinimas. Smetonos laikais žmonės ekonomiškai jautėsi kur kas saugesni. Didžioji dalis, apie 77 proc., žmonių gyveno kaime, vertėsi iš dalies natūriniu ūkiu, žinojo, kad jei užsiaugins karvę ar kiaulę, tai patys prasimaitins ir dar į miestą galės kažką nuvežti parduoti.
Viešajame sektoriuje, kuris tuomet buvo labai nedidelis, dirbantys žmonės, pavyzdžiui, mokytojai ar gydytojai, irgi jautėsi finansiškai kur kas saugesni nei dabar – jie gaudavo gerokai solidesnes algas ir socialines garantijas.

VEIDAS: Vadinasi, streso lietuvio gyvenime tarpukario Lietuvoje buvo mažiau?
V.G.: Ką reiškia vien įvairios globalios grėsmės, kurių tarpukariu nė nebuvo. Juk dabar baiminamasi visuotinio atšilimo, ozono sluoksnio plonėjimo, AIDS, paukščių gripo – dalykų, dėl kurių anais laikais niekas nesuko galvos.

VEIDAS: Ar tarpukario Lietuvos gyventojai save plakė ir dėl kitų dalykų, pavyzdžiui, kad svetur žmonės gyvena geriau? Gal ir tada rungtyniavome su estais?
V.G.: Kad atsiliekame nuo estų, arba, tiksliau, estai mus aplenkė – atsikartojantis jausmas. Štai kad ir iškalbingi 1937-ųjų gyventojų surašymo duomenys, kuriuos, beje, knygos pavidalu galima rasti ir M.Mažvydo bibliotekoje. Juose Lietuva pagal daugelį rodiklių lyginama su Latvija bei Estija ir dažniausiai – Lietuvos nenaudai. Pavyzdžiui, 1937-aisiais automobilių, tenkančių 10 tūkst. gyventojų, Lietuvoje buvo aštuoni, Latvijoje – 20, o Estijoje – 40.
Arba, tarkime, gerokai skiriasi per metus išsiųstų atvirukų skaičius, kuris rodo ir žmonių raštingumą, ir tam tikrą kultūros lygį, ir galiausiai finansinį pajėgumą, nes nei pašto paslaugos, nei patys atvirukai nebuvo pigūs. Pasirodo, Lietuvoje buvo išsiųsta 5,4 mln., Latvijoje – 10,6 mln., Estijoje – 21,9 mln. atvirukų.
Beje, Lietuvoje tarpukariu labai populiarūs buvo sezoniniai darbai Latvijoje, kuri ekonomiškai buvo stipresnė nei Lietuva.

VEIDAS: Kiek skyrėsi emigracijos mastas?
V.G.: Emigracija buvo aktuali ir tuomet, ir dabar. Svarbu tai, kad visuomet dėl emigrantų skaičiaus buvo kaltinama valdžia, bet, matyt, noras laimės ieškoti svetur įgimtas. Tačiau emigracija dabar kur kas didesnė nei tarpukariu.

VEIDAS: O ar lietuviai ir anuomet buvo tarp daugiausiai besižudančių tautų Europoje?
V.G.: Šiuo atveju norėčiau paminėti vieną labai svarbų aspektą – alkoholio vartojimą. Štai dabar vienas gyventojas, įskaitant kūdikius, per metus vidutiniškai išgeria 13 litrų gryno alkoholio. Tai 52 puslitriai degtinės, vadinasi, butelis degtinės išgeriamas kas savaitę. Šie skaičiai stulbinantys, jie labai prisideda ir prie savižudybių, ir prie nužudymų skaičiaus, ir prie bendro saugumo jausmo.
Tarpukariu tiek tikrai nebuvo geriama. Pavyzdžiui, į miestą iš kaimo ypatinga proga nuvažiavę keturi vyrai galbūt ir išgerdavo vieną 300 gramų butelaitį degtinės, bet tai nepalyginti mažiau, nei alkoholio vartojama dabar.

VEIDAS: Dabar mėgstama sakyti „smetoniška parduotuvėlė“, „smetoniška kepyklėlė“. Kaip, Jūsų žiniomis, skyrėsi požiūris į smulkųjį verslą anuomet ir dabar?
V.G.: Smetonos laikais po žemės reformos daugybė žmonių tapo savininkais, susiformavo atskira stambi klasė, tapusi valstybės stuburu. Kiekvienas kažką gamino, siuvo, kepė, taisė, ir šie žmonės buvo gerbiami.
Nepriklausomos Lietuvos gyvavimo pradžioje, o iš dalies ir dabar, viskas buvo kitaip. Užsiimantieji prekyba buvo pašaipiai vadinami „spekuliantais“, „turgininkais“, „kioskininkais“, nes nepriklausomybės pradžioje susiformavo stambūs monopoliai, o vertybe, prestižu tapo dirbti samdomu darbuotoju. Privatus verslas žmonių sąmonėje prilygo sukčiavimui, nesąžiningai veiklai. Netgi pati pirma reprezentatyvi apklausa 1989 m., kurią rengiant pats dalyvavau,
atskleidė, kad absoliuti dauguma gyventojų pritarė Vyriausybės nutarimui dėl kovos su spekuliacija, absoliuti dauguma priešinosi lietuviškų prekių išvežimui iš šalies. Manau, tik pastaraisiais metais pradėta idealizuoti smetoniška krautuvėlė ar kepyklėlė, imta gerbti smulkiuosius verslininkus. ■

Lyginant tarpukario ir dabarties lietuvių vertybes, įsitikinimus, nuotaikas ar vadinamąjį laimės jausmą, aiškėja, kad mūsų tautiečiams niekada nebuvo būdingas depresyvumas, nors tokiu teiginiu ir mėgstama spekuliuoti.

Apie tai, kur šio laimės jausmo ir kasdienių džiaugsmų Lietuvos gyventojai sėmėsi tarpukariu, o kur – šiuolaikinėje nepriklausomoje Lietuvoje, kalbamės su sociologu, visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro “Vilmorus” direktoriumi dr. Vladu Gaidžiu.

VEIDAS: Daugelis mano, kad tarpukariu lietuviai buvo didesni optimistai nei dabar. O kaip yra iš tikrųjų?
V.G.: Praeitį kur kas lengviau idealizuoti, negu ištirti. Juk juokaujama, kad ir veidrodžiai anksčiau geresnį vaizdą rodė. Tačiau iš tiesų optimizmo lietuviams netrūko nei anuomet, nei dabar, nors tai ir keista girdėti.
Skirtumas tas, kad tarpukariu ne tik lietuviai, bet ir visi pasaulio gyventojai turėjo daug daugiau vilčių, o dabar žmonės yra realistai ir iš ateities nebesitiki stebuklų. Pavyzdžiui, tiek tuomet, tiek dabar itin svarbią reikšmę žmogui turėjo technologinis progresas, bet pasitenkinimo šiomis naujovėmis dabar mažiau.
Prisiminkime Smetonos laikų nuotraukas, kuriose užfiksuoti įvairūs technologiniai momentai – vis didesni ir galingesni automobiliai, lėktuvai, gamyklos. Tuomet gyvenusiems žmonėms buvo labai būdingas tikėjimas dinamiška ateitimi, manyta, kad žmogus nugalės gamtą, kad jo laukia tiesiog stebuklinga ateitis, kai viską darys mašinos.
Pastaraisiais dešimtmečiais vyksta analogiškas technologinis proveržis: atsirado kompiuteriai, GPS įrenginiai, mobilieji telefonai, genetiškai modifikuoti produktai. Tačiau žmogus, nesvarbu, ar lietuvis, ar kitos tautos atstovas, nors ir sugebėjo įveikti gamtą, suprato, kad gyvenimas nuo to netapo geresnis, kad nors ir iš tiesų viską gali atlikti mašinos, žmogui gyventi netapo paprasčiau. Taigi dabar tiesiog nebėra Smetonos laikams būdingos vilties, kad rytoj įvyks nuostabus gyvenimą pakeisiantis stebuklas.
VEIDAS: Optimizmas, ko gero, labai susijęs su finansiniu saugumu. Kurioje Lietuvoje žmonės jautėsi finansiškai stabiliau?
V.G.: Ekonominių parametrų vertinimas ir laimės jausmas yra du atskiri dalykai. Pavyzdžiui, pastarosios krizės laikotarpiu laimingais besijaučiančiųjų sumažėjo vos keliais procentais, bet ir tie greitai atsistatė. Iš esmės lietuviai, priešingai nei dažnai teigiama, niekada nebuvo per daug depresyvūs. Tačiau ekonominių parametrų vertinimas – jau visai kas kita, ir čia tarp smetoniškos ir šiuolaikinės Lietuvos yra didžiulis skirtumas.
Dabar itin būdingas nepasitikėjimas ekonominiais parametrais, pesimistinis šeimos materialinės padėties vertinimas. Smetonos laikais žmonės ekonomiškai jautėsi kur kas saugesni. Didžioji dalis, apie 77 proc., žmonių gyveno kaime, vertėsi iš dalies natūriniu ūkiu, žinojo, kad jei užsiaugins karvę ar kiaulę, tai patys prasimaitins ir dar į miestą galės kažką nuvežti parduoti.
Viešajame sektoriuje, kuris tuomet buvo labai nedidelis, dirbantys žmonės, pavyzdžiui, mokytojai ar gydytojai, irgi jautėsi finansiškai kur kas saugesni nei dabar – jie gaudavo gerokai solidesnes algas ir socialines garantijas.
VEIDAS: Vadinasi, streso lietuvio gyvenime Smetonos laikais buvo mažiau?
V.G.: Ką reiškia vien įvairios globalios grėsmės, kurių tarpukariu nė nebuvo. Juk dabar baiminamasi visuotinio atšilimo, ozono sluoksnio plonėjimo, AIDS, paukščių gripo – dalykų, dėl kurių Smetonos laikais niekas nesuko galvos.
VEIDAS: Bet juk artinosi Antrasis pasaulinis karas.
V.G.: Mums tai atrodo grėsminga žiūrint iš laiko perspektyvos, nes žinome, kas nutiko, kuo viskas baigėsi. Tačiau tuo metu žmonės karo nesibaimino, kaip ir mes dabar nešiurpstame išgirdę apie naujus JAV lėktuvnešius, ramiai klausomės naujienų apie Šiaurės Korėją ar Iraną, be panikos reaguojame į tai, kad kaimynė Rusija perka “Mistralius”. Dabar ginklų žvanginimo net daugiau nei Smetonos laikais, tad galima įsivaizduoti, kad anuomet žmonės gyveno tikrai labiau atsipalaidavę.
VEIDAS: O kaip skiriasi valdžios vertinimas – gal tarpukariu valdžios institucijomis buvo labiau pasitikima nei dabar?
V.G.: Čia didelio skirtumo neįžvelgčiau. Tiek dabar, tiek anuomet ir valdžios institucijos, tokios kaip Seimas, ir atskiri politikai sulaukdavo kritikos, pasitikėjimo nebuvo itin daug. Kita vertus, tiek tarpukariu, tiek dabar visuomet buvo daugiau institucijų, kuriomis pasitikima, nei tų, kuriomis nepasitikima. Pavyzdžiui, juk ir dabar iš esmės nepasitikima tik Seimu, užtat pasitikima prezidentu, kariuomene, policija, švietimo sistema, sveikatos apsauga, pagaliau Bažnyčia. Galima sakyti, kad pasitikėjimo ir yra, ir buvo daugiau nei nepasitikėjimo ir nepasitenkinimo.
VEIDAS: Kad ir kiek būtų to nepasitenkinimo, lietuviai jo nelinkę reikšti demonstracijomis. Gal 1918–1940 m. protestų būta daugiau?
V.G.: Viena vertus, tada nebuvo stipraus proletariato – juk gamyklų buvo vos kelios, ant Nemuno kranto Vilijampolėje, o daugiausiai dirbančių miestiečių buvo žydų tautybės. Kita vertus, dėl to, kad net ir dabar turbūt 60 proc. gyventojų yra iš kaimo, lietuviui genuose užkoduota, kad negalima sunkiai uždirbtų, paties pasigamintų materialinių gėrybių daužyti, deginti, niokoti taip, kaip daroma Graikijoje ar Prancūzijoje. Lietuviui visais laikais atrodė, kad tai kvaila, todėl nepasitenkinimas valdžia dabar reiškiamas per rinkimus, o Smetonos laikais, kai rinkimai nebuvo organizuojami, netrūko valdžios atstovus pašiepiančių karikatūrų, valdžia buvo kritikuojama uždaruose susibūrimuose.
VEIDAS: Tačiau, nepaisant nepasitikėjimo valdančiaisiais, patriotizmo jausmo netrūko, kitaip tariant, tada jo būta kur kas daugiau ne dabar.
V.G.: Patriotizmo būta visuomet, tik jis pasireikšdavo kitokiomis formomis. Šiuolaikinėje Lietuvoje niekas neina į darbą su tautiniais drabužiais, bet 1989–1990 m. per porą metų pasireiškusio patriotizmo užtektų porai dešimtmečių.
Patriotizmas išskirtinėmis progomis prasiverždavo ir tarpukariu. Nors tuomet nebuvo Sąjūdžio momento, žiūrėdamas archyvines nuotraukas aptikau Vytauto Didžiojo metinių minėjimą, per kurį buvo kuriami gyvieji paveikslai, o vaikučiai mojavo vėliavėlėmis.
Beje, įdomu tai, kad tiek tada, tiek dabar visuomenę itin vienijanti jėga buvo krepšinis, ypač išpopuliarėjęs po tarpukariu Kaune surengto Europos čempionato. Be to, ir tuomet, ir dabar lietuvius labai vienijo Dainų šventės.
Lygiai taip pat visais laikais būta ir nusivylimo ar širdgėlos: juk ir prieš Antrąjį pasaulinį karą poetai savo eilėraščiuose liejo nuoskaudą, kad patriotizmą to meto žmonės pamynė dėl materialinių vertybių.
VEIDAS: Ar Lietuviai Smetonos laikais save plakė ir dėl kitų dalykų, pavyzdžiui, kad svetur žmonės gyvena geriau? Gal ir tada rungtyniavome su estais?
V.G.: Kad atsiliekame nuo estų, arba, tiksliau, estai mus aplenkė – atsikartojantis jausmas. Štai kad ir iškalbingi 1937-ųjų gyventojų surašymo duomenys, kuriuos, beje, knygos pavidalu galima rasti ir M.Mažvydo bibliotekoje. Juose Lietuva pagal daugelį rodiklių lyginama su Latvija bei Estija ir dažniausiai – Lietuvos nenaudai. Pavyzdžiui, 1937-aisiais automobilių, tenkančių 10 tūkst. gyventojų, Lietuvoje buvo aštuoni, Latvijoje – 20, o Estijoje – 40.
Arba, tarkime, gerokai skiriasi per metus išsiųstų atvirukų skaičius, kuris rodo ir žmonių raštingumą, ir tam tikrą kultūros lygį, ir galiausiai finansinį pajėgumą, nes nei pašto paslaugos, nei patys atvirukai nebuvo pigūs. Pasirodo, Lietuvoje buvo išsiųsta 5,4 mln., Latvijoje – 10,6 mln., Estijoje – 21,9 mln. atvirukų.
Beje, Lietuvoje tarpukariu labai populiarūs buvo sezoniniai darbai Latvijoje, kuri ekonomiškai buvo stipresnė nei Lietuva.
VEIDAS: O ar galima palyginti emigracijos mastą?
V.G.: Emigracija buvo aktuali ir tuomet, ir dabar. Svarbu tai, kad visuomet dėl emigrantų skaičiaus buvo kaltinama valdžia, bet, matyt, noras laimės ieškoti svetur įgimtas. Tik tiek, kad dabar emigracija kur kas didesnė nei Smetonos laikais.
VEIDAS: O ar lietuviai ir anuomet buvo bene daugiausiai besižudanti tauta Europoje?
V.G.: Šiuo atveju norėčiau paminėti vieną labai svarbų aspektą – alkoholio vartojimą. Štai dabar vienas gyventojas, įskaitant kūdikius, per metus vidutiniškai išgeria 13 litrų gryno alkoholio. Tai 52 puslitriai degtinės, vadinasi, butelis degtinės išgeriamas kas savaitę. Šie skaičiai stulbinantys, jie labai prisideda ir prie savižudybių, ir prie nužudymų skaičiaus, ir prie bendro saugumo jausmo.
Smetonos laikais tiek tikrai nebuvo geriama. Pavyzdžiui, į miestą iš kaimo ypatinga proga nuvažiavę keturi vyrai galbūt ir išgerdavo vieną 300 gramų butelaitį degtinės, bet tai nepalyginti mažiau, nei alkoholio vartojama dabar.
VEIDAS: Dabar mėgstama sakyti “smetoniška parduotuvėlė”, “smetoniška kepyklėlė”. Kaip, Jūsų žiniomis, skyrėsi požiūris į smulkųjį verslą anuomet ir dabar?
V.G.: Smetonos laikais po žemės reformos daugybė žmonių tapo savininkais, susiformavo atskira stambi klasė, tapusi valstybės stuburu. Kiekvienas kažką gamino, siuvo, kepė, taisė, ir šie žmonės buvo gerbiami.
Nepriklausomos Lietuvos gyvavimo pradžioje, o iš dalies ir dabar, viskas buvo kitaip. Užsiimantieji prekyba buvo pašaipiai vadinami “spekuliantais”, “turgininkais”, “kioskininkais”, nes nepriklausomybės pradžioje susiformavo stambūs monopoliai, o vertybe, prestižu tapo dirbti samdomu darbuotoju. Tuo tarpu privatus verslas žmonių sąmonėje prilygo sukčiavimui, nesąžiningai veiklai.
Netgi pati pirma reprezentatyvi apklausa 1989 m., kurią rengiant pats dalyvavau, atskleidė, kad absoliuti dauguma gyventojų pritarė Vyriausybės nutarimui dėl kovos su spekuliacija, absoliuti dauguma priešinosi lietuviškų prekių išvežimui iš šalies. Manau, tik pastaraisiais metais pradėta idealizuoti smetoniška krautuvėlė ar kepyklėlė, imta gerbti smulkiuosius verslininkus.

Lietuvos gyventojų nuotaikos praėjusių metų pabaigoje vėl ėmė smarkiai prastėti ir pasiekė 2010 m. pabaigos dugną. Jas lemia ne tik nieko gero nežadanti Lietuvos ekonomika, bet ir Europos bei pasaulio įvykiai.

Praėjusių metų vasaros viduryje Lietuvos visuomenės nuomonės apklausų bendrovės pastebėjo, kad gyventojai ėmė optimistiškiau vertinti šalies ekonomiką. Tačiau vasaros pabaigoje prasidėjusios ir rudenį visiškai atsiskleidusios euro zonos bėdos netruko paveikti ir mūsų žmonių nuotaikų, kurios staiga ėmė ristis žemyn.
Tiesa, dar galima guostis, kad 2008 m. gruodžio dugnas, kai mūsų šalyje buvo užfiksuoti patys prasčiausi ekonominės padėties vertinimai, dar nepasiektas.
Rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų bendrovei „Baltijos tyrimai“ 2008 m. pabaigoje atlikus apklausą, tik trims procentams Lietuvos gyventojų atrodė, kad ekonominė padėtis pagerėjo. Dauguma – aštuoni iš dešimties apklaustųjų buvo įsitikinę, kad ji pablogėjo. Tokie patys vertinimai buvo ir 2009 m. pabaigoje. Padėtis pradėjo šiek tiek taisytis nuo 2010-ųjų vidurio. Jau 2010 m. lapkritį teigiamai šalies ekonomiką vertino 6 proc. gyventojų, kad ji nepasikeitė, sakė 31 proc. Vis dėlto šeši iš dešimties apklaustųjų teigė, kad padėtis pablogėjo.

Optimistiškiausia pernykštė vasara

Per pastarąjį laikotarpį patys optimistiškiausi vertinimai užfiksuoti pernai rugpjūtį, kai jau 12 proc. Lietuvos gyventojų manė, kad ekonominė padėtis gerėja, o kad ji blogėja, tvirtino mažiau nei pusė apklaustųjų. Rugsėjį viskas klostėsi maždaug tolygiai, bet nuo spalio ekonominės padėties vertinimas ėmė sparčiai blogėti. „Akivaizdu, kad žmonės sureagavo į bendrą padėtį euro zonoje ir spalį jau 49 proc. apklaustųjų tvirtino, jog ekonominė Lietuvos padėtis pablogėjo, o lapkričio pabaigoje, po „Snoro“ nacionalizavimo, taip manančiųjų buvo jau 57 proc. Taigi pirmąjį pusmetį atsiradusios viltys per porą mėnesių buvo tiesiog nubrauktos. Reikia turėti omenyje ir tai, kad į šiuos duomenis dar neįtrauktas laikmetis, kai buvo svarstomas šalies biudžetas, kuris vertinant ateityje irgi teigiamų emocijų nepridės“, – įsitkinęs „Baltijos tyrimų“ rinkodaros direktorius sociologas Romas Mačiūnas.
Pasak rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų bendrovės RAIT valdybos pirmininkės Ingos Nausėdienės, gyventojai žaibiškai sureaguoja į viešai skelbiamas žinias: „Žmonės nuolat girdi blogas žinias ir mano, kad ateityje nieko gero nebus. Tai lemia ir vartojimą. Jei sudaromas fonas, kad kils kainos, gresia nedarbas, gyventojai daugiau taupo, mažiau vartoja ir tai atsiliepia visai ekonominei situacijai. Pastebėta, kad po blogų žinių lavinos vartojimas sumažėja tepraėjus dviem trims mėnesiams.
Kaip paaiškėjo, ekonomine padėtimi Lietuvoje labiausiai nepatenkinti vyresni nei 30 metų žmonės, gyvenantys mažesniuose miestuose ar rajonų centruose, bedarbiai, pensininkai, namų šeimininkės, darbininkai bei tie, kurių atlyginimas nesiekia 2500 Lt per mėnesį.

Šeimos finansus linkę vertinti geriau

Vis dėlto sociologai pastebi, kad asmeniškai žmonės kol kas nepajuto didelio ekonominio pablogėjimo. Mat šeimos padėties vertinimas yra gerėlesnis nei valstybės. Iš „Baltijos tyrimų“ apklausos matyti, jog 2010-aisiais apie pablogėjusią šeimos finansinę padėtį kalbėjo 54 proc. apklaustųjų, 40 proc. teigė, kad ji nepasikeitė, o 5 proc. – kad pagerėjo. Pernai lapkritį, kad padėtis pablogėjo, manė 48 proc., kad nepasikeitė – 43 proc., o kad pagerėjo – 7 proc. gyventojų. Taigi pernai sumažėjo neigiamų ir padaugėjo teigiamų vertinimų.
Tiesa, ilgainiui žmonių, manančių, kad jų asmeninė ar šeimos materialinė padėtis per ateinančius tris mėnesius blogės, daugėja. Pernai spalį taip manė 31 proc., o lapkritį – 37 proc. apklaustųjų. Vis daugiau ir tokių gyventojų, kurie per ateinančius tris mėnesius ketina mažinti savo asmenines bei šeimos išlaidas ir vartojimą. 2011 m. spalį tokių buvo 29 proc., lakpritį – 35 proc.
„Kai įvertiname 2011-ųjų lapkričio įvykius tiek pasaulio ekonomikoje, tiek Lietuvos finansų rinkoje, nenuostabu, kad vartotojų nuotaikos prastėja. Galime tik pasidžiaugti, kad, palyginti su 2009 m. rudeniu, pernai rudenį Lietuvos vartotojų nuotaikos indeksas buvo aukštesnis“, – apklausų duomenis komentuoja I.Nausėdienė.
Tokioms nuotaikoms įtakos vis dar turi neblėstanti antrosios krizės bangos nuojauta. Per 2011 m. rugsėjį apklausų bendrovei „Spinter tyrimai“ atlikus apklausą paaiškėjo, kad dėl antrosios krizės bangos plūstelėjimo neabejoja apie 60 proc. apklaustųjų. Tuomet daugiau nei pusė respondentų buvo įsitikinę, kad antrasis sunkmetis stipriai supurtys Lietuvą.

Per artimiausius 12 mėnesių nieko gero nesitiki

Šiemet šeimų ekonominės padėties vertinimui teigiamos įtakos gali turėti pensijų grąžinimas į ankstesnį lygį, mat didžiausi pesimistai dažniausiai būna vyresnio amžiaus žmonės. Bet optimizmo dozę sumažins kylančios šilumos kainos.
Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktorius dr. Vladas Gaidys pabrėžia, kad apskritai žmonių nuotaikos, remiantis Statistikos departamento gruodį atliktais tyrimais, nėra džiugios. Daugiau nei pusė, 54 proc., apklaustųjų mano, kad po 12 mėnesių ekonominė padėtis pablogės, o kiek daugiau nei trečdalis (33 proc.) – kad nepasikeis. Optimistas – tik kas dešimtas apklaustasis. 57 proc. gyventojų prognozuoja didėsiant nedarbą. Sutaupyti per šiuos metus planuoja 24 proc. apklaustųjų., o net 76 proc. jų įsitikinę, kad tai neįmanoma.
Pasak sociologo V.Gaidžio, geriausia padėtis žmonių ekonominio optimizmo požiūriu buvo 2007 m. gegužę, birželį ir liepą. Tuomet Lietuva gana gerai atrodė tarp visų ES valstybių. Vėliau vertinimai ėmė gana sparčiai prastėti. Duobė pasiekta 2009 m. sausį, kai prie Seimo kilo riaušės.

Lietuviai išlieka eurooptimistai

Atkreiptinas dėmesys, kad pernai gerokai sumenko daugumos ES valstybių narių gyventojų pasitikėjimas Europos Sąjunga. Vis dėlto Lietuva išsiskiria savo eurooptimizmu ir, „Eurobarometro“ duomenimis, užima trečią vietą pagal pasitikėjimą ES.
Pasak V.Gaidžio, europiečius glumina ne tik neramumai euro zonoje, bet ir Kinijos įtakos stiprėjimas. Anksčiau ši šalis asocijavosi su fabrikais, dūmais, bloga kokybe ar išnaudojimu, o dabar vis dažniau pamatome tokių išradimų, kurie Europoje šiuo metu neįmanomi, pavyzdžiui, ketinimus siųsti astronautus į mėnulį. Kitaip tariant, ši šalis tampa ne tik pagrindiniu pasaulio gamintoju, bet ir žinių, kūrybos centru. Europa šiuo požiūriu nėra dinamiška, netgi tingi.
Iš esmės euro zonos krizė sparčiai plėstis ėmė gana netikėtai ir tos plėtros pasekmes dar sunku suvokti. 2011-ųjų spalį atlikta Eurobarometro studija liudija, kad 74 proc. apklaustų Europos gyventojų mano, jog būtina nedelsiant imtis priemonių valstybių biudžetų deficitui ir skolai mažinti. Taip mano ir 62 proc. Lietuvos gyventojų. O štai tarp Švedijos, Vengrijos, Vokietijos, Belgijos, Kipro, Čekijos, Graikijos ir Slovėnijos gyventojų taip manančiųjų daugiau nei po 80 proc.

Sociologas dr. V.Gaidys: „Europiečius glumina ne tik neramumai euro zonoje, bet ir Kinijos įtakos stiprėjimas.“

Sociologė I.Nausėdienė: „Pastebėta, kad po blogų žinių lavinos vartojimas sumažėja tepraėjus 2–3 mėnesiams.“

Gyventojų nuomonė apie ekonominę padėtį Lietuvoje (2011 m. lapkritis, proc.)

Pagerėjo 7
Nepasikeitė 33
Pablogėjo 57
Nežino, neatsakė 3

Gyventojų nuomonė apie savo šeimos ekonominę padėtį (2011 m. lapkritis, proc.)

Pagerėjo 7
Nepasikeitė 43
Pablogėjo 48
Nežino, neatsakė 2

Gyventojų nuomonė apie namų ūkio finansinės padėties pokyčius per artimiausius 12 mėn. (2011 m. gruodis, proc.)

Labai pagerės 0
Truputį pagerės 11
Išliks nepakitusi 51
Truputį pablogės 26
Labai pablogės 8

Gyventojų nuomonė apie šalies ekonominės padėties pokyčius per artimiausius 12 mėn. (2011 m. gruodis, proc.)
Labai pagerės 0
Truputį pagerės 10
Išliks nepakitusi 33
Truputį pablogės 38
Labai pablogės 16

Gyventojų nuomonė apie bedarbių skaičiaus pokyčius per artimiausius 12 mėn. (2011 m. gruodis, proc.)

Labai padidės 12
Truputį padidės 45
Išliks nepakitęs 31
Truputį sumažės 9
Labai sumažės 1

Gyventojų nuomonė apie galimybę sutaupyti per artimiausius 12 mėn. (2011 m. gruodis, proc.)

Labai tikėtina 1
Gana tikėtina 23
Gana netikėtina 37
Labai netikėtina 39

Kaip gyventojai vertina savo šalies ekonomiką (2011 m. gruodis, proc.)

Labai gerai Daugiau prastai Daugiau gerai Labai prastai
ES vidurkis 3 25 40 31
Estija 0 33 55 11
Latvija 1 8 56 35
Lenkija 2 32 50 13
Lietuva 0 12 63 24

Kaip gyventojai vertina savo asmeninio ūkio finansinę padėtį (2011 m. gruodis, proc.)

Labai gerai Daugiau prastai Daugiau gerai Labai prastai
ES vidurkis 7 54 27 9
Estija 4 60 31 4
Latvija 3 49 38 9
Lenkija 4 52 33 7
Lietuva 2 47 41 9

Ar gyventojai pasitiki ES (2011 m. gruodis, proc.)

Daugiau pasitiki Daugiau nepasitiki

ES vidurkis 34 55
Estija 51 39
Latvija 40 51
Lenkija 47 41
Lietuva 50 36