“Mistral” pardavimas atspindi Prancūzijos politinę valią ekonominiu sandoriu pagerinti ekonominę valstybės padėtį. Šis sandoris mums reiškia 5 mln. darbo valandų darbuotojams – tai atitinka ketverius darbo metus tūkstančiui žmonių”, – interviu “Lietuvos žinioms” sakė Prancūzijos diplomatas.

Dėl minėtų laivų pardavimo nuogastavimus anksčiau yra išreiškę Lietuvos politikai.

Pasak ambasadoriaus, tokiu būdu taip pat siekiama įtraukti Rusiją į tarptautinių problemų sprendimą.

“Mes negalime reikalauti, kad Rusija dalyvautų sprendžiant tarptautines problemas, jei pasaulio scenoje nežiūrime į ją kaip į partnerę. Norime su ja bendrauti kaip su tolygia partnere”, – kalbėjo. F.Laumonieras.

“Laikas atverti akis ir pamatyti, kad šaltojo karo laikai baigėsi, kad dabar tikrai ne per anksti padaryti išvadas, net jei visos problemos nėra išspręstos, ir užmegzti artimesnius santykius su Rusija, taip pat – ginkluotės srityje. Tokie Prancūzijos veiksmai padeda įtraukti Rusiją kaip dalyvę. Stiprindami ryšį su ja, žinoma, stipriname ir Europos Sąjungos (ES) saugumą”, – tikino ambasadorius.

Jis tvirtino, kad išsakyta kritika dėl esą sandorio neskaidrumo ir nesolidarumo yra nepagrįsta.

“NATO nerado priežasčių prieštarauti šiam planui (..) 2010-ųjų vasarį Prancūzijos valstybės sekretorius ES reikalams buvo atvykęs į Lietuvą ir pristatė šį planą, todėl manome, kad mūsų veiksmams nestigo skaidrumo”, – sakė diplomatas.

Be to, ambasadorius tvirtino, kad Prancūzija, skirtingai nei kai kurios kitos NATO narės, skiria reikiamą pagal įsipareigojimus bendrojo vidaus produkto (BVP) dalį organizacijai.

“Žinome, jog ne visos NATO narės skiria nustatytą BVP dalį. Prancūzija supranta, kad ne kiekvienos valstybės galimybės tai leidžia, tačiau noriu pažymėti, kad Prancūzija prisideda prie šio bloko saugumo skirdama reikiamą BVP dalį”, – teigė F.Laumonieras.

Jis sakė nemanantis , kad laivo “Mistral” pardavimas keltų pavojų Lietuvos saugumui.

2010 metų gruodžio mėnesį žiniasklaida pranešė, kad Rusija sumokės Prancūzijai 1,37 mlrd. eurų (4,73 mlrd. litų) už du “Mistral” klasės vadovavimo ir jūrų desanto laivus, kuriuos Maskva susitarė įsigyti iš Paryžiaus.

Sutartis, pagal kurią abi šalys planuoja šiuos laivus statyti bendromis jėgomis, yra pirmasis atvejis, kai Rusijai parduodamos tokio aukšto lygio NATO karinės technologijos.

“Mistral” klasės laivas gali nešti iki 16 sraigtasparnių, keturis jūrų desanto laivus, 13 tankų, apie 100 kitų transporto priemonių ir 450 karių. Jame sudarytos visos sąlygos koordinuoti karo operacijas, taip pat įrengta 69 vietų ligoninė.

Vilniaus valdžia dar kartą užsimojo padėti tašką amžiaus statybomis vadinamo nacionalinio stadiono ant Šeškinės kalvos istorijoje. Vėl kuriami planai, kuriems įkūnyti reikės šimtų milijonų litų.

Kaip antradienį rašo “Lietuvos rytas”, įsivaizduojama, kad komplekse renginiai vyktų visą laiką, o per metus čia apsilankytų 800 tūkstančių žmonių. Jų paslaugoms – futbolo aikštė, lengvosios atletikos maniežas, salės, baseinas, viešbutis.

Tęsti stadiono statybą numatyta ant tų pačių Šeškinėje riogsančių betoninių griaučių, bet tam nenaudoti valstybės lėšų, o pritraukti privačius investuotojus. Tai tvirtino sostinės vicemeras Romas Adomavičius.

Kaip turėtų atrodyti naujas kompleksas, išdėstyta galimybių studijoje, kurią rengė trijų įmonių konsorciumas, laimėjęs Vilniaus savivaldybės rengtą konkursą.

“Tai bus daug daugiau nei stadionas. Tai bus nacionalinis sporto ir laisvalaikio kompleksas. Studija pradėta rengti pernai pavasarį. Konsultantai, kurie ją rengė, keliavo po daugelį Europos šalių, kalbėjosi su įvairių sporto organizacijų atstovais, asociacijomis, eksploatuojančiomis panašius objektus. Mačiau dar 2007 metais rengtą studiją. Jos skiriasi kardinaliai. Čia įvertinta labai daug naujų aplinkybių”, – kalbėjo vicemeras.

Anot jo, anksčiau siūlomo statyti stadiono kaina buvo išaugusi iki 450 milijonų litų, viską būtų reikėję finansuoti valstybės pinigais.

“Mes sieksime, kad, išskyrus statybos kainą ir finansavimo išlaidas, kurias dalimis reikės išmokėti per 22 metus, daugiau lėšų nereikėtų įdėti. Todėl tai valstybei nebūtų didelė našta. Pradėjus statyti sporto kompleksą dabar, mokėti pradėtume tik 2016 metais. Manau, galutinė objekto kaina gali siekti apie 350 mln. litų. Privatus investuotojas turėtų kompleksą pastatyti per trejus metus ir dar 22 metus jį eksploatuoti”, – kalbėjo R.Adomavičius.

Vicemero teigimu, konsultantai apskaičiavo, kad valstybė gaus maždaug 251 mln. litų vertinamos naudos. Pinigai esą grįš per sukurtas darbo vietas, pelno ir daugelį kitų mokesčių.

“Taigi, galima sakyti, stadionas visiškai atsipirks”, – teigė jis.

Esą dar 544 mln. litų per tą laiką paliktų atvykę turistai. Apskaičiuota, kad kasmet sporto komplekse apsilankytų apie 800 tūkst. žmonių.

Studiją dar turėtų išnagrinėti Finansų ministerijos specialistai, ji turi būti pristatyta Privataus ir viešojo sektoriaus partnerystės komisijai. Tuomet Vyriausybė turi priimti sprendimą ir teikti jį svarstyti Seimui.

Pasak R.Adomavičiaus, kompleksą siūloma statyti toje pačioje vietoje, panaudojant turimas konstrukcijas, bet viską pritaikant šiuolaikiniams poreikiams ir technologijoms.

“Mūsų tikslas – turėti vietą, kur galėtų vykti tiek sporto, tiek kultūros renginiai. Pavyzdžiui, per varžybas į stadioną galėtų tilpti 23-24 tūkstančiai žmonių, o per koncertus – net iki 43 tūkstančių”, – sakė vicemeras.

Jo teigimu, stadionas būtų dengtas, tad jį būtų galima naudoti ištisus metus. Čia suplanuota futbolo aikštė, lengvosios atletikos maniežas, kitoms sporto šakoms pritaikytos salės, baseinas, viešbutis sportininkams. Po tribūnomis liks 22 tūkst. kvadratinių metrų patalpų.

“Kas dar galėtų būti šiame komplekse, priklausytų nuo operatoriaus, nes būtent jis turės atsakyti mums į klausimus, kaip uždirbs pinigus, kad išlaikytų tokį objektą. Jis turės valdyti kompleksą taip, kad kasmet nereikėtų iš valstybės biudžeto dengti nuostolių”, – sakė R.Adomavičius.

Apskaičiuota, kad komplekse galėtų vykti apie 20 proc. nacionalinių sporto ir kultūros renginių. Likę 80 proc. būtų komerciniai renginiai.

Nacionalinis stadionas sostinėje buvo suprojektuotas 1985 metais. Stadionas pradėtas statyti 1987 metais, per ketverius metus buvo sumontuoti tribūnų rėmų pamatai ir dalis tribūnų rėmų, bet po kelerių metų betoninės konstrukcijos buvo užkonservuotos.

Atgaivinti nacionalinio stadiono statybą 2007 metais užsimojo buvusio sostinės mero “tvarkiečio” Juozo Imbraso komanda.

Projekto įgyvendinimo aktyviausiai ėmėsi buvęs sostinės vicemeras “tvarkietis” Evaldas Lementauskas. Nors buvo suplanuota, kad stadiono statybos atsieis apie 370 milijonų litų, kaina artėti 700 milijonų litų link. Be to, statybų sutartis su bendrove “Veikmė” pasirašyta neturint galutinės sąmatos.

Stadiono gaivinimas prasidėjo 2007 metais. Bet rudenį dėl lėšų stygiaus jis buvo sustabdytos. Darbai pajudėjo Vyriausybei skyrus 100 milijonų litų. Bet 2008 metų pabaigoje statybos vėl sustojo.

Atlikus stadiono statybų auditą, Valstybės kontrolės specialistams kilo įtarimų dėl panaudotų 60,5 mln. litų. Daugeliui išleistų sumų nebuvo pateikta išlaidas pagrindžiančių dokumentų.

2009 metų lapkritį Aukščiausiasis teismas paskelbė, jog sutartis dėl nacionalinio stadiono Vilniuje statybos buvo pasirašyta neteisėtai ir yra niekinė.

Teismas negaliojančia pripažino įmonių “Vilniaus kapitalinė statyba” ir “Veikmė” 2007 metų spalio 2 dienos sutartį.