Renata BALTRUŠAITYTĖ

Sostinėje – vaiski Dzūkijoje įsikūrusio dailininko Jono Daniliausko (nuotr.)„Dangaus ir vandens mėlynė“. Įprastai ramioje Pylimo galerijoje, kur neretai galėdavai patirti vienatvės paveikslų apsuptyje prabangą, nuo metų pradžios net per didžiausius šalčius nuolat varstomos durys. Po nedidukę salę neskubėdami suka ratus studentai, stypčioja elegantiškos damos, nuo atkaltėmis suremtų kėdučių akis po drobes gano garbingi senjorai, ir atrodo, kad visi jaučiasi laimingi šioje sodrių spalvų šventėje, kurią vilniečiams dovanojo Vilnių į Dzūkijos miškus senokai iškeitęs tapytojas Jonas Daniliauskas.

Bet ne nuo lankytojų gausos ir ne nuo jų pilamų pagyrų labiausiai spindi dailininko akys. Jos nušvinta sulaukus pažįstamo žvejo skambučio. Jonas, kaip sodybos šeimininkas, ne tik svetingai suteikia leidimą žvejonei savo tvenkiniuose, bet ir nurodo, prie kurios eketės ir kuriuo paros metu geriausiai kimba. O pats neslepia ketinimų su senų draugų kompanija po dienos kitos lėkti prie Molėtų ežerų, nors iš patirties žino, kad geresnis laimikis nei namie retai kur pasitaiko.

„Iš mano tvenkinio galima ištraukti ir ešerį, ir kuoją, ten plaukioja lynų, lydekų. Kalėdų stalui pasigavau storą pustrečio kilogramo karpį, o vakar – dar neužmigusį karosą žuvienei“, – kaip ir visi žvejai, mielai vardija laimikius pašnekovas.

Dangaus apsiaustas

Nepaisant to, visuose parodos paveiksluose nerasite nė menkiausio žuvies atvaizdo. Autorius tvirtina girdėjęs, kad iš visų natiurmortų prasčiausi būna perkami natiurmortai su žuvimis.

Čia nerasite netgi undinės, nors voniose mirkstančių mauduolių netrūksta. Mat eksponuojami naujausi, per pastaruosius porą metų nutapyti darbai, o per šį laikotarpį dailininkui teko pasišvaistyti teptukais Druskininkų „Eglės“ ir Birštono „Versmės“ sanatorijose surengtuose pleneruose. Be to, ir pats menininkas kas antrą ar trečią savaitgalį užkuria savo pirtelę Dargužių kaime ant Merkio kranto. Nuo liepto į ledinę upę su draugais ramuviečiais niurktelėjo ir pasitikdami Naujuosius.

Taigi dėl vandens aišku, o iš kur paveiksluose toks giliai mėlynas dangus? „Augau Suvalkijos lygumose, kur horizontas buvo tiesus ir žemas: žemės matyti mažai, o dangaus – daug. Begalinio dangaus įspūdis, patirtas dar vaikystėje paišant sode po kriauše, manyje iki šiol gyvas. Ir todėl horizonto linija mano paveiksluose reikšmingai pabrėžta, ryški, neišplaukusi“, – atkreipia dėmesį autorius.

Kas matė dabar kino salėse rodomą filmą „Užslėptas grožis“, žino, kad šioje juostoje Mirtis, vaidinama Helen Mirren herojės, vilki žavų skaisčiai mėlyną apsiaustą. Aktorei idėją pamėtėjo nedidukas paukštelis – mėlynasis strazdas, vadinamas mirties simboliu. Taigi dangus gali būti mėlynas ir šia, perkeltine prasme, nors lietuviai nuo seno įpratę mirtį rengti juodai.

„Tikiu, kad kokiai nors tautelei mirtis gali būti mėlyna. Bet man ši turtinga, daugybę at-spalvių turinti spalva labiau simbolizuoja erdvę, viltį ir svajonę. Galbūt liūdną ar melancholišką svajonę, bet tikrai ne tragediją“, – nepasiduoda kinematografinei provokacijai menininkas.

Gimtinė virto dirbamais laukais

Gimęs Šakių rajone, Lekėčiuose, po poros metų mažasis Daniliauskas su tėvais išsikėlė gyventi į mamos tėviškę netoli Griškabūdžio. Vėliau tėvai tame pat krašte nusipirko Dovydaitynę – į Sibirą išvežtos Dovydaičių šeimos ūkį: jį vietiniams pardavė sugrįžę tremtinių vaikai. Dailininko mama šiame ūkyje ir nugyveno visą savo amželį, o štai tėvą Suvalkijoje siautėjusi melioracija privertė miestelyje statytis standartinį kolūkietišką namuką. 

Paskutinę Dovydaitynės vasarą pirmakursis Jonas, vyriausias iš trijų šeimos vaikų, pietus virdavo ne tik namiškiams, bet ir netoliese laukus lyginusiems melioratoriams. „Tie pietūs būdavo ūkiškai paprasti: mokėjau virti kelias sriubas, mėsos gabalą iš puodo išlupdavau. Ir vis tiek man spalį grįžus į studijas vyrai dar tris dienas sodyboje gėrė apgailestaudami, kad neteko tokio puikaus virėjo“, – pamena tapytojas.

Dabar senosios Dovydaitynės nelikę nė ženklo. „Buvau porąsyk nuvažiavęs, pasivaikščiojau palei savo vaikystės upelį Novą. Aplink – lygūs arimai, nei mūsų, nei kaimyninių vienkiemių nė pėdsako nebėra“, – neapgaudinėja savęs J.Daniliauskas.

Mokytojo darbo kampas

Po tarnybos sovietinėje armijoje dailininkas dešimtį metų mokytojavo M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Tuo metu mokyklos dailės skyriuje buvo susitelkęs stiprus menininkų kolektyvas: keramikas Egidijus Talmantas, grafikas Arvydas Každailis, tapytojai Valentinas Antanavičius, Vincas Kisarauskas, Romualdas Kunca, Aloyzas Stasiulevičius. Šalia tokių meistrų ir jaunimas tapdavo labai motyvuotas.

„Kai dirbau mokykloje, dar neturėjau savo dirbtuvės, todėl kolegos dailės skyriuje leido atsitverti koridoriaus kampą ir jame tapyti. Aišku, mokiniams irgi būdavo smalsu į tą kampą kyštelėti nosį. Tad galiausiai leidau ir jiems šalia pasistatyti molbertus“, – pasakoja J.Daniliauskas.

Vėliau ketverius metus tapytojas dėstė Vilniaus dailės akademijoje, po to dar septynerius buvo „laisvas menininkas“, kol pasidavė įkalbinėjimams ir vėl apsiėmė dėstyti Vilniaus kolegijos Dizaino ir technologijų fakultete. Bet būsimosios drabužių dizainerės ir konstruktorės į jo paskaitas dažnai žiūrėdavo pro pirštus, o dėstymo valandų galiausiai sumažėjo tiek, kad nebeapsimokėjo dėl jų iš sodybos važinėti į sostinę. Taigi jau treti metai J.Daniliauskas – vėl laisvas menininkas, bet į savo senąją studiją sostinės Užupyje užsuka nebe taip dažnai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2017-m

P.Smuglevičiaus darbai, DELFI nuotr.

Iki gruodžio 2. sostinės galerijoje „Kuntskamera“ veiks žymiausio Lietuvos klasicizmo menininko Pranciškaus Smuglevičiaus (1745–1807) darbų paroda „Domus aurea“, nukelianti į menkai ištyrinėtą jo jaunystės studijų Romoje laikotarpį.

Italijos sostinėje dailininkas 1763–1764 m. studijavo tapybą pas Antonio Maroni, o nuo 1766 m. kaip karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio stipendininkas mokėsi Šv. Luko akademijoje. Joje pasižymėjo kaip ypač gabus studentas ir popiežiaus Klemenso XIV muziejaus surengtame konkurse pelnė I premiją. P.Smuglevičius kūrė anuomet madingu neoklasicizmo stiliumi, kuris padėjo jam greitai išgarsėti. Kadangi buvo draudžiama išvežti bet kokius senovės Romos artefaktus, keliautojai stengdavosi įsigyti bent panašios stilistikos meno kūrinių. 1774 m. pradėti Tito termų atkasimo darbai. Kaip vėliau paaiškėjo, atkastos buvo ne termos, o Nerono Aukso rūmai (Domus Aurea). Kasinėjant pavyko atidengti sienas ir lubas. Atidengtos freskos sulaukė didelio dėmesio, o jas perpiešti ėmėsi P.Smuglevičius. Parodoje eksponuojama 19 P.Smuglevičiaus raižinių iš Nerono Aukso rūmų albumo, taip pat keturios jo pieštos mūzos iš Popiežiaus Klemenso muziejaus albumo.

Visą “Veido” numerį rasite ČIA

Šį rudenį sostinės Švento Jono gatvės galerijoje vėl karaliauja medaliai.

Savaitės pradžioje sostinės Švento Jono gatvės galerija atrodė įspūdingai: po akmeniniais salių skliautais telkšojo plačios balos, kurių sraunūs „šaltinėliai“ vinguriavo iš kuklaus sanitarinio mazgo patalpų. Apsidairęs niekaip nebūtum galėjęs atspėti, kad jau kitą dieną po tais pačiais viduramžių skliautais bus keliamos taurės už Baltijos medalių trienalės atidarymą.
Tačiau po šias pelkes su pagalbininkais braidantis ilgametis trienalės organizatorius Antanas Olbutas švytėjo pavydėtina ramybe. „Taip, sustūmėm vandenį į vieną pusę ir dabar vienoje iš salių turime baseiną“, – linksmai aiškino padėtį smalsuoliams telefonu.
O telefonas vis nerimsta, nes kelios dešimtys kolegų medalininkų iš visos Lietuvos domisi būsimos ekspozicijos detalėmis, rūpinasi, kur konkrečiai prisiglaus jų rankų darbo kūriniai. Nekantriausi vienas po kito išdygsta ir pačioje galerijoje, vildamiesi rezervuoti šviesesnį kampelį, tačiau vos metę žvilgsnį į „baseiną“ patys susivokia, kad paskubėjo. Spintos į džiūstančias sales dar tik tempiamos, šviesos po galerijos skliautais yra tiek, kiek yra, o viskam vadovaujantis A.Olbutas kiekvienam kolegai kantriai aiškina, kad atidarymo dienos popietę atvyks latvių menininkų delegacija ir atveš bienalėn šimtą savo tautiečių sukurtų medalių. Taigi šeimininkai privalėtų susiprasti ir užleisti geriausias vietas svečiams…
Lietuviams supratingumo ir geranoriškumo nestinga: kone kiekvienas užsukęs ir įvertinęs padėtį pats siūlosi padėti, tačiau tam reikėtų kryptingų pono Antano nurodymų. O telefonas netyla, virš galerijos esančių patalpų savininkų rasti nepavyksta, stiklinių vitrinų nešiotojai stoviniuoja sutrikę, ir dar žurnalistė lyg tyčia painiojasi su savo naiviais klausimais.

Prisiėmė organizatorių rūpesčius

Bet juk sakiau, kad ponui Antanui kantrybės tegalima pavydėti. Taigi po kelių komandų pagalbininkams jis, prisėdęs ant palangės, ramiai dėsto, kad ši Baltijos medalių trienalė – jau devintoji, o trienalės, kaip žinome, rengiamos kas trejus metus. Šios taisyklės medalininkai laikosi, tačiau ignoruoja kitą: paprastai tokių parodų organizavimo naštą paeiliui prisiima visos joje dalyvaujančios valstybės, vis dėlto Baltijos medalių trienalė rengiama tik Vilniuje. Tiesa, jau suformuota trienalės kolekcija vėliau tam tikrą laiką būna eksponuojama Latvijoje.
„Taip susiklostė. Kitų šalių kolegos labai patenkinti, kad jiems nereikia rašyti projektų, rūpintis patalpomis ir lėšomis. Jie pristato mums savo darbus – ir visas vargas. Pirmoji trienalė vyko 1986-aisiais. Dar jauni būdami ją surengėme“, – šypteli šįmet savo septyniasdešimtmetį švenčiantis A.Olbutas.
Tai, kad Latvijos atstovai trienalėje siekia parodyti daug darbų, pasak Antano, nėra staigmena: būtent šioje šalyje medalių kūrėjų gyvena daugiausiai. Jie turi solidžią žanro mokyklą, daugiau dėmesio medaliams ten skiria Dailės akademija. Lietuvoje medalių klestėjimo laikais šio žanro menininkų buvo, tačiau jie išsivažinėjo arba ilgainiui, iširus valstybinio meno kūrinių pirkimo sistemai, susitelkė kitokiai, lengviau realizuojamai kūrybai. „Pirmosiose trienalėse nemažai darbų įsigydavo būtent valstybė, teikdavusi galimybę autoriams susigrąžinti investuotas lėšas. Juk kad ir visai nedidelis būtų medaliukas – be šimto litų šiandien jo neišliesi“, – pasakoja Antanas.
Medalių kūrimu nuo seno aktyviausiai užsiimdavo profesionalūs skulptoriai, kurie į savo gretas nenoriai įsileisdavo „priklydėlius“. Nors universaliems menininkams cecho rėmų neprimesi: juk, pavyzdžiui, medalius trienalėse rodantis Petras Repšys pagal savo specialybę – grafikas, o ne skulptorius, bet ar šiais tarpdisciplininio meno laikais tai kam berūpi? Tarp nūdienos medalininkų jau esama ir tapytojų, juvelyrų, stiklių.
Tokia įvairovė išplėtė senąją medalio sampratą, atnaujino naudojamų medžiagų spektrą. Ypač tai akivaizdu latvių ekspozicijoje: čia medaliais virsta ir spalvoto stiklo plokštelės su kempinės „pamušalu“, ir metalo raižiniai, ir raižytos keraminės sienų plokštelės, ir net virvele suraišioti jūros nugludinti akmenėliai.

Medalininkai ir monetininkai

Kai Lietuvos bankas išleidžia naują proginę monetą – prie bankų visoje Lietuvoje iš ryto nuvinguriuoja trokštančių ją įsigyti kolekcininkų eilės. Nors medalių kūrėjai, norintys padauginti savo kūrinius tam tikru tiražu, be Monetų kalyklos paslaugų irgi retai apsieina, jų kūrinius, netgi kalykloje sunumeruotus (originalus numeris paprastai graviruojamas medalio briaunoje), kolekcionuojančių entuziastų yra mažiau. Privačiais proginių medalių užsakymais menininkai taip pat negali pasigirti.
Vis dėlto yra menininkų, sėkmingai kuriančių ir medalius, ir monetas. A.Olbutas aiškina, kad šios dvi sritys tik iš pirmo žvilgsnio rodosi artimos: visų pirma monetų gamyboje priimtinas reljefo aukštis yra itin žemas, ne kiekvienas menininkas sugeba su tuo susitvarkyti. O dėl šiuolaikinės medalių plastikos griežtų reikalavimų nėra: gali kiek nori reljefą „iškelti“, kartais darbui būna naudojamos netgi dvi statmenos plokštumos. Tarptautinė medalių federacija FIDEM savo parodose taiko tik vieną reikalavimą: kad ilgiausia medalio kraštinė (arba jos liestinė) neviršytų 15 cm.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Savaitgalį Nacionalinėje dailės galerijoje pradėjo veikti dviejų žymių lietuvių menininkų pomirtinės parodos: Stanislovo Kuzmos (1947–2012) „Skulptūra + 5425 dienos“ bei Marijos Teresės Rožanskaitės (1933–2007) „Rentgenogramos“.
M.T.Rožanskaitė garsėjo medicininės tematikos paveikslais – širdies operacijų, rentgeno kabinetų, ligoninių vaizdais. Jos kūryba – tai nepagražintos tikrovės rentgenogramos. S.Kuzmos parodoje bus eksponuojami ankstyvieji, mažiau žinomi autoriaus piešiniai, skulptūros ir užrašai, kuriuos papildo Algimanto Kunčiaus ir Arūno Baltėno fotografijos. Parodos pavadinimą pasiūlė pats menininkas, dėl sveikatos rūpesčių turėjęs labai dalykiškai planuoti laiko ir energijos išteklius. Darbo kalendoriuose skulptorius kasmet sužymėdavo kūrybai skirtas dienas. Tokių tarp 1976-ųjų ir 2012-ųjų buvo 5425 dienos.

Vilniaus galerijoje „Arka“ atidaryta tarptautinė meninio stiklo paroda, kurioje dalyvauja 33 menininkai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos ir Švedijos. Daugelio jų darbai yra įvairių Europos muziejų kolekcijose. Parodoje eksponuojamos stiklo instaliacijos, konceptualūs objektai, stiklo plaketės, vitražai. Kūriniai atlikti šalto ar karšto stiklo apdirbimo technikomis, naudojant įvairių spalvų lakštinį stiklą.

Sostinės „Lietuvos aido“ galerijoje atidaryta skulptorės Ksenijos Jaroševaitės paroda „104 psalmė“. Pasak autorės, 104 numeriu pažymėta Biblijos psalmė – tai iškilus himnas, šlovinantis Kūrėjo išmintį ir jo kūrinijos didybę. Prieškalėdinis laikotarpis, kai žmonės atsigręžia į dvasinius dalykus, itin tinkamas pašnekesiams su Dievu. O Biblijos psalmėse telpa viskas: prašymai, abejonės, bandymai išsiderėti Dievo palankumą ir beribis pasitikėjimas jo gerumu.

Rimas Z. Bičiūnas. Po skėčiu.

Pylimo galerijoje nuo gegužės 10 iki 28 d. veiks dvylikos lietuvių dailininkų kūrybos paroda „Tapybos pavasaris 2011“. Parodos autoriai – Aloyzas Stasiulevičius, Romualdas Kunca, Leonardas Tuleikis, Gražina Vitartaitė, Antanas Beinaravičius, Algimantas Stanislovas Kliauga, Rimas Zigmas Bičiūnas, Raimondas Martinėnas, Jonas Daniliauskas, Arvydas Pakalka, Gintaras Palemonas Janonis, Daumantas Tomas Pilipavičius.

Gražina Vitartaitė. Šviesa virš Alaušo.

Prieš metus, Pylimo galerijos ir parodos „Tapybos pavasaris 2010“ atidarymo proga paskelbėme norą ir siekį – apžvalgines „Tapybos pavasario“ parodas rengti ir ateityje. Tikimės, kad gal dar po metų prie šios iniciatyvos prisijungs ir kitos dailės galerijos, gal ne tik Vilniuje, gal ir Lietuvos dailininkų sąjunga pritars, kad mūsų tapytojai yra verti savojo Pavasario. O šiais metais Pylimo galerija, vykdydama įsipareigojimą lietuvių dailei, garbiesiems mūsų tapytojams ir mieliems galerijos lankytojams, surengė tapybos parodą „Tapybos pavasaris 2011“.

Maloniai kviečiame apsilankyti!

Pylimo galerija

Pylimo g. 30, LT-01135 Vilnius

tel. 261 3524

galerijapylimo@gmail.com

www.pylimogalerija.lt

II – V  12-18,  VI  12 – 16