A.Anskaitis nuotr.

Balandžio pasivažinėjimas lietuviško meno kalneliais sostinės galerijose.

Taupiomis impulsyviomis piešinio linijomis šiandien žavinti grafikė Jūratė Stauskaitė vaikystėje anaiptol nebuvo griežta minimalistė: atvirkščiai, savo spalvingais tiksliais piešinėliais jau tuomet būtų gebėjusi iliustruoti vaikiškas knygas. Fantazijos laisve trykštantis ekspresionistas Rimas Zigmas Bičiūnas jaunystėje buvo pavyzdingas akademinio piešinio meistras. O erdvinių instaliacijų autorius grafikas Saulius Valius nuo jaunų dienų buvo linkęs į konstruktyvumą ir vaikystės darbeliuose ręsdavo architektūriškai sudėtingus statinius.
Tokių ir panašių įžvalgų apie žymius lietuvių dailės meistrus galite prisirankioti atidžiau patyrinėję parodą “Kai aš mažas buvau 2″, veikiančią sostinės Mokytojų namuose. Pirmame aukšte įrengtos ekspozicijų salės anksčiau buvo vadinamos tiesiog Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerija, o nuo šiol, jai atšventus dešimtmečio jubiliejų, turėsime pratintis prie naujo galerijos pavadinimo “Vėjas”.
O vėjas valstietiškai lyriškoje standartinio lietuvio sąmonėje nejučiomis kelia pavasariškos gaivos ir pozityvių pokyčių lūkesčius. Skersvėjai, priešingai, tapatinami su ligų pavojumi ir beatodairišku tradicijos naikinimu. Visais laikas atsiranda norinčiųjų “provincialų” lietuvių meną kaip reikiant pravėdinti, iššluojant palikimo prikimštas ekspozicijų erdves naujoviškos raiškos kūriniams.
Sostinės balandžio parodų žemėlapyje skersvėjų netrūksta. Stropiai pasistatykite apykakles, kad neperpūstų.

Neskubėkite tapyti
“Niekad neskubėkite tapyti, nes tai labai abejotinos prasmės užsiėmimas. Verčiau išmokite žiūrėti. Ir tik po to (galbūt) tapykite, pieškite, interpretuokite”, – pataria menininkas Algimantas Paluckas, savaitgalį pristatęs savo kūrinius Tarpdisciplininių menų kūrėjų sąjungos galerijoje “Malonioji 6″.
Šiuo adresu Žvėryne įsikūrusioje erdvėje autorius prisistato ne tik kaip dailininkas, bet ir kaip garso architektas, parodai parengęs specialią technomuzikos kompoziciją. “Malonioji 6″ kartu su A.Palucku smalsuolių laukia trečiadieniais ir šeštadieniais nuo 18 iki 20 val.
Sutapimas, bet panašius perspėjimus dėl tapybos dalija ir iš Niujorko parvykęs meno guru Kęstutis Zapkus, kurio tapybos retrospektyva atidaryta Nacionalinėje dailės galerijoje.
“Dabar fotoaparatas gali sukurti portretą, kuris bus nė kiek ne prastesnis nei kažkada nutapytas Rembrandto ar Vincento van Gogho. Taigi tapybai belieka tik labai asmeniški dalykai”, – sako jis.
Dramatiška K.Zapkaus gyvenimo pradžia (partizanų štabo viršininko šeima karui baigiantis iš Lietuvos pasitraukė į Vokietiją, kur gyveno pabėgėlių stovykloje) lėmė dramatiškus jo vėlesnės kūrybos siužetus, tačiau ne tapybos stilistiką, kuri dažnai primena per nuobodžią pamoką sąsiuvinyje paišančio vaiko fantazijas. Pirmą kartą Lietuvoje rodomos didžiaformatės K.Zapkaus drobės, atkeliavusios iš menininko dirbtuvės Niujorke.
“Turiu labai didelę dirbtuvę. Ne todėl, kad man ją kas davė: aš ją susiradau. Tuo metu Niujorke buvo daug apleistų fabrikų. Ir pas jus čia dabar tokių yra”, – užuominomis kalba sugrįžėlis.
1992 m. jis vieną semestrą dėstė Vilniaus dailės akademijoje ir kaip koks vėjas, galingai gūstelėjęs iš Vakarų, pripūtė anuometiniam lietuvių jaunimui niujorkietiškos dvasios. Pasekmes galima patyrinėti šalia, toje pačioje Nacionalinėje dailės galerijoje rodomoje trijų buvusių K.Zapkaus studentų parodoje “Šviesos”.
Du iš trijulės (Žilvinas Kempinas ir Aidas Bareikis) jau seniai patys persikraustė gyventi ir kurti į Niujorką, trečioji (Patricija Jurkšaitytė) pasiliko, bet sėkmingai galėtų save vadinti ir Olandijos dailininke, mat ten jos darbų parduota daugiau nei Lietuvoje.
Lenkijoje įsikūrusio Stasio Eidrigevičiaus gerbėjai dar gali suskubti į “Kunstkamerą” pamatyti “Pratęstų paveikslų”, gimusių iš 2011-aisiais išleisto kūrybos albumo signalinių atspaudų. Dažniausiai tokie atspaudai išėjus knygai keliauja į makulatūros krūvą, tačiau S.Eidrigevičius juos pasiliko, pratęsė pieštuku ir “inkorporavo” į naujus paveikslus. O kai kurias reprodukcijas autorius sujungė, sukurdamas jų tarpusavio dialogą. Taigi paroda išėjo savaip konceptuali ir postmodernistinė, nes joje žaidžiama savęs citavimu, dekonstravimu ir prasmių perkūrimu.
Labai panašią kūrinio ir jo fragmento santykių temą Šiuolaikinio meno centre tyrinėja Arūnas Gudaitis, stengdamasis įrodyti, kad kartais atskirai regimas fragmentas įstengia tapti savarankišku, nuo visumos nepriklausančiu meno objektu. Čia pat kitas menininkas Darius Žiūra toliau fotografuoja keistokus, kažkuo kitu mėginančius apsimesti daiktus, o skulptorius Vladas Urbanavičius ŠMC kiemelyje renčia sunkius, betoninius ir tamsių paslapčių kupinus “rezervuarus”.
Dar vienas menininkų trejetas apsistojo Šv. Jono gatvės galerijoje. Prizus pasaulio sniego skulptūrų simpoziumuose jau keletą metų šluojantys skulptoriai Danas Aleksa, Martynas Gaubas ir Kazys Venclovas pasivadino “Dream Team” ir drauge pristato savo gerokai mažesnius ir pavasario nesibaidančius kūrinius.

Malonios mirties kalneliai
Vis dėlto “skersvėjišku” radikalumu šįkart visas kitas parodas nurungia galerija “Vartai”, kurioje jaunas, šiais metais meno daktaro vardą Londono karališkajame menų koledže ginsiantis menininkas Julijonas Urbonas pristato mirties kilpas primenančius “Eutanazijos kalnelius”, leidžiančius greitai, maloniai ir įspūdingai numirti.
Žaismingos “paskutinės kelionės” atrakcionas, kurio efektyvumas pagrįstas biologijos ir fizikos dėsniais, savižudžių nestokojančioje Lietuvoje galėtų tapti šaunia verslo idėja: juk perspektyva sutikti mirtį kilpas sukančiame vagonėlyje jiems pasirodytų gerokai patrauklesnė nei kilpoje ištįsęs ar ant šaligatvio nepadoriai ištiškęs kūnas. “Eutanazijos kalnelių” bėgius galima patogiai pratęsti iki pat krematoriumo vartų ar šarvojimo salių komplekso: taip būtų sukurta papildomų darbo vietų ir galbūt netgi atsirastų galimybė gauti pradinę paramą šiam unikaliam projektui.
Tie, kurie ryžtingam eksperimentui dar nepribrendę, kol kas “Vartuose” gali išmėginti smegenis greitai “susukančią” medicininę Baranio kėdę arba pamėginti užmigti baltą urvą primenančiame, bet, kaip teigiama, miego vaizdinius reguliuojančiame “Sapnų viešbutyje”.
Na, dar smagiai pašokinėti užmetus plačiąją ant muzikos ritmu siūbuojančios “robotinės” kėdės. Visa tai – irgi jaunojo Julijono minties kūriniai, polėkiu gerokai pranokstantys gretimose salėse eksponuojamas kuklias Slovėnijoje gyvenančio ruso Vadimo Fishkino instaliacijas. Pamanykit, elektros lemputė, deganti nepaisant ištraukto iš lizdo kištuko. Arba stačiakampio trintuko šešėlis, primenantis burlaivį…
O kur kraują stingdanti mirties ir gyvybės dilema? Kur čia sūkuriuojantys būties skersvėjai?

Rudeniui įsibėgėjus parodų Vilniuje tiek, kad ne visos besutelpa į „Veido“ rengiamą dešimtuką.

Šį rudenį sostinės galerijose madinga dislokacijų kaita. Štai Savicko paveikslų galerija atsisakė ankstesnių patalpų Trakų gatvėje, o „Lietuvos aido“ galerija – atvirkščiai – persikraustė į kaimynystėje, tos pačios gatvės kiemelyje, esančias patalpas. Ir atvėrė parodą simboliniu pavadinimu „Erdvė Nr.5“, nes per aštuoniolika veiklos metų tai – jau penkta „Lietuvos aido“ galerijos pastogė. Parodos autoriai – tie patys, kurie anuomet nešė darbus į pirmąsias šios galerijos eskpozicijų sales Maironio gatvėje.
Tuo tarpu Vilniaus gatvės kiemelin sugrįžusi Savicko paveikslų galerija kviečia į architektūrine praeitimi susidomėjusio Simono Gutausko tapybos parodą „Prarasti miestai“. „Nuo mistinės Atlantidos iki Černobylio – istorijos ratas nepaliaujamai sukasi, traiškydamas ir tempdamas užmarštin viską, ką sukūrė žmonės. Sukūrė vedami tikėjimo, vedami ir gražiausių, ir baisiausių idėjų. Iš kadaise buvusių didingų pastatų, galingų inžinerinių statinių telieka griuvėsiai – kelios kolonos, konstrukcija. O intrigos, žmogiški jausmai ir silpnybės, kurios kadaise sukosi aplink statybas, nueina užmarštin“, – teigia savo parodą pristatantis autorius. Ar ne panašus ir meno kūrinių likimas?

Kas nyksta ir kas lieka

Istorinei atminčiai skirta ir Radvilų rūmuose veikianti paroda „Lietuvos sakmė“. Tiek čia, tiek išeivijoje gyvenantys menininkai turi galimybę dalyvauti konkurse menininkų ir meno mecenatų Miko J.Šileikio ir Teofilio Petraičio premijoms laimėti. Šįmet geriausiais parodos kūriniais pripažintos Romualdo Inčirausko skulptūros ir grafikės Birutės Stančikaitės darbų ciklas „Lietuviškos sakmės“.
O štai dailininkę Martą Vosyliūtę inspiravo ne premijos, o tapybos plenerai, vykę Lentvario Tiškevičių parke. Ir ypatingo atspalvio parko tvenkinių maurai: „Tokios spalvos dažų tūbelių netgi ne visados būna pirkti. Tuo metu tvenkiniai atrodo kaip į dangų žiūrinčios žalios akys“, – tvirtina menininkė, pristatydama paveikslus parodoje „Motyvas vertas grieko“. Juose atspindėta ir tai, kaip nevalyvai elgiamės su paveldėtu grožiu: senąjį parką negailestingai okupuoja automobiliai, o prie švariu vandeniu tvenkinius papildančių vamzdžių gyventojai skalbia drabužius.
Kas mūsų laukia rytoj, ką radome atėję ir paliksime po savęs? Tokius klausimus kelia ir mažosios tekstilės bienalė „Išnykti/Išlikti“, kurioje dalyvauja 125 dailininkai iš 31 pasaulio šalies. Nenuostabu, kad ir „Arkoje“ eksponuojamos miniatiūros itin skirtingos tiek stiliaus, tiek atlikimo technikos požiūriu.

Prestižinė salė – Vytauto Šerio palikimui

Iš kitą savaitę atidaromų parodų ryškiausiu įvykiu žada tapti tapytojo, skulptoriaus, poeto Vytauto Šerio (1931–2006) kūrybos retrospektyva, užimsianti didžiąją Nacionalinės dailės galerijos keičiamų ekspozicijų salę. Kuratorė Milda Žvirblytė „Veidui“ teigė, kad paskata tokiai parodai rengti tapo 80-osios dailininko gimimo ir 5-osios jo mirties metinės. Dauguma darbų į Nacionalinę galeriją atkeliauja iš V.Šerio našlės ir kitų menininko giminaičių saugomų kolekcijų, taip pat iš Lietuvos dailės muziejaus ir Vilniaus universiteto bibliotekos fondų. Ketinama eksponuoti tiek V.Šerio skulptūras, tiek įvairių laikotarpių tapybą, tik keistokų jo eilėraščių galiausiai nuspręsta atsisakyti. Užtat videomagnetofone bus galima pasiklausyti menininko draugų ir jo amžininkų pasakojimų apie drauge su V.Šeriu nugyventą laiką.

Dešimt spalio pradžios parodų Vilniuje
„Arkos“ galerijoje – tarptautinė tekstilės miniatiūrų bienalė „Išnykti/Išlikti“
„Lietuvos aido“ galerijoje – kolektyvinė paroda „Erdvė Nr. 5“
Radvilų rūmuose – Miko J.Šileikio ir Teofilio Petraičio premijų konkurso paroda „Lietuvos sakmė“
Savicko paveikslų galerijoje – Simono Gutausko tapyba „Prarasti miestai“
„Actus magnus“ – Martos Vosyliūtės „Motyvas vertas grieko“
Galerijoje „Kairė-dešinė“ – šiuolaikinė Japonijos fotografija
„Prospekto“ galerijoje – fotomenininko Stanislovo Žvirgždo jubiliejinė paroda
Medicinos bibliotekoje – fotomenininko Ričardo Dailidės retrospektyva „Nuo cenzūros – laisvės link“
Šiuolaikinio meno centre – Algimanto Kunčiaus „Kino užrašai: 1979–1984“
Vaikų ir jaunimo meno galerijoje – dailės studijos „Paletė“ retrospektyvinė paroda

Kitą savaitę pradės veikti:
Nacionalinėje dailės galerijoje – Vytauto Šerio retrospektyvinė paroda
Galerijoje „Meno niša“ – tarptautinė emalio meno bienalė
„Vartų“ galerijoje – Vidmanto Ilčiuko fotografijos

Kitos tokios solidžios lietuvių tapybos ekspozicijos, kokią savo startui subūrė sostinės Senamiestyje prieš keletą savaičių duris atvėrusi Pylimo galerija, reikėtų gerai paieškoti. Vincentas Gečas, Vladas Karatajus, Mindaugas Skudutis, Aloyzas Stasiulevičius, Leonardas Tuleikis ir dar dešimtis žinomų dailininkų pavardžių kukliai boluoja prie dviejose galerijos salėse iškabintų paveikslų.

Tai, kas neparduodama, skatina smalsumą

Įdomu, kad ekspozicija, pavadinta “Tapybos pavasariu”, sudaryta chronologiniu principu: eidami ratu, apžvelgsite lietuvių tapybos panoramą nuo šįmet amžinybėn pasitraukusio devyniasdešimt penkerių metų Algirdo Petrulio iki jaunosios kartos tapytojos trisdešimt ketverių metų Grytės Pintukaitės-Valečkienės.

Tačiau Pylimo galerijos direktorė Milda Smetonaitė, porą savaičių atidžiai stebėjusi lankytojus, padarė išvadą, kad kartos ne itin veikia meninį vilniečių skonį. “Senoliai neretai ilgiau užsibūna jaunesnių tapytojų paveikslų salėje, o studentai, priešingai, susidomėję tyrinėja vyriausiųjų meistrų darbus. Sunku iš anksto atspėti, kam kuris paveikslas labiausiai įstrigs”.

"Veido" archyvas

Pylimo galerijos atidaryme susitiko lietuvių tapybos meistrai

Aišku viena: daugiausiai lankytojų dėmesio pirmosiomis savaitėmis sulaukė du neparduodami parodos darbai. Pirmasis – tai Vincento Gečo “Nostalgija”, su kuriuo nepanoro atsisveikinti pats jau retai betapantis paveikslo autorius. Antrasis, Sigitos Maslauskaitės kurtas peizažas, naują šeimininką sau rado dar galerijos atidarymo vakarą. Dabar parduotojo vietoje kabo kitas tos pačios autorės paveikslas.

O apžvalginiai “Tapybos pavasariai” Vilniuje nuo šiol ketina tapti tradicija. “Savo “pavasarius” jau turi kino ir poezijos mėgėjai. Tai kuo blogesni tapytojai?” – klausia Pylimo galerijos direktorė.

Kaupiasi dailininkų vizitinės kortelės

Namo, kuriame įsikūrusi naujoji galerija, rūsyje rastas gotikinės miesto gynybinės sienos pamatas, matomos šaudymo angos. Istorija byloja, kad šis mūras dar XVI amžiuje saugojo Vilnių. Keičiantis sienų funkcijoms, išliko pagrindinė jų paskirtis – ginti. Tik šįsyk – tradicinę lietuvišką tapybą, kurią iš sostinės parodų erdvių agresyviai stumia įvairių užsienio fondų proteguojamas, tačiau Lietuvoje kolekcininkų dėmesio mažai sulaukiantis šiuolaikinis menas.

M.Smetonaitė neslepia, kad patys dailininkai užsukę naujon galerijon dažnai teiraujasi apie galimybes čia rengti savo parodas, eksponuoti ne tik tapybos, bet ir grafikos, keramikos ar mažosios skulptūros kūrinius. “Kol kas tikrai nieko neatsižadam ir visų menininkų vizitines korteles kruopščiai renkam į stalčių – galbūt ir jiems ateis laikas. Tačiau kryptį, kuria ketiname eiti, pirmoji ekspozicija nušvietė gana tiksliai. Jei būtume prisistatę visuomenei vieno dailininko paroda, būtų likę daugiau klaustukų”, – sako Pylimo galerijos direktorė.

Parodas galerijoje, esančioje netoli Pylimo ir Naugarduko gatvių sankryžos, žadama keisti kas keturias–šešias savaites. Jau žinomas ir “Tapybos pavasarį” šio mėnesio pabaigoje pakeisiančios parodos autorius, tačiau apie jį viešai bus pranešta tik šią savaitę.

Gegužės dailės parodos Vilniuje

• Galerija “Actus magnus” – Mikalojus Vilutis. “Kalbėjimas”

• Galerija “Akademija” – Mindaugas Skudutis. “Bokšto gatvės paveikslai”

• Galerija “Arka” – Alicija Zimnickaitė. “100% organic”; Lina Beržanskytė-Trembo. “Bundanti”

• “Lietuvos aido” galerija – Virginijus Viningas. “Improviza”

• Nacionalinė dailės galerija – Povilas Ričardas Vaitiekūnas. “Tapyba. Piešiniai”