Kiek lygūs iš tiesų gali būti vyras ir moteris, kur yra jų lygybės riba? Tai klausimas, į kurį atsakymo kol kas nežino net patys švedai, nors Švedija pagal lyčių lygybę – viena pirmaujančių šalių pasaulyje. Užtat švedai įsitikinę, kad lygybė atsiperka, štai kodėl jai skiria tokį didelį dėmesį.

Lapkričio vidurys, Stokholmas, nerudeniškai saulėta popietė. Puiki diena pasivaikščioti, tačiau daugumai švedų dabar ne tai rūpi: dar tik trečiadienis, tad sostinės centre, kupiname kostiumuotų skubančių žmonių, tvyro labai darbinga nuotaika.
Vilniuje tokią dieną pamatytum daugybę kūdikių vežimėlius stumiančių mamų, kurioms dar nereikia niekur skubėti. Stokholmas ne išimtis: čia vežimėlių ir vaikų gatvėse, parkuose bei žaidimų aikštelėse matyti maždaug tris kartus daugiau nei Vilniuje, bet šalia jų – nebūtinai mamos. Dauguma esame girdėję, kad Švedijoje yra vienas aukščiausių tėčių, einančių vaikų priežiūros atostogų, rodiklių, o nuvykus į Stokholmą belieka pripažinti: švedai tikrai nemeluoja.
„Kai kas stebisi: kiek jūs, švedai, turite gėjų auklių! Bet ne auklės, o patys tėčiai stumia vežimėlius Švedijoje“, – Stokholme viešėjusiai Europos žurnalistų grupei sakė šalies valstybės sekretorė lyčių lygybės klausimais Maria Arnholm.
Iš tikrųjų niekur kitur, išskyrus gal tik Islandiją, nepamatysi tiek daug tėčių su kūdikiais ir mažais vaikais, kaip Švedijoje. Eiti tėvystės atostogų čia yra norma ir į jokį vyrą, būnantį su vaiku, kol žmona dirba, kad ir kokias pareigas jis eitų, Švedijoje dėl to nežiūrės kreivai. Nors reikia pripažinti, kad tam tikrų profesijų atstovai, tarkime, aukščiausio lygio įmonių vadovai, net ir tokioje iki tobulumo lygių galimybių šalyje tėvystės atostogų beveik neina.
Stokholmo centre pakalbiname vieną tėtį, einantį su dviem mažametėmis dukromis. 36-erių Paras Turessonas, mokytojas, mielai sutinka pasikalbėti. Jis pasakoja, kad auginant dukras Linneą (3,5 m.) ir Clementiną (2 m.) jis tėvystės atostogų buvo išėjęs dvejus metus. P.Turessonas mano, kad tiek vyras, tiek moteris turi tolygiai užsiimti vaikų priežiūra, tačiau sutinka, jog tai priklauso nuo kiekvienos šeimos individualių aplinkybių ir konkrečių profesijų. Tai yra mokytojui išeiti tėvystės atostogų kur kas paprasčiau nei kokiam verslininkui, ant kurio pečių laikosi visa įmonė.

Keičiasi kartos, keičiasi tradicijos
Švedai jau daug pasiekė laužydami stereotipus – 2011 m. moterys ir vyrai šalyje panaudojo atitinkamai 76 ir 24 proc. vaiko priežiūros atostogoms skirtų dienų (Lietuvoje 2011 m. vaiko priežiūros atostogų, iki vaikui sukaks 1–2 metai, išėję vyrai sudarė 7 proc.), vyrų, liekančių rūpintis vaikais, kasmet keliais procentais padaugėja, nors patys švedai tokiu rodikliu dar anaiptol nėra patenkinti. Kaip ir tuo, kad moterys ir toliau namie atlieka daugiau buities darbų bei kur kas dažniau lieka slaugyti sergančių vaikų, be to, palyginti su vyrais, ne tik gerokai rečiau užima vadovaujamas pareigas, bet ir uždirba mažiau.
Tiesa, visi šie rodikliai Švedijoje kur kas geresni nei kitose šalyse, bet vis tiek akivaizdu, kad keisti nusistovėjusias tradicijas net ir tokiai turtingai bei jau du šimtus metų karų išvengusiai valstybei nėra paprasta. Kita vertus, čia ir kyla klausimas, kur yra toji vyrų ir moterų lygybės riba ir kaip toli iki jos švedams dar liko eiti.
„Mano vyras yra visiškai kitoks tėvas ir vyras, nei buvo mano tėvas. O mūsų sūnus bus dar kitoks. Per pastarąsias kartas gyvenimas labai stipriai pasikeitė. Smagu būti šios evoliucijos dalimi, nors gaila, kad pokyčiai nevyksta taip greitai, kaip norėtųsi”, – sakė Švedijos valstybės sekretorė M.Arnholm.
Švedijos socialinio draudimo agentūros ekspertas Niklas Lofgrenas taip pat primena, kad prieš daugiau nei tris dešimtmečius atsiradus tėvystės pašalpoms ir švedų vyrai nenorėjo likti namie prižiūrėti vaikų. Pavyzdžiui, dar 1974 m. pradėjus teikti tokias pašalpas vyrai tokią galimybę visiškai ignoravo, tačiau vėliau požiūris keitėsi: vyrų, panaudojusių vaiko priežiūros atostogas, nuo 5 proc. 1980 m. pagausėjo iki 12 proc. 2000 m. ir galiausiai iki 24 proc. 2011-aisiais. Vien per pastaruosius šešerius metus vyrų, einančių tėvystės atostogų, šalyje padaugėjo 4 proc., tad švedai įsitikinę, jog tai dar tikrai ne riba.
Švedijos šeimose per pastaruosius kelis dešimtmečius smarkiai kito ir dalijimasis buities darbais: naujausiais duomenimis, švedės moterys nemokamam darbui (taip įvardijami buities darbai namie, vaikų priežiūra ir kt.) skiria vidutiniškai 26 valandas, o vyrai – vidutiniškai 21 val. Per dvidešimt metų standartinės moters buities darbai Švedijoje paprastą dieną sutrumpėjo daugiau nei viena valanda, o vyrų pailgėjo, tiesa, kol kas vidutiniškai tik aštuoniomis minutėmis per dieną. Taigi statistinis skirtumas tarp vyrų ir moters darbo namuose net ir Švedijoje išlieka maždaug penkios valandos per savaitę moterų nenaudai, ir čia riba, švedų nuomone, taip pat toli gražu dar nepasiekta.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2012-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje

Europos nekilnojamojo turto sektoriuje jaučiamas neužtikrintumas ir pirmenybė teikiama potencialiai saugesnėms rinkoms, o ne sparčiai augantiems centrams.

Taip pat investicijos į alternatyvius nekilnojamojo turto projektus traukia dėmesį kaip alternatyva tradicinėms nekilnojamojo turto rūšims. Taip teigiama „PwC“ kartu su „Urban Land Institute“ atlikto tyrimo ataskaitoje „Nekilnojamojo turto tendencijos Europoje 2012 m.“ (angl. Emerging Trends in Real Estate® Europe 2012).

Tyrimo duomenimis, šių metų perspektyvos priklausys nuo esamų reguliacinių priemonių poveikio bankams išduodant paskolas ir nuo finansų rinkų reakcijos į valstybių skolų problemas. Prognozuojama, jog šiais metais bankų politika gali apsunkinti nekilnojamojo turto finansavimą. Bankų įsiskolinimo mažinimas gali lemti laisvo kapitalo paskoloms nepakankamumą, paskolų brangimą ir trumpesnį grąžinimo terminą, dėl to atsirastų būtinybė ieškoti alternatyvių finansavimo šaltinių.

Tyrimas parodė, jog šiais metais pastebimas bendras respondentų pesimizmas dėl galimybės gauti paskolą, o niūriausiai iš visų nusiteikę patys kreditoriai. Tik 6 proc. jų viliasi, kad galimybė suteikti paskolas išliks tokia pati kaip ir 2011 metais, tuo tarpu 42 proc. kreditorių tikisi, kad galimybė suteikti paskolas bus šiek tiek mažesnė ir net 52 proc. mano, kad šiemet suteikti paskolas bus ženkliai sunkiau.

„Situacija, kai sunku gauti paskolas, gali sukurti naujas galimybes, ypač nuosavo kapitalo turintiems investuotojams, kurie neturi poreikio skolintis, bei naujai į rinką ateinantiems paskolų teikėjams“, – teigia „PwC“ vadovaujantysis partneris Lietuvoje Chris Butler.

Respondentų požiūris į nuosavo kapitalo pasiūlą yra kur kas pozityvesnis. Geriausiai nuteikiantis yra institucinių investuotojų vertinimas – net 65 proc. jų mano, kad nuosavo kapitalo pasiūla bus šiek tiek didesnė, o dar 10 proc. respondentų įsitikinę, kad nuosavo kapitalo pasiūla bus žymiai didesnė.

Tyrimo ataskaita rodo, jog 2012 m. bus ieškoma naujų galimybių tiek ilgalaikėms, tiek trumpalaikėms alternatyvioms investicijoms.

Ilgalaikiam specializuotam investavimui rekomenduojama rinktis augančius šių dienų verslus (pvz. saulės energijos parkus, vėjo jėgainių parkus), taip pat investicijas, užtikrinančias stabilų pajamų srautą (pvz. sveikatos apsaugos, ligoninių bei duomenų centrus).

Tuo tarpu trumpalaikėms investicijoms rekomenduojama rinktis didžiųjų miestų prestižinių rajonų pakraščiuose esančius pastatus, kuriems reikalingas atnaujinimas, namus ekonomiškai stabilesnėse užsienio šalyse, kurie gali būti perparduodami turtingiems asmenims iš ekonominių sunkumų kamuojamų valstybių, ar pigius viešbučius.

Remiantis tyrimo ataskaita, šiais metais investuotojai ir toliau strategiškai vengs koncentruotis ties viena šalimi, miestu arba ūkio sektoriumi. Investicijos į nekilnojamąjį turtą sumažėjo beveik pusėje Europos miestų, lyginant su praėjusiais metais, įskaitant pagrindines rinkas, tokias kaip Londonas, Frankfurtas, Kopenhaga, Madridas ir Roma. Patraukliausiai apklausoje vertinami miestai, įsikūrę Vakarų ir Šiaurės Europoje arba augančiuose regionuose Rytų Europoje.

Penkios patraukliausios rinkos Europoje:

Stambulas jau antrus metus iš eilė išrenkamas patraukliausia rinka investicijoms ir plėtrai. Jo populiarumo priežastis – ekonominio augimo perspektyvos ir patraukli demografinė padėtis. Be to, Turkijos mažmeninė prekyba turi ypač didelį potencialą plėstis dėl vartojimo augimo ir didžiųjų tarptautinių kompanijų antplūdžio.

Miunchenas, kuriame vyrauja mažiausias nedarbo lygis visoje Vokietijoje. Pastebėta, kad Miuncheno ekonomika sunkmečio laikotarpiu išliko stabili, todėl jis vertinamas kaip saugi ir patvari rinka, stabilesnė nei Frankfurtas.

Varšuva, kuri yra labiau vertinama užsienio nei vietinių investuotojų. Investuotojai mato didėjančią miesto kaip finansinio Rytų Europos centro reikšmę su besiplečiančiu verslo pastatų sektoriumi. Gerai vertinamas ir Varšuvos mažmeninės prekybos sektorius, nes jis pritraukė tarptautinių prekybos tinklų ir numatoma, jog šis sektorius išliks stabilus ir ateityje.

Berlynas yra vertinamas kaip viena patraukliausių rinkų investicijoms į gyvenamąjį būstą. Berlynas kaip ir Miunchenas laikomas stabilia ir saugia rinka.

Stokholmas investuotojų yra išrinktas kaip vienas saugiausių miestų investuotojams.

Stokholmas ir Švedija maloniai nustebino investuotojus stipria ekonomika sunkmečio laikotarpiu. Stokholmo nekilnojamojo turto rinka laikoma viena stipriausių rinkų Europoje dėl geros viešojo sektoriaus finansų būklės ir tvirtos, eksportu paremtos ekonomikos.

Kitos vyraujančios tendencijos:

82 proc. respondentų Rusijoje šiais metais planuoja daugiau kapitalo investuoti į nekilnojamą turtą, o 75 proc. tikisi pelno iš šių investicijų padidėjimo.

Londono patrauklumas pagal naujas ir esamas investicijas bei nekilnojamojo turto vystymą nukrito. Respondentai yra susirūpinę dėl sunkumų įgyjant turtą, didelės konkurencijos ir „išpūstų“ kainų.

Tikėtina, jog nedaugelyje iš 27 apklausoje analizuotų rinkų investicijos į nekilnojamąjį turtą didės. Respondentai daugiausia investuoti planuoja Berlyne, Hamburge, Stambule, Londone, Maskvoje, Miunchene ir Stokholme, tačiau prognozuojama, jog nepaisant didėsiančių investicijų, turto vertė ir nuomos kainos šiose rinkose turėtų išlikti pastovios.

Europiečiai sutrikę: kur šiandien apsimoka investuoti savo santaupas? Į akcijas, obligacijas, nekilnojamąjį turtą? Ar palikti kaip indėlius bankuose? Įvairiais anksčiau siūlytais būdais žmonės per krizę nusivylė, tad gal atsirado naujų alternatyvų? Kaip pinigus nuo infliacijos saugo turtingi žmonės, tarkime, arabų šeichai? Visus šiuos klausimus uždavėme trijų skirtingų sričių ekspertams.
Kokias investavimo klaidas parodė pastaroji krizė ir kur šiandien verta laikyti savo sutaupytus pinigus, kad juos kuo mažiau graužtų infliacija? Nuo to pradėjome pokalbį su Finansų analitikų asociacijos vadovu Mindaugu Vaičiuliu.

M.V.: Pagrindinė pastarosios krizės pamoka investuotojams – prieš investuojant pinigus, ypač pasiskolintus, svarbu gerai įvertinti visus variantus. Mano nuomone, viena prasčiausių investicijų – nekilnojamasis turtas. Krizė parodė, kad nekilnojamojo turto likvidumas – itin mažas: kainos nukrito, bet turtą parduoti vis tiek sunku. Todėl prieš investuojant būtina įvertinti asmeninius tikslus – kokiam laikui žmogus gali investuoti pinigus. Jei sukauptų pinigų prireiks greitai. po metų ar trejų, tuomet derėtų rinktis obligacijas; jei maždaug po trejų–penkerių, tuomet jau galima investuoti ir į akcijas.
Kitas žingsnis, kurį vėlgi reikia gerai apgalvoti, – ką dėti į investicinį portfelį. Jei pinigai investuojami ilgesniam laikui, galima rinktis ir rizikingesnes investicijas, nes, nepaisant trumpalaikių svyravimų ar nuosmukių, per ilgesnį laiką grąža bus didesnė.
Pastaruoju metu populiarėja investicijos į žaliavas, tarkime, auksą. Bet šiaip jau žaliavos turėtų sudaryti nedidelę investicinio portfelio dalį. Nepaisant to, kad pastarąjį dešimtmetį auksas brango, tai nesitęs iki begalybės. Taigi, nors kartais pristatoma, esą investavimas į auksą duoda garantuotą uždarbį, iš tikrųjų nėra visai taip: investuoti į auksą taip pat rizikinga ir jo kaina taip pat gali kristi.
Į auksą galima investuoti dvejopai. Pirmiausia – perkant aukso luitus, bet tokiu atveju kyla saugojimo problema, tai kainuoja, pagaliau seife gulintis auksas neduoda pajamų. O tam, kad investicija kompensuotų įsigijimo ir saugojimo išlaidas, jos kaina turi didėti. Todėl vertingiau investuoti į finansines priemones, susietas su auksu. Biržose prekiaujama vertybiniais popieriais, kurių kainos yra susietos su įvairiomis žaliavomis: auksu, kitais brangiaisiais ir pramoniniais metalais, žemės ūkio kultūromis.
VEIDAS: Bet po pastarosios krizės, po finansų piramidžių žlugimo žmonės bijo pirkti akcijas ar obligacijas. Juk tokie sprendimai nieku pavertė netgi tokių apsukrių verslininkų, kaip Antanas Bosas, pinigus.
M.V.: Pirma taisyklė nepatyrusiems investuotojams: neinvestuoti skolintų pinigų. Minėto verslininko bėda ta, kad didžioji dalis investuotų pinigų buvo skolinti.
Kita vertus, obligacija yra pavadinimas, už kurio gali slėptis ir gana didelė rizika. To paties “Snoro” banko obligacijos irgi neišpirktos, nes obligacijos nėra draudžiamos indėlių draudimu.
Visada reikia galvoti, ką perki, ir skaidyti riziką, įsigyjant skirtingų investicinių produktų. Be to, galbūt pirkti ne atskirą obligaciją, o obligacijų fondą. O jų yra įvairių. Taip atskiros bendrovės problemos, netgi jei konkreti bendrovė bankrutuotų, paskęstų bendroje masėje. Tarkime, jeigu obligacijų fondas uždirbtų 5 proc. ir bankrutuotų viena bendrovė, kurioje investuota 1 proc. lėšų, tai rezultatas vis tiek būtų teigiamas – 4 proc. pelno. O jei už skolintus pinigus perkama viena banko struktūrinė obligacija, kurios vertė priklauso nuo banko akcijų brangimo, tai labai sunku tikėtis pelno.
Iš tikrųjų, siūlytojų pirkti investicinius produktus yra pačių įvairiausių, bet prieš investuojant vis dėlto derėtų pasikonsultuoti mažiausiai su dviem ekspertais, tarkime, banko ir maklerių įmonės, ką jie siūlo pirkti, ir padaryti savas išvadas. Investuotojas pats turi domėtis, ką perka.
VEIDAS: Jūsų nuomone, kaip protingiausia investuoti, atsižvelgiant į turimų pinigų sumos dydį?
M.V.: Jei investuojama iki 10 tūkst. Lt, tada geriausia pasirinkti keletą akcijų fondų – jie automatiškai išskaidomi. Jei tokią sumą galima investuoti ilgesniam laikui, tada verta rinktis du tris didesnės rizikos akcijų fondus. Jeigu investuojama trumpesniam laikui, tuomet derėtų rinktis tarp akcijų fondų ir obligacijų fondų.
Toliau kuo didesnė suma, tuo daugiau galima diversifikuoti investicijas: tiek investuojant į fondus, tiek dalį lėšų nukreipiant į atskirus portfelius – akcijų, obligacijų ar žaliavų. Tiesa, į žaliavas verta investuoti tik labai dideles sumas, o nedideles ar vidutines verčiau investuoti ne į atskirą žaliavą, o į su žaliavomis susietus fondus.
Labai didelės sumos, pavyzdžiui, 1 mln. Lt ir daugiau, jau suteikia daugiau galimybių. Tarkime, brangus nekilnojamasis turtas gali būti investicija. Bet vėlgi klausimas, iš kokių lėšų į jį bus investuojama: laisvų savų ar skolintų. Antruoju atveju rizika didelė, nes reikia galvoti, ar kainų kilimas kompensuos palūkanas per artimiausius penkerius ar dešimt metų. Jei infliacija būtų didelė, tuomet kompensuotų, kitu atveju – ne. Taigi kas turi dideles laisvų pinigų sumas, tas net ir Lietuvoje gali neblogai investuoti į nekilnojamąjį turtą, bet tokiu atveju verta samdyti konsultantą ar brokerį, kuris ieškotų galimybių.
Turint didelę pinigų sumą yra galimybės investuoti ir į privataus kapitalo fondus, kurie perka biržoje nekotiruojamų uždarųjų akcinių bendrovių akcijas. Tiesa, investavus į privataus kapitalo fondus bus apribotos galimybės greitai atsiimti investuotas lėšas. Iš šių fondų pinigus galima atsiimti tik po penkerių–septynerių metų, kai fondas būna išformuojamas.
VEIDAS: O kur šiuo metų rizikingiausia investuoti?
M.V.: Mano manymu, atsargiau derėtų investuoti ar bent jau riboti investicijas į finansų sektorių. Šis sektorius yra didesnės rizikos, ypač jei situacija dėl kažkokių priežasčių pablogėtų.
Kur dar neverta investuoti? Ogi į didžiausio patikimumo obligacijas, pavyzdžiui, į Vokietijos ar JAV vyriausybių, nes jos siūlo labai mažas palūkanas. Mat jei infliacija padidėtų, tai tos palūkanos nekompensuotų net infliacijos. Beje, Lietuvos Vyriausybės obligacijos jau ir šiandien nekompensuoja infliacijos.

Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidentas Robertas Dargis

VEIDAS: Jūsų vertinimu, kur šiandien verta laikyti savo sutaupytus pinigus?
R.D.: Turimų laisvų pinigų investavimas arba neinvestavimas priklauso nuo įdedamų pinigų kiekio ir kaip greitai žmogus nori juos atgauti. Tarkime, akcijos, palyginti su nekilnojamuoju turtu, labiau banguoja, bet akcijas galima greičiau parduoti ir atsiimti pinigus. Vis dėlto nekilnojamojo turto, kaip investicijos, irgi negalima nurašyti, nes yra neblogų objektų, kurie garantuoja pajamas. Aišku, tam reikia įdėti darbo.
Jei kalbėsime apie galimybę investuoti mažas sumas, iki dešimties tūkstančių litų, manyčiau, kad čia daug eksperimentuoti nereikia: geriausia susirasti patikimą banką ir jame pasidėti indėlį.
Turint daugiau laisvų pinigų – nuo 50 iki 100 tūkst. Lt, jau galima ieškoti palankių investicijų rinkų ir diversifikuoti krepšelį. Į nekilnojamojo turto rinką su tokiomis sumomis irgi galima ateiti, ypač jei dar yra galimybių šiek tiek pasiskolinti ir įsigyti geresnį objektą. Tiesa, prieš įsigyjant reikia pagalvoti, kaip greitai gali prireikti pinigų, nes nekilnojamojo turto greitai parduoti be nuostolių neįmanoma, o kartu skaičiuoti, kiek gausi pajamų iš nuomos.
Tačiau manyti, kad nekilnojamasis turtas dar pabrangs ir taip bus galima uždirbti, – neverta. Laikai, kai nekilnojamojo turto kainos kilo, jau praeity ir greitai šitai nebepasikartos. Todėl dera atsiminti, kad investuojant į nekilnojamąjį turtą uždirbti bus galima tik iš nuomos, o ne iš pardavimo.
Turint daugiau kaip 500 tūkst. ar 1 mln. Lt laisvų pinigų, galima tiek žvalgytis į akcijų rinkas, tiek gauti gerų pasiūlymų iš nekilnojamojo turto rinkos. Dėl krizės grąža iš nekilnojamojo turto labai padidėjo – čia galima uždirbti net 8–10 proc. Aišku, nekilnojamojo turto rinka taip pat dar gali subanguoti, bet įsigytas toks turtas neprapuls.
VEIDAS: Profesionalūs investuotojai investavimą į nekilnojamąjį turtą vadina prasčiausia investicija, kurios trumparegiškumą geriausiai atskleidė pastaroji krizė.
R.D.: Tuomet jiems reikėtų priminti, kas vyko akcijų rinkose. Dalis mano pažįstamų, investavusių į akcijas, prarado nuo 60 iki 70 proc. visų pinigų. Investavusieji į nekilnojamąjį turtą tokių praradimų nepatyrė. Gal tik tie, kurie investavo į žemės sklypus.
Dar vienas veiksnys, lemsiantis nekilnojamojo turto ateitį, – prastėjanti demografinė padėtis. Mūsų mažėja, taigi dalis žemės sklypų, įsigytų siekiant juos brangiau parduoti NT plėtotojams, niekados nebus nupirkti ir užstatyti, nebent bus parduoti mažesne, nei įsigyta, kaina.
Bet žmonės, kurie investavo į parduotuves, prekybos centrus, kitus didelius nekilnojamojo turto objektus, prarado palyginti nedaug. Nuomojami šie objektai visada duoda didesnes ar mažesnes pajamas. Aš pats irgi nemažai investavau tiek į žemę, tiek į gyvenamąją statybą, tiek į įvairius kitus statinius ir šie mūsų įmonei padėjo išgyventi. Jei mes nebūtume turėję tų statinių, manau, daug sunkiau būtume pergyvenę krizę. Toks investuotų pinigų diversifikavimas mums leido išgyventi.
Beje, dabar esu Kanuose, kur vyksta didžiausias Europoje nekilnojamojo turto sektoriaus forumas, ir pagrindinė čia skambanti mintis, kad greito pabrangimo laikai praėjo.
Aišku viena, kad krizė paveikė visus: investuotojus ne tik į nekilnojamąjį turtą, bet ir į visą akcijų rinką, nesvarbu ar tai bankų akcijos, ar išvestiniai vertybiniai popieriai, ar valstybių vertybiniai popieriai, kurie anksčiau laikyti saugiausia investicija. Štai žvilgtelėkime į Graikiją: taip, jos vertybinių popierių pajamingumas kyla, bet kartu aiškėja, kad bus nurašyta pusė visų skolų. Vadinasi, jei investavote į Graikijos vertybinius popierius 100 tūkst., tai realiai gausite tik 50 tūkst. Lt.
VEIDAS: O kiek jūs pats praradote pinigų akcijų rinkose?
R.D.: Aš esu aktyvus statybų vystytojas, todėl investavau tik čia, neturėjau jokių kitų akcijų ar obligacijų. Bet mano patirti nuostoliai yra milžiniški, milijoniniai. Tačiau nieko nepadarysi: yra pakilimų, yra ir kritimų. Mums pavyko susitarti su bankais dėl paskolų mokėjimo grafikų pakeitimo. Per krizę mokėjome bankams tik palūkanas, bet viliuosi, kad per artimiausius dvejus trejus metus jau visiškai atsitiesime, ir nors į prieškrizinį lygį sugrįžti nepavyks, dirbsime pelningai.
O į akcijas aš neinvestavau, nes man tai nerūpėjo. Aš laikausi nuostatos ir visiems patarčiau: jei pats gali savo pinigus protingai investuoti ir dauginti, investuok juos tik į savo verslą. Tai geriausia investicija.
Manau, kad turint net 10–20 tūkst. Lt jau galima pačiam pradėti verslą. Aišku, su tokiais pinigais gamyklos nepastatysi, bet pradėti paslaugų verslą tikrai galima. Tai liudija mano pusseserės kirpėjos pavyzdys: ji pradėjo nuo samdinės, užsidirbo pinigų, atidarė savo kirpyklėlę, vėliau pradėjo samdyti kitas kirpėjas, o dabar jau nebeišsitenka vienoje kirpykloje, plečia tinklą, samdo daugiau darbuotojų. Visada bet kokį verslą galima padaryti geriau, talentingiau, kūrybingiau, nei daro konkurentai. Tik nereikia bijoti.

Banko “Nordea” ekonomistas Žilvinas Mauricas

VEIDAS: Jūsų vertinimu, kur šiandien verta laikyti savo sutaupytus pinigus?
Ž.M.: Pasaulio ekonomikoje vyksta du vienas kitam prieštaraujantys procesai: ekonomika vis dar neatsigauna po didžiosios depresijos ir tebėra daug baimių, kad pernykštis atsigavimas gali vėl lėtėti ir bus vėl nugrimzta į recesiją. Naują kritimą gali išprovokuoti naftos kainos, JAV problemos ir kai kurių ES šalių nemokumas. Kita vertus, daugelio pasaulio valstybių vyriausybės ir ypač centriniai bankai didina pinigų kiekį rinkoje, o tai reiškia, kad mūsų santaupos nuvertėja.
Dėl šitų nepalankų veiksnių visiškai nepalanku investuoti į rizikingus aktyvus, tarkime, akcijas, nes jei ekonomika vėl nugrims į recesiją, akcijos neteks vertės. Taip pat gerokai reikėtų pagalvoti prieš investuojant į žaliavas, kurių kainos dabar ganėtinai didelės: taip, vieną mėnesį galima išlošti 20 proc., bet kitą – daug pralošti.
Iš tikrųjų, kai ekonomika yra tik pačioje pakilimo stadijos pradžioje, tada pats geriausias laikas rasti gerą idėją ir pradėti savo verslą. Šiandien vartojimo ir nekilnojamojo turto kainų burbulai jau praėję ir verslas gali kvėpuoti: bankai itin palankiomis sąlygomis kredituoja verslą. Jei žiūrėtume į kelių šimtų metų kredito institucijų istoriją skaičiuojančias Švediją ar Didžiąją Britaniją, matytume, kad tokių žemų palūkanų normų, kaip dabar, nebuvo pastaruosius 150 metų. Taigi dabar pats laikas ryžtis pradėti savo verslą.
Dar vienas geras produktas – investavimas į akcijų indeksus, susietus su obligacijomis. Jo esmė ta, kad jis leidžia džiaugtis nauda tada, kai akcijos kyla, bet riboja patiriamus nuostolius, kai jų vertė krinta. Blogiausiu atveju investuotojas atsiima tai, ką buvo investavęs. Tai geras produktas: jis laimi prieš kojinę rezultatu 2 : 0.
Šiaip jau kuo investuotojas neprofesionalesnis, tuo labiau turi diversifikuoti savo pinigus. Jei jau perka įmonių akcijų, tai tegul perka ne vienos, o bent dešimties skirtingų įmonių akcijų ar obligacijų, tada nuostolis nebus toks skaudus.
O skaudžiausia visuomet būna tiems, kurie pinigus skolinasi iš bankų ir juos investuoja į rizikingus vertybinius popierius. Ir apskritai investicijos skolintais pinigais į akcijų rinkas net nevadintinos investicija – tai elementari spekuliacija.
VEIDAS: O kiek tiesos, kad prasčiausia investicija dabar – nekilnojamasis turtas?
Ž.M.: Nesakyčiau, kad tai rizikingiausia ar prasčiausia investicija. Tarkime, per krizę naftos kaina nukrito nuo 140 iki 40 JAV dolerių už barelį (arba keturis kartus), o nekilnojamojo turto kainos krito tik apie 40–50 proc. Vadinasi, tai nebuvo toks didelis kritimas. Todėl sakyti, kad nekilnojamasis turtas yra rizikingiausia investicija, nederėtų. Tačiau faktas, kad nekilnojamasis turtas – nelikvidi investicija: kritus naftos kainai, akcijas galima greit parduoti, o nekilnojamojo turto rinka kartais visai merdi, nes nėra pirkėjų.
Vis dėlto nereikia pamiršti, kad nekilnojamasis turtas pirmiausia turi būti vertinamas ne pagal pajamas, kiek galima uždirbti jį perpardavus ateityje, o kiek galima gauti naudos iš nuomos. Jei perki turtą už 300 tūkst., bet per metus iš nuomos uždirbi 15 tūkst., vadinasi gauni 5 proc. metinės grąžos, ir tai yra geriau, nei padėti pinigus į banką.

Šiandien atrodo, kad nanotechnologijos niekam neberūpi, o juk prieš kelerius metus apie jas tiek daug kalbėta. Tad kaip šiandien naudojamasi šios mokslo srities laimėjimais?

Prieš gerą dešimtmetį pasaulyje prasidėjo tikra nanotechnologijų aušra – mokslininkai daug kalbėjo apie fantastines ateities perspektyvas ir lengvai gaudavo finansavimą moksliniams tyrimams atlikti. Verslininkai trynė rankas, įsivaizduodami, kaip šios srities laimėjimus bus galima panaudoti komerciniams tikslams, o investuotojai lengva ranka duodavo pinigų bendrovėms, jei tik jų veikloje būdavo paminėtas žodelis „nano“.

Tačiau šiandien atrodo, kad visas susidomėjimas kažkur pradingęs, o apie nanotechnologijas retai ir beišgirsi. Tai nestebina, mat šioje srityje kol kas neįvyko ypač ryškių atradimų, nepadaugėjo ir technologijos panaudojimo galimybių. Laimei, viešoji nuomonė ir populiarumas turi mažai ką bendro su technologijų teikiama nauda, mat ne tokie ryškūs nanotechnologijų panaudojimo būdai vis dėlto po truputį žengia į mūsų kasdienybę.

Štai, pavyzdžiui, jau šiandien Lietuvoje už gan padorią kainą galima nusipirkti specialių priemonių, kuriomis padengus bet kokius paviršius namuose vėliau juos valyti reikės rečiau ir tai daryti bus daug lengviau. O gaminant kosmetiką biologinės kilmės sudedamosios dalys vis dažniau keičiamos nanodalelėmis.

Tad tikriausiai vertėtų išsiaiškinti, ką reiškia tas magiškas žodelis „nano“, kaip juo papuoštos technologijos keičia kasdienį gyvenimą ir ką šiandien mums pranašauja mokslas.

Ilga nanotechnologijų istorija

Nanotechnologijos tik skamba paslaptingai, o iš tikrųjų jas perprasti nesunku. Žodis „nano“, kilęs iš graikų kalbos, reiškia „mažas“, ir šis mokslas tyrinėja būdus, kaip bet kokią medžiagą susmulkinti į ypač mažas daleles ar struktūras – vadinamąsias nanodaleles. Jos itin mažos – vidutiniškai skersmuo gali siekti vos keliolika ar kelis nanometrus (vieną milimetrą sudaro milijonas nanometrų). Tarkim, žmogaus plaukas už nanodaleles didesnis beveik šimtą tūkstančių kartų – jas sudaro vos keli medžiagos atomai ar molekulės. Susmulkintos iki tokio dydžio gabalėlių, kai kurios medžiagos įgauna naujų savybių, kurios tikriausiai pradžiugintų ne vieną alchemiką: pavyzdžiui, varis tampa skaidrus, o auksas – tirpus.

Pirmą kartą apie tokias mažas struktūras 1959 m. prabilo žymus fizikas profesorius Richardas Feynmanas. Jis teigė, kad fizikos dėsniai nedraudžia kurti tokių mažų dalelių, kurių dydis prilygtų molekulės ar atomo dydžiui, ir kad ateityje mokslininkai sukurs tokius mažus robotus, galinčius gaminti pačius save. Ši idėja skambėjo lyg iš mokslinės fantastikos romano, ir iš tiesų 1964 m. žymus lenkų fantastas Stanislawas Lemas apie tokius robotus parašė romaną „Nenugalimasis“. Beje, nanorobotų, galinčių būti įšvirkštų į žmogaus kūną ir gydančių tik ligos pažeistas ląsteles, idėja nėra užgesusi – šią sritį tiria nanomedicinos mokslas.

Įdomu, kad šiai moderniai mokslo sričiai gali būti ir daugiau nei 2 tūkst. metų. „Nanotechnologijų pamatą padėjo senovės egiptiečiai, kurie išmoko gamindami stiklą į jį primaišyti labai susmulkintų aukso dalelių ir taip suteikti jam norimą atspalvį“, – aiškina habilituotas mokslų daktaras profesorius Steponas Ašmontas.

R.Feynmano idėja patraukė daugelį mokslininkų, tarp kurių žinomiausias Ericas Drexleris, – 1986 m. jis ir išpopuliarino nanotechnologijų terminą. Tačiau ryškesni žingsniai šiame moksle žengti tik tada, kai buvo išrastas atominės jėgos mikroskopas, fizikams leidęs savo akimis pamatyti atomus. Ir jau 1989 m. fizikas Donas Eigleris pademonstravo, ką gali nanotechnologijos, iš atskirų atomų sudėliodamas žodelį IBM.

1996 m. į šią sritį pradėjo investuoti JAV kosmoso tyrimų agentūra NASA, 1997-aisiais buvo įkurta pirmoji nanotechnologijomis užsiimanti bendrovė „Zyvex“, o 2000-aisiais prezidento Billo Clintono administracija skyrė pusę milijardo dolerių įvairiems nanotechnologijų projektams.

Vėliau kilęs investuotojų ir verslo atstovų susidomėjimas buvo toks didelis, kad 2005 m. net prabilta apie besiformuojantį nanotechnologijų burbulą. Timas Harperis, Didžiojoje Britanijoje veikiančios nanotechnologijų bendrovės „Cientifica“ vadovas, šiandien skaičiuoja, kad per tą laikotarpį nereikšmingiems eksperimentams iššvaistyta apie 300 mln. dolerių.

Šiandien tiek daug apie nanotechnologijas nėra kalbama ne tik dėl to, kad nepavyko atlikti ypač ryškių atradimų, bet ir dėl to, kad ši technologija gan stipriai susipynė su kitomis mokslo sritimis, pavyzdžiui, elektronika ar biomedicina. Štai šiandien naujausiuose procesoriuose, kurie montuojami kiekviename namų kompiuteryje, veikiantys tranzistoriai yra šiek tiek didesni nei 22 nanometrai. Tai labai svarbu – kuo mažesni tranzistoriai, tuo daugiau jų telpa procesoriuje ir tuo galingesnis jis tampa. Mokslinėse laboratorijose šiandien jau įmanoma silicyje „išraižyti“ net 16 nanometrų struktūras.

Kur šiandien galima rasti nanodalelių

Šiandien nanotechnologijos labiausiai padeda žmonėms tokioje paprastoje ir buitiškoje srityje, kaip švaros palaikymas. Nanodalelėmis padengtas paviršius turi daugybę smulkių iškilumų, kurie yra daug mažesni už vandens molekulę, todėl vanduo ant tokio paviršiaus neužsilaiko ir tiesiog nuteka juo, kartu nusinešdamas ir bet kokius nešvarumus. Šiuo principu „veikia“ ir lotoso lapai – vandens lašeliai jais teka lyg stiklo karoliukai.

Šiandien jau gaminamos tokios nanodangos, skirtos įvairiems paviršiams: užpurškus tokios medžiagos ant vonios ar veidrodžio, kalkės ir nešvarumai paprasčiausiai negalės užsilaikyti ant paviršiaus, tad jo nereikės valyti ir naudoti jokių chemikalų. Tačiau tai tik laikina priemonė, todėl inžinieriai ir mokslininkai dirba ties naujomis gamybos technologijomis, kurios padėtų kuo pigiau ir paprasčiau išraižyti bet kokį paviršių tokiais nanonelygumais. Įsivaizduokime miestą, kuriame niekada nereikia plauti gatvių šviestuvų, dangoraižių stiklų, o vairuotojams nereikia rūpintis savo automobilio švara.

Kita pramonės sritis, kurioje nanotechnologijos šiandien naudojamos ypač intensyviai, yra kosmetikos gamyba. Pavyzdžiui, į kremus nuo saulės dažniausiai dedama iki nanodalelių susmulkinto cinko oksido arba titano dioksido – šios medžiagos labai gerai sugeria ultravioletinę spinduliuotę. Kitos nanomedžiagos naudojamos norimam kosmetikos atspalviui išgauti, be to, mažos dalelės geriau įsigeria į odą, todėl pagerėjo kremų efektyvumas.

Kosmetikos pramonė išties mato perspektyvų nanotechnologijų srityje. Pavyzdžiui, kosmetikos gamintoja „L’Oreal“ šiandien yra investavusi daugiau nei 600 mln. dolerių į tyrimus, susijusius su nanotechnologijomis. Tiesa, vis dar pasigirsta mokslininkų abejonių dėl nanodalelių saugumo kosmetikoje – juk jos gali gan giliai įsiskverbti į žmogaus kūną.

Kosmetikos gamintojai svarsto dar vieną nanotechnologijų panaudojimo būdą – ženklinti originalias pakuotes ypač smulkiais užrašais, kuriuos būtų galima pamatyti tik apšvietus tam tikra lazerio šviesa. „Toks „pirštų atspaudas“ padėtų kovoti su klestinčiu padirbinių verslu“, – aiškina šioje srityje dirbančios bendrovės „Nanocerox“ vadovas Michaelas Kelly.

Taip pat populiarėja tauriųjų metalų nanodalelių, pavyzdžiui, sidabro, kuris pasižymi puikiomis antibakterinėmis savybėmis, panaudojimas: jau gaminamos tokios dantų pastos, skalbimo milteliai bei geriamojo vandens filtrai.

Nanodalelės jau pradėtos intensyviai taikyti ir statybų sektoriuje. Dažniausiai į dažus dedamos įvairių cheminių medžiagų nanodalelės leidžia išgauti tikslesnį norimą atspalvį. Tarkim, chemijos bendrovė BASF per pastaruosius metus užpatentavo net 81 technologiją, susijusią su titano oksido nanodalelių naudojimu statybose. Pavyzdžiui, į cementą maišomos šios dalelės neleidžia sienoms patamsėti nuo oro užterštumo.

Į vieną medžiagą įmaišytos ypač mažos kitų medžiagų nanodalelės suteikia papildomų savybių, pavyzdžiui, bendrovė „InPore“ gamina tokį plastiką, kuris dėl nanostruktūrų yra tvirtesnis, lengvesnis ir mažiau degus. Šis principas pradėtas naudoti dar 1997 m., gaminant vėjo jėgainių sparnus. Mat juos nuolatos veikia ypač didelės perkrovos, tačiau gaminant juos iš tvirtesnių medžiagų, pavyzdžiui, metalo, gerokai padidėja svoris ir sumažėja tokios jėgainės naudingumo koeficientas.

Visi šie panaudojimo būdai neatrodo tokie žavūs, palyginti su prieš pusę amžiaus pranašautais nanorobotais, „taisančiais“ mūsų kūno organus ar gaminančiais įvairius daiktus. Tačiau mokslininkai neatideda į šalį net ir tokių drąsių nanotechnologijos panaudojimo planų.

Štai medicinoje labai intensyviai dirbama bandant atrasti būdą, kaip nanometrų dydžio kapsules su vaistais nukreipti tiksliai į ligos židinį, pavyzdžiui, į vėžinių ląstelių vidų. Taip būtų išvengta viso organizmo apnuodijimo stipriais medikamentais, be to, panašus principas padėtų tiksliau diagnozuoti šią ligą. Specialios nanodalelės pačios susirastų kūne vėžines ląsteles ir pažymėtų jas dažais, kurie, apšvietus lazerio šviesa, švytėtų.

Žinoma, yra ir drąsesnių projektų, ir jei jie pavyktų – mūsų gyvenimas pasikeistų iš esmės. Pavyzdžiui, bendrovė „Samsung“ pastaruoju metu skiria daug lėšų grafeno tyrimams – tai ypač plona, lanksti, bet kartu deimanto tvirtumu pasižyminti medžiaga. „Samsung“ planuoja iš jos gaminti lanksčius ekranus, tad netrukus galbūt galėsime atsisveikinti su įprastais išmaniaisiais telefonais – kišenėje tereikės nešiotis sulankstytą skaidrią tvirtą plėvelę, kurią išlankstę paversime ekranu.

Pradedančių jaunų verslininkų neatgraso nei bankrotai, nei sunki pradžia.

Jauniems verslininkams Daumantui Dvilinskui ir Mindaugui Kriščiūnui dar tik po 23 metus, tačiau jie jau kuriasi JAV inovacijų lopšyje – Silicio slėnyje. Prieš metus baigę studijas Lankasterio universitete Didžiojoje Britanijoje, vaikinai sukūrė socialinę turinio atradimo platformą „Pinevio“, – ir jos perspektyvomis patikėjo užsienio investuotojai. „Pinevio“ įkūrėjai – antri lietuviai, besikuriantys Silicio slėnyje po tarptautiniu mastu išgarsėjusio Ilja Laurso.
Kelias į JAV aukštųjų technologijų centrą jauniems verslininkams atsivėrė netrukus po to, kai rugsėjo viduryje jie buvo pakviesti pademonstruoti savo produktą Silicio slėnyje rengiamoje konferencijoje „Demo fall“, kur jaunos ir greitai augančios įmonės (“startup”) pristato inovacijas potencialiems investuotojams ir žiniasklaidai. Lietuvių verslo idėja sudomino ten veikiantį bulgarą verslininką ir jau spalio pradžioje „Pinevio“ gavo 30 tūkst. eurų injekciją. „Finansavimo sulaukėme per savaitę – tai neįtikėtina“, – džiaugiasi D.Dvilinskas.
M.Kriščiūnas šiuo metu Silicio slėnyje pradeda įsikūrimo darbus, o D.Dvilinskas nuvyko į Bulgariją, kur investuotojas paskyrė programuotojų komandą, padedančią kurti lietuvių sugalvotą produktą. „Pinevio“ projektą planuojama pristatyti kitų metų pradžioje, tačiau prieš tai svarbiausias jaunų lietuvių tikslas – pritraukti daugiau investicijų.
„Pinevio“ – nuorodų archyvas ir socialinė turinio atradimo platforma, kurioje galima rasti vartotojo pomėgius atitinkančią informaciją, kitų žmonių sukauptą socialiniuose tinkluose. „Mes nekonkuruojame su „Facebook“ ar kitais tinklais. Mūsų idėja yra pastatyta ant jų. Pavyzdžiui, mes surenkame nuorodas, kuriomis pasidalijote ant „Facebook“ sienos, išanalizuojame jas semantiškai ir suformuojame archyvą. Atsižvelgdami į jį leisime atrasti kitų žmonių su panašiais pomėgiais archyvus“, – verslo idėją aiškina D.Dvilinskas. Šį projektą jaunuoliai kūrė metus, padedant įvairiems užsienio mentoriams ir verslo akceleratoriams, kurių tikslas aprūpinti pradedančiuosius verslininkus ekspertų konsultacijomis ir finansine parama.
Užsienio šalių verslo akceleratorių parama pasinaudojo ir kiti jaunų lietuvių verslai – trijų lietuvių sukurta atviro kodo programa „ImpressPages“, skirta kurti ir valdyti svetaines, šių metų pradžioje buvo atrinkta tarp 10 perspektyviausių verslų į verslo akceleratorių Anglijoje „The Difference Engine“. „Pagrindinė „ImpressPages“ idėja – sukurti itin lengvai suprantamą įrankį svetainių kūrėjams ir jų administratoriams“, – pasakojo vienas iš šios jaunos Didžiojoje Britanijoje registruotos įmonės įkūrėjų 26 metų Audrius Jankauskas. Lietuvių produktas, kurį vartotojai savarankiškai išvertė į 16 kalbų, pripažįstamas toliau – jis pateko į tarptautinio IT produktų konkurso „Open Source Awards 2011“ finalą kaip „Perspektyviausias atviro kodo projektas“. Tiesa, pajamų „ImpressPages“ projektas kol kas neneša.
Pavyzdžių, kai jauni lietuviai su neseniai įsteigtomis įmonėmis įsiveržia net į tarptautines erdves, yra ir daugiau. Štai 26 metų Dalia Lašaitė – viena iš įmonės „Campalyst“ steigėjų. Šios į Londono ir Niujorko rinką besistengiančios įeiti kompanijos tikslas – padėti klientams suprasti, kokia komunikacijos ir reklamos strategija socialiniuose tinkluose atneša daugiausiai naudos. Pavasarį pirmąją „Campalyst“ versiją D.Lašaitė kartu su keliais bendraminčiais sukūrė nuvažiavusi į „start-up“ savaitgalį Rygoje „Garage 48“.

Inovatyvių verslo idėjų – vis daugiau

Nors minėtos kompanijos dar tik kuria savo produktus ir bando įsitvirtinti rinkoje, jau galime rasti pavyzdžių, kai jaunimo įkurtos įmonės skaičiuoja realius pardavimus. Viena iš tokių – informacinių technologijų produktus žemės ūkiui kurianti įmonė „Art21”, kurios savininkas – 23 metų Augustas Alešiūnas. Į įmonę investavęs ir „Verslo angelų fondas“.
„Pirmieji mūsų klientai buvo elevatoriai, užsiimantys grūdų sandėliavimu. Visas jų veiklos procesas buvo apskaitoms naudojant kartoteką – po spintą dokumentų stovėdavo kiekviename kabinete. Dabar jų neliko, o darbo našumas padidėjo iki 20 proc. Mes tapome programinės įrangos žemės ūkio sričiai kūrimo lyderiais ir pradėjome ją eksportuoti į užsienį“, – verslo idėjos naudą pabrėžia A.Alešiūnas.
Šiemet „Art21”savo sukurtą programą parduos Ukrainos įmonei, o spalio pabaigoje pristatys naują produktą – ūkininkams skirtą operatyvinę verslo valdymo sistemą „Agrosmart“, kuri veiks kaip ekspertinis patarėjas: galės indikuoti, kiek trąšų naudoti atsižvelgiant į žemę, leis centimetro tikslumu stebėti, kur važinėja technika, ir t.t. A.Alešiūnas tikisi, kad apyvarta šiemet viršys milijoną litų.
Tokius pat planus puoselėja ir kitos jaunos įmonės „Nuostabioji technologija“ vadovas, trisdešimtmetis Remigijus Vyšniauskas. Ši kompanija, kurianti elektros energiją taupančius gaminius su šviesos diodais reklamai, fabrikų, prekybos tinklų apšvietimui, pernai irgi sulaukė „Verslo angelų fondo“ investicijos. R.Vyšniauskas įsitikinęs, kad šviesos diodų gaminiai – ateitis, nes per kelerius metus jie įsitvirtins ir namų ūkiuose. Netrukus įmonė pristatys du naujus produktus – pramonei ir prekybos centrams skirtas naujos kartos LED lempas, sunaudojančias perpus mažiau elektros energijos nei fluorescensinės lempos, ir LED lemputes, kurios bus naudojamos „Snaigės“ šaldytuvų gamyboje.
Be abejonės, tarp išskirtinių jaunų Lietuvos verslininkų pavyzdžių reikėtų paminėti ir bendrovės „Pixelmator“ įkūrėjus brolius Dailides, sukūrusius sėkmės sulaukusią paveikslėlių redagavimo programą.
Beje, pastaraisiais metais jaunų perspektyvių įmonių pastebimai daugėja. Tam įtakos turėjo ir Lietuvoje suintensyvėję verslumo renginiai, ir aktyvesnė rizikos kapitalo fondų ir “Verslo angelų” veikla – patyrę investuotojai ėmė investuoti į pradedančias įmones. Be to, Lietuvoje pradėjo kurtis verslo akceleratoriai, besirūpinantys, kad jų remiamos verslo idėjos greitai įgautų pajamas nešantį kūną. Štai naujų verslų akceleratoriaus „Startup Highway“ įkūrėjas ir savininkas Rokas Tamošiūnas skelbia, kad pernai jų veikloje dalyvavo daugiau kaip 110 “startup“ įmonių, iš jų dešimčiai padėta pritraukti kapitalo, įvyko 19 verslumą skatinančių renginių.
Nors įvairiausi tyrimai rodo, kad lietuviai neverslūs, R.Tamošiūnas prieštarauja ir tvirtina, kad jaunimas nori judėti kita linkme. „Šiemet gavome šimtus aplikacijų iš naujų „startupų“. Be to, pernai tarp beveik kiekvieno didesnio Europos „startupų“ konkurso nugalėtojų, 10–15 proc. sudarė lietuviai. O “Eurobarometro” duomenimis, lietuviai ir latviai pirmauja ES pagal jaunimo steigiamus verslus“, – vardija R.Tamošiūnas.
Iš tiesų, 2009 m. „Eurobarometro“ apklausos duomenimis, Lietuva pagal jaunų verslininkų – 30 metų ir jaunesnių – proporciją yra antra ES, tačiau pagal vyresnių (55 metų ir daugiau) verslininkų dalį atsiduria prie galo. Jauni verslininkai sudaro 35 proc. visų verslininkų Lietuvoje. O „Creditinfo“ atlikta analizė rodo, kad Lietuvoje kasmet daugėja jaunų vadovų (neretai jie būna ir savininkai) – 2009 m. vadovai, kurių amžius 18–29 metai, vadovavo 22 proc. naujai įsteigtų įmonių, 2010 – 25 proc., o 2011 – 29 proc.

Nesėkmės nepalaužė

Visi „Veido“ kalbinti jaunieji verslininkai pasižymi atkaklumu. Nors didžiajai daliai dar nėra nė 30 metų, jie jau turėję ne vieną įmonę ir net patyrę nesėkmės kartėlį – bankrutavę, bet vėl stojęsi ant kojų ir bandę iš naujo. A.Alešiūnas vos sulaukęs 16-os Vilniuje atidarė didžiausią kompiuterinių žaidimų ir interneto klubą, bet pirmas verslas jau po pusmečio bankrutavo. Tik trečias kartas nemelavo, kai nė dienos universitete nestudijavęs A.Alešiūnas 2007 m. įkūrė kompaniją „Art 21“.
Anksti į verslumą palinko ir A.Jankauskas, interneto svetaines pradėjęs kurti dar devintoje klasėje. Vėliau su bendraminčiais įsteigė mokymų portalą Lyga.lt, svetainių kūrimo įmonę “Apro Media”, kurias vėliau sėkmingai pardavė.
Ne atsitiktinai „Veido“ kalbintų jaunuolių verslumo užuomazgos pasirodė dar paauglystėje. Prieš porą savaičių Briuselyje vykusioje su jaunimo nedarbu kovojančios programos „Jaunimas ir darbas“ (Youth@Work) diskusijoje verslumo programos “Junior Achievement Young Enterprise“ vadovė Caroline Jenner pabrėžė, kad siekiant ugdyti verslumą, svarbu nuo mažens skatinti jaunuolius ieškoti idėjų, kurti, mokytis suprasti riziką. „Savo verslą pradeda 16 proc. visų mūsų programų dalyvių ir net 29 proc. baigusių universitetą – tai yra šešis kartus daugiau nei ES vidurkis“, – verslumo mokymo naudą pabrėžia C.Jenner.
Tiesa, kitiems jauniems žmonėms reikia tam tikro sukrėtimo ar postūmio. Štai R.Vyšniauską prieš porą metų imtis verslo paskatino krizė, nes didelė reklamos įmonių grupė, kur Remigijus karjeros laiptais buvo pakilęs iki direktoriaus pavaduotojo, neatsilaikė. „Tai buvo spyris į užpakalį, – pripažįsta R.Vyšniauskas. Ir nors „Nuostabioji technologija“ gimė išsinuomotame kabinete rūsyje, kurį po mėnesio užtvindė, per dvejus metus įmonė nuo dviejų žmonių išaugo iki 14 kolektyvo.
Kartais verslumą gali paskatinti ir suvokimas, kad galima gyventi kitaip. 27 metų rekuperatorių gamybos įmonės „Alasca LT“ savininką ir vadovą Paulių Radzevičių prieš ketverius metus imtis verslo įkvėpė perskaityta Bodo Schafero knyga „Pirmas milijonas per septynerius metus“. „Iki 22 metų verslas manęs visiškai nedomino. Dirbau samdomą darbą, bet po to pasidarė nuobodu ir pradėjau galvoti, kaip uždirbti milijoną. Įsimečiau į „Google“ šia frazę ir radau B.Schafero knygą. Perskaičiau ją per vieną ar du vakarus ir mano požiūris pasikeitė – atrodė, kad viską galiu, viskas paprasta“, – apėmusį jausmą pamena P.Radzevičius, po keturių mėnesių įsteigęs įmonę.
Vis dėlto nors pradedantysis verslininkas bene kasdien susiduria su didele tikimybe žlugti, darbui aukoja laisvalaikį ir savaitgalius – visi pašnekovai pripažino, kad dirbti tenka nuo 10 iki 18 valandų per parą – nė vienas jų nekeistų verslo teikiamos laisvės į samdomo darbuotojo rutiną.

Liepos 22 dieną konferencijos Vilniuje metu, Kinijos atstovai kvies dalyvauti Lietuvos verslininkus antroje pagal dydį Kantono eksporto ir importo prekių mugėje, kurioje yra puiki galimybė prisistatyti ne tik Kinijos rinkai, bet ir visam pasauliui.

“Mes nuoširdžiai kviečiame dalyvauti Lietuvos įmones, ypač smulkias ir vidutines, tarptautiniame mugės paviljone. Verslininkai galės gyvai stebėti, kuo pulsuoja šiuolaikinė rinka, rasti naujų prekybos galimybių ir, žinoma, parodyti save.”, – kalbėjo Kinijos užsienio prekybos centro generalinio direktoriaus pavaduotojas Liu Jian Jun.

Pasak pašnekovo, nereiktų baimintis dalyvauti šioje parodoje ir mažoms įmonėms. Joms dar lengviau prisitaikyti, ypač – nišinėms kompanijoms. Kaip bebūtų paradoksalu, Kinijoje labai paklausios originalios vakarietiškos, prabangos prekės, tad yra galimybė reeksportavimui. Labai svarbu rinkai pateikti kažką išskirtino, kadangi konkuruoti kaina su vietiniais gamintojais sunkiai įmanoma. Kinijoje paklausūs kūrybiniai, intelektualiniai sprendimai.

Kinija turi būti įdomi Lietuvos verslininkams. Remiantis Euromonitor International duomenimis, 2020 metais Kinijos vidutinioji klasė sudarys 48 proc. ir pasieks apie 700 mln. žmonių. Kiniškai kalbančių žmonių pasaulyje yra apie milijardą, o angliškai kalbančių – 532 milijonai,

Kinija – ekonomiškai labiausiai auganti šalis, jau aplenkusi Japoniją ir dabar prognozuojama, kad 2020 – 2030 metais aplenks ir JAV.

Jungtinių Tautų Pasaulio turizmo organizacija prognozuoja, kad 2020 m. Kinijos turizmo rinka pagal atvykstančių ir išvykstančių turistų srautus taps pirmaujančia pasaulyje. Tai yra svarbi priežastis, kodėl jau dabar reikia investuoti, kad galėtume konkuruoti su Europos šalimis dėl turistų iš Kinijos pritraukimo.

Mūsų šalis pamažu plėtoja ekonominius santykius su Kinija. Jau daugiau nei trejus metus veikia Lietuvos – Kinijos prekybos asociacija, neseniai įkurtas Lietuvos – Kinijos forumas. Inicijuojamoje Lietuvos – Kinijos ekonominių santykių plėtros programoje, apimamos šios pagrindinės sritys – turizmas (ypatingą dėmesį skiriant atvykstamajam turizmui), logistika (akcentuojamas krovinių srautų perskirstymas per Lietuvos teritoriją į tolimesnius taškus), akademinė (Lietuvos universitetai/kolegijos kinų studentams, mokantiems už savo studijas) ir Lietuvos prekių eksportas ir reeksportas. Planuojama įkurti Lietuvos prekybos namus Pekine (Šanchajuje).

Liepos 22 d. vyksianti konferencija Lietuvos verslininkams – dar viena svarbi galimybė atverti duris į milijoninę Kinijos rinką.

Per šį dešimtmetį kompiuterių, mobiliųjų telefonų ir kitų informacinių technologijų galimybės bei kokybė pagerėjo šimtus kartų, o kaina nukrito per pusę.

"Veido" archyvas

“Dešimties megabaitų standusis diskas – tik 3398 JAV doleriai! Tai, ko jau seniai laukėte! Naujas šešiolikos kilobaitų RAM atminties modulis pavers jūsų kompiuterį tikru monstru! Kaina – nuo 495 JAV dolerių!” Ką pagalvotumėte, pamatę tokius skelbimus? Greičiausiai tiesiog pasukiotumėte pirštą prie smilkinio ar palaikytumėte pokštu. Bet prieš 25 metus tokios kainos buvo visai įprastos, kaip ir skelbime pateikiamos techninės charakteristikos.

Žinoma, tai jau tolima praeitis, o kokios kainų ir jų kitimo tendencijos vyrauja šiais laikais?

Kompiuterių kainos – per pusę?

Pabandykite prisiminti savo pirmąjį stalo kompiuterį. Lietuvoje kompiuterius namų reikmėms sparčiau imta pirkti apie 2000-uosius, tad jei savąjį įsigijote maždaug tokiu metu ir rinkotės vidutinio galingumo klasės su kokių metų rezervu, tuomet jums visiškai turėjo pakakti 333 Mhz procesoriaus, 64 MB RAM atminties, apie 4 GB standžiojo disko ir 4 MB vaizdo atminties dėžės. Pridėjus 15 colių įstrižainės monitorių, tokio namų kompiuterio kaina svyruodavo apie 4 tūkst. Lt.

Ką matome į kompiuterių parduotuvę užsukę dabar? Dviejų ar daugiau branduolių procesoriai po 3 GHz, 4 GB operatyviosios atminties, apie pusę terabaito standusis diskas, 512 MB vaizdo atminties kompiuteris, 15 colių monitorius ir (nebūtinai mokama) operacinė sistema kainuoja apie 2000–2500 Lt.

Pastaraisiais metais stacionarūs kompiuteriai kainų atžvilgiu skilo į tris grupes – namų, žaidimų ir verslo kompiuterius, ir čia kainą lemia ne tik kompiuterio galingumas, bet ir programinė įranga.

Vis dėlto keičiasi ne tik kainos, bet ir paties kompiuterio naudojimo įpročiai. Judrus XXI amžiaus žmonių gyvenimo būdas išstumia didžiules dėžes, stūksančias ir renkančias dulkes ant stalo ar pastalėje, vietoje jų daugybė šiuolaikinių vartotojų renkasi nedidelius ir lengvus įrenginius, kuriuos galima pasiimti kartu su savimi – nešiojamuosius kompiuterius. Šios kompiuterių giminės kainų šuolis – dar įspūdingesnis.

Apie 2000-uosius nešiojamieji kompiuteriai, palyginti su stacionariais, iš tiesų turėjo vienintelį privalumą – jie buvo nešiojami. Nešiojamasis kompiuteris vidutines pajamas gaunančiam asmeniui praėjusio amžiaus pabaigoje buvo beveik neįkandamas – minėto 2000 m. stalo kompiuterio technines charakteristikas atitinkantis nešiojamasis kainuodavo nuo 7 iki 10 tūkst. Lt. Todėl dauguma pirkėjų rinkdavosi silpnesnius nešiojamuosius kompiuterius ir susitaikydavo su daugmaž perpus mažesnėmis jo galimybėmis. Vis dėlto tuo metu absoliutus lyderis tiek namuose, tiek verslo ar valstybinėse įstaigose buvo stalo kompiuteris.

Mobilusis progresas

Ar prisimenate pirmuosius mobiliuosius telefonus Lietuvoje? Vyresnės kartos verslininkai turėtų puikiai prisiminti pirmojo Lietuvos mobiliojo ryšio paslaugų teikėjo “Comliet” siūlytas “plytas” – “Nokia 440″ ar “Maxon”, kurios vargiai tilpdavo į kišenę ir sverdavo apie kilogramą. Kodėl prisiminti turėtų tik verslininkai? Nes dešimtąjį XX amžiaus dešimtmetį mobilusis ryšys buvo įkandamas tik didesnes pajamas gaunantiems asmenims, ir tai lėmė ne tik paties aparato, bet ir paslaugų kainos. To meto mokėjimo planai reikalavo 50–70 Lt mėnesinio abonentinio mokesčio, o minutė pokalbio kainuodavo iki 3 Lt.

Mobiliojo ryšio populiarumas smarkiai šoktelėjo apie 1998-uosius, kai buvo gerokai sumažintos kainos – “Omnitel” siūlė abonentinius planus “Riteris” ir “Kunigaikštis”, kurių mėnesio mokestis buvo nuo 25 Lt. Dar po kiek laiko visuomenei buvo pasiūlyta išankstinio mokėjimo paslauga. Taip gimė prekės ženklai, tebegyvuojantys iki šiol: “Bitės Labas” ir “Omnitel Extra”. Tiesa, kainos vis dar gerokai skyrėsi nuo šiandieninių: paslaugų teikimo pradžioje “Bitės” išankstinio mokėjimo pakuotė kainuodavo 20–40 Lt, pokalbio minutės kaina iki 3 Lt, trumpoji žinutė – per litą.

Daugelis Lietuvos vartotojų turbūt prisimena savo pirmuosius mobiliuosius telefonus – taip pat “plyta” pravardžiuotą “Nokia 1611″ ir šiek tiek vėliau pasirodžiusius “Philips Diga” ar “Siemens A35″. Vėliau atėjo ir modernesnių telefonų karta: šie turėjo daugiau nei dvi teksto eilutes ekrane, jais buvo galima siųsti ir priimti grafinius pranešimus.

Apie 2000-uosius prasidėjo gana unikalus reiškinys – masinė prekyba mobiliaisiais telefonais. Prekiavo visi – moksleiviai, studentai, darbuotojai. Skelbimai buvo dedami į laikraščius, interneto svetaines, o modernų beveik naują telefoną galima buvo įsigyti už 400 Lt. Turbūt daug kas prisimena ir paskui tokią verslumo audrą suskubusius įvairaus plauko paslaugų teikėjus, užvertusius žurnalų puslapius ir televizijos reklamų intarpus siūlymais įsigyti fono paveikslėlį, polifoninę melodiją ar logotipą už porą litų. Pasitaikydavo ir sukčiavimo atvejų, kai skelbiama kaina neatitikdavo įtrauktos į sąskaitą arba paaiškėdavo, kad tie keli litai – ne vienkartinė kaina, o “abonentas”.

Grįžtant prie technologijų, telefonijos srityje jų progresas turbūt akivaizdžiausias. Vargu ar tuometis “Alcatel One Touch Easy” turėtojas galėjo įsivaizduoti, kad mažiau nei po dešimtmečio telefonai bus valdomi nebe mygtukais, o išties lengvais prisilietimais prie paties ekrano. Telefonai nustojo būti vien telefonai: dabar retame aparate nėra foto- ir vaizdo kameros, patogios prieigos prie interneto ar sinchronizacijos su kompiuteriu. Pirmosios fotokameros turėjo vos 1,3 megapikselių matricą, šiais laikais nelabai stebina ir 5 ar 8 Mpix įrenginiai, o rekordas priklauso “Sony-Ercisson”, pasiūliusiam 12 megapikselių – daugiau, nei turi tradicinis kompaktinis fotoaparatas.

Fototechnikos šuoliai

Skaitmeninė fototechnika Lietuvą pasiekė apie 1997 m. “Canon” partnerio Lietuvoje UAB “Sergita” komercijos direktorius Valerijus Vinikas prisimena, kad pirmasis “Canon” skaitmeninis kompaktinis fotoaparatas, kuriuo pradėta prekiauti Lietuvoje, buvo “Canon PowerShot 350″ ir kainavo apie 4 tūkst. Lt. Pirmoji kregždė buvo brangi, įsigyti jį galėjo nedaug kas, tad tikrojo skaitmeninės fotografijos įsigalėjimo Lietuvoje teko luktelėti. Ilgainiui kompaktinių fotoaparatų kainos principas tapo daugmaž toks: 1 megapikselis – vienas tūkstantis litų, tad tų laikų standartą atitinkantis fotoaparatas mėgėjams kainavo apie 2 tūkst. Lt. Pavyzdžiu, “Nikon Coolpix 2500″ turėjo apie 3x optinį priartinimą, maksimalią 1600×1200 taškų nuotraukų raišką, 12 fotografavimo režimų ir 3,8 cm įstrižainės ekraną.

Ką galima už 2 tūkst. Lt nusipirkti dabar? Mėgėjišką veidrodinį fotoaparatą su baziniu objektyvu, pavyzdžiui, “Canon EOS 1000D” su 10 Mpix matrica, maksimalia 3888×2592 taškų nuotraukų raiška ir visia neblogu 18–55 mm keičiamuoju objektyvu, be to, dar liks pinigų kelioms atminties kortelėms, trikojui ir kitiems smulkiems fotografijos aksesuarams.

O pirmieji veidrodiniai skaitmeniniai fotoaparatai, pasak V.Viniko, Lietuvą pasiekė apie 1998-uosius (pvz., “Canon EOS D200″) ir kainavo maždaug 60 tūkst. Lt. Vėliau, po dvejų metų, pasirodžius “Canon EOS D30″, kaina nukrito iki 10 tūkst. Lt ar net iki 7 tūkst. Lt. Suprantama, kad pirmuosius skaitmeninius veidrodinius fotoaparatus Lietuvoje dažniausiai įpirkdavo tik įmonės, o į paprastų vartotojų rankas veidrodinukai ėmė keliauti tik daugmaž nuo 2003-iųjų, kai tuomet pasirodęs “Canon EOS 300D” tekainavo apie 3500 Lt. Šis 300D modelis turėjo 6,3 megapikselių matricą, fotografavo maksimalia 3000×2000 taškų raiška ir svėrė beveik kilogramą (be objektyvo).

Kaina sumažėjo beveik dvigubai

Kokias galima padaryti išvadas? Informacinės technologijos pinga –  per dešimtmetį jų kaina sumažėjo beveik dvigubai. Be abejo, kainos svyruoja: jei kokioje nors Kinijos gamykloje, gaminančioje kompiuterio detales, kyla gaisras, kainos iškart šokteli. Bet ilgainiui vėl viskas grįžta į vėžes, o nuolatinė konkurencija vis spaudžia kainos kartelę žemyn, o naujų produktų kūrėjai verčiasi per galvą, bandydami pasiūlyti ką nors nauja ir sugundyti pirkėjus didesniu greičiu, talpesne atmintimi, gražesniu vaizdu ar geresniu garsu.