Grėsmė. Gamtosaugos specialistai ir aktyvistai skambina pavojaus varpais, kad pasaulyje keičiantis klimatui gali gerokai sumenkti biologinė įvairovė. Nors Lietuvos padėtis šiuo požiūriu palyginti dėkinga, turime kitų sunkumų. Tiesa, praėjus itin neatsakingo elgesio laikotarpiui, gerų naujienų taip pat esama.

Kaip dėsto Lietuvos gamtos fondo (LGF) vykdomasis direktorius Edmundas Greimas, Lietuvos biologinė įvairovė gana didelė. Faunos ir floros rūšių iš viso galėtume suskaičiuoti apie 27 tūkst., o į Lietuvos raudonąją knygą – sąvadą, kuriame surašyta, kas šalyje saugoma, įtrauktos 767 rūšys: gyvūnai (žinduoliai, paukščiai, ropliai, varliagyviai, žuvys, moliuskai, vorai, vabzdžiai, vėžiagyviai ir dėlės), taip pat augalai, kerpės ir grybai.

Vienareikšmiškai pasakyti, ar reikalai gerėja, ar ne – sudėtinga. Viena vertus, ėmus atsakingiau žiūrėti į gamtą kai kurių rūšių padėtis pagerėjo, tačiau dalis dar labiau priartėjo prie išnykimo.

Pasak Lietuvos ornitologų draugijos direktoriaus Liutauro Raudonikio, didžiausia grėsmė kyla tilvikiniams paukščiams. „Bloga padėtis dėl juodkrūčių bėgikų, stulgių, taip pat smailiauodegių ančių, paprastųjų griciukų, tulikų, užfiksuojamos perinčios tik pavienės startsakalių poros…“ – vardija specialistas ir priduria, kad tai yra šlapių pievų paukščiai, kurie beveik visi pakliūva tarp nykstančių paukščių rūšių.

Taip pat matomas ir agrarinio kraštovaizdžio paukščių mažėjimas, nes vyksta santykinai dideli pokyčiai – intensyvėja žemės ūkis, didėja monokultūrų plotai.

Žvirbliniams paukščiams, vadinamiesiems Lietuvos kaimo kraštovaizdžio atstovams, tokiems kaip sodinė starta, pilkoji starta, paprastoji medšarkė, reikalingas agrarinis mozaikiškas kraštovaizdis, o jam nykstant mažėja ir jų. Iš jų pagal nykimo tempus išsiskiria anksčiau dažnai matytos kurapkos – jos yra beveik ties išnykimo riba, tad kurapkas ketinama įtraukti į Lietuvos raudonąją knygą. ?urapkos yra labai sėslūs paukščiai – jei jau perskrenda gyventi kitur, tai nebent keliasdešimt kilometrų. Jų populiacijai lemtingą įtaką daro vietinės gyvenimo sąlygos.

Ar ne į gera keičiantis aplinkos sąlygoms žvirbliniai paukščiai taip pat gali tapti nykstančiomis rūšimis? L.Raudonikio nuomone, to veikiausiai nebus, nors ten, kur vyrauja monokultūros ir yra intensyvus žemės ūkis, karklažvirbliai sparčiai nyksta. Kadangi prieš tai ši rūšis buvo labai gausi ir plačiai paplitusi, net perpus sumažėjus populiacijai esą neverta kelti triukšmo dėl išnykimo grėsmės.

„Kai dideli plotai paverčiami dirbamais laukais ir paliekama nedaug želdinių, jie nyksta, nes karklažvirbliai – viena tų rūšių, kuriai jų reikia. Jiems būdavo idealu, kai būdavo daug nedidelių pavienių sodybų, nedidelių kaimų, vienkiemių, kur jie ir glausdavosi. Vis dėlto, nors dabartinės tendencijos nedžiugina, išnykimo grėsmės jiems nėra. Populiacija labai gausi“, – tikina ornitologas.

Kita labai sparčiai nykstanti paukščių rūšis – žalvarniai, nors dar gana neseniai jie buvo paplitę visoje Lietuvoje. Spėjama, kad šalies gamtos pokyčiai įtakos tam turėjo nedaug, – pagrindinės priežastys veikiau slypi Afrikoje esančiose žiemavietėse. Žalvarniai daugiausia minta vabzdžiais, o žiemavietėse naudojama nemažai chemikalų skėriams naikinti.

Tiesa, kai kurių paukščių padėtis dabar daug geresnė nei anksčiau. Tarkime, dėl vykdomų gamtotvarkos darbų vandens paukščių būklė jau nebėra tokia bloga. Miškinių paukščių padėtis pasitaisė dėl to, kad pagal dabartinę miškų valdymo praktiką ten paliekama negyvos medienos, tad geniniai paukščiai nenyksta. Kita vertus, yra trikdymui jautrių rūšių, kurių būklė nėra gera, pavyzdžiui, mažėja juodųjų gandrų, erelių rėksnių.

Pažvelgę į Lietuvos raudonąją knygą pamatysime, kad daugiausiai joje įrašyta vabzdžių rūšių – net 123. Vis dėlto E.Greimas siūlo į tai nežiūrėti primityviai.„Vabzdžiams, kaip grupei, būdinga tai, kad jie yra nepaprastai gerai prisitaikantys, deda labai daug kiaušinėlių. Iš tiesų blogomis sąlygomis jų gali smarkiai sumažėti, tačiau, vos tik atsiranda tinkamos sąlygos, jų populiacijos dydis tarsi sprogsta ir jų labai greitai padaugėja, – teigia ekspertas. – Vis dėlto vabzdžių, kuriems gresia išnykti, turime nemažai.“

Tai galėtų būti paaiškinama tuo, kad vabzdžiams, kaip ir daliai paukščių, mažėja tinkamų buveinių. Didelė jų dalis gyvena atvirose pievų buveinėse, o joms taip pat  kyla grėsmė dėl intensyvaus žemės ūkio. Viena vertus, jos sunaikinamos, o antra – dėl ūkininkavimo jose nelieka užtektinai natūralių vietinių augalų, reikalingų vabzdžiams maitintis.

Taip pat tarp pavojų patiriančių rūšių yra daug sengirių, mirusių miškų gyventojų, kurie būna įsikūrę po negyvų medžių žieve ir kurių vystymuisi, egzistavimui reikia negyvos medienos. Kadangi miškuose vykdomi vadinamieji sanitariniai kirtimai, kai negyva mediena pašalinama, nyksta ir tokių vabzdžių buveinės.

Žinoma, nėra net kalbų, kad dabartinė padėtis kur kas geresnė nei anksčiau. Kaip pabrėžia E.Greimas, biologinės įvairovės požiūriu miškininkystės standartai smarkiai pagerėję. „Einama ta kryptimi, kad miškuose, ypač saugomose teritorijose, turi būti paliekama tam tikras kiekis negyvos medienos. Prieš 20–30 metų apie tai nė kalbų nebūdavo – taisyklės buvo aiškios: visa „netvarka“ iš miško turi būti pašalinta“, – lygina ekspertas.

Nors teigiamų tendencijų esama, vis dėlto dažnai to neužtenka. Tinkamų buveinių problema neaplenkia ir žinduolių. Vieni labiausiai dėl to nukentėjusių yra šikšnosparniai, kurie dažnai įsikuria medžių drevėse, tačiau dėl miškų kirtimo šių ima trūkti. Taigi iš keturiolikos Lietuvoje gyvenančių šikšnosparnių rūšių vienuolika yra įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą.

Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Ekologijos ir aplinkotyros centro žinduolių specialistas doc. dr. Alius Ulevičius pabrėžia, kad retos rūšys dar nebūtinai yra nykstančios. Pasak jo, retos rūšys būna dviejų kategorijų: tos, kurių populiacija sumažėjo iki susirūpinimą keliančios ribos, ir tos, kurios natūraliai yra retos ir kurių individų tam tikroje teritorijoje nė negali smarkiai padaugėti, kad ir kiek būtų stengiamasi paleisti jų į gamtą. Šis reiškinys paaiškintinas tuo, kad gamtoje egzistuoja ekologinė talpa. Tai iš esmės sako, kad tam tikroje vietovėje gali tilpti tik tam tikras skaičius tos rūšies atstovų. Puikus pavyzdys – gražiosios lūšys.

„Lūšys yra teritoriniai gyvūnai, ypač tos, kurios turi jauniklių. Tai žvėrys, gyvenantys tik stambiuose miško masyvuose, ir jeigu šiuos kirsime, jas trikdysime, natūralu, kad jų dar mažės. Vadinasi, jei joms nėra normalių veisimosi buveinių, jų populiacija neišaugs, nes tiesiog nėra kur. Norėdami didesnių pokyčių turėtume atkreipti dėmesį į vadinamąją buveinių vadybą, – svarsto A.Ulevičius. – Kitas pavyzdys – didžiosios ir miškinės miegapelės. Jų natūraliai nedaug, nes palyginti nedaug joms tinkamų buveinių – senų medynų su drevėmis.“

Kita vertus, greta nykstančių rūšių yra daug atsikūrusių. Tarp jų didelė dalis tų, kurios buvo stipriai sumenkusios ar net beveik išnykusios dėl paskutiniaisiais sovietmečio dešimtmečiais vykusios intensyvios žemės ūkio chemizacijos.

„Sovietmečiu buvo taip neatsakingai barstomos trąšos, kad jas barstančiam lėktuvui skrendant virš ežero net nebūdavo pasivarginama uždaryti liuko. Tokios nesąmonės baigėsi, tad bent vanduo Lietuvoje iš tikrųjų tapo švaresnis. Šiuo metu didesnė grėsmė ta, kad ant nedidelių nesugadintų sraunių upelių norima statyti mažąsias hidroelektrines. Prie bendro atsinaujinančių išteklių kiekio jos daug neprisidės, bet upelius sugadins: dėl to pasikeičia upelio hidrologija, ne visada ir žuvitakiai tinkamai įrengiami“, – teigia E.Greimas.

Teigiamus pokyčius vidaus vandenyse iliustruoja ir tai, kad kai kuriuose upeliuose vėl esama plačiažnyplių vėžių.

Į šią sritį besigilinantis LGF gamtosaugos specialistas Robertas Staponkus antrina, kad padėtis, susijusi su rūšine įvairove, rūšių atsigavimu vidaus vandenyse, džiugina. Prie to stipriai prisidėjo ir tai, kad, panaudojus nemažas ES fondų lėšas, buvo sutvarkytos vandens nuotekų valymo sistemos.

Be to, į nykstančių rūšių atkūrimą buvo sąmoningai investuojama. „Ilgą laiką vyko lašišų ir šlakių populiacijų atkūrimas, šiuo metu vyksta eršketų, planuojama dar keleto rūšių“, – vardija R.Staponkus.

Paminėtina ir tai, kad nuo metų pradžios vidaus vandenyse uždrausta verslinė žvejyba. Kadangi žuvų ištekliai atsigauna greitai, po keleto metų mūsų ežeruose ir upėse turėtume matyti daugiau žuvų ir biomasės. Jau turime sėkmingą Kauno marių pavyzdį: nors verslinė žvejyba čia uždrausta tik 2013 m., jau esama akivaizdžių rezultatų.

Kone opiausia šiandieninė problema – tarpinių vandenų žuvys. Pavyzdžiui, silkinių šeimos žuvis perpelė, gyvenanti jūroje, bet migruojanti neršti į Kuršių marias ir jų intakus. Nors bene prieš dešimtmetį atrodė, kad šių žuvų populiacija atsikuria ir tuoj jas bus galima išbraukti iš Lietuvos raudonosios knygos, padėtis vėl pablogėjo.

Kai kalbama apie Baltijos jūrą, gerų pokyčių taip pat matyti, nors dar maždaug prieš dvidešimt metų buvo labai blogai. R.Staponkus primena, kad dėl savo sūrumo jūra ir taip nėra dėkinga biologinei įvairovei ir čia negyvena daug žuvų rūšių. Kadangi apie 90 proc. žvejojamų žuvų sudaro menkės, strimelės ir šprotai, arba brėtlingiai, tai tada, kai apie dešimt kartų buvo sumenkusi menkių populiacija, daugybei žvejų net teko pasitraukti iš žvejybos. Na, o dabar menkių populiacija vėl atkurta.

Baltijos jūroje daugėja ir ruonių.

Kadangi vyksta daug pokyčių (kad ir ES bendrojoje žuvininkystės politikoje), jūros būklė ateityje dar turėtų gerėti.

E.Greimas įsitikinęs, kad apskritai prie atsakingesnio lietuvių požiūrio į ekologiją prisidės pragmatiški interesai. Kadangi nemažai projektų finansuojami arba iš dalies finansuojami ES ar kitų tarptautinių institucijų, vis svarbiau tampa sugebėti įrodyti, kad konkrečiu projektu atsižvelgiama į visus veiksnius, aktualius gamtai ir žmonių sveikatai.

„Dėmesys tam pastaraisiais metais iš tiesų sustiprėjęs. Skolintojai akylai žiūri į projektų ekologinę dalį. Pats nemažai dalyvavau įvairių ES direktyvų įgyvendinimo procesuose Lietuvoje ir man vilčių teikia tai, kad bus labiau subalansuotai žiūrima į bendrą ekonominį vystymąsi. Bus ne tik atsižvelgiama į ekonominį interesą, bet ir bandoma lygia greta investuoti į priemones, mažinančias neigiamą poveikį gamtai“, – priduria LGF vykdomasis direktorius.

Yra atkurta ir žinduolių rūšių. A.Ulevičius mini miškinius arklius – tarpanus. Nors paskutiniai jų Lietuvoje išnyko dar XIX a., kryžminant mūsų žemaitukus, turinčius daug miškinių arklių kraujo, ir Lenkijos arkliukus, pavyko atkurti gana gryną tarpanų genetinę liniją. Na, o dabar juos bandoma ir toliau gryninti, nes jie vis dar per daug skiriasi nuo anksčiau paplitusių tikrųjų tarpanų.

Rūšių atkūrimas gali trukti net šimtmečius. Viskas priklauso nuo to, kiek trunka jos atstovų gyvybinis ciklas – kartos ilgis. Vadinasi, su tarpanais ar kitais žinduoliais tai padaryti daug sudėtingiau nei su varliagyviais ar vabzdžiais.

Žymiausia iš atkurtų žinduolių rūšių – stumbrai. Tai didžiausi žvėrys, šiuo metu gyvenantys Lietuvos teritorijoje. Nors tai saugotina rūšis, vis dėlto stumbrų gausėjimas vertinamas prieštaringai. Taip nutiko kažkada į laisvę iš stumbryno pabėgus stumbrams, kurie ėmė laisvai klajoti ir veistis Panevėžio ir Kėdainių miškuose. Taigi dabar aptvaruose jų yra per trisdešimt, laisvėje – apie šimtą. Būtent dėl pastarųjų ir kyla didelis nepasitenkinimas, nes šie stambūs žvėrys nusiaubia ūkininkų derlių (jiems tai tarsi šėrykla) ir valstybei tenka mokėti kompensacijas už padarytą žalą. Buvo priimtas sprendimas, kad stumbrų laisvėje neturi likti. Atkūrus populiaciją paaiškėjo, kad dabartinis Lietuvos kraštovaizdis ne visai tinkamas stumbrams gyventi laisvėje. Juk stumbrai laisvai Lietuvoje gyveno, kai tris ketvirtadalius ar net daugiau jos užėmė miškai.

Netrūksta problemų ir dėl svetimžemių invazinių rūšių, kurių atėjimas susiformavusioms vietinėms sistemoms sukelia stresą ir gali padaryti neatitaisomą žalą. Pasak A.Ulevičiaus, invazija – tai staigus svetimos populiacijos pagausėjimas su neigiamomis pasekmėmis vietinei ekosistemai. Aišku, prie to dažniausiai nagus prikiša žmogus.

„Kas atsitiko su vietine europine audine įvežus kanadinę audinę? Tai buvo paskutinis postūmis pirmajai išnykti, Lietuvoje jos jau nebėra, – aiškina specialistas. – Vis dėlto ne visos svetimžemės rūšys yra invazinės. Tarkime, kartais svetima rūšis vegetuoja ir nėra jokios invazijos, nes gaunamas atkirtis arba jos ekologinė niša jau būna užimta ir ji negali prasimušti.“

Neigiami procesai vyksta ir su kol kas didėjančia minėtų plačiažnyplių vėžių populiacija, kuriai grėsmę ima kelti neplanuotas amerikinių vėžių, išstumiančių juos iš vandens telkinių, atvykimas į Lietuvą. Kitas pavyzdys – žuvų skersnukių populiacija dėl naujų invazinių rūšių atsidūrė ties išnykimo riba. Būtent dėl to invaziniai nuodėguliniai grundalai ir juodažiočiai grundalai yra naikintini.

E.Greimo teigimu, turime ne vieną pavyzdį, kai žmogus, bandydamas pataisyti padėtį ir pasitelkęs invazines rūšis sureguliuoti gamtoje vykstančius procesus, tik privirė košės. Vienas žinomiausių pavyzdžių – Australijos triušiai, kurie nenustoja kelti problemų dar nuo XIX a., kai buvo įvežti. Ėmę sparčiai daugintis ir paplitę po visą žemyną, vietiniams jie pridarė daugybę žalos siaubdami pasėlius. Problemos neišsprendė nei tūkstančiai kilometrų naujų tvorų, medžioklė be apribojimų, nei daugybė pinigų, išleistų nuodams.

„Tokių bandymų pasekmės per daug sunkiai nuspėjamos, įvykių eigos praktiškai neįmanoma sumodeliuoti. Juk gamtoje yra milijardai tarpusavio ryšių, tad jei įterpiame detalę, nederančią su per daugybę laiko nusistovėjusia aplinka, atsiras išderinimas. Kai supratimas apie ekologiją dar buvo menkas, žmonės nė nesuvokdavo, kad gali nutikti kažkas blogo atvežus ir paleidus į pieveles kokių nors triušių. Be to, kartu gali atvykti ir ligos, kurioms vietiniai nebus atsparūs“, – dėsto E.Greimas.

Tokių pavyzdžių turime ir Lietuvoje, tarkime, sovietmečiu tikslingai atvežtos tokios invazinės rūšys, kaip usūriniai šunys ar Sosnovskio barščiai. Usūriniai šunys buvo įvežti, kad pagerintų medžiojamosios faunos sudėtį, tačiau išėjo taip, kad jie nekontroliuojamai plinta ir užima vietinių rūšių vietą, suardydami natūralius ekologinius ryšius. Su Sosnovskio barščiais viskas baigėsi ne ką geriau: pasirodo, šių Kaukazo piktžolių, turėjusių būti puikiu pašaru gyvuliams, išskiriamos sultys pavojingos ir sukelia odos nudegimus, ypač žalingus saulei apšvietus odą. Tada galima laukti ne tik paraudimo ir skausmo, bet ir pūslių.

Tiesa, invazinės rūšys gali patekti ir atsitiktinai. „Tarkime, sėklą atnešus paukščiui. Kai kurios jūrinės rūšys paplinta, kai į laivus, esančius, pavyzdžiui, prie Šiaurės Amerikos krantų, įpilama balastinio vandens, kuris išpilamas atplaukus į Europą. Su tuo vandeniu gali pakliūti kokių nors vėžiagyvių kiaušinėlių, kurie čia gali prigyti ir išplisti“, – pavyzdžių pateikia E.Greimas.

Kita vertus, yra natūraliai ateinančių, vadinamųjų adventyvinių rūšių, kurios plinta pamažu, pavyzdžiui, dėl besikeičiančio klimato ar šiaip plečiantis rūšies paplitimo arealui, ir dėl jų atėjimo spėjama prisitaikyti.

„Tarkime, pilkieji kiškiai. Jų Lietuvoje atsirado palyginti neseniai – maždaug prieš 600 metų, ir juos jau laikome sava rūšimi. Šie atėjūnai plito iš Centrinės Europos, nes ten stipriai iškirto miškus ir kiškiams geresnės sąlygos gyventi tapo čia“, – atkreipia dėmesį A.Ulevičius.

O kaip vertintina medžioklė gyvūnų populiacijai reguliuoti?

E.Greimo nuomone, nors medžiotojai visada pabrėžia savo reikalingumą šiuo požiūriu, vis dėlto gamta ir iki žmogaus kažkaip susitvarkydavo, tad veikiausiai ir be medžioklės nieko ypatingo nenutiktų.

„Nepamirškime, kad, pavyzdžiui, šernų apskritai tiek nebūtų, jei jų nebūtų buvę tyčia priveista. Juk žiemą tūkstančiais tonų į miškus buvo vežama labai didelio kaloringumo pašaro (tiesa, tai jau uždrausta), kai šiaip dalis jų sunkesnėmis žiemomis būtų išgaišę ir taip būtų įvykusi savireguliacija. Patys medžiotojai užsiėmė „šernininkyste“. Dėl to šernų išgyvenimas tapo kone šimtaprocentinis ir populiacija labai išaugo. Taip pasiekėme „šernininkystės“ piką, o čia ir sprogo kiaulių maro protrūkis“, – aiškina E.Greimas.

Kiek Lietuvos biologinei įvairovei pavojaus kelia klimato kaita, dėl kurios taip nerimaujama pasaulyje? Specialistai pabrėžia, kad šiuo atžvilgiu gyvename labai dėkingoje vietoje – vidutinio klimato zonoje.

L.Raudonikio manymu, klimato atšilimas Lietuvoje yra gana teorinė grėsmė. Poveikis gali būti nebent toms paukščių rūšims, kurios turi specifines buveines – pelkes. Pasak ornitologo, klimato pokyčiai aktualesni kalnuotose, kalvotose vietovėse, kur juostos slenkasi labiau (pavyzdžiui, viršūnėse nyksta alpinės pievos, kyla miškingos zonos ir kt.).

Aišku, klimatui šiltėjant, ypač žiemoms, ir Lietuvoje galima matyti tam tikrą arealų persistūmimą. Sakykime, pas mus vis dažniau aptinkama pietinių rūšių, o štai kai kurios mūsų rūšys po truputį traukiasi šiauryn. Kaip pabrėžia A.Ulevičius, tokiems pokyčiams jautriausi ne žinduoliai ar paukščiai, o, pavyzdžiui, varliagyviai, ropliai. Kadangi žinduoliai ir paukščiai yra šiltakraujai gyvūnai, palaikantys savo kūno temperatūrą ir galintys gyventi gana skirtingoje aplinkoje (turi labai platų prisitaikymo prie temperatūros diapazoną), jų padėtis kur kas geresnė nei tų padarų, kurie to negali, kitaip tariant, šaltakraujų. Būtent pastarieji greičiau keis savo gyvenamąją teritoriją dėl su klimatu susijusių veiksnių.

Beje, A.Ulevičius pastebi, kad klimato pokyčiams jautresnė flora negu fauna. „Pavyzdžiui, kai kurios medžių rūšys, atšilus klimatui ir dirvožemio paviršiui tapus sausesniam, sunkiau sudygsta, įsitvirtina. Kai tokie seni medžiai numiršta ir negali sudygti kiti, teritorijos, kur jie auga, traukiasi“, – apibendrina Ekologijos ir aplinkotyros centro specialistas.

Vaiva Sapetkaitė

 

Lietuvos raudonoji knyga

Iš viso įtraukta saugomų rūšių  767

Iš jų gyvūnų                    253

Žinduolių             23

Paukščių              80

Roplių                2

Varliagyvių                     5

Žuvų                            8

Moliuskų              5

Vorų                            2

Vabzdžių              123

Vėžiagyvių            4

Dėlių                           1

Augalų                339

Grybų                 175

Šaltinis: Lietuvos raudonoji knyga (2007 m.)

 

 

 

 

“Gamta – mūsų namai” – tikriausiai be galo daug kartų girdėtas posakis. Atšilus orams tūkstančiai skuba laisvalaikį praleisti miškuose, prie ežerų ir pan., o užsieniečiai giria ir pavydi nuostabios Lietuvos gamtos. Bet ar viską padarome, kad ji tokia išliktų ir ateities kartoms?
„Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ atliktos Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų apklausos rezultatai rodo, kad didžiajai daugumai respondentų aplinkosauga yra reikšminga tema. Į klausimą “ar aplinkosauga Jums svarbi?”, teigiamai atsakė net 92,4 proc. apklaustųjų ir tik 6,2 proc. teigė, kad nesvarbi (1,4 proc. nežino ar neturi nuomonės).
Kita vertus, tik nedaugelis tvirtina, kad imasi elementarių ir visame Vakarų pasaulyje jau natūraliai kasdieniškų “žaliųjų” veiksmų. 13,8 proc. respondentų teigė, kad rūšiuoja šiukšles, o 16,4 proc. – naudoja energiją taupančias technologijas.
Tiesa, net 66 proc. apklaustųjų į klausimą “kokių “žaliųjų” veiksmų imatės asmeniškai?” atsakė “kita”. Kas slypi po šiuo žodžiu – ar paprasčiausias savo šiušklių susirinkimas po iškylos miške arba prie ežerių (tai natūralu civilizuotoje visuomenėje), ar kažkas rimčiau – pačių respondentų sąžinės reikalas.
Beje, 3,8 proc. respondentų atvirai prisipažino nesiimantys jokių “žaliųjų” veiksmų.

Ar aplinkosauga Jums svarbi? (proc.)
Taip 92,4
Ne 6,2
Nežinau / Neturiu nuomonės 1,4

Kokių “žaliųjų” veiksmų imatės asmeniškai?
Kita 66,0
Naudoju energiją taupančias technologijas 16,4
Rūšiuoju šiukšles 13,8
Jokių 3,8

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2014 m. birželio 9–11 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Renatas Jakaitis – ekologas ir laukinės gamtos fotografas, fiksuojantis kadrus, kurių ateityje nebebus, nes dėl besaikio žmonijos vartojimo neigiami natūralios gamtos pokyčiai vis akivaizdesni.

Ekologas ir Nemuno kilpų regioninio parko vyriausiasis specialistas Renatas Jakaitis kintantį laukinės gamtos veidą per fotoaparato objektyvą stebi daugiau nei penkiolika metų. „Jei ne kartkartėm aplankanti sėkmė, šį užsiėmimą greitai mestum. Bet jis visai kaip nepagydoma liga, nuo kurios išgyti vilties turi tik tie, kuriems pritrūksta užsidegimo“, – sako gyvūnų elgseną ne vieną dešimtmetį analizuojantis laukinės gamtos fotografas.
VEIDAS: Renatai, ne vienerius metus dalyvaujate įvairiose gamtos stebėjimo projektuose, daug laiko praleidžiate miškuose, fotoaparatu „medžiodamas“ laukinius žvėris. Kaip susidomėjote fotografija?
R.J.: Nuo vaikystės, daug laiko praleisdamas gamtoje, natūraliai pajutau poreikį savo fotografijomis parodyti, kaip keičiasi mūsų gamta. Norėjosi užfiksuoti ir palikti ateities kartoms akimirkų, kurių jie galbūt nebematys. Dėl ūkinės ir rekreacinės veiklos, dėl besaikio žmonijos vartojimo neigiami natūralios gamtos pokyčiai vis akivaizdesni. Dėl to vis mažėja natūralių gamtinių buveinių, labiau traukiasi sengirės (Lietuvos miškai, pasiekę gamtinę brandą, o, kaip žinia, vidutiniškai miškui užaugti reikia iki 100 metų), kartu nyksta ir įvairių organizmų rūšys, tačiau žmogus galvoja tik apie asmeninę naudą. Tai, kad dėl jo veiksmų daroma nepataisoma žala gamtinei aplinkai, daugeliui vis nė motais. Atrodytų, esame mąstančios būtybės, tačiau gyvūnai geba nekenkti sau ir nenaikinti aplinkos, kurioje gyvena, o žmogui tai vis dar neįveikiama užduotis.
VEIDAS: Dirbate vienoje gražiausių Lietuvos vietų – Nemuno kilpų regioninio parko direkcijoje. Smalsu, kas lėmė jūsų pasirinkimą tapti ekologu?
R.J.: Kadangi nuo vaikystės domėjausi gamta, siekdamas susieti savo pomėgį su profesija, nusprendžiau rinktis ekologo kelią. Šios profesijos žmonės daug neuždirba, todėl ją renkasi tie, kurie nori prisidėti prie mus supančios natūralios aplinkos išsaugojimo. Tačiau pats buvimas gamtoje sudaro tik labai nedidelę mano darbo dalį. Daugiausia laiko praleidžiu prie kompiuterio, analizuodamas gyventojų skundus ir pan. Šiandien įtakos turi politiniai dalykai – gamtosaugininkai jaučia gana stiprų spaudimą dėl saugomų teritorijų. Galima sakyti, kad esame ta kliūtis, kuri daugumai piliečių trukdo eksploatuoti aplinką asmeniniais tikslais. Panorę įsikurti saugomame gamtos kampelyje ar sumanę paieškoti naudingų iškasenų, žmonės atsimuša į mūsų įstaigą.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 252014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2014-m

 

Dešimt vaikų fotografijų konkurso „Paukščiai grįžta namo“ nugalėtojų buvo apdovanoti fotoaparatais, kad galėtų toliau fiksuoti nepakartojamas akimirkas gamtoje. Šie apdovanojimai buvo įteikti penktadienį vykusiame miškininkų organizuotos pavasario šventės „Paukščiai grįžta namo“ iškilmingame baigiamajame renginyje, skirtame Pasaulinei miškų dienai paminėti.

Geriausiomis buvo išrinktos Granto Aniulio iš Dubravos, Dovydo Cicėno iš Ignalinos, Karolio Karpinsko iš Užusalių, Vaivos Vasiljevaitės iš Druskininkų, Laimio Baliukonio iš Aukštadvario, Dovilės Skamarakaitės iš Valkininkų, Aistės Ramanauskaitės iš Alytaus, Liepos Emilijos Skruzdytės iš Raguvėlės, Emilijos Toliušytės iš Rietavo bei Rimantės  Stankūnaitės iš Joniškio nuotraukos. Visus nugalėtojus renginyje pasveikino šventės globėjas aplinkos ministras Valentinas Mazuronis bei generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas. Geriausios nuotraukos buvo eksponuojamos šventės metu, po jos paroda apkeliaus visą Lietuvą.

Nuotraukų konkursas šiemet vyko visose 42-jose Lietuvos miškų urėdijose. Jaunieji miško bičiuliai galėjo siųsti savo nuotraukas konkursui pavadinimu „Paukščiai grįžta namo“ savo urėdijai, kiekviena miškų urėdija rinko geriausias fotografijas.

Prieš nugalėtojų apdovanojimą šiemet visoje Lietuvoje tradiciškai buvo keliami inkilai grįžtantiems sparnuočiams. Nepaisant prastų oro sąlygų, praėjusį pirmadienį visoje Lietuvoje buvo iškelta daugiau kaip 3 tūkst. inkilų, penktadienį šią šventės dalį vainikavo inkilų kėlimas sostinės Kalnų parke.

„Visi dideli dalykai prasideda nuo mažų. Jei mes šiandien įrengiame inkilėlius mažiesiems savo draugams, tai reiškia ne tik žmonių ir gamtos suartėjimą, bet ir meilę tėvynei. Vystantis technologijoms, didėjant stresui, gamta ir miškai leidžia mums atsistatyti, grįžti prie savo tikrųjų šaknų“, – šventėje penktadienį sakė ministras V.Mazuronis.  Dubravos mokomosios eksperimentinės miškų urėdijos atstovai šventės dalyvių vardu ministrui padovanojo didžiulį inkilą, kurį V.Mazuronis pažadėjo būtinai iškelti namuose.
Šiemet pavasario šventės „Paukščiai grįžta namo“ baigiamasis renginys švenčiamas Pasaulinę miškų dieną. Ši diena pradėta švęsti pernai Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos sprendimu . Visos šalys skatinamos tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu mastu organizuoti įvairią veiklą, susijusią su miškų sodinimu, skatinama parodyti pasauliui, kaip pasodinti medžiai, miškai pozityviai keičia gyvenamąją aplinką.
Lietuva šioje srityje turi kuo didžiuotis. Miškai užima apie trečdalį mūsų šalies teritorijos. Lietuvos miškų ištekliai, – plotai ir medienos tūriai, – nuolatos didėja, kertama gerokai mažiau nei priauga, iškirsti miškai laiku atkuriami, gerėja medynų amžiaus struktūra, jų stabilumas ir produktyvumas, biologine įvairove pranoksta daugelio kaimyninių šalių miškus.
Miškininkų organizuojamos pavasario šventės jau yra tapę smagia tradicija. Kasmet urėdijos organizuoja inkilų kėlimo šventes bei kitaip pažymi paukščių grįžimą bei gamtos prisikėlimą po žiemos.

Televizijos bei radijo laidų vedėjo Vytenio Sinkevičiaus šeimoje nuo pat mažų dienų vaikams skiepijama meilė gamtai, mokoma, kaip svarbu ja rūpintis, neteršti, aiškinama, iš kur atsiranda deguonis ar vanduo, kurį geriame iš čiaupo, jau kurį laiką rūšiuojamos atliekos.

Ne išimtis ir namų apšvietimas: didžiajai jo daliai naudojamos taupiosios lemputės, kurios perdegusios turi būti atiduotos perdirbti. V. Sinkevičius įsitikinęs: jeigu visi pradėtų rūpintis ne tik savo namų aplinka, gyventume švariau.

„Su vaikais kalbamės tokiomis temomis kaip atsinaujinantys energijos šaltiniai, gamtos turtai ar stichinės nelaimės, kylančios dėl netinkamos žmonių veiklos. Dažnai nesusimąstome apie tai, kad Žemės turtai ne begaliniai ir gamtos sekinimas galiausiai virs katastrofa, – sako Vytenis Sinkevičius. – Tikiu, jei vaikai stengsis gyventi supratingiau už mūsų kartos atstovus – vartotojus, ateityje jie sukurs draugiškesnį santykį su gamta ir abipusiai mainai taps sąžiningesni.“

Sinkevičių šeimos įpročiai pasikeitė prieš 5 metus pakeitus gyvenamąją vietą: „Naujų namų kieme atsirado spalvoti atliekų rūšiavimo konteineriai, be to, namo savininkų bendrija aktyviai ragino grąžinti atliekas ir taip gerinti mūsų visų gyvenimo sąlygas. Namuose, po kriaukle, kur dažniausiai laikoma šiukšliadėžė, atsirado talpos skirtingoms atliekoms.“ Elektroninės atliekos, tokios kaip virduliai, lygintuvai ar ausinės, taip pat išmetamos į specialų konteinerį, esantį namų kieme. V. Sinkevičius prasitaria, kad iš pradžių rūšiuoti atliekas buvo sunku ir neįprasta, tačiau dabar, pripratus, tai daroma mechaniškai.

Žinomo vyro namuose ne tik rūšiuojamos atliekos, bet ir taupoma elektra – jau 3-us metus didžiajai daliai namų apšvietimo naudojamos elektros energiją taupančios lemputės. Per šį laikotarpį dar nespėjo perdegti nei viena lemputė, tačiau V. Sinkevičius jomis pasirūpins atsakingai dėl lemputėse esančio gyvsidabrio – kaip ir visas kitas pavojingas elektronikos atliekas, atiduos perdirbėjams.

Lietuvoje taupiųjų lempučių surinkimu besirūpinančios organizacijos „Ekošviesa“ vadovas Tadas Ruželė pabrėžia, kad lemputei perdegus ją reikia saugiai, nesudaužant ir neįskeliant, atgabenti į bet kurį surinkimo punktą ir atsargiai, nemetant įdėti į specialią dėžutę. Pasak specialisto, neperdirbamų lempų nėra, todėl labai svarbu, kad kiekviena savo laiką atitarnavusi lemputė pakliūtų į perdirbėjų rankas.

Šiuo metu 46 šalies miestuose veikia 86 punktai, kuriuose yra priimamos perdegusios energiją taupančios lemputės. Specialių dėžučių šioms lemputėms surinkti yra parduotuvėse „Mazgas“, „SLO“ bei „EMP recycling“ padaliniuose. Šiais metais prie surinkimo punktų prijungta ir daugiau stambiagabaričių atliekų aikštelių, kurios išsidėsčiusios visoje šalies teritorijoje. Perdegusių lempučių surinkimo punktų sąrašą galima rasti interneto svetainėje www.eko-sviesa.lt

„Ekošviesa“ energiją taupančių lempučių surinkimą Lietuvoje organizuoja nuo 2010 m. Surinktos lemputės atiduodamos elektroninių atliekų perdirbėjams, kurie, naudodami specialias technologijas, saugiai pašalina gyvsidabrį ir perdirba stiklą antriniam panaudojimui.

Nors gamtos stichijų pastaraisiais dešimtmečiais daugėja, ir aukų, ir ekonominių nuostolių mastą galima sumažinti vykdant atsakingą miestų plėtros politiką, geriau pasirengiant nelaimėms ir prisitaikant prie gamtos realijų.

Nors Filipinuose lapkričio pradžioje įvykusi tragedija nepretenduoja būti įrašyta į didžiausių pasaulio stichinių nelaimių dešimtuką, praūžęs stipriausias kada nors užfiksuotas taifūnas „Haiyan“ priminė pasauliui gamtos jėgą, o kartu privertė susimąstyti apie vis dažnėjančių gamtos anomalijų priežastis bei sukeliamus nuostolius. Aišku viena, kad pamokas, kurias žmonija išmoksta skaudžiai nukentėdama per tokius įvykius, galima išmokti sparčiau, o šėliojančios gamtos sukeliamas netektis galima gerokai sumažinti. Skirtingų šalių patirtys tą įrodo jau šiandien.

Filipinai užklupti netikėtai

Filipinuose praūžęs supertaifūnas suniokojo daugybę regionų ir paliko gyventojus be susisiekimo priemonių, pastogės, maisto bei gėlo vandens. Katastrofą savo akimis matę žmonės teigia, kad beveik visi taifūno kelyje atsidūrę statiniai buvo nušluoti nuo žemės. „80 proc. pastatų sugriauta“, – tvirtina 220 tūkst. gyventojų turėjusio Leitės miesto gyventojas.
Jau dabar suskaičiuojama beveik 3 tūkst. žuvusiųjų, tačiau ilgainiui šis skaičius gali išaugti penkiagubai. Be to, Jungtinės Tautos (JT) praneša, kad 673 tūkst. gyventojų buvo priversti palikti savo gyvenamąją vietą, o vienaip ar kitaip stichija palietė net 11 mln. gyventojų.
Į Vakarus judantis taifūnas kirto šešias centrinės Filipinų dalies salas, pasiekė ir Vietnamą, iš kurio pranešama apie mažiausiai 13 žuvusiųjų. Kinijos žiniasklaida skelbia, kad ir Pietryčių Kinijoje užfiksuota audra pasiglemžė šešių žmonių gyvybes. Jungtinės Karalystės nelaimingų įvykių gelbėjimo komiteto pirmininkas Salahas Saeedas palygino Taklobano miesto nuniokojimą su 2004 m. cunamiu, kuris po Indijos vandenyne prasidėjusio 9,3 balo žemės drebėjimo nusiaubė Indoneziją, Šri Lanką, Tailandą bei kitas kaimynines salas, pareikalaudamas 230–280 tūkst. gyvybių.
Pasak BBC žurnalisto Jonathano Heado, katastrofa atskleidė ir tai, kad valdžia nebuvo jai pasirengusi: „Žuvusiųjų kūnai vis dar nesurinkti guli gatvėse, vietos valdžia yra išsekusi, o centrinės valdžios pastangų beveik nematyti.“
Pranešama, kad išgyvenę filipiniečiai nesulaukdami pagalbos darosi vis piktesni. „Jie šlapi, alkani ir pikti. Mačiau, kaip gyventojai keliauja ilgą kelią iki Taklobano ieškodami maisto ir grįžta tuščiomis rankomis“, – teigia žurnalistas.
Apie tai, kad Filipinai nėra pasirengę kiek įmanoma labiau užkirsti kelią tragedijai ir pažaboti jos padarinius, buvo žinoma jau anksčiau: JT universiteto sudarytame pasaulio gamtinių stichijų rizikos indekse, kurį sudaro 173 pasaulio valstybės, 2012 m. Filipinai užėmė trečią vietą. Svarbu paminėti, kad tai lėmė ne tik geografinė padėtis ir gamtinės sąlygos, bet ir itin blogi rodikliai, nusakantys valstybės bei visuomenės pasirengimą.

Pasaulinis rizikos indeksas Lietuvai palankus

Minėtame pasauliniame rizikos indekse atsižvelgiama ne tik į objektyvias geografinių aplinkybių lemiamas grėsmes, bet ir į šalių pasirengimą susidoroti su kylančiais iššūkiais: visuomenės pažeidžiamumą nelaimių atžvilgiu, pasirengimą sušvelninti ir likviduoti padarinius, gebėjimą prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių.
Indekse konstatuota, kad pažeidžiamiausi planetos regionai – Afrika, Azija bei rytinė Pietų Amerikos dalis. Šioje rikiuotėje svarbiausias veiksnys, žinoma, yra geografinė padėtis, tačiau labai svarbūs ir kiti veiksniai: svarios įtakos turi ir kryptingas bei atsakingas veikimas – tą patvirtina tarp Europos Sąjungos narių rizikingiausia šalimi laikoma Olandija. Pagal natūralias grėsmes dėl geografinės padėties ir kylančio jūros lygio ji užima net 12 vietą, tačiau geros socialinės, ekonominės, ekologinės bei institucinės sąlygos sąraše ją nustumia į 51 vietą. Kitaip tariant, pripažįstama, kad pati Olandija tą riziką stipriai sumažino.
Lietuva, žvelgiant į šį indeksą, itin saugi visais požiūriais: užimdama 148 vietą mūsų šalis nusileidžia tik 25 valstybėms. Ir pagal gamtinius, ir pagal socialinius kriterijus Lietuva yra tarp pažangiausių, o prasčiausias mūsų rezultatas – visuomenės jautrumo nelaimėms skalėje, kurioje akcentuojama infrastruktūra, maitinimosi sąlygos, gyvenamųjų erdvių išdėstymas, ekonominė padėtis. Nederėtų baimintis ir dėl artimiausių kaimynų: Skandinavijos šalys, kaip įprasta, yra tarp lyderių, o Latvija, Baltarusija, Lenkija ir Estija taip pat priskiriamos prie saugiausių.
Tyrimą atlikę mokslininkai pabrėžia, kad žmonija privalo rimtai vertinti grėsmes ir imtis konkrečių priemonių joms pažaboti. Jie ragina mažinti žmonijos indėlį į klimato kaitos procesą ir dirvožemio degradaciją, gerinti pažeidžiamiausių socialinių grupių gyvenimo sąlygas, efektyvinti institucinį veikimą bei įspėjimo apie artėjančią nelaimę mechanizmus, gamtos paveikiamas vietas pritaikyti saugiam gyvenimui.

Piknikas gamtoje – viena smagiausių vasaros pramogų, kurią dažnai renkasi ir lietuviai, ypač ilgaisiais savaitgaliais. Kruopščiai apgalvoję, kokius daiktus ir maisto produktus pasiims į išvyką, iškylautojai retai iš anksto apsvarsto, kaip elgsis su jų atliekomis. Vienos didžiausių šalyje atliekų surinkimo ir tvarkymo bendrovių „VSA Vilnius“ duomenimis, tik labai maža dalis iškylautojų tinkamai sutvarko pikniko atliekas, kiti tai daro neteisingai ar net palieka šiukšles tiesiog stovyklavietėje.

„Geri orai padidina ne tik iškylautojų skaičių, bet ir gamtoje paliktų atliekų kiekį. Pikniko metu daugiausiai susidaro plastiko ir buitinės, rečiau – stiklo ir popieriaus atliekos. Gyventojų, kurie ne tik surinktų, bet ir tinkamai išrūšiuotų tai, kas liko iš pikniko – vienetai. Nors iš tikrųjų sutvarkyti pikniko atliekas yra labai paprasta, tam tereikia minimalių žinių ir noro“, – sakė „VSA Vilnius“ Atliekų paruošimo perdirbimui skyriaus vadovas Laurynas Kazlauskas.

Jis taip pat pridūrė, kad yra 5 principai, kuriais vadovaujantis pikniko atliekų tvarkymas bus paprastas ir užtruks vos keletą minučių:

1.Gėrimų skardinės – prie plastiko atliekų
Alaus, sidro ir giros skardinės, taip pat žirnelių ir pupelių konservų dėžutės, dangteliai nuo marinuotų daržovių stiklainių ir visas kitas metalines pakuotes meskite į geltoną plastiko konteinerį. Virš plastiko rūšiavimo linijos būna įrengtas magnetas, surenkantis metalines pakuotes.

2.Sutepta riebalais? Prie buitinių atliekų!
Jei plastikinis marinuoto šašlyko pakelis nešvarus, meskite jį į buitinių atliekų konteinerį. Ten pat turėtų atsidurti iškyloje panaudoti riebalais sutepti vienkartiniai indai ir įrankiai, dantų krapštukai, tuno, šprotų, turistų pusryčių konservų dėžutės. Žinoma, jei turite galimybę jas išplauti, taip ir padarykite, o tada meskite į plastiko konteinerį.

3.Kartoninė „TetraPak“ pakuotė – į geltoną konteinerį
„TetraPak“ pakuotės, kokioje paprastai parduodamos sultys ar pienas, rūšiavimas reikalauja šiek tiek įgūdžių ir žinių. Nors dalį šios pakuotės sudaro kartonas, ją reikia mesti į plastiko konteinerį. Tai vienintelė kartoninė pakuotė, kurią reikia mesti drauge su plastikiniais buteliais nuo vaisvandenių ar vandens. Tiesa, rekomenduojama nuo jų nuimti kamštelius ir įmesti atskirai, kadangi jiems pagaminti paprastai naudojamas kitos rūšies plastikas.

4.Ant saldainių ir sausainių pakuočių ieškokite perdirbimo ženklo
Atpažinti, kur mesti saldainių ir sausainių pakuotes, nesunku: jei pakuotė popierinė, ją meskite į popieriaus konteinerį; jei celofaninė ir viduje padengta spindinčia medžia – plastiko; jei pakuotė nepaženklinta perdirbimo ženklu – prie buitinių atliekų. Lietuvoje perdirbamos pakuotės pažymėtos dviem besisukančiomis rodyklėmis.

5.Anglys – ne trąša
Jei iškylavote vietoje, kur nėra laužavietės, sudegusias anglis reikėtų gerai užgesinti, kad neįsipliekstų gaisras, ir išmesti į arčiausiai esantį konteinerį. Anglys nėra trąša, todėl jų išpurtyti miške nereikėtų. Lygiai taip pat klaidinga manyti, kad gamtoje reikėtų palikti obuolių graužtukus, saulėgrąžų lukštus ar vaisių kauliukus: jų vieta – buitinių atliekų konteineryje.

Gamtą teršė dar pirmykštis žmogus, ir visuomenės gyvenamoji aplinka niekad nebuvo idealiai švari. Bėgant laikui savo poreikius tenkinantis žmogus tapo  pagrindiniu jį supančios aplinkos teršėju, o kartu ir labiausiai atsakingu už jos išsaugojimą.

Anksčiau net gamtosaugininkai daugiausia dėmesio skirdavo atskirų nykstančių rūšių bei individų apsaugai, tačiau dar labiau padidėjus aplinkos teršimui ir gamtos išteklių naudojimui, po truputį pereita prie kokybiškai naujos gamtos apsaugos strategijos. Akivaizdu, kad norint apsaugoti nykstančias rūšis ir išlikti pačiam visų pirma reikia apsaugoti tų rūšių gyvenamąją, o kartu ir mus pačius supančią aplinką.
Šio laikmečio politikams ir verslininkams svarbu įsisąmoninti, kad plėtojant valstybės ūkį labai svarbu laikytis darnios plėtros principo naudojant gamtos išteklius, apsaugant aplinką nuo neleistinos taršos ir užtikrinant sveiką gyvenseną dabartinei bei būsimoms kartoms. Taip pat svarbu, kad tarša ne tik nedidėtų, bet netgi mažėtų, kad būtų plėtojamos “žaliosios” technologijos, o gamtos ištekliais galėtų naudotis visi krašto gyventojai.
Priminsiu, kad Europos Sąjunga yra įsipareigojusi siekti tvarios plėtros, t. y. tokios, kuri pagerintų ateities kartų gyvenimo kokybę ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Tam reikia tinkamos ekonominio klestėjimo, socialinio teisingumo ir sveikos aplinkos pusiausvyros. Iš tiesų, jei šių trijų tikslų bus siekiama vienu metu, jie gali vienas kitą sustiprinti. Aplinkos apsaugą skatinanti politika gali būti naudinga naujovių ir konkurencingumo požiūriu. Tai savo ruožtu skatina ekonomikos augimą, kuris yra gyvybiškai svarbus siekiant socialinių tikslų.
Taigi ES vystymosi politika apima tiek aplinkos kokybės apsaugą, tiek jos gerinimą. ES aplinkos politika nėra naujas dalykas. Ji grindžiama 30 metų veikla, jau davusia daug naudos, įskaitant švaresnį orą ir vandenį, saugomų natūralių gyvūnijos buveinių skaičiaus padidėjimą, geresnį atliekų tvarkymą.
Matydami ligšiolines spragas ir nenuveiktus darbus aplinkos apsaugos srityje, manome, kad ateityje mūsų aplinkosaugai skiriamos ES lėšos turėtų būti panaudojamos kur kas efektyviau ir skaidriau. Taip pat labai svarbu, kad būtų patobulinta Lietuvos atliekų tvarkymo sistema (rūšiavimas, perdirbimas ir kompostavimas turėtų tapti masiniais reiškiniais), kad būtų laikomasi pagrindinių valstybės strategijos principų ir krypčių šioje srityje.
Taip pat numatoma ypatingą dėmesį skirti bioįvairovės išsaugojimui ne tik saugomose teritorijose. Naudojimosi gyvūnija bei augalija klausimai neturėtų būti perduodami  svarstyti privačiam sektoriui. Kartu valstybė turėtų remti žmonių rūpestį globojant gyvūnus, taip pat sudaryti sąlygas pasirūpinti benamiais gyvūnais.
Iš tiesų efektyvus ir ilgalaikis aplinkos apsaugos nuostatų įgyvendinimas vargu ar galimas be nuoseklaus visuomenės, o ypač jaunų mūsų piliečių švietimo. Todėl esame įsitikinę, kad propaguojant aplinkosaugą ir gyvūnų globą visuose jaunimo mokymo lygiuose būtina plėtoti švietimą kaip esminę priemonę. Aplinkos apsaugos, socialinės ir ekonomikos plėtros darnos temos turėtų būti analizuojamos visose ugdymo bei studijų programose.

Lietuviai mielai ieško egzotikos, bet šalia esančių vertybių daugelis nepastebi. Viena tokių vertybių – mūsų rezervatai.

„Mūsų pareiga numatyti, kad ateinančios kartos turėtų pasaulį, ne blogesnį nei mūsų. Gerbti ir atsižvelgti – apie žemę ir vandenį, čia augančius ir gyvenančius augalus bei gyvūnus galvoti kaip apie turinčius tokias pat teises būti čia. Šventajame gyvenimo rate mes esame šalia…“ – lyg įgyvendindamos šią seną indėnų išmintį visos civilizuotos valstybės nuo seno tam tikras teritorijas saugo.
„Mes turime savitą saugomų teritorijų sistemą, senas gamtos ir kultūros paveldo apsaugos tradicijas, – teigia Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė Rūta Baškytė. – Šiose teritorijose saugomos gamtos ir kultūros paveldo vertybės ne tik saugomos, bet ir pritaikomos pažinimui, poilsiui. Tačiau vis dar dažnai dairomės į kaimynines šalis, ieškome egzotikos, o šalia esančių vertybių nepastebime ar nesuvokiame. Tik supratę jų vertę labiau tausosime, saugosime ir tinkamai naudosimės teikiamomis galimybėmis.“
Man, šio straipsnio autoriui, teko apkeliauti beveik visus Lietuvos nacionalinius ir regioninius parkus, todėl drįstu pritarti, kad turime tikrai neįkainojamą turtą. Tačiau saugomų teritorijų sistemoje yra vietų, kur taip paprastai nepakeliausi. Tarkime, rezervatai saugomi itin griežtai: čia draudžiama ūkinė veikla, ribojamas lankymasis, leidžiami tik moksliniai tyrimai ir stebėjimai, tik kartais vykdomas pažeistų vietų atkūrimas. Kitaip tariant, gamta čia tvarkosi pati. Todėl čia ne tik nekertami ar nesodinami medžiai, bet ir nudžiūvę ar audrų išversti jie tampa maistu, būstu, slėptuvėmis paukščiams, vabzdžiams, grybams. Savaime suprantama, rezervatuose nemedžiojama, nerenkamos gamtos gėrybės. Apskritai čia „pamirštama“, kas žalinga ar naudinga žmogaus požiūriu.
Mūsų šalyje yra Čepkelių, Kamanų ir Viešvilės valstybiniai gamtiniai rezervatai bei Žuvinto biosferos rezervatas. Šįkart paklajokime po kelis iš jų.

Kamanos – itin mažai paliestas gamtos kampelis
Šiauriniame Lietuvos pakraštyje apsupta miškų plyti Kamanų pelkė. Tenykščių žemaičių tarme jos vardas reiškia šlapią, klampią, sunkiai pereinamą vietą. Tai viena seniausių Europos aukštapelkių, išsiskirianti unikaliu reljefu, klampynių ir ežerokšnių gausa. „Kamanų rezervate aptikta 45 saugomų rūšių augalų ir 102 saugomų rūšių gyvūnų. Aukštapelkėje peri dirviniai sėjikai, tikučiai, tetervinai. Štai dirvinis sėjikas – vienas rečiausių Lietuvos paukščių, mūsų šalyje peri gal tik 45 jų poros. Gūdžiuose apypelkio miškuose prieglobstį randa lūšys ir vilkai, kurių čia gyvena per dešimt“, – pasakoja Kamanų rezervato vyriausiasis ekologas Vaidotas Grigaliūnas.
Mokslininkai šią pelkę tyrinėja jau daugiau kaip šimtmetį. „Kamanos yra vienas iš nedaugelio ne tik Lietuvos, bet ir Europoje dar mažai kultūros paliestas gamtos kampelis, išsaugojęs savo prigimties primityvumą“, – 1937-aisiais rašė Kazys Brundza.
Kartu vienas rezervato tikslų – vykdyti ekologinį švietimą. Tam skirta moderni ekspozicija, į kurią pirmiausia ir kviečiami svečiai. Paspaudi mygtuką, ir sumauroja taurusis elnias, atsiliepia tetervinas ar dirvinis sėjikas. Prigęsta apšvietimas, ir užkaukia vilkai. Kartu čia galima palyginti didžiausių ir mažiausių paukščių plunksnas, kiaušinius ar sužinoti, kad didžiausias mūsų miškų gyventojas briedis ne tik kasmet numeta ragus, o pavasariop atsiaugina naujus, bet ir barzdelę kas trejus metus keičia. Ekspozicijoje parodoma ir tai, kad bebras – antras po žmogaus padaras, sugebantis taip stipriai keisti savo gyvenamąją aplinką.
„Lankytis šiame rezervate leidžiama tik lydint direkcijos darbuotojui”, – perspėja rezervato vyriausiasis inspektorius Alvydas Urbonas. Susigundę pauogauti ar pagrybauti Kamanose, galite tikėtis susitikimo su rezervato inspektoriais. „Pažeidimų kiekis tiesiogiai proporcingas gamtinių gėrybių kiekiui tais metais“, – dėsto A.Urbonas.
Ypač ši pelkė masina spanguoliautojus, ir liūdniausia, kad jie ne tik neteisėtai uogauja, bet dar ir gamtą teršia. O baudos nėra mažos: vien už įėjimą į rezervatą be leidimo galima gauti 150 Lt baudą. Su vietiniais žmonėmis dar bandoma rasti bendrą kalbą, o su brakonieriais kovojama be išlygų. Štai vienas Mažeikių rajono gyventojas buvo sulaikytas, kai su dviem šunimis kasė urvus ir naikino mangutus. Kadangi jis jau buvo baustas ir už nelegalią žvejybą rezervato ežere, jam teko pakloti net 4 tūkst. Lt baudą.
Svarbu žinoti, kad į ekskursiją Kamanose galima eiti tik mokomuoju pažintiniu taku ir tik lydint gidui. Taigi, taip ir padarykime. Per pelkinius miškus pasiekiame klampynę, panašią į tundrą. Klausomės tylos ir stebime paukščius. Ant samanų raudonuoja spanguolės. Susilieji su aplinka, o akys ieško, gal pasirodys koks pelkės gyventojas. Žvėrių takų čia išminta išties daug. Jie vinguriuoja tarp gailinių pušynų, o medeliai panašūs į didelius bonsus. Tarkime, žmogaus ūgio pušis gali būti ir šimto metų – tai lemia augimo pelkėje sąlygos.
Pelkės vandens lygis matuojamas kas 15 dienų, tam į kiminų kilimą kai kur įleisti juodi plastikiniai vamzdžiai. Beveik visi jie apgraužti. Pasirodo, tai vilkų darbas, nes svetimkūniai traukia jų dėmesį. Jie – paslaptingiausi apypelkio gyventojai. Stebimės skersai ir išilgai išmintais jų takais.
Prie Nimfėjų ežerėlių ant liulančių krantų pridrabstyta vandens augalų likučių. Ekologas paaiškina, kad čia augalų šaknimis pasigardžiavo briedžiai – jie įšoka į vandenį ir dantimis išsirauna storas lelijų šaknis. Įdomu, kaip toks sunkus žvėris išsiropščia ant liulančio kranto, nes čia ir žmogus, atrodo, tuoj prasmegtų.
Žengiame per baltus, rusvus ir kitokių spalvų kiminų patalus. Jie siurbia vandenį visu paviršiumi, nes neturi šaknų, ir sugėrę drėgmę gali pasunkėti dešimtis kartų. Kamanų pelkėje auga net 19 rūšių kiminai. Per vienus metus iš pelkės augalų susiformuoja 1 mm durpių. O po mūsų kojomis ne vienas jų metras: storiausias klodas siekia 7 m, vidutinis – 4 m. Rūgščioje, be deguonies aplinkoje visai nevyksta puvimas, todėl jei kas nugrimzta į pelkę, visiems laikams užkonservuojama. Tad kiek čia skypi paslapčių?

Tarp Europos elitinių parkų
Su Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos vyriausiuoju specialistu, ekologu Evaldu Klimavičiumi, švilpiant vėjui, atviromis kopėčiomis ropščiamės į 36 metrų aukščio priešgaisrinio stebėjimo bokštą. Užburia nuo jo viršaus atsiveriantis reginys: kiek akys aprėpia į padūmavusius tolius dreikiasi Čepkeliai – viena įspūdingiausių mūsų pelkių. Pavasario saulėje blyksi ežerokšniai, kyla mišku apaugusios salos – kalvelės. Pro žiūronus stebime gerves.
Šiame rezervate aptikta per 880 augalų rūšių, registruotos 186 paukščių ir 41 žinduolių rūšys. Mano palydovas sako, kad visą raistą skersai Baltarusijos link galėtų pereiti gal per dieną, o išilgai tektų eiti ir dvi dienas. Labai jau ilgai, juk atstumai tiesiąja tebūtų 7–12 km. Tačiau kaip sunku žengti pelke, greitai įsitikinau pats: vandens vietomis virš kelių, smingi ir slidinėji tarp kemsų. O ir paklysti, jei nėra saulės, lengva. Sunkiai traukiu kojas, apautas ilgais žvejo batais. Kas žingsnis – čep, čep, čep. Gal todėl ir Čepkeliai…
Profesorius Tadas Ivanauskas rašė: „Vaikščioti Čepkeliuose – savotiškas menas.“ Ir raistą kiekvienas mato savitai – per dvasinį ryšį su juo. Baigęs Sorbonos universitetą, Musteikoje jis tyrinėjo gamtą. Tuomet jo paruoštas iškamšas galima pamatyti Kauno zoologijos muziejuje. Tuos metus jis vadino laimingiausiais gyvenime. Profesorius kasmet čia sugrįždavo su savo draugu dailininku Antanu Žmuidzinavičiumi ir atkakliai rūpinosi, kad Čepkeliai būtų išsaugoti. Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos direktoriaus pavaduotojas Eugenijus Drobelis pasakojo, kad sovietmečiu viename Leningrado institutų jau buvo parengtas planas, kaip šį didžiulį raistą „sukultūrinti“.
Tačiau pelkės senovės lietuviams niekada nebuvo atgrasios vietos. Priešingai – kūlgrindomis vedė į saugias slaptavietes, teikė gamtos gėrybių. Dar neseniai aplinkinių kaimų gyventojai savaitėmis įsikurdavo Čepkelių salose, ruošdavo pašarus gyvuliams, vakarais raistas skambėdavęs nuo dzūkiškų dainų. Šienas buvo džiovinamas ant medinių platformų, o išveždavo jį tik žiemą rogėmis. Dabar nešienaujamos ir nenuganomos vietos labai pasikeitusios, kinta ir biologinė įvairovė. Uždraudus bet kokią ūkinę veiklą, aplinkinių kaimų gyventojams liko teisė spanguoliauti, grybauti. Tačiau rinkti spanguoles bei grybus rezervate leidžiama tik vietiniams ir tik dešimt dienų rugsėjį.
Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato būstinėje ant sienos kabo sertifikatas su vilko atvaizdu ir trimis raidėmis – PAN. Pasaulinis gamtos fondas sukūrė PAN parkų fondo strategiją, kurios tikslas – į vieną tinklą susieti elitines saugomas Europos teritorijas, į veiklą įtraukiant aplinkosaugininkus, vietos bendruomenes ir verslininkus. PAN parkų organizacijos pagrindinis tikslas – išsaugoti vertingiausias Europos laukinės gamtos teritorijas. Taigi praėjusiais metais tarptautinėje PAN parkų konferencijoje Dzūkijos nacionalinis parkas kartu su Čepkelių valstybiniu gamtiniu rezervatu buvo priimtas į šią elitinių parkų draugiją, kuriai priklauso tik 13 saugomų teritorijų.
Įsiminė rezervato darbuotojo žodžiai, išgirsti iš vieno anglų eksperto: „Kai grįžęs papasakosiu, kad Lietuvoje yra tokio ploto neliesta gamtos teritorija, ne visi manimi patikės…“
„Tad šiuo požiūriu esame turtingi, reikia tik suvokti tai ir tinkamai saugoti, – pabrėžia E.Drobelis. – Tai taip gera: eini per rezervatą, ir širdis džiaugiasi – bent artimiausiu metu čia niekas neateis su pjūklu ar šautuvu. O dar vertingesnės šios gamtos vertybės bus po šimto ar dviejų šimtų metų. Tokių vietų emocinė vertė žmogui bus itin didelė.“

Dėl šiltos žiemos dygsta grybai, žydi augalai, o paukščiai neskrenda žiemoti. Sinoptikai prognozuoja, kad visa 2012 metų žiema bus šiltesnė nei įprastai.

Aktyvus rudenį vykstančių grybavimo čempionatų dalyvis varėniškis Nikolajus Lysenkovas gruodžio 30 d. iš miško parsinešė itin egzotišką laimikį – šviežių voveraičių. „Radau nedaug, bet sriubai užteko“, – šypteli rudeniškų gėrybių žiemą paskanavęs vyras. Tiesa, jam toks radinys nebuvo naujiena, mat prieš penkerius ar šešerius metus voveraičių varėniškis prisirinko sausio 15 dieną.
N.Lysenkovas – ne vienintelis lietuvis, gruodžio pabaigoje grybavęs Lietuvos miškuose. Varėnos rajone šiais grybais Kūčių stalą pagardino ir Čepkelių raisto gamtininkai. „Kartais jos būna užsilikusios nuo rudens, išmirkusios nuo lietaus, o mes radome keletą saujų šviežių ir gražių grybų“, – retą radinį apibūdino Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato Gamtos skyriaus vedėjas Mindaugas Lapelė.
Šią šiltą žiemą gamta, atrodo, kaip reikiant susipainiojo. Miškuose pražydo žibutės, o Čepkelių aukštapelkėje gamtininkai aptiko keletą mėnesių anksčiau laiko galvas iškėlusių kupstinių švylių ir žiedus sukrovusių gelsvųjų balandūnių, paprastai žydinčią liepos mėnesį.
“Mano tėviškėje Kėdainių rajone, Kalnaberžėje, kaimynė džiaugiasi, kad pražydo jos forzitija – šis krūmas žydi pavasarį“, – geltonais žiedais apsipylusį krūmą regėjo Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Meteorologinių prognozių skyriaus vedėja Vida Ralienė.
M.Lapelė mano, kad dėl šiltų pastarųjų savaičių orų augalai susipainiojo – pliusinė temperatūra ir ilgos naktys jiems primena pavasarį, todėl jie ima krauti pumpurus.

Gruodis neįprastai šiltas

Įkandin augalų pavasario ritmu pradėjo gyventi ir gyvūnai. M.Lapelė pastebi, kad šiemet labai aktyvūs bebrai – paprastai tokiu metu jie jau turėtų tupėti po ledu ir krimsti sukauptas žiemos atsargas, o šiemet jie skanauja šviežią žievę. „Vasario kovo mėnesį pradeda reikštis kurtiniai – jei ir toliau bus taip šilta, jie irgi gali sumaišyti metų laikus“, – mano gamtininkas.
Tuo tarpu Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos Gamtos skyriaus vedėja Marija Jankauskienė stebisi į šiltus kraštus dar neišskridusiais paukščiais – šiame krašte pasiliko viena pilkoji gervė, pilnas ežeras didžiųjų dančiasnapių, kurie visada žiemą pasitraukia bent jau į Pietų Europą. Žemaitijoje gamtininkai neseniai dar matė ir skrendant žąsis.
Daugiametę statistiką išanalizavusi Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Meteorologinių prognozių skyriaus vedėja V.Ralienė tvirtina, kad ši žiema iš tiesų yra viena šilčiausių, tačiau ji nėra rekordinė. 2011 m. vidutinė gruodžio temperatūra siekė 1,9 laipsnio ir palyginti su standartine klimato norma buvo aukštesnė net 4,3 laipsnio. Standartinė gruodžio temperatūra – 2,4 laipsnio šalčio.
„Tai atrodo kaip labai didelė anomalija, bet 2006 m. gruodį vidutinė temperatūra už normą buvo aukštesnė 6–7 laipsniais. 2006 m. gruodžio vidutinė temperatūra buvo 3–5 laipsniai, o pajūryje – 6–6,7 laipsnio. Tai buvo pati aukščiausia gruodžio temperatūra per meteorologinį stebėjimą – iki to laiko aukščiausia temperatūra gruodį buvo užfiksuota 1960 m.“, – pasakoja V.Ralienė.
Nors pastarosios dvi žiemos buvo žvarbios ir snieguotos, šiame amžiuje Lietuvoje daugiau būta šiltų nei šaltų žiemų – ne tik 2006–2007 m., bet ir 2007–2008 m., 2008–2009 m. žiemos buvo šiltos. Štai 2007–2008 m. tikros žiemos net nesulaukėme – visos žiemos vidutinė temperatūra buvo teigiama. Rudeniškai šilti visi trys žiemos mėnesiai buvo ir 2000–2001 m. žiemą.
Kita vertus, kaip rodo Lietuvos žiemų patirtis, jeigu vieną mėnesį nesulaukta šalčių, tai dar nieko nereiškia. „Po šilto 2007 m. gruodžio labai šiltas buvo ir sausis, bet vasarį sulaukėme normalios tikros žiemos – spėjo pasilaikyti sniego danga, o porą naktų šaltis užspirgino iki 30 laipsnių. Net jei du mėnesius žiemos nėra, jos negalima nurašyti. Be to, dvi pastarosios žiemos buvo šaltos, o prieš tai trys neįprastai šiltos“, – primena V.Ralienė.

Prognozuojama šilta žiema

Vis dėlto šiemet greičiausiai nepasikartos 2007–2008 m. situacija ir tikros žiemos, bent jau kol kas, nesitikima. Tiek Lietuvos, tiek užsienio sinoptikai prognozuoja šiltą tiek sausį, tiek vasarį. V.Ralienė prognozuoja, kad sausio mėnesį vidutinė temperatūra bus iki 4 laipsnių aukštesnė už standartinę klimato normą, kuri yra 5,1 laipsniai šalčio.
Artimiausiomis savaitėmis Lietuvoje vyraus nepastovūs orai – žiemai pavyks įsiveržti parai ar dviem, bet ją vėl vys šiltesni orai, o sniegą keis lietus. Ir tokias prognozes pateikia skirtingi šaltiniai. Gismeteo.ru prognozuoja, kad nors naktimis paspaus šaltukas, pasirodys viena kita snaigė, dienomis temperatūra vis tiek suksis nuo poros laipsnių žemiau nulio iki kelių laipsnių šilumos.
„Prognozavome, kad šios žiemos temperatūra bus šiltesnė už standartinę klimato normą dviem laipsniais, nors dabar didelė tikimybė, kad ji bus dar aukštesnė. Žiemos standartinė klimato norma – keturi laipsniai šalčio“, – komentuoja V.Ralienė.
Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros vedėjas prof. Arūnas Bukantis, remdamasis JAV naconalinio klimato duomenų centro prognozėmis, patvirtina, kad Lietuvoje sausio, vasario ir net kovo mėnesiais numatoma gana ryški teigiama anomalija.
“Sausį temperatūra bus aukštesnė už vidutinę daugiametę trimis keturiais laipsniais. Vasario mėnesio temperatūra viršys vidutinę daugiametę dviem trimis laipsniais, o ir kovą numatoma panaši anomalija. Kadangi sausio ir vasario vidutinė daugiametė temperatūra nuo –3 iki –5 laipsnių, vadinasi, šiemet žiemą temperatūra turėtų būti neigiama, bet artima nuliui. Be abejo, tokia žiema priskiriama prie šiltų”, – sako profesorius.
A.Bukantis mano, kad esant tokiai aukštai temperatūrai sniego danga negali susidaryti, nes krituliai iškris lietaus arba šlapio sniego pavidalo, o esant neįšalusiai žemei, sniegas greitai ištirpsta. “Kritulių iškris nemažai, nes atmosferoje susidaręs didelis vandens kiekis, bet tai daugiausiai bus lietus”, – mano pašnekovas.
Tiesa, pasak jo, nepastovi sniego danga Lietuvai būdinga, išskyrus praėjusias dvi žiemas, kurios buvo šaltesnės negu įprasta. O kodėl po dviejų tikrų žiemų šiemet įsivyravo šilti orai? “Tiesioginė priežastis, kodėl tokie šilti orai – Vakarų pernaša. Kartu su vakariniais srautais į Rytų Europą plūsta šiluma iš Šiaurės Atlanto, dėl to temperatūra viršijama keturiais penkiais laipsniais, o praėjusią savaitę Šiaurės Rytų Europoje vidutinė daugiametė temperatūra buvo viršijama net 10–12 laipsnių. Šiluma keliauja su labai aktyviais ciklonais. Kas kelios dienos iš Atanto į Europą atslenka stiprūs ciklonai, nešini šilto oro masėmis”, – paaiškino prof.A.Bukantis.
Šiltą žiemą Lietuvai prognozuoja ir kiti užsienio klimatologai. Tarptautinių klimato ir visuomenės tyrimų institutas skaičiuoja, kad didelė tikimybė, jog Lietuvoje vasarį, kovą ir balandį, o taip pat gegužę ir birželį temperatūra bus šiltesnė nei įprastai. O Tarptautinė oro prognozių agentūra JAV taip pat skelbia, kad Europos regione, kuriam priskiriama Lietuva, Estija, Latvija, Lenkija, Čekija, Vokietija, Danija ir keletas kitų šalių, sausį–kovą vyraus aukštesnė temperatūra už vidutinę daugiametę.

Maskvoje gruodį – šilumos rekordas

Šiltesnė nei įprasta žiema šiemet ir kitose Europos dalyse. Prancūzijoje lapkritis buvo antras pagal šiltumą nuo 1990 m., o Rusijos meteorologai gruodžio pabaigoje Maskvoje užfiksavo aukščiausią temperatūrą gruodžio mėnesį per 113 metų – 4,1 laipsnio šilumos. Apskritai, Pasaulio meteorologų organizacijos teigimu, pasaulyje 2011-ieji buvo dešimtieji metai pagal šiltumą nuo tada, kai pradėti fiksuoti šie rekordai – tai yra nuo 1850-ųjų.
Paradoksalu, tačiau garsiausi klimatologai rugsėjį prognozavo, kad Europos šiemet laukia ypač šalta žiema. Netrukus jiems teko koreguoti savo prognozes ir dabar daugelis jau visai Europai prognozuoja šiltesnę nei įprastai žiemą.
„2012 m. žiema Europoje greičiausiai bus švelni ir be didelių ar užsilaikiusių speigų“, – pabrėžia „Point Carbons“ meteorologas Georges Muelleris.

Šią kasmetinę premiją už geriausią metų filmą apie mūsų šalies gamtą prieš 12 metų įsteigė Aplinkos ir Kultūros ministerijos bei Lietuvos televizija žymiam režisieriui ir operatoriui, gyvosios gamtos dainiui Petrui Abukevičiui atminti ir skatinti kino kūrėjus tęsti jo tradicijas. Ji teikiama rugsėjo 8-ąją per Petro Abukevičiaus gimtadienį.

Pirmasis Petro Abukevičiaus premija buvo apdovanotas ir dukart pamečiui ją pelnė žinomas dokumentinių filmų apie gamtą autorius Vytautas Jankevičius ir jo kūrybinės grupės nariai Romantė Vyšniauskienė bei Vidmantas Blažys (1999 ir 2000 m.). 2001 m. laureatais tapo Vytautas Vitkauskas ir Kęstutis Verbickas, 2002 m. – Gintautas Alekna, 2003 m. – Birutė Bražinskaitė, Selemonas Paltanavičius ir Kastytis Mačiūnas, 2004 m. – Eugenijus Drobelis ir Jonas Bilinskas, 2005 m. – Kęstutis Verbickas. 2006 m. laurai vėl atiteko Vytautui Jankevičiui už filmą “Naujam gyvenimui prikeltas” – dokumentinį pasakojimą apie atsikuriančią gamtą išeksploatuotame Novaraisčio durpyne, 2007 m. – filmo “Susitikimas su žuvininkais” autoriui Mindaugui Survilai, 2008 m. Eugenijaus Drobelio filmui “Tu gervela…” Užpernai premija atiteko dviem laureatams –l ygiaverčiais darbais pripažinti Eugenijaus Drobelio filmas “Kai teksi kurtiniai…” ir Vytauto Vitkausko “Vasardienio kontrastai”. Pernai vėl pasižymėjo Vytautas Jankevičius su filmu “Žagarės regioninis parkas”. Jam Petro Abukevičiaus premija atiteko ketvirtąjį kartą.

Premijai gauti gali būti siūlomi per pastaruosius dvejus metus sukurti video ir kino filmai. Pretendentus gali siūlyti fiziniai ir juridiniai asmenys. Su siūlymu pateikiami pretendentų pastarųjų trejų metų kūrybinės veiklos aprašymai, nominuojamo kino filmo arba videofilmo kopija CD arba DVD formatu (2 egz.), kita video ar kino filmą iliustruojanti ir vertinanti medžiaga.

Per ilgąjį ir šiltais orais džiuginantį Šv. Velykų savaitgalį verta pakilti nuo vaišių stalo ir pasižvalgyti po gamtą – pavasario ženklų čia jau apstu. O iki visuotinio gamtos pabudimo ir sužaliavimo tetrūksta pavasarinio lietaus, teigė Botanikos instituto Floros ir geobotanikos laboratorijos vadovas Valerijus Rašomavičius.

Kalbėdamas apie laukinę gamtą mokslininkas sakė, kad daugiausia žiedais pasipuošusių augalų galima rasti miške arba parkuose.

“Miškas yra tokia ekosistema, kur yra susiformavusi tokia grupė augalų, kurie išnaudoja saulės šviesą, kai dar medžiai neturi lapų”, – paaiškino V. Rašomavičius.

Taigi miškus ir kai kuriuos parkus jau dabar baltais ir geltonais žiedais puošia plukės, žydi paukštapienės, drėgnuose šlaituose – rūteniai, jau pradeda žydėti ir pavasariai švitriešiai – tai yra geltonai žydintys žoliniai augalai apvaliais lapais.

O žibuoklės kai kur jau baigė žydėti, užtat žydi plautės. Tai, pasak botaniko, yra gražūs ir įdomūs augalai, nes vienas augalas gali turėti skirtingų spalvų, atspalvių žiedus – nuo raudonų iki mėlynuojančių. Be kita ko, plautė yra vaistinis augalas.

“Atokiau gali rasti žydintį krūmelį žalčialunkį, bet dėl jo reikėtų lįsti į miško gilumą. Tai – nešvariai violetiniais žiedais aplipęs, neaukštas krūmelis. Tas augalas yra nuodingas ir nevertėtų jo laužyti, nes sunkiai ta šakelė nulūžta, paprastai žmogus trinasi, bando atplėšti”, – kalbėjo V. Rašomavičius, pridurdamas, kad šis augalas nepakenks prie jo prisilietus, bet geriau prie jo nelįsti.

Pasak botaniko, dar neprasidėjo pats didysis žydėjimas. Žydi tie augalai, kurie išnaudoja saulės šviesą, o ir daugiau žalumos galima tikėtis po to, kai nulis pavasario lietus.

“Normalaus apyšilčio ilgiau trunkančio lietaus dar nebuvo. Gamtoje jau stebima pavasario sausra. Visi – susigūžę, toks kontinentis klimatas – naktį šalta, dieną pašildo, bet taip nekompensuoja tos šaltos nakties. Augalai neišsivysto savo visu gražumu. O pernai buvo šiek tiek kitaip, buvo matyti suvešėjimas, visuotinis žaliavimas”, – sakė V. Rašomavičius.

O darželiuose, pasak mokslininko, jau galima džiaugtis sužydėjusiais pavasario svogūniniais augalais. Jau kai kur žydi ankstyvosios tulpės, tiesa dar ne tos didžiosios, išvaizdžios, žiedais pasipuošę ir ankstyvesnių veislių narcizai, krokai jau kai kur baigė nužydėti, kaip ir snieguolių žydėjimas – jau į pabaigą.

Prasidėjo darbymetis sodininkams, daržininkams. “Sodininkai mėgėjai jau turėjo būti pasėję žirnius. Morkas reikėjo pasėti tiems kas nedaug augina, taip pat – svogūnus, kas juos sėja sėklomis. O kai kas, girdėjau, jau bando bulves sodinti, nors man atrodo, kad dar ankstoka, nes dar dirva pakankamai neįšilusi. Bet jau kai kur sodina vieną kitą bulvę ankstyvam vartojimui”, – sakė V. Rašomavičius.