Shutterstock

Aplinkosauga. Gamtosaugininkai daliai lietuvių būdingą buitinių atliekų deginimą vadina sovietmečio palikimu ir primena, kad už tai gresia nemenkos baudos.

Aplinkos apsaugos agentūros Avarijų prevencijos ir valdymo skyriaus vadovo Gedimino Markausko teigimu, vien per šiuos metus Lietuvoje užregistruoti 245 pranešimai apie atliekų, 34 – apie pernykštės žolės deginimą, 147 – apie netinkamą atliekų tvarkymą, o 119 – apie aplinkos oro taršą.

Atsakyti, kodėl daliai lietuvių deginti atliekas atrodo savaime suprantama ir patrauklu, gamtosaugininkai ir ekologai bando jau ne vienus metus ir daro prielaidą, kad tai nuo sovietinių laikų besitęsianti tradicija.

Pagal aplinkosaugos reikalavimus, miestuose ir miesteliuose lapų ir kitų žaliųjų atliekų deginti negalima. Žemės savininkai, naudotojai ir valdytojai, kurių žemėje nesilaikoma šių reikalavimų, taip pat kiti asmenys, nesilaikantys šių reikalavimų, baudžiami Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatyta tvarka.

Aplinkai ir žmogui kenksmingų atliekų deginimas įprastai pažeidžia aplinkos apsaugos reikalavimus ir užtraukia piliečiams baudą nuo 28 iki 57 eurų, o sausos žolės, nendrių ir kitų daržininkystės atliekų deginimas nesilaikant gamtosaugos reikalavimų gresia bauda nuo 57 iki 189 eurų. Tačiau net ir tai piromanijos dvasios turinčių lietuvių neatbaido. „Neapgalvotu savo elgesiu žmonės sukelia oro taršą, grėsmę augmenijai ir gyvūnijai bei augančių vaikų organizmui“, – įspėja Aplinkos ministerijos Aplinkos oro skyriaus vyr. specialistas Eugenijus Leonavičius.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Aplinkos ir darbo medicinos katedros vedėja prof. Rūta Ustinavičienė atkreipia dėmesį, kad, tarkime, plastikas degdamas išskiria nuodingas medžiagas, kurios nusėda ant vaiskrūmių, o vėliau netiesioginiu būdu patenka ir į žmogaus organizmą. „Kancerogenai – patvarios ir aplinkoje praktiškai neskylančios medžiagos. Nusėdusios dirvožemio paviršiuje jos plinta vadinamosiose mitybos grandinėse: iš dirvožemio pereina į augalus, iš jų – į gyvūnų ar žmonių organizmą ir sukelia nemažai problemų. Vieniems silpnėja reprodukcinės sistemos veikla, kitiems vystosi įvairūs hormoninės aplinkos sutrikimai, prastėja imuninės sistemos veikla, o tai gali lemti ir onkologinių ligų vystymąsi. Išsiskyrę ir ilgam žmogaus organizme nusėdantys sunkieji metalai itin toksiški inkstams, taigi žmogaus sveikatai daromas neigiamas poveikis įvairiomis prasmėmis.“

Taigi į laužavietę neturėtų patekti dažytos medienos, tetrapakų, dažų ir tepalų skardinių, senų drabužių kt. Liepsnojant šioms žaliavoms į orą išsiskiria daugybė mūsų sveikatai pavojingų medžiagų. Atrodytų, Lietuvoje netrūksta atliekų kompostavimo aikštelių (vien Vilniuje jų yra šešios), tereikia surinkti ir nuvežti. Bet dažnai gyventojams pritrūksta arba laiko, arba noro.

Sveikatos specialistai atkreipia dėmesį, kad ypač pavojinga deginti gumą, užterštą  medieną, senus baldus ir cheminėmis medžiagomis suterštus audinius. Deginant gumą į aplinką išsiskiria daug sieros junginių, kurie gali būti pražūtingi lėtinėmis kvėpavimo ar kraujotakos sistemų ligomis sergantiems žmonėms: sieros dioksidas sukelia kvėpavimo takų gleivinių pabrinkimą, o didelės koncentracijos gali išprovokuoti specifinį gerklų raumenų spazmą, tada žmogus dūsta, sutrinka širdies veikla.

Gamtosaugininkų teigimu, žmonės gana dažnai nežino, kad deginamų atliekų kiekis negali būti didesnis nei penki kubiniai metrai. Jei ketinate deginti didesnę krūvą, apie tai iš anksto būtina pranešti priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai. Taip pat negalima padegti ražienų, nenupjautos ar nesurinktos žolės, javų ir kitų žemės ūkio kultūrų, į laužus mesti buities ar gamybos atliekų. Tik tuo atveju, kai surinktų atliekų nėra galimybių kompostuoti ar kitaip panaudoti, leidžiama deginti ne arčiau kaip 30 m nuo pastatų, 100 m nuo miško, aukštapelkės ar durpingos vietos. Deginimas vėlgi turi būti nuolat stebimas, o jį baigus dar smilkstančią ugniavietę privaloma užgesinti užpilant vandeniu, smėliu ir pan.

Kaip mini „Veido“ kalbintas Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro direktorius Lukas Andronavičius, vis daugiau gyventojų atranda antrus metus veikiančias atliekų surinkimo aikšteles ir jomis naudojasi. Pats pikas pastebimas balandį, kai keičiamos automobilių padangos, švarinamasi namuose. „Situacija palengva gerėja, einame vakarietišku keliu: žmonės vis daugiau rūšiuoja, vis mažiau degina. Gal tik individualių namų savininkai šio įpročio dar neatsisakė, bet juk ir jie galėtų turėti puikų kompostą iš rudenį nukritusių lapų, nupjautos ir sugrėbtos žolės“, – teigia L.Andronavičius.

Vis dėlto šiuo metu veikiančių aikštelių bent jau Vilniaus mieste mažoka. Kaip tikina Vilniaus miesto aplinkos apsaugos agentūros vedėjas Mindaugas Povilauskas, pagal strateginį atliekų tvarkymo planą viena aikštelė turėtų būti įrengiama 50 tūkst. gyventojų. Taigi vien Vilniuje jų reikėtų apie 12–13, deja, šiandien teturime pusę tiek.

Kitas dalykas – šių aikštelių darbo laikas. Jei sumanėte atvežti buitines atliekas sekmadienį ar pirmadienį, liksite nieko nepešę. Kai kurie lietuviai tai sprendžia paprasčiausiu būdu – palikdami savo „bagažą“ tiesiog šalia aikštelių. Bet, matyt, tai nėra geriausias sprendimas, juolab atsiranda dingstis deginti kenksmingas atliekas savo namų teritorijoje.

Taigi kaip elgtis, jei kaimynai nėra sąmoningi ir sukalbami asmenys, o tai, kas atliko po remonto, verčia į netoliese sukurtą laužą? Tuomet, kaip siūlo aplinkos apsaugos specialistai, lieka vienintelis kelias – informuoti apie jų veiklą gamtosaugos ar priešgaisrinės tarnybos specialistus. Šie panašiai per pusvalandį nuo jūsų skambučio atsiųs arčiau probleminės vietos esantį pareigūną.

Ne kartą kaimynų kenksmingais laužo dūmais nuodyti asmenys tvirtina, kad su sunkumais dažniausiai susiduriama po darbo valandų ir savaitgaliais, kai gamtosaugos inspektoriai nepasiekiami. Tačiau „Veido“ kalbinti ekspertai patikina: skambindamas bendruoju pagalbos telefonu žmogus nepaliekamas likimo valiai.

Lietuvoje jau kelinti metai populiarėja neetatinių gamtos inspektorių tradicija. Jais tapti raginami sąmoningi ir Lietuvos gamtai neabejingi asmenys. Tvarka nesudėtinga: pateikęs prašymą ir išsilaikęs egzaminus tampate neetatiniu aplinkos apsaugos inspektoriumi ir turite galimybę surašyti protokolą, kuriame fiksuojami aplinkinių padaryti pažeidimai. Tokiu būdu aktyviai prisidedate prie gamtos saugojimo.

Kaip yra minėjęs aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas, vien šiais metais neetatinių gamtos inspektorių pajėgos pasipildė 600 asmenų, todėl net ir atokiausiame rajone neturėtų pritrūkti budinčių pareigūnų. Vien praėjusiais metais 522 neetatiniai aplinkos inspektoriai savarankiškai išaiškino 602 pažeidimus, o dirbdami su Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos inspektoriais atskleidė 3041 pažeidimą, iš kurių 233 buvo šiurkštūs.

Apie didėjantį gyventojų sąmoningumą byloja ne tik gausėjančios gamtos inspektorių pajėgos, bet ir gerokai ūgtelėjęs žmonių skundų skaičius. Kaip tikina Vilniaus miesto aplinkos apsaugos agentūros vedėjas M.Povilauskas, gyventojai, pastebėję dūmais ar kuo kitu teršiamą aplinką, nebepraeina pro šalį, taigi pranešimų nemažėja. Pokyčiai akivaizdūs ir mūsų pakelėse – jau mažai kur pamatysi besimėtančius plastiko butelius, kiekvienais metais vis labiau pasiteisina miestų savivaldybių įrengtos specialios žaliųjų atliekų surinkimo aikštelės.

Apibendrindama šalyje susiklosčiusią gamtos apsaugos padėtį R.Ustinavičienė svarsto, kad ji nulemta susiklosčiusių ekonominių aplinkybių. Tai, pasak profesorės, paaiškina, kodėl neturtingesnių visuomenės sluoksnių atstovai vis dar naudoja buities atliekas kaip įprastinį kurą. Skirtumas tas, kad kai tuo užsiima atliekų utilizavimo įmonės, aplinka būna teršiama nepalyginti mažiau, nei gyventojams pleškinant kenksmingas atliekas savo krosnyse ar laužavietėse.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos mokslų fakulteto profesorius habil. dr. Audrius Maruška

VEIDAS: Ar yra galimybių padėti kancerogenais užterštai dirvai?

A.M.: Pagelbėti dirvožemiui galima užsėjus jį raudonaisiais ar baltaisiais dobilais, apsodinus miglėmis ir kitais žoliniais augalais, kurie dirvožemio valymo darbą atlieka gana efektyviai. Dėl išsivysčiusios šaknų sistemos tam itin tinka tuopos ir karklai (teršalus naikina ir sunkiuosius metalus iš dirvos gerai šalina ir kiti sumedėję augalai). Mūsų atlikti tyrimai rodo, kad tam tinka ir dekoratyvinė augmenija, kaip pavyzdį galiu paminėti serenčius, kuriuos jau mūsų močiutės augino savo namų darželiuose.

VEIDAS: Kaip patartumėte elgtis, jei sodybos derlius tik užaugęs, o šalia gyvenantis kaimynas aprūkė jį lauže degindamas plastiką, gumą ar kitokias žalingas buitines atliekas?

A.M.: Kūrenamas laužas tampa kenksmingas, jei jame dega ne mediena, o aplinkai ir žmogui kenksmingos medžiagos (šiukšlės, sudarytos iš įvairių plastmasių, chloro junginių ir pan.). Tuomet į aplinką išsiskiria daug nuodingų junginių, kurie su dūmais išsklaidomi artimiausioje aplinkoje. Tokioje vietoje augusias daržoves reikėtų ištirti sertifikuotose laboratorijose. Jei buitinės atliekos degintos kartą, gal augmenija smarkiai ir nebus užteršta, tačiau jei tai kartojasi nuolatos, tikėtina, kad gali būti viršytos leistinos taršos normos: tokių žalumynų valgyti nereikėtų.

VEIDAS: Kokia skandinavų atliekų tvarkymo praktika?

A.M.: Tarkime, Švedijoje yra keletas firmų, kurios užsiima vėžį sukeliančių atliekų, tokių kaip kreozotu įmirkytų pabėgių, nukenksminimu. Priėmę atliekas iš tokių šalių, kaip Italija ar Šveicarija, degina jas atitinkamomis sąlygomis. Tačiau ten susiduriama su kita problema – po šio proceso likę pelenai yra kenksmingi, taigi tenka juos laidoti, o tai nėra pigus malonumas (1 tonos sudeginimas atsieina 200 eurų).

VEIDAS: Minite, kad vienas efektyviausių kovos su kancerogenais būdų šiandien yra tam tikros grybų rūšys, galinčios išvalyti dirvožemį. Papasakokite apie tai plačiau.

A.M.: Mūsų technologijos prototipas leidžia naudoti pakopinį kenksmingų junginių utilizavimą: pirmiausia panaudojame grybus, vėliau sodiname augalus, kurie šį darbą pabaigia. Lietuvoje augančių grybų galimybės iki šiol mažai tyrinėtos. Tačiau mūsų atliktas tyrimas leido sukurti atskirą technologijos modelį, kaip gyvosios aplinkos organizmai gali suskaidyti kenksmingus teršalus. Nustatėme, kad stipriausiai kancerogenus veikė baltojo puvinio grybai: baltasis dantenis, kamščiapintė apdegėlė, karališkoji ir gluosninė kreivabudė. Taigi, apsėjus pabėgius reikiamais grybais, šie ima dirbti savo darbą – naikinti kenksmingas medžiagas. Per pusantro mėnesio grybiena sunaikina apie 70 proc. kenksmingų medžiagų, o likusia dalimi pasirūpina augalai, pasodinti ant kompostu virtusių grybų apdorotų pabėgių.

Pastarųjų metų šalies gaisrų statistika

Metai

Užregistruota gaisrų atvirose teritorijose

Nudegęs plotas (ha)

Skirta baudų (Lt)

Padaryta žala (Lt)

2012

71

49,14

2100

4905,1

2013

28

27

2400

4725

2014

54

18,6

5900

3150

Šaltinis: Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas, 2015 m.

Gamtosauga. Nepaisant liūdnų pasaulinių tendencijų, Lietuvoje per pastaruosius penkerius metus bičių populiacija didėjo. Tai lėmė 30 proc. padidėjęs bitynų skaičius.

„Šiuo metu esame pasiekę Lietuvos prieškario lygį. Bičių šeimų palengva gausėja“, – džiaugiasi Kauno rajone bitininkaujantis biomedicinos mokslų daktaras, selekcininkas Algirdas Amšiejus.

Jam antrindamas, Lietuvos bitininkų sąjungos prezidentas prof. hab. dr. Algirdas Skirkevičius sutinka, kad situacija šalyje nekinta kelerius metus, bet neslepia susirūpinimo, jog bičių šeimų skaičius nėra didesnis nei tarpukariu, o tai, jo manymu, neleidžia pernelyg atsipalaiduoti.

„Vertinant Lietuvos bičių šeimų skaičių matyti, kad šiuo metu esame tame pat lygmenyje kaip ir 1912-aisiais. Vienu metu buvo fiksuotas bičių šeimų skaičiaus didėjimas, bet žemdirbiams ėmus aktyviai naudoti pesticidus jis ir vėl smarkiai sumenko“, – vieną iš priežasčių, kodėl krinta vieni seniausių visatos vabzdžių, atskleidžia A.Skirkevičius.

Svarstydamas, kas gi lemia netolygią bičių šeimų situaciją pasaulyje, profesorius mini skirtingas klimato sąlygas ir nevienodus valstybės plotus. Tai lyg ir atsako į klausimą, kodėl pietiniuose kraštuose bičių nepalyginti gausiau nei mūsų platumose (Graikijoje – apie pusantro milijono, Ispanijoje – pustrečio milijono, Prancūzijoje – apie milijoną tris šimtus tūkstančių bičių šeimų).

Lyginant Lietuvą su kaimynine Lenkija, kurioje bičių šeimų skaičius siekia milijoną šimtą tūkstančių, akivaizdu, kad mūsų bičių populiacija nėra gausi.

Lietuvos bitininkų sąjungos duomenimis, šiuo metu Lietuvoje registruojama 120 tūkst. bičių šeimų, nepalyginti daugiau jų dūzgia Čekijoje (500 tūkst.), Bulgarijoje (617 tūkst.), Vokietijoje (700 tūkst.). Užtat lenkiame Belgiją, kurioje fiksuojama apie 112 tūkst. bičių šeimų.

Pasaulio biologams svarstant, kas sukelia ištisų bendruomeninių vabzdžių kolonijų sunykimą, mokslininkai pateikia ne vieną tokio reiškinio priežastį. Žalingiausiais veiksniais šiandien įvardijami žemės ūkyje naudojami pesticidai. Dėl šios priežasties Prancūzijos ir Vokietijos bitininkai vieni pirmųjų uždraudė neonikotinoidų (vienos naujausių pesticidų rūšių) naudojimą, nes išsiaiškino, kad šie patenka ne tik į augalų lapus, bet ir į žiedadulkes bei nektarą, taigi kenkia bitėms.

„Deja, Lietuvoje Vyriausybė buvo palaiminusi šių pesticidų naudojimą mūsų šalyje ir tik Bitininkų sąjungos pastangomis išvengta liūdnų pasekmių“, – sąmoningumo stoka piktinasi A.Amšiejus, atkreipdamas dėmesį, kad Europos Sąjunga dar praėjusiais metais įvedė kai kurių neonikotinoidų draudimą.

Jo teigimu, neigiamai seniausius planetos vabzdžius veikia ir pernelyg dideli plotai, apsėti monokultūromis (rapsais, levandomis ir pan.), varozės erkės (sergamumas fiksuojamas visame pasaulyje, išskyrus Australiją), genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) paplitimas, taip pat – nevisavertis bičių maistas, kai jos maitinamos cukrumi.

Maisto ir veterinarijos tarnybos specialistai prideda, kad bitės nyksta ir dėl gamtos užterštumo, ir dėl to, kad plečiantis miestams jos vis labiau išstumiamos iš savo įprastos teritorijos. Nepaisant to, kad Lietuva pirmauja pagal bičių skaičių Europos Sąjungoje, dar ne taip seniai fiksuotas medaus nešėjų šeimų mažėjimas.

Lietuvos mokslų akademijos narys, VU profesorius Jonas Grigas tvirtina, kad panašiai kaip nedideli pesticidų kiekiai (dideli jų kiekiai vabzdžius pražudo), sukeliantys vabzdžiams orientacijos sutrikimus, bičių elgesį trikdo ir mobiliųjų telefonų skleidžiamos bangos (jų paveiktos bitės neberanda kelio atgal į avilius). Profesorius primena, kad dar prieš atsirandant mobiliesiems telefonams buvo nustatyta, kad elektromagnetinė spinduliuotė kenkia vabzdžių populiacijai.

Apie galimas bičių nykimo priežastis diskutuojantys pasaulio mokslininkai masiniu jų nykimu vadina 2007 metus. Būtent tuomet Jungtinėse Amerikos Valstijose išmirė apie trečdalį bičių šeimų.

Panaši nelaimė ištiko Australiją, Braziliją, Kiniją ir kai kurias Europos valstybes. Atlikęs JAV bičių augintojų apklausą, JAV žemės ūkio departamentas (USDA) nustatė, kad dar praėjusią žiemą išmirė 23 proc. bičių šeimų, o tai yra mažiau nei vidutiniškas 29 proc. mirštamumas per pastaruosius aštuonerius metus. Nors tai ir pagerėjimas, tačiau, kaip tikina mokslininkai, to negana.

Tad nieko keista, kad šių vabzdžių nykimas sukėlė nerimą tarptautinėje bendruomenėje, nes, kaip manoma, kone trečdalis pasaulio žemės ūkio produktų priklauso nuo europietiškųjų bičių išlikimo. Didžiuliams pasėlių laukams būtinas intensyvus augalų ir vaisių apdulkinimas per trumpą laiką. Deja, jokie kiti laukiniai vabzdžiai, išskyrus bites, to atlikti negali. Kitas dalykas – bičių medus, kaip maistas ir vaistas, pasižymintis antibakterinėmis, antioksidacinėmis ir imunostimuliuojamosiomis savybėmis, minimas kone visose religiniuose šaltiniuose: Talmude, Korane, Indijos, Kinijos, Egipto šventuosiuose raštuose.

Ilgametis Kauno medicinos universiteto (dabartinis Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) Vaistų technologijos katedros farmakologas, knygos „Medus žmogaus sveikatai“ autorius Antanas Gendrolis apibūdina medų kaip didžiulę gamtos dovaną žmonijai: geriausios pasaulio farmacijos laboratorijos nieko panašaus net ir ateityje nesugebės sukurti. Nedidelių negalavimų gydymui ir sunkių ligų profilaktikai naudojama bičių produkcija (medus, žiedadulkės, bičių duonelė, pikis ir pan.), A.Gendrolio teigimu, dar ilgą laiką bus nepakeičiama mūsų visuomenėje, todėl būtina susirūpinti, kad naudotis ja galimybę turėtų ir ateities kartos.

Dar vienas „Veido“ pašnekovas bitininkas Dainius Šerkšnas apgailestauja, kad dalis visuomenės šiandien mieliau renkasi farmacininkų siūlomus abejotinos vertės maisto papildus, o ne bičių produktus, kuriuose gausu visko, ko reikia žmogaus imuninei sistemai sustiprinti. 250 bičių šeimų prižiūrinti Šerkšnų šeima, aplinkinių itin vertinama dėl medaus su liofilizuotomis, šaltyje išdžiovintomis uogomis, bites augina jau ne vieną dešimtmetį. D.Šerkšnas šią veiklą derina su tiesioginėmis energetiko pareigomis. Kaip sako pats, gaila to atsisakyti dėl ankstesnio įdirbio.

Šeštus metus su žmona ir tėvais Raseinių krašte, kuriame esama ir kultūrinių pievų, ir dirbamų laukų, bites auginantis pašnekovas vadina jas vienais seniausių ir geriausiai prie aplinkos prisitaikiusių vabzdžių, deja, sparčiai žūvančių tiek dėl aplinkos taršos, tiek dėl prastos bitininkų priežiūros. „Jei į bičių šeimą įsisuka liga ir žmogus nieko nedaro, po dvejų ar ketverių metų visas bitynas išmiršta“, – apie visame pasaulyje daugiausiai bičių gyvybių nusinešančias varozės erkes pasakoja D.Šerkšnas.

Virusinių bičių ligų gydymo Lietuvoje kol kas nėra, todėl labai svarbu, kad bitininkai laiku ir efektyviomis priemonėmis naikintų varozės erkes, nes jos yra ne tik bičių parazitai, bet ir pagrindiniai virusinių ligų platintojai.

Savo bitynus automatizuotoje sistemoje deklaravusius Šerkšnus, kaip ir kitus Lietuvos ūkininkus, šiemet jau pasiekia informacija iš ūkininkų, kurie artimiausiu metu žada purkšti savo laukus. Taigi bitininkai įgyja galimybę imtis reikiamų priemonių, norėdami apsaugoti savo avilius.

Tokios informavimo priemonės būtinybe D.Šerkšnas sako jau spėjęs įsitikinti karčia savo patirtimi: „Ir patys esame patekę į apmaudžią situaciją, kai ūkininkas dieną purškė chemikalais savo rapsus, o mes dėl to netekome dalies bičių. Žinoma, jis ir atsiprašė, ir savo kaltę pripažino. Nuo panašių nesusipratimų ir apsaugo šiuo metu jau veikianti sistema. Sužinoję, kada numatoma purkšti pasėlius, turime galimybę kuriam laikui bites uždaryti.“

A.Amšiejaus teigimu, Danijoje bitininkai apie tai, kad ūkininkai ketina purkšti laukus pesticidais ar sėti juose genetiškai modifikuotus augalus, per elektroninę sistemą perspėjami prieš metus laiko. Toks terminas jiems pakankamas aviliams perkelti bent 10 kilometrų nuo tos vietos (bitės įprastai žiedus lanko 4 km atstumu nuo avilio. Jos visą savo gyvenimą maitinasi nektaru ir žiedadulkėmis, o kiti vabzdžiai tik suaugę minta gėlių nektaru). Tenka pripažinti, kad, matyt, tik demokratinėje ir laisvoje šalyje, kurioje vyrauja visuomenės informavimo, o ne baudimo sistema, galima tokia praktika.

Strasbūro teismo priimtame sprendime pabrėžiama, kad jei meduje yra genetiškai modifikuotų augalų žiedadulkių, jis praranda savo vertę ir negali būti vartojamas maistui. Šiuo atveju svarbu paminėti, kad Lietuva priklauso valstybių grupei, siekiančiai išsaugoti jau nusistovėjusią ekologinę sistemą ir toliau nebeauginti genetiškai modifikuotos produkcijos.

Šiuo metu Lietuvoje besiklostančią bitininkų informavimo praktiką elektroniniu būdu A.Skirkevičius vadina svarbiu ir reikšmingu šalies žingsniu į priekį: „Pasirėmę kitų šalių pavyzdžiu sukūrėme puikią sistemą. Taigi bitininkui pakanka deklaruoti savo bityną, kad ūkininkas, prieš purkšdamas savo laukus, apie tai įspėtų: žinutė ateina per elektroninę sistemą.“

Nors Lietuva pagal bičių skaičių Europos Sąjungoje ir pirmauja, nuo 2000 m. buvo stebimas medaus nešėjų šeimų mažėjimas, ir tik dėl Europos paramos bei įdėtų bitininkų pastangų (atnaujintų medinių avilių, didesnės priežiūros ir pan.) pastaraisiais metais reikalai judėjo teigiama kryptimi. „Veido“ ekspertų nuomone, dar tikrai yra ką keisti ir kur tobulėti, bet daugelis jų itin vertina Lietuvoje organizuojamą bitininkų mokymą bei švietimą, dėl kurio taip pat išvengiama klaidų.

Pavyzdžiui, šiauriniuose rajonuose žydinčių augalų nektarą kopinėjančios bitės bus kur kas mažiau našios ir darbščios perkėlus jas į pietinius rajonus ir pan. Prisimenant, kad evoliucijos eigoje augalai ir vabzdžiai formavosi drauge, nereikėtų nepaisyti tarp jų egzistuojančio grįžtamojo ryšio. Bitininkai pabrėžia, kad kiekviename rajone šie aspektai saviti, todėl bičių šeimų nepatariama kilnoti (vienas aspektas – augalai bitėms bus svetimi, kitas – nusilpus imunitetui jos nebus atsparios įvairioms ligoms).

Nepaisant visų kliūčių, kurias savo kelyje patiria uoliosios medaus rinkėjos, jų produkcijos kaina Lietuvoje, palyginti su kaimyninėmis valstybėmis (Lenkija, Baltarusija, Latvija, Kaliningrado sritimi), vis dar išlieka viena mažiausių. A.Amšiejus tikina, kad tai nulemta senos ir kokybiškos Lietuvos bitininkų mokyklos. „Atlikę lietuviško medaus tyrimus vokiečiai, prancūzai ar estai netrunka įsitikinti jo kokybe. Geriausiai tai iliustruojantis pavyzdys – 30 proc. lietuviško importo į Estijos rinką sudaro mūsų medus“, – susiklosčiusią situaciją savo pasakojimu iliustruoja bičių motinėlių veisles išvedinėjantis pašnekovas. Jis, kaip ir A.Skirkevičius, viliasi, kad dabartinei valdžiai užteks nuovokos apsaugoti Dievo padarėliais vadinamas bites nuo galimo žalingo aplinkos, o svarbiausia – nuo GMO poveikio.

Daugelyje Europos valstybių stebint bičių nykimo tendencijas labiau atsigręžiama į natūralių plotų saugojimą, žmogaus veiklos ir pramoninio ūkininkavimo, keliančio grėsmę gamtinei įvairovei, kontrolę. Kita vertus, iki šiol išsaugoti nemaži laukinės gamtos plotai – natūralios pievos ir miškai teikia vilties, kad tokią pat aplinką regės ir mūsų vaikai.

Taigi šiandien galima pasidžiaugti, kad specialistų išvados dėl bičių šeimų nykimo Lietuvoje nėra gąsdinančios: laboratoriniai Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus tyrimai atskleidžia, kad bičių populiacija po žiemos kasmet sumažėja, bet vėliau per metus jų šeimų skaičius pasiekia buvusį lygį ir net turi šiokią tokią tendenciją didėti.

Šiandien Lietuvos bičių šeimos savo gausa vėl siekia tarpukario lygį

Metai                 Lietuvos bičių šeimų (tūkst.)

2015                  120

2011                  119

2000                  75

1972                  280

1935                  200

1912                  140

Šaltinis: Lietuvos bitininkų sąjunga, 2014 m.

Praėjusią savaitę teko nuodugniau pažinti Aukštaitiją – nuvažiavome 1300 km ir aplankėme dešimt rajonų. Šios išvykos metu patyrėme daug gerų emocijų, sutikome daug malonių ir svetingų žmonių, įsitikinome, kad turizmo infrastruktūra šiame regione išvystyta tikrai neblogai ir daugumoje šių rajonų gyvenimo kokybė pagerėjusi dėl Europos Sąjungos paramos.

Tačiau būta ir nemažai karčių nusivylimų. Daugumą jų nulėmė mūsų šalies gamtosaugos sistema, jos funkcionieriai ir visokie kontrolieriai.
Susidaro įspūdis, kad per 22 metus mūsų gamtosaugininkai užmiršo, kokie jų darbo pagrindiniai tikslai ir kam jie gamtą saugo. Žvelgiant į laukus ir miškus, ežerus ir kitus vandens telkinius, vis aplankydavo mintis, kad visi jie saugomi erkėms, nendrėms ir Sosnovskio barščiams (kas nežino, čia tokie augalai) plisti. Va šie sutvėrimai saugomose teritorijose tikrai klesti ir galėtų surašyti padėkos raštus mūsų gamtosaugininkams. Štai Molėtų rajone daugelyje apylinkių Sosnovskio barščiai išaugę jau iki trijų keturių metrų ir baltuoja tiesiog plantacijomis. Žiedai gražūs, bet augalai pavojingi ir džiaugtis tikrai nėra kuo.
Su gilia pagarba žemai savo galvas, tiksliau lapus, prieš mūsų gamtosaugininkus turėtų nulenkti ir nendrės su visokiais meldais bei kitais vandens augalais. Mat mūsų saugotojai nuo žmonių taip uoliai saugo ežerus ir paežeres, kad šie sparčiai anka ir laukėja. Nendrėms čia taip patinka, kad jos savo karalystės ribas kai kur jau praplėtusios ir 40–50 metrų nuo kranto, puikiai čia jaučiasi ir antys beigi vabzdžių armijos.
Nenustebsiu, jei po kelerių metų mūsų gamtosaugininkai siųs paraiškas į Briuselį gailiai prašydami skirti ES paramą tauriam tikslui – Lietuvos ežerams valyti. Gal būtų galima leisti nemenka dalimi tų ežerų naudotis žmonėms? Tada jie ne tik prie jų poilsiautų, bet ir juos išvalytų, sutvarkytų šabakštynus. “Šalin rankas nuo Lietuvos ežerų”, – į tokius pasiūlymus atsako gamtosaugininkai. Tiesa, taip jie atsako eiliniams mirtingiesiems, o visiems lygesniems ir pas juos ateinantiems su vokeliais jie vis dėlto sugeba rasti galimybių įsikurti paežerėse, paupiuose, miškuose ir statyti ten, ką tik nori.
Beje, kai kuriose vietovėse gamtosaugininkai taip perlenkė lazdą, kad ten ėmė nykti net tik civilizacijos likučiai ir žmonių pėdsakai, bet ir jų saugomi augalai bei gyvūnai. Kad vėl būtų atkurta puasiausvyra, kuriami keisčiausi projektai ir leidžiami ES milijonai. Tad tampa aišku, kodėl gamtosaugininkai nori, kad Lietuva ir toliau laukėtų.
Tiesa, dėl sparčiai šabakštėjančios mūsų šalies negalima kaltinti tik gamtosaugininkų ir kontrolierių. Didžiulė dalis dėl erkėms kuriamos Lietuvos tenka ir žemės bei miškų savininkams. Pervažiavus laukus nesinori tikėti žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus tvirtinimais, kad dirvonuojančios ir apleistos žemės Lietuvoje mažėja. Metro aukščio piktžolėmis ir krūmynais apaugusių teritorijų tiek daug, kad sutvarkyti ir dirbami laukai jose atrodo kaip salelės.