Lietuvos gamybos įmonėms būtina prisitaikyti prie rinkos poreikių ne tik tobulinant produktą, bet ir gamybos procesą – tai vienas didžiausių iššūkių gamintojams, prognozuoja didžiausios Lietuvoje parketo bei masyvo grindų gamintojos  „BOEN Lietuva“ vadovas Irmantas Rajunčius.
Kietaviškėse įsikūrusi, antrai pagal dydį Europoje parketo ir kietmedžio grindų gamybos grupei Šveicarijos „Bauwerk Boen Group“ priklausanti įmonė šiemet planuoja pasiekti 450 mln. litų apyvartą ir prognozuoja, kad rinkoje laimės tie, kas greičiau išmoks prie rinkos poreikių pritaikyti ne tik savo produktą, bet ir gamybos procesą.
Ko lietuviai pasimokė iš „Toyota“?
„BOEN Lietuva“ 2006 metais gamybą pradėjo tobulinti pagal Japonijos automobilių milžinės „Toyota“ pradėtą taikyti „Lean“ filosofija paremtą sinchroninę gamybos sistemą (SPS). Anot I. Rajunčiaus, tik tobulindamos gamybos procesus Lietuvos įmonės taps konkurencingos rinkoje.
„Lietuvos medienos pramonės – ir ne tik – gamintojams svarbu suprasti, kad svarbu ir galutinis produktas, ir gamybos procesas. Laikas dažnai nusprendžia, ar tu būsi konkurencingas ir tuo pačiu – ar būsi pelningas. Jūsų produktas, kad ir koks kokybiškas jis bebūtų, gali netikti klientui tik dėl to, kad daug laiko užtruks jį pagaminti. Remdamiesi gamybos tobulinimo lyderių „Toyota“ patirtimi savo veikloje taikome sistemą, kad reikia gaminti tik tai, ko reikia klientui ir tik tuomet, kai reikia – pagal filosofiją „kaip tik laiku“. Tai leidžia išvengti ir nereikalingų atsargų sandėliavimo“, – pabrėžė I. Rajunčius.
Padidino gamybą 20 proc.
Anot I. Rajunčiaus, siekdama tobulinti gamybą, „BOEN Lietuva“ taiko principą, kuris remiasi „nuostolių“ šalinimu iš gamybos proceso.
„Kaip pavyzdys – viename cechų operatoriai patys sugalvojo, kaip pagreitinti staklių reguliavimą ir taip sumažinti jų prastovų laiką. Dabar vietoje 1,5 staklių pamainos dirba tik viena. Kiekvieną mėnesį visi – absoliučiai visi darbuotojai – renkamės į susirinkimus. Tik matydami ir fiksuodami pokyčius, galime tobulėti Išmetant nuostolius iš procesų taip pat gerėja našumas. Vien dėl procesų tobulinimo „Boen Lietuva“ gamyba per metus pakilo 20 proc.“, – sakė I. Rajunčius.
Reikia įtraukti visus darbuotojus
I. Rajunčiaus teigimu, dažnai Lietuvos įmonei sunkiau ne imtis pokyčių, o juos įgyvendinti – dažnai tenka „perlipti per save“ norint pasiekti progreso.
„Daug kas yra girdėję ISO ir kitus standartus, tačiau nereikia apsiriboti tik vienu standartu – tobulėjimas turi vykti kiekvieną dieną. Tai filosofija: visas laikas, kada staklės arba darbuotojas stovi be darbo yra nuostoliai. Vaikščiojimas tarp sandėlio ir cecho, galvojimas, kaip pakeisti staklių reguliavimą, tinkamų įrankių ieškojimas, galiausiai laukimas – visa tai stabdo gamybą. Todėl pagrindinis darbas yra šalinti nuostolius iš proceso, pakeisti gamybos „kultūrą“ ir dėl to į šį procesą įtraukti visus darbuotojus. Kartais prireikia ir šiek tiek kontrolės – kartais reikia dviejų, trijų ar daugiau gerinimo „ciklų“, kad išgrynintume strigimų vietas – tik tuomet tapsime konkurencingesni“, – teigė I. Rajunčius.
I. Rajunčius sakė, jog gamyklos veiklą, remiantis SPS metodu, ketinama toliau tobulinti – pažangą įmonėje įvertino ir gegužę gamykloje apsilankę ekspertai iš Japonijos.

I. Rajunčius apžvelgia 10 patarimų, kurias savo veikloje kelia „Toyota“:
•    Atsisakykite nuostolių, be kurių galima apsieiti. Trumpinkite įrangos nustatymo laiką.
•    Paskirkite vietas visiems daiktams. Jei reikia, kiekvienam įrankiui nubraižykite jo vietą.
•    Nusistatykite medžiagų minimalius ir maksimalius kiekius. Nekaupkite nereikalingų atsargų.
•    Rašykite užsakymus ant lentos. Taip lengviau planuosite darbus.
•    Atsisakykite „nesusitvarkymo“ nuostolių. Patys lengviausiai išnaikinami – laukimas, ieškojimas, nežinojimas, vaikščiojimas.
•    Rašykite instrukcijas. Greičiau atliksite užduotis.
•    Skirkite resursų. Skirkite atsakingą žmogų, kuris rūpintųsi gamybos tobulinimu.
•    Organizuokite aptarimus. Įvertinkite, kas buvo pasiekta mažinant prastovas, atrandant „butelio kakliukus“.
•    Viešinkite rezultatus. Tai gali būti lentos, grafikai, kokybės pavyzdžiai.
•    Įtraukite darbuotojus. Palaikykite darbuotojų iniciatyvas – Jūsų darbuotojai geriausiai žino, kaip pagreitinti procesą.
Norvegijos kompanijai BOEN  pernai susijungus su Šveicarijos bendrove „Bauwer Parkett“  į „Bauwerk BOEN Group“  grupė, įmonė šiemet planuoja toliau plėstis. Šiemet ketinama perkelti gamybos linijas iš Austrijos ir Vokietijos ir sukurti dar maždaug 200 naujų darbo vietų. „Bauwerk BOEN Group“ priklauso gamyklos Šveicarijoje, Lietuvoje ir Kaliningrade. „BOEN Lietuva” dabar yra didžiausia gamybinė įmonė grupėje.

Vienai dviejų didžiausių Europoje parketo ir kietmedžio grindų gamybos grupei „Bauwerk Boen Group“ priklausančios gamyklos „BOEN Lietuva“ darbuotojų skaičius pernai išaugo 28,6 procento – nuo 756 iki 972 darbuotojų 2013 metų pabaigoje. Kietaviškių kaime, Elektrėnų savivaldybėje, įsikūrusi įmonė planuoja ir toliau plėstis. Šiemet žadama sukurti dar maždaug 200 naujų darbo vietų. Darbuotojų skaičius padidės dar 21 procentu, o metų pabaigoje įmonėje dirbs apie 1180 darbuotojų.

„Grupė koncentruoja savo gamybą Lietuvoje. Dėl perkeltų gamybos linijų iš Austrijos ir Vokietijos vien per pirmąjį šių metų ketvirtį mūsų darbuotojų skaičius išaugo nuo 972 iki 1108. Taigi, augimas siekė beveik 14 procentų. Augame ne tik dėl perkeltos gamybos, auga ir mūsų pardavimai. Nuo balandžio mėnesio visos gaminių užbaigimo linijos pradėjo dirbti keturių pamainų darbo grafiku“, – sakė „BOEN Lietuva“ personalo vadovė Edita Morkūnienė.

Didžioji dalis įmonės darbuotojų yra iš Elektrėnų ir aplinkinių miestelių bei kaimų.

„Ne visuomet pavyksta rasti aplinkinėje rinkoje personalo su reikalinga kvalifikacija, todėl turime 18 darbuotojų iš Vilniaus, po vieną darbuotoją turime iš Kauno ir Ukmergės, du dirba pagal nuotolinio darbo sutartį Lenkijoje, turime ir vieną darbuotoją nuotoliniu būdu dirbantį Danijoje. Tapome svarbia regiono dalimi, juk kaimiškoje vietovėje sukurti per tūkstantį darbo vietų šiandieninėje Lietuvoje nėra paprasta“, – sakė „BOEN Lietuva“ personalo vadovė Edita Morkūnienė.

Anot E. Morkūnienės, vien iš Austrijos perkeltoje linijoje jau dirba 75  darbuotojai. Šiuo metu dar vyksta gamybos linijos perkėlimo darbai iš Vokietijos – darbus ketinama užbaigti gegužę.

„BOEN Lietuva” dabar yra didžiausia gamybinė įmonė grupėje. „Bauwerk Boen Group“ priklauso gamyklos Šveicarijoje, Lietuvoje ir Kaliningrade.

„Bene svarbiausias praėjusių metų įvykis buvo dviejų stambiausių Europoje parketo gamintojų grupių BOEN ir „Bauwerk“ susijungimas, naujoji grupė vadinasi „Bauwerk Boen Group“. Siekiant optimizuoti gamybos kaštus buvo nuspręsta gamybines linijas iš Austrijos ir Vokietijos perkelti į Lietuvą. Ruošiantis jų perkėlimui iš Austrijos ir Vokietijos pernai rugsėjo-gruodžio mėnesiais priėmėme net 54 proc. visų per 2013 metus priimtų darbuotojų. Perkėlimas iš Austrijos įvyko planuotu laiku ir gamyba pradėta balandį, kaip ir buvo numatyta“, – sakė įmonės „BOEN Lietuva“ personalo vadovė.

Didžiulis iššūkis gamyklai buvo ne tik lauku pastatyti cechą bei perkelti įrengimius, bet ir apmokyti naujus darbuotojus.

„Patirties, kaip dirbti tokioje gamybos linijoje, atkeliavusioje iš Austrijos, mes visiškai neturėjome – nebuvo ir savų mokytojų. Kol veikė linija Austrijoje, skubėjome pasisemti patirties iš jų, siųsdami darbuotojus mokytis į Austriją. Vėliau – jau perkėlus liniją į Lietuvą, kurį laiką kolegos iš Austrijos  mus mokė Lietuvoje. Šios tarptautinės patirties pasidalijimo vaisius akivaizdus – ir iki šiol neturime nė vieno skundo dėl produktų, gaminamų šioje linijoje, kokybės“, – teigė E. Morkūnienė.

Šiandien pasaulyje geriausiai laikosi šalys, orientuotos ne į paslaugas, o gamybą, tad Europoje budinama naujoji pramonės revoliucija. Ar į IT paslaugas ir skambučių centrus susitelkusiai Lietuvai neteks pergalvoti savo krypties?

Nedarbo rykštės kamuojama Europa tapo vieninteliu regionu pasaulyje, kurio ekonomika traukiasi – šių metų pirmą ketvirtį Europos Sąjungos BVP nukrito 0,7 proc. Tokios tendencijos užsitęsusią krizę, kuri pakeitė jau ne vieną pavadinimą – nuo viešųjų finansų iki nedarbo, privertė pakrikštyti dar ir Europos konkurencingumo krize.
Sprendžiant galvosūkį, kaip išsiveržti iš šio Europą traukiančio liūno, visų akys nukrypo į recesijos ir nedarbo maro išvengusias šalis. Jų pavyzdžiai privertė konstatuoti – Europą iš dabartinės krizės išvesti gali tik pramonė, tad ES šalyse turi prasidėti pramonės renesansas. O juk per pastarąjį dešimtmetį būtent gamybos sektorius buvo nustumta į pakraštį ir dauguma valstybių susitelkė į paslaugas, tad pramonės indėlis į BVP nuo 20 proc. sumažėjo iki 15,3 proc. Be to, pastarosios krizės pasekmė – nuo 2008 m. pramonėje prarasta 3,8 mln. darbo vietų ir 10 proc. sumažėjo produkcijos apimtys.
„Pirmoji pamoka, kurią reikia išmokti iš šios krizės yra ta, kad pramonė yra kertinis ekonomikos akmuo. Šalys, kuriose pramonė stipri, mažiau nukentėjo nei kitos. Mes per daug koncentravomės į finansus, paslaugas ir pramonei uždėjome per didelę naštą”, – birželio pradžioje Briuselyje vykusioje konferencijoje apie pramonės renesansą kalbėjo už pramonę ir verslumą atsakingas Europos Komisijos viceprezidentas Antonio Tajani. Jis pridūrė, jog iki 2020 m. keliamas tikslas, kad pramonė vėl sudarytų 20 proc. Europos Sąjungos BVP.
Iš tiesų, stipria pramone savo ekonomiką grindžianti Vokietija šiuo metu yra galingiausia ES šalis, kurioje nedarbas siekia tik 5,4 proc., kai ES vidurkis – 11 proc. Tuo tarpu „Nordea“ banko ekonomistas Žygimantas Mauricas, atlikęs analizę pastebėjo, kad 2000-2011 m. sparčiausiai pramonė traukėsi iš pietinių valstybių – pramonės gamyba per dešimtmetį daugiausiai mažėjo Graikijoje (vidutiniškai 3,1 proc.), Ispanijoje (1,8 proc.), Italijoje (1,8 proc.), Portugalijoje (1,7 proc.). Būtent šios šalys šiuo metu ir kovoja su didžiausiomis problemomis.

Europoje moksliniai tyrimai nevirsta inovacijomis

Gręžtis į pramonę ES vadovus privertė suvokimas, kad konkurencinga gamyba yra vienintelė galimybė sugrįžti prie ekonomikos augimo ir paskatinti darbo vietų kūrimą. Europos verslo konfederacijų sąjungos “BusinessEurope” prezidentas Jurgen R.Thumannas atkreipia dėmesį, kad kiekviena darbo vieta pramonėje gali sukurti dvi gerai apmokamas darbo vietas paslaugų sektoriuje.
Ž.Mauricas pateikia vaizdingą pavyzdį – pramonė ES sukuria 2,2 trilijonus eurų pridėtinės vertės, o kitiems sektoriams – dar papildomai 5,1 trilijoną. Tuo tarpu, pavyzdžiui, IT sektorius į kurį šiuo metu susitelkusi Lietuva, kitiems sektoriams duoda mažai darbo – atvirkščiai, jis atima darbą iš kitų, kertinių sektorių.
Tad, kaip Europoje sustiprinti gamybą ir atgaivinti jos konkurencingumą? Europos Komisijai atstovaujantis Įmonių ir pramonės generalinio direktorato vadovas Danielis Calleja mano, kad pirmiausia reikia investuoti į inovacijas, nes šioje srityje atsiliekame. „Europoje atliekama daugybė mokslinių tyrimų, tačiau jie nevirsta inovacijomis. Palyginti su Japonija, JAV, Pietų Korėja, mes esame mažiau inovatyvūs“, – atkreipia dėmesį D.Calleja.
Problema, kad tik 20 proc. moksliniams tyrimams skirtų ES lėšų nukreipta į inovacijas gamyboje, o net 80 proc. nueina į universitetus ir lieka akademinėje plotmėje. Taigi reikia mokslinius tyrimus kreipti arčiau rinkos poreikių ir pagerinti išradimų komercializacijos rodiklius. Naujoje ES struktūrinių fondų finansinėje perspektyvoje to ir bus siekiama – ketinama reikalauti, kad lėšos būtų orientuojamos į mokslinius tyrimus, kurie galėtų virsti inovacijomis gamyboje.
D.Calleja tvirtina, kad Europa turėtų investuoti į tyrimus aukštos pridėtinės vertės srityse – mikro ir nano elektroniką, fotoniką, robotiką, biotechnologijų produktus, aplinkai draugiškus automobilius, taip pat į pažangius sprendimus statybose, nes pastatai sunaudoja 40 proc. visoje ES suvartojamos energijos. „Šiose srityse matome didžiausią augimą ateityje – pavyzdžiui, elektrinių ir hibridinių automobilių rinkos dalis 2020 m. pasieks 7 proc.“, – pabrėžia D.Calleja.
Pasak jo, nors aukštosios technologijos šiuo metu auga sparčiausiai, tradicinė pramonė taip pat turi ateitį – bet tik tol, kol diegia inovacijas. Penki didžiausi pramonės sektoriai Europoje – farmacijos, maisto gamybos, automobilių, statybos ir metalo apdirbimo.
Tad sekančiame 2014-2020 metų finansiniame etape ES šalims patariama mažiau lėšų iš ES struktūrinių fondų skirti infrastruktūrai, o daugiau susitelkti į pramonės stiprinimą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Prieš ketverius metus dėl per didelės rizikos bankrutavęs verslininkas Petras Narbutas ne tik pats vėl iš banko išpirko perimtą savo fabriką, bet ir antrą kartą pradėjęs nuo nulio grįžo į Europos biuro baldų gamintojų gretas – pernai įmonė jau pasiekė pusę geriausiais laikais uždirbtos apyvartos.

Verslininkas Petras Narbutas, biurų baldų gamybos įmonės „Narbutas Furniture company“ akcininkas ir vadovas, savo verslo gyvenimą suskaidęs į dvi dalis – į ankstesnį ir dabartinį. Ankstesnis – tai beveik dviejų dešimtmečių istorija, besitęsusi nuo įmonės “Narbutas ir Ko” įkūrimo iki bankroto 2009 m. Dabartinis – tai ketveri sugrįžimo atgal į verslą metai, per kuriuos teko dar kartą pradėti nuo nulio. Dabartinis gyvenimas šiai įmonių grupei ne mažiau intensyvus nei ankstesnis: įmonės sparčiai plečiasi ir 2012 m. grupės apyvarta siekė 45 mln. Lt – pusę tos, kuri buvo didžiausio pakilimo metais.
„2012-ieji buvo sėkmingi metai – palyginti su 2011 m., išaugome apie 32 proc. ir ruošėmės tolesnei plėtrai. Planuojame tokius tempus išlaikyti keletą metų“, – artimiausiais planais dalijosi P.Narbutas.

Atimtas fabrikas daugiau nieko nedomino
Tuometės biurų baldų gamybos įmonės „Narbutas ir Ko“ bankroto istorija niekuo nesiskiria nuo visų kitų sunkmečiu girdėtų istorijų. Sparčiai besiplėtusi įmonė pasiėmė didelę paskolą iš banko ir pastatė naują biuro baldų gamyklą Ukmergėje, susiskaičiavusi, kad penkerius metus kasmet augs po 25 proc. Nespėjus nė dažams nudžiūti, užslinko krizė ir pardavimo rodikliai krito penkis kartus. Galiausiai bankas gamyklą perėmė, o įmonei buvo iškelta bankroto byla.
Dėl pernelyg didelės rizikos ir nepamatuotos plėtros skolintomis lėšomis 2009–2010 m. nukentėjo daugybė Lietuvos verslininkų, tad nieko išskirtinio čia nėra. Išskirtinė istorija, prasidėjusi netrukus po bankroto. Bankrutavęs pagal visus įstatymus, verslininkas P.Narbutas sugebėjo vėl pradėti nuo pradžių – įsteigė gamybos įmonę “Narbutas Furniture company” ir prekybos “Narbutas”, išperkamosios nuomos būdu įsigijo banko perimtą savo fabriką, kurio bankui nepavyko parduoti aukcionuose, susigrąžino savo prekės ženklą ir vėl pradėjo gamybą. Tai vienas iš tų retų atvejų, kai pasidalyti atsakomybe dėl nesėkmingo projekto verslininkas privertė ir partneriais tapusius bankininkus, kurie lygiai taip pat neįvertino gresiančios rizikos. Tiesa, P.Narbutas neslepia – fabriką jam bankas leido perpirkti tik todėl, kad daugiau neatsirado nė vieno pirkėjo.
„Šis fabrikas – kaip kostiumas, pasiūtas man. Labai sunku rasti tokį, kuriam jis irgi tiktų. Be to, juk reikia, kad ne tik tiktų, bet dar jo ir reikėtų. Kadangi fabrikas nelabai kam tiko, jis stovėjo tuščias“, – pasakojo P.Narbutas.
Iš kur kartą jau gamyklą praradęs verslininkas rado savyje jėgų, ryžto ir entuziazmo vėl bandyti bristi į tą pačią upę? P.Narbutas atskleidžia, kad kito pasirinkimo tiesiog nebuvo.
„Pirma kilusi mintis – reikia ieškoti darbo. Nuėjau pas pažįstamą galvų medžiotoją paklausti, gal ji galėtų surasti man darbą. Reikia nepamiršti dviejų dalykų: pirma, buvo krizė, antra, buvau bankrutavęs žinomas verslininkas. Man ji nuoširdžiai ir atsakė: „Būk ramus, tu darbo nerasi.“ Tada liko du keliai: arba nusišauti, kaip kai kurie padarė, arba kurti verslą. Bet kokį verslą kurti? Eiti į statybas? Juk ten niekas nelaukė, ten nieko neturėjau – nei patirties, nei žinių bagažo. Kita atėjusi mintis – reikia eiti ten, kur jau turiu šiokį tokį įdirbį. Tai negi aš, t.y. tas, kuris moka ir gali gaminti biuro baldus, eisiu kasti griovių ar gaminti kitokių baldų? Taip ir išsirutuliojo mintis, juolab kad ir bankas sprendė klausimą, ką jam daryti su fabriku“, – atvirai pasakoja verslininkas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

Grigiškėse netrukus pradės veikti nauja akcinės bendrovės „Grigiškės“ gofruoto kartono pakuočių gamykla. Investicijos į vieną moderniausių tokio pobūdžio gamyklų Lietuvoje siekė 20,5 mln. litų, iš jų 15,35 mln. litų buvo SEB banko suteiktos ilgalaikės paskolos lėšos. Gamykloje per metus planuojama pagaminti iki 80 mln. kvadratinių metrų gofruoto kartono pakuotės gaminių iš perdirbamo popieriaus. Apie 35 proc. šios produkcijos planuojama eksportuoti.

„Kasmet ir Lietuvoje, ir užsienio šalyse kartono suvartojimas ir ekologiškų, greitai yrančių kartoninių pakuočių paklausa auga. Todėl tokios produkcijos gamintojams atsiveria didelės perspektyvos ir naujos rinkos už Europos Sąjungos ribų, o laiku planuojamos investicijos šiame gamybos sektoriuje padeda Lietuvos įmonėms stiprinti savo pozicijas tarptautiniu mastu“, - sako Aivaras Čičelis, SEB banko prezidento pavaduotojas Verslo bankininkystės tarnybos direktorius.

Naujoje gamykloje bus gaminamos įvairaus dydžio kartono pakuotės, skirtos maisto ir ne maisto pramonei. Joms gaminti daugiausia bus naudojamas perdirbimui skirtas panaudotas popieriaus. Gamykloje iš viso bus įdarbinta iki 60 darbuotojų.

Šiuo metu akcinė bendrovė „Grigiškės“ per metus pagamina iki 12 mln. kvadratinių metrų. gofruoto kartono pakuotės gaminių. 2007 metų gegužės mėnesį buvo baigta diegti nauja automatinė gofruoto kartono pakuotės gamybos įranga. 2010 metais bendrovė„Grigiškės“ įsigijo kartono ir jos produkcijos gamintoją „Klaipėdos kartonas“ bei jai priklausančią gofruotojo kartono gamybos įmonę Ukrainoje „Mena Pak“. Tais pačiais metais įsteigta antrinė bendrovė UAB „Klaipėda Recycling“, besiverčianti makulatūros supirkimo verslu.

Bendrovė „Žiemgalos automobiliai“, kuriai priklauso „MAZ Baltija“ filialas Lietuvoje, atnaujino veiklą po daugiau nei 3 m. Šių metų lapkritį surinkti pirmieji Euro 5 standarto sunkvežimiai su MAN arba „Mercedes-Benz“ varikliais.

Atnaujinus sunkvežimių techninius parametrus, taip pat pakeistas ir sunkvežimių vidaus bei išorės dizainas.

„Beveik trejus metus šių transporto priemonių rinka buvo apmirusi, tačiau pagaliau ji iš lėto atsigauna ir sunkvežimių paklausa pradeda augti, – teigia „MAZ Baltija“ pardavimų vadovas Lietuvoje Arūnas Gediminas Maižius. – Jei augimo tempai nelėtės, prieškrizinio laikotarpio pardavimus – vidutiniškai 30 sunkvežimių per mėnesį – planuojame pasiekti jau 2013-aisiais“. Šiuo metu bendrovės specialistai renka 16 skirtingų modelių sunkvežimių, t.y. 10 modelių daugiau nei prieš trejus metus. Taip pat siūlomos ir naujos – 6X2 ir 8X4 – ratų bazės.

Pasak bendrovės atstovo, MAZ sunkvežimiai visoje Rytinėje ES dalyje yra užsitarnavę kokybiškų ir, palyginti su kitais gamintojais, nebrangių sunkvežimių vardą. „Daugelis pirkėjų šiuos sunkvežimius renkasi būtent dėl kokybės ir kainos santykio, – pabrėžia A. G. Maižius. – Be to, sunkvežimiai yra visiškai pritaikomi vairuotojo poreikiams: turi įmontuotą autonominio šildymo sistemą, kondicionierių, centrinį užraktą, CD grotuvą – viską, ko reikia, kad vairuotojas kabinoje jaustųsi patogiai.“ Kai kuriuose mažesniuose sunkvežimių modeliuose su 4X2 ratų baze yra montuojama pneumatinė pakaba.

Vadovaujantis Europos Komisijos priimtais Euro 5 standarto reikalavimais transporto priemonių gamintojams, dyzelinių ir benzininių automobilių, kuriais prekiaujama ES šalyse, kietųjų dalelių kiekis išmetamosiose dujose neturi viršyti 5 mg/km. Azoto oksidai dyzelinių automobilių išmetamosiose dujose neturi viršyti 200 mg/km, benzininiuose automobiliuose – 60 mg/km. Benzinu varomi nauji automobiliai į aplinką turi išmesti ketvirtadaliu mažiau azoto oksidų bei angliavandenių nei iki šiol rinkti Euro 3 ar Euro 4 standartų sunkvežimiai. „Atnaujinti standartai automobiliuose su dyzeliniais varikliais leis net 80 proc. sumažinti kietųjų dalelių bei 20 proc. azoto oksidų išmetimą į aplinką“, – sako A. G. Maižius.

1993 m. įkurta UAB „Žiemgalos automobiliai“ 2003 m. pasirašė bendradarbiavimo sutartį su „Minsko automobilių gamykla” Baltarusijoje, o po metų gavo išskirtinę teisę rinkti MAZ markės automobilius bei prekiauti jais visose ES šalyse. 2006 m. bendrovė pradėjo gaminti Euro 4 standarto MAZ autotechniką. Pagrindinė įmonės veikla — sunkvežimių klasės automobilių ir specialios paskirties technikos surinkimas bei prekyba Lietuvoje ir kitose ES šalyse

Š.m. lapkričio mėn. savo atstovybę Lietuvoje atidaro didžiausias Rytų Europoje seifų gamintojas „Promet“, kurio produkciją išskirtinėmis teisėmis pristatys kompanija „Eurosafe“. „Eurosafe“ sieks per ateinančius metus užimti 10 proc. Lietuvos seifų pardavimo rinkos.

„Mūsų vertinimu, Baltijos šalių seifų pardavimo apyvarta per metus sudaro apie 10 mln. eurų. Nors paskutiniaisiais metais sumažėjo seifų pardavimai įmonėms, auga individualių pirkėjų poreikiai, ypač iškilus bankinio sektoriaus nestabilumo problemoms. Tai sudaro sąlygas plėsti kompanijos veiklą Baltijos šalyse: kompanija per mūsų platintoją „Erosafe“ Latvijos rinkoje veikia jau nuo 2009 m. o nuo šiol – ir Lietuvoje“, – teigia seifų bei baldų iš metalo gamintojo „Promet“ direktoriaus pavaduotojas Kosta Hadzhiev.
Seifo kokybę užtikrina Europos saugumo sistemų asociacijos ESSA gaminiui suteikiamas europinis sertifikatas ECB-S. Didžioji dalis „Eurosafe“ pristatomų seifų pažymėti šio sertifikato ženklu. Seifai yra pagaminti Bulgarijoje veikiančioje „Promet“ gamykloje, naudojant vokiškas, suomiškas, japoniškas stakles, švedišką bei austrišką plieną, vokiškus bei amerikietiškus užraktus.
„Seifų tema – gana intymi ir todėl retai aptariama. Jeigu vienas ar kitas įmonės vadovas mielai pasigirs, kokio gamintojo automobilį jis vairuoja, tai tik retas kuris bus linkęs atvirauti, koks seifas stovi jo namuose, ir tuo labiau – ką jame saugo. Galbūt būtent dėl šios temos nepopuliarumo dažnas pirkėjas mažai težino, kaip tinkamai išsirinkti gerą seifą, o ne „metalinę dėžę“ – taip mes žargonu vadiname nekokybiškus gaminius, į kuriuos lengvai įsilaužtų net pradedantysis vagis“, – mintimis dalinosi Kosta Hadzhiev.
Renkantis seifą tiek įmonės reikmėms, tiek privačiais tikslais reikėtų įvertinti keletą aspektų. „Promet“ paskaičiavimu, seifo kaina turėtų sudaryti maždaug 3 – 5 proc. tame seife saugomų vertybių kainos. Be to, įsigijus europinio sertifikato ECB-S ženklu patvirtintos kokybės seifą, draudimo bendrovės lengviau suteikia draudimą. Paprastai seifai yra atsparūs arba įsilaužimams, arba ugniai, ir tik nedaugelis gamintojų gali pasiūlyti seifus, kurie būtų atsparūs ir įsilaužimams, ir ugniai, tad prieš įsigyjant seifą reikėtų įvertinti ir šiuos savo poreikius bei prioritetus.

Kiaulės ir viščiukai broileriai kartu su pašaru gauna ir porciją hormonų, o žuvys auginamos kanalizacijos vamzdžiuose. Tokių pasakojimų prisiklausiusi 43-ejų metų vilnietė Renata Jargulevičienė sako, kad dabar ruošdama savo šeimai kasdienį maistą jaučiasi labai nejaukiai. “Visiškai nebeaišku, kokį maistą valgome, kuo gali tikėti, o kuo ne”, – teigia R.Jargulevičienė.
Ar tai mitai, ar faktai? Kaip pastaraisiais dešimtmečiais keitėsi Lietuvos maisto pramonė ir ar išties iš mūsų maisto nyksta paskutinieji natūralumo likučiai? Į šiuos klausimus “Veidas” ir ieškojo atsakymų.
Ant stalo – šaldyta duona
Lietuviai pastaruoju metu labai pamėgo “Mantingos” gaminamą itališką duoną “Ciabatta”, kurią paprastai perka dar karštą, lyg ką tik iškeptą. Taip ir yra: šie ir kiti įmonės duonos gaminiai kepami tiesiog parduotuvėje ir iš karto patiekiami į lentynas. Bet ne visi žino, kaip ši duona gaminama: kad paruošusi tešlą duoną iš pradžių kepa pati “Mantinga”, bet iškepa ją ne iki galo, nes tam tikru metu kepimo procesas sustabdomas ir duona žaibiškai užšaldoma. Patekusi į parduotuves ir kepyklas duona atitirpinama ir antrąsyk kepama – tiksliau, baigiama kepti. Prekybininkams tai labai patogu: juk visada gali atsišaldyti ir iškepti būtent tiek duonos, kiek reikia, be to, užšaldytų gaminių realizacijos laikas – net 9–18 mėn.
Ši duonos gamybos technologija, labai populiari Vakaruose, jau kuris laikas naudojama ir Lietuvos maisto pramonėje. Tiesa, lietuviai rinkdamiesi duoną yra konservatyvūs ir labiau mėgsta tradiciniu būdu keptą ruginę duoną, bet ateina nauja duonos valgytojų karta, kuri jau ne taip prisirišusi prie senųjų tradicijų. Todėl šaldytos duonos suvartojimas Lietuvoje turėtų didėti. Šių technologijų populiarumą lems ir pats laikmetis, nes maisto pramonėje tampa vis svarbiau gaminti pigiai, greitai ir kad produktas kuo ilgiau būtų tinkamas vartoti. “Svarbu, kad tokia duona nepraranda maistinių savybių. Juk nebijoma valgyti šaldytų vištos kulšelių”, – sako “Mantingos” komercijos direktorė Lina Žemaitienė.
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Maisto skyriaus vyriausioji specialistė Vida Jarošienė antrina, kad šaldytuose produktuose lieka apie 70 proc. naudingųjų medžiagų. Tačiau bene didžiausias dukart keptos duonos trūkumas – kitą dieną ji jau nėra tokia gardi ir puri, tampa kietoka.
Tuo tarpu dauguma tradicinių duonos kepimo įmonių savo gamybos per pastaruosius du dešimtmečius beveik nekeitė. Dauguma įmonių duoną tebekepa be jokių sintetinių bei cheminių priedų ir daugiausia iš natūralaus raugo. “Lietuviška duona išsaugojo natūralumą”, – teigia “Vilniaus duonos” kokybės skyriaus vadovė Snieguolė Šoblinskienė. Šioje įmonėje duona kepama nebe krosnyse, kaip tą darė mūsų protėviai, o ant granito plokščių, tačiau pati technologija ne itin pakito.
Vis dėlto atsiranda ir naujų produktų, kurie jau nėra nei tokie sveiki ir maistingi, nei natūralūs. Pavyzdžiui, išvaizda į sūrį labai panašūs vadinamieji baltyminiai gaminiai, gaminami praktiškai tik iš vandens, pieno miltelių ir maisto priedų. Atrodo kaip sūris, bet skonis išduoda apgaulę. Mėginama gudrauti gaminant ir jogurtą, kuris siekiant ilgesnio realizacijos laiko taip termiškai apdorojamas, kad netenka visų gerųjų bakterijų. “Na, pieno tai tikrai niekas negamina iš miltelių, kaip girdėjau kalbant. Nes juk būtų pernelyg brangu gaminti miltelius ir po to juos skiesti vandeniu”, – tvirtina VMVT Sanitarijos ir maisto skyriaus vyr. specialistė Antonina Greičiuvienė.
Užtat labai suprastėjo, pavyzdžiui, ir toks skanėstas, kaip ledai. Sovietmečiu plombyras buvo gaminamas iš tikros grietinėlės, o dabar ją pakeitė augaliniai riebalai, todėl ir plombyras jau nebe toks skanus. Na, o įvairiausi vaisių skonio ledai paprastai gaminami iš koncentratų, kurie būna pastos arba miltelių pavidalo: masė atskiedžiama vandeniu, užšaldoma, ir štai jums ledai.
Iš koncentratų – įvairių maisto priedų mišinių – gaminama ir dauguma gaiviųjų gėrimų bei sulčių. Anksčiau, kaip pasakojo VMVT vyr. specialistė Vilija Galdikienė, gaivieji gėrimai buvo gaminami iš cukraus sirupo, o dabar cukraus sirupas nebeverdamas, nes naudojami saldikliai. Be to, vaikų pamėgtuose gėrimuose dabar ypač daug maisto priedų – saldiklių, kvapiklių bei dažiklių. Kai kurie gėrimai gaminami vien tik iš jų ir vandens. Žinoma, leistinų kiekių gamintojai neviršija, bet tam ir poreikio nėra – šių dienų maisto pramonėje priedų naudojimas ir taip stipriai išplėstas.
Populiarios Lietuvoje sultys taip pat pagamintos iš koncentrato. Jei norite sveikesnio produkto, turėtumėte rinktis šviežiai spaustas vaisių bei uogų sultis, o jei perkate sultis iš koncentrato, turėtumėte žinoti, kad klampios masės pavidalo koncentratas gamintojus pasiekia didžiulėse cisternose arba kelių šimtų litrų metalinėse talpyklose automobiliais iš įvairių šalių. Tada pilama vandens, kad būtų atkurtas prieš tai buvęs pašalintas jo kiekis (gaminant nektarą vandens pilama daugiau), maišoma, pasterizuojama ir fasuojama. Ir tai taip pat vadinama sultimis.
Troškulio kažkodėl nesužadina ir geriamojo vandens gamybos ypatumai. Faktas, kad visas geriamasis vanduo, išskyrus šaltinio ir natūralų mineralinį vandenį, yra dezinfekuojamas švitinant ultravioletinėmis lempomis arba cheminiu dezinfektantu natrio hipochloritu (nedideli jo likučiai vėliau aptinkami vandenyje), nenuteikia maloniai. Daugeliui vartotojų nėra žinoma ir tai, kad vadinamasis stalo vanduo – tai tas pats vandentiekio arba gręžinio vanduo, tik sumaišytas su nedideliu kiekiu mineralinio arba šaltinio vandens bei “pagardintas” druskų mišiniu.

Norite geltono trynio? Prašom
Vienoje didelėje mėsos perdirbimo įmonėje sandėlio darbuotoju dirbęs studentas Mindaugas Pocius (vardas jo prašymu pakeistas) kartais susimąsto, kad maisto pramonės virtuvės geriau nežinoti. Mat išėjęs iš darbo vaikinas keletą savaičių negalėjo net pažiūrėti į jokius mėsos gaminius.
M.Pocius įmonėje matė dešrelių, sufasuotų su cigaretės nuorūka, pakuotę, o kartą buvo liudininkas, kaip keliomis dienomis buvo pailginta užsilikusio produkto galiojimo data: gaminys tiesiog perpakuotas į naują pakuotę. “Darbuotojai nekentė savo vadovybės ir bandė visaip jai kerštauti. Mačiau, kaip spardomos dešrų pakuotės. Higienos stoka buvo akivaizdi. Pats gamybos procesas, kiek man teko jį matyti, taip pat padarė nemalonų įspūdį: patalpoje, kurioje laikomi didžiuliai kiekiai konservantų, kvapas priminė šlapimą, o ypač nustebau pamatęs, kaip gaminama rūkyta produkcija. Dešros, šoninės, kiaulių ausys buvo “rūkomos” laikant kažkokiame garuojančiame tirpale”, – darbo mėsos perdirbimo įmonėje įspūdžiais dalijasi M.Pocius.
Rūkytą dešrą galima pagaminti ir nerūkant? Kaip tai padaryti? VMVT atstovas Gintautas Čereška paaiškina, kad tai anaiptol ne nusižengimas, o jau įprasta gamybos technologija. Naudojant specialias medžiagas dešros greičiau subrandinamos, o rūkyto gaminio skonį suteikia kvapioji medžiaga – dūmo ekstraktas.
Na, o kaip dėl pramoniniu būdu veisiamų kiaulių ir viščiukų broilerių, kurių augimas esą jau ir Lietuvoje skatinimas hormoniniais vaistais? VMVT teigimu, tokių faktų dar nebuvo užfiksuota. Nustatyti tik pavieniai atvejai, kai kiaulienoje buvo rasta draudžiamų antibiotikų, bet paaiškėjo, kad ūkininkai vaistus naudojo gyvuliams gydyti.
“Žmonių fantazija beribė”, – apibendrina Paukštininkystės asociacijos vadovas Vytautas Tėvelis. Klausiamas, kaip pramonei pavyksta broilerį užauginti vos per penkias šešias savaites, kai kaime žole ir sliekais mintanti višta auga gerokai ilgiau, jis aiškina, kad jokios sensacijos nėra: tai pasiekta genetiniais tyrimais, veislių kryžminimu bei subalansuotais lesalais.
Vištų dedeklių gyvenimo trukmė ilgesnė: pavyzdžiui, Vievio paukštyne vištos deda kiaušinius, kol sulaukia 80 savaičių, o tada skerdžiamos – vėliau jau sulestų daugiau pašaro, nei padėtų kiaušinių.
Ką broileriai lesa? V.Tėvelis sako, kad grūdus ir kombinuotuosius pašarus, kurių pagrindą sudaro grūdai bei įvairūs, tarp jų ir sintetiniai, komponentai – vitaminai bei mikroelementai. Visa paukštininkystės pramonė dirba tam, kad broileris kuo greičiau užaugtų, o spręsti, valgyti ar ne ir kiek iš tokios paukštienos naudos, paliekama pačiam vartotojui. “Aš valgau, ir jau daugiau nei keturiasdešimt metų”, – teigia V.Tėvelis.
Vidutinis lietuvis per metus suvartoja apie 26 kg paukštienos – panašiai toks ir ES vidurkis.
Pasak Veterinarijos akademijos Gyvulininkystės katedros vedėjo prof. Romo Gružausko, nėra pagrindo abejoti, kad pramoniniu būdu išauginta vištiena yra ne tokia maistinga ar net žalinga sveikatai. Lygiai tokia pati esą yra ir kaime, ir paukštininkystės įmonėje užaugintų dedeklių kiaušinių maistinė vertė.
Tiesa, kaimiškų ir parduotuvinių kiaušinių skonis šiek tiek skiriasi – tai lemia skirtingas lesalas. Anksčiau skirdavosi ir trynio spalva, bet pramonė patobulėjo ir rado būdą, kaip patenkinti pirkėjo norą valgyti kiaušinius ryškiai geltonu tryniu, kokius deda natūralioje aplinkoje augančios vištos: vieni paukštynai duoda vištoms lesti daugiau kukurūzų, kiti naudoja cheminį lesalą su sintetiniais dažikliais. Tai daryti taip pat nėra draudžiama.
Iš esmės tą patį galima pasakyti apie bet kurį šiandien pramonės siūlomą maistą: jis laikomas visiškai saugiu vartoti, net jei pagamintas su gausybe priedų ir konservantų. Tik ilgalaikis jų vartojimo poveikis dar nėra žinomas. Taigi mūsų maistas sparčiai keičiasi, o atsakomybė gula ant pačių vartotojų pečių.

Įkarta
Kauno technologijos universiteto Maisto instituto direktorius dr. Antanas Šarkinas: “Lietuvos maisto pramonė supanašėjo su Vakarų, bet natūralumo pas mus dar šiek tiek daugiau.”

Kaip paaiškino Energetikos ministerijos specialistai, šiuo metu vidutinė elektros energijos kaina Lietuvos elektros biržoje yra daugiau nei 10 proc. didesnė nei pernai ir svyruoja apie 20 centų už kilovatvalandę.
Svarbu tai, kad elektros gamybos mastai šių metų pirmąjį ketvirtį Lietuvoje buvo 37,7 proc. mažesni nei tuo pačiu laikotarpiu pernai, o importas išaugo 40,9 proc. Tad iš viso šiuo metu į Lietuvą importuojama 66 proc. visos suvartojamos elektros energijos.
“Baltpool” analitikas Vytautas Čekanavičius teigia, kad svarbiausia mažėjančios elektros energijos gamybos ir kylančios jos kainos priežastis – mažėjanti elektros generacija dėl šiuo metu regione remontuojamų elektrinių.
Beje, tarp visų 60 Lietuvoje veikiančių energijos tiekėjų labiausiai sumažėjo būtent termofikacinių elektrinių pagaminamos elektros energijos kiekis, tuo tarpu atsinaujinančius energijos išteklius naudojančiose elektrinėse pagamintas elektros energijos kiekis buvo 42,6 proc. didesnis nei pernai.

Lietuvoje nėra nei investicinio, nei demografinio, nei mokesčių bazės potencialo gamybos pramonei augti ir jos indėlis į šalies ekonomiką per artimiausią dešimtmetį sumenks. Pačių gamybos pajėgumų gal ir nesumažės, tačiau jų proporcija sukuriamame šalies bedrajame vidaus produkte mažės dėl stiprėjančios paslaugų ir aptarnavimo sferos įtakos. Lietuvos pramonininkų konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotojas Gintaras Morkis apgailestauja, kad gamybos pramonei Lietuvoje tenka podukros vaidmuo.

VEIDAS: Krizė parodė tai, ką buvo galima numanyti, – finansinės negandos tik šiek tiek paveikė tas šalis, kurios yra sukūrusios stiprią gamybos bazę. Vienas tokių pavyzdžių – kaimyninė Lenkija, kurios ekonomiką net ir sunkmečiu pirmyn varė vakariečių per pastarąjį dešimtmetį čia pastatytos gamyklos. Kodėl tokių gamyklų taip ir nepridygo Lietuvoje?

G.M.: Buvo praleistas tinkamas momentas 2000–2005 metais. Tuomet Europa jau susivokė, kad pramonės nykimas kenkia jos ekonomikai, ir skatino naujų gamybinių pajėgumų kūrimą Rytų Europoje. Esą verčiau jau naujosiose ES šalyse, negu Azijoje, į kurią natūraliai jau buvo patraukusios vakariečių investicijos. Tačiau procesas nebuvo savaiminis – šalims, kurios norėjo pritraukti tokių investicijų, reikėjo labai daug kryptingų pastangų. O agresyvios tuomečių Lietuvos vyriausybių investicijų pritraukimo politikos nebuvo. Besižvalgančiųjų ne tik Lenkijoje, bet ir pas mus tuo metu tikrai būta nemažai, deja, Lietuvos valdžios supratimo, kad tai jos darbas įtikinėti ir vilioti investuotojus, o ne atvirkščiai, nebuvo.

VEIDAS: Dabar investuotojai viliojami jau gana energingai, tačiau Vyriausybė, regis, nusitaikiusi į paslaugų teikėjus, o ne gamybininkus.

G.M.: Deja, taip. Mes ne prieš “Barclays” ar “Western Union” atėjimą, bet paslaugų centrų kūrimas neturėtų būti vienintelė Lietuvos perspektyva.

Pramonė Lietuvoje visiškai nepagrįstai nuvertinama, ir čia mes net prasilenkiame su Europos “madomis”. Pavyzdžiui, strateginiame ES dokumente “Europa 2020″, kuris lems ne tik ES politiką, bet ir struktūrinės paramos dalybas, gamybos pramonė išskirta kaip prioritetas, kuriam turi tarnauti ir infrastruktūra, ir mokslinis potencialas. O nacionalinėje Lietuvos programoje, pagal kurią mes viduje dalysimės ir ES dėmesį, ir lėšas, pramonė visiškai neakcentuojama – visas dėmesys vėlgi skiriamas paslaugų sektoriui.

VEIDAS: Tačiau vargu ar Lietuva dabar gali būti patraukli vieta investicijoms į gamybą, juk mes niekaip nepakonkuruosime su Azija darbo jėgos mastais ir pigumu.

G.M.: Bet mes esame ES šalis, ir vien jau tuo galime būti patrauklūs tų pačių Azijos šalių, Rusijos investuotojams. Jeigu stiprūs mūsų gamybininkai stato fabrikus Kaliningrade, Baltarusijoje, ar negalėtų būti ir atvirkščiai – mes juk galime pasiūlyti milžinišką vidinę ES rinką. Tokių pavyzdžių yra – tai ir Indijos “Indoramos” investicijos į plastiko žaliavos gamyklą Klaipėdoje, ir Rusijos “EuroChem” investicijos į “Lifosą”. Tačiau tai pavieniai pavyzdžiai, o sistemą, kryptį sukurti galima būtų tik intensyviomis Vyriausybės pastangomis.

VEIDAS: Jūsų žiniomis, kaip Lietuvos pramonę veikia pastarojo dešimtmečio Lietuvos demografiniai ir socialiniai pokyčiai – emigracija, nedarbas?

G.M.: Kaip kitaip, jeigu ne neigiamai, pramonę gali veikti pusės milijono tautiečių dingimas iš Lietuvos? Žinoma, didieji pramonės gigantai ir apskritai didžioji dalis gamybos įmonių išgyvena tik dėl eksporto, tačiau ir jos dalį produkcijos realizuoja vietoje. Ką jau kalbėti apie maisto ir gėrimų gamintojus, kurių pagrindinė rinka – Lietuva.

Kai kalbama apie nedarbą, rodos, pramonei toks didelis laisvos darbo jėgos pasirinkimas galėtų būti naudingas, tačiau Lietuvoje nedarbas yra struktūrinis. Tai reiškia, kad bedarbių kvalifikacija ir gebėjimai visiškai neatitinka darbdavių poreikių. Ir didelė atsakomybė čia tenka Lietuvos švietimo sistemai. Mes metų metais įrodinėjame rektoriams, kad mums stinga kvalifikuotų inžinierių, išsilavinusių elektrikų ir mechanikų, bet padėtis nesikeičia arba keičiasi labai lėtai – kasmet iš universitetų į gatves išeina minios humanitarų ir vadybininkų.

Neabejoju, kad padėtis dar labiau paaštrės dabar, atsivėrus stipriausią Europoje pramonę sukūrusios Vokietijos darbo rinkai, – ji jau pradėjo siurbti kvalifikuotą mūsų darbo jėgą.

Verslo tendencijos pramonėje mažai keitėsi, tačiau artimiausiais mėnesiais daugiau įmonių prognozuoja gamybos didėjimą, parodė vasario mėnesio pramonės įmonių apklausa.

Pramonės produkcijos gamyba per mėnesį liko beveik to paties lygio: kad gamyba padidėjo, teigė 23 proc. apklaustųjų, sumažėjo – 24 procentai.

Per mažą gaminamos produkcijos paklausą nurodė 38 proc. respondentų, pakankamą – 61 proc. Tačiau artimiausiems mėnesiams daugiau įmonių prognozuoja gamybos didėjimą: 21 proc. įmonių vadovų numato gamybą didėsiant, 18 proc. – mažėsiant (prieš mėnesį -atitinkamai 17 ir 27 proc.).

Vasario mėnesį daugiau – 19 proc. – įmonių prognozuoja ir produkcijos eksporto didėjimą (prieš mėnesį – 14 proc.), 11 proc. mano, kad eksportas mažės.

Artimiausiais mėnesiais dauguma (81 proc.) apklaustų įmonių vadovų darbuotojų skaičiaus keisti neketina, 11 proc. – žada didinti.

Kainų didėjimą pramonėje artimiausiu metu prognozuoja trečdalis įmonių vadovų, du trečdaliai mano, kad kainos nesikeis.

Sunkmetis daugelį pakilimo laikotarpiu pelningai veikusių užsienio gamintojų atstovų Lietuvoje paakino gamybos imtis pačius.

Lietuvoje beveik kas antra pramonės įmonė yra gimusi iš importo, t.y. kažkada pastebėjus, kad vietinei rinkai trūksta kokių nors produktų, jie pradėti importuoti. O suvokus, kad gaminant patiems galima sumažinti produkto kainą ir uždirbti daugiau, imtasi gamybos. Todėl nemaža dalis ankstesnių importuotojų yra virtę gamintojais ir netgi stambiais eksportuotojais.

Vienas ryškesnių pavyzdžių – įmonė “Vičiūnai”, kurios veikla prasidėjo nuo krabų lazdelių importo. Jas vietinėje rinkoje pradėjus pardavinėti pigiau, nei tai darė kiti importuotojai, produktams taikydavę didesnę pelno maržą, iškart pastebėta šio produkto paklausa. Todėl buvo imtasi gamybos Lietuvoje, vėliau Estijoje, Kaliningrado srityje ir netgi Ispanijoje. Šiandien tai vienas žinomiausių lietuviškų prekės ženklų Europoje.

Karčios gamybos pradžios šaknys

Kartais iš importuotojų gamintojais ryžtamasi tapti ir esant ne itin palankioms plėtros galimybėms. Dažniausiai tokių pokyčių imamasi apsisprendus išlikti rinkoje. Štai prieš porą metų pradėjusiai gaminti geoterminius šilumos siurblius bendrovei SVEO pavyko trečdaliu sumažinti geoterminio šildymo sistemų kainas Lietuvoje. Pasak bendrovės direktoriaus Ramūno Peldžiaus, paklausą rinkoje pavyko užčiuopti prekiaujant užsienio gamintojų produkcija, bet dar ilgai nebuvo drįstama įeiti į rinką su lietuvišku gaminiu – baimintasi atmetimo reakcijos. Tačiau prasidėjus sunkmečiui atstovaujamų gaminių kaina tapo nekonkurencinga, ir tai paskatino imtis gamybos.

Kaip tik šiuo metu naują lietuvišką produktą kuria ir bendrovė “Technogama”. Pramonės įrenginių elektronikos sistemų projektavimu ir gamyba užsiimanti įmonė kartu su partneriais UAB “Baltic Innovative Solutions” kuria plataus spektro sprendimų mažo galingumo vėjo jėgainę, kurią planuoja pristatyti jau šį pavasarį. Iki šiol vėjo jėgainių elektronikos įrangą įmonė importuodavo iš Izraelio ir prekiavo ja vietinėje rinkoje. Pasak UAB “Technogama” vadovo Algimanto Griežės, pradėjus patiems gaminti vėjo jėgaines neišvengiamai reikės užsiimti eksportu, nes vietinė rinka pernelyg maža. Tačiau sėkme užsienyje neabejojama dėl to, kad šią vėjo jėgainę bus galima sukonstruoti pagal individualius kliento užsakymus, – stambūs užsienio gamintojai to pasiūlyti negali.

Iš plastikinių namų apyvokos daiktų importuotojos gamintoja planuoja tapti ir bendrovė “Soranas” (ir, beje, šias prekes planuoja gaminti 20 proc. pigiau, nei moka už įsivežtinius lenkiškus gaminius). Tiesa, pasak bendrovės vadovo Rimanto Jakučio, kol kas šis projektas stringa, nes prieš dvejus metus buvo pasirašyta ES struktūrinių fondų sutartis ir nedideliam plastiko gaminių gamybos cechui įkurti gauta 200 tūkst. eurų parama, tačiau iki galo įgyvendinti planų nepavyksta dėl likusios 50 proc. projekto vertės lėšų stokos (nes anksčiau lyg ir sutikęs, vėliau bankas paskolą suteikti atsisakė).

Lietuvos pramonininkų konfederacijos ekonomikos departamento direktorius Sigitas Besagirskas pastebi dar vieną tendenciją, kad vis daugiau gamintojų Lietuvoje dalį savo žaliavų stengiasi pasigaminti patys. Pvz., vaisvandenių gamintojai anksčiau tik pilstydavo savo produkciją į plastikinę tarą, o dabar beveik visi turi butelių pūtimo įrenginius.

“Tai užsienio kompanijų patikrinta patirtis, leidžianti sumažinti sąnaudas. Kitaip tariant, kuo daugiau produkto vertės bus sukuriama po vienu stogu, tuo jis bus konkurencingesnis”, – apibendrina ekonomistas.

Nėra palaikymo

Gaila, kad aptariamos tendencijos pastebimos ne visuose sektoriuose. Pasak Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų Verslo plėtros skyriaus vedėjo Juozo Jarmalos, prieš dvidešimt metų Lietuvoje nunyko stambioji mašinų pramonė, elektronikos pramonė, o lengvoji ir baldų pramonė labai susitraukė, ir šiose srityje iki dabar naujų gamintojų beveik neatsiranda.

Progresyvių verslo konsultacijų centro vadovės Ingos Barkauskaitės nuomone, taip atsitiko todėl, kad ekonomikos pakilimo laikotarpiu buvo paprasčiau ir pelningiau atstovauti užsienio gamintojui ir perparduoti jo prekę, nei patiems imtis kurti didelę pridėtinę vertę. Dar viena priežastis, neskatinusi imtis gamybos, – aiškios valstybės ekonomikos ir pramonės strategijos stoka.

Be to, J.Jarmalos teigimu, iš importuotojo tapti gamintoju arba pradėti visiškai naują gamybą Lietuvoje šiuo metu labai sunku. Pirmiausia dėl lėšų stokos. “Juk pas mus potencialūs gamintojai niekaip neskatinami, neremiami. Kaip gali būti remiama vietinė pramonė, pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Štai Estijoje į įmonių plėtrą investuojantys verslininkai atleidžiami nuo pelno mokesčio, gauna kitokių lengvatų. Deja, Lietuvoje net gavę ES lėšų verslininkai stabdo savo investicinius planus, nes nėra sukaupę reikiamo kiekio savų lėšų, o bankai nefinansuoja net 20 proc. investicinio projekto dalies”, – sako S.Besagirskas.

Taigi nuo nulio išaugti į naują gamintoją Lietuvoje ypač sunku.