Bloomberg

Kaip teigia „Fiat“ vadovas Sergio Marchionne, šios gamyklos atgaivinimui ir tam, kad galima būtų padidinti „Maserati“ gamybos apimtis nuo 6 iki 50 tūkst. automobilių iki 2015 metų, buvo išleista daugiau nei 1 mlrd. eurų.

Grugliasco gamyklos, kurią koncernas 2009 m. įsigijo iš „Carrozzeria Bertone“, pajėgumai šiandien per vieną dieną leidžia pagaminti 200 automobilių arba 45 tūkst. per metus, o naujoji gamybos linija vienu metu gali gaminti iki keturių skirtingų produktų. Tačiau, anot S. Marchionne, esant poreikiui gamybos pajėgumai galėtų būti padidinti dvigubai.

Naujoji gamykla savo darbą pradėjo nuo naujojo „Maserati Quattroporte“ modelio automobilių gamybos. Netrukus šioje gamykloje bus pradėtas gaminti ir kitas, mažesnis „Maserati“ modelis „Ghibli“, kuris pasirodys jau šią vasarą.

Lauryno Jonušausko, „Maserati“ prekės ženklo vadovo Lietuvoje teigimu, „Quattroporte“ ir „Ghibli“ modelių sėkmės taip pat tikimasi ir Lietuvoje. „Iki oficialaus „Maserati Quattroporte“ atvykimo į Lietuvą liko vos mėnuo, todėl pastebime, jog susidomėjimas šiuo modeliu taip pat atitinkamai auga“, – sako jis.

Galingų sportinių automobilių gerbėjų Lietuvoje džiaugsmui „Maserati Quattroporte“ kovo pradžioje jau pasirodys oficialaus „Maserati“ atstovo Lietuvoje „Modus grupės“ salone Vilniuje. Naujojo „Maserati“ modelio kaina bus apie 500 tūkst. litų.

Tarptautinė įmonių grupė „Modus grupė“ vykdo veiklą automobilių prekybos ir techninio aptarnavimo, nekilnojamojo turto vystymo, automobilių stovėjimo aikštelių valdymo ir energetikos srityse. Įmonių grupė valdo 25 įmones Baltijos šalyse ir Baltarusijoje.

Naujasis centras didina mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros ir gamybos pajėgumus Rytų Europoje molekulinės, baltymų ir ląstelių biologijos produktų srityse

„Thermo Fisher Scientific“, didžiausia pasaulyje kompanija, siūlanti produktus ir paslaugas mokslui, Vilniuje šiandien atidarė naują Molekulinės biologijos mokslų kompetencijų centrą. Naujasis centras tieks molekulinės, baltymų ir ląstelių biologijos produktus, padėsiančius tenkinti augantį gyvybės mokslų poreikį Rytų Europoje, ir atvers naujas galimybes pasaulinėse rinkose. 2010 m. įsigijusi kompaniją „Fermentas International“, „Thermo Fisher“ toliau investuoja Lietuvoje, siekdama pasinaudoti regione esančiu pasaulinio lygio švietimo įstaigų ir mokslinių tyrimų potencialu.

„Thermo Fisher“ Vilniaus padalinys turi pasaulinio lygio pajėgumus kurti ir gaminti produktus, naudojamus įvairiose gyvybės mokslų srityse. Pavyzdžiui, padalinyje yra kuriamos inovatyvios technologijos, skirtos polimerazės grandinine reakcija (PGR) paremtiems tyrimams, nukleorūgščių mėginių paruošimui, baltymų gryninimui ir antikūnais paremtiems (ELISA, enzyme-linked immunosorbent assay) diagnostikos tyrimams. Be to, Vilniaus padalinys suteikia galimybes kurti ir gaminti produktus kitoms rinkoms, kaip diagnostika ir taikomieji tyrimai, pavyzdžiui, maisto patikrai.

„Plėsdami mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros ir gamybos veiklą Vilniuje, didiname savo galimybes aptarnauti augantį biotechnologijų sektorių Rytų Europoje, ypač klientus, naudojančius pažangias molekulinės biologijos technologijas diagnostikai ir ligų gydymui“, – teigia „Thermo Fisher Scientific“ prezidentas Marc N. Casper. „Dabar turime tvirtą pagrindą, leisiantį plėsti mūsų galimybes aptarnauti sparčiai besivystančias gyvybės mokslų rinkas regione, pradedant PGR paremtų produktų kūrimu ir baigiant platesnės paskirties bioproduktų ir specializuotų diagnostikos produktų pasiūla“.

Molekulinės biologijos mokslų kompetencijos centre, kurio plotas yra 14500 kvadratinių metrų, jau dirba daugiau nei 400 tyrėjų ir laboratorijų darbuotojų, tačiau yra ir daugiau vietos plėstis. Lietuva garsėja ne tik savo patogia geografine padėtimi, bet ir išskirtiniu dėmesiu inovacijoms, aukštos kvalifikacijos specialistais gyvybės mokslų srityje ir palankia ekonomine aplinka.

Investuodama į mokslininkų ir tyrėjų ruošimą Lietuvoje, „Thermo Fisher“ bendradarbiauja su Vilniaus universitetu. Kartu su šiuo universitetu yra sukurta mobilioji biologijos laboratorija, kuri  vidurinių mokyklų moksleivius supažindina su molekulinės biologijos tyrimais ir DNR eksperimentais. „Thermo Fisher“ taip pat remia mokslą ir švietimą Lietuvoje vykdydama įvairias programas, pavyzdžiui, priimdama studentus praktikai ir skirdama jiems stipendijas, tokiu būdu teikdama studentams galimybę įgyti praktinės patirties ir gauti finansinę paramą.

Apie „Thermo Fisher Scientific“
„Thermo Fisher Scientific“ (NYSE: TMO) yra didžiausia pasaulio bendrovė, siūlanti produktus ir paslaugas mokslui. Įmonės misija – padėti klientams kurti sveikesnį, švaresnį ir saugesnį pasaulį. Įmonėje dirba apie 39 tūkst. darbuotojų, metinės pajamos – 12 mlrd. JAV dolerių. „Thermo Fisher Scientific“ klientai – farmacijos ir biotechnologijos įmonės, ligoninių ir klinikų diagnostikos laboratorijos, universitetai, mokslo institutai ir valstybinės agentūros, aplinkos ir procesų kontrolės institucijos. Įmonės vertę kuria trys pagrindiniai prekių ženklai – „Thermo Scientific“, „Fisher Scientific“ ir „Unity™ Lab Services“. Jie garantuoja nuolatinę technologinę plėtrą ir geriausias produktų ir paslaugų įsigijimo sąlygas. „Thermo Fisher Scientific“ produktai ir paslaugos padeda klientams spręsti sudėtingus analitinius uždavinius, tobulinti diagnostiką ir didinti laboratorijų našumą. Daugiau informacijos – tinklalapyje www.thermofisher.com.

Prieš aštuonerius metus paaiškėjus, kad biodegalų Europoje laukia puikios perspektyvos, buvo įkurta bendrovė „Mestilla“ ir Klaipėdoje pastatyta biodyzelino gamykla. Nuo pat įmonės įkūrimo jai vadovauja Arūnas Zubas.

Šiam vadovui pavyko savo įmonę išlaikyti pelningą net tuo metu, kai aplinkui nemažai biodegalų gamyklų bankrutavo.
Klaipėdos laisvojoje ekonominėje zonoje, 4,5 ha teritorijoje, įsikūrusios gamyklos generalinis direktorius Arūnas Zubas tikina, kad tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje biodegalų gamybos apimtys ir poreikis bene labiausiai priklauso nuo politinių sprendimų. 2003 m. Europos Parlamentui patvirtinus direktyvą, kurioje numatyta benziną ir dyzeliną laipsniškai keisti biokuru, biodyzelino gamyba ėmė atrodyti kaip pelningas verslas. Planuota, kad iki 2010 m. 5,75 proc. Europos Sąjungos šalyse naudojamo benzino ir dyzelino pakeis augalinės kilmės degalai.
Tad 2005 m. buvo įkurta bendrovė „Mestilla“ ir per šiek tiek ilgiau nei metus pastatyta biodyzelino gamykla, į kurią investuota 140 mln. Lt. Tačiau prieš trejus metus, pasak A.Zubo, Europoje ir visame pasaulyje pradėjus kilti žemės ūkio produktų kainoms, suabejota, ar tam įtakos neturi biodegalų gamyba. Tad biodyzelino naudojimo plėtra sulėtėjo ir šiandien pasiūla gerokai viršija paklausą. Vis dėlto „Mestillos“ gamykla dirba visu pajėgumu 24 valandas per parą ir visą pagamintą biodyzeliną realizuoja. 80 proc. augalinės kilmės degalų iškeliauja į Skandinavijos šalis, o kiti naudojami Lietuvoje.

Gamybos proceso atliekų nelieka

Nors naftos ištekliai sparčiai senka, o degalų kainos nuolat kyla, be to, naudojant iškastines žaliavas degalams gaminti į atmosferą išsiskiria daug sveikatai pavojingų cheminių junginių, tačiau šiandien biodyzelinas vienas nenaudojamas nė vienoje šalyje. Jo 5 proc. turi būti maišoma į mineralinį dyzeliną.
„Nuo kitų metų šis kiekis turėtų padidėti dar keliais procentais. Pagal 2009 m. Europos Parlamento patvirtiną direktyvą, iki 2020 m. transporte turės būti naudojama 10 proc. biodegalų. O štai Švedija iki 2040 m. planuoja visai atsisakyti iškastinių žaliavų degalų gamybai. Ši pramonės šaka priklauso nuo politinės valios, tačiau biodyzelino gamyba – perspektyvi sritis. Vien „Mestillos“ gamyklos pagaminamas biodyzelinas Lietuvoje galėtų pakeisti 10–15 proc. mineralinių degalų“, – tvirtina A.Zubas.
Vadovas mano, kad ateityje daugelyje pasaulio šalių vis didesnį kiekį mineralinių degalų keis biodegalai, nes jų deginiai mažiau kenksmingi gamtai. Be to, ir per patį biodyzelino gamybos procesą į aplinką neišskiriama nuodingų medžiagų. „Iš rapsų sėklų gaminamas aliejus, kurį sumaišius su tam tikromis medžiagomis gaunamas biodyzelinas. Tačiau spaudimo metu gaunamas ne tik rapsų aliejus, bet ir išspaudos, kurios naudojamos kaip gyvulių ir paukščių pašaras. Biodyzelino gamybos etape atsiskiria glicerolis ir kalio sulfatas (puikios trąšos). O glicerolis naudojamas biodujų, plastiko, medicininio glicerino gamybai“, – atskleidžia A.Zubas.
Beje, biodegalų sektorius didina ir žemdirbių užimtumą, skatina alternatyvių žemės ūkio šakų plėtrą. „Nuo 2007 m., kai pradėjome gaminti biodyzeliną Lietuvoje užauginama du kartus daugiau rapsų“, – sako įmonės „Mestilla“ generalinis direktorius.

Planuojama maistinio rapsų aliejaus gamyba

Šiuo metu biodyzelino gamybos rinkoje padėtis įtempta, nemažai Europos gamyklų bankrutavo, kitos dirba ne visu pajėgumu, tačiau UAB „Mestilla“ išlaiko lyderio pozicijas tarp Baltijos šalių biodyzelino gamintojų. „Galime sėkmingai konkuruoti, nes jėgas suvienijo ir pagrindiniais įmonės akcininkais tapo dviejų skirtingų pramonės sektorių, suinteresuotų šia veikla, atstovai. Tai tarptautinė naftos pramonės grupė „Statoil“ ir didelę patirtį agroverslo srityje turinti AB „Linas Agro Group“, – sėkmės paslaptį atskleidžia A.Zubas, įmonei vadovaujantis nuo jos įkūrimo.
Iki tol bendrovėje „Linas Agro“ dešimt metų ėjęs tarptautinės grūdų prekybos vadovo pareigas ponas Arūnas sako, kad per tuo metus įsigilino į žemės ūkio produktų rinkas, perprato tendencijas. Inžinieriaus technologo diplomą turinčiam „Mestillos“ direktoriui nesunku buvo perprasti ir technologinius biodyzelino gamybos procesus. Tačiau specialistų, galinčių dirbti su moderniais įrenginiais, pastačius gamyklą, pasak A.Zubo, Lietuvoje nebuvo. „Visi darbuotojai buvo specialiai apmokyti. Dabar turim gerą komandą. Gamybos procesas nesustoja nė vieną dieną per savaitę“, – tvirtina biodyzelino gamyklos vadovas.
Na, o ateityje plėsti biodyzelino gamybos neketinama. „Kitais metais planuojame plėsti gaminamų produktų asortimentą. Investavę į naują įrangą „Mestillos“ gamykloje pradėsime gaminti rapsų aliejų maisto reikmėms. Aliejus, kaip ir rapsų išspaudos bei biodyzelinas, bus skirtas Baltijos ir Skandinavijos šalių rinkoms“, – užbaigia A.Zubas.

„Veido“ dosjė
Arūnas Zubas, 49 m.
UAB „Mestilla“ generalinis direktorius

Išsilavinimas: 1985 m. Kauno technologijos universitete baigė Cheminės technologijos fakultetą ir įgijo maisto pramonės inžinieriaus technologo diplomą.
Karjera: 1985–1988 m. dirbo Panevėžio mėsos fabriko technologu, 1988–1994 m. ėjo AB Krekenavos agrofirmos projektų vadovo pareigas. 1995 m. tapo AB „Linas Agro“ tarptautinės grūdų prekybos vadovu. Nuo 2005 m. vadovauja UAB „Mestilla“.
Pirmi uždirbti pinigai: 9 klasėje per vasaros atostogas statybose dirbo dažytoju.
Informacija apie įmonę: UAB „Mestilla“ įsteigta 2005 m., biodyzelino gamykla pastatyta 2007 m. Kontrolinį įmonės akcijų paketą valdo AB „Linas Agro Group“ akcininkai, likusius 49 proc. akcijų turi tarptautinė grupė „Statoil“.
Įmonės apyvarta:
2010 m. – 290 mln. Lt
2011 m. – 360 mln. Lt
Darbuotojų skaičius: 57

Garažo vartų gamybos bendrovė “Ryterna” skaičiuoja pelną, didina apyvartą ir šių metų pabaigoje, vėliausiai – kitų pradžioje, Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje atidarys naują gamyklą.

“Ryterna” šioje gamykloje gamins vartus, kurie daugiausia bus skirti eksportui, mat Lietuvoje pasilieka tik apie 10 proc. įmonės produkcijos, pirmadienį rašo dienraštis “Verslo žinios”.

Naujos gamyklos prireikė siekiant patenkinti eksporto rinkos paklausą. Būtent užsakymai užsienyje augino Kauno bendrovės pardavimus ir pelną. Naujosios gamyklos sąmata siekia apie 10 mln. litų

Per sausį-vasarį Kauno bendrovės apyvarta ūgtelėjo 70 proc.

Tikslių duomenų apie 2010 metų pardavimus neskelbianti įmonė pernai buvo planavusi pasiekti 100 mln. litų apyvartą. Sėkmingi metai sudarė galimybę ne tik statyti naują gamyklą, bet ir užsienyje atidaryti dar 8 įmonės atstovybes.

Šiuo metu vyksta žvalgytuvės dėl lietuviškų garažo vartų eksporto į Saudo Arabiją.

Iš viso Lietuvoje “Ryterna” yra įdarbinusi 350 darbuotojų ir dar tiek pat dirba užsienyje.

Viena seniausių Lietuvos mašinų gamybos įmonių “Astra” priversta ginti savo pavadinimą teismuose, nes laiku nepasirūpino jo apsauga.

Praėjusio šimtmečio pradžioje įkurta Alytuje gamykla įsisuko į teisminius ginčus dėl savo ženklo, naudojamo jau daugiau kaip 40 metų, pirmadienį rašo Lietuvos žinios”.

“Astra”, kurios pagamintos nerūdijančio plieno talpyklos gerai vertinamos ir mūsų šalyje, ir užsienyje, bylinėjasi su plieninėmis talpyklomis prekiaujančia įmone “Astra Wam”, įsikūrusia taip pat Alytuje.

Senoji mašinų gamykla buvo priversta kreiptis į teismą, kai buvusi “Astros” darbuotoja Aniceta Jaloveckaitė įsteigė bendrovę “Astra Wam”. 2009 metais įregistruota įmonė internetiniame tinklalapyje pradėjo siūlyti klientams talpyklas, pasterizatorius, išpilstymo linijas maisto pramonei bei kitus nerūdijančio plieno gaminius.

“Astros” generalinis direktorius Semionas Bondarevas teigė sužinojęs apie naują bendrovę iš savo klientų, kurie ėmė teirautis, ar tai ne jų antrinė įmonė arba filialas. “Astros” vadovai turėjo aiškinti verslo partneriams, kad bendrovė neskyla, kad gamyba vyksta įprastu ritmu.

Neatmetama galimybė, jog gamyklą savo noru palikusi darbuotoja naudojosi kontaktais įmonių, su kuriomis jai teko užmegzti ryšius dirbant “Astroje”.

Privačiame name įkurta “Astra Wam” pati negamina produkcijos, tik prekiauja įvairių užsienio šalių gaminiais.

S.Bondarevas nuogąstauja, kad panašų pavadinimą turinti bendrovė, parduodanti neaiškios kokybės produkciją, gali pakenkti gamyklos reputacijai ir per dešimtmečius iškovotam geram vardui.

“Astros Wam”, skaičiuojančios apyvartą dešimtimis tūkstančių litų, konkurencija nebaugina senosios “Astros”, nes jos pardavimas siekia dešimtis milijonų litų.

Gamyklos vadovai dar prieš kreipdamiesi į teismą prašė naujosios įmonės savininkės pakeisti pavadinimą, tačiau ši nesutiko.

Praėjusių metų pabaigoje Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs “Astros” ieškinį dėl prekių ženklo teisių pažeidimo, priėmė jai palankų sprendimą ir priteisė 50 tūkst. litų patirtai moralinei žalai atlyginti. Tačiau “Astra Wam” su tuo nesutiko ir apskundė sprendimą Lietuvos apeliaciniam teismui.

Patvirtinę detalųjį sklypo planą, dauguma Klaipėdos politikų galutinai pritarė šiukšlių deginimo gamyklos statybai uostamiestyje. Opozicija kaltina miesto valdžią nesudariusią galimybės gyventojams pareikšti nuomonės ir tvirtina boikotuosią būsimas statybas.

Klaipėdos laisvosios ekonominės zonos teritorijoje, vos už kelių šimtų
metrų nuo gyvenamųjų namų, netrukus gali prasidėti šiukšlių deginimo gamyklos, kurią ketina statyti viena Suomijos bendrovė, statyba.

Sklypo detaliajam planui pritarę Klaipėdos miesto tarybos nariai įsitikinę, kad būsima termofikacinė elektrinė suteiks nepriklausomybę nuo dujų importo ir stabilizuos uostamiestyje šilumos kainas. O procesas, kai per metus ketinama sudeginti apie 200 tūkst. tonų šiukšlių, esą nepavojingas – tokią technologiją naudoja daugelis šalių, artimiausi kaimynai suomiai ir švedai.

„Stokholme aš pats buvau tokioje gamykloje, kuri centrinėje miesto dalyje stovi. Viskas priklauso nuo technologijos naudojimo. Kiek mes žinome, tai projekte numatyta, kad nebus deginamos pavojingos atliekos“, – teigė Klaipėdos tarybos narys Rolandas Bražinskas.

Žalieji piktinasi, kad jų nuomonės, kaip ir gyventojų, niekas neklausė. Esą Europoje šiukšlės išrūšiuojamos iki 20 proc., o Lietuvoje – geriausiu atveju iki 60 proc. Atliekos užsienyje deginamos naudojant 1100 laipsnių temperatūrą,o čia numatoma tik 800, todėl su atliekomis patekusi ir deginama plastikinė tara keltų pavojų sveikatai.

„Neišrūšiuotų atliekų deginimas, toks, koks būtų dabar, yra baisus miestiečių ir visų Klaipėdos rajono gyventojų nuodijimas. Todėl, kad dioksinai yra baisiausias sukurtas žmonių nuodas visame pasaulyje ir dėl to uždarinėjamos tokios gamyklos. Tai vyksta dėl to, kad visa Europa kažkokiu tai būdu bando sustabdyti vėžio epidemiją“, – tvirtina Lietuvos žaliųjų judėjimo tarybos narys Erlandas Paplauskis.

Opozicija gamyklos statybai neprieštarautų, jei joje būtų deginama tik mediena, o ne šiukšlės. Tokias sąlygas bendrovei „Fortum“ iškėlė kauniečiai. To nepasiekus baiminamasi, kad į Klaipėdą keliaus visos šalies atliekos.

„Jeigu valdžios įstaigos laikysis ligšiolinės politikos ir nekreips dėmesio į visuomenės protestus, apsupsim statybvietę ir neleisim darbininkams bei technikai pradėti statybos darbų. Jeigu valdžia šturmuos mitinguotojus, grumsimės kaip Prancūzijoje ir Graikijoje“, – žada Klaipėdos tarybos narys Naglis Puteikis.

Miesto vadovai neslepia šiukšlių deginimo gamyklos detalųjį planą skubėję patvirtinti dėl įsipareigojimų. Būtent bendrovė „Fortum“, kuri nori statyti gamyklą, skyrė 9 mln. litų Lypkių gyventojams iškeldinti iš Laisvosios ekonominės zonos.

„Verslo žinios“ rašo:

“Jei bus išduotas statybų leidimas, dar šį mėnesį Klaipėdos laisvojoje ekonominėje zonoje bus pradėta statyti pirmoji Lietuvoje šiukšles deginsianti jėgainė. Tiesa, konkursas dėl šiukšlių deginimo paslaugos tebėra įklimpęs teismuose, mat pretendentai į Klaipėdos regiono komunalines atliekas yra du.

Anot “Verslo žinių”, įmonė ketina pradėti statybas, nors šiandien dar nėra tikra, kad regiono atliekas degins būtent ji, nes Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro skelbtas komunalinių atliekų deginimo paslaugos konkursas yra įklimpęs teismuose. Konkursą yra apskundęs taip pat į šiukšles pretenduojantis UAB „Technology projects“, priklausančios koncernui ICOR, konsorciumas su prancūzų kompanija „Constructions industrielles de la mediteranne“ (CNIM). Nesėkmės atveju UAB „Fortum Klaipėda“ teigia deginsianti biokurą, nes katilai bus tam pritaikyti.
Nors UAB „Fortum Heat Lietuva“ tikina, kad poveikio aplinkai vertinimas buvo svarstytas du kartus, pristatytas detalusis planas, visuomeninės organizacijos ir kai kurie uostamiesčio politikai pasigenda šio projekto viešumo, esą visiškai pažeidžiama Orhuso konvencija dėl teisės gauti informaciją. Nurodoma, kad skelbimuose apie detaliojo plano svarstymą net žodžiu neužsiminta, kad jėgainė degins šiukšles. Kai kuriuos politikus glumina, kad detaliojo plano tvirtinimo klausimas į uostamiesčio savivaldybės tarybos darbotvarkę įrašytas kone posėdžio išvakarėse kaip nereikšmingas, papildomas klausimas.
„Šis planas nebuvo svarstomas komitetuose, išskyrus teritorijų planavimo komitetą, šis sugebėjo apsvarstyti jį likus pusvalandžiui iki tarybos posėdžio. Tai aiškiai parodo, kaip yra veikiama“, – rankų nuleisti neketina Naglis Puteikis, Klaipėdos miesto tarybos narys.

„Vakarų ekspresas“ rašo:

Septintoje žurnalo “Forbes” 2007-aisiais paskelbtų švariausių pasaulio miestų sąrašo vietoje esanti Švedijos sostinė Stokholmas nesibodi atliekų deginimo jėgainių ir ruošiasi statyti dar vieną – tokią pačią, kokia iki 2013-ųjų turėtų iškilti Klaipėdoje.

Daliai uostamiesčio visuomenės priešinantis suomiško kapitalo bendrovės “Fortum Klaipėda” numatomoms atliekų deginimo termofikacinės jėgainės statyboms Klaipėdos laisvojoje ekonominėje zonoje, “Vakarų ekspreso” reporteris turėjo galimybę iš arti pažiūrėti, kaip atrodo toks pietinėje Stokholmo dalyje stovintis “baubas”, kuris yra net tris kartus galingesnis nei Klaipėdoje numatoma statyti jėgainė.

Atliekos Švedijoje buvo pradėtos deginti dar 1910-aisiais. Tiesa, šiukšlės gana ilgai degintos ne dėl šilumos ar elektros gamybos, o tiesiog siekiant sumažinti jų kiekį. Naudą iš atliekų Švedija intensyviai pradėjo išgauti 7-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Šiuo metu jau yra 31 termofikacinė jėgainė, kuri iš atliekų gamina ir šilumą, ir elektrą. Tad nuo 1975 m. iki šių dienų į sąvartyną patenkančių atliekų kiekis Švedijoje sumažintas nuo 60 iki 10 proc.

1969 m. Stokholmo savivaldybės iniciatyva pietinėje miesto dalyje buvo pradėta statyti Hogdalen termofikacinė jėgainė (nuo 1996 m. 50 proc. jos akcijų priklauso savivaldybei, 50 proc. – koncernui “Fortum”).

Pirmas dalykas, kuris krenta į akis atvykus į šios jėgainės teritoriją – visai netoli jos (apie 600-800 metrų atstumu) stovintys daugiabučiai namai. Koncerno “Fortum” elektrinių plėtros vadovas Peter Liebscher pripažįsta, kad prieš pradedant įgyvendinti šį projektą buvo sulaukta ir dalies visuomenės pasipriešinimo.

“Tačiau viską galima padaryti, jei su žmonėmis kalbama atvirai ir faktų kalba. Esminė baimė – galimi gamyklos išmetimai į orą. Duomenys apie juos yra vieši. Jie rodo, kad į orą išmetamų medžiagų kiekis yra nuo kelių iki 10 kartų mažesnis nei leidžiamos nacionalinės ir Europos Sąjungos normos. Žalieji labiausiai akcentuoja dioksinus. O būtent jų į orą išmetama dešimt kartų mažiau nei leistina. Deginant biokurą ar kūrenantis malkomis jais oras teršiamas kur kas daugiau nei deginant atliekas tokioje jėgainėje”, – sako P. Liebscher, pabrėžiantis, kad tokią jėgainę reikia statyti arti miesto, kad būtų kuo mažesni šilumos nuostoliai.”